Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » POEZIJA PROZOJE » Arba adata šiene.


Arba adata šiene.

Сообщений 1 страница 30 из 30

1

http://s3.uploads.ru/t/WrEgn.jpg

NUOSTABIAUSIA POEZIJA YRA PROZOJE...

0

2

LAIKAS

Ką daryti man su tuo laiku prabėgusiu? Juk tai buvęs varganas mano gyvenimas.
                                                                      Algirdas Ražinskas

Sustojau kryžkelėj ir pasakiau sau - gana, daugiau nesivysiu tavęs, mano laike, daugiau nesivysiu –
Pavargau nuo amžino kaltės jausmo ir supratimo savo menkumo ir negalėjimo būti kitokia.
Tebūnie.
Nebenarpliosiu žodžių prasmių, nebevardinsiu neįvykdytų priedermių, nebedažysiu svajonių rausvai.
Su tavim, mano laike, mudu kalbam skirtingom kalbom, ką aš vardinu meile – tu įvardini nuodėme,
Skausmo, nevilties valandą tu verti amžinybe, džiaugsmui palieki akimirkas.
Vis maniau, kad tu be manęs esi niekas – bekūnis, bevardis, nepastebėtas prabėgantis,
Kad ne tavo, o mano, mūsų, žmonių, vardais istorija vardins žygdarbius ir epochas,
Bet tu palikai mane kryžkelėj vienišą su varganu savo gyvenimu, tokią menką, niekingą,
Neatlikusią žygdarbių, neįprasminusią savo laikmečio, draug su juo prakeiktą,
O pats nubėgai kaip Panas miškais – amžinai jaunas, veržlus, nepagaunamas.
Man vis sakė – palauk, neskubėk, dar neatėjo tavo laikas, o jis jau praėjęs.
Kaip nutiko, kad dar vakar visi keturi keliai buvo mano, jie kvietė, viliojo, žadėjo,
O šiandien jau nė vienas...

0

3

GYVENIMAS

Nors bevertis, beprasmis mano gyvenimas – tikresnis nebus jei išduosiu jį ar prakeiksiu.
                                                                                  Algirdas Ražinskas

Vertingas tiktai buvimu tu, gyvenime mano, nes viskas kas buvo – vertinga,
O tai, ko nebuvo, negali turėti vertės – nei auksu, šlove, anei meile.
Nuo to, kad išduočiau, prakeikčiau tave ar kaip Petras Jėzaus atsižadėčiau tavęs tris kartus
Juk tu nesikeistum – kas buvo daugiau nebekinta.
O, siaube! Kiek kartų, išties, tu išduotas, kiek kartų prakeitas buvai dėl smulkmenų,
Nors pasaulį gavai dovanų ir viskas, kas buvo jame , buvo tavo, bet vis per mažai.
Kur eisi, gyvenime mano, kai peržengsi slenkstį, sakyk, ko tikiesi –
Kad saiką pripildys kažkas, tas, kurio gal nėra, sklidinai ir bus visko gana pagaliau
O gal bus tau atimta ir tai, ką turėjai, matai juk, matai kaip dyla kasdien, kas minutę
Mano mintys, jausmai, atmintis ir negrįžta, negrįžta daugiau, nesugrįžta,
O tu ar norėtum, kad grįžtų? Jeigu leistų atskirti pelus nuo grūdų? Grūdus sau, pelus Dievui?
Išgraužk!
Įspraus archyvaras lentynon, kur nors, tarp savižudžio ir šventosios ar kokio vagies ir jau amžinybei,
Nepaklaus, ar mylėtas buvai, ar prakeiktas, gyvenime mano, ir ko buvai vertas.

0

4

TUŠTYBĖ

Jei kas ir amžina – tai mana tuštybė alkana, jai visad stinga.
                                     Algirdas Ražinskas „Lytėjimas apakus 2"

Troškimai sekina ir išdžiovina sielą. Neišsipildžius – nevilty skandina.
Tuštybė alkana ir lieka tik tuštybe, negali ji pasotint žmogų.
Dažnai mes verkiam kaip vaikai, žaisliuko blizgančio negavę
Ir nesiklausom tų, kas mums tenori gero – neimk, nudegsi,
O gavę taip trumpai tebūname laimingi, taip trumpai – numaustę
Ratukus žaislinei mašinytei, išsukę lėlei kojas jau dairomės naujų žaislų –
Garbės, valdžios ar pataikūnų liaupsių ir malonumų kūnui, o ne dvasiai.
Žaisliukai nusibodę išdraikyti pašaliais, jau pamiršti, o akys vėl į tolį
Žvelgia alkanu žvilgsniu, ieškodamos naujų tuštybės monų.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Jei kas ir amžina – tai meilės ilgesys –
Ir jis teamžinas akimirksnį – tik tiek, kiek mums tos amžinybės duota.

0

5

KASDIENYBĖ

Pavargau. Kasdienė rutina įkyri, man pamote žiežula tapo.
                                                 Ražas „Kurtu"

Šviesiausia, ką išplukdo atsiminimai iš praeities ir tėra kasdienybė –
Kai nubrauki dulkes, tarsi netyčia, nuo virtinės praeities dienų, ieškodamas
Savos būties įprasminimo ir pagrindo po kojomis, ir atgaivos dvasiai –
Ji nušvinta, kaip žmonių gyvenimas – paprastas, kasdieninis – trobelėj šiaudiniu stogu
Čiurlionio karalių rankose.
Pilsto viralą Motina būreliui savų, iki skausmo savų, kur susėdę už stalo,
Šventas nuovargis jų veiduose ir po kasdienių darbų nurimusiose rankose.
Kasdien pilsto Motina viralą būreliui savų – ir nepabosta,
Amžina, kaip pasaulis, nors keičiasi kartos.
Kasdienybė pastatė namuskasdienybė sukūrė žodį ir atrado darbo palaimą,
Nors siuntė jį Dievas kaip , prakeiksmą nusikaltusiam žmogui –
Prakaite veido savo pelnysi duoną savo...
Kad kas sugrąžintų man mano kasdienybę!
Kai jau dienos į naktį, kabinuosi į ją, kaip skęstantis į šiaudą –
Dar vieną dieną, dar vieną, dar vie...

0

6

SVAJONĖS

Buvo metas, svajojau apie duoną.
Apie saują ledinukų – tų, žalių kaip agrastai, kurių kilogramas kainuodavo rublį.
Svajojau apie draugystę, meilę, gražų, turiningą gyvenimą.
Man nebuvo pašykštėta išsipildymų.
Apie ką svajoju dabar, kai jau dienos į naktį?
Apie žodį, gerą žodį.
Ir jų man nešykšti žmonės.
Tik vis dažniau susimąstau – kas tai?
Dovana? Be progos?
Išmalda? Nejau prašinėju išmaldos?
Panašu, virstu sena nepatiklia žiežula.
Gal ir jų reikia?
Mano kaime sako – esams dalyks.

0

7

KAIP GIRIOS AIDAS

O mes sugrįšim iš tylos kaip girių aidas.
                           Ražas „girių aidas"

Ir mes sugrįšime drauge su tais, kurie negrįžo
Iš negandos naktų, iš keršto beprotybės, nuo Laptevų, iš Intos
Su tais, kurie miestelių aikštėse ir tais, kur iš akivarų ir kur negimę...
Ir mes ateisim – išgyvenę, nors niekas teisės išgyventi mums nepripažino –
Iškentę viską ir apgavę lemtį,
Iš varganų, pilkų dienų – ta pilkuma uždangstę laimės žiburį,
Išsaugoję.
Nebeskubam mes niekur, mirštam tyliai
Ir niekas mūsų nebepasigenda.
Sugrįšim, ramūs ir išdidūs – buvom, kaip galėjom ir mokėjom,
Sava lemtim pažinę laisvės kainą.
Sugrįšim tik tada, jei mus pakviesit - ateisim
Iš Šančių fabrikų po pamainos naktinės,
Iš „Staliniečio" traktoriaus kabinos,
Iš dainų švenčių, iš premjerų, įkurtuvių,
Eilių prie duonos, žodžio alkio,
Su nuodėmės kupra, išdavę ir išduoti,
Su netektim skaudžiom ir keršto troškuliu,
Išniekintom svajonėm.
Kaip girios aidas mes –
Sugrįšim.
Liudyti.
Kai jūs išmoksite klausyti.

0

8

PAŽINIMAS

Ar gali kitas pažinti mano pasaulį, jei aš pats esu toks netikras ir pasimetęs?
                                                                                Ražas

Ar gali pažinti žmogų? Pasaulį? Nors jis pats, žmogus, toks netikras ir pasimetęs –
Jis nežino, kiek dar pasaulių ir kiek slėpinių nė nenumanomų slepia savy.
Argi gali ateiti Kitas, atsistoti greta, nužvelgti tavo akiplotį Kitom akim
Ir pasakyti – štai ten tavo, žmogau, buvo laimė, o ten klaida, nuodėmė, netesėtas žodis?
O štai čia nauji pasauliai, tavo lemties prasmė, visa ko išsipildymas...
Kas jisai – pažinimas? Jis vilioja ir žavi, jis pavergia ir nusiveda pražūtin,
Pažadėjęs apgauna, išsigina ir išduoda bet vis tiek minių minios jį seka
Ir moka brangiausią kainą –
Ieva ir Adomas sumokėjo rojum, savo ir mūsų rojum ir ką gavo mainais?
Džordanas su šypsena žengė ant laužo – ji vis tiek sukasi!
O ikarai vėl ir vėl lipdo vaško sparnus ir vėl skrenda į saulę ir nebesugrįžta.
O kiek meilėj sudegusių, bet ji vis tokia pat slėpininga, viliojanti ir nepažinta,
Kai, atrodo, viskuo nusivilta, kai nieko, jau nieko nebežada šiandiena nei rytojus,
Nežinodamas pats kodėl prieini prie žmogaus, nelaimingo ir vienišo, ir nedrąsiai paprašai –
Leisk pažinti tave, žmogau...
Mintis apie pažinimo kainą nė nešmėsteli.

0

9

ABEJINGUMAS

Jautiesi kaip rudenio lapas, įkritęs upelėn – pasroviui, pasroviui... Pasūkuriuodamas...
Abejingumas.
Yra toks žodis ir toks jausmas, kai viskas vis tiek, viskas tolsta ir nieko negaila. Ir pats tolsti.
Tai liga.
Ji užkrečiama, neprieikit per arti.
Ja susergama rudenį.
Nieko neskauda.
Vaistų nėra. Vienas kitas pagyja savaime ir niekas nežino kodėl.
Nepagiję ilgainiui virsta šešėliais.
Kai iškrenta pirmas sniegas, o medžiai be lapų, šešėliams nelieka kur pasislėpti.
Išeina nepastebėti ir niekas jų nepasigenda.
Kiti metų laikai apie juos nieko nežino.

0

10

AUTOBIOGRAFIJA

Įgriso.
Nebeatsimenu, ar reikėjo rašyti autobiografiją, kai stojau į pionierius.
Rašyti jau mokėjau.
Nebūčiau stojusi, bet mamos paklausė — ar norit važiuoti prie baltųjų meškų?
Nenorėjom.
Baltosios meškos gražios tik paveiksliukuose.

Paskui vis rašiau ir rašiau —
Nuo autobiografijos prasidėdavo kiekvienas naujas posūkis.
Nekūriau jos — kūriau gyvenimą,
Prie paskutinio teksto vis pridurdama naują eilutę.
Jis ilgėjo ilgėjo — nebetilpo į vieną puslapį.
Pagal situaciją iš praeities kai ką išbraukdavau ar įrašydavau.
Taip reikėjo.

Jį kažkas skaitydavo —
Sprendžiu iš to, kad kai kurios eilutės būdavo pabraukiamos raudonai,
Ir durys užsiverdavo prieš pat nosį.
Neišdaviau savęs.
Neišsigyniau tėvų tada,
Dabar jų nuopelnų nepriskiriu sau.
Tik mano autobiografijoj manęs nedaug —
Ką ten žygdarbiai, jei neužteko jėgų kasdienybei?

Įgriso.
Nors nebėra ką pridurti, niekaip negaliu baigti teksto —
Paskutinį, kaip ir pirmąjį, įrašą padarys kažkas svetimas.
Ir nubrauks priešdėlį „auto-“.
Tik jie, pirmas ir paskutinis, įrašai žymi mano gyvenimą
Ir yra verti būti iškalti akmeny.

0

11

SENATVĖ

Ar pastebėjot, kokios jos akys? Senatvės?
Nustebusios, dar vis kažko ieškančios,
Klausiančios – nejau tai man?
Paskui – įskaudintos, pasipiktinusios,
Protestuojančios, kenčiančios, prarandančios viltį.
Pagaliau – supratusios, susitaikiusios, romios.
Kartais droviai prašančios.
Gudrios, žinančios paslaptį, bet tylinčios, nes nėra kas klauso,
Tačiau kiekvieną akimirką pasiruošusios atsiverti, jeigu...
Jeigu kas pakalbintų,
Jei paprašytų sudainuoti jaunų dienų dainą – su šypsena pro ašaras.

Vienišos.
Išdidžios.
Išmintingos.
Alkanos –
Meilės.
Trupučio, kad ir nepelnytos...
Tik trupučio.

Paglostykit ją, mano senatvę, –
Bent žvilgsniu, bent žodžiu, šypsena.
Kaip svetimo, strazdanoto, murzino vaiko galvelę.
Kaip valkatą šunį, prisigretinusį vienatvės naktį.
Kaip kažkam atiduodami skolą.

Ačiū.

0

12

* * *

Šiąnakt prieš pusiaunaktį
Žirmūnų gatvėse kažkas vyko –
Piktai lojo šunes.
Urzgė.
Niekaip negalėdama nubusti
Sapnavau iššieptus nasrus,
Stiprias baltas iltis.
Paskui pratrūko kautynės,
Žutbūtinės.
Kažkas nutolo gailiai inkšdamas.
Tyla pažadino.
Per radiją skaitė kažkieno eiles:
„...jei kada tave užgavau,
Grąžink man akmenį...“
- - - - - - - - - - - - - - - -
Jei sugrąžintų visus akmenis,
Kokio didumo būtų krūva?
Ar pasislėptų po varnalėša?

Grąžink man akmenį...

0

13

Vasaros laukimas

Brėško rytas, mainėsi dangaus spalvos, krito rasa.
Ant slyvos šakelės kabojo lašas,
Kuriame atsispindėjo dangus.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom tą grožio misteriją –
Senatvė ir aš.
Ir nebuvo tąkart nieko svarbesnio
Už rytmečio dangų ir lašą vandens ant slyvos šakelės.
Paskui lašas nukrito – čiak! – į žolę.
Triukšmingai atskrido kamanė ir nutupė ant rankos.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom kamanę –
Senatvė ir aš.
Neturėjom kur skubėti, nebuvo nieko svarbesnio
Už kamanę ant raukšlėtos rankos.
Kai ji pakilo ir išnyko žalioj sodo tankmėj,
Rytas pavirto į dieną su vienišu debesėliu danguj
Ir nieko nebuvo svarbiau už tą baltą debesėlį vasarvidžio skliaute.
Sparčiai tirpo mudviejų laikas,
Bet mes neskubėjom, žiūrėjom, žiūrėjom...
Kai debesėlis išnyko, likom dviese –
Senatvė ir aš.

Daugiau nebeturėjom ko laukti –
Vasara jau buvo atėjusi.

0

14

Ežeras Ašarinė

Kai buvo sunku, labai sunku,
Maniau nueisiu ir nusiskandinsiu
Ašarinės ežere vidur miško,
Bet sūrus vanduo aukos nepriėmė –
Tik ašaras.

Kas priverkė pilną ežerą?

Buvo tvanku,
Oras net tirštas nuo sakų kvapo
Ir saulėkaitoj prie keružės pušies šaknų
Susirangiusi miegojo gyvatė.
Prisėdau greta.

Kaip verkti, kai toksai grožis?

Ežero vanduo
Skaidrus skaidrus, perregimas –
Kiekvienas akmenėlis, vabalėlis
Gelmėj kaip ant delno.
Ir mano gyvenimas –

Kodėl jis toks varganas? –

Tarsi ant delno,
Aiškus ir perregimas, kai pro ašaras.
Tyliai ošė seni miško medžiai,
Tarsi kalbėjosi – štai atėjo dar viena.
Ša, tegu paverkia.

Kiek dar nevilties žmonių pasauly?

Ežeras tylėjo.
Bėgiojo vandens čiuožikai ir neskendo,
Gyvatė nušliaužė savais keliais,
Ošė miškas, kvepėjo sakais,
Buvo ramu ir gera.

Kur prašapo mano skausmas?

Отредактировано daliuteisk (2014-10-02 06:26:30)

0

15

Gruodis Vilniuje

Gruodžio naktim Vilniaus gatvėse neramu
Kažkas klaidžioja sutemose nuo pat vakaro,
Kol dar vaikų metas,
Ligi dviejų vidurnakčių – laiko juostų skirtumu,
Išsiduoda balsu –
Skystu, shaotišku petardų pliaukšėjimu,
Menku dūmeliu paverčiančiu motinų duotus centus priešpiečiams,
Vėliau, įsijungus sunkiajai fejerverkų artilerijai,
Valdomai solidžių dėdžių ir tetų –

Pagal piniginės storį ir smegenų vingių kiekį bei kokybę.

Kas naktį stiprėjantis didysis laukimas
Pagaliau perauga į visuotinę psichozę –
Visi išeina į kiemus, gatves, balkonus, atitraukia užuolaidas, žaliuzes ir visa

Liejasi ugnies, spalvų ir garsų jūra.
Pasitaiko, kad pasiekiamas orgazmas.

(„Audringi, ilgai trunkantys plojimai, pereinantys į ovacijas“.
Ką mano kartai primena?)

Sekančią naktį tyla pagaliau susigrąžina pozicijas –
Miestas įminga teisiųjų ir išmintingųjų miegu.

Eilinį kartą nusipirkęs katę maiše.

0

16

Mergaitės

Mes pamatėm viena kitą iš tolo –
Tam pačiam Vilniaus skersgatvy.
Atrodė, kad bėgam, bėgam pasitikti...
Praeiviai stebėjosi –
Ko taip skuba, tipena mažučiais žingsneliais
Tos dvi juokingos senutės?
Grindinio akmenys gulėjo ramūs ir abejingi –
Kai bridom per juos, kaip per gyvenimus.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Paskui stovėjom tylėdamos.
Kažkur greta riogsojo krūvos karo griuvėsių,
O mūsų motinos juokėsi –
Gyvos, jaunos ir gražios.

Neatsigrįžom.

0

17

Nereikia

Jei norėsit į mane sviesti akmeniu,
Nerinkit didelio. Nereikia.
Tik Perkūno kulipkėlę titnaginę –
Pakapstykit kelio žvyre, rasit.
Jo atvežė andai rūstūs vyrai girgždančiais vežimais,
Kai tiesė kelius į šviesią ateitį –
Kad nesutepčiau baltų batelių,
Išeidama iš vaikystės.

Man pabodo jom žaisti –
Ten, ant kelio, jų liko daug.
Kulipkėlių.
Jos šiltos, nes jose gyvena ugnis.
Neišmokau įskelti.
Niekas nepatarė –
Nereikėjo išeiti.

Nerinkit akmens – didelio, šalto, skaudaus.
Užpūsti ugnelę taip lengva.
Užkelti gimto kiemo vartai –
Svetimi.
Neįsileis, nebepriglaus sugrįžusios.

Nerinkit žodžio –
Geliančio, pikto, sunkaus.
Nelengvas jis būna, kai teisingas.
Daug sunkesnis – nepasakytas.
Visų sunkiausia – užmarštis.
Kapo akmuo bent vardą atsimena.

0

18

* * *

Šią naktį
mėnesiena ryški kaip vaikystėj.
Namo kampas
aiškia linija padalinęs kiemą pusiau.
Mudu –

ir ištįsęs,
juodas praeities mano šešėlis,
Įsiklausę,     
virpėdami laukiam,
kol iš tamsos
mama vakarienės pakvies...

Suskardens,
pašaukti vardais,
kažkur išsiblaškę vaikystės draugai.

Praamžių tyla!

0

19

Byla

Mane, sako, reikia teisti
Už tai, kad išpažinau svetimas nuodėmes,
Tarsi savų būtų neužtekę.

Du broliukai,
Vienas akiniuotas, kitas ne,
Karštą vasaros dieną kapstosi
Nuo statybų likusio smėlio krūvoj po mano langu.
Akiniuotasis, mažasis, sako:
–Bloli, a bloli,
Ladau vabalą!

Stoja tyla.

Aš nežinau, ką veikia broliai.
Nežinau, kokios spalvos vabalas.
Gauruotas ar ne?
O gal su perlamutriniais žaliais sparneliais?
Su keliom kojytėm?
Spardosi apvirtęs aukštielninkas?
Iš viso – ar gyvas?

Vyresnėlis, prieštaravimų nepakenčiančiu tonu:
– Užkask!

Stoja ilga tyla.

Aš nežinau, ką veikia broliai.
Padeda vabalui atsikelti?
Seka akytėm – akiniuotom ir ne?
Pašalina kliūtį jam nuo tako?
Leidžia pasislėpti žolėj?
Užkasa?
Gyvą?
Dar paploja delniukais,
Idant daugiau neišlįstų?

Aš nežinau, kas darosi jų širdelėse.

Tęsiasi labai ilga tyla.
Aš nežinau, ką veikia broliai,
Bet rašau.
Tik užpildau pauzes –
Pagal savo sugedimo laipsnį.

O sako, kad mane reikia teisti –
už išpažintas nuodėmes.
Ne savo?

0

20

Dar vieneri

Spalis dėlioja spalvų mozaiką.
Sidabrine voratinlių pieva
Mažutė mano mama –
Apsunkusi, įsiklausiusi –
Brenda į ateitį.
Mano.

Kalendoriai suskaičiavo
Visas dienas, visus metus –
Nesuskaičiavo laimės,
Nesuskaičiavo skausmo –
Tiek daug.

Spalvotos rudens akimirkos,
Išskridusių paukščių tyla –
Tai mano gyvenimas
Laikinas, kaip spalio sniegas.
Tirpstantis.
Išliekantis.
Meilėje.

0

21

Laikas

Naktis be sapnų užbraukė liniją tarp vakar ir šiandien –
Nebenoriu sugrįžti.
Nereikia skubėti, nebereikia ieškoti atsakymų į nesibaigiančius klausimus
Vienintėlių teisingų,
Klaida buvo viskas ir viskas, o viskas juk buvo ne taip ir netikra
Vien tik laikas tikras,
Ramus ir beaistris, jam vis tiek teisus tu ar dar ir dar kartą klysti –
Pasekmės įkandin
Sekioja, kol ir jas po nakties be sapnų laikas visagalis praeitin nusineša
Kaltų nebelieka.
Pati nuostabiausia akimirka, kai žvaigždės sudyla, o saulė dar netekėjus.

0

22

Laukimas

Laukimas pražudo laiką
Ir neleidžia pastebėti daugybės išsipildymų.

Tą rudenį man turėjo sukakti šešeri.
Mūsų panamėj rengėsi žydėti rožikės –
Rausvos ir baltos – jau matėsi žiedlapiai.
Ateidavau kasdien, atsisėsdavau ant suolelio po langu,
Laukdavau –
Kada gi išsiskleis puošnūs žiedai?
Ar tikrai laukdavau vien to?
O kai jie išsiskleidė,
Mano vaikystė jau buvo praėjusi.
Nepastebėta.

Vyšnios jau buvo rausvos,
Bet dar kietokos, rūgščios ir karčios.
Babūne, babūne, ar greitai nunoks vyšnios?
Jau greitai.
Kas rytą įsikardavau į medį ir laukdavau –
Vieną dieną, antrą, trečią,
Kol sykį prisnūdau,
O kai nubudau pažadinta keisto čiauškėjimo –
Pakilo pulkas varnėnų,
O aš gulėjau po medžiu
Abiem rankom suspaudusi nubrozdintą kelį.
Vyšnių nebebuvo.

Mus išvarydavo iš repeticijų –
Spektaklis suaugusiems,
Bet retkarčiais pavykdavo pasislėpti užkulisiuose.
Kaip  mes laukėm, kada užaugsim,
Sėdėsim partery,
Artistai bus apsirengę puošniais rūbais
Ir bučiniai bus tikri, neslepiami,
Ir visos aistros tikros!
Šiandien susirinkom, susėdom partery –
Kas išdrįstų mus išvaryti?
Laukiam, kada gi, pagaliau, pakils uždanga.
Salėj tylu, prietema,
Valytoja prozaiškai brūžina šluota –
Gyvenimo spektaklis jau besąs pasibaigęs.
Nepastebėtas.

0

23

Rudens nuojauta

Nebenoriu, nebenoriu, nebenoriu
Užvaldančios dar vieno rudens nuojautos.
Nebenoriu

Klausytis vėjų kauksmo vienatvės naktim –
Nežinančio  atgaivos sau, man –
Pasigailėjimo

Nebenoriu. Melagingo aukso geltonio ant tako,
Tarsi visa naikinančio ugnies blyksnio
Krematoriume.

Nebenoriu – saviapgaulės, dar vieno prėsko
Eilėraščio, meteorų lietaus rugpjūčio danguj –
Šviesmečių akimirkų.

Stovi medžiai, maldavimui užlaužę šakas,
Prausiami lietaus, kalba poterius galbūt nesančiam Dievui
Ir aš kalbu. Nors žinau –

Jokie maldavimai, kančia ar meilė
Nesustabdys, nepermaldaus bejausmio laiko.
Noriu! Mirti šiąnakt.

0

24

Kažkam šiąnakt ne rudeniškas vėjas
Svajonę užgesino jauną.
Ir ne mirtis – kažkas baisiau mirties.
Šiltais delnais ją išskrendant pagauna –
Kažkas – – – Kam skauda. Ir ilgai skaudės.

Šią naktį Vėlinių dangus virš Alma mater
Suskeldėjo į gabalus:
Kažkas į nuošalę nuėjo parūkyt žolės,
Kažkas, išgirdęs aimaną, sugrojo polonezą –
Tėvynei, iš pačios širdies.

Kažkas, kieno dar tvirtas krėslas,
Paklausė: „Kas čia tokio?
Tai tik vaidenasi chimeros artumoj mirties...“
Jei liepsnele viena kita mažiau ant Patriarcho kapo –
Kas suskaičiuos? Kas pastebės?

0

25

Dienos dar tik pažadas

Dienos dar tik pažadas.
Tik brėkšta.
Tik žydra pilkuma
Prieš žibintų geltonį –
Kas ką?

Nuo lango lig lango
Kas kartą kitoks žingsnių skaičius,
Kitokia šešėlių spalva

Ant sniego –
Pirmo lapkričio sniego –
Pirmos pėdos...

Dienos dar tik pažadas.
Mes dviese jos laukiam –
Per sniegą žingsniu netvirtu

Pilka žmogysta
Ir aš – n-tajam aukšte.
Nuo lango lig lango

Su savo vienatve.
Kas kartą kitoks žingsnių skaičius.
Akimirksnį buvom drauge.

0

26

Vakaras, ilgas be galo

Už lango lyja.
Sausio vakaras – ilgas be galo.
Nesimiega.
Skaudžiai ilgu.
Atminties labirintais klajoju.

O tu? Ar atsimeni? Kartais?
Neprašau, kad mylėtum.
Neprašau, kad atleistum.
Į akis pažiūrėtum.
Kad paliestum ranka
Laiko – skulptoriaus naują raštą įrėžtą veide.
Kaip kadais pavadintum vardu...

Leisk, prašau tik,
Šitą vakarą, ilgą be galo,
Kada lyja už lango,
Nesimiega, skaudžiai ilgu ir vieniša –
Leisk, prašau bent
Pabūti katyte Niurka
Ant tavo kelių...

Sutinku net išmokti murkti
Mainais į glostančių rankų šilumą.


Pasaulio pažinimas

Pro tėviškės galudaržes tekėjo Upelis.
Per mažas buvo, kad vardą turėtų –
Upeliu vadinom ir niekada neapsirikom.
Kiekvieną pavasarį, išplaukus ledams,
Mažajam Upely nutikdavo didysis Stebuklas –
Prieš srovę imdavo plūsti žuvys.
Gulėdavau ant liepto
Ir glostydavau plačias jų nugaras,
Palydėdama ten, kažkur,
Kur kvietė jas nenumaldomas gyvybės šauksmas..

Ant kalvos dangų rėmė raudoni bažnyčios bokštai
Lankom vinguriavo upelė Lokysta –
Per maža, kad būtų Upe vadinama.
Bet sykį, po galingų vidurvasario liūčių
Plačiai išsiliejo lamkom molini vandenys
Ant siūruojančios  karklo viršūnėlės
Suposi laumžirgis – skęs, rodėsi, tuoj skęs!
Šokau srautan, ištiesiau gelbstinčią ranką,
O jis, šelma laumžirgis, suskrebeno sparneliais ir nuskrido.
Išmokau plaukti.

Aną rugpjūčio pilnaties naktį jau nedrąsiai krito lapai,
O Jiesios sietuvose skandinosi prieš šviesmečius nukritusios, žvaigždės –
Tą naktį mudu buvom dviese, nuostabią, vienintėlę tokią naktį.
Atskleidė Jiesios skardžio atodanga visas būties paslaptis...
Būna, ir dabar kartais išgirstu  iki skausmo pažįstamą balsą
Iš tenai, iš anos nakties tylumos sugrįžusį, nedrąsiai sakantį:
„Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...“
Pasikartoju anūkų vardus.

Šventą popietę vieniša baidarė leidosi žemyn Nemunu.
Irklas ilsėjosi. Žiūrėjau į žydrą padangę, baltus debesis,
Klausiausi tylos virš plačių vandenų, virš savo jaunystės miesto, bažnyčių,
Kol netikėtai Šekspyras aksominiu Henriko Kurausko balsu
Kažkur nuo kranto ties Vytauto bažnyčia paklausė:
„Būti ar nebūti?“
Griebiau irklą, skubėjau aukštyn, prieš srovę – išgirsti atsakymą,
Nežinau jo ir šiandien – praklausiau ar niekas nepasakė?
Nepasakė ar nežino?
Nei pats Šekspyras, nei visi pasaulio upeliai ir upės,
Nei visos jų krantų atodangos?

0


Вы здесь » Mano namai » POEZIJA PROZOJE » Arba adata šiene.