Mano namai

, ! .


» Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems


Sau ir kitiems

31 60 109

31

KIRMINĖLIAI

Kokiais keliais pareina atsiminimai? Kažkas pažadina vaizdas, spalva, kvapas, atsikartojęs poelgis, o dažniausiai žodis, nors kartais išgirstas ir visai kitokiam kontekste. Staiga bėga nubėga mintis kaip plokštelės ar vaizdajuostės garsiniu takeliu, būtuoju, išgyventu, galinčiu atminty atsikartoti vaizdu, įvykiu, minties posūkiu, dar ir dar kartą, iš naujo, kažkaip kitaip, pilniau, prasmingiau, bet kartu nenukrypstant nuo būtojo, tik jį paryškinant, įprasminant. O kartu apima lyg gailestis, netekties jausmas iš patirties žinau, kad po to atsiminimo, sugrįžimo, išryškėjimo, jei jau vėl pamiršiu, tai suvisam, tai jau ir nebegrįš niekada, išsitrins. Tas išnykimo pavojus yra dar vienas pretekstas užrašyti tuos sugrįžimus, išsaugoti. Kam? Pirmiausia sau, kitiems nebūtinai, jie turi savo atmintį. Jei suspėsiu užrašyti, gal bus diena, kai skaitysiu, skaitysiu, tarsi tai visa būtų ne mano, lyg kas svetimas pasakotų ar iš naujo žiūrėčiau seniai matytą, pamirštą filmą.
Šią istoriją man priminė Viktorijos Daujotytės tekste rastas jos atsiminimas apie gyvates žaliuose buteliuose. Ir stojo akyse vaikystės pavasaris. Dar nebuvo išdžiūvusi pelkė, kuri per polaidį išsiliedavo kampe tarp kapinių zomato ir nuo jo tolstančio, tolyn per Zobieliją nuvingiuojančio kelio. Toj pelkėj mudu su Benium plaukiodavom kiaulių gelda, įtvirtinta į lentinį rėmą, kad būtų stabilesnė. Rėmą sukalė dėdė Juozas, pasigailėjęs mūsų nesėkmingų pastangų išsilaikyti neapvirtus su visa gelda ir amžinai šlapių kojų. Kitu kraštu pelkė rėmėsi į kaimynų kiemą. Anos šeimos galva, milicininkas, buvo niūrus, piktas, žiaurus žmogus, skriausdavęs žmoną, kuri tyli, užguita vengdavo bendrauti su kaimynais, nes gėdijosi, žinodama, kad visi supranta, kaip yra žeminama. Tai tas pats milicininkas, atėmęs iš Rupšaičių namus ir mūsų babūnės nuteistas aukščiausia bausme su juo nereikia draugauti. Į jų kiemą retai kas užeidavo be rimto reikalo, privengdavo. Man niekas nebūdavo tabu, pamačiusi šeimininkę kieme, užsukdavau pasikalbėti, bet taip pat tik kai vyro nebūdavo namie. Jai amžinai nesisekdavo su gyvuliais, tai kokia liga įsimesdavo, tai susižeisdavo. Gal todėl, kad šeimininkas ir su gyvuliais žiauriai elgdavosi, juos mušdavo? Žmonės kalbėdavo, kad pas piktą žmogų gyvulėliai skursta, neauga. Taip ir tą mano atsimenamą pavasarį neaugo kaimynės paršiukai ir gana liesi, pilki, pasišiausę. Rodos šėrė ir žolelės įmesdavo, ir aptvarą padarė, kad į saulelę galėtų išeiti, bet negerėjo ir tiek, vieni šnipai, šeriai ir nukarusios uodegos.
Vieną dieną mūsų ūlytėlėj pasirodė jaunas vaikinas, ėjo neskubėdamas, gražiu, skambiu balsu vis šūkteldamas progiesmiu ir jo balsas puikiai derėjo prie pavasariškos nuotaikos:
Kam reikia, turiu pavasarinių, pačių nuodingiausių kirminėlių?
Babūnė nurodė kaimynų namus:
Nešk ten, jei tavo kirminėliai nuodingesni už šeimininką, gal ir pergalės pyktis pyktį.
Gyvatinis nuėjo keliu aplinkui, o aš nusiyriau po tiesumui gelda per pelkę; joks įvykis Zobielijoj negalėjo praeiti be manęs. Kaimynė jau iš tolo moja:
Užeik, užeik, žmogau, gelbėk mano nagažėlius!
Gyvačių gaudytojas man ir dabar stovi akyse kaip gyvas nedidukas, lieknas, vikrus, lankstus, šviesiaplaukis, o antakiai virš mėlynų, bet tarsi išblukusių akių visai balti balti. Įsiminė gražios, švarios rankos, ilgi, vikrūs pirštai kaip muzikanto. Ir dar dryžuotos, namų audimo kelnės, vos vos besilaikančios  ant klubų, tuoj tuoj, rodos, nusmuks, bet vis kažkaip nenusmunka, nors jis jomis visai nesirūpina, krato iš tokių pat žalių, kaip Viktorijos atminime, butelių gyvates į lovį, lazdele pastumdo paršelius, kad vienas kuris nesurytų visų, o pats taip giedrai šypsosi, lyg žinotų kažkokią linksmą paslaptį, bet  nesiruoštų niekam jos pasakoti. Šeimininkė ne tiek žiūri į savo paršelius, kiek į vaikiną ir nejučia pati ima šypsotis.
Kas būtų pasakęs, nebūčiau patikėjusi, kad tie menkystos užskurdėliai paršeliai gali būti tokie vikrūs pamatę gyvates puolė jas gaudyti ir ryti, tarsi kasdien gyvatėmis būtų šeriami. Gyvačių gaudytojas ir šeimininkė šypsodamiesi stovėjo prie aptvaro, o aš dėl visa ko paėjėjau toliau baisoka buvo, kad kuri gyvačių neatšliaužtų iki manęs. Gautą pinigą vaikinukas įsidėjo į marškinių kišenėlę, užsegė ją sagtele, tįstelėjo aukštyn pakulines kelnes ir išėjo į kelią, linksmai dairydamasis, ar dar kuri gaspadinė nepašauks į kitą kiemą. Vėl pasigirdo skambus, melodingas jo balsas:
Kam reikia, turiu pavasainių, pačių nuodingiausių kirminėlių
O kaimynės paršeliai netrukus iš tiesų pasitaisė, kaip nerte išnėrė matyt gyvačių nuodai tikrai buvo stipreni už milicininko pyktį.

0

32

OI, TIE VYRAI

Mano pusseserė Silva už mane vyresnė ketveriais metais. Ji nuo mažumės buvo, kaip dabar sakoma, komunikabili, pas ją nuolat rinkdavosi draugai, būdavo kartu mokomasi ar šiaip kalbamasi, dainuojama. Silvos klasėj buvo tradicija kurio nors klasės draugo namuose paskerdus kiaulę, susirinkdavo visi pavalgyti vėdarų, šaltienos ar bent kugelio su šviežiais spirgučiais, nes tada Šilalėj nebuvo jokios mėsos parduotuvės, o sūdyta mėsa labai nusibosdavo.
Nekviesdavo tik vieno klasės draugo greta mūsų gyvenusio milicininko sūnaus, andai atėmusio iš Rupšaičių namą. Zobielijos nuosprendis su juo nereikia draugauti galiojo ir sūnui, bet ne už tėvo nuodėmes, o todėl, kad nepasitikėjo juo pačiu jis buvo mokyklos komjaunimo sekretorius.
Tuomet bemaž visos mergaitės turėjom dainų sąsiuvinius, viena nuo kitos nusirašainėdavom žodžius, o susiėjusios mokindavomės dainuoti. Kai jau miestas  buvo prijungtas prie bendro elektros tinklo ir nebebuvo rekvizavimo pavojaus, iš slėptuvės šiene parsinešėm gerą tėvų Filips radijo aparatą ir namus užliejo muzika. Klausydamos radijo pasiskirstydavom, kuri kurią dainos eilutę užrašysim taip papildydavom savo dainynus.
Pagalvojau, kažin, kur dabar tie mūsų dainų sąsiuviniai, apipaišyti gėlytėm, ornamentais? Reikėtų atiduoti į muziejų.
Į Šilalę, baigę mokslus, pagal paskyrimus pradėjo atvažiuoti jauni mokytojai. Vienas jų, Vincas, kūno kultūros mokytojas, apsigyveno Zobielijoj, netoli nuo mūsų. Jis įjunko kur eidamas pareidamas vis užsukti pas Silvą, paplepėdavo su jaunimu, buvo linksmas, mėgiamas, ne vienai mergaitei gildė širdį, bet jis, rodos, matė tik vieną, Valytę, o ši, kaip tyčia, negalėjo Vinco pakęsti, jei šis labai įkyrėdavo, supykusi net išeidavo namo.
Ypač dažnai draugai susieidavo pabūti kartu paskutiniaisiais metais, kai jau buvo abiturientai. Vieną dieną susirinkę vėl svarstė, planavo ateitį, rinkosi profesijas viena už kitą įdomesnes, jau buvo geologas, bent keli gydytojai, lakūnas, dailininkė, matematikas, trys inžinieriai ir dar visokia smulkmė.
Vincas pokalby nedalyvauja, girdžiu, šnekina Valytę eiti į kiną, bet ši aikštijasi, nesutinka. Aš, kaip buvo įprasta, sukinėjuosi jaunimo būry, tokia vos prastypusi paauglė. Į mane niekas nekreipia dėmesio, kol kažkuris vaikinų susipranta ir manęs paklausti, kuo gi aš būsiu? Klausia, o man pikta, taip ir jaučiu visi iš anksto nusiteikę iš manęs pasišaipyti, nesvarbu, ką beatsakyčiau. Ypač meistriškai tai darydavo mano mieloji pusseserė Silva. Blogai būti mažiausiai tarp vyresnių, o čia dar visos geriausios profesijos jau išsidalintos, tai aš piktai mesteliu atsakymą per petį:
Būsiu šūdvežiu ir sprunku pro duris. Jie, matyt, buvo apstulbinti mano atsakymo, kad nė juokiantis neišgirdau. Parėjau į savo namo pusę pikta ir nelaiminga.
Netrukus mama pasiuntė mane parnešti vandens šulinys už kokių šimto metrų, prie Budreckienės pievelės. Grįždama su vandeniu matau Vincą jau einantį namo. Matyt neprikalbino Valytės eiti į kiną toks susikrimtęs, nelaimingas. Pamatė mane, sustojusią pailsėti vidury daržo, pasikvietė. Jau tai mane užgavo, mano giliu įsitikinimu, jei vaikinas, tegu ir mokytojas, nori ką nors pasakyti mergaitei, jis turi pats prieiti, o ne pamoti jai, kaip šuneliui, kad prieitų. Na, bet mokytojas yra mokytojas, priėjau, o jis ėmė ir pakvietė mane į kiną! Žinoma, supratau, kad iš keršto Valytei, ne aš jam rūpėjau. Dar man iš nuostabos nesusivokus ką atsakyti, jis, jau neabejodamas mano teigiamu atsakymu, iš kišenės išsigreibė visas turimas kapeikas ir ėmė skaičiuoti, ar užteks bilietams. Tai kavalierius, kviečia panas į kiną, o nėra tikras, ar užteks pinigų bent jau bilietams! O jei Valytė būtų sutikusi eiti, o pinigų  pritrūkę, ką tamsta mokytojas būtų daręs?
Man tas vaizdas pasirodė toks komiškas, kad nepajutau, kaip stuktelėjau per jo ranką iš apačios, kapeikos išlėkė į orą ir pažiro apie mus į kelio dulkes. Jo veide atsispindėjo tokia nuostaba, paskui toks susikrimtimas, galiausiai pyktis, kad nė žado neteko, tik plėstelėjo rankom ir pasilenkęs ėmė rinkti tas kapeikas, žarstydamas dulkes bato galu. O aš juokiausi, tiesiog kvatojau bent jau būtų nerinkęs! Jis įtūžo, akimirką maniau, kad smogs man. Neskubėdama nuėjau. Atsigrįžus pažiūrėjau teberankiojo kapeikas. Tuo mūsų bendravimas baigėsi, susitikę nė nebesisveikindavom.
Ne, nesibaigė.
Man jau išvažiavus iš Šilalės, netrukus ir Vincas, atidirbęs, kiek priklausė pagal paskyrimą, išvažiavo į Panevėžį, atrodo iš to krašto buvo kilęs.
Mudvi su mama Kaune laikinai apsigyvenom kartu su Silvos šeima. Ir čia pas ją nuolat užeidavo buvę klasės draugai, nes beveik visi mokėsi Kaune. Čia būdavo švenčiami visų gimtadieniai, religinės ir nereliginės šventes ką jau ką, o ruošti baliukus su silke pataluose ir ant kerogazo keptu keksu Silva labai mėgo, sakydavo, jei jau visai nebeturi ką valgyti, kelk balių, visada atsiras, ką padėti ant stalo. Jų šeima tuomet gyveno ladai skurdžiai, nes tėvas buvo pakliuvęs į kalėjimą už kažkokias machinacijas. Tiesa, alkoholio tuose baliukuose beveik nebūdavo, nebuvo nei mėgėjų gerti, nei pinigų jam pirkti.
Užeidavo ir Petras, mano pakrikštytas Petruška vienas iš Silvos klasės draugų, studijavęs Politechnikos institute radiotechniką. Tiksliai nežinau, kas buvo nutikę jo tėvams, žuvę ar ištremti, bet jis užaugo kaime prie Šilalės pas senelius. Mokėsi neblogai, tik vargo su anglų kalba, kaip ir dauguma šilališkių. Seneliai Petruškai niekuo negalėjo padėti, nes kolūky nieko neuždirbdavo, nebent maistu, bet ir parvažiavimui reikėjo pinigų.
Petruška įjunko vis dažniau lankytis pas Silvą. Dažnai jis ateidavo, kai namie aš tebūdavau viena, nes iš mokyklos pareidavau anksčiau, negu namiškiai iš darbo. Kalbėtis mudu nelabai teturėdavom apie ką, tai dažniausiai sėdėdavom ir tylėdavom kiekvienas su savo knyga. Tai nesukliudė namiškiams, o ypač mano mamai, padaryti išvadą, kad Petruška lankosi dėl manęs.
Baigiantis mokslo metams Petruška staiga prapuolė, nei ateina, nei paskambina. Maniau, mokosi vaikinas, nes prasidėjo egzaminų sesija, bet vis tiek buvo neramu. Paklausiau namiškių, kas galėjo nutikti pasirodo mama, kaip paprastai, pasirūpino savo nuožiūra sutvarkyti mano gyvenimą, ji Petruškai paaiškinusi, kad jam reikia ne tokios draugės, tegu susiranda turtingesnę, dirbančią mergaitę, nes aš dar tik mokinukė ir negaliu padėti jam baigti mokslą.
Maniau, kad sudegsiu iš gėdos. Įsivaizduoju, kaip jautėsi Petruška, taip protinamas.
Vieną dieną jis paskambino Silvai, kad neišlaikė anglų kalbos egzamino, o turėdamas skolą netenka stipendijos. Silva ištiesė ragelį man tavo kavalierius, tu ir rūpinkis. Ji puikiai mokėjo įgelti.
Paėmiau ragelį, girdžiu, Petruška sako, kad išeities nėra, nusižudysiąs. Įsiutau:
Ir žudykis, vienu durnium bus mažiau! Dėl pažymio žudytis! Išeitis visada yra!
Nežinau, ar jis begirdėjo paskutinius mano žodžius padėjo ragelį. Ir dingo nebesugrįžo vakare į bendrabutį, nebeatėjo į likusius egzaminus. Draugai nutarė, kad tikriausiai taip ir padarė, nusižudė. Visų vienbalsiai buvau nuteista per mane.
Net dabar pasidaro silpna, atsiminus tas dvi savaites, kol atėjo gandas, kad jis išvažiavo į Panevėžį pas Vincą, jo padedamas įsidarbino Ekrane, susitvarkė dokumentus mokytis neakivaizdžiai.
Tą vasarą Silva su Vladu tuokėsi. Svita buvo  N porų, nes Silva sukvietė visus senuosius ir būrį naujų, vienadienių, draugų. Po kelerių metų žiūrinėjant vestuvių nuotraukas, kai kurių nė vardų nebeatsiminė. Man pabroliu buvo numatytas Petruška, norėta mus sutaikyti. Žinoma, viskas buvo daroma man už akių.
Silvos tėvo giminės nuo Biržų buvo įgalioti užvažiuoti į Panevėžį paimti Petrušką. Jis atėjo prie mašinos su dovana, lauknešėliu, buvo jau besėdąs, bet susiprato paklausti, kas jo pamergė. Sužinojęs, kad tai aš, apsisuko ir nuėjo, niekaip neprikalbino važiuoti.
Taigi du mano įskaudinti vyrai gyvena Panevėžy. Gal pakeiksnoja kada atsiminę? Labai norėtųsi pasikalbėti dabar, kada jau po, kaip susiklostė jų gyvenimai.
Oi, tie vyrai.

0

33

KLAPČIUKAS

Graži Šilalės bažnyčia, grakšti, aukšta, o dar ant kalvelės pasilypėjusi iš kur į Šilalę begrįžtumei, iš toli matyti.
Virš didžiojo altoriaus, navos šonuose, antrame aukšte yra dvi koplyčios, bet ten niekada jokios pamaldos nevykdavo. Dešiniojoje yra altorėlis su dideliu kažkurios šventosios paveikslu. Jos vardo nežinojau, vadindavau žydruoju paveikslu. Dabar ten bažnyčios muziejėlis, deja, nesutvarkytas.
Kairiojoje būdavo laikomos bažnytinės vėliavos, liturginiai rūbai.
Pro arkas, tris kiekvienoje pusėje, matosi didysis altorius, aukojantis mišias kunigas, o iš bažnyčios esi nematomas. Nežinau kodėl mums, keliems Zobielijos vaikams, būdavo leidžiama ateiti klausyti mišių į dešiniąją koplyčią įeidavom pro mažąsias duris prie zakristijos ir laiptais palipdavom į koplyčią; zakristijonas Bronelis matydavo, bet nedrausdavo. Gal mano mama jo paprašė, ji nenorėjo, kad mane per dažnai kas matytų bažnyčioj? Labai bijojo Sibiro ir visur vaidendavosi pavojai.
Skardžiai sutilindžiuoja varpelis ties zakristijos durimis, klapčiuko lydimas kunigas žengia prie altoriaus, bažnyčios gale atsidūsta vargonai ir visa bažnyčia užgieda Pulkim ant kelių...
Tai jau kitas, nebe mano gerasis kunigas Pranas Bagdonas, bet man nesvarbu, aš labai pamaldi. Klapčiukas mano klasės draugas Staselis, tylus, švelnus berniukas, jau prastypęs, kelnių klešnės gerokai per trumpos ir tai gana juokingai atrodo iš po kamžos, o ir tos tinkamai nesusitampęs, kabo kreivai. Jis tarsi atsitiktinai dirsteli aukštyn, pamatęs mane skubiai nuduria akis, parausta.
Prasideda mišios. Gražiai aidi kunigo balsas po bažnyčios skliautais, iš galo, nuo viškų atsiliepia vargonai ir  vargamistros balsas, kai reikia, Staselis kažką atitaria kunigui lotyniškai kažin, ar pats supranta, ką sako?
Laikas nuo laiko Staselio žvilgsnis ima kabarotis didžiuoju altorium aukštyn, lėtai lėtai sukasi, kol, susitikęs su manuoju, staigiai sminga žemyn.  Tai kartojasi ne sykį ir man linksma, nebe poteriai galvoj.
Kitapus altoriaus, kairiojoj koplyčioj matau Bronelį. Jis visai neseka mišių, vieną po kito nukabina įvairių spalvų arnotus, juos kruopščiai apžiūrinėja ir vėl kabina vienus ant to paties, kitus ant kito stovo. Man gražiausias violetiniais siūlais siuvinėtas arnotas, bet jis lyg tyčia retai dėvimas.
Po pakylėjimo nuščiuvusioj bažnyčioj pažįstamom natom prabyla vargonai, visa įsitempus laukiu stebuklo ir jis įvyksta nuo viškų ataidi stiprus, sodrus ciocės Jadzės balsas, ji, tyliai pritariant vargonams, solo gieda Juozo Naujalio Maldą:

Jei skausmas tau širdį kaip peiliai suspaus,
Jei žmonės pabėgs ir tavęs  neužstos,
Pakelk tada širdį tu savo aukščiau,
O bus tau be žodžių kentėti langviau...
Vai bėk prie galingos maldos,
Lengviau tau krūtinė alsuos...

Giesmė mane jaudina iki ašarų. Matyt ne mane vieną Bronelis liaujasi krapštęsis apie arnotus, klausosi, Staselis visai nesivaržydamas pakelia į mane savo švytintį veidą, aš jam nusišypsau, o jis, pamiršęs, kad rankoj laiko varpelį, visiškai nelaiku sutilindžiuoja.
Sykį mudvi su mama turguj sutikom Staselio mamą. Jau benueinančios ji manęs netikėtai paklausė:
Ar  tau patinka mano Staselis?
Staigiai užklupta, pasimetusi, nieko gudriau nesugalvojau kaip atskyti:
Kad jis toks juokingas...
Pareinant namo mama mane protino:
Na, ar sunku buvo tau pasakyti, kad patinka? Matei, kaip užsigavo moteriškė
Po to Staselis niekada daugiau bažnyčioj nebepakėlė į mane akių, o netrukus iš viso liovėsi patarnavęs mišioms.
Mano liežuvis mano priešas.

0

34

DIRMAVONĖ

Prie pirmos komunijos priėjau laiku tik todėl, kad teta Jadvyga tuo pasirūpino, nes  mano mama į bažnyčią eidavo tik per didžiąsias šventas ir manęs neragino eiti. O ir kunigas kalėdodamas sugėdino bus nesmagu paaugusiai  mergaitei tarp mažiukų stypsoti, viskas turi būti daroma laiku.
kaip tik tuomet kunigams buvo uždrausta mokyti vaikus poterių ir nors dar tebebuvo Šilalėj gerasis mano kunigas Pranas Bagdonas, mama nei pati mane mokė, nei davatkų prašė, padavė man katekizmą skaityk, suprasi pati, juk ne kvaila esi.
Perskaičiau jį kaip pasakų knygelę, įdėmiai apžiūrėjau paveikslėlius, ypač tą, kur Dievo siųstas angelas su svogūno laišku iš skaistyklos traukia davatką, o ši pyksta, kam į ją kabinasi ir kitos sielos, pasipurto ir pati  nugarma atgal į ugnį. Potekstę perpratau ir šiandien nepamiršau.
Kunigas paegzaminavo ir prie komunijos prileido.
O štai su dirmavone nebuvo taip paprasta kurį laiką vyskupams buvo uždrausta teikti sutvirtinimo sakramentą, todėl per kelerius metus susirinko daug nedirmavotų įvairaus amžiaus vaikų.
Vieną vasarą prieš šv. Oną paėjo žinia, kad vyskupas pagaliau gavo leidimą ir per atlaidus atvažiuos į Šilalę. Vėl mokėmės poterių, vėl perskaičiau katekizmą. Paskutinę savaitę prieš atlaidus klebonui pagelbėti atvažiavo klierikas, toks ilgas ilgas, plonas, su juoda sutana, nuo padelkų ligi pasmakrės tvarkingai susagstyta tankiai viena prie kitos susiūtom sagutėm; baltaplaukis, linksmas. Pagalvojau tarsi smilga su švytinčia šypsena viršūnėlėj. Vis tiek bijojom pas jį eiti, jau buvę vaikai pasakojo, kad klausinėja daug ir kabinėjasi prie menkiausios klaidelės.
Buvom įspėti, kad neitume į zakristiją pas klieriką būriais, geriau, kad jokia pikta akis neužmatytų.
Atidėliojau tą egzaminą kiek tik buvo galima suspėsiu, juk bažnyčia čia pat, už mūsų sodo tvoros, bet vis tiek atėjo diena, kai teko nueiti, nes mama pagrasino, kad kaip mažą nuves už rankytės.
O buvo visai nebaisu. Pasišnekučiavom su klieriku kuo aš vardu, į kurią klasę rudenį eisiu ir sako jis o aš tave pažįstu, mačiau, kaip sode žaidei su ožkyte. Nukaitusi beatsakiau, kad mudvi geros draugės, o klierikas skambiai nusikvatojo ir jo juokas nuaidėjo tuščioj bažnyčioj, net susigūžiau nejau taip galima. Laukiu, kada čia ims rimtai egzaminuoti, o jis atsisėdo už stalo, paėmė dailią baltą kortelę, pamirkė plunksną į rašalą kokį vardą įrašyti?
Pasirinkau Marija.
Tik paėjėjus kelio galą namų linkui, susipratau pažvelgti į kortelę, o ten dailia, aiškia rašysena parašyta Marijona, Net ašaros susitvenkė akyse. Marijona! Abi mano pažinotos Marijonos buvo senos ir atgrasios, joms toks vardas tiko, bet aš Marijona? Stovėjau neapsispręsdama grįžti pas kunigėlį prašyti, kad parašytų teisingai, ar tebūnie. Negrįžau kaip pasakyti neužgaunant? Tebūnie. Juk vis tiek tuo vardu manęs niekas nevadins, aš niekam nė nesisakysiu.
Mama surado iš gerųjų laikų užsilikusią balto šilko atraižą, babūnė pasiuvo suknelę su didele apikakle tarsi iš ramunės žiedlapių, mama ją papuošė nėrinukais su rožinėm rožytėm ir buvau laiminga, o dar Regina, nors ir labai nenorėdama, nes jau buvo pasižadėjusi savo giminaitei, sutiko būti ir mano kūma įtikinau, kad mudvi su ta mergaite būsim dirmavonės seserys.
Atlaidų dieną į Šilalę suplūdo minios žmonių, bažnyčioj netilpo ir šventoriuj buvo tiršta. Po sumos visi išsigrūdo iš bažnyčios, moteriškės ėmėsi rikiuoti vaikus dirmavonei, ilgai truko, kol storu vainiku buvo apjuosta visa bažnyčia. Nerimo vaikai, o ir kūmai kiekvienas stūmė savo podę priekin,  visiems smalsu kuo greičiau vyskupą pamatyti.
Taip begaištant ir lynoti pradėjo nuo pat ryto matėsi, kad neištvers neliję. Kūma uždengė mudvi didele languota skara ir neliko matyti mano suknelės gražumo, tai bent nėriniuotąją apikaklę išsitraukiau.
Vyskupas nuėjo palei vaikų eilę ties kiekvienu sustodamas, kažką pasakydamas ir paliesdamas ranka skruostą. Pasuko ne mūsų pusėn, o kitu šventoriaus šonu ir jo ilgai nebuvo matyti už bažnyčios. Pagaliau pasirodė, artėjo, artėjo senas, pavargęs žmogus puošniais bažnytiniais rūbais po dideliu juodu skėčiu, nešamu ilgojo klieriko, kuris pats nuo lietaus nesislėpė, nuo šviesių jo plaukų lašėjo vanduo, bet jis šypsojosi. Kai vyskupas buvo jau visai arti, kūma, ištraukusi iš maldaknygės, padavė mudviem korteles su vardais, vyskupas paėmė manąją ir, pasakęs kažką lotyniškai, aiškiai ištarė vardą Marijana. Jau buvau besižiojanti sakyti, kad ne, kortelėj užrašyta Marijona, bet vyskupas jau nuėjo prie kitų vaikų ir nieko nebepasakiau. Marijana tai Marijana, koks skirtumas?
Praėjus vyskupui, vaikų rikiuotė subyrėjo, pulkeliais būrėsi giminės. Kūma pasveikino mudvi, padovanojo po šventą paveikslėlį, atsisveikino su manim ir mačiau, kaip su saviškiais nuėjo namo. Apsidairiau mama buvo po klevais, kalbėjosi su sutiktais pažįstamais. Prie jos prieiti negalima, ji  pyksta, jei aš klausausi suaugusių kalbų. Išėjau iš šventoriaus pro didžiuosius vartus, stovėjau ant aukštumėlės, žiūrėjau į lietučio šiaušiamą malūno tvenkinį, besiskirstančius žmones ir pasijutau labai vieniša. Bandžiau įtikinti save, kad dabar, po sutvirtinimo sakramento, turiu būti stipri, beveik kaip suaugusi, bet man sunkiai sekėsi; gerai, kad lynojo, ašarų nesimatė. Pasidarė šalta.
Pasukau namų link. Prie manęs prisigretino Alius, visų Zobielijos vaikų siaubas, blogiukas, amžinas mūsų priešas ir ėmė pasakoti savo įspūdžius, o aš žiūrėjau į jį su nuostaba koks gražus, taisyklingas, lygiai įdegęs sulytas jo veidas su saulėj išblukusia plaukų sruoga ant kaktos, kokios linksmos akys kodėl anksčiau to nemačiau? O ar kada žiūrėjau?
Bėgant metams pastebėjau, kad kažkaip visada taip nutinka, kad sunkią valandą būtinai kažkas prisigretina paėjėti drauge ir nebūtinai tai būna gerietis, dažniausiai atvirkščiai.

0

35

PAREIS

Vaikystė turi daug laiko ilgos jos dienos, naktys. Ji niekur neskuba, nes prieš akis taip pat ilgas, šviesus, įdomus gyvenimas. Tik jį, gyvenimą, reikia atrasti, reikia suprasti kažką svarbaus.
Man pasisekė niekas nepavogė mano vaikystės laiko. Buvau palikta pati sau mama tarsi nematė manęs, ne tik nedraudė veikti ką noriu, eiti, kur noriu, bet dar ir paskatindavo nelindėk namuose.
Tada buvau per maža, nesupratau, kas vyksta. Kai mama išsiaiškino tėvelio neištikimybę ir, palikusi jį, atsivežė mudvi su Giedryte į Šilalę pas babūnę, dažnai matydavau ją stovinčią prie lango, žiūrinčią kažkur į tolį ir nė nešluostančią ašarų. Paskui tarsi nubusdavo, glausdavo mudvi, myluodavo iki kito karto. Teta Jadvyga sakydavo mamai nelauk, jis negrįš, jis per daug išdidus. Tu turi būti nuolaidesnė. Mama laukė ir tada, ir paskui ilgus dvylika tėvelio kalėjimo, tremties metų.
Kai mirė Giedrytė, mama visiškai liovėsi  mačiusi mane.
Na taip, ji virdavo valgį, rūpindavosi mano sveikata, tiesiog persekiodavo tikrindama ar tinkamai apsivilkau, kad nesušalčiau, nesukaisčiau, vėl ir vėl nesusirgčiau, bet manęs nematė, niekada nepažiūrėdavo man į akis, nepaklausdavo, kaip jaučiuosi, apie ką galvoju. O aš žiūrėdavau į ją, žvelgiančią kažkur virš mano galvos, ir svarstydavau, ką turėčiau padaryti, kad atkreipčiau jos dėmesį nejau numirti? Nes niekas kitas, nei mano sėkmės, nei nesėkmės, ligos, klausimai, tikros ir išgalvotos  mano pasakojamos istorijos neatkreipdavo jos dėmesio.
Ne sykį man girdint mama sakydavo tetai Jadvygai, kad tai baisi neteisybė, kad gerasis vaikas numiršta, o blogasis lieka. Tai aš blogasis? Tik dėl to, kad panaši į tėvelį? Jei numirčiau, ar  tapčiau geruoju vaiku? Ar visi numirę vaikai tampa geraisiais?
Jei būčiau žiūrėjusi ne į ją, o pasekusi jos žvilgsnį ten, į tolį, virš mano galvos, gal būčiau sužinojusi tą kažką, į ką ji žiūrėjo metų metus, kas buvo svarbesnis už vienintelį likusį gyvą savo vaiką?
Nuo mažumės buvau vyturys. Nubudusi tuoj pat keldavausi, ankstyvais vasaros rytais dar dorai neprabudusi išeidavau į kiemą, atsisėsdavau ant suolelio po obelim, įsiklausydavau. Dar šmėsčioja sapnų nuotrupos, bet jau girdžiu prabundančią gamtą, paukščius kapų krūmuose, gaidžio giesmę. Kažkuriam kieme nusijuokia Marelė. Kažkas prasideda, vyksta, kyla ir, rodos, tuoj tuoj imsiu ir suprasiu tą kažką,  dar neatrastą, bet tada galutinai prabundu ir pamatau, kad aplinkui viskas kasdieniška, tas kažkas ne čia, ne savam kieme, o kažkur kitur. Tada išeinu akiplotu kur širdis patraukia į mišką, prie Lokystos, į laukus. Visur reikia pabūti, viską pamatyti, išgirsti. Pavargus, o pavargsu greit, prisėdu ant smėlėtos kalvelės, nugara atsirėmus į nuvirtusio apkerpėjusio kryžiaus stuobrį, dairausi po apylinkes nuo tos kalvelės taip toli matyti ir tas kryžius turėjo būti iš toli matomas - mokamai parinkta vieta. Paskui ilgai ilgai žiūriu į pulkelį katpėdėlių greta manęs tokia grožybė, toksai pilkumas, toksai spalvų žaismas vos vos rusva, vos vos violetinė, vos vos gelsva, žaliai pilki lapeliai. Ir skruzdėlės tos, lauko, juodos, nepiktos. Seku, seku jų kelius, užsnūstu.
Nubudus sunku suprasi, kur atsidūrusi, o ir nesvarbu visa žemė savi namai, geri ir jaukūs. Seku debesėlius, į medį paukštis atskrido. Parūpo paėjėt pamiškėn ten pernai žemuogių buvo. Aš jau turiu praeitį pernai.
Jei randu žemuogių, surenku į saują nė vienos nesuvalgius ir nešu namo babūnei, geriausiam, šviesiausiam savo žmogui. Šiaip ji niekada iš mūsų, vaikų, neimdavo jokių skanėstų valgykit patys, bet prieš žemuoges neatsilaikydavo ir aš tai žinojau.
Mudviem nereikėdavo žodžių, be jų viena kitą suprasdavom. Ji niekad nebarė, bet niekad neglostė, neklausė, iš kur parėjau ir kur išeinu. Ji tiesiog buvo, sėdėjo prie lango ir siuvo, gal suknelę kažkieno vestuvėms ar kokį kitokį rūbą atlaidams, o gal kasdienai pertaisė iš seno ir tyliai dainavo. Iš kur bepareidama įeidavau į jos kambarėlį, atsisėsdavau savo kertelėj, ji tik dirsteldavao, bet nelįsdavo į dūšią su klausimais jei norėsiu, pasipasakosiu. Ir pasakodavau, ir klausdavau, o ji atsakydavo taupiai, aiškiai ir nė  karto, kaip mama, nepasakė, kad į durnus klausimus neatsakinėja.
Ateidavo moterys rūbo matuotis ar atnešdavo siuviniui medžiagą, kalbėdavosi savo tarpe ar vartė senus, dar smetoniškus, spalvingus madų žurnalus, kur nupieštos moterys, kokių nebūna ir rūbai, kokių nėra. Klausydavausi kaip muzikos neskubrios žmonelių kalbos ir gėriau tą paprastumą, tą žodžio skambesį. Čia tilpo pilka kasdienybė ir visas skaudus, sudėtingas pokario laikmetis nutylėtas, bet suprastas, lyg ir sakytas, bet puse lūpų. Ir daug daug sielvarto ir nesulaikoma laiko tėkmė, ir visos gyvenimo spalvos.
Išeidavo moterys, vėl kas ateidavo. Apie kaimyną pasakė niekšas, įskundė, išdavė ir babūnės aukščiausiasis teismas su juo nereikia draugauti. Iš čia suvokimas negali būti nieko baisiau, kaip tapti žmogum, su kuriuo nereikia draugauti.
Naktimis, kartais tik paryčiais, pro pat mano langą pražygiuodavo kareiviai, grįžtantys į kareivines senojoj špitolėj. Stengdavaus jų sulaukti, neužmigti, dar ir dar išgirsti jų skambią, vyrišką dainą. Tą valandėlę jie man nebūdavo priešo kareiviai, tik pavargę, iš vaikystės į gyvenimą nublokšti berniukai. Jie, atrodė, dainuoja man.
Tie babūnės žodžiai jie nekalti, jie taip norėtų namo, jie turi motinas...
Labai gera turėti namus, į kuriuos gali bet kada pareiti ir bet kada išeiti, ir visada žinoti, kad už stalo prie lango sėdi babūnė, suka savo senučiuką Zingerį ir dainuoja, dainuoja... Gali tiesiog pasėdėti ant suolelio po jos langu daržely, kur mudviejų gėlės, klausytis dainos ir mintyti savo mintis apie draugus, kasdieninius savo džiaugsmus ir rūpesčius, Vilniaus Rasose likusią sesę, tėvelį kalėjime. Tėvelis sugrįš, žinau, kad  sugrįš, bus diena, kai nuo ten, keleliu nuo bažnyčios, pro Petrusės namo kampą ateis. Taip gera svajoti pareis, būtinai pareis ir tada bus viskas kitaip, bus laimės išsipildymas. Tik tų laukimo metų dar tiek daug, o vaikystėj jie tokie ilgi. Bet pareis.
Pradžioj klausdavau babūnės, kiek dar metų liko; skaičiuodavom. Paskui jau pati skaičiavau. O vėliau mus pasiekė gandas, kad iš šešių drauge su juo  nuteistų, vienas jau negrįš. Vėliau jau negrįš du. Kiek nerimo, kiek rūpesčio telpa vaiko širdelėj.
Kai tėveliui leido grįžti, buvo pradžia vasaros. Gavau jo laišką laimingas, kad grįžtu biržely, kai Lietuvoj pievos žydi... Nors buvau jau nebe maža, jau visa pusmergė, laksčiau nuo vieno kaimyno pas kitą, skaičiau jiems tą laišką pro ašaras ir jau laukiau. Laukėm visi visos Zobielijos vaikai, jų mamos ir tėtės, davatkos, sena vienuolė ir net milicininkas, kurį babūnė nuteisė su juo nereikia draugauti. Tuo metu norėjau išbučiuoti visą pasaulį.
Išgrėbsčiau, nušlaviau kiemo pašalius, dar kartą nuravėjau gėlynus, pabarsčiau takelį geltonom smiltim ir atsisėdau laukti ant suolelio po babūnės langu. Dienoj tiek daug akimirkų pareiti!
Sutemdavo vakaras rytoj tikrai. Ryte iki vakaro būtinai. Pareis, tuoj tuoj pareis nuo ten, nuo bažnyčios, pro Petrusės namo kampą...
Praėjo mėnuo, ne diena, ne dvi jokios žinelės. Mėnuo.
Mamos visą tą laiką nebuvo namie buvo išvažiavusi į pardavėjų kursus Kaune.
Vieną dieną kažkas iš svetimų ryžosi man pasakyti, kad tėvelis seniai Lietuvoj, tik pas mane neatvažiavo, bet buvo atvažiavęs į Plungę, taip netoli Šilalės, pas moterį, jau prieš kalėjimą išskyrusią tėvus. O pas mane, vienintelį savo vaiką, neatvažiavo. Net atvirutės neparašė pėsčia būčiau nuėjusi susitikti.
Mama su tėveliu, pasirodo, Kaune susitikinėjo, toliau tęsė  prieš dvyliką metų pradėtus ginčus, galutinai atvedusius prie skyrybų, tik manęs jų gyvenimuose nebuvo. Kai visa tai sužinojau, vėl nukiūtinau ant suolelio po babūnės langu ir pro sukąstus dantis kartojau su juo nereikia draugauti!  Su juo nereikia draugauti! Ir vis tiek mylėjau, dar labiau mylėjau.
Kaip dažnai pasauliui nereikėjo mano meilės!
Kaip tyčia pratrūko audra, suskambo bažnyčios varpai skelbdami vidudienį. Sėdėjau lietuje ir staiga visoj toj kakofonijoj pasigedau vieno įprasto garso tylėjo, necaksėjo babūnės Zingeris.
Kažkas nulūžo many. Vėliau mudu abu su tėveliu daug kartų mėginom draugauti, bet juodas šešėlis nebepasitraukė.
Čia baigėsi mano vaikystė..
Kai atsiminimuose grįžtu į tas dienas, matau aną katpėdėlių kalvelę su seno, nulūžusio kryžiaus stuobriu, žemuoges saujoj babūnei, ant suolelio po jos langu sėdėdama klausau, kaip caksi jos Zingeris, o ji tyliai dainuoja, stebiu, kaip skleidžiasi rožikės žiedas, stengiuosi perprasti neskubrią žmonelių šneką, tuos pokario nutylėjimus, klausausi naktinės kareivių dainos ir dar, ir dar kartą barstau smiltim taką, kuriuo neparėjo tėvelis.
Maniau, kad išdavystės niekada neatleisiu. Niekam.
Praėjo gyvenimas. Kai susitikau ir prasilenkiau su mirtimi, supratau, kad jau galiu atleisti viską. Net išdavystes visiems, gyviesiems ir mirusiems.

0

36

Motina (žž konkursui Ten, kur tėviškėj kvepia alyvom) +

Tas konkurso temos pavadinimas apie tėviškės alyvas man vėl ir vėl priminė Šilalės kapines. Po karo juose atsirado daug netvarkomų kapų nemažai žmonių emigravo, daug žuvo kare ir pokario metais, buvo įkalinti, išvežti į Sibirą, jaunimas išvažiuodavo mokytis ar šiaip traukė į didesnius miestus ieškodami darbo kapų prižiūrėti neliko kam. Prie daugelio jų pasodinti neprižiūrimi alyvų krūmeliai plėtėsi, kerojo ir per kelerius metus sužėlė ištisi krūmynai. Kai ateidavo žydėjimo metas, nuo mano mėgiamos vietelės namo kraigo prie kamino kapai atrodydavo kaip ištisa žiedų jūra, kleganti paukščių balsais.
Štai vienas toks alyvų žydėjimo metas ir susijęs su istorija, kuri man ir dabar gildo širdį. Ne apie savo mamą rašysiu, apie jos seserį Jadvygą, stiprią ir ryškią asmenybę. Nelengva man buvo tam pasiryžti jaučiuosi lyg išduočiau svetimą pasalaptį ar žmonių teismui ruoščiausi atiduoti kažką labai brangaus, bet juk teta Jadvyga nieko  neslėpė, ji tiesiog tokia buvo, o ir aš nieko neišsigalvoju.
Su teta  Jadvyga susijęs visas mano gyvenimas, nuo tada, kai dar vos save atsimenu, iki dabar, kai jau suvedinėju paskutines gyvenimo sąskaitas, o jos jau seniai nebėra, abi su babūne ilsisi Kleboniškio kapinėse. Buvo metas, kai labai ją mylėjau, bet ir išgyvenau didžiulį nusivylimą, nuoskaudą, paskui nuėjau akmenuotą kelią nuo neapykantos iki supratimo ir atleidimo, o dabar ir žavėjimosi.
Ji buvo labai religinga. Nekyla ranka parašyti fanatiškai, nes jos tikėjimas nebuvo, kaip dažnai būna, atsietas nuo gyvenimo, tai buvo jos gyvenimo būdas.
Šį kartą papasakosiu tik vieną istoriją apie ją Motina.
Visi mes tada gyvenom Šilalėj, babūnės name prie pat kapinių, mudvi su mama mažesniam, tetos Jadvygos šeima ir babūnė didesniam namo gale.
Tetai Jadvygai jau buvo per keturiasdešimt, kai vietoj  numanomo klimakso po širdimi sukrutėjo nauja gyvybė. Tuomet jos dukra Silvija mokėsi  bene dešimtoje klasėje, sūnus Benitas buvo pora metų jaunesnis. Žinia sukėlė daug rūpesčių abu pirmieji vaikai buvo gimę atliekant Cezario pjūvį, o dabar jau amžius nebe tas, tačiau ir šį kartą viskas baigėsi sėkmingai, tik Kauno klinikose motinai su naujagime dukryte teko išbūti du mėnesius.
Pagaliau gavom žinią, kad galima atvažiuoti jų parsivežti. Išvažiavo dėdė su mano mama, kuri jau iš anksto buvo užprašyta į kūmas. Kūdikį parsivežė paguldę cinkuotos skardos vonelėj, mamos nupirktoj Kaune ir dovanotoj būsimai krikšto dukrai ir tai buvo deficitas.
Nuo dabar visų namo gyventojų svarbiausias rūpestėlis buvo mažoji mergytė nuo aukšto buvo nukelta, švariai nuplauta vyresniųjų vaikų išaugta balta lovytė, mano mama surado seniai nebebuvusią reikalinga prof. Tumėnienės knygą apie kūdikių priežiūrą, mums, vaikams, nebuvo leidžiama triukšmauti ir įeiti į vaiko kambarį prieš tai gerai nenusiplovus rankų. Vos nubudusi ryte, eidavau pažiūrėti, ką veikia mažoji, ar paaugo nuo vakarykščios.
Vieną sekmadienį iš babūnės kuparo šoninio skyrelio buvo iškelta didžioji maldaknygė ir visa šeima ėmėsi rinkti vardą, bet ta procedūra ilgai  neužtruko, nes teta Jadvyga greit apsistojo ties Betina ir šventas, ir pakankamai skambus, ir tinka prie brolio Benito. Tik daug vėliau sužinojau, kad lietuvių kalba tai reiškia gyvuliška, bet tai man nesutrukdė juo pavadinti ir savo dukrą. O kuo blogai, kad gyvuliška?
Vieną dieną mergytė susirgo, buvo pakviesta gydytoja. Atstraksėjo tokia jaunutė daktarytė, vos ne mergaičiukė, iš ligoninės, kuri po to, kai panaikino stribyną, jau buvo įsikūrusi buvusioj klebonijoj tiesiog nuo kalniuko per mūsų upelio lieptelį, pievelę, daržus; apžiūrėjo  mergytę, parašė vaistų. Nežinia, ar nuo jų, ar nuo to, kad mano mama įkalbėjo tetą neduoti vaikui sergančios jų  karvės pieno, mergaitė ėmė taisytis. Pati daktarėlė kasdien ateidavo suleisti vaistų.
Vieną rytą mane nubudusią nustebino tyla  namuose. Nieko nesutikdama nusliūkinau į tetos Jadvygos namo pusę. Ant babūnės lovos gulėjo krikšto marškinėliai, o babūnė sėdėjo susidėjusi rankas ir nematytas dalykas   nieko neveikė.
Ar pakrikštijo Betiną?
Taip, naktį buvo kunigas. Suspėjo.
Buvau bepasipiktinanti, kad toks svarbus įvykis praėjo be manęs, bet sulaikė tas mįslingas  suspėjo.
Tuo metu iš vaiko kambario išėjo teta Jadvyga ir ramiu, net džiugiu balsu pasakė:
Betina mirė. Dabar turėsim savo angelėlį danguje.
Man tų žinių pasirodė per daug, apsisukau ir, sugrįžusi į savo kambarį, atsisėdau ant lovos krašto supausi ir galvojau, juk aš jau žinojau, kas yra mirtis. Taip supasi savo lovytėse vieniši vaikai, stokojantys dėmesio pamestinukai ligoninių vaikų skyriuose, prieglaudose. Mamos nebuvo namie, o jei ir būtų buvusi...
Kai vėl nuėjau į aną namo pusę, prie Betinos lovytės raudojo gydytoja, o teta Jadvyga apsikabinusi ją ramino, glostydama šviesiaplaukę galvelę:
Juk tu netyčia, juk tu nenorėjai, kiekvienam taip gali nutikti... Neverk, šitam vaikui buvo skirtas toks likimas. Dabar ji laiminga, ji jau angelėlis. Nurimk.
Iš tiesų, Betina atrodė kaip angelėlis, jau vėl apvilkta krikšto rūbeliu, aukštyn prie galvytės pakeltom rankytėm taip ji dažnai jas laikydavo miegodama, taip ją ir palaidojo.
Gydytoja buvo atėjusi prisipažinti, kad vakar ji apsiriko ir suleido netinkamą dozę vaistų, dėl to Betina mirė. Ne teismais grasino Motina, ne pinigų reikalavo, ji suprato ir guodė jaunutę gydytoją kaip savo vaiką.     
Kai aprimusi daktarytė išėjo, teta Jadvyga mane išsivedė į kiemą:
Zakristijonas Bronelis jau nuėjo skambinti, einam pasiklausyti.
Stovėjom mudvi prie namo kertės, o čia pat, mūsų sodo gale, prabilo mažieji bažnyčios bokšto varpai ti-linnn, ti-linnn, ti-linnn tik mažieji, be didžiojo bammm, kad visi išgirdę žinotų mirė kūdikis. Kai jie nutilo, pažvelgiau į tetos veidą jis buvo giedras giedras ir...laimingas.
Užbėgau kopėčiom ant namo kraigo, apsikabinau kaminą ir, žiūrėdama į alyvų žiedų jūrą kapuose, inkščiau iš skausmo ir bejėgiškumo. Visą likusį gyvenimą alyvų žydėjimas man primena Betinos mirtį, vėl ir vėl kyla daugybė klausimų, į kuriuos ir šiandien ne visada randu atsakymus apie žmogaus stiprybę, tikėjimo galią, lemtį ir atsitiktinumą. Ir apie tai, kad netikinčiam žmogui tenka būti dar stipresniam sunkią valandą jis neturi į ką atsiremti, ypač jei palieka ir žmonės, o juk taip nutinka labai dažnai.
Dabar Šilalės kapai sutvarkyti, alyvų nebėra. Prie senamadiško nedidelio antkapėlio  stovi kryželis, kuriame tik du įrašai senelio Pranciškaus ir anūkėlės Betinos. Šiame gyvenime jiedu nesusitiko. Iš didelės babūnės šeimynos, išsibarsčiusios po pasaulį, niekas daugiau nesugrįžo į tėviškę numirti.

0

37

MITINGAS

Baigiantis pamokoms į mūsų klasę atėjo kažkuris iš mokytojų ir pasakė, kad esam išleidžiami iš paskutinės pamokos, bet organizuotai eisim į Karo muziejaus skverą, kur bus atidengiamas akmuo būsimo paminklo Leninui vietoje.
Renkitės, eime.
Pavasarėjo. Miesto pašaliuose, namų šešėliuose dar kur ne kur slūgsojo murzino, patežusio sniego krūvos. Saulėkaitoje jau būdavo šilta, bet ta šilumėlė apgaulinga, nes saulei pasislėpus už debesies, patraukus vėjeliui, nejučia susisiausdavau savo suskydusį paltelį. Buvo 1958 ji.
Ėjom klegėdami, pabirę būreliais. Tie būreliai nepastovūs, keičiasi, susiburia ir vėl subyra, lenkia vieni kitus, atsilieka, užsikalbėję sustoja kryžkelėje. Mokytojai neramu, kad neišsibėgiotume pagrasina surikiuoti. Aišku, nenorim eiti kaip darželinukai, dar lieps už rankyčių susikabinti, susiburiam glausčiau.
Nuklegam Aušros taku, ateinam į aikštę greta Karo muziejaus. Ji nesutvarkyta, atbrendam tiesiog per smėlį. Iš  įvairių pusių vis dar ateina būreliai žmonių, kaip ir mes tarsi atvedami už nematomo pavadėlio. Niekam nerūpi tas būsimas renginys, tas paklode uždengtas akmuo, žmonės kalbasi, šurmuliuoja, juokiasi, džiaugiasi  tokią nuostabią pavasario dieną netikėtai ištrūkę iš įmonių, įstaigų, mokyklų.
Organizatoriai kviečia prieiti arčiau, bet į juos niekas nekreipia dėmesio, tarsi negirdi, kol metamas svarus argumentas anksčiau pradėsim, anksčiau baigsim. Žmonės prityla, susiburia rateliu apie akmenį. Šalia manęs stovi du išvaizdūs vyrai. Vienas pusbalsiu sako:
Na palaukit, bus jums greičiau baigsim!
Kaip čia nutiko, neapsižiūrėjau, atsidūriau per arti valdžios nebūdinga man, aš vis pašalėliais, kad nebūčiau matoma, o pati matyčiau. Nepastebimai persibazuoju į kitą pusę. Saulelė šildo, taip jauku toj atsitiktinai suburtoj minioj. Kalbėtojai keičiasi, kiekvienas tariasi esąs labai svarbus, bet visi, tarsi susitarę, kalba nieko nepasakydami tada mokėdavo taip kalbėti, bet žmonės mokėdavo ir negirdėti. Ir mano sąmonės nepasiekia nė vienas žodis. Nusibodo, imtum ir pasakytum gana, baikit, leiskit eiti namo, aš alkana, o namai ranka pasiekiami, tik kirsti Laisvės alėją, pasukti į Kęstučio gatvę kairėn, trečias namas. Pirmoji nueiti nedrįstu, būtinai pamatys, kam nereikia.
Kiekvienam kalbėtojui baigus viliuosi, kad daugiau niekas nebekalbės.  Vieną akimirką taip ir atrodo, bet tada į priekį prasibrauna vienas iš tų šalia manęs stovėjusių valdžios vyrų ir neskubėdamas monotonišku balsu ima kartoti tokius pat trafaretinius sakinius aišku, įsitvirtino ilgam. Mane ima miegas, silpnumas, jei sėdėčiau kur salėj, o ne stovėčiau tos nebaigtos tvarkyti aikštės smėly, dievaži, užmigčiau. Aš alkana ir darausi pikta. Ir ne aš viena, o kalbetojas nė nežada liautis kalbėjęs bus jums greičiau baigsim!
Man mirtinai nuobodu. Užverčiu galvą ir įsižiūriu į debesėlius,  išsibarsčiusius žydrynėj toks ilgesys apima, eičiau, rodos, eičiau iš miesto į laukus, miškus, toliau nuo to mitingo, Lenino, nuo tų kalbėtojų. Kažkuris iš draugų kumšteli į pašonę baik, į tave žiūri. Surimtėju, užsidedu kaukę.
Minia stovi kaip užhipnotizuota, tokiomis minomis, tarsi visiems vienu metu būtų suskaudę dantį. Dairausi į žmones, įsižiūriu į veidus. Štai, pagaliau, tarsi vėjelis padvelkė, jo paliestas susiūravo rugių laukas minia bunda, vienas kitas atsiskiria nuo pakraščių ir nesidairydamas nueina. Kalbėtojas mato, nekvailas, supranta, kas gali įvykti, todėl paskubom baigia nepabaigiamą savo kalbą, duoda ženklą, nuo akmens nutraukiama paklodė ir netikėtai viskas baigiasi.
Žmonės dar minutę stovi tylėdami, vaduojasi iš transo, paskui suklega ir kaip pabaidytas žvirblių pulkas išskysta į šalis. Nepajuntu, kaip lieku viena. Nužvelgiu aikštę, Muziejaus skverelį, bokštą. Iš Politehnikos Instituto centrinių rūmų laiptais plūsta jaunimas. Negaliu čia įsivaizduoti Lenino, dar vieno Lenino. Norisi kažko gražaus, naujo.
Po to  dar beveik dešimt metų gyvenau Kaune, bet man išvažiuojant toj aikštėj Lenino paminklo vis dar nebuvo, jei gerai atsimenu, lyg ir akmens nebebuvo, labai jau jis kliūdavo visiems,  stovėdamas pačioj takų kryžkelėj. O gal akys priprato ir paprasčiausiai nebematydavau?
Reikės paklausti kauniečių, ar dar suspėjo pastatyti tą Leniną iki nepriklausomybės atkūrimo. Šiaip ar taip neilgam.
Kaunas yra Kaunas, lietuviai yra lietuviai. Žiniose ką tik pasakė, kad duotas nurodymas sekti kai kuriuos žurnalistus, kabinetuose veisiasi blakės, daugėja stebėjimo kamerų, leista pasiklausyti telefoninių pokalbių, o internete galiu susirasti palydovinį savo kaimo vaizdą ir pamatyti save, einančią per kiemą.
Ir dabar kartais būna, kai užsižiūriu į debesėlius sėdėdama savo invalidės kėdėj gėlyne po langu, mintyse nuklydusi toli už šių dienų realybės,  staiga krūpteliu, lyg kas būtų kumštelėjęs į pašonę liaukis, į tave žiūri.
Sugadinta karta.

0

38

NUVYLIAU

Šilalėj  rusų kalbos išmokau daugiau iš filmų apie karą, negu mokykloj.
Kaune nuo pirmos dienos pakliuvau rusistui, nuostabiam pedagogui, mūsų klasės auklėtojui Kregždei. Mokiausi kiek įmanydama, bet ne kažką tepasiekiau. Kai mane pakviesdavo atsakinėti, klasei būdavo gardaus juoko, bet aš neįsižeidavau, juokdavausi kartu. Baigiant dešimtą klasę, mokytojas mums, keliems patiems žiopliausiems, davė užduotį vasarai ne tik perskaityti, bet ir sukonspektuoti rusų kalba keletą knygų. Man teko M. Gorkio Danko, Motina, M. Šolochovo Pakelta velėna, L. Tolstojaus Ana Karenina.
Triūsiau visą vasarą, bet visų sukonspektuoti nespėjau. Vis tiek klasėj buvau vienintelė, padariusi didžiąją dalį užduoties. Mokytojas pakilnojo, pakilnojo krūvelę mano paduotų sąsiuvinių oho! Matyt mokytojas ne tuoj ėmėsi tikrinti, nes tik po gero mėnesio atėjo į klasę švytėdamas:
Štai, kaip reikia dirbti, norint išmokti kalbą. 
Ir ėmė demonstruoti mano sąsiuvinius. Pirmieji buvo margi nuo raudonu pieštuku ištaisytų klaidų, paskesniuose raudonos spalvos mažėjo, o paskutiniam visai nebuvo. Man sąsiuvinių negrąžino, pasiliko, kad per mokytojų konferenciją pademonstruotų, kaip reikia mokyti kalbų.
Nuo tada mano santykiai su auklėtoju pasidarė ypač šilti, nors ir iki tol jis buvo labai tolerantiškas, taktiškas, geranoriškas. Man jis buvo mokytojo, vyro, džentelmeno etalonas. Jis labai krimtosi, kad aš atsisakinėjau stoti į komjaunimą. Kartą, jau paskutinėj klasėj, pasivedė mane į nuošalę ir ėmė įkalbinėti:
Ką tu sau galvoji, juk norėsi mokytis aukštojoj, nekomjaunuolė būdama niekur neįstosi, juk supranti, kad tėvas politkalinys ir t.t. Stok, kol aš dar galiu pasirūpinti, kad priimtų.
Atsakiau, kad tai negarbinga, kad pirma įstosiu į aukštąją, o tada į komjaunimą. Pakraipė, pakraipė galvą ir nuėjo.
Jo pranašystė pildėsi. Baigusi mokyklą visiškai nebuvau apsisprendusi kur stoti. Tada buvo kvaila mada mergaitėms rinktis vyriškas profesijas pagal dainos žodžius visi keliai mums šiandien atviri. Daugelis mergaičių dairėsi į Politechniką. Aš blaškiausi. Ir vėl susistabdė mane gatvėj auklėtojas kur stosi? Papasakojau savo abejones. Sako, galvok logiškai - ką tikrai mėgsti? Knygas. Kur yra knygos? Bibliotekose. Na, dar lietuvių kalba ir literatūra Universitete. Taigi, ten ir stok.
Stojau. Nuvežiau dokumentus į Universitetą, į bibliotekininkystę. Pavaikščiojau tėvo kadaise mintais takais, kiemeliais, pasėdėjau po berželiu. Egzaminai sekėsi, keturis jų išlaikiau penketais. Paskutinis buvo rusų kalba, atpasakojimas. Parašiau. Kai jau ruošiaus perrašinėti į švarraštį, už manęs atsistojo dėstytoja, galimai tėvelio amžiaus, per petį žvelgdama perskaitė mano rašinį, paprašė apversti kitą lapo pusę ir ją perskaitė, pasakė neperrašyk paskutinio sakinio. Supratau jame yra klaida.
Laiko turėjau daug, perrašiau darbą iki to paskutinio sakinio ir ėmiausi jį nagrinėti, ieškodama klaidos. Neradau. Dar palaukiau, dar pagalvojau, bet taip klaidos ir neaptikusi, sakinį perrašiau - nebūčiau žemaitė. Dar buvo laiko, dar galėjau palaukti, bet nunešiau ir atidaviau rašinį. Eidama iš auditorijos supratau, kur klaida, atsigrįžau, nusišypsojau ir nepaprašiusi, kad leistų ją ištaisyti, išėjau iš auditorijos. Gavau ketvertą.
Pagal pažymius turėjau būti priimta. Egzaminų rezultatai būdavo iškabinami viešai, aš juos kruopščiai analizuodavau, nusirašydavau. Universitete į mandatinę komisiją stojančiųjų nekviesdavo atsiųsdavo arba kvietimą mokytis, arba grąžindavo dokumentus. Taigi, galėjau važiuoti namo, į savo Šančius.
Dar eidama iš auditorijos po to rusų kalbos egzamino staiga pagalvojau, kad padariau baisią nesąmonę kaip aš su savo nenuoramos charakteriu, pomėgiu klajoti išsėdėsiu visą gyvenimą  bibliotekoj, nuo iki, kaip aš organizuosiu pionierių rytmečius, nemokėdama ir nenorėdama dirbti su vaikais? Ir dar kaime, nes jau tada žinojau, kad baigusi mokslus važiuosiu gyventi į kaimą. Juk ir mokymasis bibliotekininkystėj, ir, tuo labiau, darbas kaimo bibliotekoj, tikrai negalės užpildyti gyvenimo per lengva, per paprasta. Knygos tai knygos, bet gyvenimas liks tarsi nuošalėje ir kokia vieniša būsiu su tom knygom, o eiti į žmones šiaip, be reikalo ne man, aš savotiška vienišė, žmonės man reikalingi, bet tik jei aš reikalinga jiems. Kodėl to nesupratau anksčiau? Taigi, vėl sėdėjau po berželiu ir svarsčiau, ką daryti, kad neįstočiau. Nei šis, nei tas, išlaikius egzaminus atsiimti dokumentus. O atsiėmus ką daryti toliau? Kitąmet stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą? Žinojau, kad man tai neįmanoma, tai tik su auklėtoju aš buvau drąsuolė iš tėvelio, tetos Elenytės užuominų šiek tiek numaniau, kas dedasi Universitete, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, juk buvo 1959 ji. Tik dabar, neseniai apie visa tai perskaičiau Vandos Zaborskaitės knygoj. O jei ir baigčiau mokytoja? Rašyti? Ką aš galiu rašyti, šlapia višta, be patirties? Ir kas leis rašyti, taip, kaip noriu, juk sulaužys. Kam manęs, sulaužytos, reikia?
Nupėdinau į Aušros vartus ir meldžiausi, kaip gyvenime nebuvau meldusis kad nepriimtų į tą bibliotekininkystę.
Grįžusi į Šančius, į savo Latvių 12, aš  savaitę, o gal ir daugiau, nesikėliau iš lovos. Net mama pritilo, suprato, kad man blogai. Paskui atėjo didelis vokas iš Universiteto grąžino dokumentus. Nepriėmė. Kaip man palengvėjo! Nors, tiesą sakant, širdies gilumoj krimtausi tai buvo atsisveikinimas su literatūra. Tuomet rašiau, rašiau eilėraščius, nesirūpindama kokybe. Eidavau išklaipytais Šančių šaligatviais ir patyliukais ką nors deklamuodavau savo ir ne savo, o mokėjau eilėraščių daugybę. Kas dabar juos ištrynė iš atminties? Iš to meto ataidi tik žodžiai:

Nuvyliau tik save, suklupus,
Net nepradėjusi kovos,
Bailiu žingsniu tylon pasukus
Ieškoti duonos paprastos.

Netiesa, ne vien save nuvyliau ir tą žilą, mielą dėstytoją, kažkodėl susidomėjusią manim. Gal ji jaunystėj pažinojo tėvelį? Nebepaklausiu.
Nuvyliau ir savo auklėtoją Kregždę, bet jis buvo taktiškas žmogus, niekada nepriminė man ar aš nesakiau, kad taip bus?
Viena klaida paskutiniam sakiny nulėmė gyvenimą. O gal ne ta klaida?

0

39

SLABADOS BERNIUKAI

Tai buvo Kaune.
Pusbrolis Benitas, grįžęs iš Kazachstano, celinos, nebenorėjo gyventi tėvų bute Kęstučio gatvėj per mažai vietos, nes kartu gyveno dar ir sesers šeima. Taip jis pasiaiškino tėvams, o man pasakė tikrąją priežastį per mažai laisvės, per daug suvaržymų. Jis gi vyras jau ne vieneri metai po armijos, nori išeiti nesiaiškindamas kur, pareiti kada nori ar ir visai nepareiti kurią naktį.
Linksmas ir šaunus buvo mano pusbrolis, apie jį visada sukinėdavosi būrys draugų. Nuo mažens taip jam nereikėdavo draugų ieškoti, tiesiog su kiekvienu sutiktu elgdavosi taip, lyg visą gyvenimą pažinotų. Turėjo Benitas gana gražų balsą, neblogai skambindavo gitara, tuoj prisijungdavo dar kas nors, norintis muzikuoti, grupės sąstatas nuolat keisdavosi, kartais būdavo daugiau klausytojų, negu muzikantų, kartais atvirkščiai. Į sales jie nesiveržė, dainuodavo tiesiog savo malonumui.
Susirado Benitas kambarėlį Vilijampolėj, Slabadoj nediduką kambarėlį senam name, negrįstoj gatvelėj. Tuoj, kaip paprastai, visa gatvė tapo draugais, kažkas atnešė aplūžusį staliuką, Benius jį susiremontavo gabus buvo meistrystėms, lovą parsigabeno iš tėvų buto, nusipirko kelias taburetes, šeimininkė leido naudotis spintele indams, maistui pasidėti, vieno iš naujųjų draugų, Pauliuko, sesuo net atnešė vazonėlį gėlių, aš sukurpiau šiokią tokią užuolaidą ir atšventėm įkurtuves.
Prisidainavom iki užkimimo. Ypač populiari tada buvo daina, specialiai sukurta važiuojantiems į plėšinius. Visos jau, aišku, neatsimenu, tik priedainį:

Jedem my druzja v dalnije kraja,
  Stanem novosiolami i ty, i ja.

Tik mes dainuodavom paskutinę eilutę stanem dezertyrami i ty, i ja.
Arba dar geriau skoro stanem golymi i ty, i ja.
Benius pasakojo nutikimus iš savo kelionės į plėšinius, kaip ganė didžiulę  tenykščio kolūkio jaučių bandą dviese su latviuku Janiu, kiauras dienas raiti ant arklių sekiodavo stepėje paskui galvijus, o baigiantis mėnesiui pargindavo juos arčiau gyvenvietės, suvarydavo į aptvarus, sverdavo, bet uždarbio nemokėdavo, tik duodavo avansą maistui nusipirkti, o misdavo kondensuotu pienu, riešutais, džiuvėsiais ir arbata nebuvo ką daugiau į stepę pasiimti.
Neištvėrė brolelis, kai po pusmečio  išmokėjo pinigus, nujojo tiesiai į geležinkelio stotį ir nusipirko bilietą namo dezertyravo, sutartį buvo pasirašęs metams. Grįžęs, motinos paklaustas apie uždarbį, visas kišenes perkraustęs aptiko viso labo 15 kapeikų apiplėšė dar neįsėdusį į traukinį, gerai, kad dar buvo užkišęs kiek pinigėlių už bato aulo, užteko maistui grįžtant. Sakėsi sapnuojąs tą stepę, į neužmatomą tolį nuvažiuojančius ariančius traktorius ir paskui, per javapjūtę, vilkstines savivarčių su grūdais, kuriuos pildavo po atviru dangum prie geležinkelio, o jei išsimušdavo duobės keliuose, paprasčiausiai jas užpildavo grūdais. Buvo tokių celinikų, kurie uždarbį atsiimdavo grūdais, vagonais parveždavo į Lietuvą  ir tiesiog stoty parduodavo kolūkiams.
Taigi, įsikūrė Benius Slabadoj.
Viskas būtų buvę gerai, tik jis niekaip negalėjo susitaikyti su žiurkėmis, vos užgesina elektrą, jos jau ir šeiminikauja kaip savo namuose ir spintelė ne kliūtis, maistą visur suranda. O kaip kituose namuose? Tai, sako, visa Slabada nuo jų kenčia, bet susitaikė, ginasi kaip kas išmano.
Beniaus galva visada būdavo išmonių pilna, o čia dar susitiko tokį pat draugą, Stasiuką, tai ir ėmėsi abu kažką konstruoti, lakstė į miestą kokio reikalingo varžto ar detalės nusipirkti arba paskelbdavo, kad reikia kokio laido ar įrankio ir kuriame nors gatvės name reikalingas daiktas atsirasdavo. Sumeistravo. 
Tą vakarą tos pragaro mašinos nejungė kenkia sveikatai. Kitą rytą, kai šeimininkė išėjo į turgų, Benius aparatą įjungė ir pats išėjo iš namų. Po valandėlės grįžta, o gatvėj subruzdimas tiesiog per daržus, gatvelėm traukia žiurkės Neries pusėn. Taip ir išėjo visos. Jei kas pasiguosdavo, kad vėl krebžda, vėl įjungdavo savo pragaro mašiną ultragarso aparatą.
Aš pas Benių lankydavausi nedažnai dirbau, vakarais eidavau į parengiamuosius kursus Politechnikoj, bet su Slabados jaunimu susidraugavau. Geri buvo, tiek vaikinai, tiek mergaitės, paprasti, draugiški, daugelis baigę tik aštuonmetę ir toliau nesimokė, kaip ir Benius. Neiškentus agituoju mokytis juk gabūs esat, negi liksit juodadarbiais? Pergyveno ir patys, ypač Stasiukas siūlo dirbti elektriku, bet reikia popierėlio. Sekančią vasarą Benius su Stasiuku ryžosi stoti į Politechnikumą, aš laikiau stojamuosius į KMI
Sykį einu vos ne dainuodama Laisvės Alėja, išlaikiusi paskutinį egzaminą, tiesa, dar nežinau ar išlaikiusi, tik parašiusi letuvių kalbos rašinį ir sutinku Benių su Stasiuku. Apsidžiaugė baisiausiai gelbėk Stasiuką! Abu visus kitus stojamuosius išlaikę visai neblogai, likęs tik lietuvių kalbos diktantas, va, netrukus, antrą po pietų. Beniui ta lietuvių dar pusė bėdos, o štai Stasiukui šakės, jis gi užaugęs Slabadoj, o ten sava respublika su savais įstatymais ir sava kalba, tokiu lietuvių, lenkų, o paskutiniu metu ir rusų kalbų mišiniu. Visiems Slabados vaikams dar mokykloj būdavę bėdos su lietuvių kalba, dėl jos Stasiukas ir vidurinės nebaigė. Gaila būtų, jei dėl to vieno lietuvių kalbos diktanto neįstotų.
Nelabai tesuprantu, kuom aš galiu padėti, bet kariamės visi trys Aušros taku į Žaliakalnį, einam pėsti iki Politechnikumo, pakeliui kurdami planą jei pavyks su visais stojančiais pakliūti į salę, atsisėsiu Stasiukui už nugaros ir sutartais ženklais baksnosiu į nugarą kur nosinė, kablelis, dvitaškis ir t. t. O gal man taip pat parašyti tą diktantą ir apsikeisti darbais?
Jei tokiai aferai būtume ruošęsi iš anksto, tikriausiai nebūčiau sutikusi, bet tą dieną buvo tokia puiki, pramuštgalviška mano nuotaika, jūra atrodė iki kelių atėjom, visu būriu suėjom į salę, susėdom kaip susitarę, paskutiniai savo eilėje, aš už savo staliuko viena. Dokumentų niekas netikrino, egzaminų lapelius liepė patiems sunešti ant komisijos staliuko ir niekas jų neskaičiavo.
Diktuoja. Aš tik vaidinu rašančią ir atidžiai sutartais ženklais baksnoju Stasiukui nugarą. Gretimoj eilėj ties manim sėdinti mergaitė pradžioj nekreipia dėmesio, vėliau susidomi, daugiau spokso į mane, negu rūpinasi savo rašiniu. Man baisu, kad štai ji ims ir paskųs mane. Mintyse pakrikštiju ją Žiurke, nužvelgiu triuškinančiu žvilgsniu. Liaujasi spoksojusi. Paskui, pasinaudojusi šurmuliu  kai pradėjo rinkti darbus, atsikeliu ir einu iš salės. Man šaukia, kad atiduočiau darbą, bet aš grįžtelėjusi tik mosteliu ranka blogai parašiau ir išeinu. Smunku iš pastato pro kiemo duris ir pasileidžiu bėgti kol jau tikrai manęs niekas nebegali matyti. Nueinu į sutartą vietą, laukiu.
Laukti tenka ilgokai. Pagaliau matau berniukai ateina, bet paskui juos seka Žiurkė. Slepiuosi krūmelyje už suoliuko. Berniukai susėda ant to paties suoliuko, bet nepamato manęs, o Žiurkė nueina, vis atsigręždama. Pagaliau!
Pasakoja, kaip komisija sutriko, tik tada suskaičiavo egzaminų lapelius, įsitikino, kad aš buvau pašalinė, ėmė tardyti Stasiuką, tas išsigynė manęs nepažįstąs ir pykęs, kam aš vis klausinėjusi, kaip rašyti. Netikėjo. Liepė ką nors parašyti ant lapelio, lygino rašyseną tai laimė, kad mes nepasirinkom antrojo savo plano varianto susikeisti parašytais lapais.
Viskas baigėsi laimingai, tik Politechnikume, girdėjau, paskui kruopščiai skaičiuodavo stojančiuosius ir tikrindavo dokumentus. O mes tą dieną mes ėjom per Kauną ir dainavom, ir pasaulis buvo mūsų.
Stasiukas gavo ketvertą, įstojo, baigė.
Po kelerių metų Benius pasigavo mane tiesiog gatvėj važiuojam, toks gražus sekmadienis, Slabados berniukai su mergaitėm jau nuvažiavo prie Raudondvario, yra proga švęsti. Seniai nebuvau jų mačiusi ir staiga pajutau, kaip pasiilgau tų mielų Slabados senbuvių, taip nuoširdžiai mane priėmusių į savo draugiją. Nuvažiavom, puikiai praėjo vasaros diena, bet iš jos šiandien beatsimenu tik Stasiuką, braidantį po pievą, skinantį ramunes ir vis su nuostaba kartojantį:
Sūnus. Sūnus? Sūnus! Sūnus...
Patyli, pastovi, nužvelgia mus pakvaišusiu, laimingu žvilgsniu ir vėl skina ramunes ir kartoja sūnus... Tą rytą žmona jam pagimdė sūnų.
Paskui įsodinom Stasiuką į autobusą su visu glėbiu ramunių žmonai.
Deja, neseniai sužinojau, kad žmona Stasiuką apgavo ne savo sūnų jis mylėjo, augino. Ne savo. Bet ir sužinojęs apie tai vis tiek mylėjo,  augino vaikas juk nekaltas.

0

40

ŠANČIŲ KRANTAI

Tai bene šešiolika lygiagrečių sunumeruotų gatvelių, vedančių nuo tuometinio Kapsuko prospekto Nemuno link - Kranto I, Kranto II ir t. t. Tą rajoną taip ir vadina Šančių Krantai. Aš gyvenau tame kampe, kur jau netoli Panemunės tilto. Paklausta kur gyvenu, atsakydavau kareivinių anapus.
Mane stipriai veikė patys Šančiai, tos akmenim grįstos ar ir visai negrįstos gatvelės, vasarą dulkinos ar su greit į smėlį susigeriančiom balutėm po lietaus, be šaligatvių ar tik su jų likučiais pavienėm išsiklaipiusiom plytelėm, kurių išsidėstymą su laiku jau pačios kojos žinojo, ir tamsoj einant neužkliūdavau.
Kiemeliai nuo gatvės atitverti nušiurusiomis, gana aukštomis lentinėmis tvoromis be tarpelių atribojančiomis, ginančiomis, slepiančiomis gyvenimus. Už tų tvorų nameliai su gėlynu po langu, sodelio imitacija kokia vyšnia, kriaušė ar obelėlė patvory, kelios daržo lysvės, takeliai nuženklinti pakraščiais sudėliotais akmenėliais ar pusplytėm, pavasariais nubalinamomis kalkėmis, kaip ir medelių kamienai. Būtinai suoleliai, kur sėdiniuoja močiutės, dabodamos anūkus, ramiais pavakariais šnekučiuojasi suėjusios kaimynės. Visus tuos namelius jungia bendras bruožas noras atrodyti respektabiliai, nuslėpti skurdą ar paslėpti tai, ko kaimynams nereikia žinoti; bet vis tiek visi viską žinodavo.
Prieš išeidami iš tų namelių, kiemelių, iš už tų tvorų, prieš uždarydami paskui save  vartelius, žmonės tarsi užsidėdavo kaukes, staiga virsdavo išdidžiais, savo vertę žinančiais miestiečiais, kauniečiais atsaini laikysena, tinkamas apsirengimas. Eina sau, būdavo, toks miestietis negrįsta Latvių gatvele per dulkes ar apeidamas balutes po vasaros lietaus, ar sniege išmintu taku, nes žiemą tas gatveles ne visada ir tenuvalydavo ir jaučiasi taip, lyg eitų Laisvės alėja.
Jaukios tai gatvelės, ramios.
Tik jaunimas rinkdavosi kryžkelėse, vėlais vakarais, naktimis būreliais, savi. Kalbėdavosi, šėliodavo, spręsdavo problemas, ginčydavosi, kartais ir mušdavosi su kitais, ne savais. Ir mergaitės ateidavo savos, jas gerbdavo tiek kiek būdavo vertos. Ir pagurkšnodavo tiesiai iš butelio. Ir, būdavo, kas nors nutikdavo.
Sykį tokie, žalias jaunimėlis, dar ne visai tepaaugę, nutarė nukrėsti seno šykštuolio kriaušę įsisenėjęs, kasmetinis karas, kurį aptarinėdavo ir jam ruošdavosi iš anksto abi pusės. Tą kartą pasiruošė ir senasis šykštuolis pašventino užpuolikus šratais iš medžioklinio šautuvo, vienas berniūkštis nebekėlė. Verkė visi Šančiai, nedaug trūko iki linčo teismo.
Svetimų Šančiai nemėgdavo, nepuldavo draugauti, ilgai stebėdavo, bet ir priešiškumo nerodydavo, toleruodavo. Tik didelio vargo prispirti priimdavo nuomininkus, na, nebent ką savą ar giminę. Kartų kartos šančiškių čia gimė, gyveno ir mirė, dirbo aplinkiniuose fabrikuose, svajojo apie geresnį gyvenimą, iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslą, o kai šie, pasibodėję Šančių monotonija, išklysdavo į pasaulį ieškoti laimės, sakydavo paprastai išėjo. Neteisė. Žmogus turi teisę išeiti.
Tris dienas savaitėj iš parengiamųjų kursų į namus grįždavau apie pusiaunaktį, o ir kitom dienom, jei eidavom kur su Leonu, dažnai parsirasdavau vėlai. Aš jam neleisdavau mane lydėti, matydavau, koks būdavo pavargęs.
Eidavau tuščiom, menkai teapšviestom Šančių gatvelėm, pro kryžkelėse stoviniuojančių vaikinų būrelius, kartą aplenkiau įsiliepsnojusį gaujų karą mergaitė, viena, pavargusi, dažnai šlapiais batais, alkana eidavau ir nebijodavau. Vaikinai turbūt jautė tą mano nebijojimą, užkalbinta ramiai atsakydavau gerbiau aš, gerbė mane, nė karto neužgavo.
Grįždavau į savo šaltutėlę, nekūrentą virtuvėlę, o dar šeimininkė bardavosi, kad nekūrenu, nes nuo mano vyryklės šildavo ir jų kambario sienelė, per mane ir jiems tekdavo miegoti šaltam kambary. Gal todėl buvau įspėta, kad prieš sekančią žiemą turėsiu  išsikraustyti. Parėjusi į tą savo virtuvėlę griūdavau miegoti, o rytą ant kerogazo išsivirdavau arbatos ir į darbą.
Dar tebegyvenant su mama, mūsų namo antram aukšte pas savo seserį apsigyveno iš kalėjimo grįžęs žmogus visi jį vadino Alka,  net nežinau, kuo iš tiesų buvo vardu. Jis buvo atsėdėjęs kalėjime dešimtį metelių už išžaginimą ir nužudymą pasiautėjo Šančių berniukai. Buvo tai nedidukas, menkas žmogelis, nesveikos išvaizdos, sunykęs, tik akys buvo gyvos, blizgančios - dabar galvoju, kad, ko gero, dėl ligos. Blaivaus jo beveik nematydavau, bet išgėręs netriukšmaudavo, nebuvo agresyvus.
Susitikę kur kieme pradėjom pasikalbėti, pakviesta eidavau su juo į kiną, vėliau ir į teatrą jis su skolintu švogerio kostiumu, aš susiderinusi, kada mama nedirba, nes per abi turėjom vienerias geras kojines ir išeiginį megztinėlį. Žinoma, bilietus pirkdavom ne į parterį ir į bufetą per pertrauką neidavom, lindėdavom savo galiorkoj. Spektakliais žavėjomės abu, po jų laimingi eidavom pėsti namo į savo Šančius, aptarinėdami matytą.
Kartą, kai mamai išpuolė naktinis budėjimas, mudu pasiskolinom kaimyno valtį ir visą puikią mėnesienos naktį plaukiojom Nemune, Jiesioj ne, ne, nieko nepadoraus nebuvo. Irklavom pasikeisdami, deklamavom eilėraščius, jis Maironį visą visutėlį, mano net neskaitytą, negirdėtą ir Jeseniną; aš  Salomėją Nėrį, Baranauską. Pro patiltę įplaukėm į Jiesią ir tylėdami grožėjomės auksiniu rudeniu upelės šlaituose, apšviestuose mėnulio. Alka ilgai sėdėjo be žado, paskendęs savo mintyse kalėjime kai būdavę ypač sunku, svajodavęs dar bent kartą pamatyti štai tokią naktį, laisvėj.
Paskui kalbėjo apie savo vaikystę Šančių gatvelėse, skurdą po karo. Svajojęs studijuoti literatūrą. Papasakojo ir apie tą įvykį, nulėmusį gyvenimą, kai vieną naktį Šančių kryžkelėj suveikė užgauta ambicija girtų bernų galvose, nes mergaitės iš jų skaudžiai  tyčiojosi vieną jų vaikinai sugavo, kitos pabėgo. Užmušęs ne jis, bet neįrodysi. Dešimt metų. Baigtas gyvenimas. Tuberkuliozė, gyventi likę nedaug, o tie, kurie kalčiausi, sveikutėliai gyvena, baigė mokslus, turi šeimas.
Alką Šančiai gerbė, nes jis nieko neišdavė, vienas prisiėmė kaltę. Kai grįžo po dešimties metų toks sunykęs, baigtas žmogus, ligonis, Šančiai rėmė kas kuo galėdami, priimdavo kaip svečią bet kuriuose namuose, jei ne kitaip, nors šimtą gramų įpildavo. Visą laiką, kol gyvenau Šančiuose, mudu gražiai draugavom, dar ir mokantis Institute kelis kartus drauge nuėjom į teatrą. Jis vedė, dar susilaukė sūnelio, bet netrukus mirė nuo užleistos tuberkuliozės.
Kai pradėjau draugauti su Alka, naktimis jausdavausi dar saugesnė jei praeinant kas mesteldavo kokią repliką, kiti tuoj nutildydavo cit, Alkos pana.
Kartą susistabdė mane du vaikinai ar tu bent žinai už ką Alka buvo kalėjime?
Žinau.
Ar nematai, kad jis beveik nuolat girtas?
Matau.
Kodėl draugauji? 
Jis mintinai moka visą Maironį, Jeseniną, Nėrį.
Trenkta kažkokia!
Taip ir likau, jei iš viso likau, Šančių atminty - trenkta  kažkokia.
Svetimų Šančiai nemėgdavo, nepuldavo draugauti, ilgai stebėdavo, bet ir priešiškumo nerodydavo, toleruodavo. Tik didelio vargo prispirti priimdavo nuomininkus, na, nebent ką savą ar giminę. Kartų kartos šančiškių čia gimė, gyveno ir mirė, dirbo aplinkiniuose fabrikuose, svajojo apie geresnį gyvenimą, iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslą, o kai šie, pasibodėję Šančių monotonija, išklysdavo į pasaulį ieškoti laimės, sakydavo paprastai išėjo. Neteisė. Žmogus turi teisę išeiti.
Aš Drobėj dirbau dienomis, bet kartą buvo vykdoma  visuotinė inventorizacija ir  teko dirbti per naktį, baigėm darbą kartu su naktine pamaina.
Išėjus į gatvę su pirmaisiais, į galvą šovė mintis neskubėti, pabūti. Atsisveikinau su draugėmis, atsirėmiau į medį ir žiūrėjau į būreliais ir pavieniui pro fabriko vartus išeinančius žmones. Pavargę iki išsekimo, papilkėjusiais veidais, kaip vaiduokliai jie lėtai juda priešaušrio migloje, būreliai skaidosi, formuojasi nauji kam pakeliui, kažkas suklega, susijuokia, bet garsai susigeria į miegančias priemiesčio gatveles, į tą  miglą. Tie garsai nieko nepažadina, nes yra įprastiniai, pasikartojantys kasnakt, paryčiais. Gal tik kas pro miegus pagalvoja naktinė išėjo, netrukus keltis.
  Aikštė priešais  fabriko vartus tuštėja, paskui paskutinius nuseku ir aš. Netrukus einančių ima retėti, vos ne ties kiekvienais varteliais atsiskiria  siluetai po vieną, po vieną ir tylutėliai nueina takeliu tarp tų baltai dažytų akmenėlių į miegančius, tarsi negyvus namus.
Bandau įsivaizduoti tolimesnį moterų rytmetį. Gal įeis, nedegdama šviesos patyliukais nusirengs ir saugodamasi nepažadinti girto miegu miegančio vyro  atsiguls savo pusėj į lovą ir sunkiai atsidusėjus pasiners į poilsio palaimą, jausdama, kaip atsileidžia įvargę sąnariai, visą naktį pravaikščiojus apie stakles. O gal tik  prisės minutėlei virtuvėj ant kėdės, užsikniaubs ant stalo, užsimerks, nors ir taip dar tamsu, dar tik priešaušris tik minutėlei. Paskui kelsis, ruoš pusryčius, žadins vyrą, vaikus ir tik likus viena, kai visi jau išeis, kas mokyklon, kas į savo fabriką, moteris kris miegoti. Gal... Daug gali būti scenarijų.
Ir šitaip diena iš dienos, metai iš metų, karta po kartos keičiasi tik pamainos, gyvenimas nesikeičia. Užaugs vaikai, išeis moteriškė į pensiją, prisės ant suoliuko su anūkais ir iš įpročio laiką skaičiuos pagal į darbą išeinančius vaikus, kaimynus į rytinę pamainą, popietinę, naktinę...
Todėl Šančiai neteisia išeinančių žmogus turi teisę išeiti.
Man ir dabar dar kartais nuaidi mintyse tuomet buvusios populiarios dainelės žodžiai tu zavadskuju prachadnuju, što k žizni vyvela menia...
Per dvejus, ne, beveik trejus Šančiuose išgyventus metus aš savo gatvelėj su niekuo  nesusipažinau, nors iš matymo pažinojau visus ir manau, kad mane taip pat pažinojo, tik nesisiūlė su draugystėm. Gal kaltas mano uždaras būdas, gal nuolatinis skubėjimas, laiko neturėjimas, kaip visada, mano namai  būdavo ne namie, o kažkur kitur mokykloj, fabrike, klajonėse, renginiuose. Aš tik pareidavau, išeidavau. Ne be to klajodavau ir po Šančius, išvaikščiojau visus Krantus, visas gatveles, panemunes. Jutau, kad kaip kaime esu nuolat stebima, matoma, bet manęs tai netrikdė. Ir aš viską stebėjau, daug ką mačiau. Pamilau Šančius nuo pirmos dienos, savo kareivinių anapus.
Jau bebaigiant Institutą, dar kartą atklydau pavaikščioti Šančių gatvelėm ir apstulbau beveik visi sutikti buvę kaimynai sveikinosi. Užėjau pasikalbėti pas savo šeimininkus taip pagarbiai elgėsi - būsi gydytoja. Nejauku pasidarė, daugiau nebėjau.
Žaliakalny, Slabadoj, Aleksote, Petrašiūnuose rodos yra tokios pat nuosavų namelių gatvelės, bet Šančiai kažkokie ypatingi, nesumaišysi su niekuo. Kaunas yra Kaunas. Šančiai yra Šančiai nameliai, kiemeliai su vyšnia patvory, daug daug pasikartojančių gyvenimų. Mano Šančiai.
Ir dar pabaigai linksmas atsiminimas iš anų laikų.
Buvo rinkimai, pirmieji rinkimai kai jau buvau pilnametė, bet man nė motais. Dieną išsibeldžiau kažkur su draugėm, vakare su Leonu buvom koncerte, grįžau apie vienuoliktą valandą nakties į savo šaltą, nekūrentą virtuvėlę, vos įlindau į lovą, apšilau, prisnūdau, kažkas ėmė belsti į duris, paskui į langą. Neatsiliepsiu, manau, tegu galvoja, kad manęs nėra. Kur tau! Beldžia taip, kad ne tik namo, bet ir visos ūlyčios gyventojus gali prikelti. Sako, žinom, kad esi namie, tave matė grįžtančią, tuojau pat ateik balsuoti, jei ne, ateisim su milicija. Per tave negalim pradėti skaičiuoti balsus.
Ką darysi nėjusi, nuėjau čia pat, už kelių namų. Kaip nejauku buvo įeiti iš tamsos į šviesią būstinę, kaip sužiuro į mane visa komisija, vyrai ir moterys, budintys milicininkai ir šiaip kas atėję, daugelis jau užgėrę. Kiekvienas rado reikalą mesti kokią repliką, vieną už kitą sąmojingesnę, visi juokėsi. Man, prikeltai iš miego, viskas liejosi į vieną paveikslą, įtemptai bandžiau atsiminti kokį? Atsiminiau Zaporožės kazokai rašo turkų sultonui kokie tipažai, išraiškos, pozos...
Skubiai paklausiau, kur pasirašyti, sumečiau biuletenius į urną ir pasisukau eiti. Vėl pasipylė replikos, vėl juokas. Nežinau, koks kipšas mane patraukė už liežuvio atsiprašyti. Atsisukau:
Dovanokit, aš tiesiog pamiršau ateiti balsuoti. Pirmas kartas, žinot kaip būna...
Nugriaudėjo toks juokas, kad, atrodė, ir lemputės užges. Nesusigaudydama žiūrėjau iš eilės į kiekvieną ko jie juokiasi, taip mandagiai atsiprašiau? Kadangi mano žioplumas buvo akivaizdus, juoko bangos ritosi vėl ir vėl. Supratusi, kaip interpretuojami mano žadžiai, iškaitusi nėriau pro duris.
Tą naktį ilgai neužmigau.

0

41

Į MARČIAS

Kai tėvelis grįžo iš Vorkutos, jiedu su mama neberado bendros kalbos, o po kurio laiko išsiskyrė ir oficialiai. Praėjo nemažai laiko, kol mama su tuo susitaikė, o aš ir šiandien nesusitaikau, nors praėjo pusė  šimtmečio ir nė vieno tėvų nebėra gyvo.
Aistroms aprimus, mama labai pragmatiškai ėmė svarstyti, ar jai neatsakius į  bendradarbio Danieliaus merginimą, nejau taip ir gyvens visą amžių viena, tuo labiau, kad Danielius laisvas žmogus, neturėjęs šeimos, o aš jau suaugusi. Manau, kad ne paskutinį vaidmenį apsisprendžiant suvaidino ir tai, kad Danielius turėjo butą senamiesty, tegu ir tik vieno kambario ir dar su bendra virtuve, bet vis tai ne mudviejų virtuvėlė Šančiuose. Mamos buvau iš anksto  įspėta, kad man pas juos vietos nebus esi suaugusi, toliau manykis pati.
Ką padarysi, kaip nors manysiuos, nepražūsiu. Kad tik mamai būtų gerai.
Pagaliau atėjo vestuvių diena, tai buvo 1960 metų rugsėjo pirmoji. Aš buvau ir vainiksegė, ir svočia, o Danieliaus brolis - pabrolys ir svotas, jei reikia ir piršlys tik nepakarkit!
Po jungtuvių ceremonijos artimiausi giminės susirinko kavinėje šventinių pietų. Tų pietų metu kažkas pasiteiravo, kaip mama ryžtasi palikti mane vieną, Šančiuose, ypač žinodama, kad draugauju su iš kalėjimo grįžusiu žmogžudžiu? Tada pirmą kartą išgirdau vėliau daug kartų kartotą  mamos pasakaitę, kad protingiausia motina esanti višta, vos apsiplunksnuoja viščiukai, ji ir kerta eikit šalin, patys ieškokitės maisto. Žmonės per ilgai topoja vaikus, todėl tokie lepšiai ir užauga.
Ką gi, matyt man, norint patvirtinti mamos žodžių teisingumą, teks nebūti lepše.
Po pietų, kaip tikroj veselioj, kažkieno mašina nuvažiavom į Šančius parvežti mamos kraitį. Aš nebegrįžau į miestą, likau savo ištuštėjusioj virtuvėlėj tarsi apvogta. Pro langą saulėlydis viską dažė auksiniai raudona spalva, bet ir ji negalėjo paslėpti mano skurdo.
Su mama mes tarsi apsikeitėm rolėm, ne ji mane, o aš ją išleidau į marčias. Ir kraitį sukroviau pasiuvau du komplektus patalynės, porą dailių naktinukų, senoviškai papuošiau nėriniais paklodžių kraštus ir užvalkalų kampus, įsiuvau nėrinių juostas į  pagalvių užvalkalėlius.
Sutemo, o aš tebetūnojau lovos kertelėj, buvo vieniša ir liūdna. Ir baisu kaip aš gyvensiu? Štai antras rugsėjis, o aš nesimokau. Ką daryti?
Atsiminiau, kad esu gavusi dovanų plokštelę. Susiradau. Dainavo tokią graudžią rusišką dainą: Nočju za oknom metelj, metelj, / belyj bezpokojnyj sneg, / ty žyvioš za trideviatj zemelj / ty nevspominaješ obo mne...
Kartojau ir kartojau dainą, pritildžiusi garsą, nes jau naktis. Ir ašarų pritrūko. Į sieną negarsiai pabeldė šeimininkė baik mudu virkdžiusi, mums anksti į darbą. Išjungiau.
Kaip buvau basa, taip ir išėjau klajoti Šančių gatvelėm, atsidūriau prie Nemuno. Anapus jo  juodesne už naktį dėme dunksojo Napoleono kalnas, kažkur kairiau turėtų būti Jiesia, bet nesimato. Taip pasinorėjau į aną pusę, pastovėti ant Jiesios titelio iš ten anksčiausiai matysis saulėtekis.
Nusirengiau nuogai, drapsnėles surišau suknutės diržu, prisirišau ant viršugalvio ir ėmiau bristi į Nemuną, dar pagalvojau kaip Veronika Vienuolio Paskendolėj. Tik meldų nėra. Ir mėnuliuko.
Leidausi plaukti link Napoleono kalno, bet srovė nešė mane, kur jai norėjosi, o ne kur aš mėginau irtis savo menkom rankelėm. Vanduo juodas, tirštas, klampus, vos vos atsispindi tolimos miesto šviesos. Gražu, bet baisu.     
Greit pavargau, apėmė siaubas ne, ne, mirti aš tikrai nenorėjau. Pasileidau pasroviui, siaubas po truputį praėjo, net linksma pasidarė pasroviui plaukiant  visai nereikia didelių pastangų, reikia tik laikytis paviršiuje ir pergudrauti srovę, sumaniai vairuojant į krantą.
Kai pagaliau išlipau kitam krante, Napoleono kalnas buvo likęs toli. Brėško. Apsivilkau ir neskubėdama patraukiau saulėtekio pusėn. Praeidama  pastoviniavau ant tiltelio per Jiesią, paskui per Panemunę, per tiltą, pro kareivinių anapus parsiradau namo kai saulė jau buvo ne tik patekėjusi, bet ir pasiekusi vidurdienį.
Išmiegojau beveik parą. Nubudus pasaulis visai nebeatrodė piktas,  žinojau gyvensiu. T. y. plauksiu pasroviui.
Beje, mamos santuoka su Danielium pavyko, jiedu gražiai nugyveno dar 40 metų ir mirė  mano globojami, sulaukę gilios senatvės.
Kai jau buvo laisvesni laikai, iš Amerikos atvažiavo seniai nebuvę, o mano ir iš viso nematyti giminaičiai. Mama ir jiems papasakojo savo pasakaitę apie protingiausią motiną vištą, anksti pavarančią viščiukus gyventi savarankiškai. Ir ji taip pasielgusi ir neapsirikusi, štai kokia gera ir darbšti dukra užaugusi, kaip jais rūpinasi, globoja
Man jau seniai galvoj sukosi mintis, tik nedrįsdavau jos pasakyti. Tąsyk nesusilaikiau, paklausiau mamos ar jai yra tekę girdėti, kad kada nors senatvėj  viščiukas būtų karšinęs vištą?
Ilgai tylėjom. Abi turėjom apie ką patylėti.

0

42

ŠEŠIŲ MERGELIŲ NAMAI

Pavasarėjant  Drobės fabrike atsirado mergaitė vardu Meilė, kaip ir aš stojusi neįstojusi mokytis atėjo padirbėti, kad turėtų darbo stažą, kurio tada reikalaudavo stojant. Ji ruošėsi vėl stoti į KKI, o ten buvo pageidaujama, kad stojantysis turėtų kurios nors sporto šakos atskyrį. Kadangi Meilė jau buvo nemažai keliavusi, tai ir fabrike ėmė organizuoti turistų grupę, jai iki atskyrio betrūko keletos žygių. Fabrikas turėjo nemažai įvairaus sportinio inventoriaus, buvo ir palapinių.
Mergaites, tarp jų ir mane, Meilė greit prikalbino keliauti, sunkiau buvo su vaikinais jie paprasčiausiai tingėjo ir iš viso, nesuprato, ko čia valkatauti, ir dar pėsčiomis, kai mieste yra tiek daug šaunesnių pramogų. Jie atvirai tyčiojosi iš mūsų. Du iš jų, susidėję pinigus, nusipirko motociklą Javą čia tai tikras turizmas, tai ne pėsčiomis. Ir lėkdavo. Po darbo nuvažiuodavo prie jūros, pasimaudydavo, papramogaudavo Palangoj, o paryčiais grįždavo į darbą. Kartą negrįžo susitiko pakelės medį. Jauni ir gražūs.
Taigi, mums teko keliauti vienoms. Netrukus fabrike mus praminė šešių mergelių namais. Pagrindinės varlės keliauninkės buvom penkios, o šeštoji beveik kiekvieną žygį būdavo kas nors kita. Žygiams ruošdavomės iš anksto, aptardavom maršrutą, kuri nors paskaitydavo literatūros apie numatomus apžiūrėti objektus, iš anksto nusipirkdavom autobuso ar traukinio bilietus. Tuomet šeštadieniais iki pietų būdavo dirbama, todėl mes į fabriką atsinešdavom kuprines, baigiantis darbui persirengdavom tiesiog cechuose kuprinė ant pečių, kadaginė lazda rankoj ir išžygiuodavom pro vartus į autobusų ar geležinkelio stotį. Su kokiu pavydu į mus žiūrėdavo darbininkai, o vaikinai netrukus ėmė prašytis priimami, bet mes nebenorėjom susigyvenom, taip gerai be jų, jie tik trukdytų.
Nuvažiuodavom iki numatytos vietovės, tą patį vakarą dar nukulniuodavom apie dešimtį kilometrų, pakeliui apžiūrinėdamos mus dominančius objektus, įsirengdavom stovyklą, vakarodavom prie laužo, kalbėdavomės, dainuodavom. Kitą dieną nukeliaudavom pagrindinę žygio dalį, namo grįždavom vėlai, dažnai tik naktį. Vargdavom su žygio dokumentacija reikėdavo gauti aplankytų vietovių kokių nors įstaigų vadovų parašą su antspaudu, o tai nelengva, nes poilsio dienom  dauguma įstaigų nedirba eidavom į paštą, mokyklą, ligoninę, net susirasdavom kokį valdininką namuose. Kai Meilė susirinko reikiamą žygių skaičių, parašų nebemedžiojom, tiesiog keliavom.
Eidamos dainuodavom. Dainuodavom ir autobusuose, traukiniuose. Per tas dainas sykį ir sudegėm. Po žygio panemuniais nuo Vilkijos iki Jurbarko, vakare autobusu grįžom namo ir, aišku, dainavom. Kadangi autobuse laisvų vietų nebuvo, mes susėdom praėjime ant savo kuprinių. Netrukus autobuse pasidarė tokia gera, jauki nuotaika, dainavom ir negalėjom baigti, keleiviai vis prašė dar ir dar ir patys pradėjo pritarti. Be kitų, dainavom ir ariją iš Čigonų barono ...aš čigonų baronas, turiu keturias žmonas...
Autobuse, pasirodo, buvusi mūsų Rasos giminaitė, kuri nepatingėjo kitą dieną nuvažiuoti pas jos tėvus ir  papasakoti jiems, kad mes dainuojam nepadorias dainas apie kažkokį pasileidėlį, turėjusį keturias žmonas. Rasai buvo uždrausta su mumis keliauti. Ji ilgai, kantriai įtikinėjo tėvus, kad tai arija iš operetės ir visai padori niekas negelbėjo, ne ir ne. Beišgelbėjo Leono užtarimas, jis Rasos tėvams buvo didelis autoritetas kartu buvę tremty.
Ano žygio panemuniais  metu iki Vilkijos atplaukėm garlaiviu, toliau neskubėdamos ėjom plentu, išsibarsčiusios visame kely, nes šventinėm dienom tas kelias buvo negyvas, retenybė, jei pravažiuodavo kokia mažina. Pasinorėjusios užlipdavom šlaitais iki viršaus, susėsdavom pasidairyti, pasivaikščiodavom po pakelės gyvenvietes, ilgai apžiūrinėdavom pilis, kalbėdavomės su žmonėmis.
Pietums sumanėm virti rūgštynių sriubą, pas žmones nusipirkom bulvių, grietinės, kiaušinių, paskui sukritom į pievą, rinkom rūgštynes ir kvatojom, kvatojom be priežąsties buvo toks svaigus  pavasaris, taip žydėjo ievos, tokia amžina atrodė mūsų jaunystė.
Kitą dieną užėjom į pakelės pardotuvėlę nusipirkti jautienos konservų, tušonkės, mūsų mėgiamai makaronų košei paskaninti. Pašurmuliavom, pasišnekėjom su pardavėja, dar apsirūpinom ledinukais ir išėjom. Nukeliavus kelis kilometrus, verdant pietus, Zina ištraukė iš kuprinės antrą konservų dėžutę ir sukratė į košę bus skaniau. Mes ėmėm ją barti, kam nesisakė turinti konservų, nebūtume pirkusios, o ji tyli, taip kaltai nuleidusi galvą. Ir staiga suvokiam ji tą dėžutę pavogė parduotuvėlėj. Prisipažino. Net košė pasidarė nebeskani, papietavom atšipusiais dantimis ir tylėdamos nuspūdimon toliau grįžti toli, sugriūtų visas maršrutas, tai nutarėm važiuodamos namo paprašyti autobuso vairuotoją sustoti ir nubėgti užmokėti, bet grįžom vėlai, sutemus, dainavom ir pradainavom apie čigonų baroną. Ir parduotuvė tikriausiai jau buvo uždaryta.
Kartais pagalvoju gal tai todėl, kad visos vogėm siūlus iš fabriko? Ir Zina pasakė nežinau kodėl, tiesiog paėmiau, nors prieš minutę nė tokios minties neturėjau. Galėjau juk ir užmokėti.
Ne taip paprasta atsekti pasąmonės vingius.
Kai po daugelio metų apsilankiau Drobėj, buvusios bendradarbės įspėjo, kad susitikusi su Zina neleptelčiau ko nereikia, ji pasilypėjo karjeros laiptais, šnipinėja ir skundžia žmones už vagystes ypač. Susitikti nesiryžau kaip kalbėti su drauge sveriant kiekvieną žodį?
Vieną vakarą nakvoti įsikūrėm visai prie plento, nežymiu keleliu įsukusios į miško aikštelę. Užvalgėm šio to, sumaniusios dar išsivirėm džiovintų vaisių kompoto, jo likutį palikom kaboti kibire virš laužo.
Sulindom miegoti, bet dar ilgai klausėmės muzikos ir jaunimo dainų ateidamos matėm ant kalno gražius, naujai pastatytus Dainių (?) kultūros namus. Gražiai dainavo jaunimas.
Mūsų, matyt, užsnūsta. Nubudom nuo triukšmo, šūkaliojimų prie mūsų palapinės mus aptiko iš šokių einantys vaikinai. Jie visaip kalbino mus, svaidė juokelius, bet mes tylėjom, bijodamos išsiduoti, kad esam vien merginos, o pačios paskubom rengėmės, viską susidėjom į kuprines. Prie palapinės angos priėjo vienas iš vaikinų ir patyliukais įspėjo kas bebūtumėt, plaukitės iš čia, aš už draugus neatsakau, beveik visi girti.
Ant palapinės smailės pasimovė kažkieno sviestas mūsų kibiras, girdėjom, kaip teka kompotas. Skubiai susitarėm, kuri išlįsdama paskutinė ištraukia palapinės smailę, kuri kurioj pusėj ištraukys kuolelius, kuri paims kibirą, kas susuks pačią palapinę. Viens, du trys išlindom, po minutės iš palapinės liko tik tuščia vieta, o mes vorele patraukėm į kelią ir uždainavom. Girdėjom, kaip kažkas nusispjovė vienos bobos.
Atsitokėję vaikinai nusekė mums iš paskos. Kai mes baigėm dainą, vienas jų, gal, sakau, tas, kuris mus perspėjo, gražiu, stipriu balsu užtraukė savo dainą, kiti pagavo taip ir ėjom brėkštant rytui, skardendami miegančius panemunės šlaitus, kol vaikinams nusibodo ir jie pasuko atgal.
Baigti nakvoti įsitaisėm karklyne ant Nemuno kranto. Sumigom
.Nubudau visa šlapia nuo prakaito, palapinėj trošku įdienojo, saulė kepina. Iškišau galvą iš palapinės nuo aukšto šlaito leidžiasi maža mergaitės figūrėlė, o dar mažesnė, sukumpusi, ant lazdutės pasirėmusi figūrėlė stovi prie trobelės ant pat šlaito viršūnės ir žiūri į slėnį. Tai Zina grįžta nupirkusi trilitrį pieno anoj trobelėj. Pusryčiams virėm kakavą.
Po daugelio metų, man jau dirbant Viešvilėj, Velykų rytmetį mano bendradarbė sesutė Lidija su vyru Andrium ir tuomet dar tik dviem vaikelias Aina ir Aidu pakvietė mane su dukrele važiuoti aplankyti Andriaus mamos. Važiavom tokiais pat pavasarėjančiais panemuniais, vos įžiūrimu keleliu pasikėlėm šlaitu ir sustojom prie mažos trobelės. Čia ir gyveno Andriaus mama, viena toj trobelėj.
Sutriko močiutė, nelaukusi, nesitikėjusi kuo pavaišinsiu? Lidija peštelėjo mane už rankovės tik neišsiduok, kad esi gydytoja, mama dar labiau varžysis. Sugalvojo senoji, kuo pavaišinti. Atnešė naminės duonos ir mažne sprindinių lašinių, tokių dar dūmu kvepiančių, pjūvy kiek raustelėjusių. Greta pastatė dubenėlį su cukrum vaišinkitės, pamatysit, skanu. Mane taip jaunystėj daktaras nuo tuberkuliozės gydė. Vienų lašinių daug nesuvalgysi, o su cukrum galima. Geri vaistai, iki šiol gyyvenu.
Riekėm duoną, pjovėm tuos lašinius, merkėm į cukrų tikrai skanu. Pamėginkit ir jūs.
Išeinant Lidija ant stalo sukrovė mūsų lauktuves, pirma tyčia nerodė, kad močiutė neverstų mūsų pačių ir suvalgyti.
Kiemelis švarus, takai baigia žole užželti, po langu suolelis, ant jo katinas, greta bijūnai dygsta. Nuo to suolelio plačiai ir toli driekiasi   Nemuno slėnis. Tariausi matanti ten, pakrantės karklyne, tebestovi mūsų palapinė, o iš jos ateina mergaitė pirkti pieno sekmadienio ryto kakavai.
Mano valkatos dūšiai tie turistiniai žygiai buvo tikra atgaiva. Būta puikių įspūdžių, juos nešuosi kaip dovanas per visą gyvenimą. Kai užpuola kokia neganda, užtenka atsiminti saulėtekį ant Punios piliakalnio ir visos bėdos nublanksta. Ypač įsiminė rytmečiai prie per naktį užšąlusio ežero kažkur prie Aukštadvario, kitas rytas jaunam beržynėly greta keliuko į mišką prie Kazlų Rūdos. Tada, kaip paprastai, nubudau vos švintant, patyliukais iškišau galvą iš palapinės kokia nuostabi aušra, rūkas, rasoti voratinkliai ir netoliese keleliu pro mus tylomis vis einantys, einantys žmonių siluetai buvo paskutinės rugpjūčio dienos, sekmadienio rytą žmonės ėjo grybauti.
Tai buvo sekanti diena po mano mandatinės KMI, į žygį išėjau nesužinojusi rezultatų, kuriuos paskelbdavo tik komisijai baigus darbą, dažnai apie vidurnaktį. Žiūrėjau tada, žiūrėjau į auštantį rytą ir taip graudu pasidarė, numaniau, kad tai paskutinis žygis su šešių mergelių namais. Praaušus ėmiau įžiūrėti daugybę raudonviršių žvakelių čia pat apie mūsų palapinę. Kai visos nubudo, pririnkom jų vos ne pilną kibirą, valėm, virėm. Visas apėmė kažkokia apatija, išsiskyrimo nuojauta, nusprendėm niekur nebeiti numatytu maršrutu, tiesiog stovyklavom, valgėm grybus, kalbėjomės, dainavom. Kai ardėm palapinę, po ja radom susirangiusią gyvatę, ji visai nekreipė dėmesio į mūsų šurmulį.
Tai iš tiesų buvo paskutinis mūsų žygis.

0

43

DAR PABŪTI

Galiuką paėjus nuo pilko, kasdieniško plento, kuriuo atvažiavom, kai jau vakarėjo, mes, šešios mergaitės, atėjom, kur ėjom. Tai aš atėjau, o kitos sugrįžo, nes buvo jau buvusios čia, o tai ir ne kartą, regėjo tą tylų stebuklą Punia. Štai slėnis. O Nemunas ten, dešiniau jau juodas, nes jau vakarėja, bet gyvas, bet teka, galingas ir tikras. Už jo, už šitos sraunumos giria, anoj pusėj. Giria... Ar girdi, kaip jis skamba tas žodis? Giria... Kaip Tėvynė. Įžengtumei, rodos, ir būtum dienom ir naktim. Ir ryto sulauktum toj girioj. Tik Nemunas skiria ir jungia, ir skiria. Abi juodvi sesės giria ir upė.
Užsikuriam laužą. Tik to ir reikėjo taip daros jauku, kaip vaikystės virtuvėj, kai, būdavo, maišo babūnė kruopienę, o aš vis pakurstau ugnelę, po truputį kankorėžiais, virbais ir skujom.
Dainuojam.
Štai ten, tolumoj, už miglotos lankos, pačioj pamiškėj ten trobelė, o dūmas į dangų. Nuo ten, nuo trobelės, iš tolo, iš tolo takeliu per tas pievas lyg baltas taškelis artėja, artėja. Dainuojam negarsiai ir švelniai. Daina lankom liejas ir tarsi fakyro dūdelė ji šaukia, vilioja, tas baltas taškelis didėja, jau kopia į kalną piliakalnio šlaitu. Atėjo. Vaikai. Du. Berniukas mažesnis, mergytė prastypus, jos rankose pieno puodynė mama čia, už dainą. Mes žiūrim nustebusios mama čia jums siunčia, mes atnešėm. Sakė padėkokit už dainą.
Paskui jau visi vakarojam. Dainuojam ir jų, tos trobelės dainas kaip sekės ir kaip mokėjom ir jiedu dainavo drauge kurias mes mylėjom. Jau košės neliko, jau pieną išgėrėm, į tuščią puodynę saldainių pridėjom. Išėjo vaikai, ištirpo šlaite kaip šešėliai, lyg jų ir nebuvę. Mes vėlei dainavom, kad jiems neprailgtų per pievas, per pievas, kad jie nebijotų.
O tiek tos nakties, kai dar nešienauta, kai dar ligi Jono. Žiū švinta. Nubridom pakalnėn basom per rasotus žolynus, pro beržus, pro alksnius pakrantėj lig Nemuno. Išgirdom šaltinis srovena per akmenis, šiekštus, krantai samanoti, su puplaiškių gotais lomelėj. Susėdom ir buvom su tuo šaltiniu, su tuo Nemunu, paukščiais, mažais vabalėliais, giria, kur anapus, su saulės tekėjimu, savo jaunyste ir didele didele meile pasauliui, kur šitiek gražumo, kur šitiek gerumo, vilčių ir svajonių ir jų išsipildymo.
Tekėjo, mirgėjo srovė Nemune ir kėlėsi, kėlėsi rūkas, jau auksu sužibo aušra ir išnyko stebuklas. Diena. Paprasta, kaip ir visos gyvenimo dienos.
                  Kaip ta samanota šaltinio srovelė, kaip ta visa nešanti upės tėkmė praėjo gyvenimas, nemunais nutekėjo. Tos šešios mergaitės tada ant Punios visą naktį dainavusios žemei, dabar jau senutės. Tik kartais, aptikę kertelėj širdies tą regėtą gražumą, tą gėrį, tą žodį Tėvynė, vėl nemigos naktį dainuoja, žinau, kad dainuoja, kai niekas negirdi, jaunystės dainas savo žemei ir tam, kas praėjo, bet liko. Ar klauso širdim, kada švinta šaltinis čiurlena ir paukščiai taip kliauga, ir stūkso giria už saulėteky degančio Nemuno.
Pabūti. Dar pabūti. Negana, vis negana tų saulėtekių.

0

44

KYŠIS

Sako, teisėjai esą kyšininkai, daktarai negeresni, ką besakyti apie valdininkus. Visaip gali būti, tik pirma reiktų apibrėžti, kas tai kyšis yra. Aš  taip primityviai galvoju tai yra pinigų ar ko nors natūra davimas, siekiant įpareigoti imantįjį atlikti kokį nors neteisėtą veiksmą, naudingą duodančiajam. Tų veksmų gali būti visokiausių padėti parašą, išrašyti geresnį vaistą, nedarbingumo lapelį, paskirti be eilės butą ar paskyrą mašinai, o kitam  tesinorėjo, kad jį stomatologijos kabinete aptarnautų su šypsena (žinoma, kalbu apie anuos laikus, nes ir aš pati juk iš ten, iš ano amžiaus). Būtina sąlyga kyšis duodamas ar bent pažadamas iš anksto.
Dar mokantis Institute tarp mūsų, būsimųjų daktarų, sklandė įvairios nuomonės. Štai mano vyras atvirai sakydavo, kad atlyginimas tesudarys mažąją jo pajamų dalį. Buvo tvirtinančių, kad kyšių iš viso neims, tik kažkodėl mažai buvo tuo tikinčių. Aš buvau pasirinkusi tarpinį variantą iš turtingų, sakiau, imsiu, o biednam, jei reiks, dar ir pridėsiu.
Žodžiu, filosofija šiek tiek panaši į Tado Blindos propaguotąją, tik su tuo skirtumu, kad Tadas Blinda pats atiminėjo nuo bagotų, o aš tikėjausi, kad jie duos savo laisva valia. Bet gyvenimas mane apgavo kaip senvaikis šešiolikinę mergą bagoti nedavė, o tų tikrai biednų ne tiek jau daug ir tebuvo. Ir vaistai nebuvo brangūs. Tiesa, buvo toks tarpas, kai trūko net būtiniausių vaistų, tai mano mergaitės studentės miestų vaistinėse paieškodavo ir parveždavo, mano ligoninėj jų netrūkdavo. Tuos vaistus, žinoma, skirdavau veltui, nes bijojau, kad nepaeitų garsas, jog spekuliuoju, o ligoniui nė nesakydavau kokiais vaistais gydomas. Juos  skirstydavau, ne pagal paciento turtingumą, o pagal ligos sunkumą. Tuomet jau buvau perpratusi, kad turtingas yra tas, kuris sveikas, o biednas tas, kurį ligos suriečia kad ir kiek pinigų turėtų.
Štai čia viskas ir susimaišė juk iš sveiko sveikatos nei atimsi, nei jis pats duos, o ligotam taip pat nepridėsi, nei veltui, nei už pinigus.
Gana lengvai susitariau su savo sąžine, kad ji manęs negrauš, jei paimsiu ką nors už darbą, kurį daryti man nepriklausė, pav. suvaikščiosiu  pas ligonį į namus už kolegą, jei ligonis pageidauja būtent manęs. O gal tai vagystė pavagiu galimą kolegos uždarbį?
Toliau į mišką, daugiau medžių.
Su laiku jau ir saldainių dėžė, o tai ir koks pinigėlis, gautas išrašant ligonį nebeatrodė didelis griekas. Dažną sykį duodantys pridėdavo, kad tai už gerumą. Tai visai mane sutrikdydavo ką, aš prekiauju gerumu? Daktare, tu man gerumą, aš tau pinigų? Ir šiandien nesuprantu, kaip tokia prekyba atrodo iš juridinės, moralinės pusės, tik nuostabu, kodėl išėjus į pensiją man niekas nė kokių ledinukų nebenuperka, šiaip, už gerumą. Kaip  tai suprasti aš nebesu gera? Gal visą turėtą gerumą išprekiavau ir dabar esu žiežula? Ar  vis tik už kažką kitą man nešdavo gėles, pinigus ar skerstuvių? Kyšis tai būdavo ar ne kyšis? Dabar tai vadinama padėka ir yra teisėta. Ar kartu su santvarka pasikeičia vertybės?
Kaip bebuvę, bet vieną sykį gyvenime aš tikrai paėmiau kyšį ir net nemirktelėjau. Ir sąžinė negraužė tada, tyli ir dabar.
Drobėj dirbau verpimo cecho sandėly, buvo tai ketvirtame aukšte. Bene metus verpalų nevogiau. Na tik, susisukus kamuolį iš daugelio šakų, per pietų pertrauką ar baigus anksčiau dienos darbą, nusimegzdavau  pirštines  ar kojines ir atvirai su jomis išeidavau pro visas kontroles. Namie pirštines išardydavau, siūlus vėl išskaidydavau į reikiamą storį ir megzdavau kokį drabužėlį. Metodas nespartus ir imlus darbui, bet tai nesiskaitė vagyste.
Su laiku kontrolinėj mane beveik liovėsi tikrinę, pasitikėjo.
Kontrolės sistema fabrike buvo sudėtinga ir vis tobulėjo. Sykį, kai eilinį kartą įvedė dar vieną naują kontrolės postą, sandėlio moteriškės, o ir vyrai rimtai sunerimo ėmė tikrinti išeinant iš cecho, iš pastato ir iš teritorijos. Atrodė, nė siūlo galo nebebus galima išnešti.
Sėdi moteriškės baigiantis darbo dienai ir dūsauja. Mūsų viršininkas, pagyvenęs žmogus, visą amžių dirbęs Drobėj, klausėsi, klausėsi moteriškių rypavimo, kol pritrūko kantrybės ir sudraudė:
Cit, sakau, nenusiminkit! To dar nebuvo ir nebus pelė ant aruodo sėdėdama nedvėsė ir nedvės.
Ir tikrai nedvėsė greit vėl nusistovėjo sistema, tik šiek tiek pakilo vogtų siūlų kaina juodojoj rinkoj, nes pabrango jų išnešimas.
Kontrolierės, fabriko slengu, beje gana taisyklingu, kratėjos, turėjo savo viršininkę, vyrai kratėjai savo viršininką, o šiedu buvo vyras ir žmona. Jei tai būtų buvę vėliau, Gorbačiovo laikais, tai būtų buvę vadinama šeimynine ranga, o tada juos vadindavo tiesiog vagių viršininkais. Nieko žmonės taip nebijojo, nei direktoriaus, nei partijos sekretoriaus, kaip tų vagių viršininkų.
Belikus porai mėnesių iki atostogų, po kurių, jei ir neįstočiau mokytis, aš nebesiruošiau grįžti į Drobę, sumaniau, kad man reikėtų geriau apsirūpinti numatomiems keleriems liesosios karvės metams, kai reikės gyventi iš stipendijos ėmiau nešti siūlus kaip ir visos moteriškės, bet nesusipratau duoti duoklės kratėjoms. Rizikavau.
Mane sugavo paskutinę darbo dieną pati vagių viršininkė ėmėsi išskirtinai manęs, matyt jai buvo pasakyta. Nusivedė į tam skirtą kambarėlį.
Man net kojas pakirto dabar mane atleis iš darbo ne savo noru, o už vagystę; sudie mokslai.  Nuo dūšios aiškinu vagių viršininkei kodėl taip dariau nesileidžia  į kalbas, rašysim aktą. Matyt nebuvo moteriškė labai raštinga,  kol surado popieriaus, paskui akto pavyzdį aš jai ausis iškūliau, kaip noriu mokytis, o ji viską sugadins. Susidomėjo:
O kur stosi?
Į mediciną...
Vagių viršinikės veidas švinta, švinta:
Ko iš karto nesakei?
Surenka iš manęs atimtus siūlus, dar paieško dėžėse tos pačios spalvos, primurdo pilną nemažą mano rankinę, pasižiūri  į spintą, ištraukia kartoninę dėžę, į ją  įdeda didelį konusą verpalų, pati palydi mane pro vartus, įbruka tą dėžę man į rankas:
Eik. Tik žiūrėk, įstok. Gerai gydyk žmones.
Nesusipratau net padėkoti. Tik tolokai nuėjusi atsigrįžau taip suspaudė  širdį žiūrint į aptriušusią aukštą tvorą, apdulkėjusius mano sandėlio langus ketvirtam aukšte ir tu zavadskųjų prohodnuju, što k žizni vyvela menia.
Gražių būta dviejų darbo metų fabrike, daug puikių žmonių liko anapus tos  tvoros. O dabar viskas nušluota nuo žemės paviršiaus nebėra Kaune Drobės, tų cechų, pastatų, dulkinos tvoros, ledų vežimėlio prie vartų ir, svarbiausia, žmonių.
Dabar svarstau tie vagių viršininkės dovanoti siūlai, taip pravertę man studijų metais kyšis ar ne kyšis? Na taip, buvo duota iš anksto, konkrečiai įvardinta ką turiu padaryti, bet... Yra vienas bet ji nieko nepaprašė sau.
Gerai gydyk žmones...
Ir dar tuos siūlus ji taip pat pavogė, ne savo gi davė.
O iš mano pusės tai akivaizdus nusikaltimas paėmiau tą kyšį-nekyšį neturėdama tam jokios teisės, nes mano daktarystė dar tebebuvo oi koks keršas žirgas.
Visą savo darbingą gyvenimą labai stengiausi vykdyti vagių viršininkės priesaką, bet mano gero, nuoširdaus, pasiaukojamo darbo rezultatų pilnos Kartenos kapinaitės, renkama vieta įrengti naujoms ir šiandien aš jau nieko nebesuprantu, kas tiesa, o kas melas ir kokia yra mano  gyvenimo prasmė. Jei iš viso yra.

0

45

MANDATINĖ

Tai būdavo toks įdomus spektaklis, nulemiantis jauno žmogaus gyvenimą.
Tą žodį stojantieji į aukštąsias mokyklas tardavo patyliukais, su virpuliu balse, kaip davatka Viešpaties vardą. Tos kelios minutės, praleistos už paslaptingų durų, galėjo atverti šviesią ateitį, bet galėjo ir sutrypti svajones, paversti niekiniu daugelio dienų triūsą ruošiantis stojamiesiems.
Kai stojau į Vilniaus Universitetą, to malonumo neteko patirti, ten į posėdį stojančiųjų nekviesdavo, viską nuspręsdavo už akių, kaip Stalino trijulės. Taip ir aš po poros savaičių gavau paštu storą voką su savo dokumentais ir lakonišku pranešimu, kad mokytis nepriimta. Kodėl nepriimta? Kieno paklausti juk tik iš vieno egzamino gavau 4, visi kiti penketai? Po kiekvieno egzamino nuo skelbimų lentos nusirašydavau geriau laikančių rezultatus pagal pažymių vidurkį turėjau būti priimta.
Kruopščiai tyrinėjau grąžintus dokumentus na štai, charakteristikoj raudonai pabrauktas žodis nekomjaunuolė ir kad tėvelis buvo politinis kalinys. Komentarų nereikia.
Kauno Medicinos institute mandatinė komisija kalbėdavosi su kiekvienu stojančiuoju. Kartais tai būdavo tik formalumas ir tetrukdavo porą minučių, kartais prailgdavo laukti išeinančio. Tas spektaklis kasmet užsitęsdavo iki juodos nakties, rezultatus skelbdavo jau po pusiaunakčio priimtųjų pavardes perskaitydavo sausakimšoj didžiojoj auditorijoj ir skelbimų lentoj prisegdavo laimingųjų sąrašus.
Sukinėdamasi savo eilės  laukiančiųjų minioj, dar kartą pasigailėjau, kad nemoku piešti kokie tipažai, kokie veidai! Ir laukiančiųjų, ir, ypač, išeinančiųjų. Pakvietė ir mane. Įeinu, pasisveikinu, atsisėdu ant man nurodytos kėdės ilgo stalo gale, iš eilės pagal laikrodžio rodyklę nužvelgiu visus komisijos narius, šypteliu pagalvojusi kad bent nufotografuoti galėčiau!
Jų daug, mažiausiai 30, visokio amžiaus, susidomėjusių ar abejingų, besikalbančių savo tarpe ar kažką rašinėjančių. Vienas jaunas, kresnas vaikinukas, sėdintis kitam stalo gale net užsikniaubia ant stalo, kad geriau mane matytų. Šmėsteli mintis ko aš jam taip parūpau?
Man pasirodė, kad į mano pasisveikinimą teatsakė tik vienas, tas gražiai žilas žmogus, sėdintis priešais mane kitam stalo gale taip pagarbiai, solidžiai  linktelėdamas galva. Įdomu, ar su kiekvienu jis taip? Sudraudžiu save kas per idiotiškos mintys, visai nelaiku.
Pasipila klausimai. Vedžioju akimis nuo vieno klausiančiojo prie kito, neatsakinėdama, tarsi susirenku visus, o paskui ta pačia eilės tvarka, nė karto neapsirikusi, atsakinėju kurią mokyklą baigiau, kada, ko atvažiavom iš Šilalės į Kauną, kodėl pakeičiau planus ir nebestoju į filologiją, kur gyvenu, kodėl gyvenu viena, jei abu tėvai Kaune, o tas žilasis vyras gale stalo taip žmogiškai paklausė paskutinis kaip tai nutiko, kad likai tarsi už borto?
Jam paskutiniam ir atsakau tėvai išsiskyrę, gyvenau su mama, bet prieš metus išleidau ją į marčias ir likau gyventi viena. Visi juokiasi. Ne, ne visi, tas vaikinukas akivaizdžiai dar turi man klausimų ir jam tikrai ne juokai galvoj. Jis pasitikslina :
Nekomjaunuolė? Tėvas politinis kalinys? Dirbant Drobėj taip pat neįstojot?
Tokia pagunda atsakyti juk turit tą mokyklos charakteristiką su raudonais pabraukimais, padarytais dar  Universitete, ko dar klausiat ?
Susitvardau, atsakau mandagiai taip, taip, ne, fabrike dirbdama taip pat neįstojau.
Žilasis žmogus dar lyg ruošiasi manęs kažko klausti, bet tas jauniklis garsiai pasako:
Ačiū, galit eiti.
Senasis lyg susigūžia, nieko nebeklausia, tik linkteli galva ir, jaučiu, lydi mane žvilgsniu kol lėtai keliuosi ir einu durų link. Vėliau man draugai pasakojo, kad po manęs gerą pusvalandį nieko nekvietė.
Tai buvo šeštadienis. Rezultatų nelaukiu, ateisiu pirmadienį ir pasižiūrėsiu, o dabar lekiu patekom į savo Šančius, Latvių 12, persirengiu, ant pečių užsimetu kuprinę, griebiu kadaginę lazdą ir einu prie Drobės vartų palaukti šešių mergelių namų draugių. Tada ir išėjom į tą savo paskutinį turistinį žygį prie Kazlų Rūdos.
Pirmadienį iš pat ryto aš jau Institute, tyrinėju priimtųjų sąrašus nuo pradžios ligi galo ir nuo galo ligi pradžios. Manęs nėra! Stoviu pasimetusi, stumdoma, grumdoma besigrūdančių prie skelbimų lentos, girdžiu pokalbių nuotrupas, bet niekas nepasiekia sąmonės. Kaip lunatikė sukinėjuosi foje, kol akys užkliūva už žodžio sekretorė lentukėj ant durų. Įsijungia laki mano vaizduotė juk gali taip būti, kad sekretorė apsiriko perrašinėdama sąrašą? Visai nenuostabu, rašė po tokios sunkios dienos, naktį.
Įeinu į kabinetą, pasisveikinu, sutinku gerą, susidomėjusį žvilgsnį, iš karto pajuntu pagarbą ir palankumą tai nebejaunai moteriškei, dar pagalvoju Smetonos laikų dama, tokia tvarkinga šukuosena, dailiai pasiūtas pilkas kostiumėlis. Tada aš dar nežinojau, kad tai Marija Cvirkienė šviesus žmogus, ir šiandien miniu ją su didele pagarba.
Prisistatau, pasakau savo abejones. Moteris nuliūsta, bet nė nepasitikslinusi sąrašuose patvirtina, kad manęs tikrai nepriėmė. Nedrįstu klausti, bet man nuostabu nejau ji gali atsiminti visus stojančius?
Sekretorė mato mano dvejonę. Pasiūlo atsisėsti, kažkur išeina, grįžta su popieriais. Tai posėdžio protokolas. Suranda mano pavardę:
Štai, žiūrėk pati.
Žiūriu, kol pasidaro visiškai nebeaišku, nes mano pavardė išbraukta riebiu brūkšniu, vėl ant viršaus įrašyta juodu rašalu, prieš ją buvęs toks pat riebus minusas, bet kitokiu rašalu padaryta pliusas, trys šauktukai gale pavardės ir klaustukas prieky. Juoduoju rašalu įrašyta pavardė taip pat išbraukta, bet apačioj įrašyta raudonu. Ir ta išbraukta, gale riebiąja linija užrašyta nepriimti.
Ir man buvo neaišku, sako sekretorė, klausiau rektoriaus, patvirtino nepriimti. Mudviem liūdna. Patylim. Ji manęs neskubina. Stengiuosi neverkti, atsisveikinu vien žvilgsniu.
Į fabriką grįžti nenoriu, tai jau praeitas etapas. Po kelių dienų susirandu darbą naktine aukle Panemunės savaitiniam vaikų lopšely daržely. Duonai atlyginimo užteks, mano poreikiai nedideli, bet užtai mano bus visos dienos ir mano bus visos pasaulio knygos.
Jau prasidėjus rugsėjui mane susiranda tėvelis. KMI rektorius, jo   jaunystės draugas dar iš darbo Vilniaus Universitete laikų, prof. Zigmas Januškevičius per bendrus pažįstamus klausia, kodėl aš neateinu pas jį prašyti priimama kandidate, jis tai, ačiū Dievui, dar galįs daryti vienvaldiškai ir joks komjaunimas negali uždėti savo veto.
Kandidatas neturi jokių studento teisių, negauna stipendijos ir bendrabučio. Tėvelis pažada duoti man po 20 rb kas  mėnesį ar ryšiesi eiti? Mama sutiko priimti pas save gyventi, nors abu su patėviu turėjo tik vieną mažutį kambarėlį. Juk neilgam?
Nueinu į Institutą, vėl sukinėjuosi foje kieno čia paklausus kur rasti Rektorių. Matau ateinančią Mariją Cvirkienę. Ji tiesiog švyti, ima mane už rankos, vedasi į kabinetą, įrašo ketvirtos grupės sąrašan 36 tąja, pasako, kur ieškoti savo grupės paskubėk tuoj prasidės užsiėmimas.
O pas rektorių?
Nereikia, aš pasakysiu, kad atėjai, jis džiaugsis.
Kelias pirmąsias dienas kažkaip nelikdavo laiko ir aš nenuėjau padėkoti Rektoriui, o paskui jau nebesiryžau, tik kai pasitaikydavo susitikti ir jis skubėdavo pasisveikinti pirmas, net jei eidavau draugų būry, nusilenkdavo išskirtinai man, aš degdavau iš gėdos.
Dar daug kartų gyvenime kirtosi mūsų keliai ir visi atsiminimai šviesūs šviesūs.
Tas vaikinukas, tada mandatinėj taip domėjęsis manim, buvo Instituto komjaunimo sekretorius. Vėliau daug kartų pasitaikė jį sutikti, kelerius metus gyvenom tam pačiam bendrabuty, bet niekada mūsų žvilgsniai nesusitiko, jis visada nusukdavo akis.
Kas drįstų tvirtinti, kad nebūdavo blato stojant į aukštąsias mokyklas? Būdavo ir dar kaip būdavo, tik blatas blatui nelygus. Yra ir paprastas žmogiškumas.

0

46

ŽMOGUS

Kiekvieną kartą išgirdus  minint Tado Ivanausko pavardę, mano mintys nuklysta į atsiminimus, bandau atkapstyti iš užmaršties jaunų dienų įspūdžius, bet man sunkiai sekasi, nes jei ką ir atsimenu, čia pat suabejoju pavardėm, datom. O gal jų  nei nereikia? Gal tiesiog papasakoti įspūdį, jausmą, net jei kokia smulkmena ir prasilenks su teisybe juk ne iš  piktos valios.
Vien savo buvimu Tadas Ivanauskas darė didžiulį poveikį mūsų protams toks Dainavos pušis keružė, neaukštas, kresnas, tvirtas, žinantis ko nori ir darantis tai, ką mano esant reikalinga, nesidairydamas į šalis, kaip kam gali pasirodyti tai, ką jis daro, ką kalba.
Prieš pirmąsias studentiškų metų Kalėdas kažkas iš anksto papasakojo, kad Tadas Ivanauskas, po švenčių atėjęs į auditoriją skaityti paskaitą, pirma pasveikins su Šv. Kalėdom. Atrodė neįtikima, kad taip galėtų būti. Buvo!
Laukėm nejau tikrai? Nežinau, ar jis pajuto, kokia tyla pasitiko auditorija, atėjo žvalus, linksmas:
Su Šventom Kalėdom, kolegos!
Lyg tai būtų savaime suprantamas, įprastas dalykas. Prieš mus stovėjo Žmogus, neturintis vergo dvasios. Dabar sunku suprasti, ką tai reiškė tada, buvo 1961 mieji.
Man jis atrodė kaip žmogus iš kito pasaulio, apie kurio buvimą galėjau tik numanyti. Mes, atėję iš pokario, atsinešėm ir savo baimes, mes jau buvom pakirptais sparnais ir mums labai reikėjo tokio žinojimo, kad galima ir nebijoti, nevergauti, išlikti savimi.
Tas pats pasikartojo ir per Velykas, bet tada jau mums nebebuvo staigmena, į sveikinimą atsiliepėm vieningai, užtikrintai, tuo labai pradžiugindami profesorių. Jis iš kišenės išsitraukė porą margučių, padėjo juos ant katedros kalbėdamas vis pasukinėja tuos margučius, pasigroži.
Tadas Ivanauskas paskaitas skaitydavo ramiu, gana monotonišku balsu, bet klausytis būdavo įdomu, pagarba jam buvo pelnyta, tikra. Ne kartą lankėmės jo įsteigtam Zoologijos muziejuje, sykį pats vedžiojo mus po jį ir pasakojo, pasakojo apie kiekvieną eksponatą, kurių daugelį pats ir buvo sumedžiojęs, padaręs iškamšas. Stebino darbštumas, ištvermė.
Prie progos, jau kartais ir seniokiškai pasikartodamas, papasakodavo, kaip jaunystėj, grįžęs atostogų į tėviškę, medžiojęs sykį Gudų girioj, sutikęs savo bendraamžį jaunikaitį, užkalbinęs jį, bet negalėję susišnekėti, nes šis kalbėjęs tik lietuviškai, o Tadas Ivanauskas, nors buvo lietuvis, kalbos nemokėjo. Labai susigėdęs ir per trumpą laiką išmokęs lietuvių kalbą, nors šeimoj buvęs nesuprastas. Tą istoriją radau aprašytą ir kažkurioj knygoj. Jis  mums neaiškindavo, kad reikia gerbti, branginti gimtąją kalbą, pagaliau gerai ją mokėti, jis tik paprašydavo mus nupirkti vadovėlių, sąsiuvinių, rašymo priemonių ir veždavo visa tai vaikams į lietuviškas mokyklas  savo gimtinėj. Sužinojau, kad egzistuoja tokia problema lietuvių gyvenamos salelės už Lietuvos ribų.
Ir mokantis vyresniuose kursuose, kai jau Tadas Ivanauskas mums nieko nebedėstė, visą laiką žinojom jį esantį šalia, pavasarį, rudenį studentai po kelis, lyg ir be atskiro pakvietimo, važiuodavo į Obelynę padirbėti sode. Aš taip nė karto į ją ir nenuvažiavau, vis kas nors sutrukdydavo. Gaila. Jaučiu kaip negrąžintą skolą.
Pas Tadą Ivanauską laikiau biologijos egzaminą. Rodos papasakojau viską teisingai, bet jis dar kaip testą padavė paukščio sparno kaulelį atpažinti, papasakoti. Ir vėl, atrodo, viską pasakiau, bet jis vis tiek liko kažkuo nepatenkintas, apžiūrėjo mane, kaip retos gyvūnų rūšies egzempliorių, galiausiai nusišypsojo ir pasirašė studijų knygelėj. Ta šypsena man buvo brangesnė už geriausią pažymį, pasijutau tarsi išlaikiusi kažkokį kitą, daug svarbesnį egzaminą.
Kai Tadas Ivanauskas išvyko su studentais į paskutinę savo ekspediciją, į Jakutiją, su dideliu nerimu laukėm žinių, kad tik viskas būtų gerai juk amžius jau darė savo. Sugrįžo sėkmingai.
Mums jau baigiant Institutą, Kaune, Rotušės aikštėj, atsirado tokia nedidukė kavinukė Medžiotojų užeiga, su atitinkamu interjeru ir patiekalais. Mūsų grupė sumanėm padaryti lyg ir atsisveikinimą su Tadu Ivanausku, pasikvietėm jį ten pavakaroti. Jis mielai sutiko, mėgo pabūti su jaunimu. Kažkas iš mūsų nekalta mina paklausė profesorių, kuo skiriasi gluodenas  nuo gyvatės. Paklausė tyčia, nes mes žinojom, kad jam tai skaudi tema kad žmonės neatpažįsta, bijo, o tai ir užmuša niekuo dėtus gyvūnėlius.
Tadas Ivanauskas ėmė nuoširdžiai aiškinti, bet staiga pastebėjo mūsų šypsenas, suprato, kad paklausėm tyčia, bet geranoriškai, vis tiek baigė vardinti skirtumus ir visą vakarą buvo linksmas ir kalbus. Tokį jį ir atsimenu. Žmogų be vergo dvasios.

0

47

STUDENTAI

Vieną dieną Instituto foje sujudimas iškabintas naujas studentų sienlaikraščio numeris. Eidama iš paskaitos ir aš prasigrumdau arčiau pro jį apstojusius studentus. Atkeipiu dėmesį į įgudusia ranka tušu atliktas karikatūras. Tai piešiniais pavaizduotas mokymosi ciklas pagal automobilio variklio veikimo taktus.
Pirmas taktas įsiurbimas. Pavaizduoti į Institutą plūstantys pirmakursiai, tokios liesos, išsigandusios ar susirūpinusios figūrėlės, jų labai daug.  Antras taktas suspaudimas. Antro kurso žiemos sesija, pavaizduoti studenai anatomijos egzamino metu, sutrikusiom minom žiūrintys į įspūdingo dydžio kaulus su pabrėžtinai ryškiais gumburais, skylutėm ir grioveliais. Trečias taktas padegimas. Pavaizduoti studentai didžiojoj auditorijoj, o katedroj, trankydamas kumščiu, kad net žyra kibirkštys, plyšauja vyras. Ketvirtas taktas išmetimas. Tai, praleidus porą kursų, šeštakursiai, žymiai sumažėjęs jų pulkelis palyginus su atėjusiais fuksais, mojuodami diplomais atsisveikina su savo Alma Mater.
Netrukus atvilnija gandas, kad mūsų kurso prodekanas, kurio pavardė, beje, Padegimas, pareikalavo nuimti sienlaikraštį, nes tai žeidžia jį asmeniškai labai jau į jį  panašus tas trečiam takte pavaizduotas vyras, besisvaidantis žaibais. Žodžiu, vagie, kepurė dega. Įsižiūriu geriau: na, taip -  tikrai panašus.
Redkolegija sienlaikraštį nuimti atsisakė. Į foje suplūdo daugybė studentų, kiekvienam magėjo įsitikinti panašus ar nepanašus?, Sienlaikraštį nuėmė tik kai jau niekam nebebuvo įdomu. Ši istorija prodekano, kaip dabar sakoma, imidžo tikrai nepagerino.
Praėjus kuriam laikui, su grupele draugų ėjom iš Kuzmos gatvės į Institutą. Priešais tarpukary buvusią prezidentūrą, kitapus gatvės,  tuomet buvo tokia nedidelė ūkinių prekių krautuvėlė. Štai nuo čia mes nejučia ėmėm groti džiazo motyvą aš krautuvėlės lange pamačiau metalinę lentukę su užrašu: Ostorožno, zdesj zlaja sobaka.
Dabar tai nieko, net manęs, nenustebintų, o tada tokią pamačiau pirmą kartą.
Cha! sakau ir parodau visiems.
Draugai nusijuokia, bet niekas nieko neatsako. Laisvės Alėjoj kažkuris tarsteli:
Ir tekainuoja 30 kapeikų.
Visi suprantam, apie ką tai.
Dar galiuką paėjėjus kitas vėl:
O jei taip prie prodekano durų?
Susimąstom. Seka ilga pauzė.
Fiziologijos darbai vykdavo pirmame Instituto aukšte. Per pertraukėlę manasis pešteli mane už skverno, pasuka lango rankenėles, truputį praveria langą ir žiūri į mane klausiamai. Aš pešteliu kitus kartu ėjusius draugus, nieko neklausdami ir nesakydami įvertinam, kad palangė labai žema, įlipti vieni niekai. Išeinant vaikinai langą palieka pravertą.
Išsivaikščiodami sutariam laiką dvyliktą nakties.
Motyvas sugrotas.
Draugų įgaliota, eidama pas mamą, kuri gyvena senamiesty, nuperku tą lentelę, net pinigų negaila. Nesijuokit, 30 kapeikų tuomet buvo du dieniniai kino seansai.
Naktį susirenkam prie bendrabučio, šūkaliodami einam link Instituto, kuo jis artyn, tuo tylesni mūsų balsai. Nuo Nemuno krantinės pusės, pro Teimo medicinos katedros ir morgo vartus praeinam į kiemą, užsiglaudę lukterim, kol išvažiuoja mašina, matomai atvežusi lavoną ekspertizei.
Praverto lango niekas nepastebėjo, neuždarė. Sulipam. Kabineto durys neužrakintos. Tuščiais, tamsiais koridoriais, vos ne apgraibom nusigaunam prie prodekano kabineto durų, vaikinai prisimatuoja kalti. Pirmas smūgis tuščiam pastate nugriaudi kaip bombos sprogimas, ataidi tarsi šūviais iš visų užkaborių. Apima baimė, rodos visas pasaulis girdi, tuoj subėgs žmonės. Vaikinai ryžtasi, dar paskubom užtvoja keletą kartų ir leidžiamės bėgti.
Išsivaikštom be žodžių.
Rytą ateinam į Institutą su pirmaisiais, laikomės skyrium. Aš apsimetu kažką skaitinėjanti skelbimų lentoj, bet nieko nematau, tik įtempusi ausis klausausi, kas vyksta fojė. Studentų daugėja, kažkas pamato lentelę, garsiai perskaito, juokiasi, kviečia kitus. Frazė ostorožno, zdesj zlaja sobaka iš lūpų į lūpas skrenda koridorium. Ir aš prieinu, bet lentelę pamato ir kažkas iš personalo, mus nuveja ir kitiems nebeleidžia prieiti. Atskuba kažkieno pakviestas ūkvedys su įrankių dėže, girdėti, kaip keikiasi, lupdamas lentelę ir spektaklis baigiasi.
Garsas apie įvykį nuvilnijo toli.
Niekada nepasidomėjau, ar visa tai bent kiek pakeitė prodekano charakterį į gerąją pusę, neberūpėjo, nes mūsų kursui buvo skirtas kitas prodekanas. Ir pykčio jam niekada nejaučiau Apvaizdos nuskriaustųjų nereikia teisti, bet nepiktai pasišaipyti galima, ypač jei tikimasi, kad jie dar pajėgūs suprasti.

0

48

LATEŽERIS

Nėr to blogo, kurs neišeitų į gerą.
Baigiant penktą kursą jau buvo aišku, kad mūsų su manuoju santuoka galutinai byra.  O dar jis ėmė planuoti ne vien savo, bet ir dukrelės Montanos gyvenimą ji liks augti Kaušėnuose, pas jo tėvus ir mokyklą lankys Plungėj. Tėvai jau seni, netrukus ne jie Montanai, o Montana jiems padės. Negi svetimą samdysi, kad tėvus slaugytų?
Aš galinti eiti į visus keturis vėjus, mano balsas nieko  nelemia, nes bus įrodyta, kad aš nesirūpinu vaiku iš tiesų mergaitė jau antras mėnuo kai palikta Kaušėnuose. Tai štai kodėl buvau taip karštai įkalbinėjama ją ten palikti.
Artimiausią savaitgalį parsivežiau sirguliuojančią Montaną, o per Gegužės 1-ją nesiryžau su vaiku eiti į demonstraciją, nes buvo prastas oras. O juk eidavau, net mėgau eiti. Nuo pat kūdikystės  Montana keliaudavo kartu tokia pulko sūnus, jei kas beatsimenat filmus apie karą ji keliaudavo iš rankų į rankas, o aš tik retkarčiais pasilypėdavau kur aukščiau apsidairyti, kuriam rikiuotės gale mano vaikas sėdi kam nors ant pečių ir šlumščia saldainius. Tą sykį, kaip tyčia, nenuėjau.
Po švenčių visi nusikaltėliai, nebuvę demonstracijoj, buvom pakviesti į dekanatą, formaliai apklausti ir nubausti mėnesiui atimta stipendija. Man taip pat. Garbi, aukštai idėjinė komisija neišgirdo mano klausimo, ką man reikės daryti, kuo maitinsiu vaiką, juk gyvenu iš stipendijos? Kuo vaikas kaltas?
Grupės draugai buvo visu būriu pasišovę eiti į dekanatą teisybės ieškoti, vos sustabdžiau tik bėdos prisidarysit, o nieko nelaimėsit. Ką nors sugalvosiu.
Gal ir būčiau sugalvojusi, bet tuo metu galėjau tik verkti, taip viskas juoda atrodė, nes vakarykščiai parduotuvėj man dar buvo ištraukę piniginę su paskutiniais 19 rublių. Tai buvo didelis sutaupytas lobis, mano, kad ir padidinta, stipendija buvo 42rb.
Išeitį už mane sugalvojo draugai sumetė po rublį, nuėjo į profsąjungos komitetą ir nupirko keturis kelialapius į KMI vasaros stovyklą Latežery po du kelialapius mudviem dviem pamainom, visam mėnesiui. Mudvi su Montana gavom dovanų nuostabią vasarą. Ačiū principingai komisijai, mane nubaudusiai. Rodos tai tetruko mėnesį, o kiek šviesių atsiminimų liko. Jie ir dabar, jei kada viskas pasidaro nepakeliamai niūru, praskaidrina nuotaiką.
Jau patį pirmą vakarą, dar tik kuriantis stovykloje, vaikinai sugavo žaltį ir įmetė į mergaičių palapinę. Tai buvo klyksmo! Veltui pasirodė buvęs toks nuoširdus Tado Ivanausko aiškinimas, kaip atskirti žaltį, gluodeną, gyvatę, kaip jų neskriausti.
Dieną kitą pasitrainiojusi stovykloj pradėjau nuobodžiauti ir ėmiausi savo mėgiamiausio užsiėmimo valkatavimo. Virtuvėj susitardavau, kad mudviejų pietus paliktų orkaitėj ten buvo tokia didelė, senovinė, malkom kūrenama viryklė su orkaite o pati užsikeldavau savo trimetę dykrytę ant pečių ir basa iškeliaudavau visai dienai į mišką. Mudviejų maršrutai darėsi vis tolimesni, suradau žemuogynus, kokių gyvenime nebuvau mačiusi, tokie tik Dzūkijos miškuose galimi. Bet žemuogės greitai pasibaigė. Mėlynynus nusižiūrėjau prie užakusio ežerėlio gražios, didelės uogos  samanose, bet reikėdavo pasklaidyti, kad rastum.
Papietaudavom mudvi bandele, užsigerdamos vandeniu, tarp dviejų  pušų  parišdavau medžiaginį hamaką, paguldydavau Montaną miegoti, o pati priuogaudavau  vakarienei mėlynių.
Garbės reikalas būdavo kasdien nusimaudyti Ašarynėj tai toks nedidelis ežerėlis labai druskingu vandeniu, todėl jame nuskęsti neįmanoma. Vanduo skaidrus skaidrus, gali dugne ir kelių metrų gelmėj akmenėlius skaičiuoti. O krante senos sakingos pušys, sakais kvepianti vasaros kaitra ir ramybė. Ir dabar mintimis  nuklystu ten, pasibūnu.
Į stovyklą įjunko ateiti  bernaitis, na, toks truputį ne toks, vardu, jei neklystu, Pranulis. Mūsų mergaitės jį šnekindavo, o jam to ir tereikėjo. Pranulis niekada į stovyklą neateidavo tuščiomis, vis atnešdavo mergaitėms tai uogų, tai gėlių, o baigiamtis antrai pamainai  ir dar nelabai tesubrendusių riešutų. Montanai tik akelės sublizgo juos pamačius labai jau mėgsta riešutus, bet Pranulis nė už ką neišduoda man, kur jis jų randa.
Na ne, to dar nebuvo, kad aš miške riešutynų nerasčiau! Žinoma, sausuose pušynuose  nėra ko ieškoti. Plaukiojant valtimi buvau nusižiūrėjusi kur į ežerą įteka upelis, tai prie jo ir nukeliavom, ir riešutus radom, ir tyčia juos giaudėm, kad Pranulis matytų, buvom patekusios į jo nemalonę, bet paskui susitaikėm.
Vakarais dažnai su prof. Sideravičium ir jo žmona irstydavomės ežere aš būdavau kviečiama irkluotoja, nes jiedu nė vienas irkluoti nemokėjo. Apie daug ką kalbėdavomės, profesorius mėgo pasakoti apie savo vaikystę, jaunystę buvo kilęs iš didelės šeimos ir labai ją mylėjo.
Įsiminė epizodas iš Neptūno šventės. Jo svita, veidus ir kūnus ryškiai  nusidažę vaikinai, pradėjo gaudyti ir mėtyti į ežerą visus stovyklautojus, neskirdami, studentas ar dėstytojas, o mudviejų su Montana nelietė, bijodami išgąsdinti vaiką, bet Montana vis tiek įsiraudojo. Raminu kaip išmanydama, kad nebijotų, kad tie Neptūniukai geri, nepikti, o ji tik dar labiau verkia pasirodo užsigavo, kodėl ją paliko, nenunešė maudyti.
Vakarais eidavom į čia pat esančią sodybą nusipirkti pusę litro pieno vakarienei užpilti ant mėlynių. Tyčia nueidavau anksčiau, man labai patikdavo kur pašalėly atsisėdus stebėti nesuvaidintą gyvenimą, klausytis dzūkiškos šnekos.
Kartą visa šeima parėjo šienavę kažkur miškuose esančiose aikštelėse   nearti, už kelių kilometrų. Visi pavargę, bet skubinai ėmėsi ūkio darbų. Šeimininkė bėgte atskubėjo prie šulinio pasisemti vandens, o čia kaip tyčia nutrūko ir paskendo kibiras. Susigūžiau kas dabar bus? Ogi nieko! Moteris skambiai nusijuokė tai dyvai, kibiras nutrūko!  Vyras nieko nepasakęs susirinko įrankius, išgreibė kibirą, pririšo ir pasėmęs vandens nunešė vidun. Taip ir likau prasižiojus kaip šitaip galima, be barnio, be visų griekų išrokavimo?
O kodėl turėjo būti kitaip ir iš kur toks mano supratimas? Tikrai buvau girdėjusi, tik niekaip neatsiminiau kur, kai panašiai bėdai atsitikus, moteris sūriais žodelias keikė ne tik savo vyrą, bet ir visą jo giminę iki trijų kartų praeitin.
Tai linksmas, taikus dzūkelių būdas!
Turėjau didelį rūpestį pieną tai imu, bet išvažiuojant reikės atsiskaityti, o mano paskutiniai pinigėliai ištirpo per ekskursiją į Druskininkus nejau galėjau neiti į Čiurlionio muziejų? Adomas buvo atvažiavęs į stovyklą kaip fotokorespondentas, pasišlaistė pusdienį, pakirkino mergaites, o mūsų suderėtų 5 rb alimentų taip ir nedavė, neturįs pinigų.
Antroj pamainoj stovyklavo mano dėdė su šeima, Instituto dėstytojas. Išgirdęs istoriją kaip mudvi su Montana papuolėm į stovyklą,, jis mielai pasiūlė kreiptis į jį jei kada finansiniai būtų visai striuka, tai pakartojo ne kartą.  Aš patyliukais galvodavau,  kad, ko gero, blogiau jau man būti negali, bet taip ir neišdrįsau paprašyti na kaip prašyti, jei pats nesupranta?
Išgelbėjo grupės vadovas, sutikęs paskolinti iki pirmos stipendijos.
Prieš išvažiuojant namo sumaniau prisiuogauti mėlynių ir parsivežus išsivirti uogienės žiemai, teisingiau, užkonservuoti be cukraus, buvau įsigudrinusi net kompotus konservuoti be cukraus. Vargas daug ko išmoko.
Išėjau viena, Montaną prižiūrėti palikusi draugams. Nusibeldžiau gana toli. Renku sau, taip spėriai einasi. Pasisiekiau nuo tolimesnio kupsto ir staiga matau, kaip keliasi gyvatė, tuoj tuoj kirs į ranką. Sustingau. Sustingo ir gyvatė. Tai truko, man atrodė, visą amžinybę. Jau maniau neištversiu, sujudėsiu, nes stovėjau pasilenkusi labai  nepatogia poza. Ištvėriau, gyvatė nusileido ir nušliaužė.
Mano basutės suplyšo antrą dieną atvažiavus, todėl visą mėnesį vaikščiojau basa, o važiuojant į ekskursiją Druskininkuose, basutes paskolino prof. Sideravičiaus žmona. Bet išleistuvėms juk reikia kuom nors apsiauti. Pasiskolinau sodyboj didelę adatą, ylą, lininio siūlo, sėdėjau ant kelmo ir remotavau basutes kažkas nufotografavo, yra  kažkur maža, mėgėjiška nuotraukytė.
O paskui buvo išleistuvės!
Virėjėlės paruošė šventinę vakarienę, susėdom puikiajam valgyklos pastate su pusapvalia stikline siena į ežero pusę ir buvo šventė. Net aš šokau, nors ir nemoku šokti.  Be kitų uždainavom ir Kad subatos vakarėlį. Mes, studentai, laiku sustojom, varžydamiesi dėstytojų, o Montana viena atpylė visą:
Vainikėlis buvo žalias
Oj joj joj,
Sugadino tas bezdalius
Ojoj jojoj joj...
Skaniai pasijuokėm. Dainuoja mano mergaitė iki šiol.
Ne šiaip sau ilgai ir nuobodžiai rašau visa tai tam, kad pasakyčiau, jog buvo nuostabūs laikai, kuriuos atsimenu su šviesiu grauduliu ir kad greta jų juokingai menka atrodo šių dienų krizė. Reikia tik sudėlioti į vietas prioritetus.

0

49

PIRMAS PACIENTAS

Jie buvo kaip giminės, buvę šilališkiai pusseserės Silvos klasės draugai, beveik visi suvažiavę mokytis į Kauną, kur ir toliau visokiausiom progom, o tai ir be jokios progos, susibėgdavo Silvos namuose pagal seną papratimą, o ir patogu buvo, nes butas pačiam miesto centre.
Gera tai buvo draugystė, be jokių kudlotų minčių, nesusidarė nei viena pora ir mergaitės, ir vaikinai, jei ne visiems, tai bent artimesniems pasipasakodavo visokius gyvenimiškus rūpesčius, neslėpdavo ir meilės reikalų.
Nors buvau už juos jaunesnė, ir aš žinojau viską, nes nuo mažų dienų augom kartu, buvau kaip neišvengiamas Silvos priedas, kaip įprastas baldas. Niekas nekreipdavo į mane dėmesio, niekam nešaudavo į galvą mintis nuo manęs ką nors slėpti, tuo labiau, kad aš nesikišdavau į kalbas, o visada būdavau po ranka, jei prireikdavo kur pasisiųsti.
Taip buvo Šilalėj, tas pats ir Kaune.
Ir  man jie visi buvo savi, bet Kaziukas kažkaip savesnis. Na, ne tai, kad įsimylėjau, tiesiog kažkas virptelėdavo širdy, kai jis ateidavo, lyg šviesiau pasidarydavo ir eilinio susibėgimo metu man jau buvo ne vis tiek, kur atsisėsti už stalo norėdavau jį matyti. O jis manęs nepastebėdavo, man girdint atvirai pasakodavo savo meilės reikalus su jau toli gražu ne  pirma mergaite. Tai jis pirmas mūsų tokioj senamadiškoj  kompanijoj išdėstė mums tuomet atrodžiusią eretiška teoriją, kad prieš tuokiantis reikia įsitikinti, ar pora suderinama seksualiniu požiūriu.
Nesmerkėm, bet prie tokių minčių reikėjo priprasti.
Mano meilė, jei tai buvo meilė, nebuvo akla, aš gi jį gerai pažinojau, kritiškai vertinau geras ir blogas jo savybes, supratau, kad jis tikrai neatkreips į mane dėmesio, o  jei ir atkreiptų, aš tikrai nesutiksiu būti viena iš daugelio  jo tinkamuno seksualiniu požiūriu išmėgintų mergaičių.
Sykį mes visu būriu per naktinį Kauną lydėjom toliau gyvenusias mergaites. Vaikinai papasakojo, kad prieš kelias dienas juos uosto krantinėj pakalbinusi senutė:
Sūneliai, pasakykit, kokia ten bažnyčia matosi anapus Nemuno?
Pažvelgę jos rodoma kryptimi ir Kaziukas atsakęs:
Švento Elevatoriaus, močiute!
Ar yra toks šventasis? sudvejojusi senutė. Nesu girdėjusi.
Vaikinams pasirodę labai juokinga ir jie užsikvatoję, nes ten buvęs aukštas grūdų elevatoriaus pastatas.
Oi nubaus jus Dievulis, vaikeliai, kad šaipotės iš manęs senos, oi nubaus
Ir mums atrodė juokinga. Ir sugalvok tu man švento elevatoriaus bažnyčia!
Po to vaikinai atgal lydėjo mudvi su Silva. Jie buvo mažumėlę įkaušę, linksmi ir valiūkiški. Taip bekvailiojant, Kaziukas apkabino mane ir pabučiavo. Supratau, kad tai ne mane, lygiai taip pat galėjo apkabinti ir pabučiuoti liepą Laisvės Alėjoj.
Kurį laiką vengiau jį susitikti, o kai vėl ėmėm bendrauti, buvo akivaizdu, kad jis nieko neatsimena, kad tai tik man svarbu. Netrukus jis baigė studijas, vedė, dėstė fiziką  ir karinį parengimą vienoj iš Kauno aukštųjų mokyklų. Laikydama stojamuosius į KMI, patekau pas jį atsakinėti  fizikos egzaminą nustebęs žiūrėjo į mane, tarsi pirmą kartą matydamas, nes buvom kelerius metus nesimatę ir man net pasirodė, kad manęs nepažino.
Paskui kurį laiką gyvenom tam pačiam bendrabuty. Kaziuką sutikdavau retai, beveik nebendravom, tik kartais matydavau vedžiojantį dvi dukreles  bendrabučio kieme ant pačios Žaliakalnio šlaito viršūnės.
Man jau visai bebaigiant Institutą, sykį Laisvės Alėjoj kaktomuša susidūriau  su Kaziuku. Kažkur skubėjau, todėl pasisveikinus buvau beeinanti pro šalį, bet jis sugriebė mane už  rankovės:
Palauk! Pagalvojau, kad tu jau beveik daktarė, gal suprasi, kodėl man kuris laikas nežmoniškai skauda galvą?
Žiūri mano Kaziukas į mane ir šį kartą  tikrai mane mato, negana to, esu jam labai svarbi, gal šiuo momentu net pati svarbiausia, o aš su siaubu jo akyse pamatau grėsmę vyzdžiai nevienodi. Daug nesiaiškindama užrašau ant lapelio savo dėstytojo neurochirurgo pavardę:
Šiandien pat turi jį susirasti Klinikose.
Nusisuka eiti, bet grįžta:
O tu ką manai, kas man yra?
Atlaikau ir tą žvilgsnį. Paklusniai, kaip subartas vaikas, nuėjo į Klinikas važiuojančių autobusų stotelės link. Nuėjo visai kitas žmogus, ne mano Kaziukas toks susimetęs į pečius, nuleidęs galvą, o aš nubridau akiplotu Kauno gatvėm, pamiršusi,  kur ėjau ir ko skubėjau.
Smegenų auglio diagnozė pasitvirtino, tiesa, gėrybinio, tik kam nuo to lengviau, jei po savaitės, operacijos metu, Kaziukas mirė.
Buvo ankstyvas pavasaris, prasidėjo gražios, saulėtos dienos ir, nors kai kur dar buvo sniego, matėsi, kad jau tikrai pavasaris.
Kariškiai pasiūlė palaidoti Kaziuką savo lėšom, žmona sutiko.
Sėdėjau bendrabučio kieme ir laukiau. Mintyse, kaip kino filme, sukosi vaizdai, susiję su Kaziuku, girdžiu, rodos, jo balsą, juoką, matau išeinantį štai čia, pro bendrabučio duris su mažąja dukryte ant rankų, o vyresnėlė eina įsikibusi į kelnių klešnę tada dukrytės buvo dar tokios mažos. Dabar jau ūgtelėjusios.
Iš Lenino prospekto į Donelaičio gatvę įsuka laidotuvių eisena, aš bėgu šlaitu žemyn ir įsimaišau tarp žmonių.
Laidojom Kleboniškio kapinėse. Per pažliugusį sniegą, nuo kalnų tekančius upelius eisena sunkiai rangėsi į statų šlaitą iki pat jo viršaus, susibūrė prie duobės. Neužtruko su prakalbom, o paskui atsitiko kažkas neįtikėtino ant supilto kapo kariškiai pastatė tokią aukštą iš lentų sukaltą ir murzinai raudonai nudažytą piramidę su ryškia raudona žvaigžde viršūnėje.
Pirma mintis bėgti. Bėgti nuo to siaubo kad Kaziuką, mūsų Kaziuką, vaikinuką iš Šilalės, linksmuolį ir išdaigininką, taip mylėjusį gyvenimą, pagerbtų, t. y. pasityčiotų, šitaip su raudona žvaigžde!
Nubridau tarp užsnigtų kapų be tako, kaip ir daugelis kitų palydėjusių, bet paskui sustojau, atsigrįžau. Žmones tarsi kas nupūtė, prie kapo bestovėjo trys Kaziuko moterys žmona, apglėbusi dukreles. Giminių pulkelis stoviniavo nuošaliau, kruvina dėme švietė raudona žvaigždė, žemai slėny tekėjo jau ledus išnešusi Neris ir šiltas, išdykęs vėjelis žadėjo pavasarį.
Vargu ar žmona, sutikusi, kad laidotų kariškiai, suprato, kokios tai bus laidotuvės.
Šią vasarą su vyresnėle dukra lankėm babūnės kapą Kleboniškio kapinėse. Tos kapinės tokios klaidžios, ieškojom ir Kaziuko kapo, bet neradom. Ir tik šią naktį, kai rašau tuos atsiminimus, o per radiją skaito Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, viena  tuščiuose namuose, jau svetimėjanti pasauliui, pagaliau pravirkstu dešimtmečiais nešiotom ašarom.

0

50

MANO JAUNŲ DIENŲ VERONIKA

Grįžau iš ligoninės, laimingo atsitiktinumo dėka prasilenkusi su mirtimi. Namie šalta, nors kaimynė kasdien pakurdavo tik kad gėlės neiššaltų. Viskas padengta dulkėmis, niūru, nejauku. Už lango taip pat pilka, sniego nėra, nors viduržiemis. Mano žingsniai aidi tuščiuose kambariuose. Ką man veikti su tuo tarsi padovanotu gyvenimu? Ar likimas aklas, ar turi aiškų tikslą ir mano sugrįžimas turi prasmę? Kažko nepabaigiau?
Pabandžiau įsivaizduoti, kad tai ne aš, o trys mano dukros stovi štai taip tuščiuose namuose po laidotuvių nuo ko imtis tvarkytis, kai kiekviena smulkmena primena, degina, kai tiek daugelio daiktų, popierių, nuotraukų prasmė nežinoma ir nebėra kieno paklausti kodėl neišmesti tie beverčiai daiktai, ką jie reiškė man? Gal todėl man leista grįžti, kad susitvarkyčiau? Kad išvaduočiau savo mergaites nuo to žeidžiančio  tvarkymo? Ir kad parašyčiau atsiminimus?
Tiek tų jėgų, bet ėmiausi kasdien perkilnoti daiktelius, nors po vieną stalčių, nors po vieną lentynėlę. Didžioji dalis jų turinio atsidūrė šiukšlių konteinery. Taip besitvarkant į rankas pakliuvo sena, 1963m Kauno diena, kurios paraštėse mano ranka parašyta: Adomai, kai važiuosi parsivežti mudviejų, prie mano sudėto kraitelio pridėk abu didžiuosius rankšluoščius. Paskui paaiškinsiu.
Štai ir nuskrido mintys į tas dienas, kai gimė mūsų pirmoji dukrytė.
Kauno klinikose yra tokie pastato išsikišimai su daugybe langų abiejose šonuose ir stiklinėmis durimis gale išėjimui į balkoną. Akušeriniame skyriuje ta didžiulė patalpa tuomet būdavo naudojama kaip palata, į kurią po dezinfekcijos imdavo guldyti pagimdžiusias moteris, kol palata užsipildydavo, o tai trukdavo beveik savaitę, paskui ta pačia tvarka išleisdavo namo.
Ta palata tai uždara valstybė su savais įstatymais, ministerijomis ūkio, ryšių su namais, švietimo, socialinių, užsienio reikalų ir dar visokių, pagal situaciją.
Mano lova  antroji nuo pradžios, o pirmoje guli rusė, karininko žmona, kasdien rypuojanti, kas  bus, jei vyras tikrai atsisakys, kaip gąsdino, ją vežtis namo, nes jam reikėjo sūnaus, o gimė dukra. Raminau kaip įmanydama taip negali būti, be to, juk jis partijos narys, neleis taip pasielgti. Kuriam laikui nurimdavo.
Už manęs įsikūrė mažutė, judri, linksma, nuolat čiauškanti moterytė, kuriai slaugutės nešė ir nešė  maisto paketėlius, kuriuos ji čia pat dalino palatos draugėms, personalui, ir laiškus, į kuriuos ji be atvangos atsakinėjo, plėšdama lapą po lapo iš tam tikslui vyro padovanoto storo bloknoto, kuris kasdien pastebimai plonėjo, nes ji be jokio paskyrimo su didžiuliu entuziazmu ėmėsi ryšių su namais ministrės pareigų mielai dalino tuos bloknoto lapus visoms prašančioms arba ir pati už jas parašydavo laiškelius, savo vyrą ir draugus siuntinėjo su įvairiausiais savo ir ne savo pavedimais. Mobiliųjų tada juk nebuvo, į akušerinį skyrių nieko neįleisdavo, tai ir zujdavo slaugutės kurjerės, už paslaugą gaudamos tai apelsiną, saldainių, tai kelias kapeikas.
Palata pilnėjo, jau žinojom viena kitos vardus, ką kuri pagimdė, kelintas tai vaikas, galimi vardų variantai, įdomesnių vardų pasiūlymai, jau išsipasakojom visas gimdymų skausmus ir jausmus, jau naujagimių kambario sesutės pakalbėjo apie kūdikių priežiūrą, bet tikruosius universitetus išėjom palatos universitete, kur ne pirmus vaikus auginančios mamos dalinosi sava patirtimi, kartais ir labai skaudžia. Mes, taip vadintos pirmakartės, gaudyte gaudėm jų žodžius ir pačios klausinėjom. Ypač pakilo dėstymo lygis kai po vienos nakties palatoj atradom kūdikių auginimo profesorę dešimtą kūdikį, sūnelį, pagimdžiusią moterį Danutę, tokią mielą, apvalmurzėlę, švelniabalsę mamą, ramią ir patikimą, tarsi spinduliuojančią gyvenimo džiaugsmą. Apie ją  nepastebimai ėmė suktis visas palatos gyvenimas.
Nesnaudė ir užsienio reikalų ministerija tik jai vienai žinomais diplomatiniais kanalais į palatą ateidavo žinios apie moteris, jų šeimas, rūpesčius, santuokas, skyrybas, naujagimių tėvelius, materialines galimybes. Daugelis moterų pasipasakodavo pačios yra toks palatos atvirumas, kai su pirmą kartą gyvenime sutiktais žmonėmis  gali išsikalbėti kaip su seserimi. Kažkas kažką nugirsdavo iš medikų, daugelio žinių šaltinis būdavo nėštumo patologijos palatos, kuriose gulinčios moterys žinodavo viską, nemažai duomenų būdavo randama laiškeliuose kažkas iš namiškių pažįsta, kažkas gyvena kaimynystėje. Įdomiausia, kad ne sykį žinios į palatą ateidavo anksčiau, negu moteris atsirasdavo palatoj.
Taip nutiko ir su mano jaunų dienų Veronika tai aš ją taip vadinu, ji nebuvo vardu Veronika. Tarsi oro srovės nešama nušiureno per palatą žinia atvažiavo gimdyti mergaitė, netekėjusi, palikta vaikino, o tėvų išvaryta iš namų, prisiglaudusi draugės kambarėlyje ir tai tik laikinai, nes draugė išteka.
Palatos ore pakibo klausimas tai ką ji dabar darys? Prieš tokią negandą pritilo net mano karininkienė, juolab, kad netrukus gavo vyro laiškelį su daugybe gražių žodžių, kuriuos mums ir perskaitė visus, dviprasmiškus ir vienareikšmius.
Buvo svarstoma, kas mergaitei galėtų išnuomoti kambarėlį o iš ko gyvens? Jei dirbti kas prižiūrės vaikelį? Rūpestis pritildė moteris.
Kai po nakties palatoj atsirado naujokė, visas apstulbino jos grožis tiesi, išnaši, storom kaštoninėm kasom, mielu, atviru veideliu. Koks kvailys galėjo tokią palikti!!! Dar labiau pritrenkė žinia pagimdė dvynius, sūnelius. Ir bėda tarsi padvigubėjo.
Palatoj šurmuliavo įprastas gyvenimas, vizitacijos, procedūros, atvežami, išvežami kūdikėliai, jaukūs pašnekesiai vakaro prieblandoj prieš sumingant, kai sienom šliaužioja autobusų, besisukiojančių galinėj Klinikų stotelėj, atšvaitai. Visos kalbam, tik naujokė tyli.
Pas Veroniką kelis kartus per dieną buvo užėjusi gydytoja, jos apie kažką kalbėjosi patyliukais, bet palata vis tiek nugirdo mergaitė apsisprendė atiduoti kūdikius į kūdikių namus ir dabar atsisako juos maitinti, kad neprisirištų, nepamiltų. Popierius pasirašiusi dar gimdykloj, nė nepažvelgusi į sūnelius.
Praėjo diena. Pritilo net mano čiauškutė kaimynė. Veronika tylėjo.
Aš jau gyvenau grįžimo į namus nuotaikom, mano vyras prajuokino visą palatą, parašęs, kad nors iš žemės iškas, bet pirmagimės dukros  parsivėžti atvažiuos su rožine Volga. ( ir surado, ir atvažiavo išeidami matėm, kaip visa palata stovėjo prie langų, kad įsitikintų ).

Kitą rytą labai suintensyvėjo profesorės Danutės susirašinėjimas su namiškiais, Čiauškutės bloknotas tirpte tirpo, o palata degė smalsumu, bet Danutė nieko nekomentavo ar maža reikalų tokioj didelėj šeimynoj? Pavakary Danutė prisėdo ant Veronikos lovos su paskutiniu namiškių laiškeliu rankoj, nieko nesakydama paglostė jos puikias kasas pasigrožėdama. To Veronika nebeištvėrė, pravirko iš pradžių tvardydamasi, inkšdama kaip šunytis, paskui įsiraudojo nebesislapstydama. Danutė tarsi nekreipė dėmesio, sėdėjo užsigalvojusi, paskendusi savose godose ir vis glostė raminamai, švelniai, neskubėdama verk, mergaite, verk, tu dar būsi laiminga, labai laiminga... Verk!
  Kai Veronika kiek aprimo, Danutė neleidžiančiu priešgyniauti balsu pasakė, kad ji paprašys daktarės ją palaikyti kelias dienas ilgiau, kad išrašytų drauge su Veronika, o tada jos abi su visais trim sūneliais grįš į Danutės namus; su vyru jau viskas esą suderinta, vyresniesiems vaikams pasakyta, jie labai laukia jų visų. Ir į darbą, kai sustiprės, galės išeiti man jau didelio skirtumo nebus, ar prižiūrėti dešimtį, ar dvyliką vaikų, tuo labiau, kad ir auklelių jau nemažai pasiauginau. Vietos visiems užteks.
Kalba Danutė, kalba, vis įterpdama būsi, mergaite, laiminga, būsi kad Veronika net verkti pamiršo. Paskui stojo kelios minutės tylos, palata laukė sulaikiusi alsavimą, kol pasigirdo jau abejejantis, jau nepriešgyniaujantis Veronikos balselis o kaip aš juos parsivešiu, aš nieko neturiu, aš neruošiau kraitelio, aš jau seniai buvau apsisprendusi palikti, tik niekam nesakiau.
Štai čia ir įsijungė į problemos sprendimą socialinių reikalų ministerija. Po trumpo pasitarimo buvo paskelbtas nutarimas kiekviena mama išvažiuodama iš savo kratelio ką nors paliks, o kad nepaliktų visos to paties, Čiauškutė atsivertė naują savo bloknoto lapą ir per kelias minutes buvo išspręstas dvynių kraitelio  klausimas.
Kokiu šiltu žvilgsniu mes visos palydėjom  Danutę ir Veroniką, kaip dukterį su motina jau ramiai besišnekučiuojančias, išeinančias pasakyti, kad sekantį kartą jau atneštų sūnelius maitinti ir atsiimti to nelemto kūdikių atsisakymo rašto. Paskui jautėmės kaip gerosios laumės, suėjusios pažiūrėti sūnaitėlių tarsi visos palatos krikštasūnių.
Veroniką dar kartą atsitiktinai sutikau po kelerių metų, vėl klinikų koridoriuj pradėjusi nuo sanitarės darbo tam pačiam akušeriniam skyriuj, jau įpusėjusi medicinos studijas. Sūneliai? Puikiai! Jų tėvelis grįžo, susituokė. Danutė Veronikai nesant namie atsivedė jos motiną parodyti anūkėlius, tie akimirksniu išsprendė kartų problemą tėvai atsiprašė Veronikos, visi sugrįžo namo.

Tokia užrašo Kauno dienos paraštėj istorija tai nurodymas atvežti du rankšluoščius iš kuklaus mano studentiško kūdikio kraitelio padovanoti Veronikos sūneliams. Kai vėliau mano dukrytei draugai padovanojo šeštą lėlę, atvirai pasipiktinau neišmanėliai, atneškit studentų vaikui rankšluostį ar atraižą kartūno, kokį rūbelį pasiūsiu, o ne šitiek lėlių!
Bambėjau ir staiga nutilau tai juk mes, palatos moterys, neišmanėlės, mūsų sąraše nebuvo nei vienos mašinytės Veronikos berniūkščiams! O gal kuri nors susiprato?
Dabar jau galiu tą seną laikraštį išmesti tai tik dar viena gyvenimo šiukšlė.
Verk, mergaite, verk... Tu dar būsi laiminga, labai laiminga... Verk!

0

51

TAPSMAS

Už lango ūkanotas ankstyvo pavasario rytas. Mano kaime tylu neskuba šiemet pavasaris, neskuba ir žmonės. Iš tos ūkanotos aušros, panašu, įdienos šviesi, saulėta diena ir gyvenimas tęsis. O dabar, kol dar niekas netrukdo, vėl ir vėl grįžtu į atsiminimus. Šį kartą bandau rasti atsakymą į klausimą kada žmogus tampa savimi, tuo, kuo yra paskui visą gyvenimą, vyru ar moterimi, kažkurios profesijos atstovu, asmenybe ar menkysta? Kaip tai įvyksta palaipsniui ar staiga? Ar ir vienaip, ir kitaip palaipsniui susikaupia kritinė masė kažkurių prielaidų, o jau tada staiga suvoki save esantį būtent tokį.
Nustembu aptikusi, kad galiu tiksliai pasakyti, kada tapau gydytoja 1966 metų rugsėjo pirmąją. Ne tada, kai man buvo įteiktas diplomas, ne tada, kai pirmą savo darbo dieną atėjau į kabinetą, apsivilkau baltą chalatą, pasidėjau krūvelę tuščių receptų blankų šalia farmakologijos žinyno ir paprašiau pakviesti pirmąjį ligonį, netgi ne tada, kai  mirė žmogus, o aš buvau bejėgė padėti. Ne, gydytoja aš tapau būtent tą dieną.
Ir dabar, rodos, matau aną skaidrų, jau rudeniškai vėsų rytmetį, kai mes dideliu būriu klegėjom pėsčiomis per Žaliakalnį į Kauno klinikas paikiodami, juokaudami, linksmi ir nerūpestingi, nenorėdami galvoti, kad tai paskutinis mūsų studentiškas rugsėjis, kad niekada nebebus tokios dienos ir mes nebebūsim kartu. Kur ir kuo būsim?
Sugarmėjom į hospitalinės terapijos skyrių, pritilom. Mums buvo parodytas rūbinės kambarėlis persivilkti, pasidėti knygas, užrašus, o tada suskirstė nedidelėm grupelėm po penkis - šešis, paskyrė vadovus.
Prie mano grupelės priėjo toks paprastas, ramus, neišvaizdus dėstytojas tuomet dar docentas Juozas Blužas. Prisistatė, įsimaišė į mūsų būrį, lyg nė nebūtų dėstytojas, o vienas mūsų, lygus tarp lygių ir prabilo taip pat kaip gydytojas į gydytojus. Štai tada aš ja ir tapau. Pasitikėjimas, pagarba, dėmesys, žinojimas, kad visada sulauksi pagalbos, jei jos prireiks, jauną žmogų padaro asmenybe. Žinių galima rasti knygose, su laiku atsiranda patirtis, bet tam, kad taptum gydytoju, reikia, kad prieitų prie studentų toks štai žmogus ir nusivestų drauge į palatas, į profesiją
Nebeblaškomi po kitus skyrius, tik retkarčiais benueidami į Institutą išklausyti bendras paskaitas, hospitalinės terapijos skyriuje kasdien po kelias valandas mokėmės ir dirbom tris mėnesius. Buvo įdomu, buvo gera.
Pasibaigus ciklui, po laisvo mėnesio savarankiškam pasiruošimui, mūsų laukė grėsmingasis Hospitalinės Terapijos Valstybinis Egzaminas. Nejučia rašosi didžiosiomis raidėmis juo, kaip vaikai baubais, studentai būdavo gąsdinami nuo pirmos studijų dienos; baisiau, negu anatomijos egzaminas antrame kurse. Jei jau pavykdavo jį išlaikyti, o dar jei geru pažymiu, galėdavai manyti, kad diplomas rankose.
Pagaliau atėjo ta lemtingoji diena. Visus studijų metus aš į egzaminus eidavau savanore su pirmaja grupe mėgstu šviesia galva, dar neišvarginta laukimo, nerimo  atlikti darbą, o paskui jau užšvęsti.
Šį kartą buvo ne taip į egzaminą kvietė pagal sąrašą ir aš į pirmą grupę nepatekau. Suėjo pirmieji, stojo mirtina tyla kabinete ir koridoriuj už durų. Kaip gaila, kad nemoku piešti labai norėjosi pavaiduoti tą stovinčių ar sėdinčių ant iš kabinetų susinešiotų kėdžių jaunų žmonių grupę iki skausmo pažįstamais veidais, tąkart tokiais susirūpinusiais, pablyškusiais. Viena mergaitė kažką pašnabžda draugei į ausį ir įtemptai laukia atsakymo, lyg nuo jo priklausytų gyventi ar mirti, kažkas  skubėdamas dar varto užrašus, bandydamas rasti atsakymą į staiga kilusį klausimą o juk būtinai to paklaus. Beviltiški, į vieną tašką įbesti žvilgsniai, nuleisti pečiai, didelis didelis rūpestis. Mūsų dėstytojo nėra su mumis, jam eilinė darbo diena. Matom jį vaikščiojantį skyriuj į palatas vis pažiūri mūsų pusėn, nusišypso. Palaiko moraliai.
Ta visus apėmusi nuotaika veikia ir mane nieko nebeskaitau, nieko nebeieškau užrašuose, tik laukiu, įsitempusi, nieko negalvodama.
Pagaliau kabineto durys atsidaro, aš pašoku, nes dabar mano eilė eiti, bet stabteliu, kai išėjęs vaikinas garsiai, bravūriškai pasako pravarė! Taip, tarsi jam visai nesvarbu.
Įeinu. Dar pilnai nesuvokusi kas įvyko išsitraukiu bilietą, šmėsteli mintis gerai, nesunkus ir tik tada pastebiu, koks susinervinęs prof Januškevičius. Pas jį jau atsakinėja mergaitė, bet profesorius jai beveik neleidžia pasakoti, duoda klausimus, vieną po kito, o ji drebančiom rankom glamžo popieriaus lapą ir nė į vieną jų neatsako, net į langviausią.
Ne ruošiuos atsakinėti, o tik žiūriu į tai, kas vyksta prieš mane, nustebusi juk ta mergaitė pusėtinai mokėsi, verta jei ne ketverto, tai bent jau stipraus trejeto.
Viskas, galit eiti nuskamba kaip nuosprendis. Mergaitė svirduliuodama išeina.
Pas antrąjį egzaminatorių nueina vaikinas. Greta manęs besiruošiančios Jonės veide panika jos eilė.
Profesorius pažvelgia į  Jonę, ši purto galvą dar nepasiruošiau, į mane tik dirsteli, bet nekviečia, juk ką tik įėjau. Tyla, tik girdėti, kaip nervingai profesorius barbena pirštais į stalą. Laukia.
Negirdėtas dalykas du studentai neišlaikė hospitalinės terapijos valstybinio. Kas dabar ryšis eiti pas profesorių?
Vėl kviečia Jonę dar nepasiruošiau. Ne, ji ne toks žmogus, kad dėl tokios smulkmenos, kaip kažkieno sugadinta profesoriaus nuotaika, rizikuotų savo karjera, taip kruopščiai suplanuota, taip nuosekliai kuriama. Tegu eina kas nori, ji tikrai neis.
Profesorius pažiūri į mane prašom. Prieinu, nelaukusi raginimo imu dėstyti pirmąjį klausimą, glaustai, trumpai. Paklausia piktai, nekantriai, bet tokį pajuokiančiai lengvą klausimą. Taip pat piktai atsakau, atsieit, susiprakit, kad toks klausimas mane užgauna.
Dėstykit antrą klausimą.
Kalbu nuosekliai, išsamiai. Profesorius klausosi žiūrėdamas į mane ir man kažko nejauku nuo to jo žilgsnio, jaučiu, kad jis mažiausiai galvoja apie tai, ką pasakoju. Aš labai panaši į savo tėvą gal jam primenu? Paskui užsimerkia, atsilošia kėdėje ir nurimsta, tik vis dar retkarčiais nervingai krusteli pirštai. Baigiu dėstyti. Paklausia keletą rimtų klausimų. Atsakau.
Trečia klausimą.
Jo neišklauso iki galo užteks.
Paklausia, kaip atrodo ir ar esu mačiusi auksinio stafilokoko kultūras.
Atsakau, kad esu mačiusi laboratorijoj tasyklingos apvalios formos, auksiniai geltonos spalvos. Ir kažkodėl pridedu labai gražios...kaip mirtis.
Profesorius vėl įdėmiai įsižiūri į mane. Nenuleidžiu akių. Tai užtrunka per ilgai. Nežinau, apie ką galvoja profesorius, o aš su siaubu jaučiu, kad jei tai tęsis  dar minutę, aš nebepajėgsiu nueiti iki durų jaunystėj man dažnai būdavo žemas kraujospūdis ir ne naujiena nualpti.
Ačiū, galit eiti.
Atsikėliau. Jonė tuomet jau žvaliai atsakinėjo antrajam egzaminatoriui.
Išėjau. Matyt atrodžiau baisiai, nes bent keli draugai pašoko užleisdami man kėdę. Pasipylė klausimai kaip, kiek gavai, nejau ir tave pravarė? Sekanti mergaitė, kuriai buvo eilė eiti, stovėjo įsitvėrusi durų ranksnos ir laukė atsakymo, o aš vedžiojau akimis nuo vieno klausiančio prie kito ir nepajėgiau nieko pasakyti.
Pustekinis atbėgo mūsų vadovas, akimirksniu įvertino situaciją, suėmė mane už pečių, supurtė kiek gavai?
A-a-atrodo, penkis...
Nugriaudėjo juokas, mergaitė įėjo į kabinetą.
Toliau egzaminas vyko normaliai, įvertinimai daugmaž atitiko žinias.
Mes dar pusmetį buvom kartu, bet daugiau aš niekad nepažvelgiau Jonei į akis. Vėliau ji realizavo visus savo planus panašiais metodais, kaip per egzaminą, tik žymiai niekšingesniais.
Visi mes kažkada tampam savimi.

0

52

IR VĖL MANDATINĖ

Draugai iki paskutinės dienos galvojo, kad juokauju, nevažiuosiu į kaimą, liksiu Kaune. Daug buvo lažybų, daug gėrimų pralošta. O aš demonstratyviai  ruošiausi. Sykį  atsiskyrusi nuo būrelio draugų atsistojau eilutėn prie batų parduotuvės Laisvės Alėjoj:
Parduoda  guminukus. Kaipgi aš kaime be jų?
Ir štai šaltom vasario dienom vėl vyksta mandatinė. Dabar jai neužtenka vienos dienos, kaip stojant, nors kviečiamųjų kelis kartus mažiau, dabar ji trunka šešias ilgas dienas. Pirmąją dieną kviečiami aktyvistai seniūnai, komsorgai, proforgai, pasižymėję studentų mokslinėj draugijoj, būrelių vadovai su jais ir manasis, turėjęs visokių pareigų. Toliau pagal pažangumą. Aš ėjau antrą dieną.
Ir vėl šurmulys už Rektoriaus kabineto durų, kur sukinėjasi ne vien tą dieną kviečiamieji, bet ir visi kiti nuolat užsuka pasižiūrėti kas kur paskirtas, kokios vietos jau užimtos, gal reikia koreguoti savo pasirinkimą. Ateidavo draugai, vyrai ar žmonos, net tėvai.
Ir vėl įeinu į tą patį kabinetą, apie tą patį stalą sėdi beveik visi tie patys žmonės kaip prieš šešerius metus, tik dabar visi pažįstami, ir tas pagyvenęs žmogus stalo gale, Rektorius, artimas ir savas taip padrąsinančiai nusišypso. Tik to vaikinuko, kuris labai domėjosi mano persona stojant, Instituto komjaunimo sekretoriaus, dabar jau nėra, jis baigė anksčiau. Vietoj jo sėdi naujas, nepažįstamas ir manim visai nesidomi. Kokie mieli ir brangūs dėstytojų veidai. Aš šypsausi ir jie atsako tuo pačiu.
Referuoja, kad mano pasirinkimas į Viešvilės vaikų namus. Rektoriaus, o ir ne vien jo, veiduose nuostaba. Kai pirmas įspūdis priblėsta, Rektorius griežtai, netgi piktai pareikalauja paaiškinti, kokie tokio mano pasirinkimo argumentai. Vardiju:
Graži gyvenvietė, aplinkui miškai, Nemunas, užliejamos pievos, duoda butą, už mano kiemo tvoros vaikų darželis dukrai...
Dar susizgrimbu pridurti:
Vaikų namai ir ambulatorija metai kaip neturi gydytojo. Apylinkėj daug  ligonių aš teiravausi.
Daugelis šypsosi tokį atsakymą vargu ar yra girdėję. Rektorius bando išgąsdinti ar bent žinai, ką ten reikės dirbti tuose vaikų namuose.
Atsakau:
Jei Jūs iš manęs per šešerius metus padarėt gydytoją, tokioj siauroj specializacijoj, manau, kaip nors susigaudysiu, nuvažiuosiu į kursus.
Kažkas kitas klausia:
Jūsų vyras taip pat gydytojas, ką jis dirbs Viešvilėj? Juk ten dviejų gydytojų nereikia?
Lėtai, skanduodama žodžius atsakau:
Vakar Jūs mano vyrą paskyrėt į miestą ir nepaklausėt, kur ir ką dirbsiu aš.
Rektorius klausiamai žiūri į kolegas, visi linksi galvom.
Tyla užtrunka, o man linksma.
Kažkas bando siūlyti  važiuoti ten pat. Purtau galvą:
Oi ne, ne! Kuo toliau nuo to žmogaus!
Komjaunimo sekretorius nebenuleidžia nuo manęs akių.
Tada rektorius taip šeimyniškai, net pasilenkęs, lyg be mudviejų nieko daugiau už to stalo nebūtų, klausia:
Tėvelis jau gyvena Vilniuj? Gal nori į Vilnių?
Ne, su tėveliu mane mažai kas sieja.
Ar nori pas mane į katedrą?
Ne.
Kodėl?
Aš žinau, kas darosi Jūsų katedroj. Noriu, kad tarp manęs ir ligonio niekas nestovėtų, nei kolegų karjeros siekiai, nei kova dėl pareigybių.
Kabinete mirtina tyla.
Tai ko tu nori?
Į Viešvilę.
Į Viešvilę tai į Viešvilę sako Rektorius, atsilošdamas į kėdės atkaltę. Kai norėsi grįžti, ateik pas mane, jei galėsiu, padėsiu.
Ir per sekančias skirstymo dienas vis nueidavau pasidomėti, kaip sekasi draugams. Labai sukrėtė pamatytas vaizdas, kaip verkė mergaitė, apsikabinusi savo vyrą, beje, mano buvusį choro vadovą S. Nėries vidurinėj mokykloj, kai ją paskyrė į Šilalę baisiau, negu į Sibirą. Mano vaikystės Šilalę.
Stovėjau šalia juodviejų ir neradau žodžių kaip įtikinti, kad ir Šilalę galima pamilti? Kodėl žmonės taip bijo gyventi? Juk tik trejiems metams.Dar tariausi su draugais, gal man pasisiūlyti važiuoti į Šilalę, jei ją sutiktų palikti Kaune. Ne mergaitės buvo gaila, buvo gaila mano šilališkių ką gero gali duoti žmonėms gydytoja, atvažiavusi su tokia išankstine nuostata?
Mane atkalbėjo :
Tave į Šilalę, aišku, mielai paskirs, bet jos Kaune tikrai nepaliks.
Nesu pasidomėjusi, kuo tai baigėsi.
O dabar birželis, toks svaigus netolimos laisvės pojūtis.
Paskutiniam, marksizmo, egzaminui nei nebesiruošiau, per laisvas dienas persikrausčiau. Viešvilėj man buvo duoti du kambarėliai prieškary buvusios karčiamos mansardoje, bet mano sudedama lovelė, stalas  ir aklo žmogaus iš vytelių nupinta Montanos lovytė, už šešis rublius nupirkta Žaliakalnio turguj, puikiai tilpo viename kambary. Į Kauną benuvažiavau išlaikyti tą paskutinį egzaminą ir atšvęsti išleistuves.
Marksizmą, kaip ir visus šešto kurso valstybinius, išlaikiau penketu. Per išleistuves katedros vedėjo Zakso buvau paskelbta geriausia visų laikų jo studente ir pakviesta šokio. O siaube! Ir dar valso, o šokti tai aš nemokėjau tada, taip ir neišmokau iki šiol na, nebent po trečios.
Gyvenimas susideda iš paradoksų nuo mažens saugumas mynė ant kulnų, nes tėvelis buvęs politkalinys. Štai ir dabar grupės vadovės parašytą gerą charakteristiką užprotestavo komjaunimo komitetas esą iš anksto įspėti, kad man nebūtų duota gera charakteristika, o štai marksizmo katedros vedėjas skelbia mane geriausia studente.
Kad vadovė taip nesikankintų, pati parašiau savo charakteristikos pirminį variantą neatsikračiusi religinių prietarų, netvarkinga, vengia visuomeninio darbo, neturi atsakomybės jausmo, su ja į žvalgybą eiti nepatartina. Paprašiau vadovės tokią ir paduoti. Nežinau, ar padavė, bet mano byloj buvo standartinė, valdiška charakteristika paskaičiau vaikų namuose atsitiktinai aptikusi savo bylą.
Matyt tam turėjo įtakos ir manojo parašytas skundas - pasiaiškinimas, kodėl jis, toks pavyzdingas tarybinis studentas, komjaunuolis, visuomenininkas buvo priverstas su manim išsiskirti. Nurodytos tos pačios priežąstys.  Man tą skundą komjaunimo komitete davė perskaityti patvirtinau, kad viskas, kas jame parašyta, yra tiesa. Netrukus išsiskyrėm oficialiai, po mėnesio jis vėl buvo vedęs.
Dar ir dar kartą pasidžiaugiau, kad laiku supratau, su kuo penkerius metus dalinausi gyvenimu ir kad pasirinkau paskyrimą į kaimą iš viso nepaskirti į darbą manęs negali, o žemiausioj sveikatos apsaugos sistemos pakopoj, nesiekdama karjeros, būsiu nepažeidžiama. Kokia naivi buvau! Bet juk tada dar nebuvau skaičiusi Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros ir nežinojau jos gyvenimo Lietuvoj.
Tada, o ir dabar mano gyvenimo credo yra ne kovoti su blogiu jo metodais, o teigti gėrį. Tada kažkaip savaime blogiui nelieka kas veikti.
Milicijos pasų stalo darbuotoja atsisakė išregistruoti pasą ir liepė ateiti rytoj, o per  naktį dar gerai pagalvoti :
Ką, mergaite, darai, turėdama pastovią registraciją Kaune?
Na, bet kas galėtų perkalbėti žemaitę, jei ji sykį apsisprendė? Mama sakydavo greičiau akmenį išvirsi, negu tave perkalbėsi. Visaip yra buvę su tuo užsispyrimu, bet šį kartą neapsirikau, niekada nesigailėjau.
Sekančią dieną po išleistuvių abi su ketverių metukų Montana išvažiavom į savo Viešvilę. Net nebenuėjau antrą išleistuvių dieną padėti draugams išgerti tų gėrimų, praloštų lažybose dėl manęs kad nevažiuosiu dirbti į kaimą.
Vėliau du kartus prof. Z. Januškevičius mane kvietė grįžti į Kauną, paskutinį sykį dar pridėjo:
Kol aš dar galiu padėti.
Netrukus jo nebeliko.
Ne pasigirti norėdama tai rašau, bandau pasakyti, kad visada buvo, yra ir bus gerų, nuostabių žmonių. Deja, menkystų taip pat.

0

53

KAVALIERIUS

Pirmoji mano darbovietė buvo Viešvilės vaikų namai, žinoma, ir ambulatorija. Tai jau buvusioj Prūsijos teritorijoj esantis kaimelis palei senąjį plentą, plačios užliejamos pievos palei Nemuną, iš trijų pusių gražūs sausi miškai, daugiausiai pušynai. Dar dabar tebesapnuoju anuos pavasarių potvynius, girdžiu zuikių šauksmą užlietų lankų salelėse, tebeklajoju miškų keleliais kaip po parką.
Butą gavau kažkada buvusios karčiamos mansardoj. Iš pirmos algos nusipirkau dviratį ir radijuką, paskui dar sofą - lovą, prasigyvenau dvi kėdes ir vieną taburetę. Pastarąją nusipirkau pati, o štai kėdes gavau dovanų.

Nuo pirmos atvažiavimo į Viešvilę dienos įsitaisiau simpatiją tokį nuostabų, baltutėle žila ševeliūra, visada tvarkingai, net, sakyčiau, meniškai apsirengusį seneliuką. Šaunus tai buvo seneliukas, beviltiškai siekiantis vis dar neprarasti savo donžuaniško žavesio, asistavęs man tiesiog klasikiniai. Ir aš įsitraukiau į jo žaidimą. Susitikę mudu vesdavom pokalbį pagal visas etiketo taisykles, su komplimentais ir padėkom už juos, su subtiliom užuominom, citatom iš sonetų. Ramiais tyliais pavakariais jis mane pakviesdavo pasivaikščioti, prieš tai atsargiai pasiteiravęs, ar turiu laiko, ar nesutrukdys man kokiam malonesniam užsiėmimui, ar nesivaržau jo draugijos ir būdavo labai laimingas, jei sutikdavau.
Vaikštinėdavom paplente, nes juk Viešvilėj jokių gatvių nėra, visos trobelės palei kelią. Sykį nusižengiau etiketui, tuo labai nuliūdindama savo gerbėją pasivaikščiojimui pasiūliau kitą maršrutą keleliu per mišką. Ne, užprotestavo seneliukas, aš niekad nesutiksiu, kad toks mano poelgis bent dėmele suteptų damos reputaciją. Dviese į mišką? Ne, ne!
Kartais aš jį pasikviesdavau gerti arbatos ir tuo pretekstu pavaišindavau šiltais pietumis, nes jis buvo vienišas, pats virdavosi valgį. Vienos tokios viešnagės metu jam ir kilo mintis padovanoti man kėdes, nes aš jį, kaip svečią pasodindavau ant vienintelės taburetės, nors nelengva būdavo jį prikalbinti sėstis, kai stovi dama, o man tekdavo įsikurti ant žemos palangės.

Pažadėjo tai pažadėjo, mandagiai atsisakiau pamirš, maniau iki sekančio karto. Ne, kur tau žiūriu pro langą, ateina mano Don Žuanas dviem kėdėm nešinas. Sunkiai neša, kliūdamas, pavargęs pastato, ant tų pačių pasėdi, pasiilsi ir vėl neša dovaną savo širdies damai daktarei, kuri nepasibodi išklausyti viską apie jo negales ir ne tik negales, o ir daugybę jo šaunios praeities nutikimų; išklausyti ir nepajuokti.
Pasitikau seneliuką kieme nenuneš, mačiau, neužneš jis tų kėdžių į mano mansardą. Vaikų namų direktorius, pasitaikęs būti kieme, nepraleido progos pasišaipyti, tai jis mokėjo puikiai. Įskaudintas seneliukas atsigrįžo į mane jei ir čia būtų sutikęs pašaipą, tikriausiai būtų kritęs negyvas. Ne, man nebuvo juokinga, aš jį supratau. Mylėjau. Jis pasijuto kaip vaikas, priglobtas motinos atsitiesė, sužibėjo akys:
O ką sako aš neleistiną darau? Esu nevedęs, daktarė nuostabi moteris, laisva, kodėl turėčiau slėpti savo jausmus? Tu ką, direktoriau, pavydi?
Ir vėl atsigrįžo į mane, visa povyza klausdamas:
Juk šauniai atsakiau?
Šauniai, mieliausias mano kavalieriau, šauniai.
Paskui gėrėm arbatą sėdėdami ant tų kėdžių ir iš lėto šnekučiuodamiesi, kaip reikalauja etiketas. Atsargiai paprieštaravau:
Ar ne per brangi dovana?
Ne sako tos kėdės man nebereikalingos. Man dar viena liko, o šitų nebereikia, nes pas mane niekas nebeateina. Nebėra kam ateiti, šį pavasarį numirė paskutinis bičiulis. Nebėra kam ateiti. pakartojo ilgokai patylėjęs. Ir aš greit mirsiu. Nieko nebereiks.
Išeidamas pakėlė vieną kėdę, apvertė:
Pažiūrėk, čia užrašyta mano pavardė, jei pamirši, pasiskaitysi.
Mano mergaitės, kai jau po manęs norėsit kada išmesti tas gerokai aptriušusias kėdes, apverskit, paskaitykit, ten plačia, stilinga rašysena užrašyta mano pirmojo draugo Viešvilėj pavardė. Paminėkit jį geru žodžiu. Mudu abu tada buvom labai vieniši.
Netrukus jį išsivežė giminės ir Viešvilėj liko tuščia.

0

54

MIŠKAS

Viešvilė ir miškas man sinonimai. Net namie būdama ar paplente kur eidama pareidama visada jausdavau, girdėdavau, užuosdavu mišką. Jis buvo, rodos, net pačiame kaime, tie seni didžiuliai medžiai išėjo kadaise iš miško, atėjo į kaimą ir liko, sustoję palei kelią, kaip paskutinis miško forpostas, už jų, už tų trobelių, besiglaudžiančių jų pavėsy, už galudaržių jau pievos, ligi paties Nemuno. Iš miško gaudimo ir netgi tylos išmokau suprasti, ko miškas laukia  audros ar ramybės, kaitros ar speigų. Kas nesat buvę Viešvilės miškuose, tas vargu ar žinot, kas yra lietuviškas miškas. Tokios grožybės ir įvairumo iki tol nebuvau mačiusi. Teneįsižeidžia dzūkai, net jų šilai skurdesni, savo smėlynuose augę.
Tą baisiąją 1967jų rudens uragano naktį stovėjau atsirėmusi į didžiulį pakelės klevą prie mūsų mano ir klausiausi, kaip rauda miškas, kaip griūva medžiai, sunkiai atsidūsėdami ir verkiau drauge su jais. O rytą viena mergaitė, neseniai atvažiavusi dirbti į Viešvilę, klajojo nuo vieno virtuolio prie kito, glostė ir guodė juos palaukit, mielieji, mes jus išgelbėsim. Paskui ėjo pas Apylinkės tarybos pirmininką, pas Profesinės mokyklos direktorių, prašė, kad duotų technikos reikia pastatyti medžius. Nesulaukusi pagalbos savo kambarėlį nudažė gedulo spalva juodai. Visą, grindis, sienas, lubas...
Ją išsivežė tėvai. Į Viešvilę ji nebegrįžo.
Aš į Viešvilę atvažiavau vasarą, tuoj po išleistuvių. Įsikūrusi savo mansardoj iki darbo pradžios turėjau visą nuostabų laisvą vasaros mėnesį atostogų, o kišenėj viso labo tris rublius, šiaip taip išsaugotus nuo visokių nebaigiamų reikaliukų dovanų, vardinės taurės, vinjetės, išleistuvių ir dar galai žino ko. Apetitais mudvi su Montana nesiskundžiam. Išvada reikia eiti į mišką, juolab, kad vaikų namuose naktine auklyte dirbanti mano nauja kaimynė, papildomai uždarbiaujanti uogų, grybų rinkimu pardavimui, paklausta, kur čia kokių uogų rasti, atsakė tiksliai miške. Ir kažko taip piktai sužvairakiavo matai, atsirado konkurentė.
Miške tai miške, susiruošėm ir išėjom abi su Montana. Su žemuogėm problemų nebuvo kiekvienoj aikštelėj, pušelių jaunuolyno pakraščiais tik rink ir valgyk. Sunkiau buvo su mėlynėm, teko paklajoti, bet suradom ir tas. Ir avietynus atradom kirtime, o kai dar voveruškos pasipylė, bado šmėkla pasitraukė. Ilgam. Tik vėliau būdavo ir tokių dienų, kai stalčiuj turėdama tris šimtus rublių, pusryčius valgydavau vakare, nes pritrūkdavau laiko. Montana bent daržely pavalgydavo.
Dar turiu geru žodžiu paminėti pardavėją iš mėsos parduotuvės, kuri neprašoma pasiūlė imti mėsos kiek noriu, o užmokėti galėsianti po pirmos algos. Yra pasauly tokia padermė žmonių, ypač moterų, kurių širdys dosnios ir supratingos. Kai vėliau ją visas kaimas teisdavo ir keikdavo už per didelį dosnumą vyrams, aš jos nesmerkdavau, supratau tai tokia gailestinga  siela, kitokia būti ji negali. Tiesos labui reikia pripažinti, kad savo kaimo moterys galėjo būti ramios, su savo kaimo vyrais ji neprasidėdavo.
Toj parduotuvėj buvo labai įdomiai prekiaujama savas kaimas galėjo rinktis mėsą kokią nori, jei paprašysi, nupjaus lašinius nuo nugarinės, o kaina lieka ta pati, iš kumpio išrėš kaulą. Pardavėja tik užsikvatojo, kai paklausiau, kur ji paskui tuos lašinius, tuos kaulus deda ateis Trapėnai  ir išsineš. O juk aš, pikta dūšia, buvau pagalvojusi, kad vaikų namams nurašo.
Tie Trapėnai tai kaimelis anapus Nemuno. Tie patys, iki kurių ir nuo Tolminkiemio nepertoliausiai, kažkur skaičiau, kad Donelaičio laikais su klebonijos svečiais būdavę per mišką einama pasivaikščioti iki Trapėnų. Mano laikais ir dabar tai Kaliningrado srities teritorija. Gyvena Trapėnuose beveik vieni rusai, kaimas klaikiai nešvarus, gatvelėm bėgioja murzini vaikai, šunes, kiaulės, pilamos paplavos. Kaime  veikė plytinė, kurioj atlyginimus mokėdavo du kartus per mėnesį. Štai tom dienom Trapėnų moterys, kiek išprašiusios iš vyrų pinigų, kiek paprasčiausiai jiems girtiems apkrausčiusios kišenes, visu būriu išsikeldavo į Viešvilę vasarą per Nemuną keldavo valtis, žiemą ateidavo ledu. Žinodavom tas dienas žiūrėk jau ir atlinguoja vorelė moterų keleliu per pievas, visos vienodais, juodais satininiais sijonais, vatinukais apsivilkusios. Tai jos ir išpirkdavo lašinius, joms kuo riebesnė mėsa, tuo geresnė, tuo skalsesnė. Prisipirkdavo maisto ir išlinguodavo atgal, terbas susirišusios po dvi ir persimetusios per pečius.
Viešviliškiai taip pat laiks nuo laiko išsiruošdavo į Trapėnus ten būdavo daugiau pramoninių prekių, ypač rūbelių vaikams ir niekada netrūkdavo degtinės, kai Lietuvoj vienu metu su ja buvo visai striuka.
Miškas tapo mudviejų su Montana antrais namais, kiekvieną laisvą minutę sprukdavom į jį akiplotu arba drauge su kuria nors vaikų namų auklėtinių grupe ir jų auklėtoja sena atvira polutorka išvažiuodavom uogauti, grybauti. Greit man nebebuvo paslapčių, kur Kaskalnis, kaip išeiti link Jūravos, kur Liepgiriai, kur senoji Prūsijos siena, skirianti nuo Tauragės rajono tebebuvo nuo tarpukario išlikę riboženkliai. Sužinojau ir esant tyrą, kur buvo spanguolių; dabar ten draustinis. Tą patį rudenį atradau ir bruknyną tyro pakrašty.
Tą  sykį  buvau miške viena.  Nuvažiavau dviračiu ligi tyro, pasigrybavau gražesnių baravykėlių ir buvau besukanti namų linkui, kai užmačiau bruknes, daug daug bruknių net rinkti gaila, rodos, tik stovėk ir grožėkis.
Prisibraukiau pilną kuprinę, parsiradau į Viešvilę. Kaip tyčia sutikau kaimynę, kuri tada man taip tiksliai pasakė, kad uogų ieškoti reikia miške prarišau kuprinę, parodžiau, pasimėgavau jos nuostaba, o į klausimą, kur radau, atsakiau miške. Maniau primuš. Neprimušė. Išvažiuojant iš Viešvilės ne jai, o savo vaikų patronažinei sesutei pasakiau, kur tos bruknės.
Vieną šventą miglotą rytmetį, vos vos švintant, palikusi Montaną namie miegančią, išėjau paklajoti miške. Buvo rugpjūtis. Migla krito rasa ant smilgų, pušelių, voratinklių. Sustojau ant kelelio per jaunuolyną, kol dairiausi, klausiausi miško tylos,  įvyko stebuklas pro debesis prasimušė saulė! Melstis norisi! Viskas žiba, mirga, mainosi, sklaidosi paskutiniai miglos likučiai, visa tai globia tokia drėgna, klampi tyla. Ar nepamačiau, ar tikrai kai aš atėjau dar nebuvo tų virtinių grybukų ant kelelio, nejau sudygo, kol stovėjau? Visi vienodi, kaip žvakelės, kepurėlės šlapios, rudos, blizga kazlėkiukai. Parsinešiau jų prisipjausčiusi, užteko ir pietums, ir Montanai karoliams.
Miško pradžioj, jei įeini palei vaikų namų teritorijos tvorą, buvo kelios miško aikštelės, jau pradedančios užželti savaiminukais iki karo buvę šišioniškių gyvenimai. Nežinojau, nepaklausiau kokie buvo jų likimai, apie tai tie keli Viešvilėj išlikę vietiniai gyventojai nemėgo kalbėti. Praeidama tas aikšteles patylėdavau, mintyse atsiprašiusi pasiskabydavau medlievų, kurios vis dar derėdavo nebesamų namų pasieniais.
Niekada nebijojau miško.
Buvo Viešvilėj ir toks nutikimas. Mane vasaros vakarą, jau temstant, Liepgirių eigulys išsivežė motociklu į iškvietimą susirgo vaikai. Nuvažiuoti tai nuvažiavom, o parvežti nebegali beviltiškai sugedo motociklas. Na, ką padarysi, pareisiu ir pėsčia, kelias žinomas. Negaliu neiti namie Montana palikta mieganti, viena. Susirinkau savo žaisliukus ir pasukau į kelelį. Grįžtelėjusi pamačiau apstulbusias šeimininkės akis nejau eis, viena, per mišką, naktį, vienuolika kilometrų? Išėjau. Visam gyvenimui liko šviesus atminimas tas ėjimas naktį per mišką. To nepapasakosi, tai reikia patirti.
Neskubėjau, grįžau tik paryčiais, palipau į savo mansardą ir prieblandoj matau prie mano durų kažkas sėdi! Miške nebijojau, o čia šaltelis perėjo per nugarą, kol įsižiūrėjau, kad tai ilga, didžiulė svogūnų pynė, pakabinta ant durų rankenos Jūravos girininko šeima kėlėsi kitur gyventi, buvę užvažiavę su manim atsisveikinti, neradę bent svogūnų paliko.
Štai iš tokių smulkmenų susideda gyvenimas; kaip miela visa tai atsiminti.
Kitą vasarą, kai jau buvo gimusi Betina, į mišką išsiveždavom ir ją visai dienai. Keliukai lygūs, gražūs, skujom nubirę vienas malonumas stumti vežimėlį. Kelelis  kelis kartus kerta vingiuotą upeliuką, jame išsiskalbdavom.
Radusi pirmųjų žemuogių, Montana jau žiojosi jas suvalgyti, bet staiga suabejojo ar Betinai galima duoti? Mažajai buvo viso labo mėnuo, bet įvertinusi vaiko gerus  norus, pasakiau, kad galima. Taip ir pradėjo Betina valgyti viską, nepaisant jokių terminų, ypač pamėgo pomidorus ir tai nuo trijų mėnesėlių. Neauginkit, žmonės, vienturtėlių, tai vargšai vaikai, nežinantys, kas tai yra dalintis.
Kiekvieną pavasarį Viešvilė išgyvena potvynį, ledonešį. Paties kaimo neapsemia, tik kažkur žemiau, jau Šilutės rajone kelias būna nepravažiuojamas, todėl nelieka mašinų kely. Labai mėgau tas dienas, neidavau vidun iki juodos nakties. Baisiausias būdavo zuikių šauksmas jų likdavo lankų salelėse. Medžiotojai valtimis plaukdavo į lankas ir išvežę į krantą paleisdavo žvairiukus miškan. Nežinau, kiek tame tiesos, bet sakydavo, kad vienas gelbėtojų ne paleisdavo, o nudirdavo kailiukus. Nesinorėjo tikėti, toks geras žmogus atrodė. Daug dviveidžių Janų vaikšto žeme.
Sykį karštą vasaros dieną vos ne visa Viešvilė buvo prie Nemuno. Artėjant audrai, kas pėsti, kas važiuoti suskubo namo, o aš su mergaitėm tyčia pasilikau prie upės mėgstu audrą. Parsiradę namo, direktoriaus šeima apsižiūrėjo, kad aš negrįžau, o audra  jau pratrūko. Staiga girdžiu atatarška atbarška pievų keliuku vaikų namų sunkvežimis, pats direktorius už vairo, visas ne veide. Pamatęs, kad aš juokiuosi, nusispjovė, nusikeikė lietuviškai ir rusiškai, pasakė, kas aš esu ir vis tiek privertė važiuoti namo. O juk tas pats žmogus ryžosi vaiką auklėti mušimu. Kas gali suprasti, kaip visa tai derinasi viename žmoguje.
Įsijaučiau į tuos atsiminimus tebus man dovanota, jei pridėsiu dar ir tokį sentimentalų, banalų eilėraštį jis man daug primena.

Pavasario potvynis

Virš tų vandenų, virš lankom išsiliejusio Nemuno,
Virš dumblino srauto tik erdvė padūmavusi,
Tik laisvas išdykęs pavasario vėjas siautėjo
Ir šaukė zuikiai užlietų lankų salelėse.

Ištrūko laisvėn kaip ižas svaja ir nuplaukė Nemunu
Pro kaimus, laukus, pro miestelius ir piliakalnius
Pasitikt ateities nuostabios, kaip žara saulėlydžio degančios,
Kaip tas zuikių šauksmas, erdvėj skardenantis.

Praėjo gyvenimas, nuplaukė, kaip potvynio vandenys ties Viešvile
Ir vėl tolin kviečia kažką erdvė padūmavusi
Ne man, jau ne man išsipildymą žada tos žaros vakaro,
Ne man, jau ne man šaukia zuikiai žmogaus balsu užlietų lankų salelėse.

0

55

ŠNIPO EISENA

Viešvilėj mano butas buvo mansardoj, name, kuris, kaip ir daugelis kitų namų, po karo buvo likęs tuščias. Tai būta karčiamos. Namas didelis, patogiai įrengtas, kiekvienoj kertelėj jaučiama vokiška tvarka. Iš vieno mano kambarėlio buvo durelės į palėpę, ir ji gražiai įrengta, iškalta lentelėm, patogios lentynos, virvės skalbiniams. Gyventojų tame name buvo daug direktoriaus, vyr. buhalterės šeimos, kelios auklėtojos ir mudvi su Montana.
Pirma pažintis su kaimynais buvo juokinga. Dar kraustantis dingo mano ką tik ant palangės pasidėtas laikrodėlis. Susirūpinau. Pradžioj ieškau pati, neradusi einu į kiemą paklausti Montanos, užgirsta kaimynai, kurių daugelis sukinėjasi kieme įdomu, nauji gyventojai, o iš pirmos dienos vagystė.
Montana nė neslepia:
Aš paėmiau, man reikėjo.
Kam?
Draugui. Juk turiu aš ir čia turėti draugų?
O kam laikrodukas?
Jis sakė, kad jei neduosiu, su manim nedraugaus.
Tai tu ką, nusipirkai draugą?
Ne, pinigų aš jam nedaviau, aš daviau laikroduką jau pyksta Montana.
Šiaip taip išsiaiškinom. Naujasis draugas laikroduką grąžino, tiesa, labai nenorom. Vėliau jiedu gražiai draugavo ir be mokesčio už draugystę.
Po kelių dienų, vėl gražią, saulėtą dieną dauguma gyventojų buvo kieme, šnekučiavomės. Parėjo direktorius ir pasakė man, kad mano alga bus 105 rubliai.
Dievuliukau, sakau kur reikės ir dėti tokią daugybę?
Visi skaniai juokėsi, manė, kad aš tyčia, juokauju, o man tokie pinigai po stipendijos iš tiesų atrodė pasakiškai  dideli. Direktorius buvo aštrialiežuvis, mėgdavo pasišaipyti iš žmonių, o kartais ir užgauliai pašiepti. Kieme jau niekam nebuvo paslaptis, kad aš ką tik išsiskyrusi su vyru pačią pirmą dieną direktorius paklausė kodėl atvažiavau viena, o aš nemačiau reikalo slėpti. Dabar matau, kad jo akys sublizgo, tuoj suskels jumorą. Iš tiesų, sako:
Žinok, mes tavęs gyvanašle ilgai nelaikysim, pradėk dairytis jaunikio, ir mes pagelbėsim. Kaip tau anas gražuoliukas, kur eina gatve? Geras?
Atsigrįžtu. Taip, eina gatve vyras, toks nei didelis, nei mažas, nesenas, bet ir ne jauniklis, dailiu puspalčiu, su skrybėliuku, pasipūtęs, kaip pirmą kartą užgiedojęs gaidžiukas, bet kažkoks padėvėtas. Eisena įdomi, lyg alkoholinio polineurito sukelta ataksija, lyg šiaip, iš mandrumo. Pati nežinau kodėl, dar pirma šmėstelėjusios minties, lepteliu šnipo eisena. Akimirka tylos, tada visuotinis juokas, kuris tuoj pat kažkaip nenaturaliai nutyla. Užgirdęs tą juoką, vyras suka į kiemą. Gyventojai, kas kokį pretekstą sugalvoję, skubinai išsivaikšto. Direktorius burbteli man:
Su juo galvok ką kalbi ir taip pat nueina į namus.
Tai būta saugumiečio, šefavusio Viešvilę. Jis vos ne kasdien atvažiuodavo iš Jurbarko, kur gyveno, vaikščiodavo po Viešvilę, visur kišdavosi, viskuo domėjosi, turėjo savų informatorių. Neteko girdėti, kad jis kam nors iš viešviliškių būtų rimtai pakenkęs, bet daugelį laikė už trumpo pavadėlio, nes žinojo visokių kompromituojančių dalykų. Žodžiu, paprasčiausias niekšelis. Bet turėjo gražų balsą, dainavo vyrų oktete, taip įsjautęs. Dar vienas dviveidis Janas.
Man pasidarė įdomu ir nė nemaniau, kaip visi, nueiti. Po kelių replikų paaiškėjo, kad tai manęs jis ir ieško, jau žinąs apie mano atvažiavimą. Koks operatyvumas! Nužvelgė mane vos ne kaip prekę vitrinoj, panašu, liko patenkintas apžiūros rezultatais ir bendravimui pasirinko draugo rolę. Na, tebūnie draugas. Bet nueidamas išsidavė pasakęs:
Žiūrėk, kad man su tavim nebūtų rūpesčių, elkis protingai.
O aš, naivi kvailelė, maniau, kad išvažiuosiu į kaimą ir saugumas mane pamirš. Baimės nejaučiau, nebe Stalino laikai buvo, bet nenorėjau, kad kas nors reguliuotų mano gyvenimą. Netrukus prasidėjo tai, kas dabar vadinama seksualiniu priekabiavimu, o kad nesisekė, bandė gąsdinti:
Štai, paskaitysiu tavo tėvo bylą, turėsi ir tu į kai kuriuos klausimus atsakyti.
Juokinga, tai dabar, kai tėvas jau atliko bausmę, už jo nuodėmę mane sodinsit?
Tik  sušnypštė:
Keisk toną, nes pasigailėsi.
Nekeičiau. Bylą iš tiesų paskaitė ir man papasakojo. Pasistengiau kuo daugiau iš jo išpešti žinių, nes tėvelis griežtai atsisakė kalbėti apie savo bylą ir aš visiškai nieko nežinojau.
Vieną dieną, nutaisęs reikšmingą miną, padavė man nutriušusią, nedidelio formato knygelę Kamasutrą. Sako:
Išstudijuok, mėgstu išmanančias moteris. Netrukus apsilankysiu.
Tai naivumas vyrioko!
Ačiū, sakau seniai norėjau gauti, pastudijuoti. Visgi klasika.
Žiūri kaip ožys į naujus vartus.
Netrukus, naktį grįždama iš iškvietimo, matau šviesą savo lange nejau Montana atsibudo? Ne, Montana miega, o mano kambary sėdi gaidelis ir skaito laikraščius.
Nesirūpink, vaiko nepažadinau, aš myliu vaikus, pats dvi dukras auginu. Man užraktų nėra, o tavo duris ir su adata galima atrakinti.
Ką gi, išviriau kavos, šio to padėjau ant stalo. Sėdim, kalbamės. Pasiėmiau jo duotąją knygelę, kviečiu aptarti ir tą, ir aną. Mano vyriokas bliūkšta, bliūkšta, kaip kiauras balionas. Tokius gaidelius galima ir žodžiais iškastruoti. O per tą laiką lauke gražiai, tyliai sninga, man taip pikta, kad toks menkysta vagia iš manęs naktį. Pagaliau, jau gerokai po vidurnakčio, pasiseka jį išprašyti. Ir pasitaikyk taip, kad tuo pat metu iš naktinio autobuso ėjo namo direktorius, susitiko, prasilenkė lyg nepažinę, o paskui šviežiam sniege jis atsekė pėdomis iš kur gaidelio išeita. Rytą gudriai šypsodamasis klausia manęs, ko taip nugirdžiau savo naktinį svečią, kad zigzagais beėjęs. Nesiaiškinau, tegu galvoja ką nori.
Priekabiavimas tuom ir baigėsi, net savo knygą pamiršo pasiimti.
Tiesa, dar kartelį įspyrė man pavogė iš ambulatorijos kelis receptus su mano antspaudais, suklastojo parašą, nes jis buvo labai paprastas, ir iš vaistinės pasiėmė visus tą sykį gautus deficitinius vaistus. Vaistinės vedėja Eglė klastotę suprato tik kai aš užginčijau rašiusi.
Išvažiuodama iš Viešvilės Kamasutrą palikau ant palangės ir paprašiau direktoriaus grąžinti savininkui. Kažkodėl įtariu, kad atiduoti jis neskubėjo.

0

56

VAIKŲ NAMAI

Man buvo labai baisu pradėti dirbti. Labai baisu.
Su ligoniu kabinete esam dviese ir man viską reikia spręsti pačiai ir tuoj pat, o niekas neaišku. Susvaigsta galva, išpila šaltas prakaitas. Šalia nėra draugų, kaip būdavo per užsiėmimus Institute, greta nestovi dėstytojas, su kuriuo bet kada gali išsiaiškinti visas problemas, nėra laboratorijos, rentgeno, artimiausi kiti gydytojai Jurbarke, už 25 kilometrų ir nei vieno iš jų aš nepažįstu, negaliu pasiskambinti Petrai ar Jonai, štai toks atvejis, ką galėtum man patarti?
Ir knygų neturiu, negaliu pasiskaityti, nes mūsų su vyru studijų metais susipirktas knygas jis visutėles išnešė kažkur pas  draugus (draugus?), kad aš nepaprašyčiau dalintis, tik su pašaipa įteikė higienos vadovėlį:
Tau vaiknamy tos maldaknygės užteks.
Taip ir atvažiavau į Viešvilę susirišusi į seną Montanos vystyklą  krūvelę studentiškų užrašų. Nenueisi į biblioteką, nenusipirksi knygyne, nepanaršysi internete viso to mano kaime paprasčiausiai nebuvo. Ir patirties nebuvo  jokios,  apžiūrinėdama ligonį, rodos, nieko negirdžiu, nieko nečiuopiu. Laimei, dar Kaune pasisekė nusipirkti vaistų žinynus, užsiprenumeravau krūvą rusiškų žurnalų, kelias reikalingiausias knygas tėvelis surado Vilniuj.
Klydau, klupau, siuntinėjau ligonius tyrimams, konsultacijoms, kol vieną dieną lyg kas raištį nuo akių nuėmė išgirdau visus šnabždesius ir karkalus plaučiuose, širdies tonų pakitimus, ūžesius, užčiuopiau blužnį leukoze sergančiam. Baimė praėjo, bet išliko nuolatinis nerimas, rūpestis neapsirikti, nesuklysti. Po kelerių metų tokių universitetų, jei būčiau grįžusi į Kauną, jau būčiau galėjusi dirbti ir Klinikose.
Vaikų namuose taip pat daugybė patirčių, daugelis blogų. Jos kaupėsi, aitrino, kol nebeištvėriau ir, įsitikinusi, kad nieko negaliu pakeisti, niekuo padėti, dezertyravau iš Viešvilės..
Ilgai svarsčiau ar rašyti apie visa tai skaudu ir vargu ar kam įdomu. Ryžausi kam neįdomu, tegu neskaitys. Jaučiu didelę skolą vaikams, bent papasakosiu.
Vaikų namai buvo įsikūrę dideliam, senos vokoiečių statybos raudonų plytų pastate su neseniai pastatytu, prie senojo pastato labai nederančiu silikatinių plytų priestatu. Visas tas darinys buvo vadinamas kremliumi. Jame gyveno mokyklinio amžiaus vaikai. Ikimokyklinukai gyveno atskirame pastate ir buvo vadinami mazgiais.
Dar nepradėjus dirbti, vaikų namų sesutė mane įspėjo, kad teks pradėti nuo utėlių. Metus prieš man atvažiuojant vaikų namai neturėjo pastovaus gydytojo, tik sykį savaitėj kelioms valandoms atvažiuodavo iš Jurbarko, sesutė Lidija buvo dekretinėse atostogose, vaikų švaros nebuvo kam tikrinti. O dar tą vasarą kremliuje  buvo daromas kapitalinis remontas, todėl kuo daugiau vaikų pasistengta išleisti pas tėvus, giminaičius t. y. į visokias lindynes, iš kurių rudeniop taip pat susirinkom muilo nemačiusius, utėlėtus.
Pabandykit įsivaizduoti mus dvi, sesutę Lidiją ir mane, prieš  245 utėlėtus vaikus ir dar direktorius uždraudė auklėtojoms ir auklytėms mums padėti, nes tai esąs vien mudviejų reikalas ištepti vaiko galvelę vaistais reikią specialaus pasirengimo. Tik, laimei, personalas buvo protingesnis, dirbom visos atsiraitojusios rankoves ir iki Naujų metų tą negandą beveik buvom įveikusios.
Keletą kartų per metus, dažniausiai per šventes, į vaikų namus atvažiuodavo šefai ir Švietimo ministerijos ponios, tokios puošnios, susireikšminusios, mielaširdingos.  Atvažiuodavo su krūvom dovanų, pabendraudavo su vaikais, pasižiūrėdavo jų paruoštą programėlę ir vėl išvažiuodavo iki kito karto, tik sumaištį sukeldavo. Pirmąją mano žiemą viena tokių ponių atsitiktinai pakedeno mūsų juodaplaukės gražuolės Ritutės ševeliūrą ir pastebėjo išdavikę glindą. Tai kilo triukšmas! Tarsi vėjo gūsis nupūtė ponių meilę vaikams, pasibaisėjusios, kad neapsikrėstų, juos atstūmė.Užpultas direktorius kaltę suvertė mudviem su Lidija. Aš nusivedžiau garbias ponias į savo kabinetą, iš spintos išėmiau glėbį vaikų bylų:
Štai, žiūrėkit, koks utėlėtumas buvo kai pradėjau dirbti. Jūs pavėlavot atvažiuoti.
Nežinau, kaip direktorius aiškinosi su valdžia, bet po to vis kur mane sutikdamas nuverdavo piktu žvilgniu, bet nepriekaištavo, tik pasakė, kad gi ir protas mano visą tiesą rašyti į istorijas. Po kurio laiko mūsų senutė polutorka išvažiavo į Vilnių su rūkytų žiobrių, ungurių dėžėmis, miško gėrybėm, surinktom vaikų.
Sykį rudenį ėjau iš iškvietimo pas ligonį. Prieš mane ėjo vyriausių vaikų grupė, kaip paprastai, rikiuotėj. Jau nešilta, rytais ir pašalnoja. Žinojau, kad vaikai grįžta pietų iš talkos padėjo auklėtojai kasti bulves. Gal tai ir nieko blogo.
Iš toliau niekaip nesuprantau, ką kai kurie vaikai nusipaišę ant batų padų, kad einant švysčioja kažkas balta. Pasiveju, paprašau parodyti ogi tai basos pėdos šviečia pro skyles sandalų paduose, jie taip beviltiškai sudėvėti, kad tik viršai dar tveria, o padų beveik nebėra. Auklėtoja teisinasi, kad nebeverta išrašyti naujus sandalus, jau duos rudeninius aulinukus. Tai kodėl neduoda? Trukteli pečiais neprisirengia. Juk ne savi vaikai basi per šalnas.
O vieną dieną kaip reikiant patraukė šaltelis, jau ir gruodas. Vėl sutinku vaikų grupę, pradžioklinukų net sustoju, palaukiu kol prieis ir labai pasigailiu, kad neturiu fotoaparato tokio vaizdo nė norėdamas nesukursi.
Eina vaikų rikiuotė, susitraukę, rankas po pažastim susikišę, kad būtų šilčiau, vienplaukiai, su uniformine apranga, be striukių, paltukų, o greta rikiuotės eina jų kailiniuota auklėtoja ir vedasi savo sūnaitėlį gal kokių penkerių metelių, apvilktą mutoniniais kailinukais, tokia pat kepurėle, apautą šiltais batais, pirštinėtą.
Ko, daktare, taip žiūri? Ar kas negerai?
Palaukit sakau atsinešiu fotoaparatą, nufotografuosiu ir atiduosiu spaudai. Būtų gerai ir į užsienius kaip nors perduoti.
Ne iš karto auklėtoja suprato kame reikalas, o kai suprato, baisiai supyko. Žinoma ant manęs. Sako, kad kepurių, pirštinių taip anksti niekad neduodama, nes dieną nešalta ir vaikai jų nesaugoja, išmėto. O dėl aprangos taigi čia visai netoli mokykla, nespėja sušalti.
Po dienos kitos pas mane į kabinetą pradėjo eiti vaikai, po vieną ir grupelėmis ir visi su tokia pat bėda sutino, pamėlynavo plaštakos, net skystis sunkiasi, pirštai išsiskėtę. Kai kuriems sutino ir pėdos.
Nesusigaudžiau, kas tai per susirgimas nei kaip jį gydyti, nieko panašaus nebuvau mačiusi. Gerai, kad sesutė žinojo daugiau už mane, nes po pirmų šaltelių taip būna kasmet tai alergija šalčiui. Sykį nušalus rankas ar kojas nuo menkiausio pasikartojusio atšalimo liga paštrėja.
Vaikai labai kenčia, nes skauda, niežti, jie neiškenčia, kasosi, verkia ir vis tiek kasosi, pažeistos vietos dažnai supūliuoja.
Turbūt reikėjo man ryžtingiau kautis su abejingumu, bet ne karys aš, tuo labiau, kad reiškinys buvo visuotinis ir niekas manęs nepalaikė, o direktorius tiesiog tyčiodavosi. Keisčiausia, kad tas pats direktorius po kelerių metų sutiktas Palangoj atrodo, tikrai nuoširdžiai gailavo:
Ką aš padariau, ką aš padariau, kad tave išgraužiau ?
Vaikų namams tikrai buvo skiriami dideli pinigai, netrūkdavo nieko, bazėse gaudavo visko, ko reikėdavo. Daugelio prekių dar beveik nebūdavo parduotuvėse, o vaikų namams skirdavo. Nebūdavom baudžiami, jei pereikvodavom pinigus maistui, bet labai bardavo, jei nesunaudodavom. Ir vis tiek vaikams kažko trūkdavo, nors dalindavom vitaminus, medicinines mieles, žuvų taukus. Jie valgydavo neįtikimiausius dalykus.
Taip Velykų dieną auklėtoja išsivedė grupę vaikų pasivaikščioti. Einant pro daržus vaikai aptiko pernykščių morkų ir kopūstų kotų, rovė ir valgė pasidalindami. Paskui vienas vaikas pelkės pakrašty rado dar kažkokią šaknį, suvalgė ir tą.
Po kelių valandų berniukas mirė, nespėjo nuvežti nė iki Jurbarko. Aš, kaip tyčia, buvau išvažiavusi, bet taip pat tikriausiai niekuo nebūčiau padėjusi, nes tai buvo nuodingiausias augalas Lietuvoj Nuodingoji nuokana (Cicuta virosa).
O kitą kartą mane iki ašarų sugraudino pamatytas vaizdas, kaip du berniukai, kuriems virėja padavė dubenį su nuvirtais sriubai kaulais nunešti direktoriaus šuniui, užėję už kremliaus sienos, manydami, kad yra saugūs, niekieno nematomi, puolė patys godžiai tuos kaulus graužti iš mano mansardos tai matyti.
Bandžiau rašyti meniu ilgesniam laikui, kad nesikartotų vis tie patys patiekalai, bandžiau klausinėti vaikų, ko jie norėtų, ką mėgsta, bet niekas nuo to nesikeitė.
Vaikų namų augintiniai puikiai prisitaikę gyventi savo įprastoj aplinkoj, žino rašytas ir nerašytas taisykles, neklysdami vertina žmones. Vienų auklėtojų ar auklyčių paprasčiausiai neklauso, nors jos užkimtų berėkdamos, kitas supranta iš žvilgsnio. Ir klausymas klausymui nelygus būna iš baimės, bet būna iš meilės. Tai palaima.
Visada stebėdavausi, kaip jie pajunta, ar turi laiko ir noro su jais bendrauti, jei ne, tai ir neįkyrės. Įeini į grupę, nežiūrėdama į vaikus nueini tiesiai pas auklėtoją, aptari reikalą dėl kurio atėjai vaikai žaidžia sau, tarsi nemato. Bet jei neskubi išeiti, apsidairai, kažkam šypteli, tuoj visas būrys pribėga, apsikabina, kiekvienas kažką sako, kažko klausia ar tiesiog čiupinėja, glosto. Jei praeidamas pro būrelį vaikų paglostai kieno nors galvelę, tuoj po ranka atsiranda krūva galvelių, norinčių būti paglostytom. Tai jaudina,  paperka.
Mano sesutė Lidija buvo šventas žmogus, jai nereikėdavo vaikams net sakyti nuradymus, jie patys stengdavosi atspėti. Pas ją ir namuose nuolat sukinėdavosi vienas ar keli vaikų  namų vaikai, jai tai būdavo savaime suprantama.
Į mudviejų kabinetą vaikai užeidavo nuolat išgerti paskirtus vaistus, pasiguosti jei kas suskausdavo ar šiaip apsidairyti, pasikalbėti.
Būdavo kasdienis darbas perrišinėjimai, ypač pirmąją vasarą, kai daugybė vaikų kankinosi su pūlinukais rankose, kojose. Matyt aplinkoj cirkuliavo kažkoks gana  piktas mikrobas, vaikai nukasydavo uodų, aklių įkandimus ir jie supūliuodavo. Per tokį būrį judrių vaikų pasitaikydavo ir traumų. O vaikai mėgo tuos perrišinėjimus, jie labai norėdavo dėmesio, bet kokio, kad tik jam vienam, o jei dar tai susiję su lietimusi prie kūno, tai sutikdavo kentėti net skausmą. Todėl būdavo vaikų, kurie tyčia neleisdavo sugyti pūliniams, juos draskydavo, kad tik tie perrišinėjimai nesibaigtų. Buvo berniukas, kuris lupinėdavosi šašus ir juos suvalgydavo liovėsi tik kai sumaitinom nemažai medicininių mielių.
Turėjom berniuką, segantį epilepsija. Jis pas mus kasdien ateidavo išgerti vaistus, kabinete jausdavosi kaip namie. Vieną dieną man pasirodė keista, kad jis, pats nuėjęs į kitą kambarį, pasiėmęs savo tabletę, na, gal kiek užtrukęs vaistų spintoj, negaišdamas išėjo, o nepasiliko pabūti, pasišnekučiuoti, kaip buvo pratęs.
Naktį mane pažadino naktinė auklė nesuprantanti, kas pasidarė vaikui, jis visas raudonas ir labai išsigandęs. Nueinu tikrai raudonas, tikrai išsigandęs. Susiprotėjau, kad  gi ryte parsinešiau naujų vitaminų su nikotinine rūgštimi, ką jau ką, o vitaminus vaikai labai mėgdavo, reikėdavo saugoti, o tuo bernaičiu mudvi su Lidija pasitikėjom. Kiek, klausiu, pasiėmei vitaminų?
Saują...
Mato, kad netikiu :
Ir dar biškį...
Viską, ką skanaus vaikai gaudavo ar kokiu nors būdu nugvelbdavo  dieną, stengdavosi išsaugoti vakarui, kai galima palįsti po antklode ir suvalgyti niekam nematant. Taip ir tie vitaminai buvo suvalgyti tik vakare, šiek tiek ir draugui duota.
Viskas baigėsi gerai, užteko išplauti skrandį, o tas posakis saują ir dar biškį tapo folkloru.
Kur, manot, švenčiausia vaikų namų vieta? Ne, ne pamokų ruošos kambariai, ne darbelių kabinetai, net ne miegamieji švenčiausia vieta yra virtuvė. Ten vaikai mielai eidavo budėti, ten, nutaikę laisvą minutę, nubėgdavo paprašyti stiklinės kompoto ar ko  nors perkąsti. Pagal taisykles neturi po valgio likti produktų, bet visada likdavo ir už tai niekada virėjų nebariau, man atrodė šventas veiksmas paduoti prašančiam vaikui nuo pusryčių atlikusį blyną. Mūsų virėjytės buvo pačios tikriausios pedagogės, tik kad neturėjo diplomų. Virtuvėj dažnai toliau nuo auklėtojų akių būdavo sprendžiami konflikai, išsipasakojamos bėdos, rūpesčiai.
Kaip, manot, verdami kiaušiniai vaikų namuose? Sakysit, paprasta įdėti į verdantį vandenį ir virti? Taip žaisti galima namie, o ten reikia iš karto išvirti apie tūkstantį kiaušinių, kol su šaukštu įdėsi paskutinį, pirmasis jau bus mėlynai suviręs, todėl į dubenį įklojama puspaklodė, prikraunama kiaušinių, atsargiai surišami kampai, pora tokių pundų pakabinama ant karties ir įleidžiama į katilą verdančio vandens išverda visi kartu. Atsimenu, kaip aš spoksojau pirmą kartą tą procedūrą pamačiusi ir kaip juokėsi virėjytės.
Kartą pasitaikė mano namo kieme susieiti bent kelioms auklėtojoms, stovim, kalbamės. Netoliese grupė vaikų nešioja sukapotas malkas į direktoriaus malkinę.
Aptarinėjam visus vaikų namus sukrėtusį įvykį direktorius su auklėtoju užsidarė vieną neklaužadą šeštoką kabinete ir gerai jam išpėrė kailį. Po to vaikas pabėgo  iš namų ir pasislėpė, kiti vaikai jam nešiojo maistą, buvo sukurta visa sistema, kaip tai padaryti nepastebėtiems. Tą kalbamą rytą vaikas jau buvo grįžęs namo, kai direktorius per tarpininkus pasižadėjo, kad daugiau nebus mušamas.
Štai tą įvykį ir aptarinėjom. Nuomonės sutapo, kad vaikas tikrai išdykęs, užsispyręs, akiplėša. Nesutarėm tik dėl auklėjimo priemonių. Auklėtojos sakė, kad viskas buvę išbandyta, o aš netikiu kuri pasakėt, kad jį mylit? Kuri kalbėjot gerumu, juk matau, kad tik barat? Kaip gali išlikti susitvardęs vaikas, kiekvieną dieną visų puolamas? Jis turi sužvėrėti. Jei bent viena konfliktuojančių pusių elgiasi išmintingai, viską galima išspręsti geruoju nejau tuo išmintinguoju turi būti vaikas?
Ginčijomės. Pagaliau man buvo pasakyta, kad aš nesu pedagogė ir ne man suprasti, koks sunkus jų darbas. Sutinku, darbas išties nelengvas, kartais tiesiog gaila būdavo žiūrėti į tas Pedagoginę mokyklą ką tik baigusias mergaičiukes, dar tik pradedančias dirbti, vos keleriais metais vyresnes už mūsų aštuntokus, o ūgiu dažnai ir mažesnes. Ne juokas būdavo susitvarkyti su keturiasdešimčia išdykėlių grupėj ir todėl jos, radusios kokią galimybę ar šiaip taip atidirbusios pagal paskyrimą  priklausomus  metus, važiuodavo  kuo  toliau nuo vaikų namų. Ne visiems duota.
Sakau, kad jos nepasistengė pažinti to primušto vaiko, o iš tiesų jis labai geras, jautrus mudu dažnai pasikalbam. Jei neauginčiau viena dviejų savo mergaičių, nepabijočiau jį įsivaikinti.
Štai tuos mano žodžius nugirdo malkas nešę vaikai ir papasakojo anam berniukui. Jis tapo mano šešėliu. Kur bepasisukdavau, kur bepažvelgdavau, visur sutikdavau jo mylinčias, ištikimas akis. Kartais man atrodydavo, kad net miegodama jaučiu jo žvilgsnį. Tokia meile niekas gyvenime manęs daugiau nemylėjo, o aš jį išdaviau, išvažiavau. Nelengva, oi kaip nelengva buvo apsispręsti.
Dabartiniu protu galvoju, kad dažna pedagoginių nesėkmių priežastimi buvo va tokios, didžiulę atsakomybę uždedančios meilės, baimė. Vaikai nemoka  mylėti truputį, jie arba myli, arba ne ir to paties reikalauja iš suaugusių. Bet jeigu jau ryžaisi mylėti, tai turi atiduoti save visą. Negalima užbrėžti ribos myliu, bet tik iki čia, toliau tau nevalia! Ne kiekvienam tai pagal jėgas.
Ir dabar pas mane namie ties lova kabo lentutė su išdeginta stilizuota vaiko galvele Viešvilės vaikų namų emblema. Ją per darbelius padarė ir man moters dienai dovanojo vaikai. Kai  būdavo sunku, kai nežinodavau kaip pasielgti, dažnai pažvelgdavau į tą paveislėlį  ir viskas stodavo į vietas. Iš tų gyvenimo nuskriaustų vaikų aš gavau daugiau, negu daviau  jiems.
Praėjo žiema, atėjo gegužės pirmoji. Demonstracijos kaime nebūdavo, bet minėjimas vaikų namuose būtinai. Iš anksto būdavo ruošiama programa, eilėraščių montažai, dainos, šokiai. Vaikai šventiškai aprengiami, išrašomi nauji, pavasariniai rūbeliai.
Tais laikais dar tik pradėjo atsirasti vaikiškos spalvotos pėdkelnės, jų daugybę parvežė iš bazės. Mūsų vaikai atrodė kaip iš paveisliukų. Buvo daug gabių vaikų, malonu būdavo stebėti pasirodymus.
Sekanti diena po švenčių buvo pavasariška, saulėta. Man kiek keistai pasirodė, kad darbų kabineto atvirų langų tarpulangėse pridžiaustyta daug senų pėdkelnių. Mergaičių darbelių mokytojos paklausiau, ką ruošiasi veikti per pamoką ir iš kur vėl atsirado šitiek senų pėdkelnių, kai jos buvo nurašytos. Man buvo ramiai paaiškinta, kad pėdkelnes sunešė darbuotojai savo ir net giminaičių vaikų sudėvėtas,  mergaitės jas susiadys, jau netrukus atšils, jų iš viso nebereikės, tada vėl nurašys, o naująsias pasidalino auklėtojos savo vaikams, nes pardotuvėse sunku gauti. Štai taip.
Tuomet įstaigose buvo kuriamos liaudies kontrolės grupės. Visi tų pareigų kratėsi, niekas nenorėjo konfliktuoti su valdžia. Kadangi aš kaišiojau savo kreivą nosį kur reikia ir kur nereikia, įsiutęs direktorius pasiūlė mane tokios grupės pirmininke. Nejau manė, kad išsigąsiu ir netikrinsiu? Patikrinau aprangos sandėlį sekančią dieną, kai iš bazės parvežė rūbus, avalynę. Supratusi, kad nuslėpti nepasiseks, pati sandėlio vedėja parodė kiek porų importinės avalynės pakeista pigiais, mūsų parduotuvėj  nupirktais batais, kiek naujos patalynės sena. Pasakė ir kur tie daiktai nukeliavo.
Ar sodinsi?
Nesodinsiu. Išvažiuosiu. Pasiuskitės jūs čia visi su savo tvarka.
Dar kurį laiką dirbau, o po atostogų į vaikų namus nebegrįžau, išvažiavau į Darbėnus. Nenorėjau ir nemaniau esanti paajėgi taisyti netobulą pasaulį, t.y. kautis su vėjo malūnais, nes visi aplink ramiai sau gyveno, buvo viskuo patenkinti ir žiūrėjo į mane kaip į keistuolę. O aš tik norėjau gydyti žmones. Ir dar kartą pagalvojau kad tarp manęs ir ligonio nieko nebūtų. Jau buvau patyrusi tą nuostabų jausmą, kai nuo mano paskirtų vaistų ligonis sveiksta kas kartą išgyvenamas stebuklas.
Tebesapnuoju Viešvilės miškus, pavasario, rudens potvynius, ledonešius Nemune, zuikių šauksmą užlietų lankų salelėse, o paskui svaiginantį vasaros pievų žydėjimą ir, rodos, matau kremliaus languose liūdnus vaikų veidelius.
Jei galėčiau iš naujo šiandien tebegyvenčiau Viešvilėj, ten buvo tikrieji mano namai. Ne veltui sakė šišioniškis senukas, kad pagyvenę Viešvilėj ir išvažiavę kitur jaučiasi tarsi praradę namus, ją sapnuoja, o būna, kad grįžta.

0

57

JAU GREIT KELELIS PILKAS

Man pasakojo, kad kai pirmieji žmonės po karo atklydo į Viešvilę, kaimą rado tuščią. Namuose viskas atrodė taip, tarsi šeimininkai būtų ką tik palikę kasdieninius  darbus ir trumpam išėję į gatvę pažiūrėti kažko neįprasto, bet tuoj turi sugrįžti, toliau valgyti sriubą, vėstančią lėkštėse ant stalo, baigti groti Šuberto serenadą, nes ties ja liko atverstos gaidos ant pianino, lyginti skalbinius, nors anglys senoviniame lygintuve jau seniai virto plėnimis. Bet vietoj jų atėjo kareiviai purvinais batais ir prišiukšlino, pridergė visas kertes.
Praėjus frontui dalis gyventojų buvę grįžę iš  baisiojo karo katilo, iš kurio retam tepavyko prasimušti į Vakarus, daugelis žuvo,  bet  ir grįžusiems  nebuvo leista likti Viešvilėj, teko kurtis kitur. Mano gyventu metu tebuvo kelios šišioniškių šeimos Strikai, Prišmontai, Kucinai.
Likusius tuščius namus užėmė svetimi iš visokių pasviečių atklydę žmonės, kaip patys viešviliškiai sakydavo susirinko visokie, kam savam kaime vietos neužteko. Po karo tokių buvo daug. Susiėjo gyvenimo vėtyti ir mėtyti žmonės, atsinešė savo sielvartus, netektis rūstūs, tylūs, nelinkę atvirauti ir kitų nieko neklausiantys. Vertėsi kaip kas išmanė, ardė plytas iš sugriauttų pastatų, statėsi namus, kūrėsi. O dar vaikų namai su savo aura. Suprantanti, tolerantiška buvo kaimo dvasia. Ir mylinti.
Viešvilės ambulatorija stovi pačiam kaimo vidury, greta mokyklos. Mažutis, dailus, mūrinis namelis, tik kad ne ant vištos kojelės. Kabinetai šviesūs, jaukūs, jų užtenka, o mansardoj dar gyvena gyd. stomatologė ir sanitarė Julija.
Ne iš karto pradėjau dirbti ambulatorijoj, nes vaikų namų direktorius nenorėjo manęs išleisti antraeilėms pareigoms, todėl, kai atėjau pirmąją darbo dieną, dauguma darbuotojų jau buvo man iš matymo pažįstami, o ir jie jau buvo spėję į mane įsižiūrėti. Naują žmogų kaime mato daug akių, vertina dar nė nesusipažinus priima arba atstumia.
Sykį giliai užsigalvojusi ėjau paplente iš mazgių į kremlių, pagrindinį, didelį, senovinės statybos raudonų plytų pastatą,  nejučia spardydama paplentės akmenėlius ir išgirdau sau už nugaros kalbantis :
Kas ji?
Naujoji daktarė.
Daktarė? Ir spardo akmenėlius?
Atsigrįžau ir sutikau šiltas šypsenas. Priėmė kaip savą.
Atėjusi į darbą iš karto pajutau tarp ambulatorijos darbuotojų tvyrančią įtampą. Išleidus paskutinį ligonį, o jų tik keli ir tebuvo, nes žmonės dar nežinojo, kad jau dirba gydytoja, pakviečiau visus susėsti laukiamąjame pasikalbėti. Nedaug tų darbuotojų akušerė, vaikų patronažinė ir kabineto sesutės, felčeris vyras, felčerė moteris, aptarnaujanti Žemės ūkio profesinę technikos mokyklą, vadinamąją profkę, ir sanitarė Justina. Susėdo, tokie susvetimėję, priešiški, rodos tuoj ims kibirkščiuoti, jei susiliestų. Jau buvau girdėjusi, kad ne visi net sveikinasi susitikę kažkokios senos nuoskaudos.
Na ir kalbėjomės iki sutemų, kol pavargom. Tada išsitraukiau užrašų knygelę ir paprašiau visus pasisakyti, kada kieno gimtadienis švęsim, bendrausim. Tarsi kas pamainė žmones, supratau, kaip sunku buvo jiems patiems nešti tą neapykantą, tik neatsirado, kas pirmas pradėtų kalbėti ir kaip jiems norisi, pagaliau, to bendravimo.
Labai gerai pasitaikė, kad pirmasis gimtadienis buvo Justinos, visai netrukus. Ji buvo geruoju su visais rami, išmintinga, tolerantiška, dar metų ne taip ir daug, o ta žilė gražiuose vešliuose plaukuose aiškiai per ankstyva. Justina man iš karto patiko ir kuo toliau, tuo labiau.
Nelindau su klausimais į širdį, bet nuogirdos pasiekdavo ir mano ausis Justina karo metais turėjusi vaikiną, ruošęsi tuoktis, bet nesuspėjo, grįžo frontas. Sutarė abu  trauktis į vakarus, nepasisekė, pasimetė vienas su kitu. Justina  prisiglaudė Viešvilėj, pagimdė sūnelį, viena jį išaugino, o apie savo vaikiną daugybę metų neturėjo jokios žinios, tik dabar neseniai atėjęs gandas, kad jis gyvas, Vokietijoj, bet nežinia, kiek tikras tas gandas, juk jau ne pirmas, per tuos metus jų buvo visokių, gerų ir blogų, bet gandai gandais ir liko.
Gyvenimas ėjo sava vaga, kolektyvas po truputį susigyveno. Justinos gimtadienis praėjo šauniai, atradom visų mėgiamas dainas, vis pakartodavom Graži tu mano, brangi Tėvyne... Po to gimtadienio kažkaip užsimiršo senos nuoskaudos.
Praėjo metai. Jau buvo vasaros pradžia.
Tuo metu Justinos sūnus tarnavo armijoj, jau trečius, paskutinius metus ir Justina gyveno laukimu ir nerimu, skaičiavo likusias dienas, vylėsi ir bijojo, kad tik kas  nenutiktų. Ne vien tai neramino motiną rakštim širdy aitrėjo mintis, kad ne ji viena laukia sūnaus, kad jis ne jos vienos ir jai buvo labai sunku su tuo susitaikyti. Dar prieš išeidamas į armiją sūnus, nekreipdamas dėmesio į motinos priešinimąsi, draugavo su mergaite, Reda. Gražiai draugavo, pasižadėjo vienas kito neužmiršti ir štai dabar Reda, mylimojo paprašyta, atvažiavo ir nekviečiama apsistojo pas Justiną laukti grįžtančio. Justina nesibarė, bet ir neslėpė savo priešiškumo ne tokios nuotakos norinti savo vieninteliam, kažkur jo laukianti princesė. Gyveno dvi moterys, abi stiprios ir išdidžios, abi teisios savo meile ir laukė mylimojo ir sūnaus jo žodis bus lemiamas.
Vieną dieną atėjau į darbą apsivilkusi nauja, vakarykščiai kaimo parduotuvėj nusipirkta suknele tokia tamsiai žalia, griežto tarnybinio stiliaus. Taip gerai su ja jaučiausi, mergaitės, o ir felčeris pagyrė, kad man labai tinka. Tik Justina pasirodė neįprastai nusiminusi, neprakalbinama tvarkosi, valo kabinetus kietai sučiaupusi lūpas, tik durys pyška kur  einant. Pagaliau mergaitės ištardė, kokia bėda nutiko: vakar Justina irgi nusipirkusi lygiai tokią suknutę kaip mano, tikėdamasi ja pasipuošti sūnaus sutikimui. O kaip dabar? Juk negali ji, sanitarė, apsirengti taip pat, kaip daktarė?
Tai juokėmės. Raminom kaip išmanydamos, aš pasižadėjau tą dieną apsivilkti ką nors kitą. Ir vėl blogai! Visi manys, kad aš jai suknelę paskolinau. Pagaliau radom išeitį sutarėm, kad kartą kitą apsivilksim abi vienodai, kad žmonės  matytų, kad sunelės dvi; aš įtikinau, kad man visai nesvarbu, kad sanitarė apsirengusi taip pat.
Taip ir padarėm artimiausią sekmadienį. Tą dieną buvo dainų šventė Jurbarke. Iš jos grįžę mūsų saviveiklininkai susibūrė švęsti prie Nemuno, o tai ne taip jau arti keleliu per pievas daugiau kaip kilometras. Visas šventes viešviliškiai švenčia prie Nemuno, tokia tradicija nuo seno. Ir nei švenčių nereikia, jei tik oras gražus, visa Viešvilė su vaikais ir seneliais išsikelia prie upės tiesiog pabūti. Ne į mišką, o prie upės.
Buvo birželis, pats pievų žydėjimas. Tai ne šiaip pievos, tai žiedų jūra, nors tų žolynų niekas nesėjo, nekultūrino, bet ir nenuskurdino, visos sėklelės, Nemuno potvynių vandenų atneštos, čia sudygo, suklestėjo. Žydi tos pievos kiek akys užmato, kvepia, svaigina. Dainuoti norisi.
Kas neišėjo prie upės, vaikštinėja gatve na, ne gatve, nes gatvių Viešvilėj nėra, visas kaimas išsidėstęs paplentėj, abipus senojo prūsų kelio su didžiulias, senais medžiais šalikelėse. Ir paprastom dienom tas plentas nėra judrus, o šventadieniais ir visai negyvas, gali saugiai vaikščioti juo kaip Laisvės Alėja. Jei paklausi, kur koks žmogus gyvena, tai tik parodo, tam ar anam kaimo gale.
Išeinu į gatvę ir aš, sutinku Justiną, kalbamės. Jos kambarėlio atvertam  lange sėdi Reda, pasirėmusi galvą rankom, tokia užsisvajojusi. Nieko Justinai nesakau, bet vis žvilgčioju į Redą grožiuosi: tokia daili mergaitė, kaštoninėm kasom, visko yra tiek, kiek reikia ir truputėlį viršaus, tokia, sakyčiau, gaivališka, ypač gražios nuogos rankos, smulkiom, dailiom plaštakom. Tokia gali bet kurį vyrą pasiimti ir nusivesti ir jis net nepaklaus kur, į dangų ar į pragarą
  Ne, ji ne kurtizanė, ji neturi tikslo vyrą suvilioti ir pamesti, jai nereikia pigių pergalių. Jei ji pražudys mylimąjį, žus ir pati, bet ji negali pasielgti prieš savo prigimtį. Kad taip Justina suprastų, koks lobis teko jos sūnui, gal apsaugotų juos abu nuo nelaimės juk išsaugojo jį per pokarį nuo negandų, ligų, Sibiro, kodėl dabar nesupranta, kad motinai  reikia pamilti tą, kurią pamilo sūnus?
Reda pakyla nuo lango ir niūniuodama išeina nurinkti skalbinius nuo virvės. Staiga ji nutyla, suklūsta. Ir mudvi su Julija išgirstam per lankas dainuodami pareina vyrai, mūsų vyrų oktetas. Klausomės. Daina ataidi lankom per tą kvapais tirštą orą, paskui kita, vėl kita, o tada mudvi nejučia apsikabinam, lyg pajutusios, kad reikia atsiremti, kad per sunku pavieniui suskamba, išsilieja, viską užvaldo tada dar nauja daina -  Pilki keleliai dulka... Puikiai skiriam žodžius. Justina, ko gero, pati nejaučia, kaip skruostais teka ašaros. Stovim tuščio plento vidury apsikabinusios kaip seserys, abi vienodom žaliom suknutėm ir verkiam ji iš ilgesio, o aš net nežinau kodėl, rusai pasakytų ot umilenija, nežinau lietuviško atitikmens kad vasara, kad diena tokia graži, kad žydi užliejamos pievos, kad vyrai taip skambiai, taip gražiai dainuoja, o tie dainos žodžiai  lyg specialiai Justinai skirti, kad ryt, poryt jau išsipildys dainos pranašystė grįš sūnelis namo... O Reda stovi viena, tokia susimąsčiusi, atkakliai nunarinusi galvą.
Per trumpai gyvenau Viešvilėj, nežinau, kaip baigėsi istorija apie Justiną. Daug ko nežinau. Labai norėčiau nuvažiuoti dar kartą, atsisėsti ant suolelio po ambulatorijos langu ir išklausyti kaimo senbuvių porinamo istorijos tęsinio, bet atsakymus į kai kuriuos klausimus bijočiau išgirsti, nes gyvenimas nėra pasaka su visuomet gera pabaiga. Žinau, kad pavėlavau, jau daugelio nebėra.
Yra toks kaimas Viešvilė, palei prūsų vieškelį. Į kurią trobą beužsuktum, tame ar aname gale  kaimo, jei pakalbintum senolius, išgirstum vis kitą istoriją. Sunkios, sudėtingos pokario lemties kaimas, daugelio atstumtųjų, vaikų ir suaugusių, prieglobstis. Ten ir mano pirmieji darbo žingsniai, tom paplentėm, spardant akmenėlius.

0

58

PŪGA

Į Darbėnus dirbti atvažiavau gruodžio gale, 1969 taisiais. Buvo neseniai siautusios pūgos, keliai nepravažiuojami, į pirmąjį iškvietimą pas ligonį mane žmogus vežėsi su didžiuliu traktoriumi, tiagačium, nes kitokiu transportu sodybos miške nepasieksi. Apsigyvenau prie pat bažnyčios, ambulatorijos pastate buvusioj klebonijoj. Vos įsikūriau, užgriuvo gripo protrūkis, daugybė iškvietimų, o man viskas nauja, nepažįstama žmonės,  pavardės, kaimų pavadinimai, atstumai iki jų.
Nuo jaunumės turiu įprotį baigusi visus dienos darbus išeiti ant priebučio, pasėdėti ant laiptelių nurimti, surikiuoti įspūdžius. Taip ramu, vaikai sumigo, o lauke vėl kyla pūga vėjas neša sniego sūkurius pro namo kampą, takai jau užpustyti. Pūga stiprėja grožiuosi, mėgstu pūgą. Eičiau, rodos, eičiau, kaip kažkada vaikystėj, pasilypėčiau ant kalvelės ir stovėčiau vėjyje vienovėj su gamta.
Grįžtu vidun. Pasivaideno? Už lango žvengia žirgas? Žvengia! Kaip pasakų nakty. Į virtuvę drauge su šalčio gūsiu įgriūva kailiniuota, apsnigta būtybė. Prisistato Jeronimas.
Važiuojam, daktare, į Mažučius, susirgo tėvas, ką tik sužinojau. Aš su arkliu, šlajukėm.
Važiuojam! nudžiungu, bet to nesakau į naktį, pūgą, vėją. Nesvarbu, į Mažučius ar Didučius, toli ar arti, kad tik važiuoti. Kol skubinai rengiuosi, durys vėl atsilapoja, įgriūva dar viena būtybė, snieguota, kailiniuota.
Aš jo Žmona! Tai kur, balandėliai, išsiruošėt? Dviese? Nesulauksit ir aš kartu!
Skardaus jos balso prisipildo visas namas, tildau vaikai miega. Išeinam. Šlajukės dailios, bet tik dviem. Jeronimas bando mane sodinti į vidurį, kad neišgriūčiau, bet Žmona taria savo žodį na ne, šalia jūs nesėdėsit, aš vidury, tarp jūsų. Man linksma. Šiaip taip susėdam nooo, bėriuk!
Pasileidžiam ristele, tik skambaliukų trūksta. Jeronimas vadelioja vien jam težinomu keliu, nes aš iš viso jokio kelio nematau. Žmona šaukia man į ausį čia netoli, tiesiog per mišką, nebus nė penkių kilometrų. Man vis tiek tegu būna kuo toliau. Rogelės krypteli, mudvi abi su Žmona verčiamės į pusnį. Jeronimas atsiprašinėja, sukilnoja mus vėl į rogeles. Važiuojam!
Sekantį kartą išgriūvu jau aš viena. Kvatoju. Abu sukibę tempia mane iš pusnyno, dabar jau sodina į savo tarpą, nebesvarbu, kad šalia Jeronimo. Važiuojam!
Sutemsta dar juodžiau įvažiavom į mišką, apgaubia tyla, tik prunkščioja bėriukas, skambteli pasaga į branktą. Kurį laiką važiuojam be nuotykių, kol rogelės užkliūva,  matomai, už kelmo, stipriai krypteli ir išsviedžia mus visus tris. Dabar jau kvatojam visi, prisivejam rogeles, šiaip taip susitalpinam ir netrukus, išnirę iš miško, įvažiuojam į kiemą. Jeronimas pasilieka pasirūpinti arkliu, mudvi su Žmona daužom sniegą nuo viena kitos ir vis dar tebesijuokdamos  einam į trobą.
Senukai apstulbę kas jus tokiu oru nešė? Tiek tos ligos, suslogavo tėvukas ir viskas, rytoj Jeronimas būtų tablečių atvežęs. Juk ne pirmas kartas.
Kruopščiai apžiūriu ligonį sloga tai sloga, bet jau ir širdis nebe pirma diena prašosi vaistų, tik kaimo žmogus dėl kokių ten patinusi kojų pas daktarą neina ką pasakyčiau atėjęs?
Parašau receptus ryt nupirks, o kol kas užplikom žolelių arbatos, sugirdom ligoniui, dalinamės jau išvirusia kruopyne ir kalbamės, kalbamės. Senukas pasakoja, kad prie Smetonos dvarponis, kuriam priklausė dauguma šių žemių, gretimam kaime, Lazdininkuose, buvęs pastatęs pieninę, separuodavę pieną savo bandos ir supirkdavę iš kaimiečių, sviestą išveždavę į užsienį, o liesas pienas vamzdžiais tekėdavęs į čia, Mažučių kaime buvusias kiaulides. Bekonai taip pat išvažiuodavę į Angliją.
Taip jauku senoj kaimo troboj, šilta, bet jau vėlu, laikas namo. Kelionė atgal buvo sėkmingesnė, aš buvau saugiai pasodinta vidurėly, važiavom neskubėdami, pavėjui, o ir pūga aprimo. Grįžom be nuotykių.
Po kurio laiko, sekmadienį, vidury baltos dienos pas mane atėjo gerokai įkaušęs Jeronimas prisipažinti meilėj. Tavęs, sako, neįsimylėti negalima. O jeigu neatsakysi tuo pačiu nusiskandinsiu. Nieko nesakydama atnešu ir duodu jam kirvuką diedukas buvo mane aprūpinęs būtiniausiais įrankiais.
Kam man jo nesupranta Jeronimas.
Na, juk žiema, malūno tvenkinys užšalęs kaip nusiskandinsi eketės neišsikirtęs?
Mąsto. Matyt toks darbas pasirodė per sunkus, todėl keičia nuosprendį sau:
Pasikarsiu!
Palauk, tuoj surasiu virvę skalbiniams džiaustyti bet Jeronimas jau sukasi eiti.
Taip ir maniau, kad ir tu nesuprasi mano sielos. Ir kodėl jūs visos, moterys, tokios kietaširdės?
Vėliau ne sykį, pasitaikius būti bendrose kompanijose, Jeronimas ir Žmonai girdint linksmai pasakodavo, kaip važiavom per pūgą į Mažučius ir kaip ėjo pas daktarę prisipažinti meilėje, bet likęs nesuprastas.

0

59

TU-RU-RU-RUUUUU-RU

Kai atsikėliau gyventi į Darbėnus, ambulatorijoj dirbo sanitarė Zosė, jau nejauna, bet stipri, energinga, balsinga moteriškė, mėgstanti pakalbėti, kitaip, kaip žemaitiškai nė nemokanti, nevyniojanti žodžių ir minčių į vatą, mokanti visokių dainuškų pasitaiko sutikti tokių grynuolių lietuviškam kaime. Keletą pirmųjų dienų, kol susirasiu auklę, Zosė pasisiūlė prižiūrėti dar nė metukų neturinčią Betiną. Rytais  ji triukšmingai įgriūdavo į mano butą, pasiklausdavo, kuo reikės vaiką maitinti, pasibrukdavo mergaitę po pažasčia ir išsinešdavo į ambulatoriją, ten pasodindavo koridoriaus kertėj, vietoj žaislų paduodavo kas po ranka papuldavo liniuotę, dėžutę su segtukais baltiniams, o tai ir kaliošus, pati darbuodavosi viena akim stebėdama ką vaikas veikia, vis pakalbindama, o tai ir padainuodama. Mergaitė iš karto ją pamėgo, visai nebijojo jos griausmingo balso. Aš dirbau kitam pastate, ligoninėj ir važinėdavau į iškvietimus. Man rūpėdavo, vis kur eidama, iš kur bepareidama kyšteldavau galvą pažiūrėti, kaip juodviem sekasi, kol Zosė neapsikentus pratrūko:
Baik čia landžioti, nemanyk, kad tavo vaikas yra kitoks š..., kaip visi svieto vaikai. Kad nematyčiau!
Buvau beužsigaunanti, bet pažiūrėjau tarsi iš šalies ir užsikvatojau iš tiesų, kas gali atsitikti  mano vaikui, kai šalia yra Zosė? O tą jos pasakymą įsiminiau visam gyvenimui ir mano vaikams tai tikrai išėjo į naudą, užaugo tokie, kaip visi svieto vaikai, be jokių kompleksų ir pasipūtimo.

Baigiantis darbo dienai, kai ambulatorijoj nelikdavo žmonių, paskutinį kartą valydama koridorius, Zosė užtraukdavo savo mėgiamiausią dainušką:
Tu ru ru ruuuuu ru, nerandu durų,
Priš... kelnes, smirdu kaip velnias...
Nudainuoja, patyli ir imasi naujos dainos. Po kurio laiko vėl: Tu ru ru ruuuuu ru...

Tik po kurio laiko sužinojau, kad Zosė endokrinologo prof. Kiauleikio sesuo, jiedu kilę iš Vaineikių kaimo, greta Darbėnų. Brolis toks pat gaivališkas, balsingas, nesirenkantis žodžių. Jis mums, baigiantiems Medicinos institutą, visuomeniniais pagrindais paskaitė genetikos kursą. Tada tai buvo  naujas mokslas, mūsų studijų programose jo nebuvo kad neatrodytumėte visiški žiopliai, sako, nes netrukus bus gėda nežinoti genetikos. Į jo paskaitas susirinkdavo pilnutėlė auditorija studentų. Ir ne vien studentų, ateidavo paklausyti ir gydytojai.
Dar kartą su prof. Kiauleikiu susitikau nuvažiavusi į kvalifikacijos kėlimo kursus Vilniuje. Atėjo profesorius į auditoriją skaityti paskaitos, bet pirma kaip mokinukus mus susitikrino pagal sąrašą, kiekvieną nužvelgdamas, pakalbindamas, pasiteiraudamas, iš kur atvažiavęs. Kai atsakiau, kad iš Darbėnų, sako :
Nemeluok, iš Vaineikių!
Žinoma, iš Vaineikių atsakiau.
Ar riešutų šiemet buvo?
Buvo, daug buvo.
Neišeik po paskaitos, pasikalbėsim.
Ir per paskaitą vis, paminėjęs kokį tyrimą, pasakydavo, kad Vilniuj bet kuri laboratorija gali jį padaryti, o  kaip Vaineikiuose? Vai daug kartų man teko atsakyti neigiamai.
Nebijokit, siųskit ligonius pas mus, jei patys negalit padėti.
Po paskaitos ne taip paprasta buvo prieiti prie profesoriaus kursantai norėjo pasikalbėti dėl savo ligonių, susitarti dėl konsultacijų. Aš ėjau koridorium jiems iš paskos per pagarbų atstumą, laukdama kol profesorius liks vienas. Matydama, kad jau atsisveikina su paskutiniu interesantu nežinau, koks kipšiukas mane sugundė   patyliukais uždainavau:
Tu ru ru ruuuuu ru, nerandu durų...

O jis visu savo griausmingu balsu pratęsė:

Priš... kelnes, smirdu kaip velnias...

Nuaidėjo, tikriausiai, per kelis ligoninės aukštus. Keista, niekas nesistebėjo, šypsojosi sesutės, atsitiktinai koridoriuje buvę ligoniai profesorių čia pažinojo ir  mylėjo.
Na, pasakok apie Darbėnus. Ar Zosė tebedainuoja savo dainuškas?
Dainuoja...
Atmink, kol Zosė dainuoja tu- ru ru- ruuuuu ru pasauly negali atsitikti nieko blogo.
Ir aš buvau tokios pat nuomonės.

0

60

VĖJAS IŠ LANKŲ

Kuriam laikui esu virtusi žemdirbe: turiu karvę, paršiukų, vištų, triušių, avį su ėriukais, šunį Topsį ir katę Tipą. Žiemą mano gyvulių ūkis pagausėja pulkeliu zylių, žvirblių, prie lesyklos atskrenda genių, kėkštų, juodųjų strazdų.
Kartena - internacionalinis kaimas. Aš gyvenu Bulgarijoj, prie kapų. Tai dešinioji miestelio pusė, jei leistumėtės į Minijos slėnį nuo Kretingos pusės. Dar  tebestovi visos keturios trobelės, pasistatytos buvusių caro armijos savanorių, grįžusių iš karo Bulgarijoj ir gavusių Kartenos atšlaitėj po pažadėtąjį  valaką žemės Trakio, Vaišnoro, Šlimos ir Urbono. Taip ir prigijo Bulgarijos pavadinimas.
Vietnamo pavadinimas atsirado jau mano laikais, kai buvo didysis kraustymasis iš vienkiemių. Ne vien iš vienkiemių statėsi daug jaunų šeimų, kūrėsi gyvenimui. Vietnamas išsistatė už tilto per Miniją nereikia kilti į kalną Plungės pusėn, o pasukti vingiuoton gatvelėn palei Alantą link malūno, girininkijos. Tos gatvės vingis primena Vietnamo vaizdą žemėlapy todėl taip kažkoks šmaikštuolis ir pavadino, o kadangi tiko, tai ir pritiko.
Kitapus plento, įkalnėj, išsistatė graži gyvenvietė, oficialiai gavusi Naujųjų Gintarų vardą, bet žmonės ją vadina savaip Baudžiauninkai. Tai todėl, kad statybas rėmė kolūkis, bet savininkai turėjo pasirašyti, kad kažkiek metų dirbs kolūkyje.
Dar pas mus yra Černobylis. Jis vėliausiai pradėtas statyti, kai nebeliko laisvų sklypų pačioj Kartenoj ant kalno Kūlupėnų pusėj, tokioj akmenuotoj, nejaukioj dykynėj, visų vėjų pagairėj. Ilgai ten niekas nesiryžo kraustytis, kol atsirado keli drąsuoliai, bet pasikeitė laikai ir statybos sustojo.
Vasara. Stojo karštos dienos. Einu pėstute į iškvietimą pas ligonį užtiltėj, Vietname.  Iš savo kiemelio į paplentę lėtai kopia Pranis Valančius, atsisukęs kažką atsišaukia kiemo kampe atitvertam vištininke viščiukus lesinančiai Stapūnei.

Kol atrėplino iki plento ir užduso tiek berandas. Stovi atlapotais marškiniais, vienplaukis, ir tie keli žili, reti plaukeliai išsidraikę, sunkiai alsuoja net ramiai stovėdamas, veidas papilkavęs. Dairosi į tiltą, į lankas, vis dirsteli akies krašteliu į ateinančią mane, bet neskuba rodyti džiaugsmo, nors aš aiškiai darau lankstą noriu  su juo šnektelti.
Rankoj cigaretė, pamaigo ją, išsitraukia degtukus, bet neprisidega, palauks, kol nueisiu, žino, kad barsiu, bet ir aš žinau kitaip nebus, rūkys. Jam jau vis tiek, gyvens truputį ilgiau ar truputį trumpiau, jo gyvenime jau viskas įvyko vaikystė dideliam tėvų ūky, svajonės, viltys, meilė, vaikai, Sibiras, sugrįžimas, bandymas gyventi, pasistatytas namelis, kuriame su žmona belikę dviese. Ir velnio lašų jam skirta dalis jau išgerta. Dabar stovi paėjėjęs įkalnėle iki plento, visu kūnu jausdamas vasaros vėjelio dvelksmą iš laukų, tik to oro vis mažyn, vis mažyn, bet vis tiek gera, kad šį sykį, kad šią žiemą dar išgyveno ir nebesvarbu, visai nebesvarbu, kiek dar liko, jis jau nieko nebesirengia keisti.
Klausiu: Praneli (koks čia Pranelis, už mane keliais dešimtmečiais vyresnis, bet Praneli...), ar jau šienauji? Ar jau nusipjovei?
Pranis nieko nesako, suima mane už alkūnės, pasuka labiau prieš vėją, atpučiantį iš Minijos lankų nuo Martinaičių pusės stovim ir tylim, lyg kažką išgirsti norėdami:
Jauti, dar nekvepia šienu? Jauti? Dar reikia palaukti, gal rytoj.
Vėl tylim. Taip, tikrai, nuostabi vasaros diena, jau nužydėjo kiaulpienių auksas, bedraikosi sidabriniai pūkeliai, jau ir Minija nuseko, suėjo į vasaros krantus, o šienu nekvepia. Viskas, rodos, yra, sodri laukų žaluma, įkaitęs virpantis oras virš jų, džiovinantis vėjelis pažeme, bet šienu ne, nekvepia.
Sakau: O jei tu būtum pirmas, duotum ženklą kitiems jau šienapjūtė!
Jis nervingai pamaigo cigaretę nebūk pirmas ir nepavėluosi.
Man laikas nueiti, juk matau, kad jam labai reikia užsirūkyti, o aš trukdau. Lūpos mėlynos, be stetoskopo girdžiu, kaip švilpia plaučiai. Bepasakau nueidama:
Praneli, pamatysi pareinančią, ateik į ambulatoriją, bent vaistų parašysiu. O gal gultum bent savaitei į ligoninę?
Atėjo tik kitą dieną, priešpiečiais juk negali eiti pas daktarą nenusiprausęs, švariai nepasirėdęs. Išeidamas iš kabineto paglamžė receptus saujoj ir kaip suokalbininkas pasakė:
Jau nusipjoviau, šį rytą anksti Antanis nurėžė.
Ir aš nusipjoviau, Antanukas visur suspėja. Tuo metu mes abu buvom vienodi žemdirbiai. Kitą dieną vasaros vėjas nuo Martinaičių pusės jau kvepėjo šienu.
Melskim giedros.

0


» Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems