Mano namai

Kintančios žodžių prasmės (Knygos rankraštis)

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Thu, 15 Oct 2020 12:47:27 +0300

sunku rašyti
sunkiausia �
padėti tašką

VI. Ką galvojate, Dalija?

nesu vieniša
su manim nuolat kintantis mano laikas
akimirkos

Kam tai svarbu?

Kaskart, kai atsiverčiu kompiuteryje feisbuko puslapį, pamatau savo nuotraukėlę � nedidukę, spalvotą. Sėdžiu sau senučiukė kažkokiam erdviam, šviesiam kambary ant scenos ne scenos � pakilumos, susimetusi į kuprelę, apsikabinusi glėbį gėlių, įsižiūrėjusi į kažką ramiu, nuoširdžiu žvilgsniu. Jų nematyti, bet aš žinau � taip, ten mano laikmetis, žmonės, su kuriais gyventa. Man taip gera su jais, toks nuoširdus mūsų buvimas. Viena iš akimirkų.
Greta nuotraukos erzinantis, atkaklus, kaskart pasikartojantis klausimas:
� Ką galvojate, Dalija?
Kas ten lindi už ekrano? Kam svarbu, kam rūpi, koks kieno reikalas apie ką galvoja žmogus, kai jau po gyvenimo? Kažkokiam kompiuteriui? Neatsakinėdavau, kol kartą pagalvojau � o gal ten lindi neatpažintas mūsų kartos gyvenimo metraštininkas, esmė ir prasmė? Pradėjau kalbėtis. Tegu išlieka mintys, tokios, kokios jos yra dabar, nors šiaip tai ir jos, mintys, netvarios, net užrašytos dienoraščiuose, knygose, kompiuterio laikmenoj, sukrautos lentynose jos ir toliau keičiasi ir išlieka tik tame amžiname kitime. Būna, kad net pati skaitydama tai, ką kažkada rašiau verkdama, jokiuosi ir atvirkščiai. Į tuos pačius atsiminimus, mintis, jausmus kaip į tą pačią upę negalima du kartus įbristi.
Tegu išlieka bent kai kurie atsakymai į tą įkyrų kasdieninį klausimą:
� Ką galvojate, Dalija?
Atsakinėsiu sau, kol pajėgsiu.
Štai dabar pagalvojau, kad ne, netiesa tai, kad į upę, kaip ir į knygą, negalima du kartus įbristi � kiek kartų bebristum, kiek kartų beatsiverstum skaityti, jos bus tos pačios, tik kaskart kitokios. Kai kurių upių, kai kurių knygų man užteko visam gyvenimui, jos neprarado savo žavesio, nors kiekvieną kartą buvo kitokios.

Apie ištikimybę

Kaukšt, kaukšt, kaukšt atskuba moteriški žingsneliai. Sukūkčioja, suinkščia � kurį laiką stovi, rodos, net nealsuodama. Giliai atsidūsta. Viską suprantu, tarsi ne savom kojom bėgu pasitikti, apkabinu. Pasaulis išnyksta, liekam vienos, dvi. Atėjusioji, staiga užklupta skaudžios žinios, nepajėgia kalbėti. Kažkas, piktas žmogus, pasakė. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti.
Rimsta, taip norėtųsi būti negirdėjusiai, bet žinia negailestinga. Glostau gražius, banguotus, žilutėlius jos plaukus ir kartoju, kartoju:
� Brangus, mylimas mano žmogau! Nurimk... Nurimk...
� Tu žinojai?
� Taip.
� Seniai?
� Taip
� Žmonės žino?
� Taip.
� Niekšas! Prakeikiu! Negyvensiu!
Balsas darosi gailus:
� O juk aš jį mylėjau�
Veržiasi kažkur bėgti, neleidžiu � na kur bepasislėpsi?
Apkabinu stipriai stipriai, idant pajustų, kad ne viena:
� Brangus mano žmogau�
Atsargiai nubraukiu ašarą nuo skruosto, pabučiuoju. Dar sukūkčioja kartą, kitą. Susimąsto. Krūpteli nuo užvaldžiusios naujos minties, tik neranda žodžių jai išsakyti.
Nurimk. Juk žinai � jis tave mylėjo, kai reikėjo visada buvo šalia. Nepaliko. Neišėjo. Atsimink � naktys po operacijų. Visada buvo. Mokydavaisi vaiščioti. Rėmeisi. Buvai karalienė. Ar šiandien gyventumei?
� Išprotėsiu... Tai man reikėjo mirti, ne jam. Jam tik gyventi ir gyventi, juk toks sveikas buvo. Turėjau duoti jam laisvę.
Tarsi aš nežinočiau, ima pasakoti:
� Kai jau sunkiai sirgo, anoji ateidavo vakarais į ligoninę ir likdavo budėti, leisdavo man pailsėti. Sakėsi esanti vaikystės, mokyklos dienų draugė. Užjausdavo mane...
Balse nepakeliama širdgėla:
� Prie kapo duobės mudvi stovėjom greta... Greta! O kaimas matė! Žinojo! � vėl klaustukai akyse.
� Ką man daryti?
� Verk. Paskui dovanok. Ji kitaip negalėjo.
Nuo durų sugrįžta, nukreipia žvilgsnį:
� Labai juokiasi?
� Protingi nesijuokia.
Nelydžiu � turi pareiti viena į judviejų tuščius namus, tik taip galės gyventi.
Lankyti kapo daugiau nenueidavo. Susiruošdavo, bet pakeliui įsukdavo į mano kiemą, mudvi kalbėdavomės, kalbėdavomės, jausdamos viena kitos rankų šilumą. Neilgai begyveno.
Prašė sūnaus, kad palaidotų ją atskirai, tėviškėje. Žinojo, kad nepaklausys.
� O anoji juk ateidinės prie kapo?
Ūūūūūūūū................uk!

Apie viltį

Trobelė maža, mažas ir kambarėlis, bet jame viskas išsitenka: lova, staklės, fikusas, komodėlė, kuparas, ant jo mažas kuparėlis, o ant jo dar senas fotoalbumas, pridengtas pačios rankų darbo staltiesėle. Virtuvėlėj tik stalas ir suolai pasieniais, prie durų kibiras su vandeniu. Langeliai maži, smengantys į žemę, ant jų pristatyta vazonikų su žydinčiais muškotais. Visi vienos spalvos � ružavi.
Moteris sena, bet dar žvali, judri. Įsiveda mane, viešnią, į kambarį, pasodina, nukelia kuparėlį, ranka perbraukia kuparo dangtį, tarsi paglosto. Atidaro, švelniai, kaip kūdikius, ima audeklus vieną po kito, tiesia ant lovos, svaigsta matydama susižavėjusias mano akis.
� Ar dar audi?
Nustemba, parodo gumbuotas, patinusias rankas. Patylim kiekviena apie kažką sava.
� Išneštum stakles, būtų daugiau vietos.
� Taip radau, taip paliksiu. Pirma mane išneš.
- - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - - -
� Anūkė moka austi. Užsieniuos. Pernai buvo atvažiavusi...

Apie gyvenimą

Stribas � visi žinojo.
Visų trijų dukrelių akelės nuostabiai gražios � pilkos, į tėvą.
Tuose namuose niekas niekada nesijuokė, nedainavo. Verkė dažnai.
Kai tėvas paleisdavo į darbą kumščius, motina, vedina dukrelėmis išbėgdavo iš namų, nuo lietaus, darganos slėpdavosi autobusų stotelėje. Ilgesingais žvilgsniais palydėdavo nuvažiuojančius autobusus, bet juk žinojo � nepabėgs, visur suras; sykį mėgino.
Išvažiuoti šeima pagaliau susiruošė tik po vyro, stribo, mirties. Jau ne nuo jo, nuo atminimų � menka, suvargusi moterėlė ir trys nuostabios pilkaakės nuotakos.
Kaimynų berniukas, greta užaugęs, daug matęs, girdėjęs, jau studentas, dailininkas, padėjo sukilnoti menką jų mantą, nubėgo namo, atnešė storą piešinių aplanką ir ištiesė jį mergaitėms, bet nė viena nepaėmė � pamiršti, greičiau pamiršti! Palikęs juostą dulkių, sunkvežimis gergždamas išsuko į plentą ir nuropojo į kalną.
Vaikinas atsisėdo ant tuščio namo slenksčio ir ilgai, iki sutemų, vartė lapus aplanke, mėgindamas įsivaizduoti, kaip tas jo pieštas gyvenimas atrodė iš to namo pusės.

Apie meilę

Degina kaitra, viską dengia dulkės, bet darbai nelaukia. Javapjūtė. Kombainas sustoja prie kiemo vartų. Nutyla � kokia palaima!
Vyras pakabina savo marškinius taip, kad saulė neblizgintų čia pat, ant sėdynės užmigusiam, po galva tėvo megztinį pasibrukusiam sūneliui į veidą. Savo sūneliui? Bene pirmą kartą apie tai pagalvoja taip ramiai, tarsi tik dabar supratęs, kad šitą berniūkštį jis tikrai myli ir judviejų meilė abipusė.
Eina pietauti, bet kažko neramu, tai sugrįžta, įsižiūri į išraudusį, prakaituotą veidelį. Myli!
Skaudžiai dilgteli mintis � o anas ar myli jo tikrąjį sūnų? Nenueisi, nepaklausi. Nieko nekaltina, nieko negali pakeisti, žino, kad nuodėmės pradžia yra jis pats. Dar jaunas buvo, kvailas, paišdykavo su svetima žmona lyg žaisdamas, lyg juokaudamas, lyg netyčia, o ši netrukus pasisakė laukianti jų kūdikio. Juk nei norėjo, nei ką žadėjo. Dabar atsiminęs anas dienas net dantim sugriežia � vis tat ardėsi iš per gero gyvenimo. Buvo per daug laimingas.
Žmona, kai atsigirdo, nepriekaištavo, nesikoliojo, nereikalavo skyrybų, tik išdidžiai pakėlusi savo gražią galvą pasakė, kad jis nenustebtų, jei ji atsimokės tuo pačiu.
Nepatikėjo. Ne sykį nugirdo verkiančią kur užsislėpusią. Praeis, paverks ir liausis.
Štai ir atsimokėjo.
Sūnelis per miegus šypteli ir tėvas nejučia atsako šypsena.
Prieina žmona, pakelia vaiką, švelniai priglaudžia jo galvelę sau prie peties. Buvo benueinanti, bet nustebusi įsižiūri į tokį pažįstamą ir neatpažįstamą, besišypsantį, gerą vyro veidą, šis apkabina juos abu, taip pastovi visi trys kurį laiką, paskui nueina vidun, nusinešdami savo sūnų. Jų abiejų. Du stiprūs, protingi žmonės, išsaugoję meilę.
Tik paskui jam plaunant tepaluotas rankas, vėl skaudžiai dilgteli širdį � o ten, anoj pusėj, ar kas myli jo sūnų? Spyglys visam gyvenimui. Bet juk jam niekas negali uždrausti mylėti, broliams draugauti � gyvena netoliese. Šmėsteli mintis � jei taip nors retkarčiais atsivedus vaiką į namus?
Žmona deda ant stalo valgį ir šypsosi. Kur jos gerumo riba?

Apie amžiną kitimą

Pokaris. Kažkur, sunkvežimiu nuvežti į kaimą, mes, tuomet mokinukai, rovėm linus. Pirmųjų kolūkių linus. To kaimo pavadinimą seniai užmiršau, gal jo nė nebėra. Nuo ryto dulksnoję, vėliau liovėsi, saulelė prasišvietė. Susėdom pietauti, kas ką turėjom, tik karštos arbatos bidoną atvežė raišas, viena medine koja iš karo grįžęs vyras menkutėlio arklioko tempiamu vežimu. Apdalino kiekvienam po gabalėlį cukraus.
Kai kurie vaikai basi, nusiavę kaliošiukus, nes jie vis tiek pilni molingos tyrės. Nusibridę įlytoje dirvoje, pavargę. Rusvos, jau prinokusios linų galvelės glaudžiasi viena prie kitos, vėjelio siūruojamos tyliai, švelniai šiugžda. Aš žinau, kad jei būtų sausos, jos žvangėtų.
Įsižiūriu į tolumas � platus laukas, neužmatomai. Nepajuntu, kaip tarsteliu: �Neraukim! Kaip gražu!�
Istorijos kontekstas.
Nuo anos linarūtės praėjo tiek nedaug � kolūkių susitvėrimas ir panaikinimas sutilpo vienos kartos gyvenimuose. Aš, ana mergaitė, Sąjūdžio metu jau moteris metuose, vieną skaistų, rasotą šventos dienos rytą išbridau per tankų eglyną į pamiškę su pilna kraitele žemuogių ir sustojau apstulbusi: mėlynas mėlynas, ryto saulėj rasom žibantis, neužmatomai plačiai driekėsi, švytėjo linų žydėjimas!
Dar kolūkio, greičiausiai paskutinis toks Lietuvoj. Greičiausiai paskutinis toks šios ir visų sekančių lietuvių kartų gyvenimuose.
Aūūūūū! Žmonės! Pažadinkit vaikus, paimkit už rankų ir eikit jais vedini šį skaistų rytą į laukus, į tą linų žydėjimą, tegu pamato, tegu atsimena, tegu papasakoja proprovaikaičiams, kad matė, kaip žydėdavo linai Lietuvoj�

Lietuva � vaikų pulkas prie gryčios
Ir varpų šventės rytą garsai.

Gražu, jaudina važiuojant limuzinu pro šalį, bet kuris norim toj gryčioj gyventi su pulkų vaikų? Ką į ką išmainome? Ar pamilsim kada sintetiką ir fabrikus, ją gaminančius? Ką šį rytą pamato miestų narveliuose nubudę vaikai?
Galvoju apie praradimus, gyvenimo meilę, paskutinį linų žydėjimą.

Apie džiaugsmą

Jau daug dienų vyras, būsimas tėtis, gyveno laukimu ir nerimu � artinosi laikas. Laukė sūnelio. Žmona atsisakė iš anksto sužinoti, kas gims � nejau jam taip svarbu, nejau dukrytės nemylėtų?
Kai moteris pranešė, kad jau išvažiavo į ligoninę gimdyti ir paprašė, kad pas ją nevažiuotų, netrikdytų, leistų ramiai, susikaupus išgyventi žmogaus gimimo misteriją. Kaip jau bus, taip, jis juk niekuo nepagelbės ir jos neužvaduos. Ar tai seniai dar moterys, jei taip prieidavo, laukuose pagimdydavo ir susupusios į skarutę ar priejuostę parsinešdavo kūdikį namo?
Po darbo jis nė už ką nenorėjo eiti vienas į tuščius namus, tai net pats nustebo pasikvietęs bendradarbius išgerti čierką ir tik tada pasisakė kokia proga. Taip, proga verta to, bet jis niekada negerdavo, jokia proga, tai dabar nustebino draugus. Linksmai suklego vyrai ir būreliu pasuko ne į kaimą, o nubrido galulaukėm ganyklų link ir sukrito pakrūmy. Jis patekom nuskubėjo į �tašką�, paėmė vieną, pagalvojęs ir antrą butelį naminukės, kiek betilpo į tinklelį prisikrovė alaus ir draugų buvo sutiktas džiaugsmingais šūksniais.
Netruko vyrai įsilinksminti, nesiraginę gerdami po pilną šimtgramę, niekuo neužkąsdami, tik rankove nusibraukdami lūpas, jau ir į dainą patraukė, net kažkuris kaimo šuo atsiliepė.
Būsimasis tėtis vis skambino į ligoninę, kol buvo subartas � raminkis, tėtuši, paskambinsi, kai išpagiriosi. Akušerės, o gal gydytojos balsas buvo ramus, netgi linksmas.
Iš už krūmo pasirodė baltaplaukė berniūkščio galvelė, vienas vyrų pašoko, sugriebė vaiką, aukštai iškėlęs apsuko ratu ir abu, tokie gražūs saulėlydžio gaisuose, patraukė namo. Tėvas ir sūnus. Ir kiti vyrai staiga atsiminę turį namus, kasdienius reikalus, darbus, nuklegėjo kaimo pusėn, nors dar ne viskas buvo išgerta. Būsimasis tėtis pasijuto toks vienišas, įskaudintas, pagrasino kumščiu nueinančiom nugarom, pripylė šimtgramę, gėrė, dar pylėsi. Paskui dar alaus. Tuomet nuvirto aukštielninkas, įsižiūrėjo į jau tamsėjantį dangų, pirmąsias žvaigždes.
Mėgino susivokti, ką jaučia � nerimą, džiaugsmą ar nelaimės nuojautą? Buvo bekyląs kažkur eiti, bet nežinojo kur. Į ligoninę nebeskambino. Užmigo.
Kai nubudo, buvo pati nakties gelmė, dangus sodriai, tamsiai tamsiai mėlynas, daugybė žvaigždžių. Ir tyla, lyg būtų vienas žemėje. Ne iš karto susivokė kur esąs, o kai jau mintys nuskaidrėjo, kai viskas sugrįžo, drebančiom rankom žolėje sugraibė telefoną.
� Gimė? Kas gimė, sūnus??? Sūnus...
Tarsi kuolu kas trinktelėjo per ir taip skausmu plyštančią galvą. Sūnus!!!
Kėlėsi. Buvo vienas, visai vienas. Kaimas miegojo. O gal jo nebebuvo? Nė vieno žiburėlio, o jam būtinai reikėjo kam nors pasakyti, išrėkti žinią ir jis garsiai užriaumojo:
� Sūnus!!!!!
Pasaulis turi žinoti.
Kažkur toli sulojo šuo. Įsižiebė viena švieselė ir jis nubrido į tą žiburėlį tiesiai per arimą, krito, varganai kėlėsi, skubėjo, kad tik suspėtų, kad žiburėlis neužgestų, kad neliktų vėl vienas su nepakeliamu savo džiaugsmu.
Pagaliau priėjęs pabrazdino į apšviestą langą. Lojo jau daugiau šunų. Nepiktai, taip aplojamas savas.
Senutė mokytoja atkabino durų kobinį, pasitraukė į šalį ir laukė, bet niekas neįėjo, tik iš kiemo atsklido balsas:
� Ei, žmonės! Žmogus gimė!!! Žmogus, ne kokia ten merga. Žmogus...
Pagaliau į apšviestą plotą įsvirduliavo laimingas tėvas, bet apstulbusi mokytoja netikėjo savo akim, kad ta girta, purvina, šlapiu klynu žmogysta tikrai yra tylusis, gerasis, protingasis jos kaimynas iš sodybos netoliese.
Tėvo veidas švytėjo, o skruostais ritosi ašaros. Džiaugsmo. Jis vis tyliau, tyliau kartojo:
� Žmogus gimė! Žmogus gimė. Žmogus�
Nesulaukęs atsako, įsižiūrėjo į moterį, atpažino mokytoją, susigėdęs skersas, skeras išslinko laukan ir nuėjo. Netrukus nutilo šunes. Tarsi nieko nebūtų nutikę.

Apie nerimą

Jau ne jauna ji atvyko dirbti į miestelį Žemaitijoj, jau vėtyta ir mėtyta. Su žmonėmis gana greitai susigyveno, bet artimesnių draugysčių neieškojo, greičiau vienatvės, kuria prisidengdavo tarsi šarvais ir tapdavo nepažeidžiama. Jau žinojo, kad pasaulyje daug klastos, išdavysčių, pavydo, nuvylimų. Jau patikėjusi, kad prie nieko nereikia taip prisirišti, nieko taip pamilti, kad paskui skaudėtų, jei prarastum. Kad baimės nelieka, jei suvoki, kad nebaisi mirtis. Kad laisvė vertesnė už 33 sidabrinius.
Netruko aptikti nuostabią vietelę � beviltiškai seną mirštančių liepų alėją, vedančią nuo mokyklos, kurios pradinės klasės ir tuomet dar buvo vienintėliame išlikusiame dvaro pastate, pušyno link, nukirstą geležinkelio. Ten niekas nevaikščiodavo, nes ji niekur nevedė, niekam nebuvo pakeliui, o apie džiūstančių ar nupjautų medžių kamienus kuokštais žėlė atžalynai, tarp kurių įsitaisius taip gera būdavo skaityti, rašyti, svajoti � niekieno nematomai, netrukdomai. Kartais nieko neveikdavo � klausydavosi pažįstamų kaimo garsų, pradundančio krovininio sąstato. Ji nepasidomėjo, kas ir kada alėją sodino, kieno pražuvusius gyvenimus ji liudija ir pati jausdavosi tik užklydusi laikinai.
Jo gyvenimas buvo tarsi padalintas į dvi dalis � iki ir po karo.
Iki � tai metas, kai gyveno tėvų namuose, ramus ir mylimas. Tėvo žodis visais klausimais būdavo galutinis, griežtas, bet teisingas. Niekada nekeičiamas.
Tėvo jis besąlygiškai klausė: sportavo, nevalgė saldumynų, nesvarbu, koks oras lauke, iki Kalėdų miegojo nešildomam kambary, mūvėjo trumpom kelnaitėm. Tėvas, karininkas, slapčiausiose savo svajonėse matė vienintelį sūnų aukštą, liekną, stiprų, dėvintį karininko mundurą su daugybe pasižymėjimo ženklų, bet šis liko nedidukas, vešliom garbanom, tuklus, nedrąsus svajoklis. Mėgo piešti. Jis taip pat labai norėjo būti aukštas ir lieknas, bet veidrodžiai rodė ką kita.
Senelis mokė dailės pagrindų, vedžiodavosi anūką į parodas, drauge vartydavo albumus. Vesdavosi ir į žmones, mokė bendravimo meno. Kažkur už namų sienų vyko gyvenimas, bet jo į savo žaidimą nepriėmė, net į hitlerjugendą � mažas, juokingas. Santykiai su bendraamžiais mokykloj buvo sudėtingi ir jame apsigyveno baimė, kurią jis nuo visų slėpė, nes netruko pastebėti, kad apie ją sužinoję žmonės darosi žiaurūs. Vienintelis senelis buvo išimtis, jis suprato vaiką, nebarė ir nesityčiojo, neužgauliojo, tik kartojo, kad žema tyčiotis iš to, kas nuo paties žmogaus nė nepriklauso ir kiekviena proga kartojo, kad tai, kas kelia baimę, reikia pažinti ir prisijaukinti, tada paaiškėja, kad bijota be reikalo. Motina, tėvui nematant, vaiką lepindavo ir, svarbiausia, vienintelė su kantrybe klausydavosi jo fantazijų.
Tėvo jis bijojo, senelį gerbė, motiną mylėjo.
Karas ėjo į pabaigą, bet vaikas jo tarsi nepastebėjo, gyveno savo uždaram pasaulėly, tik kai atėjo žinia, kad tėvas iš fronto nebegrįš � pajuto, kad jo niekas nebegina nuo grėsmingos pabaisos, atriaumojančios iš rytų pusės. Atėjo diena, kai prie jo namų vartų sustojo bendraamžis berniukas, laiškanešys, ir padavė šaukimą į armiją. Parodė ir savo � tokį pat gavęs. Nebebuvo svarbu, kad nepilnametis, mažas, juokingas svajoklis; tuomet frontui jau tiko visi, visokie. Prasidėjo gyvenimas po vaikystės. Jo daugmaž saugaus pasaulėlio nebeliko.Kareivinėse paskubom pamokė, kaip elgtis su šautuvu, granata ir išvežė į frontą.
Atmintin vaikinukui įstrigo ryškus kelionės epizodas: Lietuvoj, Žemaitijoj, mažo miestelio stoty prasilenkdami kelias minutes greta stovėjo du traukiniai. Į frontą � pirmumas. Atsarginiam kely, atviroj platformoj � sužeistieji kareiviai iš fronto. Vienas sėdėjo nuo jos krašto nuleidęs kojas, virkdė armoniką ir, žiūrėdamas į tuos surankiotus vaikus, nejaunus žmones, net klipatas, aprengtus karinėm uniformom, paskutinius vermachto gynėjus, monotonišku, abejingu balsu dainavo:
� Viskas eina į pražūtį, viskas eina atgal�

Tai tetruko kelias minutes, jo sąstatas truktelėjo ir nuvažiavo, į rytų pusę. Jei nebūtų buvę taip tikra, būtų nusijuokęs.
Sic transit gloria mundi.
Taip praeina pasaulio šlovė.
Mažasis dailininkas pagalvojo, kad kada nors nutapys tą paveikslą.
Kariavo jis neilgai, jam karas pasibaigė ligoninėj, kažkur rusų zonoj. Atsigirdęs, kad belaisvius veš į Sibirą, pasinaudojęs suirute iš ligoninės pabėgo, atklydo į miestelį Žemaitijoj, geri žmonės priglaudė, pasirūpino, kad mokytųsi � juk visai dar vaikas. Grįžo į tą patį miestelį, dirbo dailės mokytoju, nieko neprašė, nelindo valdžiai į akis. Visą gyvenimą bijojo: tėvo, vėliau fronte � mirties, paskui Sibiro, kad tik kas nesužinotų, kas jis yra iš tiesų. Bijojo kaimynų mergaitės, stiprios, aršios, valdingos, bet nuostabiai gražios; jos akivaizdoj jis prarasdavo kalbos dovaną, nesuprasdamas, iš baimės ar iš susižavėjimo.
Atsiminęs senelio mokymą, mergaitę prisijaukino, vedė. Baimė buvo tapusi įpročiu, nors bijoti tarsi nebebuvo ko. Net iš darbo jis eidavo namo ne gatve, o senaja liepų alėja, pereidavo geležinkelio bėgius, kirsdavo kertę miško � mažiau pastebimas. Štai ten, liepų alėjoj, sutiko ją, keistuolę atvykėlę, įsitaisiusią su knyga.
Pirmą kartą pamatęs buvo bepasukąs atgal, bet ji taip ramiai nužvelgė jo kresną figūrą, taip giedrai nusišypsojo, kad baimės neliko; praeidamas pakalbino. Vėliau pašnekesiai ilgėjo, darėsi vis atviresni. Sykį net prisipažino, kad ji labai jam primenanti motiną. Išėjęs į pensiją, laukdavo jos senojoj alėjoj prie molberto.
Piešė, tapė jis visada, kiek tik pavykdavo pasivogti laiko iš gyvenimo. Meno pasauly jau buvo žinomas, nors viešumo vengė � kažkas atvažiuodavo pirkti paveikslų, kažkas ruošdavo parodas. Visus ryšius su pasauliu tvarkė žmona ir jis buvo jai dėkingas. Tik vieno paveikslo ir prašyte prašė, ir prisaikdino visą šeimą, kad niekam nerodytų ir, šiukštu, neparduotų, nes tai jį pražudytų. Neaiškino kodėl. Tą paveikslą jis tapė daugybę metų, į jį sudėjo visas patirtis, mintis, išgyvenimus, pasaulio negandas, biblijos tiesas, kartais brūkšteldamas tik vieną kitą potėpį, kartais užsidarydamas ilgam ir šeima žinodavo, kad trukdyti negalima. Žmona seniai nebekreipė dėmesio į jo keistenybes, baimes � nerodyti, tai nerodyti, bet pagunda buvo didelė, nes ji tikėjosi už tą paveikslą susižerti gražaus pinigo.
Jiedu išgyveno ilgą, tikrai sudėtingą gyvenimą, išaugino vaikus ir žmona jau žinojo, kad, nežiūrint visų vyro keistybių, baimių, nuolaidumo, yra ribos, kurių peržengti negalima, nes tada jis neatpažįstamai pasikeičia, beatodairiškai gina savo tiesą net rizikuodamas viską sugriauti.
Sykį likusi namie viena, žmona atidengė paveikslą, kabantį per visą galinę svetainės sieną, ir ilgai tyrinėjo � ko čia būtų galima bijoti? Liko nesupratusi, bet paveikslas jai labai patiko. Tai buvo biblinis siužetas � Paskutinė vakarienė. Pastebėjo, kad figūros jame išdėstytos kitaip, negu kitose jos matytuose paveiksluose, reprodukcijose: Dalyviai tik keli sėdi už stalo, kiti, susiėję grupelėmis po kelis, kalbasi ar tarsi atsiriboję po vieną, stovi giliai susimąstę. Byloja ne tik veidai, bet ir figūros, pozos, gestai.
Pašnekesiai su naująja pažįstama apie meną, jo paskirtį, ilgainiui tapo dominuojančia tema. Kaip kadaise motina, sutiktoji moteris neilgai trukus tapo jo slapčiausių minčių patikėtine, papasakojo jai ir apie slepiamą paveikslą. Jame esą pavaizduota ne vien kiekvieno, atskiro žmogaus patirtis, bet ir bendraamžių kartos žmonijos kataklizmai, pagauta akimirka, kai vakarienės dalyviai jau yra išgirdę viską, ką Kristus jiems turėjo pasakyti, jo žodžius baigia apmąstyti, aptarti, kai Judas jau suvokęs savo vaidmenį. Nesuradę atsakymų į daugelį klausimų visi tuoj tuoj atsigrįš į Kristų, laukdami paaiškinimo. Jau pasiruošę išgirsti svarbiausią mintį � vyksta tai, kas turi įvykti ir žmogiškuose teismuose neverta ieškoti teisybės, nes ten jos negali būti � jie tėra tik kažkokios stipresnės galios įrankiai ir gali kaip Pontijus Pilotas nusiplauti rankas.
Vyksta tai, kas turi įvykti�
Visi paveikslo veikėjai turį prototipus jo gyvenime, jų atvaizduose � jo kartos laikmečio negandos ir žmonės.
Praėjo keleri metai, sykį, jiems besikalbant liepų alėjoj, ji prasitarė, kad rengiasi išvažiuoti, grįžti į tėviškę. Jis ilgai tylėjo, o po kelių dienų, žinodamas, kad nieko nėra namie, gal ir pats pasirūpinęs, kad nebūtų, nusivedė ją pažiūrėti paveikslo.
Ji žiūrėjo į paveikslą, o jis jos veide, kaip atverstoj knygoj, mėgino išskaityti mintis. Ties Judo Iskarijoto veidu jos žvilgsnis sustojo. Jis matė baimės išplėstas jos akis ir tyliai pasakė:
� Štai to aš ir bijau. Tai neišvengiama.
Judas paveiksle buvo stulbinamai panašus į Hitlerį.
Į jos veidą grįžo ramybė:
� Betgi Hitlerio nebėra!
� Buvo metas, kai ir mane ta mintis ramino. Deja, Hitlerio nebėra, bet blogis tebegyvena, tik kitu vardu ir aš jo bijau. Kiekvienas žmogus, kiekviena karta turi savo Judą Iskarijotą savo Hitlerio pavidale ir vargas tam, kas juos atpažįsta. Amžina žmonijos baimė, neišvengiama. Viskas vyksta, kas turi įvykti. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Apaštalai nepaklausė, Kristus neatsakė į klausimą kodėl, kam viso to reikia. Ir neatpirko žmonijos.
Paveikslo nerodau todėl, kad kiekvienas žmogus, kiekviena karta, tauta, miestas, kaimas, netgi šeima turi pati atpažinti savąjį Judą Iskarijotą. Randa, bet bijo įvardinti, bijo prasitarti knygoje, išgirsti muzikoje, pavaizduoti paveiksle. Bijo, kad kažkas atras tuos 33 sidabrinius ir supras, kas ir už tiek pardavė Kristų.
Po dailininko mirties šeima paveikslo neparduoda ir yra labai nedaug jį mačiusių.

Apie baimę ir drąsą.

Drąsą būti savimi � kiekvieno iš mūsų, didelio ir mažo. Kiekvienas, net mažiausias, tampa dideliu, net mažiausias, pasinaudojęs savo teise būti savimi, net mažiausias, išsakęs, išrėkęs, viešai atsistojęs prieš minią, nesislėpdamas už niekieno nugaros: Kas teisit, nuteiskit, aš nebijau! Mano tiesa tokia! Ji nesikeičia, keičiantis vėjo krypčiai.
Miestelio aikštėje vyksta Sąjūdžio mitingas � vienas iš pirmųjų, pirmoji banga. Užsuko žmonės iš Vilniaus, žinomi ir nežinomi, pavardės girdėtos ir negirdėtos � nuo dabar, nuo to stichiniai susibūrusio mitingo jos jau bus įsimintos, vėliau vis dažniau girdėsim jas per radiją, atpažinsim veidus TV laidose. Niekas nebuvo įpareigotas mitingą organizuoti, tik kažkas iš grupelės lektorių, važinėjančių per Lietuvą, pranešė, kokiu metu tikisi užsukti pasikalbėti, jei susirinks klausančių.
Tylus, mieguistas miestelis atgijo. Kažkas neįgudusia ranka pakeverzojo keletą skelbimų ir neramiai apsidairydamas priklijavo juos skelbimų lentoj, ant medžių kamienų prie parduotuvių durų, bet netrukus kažkieno pikta ranka visus juos nuplėšė. Akimirkai pro siaurą tarpelį tarp kultūrnamio ir miestelio skelbimų lentos išėjo žmogus, apsidairė, ar nėra arti ko nors įtartino, ir vėl skelbimą priklijavo. Vieną, prie kultūros namų sienos ir nenuėjo, sukinėjosi netoliese, tai tas kažkas nebegalėjo nuplėšti. Tą spektaklį pastebėjo sesutė pro ligoninės langą, susidomėjo ir vis dirsteldavo. Nejautė baimės � na kas blogo gali atsitikti tokią gražią vasaros pradžios dieną?
Laukti atvykstančių lektorių susirinko būrelis žmonių. Neieškojo salės raktų, nejunginėjo mikrofonų, tiesiog susibūrė prie kultūrnamio, kad taip vėjas neblaškytų, atvykėliai pasilypėjo ant laiptelių ir ėmė kalbėti. Kalbėti taip, kaip jau dešimtmečiais viešai Lietuvoj niekas nekalbėjo.
Skubėjo, reikėjo apsilankyti daugely kaimų.
Sesutė labai norėjo nueiti, bet negalėjo, juk neišeisi iš darbo.
Kaskart grįžusi iš palatų nužvelgdavo mitinguotojų nugaras, o taip norėjosi pamatyti veidus � gyvą istorijos metraštį � juk ten buvo visi, susirinkę iš savo laikmečio. Visokie. Dabartis vėl jų paklausė � su kuo? Jai atrodė, kad jei galėtų pamatyti, ji išskaitytų tuose veiduose visus atsakymus. Bet tik žiūri pro langą ir šypsosi. Prieina slaugutė, atsistoja greta, be žodžių klausdama � ko taip liūdnai šypsaisi?
� Ar tau neatrodo, kad mitingas turi kojeles? Antai, Bronelė prabėgdama pasiklausė, bet, matyt, neturi laiko, nuėjo, vis atsigrįždama, bet ją kalbina sutinkami žmonės ir kaupiasi maži mitingėliai. Julius pasiklausė ir taip pat nuėjo, numojęs ranka. Pasiklausyk � trečioj palatoj kažkas jau perpasakoja ligoniams, ką pats mitinge nugirdęs. Daugelis atsitiktinių praeivių sustoja ir lieka. Skvere, po Vytauto didžiojo ąžuolu du vyrai jau visai ne juokais dėl kažko susikivirčijo � nueina į mitingą. Paklaus. Tegu ponai iš Vilniaus pasako, kurio teisybė.
Iki vakaro žodžiai išsivaikščios po namus, aplinkinius kaimus, kris, kaip lietus į sausros iškankintą žemę. Net jei nepagirdys, bent atgaivins.
Tyli abi. Nueina į palatą. Pareinant sesutė liūdnai atsidūsta � daugeliui mūsų ligonių jau niekas nerūpi, jie nieko nebebijo, nieko nebesitiki.
Staiga iš gatvės atsklinda skardus moters balsas:
� Tu čia man neaiškink, pati pasiklausiu! O ir be tų vilniškių žinau!
Netrukus mitinguotojų būrelis susiūbauja, subyra atskirom grupelėm apsupa lektorius, gyvai šnekučiuojasi. Pradeda išsivaikščioti. Lektoriai išvažiuoja.
Kai judvi su slaugute vėl atranda laisvą minutę ir pažvelgia pro langą, likęs vienas su savo nuomonėm, problemom, miestelis jau pažiręs visoje aikštėje, skvere � juokiasi, ginčijasi, tyčiojasi, keikiasi, tyli, mąsto. Kiekvienas jaučiasi esąs išmintingiausias � su sava teisybe. Nors didelė tikimybė, kad minioj gali būti ausų, kurių reikėtų pasisaugoti, bet tai jau taip įgrisę! Jei tie, iš Vilniaus, kalba nesidairydami ir nebijodami, ko jie savam kaime savų turėtų bijoti?
Skardžiabalsė moteris atsiskyrė nuo žmonių būrelio ir viena, piktai mosikuodama kumščiais patraukė per aikštę, piktai, garsiai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų, skelbdama savo tiesą:
� Banditai! Banditai! Man jie banditai Ir kitokie nebus! Norit teiskit, norit užmuškit, aš nieko nebijau. Banditai!
Žmonės skubiai skirstosi, išsivaikšto nuleidę akis. Sesutė vėl pagalvoja, kaip norėtų pamatyti jų veidus, išskaityti, kas juose parašyta. Kaimas viską žino. Kaimas žino, kodėl moteris taip šaukia, jie pripažįsta jai teisę turėti savo tiesą. Ji tik norėtų žinoti, ar kaimas pritaria tai tiesai.
Slaugutės veidu nusirita ašaros, lūžtančiu balsu ji sako:
� Vaikas buvau, betgi puikiai atsimenu, kaip parvežę nužudytų miškinių kūnus stribai varė žmones atpažinti savuosius, bet tik viena motina nesuabejojusi:
� Mano sūnelis, mano! Vežkit į kokius norit Sibirus, ar užmuškit, aš nieko nebijau. Mano sūnelis!
Sibire buvę kartu. Grįžo.
Ar baisu būti savim? Ar daug drąsos reikia šitaip išrėkti savo tiesą? Okupantui? Savo kaimo žmonėms?

Apie kvailumą

Tarp vasaros ir rudens � jaukus, geras metas. Miestely atlaidai, jau po visam, bet žmonių dar daug. Jau keletą metų negyvenamos trobos durys plačiai atvertos, viduj kažkas garsiai kalba, skambiai juokiasi. Į nešienautą kiemelį iškurna ryškių, rėkiančių spalvų drabužėliais, akivaizdu, kad pirktais skudurynuose, aprengti trys vaikai, visi vienodi, mėlynakiai, storuliukai kaip vienos ankšties pupos, sveikata trykštančiais žandais, sugriūva į žolę ir skambiais, nuoširdžiais balseliais užgieda:
Pulkim ant kelių visi krikščionys...
Tai taip netikėta, kad žmonės gatvėj stoja ir žiūri. Trobos tarpdury pasirodo moteris, su rūpesčiu nužvelgia kiemelį � ar neskriaudžia kas jos vaikų? Tada atsigrįžta į žmones: A velni matot? Ko įsistebeilijet? Vakų namati?
Nesmagiai pasijutę žmonės nueina, nusinešdami tą vaizdą, giesmę. Iš tiesų, ko tik jie tame namely nematę, nuo seno, kelios kartos atgal?
Kai Kazelis apsivedė su Zose, daugelis sakė � kvailys. Gražus, juodas garbanotas, linksmas, protingas vaikinas! Geras, viso miestelio mylimas, paprašytas niekam neatsisakantis pagelbėti ir še tau, vedė kvailelę. Gal tik vieną ydą turėjo, buvo mažas, smulkus ir labai ambicingas � apsiriko rinkdamasis, pamilo ne pagal save gražiausią miestelio mergaitę, aukštą, liekną, o ši šokiuose viešai iš vaikino pasityčiojo ir dar jautėsi esanti labai gudri ir šauni. Kvailelė nesišaipė, mylėjo.
Dirbo Kazelis kultūrnamio katilinėj � kur daugiau kaime galėjo dirbti, mokslų nebaigęs, fiziniai netvirtas. Labai pravertė, kad ne kasdien į darbą reikėjo eiti, o ir netoli nuo namų, džiaugėsi, kad kino filmus galėdavo veltui pažiūrėti ir namo parbėgti, nes ir ten būdavo labai reikalingas vienam po kito gimus vaikams. Ne paslaptis, Zosei nelengva buvo tvarkytis, pačios protelis tebebuvo kaip vaiko. Paklausė kažkas Kazelio, ar esąs laimingas:
� O kas galėtų būti laimingesnis � esu mylimas...
Vaikus kaimynai vadindavo peliukais, nes visi jų drabužėliai būdavo pilki � atnešdavo moterys savo vaikų išaugtų marškinėlių, kelnyčių, suknyčių, gražių gražiausių, išskalbtų, išlygintų, tai dar ir pasiuvinėtų, bet Zosė sukraudavo visus juos į vieną didelį katilą, baltus ir spalvotus, o tai ir juodus, išvirindavo pamuilėse ir visi tapdavo pilki. Sakydavo:
� Muna vaka nadėvės svetima bruda, narek munij svetima ligų užkrata.
Iš tiesų, Zosės vaikai augo kaip reta sveiki.
Mokslai sekėsi sunkiai, bet niekas šeimoje to neėmė į galvas, tegu daro mokytojai, kaip jiems reikia � rašo trejetus su taškeliu ir kelia į kitą klasę, jei nori tegu palieka antriems metams. Išvežė į protiniai atsiliekančių mokyklą � internatą, bet jie pabėgdavo. Kiek gi galima vežioti atgal? Tais trejetukais su tašku perlipę iš klasės į klasę gaudavo aštuonmetės baigimo pažymėjimus. Nuo tada juos visi palikdavo ramybėje.
Kazeliui vienam reikėjo duonutę uždirbti. Nesiguodė, ir sirgdamas eidavo į darbą, kai jau nebepaėjo, ne laikas buvo pradėti gydyti. Likę našlaičiais, visi pamatė tikrą vargą, kol susiprato kolūkio valdžia, įdarbino Zosę kiaulių fermoje, pavedė nesudėtingus darbus, kuriems didelio proto nereikia, o atlyginimai fermų darbininkų nemaži buvo. Atkuto Zosė.
Šėrėjos netruko pastebėti, kad gavusi atlyginimą, prisipirkusi produktų, Zosė neidavo tiesiai namo, sugrįžusi į fermą susidėdavo kas skaniausia į savo spintelę ir kaskart, atėjusi į darbą, kirsdavo sau dešras, saldainiais prisikąsdama.
Ėmė moteriškės Zosę gėdinti, kad vaikai alkani namie laukia. Ji tylėdavo ir pavalgyti nuslinkdavo, tik kai niekas nematydavo. Užklupta atsikirto:
� Kas munij rūp? Būs tėvas motinoms i prisivalgys!
Sočiai pavalgydama suapvalėjo Zosė, padailėjo. Sykį parduotuvėj ją užmatė senokai bemačiusi moteriškė ir nusistebėjo, kad taip išstorėjusi. Ir kitos ėmėsi apšnekinėti, nekreipdamos dėmesio, kad Zosė tai girdi. Neiškentusi ši nužvelgė moteriškes, kaip tyčia tuokart visas liesas ir paklausė:
� Vo kas jumis nužinda?
Kad įsižeidė, kad įsikatėjo!
Viena iš vyriausių dukterų, Vandutė, sumanė ieškoti teisybės. Nuėjo pas kolūkio pirmininką, bet tas, išklausęs jos skundą, tik skaniai nusijuokė.
Nuvažiavo Vandutė į rajoną, ten daug žadėjo, bet nieko nedarė.
Nežinia, ar pati sugalvojo, ar kas juokais patarė, niekam nesisakiusi išvažiavo Vandutė teisybės ieškoti į Maskvą. Rusiškai kalbėti nemoka, keli turėti rubleliai greit pasibaigė, nakvodavo traukinių stotyse, o kur tos valdžios ieškoti niekas negalėjo pasakyti. Žinoma, pakliuvo į miliciją. Vargo žmonės, kol išsiaiškino, kas ji tokia, iš kur. Paskambino į kolūkį, atsiliepė partorgas, prisipažino, kad jų žmogus, bet griežtai atsisakė atsiųsti mašiną Vandutės parsivežti � pati darbymetė, o ir tokiai tolimai kelionei tinkamos mašinos neturi, suges kur pakely, turės vargo.
Dieną kitą laukė partorgas suskliaudęs ausis, kol gavo žinią iš Maskvos, kad didelis milicijos viršininkas važiuoja komandiruotėn į Klaipėdą, jis ir parveš Vandutę � pasitikit ir pasirūpinkit, kad daugiau tokių šposų nekrėstų. Patikrinsim.
Kolūkio kontoroj vyko civilinės gynybos mokymai, susirinko nemažai žmonių. Sužinojęs, kad Vandutė grįžta, susirūpinęs partorgas ne tiek tos gynybos moko, kiek, vos tramdydamas juoką, laikas nuo laiko uždainuoja:

Paklydo Vanduutė Maskvoj,
Paklydo, pareeiti negali�

Žmonės taip pat žino, apie kokią čia Vandutę partorgas dainuoja. Linksma visiems. Prie kontoros pastato pričiuožia juoda Volga, iš jos išlipa uniformuotas milicijos viršininkas su daug blizgučių, apeina mašiną, atidaro galines dureles, kaip didelė ponia išlipa Vandutė su nemenku ryšuliu � Maskvoj žmonės geri, surinko drabužių, maisto.
Kai viršininką išlydėjo, partorgas, susinervinęs, gavęs iš jo užgaulių priekaištų, atsigrįžo į Vandutę ir ėmė auklėti, kvaile pavadino ir dar kitaip. Vandutė klausė, klausė ir pratrūko:
� Kas kvailė? Aš? Vo katras iš jūsų, didelę protingų, nuvažioutumet į Maskvą i parvažoutumet su jouda Volga?
Netrukus išskydo šeima, kaip Grigo bitės, kas kur. Motiną pasiėmė sūnus, mokykliniais metais buvęs pripažintas nemokytinu � gyvena abu iš pašalpų. Miestely gyventi neliko nė vienas, tik šiandien kažkurie atvažiavo į atlaidus, susėdo jų vaikai nešienautam kiemely ir užgiedojo, greičiausiai bažnyčioj nugirdę:

� Pulkim ant kelių visi krikščionys�

� Ko če įsistebeilijot, lygu vakų namati?
O aš, mėgindama atsakyti į feisbuko klausimą ką šį rytą galvoju, svarstau, kas toje istorijoj yra kvaili, kas protingi.

Apie svetimumą

Mama ilgai tylėjo. Sekiojo mane akimis, brazdančią virtuvėje � verdančią pietus. Sekiojo, bet tik dabar, po tiekos metų pagalvoju, kad nematė manęs, buvo toli toli, praeity. Tuomet ji vis dažniau išeidavo taip, į praeitį, o kai iš jos nubusdavo, nieko nebeatsimindavo. Paskui atsistojo, kaip lunatikė nuėjo, tarsi sekdama kažkokią mintį, į didįjį kambarį, iš kur gerai matėsi kiemas, atsistojo prie lango.
Pietūs išvirė, o ji tebegyveno tolimam, mano nežinomam pasauly, toli toli, neatsiliepė kviečiama valgyti.
Priėjau, atsistojau greta. Ji pajuto mane esančią, prakalbo, ramiai, tarsi tęstų buvusį pokalbį ir būtų tik minutėlei nutilusi. Kalbėjo apie savo laidotuves � ligi tol niekada nebuvo užsiminusi:
� Štai ten, pradarysi daržinės duris, paguldysi švarias lentas pasienyje ir statysi vainikus, krepšelius gėlių, dėsi puokštes...
Kalbėjo tokiu ramiu, kasdienišku balsu, tarsi ir aš būčiau ne čia, o ten, kažkur, išėjusi drauge su ja, ir mudvi, kaip kadaise mano vaikystėj, stovėtume prie daržo ežios ir aptarinėtume, kur žiemet sėsim žirnius, kur ridikėlius, pupeles, o ne kur dėsim jos laidotuvių vainikus.
Tokiu pat ramiu balsu, nenorėdama jos pabudinti iš tos kitos realybės, paklausiau:
� Kodėl daržinėj, o ne kambary, prie tavęs?
Nustebo:
� Kaip nesupranti? Juk manęs čia, tame keistame mieste ne mieste, kaime ne kaime niekas nepažįsta, niekas nemyli, tik tu. Tai ir atnešk man vieną gėlę. Ramunę, baltą. Jų daug Lokystos šlaituose. Žinau, bus vasara. Nueik ir atnešk. Pamerk ramunę į tą mėlynąją vazelę nudužusiu kraštu ir pastatyk greta grabnyčios. Ir grabnyčia tegu būna viena � sielą žmogus turi vieną.
Po kurio laiko paklausė:
� Ar žinai, kas ją man dovanojo? Vazelę? Ir kas nudaužė?
Tylėjau. Bijojau pažadinti iš ano gyvenimo, nes tuomet jis išnyks praeity, negrįžtamai. Tie jos žodžiai pravirkdė mane. Nešluosčiau ašarų.
� Kaip daug tu nežinai!
Aš buvau čia, dabarty, realybėj, į jos praeities pasaulį nueiti negalėjau. Supratau, kad to, ko nežinau, jau niekada ir nesužinosiu. Mėginau įsivaizduoti, kaip tai atrodys, jei tikrai paprašysiu žmonių krauti vainikus daržinėj ir tik tada eiti į vidų atsisveikinti su mano motina. Atsisveikinti su svetimu žmogum. Kam to reikia?
� Jau seniai nebėra žmonių, kurie mane pažinojo. Tuos vainikus neš ne man, o tau. Ir tai tik todėl, kad tu svarbus, reikalingas žmogus...
Pajutau, kokia viena buvau jau tada. Ir kokia viena buvo mama.
Ji mirė rugsėjy. Po stiprių šalnų laukuose nebebuvo ramunių, o ir Lokystos slėniai buvo nenueinamai toli nuo mano kaimo, anam mudviejų gyvenime, kuris, deja, buvo ne mudviejų, o kiekvienos savas. Mes visada buvom vienišos. Paprašiau savo kaimo žmonių padėti man palaidoti motiną, gerą, mylimą, nors jų ir nepažįstamą. Jos valios neįvykdžiau � gėles nešė vidun, dėjo apie karstą. Aš pamerkiau vieną žiedą, uždegiau vieną žvakę.
Žmonės, net svetimi, yra geri.

Apie savus ir svetimus dievus.

Esmi sena moteris. Per gyvenimą sutikau daug dievų ir jų tikrų ir netikrų pranašų. Kaskart klausdavau, kaip atpažinti, ar jų Dievas tikras? Atsakydavo, kad privalau įsiklausyti į jų skelbiamo mokslo žodžius, įsižiūrėti į darbus ir tada laisva valia pasirinkti, bet nė vienas neatsakė į visus gyvenimo keliamus klausimus. Liko vienas, tas, net nesu tikra, ar tai Dievas, tikėjimą kuriuo gavau su motinos pienu ir kurio pasaulio dalimi jaučiuosi, su kuriuo gimiau ir mirsiu, kurio pažadėto dangaus nereikia ieškoti aukštai, o pragaro giliai. Jie čia pat, greta mūsų.
Ir manasis Dievas pavydus, jis griežtai pasakė:
� Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną!
� O ar galiu neturėti nė vieno?
� Gali, tik pasaulis be Dievo atrodys tuščias ir nykus ir neteisingas.
Esmi sena moteris, myliu savąjį Dievą ir jo sutvertą pasaulį ir svetimų dievų nebeieškau.
Antri metai gyvenu vaikų bute karšinčiaus teisėmis. Daugiabučio kaimynai, ypač vaikai, pradžioj mane įdėmiai nužiūrėdavo, dabar jau apsiprato su manim ir mano negalia, mielai sveikinasi, pabėgėja atidaryti duris, kad lengviau būtų išvažiuoti vežimėliu. Nekalbinu, tik šypsausi, padėkoju.
Vakarais užmiegu anksti, dar ilgai girdžiu svetimų gyvenimų garsus, bet jie man netrukdo, žinau, kad niekas netikėtai, nesusitaręs nepaskambins prie mano durų. Įprastai anksti užmigau ir šįvakar. Kažkas paskambino � mandagiai, vieną kartą. Pro miegus nepatikėjau, įsiklausiau, bet buvo tylu. Buvau vėl besnūstanti � paskambino du kartus, reikliau. Suveikė viso gyvenimo įprotis � jei beldžiasi naktį, reiškia esu kažkam reikalinga, atidarydavau, klausdavau, kuo galiu padėti. Mano kaime nė karto neatėjo blogas žmogus.
Čia, mieste, vaikai patarė niekada neatidarinėti nežinomam durų, ten gali būti blogas žmogus. O ir kam aš, svetimoji, galiu būti reikalinga?
Pamiršusi galimus pavojus ir savo galimybių ribas, šoku iš lovos, smulkiais žingsneliais, čiuožčiuodama šliurėm, patekom skubu prie durų, dirsteliu pro akutę. Priešais esančio buto durys atviros, matau vaikų galveles, kaimynė juokiasi.
Atidarau. Prieš mane stovi du vaikai, tipiški miesčioniukai, plonom kaip pagaliukai rankytėm kojytėm. Visų mūsų veiduose nuostaba, tik mažesniojo iš vaikų, berniuko � baimė. Jis pasiruošęs, jei kokios, sprukti.
Abiejų vaikų veideliai išpaišyti nepažįstamais ritualiniais ženklais, pilka spalva. Įsivaizduoju, kaip atrodau aš � ryškiai žaliais naktinukais, išsidraikiusiais žilais plaukais, niekaip nepajėgianti atsibusti. Sutrikusi net moteris iš buto priešais.
Pirmoji atsitokėjo mergaitė, kumštelėjo berniukui alkūne, šis pravėrė prieš mane ryškiai spalvotą dovanų maišelį ir abu ne tai sugiedojo, ne tai sudainavo kažką apie saldainius ir pinigus.
Susivokiu � helovynas! Vaikai kažkokio naujo Dievo vardu reikalauja iš manęs duoklės. O gal ne? Ką aš apie tą helovyną žinau, juk nesidomėjau?
Pajuntu, kaip svaigsta galva, tuoj krisiu. Vaikams prieš nosis uždarau duris, dar spėju dukart pasukti raktą ir kurį laiką pasineriu į tamsą. Šmėsteli mintis � ar labai nugąsdinau vaikus? Sukaupusi jėgas atsikeliu nuo grindų, prisilaikydama sienų pasiekiu lovą. Už durų tyla. Po kurio laiko trumpai, klausiančiai skambteli. Neatsiliepiu. Nesiryžtu keltis. Nuėjo.
Tamsoj guliu ir galvoju, kaip dabar jausimės susitikę, ar taip pat maloniai sveikinsis vaikai, skubės surinkti telefonspynėj numerį, prilaikys duris?
Po kurio laiko į mūsų laiptinę atšurmuliuoja didesnis būrelis vaikų. Paskambina. Mandagiai, vieną kartą. Tyliu. Du kartus. Tyliu. Tada skambutis sužviegia reikliai, piktai, daug kartų � kaip drįsta neatidaryti, neduoti? Priklauso! Jie juk ne patys susigalvojo, viskas su tėvų, mokytojų žinia. Pašurmuliavę išgarma į kitus aukštus. Sugrįžtant kažkas, kažkodėl man pasirodo � vienas � prieina prie mano durų, ilgokai spaudžia skambutį, dar trinkteli kumščiu ir nubėga.

Apie vaikus

Trys dukterys, seserys, skirtingos ir panašios. Kiekviena su sava istorija.
Motina įsižiūri į kiekvieną raukšlelę jų veiduose, tariasi atpažįstanti, kurią koks dailininkas nupiešė, lyg būtų gyvenusi už jas.
Jos kvatoja! Trys žilos dukterys!
Motiną nusmelkia netikėta mintis, ji tylutėliai šnibžda:
� Dovanokit, mergaitės, kad pašaukiau jus gyvenimui į tą taip keistai, neteisingai surėdytą pasaulį...
� Mama, nuo kada ėmei garsiai poteriauti?
� ...Ir jums reikės mirti! Ką aš padariau?

Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Mon, 10 Jun 2019 14:52:29 +0300

Motinos godos

Verkiau su gimstančiais ir ašarų nešluosčiau �
Gyvenime bus visko � sielvarto ir džiaugsmo.
Bus juoko ir dainų. Bus aimanų, paguodos.
Visų vaivorykštės spalvų, ne vien tik balta, juoda.

Išmokiau eiti, bėgti � kojelėmis basom per kiemą
Nupyniau vyželes � karnų iš vinkšnos medžio.
Kai toliai pašaukė, lig vartų palydėjau �
Keliauti reiks patiems, atrasti tai, ką žada

Kožnam šios žemės vaikui iš motinos ir tėvo,
Su meile palydėtam, ilgai ranka dar mojant,
Per petį kadaginė lazda su lauknešėliu �
Išmoktas žodis, darbas, dainos ir svajonės.

Verkiau su gimstančiais ir ašarų nešluosčiau.
Žinojau � bus taip ilgu laukti, taip šykšti žinelė
.Jei sielvartas sugildys, sugrįžkit pasiguosti..
.Nupinsiu vyželes anūkams karnų iš vinkšnos medžio

Blizgučiai pelenuose...

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Mon, 06 Mar 2017 17:44:44 +0300

Dienoraščiai su datom (19)

2017-01-31

Atėjusi gyventi, jau pradėjusi šį tą suprasti, aptikau tokius keistus objektus � slėptuves. Pirmoji tokia atmintis � slėptuvė Vabolėse, mūsų sodo pakrašty, įkalnėlėj. Joje pralaukėm, kol praėjo frontas, kažkaip netikėtai greitai, rodos visai neseniai atgriaudėjo nuo Laukuvos pusės ir štai jau po karo. Kai viskas nutilo, duris atidarė rusų kareiviai � visai nepikti. Pakvietė išeiti � į saulėtą dieną.
Kas labiausiai stebino iš to buvimo slėptuvėj? Tyla. Buvo nemažai žmonių, jie sėdėjo ant smėlio ir tylėjo. Nuostabiausia � tylėjo net mano mama, kas jai tikrai nebūdinga. Dar tebetūnant užsidarius, pajutau keistą, negerą jausmą. Kažkas pasakė � pradeda trūkti oro. Matyt apie tai nepagalvota įrengiant slėptuvę.
Vėliau knygose, filmuose apie karą dažnai veiksmas vykdavo slėptuvėse.
Paskui daug metų po karo statant naujus namus buvo reikalaujama įrengti slėptuves � paprastas, vėliau saugančias nuo atominės grėsmės. Kiek namų buvo galima pastatyti iš tų beprasmiškai sunaudotų medžiagų? Kiek alkanų pamaitinti už tuos pinigus? Tos niekieno patalpos virto vaikų siautėjimo teritorijom, bomžų, nors jie dar taip nevadinti, priebėgom, sandėliais, šiukšlynais.
Šiąnakt feisbuke vėl rimtai prabilta � reikia ruoštis, įrenginėti slėptuves. Kad tai, kas vyksta pasaulyje, nebėra juokai, pirmieji patikėjo milijardieriai. Kas prieš ką puls? Pasaulis prieš pasaulį, o milijardieriams pavojus dvigubas ir skriauda būtų dviguba � kas kita yra palikti kokią lindynę, kuria dalintasi su žiurkėmis, ir visai kas kita puošnius namus.
Mano patarimas ateinančiai kartai � iš patirties � pasirūpinkit, be visų kitų prabangos įrenginių, patikimai apsirūpinti deguonimi. Jo trūkumas yra baisus, gali iš bet kurios slėptuvės išvaryti į atvirą lauką, po dangum, sėjaučiu mirtį � ji nebegąsdina, jokiam pavidale, tik duokit oro. Oro.
Kokie kareiviukai po šio karo, praėjus pavojui, atvers masyvias duris ir pakvies išeiti? Į kokį pasaulį? Ar bebus kam pakviesti? Ar bebus kam išeiti?
Štai šią naktį patikėjau ir aš, kad nebe juokai � ratas apsisuko.
Atidariau balkono duris, įkvėpiau drėgno, nė menkiausio vėjelio nejudinamo, dvokiančio smogu Vilniaus nakties oro ir supratau, kad nebūtinai turi kilti karas. Ir be jo žmogus nusinuodys savo miestuose � slėptuvėse. Oro! Duokit oro!
Homo sapiens. Išmintinga būtybė.

Arba adata šiene.

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Mon, 06 Mar 2017 12:30:09 +0300

Vakaras, ilgas be galo

Už lango lyja.
Sausio vakaras � ilgas be galo.
Nesimiega.
Skaudžiai ilgu.
Atminties labirintais klajoju.

O tu? Ar atsimeni? Kartais?
Neprašau, kad mylėtum.
Neprašau, kad atleistum.
Į akis pažiūrėtum.
Kad paliestum ranka
Laiko � skulptoriaus naują raštą įrėžtą veide.
Kaip kadais pavadintum vardu...

Leisk, prašau tik,
Šitą vakarą, ilgą be galo,
Kada lyja už lango,
Nesimiega, skaudžiai ilgu ir vieniša �
Leisk, prašau bent
Pabūti katyte Niurka
Ant tavo kelių...

Sutinku net išmokti murkti
Mainais į glostančių rankų šilumą.

Pasaulio pažinimas

Pro tėviškės galudaržes tekėjo Upelis.
Per mažas buvo, kad vardą turėtų �
Upeliu vadinom ir niekada neapsirikom.
Kiekvieną pavasarį, išplaukus ledams,
Mažajam Upely nutikdavo didysis Stebuklas �
Prieš srovę imdavo plūsti žuvys.
Gulėdavau ant liepto
Ir glostydavau plačias jų nugaras,
Palydėdama ten, kažkur,
Kur kvietė jas nenumaldomas gyvybės šauksmas..

Ant kalvos dangų rėmė raudoni bažnyčios bokštai
Lankom vinguriavo upelė Lokysta �
Per maža, kad būtų Upe vadinama.
Bet sykį, po galingų vidurvasario liūčių
Plačiai išsiliejo lamkom molini vandenys
Ant siūruojančios karklo viršūnėlės
Suposi laumžirgis � skęs, rodėsi, tuoj skęs!
Šokau srautan, ištiesiau gelbstinčią ranką,
O jis, šelma laumžirgis, suskrebeno sparneliais ir nuskrido.
Išmokau plaukti.

Aną rugpjūčio pilnaties naktį jau nedrąsiai krito lapai,
O Jiesios sietuvose skandinosi prieš šviesmečius nukritusios, žvaigždės �
Tą naktį mudu buvom dviese, nuostabią, vienintėlę tokią naktį.
Atskleidė Jiesios skardžio atodanga visas būties paslaptis...
Būna, ir dabar kartais išgirstu iki skausmo pažįstamą balsą
Iš tenai, iš anos nakties tylumos sugrįžusį, nedrąsiai sakantį:
�Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...�
Pasikartoju anūkų vardus.

Šventą popietę vieniša baidarė leidosi žemyn Nemunu.
Irklas ilsėjosi. Žiūrėjau į žydrą padangę, baltus debesis,
Klausiausi tylos virš plačių vandenų, virš savo jaunystės miesto, bažnyčių,
Kol netikėtai Šekspyras aksominiu Henriko Kurausko balsu
Kažkur nuo kranto ties Vytauto bažnyčia paklausė:
�Būti ar nebūti?�
Griebiau irklą, skubėjau aukštyn, prieš srovę � išgirsti atsakymą,
Nežinau jo ir šiandien � praklausiau ar niekas nepasakė?
Nepasakė ar nežino?
Nei pats Šekspyras, nei visi pasaulio upeliai ir upės,
Nei visos jų krantų atodangos?

Pabiros paukštukams

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Sun, 08 Jan 2017 03:55:17 +0300

2016. 12. 04.

du ežeriukai
suskeldėjo dugnai nuo sausros
seniai beverkiau

* * *

advento metas
pilna pašto dėžutė
maisto reklamų

vienas senelis
kitoks � mėlyna kepure
pabodo Kalėdos

Po Kalėdų

kužda eglė vėjui
paryčiais tuščioj aikštėj:
o pas mus, miške...

* * *

Vilniaus gatvėse
tebelyja tas pats lietus
pernykštis

Na taip, apsakymai...

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Tue, 18 Oct 2016 02:51:06 +0300

Medžiai�žmonės

Grūdas krinta į dirvą. Grūdo genuose užkoduota lemtis. Ne, ne lemtis � galimybės. Lemtis yra tai, kas nulemta iš anksto ne savo, kažkieno (kažko) kito valia ar atsitiktinumu � gal Dievo, gal gamtos, dirvos, laikmečio, egzistencijos kaimynų, metų laikų kaitos, lietaus, krušos, saulės, vėjų, geros, globojančios arba piktos žmogaus valios, abejingumo. Grūdui neskirta kovoti su lemtimi, skirta paklusti � išgyventi, prisitaikyti ar net suklestėti. Arba pražūti.
Galimybė � tai duotis, po kablelio prasidedanti žodeliu jei...
Jei dirva bus gerai įdirbta, jei laiku pasėta, jei neišdegins sausra, nepaskandins liūtys, neišdaužys kruša, jei neužgoš piktžolės, jei žmogus nesumanys per dygstančių javų lauką nutiesti kelią... Daug tų jei. Labai daug, o galimybė išgyventi viena. Ne tik išgyventi, bet ir išauginti kažkelintą grūdą. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė išlikti padermei. Gyvenimas, tai nuolatinė nuožmi kova už išlikimą, kova � kas ką.
Svarbu kieno gyvenimas � vienoks jis grūdo, kitoks žmogaus. Visai kitoks. Žmogiškajame tų jei yra daug daugiau, įvairesnių, sudėtingesnių, piktesnių, negailestingesnių, bet jam suteikta ir sąmoningo pasirinkimo teisė, ir galimas siekis ne vien išgyventi, bet ir būti laimingam. Ar grūdas žino, kas yra laimė? O skausmas? Sielvartas? Pareiga? Atsakomybė už savą gentį?
Grūdas nebesikeičia, koks jau yra, toks, išlieka tinkamiausias, o štai žmogaus lemtis priklauso ne vien nuo išorinių sąlygų, kurias rado ateidamas, jis gali keisti savo aplinką ir keistis pats � sąmoningai, tikslingai. Žmogui duotas protas.
Rachelė net užsimerkusi, snūduriuodama jaukioje pavakarės nebekarštos saulės atokaitoje, atrodo, mato tą švelniai žalią rugių lauką anapus upelės. Javai jau pakilę, tuoj tuoj išplaukės, o netrukus ir subrandins derlių. Ne iš karto susivokia, kas ją sujaudino, ko jai pikta � nei šis, nei tas pykti ant rugių lauko. O gal pavydi? Kam? Rugių laukui? Kad jam, rugiui, taip paprasta � žmogus suarė lauką, laiku pasėjo, lietutis palaistė, saulelė šildo ir, jei... Prakeiktas jei!
Bet ir čia rugiui geriau, negu žmogui, jis nežino, nesupranta grėsmės, o žmogus kankinasi ne vien tada, kai jau įvyksta kas blogo ar net tragiško, o ir iš anksto kamuojasi nuojautomis, baimėmis, įtarimais. O jei dar tas žmogus � žydas? Jis turi būti dešimteriopai budresnis, įžvalgesnis, pastabesnis, gudresnis ir visoks kitoks. Jis negali užsimiršti � dieną nė naktį, turi jaustis atsakingas ne vien už save, nes vienas jis silpnas, pažeidžiamas. Jis privalo rūpintis kitais žydais ne vien iš altruistinės meilės, jis priverstas būti išmintingas, nepasiduoti aistroms, pasiaukoti vardan kitų, nes tik taip gali išsaugoti save. Ir savus.
Ji staiga atsimerkia, atsisėda, jau jau buvo beprabylanti, nes jaučia, kad tos mintys, jei liks neišsakytos, neleis nurimti, bet pamato, kad Helena miega, negirdėdama vaikų šurmulio, nejausdama, kaip mažiausias, sūnelis, semia savo grakščia, ilgapiršte rankele smėlį ir pila jai ant pilvo. Liza, vyriausia, gulėdama žilvičio šešėly, skaito knygą. Rachelė nemato knygos viršelio, bet supranta, kad tai poezija � puslapyje tvarkingi eilėraščio posmai.
Pagalvoja � keistas vaikas. Kiek gi jai metų? Dešimt? Dvylika? Tikrai ne vaikiškas knygas skaito.
Kitos dvi sesutės, jaunesnės, niaujasi dėl kastuvėlio. Nepiktai.

Rachelė atsuka saulei nugarą ir vėl snūduriuoja � tegu draugė ilsisi, jai tikrai nelengva su tuo pulkeliu vaikų, ne dažnos tokios poilsio valandėlės. O mintys? Jos palauks, ji įpratusi laukti ir tylėti, kiek tik save atsimena, kai dar tėvų namuose nuo ryto iki vakaro dirbdavo nebaigiamus ruošos darbus ir svajodavo, svajodavo apie šviesesnį gyvenimą. Ji žinojo, kad jai tėvų nuskirtos laimės viršūnė � ištekėti už pasiturinčio vyro ir būti jo verta žmona, todėl reikia perprasri visas šeimininkavimo subtilybes, išsiugdyti nuolankų būdą. Taip, ji buvo nuolanki, niekada nesiginčydavo su tėvais, bet viena sau galvodavo � jūs galit priversti mane gaminti valgį, nebaigiamai plauti indus, šveisti, valyti namus, bet mano minčių neatimsit! Ji norėjo mokytis, tik vargu ar svajonė būtų išsipildžiusi, jei pradinė mokykla nebūtų buvusi čia pat, už tvoros. Jos didelis noras ir gabumai neliko nepastebėti, bet vargu ar tėvai būtų tesėję leisti mokytis toliau pradinės, jei prasigyvenęs dėdė nebūtų siuntęs iš Vokietijos pinigų ir griežtai kontroliavęs, ar gabi mergaitė tikrai mokosi. Žodžiu, jos lemtyje palankiai klostėsi tie galimybių jei.
Tą gerąjį dėdę Rachelė tematė du kartus � kai jis atvažiavo pats pasižiūrėti ir įsitikinti, kad mergaitė tikrai gabi ir darbšti, kad ne veltui bus švaistomi pinigai ir dar kartą, kai ji baigė gimnaziją � išsiaiškinti, kur nori studijuoti. Keistokas pasirodė dėdei žydės mergaitės noras būti gydytoja, bet Rachelė buvo nesukalbama � tik gydytoja arba nieko. Dėdei dabar jau neliko pasirinkimo � nejau šitiek pinigų būtų išleidęs veltui, leisdamas ją į gimnaziją? Tiesą sakant jam netgi patiko mergaitės atkaklumas, žinojimas ko nori, bet to neparodė. Sutiko, tebus gydytoja, tik pateikė sąlygą, kad baigusi mokslus turės grįžti į miestelį ir gyventi pas tėvus, o kai jau prasigyvens, bent vieną gabų vaiką išleisti į mokslus. Ne būtinai žydą. Ir niekada neatsisakyti padėti savo gentainiams, net jei jie neturėtų kuo užmokėti.
Tuomet Rachelei ta sąlyga neatrodė keista, ji su viskuo sutiko, tik kai dėdė jau rengėsi išvažiuoti, jai labai parūpo paklausti, bet niekaip neištaikė progos, tėvams girdint neišdrįso � kodėl ji turėtų leisti į mokslus svetimą vaiką, gal net ne žydą, nejau ji negalės turėti savo vaikų? Apie tai ji mąstė ir vėliau, kai dėdė jau seniai buvo išvažiavęs ir ji nugirdo tėvų pokalbį, teisingiau užuominas, kad niekas giminėj nėra matę dėdės žmonos tėvų ir nežino iš kur ji kilimo, o Joachimas, karčiamininkas, atsigirdęs, kad ji šviesiaplaukė, mėlynom akim.
� Tai gal ji ne... � pradėjo sakyti motina ir, nusmelkta minties neįtikimumo, ranka užsiėmė burną.
Rachelė to nepamiršo, bet jei tai ir būtų tiesa, tokia galimybė jai nekėlė siaubo, jau seniai savo mergiškose svajose ji matė šviesiaplaukį jaunikaitį mėlynom akim. Dabar, pusamžė moteris, ji liovėsi svajojusi apie auksaplaukį riterį ant balto žirgo. Iš viso liovėsi svajojusi, o kai sykį Helena, draugė nuo pradžios mokyklos laikų, puikiai ją pažinojusi, nuoširdžiai paklausė, kodėl ji, tiesą sakant, nesukūrė šeimos, neištekėjo, ji su gildančiu kartėliu atsakė į klausimą klausimu:
� O už ko? � ir jos balse suvirpėjo neviltis. � Už kurio miestelio žydo patartum man tekėti? Koks vyras sutiktų su manim gyventi, kai manęs kaip nėra namie, taip nėra...
Dabar, kai praėję šitiek metų, kai jau nurimusios jaunatviškos aistros, išblėso iliuzijos ir tas galimų vedybų klausimas išspręstas visiems laikams ir netgi pamirštas, kažkodėl šiandien jis taip ryškiai atgijo atminty, kad Rachelė net nusigando, tarsi kažkas svetimas galėtų nugirsi jos mintis, tarsi galėtų būti nutverta daranti kažką gėdinga, nusikalstama. Ji su nerimu pažvelgė į draugę, tikėdamasi, kad ši miega ir sutiko susirūpinusį, užjaučianį jos žvilgsnį. Ilgai abi tylėjo, Rachelė net pamiršo, ką iš pat pradžių buvo ketinusi pasakyti. Šyptelėjo pagalvojusi � kaip gera žinoti, kad turi draugę, su kuria gal susitiksi rytoj, o gal po mėnesio, tada, kai pribręs žodžiai, mintys, kurias prireiks išsakyti. Ir išklausyti draugę. Arba patylėti, žinant, kad supranta, be žodžių, kaip šiandien. Ir kad nėra svetimoji. Tik ar tikrai supranta? Ar gali kas nors kitas suprasti tai, ko nesupranta ji pati? Juolab ne žydas suprasti žydą? Žydę?
Ji jau seniai liovėsi ko nors klausinėjusi mamos, nes iš anksto žinojo atsakymus � jai neturintys rūpėti tokie dalykai, kurių neišsprendžia vyrai, nė rabinas. Bet sykį mama išsidavė pati galvojanti, ieškanti atsakymų. Kad ir į tokį klausimą � kodėl žydai neturi tėvynės ir yra pasmerkti klajoti? Kas ją atėmė? Krikščionių Dievas, kaip bausmę už jo sūnaus nužudymą? Patys pardavė? Tai gal galima ją atsipirkti? Žemės gabalą galima, daug daug gabalų žemės greta vienas kito, bet ar tai bus tėvynė?
Rachelei pasirodė, kad Helena gali nugirsti jos mintis, bet dabar apie tai nebesinorėjo kalbėti, todėl prisivertė sugrįžti į realybę.
Kažkas kita ją suneramino, privertė pamiršti savo godas. Kas? Tas poeziją skaitančios vyriausios Helenos dukros, Lizos, vaizdas? Gabi, miela mergaitė! Ne pagal metus protinga. Gal tai ją pasirinkti globotine, leisti į mokslą?
Kodėl anksčiau tokia mintis nekilo? Todėl, kad paprasčiausiai negalvojo. Kad dėdė seniai jau numirė ir ji pamiršo savo įsipareigojimą, o taip nedera. Sudraudė save � neskubėk, viską reikia gerai apgalvoti, tik tada kalbėti su tėvais.
Suklego vaikai, visu būriu nubėgo maudytis. Helena stovėjo ant upelės kranto, aukšta, kiek dramblota � tamsus siluetas vakarėjančio dangaus fone � ir tarsi perekšlė višta žąsiukų pulką saugojo juos nuo nelaimės, ypač mažąjį, Vasilį. Paskui moterys nusiprausė pačios, surankiojo pievoj išdžiūvusius skalbinius ir vis dar tylėdamos patraukė namo.
Ne, ir ne tai, dar kažkas kita jaukė Rachelei protą. Tas vaizdas � Liza keliasi, nueina prie krūmo, kurio pavėsy pastatytas bidonėlis vandens, paskaninto uogiene, ir godžiai geria? Ir tai daug kartų per dieną? Kiti vaikai to nedarė. Nusmelkė negera nuojauta. Rachelė paėmė Vasilį ant rankų panešėti, tarsi pasislėpė už jo, ir su nerimu paklausė:
� Ar Liza vakare atsineša prie lovos vandens?
Helena nustebusi pažiūrėjo į ją, nesuprasdama, kodėl tai draugę domina.
� Na, ar naktimis geria?
� Atsineša. O ką, tai blogai?
� Tegu rytoj nepavalgo pusryčių ir ateina pas mane. Negąsdinu, dar nieko nežinau, reikia padaryti tyrimus.
Vieniša ir bevaikė Rachelė kaip savus mylėjo Helenos vaikus, nerimavo dėl jų ir jų ligas išgyvendavo kaip savų. Dabar susigraužė, kodėl ji anksčiau nepastebėjo, juk
Ji nusigando, nes juk reikės pasirūpinti dieta, užtikrinti nuolatinę gydytojo priežiūrą, o rudenį mergaitei jau reikia išvažiuoti į kurį nors miestą, kuriame yra gimnazija. Ar sugebės ji taip staiga išmokti gyventi viena su tokia pavojinga liga? Diagnozė pasitvirtino. Dabar Helena su Rachele savaitgaliais abi pasitikdavo iš miesto grįžtančią Lizą, labai ja rūpindavosi, prižiūrėdavo, mokydavo ir vėl su nerimu atsisveikindavo savaitei.
Helena nebuvo žydė. Jos senelis buvo vokietis, grafų Tiškevičių parsivežtas į Lietuvą dirbti sodininku Plateliuose, vedęs rusę mergaitę. Tėvas taip pat rusas, geležinkelietis, kilnojamas iš vienos darbo vietos į kitą, bet jau gana seniai įsigyvenęs tame pačiame miestelyje, kur dauguma gyventojų buvo žydai, rusai, o lietuvių beveik nebuvo, jie gyveno aplinkiniuose kaimuose ir į miestelį atvažiuodavo tik turgaus dienom apsipirkti ar per šventes į bažnyčią. Mergaitės susidraugavo, nors jų likimai buvo visai skirtingi. Rachelė siekė mokslo, tapo gydytoja ir liko netekėjusi. Helena buvo silpnos sveikatos, caro karioumenės gydytojas dar paauglystėj buvo pasakęs, kad gyvens ne ilgiau trisdešimties metų, tai vedybų nė neplanavo, nors ne vienas jaunikaitis į ją dairėsi, nes buvo graži, linksma.
Nelaimė pakeitė visus planus � kai Helenai buvo jau per trisdešimt, žuvo tėvas. Šeimoj liko vienos moterys: mama, ligota tėvo sesuo ir Helena. Tuomet nebuvo priimta, kad moterys dirbtų ir išlaikytų šeimą, reikėjo ieškoti išeities. Tuo pasinaudojo tėvo draugas, taip pat geležinkelietis, rusas, jau seniai sekiojęs akimis Heleną, bet neturėjęs beveik jokių galimybių užkariauti mergaitės širdį � buvo gerokai vyresnis, žemaūgis, negražus, bet geradūšis, ramaus būdo. Piršlybos vyko ilgai, permainingai ir dažniausiai viskas atsiremdavo į Helenos argumentą, kad pagal caro armijos gydytojo pranašystę ji jau turėtų būti mirusi, todėl kurti šeimą nebeverta.
Gyvenimo realybė privertė nusileisti ir štai šeimoje jau keturi vaikai, o Helena apie mirtį nė nebeužsimena, sutvirtėjo, pralinksmėjo. Atlaikiusi visokius išbandymus, moterų draugystė tęsėsi, susitikdavo kada galėdamos, išsikalbėdavo, pagelbėdavo viena kitai. Nelengvas buvo Helenos gyvenimas su šeima, kurioje šitiek burnų ir tik viena vyro alga, bet ne ką lengvesnis ir Rachelės, nes arti kito gydytojo nebuvo, o ligonių daug. Ne sykį guosdavosi Helenai nuovargio, nevilties valandėlėmis, kad neištversianti ir kad bjauriausi pacientai esą žydai � jei jau suserga kuris, tai nesvarbu diena tai ar naktis, net miegodama išgirstanti, kaip jau iš tolo visu būriu giminaičiai, draugai ir kaimynai atlala, atšūkalioja per miestelį, beldžia į duris, langus ir turi eiti, niekas neklausia, ar pati bepaeini.
Susirgo sykį pats rabinas, sunkia liga susirgo � smegenų uždegimu. Nesiryžo Rachelė tokį rimtą ligonį pati gydyti, liepė žydeliams nuvežti į didelį miestą, į žydų ligoninę, o po kelių dienų atėjo žinia � numirė rabinas. Tai kilo alasas miestely � reikia skubinai važiuoti parvežti, nes per miruįjį saulė neturi du kartus pereiti, reikia palaidoti. Kelias tolimas, kai nuvažiavo dviem dvikinkiais ratais, jau naktis buvo. Beldžia žydai į morgo duris, o sargas girtas, neįsileidžia. Taip beldė, kad net mirusį pribeldė � jis ne miręs buvo, tik sąmonę praradęs, o morge šalta, tai ir atsigaivalėjo. Išgirdę saviškio balsą, žydai dar labiau ėmė belsti. Ir jis pats purto, žadina sargą:
� Išleisk, žiūrėk, aš gyvas...
� Tylėk, daktaras geriau žino, gyvas tu ar negyvas!
Neišleidžia.
Nulalėjo visu būriu pas daktarą į namus, beldžia į duris, langus:
� Einam, daktare, išleiskit mūsų žmogų iš morgo, vešimės namo, nė valandai nepaliksim tokioj ligoninėj, kur gyvo nuo mirusio neskiria.
Išleido. Pasveiko. Rachelė pagydė. O gal ne ji, gal taip nulemta buvo, dar ne viskas tebuvo rabino iškentėta drauge su savo tauta?
Dabar žiūri Rachelė į mergaitę Lizą, Helenos vyriausiąją, ir svarsto, kad metas atsiminti pažadą dėdei � išleisti nors svetimą vaiką į mokslus. Jau seniai apsisprendė, kad tai bus Helenos vaikas, tik kurį pasirinkti? Gal Lizą, nes kaip ji su tokia sunkia liga nemokyta vargą vargs? Ar mažiausiąjį, Vasilioką, tokiom pilkom � į motiną � akim, tokį protingą, meilų? Na, kai ateis laikas, tada ir apsispręs.
Laikas atėjo greičiau, negu Rachelė manė � labai pablogėjo Lizos sveikata, prireikė ligoninės. Tėvas nuvežė ją į kitą miestą, ne į tą ligoninę, kur gyvų nuo mirusių neskiria, bet ir anoj ligoninėj neišgelbėjo, mergaitė numirė.
Su savo valdžia susitaręs, gavęs sutikimą, išpirko tėvas visą kupe, kad niekas nelandžiotų, aprengė dukrelę, skruostus parausvino, dėl visa ko skarele apgobė, pasodino � taip ir parsivežė abu su motina pečiais parėmę. Palaidojo artimiausiuose pravoslavų kapuose.

II.

O tada pasaulis prabilo apie naują didelį karą. Pirmas tą žinią, tuomet dar tik gandą, į miestelį atsinešė rabinas, tas pats, anąkart nenumiręs ligoninėje. Atsinešė, bet ne visiems tepasakojo, pirma nuėjo pasitarti pas Rachelę. Sutarė, kad nereikia kelti panikos, kol kas tik sekti, kas pasaulyje darosi, susirašyti su giminaičiais užsieniuose. Susirašė, bet nieko guodžiančio nesužinojo, priešingai, žinios darėsi vis neramesnės ir tapo aišku, kad ilgai jų nenuslėpsi, todėl papasakojo saviškiams. Sunerimo, sulalėjo miestelio žydai, rinkosi būreliais, ėjo skeryčiodami rankomis iš vienų namų į kitus, skaitė, aptarinėjo laikraščius, laiškus, o paskui pritilo, mąstė, ieškodami atsakymų į daugybę klausimų, sunkių, nepajudinamų kaip akmenys. Kas bus? Ką daryti? Pralaukti? Juk miestely taip ramu ir su aplinkinių kaimų žemaičiais miestelio žydai nesipyksta, niekas jiems pikto nelinki. Bėgti? Kur? Kas jų laukia, kas priims? Gal bent pasitraukti toliau nuo sienos, kai prasiaus audra, sugrįš namo...
Mąstė, tarėsi, svarstė žydai, bet nieko tikro nesugalvojo. O laikas ėjo.
Nauja siaubo, rūpesčių banga užgriuvo rugsėjy, drauge su karo pabėgėliais iš Lenkijos. Jie pasakojo tokias baisybes, kad buvo neįmanoma patikėti. Amžinoji viltis � o gal? O gal iki mūsų neatsiris, neis vokietis į Rusiją, o juk Lietuva jau po rusu? Miestely taip ramu... Bet ta ramybė buvo apgaulinga. Vieną turgaus dieną miestelio aikštėje kilo triukšmas � visi penki garsieji tų apylinkių mušeikos, nuo seno pridarydavę daugiausiai rūpesčių miestelio policininkui, nuolat keliantys riaušes, muštynes, paskelbė, kad žydai privalo atiduoti savo krautuves lietuviams, užteks plėšti žmones. Apsiginklavę lazdomis suėjo bernai į artimiausią krautuvę, ištempė jos savininką į aikštės vidurį, gerai apkūlė, o prekiauti pasodino saviškį � pataikūnų tiems banditėliams niekada netrūko. Naujai iškeptas pardavėjas visko nori, viską neštųsi namo, bet kiek vienas gali panešti? O ir išeiti bijo, palikti visą tą gerą, nes kas nors kitas, gudresnis, gali užimti jo vietą, todėl pasišaukė namiškius � neškit, tik gerai išslapstykit. Atsirado norinčių pasinaudoti svetimu geru ir daugiau, plėšė, nešė ir iš kitų parduotuvių. Miestelio aikštė bemat ištuštėjo, išsigandę ūkininkai išvažinėjo namo, parsiveždami nepardotas prekes, o tai ir vieną kitą jau seniai nusižiūrėtą taip reikalingą ūkėj daiktą, paslėptą ratuose po šiaudais. Miestiečiai išsislapstė namuose. Ir plėšikėliams pasidarė kažko nejauku, jie tapo tokie matomi tuščiose gatvėse, pasijuto tokie neužtikrinti, kai neliko prieš ką rodyti savo galybę, neliko žiūrovų. Tą kartą didelė bėda praėjo pro šalį. Nutilo žydeliai, bet visiems buvo aišku, kad tai tik tyla prieš audrą, tik laukiama progos. Su baime ir nerimu dabar žiūrėjo kaimynas į kaimyną, nežinodami, ko galima tikėtis, nors iki šiol gražiai sugyvenę, nebeleido net draugauti vaikams. Tik labai ko prireikus eidavo kaimiečiai į žydų parduotuves, pirko nesiderėdami ir tarsi nepažįstami, nepersimetę, kaip anksčiau, vienu kitu žodžiu, eidavo lauk, o ir žydai turguj mokėdavo permokėdami, kad tik nesusipykus su kaimiečiais.
Tik bene viena Rachelė, tarsi nematydama, nesuprasdama, kas vyksta, ėjo kaip ėjusi kur kviečiama, neskirdama, žydas serga ar gojus, visus gydė vienodai, bet ir ji nutilo, atlikusi, kas priklauso, neužgaišdavo, eidavo namo nematydama žmonių, tarsi gatvės būtų tuščios � pikta ir nelaiminga, tarsi ji viena žinotų kažkokią paslaptį, bet su niekuo ja nesidalindavo. Manykitės patys. Gal pati nenorėdama būti užgauta, gal vengdama pasijusti nejaukiai buvusius savo draugus � kas benorėjo skelbtis draugaująs su žyde? Ėjo, ėjo daktarė pas ligonius, važiavo, kai reikėjo, į kaimus � pavargusi, papilkavusiu veidu, tylėdama. Žmonės nutildavo ją sutikę, nulydėdavo sunkiu žvilgsniu ir ji kartą pasakė Helenai, kad jaučiasi taip, tarsi aplinkui žmonių nebebūtų, jie pavirto medžiais. Dabar tie medžiai�žmonės stovi, žiūri į ją ir tyli, bet ji girdi, supranta jų mintis ir tai esąs visai kitas pasaulis, pasaulis, kuriame žmonės tebėra geri, neišduoda draugų ir savo įsitikinimų. Net jei išduoda. Jie bijo, o baimė blogas patarėjas.
Helena nesuprato, ką Rachelė tuo norėjo pasakyti, o klausti neišdrįso. Ji tebegyveno savo skausme, palaidojusi Lizą, ir žydų sielvartas jai buvo antroje eilėje. Taip ir pasakė Rachelei:
� Jūs gyvi, o mano mergaitė kapuose.
� Kaip ilgai? � Pažiūrėjo viena kitai į akis ir tik dabar Heleną persmelkė suvokimas, kokia didelė žydų bėda.
Juodvi ir toliau susitikinėjo. Rachelė nepraeidavo pro Helenos namus neužėjusi, kai nebeištverdavo vienatvės, kartais net užmiršdavo ligonius, bet miestelėnai greit suprato, kur jos reikia ieškoti, ateidavo ir išsivesdavo. Kartais pati Helena, ypač jei sužinodavo kokių naujienų, mesdavo nebaigiamus namų darbus, palikdavo vaikus mošos priežiūrai ir išeidavo pas Rachelę.
Ne visada susitikusios juodvi kalbėdavosi, dažniau tylėdavo ir tų patylėjimų joms reikėdavo labiau, negu žodžių, nes žodžiai, jei įvardintų visą tiesą, galėtų tapti žudikais; ištverti buvo įmanoma tik turint žmogų, su kuriuo galima patylėti. Tyla pasakydavo ir tai, kas atrodė neįtikima � tame visą pasaulį apėmusiame blogyje tyla kalbėdavo apie gėrį, tikėjimą, kad ne visada žmonės stovės tylinčiais medžiais, kad jie prabils ir pasaulis juos supras, jais patikės.
Gandai darėsi vis grėsmingesni. Kažkas turėjo įvykti; laikas tirpo.
Helena, apimta negerų nuojautų, vis dažniau dairėsi pro langus, laukdama Rachelės. Ji nežinojo, ką nori jai pasakyti, ką išgirsti iš jos, gal tik dar kartą patylėti, bet jos dar būtinai turi susitikti, nors vien dėl to, kad Helė paklaustų, ką reiškia anas keistas pasakymas, kad geri žmonės neišduoda draugų, net jei išduoda.
Atėjo Rachelė vėlų vakarą, kai vaikai jau buvo sumigę � pavargusi, sulijusi. Perrengė Helena draugę sausais savo drabužiais, užplikė arbatos, susėdo prie šilto mūriuko ir tylėjo, kol kažkas subrazdėjo priemenėj. Rachelė visa įsitempė, sukluso, bet Helena nuramino � tai katinas. Tas subrazdėjimas tarsi pažadino jas � reikia skubėti, nes kitą kartą gali būti ne katinas, o jos dar nieko nepasakė, ką turi pasakyti. Prabilo abi kartu. Rachelė sugriebė Heleną už rankos � leisk man pirmai, tu palauk! Ir ėmė kalbėti, kalbėti � kiek daug ji supratusi!
Visų pirma tai, kad blogis taip pat, kaip gėris turi savo prasmę ir yra reikalingas. Reikalinga yra ir tai, kas vyksta dabar, netgi būtina, nes privers pasaulį susimąstyti ir suprasti. Geros valios supratimui pritrūko. Supratimas, išmintis turi kainą, didelę kainą. Kuo didesnis blogis, tuo aukštesnė kaina jam suprasti, o jį įveikti galima tik supratus. Blogis slapstosi, dangstosi, išsisukinėja įvairiausiais būdais. Hitleris žino, kad yra neteisus, kad normaliom sąlygom jam nebūtų leidžiama įvykdyti savo kėslus, todėl jam būtina surasti kaltą, kažką, kam būtų galima suversti atsakomybę už visą blogį ir taip nukreipti dėmesį nuo savęs.
� Kodėl pasirinko žydus?
Tegu tavęs neužgauna tai, ką pasakysiu:
� Nes siekia dviejų tikslų ir atrasti tinkamą kaltąjį, ant kurio kiekvienas menkysta galėtų nugiežti pyktį už niekingą savo gyvenimą, ir įrodyti pasauliui, kad protas, kuriuo giriasi žydai, nieko negali prieš jėgą. Naturalu, kad niekas nenori sutikti esąs prastesnis, kai neįveikia protu, siekia įveikti bent jėga.
� Ne, � kalbėjo toliau Rachelė, � nemanau, kad žydai protingesni dėka kažkokios prigimtinės savybės, juos tokiais padarė gyvenimo sąlygos, kitaip nebūtų išgyvenę. Jei dabar žydai bus išnaikinti, pasaulis liks brutalios jėgos ir kvailumo karalystė. Laikinai.
� Jėga yra, proto nereikia � kieno patarlė? � Helena neatsakė. Gal nenugirdo, užsigalvojusi apie kažką savą.
Rachelė kalbėjo toliau, tarsi sau, tarsi niekam:
� Ką daryti? Siekti mokslo, išminties, o ne jėgos viešpatavimo. Netingėti, dirbti. Net šiandien neprarandu tikėjimo žmogumi. Mes, o ir ne vien mes, nes karas pražudo daugybę nekaltų žmonių, esam auka, sąlyga gėrio sugrįžimui. Tik manau, kad per didelė.
Vėl tylėjo. Helena ryžosi, paklausė � kaip tai neišduoda, net išduodami? Tie tylintys medžiai�žmonės?
� Paprastai. Tylėjimo yra keletas prasmių. Sakoma � išduoda tylėdamas, pritaria niekšybei tylėdamas, nepasipriešindamas. Būna, kad tyli pritardamas, bet nenorėdamas dalyvauti, susitepti rankas, tegu kažkas kitas padaro juodą darbą. Pasitaiko, kad žmonės tyli iš gudrumo, norėdami pralaukti, pažiūrėti, kuri svarstyklių lėkštelė nusvers ir tik tada prisidėti prie stipresniojo arba tylėjimu sudaro sąlygas sustiprėti, įsigalėti blogiui.
Bet būna ir visai priešingai, kai savo tylėjimu žmonės parodo, kad nėra nusikaltėlio pusėje, kad nepritaria, kad mąsto priešingai ir tiki, kad teisybė bus atstatyta, kaltieji nubausti, nors ne dabar, nes dar ne laikas. Tai yra suvokta negalimybė ir pasipriešinimo dabar beprasmybė, nes jėgos aiškiai nelygios ir atviras pasipriešinimas reikštų susinaikinimą, kartu būtų prarandama ir galimybė laimėti ateity. Tie tylintys žmonės yra per silpni pasipriešinti veiksmu, bet pakankamai stiprūs pasipriešinti tylėjimu, nenuėjimu su nusikaltėliais, pajėgūs išlaukti savo valandos, neišduoti savo teisybės. Tie tylintys medžiai�žmonės savo tylėjime kaupia žinojimą, visas neteisybes, skaumą, bet ir išsaugoja savo teisumo suvokimą, jie būtinai prabils arba perduos priedermę prabilti savo vaikams, bet tam turi ateiti laikas. Jų yra daug, žymiai daugiau, negu blogųjų, bet kol kas ne jų rankose jėgos arsenalas, todėl tyli.
� Nueinantys su nusikaltėliais yra pati žemiausia, niekingiausia, silpniausia žmonių kategorija, � kalbėjo Rachelė. � Naturalios atrankos būdu pati gamta juos sunaikina arba jie susinaikina patys, nes negali žmogus, koks jis bebūtų, ilgai išgyventi visuomenėje visuotinai pasmerktas � tų, tylinčiųjų. Ant jų krinta ne vien sava kaltė, bet ir kaltė tų, kurių nusikaltimuose jie dalyvavo. Laikas jų kaltę tik didina. Būna, kad jų mirtys atrodo tarsi paprasti atsitiktinumai, bet tai netiesa, jie pasiekia ribą, kai nebepajėgia gyventi ir žūva. Arba nusižudo.
� Ko aš tikiuosi? Dalyvauju lošime. Hele, jei sužinosi, kad man krito bloga korta, nepatikėk. Tiesa, būna geros arba blogos kortos individui, bet bendram kontekste jos visos turi prasmę. Ir nevadink manęs didvyre, nes tai pasirenkama laisva valia, o mano nuomonės niekas neklausia, bet aš bent suprantu kas vyksta. Aš taip aistringai noriu gyventi, būti, kad negaliu įsivaizduoti savo nebuvimo. Netikėk, kai tau sakys, kad manęs nebėra. Netikėk! Ir mokinkis išgirsti tylinčių medžių�žmonių mintis.
Tą naktį Rachelė liko nakvoti Helenos namuose. Rytą kėlėsi neskubėdama, keistai rami, atsisveikindama taip giedrai nusišypsojo ir pasakė:
� Žinai, Hele, jei viso to nebūtų buvę, nebūčiau sužinojusi, koks nuostabus yra laisvės jausmas, savo pranašumo suvokimas. Baimės nebuvimas, nes kvaila bijoti menkystų. Štai, dar tik atiduosiu porą nedidelių skolų ir tapsiu visai laisva, ne taip ir svarbu, gyvenimui ar mirčiai � pasirinks lemtis. Kris korta.

III.

Kai vokietis patraukė į Rusiją, jis per pirmąsias dienas sutrypė Pabaltijo valstybes ir Tarybų sąjunga jų neapgynė. Miestelio žydams atpuolė reikalas ką nors spręsti � bus jau, kaip bus.
Pirma sušaudė vyrus. Aktyviausi vokiečių parankiniai buvo tie penki vietiniai banditėliai, andai organizavę pirmąjį pogromą, dabar beveik nuolat girti, pikti, ginkluoti. Ypač jie tyčiojosi iš rabino:
� Štai pamatysim dabar, rabine, ar tu beatsigausi. Jei taip nutiks, mes pereisim į tavo tikėjimą... � griaudėjo juokas virš bendro kapo duobės.
Neatsigavo rabinas, jis jau buvo atlikęs paskutinę pareigą savo tautai � išbuvęs su ja iki galo.
Kai surinko visas žydų moteris ir vaikus vienon vieton, Rachelės tarp jų nebuvo ir niekas nieko apie ją nežinojo.
Tai, kas vyko toliau, atrodė nesuvokiama, neįtikima, neįmanoma, bet įvyko. Netrukus apie buvusią nemažą miestelio žydų bendruomenę bepriminė nebent du dideli nauji kapai pušyno pakrašty ir vėjų plaikstomos tuščių parduotuvių afišos aikštėje. Naktį užėjusi liūtis nuplovė kūdikių kraują nuo liepų kamienų, per kelias dienas nugirgždėjo vežimai � aplinkinių kaimų gyventojai išsivežiojo žydų turtą ir miestelyje stojo tyla. Tokia tyla! Atrodė neįmanoma, šventvagiška net mintis, kad tose tuščiuose namuose, kiemeliuose kada nors vėl galėtų suskambėti juokas, dainos, kad kada nors ta tyla galėtų būti pamiršta.
Helena, kaip ir daugelis moterų, vaikščiodavo tarsi sapnuodama, rūsti, tyli, neprakalbinama; jos nebesirūpino namų reikalais, vaikais, o šie, pajutę laisvę, landžiojo po žydų namus, su vyresniais paaugliais nueidavo ir į pušyną, bet namie savo žygiais nesigyrė. Mergaitės Vasilioko nesivedė � per mažas, o ir motina tik jo vieno nepaleisdavo iš akių. Sužinojęs apie mergaičių klajones, tėvas nieko nepasakė motinai, o ir jų nebarė, tik vieną dieną nusivedė aplinkiniais takais prie žydkapių, pastovėjo visi trys tylėdami, o nueinanat tėvas kirveliu įkirto žymes aplinkinių medžių kamienuose ir pasakė, kad jos nepamirštų tos vietos, net kai laikas sulygins kapus, nes kai ateis diena, turės parodyti žmonėms, kurie paklaus.
� Kodėl paklaus mūsų, juk žino visi? � pasidomėjo jaunesnioji, aikštingesnio būdo.
� Pamirš. Kas nors turi atsiminti.
Praėjus keliems mėnesiams po žudynių, gūdžią, juodą vėlyvo rudens naktį prie Helenos namų sustojo vežimaitis, kažkas atsargiai pabeldė į duris ir ji jas atidarė nė nepaklaususi kas, nes juk nemigos naktim ji to ir laukė, klausėsi, vylėsi išgirsti sustojant veimaitį, pažįstamus žingsnius tamsoje, tylų beldimą į duris. Tai buvo Rachelė. Ji labai skubėjo, atsisakė pasiūlyto prieglobsčio � negalima rizikuoti vaikų likimais � ištiesė Helenai ryšulėlį su auksinukais, paaiškino, kad tai jos sutaupyti ir kitų žydų jai saugoti patikėti pinigai, o dabar jų savininkų nebėra, todėl ji tvarkosi savo nuožiūra. Pasakė apie savo pažadą dėdei išleisti į mokslą bent vieną vaiką, nebūtinai žydą, tai ir vykdanti jo valią, o dabar Helenai teks spręsti, savus ar svetimus vaikus paremti. Išvažiuojanti į Rygą, mieste lengviau prašapti.
Šviesos nedegė.
Helena tylėdama stūmė nuo savęs Rachelės ranką su pinigais, bet ši ryžtingai padėjo maišelį ant virtuvinio stalo ir neatsisveikinusi išėjo. Helena buvo besivejanti, bet, vyras, nuo pat pradžios klausęsis pašnekesio, tvirtai uždėjo ranką jai ant peties ir neišleido. Durys liko atviros, už jų akloj tamsoj grūmėsi dvi priešybės � gūdi tyla ir keliantis siaubą, išduodantis arklioko pasagų kaukšėjimas į gatvės grindinį. Kai liko vien tyla, vyras dar kurį laiką pasiklausė, ar koks naujas garsas nesudrums nakties, tada paguldė Helę lovon, tvirtai suėmęs palaikė už rankų, kol ši prisnūdo, o tada išnešė pinigus paslėpti.
Netrukus Helena gavo žinelę, kad Rygą Rachelė pasiekė sėkmingai, bet po pusmečio atklydo pavėlavęs gandas, kad keičiant slaptavietę, ji buvo pastebėta vokiečių ir sušaudyta. Helena niekada tuo nepatikėjo, ji vis laukdavo naktimis, bene iš toli iš toli, iš visai kito, buvusio gyvenimo atkaukšės arklioko pasagos į gatvės grindinį ir kažkas tyliai pasibels į duris.
Miestely nusistovėjo gyvenimas be žydų, vieną kitą jų namą užėmė atvykėliai iš kitur, nes iš vietinių tik trys iš tų, banditėlių, dalyvavusių žudynėse, tesusigundė pasisavinti žydų namus kaip teisėtą grobį; sumenko turgūs, bebuvo viena, tik būtiniausiomis prekėmis prekiaujanti krautuvė.
Helena užsidarė namuose, beveik nebeišeidavo į miestelį, visus reikalus tvarkė vyras, mergaitės. Nėjo ir tada, kai nebeliko vokiečių, o paklausta kodėl, atsakydavo: �Bijau tylos...�
Grįžtant frontui, sudegė beveik visi žydų namai � gal, kad būdami tušti, labiau traukė ugnį, gal, kad niekas nepuolė gesinti. Laikui bėgant jų pamatai apžėlė velėna tik bekyšojo pavieniai akmenys, bet gyvenimas nesustojo. Nors miestely gyventojų daugėjo, niekas nenorėjo statytis namų ant tų pamatų, taip ir žiojėjo tušti tarpai gatvėse pačiam miestelio centre. Tada valdžia pamėgino pralaužti ledus � pastatė apylinkės tarybos pastatą, bet niekas tuo pavyzdžiu nepasekė, tik gretimų namų gyventojai raišiodavo tuose plotuose ožkas ir vasaros pavakariais jos ilgesingai bliaudavo, geidaudamos pamelžiamos:
� Meee � me � meeeeee, � o iš savo kiemo joms atliepdavo žila, ne tiek sena, kiek giliai raukšlių išvagotu veidu moteris, Helena:
� Moišeee � Icik � Leizerkeeeee...
Susilygino su žeme, apkrito skujomis ir žydų kapai pušyno pakrašty. Vietiniai gyventojai vengė čia lankytis, o girininkijos nerašytu susitarimu nevykdė miško kirtimo darbų. Stovėjo kvepėdamos sakais gražuolės ištekinės pušys, medžiai�žmonės, tylėdamos jaukiais vasaros pavakariais, grėsmingai šniokšdamos audrotom naktim, tik, atrodė, niekas nesiklausė ir nė nemėgino suprasti nei jų kalbos, nei tylėjimo prasmės. Tarsi pamiršo. Bet ne visi pamiršo. Helenos mergaitės neaplenkdavo kapaviečių eidamos ar grįždamos grybavusios, o tai ir šiaip nueidavo, pastovėdavo, tarsi taip pat virtusios medžiais, tylėdamos. Seniai užgijo įrantai pušų kamienuose, tėvo padaryti kirvuku, bet mergaitės matė juos, liesdamos pirštų galiukais, apsikabinusios nebeapglėbiamus medžius. Ėjo metai, bet niekas jų nieko neklausė, nebuvo kam pasakyti.
Helena labai ilgėjosi Rachelės, vienintelės tokios draugės, kurios būtų galėjusi paklausti: �Kodėl ir toliau tebetyli medžiai�žmonės, kai nebėra Hitlerio, kai blogis sunaikintas Berlyne, iš pačių šaknų?�
Ir pati sau atsakydavo, kad tai tik vienas blogio pavidalas, kad kitas, nėmaž ne geresnis, tebedvelkia stingdančiu baimės šalčiu iš Sibiro gulagų. Kiek dar tų pavidalų bus? Jei medžiai�žmonės tylės?
Vaikai mokėsi, ypač gabus mokslams pasirodė esąs Vasiliokas. Kai atėjo metas jam važiuoti į miestą studijuoti, tėvas papasakojo apie Rachelę ir pasiūlė pinigų, bet sūnus atsisakė. Mergaitės toliau nesimokė. Vyresnėlė svajojo apie didelę šeimą, bet likimas jai nedavė vaikų. Jaunesnioji, paklausta kodėl nekuria šeimos, nejau nemylinti vaikų, paglostydavo pilvelį ir atsakydavo:
� Mano vaikai gyvena ir mirs su manim. Gyvenimas yra neteisingas ir per žiaurus, kad jam pasmerkčiau savo vaikus.
Ji niekaip negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, kad nekaltos aukos guli bevardžiuose kapuose ir niekam pasauly tai nerūpi, niekas jų nepasigenda, o žudikai gyvena, geria neišpagiriodami, plyšauja girtų dainas miestelio aikštėje, muša žmonas ir savo vaikus, nieko nebijo ir niekas jų nebaudžia.
Ne visai taip buvo. Kažkas, vieni sakė, kad tai likimas, kiti, kad tai Dievo pirštas, vis atsimindavo tuos žudynėse dalyvavusius banditėlius ir aplankydavo nelaimėmis, jei ne juos pačius, tai jų vaikus ir Helena, atsigirdusi apie eilinį naują nelaimingą atsitikimą, tik ramiai pasakydavo:
� Pasieks, tikrai pasieks teisingumo ranka kiekvieną, jei jų kas nenužudys, tai nusižudys patys, o vaikai bus nubausti iki trečiosios kartos. Ir tikrai, po vieną, po vieną skynė juos mirtis, tarsi atsitiktinai, bet nė vienas nemirė sava mirtim, savoj lovoj, apsuptas mylinčios šeimos, nei vienas taip ir nepamatė laimingų savo vaikų. Beliko vienas iš jų, vienišas kaip vilkas, praradęs, vis taip, tarsi atsitiktinai, žmoną ir abu vaikus.
Tą dieną jis gėrė iki žemės graibymo, paskui atsirišo nuo stulpo kažkieno arklius, tarsi specialiai lemties ten pastatytus, stačias ratuose sušniojo jiems botagu, o šie, tarsi to tik ir laukę, užsinešė per aikštę ir ištrenkė vadeliuotoją ant grindinio aukštielninką po anomis liepomis, tomis pačiomis, į kurias žydų kūdikių galveles...
Nuo tada Helena, jau sulaukusi garbaus amžiaus, tarsi prašvito, nebevengė nueiti į miestelį, mielai bendravo su žmonėmis, pasakodavo ant tų velėnomis apžėlusių pamatų stovėjusių namų gyventojų gyvenimus, visus juos, nuo mažo ligi seno, vadindama vardais. Tik norinčių klausytis vis mažėjo...
Po daugelio metų Vasiliokas paprašė tėvo pinigų � norįs pagelbėti baigti mokslus labai gabiam vaikui, bet tėvas nieko neatsakė, buvo panašu, kad pats neatsiminė, kur paslėpęs. Po tėvo laidotuvių jaunesnioji iš seserų pinigus surado, mėgino paduoti Helenai ar bent paprašyti patarimo ką su jais daryti, bet ši tik nusipurtė su pasišlykštėjimu ir liepė išnešti, kad jos akys nematytų.
� Gerai, � pasakė sena jaunesnioji sesuo dar senesnei vyresniajai � tegu ir tie pinigai miršta drauge su mano vaikais. Pasirūpinsiu, kad jų niekas daugiau nerastų, nes esu tikra, kad už pinigus negalima nupirkti išminties, kad jie darosi didžiausia šių laikų grėsmė.
Kai dar kartą vertėsi tvarka pasaulyje, pagaliau miestelyje pasirodė žmonės, atvykę ieškoti žydų kapų. Jie klausinėjo senų žmonių, rodė nuotraukas, bet bepavyko atpažinti tik keletą senųjų žydų namų miestelio aikštės pašaliais. Nebebuvo ir tuščių tarpų gatvėse su dar taip, rodos, neseniai iš velėnų kyšojusiais pamatų akmenimis kur, jei ir būtų dar tebesiganiusios kaimynų ožkos, niekas nebebūtų atsišaukęs:
� Moišeee � Icik � Leizerkeeeee...
O pušyno pradžioj, matyt, ne iš karto pavyko surasti kapavietes, kasinėta keliose vietose. Ieškotojai atvyko per vėlai, nebebuvo kieno paklausti � tų mergaičių, kurios dar matydavo įrantus pušų kamienuose pirštų galiukais. Neliko ir pačių senųjų pušų � apsukrūs naujų laikų verteivos be jokių sentimentų iškirto brandų mišką ir vietos tapo neatpažįstamos. Nebebuvo Helenos, iki gilios senatvės nepamiršusios visų miestelio žydų vardų. Ir tėvo, saugojusio Rachelės pinigus. Vasiliokas daug žinojo, bet niekam nesisakydavo, kad žino. Anuomet jis buvo mažiausias, kalbėdamiesi niekas į jį nekreipdavo dėmesio, o jis matė, girdėjo ir daug suprato. Nugyveno ilgą amžių, bet kažkaip tyliai, vis dar klausydamasis, stebėdamas, jei ko nesuprasdavo, pasidomėdamas knygose, tarsi nešdamas kokią sunkią naštą, gana dažnai ją pasilengvindamas degtinėle, ne po daug. Turėjo gražų balsą, bet ir prašomas užstalėj niekada nedainuodavo, tik subambėdavo � būdynėj nedera dainuoti. Iš jo juokdavosi, bet nepiktai � geras žmogus buvo. Ir jo nebėra.
Kai tie nedaugelis išgyvenusių žydų ar jų palikuonys dabar prabyla apie holokausto žiaurumus, savo tautos negandas, nedaug pasigirsta atsiliepiančių balsų ir jie ne sykį būna tokie, kad priverčia suklusti ir vėl susimąstyti � tarsi suirzę, kad dar ir dar kartą grįžtama prie to paties (Ir kiek gi galima? Nejau nenusibodo? Buvo, kas buvo, tik kam kalbėti?). Nejau manome, kad žydams patinka, malonu apie tai kalbėti? Ne, jie tyli, kol gali, bet jiems nenumaldomai skauda ir prabyla jie tik kai nebeištveria. Prabyla šauksmu, kuriame, nenuostabu, kartais pasigirsta nuoskauda. Ne garbės jie pasigenda, o supratimo; vardan mūsų visų.
Prie Rachelės suminėtų tylinčių medžių�žmonių kategorijų dabar reikia pridurti dar vieną, apie kurios egzistavimą ji dar negalėjo žinoti � tai žmonės, iš kuklumo nutylintys, kaip rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo žydus.
Apie ką tylės ateinančių šimtmečių medžiai�žmonės ir kokia bus jų tylėjimo motyvacija? Kas juos išgirs, kas supras? Už tą supratimą jau iš anksto nekaltųjų krauju užmokėta � ne vien žydų! � daugelio tautų. Jei nesupras, jų auka taps beprasmė.

Gražiausiai gyvena tie, kurie suvokia savo žmogišką prigimtį

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Mon, 19 Sep 2016 04:03:17 +0300

Ilgesys

�Pradžioje buvo žodis� (Jn 1:1-3)
Pradžioje buvo Ilgesys. Jis gyveno žmogaus sieloje, buvo vienas ir pats nežinojo kas esąs, nes niekas jam to nepasakė. Nežinojo nė ko ilgisi, nei pavidalo, nei akių spalvos, nei vardo. Nežinojo, ar tas Kažkas, kurio ilgisi, iš viso yra ir kur jo ieškoti, kaip atpažinti.
Klajojo Ilgesys po žemę, kartais nukreipęs žvilgsnį į tolių tolius, kartais įsižiūrėdamas į akmenėlių spalvas jūros pakrantėje, boružės kelionę smilga, pažino daugybę gamtos reiškinių, augalų, gyvų padarėlių, bet kaskart suprasdavo, kad tik bergždžiai vaikosi miražų � niekaip negalėjo nurimti, niekas neatnešė išsipildymo.
Sykį nubudęs prieš saulės tekėjimą, Ilgesys pamanė, kad jo ieškomasis yra saulėtekis � iki tol nieko nuostabesnio nebuvo matęs. Nuskrido pasitikti, nardė, krykštavo jo spalvose ir nė nepajuto, kaip saulėtekis virto diena � pilka, dulkina, prakaituota, ilga ir alinančia. Ilgesys susigūžė žmogaus sielos kertelėje, kiek galėdamas pagelbėjo jam darbuose, kol vakarop Kažkas trumpai akimirkai dar pasivaideno saulėlydžio varsose, bet ir tai pasirodė netikra. Sutemo Naktis. Ilgesys drauge su žmogaus siela klausėsi jos garsų, tikėdamasis, kad kažkas jį pašauks, nusives, bet Naktis gyveno savo gyvenimą ir nieko nežinojo apie Ilgesį, nei šaukė, nei kvietė. Nuovargis įveikė žmogų ir jo siela išskrido į miego karalystę, nusinešdama drauge Ilgesį, o kai jiedu nubudo, veltui klausė vienas kito � kas tai buvo? Sapnas? Ar Sapnas ir yra tas Kažkas, ieškomas Ilgesio? Bet ir Sapnas greitai išnyko užmaršties šešėliuose.
Žmogus ir jo Ilgesys savo klajonėse sutiko daugybę kitų žmonių, kurie vis ėjo, vis ėjo pro šalį vedami kiekvienas savo Ilgesio, kol vieną kartą siauram kalnų take susitiko dviese ir, negalėdami prasilenkti, įsižiūrėjo vienas kitam į akis, ko niekada anksčiau nebuvo darę. Sutiktasis sustojo akimirkai, bet tai būta kuklaus žmogaus, jis prigludo prie uolos, užleisdamas kelią, tarsi susiliedamas su jos pilkuma. Žmogus ir jo Ilgesys taip pat stabtelėjo akimirkai, palietė ranka sutiktojo veidą, tarsi norėdamas ilgam įsiminti bruožus, Kažkas žybtelėjo akių gelmėse ir užgeso, jiedu prasilenkė tarsi svetimi � negalėjo patikėti Ilgesys, kad jo ieškomas Kažkas galėtų gyventi tokiame pilkame, tokiame nepastebimame žmoguje, bet niekaip nebegalėjo užmiršti blyksnio jo akių gelmėje ir suprato, kad buvo sutikę Draugystę , bet jos nepažino, bent žinojo, kad ji yra ir kokios spalvos jos akys, o jos veido bruožai ir šypsena lūpų kampučiuose tebedilgčiojo žmogaus pirštų galiukuose.
Žmogus ir jo ilgesys nuo dabar ieškojo prarastos Draugystės kiekviename sutiktame žmoguje idėmiai žvelgdami į akis ir nepastebėjo, kad prie jų prisigretino trečias Pakeleivis � Vienatvė ir ji tuo labiau skaudino, kuo daugau gerų, nuostabių žmonių jie sutikdavo, nes jiems tereikėjo to vieno vienintelio, pilko, nepastebimo minioje žmogaus, kurio vardas Draugystė. Gal ir šiandien tebeieško.

Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Sat, 03 Sep 2016 04:50:42 +0300

Kintančios žodžių prasmės. Šventė

1. iškilminga diena kokio nors žymaus istorinio ar valstybinio įvykio atminimui, garbei
2. džiaugsmas, smagumas, iškilminga nuotaika, pramoga kokia nors svarbia, malonia proga
3. koks nors didelis iškilmingas renginys
4. diena kokio nors religinio įvykio ar šventojo atminimui, religinė iškilmė

Lietuvių kalbos žodynas

Jis laukė tos šventės. Jis jos nusipelnė. Jis įdėjo daug triūso, kad šventė būtų graži, be priekaištų � iki smulkmenų. Jo šventė. Ar tikrai jo? Kai rytą išėjo į kiemą, pajuto � kažkas yra ne taip. Kažkas maudžia pačioj sielos gelmėj, maudžia. Kas? Jei viskas vyksta pagal scenarijų � iki smulkmenų? Net rytas išaušo kaip pagal užsakymą, giedras, šventinis, tylus, o veja, jo taip kruopščiai jau ne vienerius metus puoselėjima veja, šį rytą ypač graži, lygi lygi, tarsi aksominė ir taip šventiškai žiba rasa. Sodyba kaip paveiksliukas, tokia, kokias matė užsieniuose turčių kvartaluose. Džiaugsmo nepajuto.
Pagalvojo � tai tik šios kelios akimirkos tėra tikroji jo šventė, kol gali štai taip pastovėti vienas tekant saulei, žibant rasai, kol dar miega, dar nenubudo suvažiavę vaikai, anūkai, kol pilni namai, kaip bičių avilys, bet dar niekas netrikdo tylos, nesirenka svečiai, nesakomos prakalbos, tokios, kokias prikauso sakyti, o jis turės šypsotis ir vaidinti savo rolę � laimingo vyro, tėvo, senelio, kad visi matytų, koks jis laimingas. Ir dėkingas už šventę. Kad pavydėtų.
Šiandien bus nekasdienybė. Šventė. Viskas jai paruošta. Scenarijus parašytas, dekoracijos sustatytos, rolės išmoktos� Net rožė kaip pagal režisieriaus nurodymą gausiai apsipylė auksiniais žiedais, o jis staiga panoro eiti, išeiti. Bet kur, į mišką, paupiais, į kažkokio, probrėkšmais tematyto, svetimo miesto gatveles, kur jo niekas nepažįsta ir jis gali būti laisvas, neprivalo vaidinti jokios rolės. Vienas. Gyvenantis savo, o ne kažkieno kito gyvenimą.
Kaip kaprizingas vaikas nepasakė, tik pagalvojo:
� Noriu būti vienas! Vienas!
Suvokė, kad mintys neleistinai nukrypo į lankas, sudraudė save, paėjėjo apie namą, norėdamas dar kartą įsitikinti, kad viskas gerai � vakar pastatyta arka tebestovi, laukdama, kol sukilę anūkai papuoš ją gėlėmis ir balionais, įrengti atrakcionai vaikams, kad šie turėtų ką veikti ir netrukdytų suaugusiems, o didelis, spalvingas skėtis nuo saulės virš smėlio dėžės atrodo tikrai puikiai, visai kaip Turkijos paplūdymiuose, kur jis, pirmą sykį išvažiavęs uždarbiauti į užsienius, kelias savaites, kol pavyko gauti geresnį darbą, rinkdavo šiukšles. Kito tokio skėčio visam kaime nerasi.
Lyg ką mėgindamas pamiršti ar apgauti save, tyliai užniūniavo, vien sau mintyse tardamas dainos žodžius:
Vai užkilokit vartelius,
Vai ir paleiskit kurtelius,
Tegu išloja svečių pulkelį
Iš svetimos šalelės...
Nusišypsojo � na ką aš čia? Juk visi savi. Priėjęs paglostė vienintelį �kurtelį�, mažą rudą šunėką, jau seniai inkštimu besistengiantį atkreipti į save jo dėmesį, o tada pamatė seną, skylėtą, nuo ilgo naudojimo papilkavusį skudurą, kabantį ant jo pasididžiavimo, originalaus kalvio darbo turėklo � matyt kažkuri iš šeiminikių, vakar baigusi ruošą, padžiovė. Paskubom priėjo, nugreibė skudurą, tarsi bijodamas, kad kas neužmatytų tokios gėdos ir liko stovėti su tuo skuduru rankoj, nežinodamas, kur jį dėti, su nuostaba atsiminęs, kad jis gi visada čia kabėdavo ir niekam nekliuvo. Toks pyktis suėmė, susuko skudurą į kamuolį ir sviedė į šiukšliadėžę. Nepataikė. Priėjęs lenkėsi paimti, bet skausmas nudiegė juosmenį, tai taip ir liko sulinkęs klaustuku, stipriai sukandęs dantis. Skausmui rimstant, atsargiai prisėdo ant laiptelio ir susimąstė. Sakoma, kad taip prieš mirtį per kelias akimirkas pro akis prabėga visas gyvenimas.
Pamatė tėvus � mažutę, darbščią, meniškos prigimties mamą, palinkusią ties mezginiu � kiekvienas darbelis tarsi meno kūrinys, dviejų vienodų megztinių nėra numezgusi; kalbėdavusią visada ramiai, negarsiai, bet mokėjusią tuo tyliu, ramiu balsu taip įgelti vyrui, kad jis jausdavosi amžinai kaltas dėl to, kad pirmasis jų kūdikis, mergaitė, gimė negyva, o vėliau dukterų nebebuvo. Gerdavo tėvas, po kelias dienas negrįždavo namo, o paskui, tarsi užprogramuota nevilties į namus atėjo nelaimė.
Matė save jauną, tik po armijos, lakstantį motociklu, laisvą ir laimingą, kol sykį po šokių veždamas mergaitę namo nuskrido nuo kelio, jai lūžo koja. Vedė, nes jautėsi kaltas. Sunkiai skyrėsi su laisve, barėsi, taikėsi, gėrė. Kaimas jau buvo nurašęs � dar vienas pijokas. Bet sykį nubudęs ar atgavęs sąmonę kažkur laukuose, parugėj, susimąstė, kad gi savo, ne kieno kito, gyvenimą pragėrinėja, nuvažiavo pas broliukus vienuolius į Pakutuvėnus, pabuvo, įveikė save ir dabar štai seniai seniai nebegeria, naminės ir kvapą užmiršo. Nesigina, bent jau nuo savęs, kad kartais pajunta, kad, vėl nutrūks, neištvers. Tada meta visus darbus ir � pas broliukus, pavaikšto ten po sodybą, pasižiūri, koks kadaise buvo pats ir kokiu vėl gali tapti ir grįžta namo. Tik jis vienas žino, kiek jam ta pergalė kainavo � nuo tada gyvena tarsi ne savo gyvenimą, susitaikė su žmonos diktatu, žino vien darbą, per skausmus, negalią. Niekada negana pinigų, todėl vėl ir vėl važiuoja jų parvežti ir neklausia, kur jie dingsta. Nesiginčija, žino, kad jos viršus jau visiems laikams. Negali sakyti, išgirsta ir gerą žodį, o štai šiandien jam surengta šventė. Jam vienam. Šiandien nereikės dirbti.
Viduj pasigirsta žingsniai, balsai. Jis atsitiesia, sunkiai atsikelia, pasirengęs šypsotis � šiandien turi būti laimingas. Tokia rolė, negali nuvilti režisieriaus.
Prasiveria laukujos durys, ne ką aukščiau rankenos sublizga linksmos akutės ir į kiemą išsirita berniūkštis � sveikas, baltapūkis, ryškiai gėlėtais rūbeliais. Abu imasi valyti šunėko voljarą, nuo vaiko čiauškėjimo atgyja kiemas, visa gatvelė, garsai susigeria atšlaitės medžių tankmėje. Šventė!
Užsigalvojęs jis ne iš karto susigaudo ko klausiamas. Anūkas įsitveria šluotos, idant liautųsi dirbęs, ir kažkelintą kartą kartoja:
� Bočiau, a bočiau? Šiandien tavo gimtadienis?
Jis tik linkteli galva.
� Ar tu labai senas?
Trumpam susimąsto, bet vėl gana ryžtingai linkteli galva.
� Greit mirsi?
Įsižiūri į vaiko veidelį tarsi pirmą kartą matydamas, pakedena baltapūkę galvelę ir nieko nesako.
� Bočiau, nebevažiuok tu į tą Ameriką... Aš už tave nuvažiuosiu. Kai užaugsiu.
� Je, o kaip čia viskas be pinigų? � tarsi savęs paklausia.
Dabar tyli vaikas. Vargu ar išgirdo ašaras balse. Vyrai neverkia, bet jis gi kitoks, jautrus, meniškos prigimties. Į savo mamą. Nedyvai ir pravirkti.

Esė arba mokykloje pas M. Montenį

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Tue, 23 Aug 2016 10:43:06 +0300

Kintančios žodžių prasmės. Melas

Melas � klaidingo teiginio deklaravimas, žinant, kad jis toks yra ir tikintis, kad jis gali būti palaikytas teisingu.
Vilkipedija.

Vargu ar yra kiti du žodžiai, dažniau keičiantys savo prasmes, kaip tiesa ir melas.
Pokario metais trūkdavo daugelio dalykų, kurie dabar įvardijami kaip pirmo būtinumo ir net sunku įsivaizduoti, kad jų galėtų nebūti ar trūkti. Tai jaunoji karta neįsivaizduoja, kaip tai galėtų nutikti, kad nuėjęs į Maximą nerastum duonos, Topo centre televizoriaus, kuris, beje, dar ne taip ir seniai iš prabangos prekių sąrašo persikraustė į pirmo būtinumo, o dabar taip kraustosi ir automobilis, dar neseniai buvęs viso gyvenimo siekiamybe, o dabar nieko nebestebina vaizdas, kai kaimo sodybos kieme jų išsirikiuoja bent keli. Čia nekalbėsiu apie tai, kad ir pirmo būtinumo prekėms įsigyti reikalingi pinigai, tai kita tema.
Deficitine preke buvo ir cukrus. Mūsų keliakalbės šeimos žargonu būdavo klausiama, ar gersim arbatą su cukrum v pšikonsku ar v prigliadku, kas reiškė � ar prisikandant nuo gabalinio cukraus plytelės po mažą trupinėlį, ar tik dirstelint į vidury stalo padėtą gabaliuką, vieną visiems.
Kartą mamai pavyko per draugus gauti nusipirkti du kilogramus gabalinio cukraus. Tai buvo tikras lobis � didelė tūta, susukta iš storo popieriaus, o kadangi buvo pilnutėlė baltų, žvilgančių gabaliukų, tai viršuj popieriaus kampas tik įlenktas, ne užraitytas. Padėjo mama tą lobį užrakinamos spintos lentynoj, bet man seniai nebuvo paslaptis, kur laikomas raktas, o gal mama nuo manęs nelabai ir slėpė, greičiau nuo atsitiktinai galinčio įeiti svetimo.
Pirmą kartą aš tik atkėliau įlenktą tūtos kampelį, pažiūrėjau, pasimėgavau ta cukraus gausybe ir vėl užlenkiau, kažkaip nė mintis nekilo paimti be mamos leidimo. Vėliau aš tai pavadinau vagyste v prigliadku. Po kelių dienų įvykdžiau vagystę v pšikonsku � paėmiau vieną plytelę, pasikviečiau draugę ir mudvi tą plytelę sugraužėm prisikąsdamos po mažutį trupinėlį, kad pikta akis neužmatytų įsispraudusios į savo slėptuvę kapuose tarp didžiojo paminklo, po kuriuo, žinojom, niekas nebuvo palaidotas, ir alyvų krūmo.
Paskui jau kasdien paimdavau kiekvienai po gabalėlį, kaskart vis kruopščiai įlenkdama tūtos kampelį, kad mama nepastebėtų, kad cukrus senka. Kažkaip prasitarėm apie tai ir kitiems Zobielijos vaikams. Jie, jei tik nepramigdavo, nuo ankstyvo ryto sekdavo mūsų kiemą, idant nepražiopsotų, kada mano mama išeis į darbą. Nebuvau šykšti, dabar jau imdavau tiek gabalėlių, kiek susirinkdavo vaikų ir cukrus mažėjo vos ne geometrine progresija. Kai paėmiau paskutinius gabalėlius, tūtos kampo nebeįlenkiau ir raktelį palikau duryse. Palikau ir išėjau savais keliais, netrukus netgi užmiršau.
Mama susirado mane senojo babūnės namo kieme. Gerai įsiminiau � tai buvo sekmadienis, nes žmonės skirstėsi iš bažnyčios po sumos. Ne iš karto susivokiau, kodėl ji ateina tokia įpykusi ir dar pakeliui nusilaužė beržo šaką � beržinė košė ypatingais atvejais man tik būdavo žadama, bet niekada nebuvau gavusi, taigi, neišsigandau.
Nepuolė iš karto mušti, pamėgino surengti bent imitaciją nešališko teismo, tikėdamasi iškvosti, kam atidaviau ar pardaviau cukrų, kas iš manęs išviliojo � nueitų ir atsiimtų, o mano atkakliai kartojamas įtikinėjimas, kad suvalgiau, mamos pyktį tik padvigubino:
� Melagė! Prieš kelias dienas tikrinau, tūta buvo pilna! Negalėjai suvalgyti!
Juk negalėjau išduoti draugų, o jie nė nebuvo kalti, todėl mėginau paskubom mintyse kurpti istoriją, kad buvę atėję plėšikai, tai jiems ir atidaviau, bet pasakyti savo melo nebespėjau.
Gatvėj rinkosi publika, o kai mama peršniojo rykšte pakinklius ir aš užklykiau kaip skerdžiamas paršas, babūnė neištvėrė:
� Liaukis! Nejau nematai, kad vaikas nemeluoja?
Mamos pyktis tapo nevaldomas. Dabar jau tikrai išsigandau, staigiu judesiu išsukau savo ranką iš mamos gniaužtų ir daviau kojoms valią, dar riktelėjusi:
� Pati tu melagė!
Kai vakare atsargiai parsliūkinau namo, mamos pyktis jau buvo atslūgęs ir ji ilgai geruoju įkalbinėjo mane pasakyti tiesą, bet mano tiesa jos taip ir neįtikino, o jos tiesa negalėjo įtikinti manęs. Jei tada būčiau sukūrusi įtikimą melagingą istoriją, manau, kad mama būtų patikėjusi, tikrai būtų, jai labai reikėjo to melo.
Po daugelio metų, kai mama jau sunkiai sirgo, ji atsiminė tą seną įvykį ir paprašė pasakyti teisybę. Dėl šventos ramybės aš papasakojau jai tada sukurptą mitą apie neva atėjusius plėšikus, atėmusius cukrų, ir ji nurimo � tą kartą patikėjo. Bet kitą dieną ne tai paklausė, ne tai išsakė abejonę � tai kaip tu tiems plėšikams atidavei cukrų, nejau į kišenes sukratei, kad tūta liko spintoj? Nutylėjau, ji primygtinai ir nebeklausė. Suprato?
Dabar man, senai, neduoda ramybės mintis, kodėl kartais būna taip sunku patikėti tiesa ir būnam linkę taip lengvai patikėti melu? Kad tiesa bekompromisinė, žiauri, o melas pasirodo esąs priimtinesnis?
Tai tik pusė klausimo esmės. Tikrasis, ir šiandien man ramybės neduodantis klausimas: ar netiesa, kurią žmogus tiki esant tiesa, tiek tvirtai tiki, kad už ją pasiryžęs atiduoti gyvybę, vis tiek lieka netiesa ir ją propaguodamas žmogus meloja? Ar ji tampa tiesa, bet tik to žmogaus ir jo bendraminčių tiesa? Ar tiesa gali būti kieno nors ir ar yra objektyvi tiesa? Kas arbitras � tiesai, melui?
Pagal termino melas apibrėžimą tai neturėtų būti melas, nes jam būtina sąlyga yra žinojimas, kad kalbi netiesą. Išeitų, kad tiesos gali būti dvi?
Ar yra galimybė nemeluoti? Jei žmogus, siekdamas būti objektyvus (arba tik prisitaikyti prie daugumos nuomonės), kalbėtų priešingai savo įsitikinimams, jis meluotų sau, jei atbulai, jį veda sušaudyti. Ar sušaudytas melas išnyksta? Betgi tie, kurie nuteisė, taip pat yra įsitikinę savo teisumu!
Visus tuos klausimus uždaviau istorijos mokytojui, kai po pamokos apie keturis komunarus mudu susėdom autobuse greta ir kalbėdamiesi prasivažinėjom keletą kartų nuo vienos galutinės maršruto stotelės iki kitos. Klaustukų nesumažėjo. Atvirkščiai � toliau į mišką, daugiau medžių.
Pasiektas kompromisas: objektyvios tiesos ir melo nėra. Tiesa išlieka tiesa, o melas melu tol, kol istorija neįrodė kitaip. Tiesa negali egzistuoti be netiesos kaip dvi priešybės, būtinos viena kitos egzistencijai (priešybių vienybės ir kovos dėsnis tebegalioja). Jei per ilgam nusistovi pusiausvyra ir nė viena pusė nepajėgi įrodyti savo pranašumo, gimsta trečia, nauja mintis; priešingu atveju sustotų vystymasis. Juk niekam nebekyla mintis grįžti į baudžiavinę ar net vergovinę santvarką?
Dabar, kai gyvenimas jau nugyventas, begaliu pridurti: tas teisybės ir neteisybės įrodinėjimas vyksta švytuoklės (sinusoidės) principu, pliusui pereinant į minusą. Štai mūsuose jau antrą kartą įrodinėjama kapitalizmo tiesa, tik kažkaip įtartinai mažėja ja tikinčių, bet ir socializmo (komunizmo) ideologija, po tokio nesėkmingo mėginimo ją įgyvendinti, atrodo esanti absurdiška ir tarsi tik patvirtina, kad utopistai kūrė ir skelbė vien gražią, humanišką, bet neįgyvendinamą svajonę apie tobulai sutvarkytą žmonių visuomenę. Ar svajonė gali būti melas? Manau, kad negali, nes neišpildoma pagrindinė sąlyga melui � žinojimas, kad kalbi netiesą.
Prieinu aklavietę � jei nė viena pusė nepripažįsta kalbanti netiesą, tai kas su kuo kovoja? Dvi diametraliai priešingos tiesos? Kas sukelia socialines katastrofas, revoliucijas, iš dalies ir karus?

�� . ��

mybb@mybb.ru (Galya) — Thu, 25 Feb 2016 15:23:57 +0300

�� ! � �� , �� , �� , �� , �� , � �� : http://fatimagiya.ru/ . �� , �� , � �� , �� , � �� , �� . � ��!

Sau ir kitiems

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Tue, 07 Oct 2014 03:57:25 +0400

Juodoji pusė

Gydytojo profesija garbinga, tauri � visuotinai priimtos tiesos. Kai ją rinkausi, ir man ateitis atrodė šviesi, romantiška � štai gydysiu žmones ir trauksis mirtis, rims skausmas. Darysiu stebuklus. Taip tai taip, bet niekada nebūna vien balta spalva.
Kauno klinikų chirurginis skyrius. Grupė mūsų, penktakursių studentų, susiburiam auditorijoj kiek per anksti, linksmi, įsiaudrinę, nes �langą� tarp užsiėmimų praleidom dieniniam kino seanse, žiūrėjom smagią komediją ir dabar vis dar aptarinėjam juokingiausius epizodus. Įeina du chirurgai, pasidalina mus į mažesnes grupeles, vienas savuosius nusiveda į operacinę, o mūsiškis kantriai laukia, kol mes nusiraminsim, tada ima kalbėti apie nagų ligas. Mums neįdomu, niekaip negalim susikaupti, o ir dėstytojas kažkoks išsiblaškęs, jam aiškiai rūpi kažkas kita, nes tarsi ko nekantriai laukdamas vis neramiai dirsčioja į auditorijos duris, bet niekas neįeina. Apsisprendžia, paskubom išvardina mums susirgimus, kada tenka pašalinti nagą, atrakina duris ir pakviečia mus į gretimą kambarį. Ant stalo guli paauglio berniuko lavonas. Chirurgas tiksliais, įgudusiais judesiais pademonstruoja, kaip taisyklingai turi būti nuimamas nagas. Tuo metu įbėga sesutė, chirurgas, nė neleidęs jai nieko pasakyti, paskubom įbruka instrumentus kažkuriam vaikinui į rankas ir, mestelėjęs � pasimokykit � drauge su ja išbėga į skyrių. Akivaizdu, kad turi sunkų ligonį ir kažkas negerai.
Vaikinas pažongliruoja instrumentais ir imasi darbo, bet taip negrabiai, kad sunku ir žiūrėti. Kai jis baigia, tylėdama paimu instrumentus, smeigteliu aštriąją žirklučių kojelę po nagu, perkerpu jį išilgai, suimu spaustuku vienos puselės kraštą, sukamuoju judesiu jį nulupu, tada antrą puselę ir pati nustembu, kad taip šauniai pavyko. Pasigirsta susižavėjimo šūksnis. Mergaitės prašo, kad neskubėdama pakartočiau dar kartą, nes nespėjusios įsižiūrėti ir aš jau buvau beimanti sekantį pirštą, kai staiga pagalvoju � taigi mes nulaupysim vaikui visus nagus! Ką pagalvos tėvai, kaip vaikas atrodys karste � be nagų?
Taip suspaudžia širdį, mano ranka sustoja nebaigusi judesio, suprantu, kad nebegaliu, kažkam paduodu instrumentus, prasibraunu pro draugus ir nuėjusi susirangau apkabindama kelius ir įremdama į juos kaktą ant vienintelės kėdės kambario kertėj. Niekam nesakau, o, tiesą sakant, niekas manęs ir neklausia kas atsitiko. Draugai šurmuliuoja, nekreipdami į mane dėmesio � įprastinis užsiėmimas. Kažkuriam pasipraktikuoti pritrūksta nago, pasiaiškinę nutaria, kad galima imtis kojų.
Šurmulys nutyla, mergaitės susiburia apie mane, po vieną, po vieną susirenka ir vaikinai. Tylim. Pirmą kartą per studijų metus pagalvoju � ir kas mane nešė į tą galerą? Kodėl aš turiu tai matyti? Na taip, reikia išmokti, bet juk tai nežmoniška.
Po kurio laiko sugrįžta ckirurgas. Nereikia nė klausti, visa daktaro povyza byloja � ligonis mirė. Kurį laiką tylim visi, paskui dėstytojas tarsi sugrįžta iš kažkur toli, lėtai apžvelgia mus vieną po kito ir pasako:
� Laisvi. Galit eiti.
Viena studentė paklausia � ką pasakysit giminėms atiduodami vaiką laidojimui?
Štai, ne aš viena apie tai pagalvojau.
Chirurgas ne iš karto supranta ko klausiamas. Susivokęs numoja ranka � berniukas iš vaikų namų, antra diena niekas neatvažiuoja pasiimti. Sakė, kad neatidarys karsto, laidoti veš tiesiai į kapus, nes neatsiradę giminaičių, kurie būtų apsiėmę organizuoti laidotuves. Vaikų namuose šarvuoti nepatariama.
Tuomet aš tą pasakymą nelabai supratau, tik išeidama atsigrįžau į vaiko lavonėlį ir buvo labai skaudu � nemylėtas, nereikalingas nei gyvas, nei miręs.
Kai vėliau dirbau vaikų namuose, išgirdau pasakojimą, kaip buvusi pašarvota mirusi mergaitė. Ją gražiai aprengę, buvę daug gėlių, žvakių, tyliai grojusi muzika. Vaikams visa tai padarę didžiulį įspūdį, o po laidotuvių prasidėję mėginimai nusižudyti � daugelis norėję, kad ir juos taip laidotų. Jų meilės, dėmesio troškulys toks didelis, kad sutinka mirti, nesuprasdami, kas yra mirtis.

Jų taip mažai...

mybb@mybb.ru (daliuteisk) — Sun, 10 Feb 2013 12:00:46 +0400

* * *
2008. 03. 24. Atsitiktinai, per rankas, į mano namus atklydo knyga - Tomas Sakalauskas "Ketvirtoji dimensija: prologas, septynios dalys ir epilogas: Mončys: skulptorius, Mikutis: mąstytojas, menas: dvasinės energijos forma" Vilnius. Alma litera, 1998.
Tai vienas iš kartais pasitaikančių "neatsitiktinio atsitiktinumo" atvejų � terminas pasiskolintas iš Justinėlio (Mikučio) žodyno. To neatsitiktinio atsitiktinumo dėsnio veikiamos susitinka giminingos sielos, knyga savo skaitytoją, paveikslas žiūrovą, mintis � galintį ją suprasti. Knygos ieškojau dar nežinodama, kad ji parašyta, jos paprasčiausiai negalėjo nebūti � kai visą gyvenimą draugauja du tokie įdomūs, kūrybingi žmonės kaip Antanas Mončys, skulptorius ir keistuolis mąstytojas Justinas Mikutis, būtinai turi atsirasti trečias, kuris apie juos parašytų, ketvirtas, penktas, n-tas, kurie skaitytų ir daugybė žmonių, kuriuos tas fenomenas bepasiektų klaidžiojančių minčių pavidalu. Knyga pati susirado mane, atnešė atsitiktinis žmogus � tau turėtų būti įdomu. Taip, įdomu, skaitau ir perskaitinėju, o paskui ilgai neišbrendu iš jos sukeltų minčių. Į klausimą visada paprasčiausi yra atsakyti taip arba ne, bet galima vietoj atsakymo imti kalbėti kalbėti tarsi visai apie kitką ir nejučia vietoj to vieno pateikti daugelį kitų klausimų, užkoduotų tame kalbėjime, kartu pasiūlant mintį, kad atsakymą į klausimą privalo rasti pats žmogus, kad tai gali kiekvienas � jei jau suformulavo klausimą, tai yra pajėgus ir rasti atsakymą. Tas atsakymo ieškojimas yra nuostabus � sekti minčių eigą ir sulaukti nušvitimo kai iš daugelio atrandamas tas vienas, tikrasis. Tiesioginiu atsakymu tarsi paniekini klausiantįjį, nepalieki jam pasirinkimo laisvės, savą tiesą primeti kaip vienintelę teisingą. Reikia parodyti galimų atsakymų įvairovę, o pačiam pasislinkti į nuošalę, netrukdant pasirinkimo laisvės, kartu leidžiant suprasti, kad bus gerbiamas bet koks pasirinkimas. Tobulas bendravimas. Štai tokiu metodu su žmonėmis, ypač artimesniais, jį galinčiais suprasti, bendraudavo Justinėlis, bet... Tik užvertusi paskutinį knygos lapą supratau, kas mane visą laiką trikdė. Na štai tos pagarbos bet kuriam pasirinkimui Justinėliui ir pritrūkdavo, jo teikiama pasirinkimo laisvė nebuvo tikra, ji privalėjo vesti į vienintelės, Justinėlio, tiesos atradimą. Kitokia tiesa jį žeidė. Kas pasakė, kokia tiesa yra tikroji? Meilė? Kam? Neapykanta netiesai? Kokiai? Religija? Ją neigiantys turi savą tiesą, o ir religijų tiek daug ir jų tiesos dažnai skirtingos ar net neigia viena kitą. Justinėlio tiesa buvo krikščionybė. Vis tiek gerbiu Justinėlį už minties žadinimą, o toliau ji jau pati gyvena žmonėse, plisdama kaip užkratas, keisdamasi ir keisdama, ją galima išaugti kaip rūbą, bet galima iki jos neužaugti, o didžiausia palaima, jei du giminingi, verti vienas kito žmonės susitinka � kaip Antanas Mončys ir Justinėlis, nors kiekvienas ėjo savo keliu, nors gyveno toli vienas nuo kito. Kartais yra palaima bent žinoti, kad yra žmogus, galintis suprasti � nelieka vienatvės. Vienišas gali būti ne vien žmogus, vienišos gali būti mintys. Jos, kaip ir žmonės, gali būti svetimos, tolimos viena kitai, gali būti skirtingos, bet rezonuojančios, gali viena kitą žeisti, gali toleruoti, būti viena kitai abejingos, būti išdidžios, išpuikusios, bet ir kuklios, jautrios, pažeidžiamos, labai besiilginčios draugystės ir vardan jos sutinkančios nutylėti dalį tiesos. Mintys � kaip žmonės, juk jos nė negali egzistuoti be žmogaus. Jos gali klajoti, varijuoti, vilioti kaip miražas, dovanoti atradimo džiaugsmą, bet ir nuvilti, apgauti, priversti pasiaukoti ar paaukoti draugystę. Būna � mintis išduoda, bet būna, kad padeda gyventi, išgyventi, mirti. Pasitaiko silpna mintis, ji lengvai pražudoma, bet būna � stipri, stipresnė už žmogų.