Mano namai

»нформаци€ о пользователе

ѕривет, √ость! ¬ойдите или зарегистрируйтесь.


¬ы здесь » Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems


Sau ir kitiems

—ообщений 91 страница 109 из 109

91

19.

Sodybos pakraščiais auga penkios didelės, plačios trešnės Ц skiepai dar prieš karą parsivežti iš Vokietijos, kur jaunystėj papalė dvejus metus kaip jaunasis ūkininkas mokėsi sodininkauti. Uogos geltonos, didelės, saldžios, jų daug. Tarp šakų dūzgia vapsvos.
Rytoj Palangoj Rokas. Atlaidai.
Papale stovi  po trešne ir užvertęs galvą žiūri į uogas, negalėdamas jų pasiekti. Manasis atsineša kopėčias ir skabo iš pašakių, o aš karstaus po medžius, įsirangau iki pačių viršūnių Ц štai kada pravertė vaikystės pomėgis. Mamalė paėjėja toliau, įsitveria trobos kertės ir šaukiasi Dievo vardo Ц iškrisi, užsimuši! Priskinam pilną senovinį fanerinį lagaminą, kitą rytą palydim papalę, padedam nunešti iki autobuso Ц išvažiuoja į Roką. Daugybę metų taip, tik medžiai vis didyn, o patys vis senyn, vis sunkiau nuskinti. Ir taip daug uogų lieka paukščiams.

Baigiantis vasarai, praėjus darbymečiui, visa šeima kasmet važiuojanti prie jūros. Rytoj! Išklausyta prognozė Ц be lietaus. Mamalė atsiveda kaimynę, parodo, kuo pašerti paršiukus, palesinti viščiukus. Tik dieną, vakare jau sugrįšim. Niūniuodama skubinasi per kiemą iš ubladės į namus, iš namų į ubladę, suruošia lauknešėlį maisto. Surenku skalbinius nuo virvės. Papalė šveičiasi išeiginius batus.
Ц Sūnau, o kuriuos marškinius tu vilksiesi? Duok, išlyginsiu. Ц tai klausia mamalė ir dėbteli į mane. Mudu susižvalgom, juokiamės:
Ц Mamale, pratinkis, sūnus jau turi, kas jo marškiniais pasirūpina...
Juk, rodos, nenorėjau užgauti, bet mamalė įsižiūri į mane suapvalėjusiom, giliom akim, matau, kaip jose kaupiasi ašaros, virpteli smakras ir ji išbėga raudodama. Pasijuntam nejaukiai. Manasis nuėjęs bando raminti, bet tik įpila žibalo į ugnį. Aš nė nemėginu. Paskui papalė nueina, atsisėda greta ant suoliuko ir tyli. Rauda rimsta. Jiedu ilgai patyliukais apie kažką kalbasi.
Kitą rytą mamalė atsisako važiuoti, jokie atsiprašymai ir įkalbinėjimai negelbsti. Nuo kalvelės atsigrįžtu Ц stovi tokia vieniša kieme, pasikišusi rankas po murzina prijuoste. Jaučiu žvilgsnį į nugarą. Kokį? Piktą? Graudų? Džiaugsmo kaip nebūta.
Kai prisimaudę jūroj, pavargę sukrintam ant smėlio ir aš užsimerkusi mėgaujuosi šiluma, pajuntu rankas, liečiančias mano krūtis. Krūpteliu Ц angis pergalingu žvilgsniu žiūri į mano vyrą:
Ц Juk sakiau, ji nėščia!
Vėl užsimerkiu, nieko neatsakau, bet juk manęs nė neklasia. Šypsausi.
Manasis kažkodėl neigia akivaizdų dalyką. Taip, aš jau nėščia ir man gera. Man visai nesvarbu, ką galvoja angis, mudu žinom tiesą, tik nesuprantu, kodėl jis meluoja. Kam to reikia? Šmėsteli mintis Ц gal ir man meluoja? Tikriausiai. Bet apie tai pagalvosiu kada nors vėliau, būtinai jo paklausiu, privertusi žiūrėti į akis, o dabar man ramu ir gera šniokščiant jūrai ir vyro žvilgsniui glamonėjant mano jauną kūną su brinkstančiomis krūtimis, bet dar lygiu, paslapties neišduodančiu pilvu. Nežinau, ar noriu kūdikio, apie jį beveik negalvoju, bet man džiugi ta žinia, jaučiuosi pakylėta virš viso pasaulio. Moters lemties išsipildymas Ц nuostabiausia, kas gali nutikti.

Kitą savaitę lyja kelias dienas iš eilės, lindim namie, mokomės. Kai mokytis nusibosta, pasiimu knygą, bet trikdo, kad mamalė vis ateina ir ateina į kambarį, žiūri į mane su priekaištu, bet nieko nesako. Negana mama visą vaikystę persekiojo už skaitymą, turėdavau slapstytis, tai dabar ir anyta aiškiai nepatenkinta. Surizikuoju, pasiūlau jai Žemaitės tomelį Ц čia rašoma apie kaimą, paskaitykit, gal patiks.
Atsakymas apstulbina:
Ц Aš nemoku skaityti...
Negaliu patikėti. Papalė pritardamas linkteli galvą:
Ц Perskaito tik didžiosiom raidėm parašytus gatvių, parduotuvių pavadinimus. Pasirašo padėdama tris kryželius.
Visą korespondenciją veda papalė, jis ir laikraščius garsiai paskaito.

Nė nepastebėjau kada papalė sodo pakrašty sukasė plačią ilgą lysvę Ц pasisodinkit braškių, kitąmet atvažiavę rasit uogų. Sodinam Ц vyras kasinėja tinkamus daigus iš seno braškyno, o aš daigstau. Kai darbą baigiam, papalė nuėjęs ilgai stovi prie lysvės, net pasilenkdamas kažką apžiūrinėja. Parėjęs klausia kodėl pagilinau vagas, o kai atsakau, kad taip reikia, nes žemė drėgna, sunki, daigai, jei pasitaikytų lietingas ruduo, per žiemą iššustų, nusišypso. Mamalė žiūri nustebusi. Su nuoskauda galvoju Ц ko nepadarė mano noras mylėti, įveikė darbo mokėjimas. Archaiškas valstietiškas geros marčios modelis Ц ne veltui mamalė vis kartoja posakį, kad iš kaktos gražumo ant duonos sviesto netepsi.

Paskutinis rytas kaime. Nubundu anksti, bet kieme jau girdžiu kalbantis Ц iš tiršto rūko dusliai atsklinda mamalės balsas, tai pritylantis, nutolstantis, tai vėl priartėjantis. Mane apima džiaugsmas Ц šiandien važiuosim į Kauną, poryt rugsėjo pirmoji! Pašoku iš lovos, plačiai atveriu langą Ц į tą baltą miglą, į artėjantį rudenį, į studentiškas dienas. Kaip viso to pasilgau! Bet čia mano sąmonę pasiekia mamalės dudenimas, proverksmis, besiguodžiantis Ц ir ką  tu, sūnau, padarei, kaip tu su tokia gyvensi, juk matai, kas per žmogus Ц ne gyvenimui, per visą vasarą nė karto putros neišvirė, nesupranta, kad vyrui patarnauti reikia, vis su knygelėm, su siuviniu, virbalais, o darbo nesiima. Kad bent vaikų nebūtų, galėsi išsiskirti, dabar daug kas taip daro.
Manasis kažką sako, panašu, mėgina prieštarauti, bet nenugirstu jo žodžių, nes pastatęs krepšį su obuoliais ant suoliuko vėl paskui mamalę eina į daržą. Grįžta prirovęs morkų, o mamalė kiek apimdama laiko rankose keletą gražių didelių bulvių, plauna jas palašo vandeny, surinkusi bruka sūnui į rankas Ц paimk, įsidėk, bent pats rytais išsikepsi, juk moki. Matai juk, žmona anksčiau nepasikels, vyrui pusryčių nepaduos. Ne to lizdo paukštis! Ne to medžio birbynė! Ц ir balse jau aiškiai girdisi ašaros. 
Pasitraukiu nuo lango, kad nepamatytų, prisiglaudžiu prie sienos. Man graudu, man norisi verkti, man norisi būti ne čia Ц kažkur toli toli. Nepamilo! Ne to lizdo paukštis! Ne to medžio birbynė! Bet kažkas čia ne taip. Staiga suprantu, kad aš čia niekuo dėta Ц tai iš skausmo anyta taip, iš rūpesčio, iš ilgesio, apėmusio sūnui dar nė neišvažiavus, iš nuoskaudos, kad jis bus taip toli, kur ji  negali pasiekti jo topoti, o aš, nevertoji, būsiu su juo kartu.
Neišsiduodu girdėjusi. Nelabai kam ir terūpiu Ц mamalė krauna, talpina kaimo gėrybes, vis nurodydama sūnui ką valgyti pirma, kas gali pastovėti, o manęs tarsi nebūtų. Tėvui nematant parodo manajam žalią trirublę, įkiša ją į lagamino kišenėlę Ц čia aš nuo savęs, tau Ц ir dirsteli  į mane. Suprantu Ц nesikėsink į tai, kas ne tavo.
Po truputį anyta rimsta, baigiant pusryčiauti jau visai nepiktai sako, kad dabar žmonės gyvena nebe taip, kaip anksčiau, žmonos nebesirūpina vyrais, todėl tiek daug šeimų skiriasi.
Ц O kodėl tik žmonos turi rūpintis vyrais, o vyrai žmonomis Ц ne? Juk žmonos dabar dirba ir uždirba tiek pat, kiek vyrai?
Anyta neatsako, gal nė neišgirdo Ц mąsto kažką savo.
Į stotį lydi visa šeima. Kai jau ruošiamės lipti į traukinį, mamalė vėl susigraudina, apsikabinam nuoširdžiai, tylėdamos. Nubraukiu ašarą jai nuo skruosto. Nusišypso, graudžiai.
Pilnutėlis traukinys sunkiai išpūkščia iš stoties, paskui kantrai stoja visose stotelėse, kažkokiu stebuklu sutalpindamas visus laukiančius, o apie pusiaunaktį skambi, jaunatviška žemaitiška šnekta žadina Kauną Ц sugrįžo žemaitukai studentai.

0

92

20.

Institute  mudviejų laukia blogos naujienos Ц vyrui skirta vieta bendrabuty bendram vaikinų kambary, man iš viso neskirta, nes studentų sąraše mano pavardės nėra, ir toliau lieku kandidate. Nepaskirta ir stipendija. Kodėl? Juk dekanato atstovas per vestuves viską žadėjo, o sesiją išlaikiau penketais Ц kiti grupės draugai, buvę kandidatai, jau studentai, nors egzaminus išlaikė prasčiau? Kodėl?
Vyrui nesakau, bet man aišku kodėl Ц tėvelis buvęs politinis kalinys, dėl to ir iš karto studente nebuvau priimta, ir dabar tyčiojamasi.
Ieškoti teisybės nėra kada Ц sekančią dieną visą mūsų kursą dviem mėnesiam išveža į kolūkius. Vakare, jau pritemus, mūsų berželiais apkaišytas sunkvežimis sustoja prie nedidelio medinio namo Ц buvusios pradinės mokyklėlės, kuri iškelta į naujai pastatytą didelę mokyklą. Čia gyvensim. Esam kažkur greta Švėkšnos. Rausim linus.
Pirmą vakarą grupėj įsiplieskia konfliktas Ц kur gyvensim mudu, vaikinų ar merginų kambary, nes jie, kambariai, tik du. Kažkas pasiūlo protingą išeitį Ц man gyventi su merginom, vyrui su vaikinais, bet manasis griežtai pasipriešina Ц mes šeima! Aš į ginčą nesikišu, stebiu draugus Ц man juokinga. Liekam merginų kambary.
Valgyti mus vežioja į netolimą sodybą, kur yra didelė ubladė, ten  stovi patogus, ilgas stalas, suolai, tokie pat ir kieme po medžiais, ten valgom kai gražus oras. Maistą ruošiam patys, kasdien eilės tvarka po du nevažiuojam į laukus ir tampam virėjais. Maitina  sočiai, mums papjatas bekonas, kasdien atveža daržovių, obuolių, pieno Ц neribotai. Orai gražūs, tai ir darbas nevargina. Man patinka rauti linus, patinka draugų šurmulys, geras, sveikas nuovargis. Kad ne tas rūpestis kur gyvensim grįžę, ar tėvelis sutiks ir toliau mane remti! Niekam neprasitariu, kad lakiuosi, bijau, kad nepaliktų pastoviai dirbti virtuvėje, man tai būtų tikra kankynė.
Aš vyturys, nubundu anksti, kai dar visi miega, tylutėliai išeinu, atsisėdu ant slenksčio ir svajoju. Tos priešaušrio valandos man labai brangios, tik tada galiu pabūti viena.
Sekmadienio rytą nubundu kaip paprastai ir nustembu neradusi savojo šalia. Atsikėlęs jau, matyt, seniai, nes pagalvė atvėsusi. Kur išėjo? Gal ir jam, kaip man, norisi pabūti vienam?
Mergaitės miega nepribudinamai, nes tik gerokai po pusiaunakčio parsirado iš šokių kaime, pilnos įspūdžių dar ilgai negalėjo nurimti, kalbėjosi, juokėsi. Už sienos, antrajam kambary, taip pat ilgai šurmuliavo vaikinai, sumigo tik paryčiui.
Manasis griežtai atsisakė eiti į šokius ir mokyklėlėj visą vakarą buvom likę vieni. Bandžiau išklausti, kodėl nenori eiti, bet jis tylėjo, tai ir aš nepasisakiau, kad nemoku šokti. Nejau ir jis? Kaip mažai mudu žinom apie vienas kitą.
Parėjo, išniro iš miglos, prisėdo šalia. Tylim. Rytas ramus, aušta lėtai, migla pirma nusidažo geltonai, paskui pro ją prasimuša saulė ir išryškėja dantyta miško linija, tolimesnės sodybos, netoliese garuoja juodas, vakar suartas laukas. Tokia tyla! Manasis tyli, tai ir aš nesiteirauju, kur buvo.
Pietaujant vadovas ima klausinėti, kodėl be leidimo išėję į šokius, kodėl taip vėlai parėję. Draugai nesislepia Ц o kas čia blogo? Paskui savo tarpe aiškinasi, kaip vadovas galėjo sužinoti, kas pasakė. Visų akys  nukrypsta į manąjį, bet jis ginasi. Man atrodo neįtikima, kad jis būtų galėjęs taip padaryti ir aš jaučiuosi draugų užgauta, stoju savojo pusėn.
Dar ilgai šurmuliuoja visi, ginčijasi, kol nutaria, kad drauge su mumis negyvens, tegu deda mus kur nori. Šeima tai šeima, tegu ir gyvena atskirai. Delegatai siunčiami pas vadovą ir vakarop mudu persikraustom į netoliese esančios sodybos senos dviejų galų trobos verandą. Man visai nebejuokinga. Nors kasdien dirbam, einam pietauti, važiuojam, grįžtam iš laukų drauge su visais, jaučiuosi kaip tremty, su mumis niekas nesikalba ir mane tai labai slegia. Ir tarp mudviejų juodas katinas perbėgęs, kažkokia siena stovi, kažkas, ko nepasakėm. Jaučiu jo pyktį ir nesuprantu už ką. Neklausiu Ц jei norės, pasakys pats. Tyli. Galimybė prabilti mažėja su kiekviena diena. Draugai po truputį užsimiršta, ima kalbėtis, bet aš atsakau tik žodžiu kitu Ц ne, nepykstu, o ir nepykau, tiesiog skaudu, o paskui ir nebepasigendu. Daug sunkiau ištverti tylint su savuoju Ц visas dienas, visas naktis ir aš su ilgesiu atsimenu mūsų vasaros naktinėjimus kaime prie Babrungo jūros, kai jis atvirai kalbėdavo, kalbėdavo. Rodos, dabar jau galėčiau suprasti viską, jei pasakytų, bet tylos suprasti  negaliu.
Tai darosi nebepakeliama ir aš kiekvieną laisvą valandėlę, nenorėdama likti dviese su savuoju, viena išeinu klajoti po apylinkes, netoliese susirandu jaukų beržynėlį, sėdžiu ant kelmo, skaitau ir po truputį toks gyvenimas man  ima patikti, nebekreipiu dėmesio nei į draugų abejingumą, nei į piktus savojo žvilgsnius. Kodėl turėčiau kankintis, jaustis kalta? Juk aš nėjau draugų skųsti, juk neslepiu, neturiu ką slėpti nei nuo draugų, nei nuo savojo, kodėl mane teisia? Pagal principą ДMūž i žena Ц adna satanaУ? (Vyras ir žmona Ц tas pats šėtonas).
O jei būčiau jį prakalbinusi? Tikrai būčiau, jei būčiau mylėjusi.
Kartą mane, praeinančią pro nuošalią sodybą, pakalbino ne ką už mane vyresnė moteris, pasikvietė į kiemą, vedžiojosi po sodą, rodė gėles, o paskui sėdėjom verandoj, valgėm kriaušes ir kalbėjomės Ц apie kaimą, apie gyvenimą vienkiemy žiemą, apie jos neišsipildžiusią svajonę mokytis Ц buvo vyriausia šeimoj, reikėjo dirbti. Ir aš nejučia papasakojau kai ką apie save ir prasitariau, kad laukiuosi. Kaip ji apsidžiaugė!
Ц Tik nebijok, jei duoda Dievas dantukus, duos ir duonos, kaip nors išvargsit, išauginsit. Man neduota, niekada neturėsiu vaikų...
Štai tada aš pirmą sykį pajutau nerimą Ц kaip išauginsim? Kai vaikutis gims, mūsų dar lauks daugiau nei ketveri studijų metai. Kaip?
Moteris palydėjo mane keleliu, atsisveikinant įdavė stiklainį medaus Ц tau reikia. Paskui dar kelis kartus susitikom, tokios artimos pasijutom, kaip seserys, o kai mes jau ruošėmės važiuoti namo, tamsią, dulksnotą dieną ji pasikvietė manąjį  pasigauti dvi žąsis Ц vežkitės  gyvas, kada norėsit, tada nusipešit, pagalvėlę ateinančiam iš plunksnų, pūkų pasidarysit...
Padėkojau nuoširdžiai. Ir draugų patyčios neskaudino Ц aš jau žinojau kažką, ko jie dar nežinojo. Taip ir pargirgsėjom į Kauną berželiais kaišytu sunkvežimiu, jau vėlų rudenį.

0

93

21.

Sekančią dieną nuėjus į paskaitas, koridoriuj kaktomuša susidūriau su kurso prodekanu. Pastojau kelią Ц skirkit man kelias minutes, reikia pasikalbėti. Buvo bekviečiąs į kabinetą, bet persigalvojo, pasivedėjo į pašalį ir, nė iki galo neišklausęs manęs, kategoriškai atkirto Ц kol kas nieko nesitikėk, gal tik po žiemos sesijos.
Ц Kodėl?
Priėjo mano vyras, atsistojo greta manęs ir taip pat perklausė:
Ц Kodėl?
Vietoj atsakymo pasipylė priekaištai Ц mes esą nesusipratę akiplėšos, nespėję susituokti, kas jau savaime nepateisinama, kol nebaigę studijų, ir jau nesigėdijam ateiti su reikalavimais. Žmonės dešimtmečiais laukia, kol gauna butą. Štai jo brolis, jau dveji metai kaip vedęs, bet kol baigs aspirantūrą su žmona gyvena atskirai. Kodėl mes negalim?
Mėginu aiškinti, kad atskirai gyventi per menkos mūsų pajamos, gaminant maistą patiems būtų pigiau. Kad kokios, būčiau prasitarusi ir apie nėštumą, bet  sulaiko negera nuojauta Ц jis tik pasijuoks, įrašys ir tai mums į nuodėmes, pasityčios. Noriu apginti  negimusį savo vaiką, todėl nepasakau.  Prodekanas piktinasi:
Ц Kokie niekai! Neturiu apie ką su jumis kalbėti, o ypač su tavim Ц ir baksteli į mane pirštu Ц džiaukis, kad iš viso leista mokytis. Tokiems, kaip tau tik patylėti.
Nebepaklausiu Ц kokiems? Ašaros supaudžia gerkę, išdavikės ašaros, taip nelaiku.
Prodekanas nusisuka ir nueina, piktas, kažką bambėdamas.
Parėję namo nieko gudriau nesugalvojam Ц kieme, tuščiam lentiniam patėvio garaže, pasistatom seną mano tėvų vedybinę lovą ir apsigyvenam kaip čigonai. Buvo lapkritis, šaltas, darganotas, kaip ir priklauso lapkričiui. Dienas leisdavom institute, skaitykloj, namie būdavom nebent tom dienom, kai mama su patėviu išeidavo budėti. Į savo irštvą sugrįždavom tik nakvoti. Įpusėjus gruodžiui vieną naktį mus apipustė, bet ir tai nenugąsdino Ц džiaugėmės pirmu sniegu, juokėmės, išbėgę į kiemą svaidėmės gniūžtėmis. Jaunystė daug pakelia.
Baigiantis semestrui didžiojoj auditorijoj vyko kurso susirinkimas. Surengė jį dekanatas Ц aptarti mokymosi rezultatams, o teisingiau Ц pagraudenti, pagąsdinti artėjančia sesija. Ir gąsdino! Prodekanas griaudėjo, trankydamas katedrą kumščiu, aiškino, kokie mes nesąmoningi elementai, nors  mums sudarytos puikiausios sąlygos, nejaučiam jokios atsakomybės, pareigos mokytis, dykaduoniaujam. Ar bent žinom, kiek valstybei kainuoja mūsų mokslas, ar esam dėkingi partijai ir vyriausybei? Dabar esąs pats laikas susirūpinti ir imtis darbo, nes sesija bus sunki ir jokių nuolaidų nebus, net jei pusei iš mūsų tektų išvažiuoti namo. Ir t.t. Tarsi būtume kokie nusikaltėliai. Auditorija tylėjo Ц ne iš susidomėjimo, iš pasipiktinimo, niūriai, iš padilbų žiūrėdami į tuščią lentą ant sienos priešais.
Mudu buvom atėję į didžiąją auditoriją su paskutiniaisiais, kai jau nebebuvo laisvų vietų, įėję pro viršutines duris likom stovėti prie barjero. Kai prodekanas sykį ypač garsiai sugriaudėjo, man tai pasirodė labai juokinga ir aš nusišypsojau Ц kaip tik tuo metu, kai jis pažvelė aukštyn. Jo pyktis padvigubėjo.
Pavėlavęs į auditoriją atėjo mūsų grupės vadovas, marksizmo katedros vedėjas Zaksas, prisėdo greta grupės seniūnės, apžvelgė auditoriją. Mudviejų žvilgsniai susitiko, linkterėjo pasisveikindamas. Apie kažką pasikalbėjo su seniūne, o paskui, jau susirinkimui baigiantis, išėjo į tribūną. Po prodekano griaudėjimo, tyli jo kalba netikėtai sudomino ir stojusi tyla jau buvo  kitokia. O jis kalbėjo apie tai, kad jaunus žmones reikia gerbti, tikėti jais, kad jie nėra jokie nusikalėliai ir jų nereikia žeminti ir užgaulioti. Ir reikia pagalvoti, ar viską padarė ir instituto vadovybė, kad studentai galėtų sėkmingai mokytis. Čia papasakojo apie mudu Ц ar žinot, kokiom sąlygom gyvena jauna šeima, kuriai buvo daug pažadėta, bet niekas netesėta? Auditorija plojo, o man taip vaikiškai pagailo savęs, ašaros nejučia tekėjo skruostais. Manasis stovėjo greta ir piktai šnypštė Ц liaukis, juk į mus visi žiūri, bet pats vos tvardė ašaras.
Kai tą vakarą vėlai parsiradom nakvynėn, mama papasakojo, kad buvusi atėjusi studentų profsąjungos komisija pažiūrėti kaip mes gyvenam ir niekaip negalėjo patikėti, kad mudu miegam štai tame  vieninteliame laisvame grindų tarpelyje tarp stalo ir spintos, kur vargiai įsitenka sudedama lovelė Ц mama nedrįsusi nuvesti komisiją parodyti, kur mudu gyvenam iš tikrųjų.
Kitą dieną mane pakvietė į dekanatą, vyras nusekė drauge. Su prodekanu kalbėjomės sekretorės Marijos Cvirkienės kabinete. Tai  buvo tokia siaura patalpa su langu tolimojoj sienoj, į kurio palangę atsirėmęs prodekanas laukė mūsų, ir prie durų stovinčiu stalu, už kurio sėdėjo Marija, žvelgianti į mudu su dideliu nerimu. Mes stovėjom tarp jų, nenorom atsukę Marijai nugaras ir klausėmės vėl kartojamos prodekano maldelės, kokie esam nesusipratėliai, nesimokom, tik visko reikalaujam ir kaip jam esą sunku dirbti, nes už viską esąs atsakingas. Tokiu pat piktu tonu atkirtau:
Ц Jei visi studentai taip elgtųsi ir taip mokytųsi kaip aš, jūsų pareigybės iš viso nereikėtų.
Išgirdau, kaip man už nugaros aiktelėjo Marija:
Ц  Mergaite, kaip kalbi su prodekanu!
Atsigrįžau į ją, dabar jau atsukdama nugarą prodekanui ir toliau kalbėjau tik jai vienai:
Ц Bandžiau sykį kalbėti mandagiai, bet jis nesupranta. Nebeturiu ką prarasti. Štai, baigiasi gruodis, o aš per šlapdribą vaikštau šitaip Ц ir parodžiau šlapias basutes su nutrūkusiu dirželiu. Ц Aš negaunu stipendijos, nežinau, kas tai yra sočiai pavalgyti. Mūsų lovą garaže apipusto. Man netrukus gimdyti. Juk neprašau nieko ypatingo, tik to, ką turi didžioji dalis pažangių studentų Ц stipendijos, bendrabučio...
Dėbtelėjau į prodekaną ir neatsisveikinusi išėjau. Vyras kaip šešėlis išsekė paskui, jo akyse buvo nuostaba Ц panašu, ėmė suvokti, kokią akiplėšą vedė, sužinojo, kad galiu būti arši.
Nuo sekančios dienos jau buvau studentė, man buvo paskirta stipendija, mums abiem su vyru išmokėtos po dvi vienkartinės pašalpos ir paskirtas kambarys bendrabuty Ц tiesa, ne tas, didelis ir šviesus, iš kurio prodekano brolis, aspirantas, išsikraustė į jo keturių kambarių butą, bet kitas, ketvirtam aukšte, mažutis, su langu, įspraustu tarp pastato fligelio ir kamino išsikišimo; į jį niekada neįspįsdavo saulė, o norint išvėdinti, reikėdavo pasitikrinti iš kurios pusės vėjas, kad neblokštų dūmus į  kambarį. Iki mūsų tai buvo patalpa laikyti valytojų šluotoms, kibirams ir kitokiam inventoriui.
Kokie buvom laimingi!
Stumdėm lovas, spinteles savo kambarėly ir vienaip, ir kitaip, kaip išmanydami mėgindami sukurti namų jaukumą, atsinešiau iš mamos negausius savo rankdarbius, pasimerkėm gėlių. Dienos bėgo auditorijose, o dažną naktį praleisdavom tam pačiam bendrabučio aukšte buvusioj fotolaboratorijoj spausdindami nuotraukas Ц vyras lankydavosi studentų renginiuose, fotografuodavo, taip bent rublį, kitą prisidurdavom prie šeimos biudžeto Ц manojo stipendijos ir tėvo man duodamų 20 rublių.

Sykį Žaliakalnio turguj pamatėm iš vytelių pintą vaikišką lovytę Ц Aklųjų kombinato dirbinių pardotuvėlėje. Lovytė man labai patiko ir, svarbiausia, buvo labai pigi, viso labo 6 rb. Nusipirkom, nors vyras bandė mane atkalbėti, ieškodamas visokių kliaučių, o neperkalbėjęs pasibruko ją po pažastim ir patekom leidosi į bendrabutį, palikęs mane vieną Ц jam buvo gėda eiti greta manęs, storos, nevikrios, jau dienų gale ir dar nešantis vaikišką lovytę. Tėvu negimstama, juo reikia tapti.

Rašau dabar apie visa tai tarsi stambiais štrichais šaržuočiau savo gyvenimą. Toje mūsų kartos kasdienybėje bandoma atrasti dėsningumus, okupacijos žiaurumus, bet aš negaliu to paliudyti Ц joks okupantas nebuvo kaltas dėl to, kad lietuvis piemengalis komjaunimo sekretorius uždėjo savo veto ir nebuvau priimta mokytis studente ir jei ne jo didenybė atsitiktinumas, ne mano tėvo  jaunų dienų draugystė su rektorium ir šio žmoniškumas, taip ir nebūčiau tapusi gydytoja. Kuo dėtas okupantas, kad menkysta prodekanas darė viską, kad apkartintų man gyvenimą Ц menkystoms būdinga rodyti savo galią, ypač prieš negalintį apsiginti. Ir jau visai nesuprantama, kad būtent iš marksizmo katedros vedėjo sulaukiau užtarimo. Žmogiškasis faktorius Ц diktatūros, okupacijos laikosi ant niekingų, savanaudžių asmenybių Ц kaip dažnai tas užsimaskavęs vidinis priešas būna daug žiauresnis, negu išorinė okupacija ar vidaus diktatūra. Visais laikais. Ir šiandien.

0

94

22.

Atėjo ir praėjo baisioji antro kurso žiemos sesija su anatomijos ir histologijos egzaminais, po kurios dar keletas draugų išvažiavo namo. Mano vyras, kaip ir buvau laidavusi, anatomijos egzaminą išlaikė ketvertui ir nė iš vieno dalyko neturėjo skolų. Gyvenimas stojo į vėžes, bet netrukus ramią dienų tėkmę sudrumstė gandai, kad priimtas įstatymas Ц studentus vaikinus šauks į armiją. Buvo sunku patikėti, vis dar vylėmės, kad tai netiesa, bet atėjo skirta diena ir visi grupės vaikinai nuo pat ryto išėjo į karinį komisariatą. Tylu, neramu tapo institute, dar tyliau bendrabuty, niekam nesinorėjo lindėti kambariuose, tai kaip vaiduokliai klajojom,  būriavomės koridoriuose, sulaukę sugrįžtančių išklausydavom nuosprendžius Ц išsisukau arba išeinu, iš lūpų į lūpas keliavo pasakojimai apie tai, kaip vyksta atranka. Niekam nekilo mintis klausti kaip išsisukai, kas kaip išmanė, taip save ganė. Ilgai nesiskirstėm, kol, jau naktį, grįžo paskutiniai, tik negrįžo manasis. Dabar jau viena klajojau po bendrabutį, ilgai sėdėjau ant priebučio laiptų nuo kalno žvelgdama į naktinį Kauną, su siaubu galvodama kaip gyvensiu, jei liksiu viena, kaip auginsiu kūdikį, kuriam jau netrukus laikas gimti. O ir vyro buvo gaila, jis nė už ką nenorėjo eiti į armiją, tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl stojo mokytis, bet štai neganda pasivijo ir čia.
Paryčiais sugrįžau į kambarį, būdravau vis dar klausydamasi žingsnių už durų Ц savąjį pažinčiau iš tolo, bet reti praeiviai vis ėjo pro šalį. Prisnūdau. Prabudau tik kai vyras nenusirengęs prigulė šalia ir pravirko Ц graudžiai, vaikiškai, nepaguodžiamai. Supratau Ц išeina.
Ц Kodėl taip ilgai negrįžai, kiti jau seniai parėjo?
Jis ėmė kalbėti Ц nerišliai, teisindamasis, kažko nepasakydamas, lyg pats mėgindamas suprasti, kas atsitiko, ką padarė ne taip, lyg pildydamas pareigą man viską paaiškinti, bet kartu ir neišsiduoti Ц kažko, ko man nepriklauso žinoti. Kalbėjo, kalbėjo, pats susipainiojo savo kalbėjime, staiga susirangė į kamuoliuką ir pusėj žodžio užmigo. Iš to nerišlaus jo sapaliojimo  nesupratau nieko tikro.
Rytą nė mintis nekilo eiti į paskaitas. Kai manasis nubudo, jau buvo įdienoję. Nustebo, kai paklausiau, kada turės išeiti:
Ц Iš kur ištraukei, kad išeinu? Lieku.
Dabar nustebau aš. Mėginau išklausti, kaip viskas buvo, bet jis užsisklendė savy Ц taip ir nepapasakojo, kas gi tą naktį įvyko kariniam komisariate, kodėl taip ilgai negrįžo ir kaip sugebėjo išsisukti. Ta tema liko tabu ilgiems metams, net tada, kai man jau viskas buvo žinoma, ji slėgė vyrą ir skaudino mane nepasitikėjimu. Jaučiau, kaip jam sunku, bet niekada daugiau nebepamėginau išklausti Ц gal visai kitaip būtų pasisukę abiejų gyvenimai?
Jonuškos taip pat į armiją nepašaukė. Jis jautėsi ramus Ц iš anksto buvo pasiruošęs atsarginį variantą Ц fiktyvius įrašus ambulatorinėje kortelėje, jo gyvenime viskas buvo numatyta, apgalvota. Juodviejų su Adeliuke draugystė nutrūko neprasidėjusi. Ji tai skaudžiai išgyveno, nepajėgė mokytis ir, neišlaikiusi pavasario sesijos, liko kartoti  kurso. Mudvi retai besusitikdavom. Žinojau, kad vėliau nurimo ir puikiai  baigė mokslus.

Jau buvo kovo pabaiga, bet pavasaris neįpastai vėlavo, murzinas sniegas tebeslūgsojo gatvių pakraščiais, naktimis trukteldavo šaltelis, rytmečiais tvoros, medžiai būdavo šerkšnoti. Vieną penktadienio popietę pasijutau keistai, apėmė kažkoks nerimas, blaškiausi po mūsų kambarėlį nerasdama sau vietos, nenusitverdama jokio darbo. Mielai būčiau niekur nebėjusi, bet mudviem dar priklausė paskutinis budėjimas Klinikų chirurginiame skyriuje nuo pavakarės iki pusiaunakčio, sanitarių pareigose Ц slaugyti ligonius po operacijų, prausti, maitinti, nešioti basonus.
Išėjom pėsčiomis. Kuo arčiau Klinikų, tuo man darėsi aiškiau, kad tai ne šiaip sau nerimas ir kad reikia apsispręsti, ar man eiti į budėjimą, ar pro kitas duris Ц į akušerinį skyrių. Prie durų sugalvojom mesti kapeiką Ц burtai lėmė eiti gimdyti.
Nuėjau į priėmimo skyrių. Prieš keliantis liftu į akušerinį, sesutė klausia:
Ц Gal nori atsisveikinti su vyru? Tebelaukia koridoriuj.
Buvau besukanti durų linkui, bet, laimei, sienoj buvo veidrodis, o jame pamačiau žmogystą ir ne iš karto atpažinau save Ц valdiški, išblukę, suskalbti ligoninės rūbai kur per trumpi, kur per gerą sprindį nesueina, viena šliurė juoda, kita mėlyna, abi kiauros. Nusikvatojau.
Ц Ko? Ц klausia sesutė.
Ц Neisiu Ц sakau Ц atsisveikinti, juk tokia paskui visą gyvenimą vyrui vaidensiuosЕ
Paskui buvo ilga  naktis, kurios neįmanoma pamiršti  Sužinojusi, kad esu studentė medikė, akušerė paprašė pagalbos, nes buvo kelios gimdyvės, o gydytojas ir antroji akušerė vis negrįžo iš operacinės, kur pakartotinai buvo operuojama moteris, ilgai gulėjusi nėštumo patologijos palatoje. Po pirmos operacijos ją buvo parvežę į skyrių,  gimęs sūnelis.
Aš ją mačiau. Ji visai nesidžiaugė, niūriai tylėjo, dar sunkiai busdama po narkozės, staiga sugriebė piniginę, apdalino sanitares pinigais, o akušerės paprašė pasakyti vyrui, kad sūnelio niekam neatiduotų, augintų pats Ц vestų gerą moterį, kuri jam padėtų. Žiūrėjau į ją, tokią gražią, jau su sidabro gija plaukuose ir nesupratau, kas vyksta. Gydytojo žvilgsnis buvo susirūpinęs, jis nesitraukė nuo ligonės, o netrukus ją vėl išvežė į operacinę. Po kelių valandų atėjo gandas Ц mirė. Retas sutrikusio kraujo krešumo atvejis.
Akušeriniam skyriuj gyvenimas nesustojo, kaip nesustoja niekada.
Tokia tuomet dar iš manęs tebuvo medikė Ц antras kursas, apie žmogaus gimimo misteriją nežinojau beveik nieko. Akušerė, rami, patyrusi moteris neskubėdama nurodinėjo man ką ir kaip daryti ir mudvi beveik vienu metu priėmėm kūdikius. Abi moterys pagimdė mergaites. Tas naujagimių verksmas sukrečia. Man tai buvo pirma patirtis, nė neslėpiau džiaugsmo ašarų, o akušerė žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Apie save man nebuvo kada galvoti.
Apie pusiaunaktį nuėjau į tuščią, tamsią palatą, pro kurios langus matėsi vartai, galinė autobusų maršrutų stotelė Ц grupės draugai o su jais ir manasis, po budėjimo ėjo namo, nuo vartų atsigrįžę dėl visa ko pamojavo man, nors juk tikrai negalėjo manęs matyti, ir nubėgo į paskutinį autobusą. Pasijutau vieniša, palikta, lyg kitame pasaulyje, bet rami Ц niekas už mane. Kai pagaliau suvirko ir mano pirmagimė dukrytė, virš Žaliakalnio stogų Kleboniškio miškų linkui jau ritosi ką tik patekėjusi didelė, skaisti, šalta pavasario lygiadienio saulė. Prasidėjo naujas būties ratas. Tapau motina, visam.
Buvau paskutinė tos nakties gimdyvė. Naktį budėjusios moterys ruošėsi perduoti pamainą, tvarkė dokumentus. Pakvipo kava. Pasiūlė ir man Ц atsigaivink, studente! Susirinko visos gimdyklos kampe prie mažo staliuko, pristūmė mano vežimėlį, gėrėm kavą užsikąsdamos kažkieno dovanotais pyragaičias ir tylėjom Ц papilkavę, pavargę jų veidai buvo liūdni, bet ramūs Ц toks gyvenimas, visada greta gimimas ir mirtis.
Niekada daugiau nesu gėrusi skanesnės kavos.
Dažnai atsimenu tą naktį Ц gražų, blyškų, rūstų veidą motinos, žinojusios, kad neaugins sūnelio, mirs, ką tik gimusio, mano rankose spurdančio naujagimio verksmą ir moters, kurios dukrytę priėmiau, riksmą kaskart užėjus sąrėmui:
Ц Mama! Maaama! Mamamamamamamaaaaaaaaaaamočkaaaaaaa....
Ji buvo rusė. Kažkur pasauly vaikšto mergaitė vardu Sveta. Pernai mudviejų dukterims sukako penkiasdešimt metų.

0

95

23.

Buvo šeštadienis. Visą naktį snigo. Kai rytą mane su dukrele išrašė namo, vyras neskubėjo vežtis, laukė kol nuvalys gatves, nes prie mūsų bendrabučio nebuvo galima privažiuoti Ц ir tai kovo gale.
Trise sugrįžom į savo kambarėlį lyg vogčia, nenorėdami sutikti draugų Ц tai buvo taip nauja, norėjosi pabūti vieniems, susigyventi su nauju žmogučiu, daug ko išmokti. Ypač neramu buvo man, nes mažai ką žinojau apie kūdikių priežiūrą. Vyras ramino Ц per tą savaitę, kol manęs  nebuvo, jis perskaitęs knygą apie kūdikių priežiūrą ir jam esą viskas aišku. Kokie buvom naivūs! O iš tiesų klupinėjom ties kiekviena smulkmena. Vyras jautėsi toks svarbus, nepakeičiamas, man ir dabar stovi akyse jo stambios, plačios žemdirbio rankos, atsargiai laikančios  kūdikį. Tai buvo dienos, kai tikrai buvau laiminga. Tikėjau, kad laimingi buvom visi trys. Deja, mūsų laimė truko labai trumpai, jos, laimės, neduodama po daug Ц žmogus nepakeltų.
Pirma diena praėjo netgi nuobodžiai Ц dukrytė tik valgė ir miegojo, o mudu, neturėdami ką veikti, bėgiojom į prausyklą skalbti po vieną vystyklą. Naktį kūdikiui suvirkus, vyras man neleido keltis Ц negalima, turi įprasti miegoti. Kai suvirko antrą kartą, nuėjęs apvertė ant kito šonelio, o mudu užsiklojom galvas antklode, kad nesigirdėtų verksmo ir pralaukėm, kol nurimo. Sekančią naktį mažiau ir beverkė, o paskui taip ir nežinojom, kas tai yra keltis naktį, mergaitė augo rami ir sveika.
Prireikė visokių smulkmenų, todėl vyras išėjo į miestą jų nupirkti, o pas mane atėjo grupės draugė, prieš stojant į institutą dirbusi vaikų patronažine sesute Ц ji man buvo tikras lobis, o patarimai aukso vertės. Pradėjo užeidinėti ir daugiau draugų Ц juk įdomu, ypač mergaitėms. Jos ir atnešė gandą, nuo kurio man aptemo pasaulis Ц bendrabuty, kaip ir kaime, nieko negalima paslėpti nuo smalsių akių, pašalinis žmogus visada pastebimas, žinoma kas, į kurį kambarį, pas ką atėjo, kada išėjo. Taigi vieną dieną, kai aš dar buvau ligoninėje, pas mane buvusi atėjusi mano draugė, su kuria dirbta fabrike, mūsų vestuvių pamergė. Manęs neradusi kalbėjosi su vyru. Kas čia keista?  Nieko, bet ji likusi nakvoti mūsų kambarėlyje ir išėjusi tik kitą rytą!
Kaip patikėti? Bet ir kaip netikėti?
Griuvo visas laimingas mano pasaulis. Dirgiklis buvo per stiprus, sąmonė atsisakė į jį reaguoti. Nė nepastebėjau, kada draugės išsivaikščiojo, palikdamos mane vieną. Mano gyvenimas susidvejino, viena buvo visa tai, kas vyko mūsų kambarėly, kol dar nežinojau, o visai kas kita, kažkoks juodas išdavystės šešėlis tykojo manęs už durų ir man būdavo baisu išeiti iš savo susikurto pasaulėlio į tikrąjį, žiaurų ir neteisingą, kuriame visi žino apie mano gėdą ir gali šaipytis man už nugaros, bet kada bet ko manęs paklausti, o aš nežinosiu, ką atsakyti. Ėmiau vengti žmonių, užsisklendžiau tylėjime. Bet žmonės buvo man geri, niekas neužgavo, labai stengėsi padėti ir nuo to jų gerumo mano siela po truputį atitirpo; tik tai ir padėjo ištverti. Pasinėriau į kasdienybę, dariau, ką reikėjo daryti Ц tarsi nieko nebuvę. Svarbiausia atrodė neįsileisti to juodo šešėlio vidun. Keista Ц įsigudrinau galvoti, kad tai vyksta kažkur kitur ir manęs neliečia, todėl savojo nieko nė neklausiau. Žiūrėdavau į jį, triūsiantį apie dukrytę, vystantį, padedantį numaudyti, tempiantį vaiko vežimėlį laiptais  žemyn aukštyn į ketvirtą aukštą, išdidų ir laimingą priimantį ateinančius lankytojus ir stebėjausi Ц tarsi kas pamainė žmogų, dar taip neseniai gėdijęsis eiti dauge su nėščia manim, dabar pasidarė nuostabiu tėvu.
Ką man daryti? Atimti vaikui tėvą? Nedariau nieko.
Kai po kurio laiko mano fabriko draugė su krūva dovanų atėjo mūsų pasveikinti, aš jau  buvau pakankamai stipri, kad neišsiduočiau žinanti. Ištvėriau net Judo pabučiavimą. Radusi dingstį išėjau, palikdama juodu vienus Ц tegu pasikalba. Slapčia vyliausi, kad gal kas nors kitas už mane ims ir išspręs mano problemą. Neišsprendė.
Kad ir kaip man pačiai atrodė keista, mudviejų su drauge graži, nuoširdi jau kelerių metų draugystė tą smūgį atlaikė. Mus daug kas jungė Ц mano betėvė vaikystė, vienišumas šeimoj ir ji augo nepažinusi motinos, kuri mirė ją gimdydama, o griežta, valdinga senelė ir daug vyresnė sesuo visai nesuprato ir buvo žiaurios. Mums ir toliau reikėjo vienai kitos, mes ir toliau bendravom, tik neleidom sau prabilti apie išdavystę, tarsi jos nebuvę. Sykį, po kelerių metų, ji mėgino pasakyti man tiesą, bet aš iš karto pertariau visada žinojusi apie tai. Nutilo, bet nenukreipė žvilsnio. Ilgai tylėjom ir  buvom artimos kaip niekada. Moterys, galinčios suprasti. Po to dar ne kartą buvom susitikusios, susirašinėjom, bet netikėtai liovėsi lankę laiškai, šventiniai sveikinimai. Žinodama jos  gyvenimo peripetijas, įtariau nelaimę, bet didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad neieškojau Ц matomai, kažkoks juodas šešėlis sieloj buvo likęs. Ir šiandien nežinau jos lemties.

O tada vyras nupirko storą gražų sąsiuvinį ir savo ypatingiems atvejams skirtu parkeriu kaligrafiškai užrašė: Д.............. dienoraštisУ, palikdamas vietos įrašyti vardui, nes jis dar nebuvo išrinktas. Pirmą įrašą padaryti pasiūlė  man Ц juk tu motina, bet aš pati nežinau kodėl suirzau ir kategoriškai  atsisakiau, tarsi atsiribojau Ц ne nuo dukrelės, nuo jo, nuo jo užmačios, tegu ir gražios, betgi viskas buvo melas ir jis tai pajuto. Taip sąsiuvinis ir liko tuščias, vėliau kažkur dingo.

Pikti gandai po vieną nevaikšto Ц draugai paklausė manęs, ar žinau, kodėl manojo nepašaukė į armiją. Nieko tikro nežinojau ir nenorėjau sužinoti, nors, tiesą sakant, iš nuogirdų jau buvau supratusi, kad aną naktį buvęs nuvežtas į saugumo pastatą, greičiausiai pasirašęs dirbti agentu. Nuogirdų man buvo per mažai, norėjau atviro jo prisipažinimo, bet žinojau, kad nesulauksiu. Ir nuo to atsiribojau, man atrodė, kad ir tai yra kažkur, už mudviejų kambarėlio sienų, ir manęs neliečia. Tai ne apie tą žmogų kalbama, apie kažkokį kitą, kurio aš nepažįstu. Tai tiesiog tokia kaina už galimybę neišeiti į armiją. Bet anksčiau ar vėliau viskas paliečia tiesiogiai ir už visus kompromisus su sąžine tenka sumokėti Ц po kelerių metų mano tetos šeima susidomėjo saugumas, jam buvo žinoma ir tai, kad aš tetos paprašyta vežiau knygas Šilalės  klebonui, o per akistatą paaiškėjo, kad tai saugumui pranešė mano vyras. Vėliau, prieš skirstymą į darbą, jis ir apie mane parašė skundą komjaunimo komitetui Ц  man jį draugai davė paskaityti. Kaip skaudino tas toks pažįstamas, dailus, kaligrafiškas braižas Ц jo neįmanoma supainioti su niekieno kito, jis nepalieka galimybės išteisinti, paneigti, išsiginti, o aš skaitydama negalvojau apie rašto turinį, tik karštligiškai mėginau atpažinti, ar rašyta tėvų dovanotu parkeriu auksine plunksna, skirtu svarbiems gyvenimo atvejams.
Tik dabar, po gyvenimo, netikėtai paklausiau savęs Ц kiek tuometiniam mano elgesiui turėjo įtakos paprasčiausia, niekinga baimė likti vienai? Kuo aš geresnė? Juk ir aš pasirinkau kompromisą su blogiu.

0

96

24.

Trečiame kurse mudviejų gyvenimas įsisuko kaip karuselė. Paskaitų, užsiėmimų tvarkaraštis buvo labai įtemptas, laikas padalintas tarp Instituto Mickevičiaus gatvėj, Klinikų Žaliakalnio gale ir Raudono kryžiaus ligoninės (I Tarybinės) prie Soboro, perėjimams skirta valanda ar kiek daugiau, per ją reikėdavo dažniausiai pėsčiomis nueiti nemenkus atstumus, nes patogių autobusų maršrutų nebuvo, o ir taupydavom kapeikas. Rudens semestrą ypač sunku buvo man, nes tų maršrutų kryžkelėj turėdavau suskubti užsukti į bendrabutį  Dainavos 3, ant paties Žaliakalnio šlaito viršaus, pamaitinti kūdikį.
Užsikabaroju, būdavo, šlaitu nuo P. Mažylio ligoninės iki Dzūkų laiptų papėdės, užbėgu jais tekina, dar į ketvirtą bendrabučio aukštą, uždususi ant vienos rankos laikau dukrą, kitoj užrašai ar knyga Ц reikia ruoštis sekantiems darbams. Mamai nuobodu vienai su vaiku, tai man atėjus ji kalba nesustodama, bet aš išmokau negirdėti. Visa laimė, kad mano mama dirbdavo ne kasdien, ji tris dienas, net po naktinio budėjimo, ateidavo išleisti mus į paskaitas, bet ketvirtąją, kai budėdavo dieną, reikėdavo ką nors sugalvoti. Kartais mudu pasikeisdami praleisdavom paskaitas, darbus, vėliau atidirbdami su kitom grupėm, kartais pasisiūlydavo kas nors iš grupės draugų, yra gelbėjęs net kažkuris iš vaikinų, grupės vadovė. Kartais dar ponui Dievui nekėlus nustumdavau vežimėlį tetai į Kęstučio gatvę, o yra buvę ir draugei į Panemunę, ji taip pat turėdavo laisvų dienų Ц taip, tai pačiai draugei, kuri man esant ligoninėj liko nakvoti mūsų kambarėly.
Po Naujų metų pradėjom minti takus bandydami įsiprašyti  į lopšelį Ц tai, atrodė, būtų palaima, bet niekas nieko mums nežadėjo, visur buvo eilės. Pinigų, pažinčių neturėjom. Atrodė, nėra jokios prošvaistės, buvom pavargę, pikti, pastoviai alkani. Laimei mergaitė augo sveika, nežinojom, kas tai yra keltis naktimis prie sergančio vaiko.
Ne veltui studentai sukūrė dainą:

Mne tak malo dano Ц dve bumaški v četyre nedeli,
Ja davno ih proel i dūša jele deržitsa v tele.
V zvone každovo dnia nedajot mne želūdok pakoja Ц
Deneg net u menia! Žiznj, ty znaješj, što eto takoje?*

* Duota man taip mažai Ц keturiom savaitėm tiktai du popierėliai / jau seniai juos pravalgiau, menkam kūne vos laikosi siela./ Kasdienos gaudime, skrandis mano ramybės neduoda / pinigų neturiu Ц ar žinai, gyvenime, kas tai yra?
                                            (Laisvas vertimas)

Man svaigsta galva ir nuolat noriu miego. Ir valgyti. Sykį žiūrėjau, žiūrėjau kaip godžiai vaikas kerta košę ir nualpau. Dukrytė nebadauja, tuo pasirūpinu. Išsigelbėjimu tapo senamiesčio turgus, kuriame apsilankau dažną dieną Ц po paskaitų, kai turgus jau tuštėja ir kaimiečiai su viltimi dairosi kiekvieno pavėlavusio pirkėjo, susitaikę su mintimi,  kad gal geriau pigiau atiduoti, bile tik  nereiktų vežtis atlikusių prekių namo.
Kai dabar kartais tenka pravažiuoti pro skverą buvusio Kauno senamiesčio turgaus vietoje, negaliu patikėti, kad jo nebėra Ц jis atrodė toks amžinas, gyvas, pulsuojantis, klegantis, su kaimo kvapais, spalvomis, žmonių tipažais, toks neatsiejamas nuo paties miesto. Man vaidenasi, kad jis, anų dienų turgus, tebėra, kad kaip ir tada tebešurmuliuoja, tik prasmegęs po žeme, bet išlikęs žmonių atminty ir miesto istorijoj, o vietoj jo įrengto nedidelio skverelio vidury pasodintas vienišas medelis tarsi ženklina jo buvimo vietą. Buvo tai taip neseniai, prieš pusšimtį metų,  mano kartos gyvenimuose jis ir dabar gyvas.
Mašinų tuo metu buvo reta, bet arklių dar buvo nemažai. Į turgų atvažiavę kaimiečiai juos rišdavo prie buomo palei buvusios tarpukario prezidentūros tvorą, kai kurie įvažiuodavo ir į patį turgų. Žmonių daug, grūdasi, murdosi. Gyva ir triukšminga jau ir turgaus prieigose, čia vyksta prekyba iš po skverno, minios stumdomi, grumdomi garsiai kalbasi susitikę pažįstami. Prie turgaus tvorą atstojančių valdiškų pardotuvėlių akimirksniu susiformuoja žmonių eilės Ц ДpadavėУ apelsinų ar kiaulių kojų, galvų. Abipus gatvės ant žemų namų palangių taip, kad matytų viena kitą, sėdi čigonės, akylai stebi minią, pakalbina nusižiūrėtą žmogų, siūlosi paburti Ц žiūrėk, kažkurį ir prisišnekina, ypač moteriškes, bet ir burdamos mato viską, kas vyksta aplinkui.  Iš minios išnyra čigoniukai, glaudžiasi, kažką joms paduoda, greičiausiai nugvelbtus pinigus. Nors paties turgaus aikštė grįsta, bet purvina, duobėta, tik ir žiūrėk po kojomis, kad neįstotum į dvokiančios tyrės pelkę ar arklio paliktą krūvelę.
Mėgstu turgų. Nerdavau į pačią jo tirštumą, dėl visa ko spausdama kišenėj piniginę su varganais studento rubliais, kad koks kišenvagis nepasigodėtų ir pamiršdavau viską, būdavau savo stichijoj Ц šmirinėdavau, žiūrinėdavau, kalbindavau prekeivius, klausinėdavau kainų, derėdavausi, nors nė nesirengdama pirkti, nueidavau, grįždavau, vis pašmaikštaudama, sukeldama juoko pliūpsnį, kartais ir gerokai įerzindama kokią šykščią gaspadinę. Ilgainiui mane prekeiviai ėmė atpažinti, šypsodavosi dar nė neprakalbusiai, kviesdavo prieiti, siūlydavo pirkti žąsį ar kalakutą, sūrį, bet nesupykdavo, kai nepastebimai nueidavau tuščiomis, nes mano dėka žmonės burdavosi aplinkui, užsikrėsdavo linksmumo virusu ir prekyba pagyvėdavo. O aš pagaliau išnirdavau į Vilniaus gatvę su puikiu dienos laimikiu Ц porcija ar dviem paukštienos, t.y. su į pundelį surištom gaidžio ar žąsies kojelėm, kakleliu, skrandeliu ir kepenėlėm ir visas tas gėris man atitekęs už 10 kapeikų, stiklainyje puikuodavosi keli įdaužti kiaušiniai, kokios  geraširdės šeiminikės, neapsikentusios, kad vis prieinu ir iš naujo klausiu už kiek juos atiduotų, paprasčiausiai padovanoti. Panašiai apsirūpindavau daržovėm, vaisiais.
Ne, dukrytė nebadavo. O ir mudviem su vyru nebūtų buvę taip striuka, jei žmogui būtų gana duonos. Mums buvo negana, reikėjo visur dalyvauti, viską pamatyti. Nuo kelių mėnesių mergaitę visur nešdavomės kartu Ц į koncertus halėj, sporto varžybas, netgi teatrą Ц tada įleidavo su mažais vaikais, o ji būdavo rami, tylutėlė, niekada neverkdavo; ypač mėgo muziką.
Nors mums daug padėjo mano mama, bet gyvenom su nuolatiniu rūpesčiu kas rytoj išleis į paskaitas, kaip išsiversti su menkais pinigėliais.
Draugai žinojo mūsų vargus, užjausdavo, pagelbėdavo, mergaitės kartais pasiimdavo dukrytę ir šiaip, pažaisti ir aš galėdavau valandą kitą numigti. Taip ir augo bendrabučio vaikas. Sykį draugai gatvėj sutiko verkiančią merginą, išklausinėjo, kas gi nutikę. Ji buvusi susitarusi su Kaune įsikūrusia drauge, kad kaip ir ši pabėgs iš tėvų namų kaime, nes ten gyventi nebeįmanoma, tėvai girtuokliauja, mušasi, o draugė padės jai susirasti darbą. Tiesa, susitarta buvę prieš kelis mėnesius ir štai dabar, atvažiavusi į Kauną draugės nerado, išvažiavusi kažkur, nė šeimininkei nepasakiusi kur. Nežinanti ką daryti Ц namo  grįžti nebenorinti, o mieste nieko nepažįstanti.
Atvedė draugai mergaitę pas mus Ц priglauskit, ji sutinka prižiūrėti vaiką ir be algos, tik už valgį. Bent laikinai, kol susiras ką nors geriau. Priėmėm. Iš komendanto išprašėm dar vieną lovą, patalynės komplektą ir kambario kertėj įsikūrė nauja gyventoja Ц linksma, šneki, mokanti apsieiti su vaiku. Tada jau gyvenom kitam, dideliam, šviesiam kambary. Duoną dabar teko dalinti nebe į tris, o į keturias dalis. Šiaip taip vertėmės.
Atsimenu to mūsų bendro gyvenimo vakarus, kai nedegdami šviesos negarsiai kalbėdavomės iki vėlumos Ц mergaitė mėgo ir mokėjo pasakoti Ц įdomios, nenuspėjamos buvo jos istorijos, kaip tūkstančio ir vienos nakties pasakos. Kartais pagalvodavau Ц iš kur ji jas ir traukia, tas savo isorijas, kaimo vaikas, tokia jauna, ar jai bent yra dvidešimt? Juk ir knygose tokių dalykų neprisiskaitysi. Klausti nedrįsau.
Kovo 8 Ц tą ji mane pasveikino su Moters diena ir sėdant vakarieniauti ant stalo pastatė didelį butelį pigaus vyno. Mudu su vyru mėginom protestuoti Ц dar turim iki rytojaus paruošti konkursinį straipsnį apie alkoholio žalą.
Ц  Tai būtinai reikia išgerti, nes ką jūs galit parašyti, nežinodami kas tai yra?
Nepratę greit apsvaigom, buvo linksma. Gėrėm, bet neužmiršom apie straipsnį Ц  rašėm visi trys ir kvatojom, vienas kitą papildydami ar supeikdami, įterpdami naujas pastraipas ir išbraukdami nepatikusias Ц manau, kad vaizdas buvo neprastesnis, negu Zaporožės kazokams rašant laišką turkų sultonui. Mudvi pagaliau nugriuvom miegoti, o vyras liko perrašyti straipsnį į švarraštį Ц nusprendėm, kad jis liko blaiviausias ir jo rašysena gražiausia.
Konkurse laimėjom pirmą vietą ir mūsų straipsnis buvo atiduotas spausdinti ДKauno dienaiУ, net honorarą gavom. Pagalvojom, kad būtų teisinga ir jį pragerti, bet dviese nei šis, nei tas Ц mergaitės pas mus tada jau nebebuvo, vieną dieną ji dingo neįspėjusi, neatsisveikinusi, palikusi mūsų dukrytę senutei bendrabučio budinčiai. Vėliau atsigirdom, kad ji susirado namų šeiminikės vietą dėstytojų šeimoj, kur niekas neskaičiuoja kapeikų duonai ir moka gerą algą. Po poros mėnesių pasiekė gandas, kad  ir iš ten dingo, apvogusi šeimininkus. Vėliau buvo sugauta Rygoj, kur buvo spėjusi susirasti darbą aukšto partijos veikėjo namuose, bet ir ten apsivogė ir sėdo į kalėjimą Ц ne pirmą kartą. Ne iš namų ji tada buvo pabėgusi, kai verkė ar vaidino verkiančią gatvėj, o paleista  atsėdėjusi bausmę. Iš mūsų nieko nepaėmė, manau, tik todėl, kad nebuvo ką imti. Štai iš kur jos tokios vaizdingos tūkstančio ir vienos nakties pasakos! Gaila mergaitės, buvo šauni, nuovoki Ц jei tik ne tokiu keliu būtų pasukusi.

0

97

25.

Kai išėjo mergaitė, laikinai  buvusi aukle, ir mums vėl teko manytis vieniems, manasis tarsi nubudo Ц taip negali būti, eisiu ne prašyti, o pareikalauti. Ir išėjo. Nežinau, su kuo ir kaip jisai šnekėjosi, bet gavo nukreipimą dukrai į savaitinį lopšelį prie Žaliakalnio turgaus. Jau buvau išmokusi neklausinėti, žinodama, kad atsakymo nebus, bet įtariau, kad savo žygį jis, ko gero, pradėjo nuo pilkojo pastato greta Soboro.
Kai tik dukrai sukako metukai, sekantį rytą nunešėm savo vaiką į valdišką įstaigą, tokie nusigandę, susirūpinę. Ji jau mokėjo vaikščioti, nuolat eidama per rankas nebijojo svetimų žmonių Ц nutipeno pas vaikus ir nė neatsigrįžo į mudu. Sesutė įspėjo, kad nelankytume, bent kol pripras, nes paskui vaikai nebenori pasilikti, verkia. Pasižadėjom.
Sesutei trumpam išėjus iš kabineto, sakau savajam, kad gal duokim jai bent tuos paskutinius tris rublius, vis gal vaikas atrodys mielesnis. Bet kaip duoti tokį varganą, nušiurusį pinigą, gėda, o daugiau neturim. Sesutės būta netoliese, matyt nugirdo mudviejų rodą, atėjo, apkabino mus Ц mylėsim mes tą judviejų vaiką ir be tos pažaliavusios ДtrioškėsФ. Man pasirodė, kad mačiau jos akyse ašaras. Pasidarė taip ramu Ц geram žmogui palieku savo brangenybę.
Buvau tiek išvargusi, kad pirmą savaitę visą laisvą laiką miegojau, dienom ir naktim ir su siaubu laukiau penktadienio, kai reikės dukrą pasiimti. Sekanti savaitė jau prailgo, o toliau nebeištverdavau, nesisakydama vyrui pavakariais nuskuosdavau  aplankyti. Sesutės gyrė vaiką Ц be jokių kaprizų ir valgo už du.
Nebetoli buvo pavasario egzaminų sesija.
Vieną savaitgalį mergaitę parsinešėm karščiuojančią, kosinčią. Iki tol ji užaugo nesirgusi, todėl dabar pasirodė labai baisu. Išsikvietėm gydytoją Ц juk mudu trečiam kurse dar nieko nenutuokėm apie vaikų ligas. Nuramino Ц nieko rimto, savaitę palaikykit namie. Bet pirmadienio rytą, nebodamas mano protestų, vyras išnešė mergaitę į lopšelį ir tiesiog saugojo mane, kad neičiau pažiūrėti ir nesumanyčiau parsinešti. Sakydavo skambinęs Ц viskas gerai. Tas pats pasikartojo ir kitą savaitgalį, o trečią parsinešus mergaitę pasodinu ant lovos, o ji nugriūva, vėl pasodinu ir vėl nugriūva, nežaidžia, nenori valgyti. Vėl mano akys pilnos siaubo, nors gydytoja ramina Ц nieko rimto, vienas kitas karkaliukas plaučiuose, bet skiria antibiotikus. Nebesutinku, kad neštų į lopšelį. Susipykstam su vyru, žiauriai, kaip dar niekada nebuvom susipykę. Vėl gelbsti mano mama.
Po egzaminų prasidėjo praktika, budėjimai pagal grafiką, dienom ir naktim. Mama Kačerginėj, tiesiog miške, surado išnuomojamą namo palėpę Ц ant spalių sustatytos kelios geležinės lovos, mažytis langelis, voratinkliai, bet pigu. Dviračiu iš Kauno atsivežiau iš vytelių pintą lengvutę dukros lovytę ir prasidėjo mamos, dieduko ir mano kelionės dviračiais tarp Kauno ir Kačerginės, nes pinigų autobusams neturėjom. Grupės draugai geranoriškai leido man susistatyti grafiką taip, kad mudviejų su mama budėjimai nesutaptų. Su ja beveik nesusitikdavom, prasilenkdamos kur pakeliui tik pamojuodavom viena kitai ar persimesdavom vienu kitu žodžiu:
Ц Ar viskas gerai?
Ц Gerai.
Aš mačiau, kad nebuvo gerai, bet neatrodė ir labai blogai. Vaistai paskirti, beliko laukti ir tikėtis.
Su vyru susitikdavom dažną budėjimą, bet jis su manim nesikalbėjo, nė sykio nepasidomėjo mergaitės sveikata ir, žinoma, mūsų neaplankė. Draugai kaip anekdotą pasakojo, kaip jis kasdien ilgai klauso savo kuruojamos ligonės, jaunos mergaitės, įtariamos sergant reumatu, širdį, vis prilaikydamas krūtį ranka. Man tai nebuvo svarbu. Piktdžiugiškai pagalvojau, kad jei vaikas numirtų, vyrui nepasakyčiau Ц kažin, kada pasigestų? Pasibaisėjau savim.
Vieną nuostabų rytą dvelkiant lengvam vasaros vėjeliui nuo Nemuno, grįždama iš naktinio budėjimo, dainuodama leidausi dviračiu naująja, jau beveik baigta, automobilių lenktynių trasa į Kačerginę Ц grožybė miško, upės slėnio, gaivumas ryto!
Artėjant prie  namų staiga pajutau specifinį kvapą Ц sykį jį užuodęs  nepamirši. Aš jau jį žinojau Ц taip dvokia atsivėrusio plaučių absceso pūliai. Iš kur tas kvapas čia? Nusmelkė baisi nuojauta Ц taip, mama neišvažiavusi į darbą, nes dukra kažkaip keistai ne tai kosti, ne tai vemia pūliais. Dabar jau beveik liovėsi. Vaikas nurimo, užmigo, o kai išmiegojo, paprašė valgyti ir ėmė linksmai čiauškėti Ц tarsi  nė nebūtų sirgusi. Nuo tada jos sveikata kasdien gerėjo, tik reikėjo iš naujo mokyti vaikščioti.
Radus stalčiuj paslėptų tablečių, man kilo negeras įtarimas. Išklausinėjau mamos Ц taip ji visą tą laiką negirdydavo mergaitei antibiotikų, nes jos nuomone cheminiai vaistai yra nuodai, organizmas turi pats susitvarkyti.
Ц Matai, juk puikiausiai sveiksta ir be jų.
Aš žinojau tą mamos nusistatymą, bet kad ji galėtų taip padaryti ir neįspėti manęs, tikrai netikėjau. Ilgai negalėjau atsipeikėti po patirto siaubo.
Atostogos!
Prinoko žemuogės, mėlynės. Su dukra ištisas dienas praleisdavom miške, ją ir dienos miego migdydavom sudedamoj lovelėj, o mes kuris  nors sėdėdavom šalia ir gainiodavom uodus. Vaikas dar toli nenueidavo, o aš nepanešdavau, tuo labiau mama. Bet yra bėda, būtinai ateina ir pagalba. Vieną savaitgalį naujai atidarytoj trasoj įvyko automobilių lenktynės. Pusė Kauno suvažiavo į Kačerginę jų žiūrėti, buvo daug autoparduotuvių. Kitą rytą vos prašvitus išėjusi į mišką pauogauti po eglele aptikau primėtyta butelių, toliau dar daugiau Ц palei visą trasą. Parėjau į mūsų palėpę, pasižadinau dieduką ir mudu triūsėm iki pietų, nešėm butelius maišais, paskui juos pardavę nupirkom sportinį vežimėlį dukrai ir dar liko pinigų mano žieminiams batams.
Vieną dieną horizonte pasirodė vyras su kraitele trešnių iš tėvų sodo Ц po praktikos grįžęs namo, tėvams visaip melavęs kodėl vienas, bet jie jo kuriamom istorijom nepatikėję ir išvarę taikytis su manim:
Ц Arba grįžk su žmona ir vaiku, arba mums ne sūnus!
Taigi, atvažiavęs. Toks jau buvo, griežto žodžio paklausydavo. Nei jis jautėsi kuo prasikaltęs, nei labai atsiprašinėjo, nei, pagaliau, man tų jo atsiprašinėjimų reikėjo. Išvažiavom į jo tėviškę visi trys. Žinojau, kad šeimos nebėra, bet tuokart  nieko  nesakiau. Dar ilgai nesakiau. Ir nepapasakojau, kas buvo nutikę dukrai.
Mergaitė, kurios širdies taip kruopščiai klausydavęsis jaunasis daktariukas, po kurio laiko atvažiavo į kaimą jo ieškoti, bet, pamačiusi kieme mane su dukryte ant rankų, neišdrįso užeiti Ц pasikalbėjo su manuoju prie vartų ir vis gręžiodamasi nuėjo keleliu per laukus. Paskui dar buvom ją susitikę Palangoj, bet čia labai pravertė tiesus, aršus mošos, angies, charakteris Ц akimirksniu suvokusi kame reikalas, ji pasivedėjo mergužėlę į šalį ir jai kažką taip susakė, kad toji nuėjo nebeatsigręždama.
Po tos vasaros į Kauną grįžom dviese Ц dukra liko pas mamalę su papale. Aš ją lankydavau beveik kiekvieną savaitgalį, nes studentiški lengvatiniai bilietai kelionei traukiniu buvo tikrai įperkami, o manasis net per žiemos atostogas geriau išvažiavo į ekskursiją į Maskvą. Nuotraukose iš kelionės įvairiais rakursais žvelgė dailus, sutrikęs jau kitos, greičiausiai jo adoruojamos, mergaitės veidelis.

0

98

26.

Nesu tikra, kuris tai jau buvo kursas. Visai baigiantis žiemos sesijai iš Jonuškos kaimo atėjo  gandas, kad ten ruošiamasi vestuvėms Ц Jonuška veda kaimynų mergaitę, su kuria draugavo nuo vaikystės. Niekas grupėj per daug nenustebo Ц veda tai veda. Tik man smilktelėjo širdį Ц ne iš gero veda, ne pagal planą. Grupėj buvo tradicija vestuvių, vardynų progomis ar kam nors, gyvenančiam iš stipendijos,  po nesėkmingos sesijos ją praradus, rinkti po rublį dovanai ar pašalpai. Surinkom ir Jonuškai, nupirkom dovaną, įteikėm, išlydėjom.  Kai po atostogų sugrįžo su naujutėlaičiu žibančiu žiedu ant dešinės bevardžio ir vestuvių pyragu draugams, pasitaikius progai, kai likom vieni, dabar jau aš paklausiau:
Ц Ar tu ją myli?
Labai norėjau, kad patvirtintų, buvo skaudu galvoti, kad ana mergaitė, vaikystės draugė, taip pat tebuvo nusižiūrėta partnerė atostogų metui, kai kita lieka mieste. Norėjau galėti gerbti Jonušką, bet jis ramiai ir nuoširdžiai pasiaiškino, neminėdamas meilės:
Ц Taip jau atsitiko, nepasisaugojom. Abeji tėvai pareikalavo tuoktis. Neturiu pasirinkimo, juk nebegalėčiau pasirodyti kaime...
Štai taip gyvenimas koreguoja planus.
Studentui niekada negana pinigų. Vyresniuose kursuose daugelis merginų įsidarbino seselėmis ligoninėse bent už ketvirtį etato, budėdavo naktimis ar poilsio dienomis ir taip papildydavo savo biudžetus. Vaikinai eidavo uždarbiauti į geležinkelio stotį, susitardavo keturiese, iškraudavo vagoną ir per vieną naktį uždirbdavo beveik po tiek, kiek gaudavom stipendijos per mėnesį. Eidavo ir mūsų grupės vaikinai, tik manasis griežtai atsisakė, kad ir kaip trūkdavo pinigų, geriau naktimis spausdindavom nuotraukas, nors iš to darbo pajamos būdavo labai menkos.
Tą pavasario semestrą tarsi kas pamainė mūsų vaikinus Ц uždirbę pinigų jie tik paryčiais paršūkaliodavo į bendrabutį apgirtę, dažnai po to nė nebenueidavo į paskaitas. Keista būdavo matyti ir Jonušką tokioj kompanijoj Ц ne sykį, kai rytais aš, vyturys, anksti džiaustydavau skalbinius kieme, jie pareidavo, Jonuška prieš įeidamas sustodavo duryse, atsigrįždavo  į mane  ir žiūrėdavo tylėdamas  Ц  lyg dėl kažko kaltindamas, lyg ko klausdamas. Aš taip pat liaudavausi dirbusi ir žvelgdavau į jį liūdnai ir priekaištingai, bet niekada nė vienas neprakalbom.
Laimei, tai netruko ilgai, perkvailiojo vaikinai.
Po kelių mėnesių Jonuška pasisakė jau esąs tėvas. Vėl rinkom po rublį, kažkas ėjo pirkti dovanos. Pasveikinom ir dovaną įteikėm jau su lagaminu išeinančiam į stotį važiuoti  namo atostogų. Stovėjo Jonuška tarp mūsų pasimetęs, pamalonintas, bet kartu sutrikęs, nežinantis kaip pasielgti, kur dėti tą griozdišką daiktą Ц medinį, rėksmingom spalvom dažytą  arkliuką Ц supynę vaikui. Į jokį lagaminą jo neįdėsi, neužmaskuosi, nepaslėpsi, teks nueiti mūsų žvilgsnių palydėtam  gatvėmis iki stoties, kažkaip talpintis autobuse ir, kas gal baisiausia, pareiti su tuo nešuliu per savo kaimą namo. Tokio pasimetusio Jonuškos nebuvau mačiusi.
Jei kada dar tektų mudviem susitikti, norėčiau pasikalbėti ir apie tai Ц parsinešė jis arkliuką vaikui, ar, dingęs mums iš akiračio, pastatė kur už namo kertės ir paliko. Baisu, kai tėvystė neįspėjusi, neprisijaukinusi užgriūva kaip neganda. Nelengva tapti tėvu.
Jonuška su ta užduotim susidorojo. Kai po daugelio metų pirmą ir paskutinį kartą su jo gydomo mano kaimo vaikinuko tėvais apsilankiau jo namuose, jis supažindino mane su sūnum ir jo balse suskambo tokia pasididžiavimo gaidelė, kokia gali suskambėti tik labai laimingo tėvo  balse. Iš tiesų, prieš mane stovėjo puikus jaunikaitis, Jonuškos atsikartojimas, žvilgsnis ramus, protingas. Tokiu sūnum galima didžiuotis.
Ką jis yra papasakojęs žmonai apie mane? Jos žvilgsnis buvo susidomėjęs, nuoširdus, atviras ir geras.
Pagalvojau, kad aš beveik nieko nežinau apie tolimesnį Jonuškos gyvenimą, tik kartais ateidavo gandai kaip apie puikų gydytoją. Kitaip ir negalėjo būti. Neatsimenu, ar išvažiuojant iš Kauno bent atsisveikinom, nieko asmeniško neliko atminty iš bene dviejų paskutiniųjų studijų metų, tik geras jausmas, kai abu išlaikydavom egzaminus penketais ir dažniausiai vienas kitą tepasveikindavom vien žvilgsniu. Už tai Jonušką gerbiau.
Visi mūsų vaikinai subrendo, suvyriškėjo Ц jauni daktariukai. Tie, kurie antram kurse buvo paimti į armiją, netrukus buvo paleisti ir beveik visi grįžo mokytis kursu žemiau, vėl buvo pakeistas įstatymas ir daugiau į armiją nieko nešaukė.
Kartą, jau dirbdama Žemaitijoj, pasiunčiau ligonį specialisto konsultacijai. Sugrįžęs šis padavė man atsakymą, skaičiau jį ir nesupratau, kas parašyta, tik kažkoks geras jausmas apėmė Ц tokiu neįskaitomu dantyraščiu terašė vienintelis mano pažinotas žmogus. Jonuška!
O žmogelis žiūrėjo į  mane ir šypsojosi:
Ц Anas daktaras tau siunčia linkėjimus!
Tų linkėjimų buvo ir daugiau, kartais susiskambindavom Ц tik pasitarti dėl ligonio, nė vienas niekada nepaklausėm Ц kaip gyveni? Kodėl?
O kartą mano kaimo stotelėj, man, belipančiai į autobusą, tiesiai į glėbį įkrito per skubėjimą suklupusi senoji Domicelė iš Anužių kaimo. Nešte išnešiau ją, tokią mažutę, iš autobuso, pastačiau ant šaligatvio, o ji, kaip sugriebė mane už rankos, taip ir nebepaleido Ц palauk, sako, gerai, kad tave, daktarėle, sutikau, turiu papasakoti. Ir pasakojo, kaip tik kaimo žmonės moka pasakoti, pradėdami nuo pat gimimo ar nuo karažo metų, kaip mūsuose sakoma. Ir neprailgsta klausytis vaizdingos tarmiškos jų šnektos ir nejauti, kaip eina laikas.
Mano autobusas nuvažiavo, o ji vis kalbėjo, kalbėjo Ц koks gražus buvęs vakaras, kai ji pasijutusi blogai ir nebuvę kieno paprašyti pagalbos, vyras jau keleri metai ant lovos, o sūnus grįžęs girtutėlis ir įmigęs neprižadinamai, ji nebeturėjusi jėgų nė nuauti jo purvinus batus. Jau maniusi, kad taip ir numirti teks vienai savo nuošalios sodybos kieme, bet, laimei, atėjusi kaimynė, sulaksčiusi į kolūkio kontorą, iškvietusi greitukę. Nė nepajutusi, kaip atsidūrusi ligoninėj, o ten ją gydęs auksinio gerumo daktaras, tik jo dėka dabar esanti sveika.
Mėgau Domicėlę, jei tik turėdavau laiko, atėjusią į ambulatoriją pakalbindavau apie gyvenimą, ne vien apie ligas, o grįždama uogavusi iš Reiskių tyro, užsukdavau į jos  namus pailsėti, pasikalbėti. Dabar ji laikė mano ranką savo karštom, sausom rankelėm, o akyse žaidė linksmi kipšiukai:
Ц Ar žinai, kad tas mane gydęs daktarėlis tave myli?
Ц Na jau! Nejau taip sakė? Ц apstulbau.
Ц Ne, nesakė, bet aš žinau. Jei nemylėtų, nebūtų taip kalbėjęs apie tave. Manęs, senos, neapgausi. Ir laišką tau įdavė Ц paieškojusi rankinėlėj padavė man voką.
Deja, tame voke tebuvo paprasčiausias valdiškas Jonuškos tuo pačiu dantyraščiu pakeverzuotas  išrašas iš Domicėlės ligos istorijos. Šypsojausi.
Po to sekė daug metų tylos, kol mane kažkoks kipšiukas sugundė paprašyti Savo Vyro Žmonos perduoti Jonuškai mano knygelę. Atsiliepė Ц tada, kai su anūkais važiavom į  Vilnių. Susitarėm, kad paskambins, kai turės laisvo laiko, tada ir pasikalbėsim apie daug ką. Nepaskambino.
Nenustebau Ц toks jis, Jonuška, be krislelio romantikos. Jo gyvenimo plane manęs nebuvo. O meilė? Domicėlės neapgausi, tik ar suprato jis pats, kad mylėjo?

0

99

27.

Mano vyro neištikimybių sąrašas vis ilgėjo, keitėsi vardai, aplinkybės, o aš vis apsimečiau nematanti ir sau neleidau apie tai galvoti. Saugoti nebeturėjau ko Ц šeimos nebebuvo. Baigiant penktą kursą mudvi su dukryte grįžom gyventi pas mano mamą ir patėvį Ц į mažutį jų kambarėlį. Su vyru sutarėm, kad pagyvensim kurį laiką atskirai, o galutinai apsispręsim kitą metą Ц drauge važiuoti dirbti pagal paskyrimą ar eiti kiekvienam savais keliais.
Bet štai artėjo skirstymo į darbą metas, jau instituto skelbimų lentoj kabėjo galimų darboviečių sąrašai ir prie jų nuolat šurmuliuodavo kurso draugai, jau greta pakabino sąrašus absolventų, surikiuotų eiliškumo tvarka Ц pirmą dieną į mandatinę komisiją kviečiami aktyvistai, seniūnai, komsorgai, proforgai ir šiaip visokie veikėjai, sekančias penkias dienas Ц pagal pažangumą, o manasis tyli, vengia net susitikti mane. Nejau bijo, kad reikalausiu važiuoti kartu?
Man nebuvo paslaptis, kad tuo metu jis draugavo su pardavėja Ц apie tai liudijo jo garderobe atsiradę importiniai marškiniai, batai, sakvojažas. Ir skrybėlė! Kaip čia neatsiminsi, kokiom namų audimo ir dažymo kelnėm prieš kelerius metus atvažiavo berniokėlis iš kaimo mokslų krimsti.
Tylėjau ir aš, neieškojau jo, tik norėjosi aiškumo, kad jausčiausi laisva ir galėčiau ramiai, pagal savo supratimą išsirinkti kaimą, kuriame gyvensiu.
Tuo metu baigėsi infekcinių ligų ciklas. Paskutinę naktį budėjau ligoninėje ir beveik visą laiką praleidau prie ligonio, kuriam gripas komplikavosi sunkiu encefalitu, o po kelių dienų, infekcinių ligų valstybinio egzamino išvakarėse, pati susirgau gripu. Nuo namiškių nuslėpiau negalią, į egzaminą išėjau stipriai karščiuodama.
Tą dieną atsimenu kaip keistą sapną.
Prof. S. Gruodytė prieš prasidedant egzaminui susirado mudu, sustatė greta, nužvelgė:
Ц Ar tai judu skiriatės? Tai kvailiai! Kad man nedrįstumėt! Ц Jai vakarykščiai kažkas papasakoję.
Su pirmaisiais laikančiais egzaminą nusivedė mus į auditoriją, susodino greta ir pasakė, kad galim kalbėtis kiek norim, dar atnešė abiem po vadovėlį Ц žiūrėkit kiek reikia, paskui paklausinėjo labai jau paviršutiniškai ir abu įvertino penketais. Baigiantis egzaminui pasikvietė vieną dėstytoją ir grupioką Viktorą, buvusį mūsų vestuvių pabrolį, išėmė iš piniginės 25 rublius (visą pirmakursio stipendiją!), liepė jiems nupirkti ką nors stipresnio ir geros užkandos, vestis mudu į bendrabutį ir nepaleisti kol nesusitaikysim.
Profesorė buvo nuostabus žmogus Ц nedidukė, paprasta, tiesmuka, neieškanti žodžio kišenėj, nuoširdi ir labai gera. Gerbėm ją ir mylėjom, net mintis nekilo nepaklausyti.
Pabrolys, buvęs boksininkas, prisigretino prie manojo, kad šis kartais nesumanytų sprukti, o aš neatsisakiau draugiškos dėstytojo alkūnės, man jos labai reikėjo Ц įtartinai siūbuojantis, nepatikimas  atrodė šaligatvis.
Seniai bebuvau buvusi mūsų bendrabučio kambarėly. Pristūmėm staliuką prie lango, vyrai kažkur sumedžiojo daugiau kėdžių, susėdom Ц mudu su vyru buvom pasodinti greta Ц pylėm vyną į stiklines, gėrėm nesiragindami. Nenuostabu, kad pašnekesys netrukus pasidarė laisvas ir triukšmingas, bet niekuo nepriminė pagraudenimų apie santuokos šventumą. Ir be vyno man svaigo galva, o kai dar apgirtau, pati nebegalėjau suprasti iš kur karščiuojančioj mano galvelėj randasi tiek sąmojaus Ц kvatojom, griaudėjo, turbūt, visame aukšte. Kažkas atidarė kambario duris, pastovėjo, bet, įvertinę grėsmingą Viktoro kumštį, vėl jas uždarė. Įpusėjus antrą butelį Viktoras apsikabino mane, bet ir toliau iš įpročio vadino jaunamarte. Ir aš glaudžiausi prie jo, stipraus, ramaus ir patikimo. Dėstytojas ėmė rypuoti, kad per vėlai mane sutiko, tikrai būtų paviliojęs iš to kvailio mano vyro, o dabar juk negalįs palikti žmonos ir dviejų dukrelių... Per vėlai!
O manasis visai pasimetęs žiūrėjo į mus, dirglios jo rankos niekaip negalėjo nurimti, bet man, bene pirmą kartą, nekilo noras jas paliesti, nuraminti.
Ištuštėjus buteliams vyrai išėjo nė neatsisveikinę. Išeidami mus užrakino Ц po valandos budėtoja išleis Ц turit progą pasikalbėti. Kai žemyn laiptais nutolo nedarni jų daina, mūsų kambary po buvusio erzelio stojo spengianti tyla. Sutrikę, pasimetę žiūrėjom vienas į kitą. Jis toks kaltas, nusigandęs. Kaip gerai aš pažinojau tą jo išraišką Ц iš prigimimo jis buvo bailys, griežtai pareikalavus paklausydavo ir būdavo savaip dėkingas, jei kas kitas už jį nuspręsdavo ir prisiimdavo atsakomybę. Taip jis kažkada, mano subartas, nuolankiai ėmėsi mokslų, taip tada, kai vienas, jau be mudviejų su dukryte, po trečio kurso grįžo į kaimą atostogų, tėvams griežtai pareikalavus, nuolankiai atvažiavo pas mane taikytis, įtariu, taip  saugume pasirašė sutinkąs būti informatoriumi ir tikrai nebūtų tuokęsis, jei atvažiavę tėvai rimtai būtų nusprendę vestuves ardyti, Дkad neliktų akmens ant akmensУ.
Su pasišlykštėjimu pamaniau, kad ir dabar jis, jei griežtai pareikalaučiau, sutiktų gyventi drauge. Net nupurtė.
Tada aš pratrūkau kalbėti ir niekas nebūtų galėjęs  mane sustabdyti. Aš, ta, kuri tiek metų tylėjau, geriau kur išeidavau ar gelbėdavausi darbu. Kalbėjau nesulaikomai, o jis niekaip negalėjo išsigelbėti nuo mano žodžių, pradžioj vaikščiojo pirmyn atgal nedideliam laisvam kambario plote, paskui jau bėgiojo, kartkartėm sustodamas užspeisto žvėries poza ir su nerimu įsižiūrėdamas į mane Ц ko iš manęs, tokios, nepažįstamos, galima tikėtis?
Priminiau viską Ц neištikimybes, kiek jų žinojau ir kiek nežinojau, visus mane skaudžiai žeidusius, bet nutylėtus, melus. Nenuslėpiau ir to, kad žinau apie jo tarnystę KGB. Išrėkiau nuoskaudą, kam sergančią mergaitę nešdavo į lopšelį, kad tik netrukdytų laisvai gyventi, kaip sykį spyrė ant grindų žaidžiančiam vaikui, kad net nuskrido porą metrų Ц dar ta girnapusė veliasi po kojom, į metinį darželį atiduočiau, jei tik toks būtų!
Ц Ar atsimeni vaiko akis? Juk ji nė neverkė, taip buvo išsigandusi...
Kalbėjau ir su kiekvienu žodžiu darėsi lengviau alsuoti, atsitiesiau lyg nusimesdama didžiulę naštą.
Staiga jis liovėsi bėgiojęs, įsiklausė. Ir aš suklusau, jau tyliau bepridūrusi:
Ц Gyvenime nedovanosiu...
Jo greitam žvilgterėjime įskaičiau Ц ir nereikia man tavo dovanojimo, tik paleisk dabar mane gyvą...
Taip, koridoriuj šlepsėjo budėtojos šliurės, artyn, artyn, trakštelėjo raktas duryse, bet niekas neįėjo. Manasis susivokė pirmas, nėrė pro duris ir nubildėjo laiptais, tarsi šimtas velnių vytųsi.
Ir vėl pasidarė tylu tylu, tik spengė man ausyse ir svaigo galva.
Žinojau, kad reikia eiti, bet nėjau, stovėjau tokiam pažįstamam mūsų kambarėly įsispytrėjusi į apšnerkštą stalą, paskui nužvelgiau pasiilgtą vaizdą pro langą į Kauko laiptus ir staiga pajutau, kad niekur nenoriu eiti, kad pavargau, labai pavargau per visus tuos metus, kad noriu tik atsigulti į tą štai dar tebestovinčią, išklibusią geležinę valdišką savo lovą, užmigti ir nebenubusti. O jei ir nubusčiau, kad paaiškėtų, Ц visi tie metai  tebuvo nelemtas sapnas. O gal ir buvo tikri, bet nutiko ne man?
Pakėliau apkloto kampą, dvokstelėjo nešvarios, seniai nekeistos patalynės kvapas. Kas miega mano lovelėj? Aš juk palikau ją švarią, pakeitusi skalbinius? Atsikvošėjau.
Neatsimenu, kaip parsiradau namo, pas mamą.
Pragulėjau karščiuodama visas žiemos atostogas. Kai virpančiom kojom, nublyškusi, pajuodusiais paakiais pakilau iš ligos ir vėl nuėjau į institutą, ilgai stovėjau prie skelbimų lentos, kol atsirinkau galimas paskyrimų vietas, tinkamas pagal man svarbius kriterijus Ц kad tai būtų kaimas ar mažas miestelis, netoliese jo tekėtų upė ar būtų ežeras ir būtinai miškas, kad iš karto gaučiau nors nedidelį butą ir galėčiau dukrą leisti į darželį. Tokiais pasirodė esą Kintai, Viešvilė ir Seirijai. Pirma nuvažiavau pasižiūrėti į Viešvilę, o ją pamačiusi nieko kito ir nebeieškojau.
Manasis ir Jonuška buvo paskirti į tą patį miestą, apsigyveno tame pačiame name. Ir čia manasis neapsiėjo be melo ir apgaulės. Į tą miestą buvo paskirta nemažai kurso draugų, o butus, aišku, skyrė ne visiems. Kam duoti, kam ne leido nuspręsti patiems, nes geriausiai vieni kitus pažįsta. Manasis pasakė, kad atvažiuoja su šeima, o atsakymą į klasimą ar tai reiškia, kad susitaikė su manim, nutylėjo ir butą gavo. Nedaug ir tepamelavo, atvažiavo su šeima, tik žmona jau buvo kita. Tai spjaudėsi draugai.

0

100

28.

Draugai iki paskutinės dienos galvojo, kad juokauju, nevažiuosiu į kaimą, liksiu Kaune. Daug buvo lažybų, daug gėrimų pralošta. O aš demonstratyviai  ruošiausi. Sykį  atsiskyrusi nuo būrelio draugų atsistojau eilutėn prie batų parduotuvės Laisvės Alėjoj:
Ц Parduoda  guminukus. Kaipgi aš kaime be jų?
Ir štai šaltom vasario dienom vėl vyksta mandatinė. Dabar jai neužtenka vienos dienos kad ir nusitęsiančios į naktį, kaip stojant, nors kviečiamųjų kelis kartus mažiau, dabar ji trunka šešias ilgas dienas. Pirmąją dieną kviečiami aktyvistai Ц seniūnai, komsorgai, proforgai, pasižymėję studentų mokslinėj draugijoj, būrelių vadovai Ц su jais ir manasis, turėjęs visokių pareigų. Toliau Ц pagal pažangumą. Aš ėjau antrą dieną.
Ir vėl šurmulys už Rektoriaus kabineto durų, kur sukinėjasi ne vien tą dieną kviečiamieji, bet ir kiti nuolat užsuka pasidomėti kas kur paskirtas, kokios vietos jau užimtos, gal reikia koreguoti savo pasirinkimą. Ateidavo draugai, vyrai ar žmonos, net tėvai.
Ir vėl įeinu į tą patį kabinetą, apie tą patį stalą sėdi beveik visi tie patys žmonės kaip prieš šešerius metus, dabar visi pažįstami, o tas pagyvenęs žmogus stalo gale, rektorius, artimas ir savas Ц taip padrąsinančiai nusišypso. Tik to vaikinuko, kuris labai domėjosi mano persona stojant, tuometinio Instituto komjaunimo sekretoriaus, dabar jau nėra, jis baigė anksčiau ir išvažiavo dirbti į Vilnių. Vietoj jo sėdi naujas, nepažįstamas ir manim visai nesidomi. Kokie mieli ir brangūs dėstytojų veidai. Aš šypsausi ir jie atsako tuo pačiu.
Referuoja, kad mano pasirinkimas Ц į Viešvilės vaikų namus. Rektoriaus, o ir ne vien jo, veiduose nuostaba. Kai pirmas įspūdis priblėsta, Rektorius griežtai, netgi piktai pareikalauja paaiškinti, kokie tokio mano pasirinkimo argumentai. Vardiju:
Ц Graži gyvenvietė, aplinkui miškai, Nemunas, užliejamos pievos, duoda butą, už mano kiemo tvoros vaikų darželis dukrai...
Dar susizgrimbu pridurti:
Ц Vaikų namai ir ambulatorija metai kaip neturi gydytojo. Apylinkėj daug  ligonių Ц aš teiravausi.
Daugelis juokiasi Ц tokį atsakymą vargu ar yra girdėję. Rektorius bando išgąsdinti Ц ar bent žinai, ką ten reikės dirbti tuose vaikų namuose?
Atsakau:
Ц Jei Jūs iš manęs per šešerius metus padarėt gydytoją, tokioj siauroj specializacijoj, manau, kaip nors susigaudysiu, nuvažiuosiu į kursus.
Kažkas kitas klausia:
Ц Jūsų vyras taip pat gydytojas, ką jis dirbs Viešvilėj? Juk ten dviejų gydytojų nereikia?
Lėtai, skanduodama žodžius atsakau:
Ц Vakar Jūs mano vyrą paskyrėt į miestą ir nepaklausėt, kur ir ką dirbsiu aš.
Rektorius klausiamai žiūri į kolegas, šie linksi galvom.
Tyla užtrunka, o man linksma.
Kažkas bando siūlyti  važiuoti ten pat, kur vyras. Purtau galvą:
Ц Oi ne, ne! Kuo toliau nuo to žmogaus!
Komjaunimo sekretorius nebenuleidžia nuo manęs akių.
Tada rektorius taip šeimyniškai, net pasilenkęs, lyg be mudviejų nieko daugiau už to stalo nebūtų, klausia:
Ц Tėvelis jau gyvena Vilniuj? Gal nori į Vilnių?
Ц Ne, su tėveliu mane mažai kas sieja. Nenoriu gyventi mieste.
Ц Ar nori pas mane į katedrą?
Ц Ne.
Ц Kodėl?
Ц Aš žinau, kas darosi Jūsų katedroj. Noriu, kad tarp manęs ir ligonio niekas nestovėtų, nei kolegų karjeros siekiai, jų kova dėl pareigybių, nei dar kasЕ Man karjeros daryti neleis.
Kas norėjo, suprato. Kabinete stojo mirtina tyla.
Ц Tai ko tu nori?
Ц Į Viešvilę.
Ц Į Viešvilę tai į Viešvilę Ц sako rektorius, atsilošdamas į kėdės atkaltę. Ц Kai norėsi grįžti, ateik pas mane, jei galėsiu, padėsiu.
Į Viešvilę! Prieš mėnesį nežinojau, kad tokia yra Lietuvoj, dabar ji taps mano gyvenimu. Pasitikslinau Ц buvusi Prūsija. Vėliau man miške už Kaskalnio žmonės parodė išlikusius tarpukario Lietuvos sienos riboženklius.
Ir per sekančias skirstymo dienas vis nueidavau pasidomėti, kaip sekasi draugams. Labai sukrėtė pamatytas vaizdas, kaip verkė mergaitė, apsikabinusi savo vyrą, kai ją paskyrė į Šilalę Ц baisiau, negu į Sibirą. Mano vaikystės Šilalę!
Stovėjau šalia juodviejų ir neradau žodžių Ц kaip įtikinti, kad ir Šilalę galima pamilti? Kodėl žmonės taip bijo gyventi? Juk tik trejiems metams. Dar tariausi su draugais, gal man pasisiūlyti važiuoti į Šilalę, jei ją sutiktų palikti Kaune. Ne mergaitės buvo gaila, buvo gaila mano šilališkių Ц ką gero gali duoti žmonėms gydytoja, atvažiavusi su tokia išankstine nuostata?
Mane atkalbėjo:
Ц Tave į Šilalę, aišku, mielai paskirs, bet jos Kaune tikrai nepaliks.
Nesu pasidomėjusi, kuo tai baigėsi.
O paskui kaip niekad greitai atšuoliavo paskutinis studentiškas birželis, toks svaigus netolimos laisvės pojūtis.
Paskutiniam, marksizmo, egzaminui nė nebesiruošiau, per laisvas dienas persikrausčiau. Viešvilėj man buvo duoti du kambarėliai prūso, šišioniškio name, prieškary buvusios karčiamos mansardoje. Namo savininko likimo niekas nežinojo Ц po karo, praėjus frontui, namas, kaip ir visi kiti kaimo namai, buvo rastas tuščias ir netrukus juose apsigyveno atklydę žmonės, kaip patys viešviliškiai sakydavo, kam savam kaime vietos neužteko.
Mano sudedama lovelė, stalas  ir aklo žmogaus iš vytelių nupinta dukros lovytė, už šešis rublius nupirkta Žaliakalnio turguj, puikiai tilpo viename kambary. Į Kauną benuvažiavau išlaikyti tą paskutinį egzaminą ir dar kartą po savaitės Ц atšvęsti išleistuves.
Marksizmą, kaip ir visus šešto kurso valstybinius, išlaikiau penketu. Per išleistuves katedros vedėjo Zakso buvau paskelbta geriausia visų laikų jo studente ir pakviesta šokio. O siaube! Ir dar valso, o šokti tai aš nemokėjau tada, taip ir neišmokau iki šiol Ц na, nebent surizikuoju po trečios. Laimei, jaunimas skubėjo šokti, ant parketo pasipylė ir kitos poros ir mudu nebebuvom tokie matomi, žingsniavom į muzikos taktą ir kalbėjomės.
Gyvenimas susideda iš paradoksų Ц nuo mažens saugumas mynė ant kulnų, nes tėvelis Ц politkalinys. Štai ir dabar grupės vadovės parašytą gerą charakteristiką užprotestavo komjaunimo komitetas Ц esą iš anksto įspėti, kad man nebūtų duota gera charakteristika, o štai marksizmo katedros vedėjas skelbia mane geriausia studente.
Kad vadovė taip nesikankintų, pati parašiau savo charakteristikos pirminį variantą Ц neatsikračiusi religinių prietarų, netvarkinga, vengia visuomeninio darbo, neturi atsakomybės jausmo, su ja į žvalgybą eiti nepatartina. Paprašiau vadovės tokią ir paduoti. Nežinau, ar padavė, bet mano byloj buvo standartinė, ДvaldiškaУ charakteristika Ц paskaičiau vaikų namuose atsitiktinai aptikusi savo bylą.
Matyt tam turėjo įtakos ir manojo parašytas skundas Ц pasiaiškinimas, kodėl jis, toks pavyzdingas tarybinis studentas, komjaunuolis, visuomenininkas buvo priverstas su manim išsiskirti. Nurodytos tos pačios priežąstys.  Man tą skundą komjaunimo komitete davė perskaityti Ц patvirtinau, kad viskas, kas jame parašyta, yra tiesa.
Dar ir dar kartą pasidžiaugiau, kad laiku supratau, su kuo penkerius metus dalinausi gyvenimu ir kad pasirinkau paskyrimą į kaimą Ц iš viso nepaskirti į darbą manęs negali, maniau, kad būdama žemiausioj sveikatos apsaugos sistemos pakopoj, nesiekdama karjeros, būsiu nepažeidžiama. Kokia naivi buvau! Bet juk tada dar nebuvau skaičiusi Dalios Grinkevičiūtės ДLietuviai prie Laptevų jūrosУ ir nežinojau jos gyvenimo Lietuvoj.
Tada, o ir dabar mano gyvenimo credo yra Ц ne kovoti su blogiu jo metodais, o teigti gėrį. Tada kažkaip savaime blogiui nelieka kas veikti.
Milicijos pasų stalo darbuotoja atsisakė išregistruoti pasą ir liepė ateiti rytoj, o per  naktį dar gerai pagalvoti :
Ц Ką, mergaite, darai, turėdama pastovią registraciją Kaune?
Na, bet kas galėtų perkalbėti žemaitę, jei ji sykį apsisprendė? Mama sakydavo Ц greičiau akmenį išvirsi, negu tave perkalbėsi. Visaip yra buvę su tuo užsispyrimu, bet šį kartą neapsirikau, niekada nesigailėjau.
Sekančią dieną po išleistuvių abi su ketverių metukų dukrele išvažiavom į savo Viešvilę. Net nebenuėjau antrą išleistuvių dieną padėti draugams išgerti tų gėrimų, praloštų lažybose dėl manęs Ц kad nevažiuosiu dirbti į kaimą.
Vėliau du kartus atsitiktinai mane sutikęs rektorius kvietė grįžti į Kauną, paskutinį sykį dar pridėjo:
Ц Kol aš dar galiu padėti.
Netrukus jo nebeliko.
Ne pasigirti norėdama tai rašau, bandau pasakyti, kad visada buvo, yra ir bus gerų, nuostabių žmonių, neturinčių baimės sindromo; tarp mūsų dėstytojų tokių buvo nemažai. Deja, menkystų taip pat; žymiai mažiau.

0

101

29.

Tuo, kad į Viešvilę persikrausčiau nelaukusi paskutinio, marksizmo, egzamino, labai nuvyliau gupės draugus, kurie tikėjosi, kad jam ruošimės drauge ir aš per kelias dienas juos išmokysiu to, ko aplamai negalima išmokyti.
Po poros dienų pas mane į Viešvilę atvažiavo manasis Ц padavęs į teismą skyryboms, reikią mano parašo, kad skirtis sutinku, bet posėdy nedalyvausiu. Pagalvojau, kad man būtų visai įdomu dalyvauti Ц ne kasdien pasitaiko tokia misterija. O jis greičiausiai bijo, kad galiu imti ir persigalvoti, nesutikti su ištuoka.
Paprašiau parkerio su auksine plunksna:
Ц Juk proga pakankamai svarbi?
Pasirašiau ir pakėlusi akis nustebau sutikusi pasipiktinusį jo žvilgsnį:
Ц Kaip tu taip gali? Nejau tau nieko nėra brangaus, nieko gero nebuvo mudviejų gyvenime?
Susimąsčiau, nejučia užsižiūrėjusi į jo nuotrauką rėmely ant spintelės Ц dukra pasistatė ir greta pamerkė gėlytę. Vaikas ilgėjosi tėvo ir nesuprato, kad toj nuotraukoj jis, apkabinęs ne mane, o kurso draugę, atkakliai siekia ją pabučiuoti. Aš pastebėjau, kai mergaitė dėjo tą notrauką į rėmelį, bet nesudraudžiau, nes kitokios nė neturėjau, jis buvo susirinkęs visas savo nuotraukas, net mudviejų vestuvines, kad neliktų jokio atminimo, tik šitą kažkaip pražiūrėjo. Tebūnie nors tokia. Jis pasekė mano žvilgsnį, pamatė nuotrauką, iš pasipiktinimo nesumojo kaip sureaguoti, tik kalbėdamas vis žvilgčiojo į ją, tarsi netikėdamas, kad taip gali būti.
Aš staiga supratau jo žodžių absurdiškumą ir užsikvatojau Ц juk ne aš jam neištikima, ne aš skiriuosi, aš tik sutinku. Kaip nepaklausė kažkada ar myliu, taip dabar juk nepasidomėjo, ką jaučiu netekdama. Aš klydau, aš ir užmokėjau. Nieko nekaltinau, niekam ir nesiguodžiau, juolab jam.
O gal jis pats buvo pasiklydęs savo gyvenime, gal širdies gilumoj tikėjosi, kad aš nesutiksiu skirtis, kad maldausiu nepalikti ir jis maloningai nusileis, taip tuo pačiu išspręsdamas ir savo problemas?
Bepasakiau aprimusi:
Ц Geram žmogui š... negaila. Būk laimingas.
Staiga nutilo, pasisukdamas eiti mėgino sugriebti nuotrauką, bet aš buvau vikresnė.
Išėjo trenkęs durimis.
Kai nugirgždėję laiptais nuslopo jo žingsniai, kurį laiką stovėjau klausydamasi tylos, paskui puoliau pavymui Ц nusmelkė mintis, kad darom lemtingą klaidą, kurios jau negalėsim atitaisyti. Turiu, būtinai turiu dar kažką jam pasakyti! Negali viskas taip imti  ir pasibaigti! Nežinojau ką, bet tereikia pasivyti, suimti jo nervingas rankas Ц tada jau žinosiu, žodžiai patys ateis. Akimirksniu išnyko lyg nebuvusios visos skriaudos, nusivylimai. Pradėkim iš naujo? Nuo tada, nuo pirmos klaidos? Be melo ir klastos? Juk mes skirti vienas kitam! Kalbėkimės! O, jei būtume kalbėjęsi, netylėję, gal viso to brudo nebūtų nė buvę?
Jo niekur nesimatė, tarsi būtų išgaravęs. Apėjau visą kaimą Ц tiek to kaimo; nėra. Dirstelėjau į grafiką stotelėj Ц joks autobusas per tą laiką nepravažiavo. Dukra kaimynų kieme žaidė su vaikais Ц tėčio nematė, tik raudona mašinytė buvusi sustojusi.
O gal ir mano gyvenime jo nė nebuvo, jei išnyko taip be pėdsako? Stabtelėjo raudona mašinytė ir nuvažiavo.
Buvo kelios skaudžiai deginančios dienos, nemigos naktys, paskui skausmas perdegė, liko tik maudulys Ц visam gyvenimui. Netesėjau!
Kai dar sugrįžau į Kauną atsiimti diplomo, atšvęsti išleistuves, jau buvau aprimusi. Nugalėjo sveikas protas. Manasis susirado mane ir paprašė nueiti  į notarinę kontorą patvirtinti parašą Ц kitaip negalioja. Sutikau:
Ц Bet eisim kartu ir laikydamiesi už rankų! Ц nežinau, koks kipšas patraukė mane už liežuvio tai pasakyti.
Vėl buvo birželis, vėl ėjom po liepom Laisvės Alėjos viduriu kaip kadaise vestuvių dieną, o jis muistėsi ir vis taikėsi ištraukti savąją ranką iš manosios, bet aš buvau negailestinga, mėgavausi jo sutrikimu ir akies krašteliu stebėjau mergaitę, kiek atsilikusią einančią šaligatviu palei vitrinas ir nenuleidžiančią nuo mudviejų akių Ц man buvo jos gaila.
Toj pačioj vietoj po kelerių metų atsitiktinai vėl pamačiau savąjį Ц iki skausmo pažįstamas vaizdas: jis eina skubėdamas, o gerokai atsilikusi žmona tempia už rankytės verkiančią dukrelę. Sutikęs mano linksmą žvilgsnį, sustojo kaip įbestas, palaukė savo moterų, paėmė mergaitę ant rankų ir jau neskubėdami nuėjo Ц darni šeima. Neatsigrįžo. O man buvo gera, kad ne aš ta besivejanti. Laisva!
Grįžusi į Viešvilę, pasijutau labai vieniša, ne vien dėl skyrybų Ц tarsi kokia stichinė nelaimė nusiaubė viską. Nauja vieta, nauji žmonės ir nelikę nieko iš to, kas buvo viskas, tik šilta dukros rankelė mano saujoj, kai klajodavom po miškus ar dainodamos eidavom keleliu per užliejamas pievas iki Nemuno, pasidabinsios galvas lauko gėlių vainikais.

O man taip ilgu vienai pasauly
Ir taip gūdu.
Grįžtu.
Gyventi.
Namolio šaukia
Toks mielas ДmamaУ
Vaiko balsu.

Laikas gydė. Laimei, buvau reikalinga žmonėms, bet ir jie buvo reikalingi man, netgi labiau, negu aš jiems, visada jaučiau, kad gaunu daugiau, negu duodu.
Bene po mėnesio pasiekė gandas, kad manasis vėl vedė. Kažkam pasisakęs, kad esąs doras žmogus, negalėjęs nuvilti mergaitės, nes ji jau laukėsi. Būna ir tokių dorų žmonių! Netrukus jiems gimė dukra, kurią labai mylėjo ir rūpinosi, o man teko nueiti į teismą, nes mūsų vaikui nesiuntė alimentų. Pirmą kartą po skyrybų dukrą aplankė bemaž po trijų metų, kai mudvi jau gyvenom Darbėnuose. Tai buvo tik pretekstas atvažiuoti, o iš tiesų jau skyrėsi su antrąja žmona ir tikėjosi grįžti pas mus. Gražią, saulėtą žiemos dieną klajojom visi trys po vaizdingas Darbėnų apylinkes, bet tuo viskas ir baigėsi, palydėjau jį iki autobuso Ц mūsų vaikas jau savo atverkė, tegu bent antroji dukra turi tėvą.
Gyvenimas nesustojo, po truputį viskas pradėjo užsimiršti, vis rečiau  beatsimindavau savąjį, bet senųjų mamalės ir papalės ilgėjausi, todėl tikrai nudžiugau, kai vieną žiemos dieną jiedu tarsi išdygo mano kabineto tarpdury. Pradėjom bendrauti, retkarčiais išleisdavau dukrą pasisvečiuoti pas senelius. Sykį vasarą, kai manasis jau buvo vedęs trečią kartą, senieji bočiai mergaitės neparvežė namo sutartu laiku. Palaukusi dar savaitę, nuvažiavau pati Ц vėl atėjau į senąją sodybą lauko keliuku, grožėdamasi nuostabiu peizažu, vėl pamačiusi mane ateinančią mamalė kieme suplėsčiojo rankom, nubučiavo, nuglostė, o dukra atpuolė pasitikti verkdama:
Ц Mama, važiuojam iš čia! Greičiau!
Negalėjau patikėti Ц buvęs atvažiavęs manasis, labai džiaugęsis sutikęs mergaitę, bet atsitikusi nelaimė, bėgdama pro šalį dukra netyčia užkliudė stalelį ant kurio stovėjo didžiulė, manojo labai branginama agava, ji nuvirto ir gerokai apsilaužė. Mergaitė išsigandusi, pravirkusi, o tėvas labai supykęs ant vaiko, net paauklėjęs diržu.
Klausydamasi pasakojimo pradėjau rinkti drabužėlius Ц važiuosim namo, bet mamalė labai prašė dar pasilikti pietų, kažkaip per daug atkakliai prašė. Sutikau. Kol baigs išvirti bulvės, mudvi su dukra išėjom pavaikščioti prie Babrungo jūros, ant nuvirtusio sutrunijusio beržo radom gražių kempinių, jas nusilaupėm Ц vešimės namo, pasidarysim žvakides. Grįžom apsiraminusios.
Pietaujant atėjo moša, angis, su jau į dailų jaunikaitį paaugusiu sūnum. Pasirodė ne iš karto, kažką kalbėjosi virtuvėj su mamale, o įėjusi netikėtai puolė mane mušti Ц čia tau už brolį, čia tau už tą sagą, kur siuvai į mano vyro marškinius, čia tau už visas gėrybes, kur tiek metų viliojai iš tėvų ir t.t. Tai buvo taip komiška, kad aš nė nenusigandau, tik gyniausi nuo jos, kaip nuo įkyraus bimbalo Ц fiziniai ji buvo už  mane silpnesnė, negalbėjo nė specialus antrankis, kokius muštynėse naudoja chuliganai. Atėjo pasiruošusi.
Jos sūnelis buvo bemėginąs taip pat įsijungti į egzekuciją, bet sutikęs mano žvilgsnį, nusigrįžo ir išėjo į kiemą. Abu bočiai nesikišo, tik stebėjo, o netrukus mamalė ėmė tildyti savo dukterį:
Ц Užteks, užteks, liaukisЕ
Šiaip taip išsivedė į kiemą, bet angis ištrūko ir vėl grįžo į kambarį:
Ц Parodyk rankinę, ką dar išviliojai iš tėvų! Ц Ir išvertė visą jos turinį ant lovos. Be dukros drabužėlių ir beržo kempinių ten nieko daugiau nebuvo. Angis sutriko, pasiskubino išeiti. Tik dabar apsidairiau Ц kurgi mano vaikas? Ogi užlindusi į kamputį už spintos, labai nusigandusi. Nusivedžiau prie lango iš kur matėsi kiemas. Pamačiusi mus lange, angis kaip aikštingas vaikas krito ant žemės ir ėmė klykti:
Ц Sūnau, prisiek, kad užaugęs tu už mane atkeršysi!
Nustebusi, nusigandusi dukra pažiūrėjo į mane. Nutaisiusi rimtą veidą jos paklausiau:
Ц Kaip manai, prisysios ji į kelnes ar ne? Ц ir mudvi užsikvatojom.
To mošai buvo per daug, pašoko nuo žemės, pasikvietė sūnų ir abu iškurnėjo iš kiemo. Mamalė su papale parėjo vidun, tokie kalti. Tik dabar pamačiau, kokie jiedu seni ir pavargę Ц manasis buvo vėlyvas jų vaikas. Nepriekaištavau Ц man buvo labai jų gaila. Mamalė suprato, kad daugiau dukros, bent jau vienos, pas juos nebeišleisiu ir pravirko, o atsisveikinant ėmė prašyti, kad atvažiuočiau ir mergaitę atsivežčiau bent į jos laidotuves. Stovėjom apsikabinusios vidury virtuvės, šluosčiau jos ašaras ir kalbėjau:
Ц Ne, mamale, ne. Sūnų turi tik vieną. Nebus trijų marčių parado laidotuvėse. Nebus. O gal ir visų penkių? Ц dar yra laiko...
Nusišypsojo pro ašaras. Papalė stovėjo pašalėly ir tylėjo.
Daugiau jų nebemačiau. Ūgtelėjusi dukra dar keletą kartų senelius aplankė, dalyvavo laidotuvėse.
Su angim dar buvau atsitiktinai susitikusi, kalbėjomės tarsi nieko nebuvę,  tuomet jau visai kitaip pamačiusios savo gyvenimus. Daug vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, ji išleido kelias poezijos knygas. Turiu jas visas Ц skaitau ir stebiuosi.
Ne, ne visas. Vakar mūsų dukra su sūnum aplankė, kaip senu papratimu daro kasmet, Mano Vyro Žmoną, ši angies prašymu norėjo padovanoti paskutinę jos knygą, bet dukra atsisakė Ц neskaitysiu, aš nepamiršau. Aš būčiau paėmusi ir perskaičiusi, nors taip pat nepamiršau Ц kiekvienas žmogus turi teisę būti išklausytas.

0

102

30.




                                  Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.
                                                                                    Akselis Miuntė

Save? Vienintėlę  Ц vienam? O visam likusiam pasauliui Ц nieko? Kiek kartų galima atiduoti save? Kas, jei pasirodo, kad manęs nereikia? Nebereikia? Išeinant Ц atsiimti? Ar galima laiminga santuoka be meilės? O be pagarbos? Kas yra santuoka? Sandėris gyvenimui drauge, prisilaikant suderėtų taisyklių?
Deja, nežinau ir šiandien.
Mano taip gerai, iki smulkmenų, pažinoto žmogaus paveikslas po truputį grimzta į užmarštį Ц nebeatsimenu balso tembro, šypsenos, rankų prisilietimo. Kaip daug ko neatsimenu! Tarsi sąmoningai būčiau ištrynusi.
Manojo antroji žmona pasakiusi mamalei su papale, kad aš, kvailė, išmetusi savąjį į šiukšlyną, nežinodama, koks tai brangakmenis, o ji pakėlusi, nušluoščiusi dulkes, užgydžiusi žaizdas ir esanti laiminga.  Neilgam. Ir jiedu daug kartų skyrėsi ir taikėsi, vis niekaip nepasidalindami pačių užgyvento turto ir, ypač,  mamalės padovanotų pagalvių. Kai mudu skyrėmės, to rūpesčio nebuvo, neturėjom ką dalintis, tik stalo įrankių komplektą, gautą dovanų per vestuves: tau trys peiliai, šakutės, man trys peiliai, šakutės, tau trys šaukštai, šaukšteliai, man trys šaukštai, du šaukšteliai, nes vienas kažkur prašapo, o už viską, kas nutinka blogo, kalta aš. Vaiko dalies tose dalybose nėra, nepriklauso pagal įstatymą Ц dalinamas vien mudviejų gyvenimas.
Ilgiausiai mano atminty tveria vaizdas, kai jis laiko rankose naujagimę dukrytę, o aš stoviu šalia ir karštligiškai galvoju, atimti vaikui tėvą ar nutylėti, kad sužinojau apie jo neištikimybę. Ir dar Ц dukrytė jau didesnė, kažko įsiaikštijo, įsiverkė ir nebegali liautis. Aš skubu lyginti skalbinius ir į tą verksmą nekreipiu dėmesio, o tėvas neiškentęs paima mergaitę ant rankų, ši stipriai stipriai apsikabina jo galvą ir, dar kartą kitą gaiktelėjusi, įsikniaubia veideliu į kaklą ir nurimsta. Štai to tada į mane mesto priekaištingo manojo žvilgsnio negaliu pamiršti.
Naujas manojo paveikslas klostosi tarsi mozaika iš spalvotų paveiksliukų Ц iš atsitiktinių susitikimų, gandų, pasakojimų.
Štai linksma, geltona mozaikos šukelė. Vasara. Manasis su papale atvažiavo aplankyti dukros Ц naujais, ką tik nusipirktais ДŽiguliaisУ, pasipūtęs, išdidus. Pasiima mane iš darbo, dulkėtu kaimo keleliu lekiam namo, pamoju dukrai, su vaikais žaidžiančiai kvadratą, kad pareitų vidun. Kol jos nėra, turtingas tėvas oficialiai teiraujasi, kur dingsta jo mokami alimentai, ar vaikas nors sotus? Atidaro šaldytuvą, įvertina jo turinį, atidengia katiliuką, iš jo tvoksteli nuostabus troškintos paukštienos kvapas. Manasis sunkiai nugurkia seiles. Aš juokiuosi, papalė taip pat. Primenu rūpestingam tėvui, kad ne jis moka alimentus mūsų vaikui, o valstybė, nes savo valia jis atsiuntė pingų tik vieną kartą, jei ne įstatymas, vaikas nieko  negautų.
O tai jau tada, kai gyvenom šimtamečiam buvusio pašto name prie Kartenos bažnyčios vartų. Šis stikliukas gal oranžinis? Kaip ta velvetinė suknytė nemažam ryšuly drabužėlių dukrai, kuriuos atvežė nebuvęs bene dvejus metus?
Nužvelgė ir mane:
Ц Tai tebedėvi kartūnais? Ant mano kūno nėra nė vieno neimportinio rūbo! Reikia mokėti gyventi!
Tada pamato, kad žiūrinėju vaiko drabužėlių etiketes Ц domino dydžiai, bet pastebėjau ir štampus ДDvaždy ucenenoУ (dukart nukainuota). Iškaista, teisinasi Ц ne pats pirkęs, žmona. Kaime dėvėti tiks.
Ц Tai ačiū. Ir aš gyvenu kaime, ir man kartūnai tinka.
Nemėgo dukra tų rūbelių, negražūs buvo, nevykusiai pasiūti Ц ne veltui dukart nukainuoti.
Niūrus, pilkas mozaikos stiklelis, ilgam sudrumstęs nuotaiką namuose Ц tėvas dukrai atvežė spalvotų flomasterių didelę dėžę Ц nematytas tuomet dar dalykas Ц ir įteikdamas įspėjo, kad nesidalintų su sesute. Ši ir nesidalindavo:
Ц Mano tėtis ne tavo tėtis, jis turtingas, o tu ubagė Ц kaip turėjo skaudėti mažąjai širdelę! Ir kiek reikėjo kalbėti, kol vaikas suprato.
Kitas kartas. Atvažiavo tėtis! Tai džiaugsmas dukrai, bet jis neapkabina, o tik suėmęs už peties pasukinėja vaiką, tarsi turguj deramą aviną, įvertina apsmukusias kelnes, ne pirmos jaunystės batus ir toliau nebekreipia dėmesio, kalba su manim. Mergaitė įsispraudžia tarp mudviejų, paima tėvą už rankos, bet jis ranką ištraukia ir nė nežvilgteri į ją. Po kurio laiko dukra pešteli mane už rankovės, vien akimis paklausia ar gali eiti į kiemą pas vaikus. Linkteriu. Išeina. Tėvas nepastebi.
Jis, įpykęs, kad ir vėl nepavyksta įrodyti, kad tai aš kalčiausia, kad jis nelaimingas, sėda į mašiną ir nuvažiuoja, nepalaukęs pribėgant dukros, o ši supratusi, kad neprigins, sustoja dar palinkusi į priekį, tokia maža vidury tokios didelės bažnyčios aikštės, tokia vieniša. Lėtai sėda mašinos sukeltos dulkės. Einu jos linkui, bet ji pabėga. Šita mozaikos stiklo šukė mano atminime kažkodėl mėlyna, šalta.
Žalia šukė Ц linksmas pasakojimas. Esam mieste, kur gyvena manasis, pobūvy, švenčiam draugės gimtadienį. Tarp svečių sukinėjasi pagyvenusi, linksma, šneki jos giminaitė, dirbanti sanitare poliklinikoj manojo kabinete. Kompanijai įsisiūbavus, ji linksmai, vaizdžiai pasakoja, kaip išradingai daktaras ДkabinaУ vos ne kiekvieną jaunesnę moterį. Tie pasakojimai primena anekdotus, visi kvatoja jau laikydamiesi už pilvų. Draugė vienintelė žino, kas aš esu, mėgina sustabdyti įsilinksminusią pasakotoją, bet ši nesupranta, ko iš jos norima. Jaučiuosi labai nejaukiai, radę dingstį išvažiuojam namo.
Pasitaikydavo susitikti konferencijose. Sykį prieš užsiėmimų pradžią fojė šnekučiavomės su kolegom. Priėjo  manasis. Turiu pripažinti,  kad gražus vyras buvo, juolab, kad rengėsi pagal madą, kostiumas, kad ir be sagų, žinoma, siūtas tikrai ne kaimo kriaučiaus, mamalės jaunų dienų draugo, gulėjo kaip nulietas, o aš, piktas padaras, neiškenčiau nepasišaipiusi Ц tai visam kostiumui užtekai, o sagoms pinigų pritrūkai? Pasakiau ir nukaitau iš gėdos, kai kas prunkštelėjo, kai kas diskretiškai nusuko akis Ц nebe piemenys gi. Paskui užsiėmimuose jis sėdėjo netoliese ir spoksojo į mane Ц iš tos konferencijos nieko neatsimenu. Kažkoks prakeiksmas Ц rodos bebuvo likusios vien nuoskaudos ir nieko daugiau, bet kiekvieną kartą susitikus vėl ir vėl užplūsdavo tas pats jaudulys kaip tada, kai studentų choro repeticijose negalėdavau dainuoti, jausdama jo žvilgsnį į nugarą.
Jis vedė trečią kartą, bet laimės ir vėl nerado. Sunku jos buvo ir tikėtis, kai nebejauni žmonės, nors ir gerų norų vedami, ateina į santuoką ne laisvi, o su nugyventų gyvenimų našta, įpročiais, ryšiais, pareigom. Sunku viską besuderinti.
Vėliau jau dukra, vasarodama pas mane, sūneliais vedina, sykį metuose nuvažiuodavo jo aplankyti. Vieno tokio apsilankymo metu tėvas ėmęs priekaištauti dukrai, nejau ji ir dabar, kai jam blogėja sveikata, pražuvo viso gyvenimo santaupos ir reikalinga pagalba, mananti jį lankyti tik kartą metuose? Dukra atsakiusi, kad tada, kai jai jo reikėjo, jis aplankydavo ne kasmet. Tą kartą, vasarą, jis pats parvežė dukrą su vaikais iki mano namų, į kiemą nesuko, sustojo ties įvažiavimu, vaikai išlipo ir nuėjo namo. Taip pasitaikė, kad aš buvau kieme, bet nepriėjau prie mašinos, tik dirstelėjau į privažiavusius ir toliau nuduodama, kad nekreipiu į juos dėmesio, bet sunkiai tvardydamasi, kad neišduočiau jaudulio, priklaupusi nepaklusniais, virpančiais pirštais raišiojau anūkui Kristijonui batų raištelius. Manasis laukė laikydamas atviras dureles, bet nelipo iš mašinos, nepriėjo. Nepakenčiamai ilgai laukė. Paskui stipriai pokštelėdamas jas uždarė ir dideliu greičiu rovęs iš vietos nulėkė tuščia miestelio gatve.
Tą patį rudenį, ankstyvą mano gimtadienio rytą paskambino dukra, bet ne tam, kad pasveikintų mane Ц pranešė apie tėvo savižudybę.
Laikas sustojo.
Tylėjau, niekam nepasakojau Ц nesupras. Dienom dirbdavau, naktim spoksodavau į tamsą. Į laidotuves nevažiavau. Trijų žmonų parado nebuvo. Iš mirties paminėjimo trisdešimtinių dukrą pas mane į Karteną parvežė pamotė, tėvo trečioji Ц tada ir susipažinom. Sėdėjom virtuvėj trise siurbčiodamos kavą ir nežinojom, apie ką turėtume kalbėtis. Ėmiau skaityti Ц iš atminties, klupdama, klysdama Ц tom dienom tarsi be mano valios susiklosčiusį eilėraštį:

Atleisk, savižudi žmogau,
Atleisk, kad neatleidau tau,
Kad ten, jaunystėj, nemaniau Ц
Per sunkią naštą užritau
Ant tavo išdidžios širdies,
Ant tavo slepiamos vilties,
Kad koks bebūtumei, vis tiek
Žmona, kaip motina, Ц mylės.
Atleisk, savižudi žmogau,
Šaukiu pasauliui, nebe tau,
Kad neatleidau... Nemaniau...
Aš nemylėjau? Supratau Ц
Pasaulyje, pilnam žmonių
Beviltiškai viena lieku.
Atleisk, vieninteli, žmogau,
Atleisk, kad neatleidau tau.
Tik motina. Tik mylinti širdis.
Aš nemylėjau... Supratau.

Su savojo trečiąja retkarčiais susitinku Ц puikus žmogus. Išsiaiškinom, kokia gi mudviejų giminystė: ji man mano pirmojo vyro trečioji, aš jai antrojo vyro pirmoji žmona. Vadinu ją tiesiog Ц Mano Vyro Žmona. Susiėjusios pasikalbam apie orus, braškių auginimą, vaikus, anūkus, vis dažniau apie ligas, mirtį, mudviejų vyrą. Apie jį, tiesą sakant, daugiau patylim. To paties vyro našlės. Ar tikrai to paties? Jei mes, visos trys jo žmonos, parašytume savo atsiminimus, ar paskaitęs kas pašalinis  atpažintų tą patį žmogų?
O gal mylėjau? Savąjį? Antraip, kodėl taip skauda?

0

103

Epilogas

Kas tai yra atsiminimai? Štai tokie, išguldyti popieriuje (ekrane)? Atlapaširdiškas pasipasakojimas, stebinantis skaitančius savo naivumu, drąsa kalbėti apie tai, apie ką gal nederėtų, pasidalinimas su žmonėmis ilgainiui nebepakeliama tampančia našta, išpažintis? Ar literatūrinis kūrinys, kuriame nereikia ieškoti teisybės net jei visi paminėti vardai, įvykiai būtų tikri? Kaip ne keista, net kruopščiausiai parašyti atsiminimai nėra gryna tiesa, tai tik paralelinis gyvenimas, iškraipytas tikrojo gyvenimo atspindys mūsų sąmonėje, kuris kiekvieno gali būti kitoks. O kur dar laiko perkeičiami suvokimai, vertinimai, senstant vis dažniau atminties krečiami pokštai? Iš tiesos nekas ir belieka. Todėl, jei kas tartųsi mano atsiminimuose atpažinęs save ar mėgintų apkaltinti sakant netiesą, man beliktų paklausti:
Ц Vagie, kepurė dega?
Iš tiesų mano pasakojime visi veikėjai turi prototipus, bet nėra tapatūs, visi įvykiai man yra tikri, bet nebūtinai buvę tada, kai aušo saulėtas, rasotas rytas ar kai visą naktį snigo, kaip man atrodo dabar. Bet juk galėjo būti taip? Juk skaitydami patikėjot? Todėl aš, jei kokios, neišsiginsiu savo gyvenimo, net tokio, netikro.
Iš visų literatūrinių žanrų, manau, kad sunkiausia yra rašyti būtent atsiminimus. Jei bet kuriam kitam kūriny rašytojas turi visišką laisvę, gali siužetą, personažus sukurti kokius tik panorėjęs ir niekas negalės tyčiotis nei iš jų, nes gi jie netikri, tik fantazijos vaisius, nei iš autoriaus Ц jis bet kada gali atsiriboti, tai atsiminimų autorius yra įkalintas savo gyvenime ir, kad ir kaip nepatiktų sau ir turėtų rimtą pagrindą manyti, kad nepatiks ir skaitytojui, nors atrodytų gėdingai kvailas, neteisus, jis bejėgis ką nors pakeisti, nes taip buvo. Tik ar tikrai buvo taip? Kad ir kokie neįtikimi, absurdiški gali pasirodyti siužeto vingiai, autorius nekaltas, nes ne jis juos sukūrė, visa tai buvo Ц gyvenimas yra genialiausias, nepranokstamas siužetų kūrėjas ir autorius nieko negali išsiginti, pagražinti, pakeisti, nes yra bejėgis pakeisti  praeitį ir savo suvokimą. Tiesa, gali kai ką nutylėti, bet tai būtų negarbinga, nes reikštų nepasitikėjimą skaitytoju Ц juk visa, kas buvo, kas nutiko žmogui, yra žmogiška, o visa, kas žmogiška, kitas žmogus gali suprasti.
Perskaitėt ir neradot atsakymo Ц tai kam gi jie reikalingi, mūsų gyvenimai? Ir aš ilgai nesupratau, nors apie tai mąsčiau rašydama ir dar ilgai po to, kol pamėginau įsivaizduoti Ц o ką gi pasakytų Viktutė? Ц ir plačiai nusišypsojau. Neabejoju, ji tikriausiai kurį laiką patylėtų, pamąstytų, paskui šyptelėtų ir, nutaisiusi gudrią miną, į klausimą atsakytų klausimu Ц o ką mes, senos matronos ir garbūs senoliai, užsilikę iš žilos praeities, iš to meto, kai didžiosios dalies jūsų nebuvo pasauly, kai dar nežinojot, kuris kuriai motinai teksit, mes, daugelis nė nemokyti rašto, bet mokyti gyvenimo, jau nudirbę visus savo darbus, išgyvenę visas savo kartos negandas, suvokę visą išmintį, ką pajėgus suvokti žmogus, mes, tikrieji istorijos metraštininkai, veiktume susiėję, susėdę ant suolelio panamėj ar po kiemo obelim ar pirkioj ilgais rudens, žiemos vakarais, jei negalėtume pabūti prokurorais, advokatais, teisėjais?  Tam ir reikalingi žmonių gyvenimai ir tiek tėra jų prasmės, kiek mes jos atrasim ir įrašysim į kiekvieno kiemo, gatvės, kiekvieno kaimo, miesto, kiekvienos šeimos, žmonių kartos, tautos istoriją Ц apie kai kuriuos išsamų traktatą, o kai kam teks tenkintis viena trumpa eilute, bet visus paženklinsim tuo pačiu žodžiu - antspaudu: buvo. Mūsų verdiktai galutiniai ir neskundžiami, bet neilgaamžiai, netrunka pasimiršti žmonių veidai, vardai, įvykiai, o ir patys žmonės, neišskiriant nė mūsų pačių, ilgainiui tampa statistiniais vienetais ir išnyksta istorijos šešėliuose. Vieni greičiau, kiti užsibūna kiek ilgėliau.
Štai, Viktute, parašiau tau, kaip ir buvau žadėjusi, savo keistą, liūdną istoriją apie jaunų dienų meilę, teisingiau Ц apie gyvenimą (tai tolygūs dalykai), kad ir mane jūs galėtumėt  nuteisti, kad ir mano gyvenimas įgautų prasmę.
Bet juk skyrybomis su manuoju niekas nesibaigė, ko gero tik prasidėjo Ц man tuomet dar nebuvo nė trisdešimties, iki dabar dar buvo likę ilgi dešimtmečiai? Viktutė tik nusijuoktų Ц nereikia, nerašyk! Ką naujo ir įdomaus galėtum mums papasakoti dabar, kai jau metas tau pačiai sėsti greta mūsų ant senolių suolelio, jei visus tuos dešimtmečius buvai su mumis ir mes viską matėm? Jau seniai tolimesnis tavo gyvenimas mūsų išnarstytas po kaulelį, apkaltintas ir apgintas, nuteistas ir išteisintas, o nuosprendis įrašytas kaimo atminty.
Neprašau jį paskaityti Ц užtenka tavo, Viktute, šypsenos. Žinau, kad koks bebuvęs, jūsų nuosprendis nuoširdus ir vienintelis teisingas.

0

104

Pažintis su meile

Vieną vasarą mudvi su Kastute atradom tokį keistą fenomeną Ц meilę. Ėmė vieną dieną mudviem ir parūpo, kodėl kapuose pražydus alyvoms tiek daug porelių vaikšto ir vaikšto didžiuoju kapų taku ir jų tik pakaušiai šmėžuoja virš dailiai apkarpytų gyvatvorių, kitos suka į šoninius takus, ten gyvatvorės žemesnės, viskas gerai matoma, o dar kiti sėdinėja ant zomato, grožisi tvenkiniu, miesto panorama anapus jo ar rymo apsikabinę, atsirėmę į senuosius klevus, o pamatę mus, vaikus, netoliese, neskubėdami nueina, priekaištingai nužvelgę per petį.
Vyksta kažkas svarbaus, tik mudvi nesuvokiam kas. Ką jie ten mato tuose ajerais apžėlusiuose tvenkinio krantuose, tuose žydinčiais sodais apsuptuose nameliuose anam krante? Atsargiai prisėlinusios nuklausytume apie ką jie kalba, bet kad jie nekalba, dažniausiai tyli. Kodėl tyli?
Kastutės name, kambarėly greta verandos apsigyveno dvi mergaitės, baigusios technikumą atvažiavusios į Šilalę dirbti pagal paskyrimą. Aukštesniosios net vardo neatsimenu Ц tokia juoda, negraži, neįsimenama. Po metų ji kažkur išvažiavo. Mažesnioji, baltapūkė garbanė Kristina liko kambarėly gyventi viena.
Prieš apsigyvendamos, mergaitės ėmėsi kambarėlį remontuoti, nes ir buvo neremontuotas nuo karažo metų, o gal net nuo pat senojo namo pastatymo Ц stori lubų balkiai aprūkę, plačių lentų grindys įjuodusios, langas dulkinas, rėmai seniai nematę dažų. Nuvalė, nudažė langą, sienas rombeliais iškalė balanom, nutinkavo, o paskui parsivežė šviesius, gėlėtus tapetus Ц visa Zobielija skambėjo šiltą, saulėtą vasaros popietę, kai mergaitės drauge su Kastutės mama juokaudamos, klegėdamos klijavo jais sienas. Paskui iššveitė grindis eglišakiais su beržo pelenų šarmu, baltai užtiesė lovas, stalą, pamerkė gėlių... Buvo gražu kaip bažnyčioj.
Atgijo, atjaunėjo senasis namas, net piktąją Kastutės babūnę kartais pasitaikydavo nugirsti besijuokiančią; gražiai sutarė mergaitės su visais.
Tą  pavasarį ir Kristiną pradėjom pavakariais sutikti su Pranuku kapų takeliais bevaikščojančią, o kartais jiedu klysdavo nuklysdavo tolyn pušyno linkui, per Ašučio tiltą, pro buvusį dvarą pasukdavo į miestą ir besugrįždavo visai iš kitos pusės, nuo malūno. Abu tokie gražūs, šviesiaplaukiai, Pranukas aukštas, lieknas, Kristina mažesnė, daili, taip dera tarpusavy.
Paskui atėjo vasara Ц tarsi kas nutraukė pavasarinio svaigulio maršką, atgijo jaunimas, lyg tik dabar pramoko kalbėtis, juoktis, daugiau vaikšto būreliais, ne po du, nudainavo dainų šventė, kažkur aplinkiniuose kaimuose vykdavo gegužinės, triukšmingai parklegėdavo iš jų ar iš kino. Poros nebesislapsto, eina būry susikibę rankomis ir niekam ne paslaptis, kas rudenop planuoja vestuves.
Kai Pranukas parlydi savo kvatoklę Kristiną ligi namų, jiedu dar ilgai sėdi ant laiptelių kalbėdamiesi, kartais pasivadina ir Kastutės mamą ir mūsų nevaro, sėdim nuošalėly, klausom kalbų Ц tokia šviesia viltim, tikėjimu, svajonėm tie vakarai alsavo. Pranukas jau po armijos, rudenį abu važiuos į Kauną mokytis, Pranukas dirbs ir mokysis vakariniam, o Kristina dieniniam skyriuj. Paskui planai kažko sumenko Ц pirma padirbės metus kitus ir tik tada važiuos mokytis.
Vieną vakarą abu grįžo iš kaimo, pavargę, nudulkėję Ц padėję Pranuko tėvams javapjūtėj. Temo. Dar nuėjo prie malūno tvenkinio nusimaudyti, bet netrukus draugės parvedė Kristiną. Vieną. Tarsi mirusią. Nėjo vidun, susmuko ant pievelės, susisiautė save rankomis, stipriai stipriai apsikabino, lyg saugodama kažkokią paslaptį, lyg nerasdama prie ko prisiglausti. Pranukas liko ten, prie tvenkinio, kažkas pasakė Ц nebeatsupo. Net man, piemenei tas iki tol negirdėtas žodis pasirodė suprantamas, bet kaip patikėti?
Mudvi su Kastute nubėgom prie tvenkinio. Ant žalios pievelės gulėjo Pranukas, toks švytinčiai baltas, gražus, toks Ц negyvas. Kažkas jau matyt ne pirmą kartą pasakojo besirenkantiems žmonėms, kaip nėręs įsibėgėjęs nuo kranto ir nebeiškilęs, draugai ištraukė, dar supę, bet neatsupę.
Grįžo Kristina po laidotuvių į savo kambarėlį, retai iš jo kur ir beišeidavo, tik į darbą, tik savaitgaliais namo, į kaimą pas tėvus, vengdavo žmonių, nebepakalbindavo mūsų, vaikų, nutilo juokas, kol vieną dieną, jau rudenį, buvo piktai atlapotos kambarėlio durys, langas ir iš jo plačiai po Zobieliją pasipylė keiksmai Ц Kastutės mama bjauriais žodžiais kaip botago kirčiais kapojo Kristiną ir liepė tuoj pat išsikraustyti, kad jos duktė, t. y. Kastutė, tokios pasileidėlės daugiau nematytų, o ši tyliai, kantriai klausėsi, vėl taip pat stipriai apglėbusi rankomis Ц gal save, gal, visiems jau buvo aišku, tą, kuris netrukus turėjo ateiti.
Kai atvažiavo polutorka, suėję draugai tylėdami į ją sukrovė negausią Kristinos mantą, ji jau buvo besukanti prie mašinos, bet pamatė prie namo kampo stovinčią, neprieinančią nė atsisveikinti Kastutės mamą, staiga sugrįžo  kambarėlin ir verkdama, pasikūkčiodama, kažką nesuprantamai šūkčiodama piktai nudraskė, nudraskė gražiuosius tapetus ir išėjo trenkusi durimis. Išvažiavo.
Sužinojom Ц gimė sūnelis. Pavadino Pranuku, norėjo duoti ir tėvo pavardę, tik valdžia neleido, juk nebuvo susituokę.
Kristinos kambarėlis ilgai stovėjo tuščias, niekas neprašė jo išnuomoti. Paskui jame įsikūrė pati Kastutės mama, tėvą įkurdinusi nuo virtuvės atitvertoj kamaroj, o didžiausią, naujai suremontuotą kambarį atidavusi jau į panas prastypusiai dukrai, juk jau pradės lankytis kavalieriai, o ji bus čia pat, už sienos, dėl visa ko Ц saugos. Kad nenutiktų kaip Kristinai.

0

105

Vaikystės angelas

Mintys vėl klysta į vaikystę.
Buvo mūsų ūlyčioj toks berniukas, tebus mano atsiminimuose vardu Alius. Vyrėlesnis už mane. Vienišas, ujamas, iš anksto teisiamas už dar nė nepadarytas nuodėmes, todėl piktas, atžarus, bandantis kovoti už save. Jo motina Ц ligota, nevalyva moterėlė, beveik niekada neišeinanti iš namų. Apie ją tiesiog nieko nežinojom, nebent tiek, kad yra. Tėvas Ц mažas, čiuplutis, menkas žmogelis, iš paskutiniųjų besistengiantis išlaikyti šeimą, juk pokario Šilalėj buvo sunku gauti darbą, o namie baisus skurdas ir nešvara. Bent tokius tuos namus aš įsiminiau.
Aliaus vyriausia sesuo buvo ДkareivinėУ, kol mieste buvo garnizonas. Visi tai žinojo, teisė nuteisė ir daugiau tarsi nepastebėdavo Ц tesižinai, tuo labiau, kad į jokias pašaipas ji visiškai nekreipdavo dėmesio. Dar buvo mažesnių vaikų,  bet jų neįsiminiau.
Alius buvo lyg ne tos šeimos vaikas. Pagal jį aš vertindavau kitus berniukus, jis man buvo grožio etalonas Ц pagal amžių aukštokas, tiesus, tvirtas, išdidžiai pakelta galva, gražia kaklo linija, kaštoniniais, šiek tiek garbanotais, vasaromis iki auksiniai geltonos spalvos išblunkančiais plaukais, pilkomis, idėmiai viską stebinčiomis, protingomis, gyvomis, išraiškingomis akimis. Jose niekada nebūdavo baimės ar prisitaikėliškumo, tik smalsumas be rūpesčio, kas ką pagalvos ar pasakys.
Jis buvo mūsų ūlyčios nelaimė. Kažkodėl ne tik vaikus, o ir suaugusius erzindavo tas jo tiesmukiškumas, perdėta reakcija į neteisybę. Taip ir magėjo užgauti jį, iškrėsti kokią šunybę ir žiūrėti kas bus. Jis visa savo prigimtim priešindavosi, negalėdavo nutylėti skriaudos, pašaipos Ц atsibardavo, beatodairiškai puldavo muštis, dažnai pats gaudamas į kailį ar, jei pavykdavo, pats prikuldavo savo skriaudėjus ar iškrėsdavo jiems dar didesnę šunybę. Bet kitą rytą po aršiausio apsižodžiavimo ar muštynių, Alius lyg niekur nieko kalbdavosi su visais, pasakodavo negudrias ūlyčios  naujienas ar ką paskaitęs knygoj, dalindavosi savo vaikiškais lobiais, nejučia įtraukdavo visus į kokį žaidimą Ц iki sekančio konflikto. Su juo būdavo nenuobodu Ц tas jo domėjimasis gyvenimu, noras viską suprasti, pažinti užkrėsdavo ir kitus.
Turiu prisipažinti, kad man tai buvo vienas iš didžiausių vaikystės pramogų Ц erzinti Alių, kuo skaudžiau įgelti, o liežuvėlis mano buvo piktas ir aštrus. Bet ir į kailį gaudavau dažnai, nes buvau maža, gelbėdavo tik greitos kojos. Kai dabar mąstau, įtartinai dažnai man pavykdavo pasprukti, o ir jo smūgiai būdavo kažkokie neskaudūs Ц gal tyčia nesistengdavo užgauti?
Kartą vasarą siautėjom pievelėj už mūsų daržo Ц tokia graži, ką tik nušienauta, švari buvo pievelė, tokia švelni basoms mūsų kojoms. Kaip paprastai dėl kažko susirovėm su Alium, bet sąlygos muštynėms buvo akivaizdžiai nelygios Ц mūsų daug, o dar pora vyresnių berniukų, jokių šansų Aliui laimėti, todėl jis perbėgo lieptą per upelį ir iš ten atsibarinėjo. Viskas gal tuo ir būtų baigęsi, jei aš, niekšelė, nebūčiau šūktelėjusi:
Ц O tavo sesuo ДkareivinėФ!
Jis įsiuto, apsidairė aplink, sugriebė akmenį ir iš visų jėgų sviedė jį į mūsų būrį. Akimirksnį dar mačiau jo ne tiek pykčio, kiek gal skausmo, nevilties iškreiptą veidą ir kritau kaip pakirsta Ц akmuo trenkė į duobutę po krūtine. Nežinau, kiek išgulėjau. Kai pradėjau atsigaivalėti, išgirdau draugus tariantis, ar bėgti į miestą ieškoti į darbą išėjusių mamų, ar patiems užmušti Alių. Staiga tapo tylu Ц nieko nesutarę išsigandę vaikai išsibėgiojo į namus.
Atsimerkiau. Ties manim stovėjo Alius ir verkė Ц skaudžiom, visos vaikystės neišverktom ašarom Ц niekada nebuvau mačiusi jo verkiančio. Pamatęs, kad aš atsigavau, lėtai apsigrįžo ir nuėjo.
Nuo tada niekada jo nebeužgauliojau Ц gal užaugau?
Gyvenime mūsų keliai nebesusikryžiavo, tik kelis kartus per radiją nugirdau jo vardą, pavardę, o ji nedažna, su solidžiu pareigų ir mokslinių laipsnių išvardinimu ir man labai norisi tikėti, kad tai jis, mano vaikystės Alius, taip beatodairiškai gynęs savo tiesą, taip sunkiai mylėjęs gyvenimą.

Iš nebūties vaivorykščių grįžtu.
Guliu pievelėje tarp dobiliukų.
Neskauda nieko,
Nors esu kliudyta akmeniu Ц
Į paširdžius.
Išsigandę vaikai išbėgiojo,
Manė Ц numiriau.
Laikas, buvęs sustojęs,
Vėl girgždėdamas pajuda
Gyvenimo linkui.
Vien blogiukas, metęs akmenį,
Stovi ties manim
Ir tyliai verkia Ц
Angelas auksiniais plaukais
Mėlyno dangaus fone.
- - - - - - - - - - - - - -
Tebestovi.
Tebeverkia.

0

106

Suknelė lėlytei

Dukrytė gimė baigiantis kovui, mums mokantis antrame kurse. Į mūsų bendrabučio kambarėlį atėjo didelis džiaugsmas ir didelis rūpestis, bet jauniems viskas atrodo įveikiama, tiesiog reikia daryti tai, ką tuo metu reikia, o iškilus problemai vienaip ar kitaip ją išspręsti ir laikas netruks praeiti, kai baigsim institutą mergaitei jau bus ketveri Ц išvargtas vargas.
O simplicitus sanctus! O šventas naivume!
Niekas man nedovanojo nė vienerių darbų už gimdymo skyriuj praleistą savaitę, atidirbau su kitom studentų grupėm, niekas nedavė nė vienos dienos atostogų Ц po dienos išėjau į paskaitas. Pradžioj su vyru išleisdavom vienas kitą ir atidirbinėdavom, bet tai negalėjo tęstis ilgai. Paskui grupės merginos pasisiūlė  pasikeisdamos mus užvaduoti Ц už vieną dieną nesunku atidirbti. Į auklių grafiką įsirašė net keli vaikinai ir grupės vadovė, vieną kitą dieną teta pasiūlydavo atvežti vaiką pas ją ar fabriko dienų draugė, kai turėdavo laisvą dieną. Kokie nuostabūs būdavo rytmečiai, kai anksti anksti patekom stumdavau dukrytės vežimėlį nuo Žaliakalnio skardžio į senamiestį ar Panemunę, nes autobusui amžinai trūkdavo kapeikų, gyvenom jau trise iš dviejų stipendijų ir tėvelio 20 rublių paramos. Nuo pirmų dienų dukra augo kaip pulko duktė, tarsi ne mudviejų su vyru, o visos grupės vaikas. Šiaip ne taip sulaukėm pavasario sesijos, po jos buvo nuostabios vasaros atostogos kaime, uošvijoj, bet trečias kursas įveikė mane, nors mano mama įsidarbino palankesniu grafiku, kas ketvirtą parą, net po nakties budėjimo ateidavo pas mus ir mums rečiau bereikėdavo kieno kito pagalbos. Paskaitos vykdavo A. Mickevičiaus gatvėj, kiti užsiėmimai Klinikose arba Pirmoj Tarybinėj ligoninėj prie Soboro. Norėdama įsitekti laike, skirtame perėjimams iš vienos įstaigos į kitą ir dar užsukti į bendrabutį pamaitinti kūdikį, bėgdavau tekina, ypač įveikdavo šlaitas nuo P. Mažylio ligoninės iki Dzūkų laiptų, jais (juk žinot, kauniečiai, kokie jie statūs?) užbėgdavau šokuodama per dvi pakopas iki bendrabučio, dar jame į ketvirtą aukštąЕ Tada jau ir akyse aptemdavo.  Kai vaikui sukako metukai ir pagaliau gavom vietą savaitiniam lopšely, aš miegojau, miegojau kiekvieną laisvą valandą. Bet tai buvo tik kelio pradžia. Savo studentiškų metų nepakartočiau.
Mano babūnei tuomet jau buvo per 80 metų, ji gyveno pas tetą ir girdėdavo nuolatinius mūsų svarstymus, kada dar bent vienai dienai galėtume atvežti dukrytę. Mudvi su babūne buvom susitarusios, kad baigusi institutą, važiuosiu dirbti į kaimą ir išsivešiu ją kartu Ц jai buvo labai sunku pritapti prie miesto gyvenimo, labai ilgėjosi Šilalės, silpo tiesiog akyse. Bet tai buvo mudviejų paslaptis. Sykį babūnė, nutaikiusi momentą, kai niekas negirdi, papasakojo man, kad ji teatro sodely rado ant suolelio kažkieno paliktą lėlytę, nuogą, kiek aplamdytą, bet kai pasiūs drabužėlius, bus visai graži. Padovanos mano dukrytei Ц bent tiek, sako, jei negaliu padėti auginti. O kaip norėtų! Žiūrėdavo, būdavo, žiūrėdavo į krykštaujantį kūdikį, sunkiai atsidūsėdavo, o kartą pasiguodė, kad, nors išaugino aštuonis savus, bet tarsi nematė kaip jie augo, gal tik primuosius, paskui vyresnieji augino mažuosius, nes jai reikėjo siūti ir siūti, kad išmaitintų šeimą, o vėliau ir apakusį vyrą.
Kas kartą man atėjus, babūnė parodydavo kiek pasiuvusi, bet darbas ėjo nesparčiai, nes ji kažkodėl nenorėjo, kad kas namiškių pamatytų, o ir nebesugebėjo, nebeprimatė, vis prašydavo manęs įverti siūlą į adatą.
Ц Įversk! Ц sakydavo. Jos lietuvių kalba buvo susikurta iš kelių kalbų,  kuriomis teko per gyvenimą bendrauti, žodžių kratinio.
Matyt tiek ir tepasiūdavo nuo vieno iki kito mano atėjimo, kiek užtekdavo to mano įverto siūlo. Vieną dieną padavė man lėlytę Ц su žydra, smulkiai gėlėta suknele, rudu švarkeliu, balta priejuostėle.
Ц Pabaik atsiūlėti padelkas pati, man nebeišeina...
Paglostė, palygino, patampė rūbelius ranka, o jie buvo kreivi, šleivi, matė tai ir pati, kiek suirzusi, pasakė:
Ц Juk nesvarbu, niekas su centimieteriu ant pagatavos nestovi, nematuos, o vaikas nesupras.
Mylėjo mano mergaitė tą lėlytę, netgi labiau, negu draugų dovanotas naujas, fabrikines, blizgančias. Seniai užaugo dukra, lėlytė murzina gėlėta žydra suknele tebėra kažkur ant namo aukšto tarp seniai nebereikalingų daiktų, tik švarkelis ir prijuostėlė kažkur nusimetė.
O mudviejų su babūne susitarimui išvažiuoti į kaimą  drauge nebuvo lemta išsipildyti, ji mirė paskutinį pavasarį, likus porai mėnesių iki man baigiant institutą. Išvažiavau viena ir visą gyvenimą labai jos ilgiuosi.
Visa tai atsiminiau šią naktį, kai ilgai mėginau išsakyti mintį eilėraštyje Ц rašiau, braukiau, keičiau, dailinau, o jis vis tiek kreivas, šleivas, kaip paskutinė babūnės suknelė lėlytei. Man nebeišeina...
Negaliu jums tokio dovanoti Ц o jei kas stovi su centimieteriu ant pagatavos, pamatuos ir... Neištverčiau.

0

107

Antosėlė

Tiesiog Antosėlė. Taip ją vadina ligoniai, sesutės, gydytojai, taip ją šaukia gatvėj. Jei šaukia. Tai būna nedažnai, nes ji lyg šešėlis Ц yra ir tarsi nėra. Žinoma, turi Antosėlė ir pavardę, bet savo atminty jos nebeaptinku, tik akyse tebestovi neaukšta, apkūni moterėlė, apvaliu mėnuliuko veidu, lėta, mažakalbė.

Slaugutė. Vienišas žmogus. Visada atsiliepianti pašaukta ir išnykstanti, kai jos nereikia, grįžtanti prie pertraukto savo darbo. Tik sunkūs, neskubrūs žingsniai koridoriuj Ц iš palatos į palatą, vonią, virtuvėlę. Neskubėdama, įprastais judesiais valo palatas, maudo, rengia ligonius, guldo, išleidžia, paprašyta ką nors atlikti skubiai, nepagreitina žingsnio, bet viską suspėja. Kalba negarsiai, šypsosi retai, patyli prie mirštančio, neramina, neguodžia. Meldžiasi? Nežinau.

Kai po pietų ligoninėj stoja ramybė, Antosėlė nusivelka chalatą, susiskaičiuoja, į atskirus piniginės skyrelius susideda ligonių duotus pinigus ir išeina į miestelį nupirkti ko paprašyta Ц maisto, voką su pašto ženklu, saldainių. Už tai gauna kapeikų ar kokį skanėstą. Niekam ligoninėj ne paslaptis, kad aš mėgstu saldainius ДKregždutėУ, bet išeidami ligoniai jų dažniau perka slaugutėms, nes pigesni, o šios, žiūrėk, ir klausia Ц daktare, ar nori blezdingų, mainykim? Mielai mainau į ДKara-kumusУ ar ДRaudonas aguonasУ. Antosėlė nemaino.

Į darbą ji ateina laiku, neužgaišta baigusi budėjimą. Ką veikia namie? Ką gali veikti namie sena, vieniša moteris, kurios niekas nelaukia? Įsineša glėbelį malkų, pasikuria plytą, užkaičia katiliuką, įberia kruopų. Tada sėdi prie šylančio mūriuko ant suolelio pasidėjusi įvargusias, skaudančias kojas ir kažką galvoja. Meldžiasi? Kas žino?

Po vakarienės neria vąšeliu gražius daikčiukus, kuriuos paskui išdovanoja geriems žmonėms Ц staltiesėles, užuolaidėles, puošmenas patalynei, naktiniams baltiniams. Nuneria ir pagal užsakymą, bet labiau mėgsta kurti pati, savo nuožiūra. Blogiems, nemėgiamiems  žmonėms ir labai prašoma nieko nedovanoja ir neparduoda. Daug kartų prašyta, lyg ir pažadėjusi, nieko nenėrė ir man. Aš blogas žmogus? Vaikai, šunes ir primityvai neklysta. Kodėl pačiai sau netikėtai pavadinau Antosėlę primityvu? Tai tik aš jos nepažįstu. Kai bene paskutiniais savo gyvenimo metais, jau prastai matydama, mėgina man nunerti apkraštus paklodėms, nebesugeba. Bet vis tiek padovanoja, tik neleidžia apžiūrėti žmonėms matant Ц kai pareisi namo, jei nepatiks, nenaudok. Pasijuntu, tarsi gavusi nuodėmių išrišimą. Įtariu, kad ji manęs bijo, nes kartą naktį, budint prie sunkaus ligonio, kai labai lėtai slenka laikas ir akistata su netoliese šmėžuojančia mirtimi daro žmones neįprastai atvirus, panaikina rangus, tarsi apnuogina sielas ir nelieka kažkieno sugalvotų užtvarų, paprašau jos papasakoti, kodėl stojo į vienuolyną. Nežinau, kad tai jos paslaptis. Ji mano, kad niekas nežino ar per tokią daugybę metų ir žinoję pamiršo, kad ji buvusi vienuolė ir labai nusigąsta. Jos pilkai melsvos akys nuovargio paženklintam, patinusiam veide tyrinėja mano veidą, pagaliau klapteli vokai, tarsi užsidaro langiukai, Antosėlė sunkiai keliasi ir išeina iš kabineto. Mudvi su sesute susižvalgom Ц nereikėjo, daktare, klausti. Pati suprantu, nereikėjo. Po tos nakties ji kiek tik galima vengia manęs.

Savų namų Antosėlė neturi ir niekam neateina į galvą mintis skirti jai valdišką butą. Ką ten butą, bent kambarį, todėl ne kartą kraustosi iš vienų namų į kitus. Paskutiniu metu gyvena prie ligoninės, gretimam name. Patogu, netoli į darbą, čia pat bažnyčia.

Iš kur aš visa tai žinau? Kaip nežinoti, kai šitiek metų kartu diena iš dienos, naktis po nakties tose pačiose palatose, koridoriuose, kabinetuose. Iš atsitiktinių žvilgsnių pro langą Ц antai Antosėlė nešasi glėbelį malkų, užtraukia užuolaidėlę savo kambarėly. Iš eilės parduotuvėj Ц kuklūs pirkiniai, miežinės kruopos, duona, marmeladas. O sykį užmatau Ц nepasako garsiai, bet pardavėja pati susipranta, matyt ne pirmas kartas Ц butelis baltos. Kam? Juk nesamdo traktoristo daržui suarti, nė to daržo neturi? Pasirodo, tik man nežinoma, kad Antosėlė po darbo pagurkšnoja. Viena. Su savo širdgėla, skaudančiom kojom, rūpesčiu dėl ateities.

Atrodo, kad Antosėlė amžina, kaip pasaulis, neatsiejama nuo ligoninės, visada buvo ir visada bus. Bet po vienos žiemos pastebiu, kaip sunkiai ji bepastumia lovą palatoj, kaip nebeužtikrintai šlepsi jos žingsniai koridorium. Niekuo nesiguodžia, paklausta nusigąsta Ц ne ne, man viskas gerai. Kitos slaugutės stengiasi kur galėdamos ją užvaduoti ir prašo manęs neužsiminti apie galimą išėjimą į pensiją. Neužsimenu.

Sykį užeinu į moterų palatą, jau ketinu sveikintis, bet pajuntu kažką neįprastą, sustoju. Matau Ц sėdi mano slaugutė Antosėlė ant vienos iš lovų atsirėmusi į jos kojūgalį, įsitvėrusi šepečio koto ir saldžiai miega, o ligonės kalbasi pašnibždom, saugo jos miegą. Ir aš nežadinu, moteriškės tyliai išsliūkina į koridorių Ц šį kartą vizitacija bus kabinete. Kiek gerumo žmonėse.

Paskui ateina metas, kai liga ją įveikia, paguldom į tą pačią palatą, kur andai aptikau miegančią. Sunkiai pratinasi Antosėlė prie naujo amplua Ц ligonės, vis iš papratimo keliasi ir eina dirbti, tenka vėl ir vėl atimti šepetį, nuvesti iki lovos. Ir mums jos povyza kelia šypseną, taip neįprastai atrodo ta storuliukė moterytė apvilkta marga valdiška pižama atraitotom klešnėm ir rankovėm, nes jai tinkamos neatsirado. Jai sunku, labai sunku, kaip  senam jūrininkui, susitaikyti, kad kiti jungos palauna jo denį. Nebeilgai.

0

108

Aną vasarą, prie jūros

Jau buvo liepa. Po kelių karštų dienų orai subjuro, viena po kitos kartojosi audros, lydimos liūčių. Laisvės Alėjoj vėjas draskė liepų lapus, sulaužė mano lietsargį ir, kol nubėgau iki mamos darbovietės, buvau kiaurai perlyta. Tokie pat šlapi ir nelaimingi rinkosi ir jos bendradarbiai. Kažkas  net suabejojo Ц gal nevažiuokim, jei abi savaites bus tokie orai, ką veikti Palangoj?
Senas, tarškantis barškantis dengtas sunkvežimis išvingiavo į Žemaičių plentą ir per  nesibaigiantį lietų nuriedėjo jūros linkui. Kažkas užvedė dainą, ji įsisiūbavo, visų nuotaika pasitaisė, tik aš tylėdama sėdėjau kertelėj, kalenau iš šalčio dantimis ir  mintijau savo mintis.
Iš ДDrobėsУ buvau išėjusi ir nebežadėjau grįžti, jei ir nepasisektų įstoti į KMI. Kai parsirasiu iš Palangos, bus stojamieji egzaminai, bet aš nepasiėmiau nė vieno vadovėlio Ц žiemą buvau lankiusi parengiamuosius kursus ir per mėnesį Šilalėj pas babūnę  dar ir dar kartą viską pakartojusi. Kaip bus, taip.
Užmiršau viską Ц norėjau prie jūros! Kai įriedėjom į medinio, dailaus namo kiemelį, jau temo ir vis dar lijo, o vėjas pasidarė dar nuožmesnis. Šiaip taip sušilusi užmigau neramiu miegu.
Pažadino tyla. Atsargiai išslinkau į kiemą. Nuostabu Ц tekėjo saulė, pušelės, išpraustos lietaus, stovėjo apšviestos geltonų spindulių, o už jų, kažkur visai čia pat, šniokštė po audros rimstanti jūra. Praėjo daugybė metų, o aš tarsi šiandien matau, kaip bėgau tą rytą basa takeliu per pušyną saulei tekant, sustojau ant kopos, o paskui puoliau į jūrą ir ilgai kovojau su bangom. Jaunystė drąsi.
Vasaroti su mano mama tikra kankynė Ц viskas ribota, normuota, viskas pagal jos komandą. Neiškentusi diktato, po kelių dienų išvažiavau į Nidą, kur buvau pakviesta ten su tėvais vasarojusios draugės, bendradarbės, vienos iš mūsų turistinių kelionių bendražygių.
Nebuvau mačiusi Neringos, o draugė buvo nuostabi gidė Ц išbraidėm kopas, vos ne keliais ėjom nuo vieno prie kito kryžiaus senose, smilgų prižėlusiose kapinaitėse, pastoviniavom prie užrakinto Tomo Mano namelio, o vakare ilgai kalbėjomės sėdėdamos ant marių kranto.
Per pusryčius už didelio stalo, kur susirinko bene dvylika žmonių, buvo linksma ir triukšminga, visi vieni kitus pažinojo, juokavo, kalbėjo vienas per kitą. Draugė mane pristatė kaip būsimą studentę medikę. Tai buvo priimta su jumoru Ц na, na, iš kur jau taip užtikrintai, pirma reikia įstoti.
Ц Reiks ir bus, ne karo metas Ц atsakiau ir juokiausi drauge su visais.
Iš tų pusryčių labiausiai įsiminiau gana jauną vyruką, raišą, viena protezuota kojele, vilnietį, dirbusį radijuje Ц tokį kompanjos sielą, gerą ir šiltą. Jam buvo labai linksma, kai mes nei vienas nesumetėm, ką atsakyti į klausimą Ц ar galima, ar kur nors yra šokama pagal simfoninę muziką?
Neiškentęs pats atsakė klausimu:
Ц O pagal kokią muziką šokamas baletas?
Paskui visu būriu ilgai, neskubėdami ėjom per niekur kitur tokį nematytą, įspūdingą raganų mišką, kopdami ir leisdamiesi nuo mišku apžėlusių kopų, kol išėjom prie jūros toli nuo žmonių, kur buvom tik miškas, jūra ir mes.
Aš jūrą gerbiu, pripažįstu jos galią ir maudantis derinuosi prie jos, leidžiu jai žaisti manimi, bet niekada neužsimirštu, kad ji gali būti klastinga. Vienas vyras iš mūsų kompanijos atvirkščiai, jautėsi laisvai, drąsiai, toli nuplaukdavo ir vėl sugrįždavo, ilgam panerdavo Ц jis žaidė su jūra ir ji buvo paklusni.
Nebuvo tas vyras gražus Ц aukštas, stambus, šviesiaplaukis, šlakuota oda. Pastebėjusi, kad juo domiuosi, draugė pasakė Ц chirurgas, dėstytojas, išsiskyręs.
Užsižiūrėjau, kol jis, matyt, pasijuto nesmagiai ir priplaukęs paklausė, kodėl taip žiūriu.
Ц Patinkat.
Ц Kuom?
Ц Gaivališkumu, jėga. Toks... Toks...
Ц Na, sakyk drąsiai Ц kaip jautis.
Ц Oi, ne, geriau jau Jupiteris...
Kad jį kur, tą mano atlapadūšiškumą! Aplinkiniai skaniai nusijuokė, o draugės motinos buvau apdovanota piktu, smerkiančiu žvilgsniu Ц nepamėgo ji manęs nuo pat atvažiavimo. Kodėl? Paskui, jau grįžtant nuo jūros, mudu su Jupiteriu ėjom drauge grožėdamiesi mišku, o po mūsų sekusiame būrely kažkas pasakė:
Ц Gudri mergaitė, žiūrėk ir tikrai įstos...
Kai su visais atsisveikinusi jau sėdėjau autobuse, atbėgo Jupiteris ir klesterėjo šalia Ц važiuosiąs į Klaipėdą, turįs reikalų. Važiavom. Pro langą grožėjausi Neringos vaizdais, gyvenvietėmis, nors mintimis klajojau toli, o jis kažką man pasakojo ir tarsi netyčia vis paimdavo mano ranką, palaikydavo savosiose. Man buvo liūdna Ц svetimas. Siaubingai ilgėjausi Leono.
Klaipėdoj Jupiteris pakvietė kartu papietauti Ц į restoraną. Dirstelėjau į nukleiptas savo basutes, jis pasekė mano žvilgsnį, nuramino Ц tokį ankstyvą metą restoranas tuščias, niekam mes nerūpėsim. Iš tiesų, salė buvo tuščia, tik už vieno staliuko sėdėjo trys moteriškės ir kažko ginčijosi.
Jupiteris bandė palaikyti kalbą, bet aš tylėjau. Atnešė pietus, ant staliuko atsirado grafinėlis raudono vyno, aš jį gėriau kaip vandenį, nes buvau ištroškusi, o etiketo manęs, pokario vargo vaiko, niekas nemokė, todėl Jupiteris ne kartą su nuostaba kilsteldavo savo vešlius antakius, draugiškai pamokydavo, o po dviejų taurių daugiau nebepylė. Pirmą kartą buvau restorane, pirmą kartą gėriau vyną.
Pasikėlus eiti, man svaigo galva ir pora laiptelių pasirodė neįveikiama kliūtis, todėl Jupiteris atsargiai paėmė mane už alkūnių ir nuo jų nukėlė. Apėmė toks linksmumas, kad žengadama raudonu kilimu uždainavau:
Levaja, pravaja gdež storona?
Ūlica, ūlica, ty, brač, pjana*

Pačiai netikėtai ta daina išplaukė iš pasąmonės, kažkada patėvis buvo pasakojęs, kad ją dainuodavę Kipras Petrauskas su Fiodoru Šaliapinu, eidami iš ДMetropolioФ per naktinį Kauną.
Sužiuro moteriškės, kelneriai, bet Jupiteris nepyko, oriai prilaikydamas išsivedė savo apgirtusią damą į gatvę.
Ц Į stotį?
Ц Į stotį.
Stoties aikštėj Jupiteris apglėbė mane per pečius viena ranka ir prieštaravimo nepripažįstančiu tonu paskubom susakė, kad čia netoliese gyvenąs jo bičiulis, dabar išvažiavęs į kursus, jis turįs buto raktą Ц einam?
Ц Į butą? Ką veikti bute tokią gražią dieną?
Jupiteris kuriam laikui neteko žado, apstulbintas mano naivumo. Ne Ц kvailumo. O ir man, suvokusiai situacijos absurdiškumą, nors skradžiai žemę prasmek.
Kol mudu tylėjom, aš viena akim stebėjau lėtai aikštėj besisukantį autobusą, kol pamačiau užrašą ДKlaipėda Ц PalangaФ, kilsterėjau ranką stabdydama ir jau nuo laiptelių linksmai atsisveikindama pamojavau Jupiteriui. Jis buvo taip pat instiktyviai bekeliąs ranką pamoti, bet apsigalvojęs skubiai ją nuleido. Net pagailo tokio vienišo, nuvilto Jupiterio vidury didelės aikštės.
Būna gi.
Kai bene po poros metų mudviem pasitaikė susitikti Kauno klinikų koridoriuje, jis nustebęs kilsterėjo savo vešlius antakius, patylėjom, nusijuokėm ir nuėjom kiekvienas sau.

* Laisvas pažodinis vertimas iš rusų kalbos:
Kur kairė pusė, kur dešinė?
Gatve, sesute, tu Ц girta.

0

109

Juodoji pusė

Gydytojo  profesija garbinga, tauri Ц visuotinai priimtos tiesos. Kai ją rinkausi, ir man ateitis atrodė šviesi, romantiška Ц štai gydysiu žmones ir trauksis mirtis, rims skausmas. Darysiu stebuklus. Taip tai taip, bet niekada nebūna vien balta spalva.
Kauno klinikų chirurginis skyrius. Grupė mūsų, penktakursių studentų, susiburiam auditorijoj kiek per anksti, linksmi, įsiaudrinę, nes ДlangąУ tarp užsiėmimų praleidom dieniniam kino seanse, žiūrėjom smagią komediją ir dabar vis dar aptarinėjam juokingiausius epizodus. Įeina du chirurgai, pasidalina mus į mažesnes grupeles, vienas savuosius nusiveda į operacinę, o mūsiškis kantriai laukia, kol mes nusiraminsim, tada ima kalbėti apie nagų ligas. Mums neįdomu, niekaip negalim susikaupti, o ir dėstytojas kažkoks išsiblaškęs, jam aiškiai rūpi kažkas kita, nes tarsi ko nekantriai laukdamas vis neramiai dirsčioja į auditorijos duris, bet niekas neįeina. Apsisprendžia, paskubom išvardina mums susirgimus, kada tenka pašalinti nagą, atrakina duris ir pakviečia mus į gretimą kambarį. Ant stalo guli paauglio berniuko lavonas. Chirurgas tiksliais, įgudusiais judesiais pademonstruoja, kaip taisyklingai turi būti nuimamas nagas. Tuo metu įbėga sesutė, chirurgas, nė neleidęs jai nieko pasakyti, paskubom įbruka instrumentus kažkuriam vaikinui į rankas ir, mestelėjęs Ц pasimokykit  Ц drauge su ja išbėga į skyrių. Akivaizdu, kad turi sunkų ligonį ir kažkas negerai.
Vaikinas pažongliruoja instrumentais ir imasi darbo, bet taip negrabiai, kad sunku ir žiūrėti. Kai jis baigia, tylėdama paimu instrumentus, smeigteliu aštriąją žirklučių kojelę po nagu, perkerpu jį išilgai, suimu spaustuku vienos puselės kraštą, sukamuoju judesiu jį nulupu, tada antrą puselę ir pati nustembu, kad taip šauniai pavyko. Pasigirsta susižavėjimo šūksnis. Mergaitės prašo, kad neskubėdama pakartočiau dar kartą, nes nespėjusios įsižiūrėti ir aš jau buvau beimanti sekantį pirštą, kai staiga pagalvoju Ц taigi mes nulaupysim vaikui visus nagus! Ką pagalvos tėvai, kaip vaikas atrodys karste Ц be nagų?
Taip suspaudžia širdį, mano ranka sustoja nebaigusi judesio, suprantu, kad nebegaliu, kažkam paduodu instrumentus, prasibraunu pro draugus ir nuėjusi susirangau apkabindama kelius ir įremdama į juos kaktą ant vienintelės kėdės kambario kertėj. Niekam nesakau, o, tiesą  sakant, niekas manęs ir neklausia kas atsitiko. Draugai šurmuliuoja, nekreipdami į mane dėmesio Ц įprastinis užsiėmimas. Kažkuriam pasipraktikuoti pritrūksta nago, pasiaiškinę nutaria, kad galima imtis kojų.
Šurmulys nutyla, mergaitės susiburia apie mane, po vieną, po vieną susirenka ir vaikinai. Tylim. Pirmą kartą per studijų metus pagalvoju Ц ir kas mane nešė į  tą galerą? Kodėl aš turiu tai matyti? Na taip, reikia išmokti, bet juk tai nežmoniška.
Po kurio laiko sugrįžta ckirurgas. Nereikia nė klausti, visa daktaro povyza byloja Ц ligonis mirė. Kurį laiką tylim visi, paskui dėstytojas tarsi sugrįžta  iš kažkur toli, lėtai apžvelgia mus vieną po kito ir pasako:
Ц Laisvi. Galit eiti.
Viena studentė paklausia Ц ką pasakysit giminėms atiduodami vaiką laidojimui?
Štai, ne aš viena apie tai pagalvojau.
Chirurgas ne iš karto supranta ko klausiamas. Susivokęs numoja ranka Ц berniukas iš vaikų namų, antra diena niekas neatvažiuoja pasiimti. Sakė, kad neatidarys karsto, laidoti veš tiesiai į kapus, nes neatsiradę giminaičių, kurie būtų apsiėmę organizuoti laidotuves. Vaikų namuose šarvuoti nepatariama.
Tuomet aš tą pasakymą nelabai supratau, tik išeidama atsigrįžau į vaiko lavonėlį ir buvo labai skaudu Ц nemylėtas, nereikalingas nei gyvas, nei miręs.
Kai vėliau dirbau vaikų namuose, išgirdau pasakojimą, kaip buvusi pašarvota  mirusi mergaitė. Ją gražiai aprengę, buvę daug gėlių, žvakių, tyliai grojusi muzika. Vaikams visa tai padarę didžiulį įspūdį, o po laidotuvių prasidėję mėginimai nusižudyti Ц daugelis norėję, kad ir juos taip laidotų. Jų meilės, dėmesio troškulys toks didelis, kad sutinka mirti, nesuprasdami, kas yra mirtis.

0


¬ы здесь » Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems