Mano namai

, ! .


» Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems


Sau ir kitiems

61 90 109

61

ŠVINTAA, ŠVINTAAA...

Dar, rodos,  dorai nesutemo, tik užmerkiau akis, o atmerkus jau švinta. Nė nebūta birželio nakties. Langas atviras, rytas įeina vidun ir man gera. Grįžta sąmonė šiandien sekmadienis, niekur nereikia skubėti. Įsiklausau į ryto tylą subarška šuns grandinė. Įlindo  į būdą. Kažkas pažadino mus abu, bet tas kažkas nepiktas, pažįstamas, nes šuo nesulojo, tik pasiklausė ir nurimęs grįžo į šiltą guolį. Ciepsi paukščiukai žinau, kur jų lizdelis, atrodo matau. Šypsausi. Klebteli durų rankena šeimininkė, Stasė, išėjo į kiemą. Rąžosi. Skubiu žingsniu nutakuoja į tvartą, subarška kibirai. Jai šventų nėra tuoj išeis į fermą girdyti veršių, kaip vakar, kaip rytoj, kaip po metų, visus būsimus gyvenimo rytmečius, iki pensijos.
Atrodo snustelėjau. Tik staiga po pat mano atviru langu sugriaudi perkūnas blū blū blū blūūū. Ryto tyla suplėšyta į skutelius, bet aš neišsigąstu, tas perkūnas savas, pažįstamas tai iš Lapgaudžių atėjo Stasės brolis, Juzė, kurčnebylys.
Štai kas mudu su šuneliu pažadino, atsimenu, kad girdėjau tą blū blū blū blūūū per miegus kažkur Martinaičių pusėj, net numanau, ties kuria troba.  Šeimininkė su Juze kalbasi. Man tie Juzės blūbčiojimai visi vienodi, o Stasė puikiai supranta, atkartoja žodžiais. Juzė teisinasi pramigęs, vakar žadėjęs Leonui, mano šeimininkui, ateiti su tamsa, bet naktį ėjęs pagelbėti vienarankei Petrei karvė veršiavosi. Pramigęs...
Į kiemą išeina ir Leonas, kasosi gauruotą krūtinę, paskui lyg tik dabar pabudintas, apsidairo, paima Juzės atneštą bidonėlį, nusineša į stoginę ir ilgokai negrįžta. Atiduoda Juzei tuščią ir skubinai nueina už daržingalio. Juzė dar norėtų pabūti, pasišnekėti, bet Stasė skubina eik, Juzeli, eik, neturiu laiko apsuka jį ir stumteli iš kiemo. Nueina toks ilgas, liesas, kampuotas; nulinguoja.
Paskui, po pietų, kai jau darbai padaryti, laisva valandėlė, susiburiam kieme. Visos gyvenvietės vaikai čia pat, gatvėj žaidžia kvadratą, kažko ginčijasi. Stasė sėdi šalia manęs ant suolelio labai nelaiminga Stasytė, paauglė dukra, vienturtė juodviejų su Leonu, nepatenkinta nupirktais batais. O juk taip brangiai užmokėta!
Stasytė motinos dejonių tarsi negirdi nepajudinama, kaip uola. Motina nusileidžia tuos batus kam nors parduos, nupirks kitus, visada jos viršus.
Leonas į savo moterų kalbas nesikiša, kažkur nubrenda per daržą link ganyklų.
Į kiemą ateina trimetė kaimynų mergytė, tokia storuliukė, patiešnas vaikas. Stasytė įsižaidžia su ja, o Stasė, akivaizdu, to vaiko nemėgsta. Ir ne be reikalo: mergaitė kažkodėl nepakenčia pasilenkusių moterų, vos pamato kurią darže ravinčią ar pasilenkus kiaulių ėdalą maišančią, tuoj pritykina nepastebėta ir su rykšte ar pagaliu uždrožia per plikus pakinklius. Stasei jau ne kartą kliuvo. Bijo ir bepasilenkti. Ir dar taip negražiai vadina, vardus iškraipo ne Stasė ir Stasytė, o Tačė ir Tačytė. Juokais ir kaimynės taip ėmė vadinti prilips, neatlupsi. Todėl ir sėdi Stasė susiraukusi, tarsi nematytų vaiko.
Taip gera saulytėj šildytis, kai niekur nereikia skubėti.
Girdžiu, privažiuoja mašina ir sustoja ties mūsų vartais. Taip supaudžia širdį tikriausiai atvažiavo za mojei dūšoj. Galvoju, ar įsidėjau atgal į rankinę kraujospūdžio matavimo aparatą, kai pamatavau kaimynei, bet į kiemą sugarma netikėti svečiai apylinkės tarybos pirminikas, kolūkio partija, profsąjunga ir milicininkas. Stasė nusigandus pašoka. Per daržus atbrenda kaimynė pasiimti mergaitės, bet neskuba nueiti smalsu, kas čia dabar bus?
Kaip tik tuo metu į kiemą grįžta Leonas su dideliu glėbiu žolės triušiams, nustebęs, sutrikęs tokius svečius pamatęs, pamindžikuoja vietoj, nesusivokdamas, ką  daryti, paskui apsisuka ir nuneša žolę į stoginę. Svečiai sugarma iš paskos, apylinkės pirmininkas nusiveda ir mane būsi liudininke. Patyliukais paklausiu kas tuokiasi? Nugirsta visi, juokiasi.
Ant vieno triušių narvo kampo Leonas numeta tą glėbį žolių, ant kito atsisėda pats, sunkiai alsuoja juk ne jaunystė. Tai tik Stasė jauna, o jis senokai pensininkas, nei beprimato, nei beprigirdi.
Kurį laiką stoginėj tylu, nė vienas nesiryžta prabilti pirmas, tik saulės spindulių pluoštuose, nutįsusiose pro tarpus tarp lentų, mirguliuoja dulkės ir brazda triušiai narvuose, kaišiodami snukučius pro vielinio tinklo akis kas čia dabar, atnešė žolės, o neduoda?
Leonas pasisiekia saują žolės ir po žiupsnelį kiša triušiams, visi stovi ir žiūri, kaip tie ėda, krutindami žandikaulius. Na, bet laikas pradėti.
Leon, ar teisybė, kad tu prilaikai naminę? tai apylinkės pirmininkas.
Leonas nė nedirsteli jo pusėn, negirdi.
Pirmininkas prieina arčiau ir pakartoja klausimą garsiai. Leonas pakelia galvą, klausiamai žiūri į pirmininką, aiškiai nesupratęs, ko klausiamas, bet dėl visa ko burbteli:
Švintaa, švintaa...
Įsikiša prifsąjunga:
Geriau pats pasisakyk, mažesnė bausmė bus.
Švintaa, švintaa...
Partija moralizuoja iš savo aukštumų:
Juk tu geras kolūkietis buvai, negi dabar tokiais nešvariais darbeliais užsiimi?
Švintaa, švintaa...
Milicininkas bando pasufleruoti:
Gal tu tik savo reikalams išsivarai, o nepardavinėji?
  Švintaa, švintaa...
Milicininkas numoja ranka ką čia su juo gaištam šventą dieną, einam apieškom namus. Pasiskirsto, kas ką apžiūrės ir pasisuka eiti. Leonas dar dėl visa ko tarsteli:
Šventaa, švintaa... - ir kadangi daržinėj likom tik mudu su pirmininku, klausiamai žiūri į vieną, į kitą kas čia darosi?
Pirmininkas dėl visa ko pavaikšto po daržinę, bet ji tuščia, juk dar nešienauta, čia nė senų kaliošų nepaslėpsi. Leonas  mato, kad aš šypsausi, nutaikęs momentą, kai pirmininkas nemato, pamerkia man. Atsakau. Susirenka visi nieko įtartino neradę. Įspėja Leoną:
Jei kada rasim, skaudžiai nukentėsi. Dabar dažnai lankysimės...
Pasisuka eiti. Jiems įkandin Leonas dar dėl visa ko nutęsia:
Švintaaaaa, švintaaaaaaaaa.
Jo veidas giedrėja, vikriai nušoka nuo triušių narvo, pabėgėja iki durų, pasiklauso, ar jau nuvažiavo, sugrįžta, atidaro narvo dureles, ant kurių sėdėjo, ištraukia naminės butelį, kišenėj sugraibo čierkelę, pripila, pasveikina mane ir išgeria iki dugno, tada pripila man visai skani besanti naminukė. Klausiamai žiūri į mane ar geriam dar? Papurtau galvą. Leonas kietai užkemša butelį iš laikraščio susuktu kamščiu ir vėl paslepia.
Aš juk nepapildžiau nuodėmės, juk nė nežinojau, kur ta naminė slepiama. O jei ir būčiau žinojusi, nebūčiau parodžiusi ir tai nebūtų buvusi nuodėmė, nes mylėti žmones nėra nusikaltimas tokius, kokie yra, ne šventuosius.
Dabar, kai rašau, man liūdna daugelio ano šventadienio veikėjų nebėra gyvų Leono, Juzės, Stasės ir Stasytės, apylinkės tarybos pirmininko, milicininko protingo, doro žmogaus. Tegu jie dar pagyvena tuose atsiminimuose.
Pagaunu save pagalvojusią, kad ir aš ko klausiama vis dažniau benoriu atsakyti:
Švintaa, švintaaa...

0

62

TOKS GYVENIMAS

Kai gydytojas Petras Okas atsivežė mane į Karteną norėdamas prisikalbinti čia dirbti, savaime aišku, iškilo klausimas, kur gyventi. Kolūkis tuomet laisvų butų neturėjo ir  po to, kai pastatė namą vaistinei ir žemės ūkio specialistams, daugiau jokios statybos nevyko, nors ateity buvo planuojama statyti kolūkio kontorą su butais antrame aukšte.
Ligoninės ūkvedys, nugirdęs sesutes, slaugutes aptarinėjančias, kas galėtų bent laikinai išnuomoti man jei ne butą, tai nors kambarį, pasiūlė apsigyventi jo namuose.
Pažadėti tai pažadėjo, bet vėliau, pasitarę šeimoj, nutarė kambario nenuomoti, o  man pranešti nesusiprato. Kai sekančią dieną aš jau turėjau atvažiuoti su savo turteliu, ūkvedys prasitarė Okui, kad kambario man nenuomos. Okas išsigando, su visų ligoninės darbuotojų pagalba puolė ieškoti kito buto, bet nieko geriau nesurado, kaip vieną kambarį  ir virtuvę nebaigtame įrengti Stasės ir Leono Raminų name Gintarų kaime.
Kitą dieną, kai aš Darbėnuose jau kraunuosi daiktus į mašiną, Kartenoj Okas tebesėdi savo kabinete susiėmęs galvą rankomis ir nesiryžta skambinti man, klausti, ar sutiksiu ten gyventi bent laikinai, o kai jau pasiryžta, paaiškėja, kad nėra telefono ryšio. Taip ir atsiradau šaltą sausio pabaigos dieną Gintaruose, trobelėje, kur mano bute  tarpuose tarp sienojų kyšojo kiminai, bet aš džiaugiausi, kad šeimininkai bent susiprato atsivežti spalių ir užpilti perdengimą. Taigi mano urvelis buvo šiltas žinoma, jei pakūreni.  O su tuo kūrenimu būdavo visaip.
Tuo laikinumo vardu susistačiau savo kelis baldelius kaip sandėly ir išgyvenau taip nei daug nei mažai pustrečių metų, kol kolūkio valdžia, atsigirdusi, kad ruošiuosi važiuoti į kursus, o po jų nebegrįžti į Karteną, davė  butelį be jokių patogumų avariniam buvusio senojo pašto name prie šventoriaus vartų.
Sakiau, kad išvažiuosiu ir, jei nieko nebūtų pasiūlę, taip ir būčiau padariusi, bet oi kaip nenorėjau vėl kažkur dangintis iš pirmos dienos pamilau Karteną, žmones. Čia man buvo gera.
Tiesa, dar pirmaisiais darbo metais, kai buvo statomas anas naujas kontoros pastatas su butais antrame aukšte, kolūkio pirmininkas man vieną jų buvo pažadėjęs, net nusivedęs parodyti sienas dar be langų. Bet...
Ligoninės senučiukė mašina dažnai gesdavo. Kai man prireikdavo nuvažiuoti pas ligonį į kurį tolimesnį kaimą, namiškių prašomas pirmininkas ėmė mane vežioti pats, kol aš vieną kartą tiesiai paklausiau, kodėl jis paprasčiausiai neduoda mašinos su vairuotoju, nejau neturi rimtesnio darbo? Neatsakė, tik vairuodamas tarsi netyčia vis uždėdavo ranką man ant kelių, o aš, nepertraukdama kalbos, ją nukeldavau. Ilgai tai trukti negalėjo. Vieną dieną jau jis tiesiai paklausė, ar man nė savo vaikų negaila, kad nesirūpinu gauti butą ir labai jau ryžtingai spustelėjo kelį. Dėbtelėjau taip, kad ranką nukėlė pats, o netrukus man pažadėtam bute apsigyveno pardavėjos šeima. Nežinau, kokia valiuta ji užmokėjo, neturiu jokio pagrindo galvoti blogai.
Niekad nepasakiau pirmininkui nei vieno pikto žodžio bendraudavau, tarsi nieko nebūtų įvykę. Nežinau, kaip jausdavosi jis. Netrukus pirmininkas jau buvo kitas... Jie keitėsi, tik mano gyvenime nesikeitė niekas.
Po daugelio metų, jau nepagydomai sirgdamas, buvęs tuometinis pirmininkas manęs atsiprašė. Stovėjom atsitiktinai susitikę saulėtą vasaros pradžios dieną ant šlaito viršūnės ir, žvelgdami ne į vienas kitą, o į Minijos slėnį ir į anapus jos jau ūgtelėjusius, rodos taip neseniai užsodintus miškelius, kalbėjomės, kalbėjomės apie tikrąsias vertybes, apie gyvenimą ir apie mirtį. Diena buvo vėjuota, bet saulėta, tik pavieniai debesėliai vėjo genami skubėjo dangumi, o jų šešėliai bėgo žmonių arų lopinėliais slėnyje, peršokdavo Miniją, įkopdavo į aną šlaitą ir pasiklysdavo miškuose.
Man atrodo, kad  labai jau dažnai man tekdavo būti ne gydytoja, o kunigu, tik nežinau, ar mano duoti išrišimai bus užskaityti danguje.
Gyvenimas Gintaruose turėjo  ne vieną minusą, bet turėjo ir pliusų.
Yra toks niekšybės įstatymas. Štai baigiu darbą, berašinėju popieriukus laukdama autobuso valandos, Montana baltinių tvarkytojos kambarėly baigia ruošti pamokas,  jau pasiimu iš darželio Betiną, bet štai būtinai tuo momentu kam  nors manęs prireikia,  dar pasidžiaugia kaip gerai, kad suspėjau, kol neišvažiavai namo. Patyliukais keikteliu, bet ką  padarysi, einu į iškvietimą ar apžiūrinėju ligonį, o per tą laiką autobusas pravažiuoja ir mes patraukiam namo pėstute per tiltą, atkalnėm, pailsim sutūpusios ant nuvirtusio gluosnio, paskui ropščiamės į šlaitą ir keleliu per gyvenvietę pareinam namo trečias namas kairėj. Montanai aštuoneri, devyneri metai, Betinai dveji, treji, ją visaip ir veduosi, ir nešuosi, o juk nearti, pusketvirto kilometro. Ir produktus iš parduotuvės reikia parsinešti. Kad kelias neprailgtų, dainuojam, kalbamės ir tai visokiu oru, per polaidį ir pūgą ar lietų, bet ir gražiom dienom. Vaizdai ten puikūs atkalnėm, atkalnėm, pro senovinę, medžiais apaugusią buvusio mokytojo, muzikanto Narušio sodybą, viską pastebim, aptariam metų laikų kaitą, potvynius, žydėjimą ir rudenio spalvas. Kelionė trunka daugiau kaip valandą. Parėjus puolu kurti ugnelę, kaičiu valgį, bet ima ir vėl suveikia tas pats niekšybės įstatymas. Prie durų sustoja mašina daktare, gelbėk! Užpilu vandeniu ugnį,  kad nekiltų gaisras, paduodu mergaitėms ką nors valgomo, išvažiuoju. Grįžusi dažną sykį randu sumigusias, susiklosčiusias visom turimom antklodėm. Užaugo nesirgusios, sumanios ir savarankiškos.
O nuostabu  buvo tai, kad Kartena labai graži, kad šiltuoju metų laiku rytmečiais  mes visos trys leisdavomės plentu nuo kalno į slėnį:  Montana sava Kregždute, aš   Betiną įsisodinusi į kėdutę ant dviračio bagažinės ir mums būdavo labai linksma. O juk gyvenant miestely į galvą nebūtų atėjusi mintis eiti pasivažinėti nuo kalnų.
Rudenį, žiemą rytmečiais mokinius iš Gintarų, Martinaičių, Sakuočių, Lapgaudžių kaimų surinkdavo ir į mokyklą pavėžėdavo kolūkio sunkvežimiu taip taip, paprastu atviru sunkvežimiu kiek paaukštintais bortais, kad kas neiškristų. Tai ne dabar geltoni autobusiukai.
Aš su savo mergaitėm važiuodavom drauge su visais vaikais. Pradžioj vaikai manęs varžėsi, bet vėliau priprato, tapau jiems tarsi landšafto dalimi ir jie laisvai kalbėdavo, ginčydavosi, šaipydavosi vieni iš kitų, kartais ir apsistumdydavo ir visas tas bendravimas vykdavo gryna, natūralia tarmiška šnekta su visais niuansais, intonacijom. Niekur daugiau negirdėjau tokios natūralios žemaitiškos šnekos suaugę varžydavosi su manim kalbėti tarmiškai. Kaip šviesiai atsimenu tuos rytmečius, dažnai dar tamsoj, bet kokiu oru.
O sykį buvau išbarta. Tai dar pirmąjį pavasarį. Ėjau sau sekmadienį pasidainuodama į Karteną, oras puikus, jau viskas žaliuoja, rugiai pasikėlę, tuoj plaukės. Pasuku per tuos rugius į takelį, kaimo sumintą trumpinant kelią, ir matau, kaip iš plento į Gintarų kelelį pasuka motociklas. Vairuotojas žiūri į mane, o ne į kelią, vos neįlekia į griovį, sustoja, nulipa nuo motociklo ir skuba prie manęs. Palaukiu.
Dar nepriėjęs kad užpuls klausimais kas tu tokia, kelintoj tu klasėj, kas tavo tėveliai, kad nepasakė, kad per rugius eiti nevalia? Čia juk duona!
O man linksma juk man jau per trisdešimt, o mane bara kaip mokinukę.
Sutriko žmogus, įsižiūrėjo. Ištiesiau ranką susipažinkim, aš jūsų naujoji gydytoja, atsiprašau, kad taip, per rugius...
Ai, nesmagu buvo žmogui eik, sako, jei jau takas sumintas.
Štai ir tokį kyšį esu gavusi leidimą eiti takeliu per rugius.
Ir tokių brigadininkų pasitaikydavo kolūkiuose, kurių net pavadinimą dabar kai kas taria su pasišlykštėjimu. Vėliau gražiai draugavom, jo žmona dirbo ligoninėj.
Keista, bet toks gyvenimas  manęs netrikdė, jaunas žmogus daug pakelia, susigyvenau su šeimininkais, kaimynais, kol sykį pas mane į namus neatvažiavo buvusi mano kurso draugė, Salantų ligoninės vyr. gydytoja, kviesti manęs dirbti pas ją pediatre. Ji apstulbusi apsidairė mano palociuose, susigūžė, lyg bijotų, kad koks balkis neužkristų ant galvos:
Tai tu taip gyveni? Kodėl?
Jai tai buvo nesuprantama, bet dar labiau ją nustebino mano atsisakymas važiuoti dirbti į Salantus, nors žadėjo duoti neblogą butą. Manau, ji stipriai suabejojo mano psichine sveikata. Blogiausia, kad tuo suabejojau ir aš pati.
Taigi, kodėl?
Kai buvom bebaigią Institutą, visi svajojo, kad išsireikalaus gerus butus, su laiku statysis namus o tu savo išsirinktoj Viešvilėj ką gausi?
Ką aš? Vis kokį kambarėlį bent vaiknamio mansardoj duos, svarbu turėti kur pareiti pernakvoti, o per dieną juk darbe. Užtai kokie miškai apie Viešvilę, užliejamos Nemuno pievos..
. Atsimenu draugų akis. Kažkas beburbtelėjo pievom pasiklosi, mišku užsiklosi. Jau tada pirmą kartą šmėstelėjo tas klausimas kodėl? Kodėl aš tokia, vis ne kaip svieto žmonės?
Viešvilėj butą davė, dviejų kambarių, bet Montanos dar vaikiškai ir mano sudedamai lovelei užteko ir vieno kambario, antrasis stovėjo tuščias.
Ir dabar, rašydama atsiminimus, pasitelkusi visą sukauptą  gyvenimišką išmintį, nuosekliai apgalvoju, kodėl, po velnių, taip kvailai gyvenau?
Vienintelis bent kiek panašus į tiesą atsakymas man tai buvo nesvarbu. Mano tikrasis gyvenimas, mano namai buvo žmonėse. Man patiko gyventi tarp jų, būti reikalinga, niekada nežinoti, kur būsiu už pusvalandžio, iš mašinos persėsti į traktorių ir nuvažiuoti vėl kita kryptimi.
Sykį, po mamos laidotuvių, kai likau visiškai viena, susėdom visos trys dukros ir aš pasikalbėti, nuspręsti, kaip toliau  man gyventi. Atsiminėm daugelį įvykių ir nuotykių, kaip jos augo tarsi be  motinos, atsiremdamos viena į kitą ir matomos, globojamos viso kaimo. Kol aš tarnavau  kaimui, tas pats kaimas pasirūpindavo mano vaikais kažkas sušalusias besimaudant pavarydavo nuo Minijos namo, kažkas sėkmingai nukrapštė nuo ledo lyčių, kai per pavasario polaidį užsimanė jomis paplaukioti, kažkas įsivesdavo į namus sušilti, pasiūlydavo lėkštę sriubos. Kokia aš dėkinga, kad nepraeidavo abejingai pro šalį.
Ne, mergaitės man nepriekaištavo jei tikrai manęs prireikdavo, aš visada būdavau šalia, ir pasikalbėdavom, ir pajaco kelnes ar snieguolių suknytes pasiūdavau karnavalui, ir valgiu pasirūpindavau, kad ir nakties prisidurdama, ir pirštinytes, kojinytes, o tai ir rimtesnį rūbelį numegzdavau. O vėliau namų reikalai po truputį perėjo jų žinion.
Dar kurį laiką gyvenom avariniam name prie bažnyčios, paskui aštuonbuty, kur gimė Alina ir sūnelis, teišgyvenęs dvi savaites įgimta širdies yda. Paskui  jau savo taip ir iki šiol nebaigtam statyti name, bet visur jaučiuosi tarsi užklydusi į svečius. Ir  dabar vaikštau po kambarius kaip po atsitiktinių daiktų muziejų, neturintį nieko bendro  su manim. Visi tie daiktai turi savo istorijas nors imk ir užrašyk jas. Visi jie atklydo į mano namus manęs neatsiklausę ir mane su jais besieja tik atsiminimai.
Mano yra tik pačios paskiepyti rožių krūmai po langu ir jazminas prie gonkų.
Dabar, sausio 13- tosios naktį, kai sėdžiu viena ir mąstau, dabar, kada jau  po, suprantu tokią paprastą tiesą, kad žmogui neduodama atskiro meto kiekvienam išgyvenimui meto ramiai, apsaugotai nuo gyvenimo negandų užaugti, meto mokytis ir mėgautis jaunyste, meto gimdyti vaikus ir juos auginti, meto susikurti namus, susikrauti turtus, kad ir prasilenkiant su sąžine ir tik tada sulaukti meto mylėti Tėvynę, žmones, gyvenimą. Viskas užgriūva vienu metu, nesvarbu, ar tau šešeri, trisdešimt ar septyniasdešimt. Ir vėl rizikuoju būti apšaukta keistuole, bet sakau: gražiausia mano iš gyvenimo gauta dovana - tai dabartis, senatvė. O juk jos galėjo nebūti.
Ir tie atsiminimai.

0

63

SŪNELIS

Kai gimė antroji dukra, Betina, atvažiavę mūsų pasveikinti mama ir patėvis (vadindavom dieduku) susiginčijo, gerai tai ar blogai, kad ir antras vaikas mergaitė. Mama džiaugėsi motinai, žinia, geriau mergaitė švelnus padarėlis. Kam tų chuliganų reikia? Tik nervams gadinti.
Diedukas priešingai visi tikisi sūnaus, tiek mamos, tiek tėvai. Gal nesisako, bet kaip užriečia nosis, kai tikrai gimsta sūnus. Mano nuomonės  niekas neklausė, tai aš ir nesikišau į jų rodą, viena sau mintijau, kad esu labai laiminga, kad dukrytė, kažkaip neįsivaizdavau sūnaus.
Praėjo keleri metai, Betinai buvo jau bene ketveri ar ir visi penkeri metai, jau gyvenom Kartenoj prie šventoriaus vartų. Vėl į svečius atvažiavo mama su dieduku. Pasitikau kieme, pamačiusi ateinančius pro langą, sveikinamės, o čia diedukas kad užsikvatos linksmas žmogus buvo:
- Dale, Dale, žiūrėk, tavo švelnūs padarėliai pareina!
Na, žiūriu, tikrai pareina mano aukseliai susitaršiusios, murzinos, Betina bliauna, snukelis visas išmozotas braukiant ašaras purvina ranka, abu keliai kruvini, Montana vieną batą parsineša rankoj atplyšo puspadis. Stovi nustebusios, nesuprasdamos, ko mes juokiamės.
Taigi, švelnūs padarėliai...
Kai dar po kelerių metų, po tuomet jau trijų dukterų, gimė chuliganas, visi sveikino mus, džiūgavo, o mane nuo pirmų dienų prislėgė baisus rūpestis, nuojauta kuždėjo ne gyvenimui vaikas. Dar ligoninėj atneštas maitinti, lyg užspringo, pamėlo. Pasišaukiau sesutę, žiūriu į kūdikį ant jos rankų ir matau senuką tokia išraiška būna tik sunkių širdininkų ligonių.
Reikia pediatro, bet iš kur jį gauti, vasara, atostogų metas, kas jau išėjo atostogų, kas dar negrįžo iš jų. Na, pasižiūrėjo jaunas daktarėlis nesijaudinkit, yra ūžesiukas širdelėj, užsidarys Botalo latakas ir po kelių dienų jo neliks. Jau tos mamos medikės!
Kaip aš norėjau, kad tiek ir tebūtų pavėlavęs užsidaryti Botalo latakas!
Grįžus namo vaikas kasdien blogėjo. Daugybei vaikų buvau gydytoja, neturėjau ant sąžinės  nė vieno mirusio vaiko, o savam vaikui buvau tik išsigandusi, visiškai pasimetusi motina. Aš nieko nesiėmiau, aš jį tik tarsi gyniau nuo visų, nenorėjau, kad kas ateitų, lankytų. Aš bijojau, siaubingai bijojau, todėl nenorėjau sužinoti tiesos.
Toliau viskas vyko kaip kaleidoskope kelionė į Kretingą, gydytojos pastaba:
Ar nematai, kad vaikas neauga?
Nenoriu matyti.
Rentgeno nuotrauka:
Pasakysim tik rytoj.
Sutikta beišeinanti EKG kabineto sesutė:
Nepadarysiu elektrokardiogramos, ar nematot, kad išeinu pietauti, o po pietų negrįšiu, susirinkimas.
Kaukšt, kaukšt kaukšt aukštakulniai nutolo koridorium.
Stoviu pasimetus, netikėdama, kad taip gali būti belieka važiuoti namo. Įeinu į greitosios budinčių kambarėlį mielieji, parvežkit namo, kaip man su kūdikiu parsirasti autobusu? Felčeris:
Daktarėle, ar jūs nematot, kad mes pietaujam?
Pietaujam kaip kirviu.
Prakeikimas! Su kuo aš štai jau tiek metų kartu druską valgau?
Nueinu koridorium, prisėdu ant vienintelės kėdės prie ūkvedžio kabineto durų. Galvoj tuščia, jokios mintelės. Tvanku. Kojos sutinusios kaip kaladės, širdis klapsi zigzagais ir viskas pasidaro vis tiek. Raminu save juk nieko neatsitiko, tiesiog sužinojau, kad pasauly gyvena ne vien angelai. Eisiu į priėmimo skyrių, išsikviesiu taksi, bet vis dar nesikeliu dar minutėlę pasėdėti, dar pailsėti. Matau ateina jaunutis ūkio dalies gaziko vairuotojas, iš tolo šypsosi kaip jaunas mėnulis:
Gal jus parvežti namo?
O juk yra žemėj ir  angelų!
Kitą rytą skambinu į rentgeną nuotrauka nekokybiška, atvažiuokit kartoti. Bet gydytoja jau pati ieško manęs nuotrauka kokybiška, tik ji rodo baisius dalykus. Veža mus greitąja į Klaipėdą, į reanimacinį skyrių. Įleidžia ir mane. Su gydytoja budim kartu sūnelis vienintelis ligoniukas. Ji man nesako nei diagnozės, nei prognozės ir aš neklausiu. Tik atsargiai pasiteirauja:
Ar pakrikštijai vaiką?
Paryčiais daktarė mane išprašo:
Aš dar suleisiu vaikeliui strofantą ir jau perduosiu pamainą.
Sanitarė per miegančią ligoninę palydi mane į poilsio kambarį, parodo lovą numik. Bet aš sėdžiu ir laukiu. Ko? Tikrai, netrukus koridorium atšlepsi tie patys sanitarės žingsniai artyn, artyn, artyn. Pašoku ir įsitempusi laukiu. Kas motinai pasako, kad mirė vaikas?
Grįžtu į skyrių, klūpau prie lovelės. Paprašau leisti paskambinti, paimu ragelį, bet numerio nerenku, nes neatsimenu jų nė vieno, net savo namų. Žinau, kad Leontijus yra Klaipėdoj, pas suaugusią savo dukrą jei man ko prireiktų, bet ir to numerio neatsimenu. Daktarė įdėmiai žiūri į mane. Tubūt ne pirmą tokią mato paduoda lapą popieriaus, šratinuką, rašinėk bet kokius skaičius, atsiminsi. Tikrai, atsimenu.
Pasiimti palaikus galėsit iš morgo, po dvyliktos.
Palaikus.
Paskui švintant stoviu gatvėj prie vaikų ligoninės, laukiu, kol atvažiuos manęs pasiimti, glostau gumbuotą medžio kamieną. Matau ateinantį girtą grėsmingos išvaidos vyrą, pagalvoju, kaip būtų gerai, jei užmuštų, bet šis prasvirduliuoja į mane nedirstelėjęs.
Dar vėliau perkam baltą  mažytį karstelį, užeinu į vaikiškų rūbų padotuvę nieko gražaus. Pasakau pardavėjai, kad įkapėms, sūnelis  mirė. Nepravirkstu. Susibėga kelios, pasitaria, atneša tokius gražius drabužėlius, kepurytę. Vis tiek nepravirkstu.
Tada jau į morgą. Leontijus lieka gatvėj. Patanatomas rašo mirties liudijimą, per petį skaitau tik dabar sužinau diagnozę. Tai štai, sako, kolege, buvo pilna krūtinėlė širdies. Nebereikia tokiuose metuose gimdyti. Pasižadu, kolega, nebegimdysiu. Jo juokas žeidžiantis.
Einu į gretimą patalpą. Pasitinka moteriškos lyties būtybė žilais, iš po skarytės išsipešusiais plaukais, mėlyna  nosimi, bet aš žiūriu ne į ją, o į vienišą baltą lavonėlį ant stalo, tokį negyvą, tik su šlapia kepurėle, dar sesučių išaugtine.
Būtybė gergždžiančiu balsu mesteli:
Duok rūbus ir jau ima sūnelį už kojelių.
Ne šaukiu, aš apsirengsiu pati!
Būtybė negali patikėti, o kai suvokia, kad pahmielas nuskrido, sviedžia lavonėlį ant gretimo stalo ir bambėdama išeina. Aš žinau, sūnaitėliui neskauda. Aš žinau jam neskauda. Tai tik man taip gūdžiai dunkstelėjo stalas.
Paskui dvi dienas eina vis eina kaimas į mūsų namus, su vaikais, su anūkais. Jiems į rankeles įduotos gėlės, nuskintos čia pat, darželiuose po langais. Vaikus pakelia, parodo žiūrėk, koks gražus berniukas.
Jis miega?
Miega...
Tai sūnelis  miega,
Tai sūnelis miega,
Kulipkėlė širdyje...
Leontijus vis išeina į kitą kambarį, vis išeina, jo akys darosi vis labiau drumstos, kol jis tarsi išeina iš realybės ir, atrodo, jam nebeskauda. Prieinu, glusteliu prie savo žmogaus, bet jis nesugrįžta.
Sunkiausia buvo į tą kalnelį.

Kelias į kapus toks ilgas ir vingiuotas,
Ta kalvelė paskutinė gale kelio,
Aš prašau, net būdama pagonė
Pastatyk čia, dievdirby, smūtkelį.

Pastatyki pakelėj smūtkelį,
Kad pajėgtų motina lydėti
Ne gyveniman, o ton kalvelėn
Savo vaiką, lauktą taip, mylėtą,

Kad su meile, lyg namo, pakviestų
Tuos, kurie kentėjo ir mylėjo,
Klydo, kėlėsi, palūžo,
Apšaukti savųjų fariziejais.

Kelias į kapus toks ilgas, akmenuotas,
O sunkiausia ta kalvelė gale kelio,
Aš prašau, net būdama pagonė, -
Pastatyk čia, dievdirby, smūtkelį.

0

64

DABAR JAU GALIU EITI

Tada buvo žiema. Anksti tais metais užsnigo, gausiai, patikimai, tik dėl to nepasidarė šviesiau, nes trumpos, apniukusios dienos, dorai nė neįdienojusios, vėl nirdavo į tamsą ir gyvenimas vykdavo tarsi vaiduoklių karalijoj.
Anksti atėjo ir gripas. Sirgo žmonės šeimom, daugelis sunkiai. Medikai paprastai suserga vos atsiritus ligos bangai, nes pirmieji susitinka su infekcija, todėl vėliau jau nieko nebebijo. Persirgau ir aš, bet tik porą dienų pagulinėjau ir vėl pasinėriau į darbą.
Ligoninė buvo pilna, net kabinetuose dienai kitai ką nors paguldydavom, būdavo daugybė iškvietimų į namus eidavau, eidavau, susimaišė dienos su naktim, namo parsirasdavau nutaikius kokią laisvą valandėlę, pravirdavau šeimai valgyti, numigdavau, o dažniausiai mergaitės prasimanydavo ką nors pačios.
Atrodė, kad viskas yra kaip visuomet, kaip kasmet, tik vargino tas užsitęsęs silpnumas, tas neadekvatus nuovargis, net ligoninės sesutės pastebėjo, kad man kažkas negerai kas tau?
Et, matyt Brisiaus galas.
Juokas juokais, bet vieną dieną nebeužteko valios atsikelti sukarščiavau, vargino įkyrus kosulys, paskambinau kolegai manykis vienas, duok porą laisvų dienelių. Deja, po tų dviejų dienų buvo tik blogiau. Kažkas, atėjęs lankyti, atnešė Tomo Mano Užburtą kalną nebuvau skaičiusi.
Tarsi nutolo realus pasaulis, karščiuojančios smegenys viską suvokė ryškiai, kaip tikrovę, apsigyvenau tame užburtame kalne, įsijaučiau į veikėjų likimus, išgyvenimus, dalyvavau pokalbiuose visa buvau ten, niekas kitas nebuvo svarbu.
Atėjęs kolega apibarė:
Ką sau galvoji, plaučių uždegimą arbatėlėm gydaisi?
Paskyrė rimtą gydymą. Nesiginčijau, tik nekantravau, kad greičiau išeitų, manęs laukė knyga. Vėl skaičiau, sugrįždama, pakartodama ir atrodė, kad tai aš guliu ten, sanatorijos balkone, susisupusi į kupranugario vilnos pledą, grožiuosi mėnesienos nušviestais kalnais ir galvoju apie gyvenimo prasmę, žmonių bendravimą, vyrų ir moterų santykius, tai aš paslapčiom apžiūrinėju mylimo (?) žmogaus rentgeno nuotrauką koks tų šešėlių ryšys su gyvu žmogumi, tai aš iš smulkmenų kuriu likimus ir bijau galvoti apie savajį.
Vėl užsuko kolega:
Kas tau darosi, penkta diena šitokia aukšta temperatūra? Siunčiu mašiną, važiuok padaryti plaučių rentgenogramą. Prisižaisi.
Nesiginčijau:
Gerai. Rytoj.
Aš negalėjau važiuoti tuoj pat, aš dar neperskaičiau knygos, man dar būtinai reikėjo suprasti tuos pašnekesius apie religiją, politiką, jėzuitus, o svarbiausia kuo baigsis dvikova su tuberkulioze?
Man tas žodis nuo vaikystės buvo kaip prakeiksmas, jis simbolizavo Giedrytės mirtį, buvo fatališkas, todėl knygoj įtemptai sekiau kiekvieną užuominą apie herojaus ligos eigą.
Skaičiau nematydama nieko aplinkui, nesirūpinau vaikais, išvarydavau ko nors paklausti įėjusį vyrą, protarpiais pasinerdama į sunkų miegą, sapnuodama kalnus, žvaigždėtą dangų, lėkimą rogių kinkiniu, girdėdavau kažką man kalbantį švelnų, murkiantį vyrišką balsą, bet žinodavau, kad tai kalba kunigas ir mano mintys nuodėmingos. Nubudusi skaitydavau toliau.
Kitą rytą, kai bebuvo likę keli knygos puslapiai, mano kolega paskambino,  kad būčiau pasiruošusi, netrukus privažiuos mašina nuvežti mane į Kretingą, bet aš taip kategoriškai pasakiau po valandos, kad jis nė nebandė ginčytis.
Kai užverčiau paskutinį knygos lapą, pasijutau kaip gavusi kuolu per galvą jos herojus žuvo kare. Kas gali būti absurdiškiau? Viskas prarado prasmę liga ir sveikata, politika, religija, meilė, išgyvenimai, kalnų grožis. Viskas, kas užpildė gyvenimą. Į frontą herojus pasiprašė pats, nuslėpęs ligą. Neapkaltinsi lemties. Gal jis iš dviejų blogų lemčių pasirinko geresnę?
Dabar jau galiu eiti.
Man taip pat pasakė diagnozę tuberkuliozė. Rimta, su griuvimu.
Pirmą savaitę ligoninėj miegojau dienom ir naktim, tik pabudinta išgerdavau vaistus ir svirduliuodama nueidavau į valgyklėlę pavalgyti.
Vieną rytą nubudau gyvenimui, pamačiau, išgirdau pro plačius ligoninės langus švietė saulė, kažkas koridoriuj skambiai juokėsi. Gydytoja pasakė užteks, daugiau migdomųjų nebeskirsiu, dabar jau kabinkis pati. Ir rinkis, kada kokias knygas skaityti.
Kas jai pasakė apie Užburtą kalną?

0

65

NAMO LEMTIS

Buvo ano tūkstantmečio paskutinio šimtmečio devyniasdešimt ketvirtųjų birželis svaiginantis, jaunas. Dienos nusistovėjo vienodos, giedros, šviesios, talpios viskam užteko laiko. Skverely priešais ligoninės langus jau nužydėję kaštonai pasidabino dygliuotais vaisiais. Tik dabar pamačiau, kokie tie medžiai jau dideli, o, rodos, dar taip neseniai mokinukai pasodino liaunus, nedidukus medelius. Ir tas egleles anam skvero pakrašty mano vyriausia dukra su savo draugeliais per jas  šokinėdavo, o man būdavo neramu, kad tik nenulaužtų. Nenulaužė. Vidurinėlė su savo kartos draugeliais jau karstėsi po ūgtelėjusius kaštonus. Ir vėl bijojau, kad tik kuris vaikas neišdribtų su išlaužtom šakom. Ne, nieko nenutiko. Jaunėlė? Na, jaunėlės ne tam charakteris, po medžius nesikarstė, o ir gyvenom tuomet jau tolokai, anapus plento.
Arčiausiai prie ligoninės auga daugiakamienis ąžuolas. Dar yra nemažai vyresnių karteniškių, kurie atsimena, kaip jį sodino, prakalbas sakė Vytauto Didžiojo metais. Mūsų ūkvedys Pranas  kasmet vis iš  naujo nustemba koks gražus, koks jau didelis, kaip dailiai sužaliavo jaunais lapeliais. Ir vis priduria koks aš jau senas, kad mano vaikystės ąžuolas jau toks užaugo.
Praneli, sakau tu gi dar visai nesenas, dar nė ne pensininkas.
Jis purto galvą, bet matau, kad patinka mano žodžiai. Gnybteli praeinančiai sesutei į pašonę, ši vaidina pykstančią, bet neiškentus susijuokia.
Matai, Praneli, senukai taip nesielgia.
Ligoninėj tylu, vasarą ir ligonių mažiau, įprastinė darbo diena. Ūkvedys, matau, eina link parduotuvės užsakyti produktų, vyr. gydytojas su reikalais išvažiuoja į Kretingą. Įsikuriu sesučių kabineto kertelėj, peržiūriu, keičiu ligonių paskyrimus. Įeina baltinių tvarkytoja paskambinti dukrai. Trumpai šnektelėjusi išsiskubina palikusi įjungtą lygintuvą. Deja per vėlu, iš priešais esančio apylinkės tarybos pastato moterys moja mums ir šaukia:
Gaisras! Degat!
Iš koridoriaus dvelkteli dūmais, kažkas suklinka.
Nubėgam į baltinių tvarkytojos patalpą pleška sausutėlė medinė pertvara, liepsnos jau liečia lubas, sparčiai plinta. Aišku, kad savom jėgom neužgesinsim, nes ugnis tiesiog skrieja lentelėm iškaltom lubom. Nurodau įspėti antro aukšto ligonius, ten guli stipresni, vaikščiojantys. Skambinu gaisrinei tuoj atvažiuos.
Parbėga mūsų Pranelis, parskuodžia kaip jauniklis. Nepasimeta iškerta jungiklį elektros skydinėj, iš kabinetų, virtuvėlės išneša dujų balionus.
Išvedam, išnešam pirmo aukšto ligonius jau pro pagalbinį išėjimą. Viena močiutė nė už ką neina, kol nesusirinks visų savo daiktelių, sėdi sau ant lovos ir neskubėdama pakuoja turtelį. Sakom gaisras, degam, bet jai vis tiek. Tegu, sako, dega, kas dega, o aš savo daiktų nepaliksiu, dar pavogs kas. Šiaip taip išvedam per dūmų pilną koridorių.
Mūsų ligoniai sėdi kiemo pašaly ant neskaldytų malkų kaladžių, silpnuosius suguldom ant pievelės. Su vyr. sesute karštligiškai skaičiuojam ar visi yra kieme, bet niekaip negalim suskaičiuoti stipresnieji vaikšto kam kur šauna į galvą ir mums išeina vis skirtingas skaičius, o aš tik šiandien grįžau į darbą po atostogų, dar ne visus ligonius įsiminiau. Staiga nusmelkia baisi mintis ar kas nors išvedė iš mažosios palatėlės antram aukšte beveik nevaikščiojančią senąją zakristijono žmoną? Ji juk pati negalėjo nulipti laiptais?
Kaip vatinėm kojom bėgam į kitą pastato pusę į ten palatėlės langai. Matom, kaip senutė atsikelia iš lovos, pasidairo pro langą ko čia tiek žmonių susirinkę? Nueina iki durų, praveria jas ir tuoj uždaro, grįžta prie lango, pasirėmus į spintelę dairosi į gatvę, paskui atsitiesia, lėtai, iškilmingai palaimina mus ir iš lėto gulasi į lovą pasiruošia mirti. Žmonės tyli, atrodo, nekvėpuoja.
Privažiuoja gaisrinė. Gaisrininkas Vytukas pastato kopėčias, užlipa vikriai kaip bezdžionė, išstumia langą, įšoka į palatėlę, įsitikina, kad laiptinė tikrai apimta ugnies, suima senutę viena ranka, kita laikydamasis už kopėčių atsargiai nuneša žemyn.
Tik tada atsiremiu į storą, gumbuotą istorinio ąžuolo kamieną. Po kelių minučių, tarsi iš jo įgavusi jėgos, einu į kiemą, dar kartą, jau pavardėm, susitikrinam ligonius nėra senutės, kuri nenorėjo eiti iš palatos. Man šmėsteli mintis, kad einant pro langus lyg mačiau per dūmus kažką judant anoj palatoj maniau, kad gaisrininkai. Įbėgu atgal. Ugnis kitam pastato gale ir jau kiek apraminta, tik dūmai. Taip, senutė stovi prie savo lovos ir į laikraštį lėtai vynioja šlepetes vakar žentas naujas padovanojo, juk nepaliksiu sudegti. Išvedu.
Suvažiuoja daugiau gaisrinių, atlekia kelios greitukės, korespondentai. Išskirstom ligonius ką į namus, ką į kitas ligonines, o paskui stoviniuojam būreliais ir net kalbėtis nebesinori. Kai gaisrininkai baigia savo darbą, einam į vidų, tylėdami, kaip vaiduokliai slankiojam po buvusius kabinetus, palatas. Erdvės aidžios, girdisi kiekvienas nuo lubų krintantis lašas, mūsų žingsniai. Netikėtai nuskamba Pranuko balsas:
O gal duos pinigų, atstatysim?
Mintiju sau štai tokia buvo namo lemtis. Jo savininkai, kadaise, dar prieš karą, jį pasistatę, neilgai džiaugėsi, buvo išvežti į Sibirą. To namo sienos girdėjo daugelio priešmirtines dejones, kai pokary čia įsikūrę stribai tardydavo suimtuosius. Vienas buvęs itin žiaurus pravarde kirvis. Daug skausmo, o ir mirčių atsimena palatos, bet atsimena ir džiaugsmo vienu metu ligoninėj buvo ir gimdymo skyrius.
Ugnis apvalo ir pašventina. Ne namas sudegė sudegė laikmetis.
Dar tarybiniais metais pas mane buvo atvažiavęs pusbrolis iš JAV, taip pat gydytojas. Atsiklausė, ar neturės nemalonumų su saugumu, jei nufotografuos ligoninę ir namelį prie šventoriaus vartų, kur aš gyvenau noriu grįžęs parodyti giminėms, bendradarbiams kokių dar ligoninių yra Lietuvoj ir kaip gyvena gydytojai.
Sudegė, o aš nė nuotraukos neturiu, tik atmintį.
Ir tik dabar, rašydama atsiminimus, pagalvojau, kad tą nuostabią birželio dieną supleškėjo daugiau kaip dvidešimt  mano gyvenimo metų, pačių brandžiausių. Man ir dabar tas namas gyvas, tik kai einu pro šalį dar ir dar kartą įsitikinu nebėra. Kaip ir gyvenimo iš naujo pradėti per vėlu. Ir jokio pėdsako neliko, tik pilnos kaimo kapinaitės.
Buvo bandyta namą atstatyti ir įsteigti rezistencijos meto muziejų, bet neužteko lėšų, tai tik nuvalė degėsius, rūsius pripylė žemės, užsėjo vejele taip ir stirkso pačiam Kartenos mietelio vidury kaip paminklas kančiai.

0

66

KŪČIOS

Kiekviena pabaiga yra kieno nors pradžia, tik reikia nebijoti priimti gyvenimo iššūkius. Tie, nebijantys juos priimti, užtikrina progresą, bet jų darbo vaisius paprastai susirenka kiti, po audros išlandžiojantys iš savo saugių, patogių urvelių, ateinantys prie padengto stalo su švariomis rankomis ir iš anksto paruoštu piktu žodžiu, kad štai tas ar anas ne taip padaryta, jie, žinoma, būtų padarę geriau. Bet nedarė, tik su pašaipa stebėjo iš šalies ir kritikavo.
Kai sudegė senoji medinė Kartenos ligoninė, kaimas pasidalino į dvi stovyklas manančių, kad galima ir reikia ją atstatyti ir netikinčių, kad tai įmanoma. Ligoninės vyr. gydytojas iš karto į viską numojo ranka ir išėjo iš darbo jau ir dirbdamas jis važinėjo į Vokietiją parvežti automobilių ir perpardavinėjo juos Lietuvoj. Anksčiau tai  būtų vadinęsi spekuliacija, bet tuo metu, 1994m, jau vadinosi verslu.
Seniūnė buvo už ligoninės išsaugojimą, bet manė, kad senąją sudegusią ligoninę atstatyti per brangu ir pasiūlė rekonstruoti tuo metu jau stovintį tuščią dar gana naują buvusio vaikų darželio pastatą. Rajono valdžia abejojo, bet buvo linkusi ligoninę panaikinti.
Kartenos gyventojai ir ligoninės darbuotojai negalėjo įsivaizduoti, kad ligoninės nebebūtų, todėl ėmėsi rinkti parašus, varstė valdžios kabinetų duris, reikalaudami ligoninę išsaugoti. Tik kas imsis vadovauti?
Ambulatorijoj dirbanti pediatrė atsisakė griežtai nesugebu, aš gydytoja, ne statybininkė. Ir kam man reikia?
Supratau ją iš tiesų, kam jai reikia, ne ambulatorija gi sudegė, jos darbo vieta saugi.
Terapeutė taip pat atsisakė ir dar paskaitė man aukštai idėjinę paskaitą, kad reikia galvoti valstybiškai pažangi tendencija yra stambinti ligonines, o ne kiekvienam kaimui statyti po savą.
Taip tai taip, bet kol dar nėra tų stambiųjų, galinčių aptarnauti kaimų žmones, reikalingos ir mažosios; su laiku jos nunyks savaime. Pagaliau, reikės slaugos ligoninių, o mūsiškė juk, tiesą sakant, tokia ir buvo.
Ir dar sakė:
Ar įsivaizduoji, kokios turėtų būti šiuolaikinės, europinio lygio, slaugytojos? Kuri iš mūsų sesučių tam tinka? Iš kur tu surinksi darbuotojus?
Įsiutau:
Išsirašysiu iš dangaus angeliukų!
Ir jau aprimusi bandžiau aiškinti, kad gi mes visi savi, tokie mūsų ligoniai, tokios mūsų sesutės. Gal jos ir ne europinių standartų, bet nuoširdžios, darbščios ir pasiaukojančios, mes vieni kitus suprantam, o į Europą eisim kartu, tobulėsim, ateis nauji žmonės juk daugumai mūsiškių netoli pensinis amžius.
Kažkaip savaime tapo aišku, kad atsakomybės imuosi aš. O, kad būčiau žinojusi, kas manęs laukia!  Ilgokai tęsėsi svarstymai, popierių derinimai liūto dalį tų vargų prisiėmė seniūnė kol galiausiai buvo paskirta juokingai nedidelė suma pinigų ir duotas leidimas pastato rekonstrukcijai, be jokio projekto, tik vėliau, jau post factum, benubraižė planą. Buvo spalio pabaiga, o mes gavom užduotį baigti rekonstrukciją iki Naujųjų metų ligoninė ligi to laiko nepradės veikti, nebus planuojamos lėšos sekantiems metams. Viso labo du mėnesiai.
Paskelbėm aukų rinkimo akciją pinigais ir statybinėm medžiagom, o, svarbiausia, darbu. Kaimas atsiliepė nešė aukas, vežė medieną, eidavo į talkas, meistrai pasiūlė savo paslaugas.
Užvedžiau storą sąsiuvinį registruoti aukoms. Buvo visokių kuriozų. Viena senutė iš Rubulių kaimo pėsčia atėjo į Karteną pasižiūrėti, ar tikrai daktarė su seselėm ir sanitarėm pačios stato ligoninę ir paaukojo kapeikas, kurias būtų sumokėjusi autobusui. Pabučiavau ją atsidėkodama.
O sykį, jau bene įpusėjus darbus, iš rajono atvažiavo nežinau kieno siųstas delegatas geruoju mus prikalbinti, kad sutiktume atsisakyti savo užmačios ar tik kažkam nepasirodė ligoninei skirtas pastatas patrauklus privatizacijai? Tuomet buvo pats jos bumas.
Vaikščiojo jis man iš paskos kokią valandą, dorai vykdydamas užduotį, per tą laiką bene du aukotojai atnešė pinigų, aš dar jam papasakojau apie aną senutę ir, sakau:
Iš jūsų taip pat priklauso, žinoma, daugiau negu kapeikos už kelionę, juolab, kad tikriausiai esat atvežtas tarnybine mašina.
Jis tai priėmė kaip jumorą ir, norėdamas man įsiteikti, juokais padavė 50 rb, o aš taip pat juokaudama juos įregistravau storajam sąsiuviny ir padėjau į seifą. Supratęs, kad čia nebe juokai ir kad aš nesiruošiu pinigų grąžinti, delegatas negalėjo tuo patikėti ir išvažiavo piktas piktas. Toli pasklido garsas apie mano nedorą elgesį, gal dėl to daugiau tokių delegatų nebesulaukėm.
Kai atėjo kaimo vyrai ardyti buvusio vaikų žaidimų kambario parketą, norėjosi verkti. Dar buvo likusios kelios žaislų lentynėlės, spintelės, radom pluoštą nuotraukų, tarp jų ir mano pagrandėlės ji tame daržely užaugo. Perdavėm tas nuotraukas tėvams. Pasiėmiau, neišmečiau į šiukšlyną ir plokštelės Tarybų Sąjungos himno. Nežinau kodėl taip padariau, ji ir dabar guli lentynoj kaip atmintis, greit tapsianti retenybe, kažko, kas neabejotinai buvo ir ką mes savo rankomis ardėm, kaip tą vaikų žaidimų kambario parketą. Nesulyginami dalykai, bet ir tada, ir dabar taip skauda širdį matant, kaip dažnai lengva ranka griaunama, o statyti neskubama ir kaip dažnai su vadeniu iš vonelės išpilamas ir kūdikis. Mes bent jau vietoj darželio įkūrėm ligoninę.
Į darbą kasdien eidavom su darbine apranga, įvaldėm visas statybininkų profesijas, neskaičiavom valandų, užmiršom kaip mūsų vyrai, vaikai atrodo dienos šviesoj, nes su tamsa išeidavom, su tamsa pareidavom. Nesulaukę mūsų, vaikai, o po kurio laiko, žiūrėk, ir vyrai, ateidavo į ligoninę įdarbindavom ir juos. Vienos slaugutės sūnus statybininkas veltui mūrijo tarpusienius, vėliau tinkavo, virėjos tėvelis ėmėsi staliaus darbų, atsirado ir santechnikų, ir apdailininkų, o mudvi su ūkvede tapom tiekėjomis su reikalingų daiktų, medžiagų sąrašu rankose važiuodavom per parduotuves Kretingoj, Palangoj, Klaipėdoj, nuvažiuojant tik pasižiūrėdavom kainas, o grįždami pirkdavom ten, kur pigiausia tokie buvo laikai, kai kainos labai skyrėsi, o mūsų pinigėliai tirpo kaip vaškinė žvakė.
Sykį palikus kieme tinkavimo skiedinio, jį naktį kažkas pavogė, todėl kai atvežė kitą mašiną, mes jį kibirais visą sunešiojom į vidų, į būsimą vonios patalpą, bet baigusios tą darbą susėdom kas kur ir nebeturėjom jėgų nei kalbėtis, nei eiti namo.
Mudu su vairuotoju iš Plungės Dirbtinių odų fabriko vežėm linoleumą grindims, bet mūsų UAZ, per sunkiai pakrautas, niekaip neįtraukė į kalną rodos, visai mažai tetrūksta, bet vėl ir vėl turim atbuli leistis žemyn. Sugalvojau pasilikau kalne, o atvažiavus mašinai ją pastūmiau. Įvažiavo, tiek, pasirodo, ir tetrūkę vienos bobos jėgos. Man tai kainavo mikroinfarktą, bet nė dienos negulėjau, tik sulėtinau žingsnį.
Paskui jau skaičiavom nebe tiek pinigus, kiek likusias dienas, skubinom darbus. Sienas dažėm neglaistytas, tik užtepliojom didesnius defektus. Buvo lietingas, drėgnas metas, nedžiūvo tinkas, dažai, o laukti nebuvo kada. Sujungusios kelis elektrinius šildytuvus, šiek tiek išdžiovinom vieną palatą ir kūčių dieną paguldėm pirmą ligonę Anelę iš Mykoliškių, vienišą aklą senutę, mūsų labai mėgiamą, dainininkę jos dainuojamą dainą apie Birutę, daugybę posmų, įrašė muziejininkai.
Vakare moterys paruošė kūčių valgių, pasisodino garbingiausioj vietoj Anelę, laužė kūčiukus ir buvo šventė, kurioje aš vėl ir vėl pasijutau svetima, vėl šalia gyvenimo su savo netikėjimu negaliu vaidinti tikinčios, nors, rodos, būtų taip paprasta nueiti su minia.
Ligoninė tebeveikia ir dabar, jau kelis kartus pakeitusi pavadinimą dabar tai slaugos ligoninė. Ji nuolat pilna, sunku į ją patekti taigi reikalinga. Labai daug mums padėjo vokiečiai per Carito organizaciją, atvežė virtuvės, skalbyklos įrangą, baldų, stogo dangą, atliko vidaus remonto darbus mūsų nekokybiško darbo pėdsakai seniai pašalinti.
Dar kurį laiką joje dirbau, bet netrukus vyr. gydytojos pareigas užleidau mane valstybiškai galvoti mokiusiai daktarei, per visą pastato rekonstrukcijos laiką neatėjusiai pas mus nė pasižiūrėti, o pati ėmiausi skaičiuoti iki pensijos likusias dienas jaučiausi labai pavargusi. Dar nežinojau, kad sergu vėžiu.

0

67

LEMTIS VISADA IŠSIPILDO

* * *

Keistas jausmas užvaldė, kai gydytoja pasakė 99% tikimybė, kad sergi vėžiu. Po savaitės paskambino gavusi atsakymą iš laboratorijos:
Diagnozė pasitvirtino, vėžys. Rytoj atvažiuoji operacijai.
Dukra Betina žiūri į  mane plačiom akim ką pasakė? Neatsakau, gnybiu sau į ranką ir bandau suvokti, ar esu realybėj, ar jaučiu  skausmą?
Niekas nepasikeitė, bet staiga pasikeitė viskas.
Graži buvo ana vasara, pilni namai vaikų, anūkų, Betinos dvyniai dar tik kelių mėnesių, po savaitės jaunėlės Alinos vestuvės, daugybė nebaigtų ūkio darbų ir staiga niekas nebesvarbu. Šalia gyvenimo.
Suūžė namai, kaip sujudintas širšių lizdas ėmėsi ruošti mane ligoninei, aptarinėti, ko gali reikėti, rūbų, dokumentų, knygų juk mama be knygos nė dienos. Niekam nešovė į galvą manęs paklausti, ar aš apsisprendžiau, ar aš sutinku operuotis, gydytis ir buvau dėkinga, kad neklausė, kad išvadavo nuo atsakomybės spręsti, kad nepaliko nė minutei vienos, vertė galvoti apie kasdienius reikalus. Vakare, kai jau visi darbai darbeliai buvo padaryti, pirmas jaudulys praėjęs, ne aš, o kažkuri iš mergaičių paklausė kodėl mūsų mamai? Už ką? Kokia neteisybė.
Jei kitai ar tai būtų teisybė?
O juk aš visus tuos dvyliką metų, praėjusius nuo avarijos Černobylio elektrinėje, nuo tos dienos, kai parskrendant iš kursų Vilniuje lėktuvas netoli Palangos įnėrė į keistą debesį ir paskui aerouoste stovėjau tirštoj rudų dulkių prisodrintoj prietemoj, nors buvo diena ir galvojau, kiek laiko  man dar bus duota, kol bus paskelbtas nuosprendis vėžys. Žinojau, kad tokia diena ateis.
Dvylika metų. Gavau dvylika gražių gyvenimo metų.
Bet kitą dieną, jau paguldyta ligoninės lovon, deruosi su gydytoja man dar reikia bent poros metelių mažoji dar  neįpusėjo studijų, dar anūkai tokie maži, dar nuo manęs vienos priklausomi du senukai mama ir patėvis, kas jais pasirūpins?
Daktarė juokiasi:
Neduosiu. Jei gausi dvejus, reikės pankerių, jei tuos duosiu, įsimanysi dešimties.
Paskui surimtėja:
Kol kas nieko negaliu pažadėti, po operacijos bus aiškiau.
Skyriuj budi dvi jaunutės sesutės, gražios kaip lėlytės, linksmos, šnekios, tokios šiltos, meilios, kad aš iš karto imu jas vadinti zukiaitriušiai. Juokiasi.
Kitą rytą mano zuikiaitriušiai įgarma į palatą su vežimėliu
Važiuojam pasivažinėti!
Taigi, pasivažinėti.
Važiuojam!
Lifte pasitinka senukas liftininkas jau pažįstamas, vakar, su siuntimu rankoj man važiuojant į skyrių, jis taip pat dirbo. Kai susirūpinusiu snukeliu susigūžiau lifto kampe, jis įdėmiai nužvelgė mane ir nei iš šio, nei iš to paklausė:
Ar sutiktumėt tekėti už manęs?   Kaip nenusijuokti?
Sutinku! Tik palaukim dienelę kitą jei nepapjaus operuojant, tai ir atšoksim vestuves.
Sutarta!
Juokėmės mudu, juokėsi dvi storulės skrybėlėtos moteriškės, juokėsi spuoguotas išblyškęs vaikinukas su lauknešėliu vienoj rankoj ir pinigais, matyt grąža, kitoj oi koks nelinksmas tai buvo juokas. Šyptelėjo ir žilstelėjęs daktaras tas pats, pas kurį pirmą kreipiausi dar poliklinikoj, bandžiau pergudrauti likimą, sakiau vieną bėdą ne, sako, ne vėžys, sakiau kitą ne.
Na ką bedarysi, nusileidau matyt teks pasiieškoti geresnio daktaro, nes be vėžio iš šios  įstaigos nesiruošiu  išeiti.
Sėkmės nerasti palinkejo palydėdamas.
Išėjus iš lifto daktaras patyliukais paklausė:
Tai pavyko, geresnis daktaras atrado?
Atrado
O dabar mano jaunikis liftininkas žiūri į mane su rūpesčiu. Į liftą sutelpa mano zuikiai triušiai, dar keletas ligonių, visų veidai taip arti, jie žiūri į mane ir padrąsinančiai šypsosi juk žino, kur mane veža.  Vieną po kitos susirenku tas šypsenas, paeiliui įsižiūrėdama į veidus, lyg norėčiau išsaugoti tų pirmą ir, galbūt paskutinį kartą matomų žmonių bruožus, kiekvieną raukšlelę, tarsi nuo to priklausytų kažkas labai svarbaus. Nuo jų gerumo pasidaro taip lengva, linksma ir aš susijuokiu. Senukas liftininkas su palengvėjimu atsidūsta ir, tarsi  manęs čia nebūtų, visiems praneša:
Šita gyvens, dar bus veselia. Nė viena, kuri juokėsi vežama į operacinę, nemirė, aš tai jau žinau.
O aš staiga susigėstu po apklotu esu nuogut nuogutėlė ir nors žinau, kad mano zuikiaitriušiai mane kruopčiai apklostė, pasijuntu nejaukiai. Susigūžiu, užsisklendžiu savy ir toliau viskas vyksta tarsi be manęs įvežta į operacinę, paliepta, klusniai persikraustau ant operacinio stalo, dar kartą patvirtinu anesteziologei, kad nesu alergiška jokiems vaistams, sutariam, kad sutinku su liumbaline anestezija. Jaučiu, kaip slenka adata audiniais, trakšteli tarpslankstelinė kremzlė susikaupusi mėginu atsiminti anatomiją, lotyniškus pavadinimus, bet viskas jau išsitrynę iš atminties kažką suleido į veną, darausi mieguista, viskam abejinga. Paskui valandėlei mane visi pamiršta chirurgės baigia rengtis vaiduokliškais operacinės rūbais ir liaujasi buvusios pažįstamais žmonėmis, tampa simuliakrais be jausmų, be šypsenų ir aš pagalvoju ar jos liovėsi šypasotis, ar tik kaukės šypasenas paslėpė? Tampam grupele svetimų žmonių, prieš spektaklį pasiskirsčiusių roles. Susitaikau su savaja.
Mingant sąmonę nušviečia ryški mintis ką aš čia veikiu? Man reikia eiti namo! Keliuosi. Anesteziologė stipriai sugriebia už peties kur?
Tik pagalvoju, bet nebepasakau, kad noriu  namo...
Vaiduokliai juokiasi. Sąmonė prigęsta uždėta kaukė su linksminančiom dujom. Protarpiais suvokiu, kas daroma ir vis bandau atsiminti anatomiją, bet lotyniški pavadinimai sklando ore ir man nesiseka jų surikiuoti eilės tvarka. Užmiegu.
Po kurio laiko sąmonė ima šviesėti. Tyliu bijodama išsiduoti ir paslapčiom seku, kas vyksta. Tyla. Skambteli instrumentai. Tada gydytoja pasako išimam. Kažkas sušmėžuoja prieš akis, tai man primena kūdikį akušerės rankose ir, suprasdama visą situacijos absurdiškumą, klausiu:
Kas, dukra ar sūnus?
Mano žodžių po kauke tikriausiai niekas nesuprato, bet gydytoja irzliai paliepia:
Duok gilesnę bendrą narkozę, girdi vėl šneka. Tai katė neprimušama.
Dar jaučiu, kaip kažkieno ranka slenka mano žarnomis, jos šlykščiai gliurgsi, dar girdžiu, kaip gydytoja sako kepenys lygios, gal ir neišsisėjo ir vėl smingu į nebūtį.
Paskui viską užlieja šviesa, daug daug šviesos. Matau baltą baltą miestą, pūstelėjus vėjeliui kibirkščiuoja namų sienos gražu ir linksma, bet prasimerkus viskas dingsta. Bandau susigrąžinti baltąjį miestą užsimerkdama, bet jis negrįžta. Nereikėjo atsimerkti!
Ne iš mirties grįžtu, iš narkozės.
Prie lovos Alina su savo draugu Rimu, tokiais ištįsusiais veideliais nusigandę vaikai. Šypteliu. Jiedu tyliai kalbasi apie savo reikalus ir dar nepastebi, kad aš nubudusi. Suvokiu, kad vestuvės atidėtos neribotam laikui. Gal ir gerai, kad atidėtos tokie vaikai.
Po truputį grįžta realybė, braidau po ją, žingsnelis po žingsnelio, lyg ko ieškočiau ir atrandu kaip kuolu per galvą vėžys.
Ar bebus kada nubudimai be tos minties?
Po kelių dienų zuikiaitriušiai mane nuveda į radiologinį skyrių.

0

68

* * *

Gydytoja pasitiko kaip savą. Ir mane apėmė jausmas lyg būčiau grįžusi namo. Net jos nelietuviškas akcentas toks mielas, kažką primenanatis ukrainietė. Kaip neprimins mano tėvelio mama buvo ukrainietė, iš stanicos Belaja cerkovj.
Palata penkioms, bet užimta tik viena lova baltai baltai žila, graži moteris klausosi, ką jai ramiai kalba taip pat žilutėlis vyras, tik jam nelabai bėra kam žilti plaukų likučių vainikėlis apie blizgantį viršugalvį. Taip ramiai, iš pusės žodžio vienas kitą suprasdami  kalbasi daug metų kartu gyvenę žmonės, kai vienas kuris ilgiau nebuvęs namie pasakoja visokius namų reikalus, patyli, vėl kalba.
Greta tėvo sėdi giliai užsigalvojęs sūnus nepaprastai panašus į motiną.
Marti, priklaupusi prie spintėlės, krausto lauktuves ir vis, nutaikiusi momentą, kartoja valgykt, mama, viską, nelakykit. Paskui surenka tuščius stiklainius, kažką nuneša į šaldytuvą, grįžusi prisėda ant lovos, paima ligonės ranką ir švelniai glosto. Grožiuosi tuo artumu.
Nesuabejoju mano palatos kaimynė mokytoja. Profesija paženklina tvarkinga, pasitempusi, įpratusi vienu metu matyti visus. Man įėjus ji trumpam sustabdo savo vyro šneką, linkteli atsakydama į mano pasisveikinimą, šypteli lyg atsiprašydama, kad šiuo metu negali man skirti daugiau dėmesio, atsakinėja marčiai, protarpiais su rūpesčiu  įsižiūri į  sūnaus veidą.
Sesutė mudvi pakviečia eiti švitinimo procedūrai, lankytojai atsisveikina. Mokytoja staiga nutyla, lyg sustingsta nebaigusi žodžio, įsižiūrėjusi į išeinančiųjų saviškių nugaras kiek skausmo veide. Nekalbinu. Leidžiamės liftu į rūsį, bet mano senojo liftininko nebėra, išėjo atostogų štai ir pabėgo jaunikis.
Einam ilgais pusrūsio koridoriais, sienos storos, dažytos tamsiom spalvom, langučiai maži, traukia skersvėjis ir sveikam būtų nejauku, o mudvi pasijuntam kaip bunkery.  Ir procedūra nejauki. Paguldo atskiroj patalpoj ir išeidama gydytoja patikimai užveria sunkias, storas duris šalta, nors už tų sienų karštas vidurvasaris, iš aplinkos nepasiekia joks garsas, prieblanda tik virš durų žybsi nuoga elektros lempelė be jokio šviestuvo. Ilgai slenka minutės.
Kai vėl atveria duris, pagalvoju tarsi atvožė karsto dangtį.
Pareidamos apie kažką kalbamės, paskui nutylam, apimtos niekada nepatirto silpnumo. Parėjusi į palatą guluosi į lovą, užsimerkiu, atsiriboju nuo visko, net savęs. Nelieka minčių, esu pasąmonės lygyje ir nenoriu iš jo išeiti.
Pykina. Keliuosi, einu į tualetą kartą, kitą. Nejau dabar kasdien taip bus?
Mūsų palatoj daugėja ligonių, belieka tik viena laisva lova, bet kaimynės manęs nedomina, noriu tik išbūti, sulaukti, kada pagaliau galėsiu būti viena, man tiek daug reikia apgalvoti, bet negaliu, kol aplinkui šurmulys. Ir naktį nesijaučiu viena, todėl išeinu į koridorių, jo nišoj pralendu pro didžiulės kininės rožės krūmą prie lango, kakta ir  delnais atsiremiu į stiklą ir įsižiūriu į naktį.
Ji vėjuota, bet giedra, žvaigždėtas dangus žemai. Vėjas nuo jūros gūsiais atskrieja pušelių viršūnėmis, be gailesčio blaško didelį gražuolį beržą. Ligoninės kieme laksto du dalmantinai, matyt benamiai, nes mačiau juos ir dieną liesi, purvini. Pagaunu save pavydint tiems benamiams šunims, beržui vėjyje, ramiai miegančiam miestui už onkologinės ligoninės sienų. Kas sykį taip stovėjo prie lango, tampa kitokiu žmogumi. Atstumtuoju.
Mėgstu ligoninių nakties tylą, profesinis įprotis klausytis, nes ta tyla gyva, pilna skausmo, nerimo, vilties, košmariškų sapnų, nuojautų. Mokant klausytis, galima daug išgirsti. Štai kažkas grabinėja, kol suranda stiklinę, geria dideliais gurkšniais, paskui nepataiko pastatyti stiklinę ant spintelės, ji nukrinta ir nusirita grindimis. Žmogus atsidūsta, rodos matau, kaip numoja ranka tiek to, pakels rytoj. Tolimesnėj palatoj sukosti, jau ne pirmą kartą atsargiai, matyt skauda, gal žmogus taip pat po operacijos? Staiga nuaidi trumpa, išgąstinga dejonė įsitempiu, bandau suvokti iš kurios palatos. Dejonė pasikartoja, pilna siaubo. Bėgu ton pusėn, šmėsteli mintis gerai, kad naktis, niekas nemato, kaip atrodau, palaidais plaukais, abiem rankom suspaudusi pilvą, kad taip neskaudėtų.
Mažoj palatėlėj prie skyriaus durų vienas ligonis, alsuoja garsiai, trūksmingai. Nedegdama šviesos apčiuopiu metalinė lova neįprastai aukšta, žmogus guli prie pat kraštelio, mėšlungiškai įsitvėręs ano čiužinio krašto tuoj tuoj kris su visu čiužiniu. Nieko gudriau nesugalvoju, kaip priremti jį savimi, nes pakelti toliau nuo krašto tikrai ne mano jėgoms.
Alsavimas rimsta, bet netrukus ir vėl padažnėja šeštu pojūčiu suvokiu, kad greičiausiai pagalvojo, kad aš galiu nueiti, palikti jį ir tada...
Kodėl žmonės netiki manim, kodėl taip dažnai gyvenime turiu įrodinėti, kad aš ne drakonas?
Tyliu, raminamai paglostau petį. Ligonis prabyla netikėtai gražiu, išlavintu balsu, taisyklinga lietuvių kalba mokytojas, artistas, dainininkas? Skubėdamas pasakoja - kad jei būtų anksčiau nubudęs, nebūtų pasivertęs taip arti lovos krašto, jis  netyčia, miegodamas. Gyvena čia pat, Klaipėdoj. Bereikia ištverti šią naktį, ryte išrašys į namus. Vilties jokios.
Kalba ir bijo sustoti kol kalba, negalėsiu išeiti.
Galvoju, kad ilgai taip neišstovėsiu, bet ramiai laukiu, nes žinau, kad naktinės slaugutės niekada giliai neįminga, tik snusteli užsikniaubusios ant stalo ir vėl išeina į skyrių pasiklausyti. Tikrai, netrukus pasigirsta tylūs žingsniai. Šūkteliu, įeina, nedegdama šviesos pakelia ligonį į vidurį lovos, uždeda bortelį.
Atsisveikindama spusteliu ligonio ranką, tyliai pasako ačiū taip ir prasilenkiam gyvenime nepamtę vienas kito veido. Gal jo atminty liksiu vaiduokliu?
Virpančiom kojom nueinu iki savo lovos ir pasineriu į miegą be sapno.

0

69

* * *

Kitą dieną, vėl taip pat gulint parėjus iš požemio, niekaip nesusitvarkau su užplūstančiom mintim, įsakmiai kartoju sau ne dabar, ne dabar, aš dar  nepasiruošus, turi praeiti daugiau laiko, turiu likti viena. Ne dabar, ne tame šurmuly. Negalvoti!
Atsimerkiu.  Palatoj vyksta įprastas gyvenimas, moterys kalbasi, valgo, ateina lankytojai. Mokytoja sėdi stipriai įsitvėrusi lovos kojūgalio ir nieko nematančiu žvilgsniu žiūri į tuščią baltą sieną.
Tai trunka ilgai nekrustelint, nemirktelint, rodos nei nekvėpuojant. Paskui lyg nubunda, palygina apkloto raukšles, viena ranka pakedena pagalvę, prigula ir tuoj pat užmiega, negirdėdama triukšmo aplinkui. Palaimingas gelbstintis miegas.
Į paskutinę tuščią lovą prie lango atveda naujokę mažutę, į kuprelę susimetusią senutę. Mėginu spėti jos amžių, bet tai ne taip paprasta, nes metai nepalietė skaistaus, giedro veidelio. Apsivilkusi gėlėta bliūzele ir ilgu juodu sijonu kiek šimtmečių pagyvenusios Lietuvos kaimo moterys vilkėjo tokiom margom bliūzelėm, segėjo tokiais juodais sijonais iki žemės? Senutė man primena babūnę. Kada tai buvo? Paskaičiuoju, kad jau praėjo beveik pusė šimtmečio po babūnės mirties negi dar kas tebedėvi tokius sijonus? Reliktas.
Senutė kuičiasi spintelėj, dėliojasi daiktus. Seselė įspėja, kad nedėtų muilo prie maisto, o ji vis tiek padeda, tarsi negirdėtų.
Baigusi tvarkytis nužvelgia palatą ir ima kalbėti. Į ją niekas nekreipia dėmesio, todėl, susitikusi mano žvilgsnį, jau kalba man vienai. Keliuosi, prisėdu prie jos lovos, įsitveria mano rankos ir, nudžiugusi, kad turi klausytoją , skuba pasakoti, pasakoti kad serga vėžiu, kad pati apie tai žinojo jau seniai, čiuopdavo guzą, bet niekam nesisakė, kol skausmas pasidarė nebeiškenčiamas. Daktarė labai barusi, kodėl pavėlavo, dabar nebegalima operuoti, jau trečią kartą vaikai atveža čia švitinimui ir chemoterapijai, bet niekas nebepadeda šis kartas paskutinis, daugiau nebevažiuosianti.
Seku ne jos mintis, o svaigstu nuo taip seniai begirdėtos, aiškios, švarios savo vaikystės tarmės klausausi kaip muzikos.
Klausiu:
Iš kur atvažiavusi? Neatsako, kalba savo. Spusteliu ranką: 
Kur gyvenat? Įsižiūri į mano veidą:
Aš kurčia, suprantu tik iš lūpų. Iš šilališkių aš, link Laukuvos.
Man stoja akyse anų vietų kalvelės, miškai, Dyvyčio ežeras. Ir žmonės, kalbėję tokia pat dūnininkų tarme, mano vaikystės žmonės.
Senutė pasakoja, o aš tarsi matau sodybėlę prie kelio ir tą obelį palei svirną, vedančią saldinius obuoliukus. Trobelė esanti sena, dar vyro tėvų statyta, pernai sūnūs perkrovė apatinius rąstų vainikus stovės dar ir stovės.
Gražus buvęs senutės vyras aukštas, stiprus, bet labai lengvas, paskutinę kapeiką galėdavęs elgetai atiduoti. Anksti miręs.
Vakarienė. Palatoj jau atsirado televizorius, radijas, prasideda nesutarimai atidaryti ar neatidaryti nakčiai langą.
Nesikišu, kad tik tiek rūpesčių būtų.
Kitą dieną senutė stovi prie mano lovos ir laukia kol atsimerksiu netveria noru pasikalbėti, bet iki sesutei pajungiant lašelinę tesuspėja papasakoti tik apie anūkės vestuves, kokios linksmos buvusios, o joms baigiantis jaunajai atėjęs  metas gimdyti, dar ne visi svečiai buvę išvažinėję, o jau gimęs sūnelis Milvydas. Ir dar kartą švelniai pakartoja Milvydas. Proanūkis.
Kai baigia lašėti vaistai, senutė pasidaro panaši į vaškinę lėlę ir kalbėtis visai nebenori, o sekančią dieną į požemius švitinimui ją išveža rateliais. Netrukus ten pakviečia ir mudvi su mokytoja.
Eidamos pro šalį pamatom mūsų močiutę atskiram kabinete tokiom pat storom sienom, kaip ir viskas čia,  masyvu, sunku ir niūru. Sesutė jai kažką pasako ir pustekinė išbėga, paskui save užverdama duris.
Mokytoja dirsteli į mane kažin, apie ką galvoja, ten uždarytas žmogus? Trukteliu pečiais.
Kaip susitarusios atsirgęžiam viena į kitą lyg norėdamos ko paklausti, bet taip ir nepaklausiam o ką galvojam mes, kai uždaro duris ir liekam vienos toj begarsėj prietemoj, lėtai tiksint laikui?
Aš prisiverčiu negalvoti nieko mintimis vaikštau Viešvilės pušynais arba stoviu atsirėmusi į medį, žvelgdama į neužmatomai išsiliejusį Nemuną per pavasario ledonešį, rėkiant zuikiams užlietų lankų salelėse. Kartais spanguoliauju Reiskių tyre, o valgant pietus greta manęs saulėkaitoj susirango gyvatė. Užsidėjus akinius tyrinėju saulašarės žiedą  ko verkia saulytė?
Kai grįšiu iš ligoninės, išvažinės vaikai, būtinai nusigausiu į Reiskių tyrą. Būtinai. Tai kaip įžadai. Štai tada ir pagalvososiu apie viską, o dabar  negalvoti, negalvoti.
Vėl sėdžiu prie senutės lovos. Ji pasakoja, kad gimdė dešimt vaikų, užaugo septyni. Vienas prieš trejus metus nuskendo. Dabar jau visi vaikai gyvena gerai, tik vienas sūnus nelaimingas, jį paliko žmona. Pijokėlis, bet labai geros širdies, labiausiai ją užjaučia. Po skyrybų buvusi žmona atvažiavo ir išsivežė viską, nepaliko nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti. Kai įėjusi į kambarį, radusi verkiantį o buvęs  negirtas.
Surašiusi testamentą. Sodybą palikusi dviem sūnums su sąlyga, kad mylės nelaimėlį brolį, neišvarys. Notarė atsisakiusi rašyti į testamentą tokią sąlygą įstatymais negalima priversti mylėti.
Palikusi jam visus savo audimų likučius, bet viską išvardijusi testamente, kiekvieną paklodę, rankšluostį, užtiesalą, nes tai, kas motinos palikta, jokia buvusi žmona negali atimti.
Po poros dienų mane iš transo būsenos prikelia palatoj stojusi tyla. Kaip begarsiame kine (man dar yra tekę matyti begarsį kiną) į palatą vienas po kito suguža pulkas žmonių, suskaičiuoju dešimt. Dauguma maži, panašūs į močiutę, tik vienas žilsterėjęs vyras aukštas matyt į tėvą Tylėdami, įpratę prie močiutės kurtumo, jie  aprengia ją, surenka daiktelius, patikrina, ar nepaslėpusi ko po čiužiniu, paklode, pagalve, sušukuoja plaukus, apgobia skarele. Didysis sūnus ją kaip vaiką paima į glėbį ir visa govėda, kaip atėję nepasisveikino, taip ir neatsisveikinę garma pro duris. Močiutė stipriai apsikabina sūnaus kaklą, žiūri į mane ir laiminga juokiasi. Namo!
Viena mergaičiukė užtrunka, kol dailiai pakloja lovą ir taip pat neatsisveikinusi išsiveja savuosius.
Finita la comedia spektaklis baigtas, bet palatoj dar ilgai tvyro tyla, niekas neploja.

0

70

* * *

Su mokytoja labai susigyvenom.
Palatoj triukšminga, todėl mudvi kiekvieną laisvesnę valandėlę išeinam į koridorių, susirandam nuošalų kampelį ir kalbamės. Nepritrūkstam kalbos ir iš lėto eidamos tais baisiais požemio koridoriais į procedūras ir atgal, vis per mažai laiko. Mokytoja net ėmė apibambėti savo nesibaigiančius lankytojus, kad taip dažnai nevaikščiotų.
Ji moka įdomiai, vaizdžiai pasakoti ir, jaučiu, kad tai daro ne tiek dėl manęs, kiek bando kažką išsiaiškinti sau pačiai, vis pakartoja kaip greit viskas prabėgo, nei nebuvo kada pagalvoti. Ir aš atkartoju jos žodžius. Staiga sustabdytos atsigrįžom atgal ir ten atradom savo gyvenimus, tarsi svetimus. Pasakojam viena kitai ne vien buvusius įvykius, bet ir dvejones, ar teisingai kažkada pasielgta, atsimenam tuometines sąlygas, atidžiai išklausom viena kitos nuomonę, būna, kad ilgai tylim, o paskui abi prabylam vienu metu. Sunkiai brendam per dienas, metus, išgyvenimus.
Juodu su vyru tuoj po karo netikėtai buvo paskirti dirbti į kaimo mokyklėlę Nemuno žemupy, Prūsijoj. Ėjo į savo paskyrimo vietą pėsti ir baisėjosi, koks nusiaubtas kraštas. Betgi buvę laimingi - karas baigėsi, jie jauni, neseniai suradę vienas kitą, nebaisu dviese.
Mokykla išlikusi gražus, erdvus, medinis dviejų galų namas su baltais langais. Atrodė keista, jame viskas tebebuvo taip, kaip paskutinį kartą išsibėgioję vaikai ir čia dirbę mokytojai paliko, kai užplūdo frontas . švarios klasės, tvarkingai sustatyti suolai, netgi kreidos gabalėlis prie lentos. Nuostabu buvo rasti tokį nepaliestą kampelį nuniokotame krašte.
Apėjo, apžiūrėjo viską, bet visą laiką neapleido jausmas, kad yra įsibrovėliai, kad vaikšto po svetimus namus ir jautėsi stebimi ir tarsi kalti už tai, kas ištiko ramaus panemunės kaimelio ir dviejų šios mokyklėlės mokytojų, vyro ir žmonos, kaip ir jiedu, gyvenimus. Dar daug metų, pamatę ateinant ar atvažiuojant nepažįstamus žmones, pirmiausiai pagalvodavo tai jie, sugrįžta.
Įsikūrė mokytojams skirtuose kambariuose, susėdo pavalgyti prie svetimo stalo, o vakare labai nejauku buvo gultis į svetimą lovą.
Dar buvo kelios dienos iki mokslo metų pradžios, ruošėsi, tvarkėsi, nuplovė langus, nuravėjo gėlynus, nušienavo sodelį. Iš kažkur pradėjo ateiti žmonės pasiteirauti, ar mokykla veiks, nors kaimo arti nė nebuvo, tik kelios gaisravietės.
Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, taip ir įsigyveno, nė tokios minties neturėdami, kad ilgam, tik kol atidirbs, kiek priklauso pagal paskyrimą, o štai praėjo visas gyvenmas toj dar kaizerio laikus menančioj mokyklėlėj baltais langais, taip niekur ir neišvažiavo.
Jiedu joje nieko  nekeitė, tose pačiose vietose sodino, sėjo vis tas pačias gėles, kokias rado atėję, gydė ligų puolamų obelų kamienus, kad sugrįžę tie, kas jas sodino, rastų kaip palikę, remontavo mokyklos pastatą, kasmet kaudamiesi švietimo skyriuje, kad skirtų pinigų ir niekada nepagalvojo, kad anie mokytojai gali būti žuvę.
Sulaukę pensinio amžiaus dirbo toliau, bijodami, kad nelieptų išsikelti tarsi įpareigoti nepalikti tų namų, saugoti.
Kai papasakojau mokytojai, kad mano pirmoji darbovietė taip pat buvo Prūsijoj, Viešvilėj, prie Nemuno, kad pažinojau keletą šišioniškių šeimų ir jų vyskupą Kalvaną, pasidarėm dar artimesnės. Greit tirpo dienos, o mudvi dar turėjom tiek daug ką papasakoti viena kitai
Atkūrus nepriklausomybę aplinkiniuose kaimeliuose pradėjo lankytis nematyti žmonės, vaikštinėti apie sodybas, stoviniuoti prie Nemuno. Su dabartiniais gyventojais jie bendraudavo nenoriai, tam trukdė ir nesusikalbėjimas, nes daugelis jų nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai.
Ir mokytojai laukė savosios mokyklėlės išeivių, bet praėjo ne vieneri metai, kol atėjo laiškas, rašytas vokiečių kalba, adresuotas mokyklai. Tai jie ne , ne senieji mokytojai, jie jau mirę, o jų vaikai, kurių vyriausias dar atsimena gyvenimą  panemunės kaimely. Brolis buvęs per mažas, kad ką  nors atsimintų, o sesuo gimė Vokietijoj. Ar galėtume atvažiuoti?
Pirmą kartą apsilankę trumpam, vienai dienai nežinoję, kaip bus sutikti.
Mokytojai kaip pašaliniai stovėję prie gonkų, o jau nejaunas žmogus, apsuptas būrelio savųjų, bėginėjo po kiemą, rankoj laikydamas mažytę, pilką, išblukusią nuotrauką ir krykštavo atpažinęs tas gonkas tokios pat! Ir gėlynas toj pačioj vietoj! Ir bijūnai po virtuvės langu! Nebėra svirties prie šulinio mokytojai pasijuto kalti. Obelys senos, gumbuotos, ne tokias atsimena grabšteinas, pepinas, o čia buvo alyvinė, nebėra.
Pabėgėjo į sodo galą tebestovi tas pats suoliukas, dažytas rudais dažais, o mokytojai nutylėjo, nepasakė, kad tas suoliukas jau bene ketvirtas, tik vis sumeistraujamas toks pat ir pastatomas toj pačioj vietoj, ta pačia spalva nudažomas.
Susibičiuliavo. Išvažiuojant mokytojai labai kvietė atvažiuoti vėl, pabūti ilgiau vietos daug, prieš metus mokyklėlę uždarė, stovi tuščia. Pažvejotumėt Nemune gundė. Sūnaus akyse sublizgo ašaros anksti rytmečiais, dar prieš pamokas, eidavę su tėvu meškerioti, tie rytmečiai labiausiai ir įsiminė. Dėl visa ko dirstelėjo po pastoge, bet nenustebo, neradęs ten užkišto tėvo meškerykočio.
Susirašinėja. Dabar parašė, kad atvažiuos dviem savaitėm, o ji štai ligoninėj, sunku bus vyrui vienam priimti svečius.
Ilgai tylėjusi žilutėlė mokytoja įdėmiai žiūri man į akis ir klausia:
Tai kieno gyvenimus mudu gyvenom, savo ar jų?

0

71

* * *

Išrašė mudvi su mokytoja tą pačią dieną. Paskutinį rytmetį anksčiau pakvietė švitinimui. Už baisiojo kabineto durų dvi jaunutės merginos laukė išeinančios motinos, kažką patyliukais kalbėjosi ir vis šluostėsi ašaras. Kai pradėjo vertis sunkios durys, merginos atsitiesė, nutaisė linksmas minas, o išeinanti moteris taip pat dirbtinai linksmu balsu sušuko:
Mergos, dabar važiuojam pirkti papų!
Tas šūktelėjimas nuvingiavo požemio koridoriais ir aidas sugrįžo aimana. Pamačiusi mus su mokytoja, moteris tylesniu balsu pridūrė:
Nusipirksiu papus, kokių gyvenime neturėjau! ir visos trys nukaukšėjo link išėjimo.
Pareidamos kalbėjomės, ką kuri veiksim, juk reikia gyventi toliau.
Jiedu su vyru sutarę, kad kol bus gyvi abu, niekur nesikels iš buvusios mokyklos, jei liks kuris vienas glausis pas sūnų.
Sau pačiai netikėtai pasakiau, kad rašysiu, dabar jau rašysiu, visą gyvenimą to laukiau, tai paskutinė galimybė. Ne knygai sau, vaikams, gal draugams. Noriu dar kartą iš naujo išgyventi savo gyvenimą.
Sustojom, apsikabinom, dvi gyvenimo šalikelėj atsidūrusios moterys niūriam, tamsiam, šaltam  radiologinio skyriaus koridoriuj, traukiant skersvėjui, o už tų storų sienų su mažučiais langeliais siaudžiant vasarai.
Mano dukra atvažiavo anksčiau. Kai ruošiausi eiti atsisveikinti su gydytoja, mokytoja nedrąsiai paprašė, kad pasiteiraučiau, kokia jos prognozė tau pasakys teisybę. Nustebau, juk klausė palatoj pati, sakė, kad nerimauti nėra ko, o štai nepatikėjo. Mielai sutikau pasikalbėti, būdama tikra, kad ir man pasakys tą patį.
Gydytoja man nuoširdžiai paaiškino, kad mano auglys savo prigimtim buvęs nelabai piktas, gydyti pradėtas laiku, todėl išsisėjimo galimybė minimali gyvensi. Kažkur gilumoj sukirbėjo mintis, ar sako tiesą, ar tik ramina? Kaip norisi tikėti...
Paklausus apie mokytojos galimybes, daktarė atvirai, kolegiškai ėmė aiškinti visai kita situacija, auglys gana piktas, žinoma, yra vilties, ir nemažai, kad neatsinaujins, bet visko gali būti...
Sukandu dantis, įsitveriu į stalą ir bijau bepakelti akis, nors skradžiai žemę prasmek. Daktarė susivokia, kad kažkas ne taip, nutyla, ta tyla užtrunka, darosi spengianti. Paskui ima mane raminti :
Aš tau sakiau tiesą, tikėk manim.
O jai?
Jai? Juk matai, kokia ji jautri, negalėjau, juk supranti.
Netrukus jau ne ji mane, o aš ją raminu.
Kaip girta išeinu iš kabineto, nudžiungu mokytojos palatoj neradusi, skubinu dukrą susirinkti daiktus, atsisveikinu su liekančiom, įprasti palinkėjimai sveikatos. Mokytojos nesutinku ir koridoriuje, lengviau atsikvepiu tik prie mašinos, bet greta mūsų privairuoja mokytojos vyras, pasisveikinam ir atsisveikinam tuo pačiu rankos paspaudimu pasakykit žmonai, kad viskas bus gerai, mudvi nebesusitikom.
Aš nebūsiu ta, kuri pasakė tiesą! Ir nemeluosiu.
Tik daug vėliau pagalvoju, kad gal tai ji nebepanoro manęs susitikti, nebenorėjo sužinoti?
Grįžusią namo mane lepina, bet netrukus vaikai išvažinėja, lieku su savo slaugomais  mama ir patėviu. Atėjo ruduo, galvą užvertusi seku paukščių trikampius ir vieną dieną nebeištveriu paruošiu senukams valgyti, pripilu į termosus karštos arbatos, kakavos, o pati išsivedu iš rūsio mopedą ir suku iš kiemo. Sustabdo kaimynė :
Kur?
Į Reiskių tyrą...
Išprotėjai!
Mopedas čiaudi, netraukia, sunkiai įvažiuoju į Abakų kalną, bet toliau ir jis tarsi pajunta mano nuotaiką skristi. Tiek to mopedo greičio, bet man atrodo, tarsi su sparnais lekiu per Vėlaitynės mišką, pro pakelės kaimelius, privažiuojant kryžkelės sodybą, jau prie tyro, lodama atpuola didelė, graži, juoda kalė Bagira, pažinusi mane nustoja loti, parlydi į kiemą, čia visada palieku transporto priemonę. Žmonės stebisi, ko einu į tyrą, jau seniai visas spanguoles miesčionys išnešė. Aš rasiu.
Apie du kilometrus einu miškovežių išmaltu keliuku, braunuosi per vėjovartas eglyne, kol išeinu į tyrą, neskubėdama nuklampoju iki ežero, pakeliui, pasklaidydama samanas, prisirankioju saują spanguolių, įlipu į prie pušelės prirakintą valtį. Ežero vanduo tarsi užverda iš juodos gelmės kyla žuvys pražiotomis burnomis matyt tie, kas ateina čia žvejoti, įpatinę jas maitinti. Nekrutu, nusivylusios žuvys grįžta gelmėn.
Dairausi po tyrą, ilsiuosi ir pagaunu save, kad pamiršau, ko aš čia atvažiavau galvoti. Man gera ir galvoti visai nesinori, ta gyvenimo atkarpa, atrodžiusi tokis svarbi, jau tapusi praeitimi, nebeįdomi.
Ateitis? Lemtis visada išsipildo, tik niekas nepasakys, kokia ji. Tai apie ką galvoti? Taip ramu, tylu rudeniškame tyre. Ir mano sieloj ramu, niekas nebesvarbu.
Staiga kažkas sušlama, suklega ir netoliese nusileidžia būrys gervių. Ir vėl ilgai sėdžiu nekrustelėdama, kad jų nepabaidyčiau, tegu ilsisi po kelionės.
Grožiuosi ežeru, vakarop besikeičiančiom spalvom, tuo pulkeliu paukščių gervės stovi tarsi gyvi buteliai, sustatyti samanose ant kakliukų ir nuostabu, kaip nenugriūva.
Staigiai temsta. Atsargiai, nepastebėta gervių, nubrendu iki eglyno, o ten jau visai tamsu. Apgraibom, griuvinėdama prasibraunu iki keliuko manęs belaukianti Bagira. Mieloji mano ir pagaliau pravirkstu, pirmą kartą nuo tada, kai išgirdau lemtingą žinią, bet tai jau palengvėjimo ašaros.
Nuo anos vasaros praėjo dvylika metų. Gyvenu. Vadinu tai gyvenimu po gyvenimo. Ir tikiu, kad tolimam Prūsijos kaime, buvusioj mokyklėlėj su baltais langais, tebegyvena du puikūs mokytojai, vasaromis laukdami svečių iš Vokietijos, o Laukuvos pusėj, mažoj sodybėlėj, kurčiosios senutės sūnūs ir be įrašymo testamente myli savo nelaimėlį brolį ir neišvarė jo iš  namų.

0

72

LAIDOTUVĖS

Vakar laidojom slaugutę Vidą. Aš jau nepajėgiu toli eiti, nebuvau budynėj ir į bažnyčuą neisiu, bet iki kapų dar galiu nurėplioti, jie arti. Iš savo trobelių išeina dar dvi tokios pat, atlikusios, Agota ir Lina. Kalbam ne apie Vidą, o apie Agotos mamą jau 20 metų kai mirė, nesitiki. Kaip bėga laikas!
Vidai duobė iškasta tėvų kape. Taip, Buivydai, buvau pamiršusi pavardę ir visą rytą beviltiškai stengiausi atsiminti. Bet nepamiršau jų pačių ir tos pievos Nausodžio pakrašty, kurią kadaise jiedu atidavė man nusišienauti, kai, pablogėjus sveikatai, išsipardavė gyvulius.
Pieva driekiasi čia pat, už sodo tvoros plati, didelė, bet žolės tais metais buvo nestorai, užtai kokios žolės! Senovinė pieva, atkartojanti visos  Lietuvos pievų augmeniją, su visais augalėliais, lapeliais, žiedeliais, vabalėliais. O jau kvapas! Nuvažiavom su arklioku, nedideliu vežimu, susisodinę visas tris mergaites grįždami vakare dalį šieno parsivešim, mažiau tereikės kupečiuoti. Nusivežėm pietums visą keptuvę kotletų, duonos, agurkų, pirmųjų braškių, pasidėjom viską ant ežios ir ėmėmės darbo. Grėbiam apsvaigę nuo to dienos gražumo, to šieno kvapo, taip smagu ir lengva. Tarp pakūgių lėtai atbindzina rudas, gerokai aptriušęs šuo, sustojęs per pagarbų atstumą žiūri į mus tokiu atsidavusiu, šunišku žvilgsniu na, ko tu, bičiuli, toks nupirktas, lyg kotletais pašertas?
Akurat! Kai susėdom pietauti, savo lauknešėly neberadom nei kotletų, nei duonos, teko pietums tenkintis agurkėliais ir braškėmis, o šunelis visai nesijautė kaltas, jo snukelis švietė didžiuliu dėkingumu ir ištikimybe.
Vakarop krovėm vežimą. Nekoks iš Leontijaus davėjas, negeresnė iš manęs krovėja, bet nukrovėm, suveržėm tokia menka kartele, surišom, ruošiamės važiuoti, o Vidos mama stovi tarp sodo obelų ir taip liūdnai sako:
Neparvešit, vežimas kreivas.
Na, gal kaip nors, nebėr opa krauti iš naujo, o ir kokia tikimybė, kad nukrausim geriau?
Privažiavom iki Abakų kaimo vidurio ir nusmuko vežimo kampas. Krovėmės kaip išmanydami, juk nepaliksi nakčiai ant kelio kupetos šieno, dar įvažiuos kas, susižeis. Nors kaimas atrodė tuščias, tarsi išmiręs, buvau tikra, kad daug akių stebėjo mūsų vargą, bet niekas neatėjo padėti. Pradžioj buvo skaudu, paskui juokinga. Susikrovėm, šiaip taip parvažiavom, sukėlėm šieną ant tvarto, kažkuriai iš mergaičių, rodos Montanai, liepiau grąžinti Dobrovolskiui Kazei arklius, o jau sutemę. Sugrįžo jo žmonos išbarta, apsiverkusi kam taip vėlai atgrąžinom.
Kitą dieną susiradau didžiulę mašiną, pasikviečiau talkininkų, bet krauti  vis tiek teko man pačiai kokią mašiną nukroviau!  Taigi, ne šventieji puodus lipdo.
Va taip ir klajojau atsiminimuose vakar stovėdama prie Buivydų kapo, laukdama laidotuvininkų atlydint jų dukterį.
Ir velionė teturėjo tik vieną dukterį, Vaidutę, gražią, protingą mergaitę. Vyras Vidai nebuvo geras, nors labai nepijokavo, nerūkė, bet buvo nemielas, kaime apie tokį sakoma priklus. Nemylintis. Užgaunantis. Niekinantis. Tai kaip nuolatinis danties skausmas, kaip rakštis širdyje. O jei tai trunka visą gyvenimą? Paskui dar prisidėjo Vidai graužatis dėl mergaitės per ilgai užsibuvo viena, jau ir senmerge tituluojama, o kai dukra ištekėjo, susilaukė dukrytės, Vidai kaip ir nebeteko pasidžiaugti, prasidėjo ligos, pasikartojantys insultai, po kurių liko tokia Dievo paukštelis, sunkiai renkanti, maišanti žodžius, bet besišypsanti kiekvienam sutiktam vaikiškai tyra šypsena apvaliam veidely, tokia paperkančia, kad negalėjai į ją neatsakyti tuo pačiu, nestabtelti pasišnekėti, nors ir ta šneka nei šiokia, nei tokia, neglustelti paguodžiant viskas bus gerai. Savų gyvulių seniai nebelaikė, tai prieš kelias dienas dar užsiprašė mano kaimynės Genutės, kad jai trečiadieniui sulietų sūrį ateisiu. Bet to trečiadienio rytą ir numirė nuo eilinio insulto. Nieko nebereikia.
Priėjom prie duobės taip dailiai papuošta eglių šakelėm. Aš, lebeda, užkliuvau už blokelių, paruoštų karstui padėti, Agota paslydo, po sniegu nepastebėjusi marmuro plokštės prie gretimo kapo, visas tris toks piktjuokis suėmė duobė traukia. Kas sekantis?
Laukiam. Vis labiau skauda nugara, ramstausi į paminklus. Atlydėjo su triūbom, vainikais, krepšeliais, žiedais, sustojo kaimas, išsibarstęs tarp paminklų, antkapių. Kunigas abejingas, bet juk naturalu, negali gi gydytojas mirti su kiekvienu mirštančiuoju, o kunigas laidoti kiekvieną mirusį kaip savą. Dabar vis labiau prasišviečia tiek savas, kiek užmokėta. Šį kartą užmokėta, nes kunigas atlydėjo į kapus, pašventino duobę, nors ji ir taip jau dukart šventa, juk laidojo tėvus. Ir nenuėjo tuoj pat, užvedęs Viešpaties angelą, išbuvo iki galo, kol jo priedermes toliau perėmė neetatinis kaimo kunigas Juozelis, garsiai prakalbęs poterius tik tada Petris surinko suskliaustas vėliavas, kryžių ir abu su kunigu pasišnekučiuodami patraukė iš kapinių.
Paskui toli toli Minijos lankom nuaidėjo Marija, Marija...
Kai atlydėję padėjo karstą prie duobės, namiškiai sustojo neįprastai toli, o ir tų namiškių viso labo du Vaida ir  tėvas, abu su žvakėm ir pora rožių rankose. Vaida tokia vieniša nebėra motinos. Tėvas? Nėra tėvo, svetimas dukteriai, svetimas mirusiąjai, jis neprieina arčiau duobės, net pasitraukia dar toliau, prisigretina prie giedorių, nė nežiūri, kai karstą leidžia į duobę. Svetimas. Jis nekantrauja imtų paskubintų. Nesulaukia, kol užkas, kažko dairosi, skersas, skersas paeina už kapų tvoros iki keliuko, apžiūri mašinas šalikelėj, paėjėja link Kartenos, bet grįžta, o kaimas be jo laidoja jo žmoną, kuri jam, matyt, jau seniai mirusi ir seniai palaidota. Vėl sustoja prie giedorių, nepatenkintas nulydi žvilgsniu per tą laiką jau tolokai nuėjusį kunigą matyt pasijuto nejaukiai, kad nepadėkojo.
Galvoju tas nelankys žmonos kapo daugiau, negu priklauso pagal kaimo papročius per Vėlines, Motinos dieną. O gal? Kas žino, kas dedasi žmogaus dūšioj? Juk  užtikau kažkada netyčia ankstyvą vasaros rytmetį, kai kapuose nėra žmonių, Bronių, beraudantį ant Anicetos kapo? O juk kas būtų pamanęs?
Kažkaip greitai užkasė. Jau sudėjo gėles, jau uždegė žvakeles, o kaimas nesiskirsto, stovi, tyli, galvoja. Staiga lyg atodūsis dvelkteli, sukruta žmonės, pasijudina eiti. Vaida nieko nemato, stovi tuščiom rankom, kaip apvogta paslaugios moterėlės paėmė iš jos rankų gėles, žvakę, padėjo ant kapo, uždegė. Nedarykit to, žmonės, nepavokit skausmo, jį reikia pačiam iškentėti. Vaikai turi patys, savom rankom, uždegti žvakę ant tėvų kapo, padėti gėlę. Neatimkit švento skausmo.
Žmonės iš lėto skirstosi. Aš stoviu patvory po senom tujom. Nesvarbu, kad ne čia gimusi, augusi čia mano kaimas, mes buvom kartu, aš buvau jų gydytoja, nors nė vieno neišgydžiau nei nuo gyvenimo, nei nuo mirties. Aš tik buvau kartu, sirgdama tuo pačiu gyvenimu, paženklinta ta pačia mirtimi. Man žinoma, suprantama, pažįstama kiekviena jų veidų raukšlelė, jų etiologija, patogenezė, galimybių, vilties ribos, didvyriškumo laipsnis. Aš jų neteisiu, aš esu su jais.
Jaučiu, kaip teka ašaros skruostais, bet ne mano valioj sustabdyti tą graudulį, nors labai nesmagu, nei šis, nei tas vienintelė verkianti svetimo žmogaus laidotuvėse. Paslapčiom nusibraukiu ašaras, atrodo, niekas nematė.
Noriu pasakyti savo kaimui, kad niekas labiau manęs nepradžiugintų, kaip toks pastovėjimas, patylėjimas, neskubėjimas skirstytis po mano laidotuvių. Žinoma, nesakau, būčiau nesuprasta pasimaišė protelis, o ir iš viso nieko negalėčiau pasakyti, pratrūkčiau rauda.
Atsakinėju į pasisveikinimus, atsisakau kvietimo gedulingų pietų per daug man šiandien, visko per daug. Namo! Ir nueinu viena, jausdama žvilgsnius į nugarą.

0

73

KAM REIKALINGI MŪSŲ GYVENIMAI?

1.

Tyliai burzgia mašinos variklis, spidometro rodyklė perlipusi šimto padalą, bet greičio nesijaučia, lėtai slenka autostrados pakelių vaizdai. Ant galinės mašinos sėdynės grumdosi keturi anūkai jie visada taip, vis jiems per mažai vietos, vis kažkuo nepasidalina. Bet nepiktai raunasi, šiaip, kad nebūtų nuobodu. Kartais jie būna linksmi, kartais dainuoja, kalbasi, o jei kuris nori, tai ir užmiega; kiti tada nurimsta. Tas šurmulys toks įprastas, kad, rodos, jo nė negirdžiu.
Mudvi su dukra tylim. Ji, giliai apie kažką užsigalvojusi, tvirtai įsitvėrusi vairo žiūri į kelią, bet vargu ar ką mato; vairavimas seniai tapęs įpročiu. Grožiuosi ir stebiuosi, kokios mažutės, gražios, bet tvirtos jos rankos mano mergaitė, be gailesčio vėtoma ir mėtoma gyvenimo, bet narsiai besiirianti prieš srovę, jau vis labiau lenkiama nuovargio, jau susitaikiusi net su tuo, kad visi keturi vaikai gerokai ją praaugo. Šypsausi atsiminusi, koks mielas ir juokingas būna vaizdas, kai ji kartais bara vaikus ar nurodinėja jiems darbus mažiausia tarp tų išstypėlių, o šie, dar nesuvokiantys savo pranašumo, jai paklūsta. Mielieji mano.
Mintiju sau kaip menkai aš pažįstu savo anūkus, kaip greit jie užaugo ten, ant galinės sėdynės. Kartais įsiklausau į jų pokalbius ir nustembu, kad nesuprantu apie ką jie kalbasi. Dar mažiau jie pažįsta mane. Jaučiu, kaip vis labiau tolstam vieni nuo kitų tokie artimi, bet nesusisiekiantys indai.
Nedažnai mes taip važiuojam, visi kartu, būna, kad net ne kiekvienais metais pasitaiko tokia proga. Nejučia sustojimus degalinėse ar prie pakelės užeigų tam, kad patikrintume vystyklus, pakeitė prašymai sustoti pažiūrėti ar sodely anapus tos kavinukės ir šiemet yra triušių, leisti išlipti iš mašinos prie akmens, žyminčio aukščiausią autostrados vietą pasidairyti, ar toli matyti. Ir daineles iš multikų, jų vaikystės multikų, pakeitė visai kitos melodijos, kurių aš jau nepažįstu.
O dabar štai kažkuris klausia:
Mama, ar nereikia sustoti, ar babūnė gerai jaučiasi? Gal ji nori pailsėti?
Babūnė tai aš ir man kažko pasidaro graudu, bet neišsiduodu. Nors toli gražu taip nėra, aš privalau jaustis gerai, nes mane veža į Vilnių, o iš ten skrisiu į Europą, į svečius pas savo mažiausiąją. Skrisiu, nes labai noriu dar bent kartelį skristi ir, svarbiausia, pamatyti, kur ir kaip gyvena mano vaikas. Kas bus, tebūnie.
O jei taip nutiktų, kad nesugrįžčiau ką vaikai žino apie mano gyvenimą? Susigraužiu - kodėl aš visada sėdavau ant priekinės sėdynės ir tylėdavau? Dabar jau per vėlu. Nemanau, kad jie dėl to daug prarado jie taip užsiėmę savais gyvenimais, kad nepasigenda svetimų. Kol kas. Bet juk pasiges? Ar pasiges? Jei paklaustų, kiek daug norėčiau jiems papasakoti! Ar suspės paklausti?
Suskamba mano mobilus kam prireikė?
Iki skausmo pažįstamas balsas vadina mane vardu, klausia ar pažįstu kas kalba. Supanikuoju. Mano atminties kompiuteris rašo paieškoj nurodyto šilto, draugiško, mylinčio balso savininko keturiuose paskutiniuose gyvenimo dešimtmečiuose nerasta. Ieškoti toliau?
Ieškoti! Žinoma, ieškoti!
Netrukus kompiuteris vienu metu su balsu ragelyje išmeta Jonas!
Jonuška... Tai aš jį kadaise taip praminiau.
O aš tavo balso niekada su niekuo nesumaišyčiau. Ar tiki, aš tave tebesapnuoju?
Sutrinku ar tikrai tai Jonas, tas pats Jonas? Ar jis galėtų taip pasakyti? Gal tas pats, tik nebe toks pat? Jis ką mane sapnuodavo?
Tarsi vėjas nupučia dešimtmečius, Jono balsas ataidi iš Ten, iš prarastojo pasaulio, jaunystės. Manęs nelieka mašinoj, zvimbiančioj autostrada į Vilnių ir aš sugrįžtu į Tada ir mudu kalbamės. Bet kalbamės kažkaip ne taip, kaip kalbėdavomės, žodžiai nebe tie buvę lengvi kaip peteliškės, dabar jie sodrūs, svarūs, užpildyti prasmėmis, po kelias kiekviename. Ir mudu nebe tokie. Suvokiu tą pasikeitimą ir jis manęs nenustebina mes nebebijom žodžių, jie nieko nebeslepia, nes nebėra prasmės ką nors slėpti, mes jau peržengėm ribą, kai galim kalbėtis apie viską ir to pašnekesio, jei jis mudviem reikalingas, atidėti nebegalima, nes ateities gali nebūti.
Atvirai, nuoširdžiai sakom, kad pasilgom, kad atminimai labai brangūs, kad norėtume pasikalbėti Susitikti? Ne, tik pasikalbėti. Skaipu? Kodėl ir ne, galim, juk mudu šiuolaikiški senukai. Tik video kameros ne, nereikia.
Trumpam sugrįžtu į realybę. Mašinoj tyla. Nužvelgiu vaikus o juk jau nebe vaikai šypteliu, bet dėl jų buvimo nekeičiu nė vieno žodžio pašnekesy, tegu girdi. Pagaunu dukros žvilgterėjimą, skubiai slepiamą po blakstienom, tik antakis taip ir lieka klausiamai pakeltas. Manęs tokios, kitokios, jie nepažįsta susidomėję.
Jonuška padėkoja už jam perduotą mano kūrybos knygelę nustebinai.
Neslėpdama nepasitenkinimo sakau, kad nesuprantu, kodėl taip ilgai neatsiliepė, bent iš mandagumo padėkoti, juk šitiek laiko praėjo. Jau seniai lioviausi laukusi skambučio, todėl jis ir pasirodė toks netikėtas.
Dabar nustemba jis knygelę gavęs tik prieš tris dienas, dar neskaitęs, šiandien atsinešęs į naktinį budėjimą. Ilgai vargęs, kol per bendrus pažįstamus sužinojęs mano telefoną.
Prikandu liežuvį, nepasakau, kad buvo įdėtas lapelis su mano koordinatėmis. Kas galėjo jį išimti, kodėl neperdavė knygelės iš karto?
Galėjusių tai padaryti grandinė trumpa: Mano Vyro Žmona, Jono anūkė, kuriai ši perdavė knygelę ir, galimai, jo žmona, jei knygelė buvo pakliuvusi į jos rankas. Klausti telefonu nenoriu, bet būtinai paklausiu  tada, kai kalbėsimės. Jei kalbėsimės.
Šypteliu mintyse nejau dar yra pasauly moteris, kuriai keliu nerimą? Arba vyras, net jei geras jaunystės draugas, kuris dar domėtųsi manimi kaip moterimi? Juokai.
Pro šalį prariaumoja didžiulis vilkikas. Jonuška susirūpina kur tu, ne viena? Pasakau, kur ir ko važiuoju. Jis taip pat kviečiamas budėjimo naktis, panašu, bus nerami. Nepaklausiu, kodėl jis dar dirba, juk mudu vienmečiai iš pasišventimo profesijai, godumo, kitų interesų neturėjimo, noro išeiti iš namų? Kalbėtis nėra kada, atsisveikinam, susitarę ilgam pašnekesiui, kai būsim vieni ir turėsim laiko. Tada paklausiu visko, ko nepaklausiau per gyvenimą.
Po pauzės nuo galinės sėdynės pasigirsta nedrąsus balselis:
Babūne, su kuo kalbėjaisi?
Su jaunyste
Tyla.
Karštligiškai galvoju net širdis ima permušinėti ką darysiu, jei ims ir paklaus kas ir kaip? Papasakoti? Apie savo jaunystę? Vaikams nebe vaikams?
Net dukros žvilgsnis sunerimęs.
Tyla užtrunka įtartinai ilgai.
Pagaliau už mudviejų nugarų pasigirsta įprastinis šurmulys ir aš atsikvepiu su palengvėjimu. Nepaklausė. Vėl nepaklausė. Mūsų gyvenimai reikalingi tik mums patiems? Gerai tai ar blogai?
Beveik iki pat Vilniaus tyliu. Niekas dėl to nesistebi, įprasta. Tas išgąstis nustebina mane pačią. Ko bijau? Atlikti viešą išpažintį? O ką išpažinčiau klaidas, nuodėmes? Galiu tik papasakoti buvo gyvenimas, labai gražus, kai jau iš laiko perspektyvos. Kodėl turėčiau jo išsiginti?
Nuo pat vaikystės mama mane mokė nebūk atvira kaip Europa, būk uždara, kaip Tarybų Sąjunga. Nedera nuogai žmonėse vaikščioti.
Neklausiau pirma, negu pasklisdavo gandai, pati viską papasakodavau. Ilgainiui žmonės, išgirdę ką, įprato paklausti manęs pačios, žinodami, kad pasakysiu tiesą ir preteksto apkalboms nelikdavo. Nieko nežmoniško mano gyvenime nė nebuvo, o nuodėmės suvokimas labai reliatyvus dalykas. Kaip ir gėdos. Tai kodėl dabar taip išsigandau? Aaa Ar turiu teisę kalbėti apie kitus? Viskas susiję, mano gyvenimas nepriklauso man vienai?
Apsisprendžiu jei laimingai grįšiu iš kelionės, papasakosiu savo gyvenimą. Kam? Net jeigu niekam. Arba tiems, kas kada nors norės ko paklausti, o  manęs nebebus. Tepasiskaito ne apie mano vienos, apie mūsų gyvenimus.

0

74

2.

Rugsėjis. Mes ateinam iš vasaros, dauguma tiesiai iš mokyklos suolo, o vienas kitas iš jau nemenkos gyvenimiškos patirties, kiekvienas iš savo namų, šeimų, mokyklų, tėviškių, o kai kurie ir iš darboviečių; susirenkam iš visos Lietuvos, miestų ir kaimų, ten palikę viską, o to visko dar tiek nedaug vaikystė, ankstyvoji jaunystė. Tarsi tik nuo dabar pradėdami gyventi. Pirmakursiai. Fuksai. Nugalėtojai mums pavyko, mes įstojom į Kauno Medicinos institutą.
Būrys merginų ir vaikinų skubam tą naują, mums tekusį pasaulį kuo greičiau pažinti tyrinėjam tvarkaraščius, klaidžiojam Instituto koridoriais ieškodami auditorijų, gatvių sankryžose užvertę galvas skaitom jų pavadinimus, tyčia važinėjamės funikulierium aukštyn žemyn, užsukam į Tulpę išgerti kavos, suvalgyti pyragaitį pasibaisėjam kainom; užgriūva naujos pažintys, per trumpą laiką tenka įsiminti daugybę naujų veidų, vardų, pavardžių.
Prieš paskaitas, užsiėmimus grupėse dėstytojai taip pat jų klausia, pasiteirauja iš kur atvažiavę nori susipažinti, nudžiunga sutikę kraštiečius. Ir mes norim susipažinti: pirmi nedrąsūs žvilgsniai, replikos, simpatijos, antipatijos, mėginimai draugauti, vienur kitur blyksteli meilė staigi, nesitikėta, atradimai, nusivylimai. Jaunatviškas maksimalizmas, kai neriama į gyvenimą kaip į akivarą.
Dabar, po daugelio metų, kaip kaleidoskope atminty mainosi anų dienų vaizdai.

Prozektoriume vyksta anatomijos darbai. Dėstytoja apdalina mus kaulais, apie kuriuos susispietę po kelis, atsivertę Tomkovo vadovėlį aiškinamės ir mintinai kalam kiekvieno gumbelio, griovelio lotynišką pavadinimą. Ir kam to reikia?
Šalia manęs sėdinti mergaitė savo trumparegėm akim įtemptai žiūri ne į knygą, o į anatomijos muziejaus eksponatus, sustatytus stiklinėse spintose (tada muziejus dar  neturėjo savo patalpų), atsikelia, kaip lunatikė eina arčiau, staiga ranka prisidengia burną ir gokčiodama išbėga. Draugė ją išsiveja. Sugrįžta susikrimtusi, pasako nebegrįš, nebesimokys.
Visi renkamės prie muziejaus spintų, apžiūrinėjam eksponatus spirite plūduriuoja širdis su infarkto pažeistais plotais, atvertos tuberkuliozės kavernos plaučiuose, embrionai su ryškiais apsigimimais, smėlio laikrodžio formos kepenys, kadaise priklausiusios tarpukario aukštuomenės damai, kuriai pagal ano meto madą labai svarbu buvo  lieknas liemuo, todėl veržėsi diržu tai jau pasakoja dėstytoja, tapusi gide.
Daugiau niekas neišbėga.
Kurį laiką mokomės tylėdami. Staiga žemaitis Algis garsiai klausia kito žemaičio, Antano:
Unti, kas tas yr lietuviška adeps suilis?
Tyla.
Unti? A tavyj sunke pasakyti, juk tu žina?
Atsiknisk!
Unti!
Tauka kuili
Kas suprantam, juokiamės. Kam Algiui prireikė tų taukų mokantis kaulų anatomiją? Ar tik nesurepetavo vaikinai tyčia, kad prajuokintų?

Didžiojoj auditorijoj visas kursas klausom bendrų paskaitų. Labai greitai išryškėja, kas su kuo, tarsi atsitiktinai, atsisėda greta mes tokie pasiruošę draugauti, mylėti.
Aš stebiu viską iš šalies, niekur neskubu, žinau, kad draugystė ateis ir neieškant mūsų laukia šešeri puikūs jaunystės metai, spėsim, prisidraugausim, o nuo meilės aš pasiskiepijusi, todėl nuduodu nepastebinti susidomėjusių vaikinų žvilgsnių, mėginimų pakalbinti su visais nusistovi draugystės statusas; kaip nedalyvaujanti žaidime tampu daugelio patikėtine, tiek vaikinų, tiek merginų.
Po auditoriją klajoja laiškučiai garbės reikalas juos perduoti neskaitant, svetimos paslaptys šventos. Netoli manęs sėdinti mergaitė fizikos paskaitoj skaito knygą, suseku E. L. Voinič Gylys. Paslapčia nusibraukia ašarą, pakelia akis. Mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom.
Įpusėjus paskaitai pro viršutines auditorijos duris įgarma būrelis mano grupės vaikinų užsimiegoję, susiglamžę, vargu ar prausęsi. Jie gyvena bendrabuty, vienam  kambary, ne paslaptis, įjunko į kortas, šiaip, ne iš pinigų, bet rytą sunku keltis. Ir vynelio pagurkšnoja. Tarp  jų ir Jonas.
Išskiriu jį iš kitų? Ne. Nė vieno neišskiriu, nors tarp jų ir mano būsimasis vyras, tik aš to dar nežinau.

Šurmulys auditorijoj didėja. Dvi mergaitės įsičiauška nieko nebematydamos aplinkui, kikena. Dėstytojas, prof. A. Puodžiukynas, liaujasi kalbėjęs, klausia:
Kas man pasakytų, kodėl ta mergaitė, sėdinti (patyli, skaičiuoja, baksnodamas pirštu) aštuntoj eilėj nuo apačios, (vėl patyli, skaičiuoja), septyniolikta iš dešinės (dar ilgiau patyli, kol visa auditorija suskaičiuoja kuri, ir dabar jau į ją žiūri šimtai akių), taip, ta, su rožine bliuzele, šiandien tokia laiminga, kaip nusišlapinusi?
Nuvilnija juoko banga. Mergaitė išraudusi kaip pirmoji vasaros žemuogė. Kurį laiką auditorijoj tylu, bet netrukus vėl niekas nebesidomi fizika, užsiiminėja savais darbais, tik atsargiau.

Auditorija antrame aukšte. Langas mums už nugarų, vienas.
Vyksta TSKP istorijos seminaras. Neįdomu. Savo papratimu sėdžiu paskutinėj eilėj, cypteli sukamoji kėdutė dėstytojui atsukusi nugarą užsižiopsau pro langą iš viršaus į Kauno kalėjimo kiemą. Kaliniai mane pastebi, kažką šaukia, mosikuoja rankomis, bet aš  nieko nesuprantu. Vienas jų ima rodyti nepadorius judesius. Sunkiai atsidususi, lyg netikėtai gavusi antausį, sukuosi atgal į auditoriją. Man už nugaros stovi dėstytojas, mato tą patį, ką ir aš, kurį laiką mudu tylėdami žiūrim vienas į kitą. Nueina nieko nepasakęs; seminaras tęsiasi.
Tęsiasi ir gyvenimas greta kalėjimo.

O tai jau vėliau.
Grupėj niekam ne paslaptis, kad viena iš mergaičių, graži ir protinga, atvažiavusi iš mažo Žemaitijos miestelio, visai neprotingai įsimylėjusi Kauno elito šeimos vienturtį plevėsą. Ta meilė neturi ateities ir jau bepradedanti braškėti.
Prozektoriume ant stalų guli du formaline  išmirkyti vyrų lavonai su išimtais viduriais mokomės raumenų anatomiją. Įsimylėjėlių porelė nuošaliau nuo visų dėl kažko ginčijasi, priėję paskelbia, kad jiedu susilažino mergaitė sekantį kartą ateidama į darbus atneš skanų sumuštinį, įdės jį į lavono krūtinę, o vaikinas jį išsiims ir suvalgys. Iš ko susilažino? Nepasakė? Ar neatsimenu?
Taip ir padarė, padėjo švarų popieriaus lapą, ant jo sumuštinį, vaikinas jį išsiėmė ir suvalgė. Daugelis nusisuko. Mergaitė nenusisuko aš mačiau jos akis, jose tikrai nebuvo nei susižavėjimo, nei meilės, tik didžiulė panieka ir pasišlykštėjimas. Jis laimėjo lažybas, bet pralošė meilę. Ir mūsų visų pagarbą.
Nepastebėta į prozektoriumą sugrįžusi dėstytoja, įtariu, matė tą sceną. Mes vienas po kito atsigrįžtam į ją ir tylėdami laukiam, bet ji taip nieko ir nepasako, sunkiai nuryja seiles.
Kažkuris paklausia kas tie žmonės ant mūsų stalų, iš kur institutas gauna lavonus preparavimui?
Tai dažniausiai žmonės, kurių niekam nebereikia, mirę kalėjimuose, psichiatrijos ligoninėse, neturintys artimųjų. Būna, kad patys nurodo pageidavimą pasitarnauti mokslui. Nedažnai.
Kažkas pasikeičia  mūsų protuose. Sutinku Jonuškos žvilgsnį sunkų, bet protingą ir ramų. Mano būsimasis nervingai gniaužo rankas, vienu metu man pasirodo, kad jis tuoj išeis ir nebegrįš, bet neišeina, tik atsisėda prie nuošalaus staliuko ir giliai susimąsto. Visi susimąstom.
Prieš pusmetį mes apie visą tai nieko nenutokėm. Kodėl, ko aš čia atėjau? Kodėl neišeinu? Kur galima pasislėpti nuo gyvenimo?

Būrelis grupės draugų kopiam gražiais, įvijais balto marmuro laiptais į patį bokšto viršų.  Ten, mažyčiam kambarėly, lotynų kalbos kabinetas. Jame  karaliauja dėstytojas Skoras (tada dar nežinojau, kad tai vienas žymiausių vertėjų iš lotynų kalbos Lietuvoj), apkūnokas, truputį žilsterėjęs, visada linksmas žmogus. Jis puikiai žino, kad per porą semestrų, turėdamas po vieną savaitinį užsiėmimą, tikrai neišmokys mūsų lotynų kalbos, todėl ir nereikalauja negalimo.
Štai liepia Jonuškai skaityti tekstą ir mėginti jį išversti. Skaito su žemaitišku akcentu ir atkaklumu, net prakaitas išpila, bet versti nė nebando tamsus miškas. Dėstytojas sufleruoja, vežimas pajuda, kaip per kelmus. Po poros sakinių Jonuška, nusiplūkęs tarsi dirvą rugių nukirtęs, pakelia akis į dėstytoją, o šis kvatoja. Sėsk!
Jei kuo prasikalstam ar įsitriukšmaujam, nebara, tik pagąsdina jei nesiliausit, aš tuoj lėksiu skutamuoju skridimu su skubiu pranešimu į dekanatą ir jus apskųsiu!
Ir rodo ranka, kaip lėks tais įvijais laiptais žemyn. Juokiamės visi drauge.
Įskaitas pasirašo visiems.

Pirmakursių inauguracijos šventė. Babūnė man padovanoja atraižą gražios gelsvos medžiagos suknutę šventei pasisiuvu pati, papuošiu tautine juostele. Jaučiuosi graži ir linksma. Stebina pagarba pirmakursiams, kiekvienam.
Pirmi muzikos akordai ir mažutė, trapi mergaičiukė užvaldo salę Aleftina Arsentjeva dainuoja:
Kupite fialki,
Vot fialki lėsnyje...
Skromnyje i alyje,
Ani slovno živyje...

Daina mane užburia. Niekada daugiau negirdėjau tą dainą dainuojant taip, kaip mažoji Ala. Puikus, sudėtingo likimo žmogus.

Po paskaitos visu būriu išgriūvam į gatvę ir kaip pabaidyti žvirbliai pasklindam į skirtingas puses po vieną, po kelis. Nueinu viena. Pradeda lyti. Išskleidžiu skėtį, o po juo staiga šmurkšteli mano būsimasis. Instinktyviai atšlyju štiš, sakau.
Bet juk lyja nejau negaila? Ko taip nusigandai?
O ką manai, juk man pažadėtasis gali pamatyti mus taip einančius susiglaudusius po vienu skėčiu ir praeiti pro šalį... Dar liksiu senmerge.
Pasuku visai ne ten, kur man reikia, kad tik ne pakeliui. Jis lieka stovėti lietuje.

Institutas didžiuojasi stipriu choru, bet studentai tik ir ieško kliaučių, kaip išsisukti nedainavus. Gal kad verčiami prievarta? Maestro patikrina visų pirmakursių balsus ir tiems, kuriuos atsirenka, choro lankymas privalomas.
Aš rami, mama nuo mažens kartojo, kad, kaip ir tėvelis, neturiu klausos, bet maestro, išklausęs manęs, džiugiai atsisuka, suima abi rankas:
Kur dainavai iki šiol? Ar turi solinio dainavimo patirties?
Sutrinku:
Tik mokyklos vaikų chore...
Įrašo į choristų sąrašą. Taip pat ir mano būsimąjį bosas. Jonuška netinkamas gudriai šypsosi. Nejau tyčia dainavo neteisingai?
Repeticijos kelis kartus per savaitę. Kažkoks keistas, nepatirtas jausmas, atrodo kiekviena nugaros ląstele jaučiu savo būsimojo žvilgsnį, girdžiu jo vieno balsą, o pačiai dainuoti neįmanoma, kažkas spaudžia gerklę. Darosi nepakenčiama, lyg būčiau girta ir negalėčiau kontroliuoti savęs. Maestro jau ne kartą įdėmiai pažiūri į mane.
Kai imam repetuoti vergų chorą iš operos Nabucco, užvaldo muzika ir žodžių potekstė, užmirštu visa kita.

Rugsėjo pabaiga, dienos saulėtos, ramios. 
Marksizmo paskaita didžiojoj auditorijoj. Sėdžiu pačioj viršutinėj eilėj, saulė maloniai šildo nugarą. Nesiklausau. Iš neturėjimo ką veikti įsižiūriu į greta auditorijos esantį langą, jau žinau, kad už jo yra Studentų Mokslinės draugijos patalpos.
Matau už stalo sėdinčios mergaitės nugarą, išsidraikiusius plaukus ir kairę ranką, žaidžiančią pieštuku. Kartais pieštuką perima į dešinę ir braižo popieriaus lape ant stalo kažką kažkam, sėdinčiam priešais ją ir mano nematomam, aiškina. Rankos negražios, bet gestikuliuoja išraiškingai ir man malonu jas stebėti; jos man kažką primena.
Netikėtai mergaitė atsilošia, juokdamasi suneria rankas už galvos ir aš ant dešinės bevardžio aiškiai pamatau vestuvinį žiedą. Kažkas nusmelkia širdį ir pirma, negu mergaitė grįžteli profiliu mano pusėn, ją atpažįstu Laimutė!

0

75

3.

Išsipildė! Nuskambėjo lemties varpo dūžis ir kelio atgal nebėra ant Laimutės rankos sutuoktuvių žiedas. Gyvenimas nėra žaidimas, jis tikras.
Nelaukdama paskaitos pabaigos išeinu  pro viršutines auditorijos duris. Skambiai aidi mano žingsniai tuščiais koridoriais, sugirgžda sunkios laukujos durys, lėtai nusileidžiu paradiniais laiptais, kertu gatvę noriu eiti saulėtąja jos puse, nors žinau, kad mane smelkiantis šaltis niekur nedings.
Negalvoti. Negalvoti. Negalvoti.
Kauko laiptais mokinukai bėga žemyn. Jau gelsta gluosnis šlaite miesto medžiai anksti meta lapus. Mano mėgiamas suoliukas po juo užimtas. Skaičiuoju laiptų pakopas.
Pasuku per Ažuolyną, iki liepų gojelio tolimiausiam kampe mes jį pasodinom būdami abiturientai. Keli medeliai aplaužyti, kiti gražiai prigiję, jau ūgtelėję.
Negalvoti.
Pastovinioju prie savo mokyklos, Salomėjos Neries trečiosios, nueinu, sugrįžtu. Užeiti pasikalbėti su auklėtoju? Ką pasakyčiau? Auklėtojau, gyvenimas pasirodė per sudėtingas, aš noriu sugrįžti atgal? Reikia suaugti; niekas už mane. Nueinu.
Negalvoti.
Hipodrome vyksta varžybos, apsikabinusi gumbuotą liepos kamieną stebiu žirgus.
Aušros taku žemyn. Įsikuriu Karo muziejaus skverely prie kairiojo liūto, ant jo karstosi vaikai, netoliese atsisėda porelė, ant kito suolelio ginčijasi senukai. Manim niekas nesidomi.
O gal kaip tik galvoti?
Mąstau apie save, kaip apie svetimą.
Kas gi įvyko šiandien, ko nežinojau vakar?
Kai iš vaiko atima žaislą, jis jam pasirodo buvęs pats reikalingiausias, mylimiausias. Man likimas buvo davęs žaislą ne dovanojęs, tik davęs pažaisti, o dabar atėmė. Pasakė užteks, sugrįžo tikroji jo savininkė.
Tik dabar, kai pamačiau ant Laimutės rankos vestuvinį žiedą, supratau, kaip myliu Leoną. Myliu seniai, tik apie tai negalvojau.
Atklysta mintis, kad  man nereikėtų čia sėdėti greta jo tako, bet man taip norisi jį pamatyti, bent iš tolo, ir aš laukiu, kaip sraigė, pasilėpusi savo namely. Ar ne vis tiek, kur būti vienai namie ar prie kairiojo liūto? Dabar jau visada būsiu viena. Visur.
Sustoja autobusas, iš jo tikrai išlipa Leonas, lėtai kopia laipteliais į KPI rūmus; žinau netrukus prasidės vakarinio fakulteto užsiėmimai. Jei grįžteltų, mane pamatytų. Nesidairo. Kaip paprastai vienplaukis, geltoni plaukai žiba rudeniškoj saulėj. Išnyksta duryse. Laiptais aukštyn žemyn zuja daugybė žmonių, bet jie visi svetimi. Man svarbus tik tas vienas, auksaplaukis.
Bet ar tikrai iš manęs jį atėmė? Juk negalima atimti to, ko neturi. Laimutei jis buvo nusibodęs žaislas, bet jos žaislas.
Aš atėjau į jų gyvenimus be piktų kėslų, nelabai ir suprasdama, kur ir ko atėjau, o dabar štai jau laikas išeiti. Nelauktas svečias, pataikęs ne į tas duris. Aš tik viena iš daugelio tokių, su kuriais susitinkama, prasilenkiama ir tuoj pat pamirštama. Kely jų pėdsakų nelieka. Netiesa!
Ar išsinešiau ką iš jų namų ir ar jie begalės būti laimingi be to, ką aš išsinešiau? Iš  draugystės su Leonu išėjau turtinga, daug turtingesnė, negu atėjau. Ar jiems daviau? Daviau pagal mane jie pasitikrino savo vertybes. Man atrodo, kad Laimutė suklydo ištvėrusi kalėjimus, nesiryžo vienatvei. Bet... Žmogus turi teisę klysti. Žmogus turi teisę būti silpnas.
Nei Leonas, nei Laimutė nepaklausė, ką aš jauču ir esu jiems už tai dėkinga. Neturiu teisės ką nors jausti, juk aš tik atsitiktinis praeivis kam galėtų rūpėti jo jausmai? Tai ne jų, tai mano kaltė, kad pamilau, tai mano nelaimė. O gal laimė?
Jiems manęs tarsi nėra. Dabar jie mėgins gyventi taip, lyg manęs nebūtų buvę, nieko nenorės žinoti apie mane. Jie bijos manęs, nes puikiai žino, kad jų laimė didele dalimi priklausys nuo to, ar aš išlaikysiu žmogiškumo egzaminą.
O kaip po to gyvensiu aš?
Gyvenimas? Šią minutę man atrodo, kad meilė ir gyvenimas niekaip nesusiję ir pasijuntu lyg būčiau laimėjusi loterijoj jiems teko gyvenimas, o man meilė, nors juk aš ją pasirinkau pati. Betgi ir jiedu pasirinko patys. Tenekaltina  manęs.
Ar galima loterijoj vienu bilietu išlošti juos abu meilę ir gyvenimą drauge? Jeigu ne, tai manasis laimėjimas vertesnis.
Gęsta saulėlydis. Kažkuo jis man primena dar taip neseną rytmetį po išleistuvių kai čia, Karo muziejaus skverely, sutikom saulėtekį, pro medžius taip pat žibėjo nuožulnūs saulės spinduliai. Iš čia išsivaikščiojom į gyvenimą. Kiekvienas savo.
Galvoju apie savo auklėtoją, neturėjusį šeimos, vaikų, bet visą savo meilę ir rūpestį atidavusį svetimiems vaikams juk ir man sunkią valandą pirmiausiai šovė mintis eiti pas jį, o ne pas savo tikrą tėvą.
Vedu paralelę neturėdama mylimojo, mylėsiu visus žmones, savo meilę jam, vienam, dalinsiu visiems, tiems, kam būsiu reikalinga. Gražūs žodžiai. Tik kodėl taip skauda?
Temsta. Įsižiebia žibintai. Leonas lėtai lipa laipteliais žemyn, stoviniuoja stotelėj. Akimirką pasirodo, kad jis mato mane, bet prišliaužęs autobusas viską užstoja, o kai jis nuvažiuoja, stotelėj Leono nebėra. Kaip ir mano gyvenime.
Kažkoks absurdas aš myliu juos abu, Laimutę ir Leoną ir man labai norisi globoti jų tokią trapią laimę.

0

76

4.

Kauno Drobės fabriko valgykla
Atminty platūs langai, gerokai apskarusios, dėmėtos užuolaidos, pro jas plūste plūsta ankstyvo pavasario saulės spinduliai, todėl valgykloj viskas ryšku, matoma: aplūžusi kėdė, pritaškytos grindys, eilutė darbininkų, daugiausiai moterų, pasirišusių plaukus margom skarytėm; veidai nuvargę, apatiški. Atrodo, net kvapai, atsklindantys iš virtuvės su garų kamuoliais, ne tiek uodžiami, kiek matomi raugintų kopūstų, peršutusio aliejaus. Ant padėklo dailiai sukrauta auksinių spurgų piramidė, beveik kiekvienas praeidamas jų pasiima.
Sriubą pilsto nauja virtuvės darbininkė, jaunutė, miela mergaitė. Jaudinasi, nesiseka, samtis toks didelis, neklauso.
Minty suskamba tuomet populiari rusiška dainelė apie tokią štai virėjėlę:
Rabotnica pitanija pristavila k borščiam
Na Tanečkų vnimanija nikto ne obraščial...

Aš jau pavalgiusi, lūkuriuoju draugių, dairausi, nedėmesingai sekdama jų pašnekesį apie mūsų visų skaitytą knygą, lepteliu savo nuomonę. Mergaitės prityla, kažkuri irzliai pasako:
Tu vis atbulai...
Staiga Žibutė pliaukšteli delnu sau per kaktą:
Sugalvojau, tave reikia supažindinti su Leonu, judu abu tokie pat, ne kaip svieto žmonės, vienas kitą suprasit, o ir  mums bus įdomu pasiklausyti.
Kitą dieną tą jos pasakymą jau esu pamiršusi ir todėl ne iš karto susigaudau, kas tas žmogus, su savo padėklu ateinantis prie mūsų staliuko. Būtų paprasčiausias, pilkas žmogelis, jei ne tie džiugūs žiburėliai akyse ir tokia jauki šypsena man vienai.
Prisistato Leonas. Mano vardą tuoj pakeičia, kaip jam labiau patinka:
Aaa, Daliutė...
Manęs niekas taip nevadino, pačiai netikėtai tas naujas vardas pasirodo labai mielas.
Surimtėja, pamėgina užvesti pašnekesį viena tema, kita, įtemptai laukia mano nuomonės, paskui nurimsta, vėl nusišypso ir tampa toks savas, lyg nuo mažų dienų buvęs mano gyvenime. Valgykla ištuštėja, pagaunu išdykėlišką Žibutės žvilgsnį iš tarpdurio, o mudu tebesikalbam ir jau nesiliaujam kalbėjęsi, kiekvieną kartą susitikę tęsdami pokalbį nuo to, kuo baigėm praėjusį kartą. Manęs visai nestebina, kad po darbo randu jį lūkuriuojantį manęs už fabriko vartų, jau nupirkusį ledų per dieną dirbę virš trisdešimties laipsnių karštyje, garuose, nes to reikalauja vilnos apdirbimo technologija, išeidami kiekvienas perka ledų, nesvarbu, žiema ar vasara.
Neskubėdami einam drauge iki pagrindinės Šančių gatvės, tada jis pasuka link Panemunės, o aš neriu į siaurą gatvelę tarp dviejų nutriušusią medinių namų ir kulniuoju į savo Latvių 12, esančią kareivinių anapus, toliau mąstydama apie tai, ką kalbėjomės kartais, rodos, imk ir  pasivyk Leoną, kad pasakytum naują mintį. Kartais einam iki tilto, stoviniuojam, grožimės Nemunu, tylim.
Netrukus to ėjimo pakeliui pasidaro per mažai, lydim vienas kitą iki namų, bet neužeinam, nežinau, dėl kokios priežąsties nepakviečia jis, o aš todėl, kad varžausi savo skurdo. Ir betvarkės.
Pasiūlo vakare nueiti į teatrą. Noriu! Bet dirsteliu į savo apgailėtinai atrodančius vienintelius batus. Leonas pagauna mano žvilgsnį, sutrinka, bet tuoj suranda išeitį imsim bilietus į galiorką, ten niekas  į batus nežiūri. Kad tokios situacijos nesikartotų, netrukus nusiperku išeiginius batus, bet spektaklius iš palubės stebim dar ne sykį, nes mudviejų abiejų piniginėse kažkaip neužsilaiko pinigai ir jų dažnai užtenka tik pigiausiam bilietui.
Pasiūlo knygą, nustemba, kad esu skaičiusi. Aptariam. Palaima galėti kalbėti apie knygas ir būti suprastai - iki šiol tai buvo mano vienos pasaulis. Netrunku suvokti, kaip mažai aš žinau. Skaitau naktimis, kiekvieną laisvą minutę darbe, autobuse. Vis dažniau lankomės klasikinės muzikos koncertuose naujas pasaulis.
Paduoda pluoštą lapų, prirašytų mašinėle paskaitinėk.
Jeseninas. Persirašau viską. Taip pat per rankas ateina Achmatova, Brodskis. Putino nesuprantu. Ir šiandien nesuprantu. Na, nesuprantu ir tiek. Ne mano. Dar mokykliniam rašiny apie Altorių šešėly parašiau neįtikino Liudas Vasaris...Ginčijamės su Leonu, pavadina mane ožka žemaite.
Kartais į miestą važiuojam autobusu, kartais einam pėsti. Jei  būna per anksti, ypač blogu oru, užeinam į M.K. Čiurlionio muziejų. Leonas čia  savas, mus įleidžia be bilietų, jis visas budėtojas vadina vardais, o man jos visos vienodos gerosios tetulytės tamsiais sijonais, savo rankų darbo storais megztiniais ir mielom šypsenom.
Sykį Leonas pastato mane priešais didelį, tamsiom spalvom tapytą paveikslą kas čia?
Miškas, atsakau nemirktelėjusi.
Tai štai, sako žiūrėk tol, kol suprasi.
Pats įsikuria salės kampe už budėtojos staliuko ir įninka redaguoti straipsnį, pažadėjęs šiandien užnešti į redakciją.
Stoviu, žiūriu miškas ir nieko daugiau. Tamsus toks, niūrus, medelių kamienai kreivi, pro juos prasiskverbia blankus šviesos spindulėlis.
Pasidaro nejauku, nueinu klajoti į kitas sales. Pareidama iš tolo dirsteliu į tą tamsųjį paveislą ir matau ten arfa! Rodos įžiūriu grojančias rankas, girdžiu gūdų miško ošimą be vėjo, kai tik medžiai kalbasi vien jiems suprantamais garsais. Praamžių byla.
Giliai atsidūstu, nes ilgai stovėjau sulaikiusi kvapą. Leono šypsena giedra giedra kažkur pro mane.

0

77

5.

Žarstau gyvenimo akimirkas kaip jūros nugludintus akmenėlius, jaučiu švelnius, seniai nebežeidžiančius jų paviršius, svorį, o jei kada nejučia ant kurio nukrenta vėsi seniokiška ašara, nuo to jis pasidaro tik dar ryškesnis, spalvingesnis. Kartais aptinku gabalėlį gintaro  - šiltą, lengvą. Tai meilė. Gerai įsižiūrėjus pamatau skausmo, net mirties inkliuzus. Jos draugės, jos vaikšto drauge meilė ir mirtis, o laimės žmogui duota tik tiek, kiek juodvi prasilenkia laike. Paimu tą gabalėlį gintaro, mintyse patrinu jį į vaikystėj dėvėtą pilką šiurkščiavilnį, mamos megztą švarkelį sukibirkščiuoja, dar ir dar. Meilė.

Mudu su Leonu sėdim ant Nemuno kranto paėjėję žemiau Vytauto bažnyčios. Pavargę, daug vaikščioję po senamiestį. Leonas geras gidas, buvo labai įdomu jo klausytis.
Abiem vienu metu šauna į galvą ta pati mintis nusiaunam batus ir sumerkiam pavargusias kojas į Nemuną.
Vilkikas prieš  srovę lėtai tempia baržą. Ant jos denio barasi du vyrai, moteriškas balsas juos tildo skambūs, gryni balsai ataidi vandens paviršiumi. Ima loti šuo, matyt kažkieno paspirtas gailiai kiaukteli ir matau, kaip nubėga į baržos galą. Paskui jį nueina stambi, raudonplaukė moteris, šuo glaustosi jai apie kojas. Tą šunį ir tą moterį aš pažįstu. Šypsausi, tarsi nuo baržos mane galėtų matyti.
Per ilgai Leonas tyli. Aš taip pat tyliu, laukiu jo pažadėto pašnekesio apie knygą Čiauškutė. Nustebino prieš kelias dienas padavęs ją:
Perskaityk, perskaityk, paskui pasikalbėsim.
Domiesi meilės romanais?
Tada neatsakė, tik dabar, matyt atsiminęs, paaiškina:
Domėtis reikia viskuo, nuo vabaliuko žolėje iki Atlantidos dingimo hipotezių... ir kyšteli smilgą, padėdamas skruzdei išsikapstyti iš duobutės. Kurį laiką abu susidomėję ją sekam.
Sekmadienis, niekur nereikia skubėti. Pagalvoju jau pusmetis, kai mudu pažįstami, o pirmą kartą susitinkam sekmadienį. Seniai knieti paklausti, šiaip, draugiškai, ką įdomaus veikia savaitgaliais, kad niekur nekviečia. Dar kartą susilaikau nepaklaususi, ištveriu jei norės, pasakys.
Tarsi išgirdęs mano mintis, Leonas ima kalbėti ramiai, nuosekliai, matyt viską apgalvojęs ir tyčia pasirinkęs sekmadienio popietę, kai nereikia skubėti.
Sužinau, kad jo tėviškė Varduvoj, kad ten labai gražu, kad greta yra Šarnelė, kur gyveno Vytautas Mačernis; pažinojęs.
Ar skaitei ką nors Mačernio?
Ne, mėlynos akys prigęsta nieko, pasikalbėsim kitą kartą.
Buvęs pradėjęs mokytis medicinos, bet areštuotas, ilgi kalėjimo, paskui dar tremties metai Vorkutoj. Apie tai, ką patyrė ten, nekalba, taip, kaip nekalba ir mano tėvelis. Pasakoja, kad ten buvę rašančių eiles, leisdavę rankraštines poezijos knygas.
Pastebiu, kad ten sutiktų žmonių nevadina vardais, pavardėm.
Grįžusio niekas nepasitiko išskėstom rankom, prisiglaudė Drobėj ačiū tam pačiam žmogui, kurio dėka ir aš gavau darbą. Drobė priglaudė daug mūsų, paženklintųjų vardija pavardes, visus tuos žmones aš pažįstu.
Pasako savo gimimo datą, patyli, leisdamas man suskaičiuoti, kad mudu skiria beveik septyniolika metų. Sunku patikėti, jis toks jaunatviškas.
Stojęs į KPI, nepriėmė, o štai Maskvoj į neakivaizdinį priėmė, nors savo praeities neslėpė. Po metų leido mokytis Kaune, vakariniam fakultete. Po kelių dienų prasidės mokslo metai, trys vakarai savaitėj bus užimti.
Pagalvoju, bet nepasakau, kad ir aš ateinančiai žiemai užsirašiau į parengiamuosius kursus Politechnikoj, noriu pasikartoti matematiką, kad niekas nevaržytų galutinio pasirinkimo, nes vis dar nežinau, kur noriu mokytis. O jei neliks abiem laisvų vakarų? Nebeįsivaizudoju gyvenimo be Leono, bet staiga nusmelkia  mintis, kad po šio pokalbio gali viskas pasikeisti, jaučiu, kad svarbiausio dar nesužinojau.
Atsargiai, lyg bijodamas mane nubaidyti, pasako:
Aš turiu Čiauškutę.  Daviau paskaityti knygą, kad nereiktų aiškinti, kokia  ji tokia, kaip knygos herojė, tik daug daug stipresnė.
Ilgai ilgai tylim. Man visko per daug.
Iš Nidos parplaukia Raketa, gelbėdamiesi nuo jos  sukeltos bangos, persikraustom ant suoliuko. Prieplaukoje šurmulys, bet žmonės išsivaikščioja  ir vėl tylu. Dega saulėlydis.

Abu grįžę iš ten, abu rašę eilėraščius. Jos vardas Laimutė. Sveikata  bloga, štai ir dabar tris mėnesius gydėsi sanatorijoj, savaitgalius jis leisdavo pas ją. Vakar Laimutė sugrįžo namo, gyvena gretimam name. Mokosi medicinos, dar likę dveji metai. 
Sunkiai kalba Leonas, suprantu, kad tai tik štrichai, kad labai daug lieka nepasakyta, bet nieko neklausiu. Kartais jaučiu jo žvilsnį ant savo veido, bet neatsigrįžtu, žiūriu į tamsėjančią Nemuno srovę, anapus jo, Aleksoto nameliuose kur ne kur jau įsižiebia šviesos.
Ant gretimo suoliuko įsikuria trise su buteliu degtinės ir stiline pikti, agresyvūs, triukšmingi; panašu, kad tas butelis jau ne pirmas. Mudu su Leonu susižvalgom, patyliukais apsiaunam batus ir nueinam pėsčiomis, man į Šančius, jam į Panemunę. Tylėdami.
Palydžiu jį iki Panemunės tilto ir, aplenkdama kareivines iš kito šono, nueinu į savo Latvių 12. Ar aš šiandien pasakiau bent vieną žodį?

Kitą dieną valgykloj mergaitės tardo Leoną, ko toks liūdnas, lyg būtų dvarą pardavęs. Pralinksmėja. Aš tyliu, bet manęs niekas, nė Leonas, neklausia, ką pardaviau, nes tai įprasta, mėgstu daugiau klausytis, negu kalbėti.
Po darbo, kaip paprastai, tarsi vakarykščio pašnekesio nė nebuvę, Leonas pasitinka mane už vartų ir abu nuskubam į autobusų stotelę, kad nepavėluotume į paskaitą Žinijos draugijos saliukėj tai tik priedanga, išsivaikščiojus negausiems klausytojams, dar ilgai kalbamasi. Apie ką? Neatsimenu. O gal ne daug ką ir tesuprantu, tylėdama klausausi, vedžiodama akimis nuo vieno kalbančiojo prie kito. Ir čia mano tylėjimas niekam nekliudo.

Mudviejų gyvenime niekas nepasikeičia, tik dar labiau trūksta laiko.
Persirašau dešimtį Šekspyro sonetų rusų kalba, svaigstu nuo žodžio muzikos, vaikštau lyg apsvaigusi. Išmokstu sonetus mintinai.
Sykį po darbo einam pėsčiomis į miestą, nes turim laisvą valandą iki užsiėmimų. Rudeniška pavakarė dulksnota, mudviejų batai greit sušlampa. Paimu nešti jo portfelį, nes matau, kaip jam sunku. Anksčiau neduodavo, pripratinau, nebesiginčija.
Apie tą portfelį atskira kalba turėtų susigėsti taip vadinamas, jau seniai praradęs ir spalvą, ir formą, išsipūtęs, gumbuotas, sunkus. Leonas su juo niekur nesiskiria, matau, kaip sunkiai atsisveikina, kai prieš einant į salę teatre tenka palikti saugiai pakištą po rūbininkės kėde. Smalsu man, ką gi Leonas jame nešiojasi? Nužvelgiu nepastebimai įrankiai, detalės. Ir knygos, pluoštai mašinraščio lapų. Jis remontuoja spausdinimo mašinėles, aritmometrus ir kitokią smulkią techniką ne vien fabrike, o, man rodos, ir visame mieste, mes užeinam į įvairias įstaigas ir aš jo laukiu skaitydama.
Šią dulksnotą dieną einu dairydamasi po pramoninius Šančius, depe kažkas žvanga, atsarginiuose keliuose ūkauja garvežiai, stumdydami vagonus.
Leonas ima negarsiai, neskubėdamas mintinai skaityti Šekspyro sonetą kiekvienas žodis smelkiasi  į sąmonę ir kai baigia, dar kurį laiką atrodo, kad žodžiai lieka pleventi toj dulksnoj pilkumoj, purvinoj priemiesčio gatvėj, žvangant geležiai depe.
Kitą sonetą skaitau aš, paskui vėl Leonas, nesiliaujam ir tada, kai, einant po geležinkelio tiltu, virš galvų pradunda traukinys, ir tylioj Griunvaldo gatvelėj, o paskui mums labai nesinori skirtis, kai jau reikia eiti kiekvienam į savas auditorijas.

Kartais pagalvoju, kodėl Laimutė niekada niekur neina su mumis. Leono neklausiu, o jis tyli, ta tema tabu, bet aš visada žinau, kad Laimutė yra šalia.
Užeinu į Leono dirbtuvėles fabrike, administracijos pastate pirmą kartą. Įdėmiai nužiūriu viską darbo stalą, ant kurio viskas surikiuota pedantiškai tvarkingai, siaurą langelį, dulkiną, apvoratinklėjusį, tokias pat dulkinas lentynas per visą sieną.
Nepakviesta prisėdu ant laisvos kėdės, paduodu atneštą knygą. Tylim. Leonas valiūkiškai šypsosi.
Ko? klausiu.
Laukiu, ar nepaprašysi vandens, skuduro ir nesiimsi valymo. Laimutė, kai pirmą kartą atėjo pas mane, taip ir padarė.
Man išdžiūsta burna, negaliu ištarti nė žodžio. Ir jo akyse juoko žiburėliai gęsta, gęsta.
Tyliai sakau:
Ji seniai nebeateina?
Seniai...

0

78

6.

Kiekvienas Kauno priemiestis kitoks, jų nesumaišysi. Šančių gatvelės siauros, vingiuotos, tarsi išdygstančios viena iš kitos kaip medžio šakos, sklypeliai maži, namai atsitvėrę nuo gatvės ir vienas nuo kito aukštomis lentų tvoromis. Stiprus savininkiškumo jausmas, kad ir šuns būda, bet  mano namai, gyvenimas.
Žaliakalnis visai kitoks, nors taip pat užstatytas mediniais nameliais: šviesus, erdvus, gatvės platesnės, tiesios, sklypai didesni, dažnas namas su pretenzijom į prabangą, o tvoros daug kur žemos, neužstojančios. Gal taip atrodo todėl, kad yra ant kalno?
Mudu su Leonu einam vis toliau nuo Raudonosios Armijos prospekto ir man pasirodo, kad, grįždama atgal viena, nerasiu išėjimo iš to gatvelių labirinto šitos Žaliakalnio pusės dar nesu išvaikščiojusi. Atsigrįžtu Radijo fabriko bokštas ramus, didingas tebestovi savo vietoj. Nudžiungu, orientyras patikimas ir niekur nedings. Esu vedama pristatyti Profesoriui.
Susipažinusi su Leonu atrandu, kad Kaunas gyvena dvigubą gyvenimą, be išorinio, visiems matomo, yra ir kitas kažkur priemiesčių nameliuose renkasi žmonės, kalba apie literatūrą, filosofiją, religiją, keičiasi knygom, iš rankų į rankas keliauja nusirašinėjami eilėraščiai. Man įdomu. Tik. Jokia rezistencine veikla nesirengiu užsiiminėti man giliai į širdį kritę tėvelio žodžiai, kad nieko nuo nieko nereikia ginti ir laisvės niekam nereikia dovanoti, kiekvienas ją turi pats išsaugoti savyje, laisvo žmogaus neįmanoma pavergti. Žinau, kad apie tai reikia tylėti. Tyliu. Leonas nė neturi tikslo mane kur nors įpainioti, tik nori parodyti kitokį pasaulį ir pažinti pats; nesuprantu, kada jis ir spėja tiek daug kur lankytis, tiek daug perskaityti. O gal aš ne viską žinau?

Leonas netikėtai sustoja čia. Kruopščiai valomės batus, tiesiai iš verandos įeinam į didelį kambarį. Prieblanda, nes užuolaidos užtrauktos, todėl ne iš karto pamatau anapus neaukštos pertvaros, dalijančios kambarį pusiau, ant sofos sėdintį žmogų, patogiai atsirėmusį į pagalves. Leonas persimeta su juo keliais sakiniais ir atsisveikinęs išeina.
Profesorius manęs nieko neklausia, pasiūlo sėstis ant vienintelės mano pertvaros pusėj stovinčios taburetės, informuoja, kad man paskirtas laikas sykį savaitėj, viena valanda, turiu nevėluoti, bet ir neateiti per anksti, nes ne visi jo lankytojai nori, kad juos čia kas nors matytų. Įspėja, kad jam kalbant nepertraukčiau, jei kas neaišku, nurodys literatūrą padirbėsi savarankiškai. Jei mano tėvelis klaustų apie jį, galiu neslėpti. Suprantu apie mane žino.
Idėmiai įsižiūri į mane, šypteli, tada užsidega mažą stalinę lempelę, atsiverčia savo užrašus ir ima įvadas į šiuolaikinę Vakarų filosofiją. Ne tiek gilinuosi į prasmę, kiek klausausi sklandžios, taisyklingos kalbos. Lempelė apšviečia pusę gražaus vyriško veido, paženklinto amžiaus ir ligos. Nuo minties, kad čia ne mokykla, niekas manęs neklausinės ir nereikės laikyti egzamino, įtampa atslūgsta ir imu suprasti apie ką Profesorius kalba.
Visą žiemą stropiai kiekvieną savaitę lankausi Žaliakalnio namely ateinu, išklausau Profesoriaus paskaitą, padėkoju ir išeinu. Kartais, jei tema  mane sudomina, klausausi viską užmiršusi, bet būna, kad iš šalčio atėjusi į šilumą, po nelengvos darbo dienos, sėdėdama ant nepatogios taburetės, sunkiai kovoju su snauduliu. Kad bent galėčiau paklausti, pasitikrinti, ar teisingai suprantu. Ieškoti knygų papildomam skaitymui paprasčiausiai neužtenka laiko. Su Leonu apie Profesorių nesikalbam, žinau, kad jis lankosi kitu metu, vėlai vakare. Lankosi ir Laimutė.
Kai po kelerių metų per išleistuves Kauno Medicinos institute marksizmo katedros vedėjas Zaksas mane įvardija kaip geriausią visų laikų savo studentę, aš šypsausi ne jam, o tam Stalino kalėjimuose sužalotam, beveik nevaikščiojančiam žmogui, kantriai  didelio, asketiško   kambario prieblandoj kalbėjusiam man apie gyvenimą šiuolaikinės filosofijos požiūriu. O aš net neįsiminiau jo pavardės. Vaitiekūnas? Tik žinau, kad jį mylėjo  Leonas.  Ir ne vien Leonas.
Kad žinotų marksistas Zaksas, kokios mintys kartais sukasi jo geriausios studentės galvelėje! Tik nereikia apie tai kalbėti.

Ko susimąstei? klausia Leonas
Noriu į mišką...
Iš tiesų labai pasilgau miško, po ilgos, tamsios žiemos nubudo mano valkatos dvasia. Turbūt niekada neįprasiu prie gyvenimo mieste.
Noriu į mišką!
Rytoj Gegužės 1- ji, į darbą eiti nereikia.
Aptariam iš kur galėtume gauti dviračius, kur susitiksim ir kitą rytą, dar dorai neišaušus, jau minam Kačerginės linkui. Plentas tuščias, mudu važiuojam greta vienas kito jo viduriu, mėginam dainuoti, bet  balsai kažkap nesiderina. Kalbėtis nesinori, kiekvienas sau mėgaujamės laisve.
Pavasaris vėluoja, nors sniego seniai nebėra, bet nėra ir šilumos. Gamta neskuba. Laukia.
Su vėjeliu nuskriejam į pakalnę, pasidairom miestely, paskui stumdami dviračius pasukam į mišką ir lėtai einam vos įžiūrimu keleliu, kol ir jo nelieka. Suremiam dviračius, klajojam nuo vieno medžio prie kito juos liesdami, apkabindami. Susėdam po stora pušim ir būnam įsiklausydami, įsižiūrėdami. Miške prietema, nes ir diena tamsi. Ima dulksnoti, oras pilnas drėgmės, nuo šakų krinta reti, sunkūs lašai.         
Leonas rankose varto knygą Antuano de sent Egziuperi Naktinis skrydis, atsiverčia ne nuo pradžios ir ima skaityti. Atrodo, kad kažkas, gal knygos autorius, o gal pats Leonas, kalbasi su manim ramiai, nieko neslėpdamas vedžioja po slapčiausius sielos užkaborius, įsileidžia į savo vienatvę, kur tik naktis, žvaigždėtas dangus ir tik retkarčiais ten, kur turėtų būti Žemė, sušmėžuoja įsivaizduojamų miegančių miestų žiburiai. Leono balsas šiltas, prisiglaudusi jaučiu, kaip vibruoja jo krūtinė, ranka kartais nuslenka mano plaukais. Sunkiai tvardau graudulį dėl kažko, kas iš vaikystės, gal nepatirta tėvo glamonė, gal vienišo vaiko ilgesys kažko savo, patikimo. Noriu, kad Leonas apkabintų tvirčiau, noriu paklusti jo valiai, bet jis laiko  mane švelniai, lyg saugodamas. Šmėsteli mintis, kad tai pilnatvė, kad nieko daugiau man nereikia, tik būti štai taip, kartu.
Tai trunka ilgai. Kai tarsi nubudę atsikeliam, pajuntam, kokie esam sušalę. Vaikomės vienas kitą, kad sušiltume, paskui stumiamės dviračius į kelią ir, kai jau pakilę į kalną rengiamės ant jų sėsti, aš staiga apgręžiu savąjį, surinku indėnų karo šūkį ir pasileidžiu atgal į pakalnę. Tik Kačerginės vidury Leonas pasiveja mane ir mes kvatodami vėl apgręžiam dviračius namų pusėn.
Kol parvažiuojam į Kauną įsilyja ir ant  mudviejų nelieka sauso siūlelio.

Po švenčių Leonas neateina į darbą. Kai nepasirodo ir sekančią dieną, susirandu Žibutę, ji turėtų žinoti, kas nutiko, nes gyvena netoliese susirgęs Leonas, o Laimutė putojanti, kad aš, šiokia ir anokia, susargdinau žmogų ir nesirūpinu. Nupirkusios ligoniui lauktvių, einam lankyti.
Leonas nudžiunga. Laimutė jam neleidžia keltis mūsų pasitikti, pati pakabina mudviejų su Žibute paltus, apkabinusi ją nusiveda, pasodina ant vienintelės kėdės, pati patraukia Leono kojas į pašalį ir įsitaiso greta jo ant sofos, prisidengdama  tuo pačiu pledu. Aš lieku stovėti. Laimutės veide piktdžiugiška šypsena. Scena man tokia komiška, kad sunkiai laikausi neužsikvatojusi.
Įsitaisau ant mažučio krėsliuko prie plytos, žarstekliu pataisau į pašalį nusiritusią malką, įdedu dar vieną. Sušvilpia užviręs arbatinis, Laimutė užpila žolelių arbatą Leonui ir grįžta į savo vietą po pledu. Kalba sukasi apie peršalimo ligas, jų gydymo būdus.
Žibutė netrukus pakyla einu namo, paskui dar užbėgsiu. Praeidama spusteli mano petį, sulaukia žvilgsnio, nieko nesako, tik akimis klausia ar tu lieki?
Lieku.
Laimutė savininkiškai pataiso Leonui pagalvę, nuo kaktos nubraukia auksinių plaukų sruogą. Pavydžiu! Kas man darosi? Vis mažiau bedalyvauju pokalby, prityla ir Leonas, Laimutė kalba viena. Įsižiūriu į ugnį. Atminty šmėsteli vaizdas iš vaikystės vasara, virtuvės durys atviros, kurstau ugnelę virbais, kankorėžiais. Mama kepa vaflius, mažu žarstekliuku vartydama sunkią vaflinę. Kvepia braškių uogiene...
Ką aš čia veikiu, atėjusi į svetimą gyvenimą? Mano Leono čia nėra šitas ne mano. Reikia išeiti. Kaip paprasta ir savaime surantama tai būtų, jei... Jei nebūtų buvę kelionės į mišką, to buvimo, rankos, paglostančios mano galvą. Reikia!
Keliuosi, einu, nusikabinu paltą, neapsivilkusi suku į duris, grįžteliu Laimutės veide nuostaba, piktdžiuga, triumfas. Leonas tarsi išėjęs į save, liūdnas liūdnas.

0

79

7.

Kai po ligos Leonas grįžo į darbą, iš pirmo žvilsnio galėjo pasirodyti, kad mūsų bendravime niekas nepasikeitė, tik gal pritilom, žodžiai įgavo paslėptas prasmes, aš jų laukdavau ir bijodavau ir vis giliau klimpau į svaigų, visaapimantį jausmą, su kuriuo nė nebandžiau kovoti. Viskas buvo kitaip ir mes jau buvom kitokie, kiekvienas judesys, žvilgsnis, pakitęs balsas ar trenkaintis kaip elektra atsitiktinis fizinis kontaktas kalbėjo apie jaudulį, didžiulį džiaugsmą, kurio įvardinti nereikia, negalima, kad nenubustume iš sapno.
Kaip ir anksčiau, kartais po darbo, turėdami laisvą valandą, eidavom į Kauną pėsčiomis.  Pamiršom Šekspyrą. Dabar Leonas pasakydavo kokią mintį ir mes iš jos semdavom prasmes, vis drąsesnes ir drąsesnes, jose kartais suskambėdavo net žodis meilė, bet lyg neliestų mūsų; kartais ginčydavomės. Žinojau, kad tos mintys ne jo, bet neklausiau autoriaus, tai buvo savotiškas mudviejų žaidimas jei aš neatpažinsiu, pasakys pats. Pagaliau sykį padavė didelį pluoštą mašinraščio lapų jei sudomins, nusirašyk. Tai buvo Rabindranato Tagorės poezija prozoj. Persirašinėjau prisidurdama naktų, atrodė, kad visa pasaulio išmintis sudėta tuose lapuose. Ir  meilė, sunki žiauraus pasaulio meilė, kurioj reikia išlikti žmogum.
Dienos ilgėjo, Žaliakalny sužydo sodai, Profesoriaus kambary prieblanda nebebūdavo tokia tamsi ir jis nebeužsidegdavo lempelės. Sykį gerokai anksčiau užvertė savo užrašų sąsiuvinį ir ėmė pasakoti apie Laimutę. Klausiausi nustebusi, nelabai ir gilindamasi, širdy  piktindmasi, kodėl žmonės kišasi į kitų gyvenimus. Gana jau, kad mama kiekvieną kartą susitikus dėsto man vis išradingesnius argumentus, kodėl turėčiau liautis draugavusi su Leonu, nes jis visiškai netinka būti mano vyru, nors mudu juk apie jokias vedybas dar nekalbam, o dabar štai Profesorius susimokė ar ką? Suklusau tik kai jis pradėjo pasakoti, kad Leonas pamilo Laimutę dar tremty, kelis kartus piršosi, bet ji griežtai atsisakė tekėti, dėl ko Leonas labai kentėjo. Profesoriui paklausus, kodėl atsisako, jei, nors ir gyvena atskirai, yra šeima, Laimutė atsakiusi, kad jų niekas nesieja!
Kaip nesieja? piktinosi Profesorius. Tai kas beturi būti, kad sietų?
Pasakė, kad man visa tai papasakojo todėl, kad nesumanyčiau jaustis kalta, jei jiedu išsiskirs. Leonas turi teisę būti laimingas.
O aš paskui ėjau namo ir man norėjosi staugti kodėl reikia kažką spręsti, kai viskas taip sudėtinga? Kodėl negali ir toliau būti taip, kaip yra, kai apie  meilę kalba Tagorės poezija, apie gyvenimo prasmę Čiurlionio paveikslai  ar Šekspyro sonetai, o svajones žadina visa užvaldanti  muzika. Aš nenoriu Leono pasisavinti, nė, juo labiau, iš kieno nors atimti, aš tik noriu, kad jis būtų.
Bet būtų tavo? sukrebždėjo kažkoks kirminiukas, panašus į sąžinę.
Nutilk, niekšeli, netrukdyk man apgaudinėti save.
Verkiau.

Kad bent laikas taip neskubėtų! Bet jis skubėjo. Atėjo vasara. Fabrike visus darbininkus išleisdavo atostogų vienu metu, per jas valydavo, remontuodavo cechus, keisdavo įrengimus, stakles.  Iki atostogų bebuvo likusios kelios dienos, kai Leonas liovėsi ateidinėjęs į valgyklą įprastu metu, nebepalaukdavo manęs už vartų. Neieškojau bijojau, nes kol žodis nepasakytas, dar rusena viltis.
Paskutinę dieną netikėtai sutikau jį fabrike ant laiptų. Jis neleido man kalbėti, pridėjęs pirštą prie lūpų,  paskui pabučiavo, perbraukė ranka per plaukus ir nubėgo žemyn, palikęs mane vieną.
Tai toks jis, pirmas bučinys?
Kaip atsisveikinimas, kaip dovana, kaip atvirukas atminčiai.
Maniau, kad Leono daugiau nebesutiksiu, bet jis prisiginė mane, po darbo ne einančią namo, o be tikslo klajojančią Šančių gatvelėmis, įsukom į mano iki tol nematytas kapinaites, susėdom ant paminklo krašto, žiūrėjom į Nemuną ir tylėjom. Ilgai tylėjom.
Tu žinai viską. Tavo žodis bus lemiamas, bet nesakyk dabar, pagalvok.
Ir nuėjo.       
Kai užsigalvojusi, nuleidusi galvą priėjau prie savo namų vartelių, vos neatsitrenkiau į Laimutę. Ji atsisakė užeiti į vidų ir aš primygtinai nekviečiau tada aš dar gėdijausi savo skurdo. Kalbėjomės čia pat, prie vartelių. Teisingiau, kalbėjo ji, o aš tik žiūrėjau išplėstom akim, gėriau balso tembrą, gaudžiau intonacijas, kibirkštėles akyse, mimikos šešėlius tai pasako daugiau, negu žodžiai ir nemeluoja.
Lyg mokinukė, gerai išmokusi pamoką, matyt gerai viską apgalvojusi, kol ryžosi ateiti pas mane, Laimutė prašė manęs palikti Leoną rymybėj, t.y. jai, nes aš jauna, aš dar susitiksiu daug puikių žmonių, būtinai  ką nors pamilsiu ir būsiu laiminga tau dar viskas prieš akis, o man jau nieko nebebus, aš jau nebe jauna, be sveikatos, aš nebeturiu jėgų dar ką  nors bepamilti.
Ji prašė, bet balse tūnojo neapykanta ir aš jaučiau, kaip sunku jai ją paslėpti ir nepratrūkti visai kitais žodžiais. Ji apeliavo į  mano protą, kilnumą, o balse atliepė panieka ir didžiulis noras įskaudinti. Pagalvojau, kad niekada gyvenime ji man nedovanos už tai, kad priverčiau ją, stiprią ir išdidžią, taip žemintis. Tik vieną akimirką virptelėjo balsas ir akių gelmėj atsispindėjo tikras jausmas kančia kai sakė, kad jei neteks Leono, jos laukia baisi vienatvė.
Baigusi savo kalbą, Laimutė nutilo, o aš, pasinėrusi savo mintyse, ne iš karto sumojau, ką atsakyti, net negalvojau apie atsakymą. Kad tik netylėjus, Laimutė ėmė kartoti tą patį, tik dabar jos balse suskambėjo plieninės gaidelės, o mano žvilgsnį patraukė jos rankos, žaidžiančios į tūbelę susuktu laikraščiu, kuris jau buvo toks nuskaręs, kad pagalvojau, kad ji jį lamdė jau seniai, dar laukdama  manęs sugrįžtant.
Tos rankos buvo nedailios,  pamėlusios, bet stiprios jos man prakalbo, teisingiau, į jas žiūrint atmintin grįžo ir visai kitaip išgirdau Profesoriaus pasakojimą apie Laimutę. Dabar prieš mane stovėjo paauglė mergaitė, gydytojų dukra, tiesiai iš nuostabios vaikystės su pirmąja trėmimų banga išvežta į Sibirą, netrukus sužinojusi apie tėvo žūtį kalėjime, palaidojusi motiną, niekada neverkusi žmonėms matant, tik prie motinos kapo ant Bijos upės kranto. Su mažesniu broliuku ji įsigudrino pabėgti iš tremties, sugrįžo į Lietuvą, už tai septynerius metus kalėjo Intoj, bet nepalūžo, kūrė eilėraščius, mylėjo gyvenimą. Žmogus kovotojas ir tos plieninės gaidelės balse bylojo apie stiprybę, leidusią išgyventi, sutramdyti norėjusį išprievartauti kalėjimo prižiūrėtoją žvėrį, o grįžus į Lietuvą išreikalauti, kad būtų priimta studijuoti mediciną.
Šmėstelėjo mintis kur Laimutė verks šiandien, sugrįžusi iš pokalbio su manim, kai Bija liko taip toli, Sibire? Nejau aš būsiu dar vienas žvėris jos gyvenime, prieš kurį ji štai tuoj atsistos žūtbūtinės ginties pozicijoj? Ar laimėjusi galėsiu būti laiminga?
Išgirdau savo balsą, vietoj to, kad piktai išrėkčiau, kad Leonas seniai nebe vaikas ir ne žaisliukas, kad mes juo dalintumėmės, ramiai sakantį:
Gerai, Laimute, ištiesiau ranką, kad paliesčiau jos rankas, bet ji savąsias atitraukė tik su sąlyga, kad kai aš po mėnesio grįšiu iš tėviškės, judu būtumėt vedę. Iš žmogaus nereikia tyčiotis.
Laimutė, kaip nutilo pusėj žodžio man prakalbus, taip nieko ir nebepasakė, tik linktelėjo galva ir nuėjo nė neatsisveikinusi, lyg bijotų, kad aš nepersigalvočiau. Ji visai nebeatrodė stipri, pasukanti už gatvelės kampo, kol  ją paslėpė alyvų krūmas.
Į vidų nėjau, atsisėdau ant laiptelio. Buvo neseniai lyta, mano kieme balutėj tebesiturškė žvirbliai, o gatvės, negrįstos Šančių gatvelės smėly, buvo likę pripėduota daugybė Laimutės pėdsakų.

Pylj na doroge mojej sūdjby otpečatok sledov tvojih verno hranit...
                                                                      R. Tagorė

0

80

8.

                  Epilogas istorijai apie Laimutę ir Leoną

Kai sugrįžau iš tėviškės, užgriuvo stojamieji egzaminai, naujo, studentiško, gyvenimo pradžia. Tai padėjo galimai mažiau galvoti apie Leoną, Laimutę, kol pamačiau vestuvinį žiedą ant jos rankos ir supratau viskas yra taip, kaip ir turi būti. Man atrodė, lyg būčiau savotiška jų gyvenimo krikštamotė, grąžinusi jiems bent dalį nežinia kieno, bet tikrai ne mano, skolos; jaučiausi tokia kilni. Ir pasiskiepijusi nuo meilės ne todėl, kad būčiau nusivylusi ja, o kad jos, tos vienintelės, many buvo tiek daug, kad, rodos, turėjo užtekti visam gyvenimui ir jokia nauja buvo neįmanoma.
Netikėtai atsirado daugybė laisvų vakarų, kurių nebuvo kuo užpildyti, nes viskas atrodė beprasmiška. Daug skaitydavau. Kartais, jei mama duodavo pinigų, nes buvau priimta į Institutą kandidate ir negavau stipendijos, ėjau į spektaklius, lankiausi mudviejų su Leonu mėgiamos muzikos koncertuose viena, nebuvo į ką atsigręžti, pasitikrinti ar taip pat suprantam, jaučiam. Niekada nebeužsukau pas Profesorių. Savaitgaliais apsiaudavau raudonus branavykus ir su kadagine  lazda rankoj, zuikiu nuvažiavusi iki kurio nors maršruto galinės stotelės, klajodavau Kauno apylinkėse. Viena. Daug eilėraščių sukurta tose klajonėse, sugrįžusi kai kuriuos užrašydavau, bet mano vyras vėliau visus sąsiuvinius įmetė į krosnį atsirado, mat, saulės viešnia. Nebuvo gaila. Netekėkit, mergaitės, nemylimos ir nemylėdamos, negimdykit nelaimingų vaikų jie atkartoja mūsų gyvenimus, o mes už bausmę turim tai matyti.
Laikas nesustojo. Baigiant pirmą kursą ištekėjau. Sykį atsitiktinai sutikau Leoną. Ir...nieko. Paskubom, šokinėdami nuo vienos temos prie kitos, susakėm vienas kitam tai, kas buvo ištylėta ir išsivaikščiojom suaudrinti, įskaudinti, lyg kuo prasikaltę. Pradėjom susitikti vis dažniau, kol supratau, kad tai nėra atsitiktinumai. Ėmiau vengti įprastinių takų. Bet kartą dar neišvengiau. Vežiausi dukrytę. Jis paprašė leisti ją paimti ant rankų. Nevikriai išsikėlė iš vežimėlio, o ši krykšdama įsivėlė į auksinius jo plaukus vaikai neklysdami atpažįsta gerus žmones. Aš stovėjau greta ir neslėpiau ašarų, o atmintin grįžo vaizdas mudu nuostabią rudens naktį stovim ant tiltelio per Jiesią, pilnatis apšviečia Leono veidą, o jis deklamuoja:
Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...
Nepaklausiau, ar ryšis Laimutė gimdyti, nenorėjau aitrinti, juk žinojau, kokia jos sveikata. Po kelerių metų, kai jau manęs nebuvo Kaune, Tiesoj aptikau puikų Laimutės eilėraštį Sūnui apie motinystės džiaugsmą. Ir jį tariausi jiems padovanojusi.
Daug metų nieko apie juos negirdėjau.    
Kartą, kelioms dienoms atvažiavusi į seminarą Kaune, laisvą popietę nuvažiavau į Drobę aplankyti savo darbo draugų, įsiprašiau  į cechą. Kai maloniai pabendravom, paminėjom geru žodžiu jau mirusią buvusią mūsų sandėlio vedėją, o cecho viršininkas, kurį mes, mergaitės, kažkada vadindavom plikas garbanotas, o dabar jau tik plikas, palydėjo mane į laiptinę ir užvėręs dideles, geležim kaustytas cecho duris, vėl jas užrakino, pamačiau laiptais aukštyn bėgantį Leoną, linksmai šokuojantį per kelias pakopas jam kažkas pasakė, kad aš atėjau.
Pasibučiavom ir nepasijutom  kalti.
Jo kabinetas buvo šviesus,  švarus, kaip ir priklauso fabriko inžinieriui tai ne ana apvoratinklėjusi kamarėlė, kurioj kadaise remontuodavo aritmometrus ir rašomąsias mašinėles. Ir portfelis visai padorus, bet ne ką lengvesnis.
Pakvietė užsukti į namus turįs pasiimti knygų. Įspėjo tyliai, Laimutė naktį budėjo ligoninėj, tikriausiai miega. Tikrai miegojo, čia pat, foje, ant kušetės, kokios būna gydytojų kabinetuose, tik ši kreivai suvirinta koja, matyt parsivežta, kai buvo nurašyta. Miegojo nieko nepasiklojusi ir neužsiklojusi, buvo tik maža pagalvėlė po galva.
Pirma mintis praeitis nepaleidžia, po septynerių metų ant Intos kalėjimo narų ir tokia kušetė vis dar atrodo pakankamai prabangi.
Tyliai pratipenom į kambarį. Leonas atsiprašęs nuėjo į kitą pasiimti knygų. Moterišku žvilgsniu apsidairiau ideali švara, bet viskas tebėra dažyta tamsiom spalvom, taip nudažytus butus tada perduodavo statybininkai (kiek jau metų, kai gavę butą!) ir jokio akcento, nieko ryškaus, paveikslo ar spalvingos  užuolaidėlės, nieko, kas namus daro jaukius. Tuščia ir šalta. O juk ir mano namai panašūs, gal tik daugiau betvarkės.
Priėjau prie lango. Iš viršaus matėsi vienaaukščių Šančių namelių stogai, prasišvietė Nemunas. Nubudusi Laimutė priėjo ir atsistojo greta manęs. Abi įsižiūrėjom į du vienodus vazonėlius ant palangės su vienodais, dideliais amarilių svogūnais, iš kurių vos vos kalėsi žiedynai.
Netrukus žydės pasakė.
Pačiupinėjau perdžiūvusią žemę:
Dabar juos reikia gausiai laistyti.
Girdėjau Leono žingsnius, pastovėjo tarpdury, bet, matyt, nepastebėjęs nieko, kas keltų nerimą, nuėjo atgal į kitą kambarį.
Atsisveikinant Laimutės žvilgsnis buvo atšiaurus ir abejingas ir man nebesinorėjo ją apkabinti.     .       
Vėl, kaip kadaise, mudu su Leonu patraukėm į Kauną pėsčiomis, tik kalbėjomės ne apie knygas, o apie tai, kaip mums trūko vienam kito, kiek daug praradom. Paklausta prisipažinau, kad vengiau susitikti todėl, kad  nepasitikėjau savimi, bijojau viską sugriauti, Tada jis papasakojo man, kad anom lemtingom dienom jį pasikvietė mano  mama, kalbėjo, kad jis man per senas, nestiprios sveikatos, nieko neturi, o su tokia praeitim nieko ir nepasieks, kad man dar reikia mokytis sugriausi mergaitei gyvenimą.
Štai tada jis ir apsisprendė, nelaukdamas mano žodžio pasiaukojęs vardan mano ateities.
Virš  mūsų galvų per tiltą vėl  dundėjo traukinys, bet dar labiau dundėjo mano galvoje kaip gerai, kad aš to nežinojau! Aš jam apie Laimutės vizitą pas mane nepasakiau.
Ko verta tapo mano auka? Jos paprasčiausiai nebuvo.
Dar keletą kartų Leonas atvažiavo pas mane į Karteną, vienas ir su sūnum. Pykdavau, kodėl nepraneša iš anksto, nes vidury darbo dienos manęs nuolat kam nors reikėdavo, taip ir atsisveikindavom beveik nepasikalbėję. Sykį gundė mesti viską pasaulis nesugrius ir lėkti Žemaitijos kalvelėm į Varduvą, pabūti jo šeimoj, paklajoti po Šarnelę, apžiūrėti Šiaurinį ozą, pastovėti prie Vytauto Mačernio kapo aš tau paskaitysiu mintinai jo vizijas... Bet ne kuinui nusimesti pavalkus! Kokia skaudančia širdimi atsisakiau!

Kai abu su sūnum atvažiavo paskutinį kartą, kaip paprastai, nepranešę, mano gyvenimas buvo pasiekęs kritinę ribą ir aš atsisakiau su juo kalbėtis važiuokit sau ir lydėjau atgal prie mašinos. Į mane nustebęs žiūrėjo sūnus Leono akimis. Tas žvilgsnis trikdė mane ir aš ėmiau mikčioti,  bekartojau kaip užsikertanti plokštelė:
Manęs nebėra, manęs nebėra, tai robotas vaikšto, daro, kas reikia, bet  manęs nebėra. Gyvenimas pasirodė per sunkus, aš nulūžau. Manęs nebėra...
Leonas dar norėjo kažką sakyti, bet aš užtrenkiau dureles ir atsisveikindama pamojau ranka. Nuvažiavo. Tik tada mano sąmonę pasiekė vaizdas, kad sūnus  visą tą laiką rankose laikė kartoninę dėžę, vis nerasdamas progos man ją paduoti, paskui padėjo ant galinės mašinos sėdynės. Kas joje buvo? Rankraščiai? Knygos?
Nežinojau, kad Laimutės tomet jau nebebuvo. O kas, jei būčiau žinojusi?
Po pusmečio Viktorija Daujotytė kalbėjo per radiją, pacitavo Leono žodžius ir pridūrė:
Jau išėjęs Anapilin...
Kažkas atliepė many:
Leono nebėra...
Draugai surinko Leono ir Laimutės kūrybą ir išleido knygą; man ją padovanojo Leono brolis Kazimieras. Jiedu žiūri į mane iš nuotraukos ir šypsosi. Aš žinau, kas slepiasi už tos šypsenos.

Kam reikalingi mūsų gyvenimai? Nežinau. Nebežinau.

0

81

9.

Buvo metas,  kai svajojau būti architekte, bet stojant reikėjo laikyti piešimo egzaminą man beviltiška. Nuo pat vaikystės mane į neviltį varė nesugebėjimas išreikšti mintį piešimu matau, rodos, minty kiekvieną brūkšnelį, jaučiu perspektyvą, bet pabandžius piešti gaunasi kažkokia keverzonė. Pagailėjo Dievulis jungties tarp minties ir pieštuką laikančios rankos, ačiū, bent neatėmė supratimo, kad tos jungties neturiu. O štai iš braižybos kitokio pažymio kaip penketą nesu turėjusi, viskas atrodė aišku ir paprasta. Taip ir liko architektūra gražia svajone.
Nepavyko ir mėginimas  įstoti į Vilniaus Universitetą, bent jau į bibliotekininkystę, manau todėl, kad jo koridoriais tebeklajojo mano tėvo šešėlis, jis buvo neseniai grįžęs iš kalėjimo, tremties. Nuoširdžiai pavydėjau paprastiems kaimo vaikams, be tėvų praeities.
Nutariau neskubėti rinktis, tikėjausi, kad per dvejus darbo Drobėje metus suprasiu, ko iš tikrųjų noriu, bet niekas nepasidarė aiškiau ir po tų dviejų metų.
Kažkokioj rusiškoj knygoj skaičiau, kaip didelė šeima rinko pagrindinės knygos herojės pirmagimei dukrelei vardą siūlė įvairiausius vardus ir kiekvienai tetulei, bobulei atrodė, kad tai jos pasiūlytasis yra pats gražiausias, mieliausias, prasmingiausias ir reikalavo juo pavadinti, o mergytės motinos nuomonė niekam nebuvo svarbi. Blogiausia, kad ji ir pati nežinojo, kokio gi vardo dukrelei norėtų, tik daugelis tų siūlomų senovinių vardų jai atrodė kaip bausmė vaikui. Iki tol buvusi draugiška šeima vos nesusipyko. Kai problema atrodė nebeišsprendžiama, kažkas sugalvojo, kad reikia surašyti ant lapelių visų siūlomus vardus ir tegu motina ištraukia kuris pasitaikys, tas ir tebūnie.
Su kokiu siaubu tiesė motina ranką paimti lemtingą lapelį! Rado užrašyta Ana. Staiga visą persmelkė džiaugsmas na, žinoma, kaip galėjo nežinoti, juk tai Ania, Aniuta. Paėmė ant rankų dukrelę Ania, žinoma Ania, joks kitas vardas tiesiog negalimas. Peržvelgė visų namiškių veidus kas įrašė? ir sutiko  geras, besišypsančias savo motinos akis, ji vienintelė nebuvo dalyvavusi ginče, nedrįso siūlyti tokį paprastą vardą. Jis tapo dvigubai mielesnis, kad motinos išrinktas.
Kažkas panašaus man nutiko renkantis profesiją pasidaviau atsitiktinumui.
Drobės darbininkus visus vienu metu išleisdavo atostogų, kad galėtų cechuose atlikti remontą ar bent nuvalyti apdulkėjusius, šviesos nebepraleidžiančius aukštus cechų langus, pakeisti, suremontuoti susidėvėjusias stakles. Antraisiais mano darbo metais atostogų išleido birželiui įpusėjus. Aš norėjau kuo greičiau važiuoti į Šilalę pas babūnę ruoštis stojamiesiems, ypač po paskutinio pašnekesio su Laimute, kai nebenorėjau susitikti su Leonu, kad kaip nors neįtakočiau jo sprendimo.
Centriniam pašte pasiėmiau telefonų abonentų knygą ir ėmiau skambinti į visas aukštąsias mokyklas, pirmoj eilėj Kauno. Neskambinau tik į Kūno kultūros institutą, ten tikrai nemaniau stoti. Pradėjau nuo ŽŪA, nes mano nuostata nebuvo pasikeitusi grįšiu į kaimą. Deja, tuo metu ŽŪA nebuvo sodininkystės daržininkystės specialybės, o į agronomiją nesiryžau ne mano sveikatai lakstyti motociklu kolūkio laukais. Veterinarijos akademijoje dar nepriiminėjo dokumentų, kaip ir KPI. Paskambinau net Šiaulių pedagoginiam institutui, nors mokytoja savęs niekaip naįsivaizdavau dokumentų dar neima, atvažiuokit po savaitės. Liko KMI taip, prašom, dokumentus jau priiminėjam. Tuoj pat ir nuėjau į Mickevičiaus gatvę.
Sėdėjau po to Karo muziejaus sodely, šypsodamasi stebėjau įprastą skverelio gyvenimą ir kartojau žinoma Ania, Aniuta. Kaip iš karto nesupratau? Ir pavadinimas taip gražiai skamba medicina, ir ne per lengva, verta manęs, ir mokytis įdomu, ir dirbti nenuobodu vis tarp žmonių, ir galima važiuoti į kaimą, ir giminėj daktarų yra, ir tėvelis ruošėsi studijuoti antrą aukštąjį mediciną, tik kalėjimas sutrukdė.
Žinoma, Aniuta. Išsprendė atsitiktinumas, bet išsprendė tobulai.
Susikroviau į lagaminą knygas, parengiamųjų kursų užrašus ir tą pačią dieną iškeliavau į Šilalę pas babūnę. Tauragę pasiekiau jau pavakary, paskutinis autobusas išvažiavęs. Pabandžiau įsiprašyti nakvynei į viešbutį nėra vietų, mieste vyksta kažkokia konferencija, viešbutis pilnas. Nusitempiau savo lagaminą iki vienintelės Tauragėj pažįstamos mamos draugės namų kaimynė pasakė, kad išvažiavę atostogauti į Palangą.
Pasirinkimo neliko išėjau į kelią ir pėdinu Šilalės pusėn kas keletą žingsnių ant to savo lagamino prisėsdama pailsėti, atrodė, kad knygos akmenimis pavirto. Dar vis tikėjausi, kad važiuos kokia pakeleivinga mašina, bet jau ir sutemo, o niekas nevažiuoja. Laimė, oras puikus. Nusižiūrėjau didelę nušienautą pievą pakelėj, šienas sukupečiuotas nakvosiu, na, tiesiog pralauksiu, kiek tos nakties biržely. Nukėliau vieno kūgio viršūnę, padėjau lagaminą, vėl pridengiau šienu, pati įsirausiau į gretimą kūgį, dairausi, ilsinu pavargusias rankas, kojas, jau lyg ir šviesėja dangus. Prisnūdau. Per miegus girdžiu triukšmą, tylius balsus, ratų girgždėjimą kažkur netoliese. Prunkštelėjo arklys. Tyliu, nekrutu, klausausi. Staiga bumpt subildėjo visai greta. Nusimečiau šieną, matau šmėkšant arklius, vežimą, nejudančias, suklususias žmonių figūras. Šūktelėjau. Jaunas diskantas sukliko:
Vajėzau, banditai!
Vyrai suvirto į vežimą, suplakė arklius ir nubarškėjo tiesiai per pievą pamiškėj juoduojančios sodybos linkui.
Tai kaimiečiai buvo atvažiavę vogti kolūkio šieną. Mano laimei pradėjo krauti nuo kūgio, kuriame buvo mano lagaminas, o ne aš pati; tai į jį subildėjo šakės. Kaip drugio krečiama, virpančiom rankom susitvarkiau savo drabužėlius, nusirankiojau šienagalius ir išplėšusi sąsiuvinio lapą parašiau laišką kaimiečiams juk ateis apžiūrėti, kas čia buvo gražiai pasišaipydama ir pasidžiaugdama, kad neatsitiko nelaimė.
Praaušo. Išėjau į kelią, jausdama į nugarą smingančius žvilgsnius iš pamiškės, nors kieme žmonių nebuvo matyti. Keista, ko tam vaikinukui banditai bepasivaideno, jau buvo 1961 metai, laikas jau buvo pamiršti. Baimė, matyt, gajus jausmas. Mane pasivijo autobusas, susistabdžiau, įsigūžiau kamputy, kad vairuotojas nematytų ašarų. Koks nuostabus buvo saulėtekis, miškeliai, rasotos pievos, išplaukėję javai, raudonos žemuogės pakelės griovių šlaituose. Esu. Gyvenu. Važiuoju namo. Mintyse ataidi Salomėjos žodžiai:

Kokia graži pro ašaras
Kokia graži Tėvynė...

Ką besakyti, jei dar tos ašaros džiaugsmo.
Mano mergaitės, kai jau po manęs tvarkysit namus, antresolėj rasit seną, apdaužytą kartoninį lagaminą su skylutėmis dangtyje, prikrautą per gyvenimą susirinkusių siūlų likučių. Gyvenimą, kurio galėjo nebūti.

0

82

10.

Baigusi pasakoti istoriją apie Laimutę ir Leoną ilgokai nesiryžau toliau rašyti atsiminimus. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti, o manydama, kad jie niekam neįdomūs, bet...
Viktorija. Yra mano kaime Viktorija. Pirma ji atėjo pas mano kaimynę savas žmogus, nuo vaikystės pažįstamos ir jos, ir broliai, seserys, tėvai, galima apie viską pasikalbėti. O reikalas Viktutei svarbus, ne su bet kuo gali  tokius dalykus aptarinėti: jai būtų labai įdomu pasikalbėti su daktare tu kaiminystėj gyveni, geriau pažįsti, paklausk, ar galėčiau pas ją ateiti. Ne, ne apie sveikatą kalbėtųsi, juk žinanti, kad seniai nebedirba, yra daktarų ir ambulatorijoj. Jai anūkai atspausdinę iš kompiuterio daktarės atsiminimus, jau po kelis kartus viską perskaičiusi, bet daug kas esą neaišku iš aprašymo atpažįstanti daugelį žmonių, bet norinti įsitikinti, pasiklausti tikrų vardų. Ir šiaip. Žodžiu, reikia.
Žinoma, pasakiau, kad pakviestų, kad ir man būtų labai džiugu.
Negreit Viktutė ryžosi ateiti, nelabai betikėjausi, kad išdrįs, o kai jau prisirengė ir man per kaimynę iš anksto pranešė datą, kaip tyčia išpuolė labai bjauri diena, šalta, su vėju, protarpiais papurškianti lietum, iš to rūpesčio jai dar ir kraujo spaudimas pakilo, bet ėjo, negalėjusi neiti, jei žodis duotas. Žodžiu, kai jau kaimynės atlydėta pas mane, padavusi gastinčiaus puskepalį juodos duonos ir stiklainį medaus įsikūrė mano kambary, neatrodė Viktutė gerai veidas papilkavęs, kalbėdama dusta, bet to tarsi nejaučia. Seniai bebuvau ją mačiusi, atsiminiau žymiai jaunesnę, šnekią jumoristę, visada su juoko žiburiukais akyse. Dabar jau laikas aiškiai uždėjęs savo leteną įpusėta gyvenimo aštunta dešimtis. Sunkaus mūsų kartos gyvenimo, tad nenuostabu, kad neliko veido skaistumo, bet džiugu, kad neužgeso žiburiukai akyse.
Mudvi kalbėjomės. Ji klausinėjo, o aš kaip mokinukė atsakinėjau, aiškinau, kokią atsimenu Karteną nuo pat tada, kai prieš keturiasdešimt metų atvažiavau čia dirbti, apie sutiktus žmones, o ji mane išklausiusi tęsdavo pasakojimą toliau, bet ne pirmyn, o atgal, į laiką iki manęs, kai tie žmonės buvo jauni ar maži, apie jų šeimas, vėliau išblaškytas karo, pokario, pirmąsias meiles, kaimo istoriją. Moka Viktutė klausytis, moka pasakoti. Kalbėjom ir vis buvo negana, pavargom abi ir aš su dideliu nerimu bepalydėjau ją, įsitvėrusią dviračio rankenų, prieš vėją namo. O nearti, kitam Kartenos pašaly. Dar ilgai paskui sėdėjau ant priebučio užsigalvojusi, įsižiūrėjusi į vėjo blaškomus, lietaus prausiamus šlaito medžius, kuriuos dar atsimenu sulig manim, neseniai mokinukų pasodintus, o dabar jau suaugusius mišku.
Kai Viktutė atėjo kitą kartą, pas mane svečiavosi kaimynės. Jos visos savos, gryna žemaitiška šnekta kalbėjosi tarp savęs, o aš beveik neįsiterpdama klausiausi ir tai buvo niekieno nerežisuotas spektaklis, kurio nepamirši, klausytumei dar ir dar. Išeidama Viktutė paliko man knygą, jai padovanotą autorės Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė. Joje įrašyti ir Viktutės  pasakojimai, kai Kartenoj kelis kartus lankėsi mokslininkų ekspedicijos.
Skaitau tą knygą ir mėgaujuosi.
Šiandien Viktutė atėjo vėl. Atbrido dviračiu varina per nešienautą mano kiemo žolę, įdėmiai žiūrėdama į langą ar esu namie? Aš buvau kieme, baigiau džiaustyti skalbinius kitapus obels ir ji manęs nematė. Taip nudžiugo kai priėjau. Ir man džiugu.
Baigusi tik dvi pradžios mokyklos klases ir  tas, kaip ji sako, per pusiau su seserim, nes neturėjo batų, ką ten batų klumpių, su tom pačiom eidavo į mokyklą vieną dieną viena, kitą dieną kita. O dabar sėdi  mano kieme ant sulankstomos poilsio kėdės tokia filosofė ir narplioja mano atsiminimus, vis pasitikslindama ar teisingai supratusi, žavisi tuo pačiu, kas žavėjo mane, piktinasi tuo, kas piktino mane; supranta tobulai, mintinai cituodama ištisas pastraipas. Na kaip neatsiminti prakeikto švedo Knygos apie San Mikelę? Kaip jis mylėjo savo paprastus žmones ir nebijojo tos meilės rodyti. Kai tą knygą skaičiau pirmą kartą, aš su pavydu pagalvojau, kad gi pasisekė žmogui sutikti tokius nuostabius, nepakartojamus personažus realiam gyvenime. Kai knygą skaičiau bene  dešimtą kartą, supratau, kad tie sutikti žmonės paprasčiausi, tokie, kokių pilna kiekvieno mūsų aplinkoje, tik reikia pamatyti. Tada jau pavydėjau Akseliui to pamatymo, norėjimo ir sugebėjimo dalinti žmonėms džiaugsmą, nesirūpinant, kad pats gali pasirodyti keistuoliu.
O aš? Juk ir aš mylėjau, tik nemokėjau parodyti, lyg varžiausi. Kažkokia kitokia buvo mano meilė man norėjosi atsako, supratimo, manęs netenkino vienpusis jausmas, tarsi būčiau ištremta iš jų pasaulio į vienatvę, į kurią juos galiu pasikviesti, bet į jų pasaulį patekti negaliu. Svetimoji. Ir štai dabar man už viską atlyginta tikras San Mikelės personažas sėdi gaivią vasaros dieną mano kieme ir nagrinėja mano gyvenimą. Ir kaip nagrinėja! Retas apsišvietęs, pats kuriantis svetainės kritikas parašė  man tokių komentarų apie įvykius, sutiktus žmones ir apie rašymo būdą. Įsijautusi svarsto, o gal štai čia tau reikėjo pasielgti kitaip ir čia pat pertaria save ne, gerai taip, kaip buvo, gyvenimo nereikia keisti.
Klausiu:
Viktute, kodėl mudvi per visus tuos dešimtmečius nesikalbėjom, juk buvo metas, kai ir gyvenom kaimynystėj?
-- O ar buvo laiko? Užvis tau?
Taip, laiko nebuvo.
Pasiguodė, kad jau viską, ką esu įkėlusi, perskaitė ir ne po vieną sykį. Ir sako savo gryna žemaitiška šnekta:
Žinai, ko pasizgedau? Tu nieko neparašei apie savo pirmąją šeimą. Ir apie meilę neparašei... O atidėlioti nebėra kur, mūsų metuose rizikinga, gali pritrūkti laiko.
Sakau:
Viktute! O apie ką istorija apie Laimutę ir Leoną ne apie meilę?
Nuje, nuje. Bet juk turėjo dar kažkas būti...
Ir aš jai pažadėjau, pati nepajutau, kaip pažadėjau parašysiu, tau, Viktute, parašysiu apie ką iki šiol nekalbėjau, bijodama žmonių teismo. Ne todėl nedrąsu, kad turėčiau ką slėpti, o todėl, kad tas mano gyvenimas toks paprastas, pilkas kaip lauko pelytė, negaliu pasipuikuoti pažintim nė su vienu didžiu žmogum, įžymybe ar žvaigžde. Kam įdomūs pilki žmonės?
Kai ateis ruduo, o aš jau būsiu išvažiavusi žiemoti į Vilnių, tu paprašysi savo anūkų, jie atspausdins iš kompiuterio lapus stambiu šriftu, kad tau būtų lengviau skaityti ir vėl turėsi ką veikti ir apie ką galvoti ilgom naktim viena savo vasarinėj virtuvėj (ubladėj), kur apsigyvenai, užleidusi namą vaikams, nenorėdama jiems trukdyti ir būti jų trukdoma.
Rašysiu, ir kelsiu į svetainę ir bus nesvarbu, kad kažkam atrodysiu keistuolė. Svarbu, kad tau reikia. Man seniai nieko nebereiškia pasaulio garsenybės, jų išmintis, blizgesys ar turtai, jie toli, jie svetimi, o tu šalia, tokia suprantanti ir suprantama ir man labai svarbu žinoti, kad kitą vasarą, jei išgyvensi (su nerimu žvelgiu profesiniu žvilgsniu) ir jei išgyvensiu aš, tu vėl ateisi ir įdėmiai žvelgdama į akis reikliai paklausi o kuo vardu buvo tavasis? Kodėl vardo nerašai, tik manasis, manasis? Ir aš atsakysiu į visus tavo klausimus. O gal ir dar kur nors yra žmogus, kuriam įdomu, kuriam reikia neįmantraus mano pasakojimo? Vis tiek, kaip tie mano rašymai atrodo literatūros požiūriu žinau, tai tik gyvenimas, paprastas, kaip San Mikelėje. Mano Kartena ne mažiau graži už ją ir tokie pat puikūs jos žmonės. Kam reikia literatūros, ieškokit ne mano raštuose. Aš ne Akselis Miuntė, prakeiktas švedas, aš  paprasčiausias nesusipratimas, kokių daugybė vaikšto tarp mūsų. Bet su Akseliu mudu kažkiek giminės abu gydytojai, žinoję savo pastangų beprasmybę.
Taip ir  matau gudrias, susidomėjusias Viktutės akis:
O kas tas Akselis Miuntė? Pažinojai? ir aš pasakosiu apie jį, apie San Mikelę, tarsi būčiau ten buvusi, apie išgelbėtus paukščius, laiškininkę ir visus  kitus, jo mylėtus, o Viktutė neliks man skolinga, kalbės apie savo pirmą tarnystę, gerus ir blogus sutiktus žmones, juokingus ir skaudžius nutikimus ir jos pasakojimas sruvens ramiai ir taupiai, bus šviesus ir ilgesingas. Ir neprailgs mudviem laikas, o palydėjusi ją dar ilgai stovėsiu vidur kiemo ir jau lauksiu vėl ateinančios.

0

83

11.

Spalvingu sūkuriu įsisuko studentiškos dienos.
Netrukus apie kiekvieną grupės draugą žinojom daug daugiau, negu jie būtų norėję. Net keista, kaip greitai paskui žmogų keliauja gandai. Lietuva tokia mažytė kažkas kažkam giminė, kažkas kažkam kaimynas ar bendras pažįstamas ir nepasislėpsi nuo gandų nei kaime, nei mieste. Tas žinojimas savaip suartino, susigyvenom, tarsi būtume pažįstami nuo mažų dienų.
Pirmas semestras prabėgo nepastebimai. Be didelių stresų grupė išlaikė ir žiemos sesiją, juolab, kad joje tebuvo du egzaminai, o štai įpusėjus antram semestrui ėmė skambėti pavojaus varpai beveik trečdaliui studentų grėsė nesurinkti įskaitų, tada negalėtų laikyti egzaminų. Pirmam kurse negalima turėti skolų, tai reikštų kelionę namo, studijos baigtos. Studentas ne mokinukas, niekas kasdien netikrina namų darbų, nerašo pažymių, nori mokykis šiandien, nori atidėk neribotam laikui. Ir atideda užgriuvo tokia daugybė pramogų, galimybių, pažinčių, dienos lekia, o susimąstyti tiesiog nėra kada.
Susidomiu Adeliuke, vis dažniau pasikalbam. Ji pasitiki manim, pasakoja tokius dalykus, kurių gal ir nederėtų kad yra mergautinis vaikas, su mama visada gyveno labai skurdžiai, kad išleisdama mokytis motina prisaikdino savo mergaitę nepakartoti jos jaunystės klaidos, nepasitikėti vyrais. Prisaikdinti tai prisaikdino, bet nepamokė vaiko, kaip apsisaugoti nuo meilės. Įklimpo Adeliukė, įsimylėjo pačią pirmą mokslo metų dieną, be jo nieko daugiau nemato, mokytis  negali patark, ką man daryti?
Į mane žiūri toks mielas, vaikiškas veidelis raudonais skruostukais ir visa tokia daili, aprenk, rodos, tautiniais rūbais ir bus lietuvaitės etalonas. O ką aš galiu patarti?
Ar jis neklausiu kas tave bent pastebi?
Net per daug, bet apie meilę nekalba, numanau, kad ne meilės jam reikia...
Gaila vaiko ir tiek.
Laikykis sakau mokykis, laikas viską išspręs, o jei nesimokysi ir tave pašalins iš instituto, tada jau tikrai išsiskirsit. Juk gali, taip puikiai baigei mokyklą, susiimk.

Mudu su Jonuška retkarčiais kur nors nueinam tai į kiną, tai tiesiog patraukiam paklajoti po Kauną. Aš jau ketveri metai čia gyvenu, galiu būti nebloga gide, o jis smalsus klausytojas. Mano būsimasis akivaizdžiai pavydi, bet nekreipiu į jį dėmesio man nesvarbūs nei vienas, nei kitas, tik kartais grįžtelėjusi skaudžiai nustembu, kad ne Leonas eina greta.
Jonuška mokosi gerai. Man patinka klausytis, kai jis atsakinėja net lotyniškus terminus tardamas žemaitiškai ir to visai neimdamas į galvą. Jis pirmas ir atkreipia mano dėmesį, kad daugeliui draugų gali blogai baigtis. Ypač mano būsimajam atvažiavo kaimo bernelis į miestą ir susipainiojo prioritetuose. Tokia pagunda vaidinti šaunuolį, tai ir ėmėsi pareigų, kokias kas bepasiūlė, o mokslams ir neliko laiko. Susimąstau ne apie tai, kas laukia tų, prioritetus sumaišiusių, o apie tai, kad meluoju sau, kad man ne taip jau ir vis tiek, jei mano būsimasis išvažiuotų namo. Kodėl?
Su Jonuška sutariam, kad reikia mėginti kalbėtis su draugais, dar laiko yra, gal atsikvošės. Aptariam, kuris su kuriuo artimesnis, su kuriuo daugiau bendraujam. Jonuška su mano būsimuoju gyvena tam pačiam bendrabučio kambary, jis ir pažada su juo pasikalbėti.
Vis dažniau paskaitose, praktikos darbuose ir mudu su Jonuška tarsi netyčia susėdam greta, vis dažniau kryžiuojasi keliai, bet mūsų bendravimas neįpareigojantis, todėl visai nenustembu tamsiam koridoriaus kampe užmačiusi jį vogčiom mėginantį pabučiuoti Adeliukę, bet ji išsprūsta. Tai štai kas gildo mergiotei širdį!
Paklausiu savęs ar pavydžiu? Ir dorai atsakau sau ne!
Matant draugams Jonuška nuduoda Adeliukės nepastebintis, o ši paslapčiom vedžioja jį ištikimo šuns akimis.
Sykį su Jonuška sutarėm, kad, grįždama aplankiusi tėvelį, užsuksiu pas jį į bendrabutį ir abu eisim į kiną. Užėjau. Kol Jonuška susiruošė, paplepėjom, pajuokavom su kambario vaikinais, tik mano būsimasis tylėjo žiūrėdamas kažkur į kertę ir nė akimirkai nesiliovė nervingai judėjusios jo rankos, kol aš neiškentusi priėjau ir paliečiau jas. Nurimo. Iš lėto pakėlė garbanotą galvą ir bene pirmą kartą pažiūrėjo tiesiai į akis.
Negeras tai buvo žvilgsnis, neatviras, tarsi kažkas nedora būtų slepiama po tankiais blakstienų šeptukais pavydas, užgauta ambicija, pyktis? Tikrai ne meilė. Ir rankos negražios plačios, trumpais pirštais, karpuotos, neramios; tas nuolatinis jų bruzdėjimas erzino.
Jonuškos akyse didžiulė nuostaba. Išėjom. Neatsigrįžau.
Po kino neskubėjom namo, Jonuška pakvietė pasivaikščioti seniai norįs pasikalbėti. Pasakojo apie savo šeimą, daugiausiai apie vyresnį brolį, kuriuo akivaizdžiai žavėjosi, apie ateities planus, kur viskas jau apgalvota, surikiuota, racionalu ir nebegali būti keičiama.
Klausiausi ir pati sau mintijau koks neįdomus tai turėtų būti gyvenimas, kai viskas iš anksto numatyta gerai mokytis, dirbti siauros specializacijos gydytoju (juk negyvensiu gi iš algelės, jei likčiau aspirantūroj), vesti tinkamą žmoną, du vaikučiai, pedantiška tvarka namie, visa aniems laikams galima prabanga... Ir kaip baisu turėtų būti, jei kas nors imtų ir nepasisektų.
Paskui mane apėmė keista nuojauta, pamaniau, kad tas ilgas kalbėjimas tai tik įžanga, labai panaši į seno našlio gaspadoriaus mėginimą pirštis jaunai gražuolei samdinei ir nusipiginti nesinori, ir baisu būti pavarytam. Bet juk mes abu jauni, kartu mokomės, galimybės vienodos, o ir laikai nebe tie!
Nuo tos minties man pasidarė įdomu ir linksma. Stengiausi neišsiduoti, nesusijuokti, o tai ir nebuvo labai sunku, nes mano dalyvavimas pokalby pagal jo scenarijų nebuvo numatytas, man priklausė tik išklausyti ir, žinoma, žavėtis, viskam pritarti.
Pagaliau Jonuška ryžosi. Ne, nepasipiršo pasiūlė būti sekso partnere studijų metams!
Ramiai paaiškino, kad toks jis, seksas su vienu pastoviu partneriu, esąs saugesnis ir kelia mažiau rūpesčių. Vos susilaikiau nepridūrusi ir pigesnis.
Juk jei nenusivilsim vienas kitu, baigiant institutą galėtume net susituokti! Pažadėjo ir pats nusigando savo drąsos ir dosnumo.
Tai štai kokia rolė man numatyta užpildyti spragai nuo pirmakursio iki suplanuotos rožinės ateities!
Ko jau ko, o tokio antausio iš Jonuškos nesitikėjau juk ne kvailas gi žmogus. Ėjau netekusi žado, niekaip nesusitvarkydama su minčių siautuliu, kol pažvelgiau į visa tai tarsi iš šalies ir vėl suėmė juokas, kurį, beje, tuoj pat užgesino kita mintis kas mano elgesy negerai, kad manęs taip negerbia? O gal kaip tik gerbia, savaip, kaip lygiavertei partnerei pasiūlė sandorį?
Jis ėjo šalia, vis labiau sutrikęs dirsčodamas man į veidą, mėgindamas išskaityti atsakymą, bet aš  ramiu balsu užvedžiau kalbą visai apie ką kita. Ir jis pralinksmėjo, lyg atsikratęs nemalonios užduoties svarbiausia pasakyta, o toliau kaip jau bus, taip. Klaidžiojom be tikslo, kvatodami dėl niekų, pasakodami visokias linksmas istorijas, bet vis pajusdavau klausiantį jo žvilgsnį jam vis dar buvo neaišku, o tiesiai klausti nedrįso. Jis tikrai nesuprato, kaip įžeidė mane.
Temstant atsidūrėm uosto krantinėj. Čia mus ir užklupo staigi, dar visai vasariška liūtis. Gelbėdamiesi nuo jos sulipom į aplūžusį katerį, bučiavomės. Teisingiau, jis mėgino bučiuoti, bet nesulaukęs atsako suprato vaikinas saugaus sekso partneriais mes nebūsim. Negalėjo nesuvokti ir nereikėjo žodžių. Paskui ilgai sėdėjom tylėdami, įkalinti lietaus, nematomi pro šalį skubančių retų praeivių, klausydamiesi, kaip teliuškuoja bangelės į bortą, o stipresni vėjo gūsiai bloškia mūsų katerį į molą.
Kai nutilo lietaus šnarėjimas, išsiropštėm iš savo slėptuvės. Padaviau ranką, lyg atsisveikintume ilgam, o ne iki rytojaus paskaitų. Kiek per ilgai palaikėm vienas kito rankas per tą laiką spėjo užgimti rami, nevaržanti ir neįpareigojanti studentiška draugystė. Ano incidento niekada neminėjom.
Ne, Adeliuke, ne, nepasitikėk vyrais, klausyk, mergaite, mamos.

0

84

12.
 

Po dienos kitos, man einant  namo, Adeliukė prisigretino prie manęs ir paprašė nedraugauti su Jonuška, prisipažino jis esąs jos mylimasis. Nors man tai nebuvo naujiena, o ir nesiruošiau vilioti Jonuškos, nė justi nepajutau, kaip garsiai nusikeikiau devynių aukštų rusišku keiksmažodžiu Drobės palikimas. Susigėdau atsisukinėjo praeiviai. Į mane spoksojo plačios, nusigandusios Adeliukės akys. 
Bepagalvojau nejau tai prakeiksmas? Ar taip bus visada, vos imsiu su kuo draugauti, tuoj ateis mergaitė ir paprašys nesikėsinti į jos nuosvybę?
Tuomet buvo leidžiamas satyros ir jumoro žurnalas Šluota, o jame buvo rubrika: Čia atėjo Kindziulis ir tarė... Taip ir man? Vis ateis Kindziulis ir tars?
Žinai ką, mergužėle, savo meilės reikalus tvarkykis be manęs... rėkte išrėkiau ir nuėjau, palikdama ją tokią, išplėstom akim, nesusivokiančią. Jutau jos žvilgsnį į nugarą ir buvo labai gėda. Ir ko taip įsiplieskiau?
Pavasarėjo, dienos bėgo ristele nerūpestingos, linksmos.
Su Jonuška bendravom tarsi nieko nebūtų įvykę. Draugas jis buvo geras ramus, patikimas, geranoriškas, neįkyrus. Iš seno papratimo gana dažnai  sėdėdavom greta, bet  tik greta, ne kartu, tarsi tarp mūsų būtų nematoma siena ir manęs tai netrikdė. Panašu, kad ir jo.
Tai truko tol, kol vieną pavakarę Adeliukė atėjo pas mane į  namus išsiverkti ką ten išsiverkti, išsiraudoti, nes Jonuška jai pasiūlė tą patį, ką ir man, o jai buvo labai skaudu. Taigi, jis ir toliau nuosekliai kūrė savo susiplanuotą gyvenimą. Su ironija pagalvojau, kad sekso partnerių sąraše aš bent buvau numeris pirmas, Adeliukė antras. Vis šiokia tokia paguoda savimeilei. Ar tikrai pirmas?
Ėmiau vengti Jonuškos, o ir jis pasitraukė į nuošalę, bet buvo kažkur netoliese, dažnai sutikdavau ramų jo žvilgsnį ir, keista, nuo to pasijusdavau saugesnė ko jau ko, o ramybės ir tvarkos tikrai trūko mano impulsyviam, dažniausiai jausmų, o ne proto diktuojamam gyvenime.
Artėjo sesija. Dauguma atsilikėlių rimtai sėdo prie knygų, tik mano būsimasis ir toliau užsiiminėjo viskuo, tik ne mokslais, kol sykį aš jį paprasčiausiai išbariau kaip prasikaltusį piemenį čia pat, grupėj, prie visų. Keisčiausia buvo, kad jis, toks pasipūtėlis, nė nebandė ginčytis ar įsižeisti.
Nurodžiau konkrečią užduotį per dieną ir dvi naktis pasiruošti artimiausiai įskaitai. Išbariau ir užmiršau. Pagaliau, koks mano reikalas, juk nei mažas, nei kvailas, tegu manosi pats. Ir kaip nustebau aš ir visa grupė, kai jis visai lengvai gavo įskaitą. Tas pats pasikartojo su antra ir trečia, susitarė su dėstytojais dėl kitų perlaikymo, o štai ties anatomija suklupo, jos per dvi naktis ir vieną dieną neišmoksi.
Sėdėjo vaikinas pajuodęs, dėstytojos pavarytas, iki užsiėmimo pabaigos, o paskui nesidairydamas nėrė pro duris.
Susižvalgėm mudu su Jonuška, jis tik patraukė pečiais ką čia bepadarysi?
Išsivaikščiojom nelinksmi, nes toks pavarytas manasis buvo ne vienas grupėje. Kurį laiką sėdėjau pasilikusi viena auditorijoj, tik nesugalvojau nieko doro. Buvau beeinanti namo, bet nuo vartelių apsisukau ir sugrįžau į institutą, vėl buvau beišeinanti, bet ryžausi, nuėjau į anatomijos katedrą  ir visų asistentų akivaizdoje jos vedėjo, beje, mano dėdės, tėvelio brolio, paprašiau, kad pasirašytų tą nelemtą įskaitą laiduoju, kad kitų metų žiemos sesijoj anatomijos egzaminą vaikinas išlaikys ne mažiau kaip ketvertui.
Ir iš kur mergaitei tiek drąsos? Tai nužiūrinėjo mane, kaip retos rūšies gyvūną! Dėdė leido spręsti  mums darbus vedusiai asistentei. Pasirašė.
Nuo tada mudu su būsimuoju nė nesitardami visur ėmėm vaikščioti drauge, tuo gerokai stebindami draugus grupėj jis nebuvo  mėgiamas. Paklausta draugių, ką tai reškia, aš nežinojau, ką atsakyti. Nesigilinau.
Už Kauno klinikų tvoros turėjau nusižiūrėjusi slaptą vietelę ant pačios šlaito viršūnės po žaibų suaižytu topoliu. Kiekvieną laisvą valandėlę, ieškodama vienumos, išlįsdavau iš ligoninės teritorijos pro skylę tvoroj, atsisėsdavau ant storos, apsamanojusios medžio šaknies ir žiūrėdavau į Nerį apačioj, dulkėta, duobėta Meskupo gatve lėtai ropojančias mašinas, Sargėnus anapus upės. Iš viršaus gerai matydavosi ir kas vyksta čia pat, man po kojom, kaip kregždžių lizdai prie šlaito prilipdytų namelių kiemuose. Apačioj sustojus autobusui, kai kurie iš jo išlipę žmonės vingiuotu taku kopdavo į kalną ir man reikėdavo patraukti kojas, kad jie galėtų praeiti. 
Štai ten mano būsimasis vieną dieną ir atsekė mane. Sėdėjom kaip du kregždžiukai ant laido greta vienas kito ant medžio šaknies ir tylėjom, plačiai matydami ir patys matomi, buvo keistai malonu jausti jo artumą, o mintys klaidžiojo kažkur toli.
Netikėtai jis paklausė:
- Tai kada tuokiamės?
Neatsigrįžau, nepažiūrėjau į akis, klausiausi jo kalbėjimo, o pati šaltakraujiškai svarsčiau šitas siūlo vedybas, o ne saugią sekso partnerystę ir kol kas dar nė viena mergaitė neatėjo išsiverkti ant mano peties, kad be jo negalinti gyventi; matyt niekam nereikalingas.
Mąsčiau, kad būtų teisinga pasakyti,  kad aš jo nemyliu. Nepažįstu. Svetimas. Betgi jis neklausia! Ne bėda, kad svetimas kad nepažįstu, juk drauge nesuvalgius pūdo druskos tai ir neįmanoma.
Nuo mažumės buvau smalsi, pagalvojau matyt saldus pažinimo jausmas, jei per jį pirmieji tėvai prarado rojų. Tik nereikia bijoti gyvenimo. Tik nereikia bijoti gyvenimo kažkas aidu atkartojo many.
Nežinojau, kaip pavadinti savo jausmą jam kažkokia bejėgystė. Tie nervingi rankų judesiai, kai nevalingai norisi jas paliesti, nuraminti, įdėmus, bet nenuoširdus, suvaidintas gražių akių žvilgsnis, sutinkamas retai, nes kalbėdamas vengia žiūrėti į žmogų, po išdidumu, arogancija besislepiantis išsigandęs, pasimetęs, bet ambicingas kaimo berniokas, nė už ką to nepripažįstantis visa tai kėlė norą globoti, padrąsinti, parodyti gyvenimo grožį, pamokyti nebijoti atsiverti žmonėms, tvirtai atsistoti ant kojų.
Ir kartu jaudulys svaiginantis, užvaldantis, nepriklausantis nuo mano valios, ištinkantis kiekvieną kartą susitikus jau vienąkart patirtas, kai kažkada, dar paauglė, kaimynui senvaikiui vagojant mūsų bulves, aš vedžiojau arklį žemaituką ne, ne aš arklį, arklys vedžiojo mane, o aš labiau negu to, kad jis nepastatytų savo didelės, gauruotos kojos ant basos, liesutės mano pėdos, pergyvenau, kad, man su juo besigalynėjant, galbūt, iš po išaugtinės suknytės pasimato kelnaitės. Kai baigėm vagą, atsigrįžusi sutikau godžias vyro akis. Jis paklausė kiek man metų, nusispjovė ir pavarė mane mano.
Kad taip ir dabar pavarytų, kad taip kas išvaduotų nuo tos priklausomybės!
Mano būsimasis, kaip ir Jonuška, nekalbėjo apie meilę, tik kad esu jam nepaprastai reikalinga, kad toks žmogus kaip aš sutinkamas tik kartą gyvenime.
Trofėjus?
Lengviau atsikvėpiau gerai, kad nemyli, ką daryčiau su ta jo meile, pati nemylėdama? Tas kodinis žodis reikalinga. Kodėl nepagalvojau o man ar jis reikalingas?
Nebuvo jokio dramatiško taip ar ne, mudu paprasčiausiai aptarėm, kada turim laisvesnio laiko, kad nueitume paduoti pareiškimus civilinei santuokai, tada, apsižiūrėję, kad jau vėluojam į sekantį užsiėmimą, šmurkštelėjom pro skylę tvoroj ir susikabinę rankomis parėjom į auditoriją, bet čia jis manąją paleido ir nuėjo atsisėsti atskirai. Nesekiau. Mums abiems reikėjo susivokti, kas gi nutiko.
Po paskaitų išėjom kartu, jis palydėjo mane iki namų senamiesty ir atsisveikinęs nuėjo linksmas, nerūpestingas, vis pasišokėdamas nuskinti po lapą nuo kiekvienos liepos. Berniūkštis, kuriam pasisekė! Neatsigrįžo. Nė vienam nekilo mintis pasibučiuoti. Vaikai, žaidžiantys gyvenimą.
Vėliau daugybę kartų klausiau savęs, kodėl tekėjau tokiu netinkamu metu, tokiom keistom aplinkybėm? Greičiausiai buvo atėjęs metas.

0

85

13.

Prieš įeidami į Metrikacijos biurą sustojom matyt abiem kažkas nedavė ramybės. Slėpėmės pavėsy po daug mačiusia liepa ir tylėdami laupėm žieveles nuo jos gumbuoto kamieno, kol manasis ryžosi, pakvietė vidun ir aš padvejojusi įėjau.
  Kai ant murzino, rašalu nutaškyto stalelio pasitiesėm pareiškimo blanką, mano būsimasis padavė parkerį su auksine plunksna tai esanti tėvų dovana mokyklos baigimo proga,  juo naudojasi tik tokiais išimtinais atvejais, kaip šiandieninis. Plunksna lengvai slydo popieriumi, dailiai gulė žodžiai, kol stabtelėjau ties grafa pasirenkama pavardė po santuokos. Pasiklausiau, kuo pavarde jo motina, nes tokio tipo pavardes, kaip jo, tuo metu jau buvo imta norminti, ir įrašiau tą pačią, kaip būsimos anytos, senamadišką.  Mano rašysena rami, tvarkinga, aiški, jo kaligrafiška, su užraitymais.
Santuokai pasirinkom laisvą darbo dieną tarp dviejų egzaminų.
Žinia apie mūsų vestuves draugus nustebino, bet į akis niekas nieko nesake, tik Jonuška, nutaikęs momentą, kai likom auditorijoj vieni, baugščiai paklausė:
  Ar tu jį myli?
Aš jo bijau... Ir savęs bijau. Kažkoks neatviras jis žmogus. Bet kitaip negaliu.
Jonuška ilgai kažką mąstė, tarsi manęs nebūtų šalia. Jo mintys atsispindėjo veide ir man atrodė, kad aš jas skaitau pradedant  staigiu  impulsu atkalbėti  mane nuo tokios nesąmonės, iki valstietiškos dvejonės o ką pats galiu pasiūlyti? Tekėti? Negalima griauti nieko nepasiūlant.
Smalsiai sekiau tą minčių kaitą tarsi iš šalies, lyg visa tai neliestų manęs.
Mačiau, pagunda buvo didelė, bet... Jonuškos gyvenimo modelyje nebuvo numatyta santuoka baigiant pirmą kursą. Nieko nebepasakęs, lyg pamiršęs mane, netvirtu žingsniu pasuko į duris, kažkaip staiga susimetęs į pečius, atrodė, kad net nugaroj įrašyta dvejonė.
Dabar, po daugelio metų, kai jau po gyvenimo, nustebusi galvoju kodėl tada nešovė į galvą mintis, kad gi nebuvo būtina rinktis vieną kurį, buvo galima nesirinkti nė vieno. Net Jonuška, racionalusis Jonuška suprato, kad be meilės tekėti nedera, o aš nesupratau.
Ką būčiau atsakiusi, jei Jonuška būtų pasiūlęs tekėti? Greičiausiai ne. Jam aš nebuvau reikalinga. Ir be manęs jis puikiai žinojo ko nori ir kaip to pasiekti.

Dienos ėjo prie knygų, surinkom įskaitas. Nesakau, kad egzaminų nebijojau, bet man sekėsi eidavau visada su pirmaisiais, kol dar šviesi galva, atsakydavau, gaudavau eilinį penketą, paskui laukdavau, kol  manasis ryšis eiti su paskutiniaisiais, su dideliu nerimu įsižiūrėdavau į išeinančio veidą ir jo gautas trejetas nudžiugindavo labiau, negu mano penketas. Tada užsukdavom į blyninę prie Romuvos, pasiimdavom po dvigubą lietinių porciją ir gerokai pasiginčiję išsirinkdavom, kurį filmą žiūrėsim.
O paskui nė nelaukiama atėjo lemtinga diena.
Nubudau, kai tyliai trakštelėjo užrakinamos durys mama su patėviu išėjo į turgų tuomet jis dar buvo čia pat, greta buvusios prezidentūros nupirkti produktų šventiniams pietums.
Priėjau prie lango, stovėjau mėgaudamasi nuostabiai skaidriu birželio dangum virš murzinų Kauno senamiesčio kiemelių ir dar tik man vienai priklausančia valandėle vienatvės ir bandžiau įsiklausyti, ką jaučiu savo vestuvių rytmetį tikrai ne džiaugsmą. Didelį rūpestį. Nerimą ar tęsėsiu?
Atsiminiau Akselio Miuntės žodžius: Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko. Bet gyvenimas vienas. Ir aš viena. Ar atiduoti jį reikia vienam, atsitiktinai  sutiktam žmogui?  Vienam viską, kitiems nieko? O ką aš gausiu iš jo? Iš kitų? Pasąmonėj krebždėjo mintis, kad tai kvailystė, bet kartu juk žinojau, kad meilė Leonui viena ir daugiau jau nieko nepamilsiu koks skirtumas, kada ir už ko tekėti? Šitam esu reikalinga. Tuo pačiu sudeginsiu tiltus į praeitį.
Susizgribau, kad nėra kada dykinėti, laukia daugybė smulkių darbų.
Iš bendrabučio atskubėjo manasis susikrimtęs, nes tik dabar pastebėjęs, kad pradilusi švarko rankovė, o kito neturi. Kruopščiai suadžiau ir šyptelėjau, pastebėjusi, kaip mano reitingas (tiesa, to žodžio tuomet dar niekas nenaudojo) būsimo vyro akyse pakilo keliais punktais. Mano pirmakursių inauguracijai pačios pasisiūta suknutė dailiai išlyginta kabojo ant kėdės atlošo.
Pirmoji ir vienintelė pamergė, mano draugė, su kuria kartu dirbom Drobėj, viena iš Šešių mergelių namų turistinių kelionių po Lietuvą bendražygių, atsinešė didelį tortą, padėjo dėželę sofos kampe, kad nekliudytų, pabrolys, mūsų grupės draugas, buvęs bokso čempionas, taip pat atėjo ne tuščiomis, atnešė butelį Kagoro ir lazdą Servilato dešros betrūksta limonado ir bus balius. Buvo ir limonado.
Mažas mamos kambarėlis prisipildė jaunų žmonių šurmulio, garsaus kalbėjimo, juoko. Per tą šėliojimą vos nepražiopsojom skirto laiko, suskatom atsisveikinti. Mama neleido mudviem klauptis, nepalaimino juk ne į bažnyčią einat. Pasijutom nejaukiai, išėjom lyg kuo prasikaltę, lyg darytume ką neleistina, tarsi netikra būtų mūsų santuoka. O ar buvo tikra?
Dar buvo anksti, po Laisvės alėjos liepomis tebebuvo vėsu. Ėjom klegėdami, kvatodami, žmonės gręžiojosi į mus ir šypsojosi nejau suprato, kur ir ko einam? Bet juk aš neturėjau nuometo!
Prie durų vėl pastovėjom po liepa. Priglaudžiau įkaitusius delnus prie randuoto jos kamieno, mudviejų su būsimuoju rankos susilietė lyg ko klausdamos, lyg ramindamos. Suėjom vidun į tuščią apytamsę saliukę, mus sutuokė, ant mano piršto sužibo mamos vestuvinis žiedas, manasis žiedą nusipirko pats, pasiskolinęs pinigų. Apeigose nebuvo nieko iškilmingo, neskambėjo muzika, o niūrios, apkūnios, viskam abejingos, mieguistos moteriškės pagraudenimai apie tarybinę šeimą atrodė juokingi.
Sako galit pasibučiuoti. Siaube! Kur dingsi, bučiavomės kaip darželinukai vaikai. Užtai pajaunių nereikėjo mokyti! Žiūrėjau į juodu ir galvojau   ne ne, mudu niekada taip nesielgsim, mudviejų artumas bus tyras ir šventas, nerodomas pasauliui, mudu eisim į jį iš lėto, atrasdami vienas kitą ir tų atradimų užteks visam gyvenimui. Pažvelgiau į savo vyrą greta manęs stovėjo svetimas žmogus ir, kaip paprastai, vengė mano žvilgsnio.
Atgal mudu grįžom tylėdami, lyg iš laidotuvių. Pajauniai buvo užsiėmę vienas kitu, mes jiems nerūpėjom. O mes buvom nusigandę, kaip prasikaltę vaikai ką dabar iškrėtėm? Kodėl? Nežinau kaip manasis, aš pasijutau siaubingai vieniša, tarsi būtų užsivėrusios kalėjimo durys, atitvėrusios nuo pasaulio, o čia, keistam naujam gyvenime manęs niekas nepasitiko bent žmogus, su kuriuo nuo dabar teks leisti drauge dienas ir naktis, paimtų už rankos, bent į akis pažiūrėtų, pasakytų ką nors. Svetimi. O gal mes tik nedrąsūs, saugojam savo jausmus net vienas nuo kito? Lig laiko.
Namie radom jau susirinkusių giminių. Pusbrolio Benito, mano vaikystės dienų bendražygio, pasveikinimas buvo nuoširdžiai naivus ir aš ilgesingai pasvajojau kad taip galėtume sugrįžti į anas, mudviejų vaikystės dienas. Kad galėtume!
Teta Aniuta buvo nepakartojama, pakalbėjo apie pareigą vienas kitam, tautai, tėvynei ir Dievui, padovanojo foto albumą (kaina 85 kap., tai manasis ją man paskui parodė, neslėpdamas pasipiktinimo) ir seną keptuvę pradžiai gyvenimo judviem tiks, o ji nusipirkusi sau naują. Mieloji! Tokia ji, bet gera ir nuoširdi, nieko nemokanti slėpti. Tame albume ir dabar tebėra sudėtos pirmųjų dukros gyvenimo metų nuotraukas, o keptuvę baigiant institutą palikom bendrabučio virtuvėj bendram naudojimui.
Pusseserė Silvija taip pat pasirodė verta savęs, nepraleido teisėtos progos iš manęs pasišaipyti, užgauti tą meną ji buvo tobulai įvaldžiusi nuo mažų dienų. Pakalbėjo apie aistringas naktis vedybiniam guoly, parodė dovaną, bet jos nepadavė, o skubėdama ėmėsi pati išvynioti, tarsi bijodama, kad aš neatimčiau ir nesugadinčiau jai malonumo. Per tą skubėjimą nesisekė, bet pagaliau visos kliūtys buvo įveiktos ir ji triumfuodama visų apžiūrai išskleidė plonyčius, persišviečiančius naktinukus!
Kur ir gavo tokius anais laikais?
Pasijutau kaip gavusi antausį, tarsi būčiau nuogai išrengta minios pajuokai. Mano vyras nervingai sunėrė rankas, girdėjau, kaip trakštelėjo pirštų sąnariai. Nepaliečiau jo rankų, nenuraminau pratinkis, žmogau, gyvenimas yra koks yra, visokių žmonių sutiksi. Bet supratau jį, kai ir vėliau jis negalėdavo puseserės pakęsti.
Bešurmuliuojant ankštam kambarėly, dengiant stalą, pajauniai kažkaip netyčia griuvo ant sofos, kliudė torto dėžę ir... kas bepasakys, kokiom rožinėm gėlytėm jis buvo puoštas ir kokios raudonos dvi širdys liepsnojo jo vidury, bet ir praradęs prekinę išvaizdą, pietums baigiantis buvo suvalgytas, užsigeriant miežine kava.

0

86

14.

Baigiantis pietums, mano vyras ėmė vis dažniau neramiai dirsčioti į laikrodį, paskui atsiprašė svečių turįs išeiti, pažadėjęs Kauno pily šią valandą pasitikti atvažiuojančius savo tėvus.
Ir išėjo! Į mane tik dirstelėjęs! Nieko nepaaiškinęs!
Jis man melavo! Dar šį rytą jo klausiau gal tėvai persigalvojo, gal atvažiuos? Paneigė štai baigsi0s sesija, nuvažiuosim namo, tada ir susipažinsit, jis jiems parašęs apie mane, bet neparašęs, kada vestuvės, nes jie nesutiktų. Skaudžiai smilktelėjo pradedam nuo melo.
Kažkas prisuko patefoną, užgrojo valsą, stalas buvo pastumtas į pašalį, mėginama šokti tokia keista, atsitiktinumo suvesta kompanija, kurioj bene tik pajauniai jautėsi puikiai, mylavosi, bučiavosi, galėjai pamanyti,  kad tai jų, o ne mūsų vestuvės. Aš  nepastebėta išėjau iš  namų, nuklydau į Laisvės alėją, kuria dar taip neseniai linksmai klegėdami ėjom tuoktis, susirangiau ant  suoliuko, žiūrėjau į praeivius, mirguliuojančius liepų šešėlius ir nieko negalvojau. Gal nebegrįžti? Išvažiuoti kur nors, pabėgti, visko išsiginti?
Užslinko debesis, nebeliko šešėlių. Bandžiau įsivaizduoti, kas dedasi namie vyras parsivedė saviškius, o marčios nė padujų. Kur išėjo? Kodėl? Kaip taip galima?
Nupėdinau namo. Kieme bestovįs nematytas Moskvičius, prie jo nedidelė, juodaplaukė, gan apkūni moteris vilkosi švarkelį, dar persibraukė šukomis jau gerokai pašarmojusius plaukus, prisegė kuodelį ir pasuko į duris. Šmėstelėjo mintis anyta? Kodėl viena? Kur kiti?
Žengtelėjau pasitiki. Moters veidas nušvito gera šypsena, išskėtė rankas.
Tu martelė? Vaje, kokia meili...
Nepajutau, kaip atsidūriau tos moters glėby šitokią anytą aš galėsiu mylėti. O ji glostė man nugarą ir kažką kalbėjo žemaitiškai, kol supratau ne aš tavo anyta, aš jos sesuo Ieva. Einam į vidų, visi jau nuėjo...
Ne ji... Apsiniaukė dangus o kokia bus tikroji?
O ji buvo kaip du vandens lašai panaši į seserį tokia pat neaukšta, apkūni, tokiais pat į kuodelį susuktais žilstelėjusiais plaukais, tokiu pat apvaliu veideliu, tik nebuvo akyse gerumo, žvilgsnis rūstus ir balsas rūstus, įeinant nugirdau sakančią kad neliktų akmens ant akmens! Pamatė mane, nutilo, įsižiūrėjo. Mėginau nusišypsoti.
Prieik, nebijok! Martele...
Tas jos martele visai kitoks, negu Ievos, bet balsas kiek sušilo. Apkabino, tuoj pat paleido. Greta bestovįs toks liesas menkas žmogelis, ežiuku styrančiais žilais plaukais, susivokiau šešuras. Tik paspaudėm rankas. Pajutau jis ne prieš  mane, jis už mane, bet neturi žodžio prieš žmoną. Dar buvo Ievos vyras, ramus žmogus ne mano kiaulės, ne mano pupos. Užtai mano vyro sesuo, gerokai už jį vyresnė angis tiriančiu, hipnotizuojančiu žvilgsniu, atrodė svarstanti, tuoj kirsti, ar dar palaukti. To jos žvilgsnio neatsikračiau metų metus, net dabar jaučiu. Ne sykį mėginau ją prisijaukinti, bet vėl ir vėl sustingdavau, laukdama kirčio.
Įsivyravo įtempta tyla.
Mažam mamos kambarėly mūsų buvo aiškiai per daug. Mano giminės suskato ruoštis namo, ir pajaunys išsivedė apsikabinęs pamergę, dar nugreibęs nuo stalo saują saldainių. Nieko valgomo nebebuvo likę, tik vidury stalo puikavosi didelė rūkyta menkė pralaupytu šonu kol mūsų nebuvo, kažkas praalkęs atrado šaldytuve ir padėjo net be lėkštelės, su popierium, kaip parnešta iš parduotuvės. Štai tą menkę ir užmatė anyta: 
  Tai tokia ubagų veselė, su menkės uodega...
Mudvi su mama nutylėjom, nurinkom indus ir išnešusios juos į virtuvę iš paskutiniųjų tvardėmės, kad neužsikvatotume garsiai. Kas mudvien atrodė taip juokinga?
Neskubėjom grįžti, tegu pasikalba šeima, susitikę tokiom neįprastom aplinkybėm. Kai parėjom į kambarį, mudviem su vyru buvo paskelbtas verdiktas susituokti bažnyčioj arba išardys viską, neliks akmens ant akmens be šliūbo į lovą negulsit! Mačiau tikrai išardys! Tokie karingi! O vyras, akivaizdu, nepratęs priešgyniauti. Nusišypsojau ir pajutau, kaip nuo tos mano šypsenos visiems palengvėjo karo nebus.
Iki tol  man viskas atrodė tarsi žaidimas, tik dabar pajutau, kaip viskas rimta atėjo tikroji apsisprendimo valanda. Aš tuomet dar buvau tikinti, nors bažnyčioj lankydavausi retai, su savuoju religijos temom nebuvom kalbėję, todėl įdėmiai pažvelgiau į jį, bet žvilgsnio nesutikau sėdėjo nudūręs galvą, susimetęs į pečius, labai nelaimingas, supratau paniškai bijantis savo tėvų; jų žodžiai krito ant jo kaip botago kirčiai, priversdami krūpčioti. O aš daug ko jų žemaitiškoj greitakalbėj nė nesupratau.
Kai vyras pagaliau pakėlė į mane akis, jo žvilgsnyje buvo maldavimas nepalikti tėvų valioj, išvaduoti. Ir vėl tas kodinis žodis aš jam reikalinga.
Kažkas pasakė, kad mums reikia nueiti išpažinties savo parapijos bažnyčioj ir su atitinkama pažyma galėsim kreiptis į bet kurį kunigą, kad sutuoktų. Nuėjom į Katedrą. Zakristijoj sutikom du kunigus, paaiškinom, kad jaunasis yra komjaunuolis, nenorėtume tuoktis Kaune, todėl prašom išklausyti išpažinčių ir duoti pažymas nuvažiuosim kur nors į nuošalesnę bažnyčią. Manasis su jaunesniu kunigėliu liko zakristijoj, mane senasis, pasiėmęs stulą, nusivedė prie klausyklos. Tuščioj bažnyčioj skambiai aidėjo mudviejų žingsniai, o paskui kaip du suokalbininkai patyliukais kuždėjomės per klausyklos langelio grotas senas, pavargęs kunigas ir nusigandusi, pasimetusi mergiščia. Ne apie mano nuodėmes kalbėjomės, o apie gyvenimo supratimą, ko tikiuosi iš jo. Paskui kunigas ilgam nutilo, net pamaniau, kad prisnūdo, bet ne, davė išrišimą ir vėl neskubėdami ėjom per aidžią  bažnyčią ir kalbėjom apie... Maironį. Tuomet dar neseniai buvo atidengtas jo bareljefas prie katedros sienos.
Jau atsisveikinant senasis kunigas paprašė aukoti bažnyčiai kiek galim, savo nuožiūra. Mudu sutrikom neturėjom nė rublio. Matyt gana apgailėtinai atrodėm, kad jaunasis kunigėlis nusijuokė, o senasis pasiūlė išeitį kai baigsit mokslus, gavę pirmą atlyginimą, nepamirškit ateiti čia...
Mudu pažadėjom, bet taip niekada ir nebenuėjom į Katedrą, o kai gavom pirmuosius savo atlyginimus, jau niekas mūsų nebesiejo, manasis jau buvo vedęs kitą, be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų. Ir šiandien tebesinešioju tą skolą, jei ne Dievui, tai mus tada supratusių kunigų gerumui. Ar dabar dar turėčiau atiduoti mudviejų abiejų skolą?
Diena dar buvo tik įpusėjusi, o jau tiek daug visko buvo įvykę ir tiek daug dar turėjo įvykti.
Tėvų palaiminti susėdom į Moskvičių mudu, Ievos vyras už vairo ir piktoji manojo sesuo ir pasukom Dzūkijos linkui, ten mažiausia tikimybė sutikti kokį nors pažįstamą. Visa tai planavo ir nurodinėjo kiti, o aš, dar iš pat pradžių pamėginusi sakyti, kad nenoriu važiuoti tuoktis paslapčiom, tarsi vagis, kad nedarom nieko nusikalstamo ir bijoti nėra ko, likau nesuprasta. Man norėjosi šventės, atviros, džiugios.
Važiavom tylėdami. Vyro sesuo užgauliai paklausė manęs:
Tai, jaunoji, ar bent rūtom pasirūpinai, vainikėlį nusipynei? Koks šliūbas be rūtų?
Pala, pala, o ar tai ne pirmosios pamergės pareiga? Dar nevėlu, sustokim prie kokios sodybos pakelėj ir paprašykim kelių šakelių   atsakiau be pykčio.
Sustojom, paprašėm moša bemokanti ir maloni būti. Šeimininkė mielai nusivedė į darželį, o mums iš paskos atkleišiojo gerokai apgirtęs vyras su buteliu ir taurele rankoj ir labai supyko, kai niekas nepriėmėm jo vaišių. Aš jį, svetimą vyrą, pabučiavau į apšepusį skruostą taip ir liko bestovįs apstulbęs prie vartelių, o moteris giedrai šypsojosi.
Moša pasakė nemokanti pinti, piktai numetė rūtas  man į skreitą ir  nusisuko į langą. Kelias ėjo per mišką, gražų, sausą, kvepiantį, o kai privažiavom proskyną su gražuole keruže pušim, nesusilaikiau, paprašiau sustoti nenumaldomai panorau joje pabūti, labiau, negu bažnyčioj. Sutikusi tiriantį mošos žvilgsnį pasiteisinau, kad man negera (o juk pamelavau!)  ir išlipau iš mašinos, įsikūriau ant kelmo, neskubėdama pyniau vainikėlį ir nudaviau nesuprantanti, ką reiškia jos žodžiai mano vyrui:
Asile, a asile, nesupranti, kas darosi, jau bloga važiuojant? ji buvo akušerė.
Moša nusivedė jį nuošaliau, kažką aiškino, o jis tik juokėsi. Paskui nebesijuokė. Jiedviem grįžtant dar nugirdau nežinosi nė kieno vaiką auginsi. Vyras niūriai tylėjo.
Miško šventovėj pasijutau viena, išduota ir paniekinta. Įsižiūrėjau į prisirpusias žemuoges, bet nepasilenkiau jų nuskinti.
Dar  nevėlu, pasakiau savajam galim grįžti, jei manim netiki.
Rūtų vainikėlį padėjau ant kelmo ir pasukau prie mašinos. Jis įbruko vainikėlį seseriai į rankas ir nuvažiavom toliau.
Susituokėm tuščioj Prienų bažnyčioj. Tik išėję į šventorių pirmą kartą pasižiūrėjom vienas kitam į akis atvirai, be melo tai ir buvo švenčiausia priesaika. Tikėjau juo ir savimi. Tuomet tikėjau ir dar ilgai apgaudinėjau save, kai tikėti jau buvo nebeįmanoma.

0

87

15.

Nežinau, mama niekada nepasakojo, o aš nė nepaklausiau, apie ką, likę vieni mums išvažiavus tuoktis, jie  kalbėjosi mama su patėviu, manojo tėvai ir Ieva visi jau nejauni, matę gyvenimo, tokie skirtingi, pirmą kartą susitikę vaikų vestuvėse. Kai sugrįžom, buvo rimti, bet kažkokie pasimetę, nors neatrodė susipykę. O gal ir buvo apsikapoję, nes mama kalbėjo atsargiai, pasverdama žodžius, lyg bijodama įplieksti gaisrą, o atvykėliai daugiau tylėjo.
Nebepabuvę pasikėlė važiuoti namo palikti gyvuliai, jau neanksti, o kelias tolimas. Ir mudviem reikia sėsti prie knygų poryt egzaminas.
Anyta parodė sūnui kur šaldytuve sukrautos atvežtos skerstuvės, sūris, plyta sviesto, peštelėjo jį už rankovės, išsivedė į koridorių ir, įtariu, tyčia neuždariusi durų, susakė:
Dešrelės yra 33, galit valgyti abu su žmona, bet vis pasiskaičiuok, kad niekas kitas neimtų visų Kauno ubagų mes neišmaitinsim.
Pajutau, kaip sugirgždėjo jos balsas sakant tą žmona ir supratau, kad įstrigau anytai ašaka gerklėj. O taip norėjau būti mylima!
Atsisveikinant tik su Ieva apsikabinom, pasibučiavom. Tėvai išėjo nė rankų nepadavę, tik mestelėję Sudiev. Angis nuvėrė mane piktu žvilgsniu ir nusisuko.
Sekančią žiemą, kai jau pagal mošos paskaičiavimus ir kalendoriaus parodymus tikrai turėjo būti gimęs tas jos išpranašautas nežinia kieno kūdikis, ji naktį važiavo traukiniu pro Kauną į savo vyro tėviškę ir pareikalavo, kad mudu su vyru būtinai ateitume į stotį su ja susitikti, turinti pasakyti kažką svarbaus. Tuomet aš jau tikrai laukiausi, buvau dienų gale ir man buvo nelengva keltis tuoj po pusiaunakčio. Sningant ėjom mudu pėsčiomis per naktinį Kauną, nes autobusai jau nevažinėjo, ir spėliojom, ką ji pasakys, bet tai tebuvo eilinis melas, nes manasis, vėliau pasirodė, puikiai žinojo, kad ji tenori pamatyti, ar aš dar  nepagimdžiusi, nepasitikėjo savo broliuku toj šeimoj buvo daug meluojama, dažniausiai be jokio reikalo. Ypač tam gabus buvo mano vyras, tiek prisimeluodavo, kad ir pats pasiklysdavo savo fantazijose. Kažkokiu nenusakomu pojūčiu jau buvau išmokusi atpažinti kada jis meluoja ir nekreipti dėmesio, bet šį kartą apsirikau.
Pamatyti mane mošai neužteko, ji išlipo iš traukinio ir be ceremonijų įgudusia akušerės ranka patikrino ar kartais ne pagalvė po rūbais, o įsitikinusi, kad ne, susinervino ir nieko nepasakiusi įlipo atgal, palikusi mane apstulbusią iš netikėtumo, iškaitusią.
Į bendrabutį mudu grįžom tylėdami, mano klausimas o jei ir būtų kitaip, kodėl mes turėtume jai aiškintis? taip ir liko neatsakytas.

Po vestuvių mudviejų gyvenimas nepasikeitė per dienas sėdėdavom prie knygų, o vakare išsiųsdavau vyrą nakvoti į bendrabutį, kur jį nesiliovė įžeidžiom užuominom atakavę kambario draugai, bet mudu visai nenorėjom pakartoti neįvykusios pirmosios nakties sudedamoj lovelėj, greta miegant (o gal ir nemiegant) mamai su patėviu palauksim geresnių laikų. Juolab, kad situacija buvo juokingai graudi abu be patirties, nors eik ir pasiklausk kaimynų kas ir kaip. Net  dabar, atsiminus, juokas ima.
Nutaikęs momentą, kai tėvų nebūdavo namie, manasis suskubdavo virti dešreles, o man jos strigdavo gerklėj, kol sykį atsisakiau valgyti. Vyras suprato kodėl ir ryžosi nepildyti savo tėvų valios, pasiūlė išsivirti dešrelių visiems, bet mama kategoriškai atsisakė valgykit, vaikai, tai jums atvežta. Kokia aš buvau dėkinga jai už supratingumą ir kaip laukiau sesijos pabaigos, kol baigsis ta tokia nemaloni situacija.
Pagaliau! Sesija baigta sėkmingai.
Grupės draugams labai norėjosi atšvęsti pirmųjų  mokslo metų pabaigtuves. Mudviejų vestuvių priedanga buvo gautas leidimas rengti pobūvį bendrabuty pirmos studentiškos vestuvės kurse. Šaunios jos buvo, su sveikinimo prakalbom, dovanom ir šūksniais karti, o man buvo keista nejau tai mano vestuvės? Kodėl niekaip neatsimenu, buvo ar nebuvo jose Jonuška?
Mūsų pasveikinti atėjo ir dekanato atstovas su gėlėm ir komplektu stalo įrankių, kuriuos po kelerių metų, skirdamiesi, mudu pasidalinom pusiau tau trys šaukštai, šaukšteliai, šakutės peiliai ir man tiek pat, bet vienas šaukštelis tuomet jau buvo kažkur prašapęs, tai buvo nurašytas mano sąskaita, nes visa, kas bloga, kyla iš manęs. Bandžiau sakyti, kad gal teisingiau būtų dalinti į tris dalis, nes dukrai taip rpat reikia kažkuo valgyti, bet irstančios šeimos galva pamąstęs nusprendė nepriklauso, pagal įstatymus viskas dalinama pusiau.
Nuostabiausia, neįkainojama dekanato dovana buvo pažadas nuo naujų mokslo metų mane priimti studente, kas reikštų, kad gausiu stipendiją, ir skirti jaunai šeimai kambarį bendrabuty.
Mudu sėdėjom galustalėj kaip grupės įkaitai, tai vienas, tai kitas vis prisukdami ką tik dovanų gautą žaislinę bezdžionėlę, o ši kojele trinksėjo būgną ir rankelėm žvangino lėkštes tai ir visa  muzika. Buvo linksma.
Kažkurį sykį grįžtelėjusi į savo vyrą, nebesutikau, kaip jau buvau spėjusi įprasti, susižavėjusio jo žvilgsnio,  jis tokiu pat žvilgsniu sekiojo kitą mergaitę ir aš keistai abejingai pagalvojau nereikia savęs apgaudinėti, su tuo svetimu žmogum aš gyvenimo nenugyvensiu. Ta mintis šmėstelėjo ir dingo, o dabar buvo studentiškos vestuvės ir jaunikis, eidamas tuščiais bendrabučio koridoriais visa gerkle plėšė: Nebeateis šį vakarą Rozeta / neatskubės kalnų takais...
Kam buvo skirta daina?
Kažkur skaičiau, kad meilė trunka trejus metus, o kiek trunka meilės iliuzija?
Bet buvo gyvenimas.
Kai dėmesys mums nuslopo, vyras įsakmiai pamojo man dingstam. Neklausęs mano nuomonės tarsi pasiėmė mane kaip daiktą drauge su bezdžionėle ir kitom dovanom ir niekam nieko nepasakę, nepastebėti išėjom.

0

88

16.

Tos pačios dienos vėlų vakarą nusigavom į geležinkelio stotį. Lagaminai sunkūs, nes susikrovėm knygas, užrašus buvom pasiryžę per vasarą pasimokyti, puikiai žinojom, kad kitais mokslo metais laukia rimti mokslai ir  tikrai netruks apie save priminti šių metų spragos.
Stoty šurmuliuoja minia jaunimo visa žemaitiškoji Kauno studentija pakilo kelionei, niekas nenori likti mieste dar bent vienai dienai namo, namo. Šmėsteli ir šviesi Jonuškos ševeliūra ir jis žemaitis.
Kantrus traukinys surenka visus, vagonuose nėra vietos ne tik atsisėsti, bet ir patogiai atsistoti, stypsau kaip gandras ant vienos kojos, o vyras, pats įspraustas kertelėn, mane guodžia:
Palauk, pakentėk, truktels traukinys, supurtys, atsiras vietos...
Ir tikrai atsirado.  Lėtai iššliaužiam iš stoties, palikdami peroną staiga keistai ištuštėjusį ir tylų.
Neprailgsta birželio naktis, niekas nė nebando miegoti, klega, juokiasi, kuo toliau, tuo daugiau išlipančių stotelėse, daugelio kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą. Lyg kas pamainė žmones rėžia ausį žemaitiška šnekta, skardi, grubi, daug ko nesuprantu, patyliukais prašau vyro išversti į normalią kalbą, jis juokiasi ir verčia taip pat žemaitiškai, tada prašau išversti vertimą.
Kai pagaliau išlipam Plungėj, saulė jau patekėjusi, rytas vaiskus. Pasukam eiti per parką, gurgžda žvyras po mudviejų kojom, sodri rasa kapsi nuo medžių ir skardžai aidi balsai baramės, nes vyras sunkiai tempia abu lagaminus, o aš einu nešina vien fotoaparatu. Įsitikinusi, kad perkalbėti nepavyks, tylėdama tipenu  greta, dairausi. Anksti dar, niekur nė gyvos dvasios: miręs, rasotas, žibantis pasaulis.Vyras ima pasakoti Oginskių dvaro istoriją, kas kur buvę, pasakoja su pasididžiavimu, tarsi apie savo, bet manęs visai nežavi dilgėlėm apžėlęs raudonų plytų pastatas buvusios arklidės, nevalytas, pažaliavęs tvenkinys, tik didelis, baltas rūmas su plačiais laiptais ir terasa priverčia sustoti. Palikę lagaminus ant tako bėgam į ją, vaidinam ponus, vaikštom pasipūtę, linkčiodami vienas kitam, pamoju įsivaizduojamam orkestrui prašom polonezą! Klausomės apsikabinę, šokam, paskui bučiuojamės ne todėl, kad kažkas šaukia karti, karti..., o todėl, kad  norim, kad esam jauni, laisvi, laimingi. Mylim? Tas žodis tabu. Visa kita ne tabu ir mes svaigstam.
Čia gyveno Čiurlionis staiga pasako manasis didžiuodamasis, lyg šis būtų buvęs koks jo giminaitis.
Patylim.
Čia jaunystėj gyveno mano senelis... sakau nedrąsiai.
Ką jis čia veikė? staigiai atsigrįžta į mane.
Oginskių dvare dirbo brangenybių prižiūrėtoju ir raštvedžiu labai dailiai rašęs.
Vyras įsižiūri į mane netikėdamas, pasipiktinęs, tarsi pirmą kartą matydamas:
Nenusišnekėk!
Ir aš nutylu, pajuntu jam nereikia sakyti, kad vedė plikbajorio anūkę, nors ta bajorystė man nieko nereiškia. Per trumpą mudviejų pažintį spėjau pastebėti, kad jis nepakenčia, jei tenka būti mažesniam. Mudu beveik nieko nežinom apie vienas kitą, dar bus daugybė atradimų, tik nereikia skubėti.
Išeinam į miesto centrą, palaukiam pirmo autobuso, pavažiavę kelias stoteles pasukam lauko keleliu, paskui taku, pereinam per šaltinį permesta lenta, kylam į kalvelę...
Ar toli dar?
Vėl mėginu atimti bent vieną lagaminą. Neduoda. Bučiuojamės.
Toli. Vėliau duosiu panešėti.
Kantriai seku iš paskos, bet visai netrukus, pasiekus kalvos viršūnę, vyras lyg įbestas sustoja ir įsižiūri į atsivėrusį vaizdą. Paseku jo žvilgsnį ir nejučia priglundu, sužavėta to, ką matau ryto saulėj žiba rasoti javų laukai, tolokai viena nuo kitos išsimėčiusios trys sodybos kaip paveikslėly, o ten, toliau pro šlaito medžius spindi vanduo Babrungo jūra, sako manasis. Už jos tamsi miško siena.
Artimiausioj sodyboj per kiemą eina moteris, pamato mus, pastato ant tako kibirą, suplėsčioja rankom, kažką sako, bet negirdėti ką, manasis, gan grubiai atstūmęs mane, vėl sugriebia abu lagaminus ir vienas nuskuba pakalnėn. Lieku stovėti nustebusi, užgauta.
Šmėsteli mintis apsisukti ir nueiti, dingti už kalvelės, vėl pereiti lieptą, paėjėti keleliu ir nuvažiuoti bet kuriuo autobusu. Juk manęs tuose namuose nelaukia.
Savo užmačios įgyvendinti nesuspėju, atsikvošėjęs vyras atsigrįžta toks kaltas palaukia prieinančios ir abu einam namo. Namo. Abu. Sūnus į tėvų namus parsiveda žmoną. Marčią. Man suspaudžia širdį, norisi verkti:
Jei neverksi tekėdama / verksi už stalelio sėdėdama/ verksi, mergele/ verks tavo širdelė...
Netikėtai anyta priima mane kaip lauktą viešnią, išbučiuoja, nuglosto. Nustebusi pirmą kartą įsižiūriu į mielą, paprastą veidą, nes tada, Kaune, nebuvo kada. Dabar jis pasirodo visai nepiktas ir jau žinau kad ir kas kada bus, aš ją mylėsiu. Iš trobos išeina tėvas, sustoja ant prieslenksčio akmens, dairosi koks oras, žiovauja tarsi mūsų nė nepastebėjęs, palaukia, kol prieinam pasisveikinti, bet nežengteli nė žingsnelio pasitikti. Mūsų akys nesusitinka, jis žiūri tik į sūnų, bet nejaučiu priešiškumo manęs paprasčiausiai nereikia: būk, kad jau atsiradai mūsų kieme, bet nepamiršk, kad esi svetimoji, įsibrovėlė. O gal už to apsimestinio abejingumo slepiasi visai kas kita?

Pirmom dienom jaučiuosi labai nejaukiai. Bepiga vyrui, jis namie, kaipmat susiranda kokį užsiėmimą, o aš ko nesiimu, vis anyta pertaria, kad liaučiausi. Pasiimčiau knygą, bet nedrąsu kai visi dirba. Paklajoju po kiemą, apvaikščioju daržus, sodą, grįžusi virtuvėn prieinu pamaišyti ant plytos kunkuliuojantį puodą, bet anyta ištraukia iš rankos samtį:
Nekišk nagų, prie puodų aš dar pati susitvarkau!
Šypsausi kuom ne Vingių marti? Mano šypsena anytą sutrikdo, dabar ji pasijunta nesmagiai:
Ko čia vaipaisi, aš su ponais nepratusi, kaip moku, taip šoku!
Klesteliu ant suolo ir užsigalvoju kodėl taip greit išgaravo sutikimo gerumas? Ar tikrai išgaravo? Jaučiu, kad ir anyta vis dėbčioja į mane, abi tylim. O gal ji jaučiasi nė kiek negeriau už mane? Atvežė sūnelis kažkokią miesto lepūnėlę štai jums, tėveliai, mylėkit, topokit! O kaip ją mylėti, apie ką su tokia kalbėti? Nutaikiusi momentą kai ji nusisukusi kursto ugnį, sprunku į kiemą.
Kapojęs malkas iš už daržingalio pareina tėvas, pasiima pavadį ir pasuka į ganyklą parsivesti arklio po pietų vagos bulves. Nudžiungu, lukteriu kol nebesimato nueinančio, griebiu kirvį, bėgu už daržinės, imu trinkelę po trinkelės ir skeliu, skeliu. Jos alksninės, tokios nestambios, pats tas, drėgnos, kvepiančios, skyla skambėdamos, garsas sugrįžta iš pakalnės, atsimušęs nuo vandens paviršaus   atrodo groju. Tą darbą aš moku ir mėgstu, širdis atsigauna. Iš už daržinės kampo kyšteli anytos skarytė ja apsigobusi nuo pat kaktos, surišusi po pakaušiu, o galus dar sumezgusi prie kaktos juokingai styro mazgelis. Nesiliauju dirbusi, akies krašteliu matau ją, nustebusią, sekančią kiekvieną mano judesį. Nueina, tokia sutrikusi. Po kurio laiko pasirodo vėl:
Palik, ar tai bobai darbas? bet balsas geras, nepiktas.
Atsitiesiu, nusišypsau, jai nuėjus kapoju toliau. Grįžta jau įsiutusi:
Ar kito darbo nenusitveri? Kaimynai liežuviais užplaks! Du vyrai namie, o marčią prie malkų nuvarė!
Toli tie kaimynai, niekas nemato raminu, bet ji laukia, nenueina, tenka mesti tokį mielą užsiėmimą. Atsigrįžusi dar nužvelgiu malkų krūva didelė, tėvas jos greit neįveiks, nutaikysiu dar ir aš progą dūšiai paganyti.
Vis tiek pikta kiemo šuo greičiau pripažįsta mane sava, negu žmonės. Glostau šiurkštų, nenusakomos spalvos jo kailį. Matyt nepratęs prie tokių švelnybių, šunelis net suvirpa iš  malonumo kai pakasau paausius. Dar pikčiau, kad vyras tarsi nemato, kaip man negera, užsiėmęs savais reikalais nesileidžia su manim į kalbas, kai prieinu, jaučiu, kad tik ir laukia, kada nueisiu. Glusteliu prie  peties, norėdama, kad pastebėtų, kad nebūtų toks svetimas, bet jis baugščiai grįžteli namų pusėn ir atstumia. Kažkas ne taip? Ko nesuprantu? Šiuose namuose nepriimta rodyti švelnumą?

0

89

17.

Dienos man prailgsta. Vakarieniaujant šeima paprastai aptarinėja svarbiausius artimiausio meto darbus, bet man jokios užduotys neskiriamos. Savo tarpe tėvai vienas kitą vadina mamalė, papalė, net sūnus nevadina mama, tėte. Šnekasi ramiai, neskubėdami, tada ir žemaitiška šnekta man suprantamesnė. Susidomiu, prašau paaiškinti kai kurių žodžių reikšmes, paskui jau ir pati mamalė neklausiama aiškina ir juokiasi iš mano bandymų kalbėti žemaitiškai.
Nors jau po saulėgrįžos, bet naktys vis dar šviesios, nespėja užgesti saulėlydis, o jau, žiūrėk, rytuose  gaisuoja. Vakarais, kai tėvai įminga, mudu su vyru keliamės, pasigriebę pledus, basi tyliai išslenkam į lauką ir neskubėdami einam užžėlusiu keleliu Babrungo marių link, leidžiamės prie vandens, kol kelelio nelieka, nors jis niekur nepasuka nyra nunyra tiesiai gelmėn į slėnį, kurio nebėra, ten, kur prieš pastatant hidroelektrinę, tiesiai per upelės brastą arkliais būdavę važiuojama į tolimesnius kaimus už ana to tolumoj, anam krante, dunksančio miško. Dabar plačiai tyvuliuoja vanduo, kurio sidabrinį paviršių kartkartėmis sujaukia šoktelėjusi žuvelė ar vėjo dvelksmas. Manasis nesustoja, eina kaip ėjęs, brisdamas į vandenį, paskui nustebęs dairosi į tolį, lyg netikėdamas, kad tikrai nebėra viso to, kas nuo vaikystės matyta medžių, krūmų, kelelio posūkio, pasaulio, kuris išnyko po vandeniu.
Kažkurią naktį vyras pasako dabar jau metas. Ilgai laukęs tokios nakties, dar nuo pernykštės vasaros kai stodavusi pilnatis, vis būdavę kas nors ne taip, tai apniukę, lietus, tai vėjas ribuliuodavęs vandens paviršių, tai mėnuo ne toj pusėj. Ši naktis iš tiesų nuostabi mėnuo neaukštai virš miško, didelis didelis, auksinis, jo takas atsispindi vandeny ir atrodo toks patikimas, eik, rodos, tikrai neskęsi. Priešaušrio dangus sodriai mėlynas, ryškūs eglių konturai anam krante. Ir tyla... Net mudu kalbamės patyliukais, bijodami ją sutrikdyti. Vyras nueina namo, atsineša fotoaparatą, ramiai, kruopščiai ruošiasi, tarsi atliktų kokias apeigas, kelis kartus kartoja kadrą, keisdamas išlaikymą. Keista, bet tų nuotraukų niekada nesu mačiusi.
Paskui gulim susiglaudę, įaudrinti aistros, žiūrim į žvaigždėtą dangų pagaliau vieni, visai vieni ir niekur nereikia skubėti. Tai mudviejų naktys. Jos įsirašo į atminties aukso fondą ir laikas bejėgis ištrinti.
Sykį vyras ima pasakoti apie savo vaikystę, šeimą, aš klausausi ir tyliu. Atrandu naują pasaulį. Tarsi tuščiuose, baltuose lapuose būtume pradėję rašyti knygą įrašai nedrąsūs, bet nuoširdūs ir, manau, tikri, nesumeluoti. Atsiveria man nepažįstamas gyvenimas vienkiemy po karo. Neišsipildžiusios tėvų svajonės praturtėti visas viltis sugriovė kolūkiai. Daug vyresnė sesuo (tai ta, mintyse mano praminta angimi?). Dar gimęs, bet po kelių dienų miręs broliukas. Ir jis, nebesitikėtas, vėlyvas tėvų džiaugsmas, jų lepintas ir mylėtas, o sesers, negalėjusios nejausti nuoskaudos, skriaustas ir engtas. Sesuo, dar paauglė mergiščia, laiške draugei pasišaipė iš Stalino, tai jai kainavo kelerius kalėjimo metus. Grįžo nukirptom kasom, pikta ant viso pasaulio, kiekviena proga keikia tarybų valdžią, dažnai nė nesirūpindama, kokios ausys girdi. Manasis sakosi esąs nekvailas, žinąs, ką ir kada kalbėti, o kada ir patylėti.
Keletą metų trukęs manojo konfliktas su tėvais dėl profesijos pasirinkimo. Jam buvę pasakyta griežtai į kunigus arba daktarus. Visos kitos profesijos per prastos, o jis turi išpildyti tėvų svajonę praturtėti, gyventi prabangiai, visų gerbiamas, nedirbti juodo darbo. Nesvarbu, kad jis nuo vaikystės svajojo būti žurnalistu, todėl išprašė, kad tėvai nupirktų fotoaparatą, lankėsi  mokyklos ir miesto renginiuose, mėgino rašinėti žinutes į laikraščius, bet tėvai nė girdėti nenorėjo apie tokią nerimtą ir nepelningą profesiją.
Kai baigė mokyklą, visą vasarą ginčijosi, bet nei tėvai, nei sūnus nenusileido. Nestojo mokytis niekur nuėjo dirbti į kolūkį. Per trumpą laiką pastebėjo brigadininko, pirmininko daromus juodus darbelius, rašė skundus, sutvarkė abu, tada pats buvo paskirtas brigadininku...
Manojo balse skamba pasididžiavimas savo šaunumu, o aš sutrikusi, nebesusigaudau savo jausmuose, nusisuku, kad neišsiduočiau. Ta bjaurastis nedera su nuostabia vasaros naktim ir aš su siaubu bandau susivokti, ką atsakyčiau, jei paklaustų mano nuomonės. Neklausia, tik pasakoja, pasakoja, ko gero, pirmą kartą gyvenime taip išsiveržė tai, ko daugelį metų neturėjo kam išsakyti, šeimoj nesuprastas, draugų neturėjo. Panašu, tik su motina buvo kiek atviresnis.
Sekančiais metais nusileidęs, stojęs ir įstojęs studijuoti mediciną. Labai susidomėjusi klausiu:
Ar patinka? Medicina?
Ne sako, - bet juk brigadininku visą amžių nebūsiu, o daktarai bent gerai gyvena.
Bandau priešgyniauti:
Žinai gi, kad tos mūsų algelės visai nedidelės...
Jo juokas nuaidi virš vandenų ir sugrįžta atsimušęs nuo  miško. Neleidžiančiu priešgyniauti balsu išskanduoja:
Alga sudarys mažąją mano pajamų dalį!
Susigūžiu, bet jis, laimei, į mane nežiūri, nesustodamas kalba toliau.
Tie mūsų pašnekesiai tęsiasi daugelį naktų, jie jam reikalingi, o mano nuomonė visai nesvarbi. Tai monologai, pašnekesiai su pačiu savim, atviri, nesulaikomai srūvantys kaip išsiveržusi šaltinio srovė, kartais nutylantys, kol susivokia savo mintyse, tada kalba toliau, o man tame kalbėjime daugybė neaiškumų, jis kelia sumaištį, bet nieko neklausiu, nieko nesakau. Dažniausiai tūnau nusigrįžusi ir jis negali matyti mano veido, bet jam ir nereikia. Jis visas savy, jis toks laimingas, kad pagaliau turi žmogų, kuriam priklauso jį suprasti ir skuba, skuba atsiverti, jaučiu iki kažkurio momento, kai toliau turėsim eiti kartu ir jis tikisi, kad nebebus vienas. Jis toks tuo tikras!
O mano sieloj sumaištis gilėja, klimpstu į jo pasaulį, man baisu, jaučiuosi daranti nusikaltimą, piktnaudžiaujanti jo atvirumu, užsisklendžiu, tom dienom nebežiūriu į akis ne tik jam niekam. Kad neišsiduočiau. Norisi surikti gana! Bet kas vakarą paklusniai einu drauge prie Babrungo, mudu brendam susiėmę už rankų užlietu keleliu į gelmę, aš tvirtai laikausi jo įsitvėrusi, nes neatsargus žingsnis į šalį gali reikšti pražūtį, greta keliuko juoda gelmė ir tik jis žino to paskandinto pasaulio vingius. Paskui sėdim susirėmę nugarom, mane svaigina jo balsas, jaučiama kūno vibracija kalbant, bet gąsdina žodžių prasmė ir aš karštligiškai ieškau išsigelbėjimo iš tos priklausomybės, kol suvokiu, kad jo nėra, kad dabar tai bus ir mano gyvenimas ir mudviejų atsakomybė bus bendra.
Tai trunka ilgai, kankinuosi negalėdama rasti išeities, kol vieną dieną, gamtoje viskas pasikeičia, baigiasi vasaros idilė, dangus apsinaukia, vėjas šiaušia vandens paviršių, tarsi kas dejuoja šlaito medžiuose. Tylim. Apima nerimas ir staiga kažkas nutinka manasis netikėtai atsigrįžta į mane ir aš nespėju, o paskui ir nebenoriu, nusukti akių. Jis, atrodo, išskaito kažką įtartina mano veide, paskui pirmas nusigrįžta, įsižiūri į neramią prietemą. Laukiu, bet jis nebeprabyla nei tą naktį, nei kada vėliau.
Tolimesni vos pradėtos rašyti knygos lapai lieka tušti. Jis pajuto, kad per daug atsivėrė ir pasidarė pažeidžiamas, jis jau nebėra toks tikras, kad aš besąlygiškai esu jo pusėj ir tai jam pasidaro nepakeliama. Pasijunta apgautas, jo žvilgsnyje blygsteli nuostaba, paskui neapykanta. Staiga suprantu, kad jis man niekada nedovanos savo atvirumo, bet nieko nedarau, kad pelnyčiau jo pasitikėjimą, išsklaidyčiau nerimą, leidžiu jam nueiti. Vienam.
Štai čia mano nusikaltimo pradžia nesutrukdžiau jam užsisklęsti,  neišteisinau, nors ir nenuteisiau. Palikau nežinioje. Neatsistojau greta, neprabilau apie savąjį, visai kitokį gyvenimo  supratimą nesmerkdama, tik parodydama, pakviesdama drauge, duodama suprasti, kad  juo tikiu. O jei būčiau mylėjusi? Nemeilė yra nusikaltimas. Nusikaltimas yra abejingai, neatsakingai liesti žmogaus sielą. Būna, kad ir tyla tampa nusikaltimu.

0

90

18.

Ir dabar, jau po gyvenimo, ne sykį prisimenu tą pirmąją mudviejų vasarą kaime slenka, slenka vaizdai, šviesūs ir žeidžiantys, juokingi ir graudūs. Kažkodėl daugiau tų blogųjų gal kad gerieji greičiau užsimiršta, nes jų neskauda?
Šeštadienio vakarą papalė po darbo parvažiuoja arkliais stačias ratuose, švilpaudamas pažįstamą linksmą motyvą ir jei ne žilas, baltas plaukų kuodelis lyg žvakės liepsnelė, pamanytum,  kad vaikėzas. Vežimą palieka kieme, arklius išveda ganyklon. Mamalė parklupusi prie inspektų rauna paskutinius, nuo ankstesnių turgų atlikusius, bet dabar vešliai subujojusius  pomidorų daigus, talpiai krauna juos į dėžes, palaisto. Rytoj važiuos į turgų, gal kas nors dar nupirks reikia iš kur nors prasimanyti pinigų, nes kolūkis juk pinigais nemoka, o už praėjusius metus papalė ne tik negavo nieko, bet dar liko skolingas, nes per daug sunaudojo avižų savo prižiūrimiems kolūkio arkliams. Noriu mamalei padėti, bet ji pavaro   nemokėsi!  Skaudu, tai nė nesakau, kad gi moku, mudvi su babūne drauge dirbdavom visus darbus, ji pirmoji Šilalėj pradėjo auginti pomidorus, žmonės ateidavę pažiūrėti, kas tai per augalas.
Liūdna. Sėdžiu ant ežios, stipriai apglėbusi rankom kelius ir tyliu. Mamalė pasijunta nejaukiai apeik patvorius, prilaužyk rabarbarų, nupjaustyk lapus ir suraišiok kotus pundeliais. Su malonumu imuosi darbo, prilaužau didelį glėbį, suraišioju dailiais pundeliais, bet anyta nuveria piktu žvilgsniu kas po tiek daug deda? Raišioju iš naujo. Paskui jau abi priraunam kelias dėželes gėlių daigų broliukų, serenčių.
Kitą rytą anksti papalė mokamai sukrauna dėžes į ratus, akivaizdu, kad tai daryta daugybę kartų, mamalė susinešioja terbeles su grietinės stiklainiais, sviesto gabalais po svarą, po visą kilogramą, patikimai tarp dėžių įspraudžia pintinę su kiaušiniais, tada dar kartą susišukuoja plaukus, susuka kuodą, prismeigia jį, pasiriša ryškią skarytę, įsiropščia į vežimą, sėdasi ant lentukės greta papalės ir vežimas nugirgžda keleliu tarp plaukėjančių rugių į turgų. Kaip aiškiai matau atminty tą vežimą keleliu į kalną, tas nugaras, ryškią motinos skarytę, pilką tėvo kepurėlę...
Ir jiems jau pranykus anapus kalvelės, mudu su vyru tebestovim kieme ir dar netikim, kad likom vieni, kol tarsi nubudę bėgam į pakalnę maudytis, taškomės, juokiamės. Dar ankstyvas rytas, nešilta, mudu susiglaudę sėdim ant kranto ir žiūrim į įžambiai saulės spindulių peršviečiamą gelmę, kur matosi keistas pasaulis: prieš užliejant slėnį vandeniu, šlaituose iškirto medžius, bet šakų neišvežė, dabar jos po vandeniu, apaugusios maurais ištisi labirintai ir toj raizgalynėj ramiai sau plaukioja žuvys, tarsi žinodamos, kad jokiam žvejui yra nepasiekiamos.
Paskui imuosi tvarkyti namus, bet išgirdusi, kad manasis skaldo malkas, virtuvėj iš kertės prie plytos durelių pasičiumpu kitą kirvį ir bėgu už daržingalio. Manasis ir geruoju prašo, ir pyksta, bet aš nenusileidžiu skaldom abu ir mums linksma.
Iš turgaus grįžta prisėdęs pilnas vežimas pakeliui pasiėmė dukters šeimą. Jos vyrą, jau prastypusį sūnelį ir trijų metukų dukrytę matau pirmą kartą. Namai prisipildo alaso, vaikų klegesio. Mamalė imasi pietums ruošti  iš pardotuvės parsivežtą menkę, o aš prisėdu pašalėly skusti bulves.  Pajuntu, kaip stoja tyla visa šaima bežiūrinti į mane, o mamalė ir sako na, bent vieną darbą moki. Negeras tas pagyrimas, nenuoširdžios šypsenos.
Tą kartą kliūva ne man vienai. Po pietų mamalė ima priekaištauti savo dukrai, kad ji apleidusi šeimą štai vyro marškiniuose trūksta sagos, sūnaus kelnių siūlė prairusi, juk vaikui gėda tokiom kelnėm vaikščioti. Priekaištauja ir vis dėbteli į mane, matyt tai užuominos ateičiai, kad žinočiau savo pareigas.
Dukra atsibara neužtenka laiko, o vyras ir pats gali įsisiūti sagas, armijoj tai tarnavo. Klausausi, klausausi jų ginčo, neiškentusi susirandu stalčiuj tinkamą sagą ir siuvu, nepaprašiusi švogerio nė nusivilkti marškinius. Tiek čia to darbo, ką ginčijosi, moša būtų pati padariusi. Pažvelgiu, iš arti švogerio akys linksmos, žaliai pilkos. Gražios. Artumas trikdo mus  abu. Virtuvėj vėl mirtina tyla. Sutinku angies žvilgsnį. Ne, mudvi nebūsim draugės. O gal aš tyčia tą sagą siuvau? Panorau patampyti liūtą už ūsų?
Angis susitvardo, nepasakiusi nieko pikto susirankioja saviškius vyrą, vaikus ir visa šeimyna kaip ančių pulkelis keleliu per kalvelę, pro tuos išplaukėjusius rugius nukrypuoja namo. Man nejauku, bet gal užsimirš? Ateity būsiu atsargesnė. Iš tiesų, susitikus sekantį kartą, visi linksmi ir niekas nieko neprisimena. Ir švogerio marškiniuose sagos visos, ir vaikų rūbeliai tvarkingi.

Sekmadienį mamalė su papale lieka namie, o mudu su sesers šeima visu pulku einam į šventę dvaro parke, klausomės dainų, stebim šokius, perkam saldumynus, limonadą; manasis daug fotografuoja. Šmėsteli mintis kodėl nesutinkam vyro draugų? Juk jis čia užaugęs, čia baigė mokyklą, o tarsi svetimas?
Diena praėjo puikiai! Kai pavakariop parsiradę į kaimą pasakojam įspūdžius, mamalė ir vėl nepraleidžia progos man įgelti viskas gerai, tik kokia gėda, mūsų marti kaip kokia samdinė su kartūnine suknele!
Susigūžiu, tarsi peršniota botagu. O aš taip gerai jaučiausi su nauju drabužėliu, pati, neturėdama siuvamosios, pasisiuvusi rankom. Paskui, jau sutemus, ilgai sėdžiu po obelim, bet niekas manęs nepasigenda. Liūdna, vieniša. Kai grįžtu vidun, manasis jau miega.

Vasara! Sekmadienio popietę mudu su vyru ir mamalė  išsiruošiam į gretimą kaimą pas kriaučių. Šeimos taryba nutarė, kad sūnui, būsimam daktarui, laikas pasiūdinti gerą kostiumą. Buvo nupirkta medžiaga, ją manasis nešasi pasibrukęs po pažasčia. Ir dabar akyse tas ėjimas takais per laukus, žydinčias pievas, kai kur jau šienaujamas oras tirštas nuo kvapų ir daugybė šviesos. Mamalė linksma, neįprastai šneki, pasakoja apie jaunas dienas, kaip jaunimas eidavę į vakaruškas, į kažkelintą kaimą taip, kaip mes dabar, takais per pievas, per laukus, dainuodami, susišaukdami.
Kriaučių sutinkam pareinantį iš tvarto, į didelį, platų kaip ližė, delną susirinkusį kiaušinius. Toks tikras kriaučius, raišas, su linksmais kipšiukais akyse ir palaidu liežuviu, iš kiekvieno žodžio sukurpiantis blevyzgą. Jiedu su mamale bendraamžiai, vis kuris pamini kažką, kas tik jiedviem žinoma ir kvatoja. Manasis apmatuojamas, skaičiai surašomi į storą, nušiurusį bloknotą, pagiriama medžiaga, sutariama diena, kada ateiti prisimatuoti ir kriaučius palydi mus iki vartų. Grįžtam tylėdami. Jau namie mamalė, tarsi atliepdama savo mintims, pasako liko pinigų, nupirksiu ką nors ir marčiai, kad bent ką turėtų gražaus. Reiktų, rodos, džiaugtis, bet man liūdna. Kitą kartą grįždama iš turgaus parveža man dovaną vilnonę, ryškiai geltoną skarytę su raudonom rožėm. Amerikoniška iš siuntinio.
Angis dovaną supeikia su tokia tik senom bobom per Velykas į bažnyčią eiti, o tu nori, kad jauna studentė mieste ryšėtų. Tik pinigus kaip į balą išmetei. Mamalės veide tokia gaili šypsena, ji su tokia viltimi žiūri į mane, kad nuoširdžiai sakau man patinka, ryšėsiu. Ir ryšėjau, daug metų, ir kai jau nebebuvau studentė, ir 1kai manasis jau buvo nebe manasis, ir anyta nebe anyta, ir dar ilgai ją naudodavau aprišti vaikams kaklus, kai suskausdavo gerklę tokia šilta, švelni, primenanti.

0


» Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems