Mano namai |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » Mano namai » TRUMPIEJI ŽANRAI » Pabiros paukštukams
Pilka diena
vienodai pilka
nuo ryto lig vakaro.
už lango Grygas
pilkoj tylumoj
linksmi juoko karoliai.
baigėsi pamokos.
tešla bandelėms
smėlio dėžėj pati ta.
auklė nesupranta.
pilka diena
juodon vakaro tamson.
repuoja lietus
pilki siluetai.
apakina šypsena.
Išnyksta bromoj.
Mirties repeticija
atpažįstu
pabaigos artėjimą –
nieko nereikia.
supermarkete
pilnos lentynos duonos.
ne ta. neskani.
interneto žodžiai –
dirbtinės gėlės.
bent vieno gyvo!
būties tyloje
žodžiai nereikalingi.
ištirpsta mintys.
gruodžio ūkanoj
pažįstami šešėliai.
jie mena mano vardą.
Pilnatvė. (Ne haiku)
žinau ją esant –
nemoku išsakyti
tegu kiekvienas pats
visos spalvos
vaikystės vaivorykštėj.
nepatikėjau ieškau naujų
nieko nuostabesnio
nėra už vaikystę
kam tas ilgas gyvenimas?
seni kaip vaikai
tik jau arčiau pilnatvės
pažinę skausmą
paaiškėjo
kad žemė nėra apvali
o žodis?
jei negalioja
matematinis pi
pilnatvė pažini
jei nepažini
pats žodis prieštarauja
savo prasmei
Tikiu žmogumi
pirmąkart sutiktas
akys prašo tikėti
žinau vien vardą
nugyventi metai
suvalgytas pūdas druskos
dar svetimesnis
akys apgavo –
vardas buvo netikras
neliko nieko
sugrąžink metus
druską gali pasilikti
ir tikėjimą.
Vaikystės Kalėdos
su eglišakiais
basom kojom per grindis, per grindis –
kvepia Kalėdom
perkaitusi duonkepė
kaimynių šurmulys troboj
kvapų asorti
vakarė danguj
lieka budėti tyloj
visi trobose
apie Kūčių stalą
trapus kalėdaičio kelias –
sujungti amžiams
tėvų netikėjimas –
Kalėdos vis tiek buvo –
man neprivalomas
Šventė miške
baltas ilgesys
krinta ubago kąsniais
nelieka pėdų
tavo šypsena
atklydo eglių viršūnėm
skambantis šaltis
eglės viršūnėj
genys gliaudo kankorėžį
šventiniai pietūs
mūsų paslaptį
paskelbė visam miškui
šarkos patarškos
mudviejų vardai
įrašyti pusny pavasarį
pražys žibuoklėm
Žiemos metamorfozės
kelias tolimas
dar paparaciai trukdo
striùka žiemos dienos
jauniausias brolis
atskrido paskutinis
kvailam sekasi
girių galiūnams
ant pečių žiemos skliautas
sugrįžk, vasara!
Istorijos rašymas
Senas, suplyšęs batas namo palėpėj.
Vienas.
Kadais parėjęs iš karo,
Sustojęs prie kiemo vartų
Gretimais su gumbuota lazda.
Nepasiklydęs.
Baltaplaukis, žvitrus berniokėlis
Po daugelio metų
Mėgina įminti mįslę –
Kodėl toksai suodinas batas?
Kokiuos gaisruos
Nesudegęs?
Sutikau draugą
visas raukšleles
ištrynė šypsena
atpažįstu jauną
tas pats skulptorius
įrėžė žymes veiduos
bendraamžiai
vieno spektaklio
dvi siužeto linijos
apjungia metai
finalinė scena
reveransas publikai
bisui neploja
* * *
Šventą rytą
Skaitau senus laiškus –
Juose šitiek šviesos,
Atsargumo –
Neužgauti,
Nesugriauti,
Išsaugoti,
Išsūpuoti draugystę –
Tarsi kūdikį.
Kur tas pirmas žingsnis iš jos į vienatvę,
Iš šviesos į tamsą,
Iš pilnatvės į tuštumą?
Nebereikia...
Niekada,
Jau niekada,
Jau niekada niekada daugiau neleisiu sau patikėti.
* * *
miego akivarai
gyvenimas punktyru
senatvė
* * *
dangaus žydrynėj
vaikystės pavasariai
grįš atminimais
* * *
grumstais dirvone
sugulė mano metai
vyturių giesmės
* * *
krūmas prie gonkų
ieškau laimės alyvose
prasti akiniai
Šiuolaikinė
Pagavus pelę
Katė pažaidė ir paliko.
Miauuuu, duokit Whiskas..
sapnas be galo
kažkas pasakė vardą
realybėje
sapno pavasaris
spalvotas, skardus, kvapnus
tokių nebūna
kvailas pavydas
žmogus yra niekieno
netgi ne savo
kiškio kopūstai
sužydo eglynuose
Velykos miške
* * *
gegulė rauda,
rūpi, kad tik pasisektų!
ne jai – vaikeliams.
Vasara vaikystės atminime
Priešaušrio rūke
Du meškerykočiai.
Žemaičių šnekta.
Pats žydėjimas.
Smūtkelis savoj palaukėj
Skrandelė pilka.
Pakelės kryžius
Apkaišytas vosilkom
Sekminių rytas.
Visi laukuose.
Seka bočius pasaką
Vaikui ir šuniui.
Iš laiško
nakties paslaptis
tavo rankų šiluma
sutvėrė moterį
* * *
lengva kaip aidas
akimirkos amžinybė
viena mums abiem
* * *
sielos orgazmas
nubudimo akimirką
tebesi šalia
* * *
saulei patekant
suspurda gyvybė
meilės stebuklas
* * *
žingsniai prieblandoj
kažkas stovi prie guolio
meilė ar mirtis?
* * *
kokia tu graži!
persmelkia tavo balsas
jau iš nebūties
Knyga
žmonės juokiasi
kur reikėtų verkti
žinau nemoku
tarsi ant kapo
kad kas bent vieną žiedą –
knygoj visa aš
tik nepraeikit
pamilti nebūtina
kai viską žinot
Betėviai
birželio mišios
kalba poterį už tėtį
betėvis vaikas
* * *
dovanok tėve
nevadinsiu tavęs vardu –
mama nežino
* * *
ar žmonių vaikai
iš kiaušinių kaip viščiukai?
inkubatoriniai?
* * *
Kaziuko mugėj
vaikas parduoda šaukštus
pirksiu tėtį
* * *
žygiuoja kariai
mano tėtis tas mažiausias
paskutinėj gretoj?
* * *
būk mano tėtis!
išgraužk pusę algos
atims alimentams
* * *
pavargai tėti?
šykšti ašara paklysta
žiloj barzdoj
* * *
Skirtingom kalbom
Kalbasi be vertėjo
Vakar su šiandien
Vasarvidžio graudulys
aguonų kraujas
trumpas jų žydėjimas
bet nepraeisi
* * *
šakų raizgynėj
slepiasi sodo derlius
veja nušienauta
* * *
išeina vaikai
sutikti saulėtekį
lyg nebe mūsų
* * *
paliko brydę
kažkas rasotoj pievoj
nueita dviejų
* * *
trumpiausios naktys
suspėja išsipildyti
lemtis
Suviliojo
naktinį drugį
suviliojo mano žiburys
lemtingas skrydis
stebėjo dramą
auksasaparniai broliai
nepasimokė
amžių patirtim
išsislapstę nuo saulės
paprastoj lempoj...
Naktis prie kompiuterio
ant klaviatūros
nusileido voras
jaučia šilumą
trumpa naktis
pilnatis ir ekranas
skaito viens kitą
fakyro pirštai
tamsoj žaidžia klavišais
iškviečia mintį
už stiklo sienos
anapus pažinimo
šikšnosparniai
blaškosi svajonė
tarp pilnaties ir ekrano
iki ryto
Kapinės
mirusių srautas
nunešė tavo kapą
praėję metai
paminklų mados
atspindi laikmetį
siaurėja paieškos ratas
akmuo ant kapo
žmogiškoji atmintis
netvarūs laike
vieta eilėje
amžinam naudojimui –
patinka ar ne
akmeny iškalti žodžiai
nepasakyti gyviesiems
kreiva šypsena
kapinių pašaly
bevardžiai kapai
padedu gėlę
išsinešu atmintį
tau pasisekė
būna pamiršta gyvus
Prikaliau pasagą
nieks nepamokė
pasaga t. b. ragais aukštyn
išbiro laimė
Dar neseniai
apsunko varpos
atlapos svirno durys
nereikia lietaus
išbandė dalgę
nubloškė rugio pėdą
šiaudai skrybelėms
priejuostė miltuota
šviežios duonos kvapas
semia vakarą
mamos šypsena
pagrandukas iškepė
nepamiršk vaike
Laukiamam
iš ryto miglų
laumės audžia drobeles
įsups ateinantį
pirmą pasaką
kuria pasakų bobutė
gera pabaiga
iš visų datų
lemtis atrenka vieną
gimtadieniui
iš amžių patirties
senutis dailininkas
piešia horoskopo ženklą
mama ir tėtis
dovanos tau pasaulį
nepamiršk ačiū
vaikystė grįžta
atminty – ant kalvos prie kryžiaus
žydi čiobreliai
* * *
dviese per mišką
alsi čiobrelių kaitra
meilės medunešis
* * *
čiobrelių kvapas
vien puodely arbatos
šildausi rankas
Po daugelio metų
seniai matyti
skaitau veiduose raukšles
kurių nebuvo
* * *
už laiko širmos
bet išduoda šypsena
nesensta
* * *
tos tuščios kėdės
nepanoro ateiti?
mirė? kas skaudžiau?
* * *
Be žodžių žinom
apie meilę nekalbėkim
jausmas abipusis
* * *
nėra blogiukų
pamirštos nuodėmės
gulinčių nemuša
Ruduo į žiemą
tvirtai prigludę –
vijoklis prie sienos
draugystė
žiūri nustebęs
kadagys į berželį:
nuogas į žiemą?
sninga nulijo
susiėmę rankomis –
myli nemyli?
Вы здесь » Mano namai » TRUMPIEJI ŽANRAI » Pabiros paukštukams