Mano namai

, ! .


» Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems


Sau ir kitiems

1 30 109

1

http://s2.uploads.ru/t/4fSKV.jpg
Toks gyvenimas...

0

2

PRADŽIŲ PRADŽIA

...dabar, kada jau  po, suprantu tokią paprastą tiesą, kad neduota atskiro laiko kiekvienam išgyvenimui pažinimui, nusivylimui, meilei, draugystei, netektims, namų jaukumui kurti, motinystei, išdavystei, darbui, istorijos lūžiams, kūrybai... Gyvenimas užgriūva visas iš karto ir jam nesvarbu, ar tau šešeri, trisdešimt ar septyniasdešimt.


Štai taip paėmiau naują sąsiuvinį su jurginų žiedais ant viršelio ir ėmiausi rašyti atsiminimus. Kaip paprasta atsisėdi ir rašai, tarsi kalbėčiausi su jumis kaip kadaise su draugais, su kuriais vakar vakare, baigę žaisti kvadratą, nė neatsisveikinę išsivaikščiojom po namus, žinodami, kad rytoj vėl susieisim senosios Budreckienės vos ne juodai mūsų basų kojų nutryptoj pievutėj ir vėl žaisim kvadratą. Arba visu būriu patrauksim prie Lokystos, ar į pušyną uogauti, grybauti. Ar rogelėm leisimės nuo Ginčo kalno per užšalusio malūno tvenkinio ledą nučiuoždami iki pat Brinkienės liepto kitoj jo pusėj. Maža ką sumanysim. Tuomet mintis, kad tokio rytojaus gali ir nebebūti, manau, būtų atrodžiusi absurdiška, o dabar jau žinau, kad jei neparašysiu šiandien, gali ir likti neparašyta.
Nemanau, kad tie mano atsiminimai būtų svarbūs ar reikšmingi, man tik nenumaldomai norisi dar pabūti praėjusiam savo laike ir atidoti duoklę sutiktiems žmonėms, nes jie tokie paprasti, kad istorija jų tikrai neįamžins, o kartu tokie nepakartojami, kad tikrai verti būti pažymėti ne vien kapų paminklų užrašuose. Įspėju, jei kam tai svarbu, nerasit čia nė vienos įžymybės, nes aš jų nesutikau, bet visi sutiktieji man yra labai svarbūs, brangūs ir nepakartojami.
Pasakoju tai, ką mačiau, išgyvenau, dažnai keičiu vardus, įvykius paslenku laike, bet visi mano veikėjai tikrai turi prototipus. Tai mano kartai duotas laikas, Lietuva.
Kažkada su cioce Jadze grįžom iš Vabolių. Aš visą kelią tarškėjau ką mačiusi, ką išgirdusi o ji tylėjo, kol pagaliau neištvėrė. Kai aš įtikimai papasakojau nugirstą, bet savaip perkeistą istoriją, kad Mažrimuose į vienus namus naktį atėjo miškiniai, išsivedė šeimos tėvą ir jį sušaudė, liko motina su aštuoniais našlaičiais, kurių keturi dar mažučiai, dar nemoka vaikščioti, dar ant rankų, ciocė  nužvelgė mane tokiu šiltu žvilgsniu ir pasakė
Na ir fantazija tavo, mergaite.
Ir dabar, jei kas skaitys tą mano rašliavą, didžiausias atpildas man būtų sulaukti tokio šilto, linksmo žvilgsnio na ir vaizduotė tos žilo plauko sulaukusios mergaitės, taip ir neišbridusios iš savojo laiko.
Rašant atsiminimus paprastai pradedama nuo prosenelių, senelių, tėvų gyvenimų bent trumpo aprašymo, bet tai panašu į gandų nešiojimą, nes manęs juk tuo metu nebuvo ir jei ką žinau, tai tik iš nuogirdų.
Esu Jurgutytė. Daug Jurgučių Lietuvoj. Mano teta, tėvelio sesuo Liucija Jurgutytė Baldauf užklausė Vlado Jurgučio, finansininko, lito tėvo, apie galimą mūsų giminystę jiedu buvo pažįstami.  Turiu jo laišką tetai, kur jis rašo, kad, nors tiesioginės giminystės įvardinti negali, visi mes esam iš tų Jurgučių nuo Darbėnų, kurie po 1831m sukilimo, gelbėdamiesi nuo valdžios persekiojimo, pasklido po visą Žemaitiją. Taigi, esu iš tų Jurgučių, apie kuriuos nieko nežinau.
Mano senelis, tėvelio tėvas, Aleksandras Jurgutis, kilęs nuo Šilalės, iš Pakasokio kaimo, kaip gabiausias mokslams iš penkių vaikų, buvo nuskirtas leisti į kunigus, nors neturėjo pašaukimo kunigystei. Baigiant seminariją, paskutinių šventimų metu jis apsisprendė, atsikėlė nuo bažnyčios grindų ir išėjo, todėl buvo tėvo atsižadėtas. Pasimokęs farmacijos, gavo vaistininko vietą Sibire, Tomske mokslus baigusiems lietuviams caro valdžia neleisdavo dirbti Lietuvoj. Ten senelis vedė ukrainietę mergaitę pravoslavę Anastasiją Binevskają, atvykusią iš stanicos Belaja Cerkovj Ukrainoje padėti savo seseriai, caro armijos karininko žmonai, auginti vaikus. Tomske gimęs ir mano tėvelis, Vytautas Jurgutis. Po revoliucijos  Rusijoj šeima grįžo į besitveriančią nepriklausomą Lietuvą, susitaikė su tėvu. Senelis tarpukary beveik 20 metų dirbo Lietuvos banko Panevėžio skyriaus valdytoju, o prie Šilalės, Vabolių kaime iš tėvo paveldėtoj žemėj susikūrė pavyzdinį ūkį, įveisė penkių hektarų sodą, kuriam sodinukus ir visą ūkyje reikalingą tuomet pažangiausią žemės ūkio techniką supirko Vokietijoje.  Vabolėse šeima tik vasarodavo, o darbus dirbdavo samdytas ūkvedys.
Vilniškė babūnė, taip šeimoj vadindavom tėvelio mamą, nes pokary, jau mano atminime, seneliai gyveno Vilniuje, nebuvo baigusi mokslų, niekada nedirbo valdiško darbo buvo penkių vaikų motina, žmona, šeimininkė, visą save atidavusi šeimai. Puikiai kalbėjo  lietuviškai, labai nustebau, kai jau ūgtelėjusi sužinojau, kad ji ukrainietė. Nebuvo laiminga, bet niekada nesiguodė.
Tėvelis, vyriausias iš penkių vaikų, baigęs VU teisės - ekonomikos fakultetą, gavo stipendiją pusantrų metų stažuotei Briusely, Paryžiuj, Berlyne. Prieš išvažiuodamas vedė vos  aštuoniolikos sulaukusią, Panevėžio mergaičių gimnazijos šešias klases baigusią savo sesers Liucijos suolo draugę Ksaverą Laurinavičiūtę.
Grįžęs po stažuotės į Lietuvą, Vilniaus Universitete dėstė baudžiamąją teisę. Po karo buvo areštuotas, nuteistas dešimčiai metų kalėti ir dar dvejus metus gyveno tremtyje, Vorkutoj. 1956m apsigyveno Kaune, į šeimą nebegrįžo. Padedant draugams gavo darbą Respublikinėj bibliotekoj tuomet ji dar buvo Kaune. Kadangi tėvelis mokėjo bene šešias užsienio kalbas, jam buvo pavesta kataloguoti bibliotekos gaunamas knygas užsienio kalbomis už vieną užpildytą kortelę gaudavo 15 kapeikų atlyginimą. Bibliotekai keliantis į Vilnių, tėveliui, kaip labai reikalingam darbuotojui buvo išrūpintas leidimas apsigyventi sostinėje, čia iki pat mirties, 85-rių amžiaus metų, dirbo Respublikinėje Mažvydo bibliotekoje.
Tėvelis tai mano didžiausias visos vaikystės laukimas ir didžiausias nusivylimas. Mudu daug kartų mėginom suprasti vienas kitą, bet taip ir netapom artimi per daug panašūs, atkaklūs, kategoriški žmonės.
Apie kitą senelį, mamos tėvą, su kuriuo prasilenkiau laike kai aš gimiau, jis jau buvo miręs šeimoje buvo pasakojamos legedos. Jis, Pranciškus Laurinavičius, nusigyvenęs bajoras, jaunystėje dirbęs Oginskių dvare Plungėje raštvedžiu ir brangenybių saugotoju tai buvusios atsakingos pareigos. Gražaus ir linksmo būta, todėl jam daug kas būdavę dovanojama ne viena apgauta mergaitė verkusi, vienos tėvas jį net prakeikęs bus diena, kai tu nematysi  savo vaikų. Pranašystė išsipildė kai gimė mano mama ir jos jaunesnė sesutė, paskutiniai gausios šeimos vaikai, senelis jau buvo aklas ir jų nebepamatė.
Viskas buvę gerai, kol senelio nepamilo viena Oginskių šeimos moteris, jis buvęs atleistas iš pareigų, labai įsižeidęs ir, nė nepasiėmęs priklausančio atlyginimo, pėsčias  iškeliavęs į Pskovą, kur jo prasigyvenęs brolis buvo įkūręs Karininkų Ramovę; ten ir liko gyventi. Vedė vėlai, 45-rių, daug jaunesnę, aštuoniolikametę gražuolę kaštoninėm kasom, skambiabalsę dainininkę, aukštuomenės damų rūbų siuvėją, estę liuteronę Miną Reiman. Tai šilališkė babūnė šviesiausias žmogus mano gyvenime.
Senelis Pranciškus buvo kilęs iš Šilalės. Prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą, pakviestas pasiligojusių bevaikių tetų, senelis su šeima atvažiavo į tėviškę joms pagelbėti. Čia užklupo karas, o vėliau nebebuvo prasmės grįžti į Pskovą, po revoliucijos Rusijoje visas turtas buvo prarastas. Seneliui apakus, nebegalėjus atlikti tarnybos, o visas santaupas išleidus važinėjant į Vokietiją gydytis, šeima labai skurdo, babūnės siuvėjos uždarbio neužteko gausiai šeimai išmaitinti, todėl vyresnieji vaikai pradėjo dirbti ir globojo mažuosius. Mano mamą vyresnė sesuo Jadvyga, pati vos šešiolikos išėjusi iš namų mokytis telefoninke, pasiėmė į Panevėžį ir leido į gimnaziją, o brolis Povilas, tuomet jau išvažiavęs į Ameriką kasmet nupirkdavo uniformą ir atsiųsdavo pinigų, kad mama, nuo mažų dienų buvusi silpnos sveikatos, galėtų sočiai pavalgyti.
Abi babūnės prieš santuoką persikrikštijo, pasirinkdamos vienodus vardus Marija. Mamos mama, vaikystėj kalbėjo vien estiškai, Peterburge mokydamasi siūti išmoko rusų kalbą, senelis, kaip tuomet buvo priimta bajorų šeimose, kalbėjo tik lenkiškai, teko išmokti, o atvažiavus į Šilalę negalėjo susikalbėti nė viena iš tų kalbų, todėl būta visokių nutikimų. Sykį, keliems vaikams vienu metu susirgus, babūnė pasiguodė prie šulinio sutiktoms kaimynėms:
Tai bėda, viens vaikelis tris mergeles sugulėjo...
Ir paėjo gandas per Šilalę Laurinavičių šeimoj vienas vaikinas suvedžiojo tris dukteris.
Vėliau babūnė ne tik išmoko lietuviškai kalbėti, bet ir skaityti, rašyti, tik toj mūsų šeimos kalbėsenoj buvo daugybė svetimybių, modifikuotų žemaičių dūnininkų tarmei.
Senelio bajorystės įrodymų neturiu, neieškojau. Man užtenka kažkada nugirsto babūnės, kažką pasakojusios dukterims apie  savo gyvenimą, įvardijimo tas prakeiktas plikbajoris... Sudėtingo būta šeimos gyvenimo.
Štai tokį margą palikimą gavau iš savo protėvių.

0

3

PRIEŠISTORĖ

Esu antras vaikas šeimoje. Gimiau Vilniuje, Didžiojoj gatvėj, prieš karą, 1940 metų spalio 22 dieną. Sesuo Giedrė buvo dvejais metais vyresnė. Buvau netyčiukas, kai tėvai jau nebesutarė, pykosi, ieškojo kliaučių skyryboms, abu įsitikinę esą apgauti, nusivylę ir mažiausiai galvojo apie antrą vaiką ir vienas reikalavo viso mamos dėmesio, ji jautėsi atliekanti žygdarbį, pedantiškai pildė visus prof. Tumenienės patarimus, o čia staiga antras! Na, tragedija tėvams netapau, susitaikė su neišvengiamybe ir buvo linkę pasitikti su džiaugsmu, jei bus sūnus. Deja, mane priėmęs gydytojas, tą dieną kažko blogos nuotaikos ar pavargęs, drėbtelėjo ir vėl merga! Tai aš ir vėl merga. Gyvenimo ratas ėmė suktis. Kadangi gimiau vakare, apie 20 val., tai turėjau visą ilgą spalio naktį susivokti niekieno netrukdoma. Ir tėvai turėjo laiko susitaikyti su likimo išdaiga ne sūnus. Ne tai bėda, kad mergaitė, bėda, kad ne sūnus.
Po kurio laiko virš mano juodaplaukės galvelės vėl susikryžiavo kalavijai dėl vardo. Tėvelis iš karto kategoriškai pareiškė Dalia! Nes Sruoga savo dukrai tokį davė, nes parašė Apyaušrio Dalią. Ir iš viso Dalia tuo metu buvo didžiausias mados klyksmas. Dalia! Per tą mados klyksmą mūsų, Dalių, klasėj, grupėj, darbovietėj visada būdavo po keletą, todėl tekdavo verstis pravardėmis. Ir kokių tik pravardžių nesu turėjusi Auksinis Jurgis, davatka, o kai supykdavo vadindavo Dalė Kalė. O dar kiek trumpalaikių.
Mama siūlė daugybę kitokių vardų, gražių ir nelabai, tikėdamasi, kad su kuriuo nors tėvelis sutiks kad tik ne Dalia, kad tik ne tą, kurio nori tėvelis, kad tik jos būtų viršus. Bet tėvelis laikėsi nepajudinamai pirmai dukrai tu išrinkai Giedrę, aš tepridėjau šventą Moniką, tai antrai rinksiu aš. Dalia! Taip ir liko tėvelio viršus.
Krikštą atidėjo metams, kad ne nešama, o savom kojelėm nueičiau prie altoriaus, vedama kūmų ir tai buvo tuometinė mada, o mama per tą laiką dar tikėjosi įveikti tėvelio užsispyrimą. Taigi, gerą pusmetį buvau šaukiama kaip kam šaudavo į galvą: tėvelis Dalia, mama kasdien kitokiu vardu, kad parodytų, kiek daug ir kokių gražių jų yra, kiti mažyte, varlyte ar dar kokiu padarėliu.
1941 m pavasarį grėsmingai prabilta apie karą, mama nusigando, kad galiu žūti nekrikštyta, todėl prieš pat karui prasidedant Šilalės Rymo katalikų bažnyčioje kunigo Prano Bagdono buvau pakrikštyta Dalia Agniete. Ir tą Agnietę pasiūlė tėvelis, mama net užprotestuoti nesuspėjo, taip ją tas vardas apstulbino. Vėliau, paaugusi, aš mielai bendraudavau su tuo kunigu Pranu Bagdonu, labai jį mylėjau ir liūdėjau kai išvažiavo.
Krikšto mama buvo teta Elenytė, o štai kas tėvas nežinau, mama jo vardo nei pavardės niekada neminėjo kažkoks atsitiktinis žmogus, nes krikštyta paskubomis. Su įvykusiu faktu mamai teko susitaikyti, sako, tiek to, bus mano dalia dalužė, tėvelis ne, mano dalia dalužė, o man atrodo, kad aš  - savo dalia dalužė.
Pavydžiu savo tėvams, kad jie tuo metu didesnių rūpesčių neturėjo, kaip rietis dėl dukters vardo ir daugybės kitokių smulkmenų, kurių, kai kažkada paklausiau, mama nė neatsiminė ai, pykdavomės ir tiek. Tos rietenos užpildydavo visas dienas, o juk tai buvo paskutinės taikos dienos.
Mano vardo epopėja tuom nesibaigė.
Kartą, dar Šilalėj, kalėdojo jaunas, gražus kunigėlis. Klausinėjo vaikų vardų: Silvija, Benitas, Dalia. Tas Dalia kunigėliui užkliuvo lotyniškai skaitant reikia sakyti Dalija. Ne, protestavau Dalia. Dalija! Aš dalia dalužė! Lotyniškai Dalija. Aš ne lotynė, aš lietuvė!
Kvatojo visi, net kunigėlis. O man ašaros.
Aš netrukus pamiršau tą incidentą, bet nepamiršo mama. Kai man sukako šešiolika, aš negalėjau gauti paso, nes mama neturėjo mano gimimo liudijimo, jis buvo likęs tėvelio bute Vilniuje. Man kas šeši mėnesiai milicijoj išduodavo laikiną pažymėjimą koks siaubas būdavo tie apsilankymai milicijoj, Kaune, greta Soboro, kas pusmetį bambėdavo ir tyčiodavosi iš manęs kas netingėdavo.
Tėvelis atsiminė, kad mano gimimo liudijimas ar dublikatas buvęs jo byloj. Iš tiesų, atgavo liudijimą. Mama tuoj ėmėsi taikyti rašalą, kokiu dokumentas buvo surašytas, kad įrašytų varde j raidę. Pykau, protestavau, vos nesusigrūmiau niekas negelbėjo, mamos noras įskaudinti tėvelį buvo nenumaldomas; manęs jos, o tiesą sakant, ir jų abiejų, gyvenimuose nebuvo. Jiedu nieko nepasimokė iš karo, kalėjimo, tremties, sunkaus pokario, vaiko mirties.
Buvau sugalvojusi, kad kai eisiu išsiimti paso, milicijoj apskųsiu mamą, kad įrašė raidę. Išsigando visa giminė už dokumentų klastojimą sodina. Taip ir nešiojausi tą Daliją kaip kuprą.
Ypač įskaudino mamos argumentas - esi negraži, tikriausiai neištekėsi, o senai panai daug geriau tiks Dalija, kaip Rozalija, Anastazija tokios davatkos buvo Šilalėj. Užgirdus šaukiant Dalia, kažkas taip maloniai atliepia many, tarsi rezonuoja tas vardas su mano esybe. Bet...
Kelis dešimtmečius iš viso niekas nevadino vardu, net pati buvau savo vardą pamiršusi, tik išėjusi į pensiją griežtai pasipriešinau, kad liautųsi vadinę daktare, geriau jau Dalija. Taip dabar mano kaimas ir vadina. Netikėtai pačiai sau tą savo vardą pamėgau.
Kai mama gyveno paskutinius mėnesius, kartą naktį išgirdau tyliai šaukiant Dalia... Daluže...
Priėjau, kalbinau, bet mama manęs jau nebepažindavo. Po kurio laiko vėl Dalia... Daluže...
Tarsi šauktų kažką, kas turėjo būti, bet neišsipildė.
Laidotuvėms ašarų nebeliko.

0

4

PIRMA ATMINTIS

Kai jau po manęs
Kažkas skaitys
Supras
Apgavau.
Nuvyliau.
O ar žadėjau?

Iš tiesų, ar kam nors žadėjau talentingai parašyti atsiminimus?
Vis dvejoju, klausiu savęs, kodėl aš juos rašau? Nemokėdama tokio darbo, nežinodama, ar to kam nors reikia. Greičiausiai slegia mintis, kad viskas praeina, nyksta, kad štai  ir aš jau esu senutė, nieko nebelaukianti iš gyvenimo, jau gerokai kvaištelėjusi, nieko nebegalinti. Gal todėl ir traukia grįžti ten, kur buvau dar vaikas ar jauna, graži, stipri ir protinga. Cha! Niekur nesijaučiu taip gerai, kaip savo atsiminimuose. Jei kam nepatinka neskaitykit. Rašau sau, nes man reikia. Ir truputį jums tik tiek,  kiek jums reikia. Man nereikia, kad jums reikėtų. Bet būtų malonu.
Bene pirmi ryškiausi mano atsiminimai iš karo pabaigos.
Mama laiko mane ant rankų ir lipa kopetėlėmis iš akmeninio rūsio po senuoju babūnės namu. Aš bijau. Aš stipriai apsikabinusi mamos kaklą šaukiu jai tiesiai į ausį: Ūzia dal! Ūzia!
Tai aš apie lėktuvus, nuo kurių mes slėpėmės rūsy. Aš noriu atgal į rūsio tamsą, į  saugų artumą su visais namiškiais, bet jie jau išlipę, rūsy jų nebėra. Mama nekreipia dėmesio į mano riksmą, manęs nemaldo, nieko neaiškina, ramiai lipa kopetėlėmis, kol staiga lūžta sutręšęs jų skersinis, mudvi krintam ant žemesnio, lūžta ir tas, ir dar kitas, kol dunkstelim į rūsio smėlį. Ne tiek iš išgąsčio, kiek iš nuostabos aš nutylu. Taip ir sėdim rūsio dugne, negalėdamos išlipti. Po lėktuvų gausmo, po mano riksmo tylu tylu. Mama kažkodėl nesišaukia pagalbos, kol rūsio angoj pasirodo Giedrytės galva sugrįžo pažiūrėti, kodėl neišlipam. Kažkas atneša kitas kopėčias. Viršuj užlieja saulė šviesu, šilta, tylu jokių lėktuvų, saugu ir gera.
Mama vėliau sakė taip buvo, sugrįžus rusams, kai dar ir frontui praėjus vykdavo oro mūšiai ar šiaip praskrendant bombonešiams slėpdavomės rūsy. Ir kopetėlės sykį sulūžo.
O patį fronto praėjimą mes praleidom Vabolėse, senelio sodyboj, kur įkalnėje ties kroketo aikštele buvo įrengta slėptuvė atsimenu už krūmų užslėptas jos duris ir viduj storus neapglėbiamus balkius, remiančius lubas. Netoli slėptuvės krito bomba, bet lubos neįgriuvo. Vėliau mudvi su Giedryte toj slėptuvėj mėgdavom žaisti, kai gyvenom Vabolėse.
Atsimenu, kaip tada, einant frontui, lindėjom slėptuvės tamsoj, daug žmonių ankštai susiglaudę, kaip kažkas ėmė belsti į duris, įsiveržė saulė jas atidarius, o už durų pasitiko būrelis rusų kareiviukų geri ir draugiški.
Mūsų name kelioms valandoms apsistojo karininkai vienas jų išgelbėjo mamai, o gal ne vien jai, gyvybę. Mama rado įdomų gražų, blizgantį daikčiuką ir atėjo per kiemą jį mesčiodama rankoje karininkas pamatė, sukomandavo visiems gult, pagriebė tą daikčiuką ir nusviedė toli į sodą, o apstulbusią mamą tiesiog partrenkė ant  žemės. Tai buvo granata, ji sprogo, bet nieko nesužeidė.
Mudviem su Giedryte ir ūkvedžio vaikams uždraudė išeiti iš namų, sakė renka lavonus, vaikams nereikia matyti. Prietemoj iš sodo į kelio alėją vis vaikščiojo kareiviai, kažką nešė, pravažiuodavo kinkiniai, vėliau pasakojo lendymuose daug kareivėlių buvę žuvusių.
Frontas neužtruko, tą pačią naktį kareiviai išėjo. Anksti kitą rytą visu būriu skubėjom į Šilalę babūnė buvo likusi namie, atsisakė eiti slėptis į Vabolių slėptuvę. Radom ją berankiojančią gilzes kapuose ilgokai viręs mūšis. Mūsų pastatai nesudegė, išliko ir bažnyčia.
Dar ilgokai kartodavosi lėktuvų antskrydžiai, iš  ūžesio spėliodavom rusų ar vokiečių. Nors Šilalės nebombardavo nė karto, mes, vaikai, buvom išmokyti vos išgirdę ūžiant gultis kur į griovelį, už kupsto, krūmo ir nejudėti. Net praėjus ne vieneriems metams, išgirdus lėktuvo gaudesį, pirma mintis būdavo slėptis.
Sugriūdavom taip į tariamas slėptuves aukštielninki, žiūrėdavom į lėktuvus danguje ir kalbėdavomės kalbėtis galima, lakūnai juk neišgirs. Kartais dar ilgai gulėdavom ir po to, kai lėktuvai jau būdavo nuskridę. Ei, pokario vaikai, mažieji anų dienų filosofai, apie ką mes kalbėdavomės?
Nei mano vaikams, nei anūkams neteko glaustis prie žemės, grėsmingai danguje ūžiant bombonešiams. Tai reliktas iš mūsų gyvenimo. Jei ir bus dar karai, jie nebebus tokie Antrojo Pasaulinio  bombonešiai nuskrido į praeitį.
Bet praeitis kartais grįžta. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Palangos aerouostas buvo beveik nustojęs veikti, Kartenos padangėj retai bepasirodydavo lėktuvai. Ir kaime gyvenimas tarsi sustojo, žmonės užsidarė namuose, neliko progų susitikti. Štai tada ir atsirado nauja bendravimo forma, aš ją vadinau kryžkelių seimeliais. Pamato kaimynas pro langą iš miestelio pareinantį kitą kaimyną, paėjėja ligi kryžkelės - jau du. Tada iš vieno namo tarsi atsitiktinai išeina trečias, iš kito dar, ir dar  - štai jau ir kvorumas susidarė, vyksta dienos aktualijų svarstymas, priimami nutarimai.
Einu sykį pas kaimynę parsinešti pieno, kryžkelės seimelis atsigrįžta į mane - ar prisidėsiu, ką įdomaus papasakosiu, bet nespėju dar nė pasisveikinti, kai padangę perskrodžia naikintuvas. Tokia galybė! Smilkteli baimė - kaip vaikystėj. Visi užverčiam galvas, nulydim jį akimis, o Petras taip ramiai žemaitiškai pasako: Nebijokit, tai tik NAT's py mergų lek.
Juokas. Negeras juokas. Nužvelgiu seimelį - visi mes čia tie patys, ana pokario karta, glaudęsi prie žemės praskrendant bombonešiams, jau retėjanti.
Vėliau atsiminimų daugėja, tarsi pakilo scenos uždanga. Į mano sąmonę įsiveržia vaizdai ir įvykiai, veidai, žodžiai ir dainos, vis platėja akiratis, vis tolimesni takai, keleliai veda iš namų pėsčiomis ir arkliais. Vėliau atsirado koncesija į Tauragę iš miesto aikštės ankstyvą rytmetį 1-2 kartus savaitėje išvažiuodavo toks geltonas, pukščiantis, čiaudantis, dūmijantis autobusas siaurutėm, kaip armonikėlė susilankstančiom durelėm. Koncesija. Ir dabar tarsi ją matau visada pilną prisigrūdusią keleivių, kažkieno privertą skverną, užuodžiu dūmų kvapą, kai lėtai ir sunkiai išpukši iš buvusio banko pastato kiemo, apvažiuoja jį ir pasuka Tauragės link. Kažkas iš išlydinčių atsidūsta kad bent nesugestų... O tai nutikdavo gana dažnai žiūrėk po valandos kitos ir partraukia pėstute būrelis keleivių su nešuliais per petį, o jei sugesdavo toliau pavažiavus eidavo pėsti į Tauragę, ypač jei reikėdavo spėti į traukinį.
Buvo traukiniai naktimis, su persėdimu Radvilišky, kur reikėdavo laukti ilgas nakties valandas, o stoties prižiūrėtojai neleisdavo miegoti, žadindavo. Radviliškio stoty esu sutikusi Naujuosius metus 1957-tuosius. Atsimenu, kaip mamai prisnūdus išslinkdavau iš stoties ir vaikščiodavau atsarginiais bėgiais, kaip kartą nusprūdau nuo apledėjusių bėgių, labai skaudžiai užsigavau blauzdą, negalėjau atsikelti, o mama blaškėsi manęs ieškodama, nes tuoj turėjo atvažiuoti mūsų traukinys. Mėgdavau stovėti perone prie pat kraštelio ir laukti atidundant traukinio išbandyti save, ar ištversiu, nežengtelsiu atgal. Traukiny niekada nemiegodavau, žiūrėdavau į tai, kas vykdavo aplinkui, pro langą į tamsą, į dūmus iš garvežio kamino, į žiežirbų spiečių.
Pagalvoju, kokios daugybės dalykų nebepamatys ateities vaikai tų garvežio dūmų, žiežirbų nakty, nebeišgirs garvežių švilpukų, to atsidūsėjimo traukiniui pajudant. Nepamatys ir pusnuogio kūriko, metančio anglis į žioruojančią pakurą. Paprasčiausiai todėl, kad viso to nebėra. Kaip daug ko nebėra.
Paskui buvo gyvenimas Vabolėse. Seneliai, tėvelio tėvai, praėjus frontui dar kurį laiką glaudęsi Vabolėse, nusprendė keltis į Vilnių, ieškoti darbo. Jie norėjo išsaugoti tvarkingą sodybą, kad palikta be priežiūros nebūtų išdraskyta, todėl paprašė, kad mama su vaikais kurį laiką ten pagyventų, kol susitvers kolūkiai arba žemė bus išdalinta naujakuriams. Siekdamas išvengti persekiojimo, senelis parašė raštą, kad atsisako žemės. Tėvelis dar nebuvo areštuotas sprendžiu iš senelio gyvenimo aprašymo, rašyto prieš įsidarbinant rašo, kad tėvelis dirba Universitete, o po nepilnų metų, kai mes iš Vabolių kraustėmės į Bukiškes, tėvelis jau buvo kalėjime. Persekiojimo seneliai neišvengė jiedu, visa tetos Elenytės šeima ir teta Birutė buvo susodinti į vagoną vežimui į Sibirą, bet Paleckio ar Sniečkaus, tiksliai nebeatsimenu kurio, dėka buvo paleisti. Birutė pasakojo, kad ji, o ypač teta Elenytė, labai pergyveno, o seneliai neėmė į galvą jie jaunystėj buvo gyvenę Sibire, ne naujiena.
O mes įsikūrėm Vabolėse. Mano atminty tai viena ilga vasaros diena, nusitęsusi į rudenį. Nuo čia jau daug atsimenu.
Buvo mano rytmečiai aš jau tada keldavausi švintant, tyliai išeidavau į kiemą mėgdavau įsikurti ant verandos laiptelių, klausydavau ryto garsų paukščių giesmių, šuns grandinės brazdėjimo, svirties girgždėjimo, išgenamos bandos keliamo triukšmo, balandžių ulbėjimo sodyboj buvo auginami mėsiniai balandžiai.
Kartais nuklysdavau į sodą, kartais pro tvenkinį, pro vartus, kurių vienas šonas buvo išverstas tanko, liepų alėja nueidavau iki vieškelio, atsisėsdavau ant kelmo, kurių buvo keletas, kai nupjovė frontui einant sužalotus medžius ir įsižiūrėdavau į lendymus anapus vieškelio iš ten atslinkdavo rūkai, kaip vaiduokliai šmėžuodavo krūmai, arklių siluetai.
Šalia alėjos tais metais buvo pasėti rugiai aš mačiau juos augančius, plaukėjančius, žydinčius, gelstančius, mačiau, kaip pjovė, rišo pėdus, statė gubas, kepurėjo, suvežė, braidžiau po ražienas kažkuri iš rišėjų pamokė eik braukdama pėdutes palei žemę jei myli, jei glostai nebado kojelių. Ar mačiau dar gyvenime ką gražesnio, kaip tas plaukėjančių javų laukas rasotą saulėtekį? Tas vaivorykščių žibėjimas? Visam gyvenimui žodis rugiai man reiškia aną rasotą, saulėteky žibantį rugių lauką Vabolėse.
Tą pavasarį viena karvė atsivedė žalą karvytę ir mama sumanė ją auginti ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad labai jau graži buvo, kad mudvi su Giedryte labai prašėm. Giedrytė pasiūlė vardą Mūma. Taip ir liko daugeliui metų tarsi mūsų šeimos narys nedidukė, graži, žala, draugiška karvytė Mūma, mūsų maitintoja pokario sunkmečiais.
Atsimenu vasaros dieną, kai Mūma mamai vedant ištrūko ir įpuolė, vilkdama grandinę, į tą mano rugių lauką lakstė, spraigė pasistriūbaudama, laiminga ištrūkusi. Giedrytė plojo delnais ir krykštavo mama, žiūrėk, kokia ji graži, kokia ji linksma! O aš susirūpinau mama, sugauk, sugauk, rugučius sumindys, duonutės neturėsim. O mama juokėsi. Kokios skirtingos buvom.
Mūmos neteko gaudyti palaigė, palaigė ir pati  prie mūsų priėjo, pagirdėm tanko provėžoj ir nuvedėm į tvartą. Mama tą epizodą ne kartą pasakodavo kokie skirtingi gali būti vienos šeimos vaikai ir vis su panieka man svieto neganda.
Taip ir atsimenu Giedrytę visada linksmą, nuolat kažkur bėgančią, skubančią, tai vienam sodo gale, tai visai kitoj pusėj suskambėdavo jos juokas, čiauškėjimas, o aš buvau tylenė, mane vadindavo rūpestėliu. Neatsimenu, kad gyvenant Vabolėse mudvi su Giedryte būtume kada labai nesutarusios gal todėl, kad buvo daug erdvės, laisvės ir galėjom kiekviena veikti ką norėdamos. Nesutarti, peštis pradėjom vėliau, Bukiškėse, kai gyvenom keturiese mažam kambarėly.
Tą vasarą Vabolėse mus dažnai lankė vilniškiai giminės Elenytė su sūnum Danuku, teta Birutė. Iš Šilalės ateidavo ciocė Jadzė su vaikais Silva ir Benium. Kartą visi vaikai nuklydom į lendymus. Ten buvo užakęs ežeras jį dengė storas, minkštas samanų kilimas, kuris supdavosi, jei visi sutartinai įlinguodavom, o nuo mūsų į tolį plisdavo bangos. Mane vaikai atsivežė vaikišku vežimėliu buvau mažiausia, grįžtant apkrovė kiminais, tik akys liko žibėti, tokią ir parvežė į sodybą. Mamos labai barėsi į tą užakusį ežerą galima buvo įsmukti. Savo vaikams, anūkams to jau neparodysiu - numelioruota.
O paskui buvo žemuogės, daug kur - ant dėdės Vlado kalvos, jaunojo sodo įkalnėj, pušelėm apaugusiam  šlaite prie tvarto, už ūkvedžio namo, buvo net kroketo aikštelėj, kurioj niekas nebežaidė kroketo. Buvo ir plati, ilga braškių lysvė saulėtoj įkalnėj greta tako nuo namo į sodą, už baltai žydinčių krūmelių gyvatvorės. Greta tos lysvės stovėjo aviliai, vaikai bijodavo bičių, o aš ten lankydavausi anksti rytais, kai bitės dar neskraido. Kas pamokė? Atsiminimai tęsiasi punktyrine linija.
Paskui atradau didelę, plačiašakę obelį, prie pat tako, tik nusileidus į sodą ėmė kristi vasariniai obuoliai. Aš gulėdavau po ja, sulaukdavau, kol nukrisdavo obuolys, jį suvalgydavau ir imdavau laukti kito. Kartais laukti tekdavo ilgai, bet man patikdavo.
Kartą iš namo išėjo senelis, lėtai lėtai, susimąstęs ėjo į sodą toks didelis, gražiu, pilku kostiumu, žilais plaukais, toks tolimas, svetimas, ne iš mano pasaulio. Krūptelėjo mane pamatęs, išklausinėjo, ką čia veikiu po obelim ir nesuprato, kam gulėti ir laukti, jei obelis tokia žema, galima pasiskinti obuolių kiek nori, pačių gražiausių. Jis ėjo aplink obelį ir skynė, neklausydamas mano protestų, paskui sukrovė obuolius man į skreitą ir nuėjo linksmas ir patenkintas, o aš palaukiau, kol jo nebesimatė, sukračiau obuolius už gyvatvorės ir atsiguliau po obelim   laukti, kol nukris obuolys. Ir vėliau mes su seneliu niekad nesusikalbėjom, buvom labai skirtingi. Aš jo vengdavau, bet ir žavėjausi, jis man buvo vyro etalonas gražus, ramus, pasveriantis žodį ir visada jo besilaikantis.
Kai ateidavo Benius, atvažiuodavo Danukas, mūsų mėgiamas užsiėmimas būdavo čiuožinėti nuo skardinio tvarto stogo dengta buvo juostom, kurių sujungimai buvo pakelti, už jų buvo patogu laikytis. Tvartas buvo akmeninis, užpakaline siena atsirėmęs į šlaitą, kur buvo aptvertas voljeras paukščiams. Į šlaitą stogas beveik rėmėsi, todėl čiuožti buvo nepavojinga. Tik viena bėda buvo einant frontui iš kiemo pusės lėkusios kulkos smigo kiaurai stogą ir šlaito pusėj jų išėjimo skylutės buvo aštriais krašteliais labai saugodavomės, bet vis tiek ne kartą susiraižėm užpakalius.
Ir dar atsimenu, kaip iš kažkur, iš sodybų, kuriose aš nebuvau buvusi, ateidavo žmonės, tolimi giminaičiai ir svetimi. Tuomet žmonės eidavo vieni pas kitus sužinoti naujienų, pasitarti, turgaus pretekstu važiuodavo į Šilalę, o paskui aptarinėdavo, ką išgirdę.
Atsimenu rudens vakarą. Mama prikūreno virtuvę ir prie žvakės šviesos, dar virpant atšvaitams nuo plytos maudė mudvi vieną po kitos, susodino baltuose tinklinėse lovelėse ir vakarienei padavė po puodelį pieno ir po riekę naminės duonos.
Kieme ėmė loti ir tuoj nutilo šuo, į virtuvę įėjo sulytos, varvančios vilniškė babūnė, tetos  Birutė ir Elenytė atėjo pėsčios nuo Laukuvos, nuo Žemaičių plento. Nežiūrint nuovargio ir vėlaus meto, babūnė ėmėsi gaminti naminius makaronus kaip čia vaikai eis miegoti gavę tik po puodelį pieno. Babūnė  užminkė tešlą, plonai iškočiojo, pjaustė plonyčiais vermišeliais, pabarstydavo miltais ir purtydavo, kad išsisklaidytų po vieną, nesuliptų. Išvirė makaronynę, o likusius padžiovė kitam kartui. Taip ir atsimenu babūnę gražų, žilų plaukų apsuptą veidą, blykčiojančius auskariukus ramią ir ištvermingą.
Kai nubudau rytą, jos visos tebesišnekėjo. Nemiegojo? Tą pačią dieną išvažiavo, kažkas išvežė arkliais iki Laukuvos.
O po kelių dienų buvo toks pat vakaras, tik pradėję loti šunes nenutilo į namus atėjo svetimas. Tai buvo vyras odiniu švarku ir kepure, tiesios, kariškos laikysenos, su šautuvu rankose. Jis ištardė mamą, ar viena namie, ar nėra vyrų, apėjo visą namą, sodybą, grįžęs pasakė, kad jam sodyba tinkama ateity tai bus partizanų buveinė. Nurodė, ką ir kaip mama turi paruošti iki sekančio atėjimo.
Kai jis išėjo, mama nuėjo pas Kolyčius (Kolyčienė senelio sesuo), tarėsi, ką daryti, tik kas galėjo patarti? Mama susisiekė su seneliu, jis rado jai buhalterės darbą Bukiškių ž. ū. technikume ir butą Bukiškėse. Šaltą gruodžio rytą dengtu sunkvežimiu, pasikrovę būtiniausius daiktus, ožką, į maišus sukišto šieno, grūdų išvažiavom į Bukiškes.

0

5

VILNIUS. DIDŽIOJI

Jei manęs paklaustų, kokį filmą geriausiai įsiminiau, atsakyčiau - vaikystę.
Vilniaus broma, grįsta akmenimis, drėgna, aidi, garsai iš gatvės ar kiemo joje suskyla į daugelį atbalsių ir iš lėto nuslopsta. Išeinu iš prietemos iki šaligatvio, pasimato dalis Didžiosios gatvės (kito jos pavadinimo aš dar nežinau): akmenų grindinys, šviesiai pilkas namas priešais, metalinė tvora, pro kurią tiesiasi krūmų šakos, greta lopinėlis žemės buvusio namo vietoj - griuvėsiai jau nuvalyti. Tas lopinėlis perkryžiuotas takais takeliais, jie vilioja į tikrąjį, gyvą, gaudžiantį, daugiabalsį Vilnių. Manęs netraukia eiti. Ne, aš nebijau Vilniaus, aš jo nenoriu, dar nenoriu. Man šešeri.
Iš ten, kur aš stoviu, beveik nesimato dangaus, todėl taip netikėtai prapliumpa lietus. Tai reikia pamatyti kaimo vaiko akimis, užsiglaudus bromoje kliokia lietus gatvės pašaliais, tyška purslais iš lietvamzdžių, sproginėja burbulais balose, nuplauna viską, atrodo, net akmenis pažadina gyvenimui. Pavasario lietus Vilniuje.
Taip pat netikėtai praeina, kyla garas. Mane purto šaltis, o delnai dega. Užėjus kosuliui, glaudžiu juos prie bromos akmenų gaivina, pasidaro lengviau kvėpuoti, nurimstu.
Gatve iš lėto tipena senutė. Pokario rūbai labiau primena skarmalus, bet jie švarūs. Ant galvos skrybėlaitė, ją prilaiko didelė languota skara, perkryžiuota ant krūtinės ir surišta už nugaros, o senutei, matau, vis tiek šalta. Kaip ir man.
Mūsų akys susitinka. Ji stabteli, matyt apsisprendžia toliau nebeiti, pasislenka į aną gatvės pusę, atsiremia į sieną namo įlinkime, kad netrukdytų praeiviams, išsitraukia pundelį ilgų, į spalvotus popierėlius įsuktų saldainių ir siūlo juos žmonėms: Jedin rublj!
Žmonės eina pro šalį, pro šalį, tarsi nematytų. Senutės žvilgsnis gęsta. Matau, kaip jai šalta. Gal ir ji serga, kaip ir aš?
Noriu pasakyti jai ar padaryti ką nors gero, bet neturiu rublio ir nepasitikiu savo lietuviškai - lenkiškai - rusiško žargono mokėjimu, todėl tik stoviu ir žiūriu.
Nušvinta saulė. Mano broma pavėsyje, o senutė saulėje, tokia ryški to pilko namo fone su savo skrybėlaite, spalvotais saldainiais, kurie man primena verbas vazoje ant mūsų bufeto. Lyg saulės spindulio pažadintos, linksmiau susiklosto raukšlelės senutės veide  visai kaip mano vilniškės babūnės. Tik babūnė dabar retai besišypso, visi namiškiai pritilę, susirūpinę, o mama nuolat išeina į ligoninę budėti sesuo Giedrytė serga, girdžiu kalbant tuberkuliozė. Ir šią naktį mama negrįžo iš ligoninės. Gal tai jos laukdama išėjau į Didžiąją gatvę?
Mane slegia tas rūpestis namie, tas liūdesys, noriu žaisti, garsiai kalbėti, juoktis, bet nedrįstu. O ir žaisti neliko su kuo, kai Giedrytę išvežė.
Apglėbia kažkieno rankos teta Birutė parėjo. Skubu, skubu jai pasakoti, kaip lijo, kaip tiško vanduo iš lietvamzdžių, kaip sproginėjo burbulai balose. Ji klauso šypsodamasi, veda mane į kiemą, bet aš atsimenu senutę anapus gatvės ir imu prašyti nupirkti saldainį. Teta dvejoja, bet aš žiūriu taip maldaujamai, kad ji nusileidžia, nueina ir nuperka. Prieš grįždama per gatvę, praleidžia arklioko tempiamą vežimą su būda, pakvimpa duona. Pokario duona. Senutė šypsosi man.
Kiemo kaimynės apspinta Birutę, klausinėja, kaip ligoniukė. Aš nežinau, ką reiškia jos blogai, blogai", bet gąsdina stojusi tyla.
Vaikai žiūri į mane, darosi nejauku, kol suprantu, kad juos domina saldainis, juk čia priimta dalintis. Paduodu tam didžiausiam, blyškiam berniukui, tokiom pat, kaip Giedrytės mėlynom akim. Pasiginčydami jie pasidalina saldainį, nepalikdami man. Susigėsta, bet visi saldainio gabalėliai jau burnose ir nė vienas nenori atiduoti.
Ilgšis pasiūlo žaisti slėpynes, priima ir mane, dėl visa ko pasiteiravęs, ar moku žaisti, manęs juk jie nepažįsta, mes su mama atvažiavom tik prieš kelias dienas, kai susirgo sesė.
Bėgu slėptis į pat kiemo galą, į seną, aplūžusią verandą palendu po suolu. Girdžiu, kaip vieną po kito suranda visus vaikus, pagaliau pamato ir mane, nubėga primušti", bet aš nelendu iš pasuolės: čia taip tyku, o man reikia galvoti, būtinai turiu suprasti, ką reiškia tas Birutės blogai". Ir aš galvoju. Vaikai stebisi, kodėl nepareinu, susirenka verandoj, klega, pasilenkę žiūri po suolu. Kažkuris klausia:
Ar ji ne durna?
Ne, atsako mergičiukė, matyt serga, kaip ir sesuo.
Ilgšis griežtai, bet nepiktai liepia išlįsti  dar sušalsi po tuo suolu. Išlendu vis tiek mano tyla sutrikdyta. Jis savo laibais, peršviečiamais pirštais suima mano pečius, supurto:
Pasakyk, gal tu užkrečiama, gal su tavim negalima žaisti?
Aš nuoširdžiai pasakau, kad nežinau, bet vaikai jau nuklega į kitą kiemo galą. Man šalta, nors tebešildo saulė. Aš tokia viena, viena. Kosėju ilgai ir sunkiai.
Ir tada iš bromos pasirodo mama išnyra į saulę, prisimerkia ir lėtu žingsniu eina į namą. Mato mane ir nemato. Nieko nemato. Eina nuleidusi rankas ir tinklelis su tuščiais stiklainiais beveik velkasi žeme.
Mama!
Pažiūri į mane, bet nepriglaudžia, net žengteli atgal ir pasako:
  Giedrytė mirė.
Tokiu bespalviu balsu pasako ir pati išsigąsta to, ką pirmą kartą ištarė garsiai. Galutinai pasimetu, pasijuntu dar vienišesnė, norisi ant kažko rėkti, išlieti viską, kas susikaupė, neigti, protestuoti ir staiga išpoškinu:
Ir gerai, tokia mušeika buvo.
Mama žiūri į mane, akimirkai lyg blyksteli gyva ugnelė, dėmesys, nuostaba, bet tuoj pajuntu, kad nebemato manęs, tik kažką baisaus, kas vėl užvaldo visą jos dėmesį, lyg užsisklendžia su tuo siaubu ir nėra man vietos nei jos pasauly, tegu ir košmariškam, nei niekur kitur žemėje.
Vaikai stebi iš tolo. Mama nueina namo. Stoviu kiemo vidury, man baisu, man trūksta oro ir nebesuprantu, kosulys tai ar rauda. Ne, Giedrytės man negaila, aš dar nesuprantu to, kas įvyko.
Babūnė įsiveda mane vidun, tylėdama nuprausia, paguldo pietų miego. Jau visai migdama pagalvoju o juk mama neverkė! Jai, matyt, nežmoniškai skaudu, kad net neverkia. Keliuosi, einu pas ją, sustoju didžiojo kambario tarpdury prie lango babūnė iš paklodžių siuva ilgą baltą suknelę, renka senus nėrinius papuošimui. Mama ir kiti namiškiai sėdi kas kur, nieko neveikia, tyli, tik babūnė negarsiai pasako:
Kol kas nereikia to rašyti tėvui į kalėjimą, jam ir taip sunku.
Aš neprieinu prie mamos, nes pamirštu žodžius, kuriais galėčiau paguosti ir kuriais turėčiau paprašyti atleidimo. Niekas manęs tarsi nepastebi, tyli. O juk bet kuris žodis būtų galėjęs reikšti eik ramybėje, tavo kaltė dovanota. Apsisuku ir nueinu į savo vienatvę.
Ir nebuvo man atleidimo.
Sesę palaidojom Rasose.

0

6

BUKIŠKĖS

Butas Bukiškėse buvo mažas vienas dalinai pertvertas kambarys, šildomas baltų koklių krosnimi, ir koridorius; virtuvės nebuvo. Koridoriuj gyveno ožka, buvo sukrautos malkos, o valgį virdavom ant kerogazo kambary. Kadangi mamos darbovietė buvo Vilniuj, jai reikėjo važinėti į darbą, pas mus pagyventi atvažiavo šilališkė babūnė.
Žibalą taupėm, jo nuolat trūkdavo, todėl babūnė, iškūrenusi krosnį, į ją pašaudavo špižinį katiliuką su sorų (prosų) kruopomis, užpiltom ožkos pienu, tai buvo pagrindinis mūsų valgis, kasdien. Kartais išvirdavo bulvių košės su lašiniukų ir miltų padažu, bet tai būdavo retai. Apie mėsą užmiršom. Padažą mama vadindavo pamirkalu, o Giedrytė jo nemėgo, vadindavo pasmirdalu.
Kieme žaisdavom su vaikais, bet tarp jų beveik nebuvo lietuviukų, tik rusiukai ir lenkiukai, o iš mūsų visi tyčiodavosi dar ir todėl, kad mudvi kalbėdavom žemaitiškai. Tai nesutrukdė bendrauti, priešiškumas greit ištirpo, pavasariop laisvai tarškėjom lenkiškai ir rusiškai, atsimenu, kaip stebėjosi teta Elenytė.
Kalėdoms vilniškiai giminaičiai atvežė mudviem dovanų Giedrytei paspirtuką, o man, kaip mažesnei, lėlę žydra gėlėta suknele; bendram naudojimui sviedinį. Tą pačią pavakarę dovanom susikeitėm ir abi likom labai patenkintos, Giedrytė nei dieną, nei naktį nesiskyrė su lėlyte, o aš atpratau vaikščioti, visur važiavau paspirtuku. Į lėlytę aš nebepretendavau o dėl paspirtuko nuolat kildavo konfliktai, todėl buvo nupirktas antras, bet Giedrytė juo nebepasivažinėjo, jau sirgo. Dėl sviedinio taip pat nuolat varžydavomės. Mama vėliau sakydavo, kad tas sviedinys ir buvo nelaimės priežastimi mes juo žaisdavom kambary, mėtydavom į lubas, sienas, keldavom dulkes, o mamai niekas nepasakė, kad iki mūsų tam kambary gyveno senas žmogus, kuris mirė džiova. Jokios dezinfekcijos niekas nepadarė.
Išaušo pavasaris. Aš mėgdavau klajoti viena netoliese buvusiam parke, senose, apleistose kapinėse atsimenu daugybę pavasarinių gėlių ant neprižiūrimų kapų. Matyt aš jau irgi sirgau, kad nebenorėdavau žaisti su vaikais, bėgioti, mieliau nueidavau į parką, atsisėsdavau ant samanotos seno medžio šaknies ir ištisom valandom šildydavausi saulėje, o paskui būdavo silpna, pareinant svaigdavo galva.
Vieną gražią popietę visi gyventojai tvarkė parką, senąsias kapinaites, grėbė, degino šiukšles. Po kelių dienų tvarkėm mūsų namo kiemą, vėl deginom šiukšles. Giedrytė iki vėlumos žaidė prie laužų, o sekančią dieną susirgo sukarščiavo, sausai kosėjo.
Nuvežė Giedrytę į Vilnių, liepė guldyti į ligoninę, įtarė tuberkuliozę. Tada guldant į ligoninę būtinai maudydavo, numaudė ir Giedrytę. Sanitarė nuėjo atnešti rankšluosčio ir ligoninės rūbų, o mama, kad Giedrytė nesušaltų, vis pylė jai ant galvytės karštą vandenį. Nesulaukusi sanitarės, mama nuėjo jos ieškoti, rado begeriančias arbatą, beplepančias, visai pamiršusias ligonę. Dar supyko, kam mama sutrukdė. Kitą rytą Giedrytei pasireiškė meningitas, o po šešių dienų mirė.
Rasų koplyčioj kunigas laikė mišias, labai ilgai, man buvo šalta, virpėjau, tai kažkas išvedė mane į lauką, pasodino saulėkaitoj ant suolelio pasieny. Buvo gegužės pabaiga, ant kapų žydėjo daugybė gėlių.
Kai pavasariais grėbstau, deginu šiukšles, man vis atrodo, kad į tuos laužo dūmus mudvi žvelgiam abi ir būna gera, o kai daržely pražysta pirmos gėlytės, mano atmintin sugrįžta kapeliai su senoviniais kryžiais greta Rasų koplyčios.
Po laidotuvių dar kurį laiką pagyvenom Vilniuj, pas senelius. Mane irgi vedžiojo pas daktarus, švietė plaučius, sakė, kad taip pat sergu tuberkulioze, tik lengvesne forma. Kiemo vaikų tėvai uždraudė savo vaikams su manim draugauti, tai klaidžiodavau po kiemą viena. Vaikai būna žiaurūs.
Ir namie su manim niekas nebendravo gal sielvarto prislėgti, o man vis atrodė, kad pyksta už tai, ką pasakiau, kai mama pranešė apie Giedrytės mirtį ir gerai, tokia mušeika buvo. Pasijutau siaubingai vieniša. Ir kalta. Taip per gyvenimą ir nebeišbridau iš tos vienatvės, bet kaltės jausmo atsikračiau. Vėliau aš nebelaukdavau, kol mane atstums, pajutusi šaltelį pasitraukdavau pati. Išeinu neatsigręždama.
Kai po dešimties metų iš kalėjimo grįžo tėvelis, kai dar po kelerių metų persikėlė gyventi į Vilnių, jis paprašė giminių parodyti Giedrytės kapą, bet niekas iš jų nesugebėjo rasti. Aš laidotuvių dieną buvau mažiausia iš palydinčiųjų, bet nuvedžiau tėvelį neklaidžiodama dar tebebuvo medinis kryželis su metaline emaliuota lentele, kurioj buvo įrašytas Giedrytės vardas, pavardė, gyvenimo datos. Man rodos, aš viena ir telankiau Giedrytės kapą, retkarčiais atvažiuodama į Vilnių, kol vieną kartą jo neberadau panaikino kaip neprižiūrimą.
Po laidotuvių mama apsisprendė grįžti į Šilalę. Vėl susikrovėm savo daiktelius, ožką, paspirtukus, lėlę, lagaminą su veltui gautais vitaminais ir kalcio preparatais man ir išvažiavom namo, pas šilališkę babūnę, į Zobieliją.
Kas ta Zobielija? Tuomet tai buvo vingiuota, negrįsta gatvelė, prasidedanti Šilalės centre, nusileidžianti link Ašučio tvenkinio, prie malūno, kurio seniai  nebėra, betgi jis yra mano atminty, nusitęsianti pro medinę, dviejų aukštų špitolę, kuri taip pat tebestovi tik mano atsiminime ir joje tebėra kareivinės, ir prie vartų tebestovi kareivėlis sargybinis su tikru šautuvu ir raudona žvaigžde kepurėj, pro kelelį, pasukantį į bažnyčią, bet mes dabar į ją nesukim, pro mūsų senąjį babūnės namelį, kuris man dar tebestovi, dar nesugriuvęs po vasaros audros, pro Petrusės namą, o už jo jau ir mūsų naujasis namas, kuriame aš užaugau. Čia gatvelė įsispraudžia tarp mūsų darželio tvoros ir zomato, o ištrūkusi iš tų spąstų ima tolti nuo kapų ir dar pavingiavusi, lyg norėtų nusipurtyti tuos lyg žvynus ją aplipusius namelius, pro pušyno kampą išbėga į laukus, į laisvus tolius.
Iš tos pusės, iš kažkur tolumoj slypinčių kaimų, atgirgždėdavo vežimai su žemės gėrybėm ir pokario rūpesčiais, kaimiečiai rišdavo arklius prie buomo pakapėj prie mūsų namo, uždangstydavo arklių nugaras namų audimo gūniomis, parišdavo terbas su avižom, kad arklių tik akys bežibėdavo ir styrodavo ausys, tada išeidavo į miestą, į bažnyčią, turgų, stribų būstinę čia pat, už bažnyčios, buvusioj klebonijoj kažką sužinoti, išsiaiškinti. Paskui, grįžę prie vežimų, neskubėdavo išsivažinėti, būriuodavosi, kalbėdavosi, o į mus, vaikus, kaip į šieno pakratuose besipešančius žvirblius, sniegenas niekas nekreipdavo dėmesio. O mes girdėjom. Mes viską girdėjom.
Ta gatvelė buvo dulkina vasarom, purvina, neišbrendama per pavasario polaidžius, rudenį, o ir žiemą niekas nevalė sniego, tik kaimiečių ratus pakeisdavo rogės. Ar esat važiavę, patyliukais įsėdę į rogių galą, gaspadoriui nematant? Visaip yra buvę, kartais ir botagu peršniodavo.
Paskui Zobieliją pavadino Petro Cvirkos gatve, prie mūsų namo prikalė lentelę su užrašu. Mes, vaikai, netrukom ją pervadinti Klausučių ūlytėle už tuos gilius, neišbrendamus purvynėlius. Dabar ji vėl susigrąžino Zobielijos vardą, kai praėjusią vasarą buvau nuvažiavusi, ties kryžkele į bažnyčią, prie mėlynojo namo mačiau stovintį tokį kreivą stulpelį su užrašu.
Vėliau man visa Lietuva tapo namais, priėmusiais mane kaip savą, ir aš ją pamilau kaip savą tokią nedidelę, tokią gražią, tokią turtingą žmonėm. Jei manęs kas paklausia iš kur aš, atsakau Antuano de sant Egziuperi žodžiais iš vaikystės ir pridedu iš Zobielijos.
Jau sugrįžus mama per radiją išgirdo tuberkuliozė pagydoma, TSRS iš JAV užpirko streptomyciną. Manęs juo negydė jis dar negreit tepasiekė Šilalę, o mano sveikata gerėjo, nors mama taip ir nesugirdė man nė vienos tabletės iš to parsivežtojo lagamino, tik rūpindavosi mityba, grynu oru, vesdavo į pušyną, neleisdavo būti virtuvės garuose.
Stebiuosi mamos drąsa aš nuolat sirgdavau, karščiuodavau, kosėdavau, o mama niekada netikrino dėl tuberkuliozės rentgenas pavojingas, niekada negirdė prieštuberkuliozinių vaistų. Gydytoją pakviesdavo tik tam, kad sužinotų diagnozę, bet ji juk galėdavo būti neteisinga, nes mama nepasakydavo apie tuberkuliozės galimybę, išrašytus receptus išmesdavo nuodai. Visas ligas gydydavo savo nuožiūra, vaistažolėm. Tik tų vaistažolių pasirinkimas būdavo labai menkas, nuo anginos, bronchito lipžiedžiai, ramunėlės, šalavijas, jauni pušų ūglių pumpurai uostymui, o nuo bet kurių virškinimo ligų metėlės ir puplaiškiai. Tiesa, dar pripažino žuvų taukus  vaje, vaje kiek aš jų išgėriau visos vaikystės košmaras.
Dėl nuolatinių ligų ir į mokyklą teišėjau tik devynerių metų, ir praleidinėdavau daugybę pamokų. Lenkiu savo jau žilą galvą prieš draugę Onutę Macijauskaitę, su kuria tebedraugaujam ir dabar, kad kasdien, bet kokiu oru atbrisdavo pasakyti man, kas užduota. Išmokau dirbti savarankiškai, tai gyvenime labai pravertė.
Grįžus į Šilalę prasidėjo tikrasis mano gyvenimas. Kartais man atrodo, kad nuo tada, būdama šešerių, aš tapau savimi ir manyje daugiau niekas nebesikeičia tik gyvenimas eina pro šalį, keičiasi artistai scenoje, dekoracijos, muzika, kažkas ateina, tampa spektaklio dalyviais, kažkas gimsta, ilgai ir nuobodžiai auga, o užaugę pasirodo esą svetimi, nesuprantami. Kartais paprasčiausiai kažkur dingsta, išeina degtukų ir negrįžta, kartais ir gyvendami šalia tarsi užsideda iš pasakos kepurę nematukę ir tampa nepasiekiami. Kartais manęs neatsiklausdami iškeliauja savais keliais išsikelia į kitą namą, gatvę, miestą, dabar jau ir valstybę, kontinentą ir prašampa.
Būna, numiršta. Apsidairau aplink niekas dėl to nesistebi, kaip rusai sako vsio v poriadke veščej. Tada suprantu, kad ir man numirus bus viskas v poriadke veščej.
Tik aš nesikeičiu, stoviu scenos pašalėly ir žiūriu, kartais ištariu savo rolės replikas, ir aš iš kažkur išeinu, kažkur ateinu, išeidama save išsinešu, parėjusi save randu. Nieko neužgyvenau, nieko nesukaupiau. Bet ir nepraradau. Neturėjau ir neturiu. Su pasimėgavimu dalyvauju puotoje, įkyrėjus pasitraukiu į tylą, užsisklendžiu, pasiilgus vėl išeinu į žmones. Kartais sumerkiu rankas į tyrą laiko šaltinį atsigaivinti, o kartais laikas ima atrodyti kaip dvokiantis liūnas. Mano laikas baigiasi, bet jis amžinas, nes tai, kas buvo, negali tapti nebuvusiu.
Vis dar kažko tikiuosi, kažkas žadama man ir aš žadu, bet vis dažniau pajuntu nebebus, nieko nebebus, viskas apgaulė, saviapgaulė. Per vėlai. Bet neskauda, nes niekas neturi prasmės, net gėris, nei blogis, buvimas ar nebuvimas, taip ar kitaip. Viskas sąlygina.
Gera būti. Taip paprasta nebūti.
Vis mažiau veikėjų scenoje, vis tylesnė muzika, blankesnės šviesos, lėtesni žingsniai. Tik aš vis ta pati, kaip tada, šešerių, visai nepasikeitusi, savęs neišdavusi.
Vienišėju. Ruošiuosi išeiti teks vienai. Reikia pasiekti būseną, kai nieko nebegaila, kaip nuostabiausias vėliau sutiktas draugas Leonas mokė prie nieko neprisirišti taip, kad būtų sunku palikti. Ir tas atsiminimų rašymas tai tik rišančių gijų karpymas. Jų vis mažėja.

0

7

VAIKYSTĖS ŽEMEI

Nepamiršk, Lietuva, savo užkampio Šilalės,
Nes ir ji niekada nepamiršo tavęs Lietuvos. 
Stovi sau krūvon iš aplinkinių kaimų subėgusi,
Grožisi trobų trobelių atvaizdais Ašučio tvenkiny,
Pačiam paviršėly,
Kad nesušnarintų ajerų, nepabudintų žuvelių.
Ir atsiminimų.
Pasižiūri, pasigroži tokia sau daili, tokia sau miela,
Už tave pačią, Lietuva, lietuvesnė,
Tokia pati ta, nei maža, nei didelė,
Iš kaimo išėjusi, miestu netapusi,
Pušynais, miškeliais, kalvelėm susisiausčiusi,
Lokystos juosta susijuosusi,
Tarpumiškių miglom užsiklojusi,
Tiek daug patyrusi,
Tiek daug ištvėrusi,
Aukštai ant bažnyčios bokšto kryžių iškėlusi
Virš savo vaikelių, virš jų gyvenimų
Ten bėginėja ir basakojė vaikystė mano
Rankioja pašventoriais blizgančius popierėlius
Nuo saldainių po Onos, po Parcinkulės,
Juoku nuskamba,
Pokario šūviais suklinka
Juk ir tu matei girdėjai, Lietuva?
Pajausk, kaip Šilalės vaikai, kur bebuvę,
Išsibėgioję po svietą
Šventą tylos valandą po vakarių varpų
Tave myli.
Ir gimtus namus,
Ir vaikystės takus
Myli.
Jauti?

0

8

KELIONĖ Į VABOLES

Dažnai įvairiais pretekstais su mama eidavom į senelių sodybą Vabolėse, tada jau apgyvendintą svetimais žmonėmis, bet jie buvo geranoriški, pripažindavo mūsų nuosavybę, niekas nenukrėsdavo sodo; savo trobelėj tebegyveno ūkvedžio šeima.
Mes riešutaudavom lazdynų alėjoj, aviečiaudavom dėdės Vlado kalne, kur gaisravietėj vešliai sužėlė avietynai ir dilgėlės, parsinešdavom skanių obuolių iš sodo, pareidamos pagrybaudavom pušyne. Kurį laiką vasarom dar ir šienaudavom senelio pievose. Jos buvo prastos, žolė menka, didelius plotus tekdavo nugrėbti, kad Mūmai užtektų. Nupjaudavo kažkas iš kaimo Vladas Bernotas, Kolyčus, ūkvedys? Kai susitvėrė kolūkis, mums šienauti nebeleido, bet dar metus kitus greta gyvenę giminaičiai atveždavo vežimaitį, kitą šieno mums ir niekas neprieštaraudavo.
Tuo pačiu aplankydavom sergančią, sunkiai bevaikščiojančią tetą Romutką, senelio seserį, nunešdavom knygų, užsukdavom į Kolyčių sodybą ir dabar, rodos, jaučiu, kaip kvepia visas kiemas medum dėdė Kolyčius buvo bitininkas.
Sykį vasaros pradžioje mama kažkokiu reikalu išsiruošė į Vaboles. Manęs nesivedė, bet aš užsispyriau eiti ir sekiau ją gerokai atsilikusi.
Ėjom kažkodėl keliais, o ne takais per mišką, kur buvo daug arčiau. Mane pralenkė vežimas, mačiau, kaip jis, prisivijęs ir mamą, sustojo. Kad mama manęs nepamatytų, užlindau už krūmų, saulėkaitoj radau  žemuogių, kiek užgaišau jas rinkdama, o kai vėl išėjau į kelią, vežimas jau buvo toli, bedingstąs už posūkio, nebeįžiūrėjau, keliese ten sėdėjo, man pasirodė, kad dviese.
Tęsiau savo  kelionę, kol labai pavargusi nusigavau į  Vaboles. Taip tuščia visoj sodyboj, neįprastai tuščia. Beldžiuosi į didįjį namą, į ūkvedžio namelį niekas neatsako, užrakinta. Ir sode tuščia, ir tvartuose, daržinėj. Taip nejauku pasidarė, vos ne verkiu. Laimei, bepareinanti visa ūkvedžio šeimyna iš laukų tėvai ir visi šeši vaikai. Vyriausia buvo gerokai už mane vyresnė mergaitė, su ja draugaudavau, toliau keli berniukai, skardžiabalsiai, judrūs, nenuspėjami jų privengdavau, pačiais mažiausiais nesidomėjau.
Ne, mamos nebuvę. Kadangi jau buvo vėlu, visi pavargę, o ypač aš, tai nutarė, kad turiu likti nakvoti, o rytoj rytą mane parves namo. Išvirė vakarienę, pavalgėm. Kai išėjom į kiemą,  jau temo. Vaikai mane nusivedė miegoti ant namo viškų ten vasaromis jie visi, išskyrus mažiausiąjį, miegodavo. Užlipama būdavo iš kiemo kopėčiomis.
Vaikai prikalbėjo man visokių baisybių, kad toj palėpėj gyvena begemotai ir dramblys lipam pažiūrėti? Na, sulipom, aš paskutinė. Dar stovėdama ant aukščiausios kopėčių pakopos įsižiūrėjau į palėpės prieblandą. Tikrai pūpso kažkas didelis, baltas ir storas, o mažesni pašalėliais. Sumečiau tas didysis tai, tikriausiai, dramblys, o mažesnieji  begemotai. Aš siaubo apimta, o vaikai neištvėrė, pratrūko juokais ir sušoko ant tų žvėrių ten būta pūkinių patalų, pagalvių.
Ryte vyriausia mergaitė išvedė mane takais į Šilalę. Toks gražus buvo rytas, dar tik tekėjo saulė, mano dar niekada neita laukais tokioj ankstybėj rasos žiba, paukščiai kliauga, o man taip neramu, taip neramu ką mama pasakys? Ją netrukus ir sutikom ateinančią. Man nieko nesakė, nei barė, nei apkabino, buvo tyli, pavargusi, tik mergaitei papasakojo, kad vakar ji pamatė, kad aš seku iš paskos, todėl nutarė nebeiti į Vaboles, pasikalbėjo su sustojusiu vaboliškiu kaimynu ir pasuko į mišką artimesniu taku namo. O aš tai nepamačiau.
Kai vakare neparėjau namo, visa Zobielija ėmėsi manęs ieškoti, išvaikščiojo kapines, išbraidė prūdą mūsų maudynių vietose, net šulinius išmaišė kartimi, o kad  aš viena galėjau nueiti į Vaboles, mama tik paryčiais tesugalvojo, manė, kad aš mačiau, kaip ji pasuko namų linkui.
Tą rytą mudvi su mama taip ir parėjom iki namų tylėdamos. Ir vėliau ji man niekada nepriekaištavo dėl  to nuotykio, tik nuvedė pas gydytoją patikrinti, ar neapsikrėčiau trachoma, nes ūkvedžio šeimoj buvo sergančių. Ar žinot, kas ta trachoma? Geriau ir nesužinokit.
Netrukus po to visą ūkvedžio šeimą išžudė miškiniai tėvus ir penkis vaikus, tik vyriausia mergaitė, aną saulėtą rytą vedusi mane namo, liko gyva, nes jos tą naktį nebuvo namie, ji buvo išvažiavusi stoti į technikumą, nes jau buvo baigusi septynmetę.
Palaidojom septynis karstus ir Lietuva tapo laisvesnė. Man vis atrodydavo, kad juos, galimai, sušaudė tas gražus, kariškos laikysenos vyras, andai buvęs atėjęs, kai mudvi su Giedryte išmaudytos sėdėjom lovelėse, norėjęs mūsų sodyboj steigti štabą. Netuščia buvo mamos baimė, paskatinusi išvažiuoti.
O man atminty liko tas vakaras ūkvedžio trobelėj motina, pilstanti zacirką į daugybę dubenėlių ir būrys skustagalvių berniūkščių, puolančių dramblį palėpėj.
Kokioj dar pasaulio valstybėj galioja mirties bausmė vaikams? Pasipriešinimo okupacijai vadovybė pasiskelbė buvusi vienintelė teisėta to meto valdžia. Ar neturėtų būti žengtas ir sekantis žingsnis prisiimta atsakomybė už rezistentų padarytus nusikaltimus?

0

9

BENIUS

Aš sergu. Vėl ir vėl sergu. Iš viso, mažai kada būnu sveika. Tėvelis kalėjime nuteistas dešimčiai metų. Po Giedrytės laidotuvių mama su manim grįžo į Šilalę, pas babūnę, nes Vilniuj likti bijojo mūsų ieškojo, o pas baltąsias meškas oi kaip nesinorėjo.
Aš taip pat sergu tuberkulioze, tik lengvesne forma. Per garsiakalbį miesto aikštėj išgirdom, kad Tarybų Sąjunga užpirko didelį kiekį streptomycino, tuberkuliozė nebebaisi, bet Šilalėj jo dar nėra, taip ir pagijau nesulaukusi. Matyt, buvo lemta gyventi. Bet ir be tuberkuliozės man netrūksta ligų, tai bronchitas, tai angina ar vaikiškos infekcijos.
Nėra Šilalėj ir darbo. Nėra duonos. Babūnė siuva kiauras dienas, kad bent kiek uždirbtų, gelbsti daržai apie namus, karvelė Mūma kol dar galėjom šienauti Vabolėse, tėvelio tėviškėj, kol dar nebuvo susitvėrę kolūkiai.
Ir kai nesergu, mama nuolat bijo, kad nesusirgčiau, vis liepia po pietų pamiegoti ar bent pagulėti, po kelis kartus per dieną matuoja temperatūrą, o babūnė pyksta aštuonis vaikus užauginau nė termometro neturėdama, nereikia matuoti ir viskas bus gerai.
Man nuobodu, vis viena ir viena, nes mama nuolat užsiėmusi. Valandų valandas sėdžiu prie lango. Pro mano akis neprasprūsta niekas: nei reti mūsų ūlytėlės praeiviai, nei orų pasikeitimai, nei menkiausi metų laikų kaitos požymiai, man pažįstamos visos katės, šunes, net daugybės žvirblių, sniegenų, zylių, varnų, šarkų ir dar tokių geltonų gražių paukštukų, kurių vardo tada nežinojau, o dabar jau pamiršau, charakteriai. Pagal juos ir vadinu kiekvieną kitaip Peštukas, Smakas, Gudrutis, Linksmuolis...
Kai aš sergu arba esu nuvaroma miegoti pietų miego, Beniui taip pat nuobodu. Benius tai mano pusbrolis Benitas. Jo vardas neturi nieko bendro su fašistine ideologija ar diktatoriumi Musoliniu: teta sakė, kad jai patikęs ne Musolinis, o vardas. Jis, beje, šventas, pasitikrinta storojoj babūnės maldaknygėj, jai padovanotoj senelio, kai jiedviem tuokiantis babūnė iš liuteronės persikrikštijo į katalikę.
Benius be tikslo tysinėja apie namus, nenusitverdamas jokio užsiėmimo, nes vienam neįdomu, o aš, geriausia jo draugė, įkalinta namie. Anksčiau jis ateidavo prie mano lango ir mudu patyliukais kalbėdavomės, daugiau gestais, negu žodžiais, bet sykį mama mus užtiko taip besišnekučiuojančius kai man priklausė miegoti, o dar buvau prasivėrusi langą ir galėjau sušalti, tai Beniui buvo griežtai uždrausta ateiti. Su mano mama geriau nesipykti ir Benius nebeateidavo.
Tą sykį angina mane įkalino ilgam. Per tą laiką šilti pavasario vėjai ištirpdė sniego likučius, gamta atgijo, viskas keitėsi tiesiog akyse, o kai nulijo sodrus lietutis, nuplovė visą žiemos brudą, gamta suskato gyventi. Stojo saulėtos dienos, sprogo medžiai, pražydo kapų klevai, mano daržely po langu dygo, kėlėsi tulpės, narcizai, bijūnai patvory, marglapiai apie klombą, mainėsi spalvos. Viskas klestėjo, net žolytės, miglės, nuklojo kiekvieną laisvą plotelį tokios gražios, švelniai žalios žolytės, po nakties rasotos, žibančios saulėj.
Viskas keitėsi bematant, tai ir spoksodavau pro langą, o atsibudusi pirmoj eilėj skubėdavau pasitikrinti, kas dar išdygo, kas kiek paaugo, gal koks žiedelis pasimatė.
Net nuostabu, koks intensyvus gali būti sergančio vaiko  gyvenimas bundant pavasariui, valandų valandas stebint gamtą pro kambario langą. Kaip aš mylėjau tuos savo žolynėlius, jazmino krūmą prie gonkų, kapų medžius, alyvų krūmus visa, ką aprėpiau žvilgsniu. Laikinai tai tapo mano pasauliu ir aš jame gyvenau.
Beniui tai buvo juodos dienos. Jis buvo geradūšis, jautrus vaikas, gailėjo manęs, vis sugalvodavo ką nors, kas mane pralinksmintų. Sugalvojo ir tą sykį.
Kai po pietų miego kaip visada atėjau prie lango,  mano darželis buvo neatpažįstamas, tarsi kokie vandalai būtų prasisukę gėlynas nuravėtas, takeliai nugricuoti, baltu smėliuku pabarstyti, o Benius stovi pašalėly, toks išstypęs berniokėlis, aiškiai per trumpom kelnių klešnėm ir išblukusio švarkelio rankovėm, visas lūkesty, kad štai štai aš džiugiai nusišypsosiu, juk dėl tos džiugios mano šypsenos jis tiek triūsė.
O aš pravirkau, įrėmusi kaktą į stiklą. Geso džiugesys Beniaus veide, virptelėjo palūpis, jis iš lėto, nedrąsiai priėjo, įrėmė kaktą į stiklą iš lauko pusės ir dabar jau verkėm abu. Pradrįsęs paklausė :
Ko tu verki?
Atsakiau pasikūkčiodama :
Žolytės taip norėjo gyventi...

0

10

ROZALIJA

Kas ji? Davatkėlė, kuri buvo visada, kiek save atsimenu. Matau ją, lipančią iš savo salkos vakariniame mūsų namo palėpės gale, abiem rankom tvirtai įsikibusią turėklo paniškai bijo nusiristi nuo laiptų.
Bijo Rozalija visko pikto žmogaus, šuns, nuodėmės, lemtingo žodžio, blogos naujienos, naujo karo, tamsos, svetimo praeivio, aukščio. Savęs?
Tai ji, Rozalija, pamačiusi mane, vaikščiojančią mūsų namo kraigu, iš siaubo su šventadieniniu savo šimtakvaldžiu sijonu atsisėdo į kelio dulkes ir aš, nulipusi nuo stogo, dar ilgokai turėjau ją raminti, kad gi nieko  neatsitiko, kad man visai nebaisu taip vaikščioti ir kad labai patinka suptis medžių viršūnėse.
Rozalija maža, smulkių rankelių, kojelių, apsirengusi kaip ir priklauso davatkėlei, juodu, plačiu sijonu, duksliom bliūzelėm, visada su skarele. Tuos davatkų sijonus šimtakvaldžiais praminė Pranas Bagdonas, mano vaikystės kunigas, man visam gyvenimui likęs kunigo etalonu jis mane pakrikštijo prieš pat karą, kad nenumirčiau nekrikštas, iš jo rankų gavau pirmąją komuniją. Jis mėgdavo pakalbinti vaikus,  pasisodinęs po šventoriaus klevais, nesirūpindamas, kad yra matomas pro liaudies gynėjų būstinės  langus, jis pasidomėdavo, ką jaučiu, apie ką galvoju ir atsakydavo į visus mano klausimus, ne taip, kaip mama, dažną sykį pasakydavusi, kad į kvailus klausimus neatsakinėja ; ilgainiui aš iš viso lioviausi jos klausinėjusi. Labai gedėjau, kai mano gerąjį kunigą perkėlė kitur.
Tai jis griaudėdavo per pamokslą ant davatkų ne bažnyčioj per dienas poteriaukit, geriau eikit į Lokystą savo šimtakvaldžių išsiskalbti ir gerų darbų daryti, šitiek vargšų pasaulyje.
Dabar tokius sijonus nebent senose nuotraukose pamatytum, tik kam rūpėjo davatkas fotografuoti?
Veidelis Rozalijos lygus, skaistus, tarsi nė nepaliestas senatvės. Ir gražus kai svajodavo, o tai būdavo, kai nebesugaudydama paskutinių saulėlydžio atšvaitų saulei užlindus už bažnyčios, sustabdydavo kalvaratą, susidėdavo pavargusias rankeles į skreitą ir įsižiūrėjusi į tamsėjantį mūsų sodą, į už jo, ant kalvelės juoduojantį bažnyčios siluetą imdavo pasakoti apie savo vaikystę, pirmąjį karą, neišsipildžiusias svajones. Paskui ilgam nutildavo. Ką galvodavo? Melsdavosi?
Sykį vasarą mūsų mamos nusisamdė kaimyną su dvikinkiu vežimu, susisodino visus vaikus, Rozaliją ir išvažiavom į Vaboles susigrėbti ir parsivežti šieną Mūmai. Kol privažiavom pušyną jau visai įdienojo, karšta, miške joks vėjelis nepadvelkia, o ir  nuobodu, ramiai sėdint vežime varmai kanda. Žinoma, važiuoti arkliais mums labiau patinka, negu pėdinti tuos keturis kilometrus pėsčiomis, tokia šventė ne dažnai pasitaiko, bet reikia ką nors prasimanyti. Kalbam, kaip pernai uogavom tam pašaly, prie pelkės, kiek daug ir kokių stambių mėlynių užėjom. Ir kad matėm gyvatę.
Pasakius žodį gyvatė, Rozalija aikteli :
Cit, vaikai, to žodžio negalima garsiai sakyti, nes tada būtinai įgels.
Mums baisoka, bet neaišku, todėl klausiu :
Tai kaip tada tą gyvatę vadinti?
Ai, sakiau, neminėkit to žodžio! jau visai rimtai piktinasi Rozalija Sakykit kirminas, piktoji ar dar kaip, tik ne tikruoju vardu, tada ji nesupras, kad apie ją kalbat ir nesupyks.
Patylim, apdorojam informaciją.
Staiga Benius :
Žiūrėkit, antai gyvatė!
Ten, žinoma, nieko nėra. Mes kvatojam, net mamos nusišypso.
Rozalijos veide nelieka kraujo lašo, ji pasikaišo sijoną, iššoka iš vežimo ir pasuka į mišką takais nueis grečiau. Mūsų atsiprašinėjimai negelbsti pradingsta miške. Kai nuvažiuojam į Vaboles, Rozaliją jau randam pievoj. Ji tylėdama pasiima iš vežimo grėblį, visą laiką dirba netardama nė žodžio, o vakare taip pat tylėdama pasuka pėsčiomis namo, jokie mūsų ir mamų prašymai lipti ant vežimo nepadeda. Taip nesmagu.
O kitą kartą, jau rudenį, vėl buvo nutikimas. Bepiga mums būdavo šaipytis iš Rozalijos baimių, o juk, tiesą sakant, bijojo tada visi, dar naktimis kaimuose tebepoškėjo šūviai, degė sodybos ir laidojo, laidojo aukas, po vieną ir šeimomis, o mes gyvenom čia pat, tarp bažnyčios, kapinių, garnizono ir liaudies gynėjų būstinės. Bijojom. Visam name tik moterys ir vaikai, o vieninteliam vyrui Benitui buvo bene dešimt metų ir, nors miesteliuose atrodė saugiau, mes vakarais anksti užsidarinėdavom langines ir laukujas duris iš vidaus užremdavom basliu.
Tas vakaras buvo vėjuotas, kažkoks neramus, protarpiais nulydavo. Neįprastai anksti sutemo ir mes susivėlinom su langinėmis. Grįždama jas uždariusi, mama pastebėjo per kapinių zomatą lipantį ir link mūsų namo sukantį vyrą. Įpuolė į namus šaukdama, kad ateina banditas padėkit užremti duris, o Rozalijai liepė lipti į savo salką, atsidaryti langą ir šaukti kaimynus.
Supuolėm visi, daugiau trukdydami vienas kitam, negu padėdami. Kurį laiką vyko tyli kova vyras stūmė duris, norėdamas įeiti, o mes iš paskutiniųjų stengėmės įsprausti balkį. Pagaliau mums pavyko. Kurį laiką buvo mirtina tyla, paskui nušlepsėjo žingsniai. Dar palaukėm, pasiklausėm, ar nebandys įsilaužti pro kiemo duris nebandė.
Tada mamai pasirodė keista, kad nesigirdi Rozalijos balso. Sulipom ant aukšto, įėjom salkos langas atviras, vėjo blaškomas, o Rozalija sėdi ant kibiro ir pašnibždom šaukia:
Gevalt! Gevalt!
Kad ir kaip buvom išsigandę, neištvėrėm nenusikvatoję. Kažin, ką pagalvojo tas į namus veržęsis vyras, jei tebebuvo kur netoliese ir tą juoką girdėjo?
Mudvi su Rozalija apie daug ką pasikalbėdavom, aš turėjau daug laiko ir mėgdavau svečiuotis jos salkoj. Ir ne tik Rozalijos, aš draugavau su visom Zobielijos davatkėlėm, nes jos taip pat turėdavo laiko atsakinėti į nesibaigiančus mano klausimus, buvau patikima jų pasakojimų klausytoja, jų dienų praskaidrintoja, o  ir pagelbėdavau tai siūlus vejant, tai už atlygį taisant svetimųjų kapus. Man jų būdavo labai gaila tokių vienišų, "atlikusių". Ir dabar ne kartą pagalvoju apie ką jos galvodavo ilgais rudens, žiemos vakarais prie menkos švieselės sugrubusiais nuo šalčio pirštais verpdamos maišus vilnų, linų, megzdamos krūvas kojinių - ne sau. Jos buvo jautrios kitų džiaugsmui ir sielvartui, o joms pačioms džiaugsmas kažkaip nepriklausė, jų sielvartas niekam nerūpėjo, dažnai dar būdavo ir pajuokiamos.
Aš vis stengdavausi iškvosti, kokios audros sudaužė jų gyvenimus, atplukdė į Šilalės pašventorį, nuramdė išdidumą, užpūtė viltį, sutaikė su lemtim. Žmogus turi būti labai stiprus, kad pajėgtų taip gyventi diena dienon, metai iš metų be jokios prošvaistės.
Visas gerumas, kuris susikaupė many ir kuriuo paskui dalinausi su žmonėmis, atėjo iš ten, iš pokario Zobielijos su visais jos žmonėmis, o davatkomis ypač.
Sykį tiesiai paklausiau Rozalijos ką tu darysi, jei nebegalėsi verpti ir taisyti kapų? O jei susirgsi?
Man dar liks mirtis, patylėjo, patylėjo o jos aš nebijau.
Tai tau ir Rozalija, kuri bijojo visko, bet nebijojo mirties.

0

11

PO KARO

Praėjus frontui, Šilalės pušyne liko du pašauti tankai, vienas pačiam pakrašty, nedidelis, kitas giliau miške, didesnis. Ypač mėgom žaisti prie  mažojo karstydavomės ant jo, landžiodavom į vidų, sukinėdavom vamzdį. Vėliau Benius mane įtikinėjo, kad Kauno Karo muziejaus sodelyje pastatytas tankas yra tas pats, iš Šilalės pušyno. Nežinau, ar tikrai buvo tas pats, bet kad toks pat tai tikrai.
Buvo ir kitų trofėjų, kuriuos rinkom ir lenktyniavom, kuris daugiau surinks. Trofėjai buvo ir nušautų, bet taip ir neužkastų arklių kaulai miške ir laukuose už juos gerai mokėdavo antrinių žaliavų supirkimo punktuose ir būdavo galima nusipirkti visokių deficitinių smulkmenų; aš taip apsirūpindavau kaspinais. Buvom radę šalmą, dvi gertuves, bet daugiausiai tai buvo šoviniai, rusiški ir vokiški, visokiems ginklams. Berniukai apie ginklus geriau nusimanė, aš nesidomėjau, bet arsenalą turėjau nemenką. Didžiausias mūsų lobis buvo krūva manevrinių šovinių, mudviejų su Benium atrasta pakrūmy prie mūsų bulvių lauko, bet jie buvo ne karo palikimas, o mūsų garnizono kareivių palikti per manevrus. Tie šoviniai pripilti parako, bet be kulipkų, užrauktais galiukais. Paraką iš jų išsikratydavom ir gamindavom sprogmenis. Mums pasisekė, nė vienas Zobielijos vaikų nežuvo, nesusižeidė, net aš, sykį pasidėjusi šovinį ant slenksčio akmens ir susprogdinusi kirvio pentimi peršovė sandėliuko duris, ne mano koją. Tėvų tardomi, aišku, neprisipažinom.
Daug ko tėvai nežinojo. Kad ir to, kad aš išmokiau ožkas garsiai bliauti man  pašaukus MGBeee, NKVDeee ir tyčia jas rikdydavau vesdamasi pro garnizoną. Tai labai linksmindavo kareivius. Laimei, niekas neįskundė.
Būdavo ir nesusipratimų. Kartais kareiviai mūsų sode imdavo krėsti obuolius. Aš neidavau arti jų barti, o tik iš tolo imdavau šaukti:
Čeloveki, pomogite, jabloki kradūt!
Kaip ne keista, kareiviai tuojau išeidavo. Gal bijojo savo viršininkų? Draugai iš manęs šaipydavosi, kad reikia sakyti liudi, bet aš vėl ir vėl šaukdavau čeloveki, pomogite...
Su kareiviais gyvenom taikiai, o pas mano mamą ateidavo karininkų žmonos pirkti pieno, grietinės, jos buvo paprastos ir linksmos. Visos garnizono karininkų šeimos gyveno mėlynajame name, kuriame anksčiau buvo darželis, vakarais rusės gražiai dainuodavo.
Vėliau tie žaidimai su šoviniais nusibodo, o dar atsigirdom apie nelaimes, žuvusius vaikus ir mudu su Benium nusprendėm visus šovinius sunaikinti. Kitapus kapų, prie Brinkienės sodybos, apleistame bulvių rūsy sukrovėm didelį laužą, į jį sudėjom šovinius ir užkūrėm. Patys sulipom į tolimesnį rūsį ir laukiam, kada pradės sproginėti, bet niekas nesproginėja, dūmai verčiasi iš rūsio, bet tyla. Benius pritrūko kantrybės, jau lipa eiti pažiūrėti, aš neleidžiu, tempiu atgal už kojos ir čia kai ims šaudyti! Tūnom abu susiglaudę, šviesdami laimingom šypsenom.
Tada nutiko tai,  ko visai nesitikėjom kareivinėse užtrimitavo pavojaus signalą. Ir kodėl mes apie tai  nepagalvojom? Iššokom iš savo rūsio nekreipdami dėmesio į šaudymą, persiritom per zomastą į kapus ir kiek kojos neša leidomės bėgti link miško. Susirūpinom juk mus su pėdsekiais šunimis suseks ir tie nepažiūrės, kad mes jų draugai, nes šunidės už mūsų sodo tvoros ir mes su jais draugaujam, kol jie voljeruose. Ir kaulų atnešam. Tada nusileidom prie Ašučio ir ilgai bridom vandeniu per ajerynus ir visokius šabakštynus, paskui pasukom į mišką prabūsim per naktį. Ko mudu neprisigalvojom sėdėdami jaunam pušynėly! Baisiausia, kad dabar jau tikrai išveš į Sibirą.
Pradėjo temti ir mūsų ryžtas likti nakčiai miške vis mažėjo, nutarėm atsargiai, nepastebėti pareiti per kapus, iš krūmų pasidairyti, kas darosi namie. O ten tylu, ramu. Pasiryžom, įėjom, o mamos nė nenustebo ne pirmoji, kai parsibeldžiam sutemus.
Kitą rytą nuėjom pas Brinkienę kas čia vakar buvo? O ji juokiasi  nieko nebuvo, atėjo kareiviai, palaukė, kol baigė šaudyti, apžiūrėjo rūsius, mažas, vaikiškas basų mūsų kojų pėdas ir nuėjo atgal į kareivines piemenys kvailioja.
Nuo mūsų, vaikų, žvilgsnių niekas nepasislėpdavo. Matydavom, kaip, dažniausiai vakarop, kareiviai išžygiuodavo, ypač svarbu būdavo ar išsivedė šunis. Jei to nepastebėdavom pražygiuojant pro mūsų namus, bėgdavom į sodą pasitikrinti, ar visi šunes voljeruose. Jei šunų nebūdavo, tada vakare, naktį ilgai būdraudavau, kad nepraganyčiau dainos. Kartais melsdavausi, kad ten kaimuose, kur jie išėjo, nieko neatsitiktų. Atžygiuodavo jie tylom ir niekada niekas nėra sakęs, kad jie būtų dainavę kaimuose. Tik netoli mūsų namų, kai jau čia pat kareivinės, karininkas tarsi bizūnu pliaukšterėdavo Pėsnių! įsakmiai, piktai, grasinančiai. Tada sekdavo kelios akimirkos grėsmingos tylos ir vis garsėdavo ritmingas žingsnių dundesys. Atrodydavo, kad neįmanoma sutrikdyti tą užkeiktą tylą, sustabdyti tuos žingsnius, neįmanoma gimti dainai, bet ir baisu jei nepaklausys, nepradės dainos, kažkas įvyks lemtinga,  nepataisoma.
Bet štai zavodyla gražiu, stipriu balsu užveda, skambiai ir aiškiai tardamas žodžius, balsas suvirpa, lyg kas spaustų gerklę, bet suvaldomas,  rikiuotė pagauna dainą, pradžioj nedarniai, lyg nei vienas nenorėtų būti pirmas, paskui jau įsilinguoja, daina auga, stiprėja, apgaubia visą įmigusią Zobieliją, išsibarsto tarp kapinių kryžių, atsispindi nuo malūno tvenkinio veidrodžio, pabėgėja į miesto centrą ir netrukus nutyla po šventoriaus klevais kareiviai sugrįžo namo, į špitolę.
Rytą budriai klausomės ateinančių gandų, sakomų puse lūpų kas ir kur įvyko naktį. O gal, o gal neįvyko nieko, tiesiog buvo mokomasis nakties žygis?
Paklausiau kartą babūnės po laidotuvių:
Kaip kareiviukai gali grįždami tokiomis naktimis dainuoti?
Atsakė:
Jie nekalti, jie kareiviai.  Visus mus laužo. Jie turi motinas.
Ir patylėjusi :
O ką daryti, juk turi visa tai kada nors liautis?
Be žodžių buvo aišku, kas turi liautis, nes laidodavom ne tik po kareivių pardainuotų naktų ir dar nežinia, kurių aukų buvo daugiau. Kada nors visa tai turėjo liautis.

Kodėl šaukiu piktai ir šaižiai?
Kodėl šaukiu ant jūsų,
Juk jūs niekuo dėti?
Kodėl plaku save ir jus
Pykčiu,
Ironija,
Sarkazmu,
Panieka?

Todėl, kad perrėkčiau kareivių dainą
Svetima kalba
Vis skambančią many
Vaikystės naktyje,
Lietaus šnarėjime,
Mirties aiduos,

Esu
Skaudaus bejėgiškumo įsiučiu
Paženklinta.

0

12

ROMAŠKA

Tai aš ją taip vadindavau, o tikrojo vardo nenoriu minėti. Ji atėjo į mūsų mokyklą bene į ketvirtą klasę, tais metais, kai Šilalėj buvo didelis tymų protrūkis, vaikai sirgo ištisomis klasėmis. Skiepų nuo tymų tuomet dar nebuvo.
Nuo pirmos dienos mudvi susidraugavom, teisingiau, aš ėmiausi ją globoti, nes ji atrodė toks ūksmės daigelis, kad, rodės, jei į ką nors neatsirems, tikrai nuluš. Buvo neįprastai blyški, pilkais, truputį banguojančiais plaukeliais ir nuostabiom mėlynom akim, kuriomis smalsiai dairėsi į visa, kas dėjosi aplinkui lyg nustebusi, negalėdama patikėti. Tokia nutolusi nuo realybės, ne šios žemės paukštelis. Mokėsi neblogai, bet įdėdama daug triūso.
Draugaudavom daugiausiai tik mokykloj, kartu pareidavom į Zobieliją iki mano namų, o toliau ji nueidavo viena su tėvais ir dviem mažesniais broliukais gyveno  toliau už mus, ties gatvės posūkiu. Kartais susitikdavom ir po pamokų, ypač jei jos tėvo milicininko nebūdavo namie jo aš bijodavau. Ateidavo ir į Budreckienės pievelę, kur visi Zobielijos vaikai žaisdavom kvadratą ir kitokius žaidimus, bet ji retai žaisdavo, geriau sėdėdavo patvory ir žiūrėdavo į žaidžiančius.
Tymai mus užgriuvo pavasariop, susirgom abi kartu, bet aš išsikapsčiau po savaitės, o ji įgulė ilgam ir aš pradėjau jų namuose lankytis kasdien, pasakydavau, kas užduota namų darbams, paaškindavau sunkesnius dalykus, papasakodavau klasės naujienas.
Romaška ir abu broliukai gulėdavo tamsiam kambary, nes tada buvo tikima, kad sergant tymais šviesa gali pakenkti akims, namuose būdavo trošku, drėgna ir aš išeidavau į kiemą tarsi apdujusi. Tada daug ką ir supratau. Šeimoje vienintelis viršininkas buvo tėvas griežtas, rūstus, ne tik vaikai, bet ir žmona jo bijodavo. Jam parsiradus į namus visa šeima tarsi prarasdavo kalbos dovaną. Ir man darydavosi nesmagu, radus  pretekstą sprukdavau namo. Sykį buvau liudininke, kaip išeidamas į darbą tėvas atseikėjo stilainį kruopų, atpjovė gabalą duonos, o likusį maistą užrakino spintelėj ir raktą įsikišo į kišenę. Motina dar bandė sakyti, kad paliktų cukraus juk vaikai serga tik numojo ranka ir išėjo. Paklausiau Romaškos:
Ar visada taip?
Visada.
O ką darot, kai tėtis kelioms dienoms išvažiuoja į kaimus su paruošų rinkėjais, ką valgot?
Romaška truktelėjo petukais. Motina atsiliepė turim bulvių.
Ką nebus vaikai ūksmės daigeliai.
Nuo tada aš vis ką turėdama valgomo dalindavausi su Romaška, nes mes dar turėjom Mūmą, netrūkdavom pieno, sviesto, sūrio, nors reikėdavo atpilti pyliavas.
Neilgai truko mudviejų draugystė.
Vieną dieną aš viena klaidžiojau po mūsų sodą, netoli senosios babūnės trobelės. Buvo skaisti diena, ir, nors dar kur ne kur bolavo sniego lopinėliai, bet jau visur jautėsi pavasario gaiva, oras toks grynas, pro dar vis nuogus sodo medžius toli matyti. Ir matau iš ant kalvelės esančio liaudies gynėjų būstinės pastato pasirodo dvi žmonių figūrėlės, eina pačia horizonto linija, aiškiai matomos dangaus fone. Pirmoji gunktelėjusi, netvirtu žingsniu, antroji tiesi, ant peties šautuvas.
Susivokiu areštantą veda į netoliese stūksančią tualeto būdelę.
Nesąmoningai seku kas vyksta. Areštantas užsidaro būdelėj, sargybinis vaikštinėja taku pirmyn atgal, tik man jo elgesys pasirodo kažkoks keistas, lyg jis tyčia stengtųsi laikytis atsisukęs nugara į būdelę. Susidomiu rimtai. Iš tiesų kažkas vyksta per kitą būdelės pusę išlenda areštantas, pradžioj eina, paskui pasileidžia bėgti link upelio krūmų, matyt tikėdamasis pasiekti mišką. Bėga vis dirsteldamas atgal, ar būdelė jį vis dar užstoja. Sargybinis į tą pusę nė negrįžteli.
Staiga su siaubu suvokiu, kad savo kieme stovi Romaškos tėvas, mato visa tai gal net geriau negu aš, nes jam arčiau, o bėglys jo nemato. Tarsi sulėtintam filme stebiu, kaip policininkas kilsteri ranką, atsega dėklą, išsiima ginklą, dar lukteri, kol bėglys priartės, tada ginklą pakelia, akimirką taikosi ir tarsi kas pliaukšteri botagu. Bėglys krinta, dar mėgina keltis, susmunka ir nebejuda.
Instinktyviai užsiglaudžiu už šulinio, vėl bandau šokti ir šaukti, kaip kareiviams krečiant sodą čeloveki, pomogite, bet susmunku atgal, prisiglaudžiu nugara prie šalto rentinio ir tarsi sustingstu padėti nebegali niekas. Įvyko.
Niekada niekam, o ypač mamai, nepasakojau, ką mačiusi, tik dar ilgai visomis galimomis progomis sukinėdavausi tarp žmonių,  ištempusi ausis klausydamasi, ką sakydami nepasakydami apie tą įvykį kalba žmonės. O kalbėjo įvairiai, - kad nušautas jaunas vaikinukas, areštuotas įtariant ryšiais su miškiniais, buvęs suorganizuotas jo pabėgimas, bet štai atsitiktinumas sutrukdė. Kalbėjo ir atvirkščiai, kad bernaitis buvęs užverbuotas ir tokio suvaidinto pabėgimo reikėjo, kad būtų įtikimas motyvas, kai prašysis priimamas į partizanų būrį, tik Romaškos tėvas to nežinojęs. Tik pernai sužinojau, kad vaikinukas nemirė, buvo tik sužeistas.
O sekančią naktį Romaškos šeimos neliko lyg ir girdėjau naktį pro mūsų namus burzginčią mašiną. Niekas man nepasakė, kur jie prašapo ir niekada neatsiliepė pati Romaška.
Man ji taip ir liko draugė, o visa kita su mumis nesusiję.

0

13

MOKYTOJA

Tai nutiko vėliau, kai garnizono jau nebebuvo, špitolė stovėjo tuščia, o mėlynajame name vietoj karininkų šeimų apsigyveno kelios mokytojų šeimos ir pagal paskyrimus į Šilalę pradėję atvažiuoti jaunieji specialistai.
Tą vasarą mama nupirko du didelius porinius vežimus malkų tokių storų, iškiaužėjusių drebulių. Stovim prie jų krūvos ir svarstom, kaip reiks tą krūvą sudoroti? Mama tikrai ne galiūnė, smulkutė moterytė, o aš dar tik besistiepianti į paaugles mergiščia, kaip mes tokius storus rąstus ant ožio užsikelsim? Supjauti, sukapoti gal ir pajėgtume, mediena minkšta, bet užkėlimui aiškiai reikia pagalbos. O čia pro šalį zakristijonas Bronelis beeinąs ar nereikia talkos? Tai Dievo dovana! Ir dar susitariam, kad kai reikės užkelti kitą rąstą, atbėgsiu jį pakviesti.
Triūsiam iki juodo vakaro, nes atidėti nebegalima, ruduo čia pat. Pavargusios susėdam po obelim, svarstom, ką čia greičiau vakarienei pravirus, tamsa tirštėja, Zobielija rimsta visi jau suėjo į vidų. Aš dar lieku kieme.
Staiga malkų krūvoj matau kažką žibant, prieinu, čiupinėju sutrūnijus mediena. Bet žiba kaip krūvos jonvabalių. Nuostabu!
Prisikraunu tų trūnėsių į skreitą, nešu parodyti Beniui, bet įnešus į kambarį, į šviesą, tai vėl  paprasčiausi trūnėsiai. Abu su Silva šaiposi iš manęs ir aš ne tiek susigėdus, kiek suintriguota išspūdinu į lauką. Žiba! Šaukiu Benių, ateina, įsitikina. Kalbos visam vakarui.
Kitą pavakarę kultūrnamy buvo demonstruojamas indų kino filmas, dviejų serijų, kas tuomet buvo didelė naujiena. Visa Zobielija, kas tik paeina, išėjo į kiną, o mums, vaikams, laisvė. Na ir siautėdavom tokiais vakarais!
Matėm, kad ir iš mėlynojo namo visi išėjo, net mūsų geroji botanikos mokytoja su savo pijoku vyru. Jei nebūtume jos išeinančios pamatę, gal nebūtų kilusi mintis iškrėsti šunybę. Mokytoją mes mylėjom ir už tai, kad buvo švelni ir gera, ir kad mokėjo įdomiai pasakoti, o ir pats dėstomas dalykas nesunkus, įdomus botanika. Tuomet jau buvo pradėta leisti išvaizdesnius vadovėlius, vienas pirmųjų toks buvo botanikos, su paveikslėliais ir gražiom spalvotom įklijom viršelių vidinėse pusėse gėlės, uogos. Atsiverti, būdavo, tuos paveikslėlius darganuotą žiemos dieną ir užmiršti viską kad klasėj šalta, kad amžinai norisi valgyti, kad taip dar toli iki pavasario. Tas knygos gražumas taip pat kažkaip siejosi su mokytoja.
Mylėti mokytoją tai mylėjom, bet kartu jautėm, kad ji labai jau jautri, lyg be priežasties ašaros akyse, lyg ko nuolat bijotų. Pajutę tą jos silpnumą, ėmėm kiekviena proga krėsti visokias išdaigas, dažniausiai nepiktas būdavo įdomu, kaip sureaguos. Paskui atsiprašinėdavom, pasistengdavom kuom nors pradžiuginti ir vėl susitaikydavom.
Tą nelemtąjį vakarą sugalvojom, kad kai visi pareis iš kino, bus jau sutemę, galim pribarstyti mėlynojo namo koridoriuj trūnėsių, niekas nesupras, kas taip šviečia. Mėlynasis namas Šilalės mastais didelis, su plačiu koridorium kiaurai pastato iš gatvės į kiemą.
Atsinešėm trūnėsių, kitur koridoriuj tik šiaip pabarstėm, o priėjus  prie mokytojos durų kažkam šovė į durną galvą mintis išdėlioti AA su kryželiu tarpe. Padarėm juodą darbą, nuskuodėm savais keliais ir pamiršom.
Po kelių dienų prasidėjo mokslo metai. Pirmos dienos tokios smagios, susirenka draugai, atsakinėti dar neprašo, namų darbų neužduoda. Atėjo ir botanikos pamoka. Mokytoja žvaliai įėjo į klasę, pasisveikino, paklausė ar pasilgom.
Pasilgom! šaukėm choru.
Mokytoja susijuokė, skubriai pavaištinėjo po klasę, pavartė žurnalą. Vėl susijuokė. Kaip vaikas nustraksėjo į klasės galą, sugrįžo, šoktelėjusi atsisėdo ant palangės ir juokėsi, juokėsi, patyli ir vėl. Toks nejaukus tas juokas.
Saulė švietė mokytojai į nugarą, veidą prieš šviesą sunku įžiūrėti, o apie galvą lyg aureolė sužibo. Aš, rodos, visai negarsiai pasakiau:
Kaip šventoji
Mokytoja nugirdo, surimtėjo ir kaip paslaptį pasakė mums:
Taip, aš greitai būsiu šventoji. Tikriausiai jau greitai mirsiu, nes man Dievas atsiuntė pranašišką ženklą ir nupaišė lentoj AA su kryželiu vidury.
Vaikai apstulbę tylėjo. Iš mano klasės tik aš viena buvau tarp tų ano vakaro niekadėjų, kiti vaikai nežinojo apie mūsų žygdarbį. Žinoma, tylėjau. Iki pat šiol.
Į kitą pamoką mokytoja nebeatėjo. Kažkas papasakojo, kad tą vakarą, kai visi grįžo iš kino, kaimynai girdėjo mokytoją šaukiant, o jos vyrą keikiantis, bet niekas nėjo žiūrėti, nes muštynės toj šeimoj buvo nenaujiena. Mokytoja ilgai gydėsi Švėkšnoj, vaikus išsivežė giminės. Kai grįžo iš ligoninės, į klasę nebeatėjo. Kartais sutikdavom gatvėj, bet ta palūžusi, mieguista, viskam abejinga žmogysta niekuo nebepriminė mūsų buvusios gerosios, linksmosios mokytojos. Mes sveikindavomės, bandydavom prakalbinti, bet ji dažniausiai neatsakydavo, tik kartais sukrizendavo tuo netikru juoku, kaip tada klasėj.
Zobielijos žmonės nugailėdavo matai, ką padarė pijokas vyras. Mes, ano vakaro herojai, tylėdavom sukandę dantis ir niekada apie tai nesam kalbėjęsi net savo tarpe.
Štai ir nešiojuosi. Kaip kuprą.

0

14

SESERYS

Jos buvo dvi, skirtingos kaip diena ir naktis, kaip mūsų mamos sakydavo kaip Patas su Patašonu. Petronėlė aukšta, tiesi, juodais, mano atminime jau žilstančiais plaukais. Buvo lėta, rimta, neatsimenu, kad būčiau girdėjusi ją juokiantis, mažakalbė, bet jei jau kada prabildavo savo žemu, sodriu balsu, tai visi aplinkui pritildavo, išklausydavo ir paklausydavo, nes dažniausiai būdavo jos tiesa, niekam nekildavo mintis ginčytis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė negraži, bet geriau įsižiūrėjus veidas taisyklingų, ryškių bruožų, lyg būtų skulptoriaus išdrožtas ir visa povyza lyg stovėtų ant postamento. Vėliau man Kryžkalnio monumentas primindavo Petronėlę. Ji buvo žymiai vyresnė už Marelę, sveika ir stipri. Juodvi anksti liko našlaitėmis, todėl Petronėlė kaip įprato globoti mažąją, tai taip ir tebeglobojo, tebevadovavo ir menkiausiose smulkmenose, nors Marelė jau seniai buvo ne tik kad nebe vaikas, o ir gerokai senstelėjusi moteris.
Gi Marelė buvo visiška priešingybė nedidelė, gražaus, švelnaus veidelio, šviesiaplaukė, linksma, nuolat čiauškanti skambiu balseliu. Išėjus į lauką, pasiklausius, visada galėjau pasakyti, kuriame kaimynų kieme lankosi Marelė. Ir juokdavosi dažnai ir skambiai, tarsi už abi, tik štai Petronėlė to juoko negalėdavo pakęsti, taip dėbtelėdavo, kad Marelė tuoj nutildavo, bet neilgam, tik Petronėlė nueidavo ar bent nusisukdavo, žiūrėk Marelė jau vėl čiauška. Tiesiog negalėdavo Marelė tylėti. Žmonės  mielai jos klausydavosi, bet su atlaidžia šypsena veide, niekas jos žodžių neimdavo domėn ten būdavo daug pramanų, šią pat minutę šovusių Marelei į galvą.
Man Marelė atodydavo kaip vyturėlis, tokia mažutėlė, spurdanti, nenutylanti. Bet raiša, be lazdutės niekur neidavo. Abi taip ir liko senos panos, viena dėl to, kad raiša, kita savanoriškai įsipareigojusi ją globoti. Glaudėsi juodvi prie bažnyčos, gyvendavo tai vienuose, tai kituose namuose, vis čia pat, Zobielijoj, vis ieškodamos kur geriau, kur šiltesnis kampas žiemai. Yra gyvenusios ir mūsų namuose.
Petronėlė eidavo per žmones dirbdama įvairius darbus, o jei kurią dieną dirbti niekas nepakviesdavo, maišą pasiėmusi traukdavo į pušyną už kapų parsinešti kankorėžių ar ryšulį šakų visai žiemai apsirūpindavo, ant kupros susinešdavo. Ir aš su ja eidavau, nors žiemai mudvi su mama dažniausiai pasiruošdavom malkų, bet vasarą, kai nereikia šilumos, tik pravirti valgį, taip pat kūrendavom šakom, kankorėžiais.
Būdavo, kad visos kelionės į mišką metu Petronėlė nepasakydavo daugiau nė žodžio be to einam, kurį išdauždavo atėjusi manęs pasikviesti. O aš visą kelią kalbėdavau beveik nesustodama apie viską namų, mokyklos reikalus, nesutarimus su draugais, skaitytas knygas, net apie politiką. Ją maniau gerai išmananti, nes babūnė, užsiėmusi siuviniais, dažną dieną prašydavo garsiai paskaityti Tiesą ir pakomentuoti, jei ko nesuprasdavo. Na ir skaitydavau, na ir komentuodavau! Dabar, iš laiko perspektyvos, man tas vaizdas atrodo graudžiai juokingas, o tada aš nesuprasdavau, kad babūnė to prašydavo todėl, kad vis dar tikėdavosi išgirsti bent užuominą apie tai, kad galėtų sugriūti geležinė uždanga, už kurios buvo likę penki jos vaikai.
Įtariu, kad Petronėlei mano kalbos patikdavo, niekada manęs nėra nutildžiusi, kaip Marelės. Kartais ir pati paprašydavo atpasakoti kokios skaitytos knygos turinį. Būna gi tokių keistų draugysčių.
Beje, kai buvo vajus likviduoti neraštingumą, mokiniai privalėjo po vieną žmogų išmokyti skaityti, skaičiuoti šimto ribose ir bent pasirašyti ant dokumentų, kad vietoj parašo nebedėtų trijų kryžiukų. Mano mokinė buvo Petronėlė. Su  matematika mums sekėsi puikiai, pasirašyti išmoko, o štai skaitymas taip ir liko neperkąstas riešutėlis.
Marelė į mišką niekada neidavo kur jai ten su nesveika kojele. Vis taip užjaučiama, nuo sunkesnių darbų užvaduojama, įprato gyventi kaip dangaus paukštelis kur ką gaudama, ko, jei labai įsimanydavo, ir pasiprašydama. Atsimenu, atklišiuoja, būdavo, Marelė taku per daržą, įsmunka į babūnės kambarėlį ir prašo duok bent mažutėlį, tokį štai mažutėlį, silkės gabalėlį su šalta bulve, taip norisi ko nors širdžiai nušveisti. Ir nelaukusi babūnės atsakymo jau tipena į kamarą puikiai žino mūsų padėjimus, išsigreibia iš molinės puodynėlės, kurioj babūnė užsimarinuodavo iš turgaus parsineštų kartais ir gerokai apsmukusių pokario silkių, gabalėlį, paabejojus ir antrą, grįžta virtuvėn, pakilnoja katiliukų dangčius ar nelikę bulvių, neradus nepasididžiuoja pasiimti ir iš kiaulėm prišutintų ir skubiai suvalgo su visais kailinėliais, užsikąsdama silke, nusilaižo pirštelius, padėkoja ir išsiskubina namo, kol Petronėlė nepastebėjo, nes vėl barsis.
Ypač Marelė mėgo  salotas. Babūnė keldavosi labai anksti, apeidavo daržus, gėlynus, pririnkdavo žolių vištoms, paršiukams ir salotų ar kitų daržovių visai šeimai. Sau salotas babūnė taisydavosi atskirai, nes mūsų mamos sakydavo, kad žmonės nėra karvės, žolių nevalgo, o babūnė nuo pat ankstyvo pavasario į salotas dėdavo kiaulpienių, baltažiedžių ir paprastųjų dilgėlių, žliūgių. Pasitaisydavo tokių salotų didoką dubenėlį apmaišiusi su rūgpieniu ir valgydavo kelis kartus per dieną, pasidalindama su Marele. Mano mama dažnai bambėdavo, kad bent jau žolių davatkėlė galėtų pati prisirinkti. Nemėgo, vai nemėgo Marelė mano mamos.
Turėjo Marelė ir dar vieną keistenybę ateidavo pas babūnę dieną, kai jau nieko iš suaugusių nebebūdavo namie, pačios atsinešta švaria skarele užtiesdavo babūnės pagalves o jų būdavo visa kaugė ir krisdavo aukštielninka pamiegoti, sakydavo nebegaliu, nebeištversiu, leiskit paknarkti. Ir tikrai, užmigdavo akimirksniu ir imdavo knarkti, net langai, rodos, virpėdavo. Mudvi su babūne saugodavomės nesubildėti, babūnė net liaudavosi sukti siuvamąją. Tas pamiegojimas trukdavo ne ilgiau pusvalandžio, Marelė, kaip staiga užmigusi, taip staiga ir nubusdavo, susilankstydavo savo skarelę ir išskuosdavo namo. Pasirodo, Petronėlė nepakęsdavo jos knarkimo, nesvarbu, dieną ar naktį, tuoj žadindavo, o sykį pažadinta Marelė nebeužmigdavo, taip ir kuitiniuodavo amžinai nedamiegojusi.
Bet štai ateidavo pavasaris, stodavo šiltos, šviesios, giedros dienos. Marelė tarsi atgydavo. Pas ją atvažiuodavo žmonės iš kaimų, atveždavo gabalus audeklo, maišus siūlų, kažką aptarinėdavo, Marelė rodydavo piešinių eskizus, čia pat koreguodavo pagal pageidavimus, sutardavo kainą. Vieną rytą Marelė mūsų kieme po senąja obelim susistatydavo tokias  primityvias stakleles, į jas įverždavo audeklą, ilgai stovėdavo ties juo, kažką svarstydavo, vis dirsčiodama į piešinį popieriaus lape, paskui ryždavosi plonai nusmailinta kreidele (beje, mano nukniaukta klasėj), imdavo piešti. Aš gulėdavau ant storos šakos įsilipusi į obelį ir iš viršaus stebėdavau, kaip gimsta upės kontūrai, dantyta miško siena, sodybos kampas už kalvelės, kelias, kryžius ar koplytstulpis, o kartais ir stirnelės pamiškėj ar gulbės upės sietuvoj.
Tai trukdavo ilgai. Marelė, pokštininkė ir šnekutė Marelė, nutildavo, piešdavo viską užmiršusi, vis kažką pasvarstydama pridėjusi kreiduotą pirštą prie lūpos, taip juokingai bėgiodama aplink stakleles, pamiršdama pasiimti lazdutę iš vienos pusės nepasiekdavo, nes audeklas didelis, o ji tokia maža. Niekad daugiau neteko matyti taip piešiant iš bet kurios pusės. Kai jau būdavo patenkinta darbu, dar kartą nužvelgdavo, įsitikinusi, kad viskas gerai, įmesdavo kreidelę į įrankių dėžutę, nusivalydavo pirštus į priejuostę, išimdavo šonines staklelių balanėles, susukdavo audeką ir išeidavo namo šiai dienai užteks.
Kitą dieną vėl laukdavo sunkus darbas parinkti siūlus. Juos užsakovės dažydavo pačios, dažniausiai augaliniais dažais, nes pirktinių būdavo sunku gauti ir nudažomi turėdavo būti iš anksto, nes tik kurį laiką pabuvę šviesoj įgaudavo tikrąją spalvą. Tos spalvos būdavo švelnios, nerėžiančios akies ir man labai patikdavo.
Marelė tik jai suprantama tvarka rikiuodavo gijas, kaitaliodavo jas vietom, kol galutinai apsisprendusi imdavosi darbo įsikurdavo ant mažos kėdutės ir pradėdavo siuvinėti, vikriai daigstydama adata savo vikriom, mažom rankelėm. Žinodavau, kad tai truks ilgai, išsiropšdavau iš obels ir išeidavau į savo trasas, tik vis iš kur parbėgdama pasidomėdavau, kiek pasistūmėjo darbas. Paveikslas keisdavosi, aiškėdavo, tik vis dar būdavo tarsi negyvas, kažko trūkdavo.
Ne aš viena domėdavausi, kas vyksta Marelės staklelėse, kaimynės vis rasdavo kokį reikalą užsukti į mūsų kiemą, lyg atsitiktinai, stabteldavo pasižiūrėti, bet Marelės nekalbindavo, ji labai nemėgdavo, jei kas trukdydavo.
Pagaliau ateidavo svarbiausia diena, tada aš jau niekur neišeidavau, vėl įsikurdavau ant obels šakos ir laukdavau magijos seanso.
Marelė niekada neatiduodavo siūlų likučių, tai įeidavo į sutarties sąlygas. Štai dabar ji atsirišdavo didelį tų įvairiaspalvių siūlų likučių maišą, imdavo ieškoti reikiamų spalvų ir pradėdama nuo paveikslo krašto įsiuvinėdavo akcentus, kur ryškesnį brūkšnelį, kur tik tašką, pabarstydavo žalioj pievoj įvairių spalvų taškelių ir sužydėdavo pieva, pabrūkšniuodavo šviesiai žydrai ir sumirgėdavo bangelės upėj ar geltonom adatėlėm sužibėdavo saulės zuikutis pirkelės lange. Mačiau kartą, kaip bene penkis kartus siuvinėjo, ardė ir vėl siuvinėjo stirnelės akį, kol ji tapo gyva, šilta ir linksma.
Pabaigta! Marelė tvarkosi daiktus, eilės tvarka subeda adatas į pagalvėlę, surenka žirklutes, peiliuką, į maišus sukaišioja likusius siūlus, net pašluoja apie stakleles. Tvarkosi sau, į paveikslą nei nebepažiūrėdama, visai jam abejinga, tik kai atvažiuoja užsakovai, kuriems iš anksto būdavo per žmones pranešama, kada paveikslas baigiamas, sustingdavo Marelė lyg laukdama nuosprendžio ir jei  šeimininkės veidas nušvisdavo, atgydavo ir Marelė, vėl atgaudavo kalbos dovaną ir gebėjimą juoktis.
Ne pinigai už darbą Marelei būdavo svarbiausi, o jie aniems laikams būdavo nemaži juk užsakytas šitoks prabangos dalykas Marelei svarbiausias atpildas būdavo tas susižavėjimas, džiaugsmas žmonių akyse. Pinigus, beje, tuoj pat priglobdavo visada laiku kieme atsirandanti Petronėlė. Dieną kitą Marelė nieko neveikdavo, babūnės žolelių, kaštonų užpilais trindavosi įskaudusią koją, nugarą ir čiauškėdavo lyg norėdama atsiimti už tylėjimo dienas. Paskui viskas prasidėdavo iš naujo imdavosi sekančio užsakymo.
Sakoma tai kičas. Man atrodo, kad jei beišsiuvinėtų dabar man Marelė kilimėlį su dantyta  miško siena, žydinčia pieva, upelės vingiu, koplytstulpiu pakelėj, saulės zuikučiu trobelės lange, aš jį tikrai mielai pasikabinčiau prie lovos ir nejausčiau jokio diskomforto, kaip nejaučiau jo studentiškais metais ryšėdama ryškiai geltoną skarytę su raudonom rožėm todėl, kad buvo su meile dovanota anytos.

0

15

RUPŠAITĖS

Tą sykį man pirmą kartą leido kartu eiti į būdynę, nes numirė artima kaimynė, čia pat, anapus kelio, toj mažoj, bet labai dailioj sodybėlėj nedidelis, bet vis tiek išlaikant tradiciją dviejų galų namelis, nedidelis ir ūkinis pastatėlis, daržiukai vienoj ir kitoj pusėj. Kiek atsiminiau, namelio gatvės pusėj visada gyveno Elžbieta Rupšaitė su savo pavainike dukteria Onute, siuvėja. Juodvi buvo kaip ir nuomininkės,  bet nemokėjo nuomos, nes slaugė namo šeimininkę, už tai po jos mirties turėjo paveldėti namelį. Ir popieriai buvę surašyti. Tos senutės šeiminikės aš beveik nepažinojau, nes ji daug metų jau nebesikėlė iš lovos.
Dar senutei gyvai tebesant, valdžia tame  namely priverstinai apgyvendino dvi milicininkų šeimas ir moteriškėm teko labai susispausti. Visa paguoda buvo, kad gal laikinai.
Štai ten pirmą kartą išgirdau giedant Kalnus tarsi kas permainė kaimynus, tie patys, kasdien sutinkami, puikiai pažįstami žmonės,  glaudžiai susėdę už baltutėle staltiese dengto stalo prie atverstų maldaknygių, grabnyčių šviesoj atrodė tokie kilnūs, veidai kaip šventųjų paveiksluose ir giedojo taip mokamai, taip jausdami vienas kitą, kad  visa pasinėriau į tą nakties misteriją, klausiausi tų pirmą kartą girdimų giesmių, nepanašių nei į mūsų dainas, nei į geismes bažnyčioj. Viskas atrodė reikšminga   kiekvienas žodis giesmėj ir lėtai apeinamos žvakės nukarpant dagtis, kad nevarvėtų vaškas gurvuoliais, ir pertraukoj tarp giesmių ant spintukės sukraunamos kantičkos, dailiai persižegnojus geriama kava užsikandant storom naminės duonos riekėm su sviestu, vis negarsiai atsimenant mirusiosios gyvenimą, gerus darbus. Man tai buvo didelis atradimas štai gyveno šalia, o aš viso to nežinojau. Grįžom paryčiais ir net užmigus dar sapnavau tas giesmes, žvakes.
Kai po laidotuvių reikėjo susitvarkyti namelio nuosavybės dokumentus, vienas iš milicininkų užprotestavo, kad ir jiems priklauso dalys, kuriose gyvena. Teismas prisikabino, kad testamentas surašytas neteisingai ir nusprendė, kad Rupšaitėms iš viso niekas nepriklauso. Pareikalavo išsikraustyti.
Zobielija virė negirdėtas dalykas, kad tiek metų slaugius ligonę kas negautų palikimo ir be testamento, žodiniu susitarimu, kaimynams paliudijus. Mūsų babūnė klausėsi klausėsi visų tų kalbų ir paskelbė savo nuosprendį milicininkui, kuris visą tą košę virė:
Su juo nereikia draugauti!
Nuosprendis įsigaliojo Zobielija liovėsi draugavusi su milicininko šeima, tik jo žmona, kai vyro nebūdavo namie, kartais pasikviesdavo mane, kokios paslaugos paprašydavo ar šiaip pasišnekėti.
O Rupšaitės susikrovė savo mantelę į vienkinkį vežimaitį ir išsikraustė pas Petrusę. Tai netoliese, prie pat kapų vartų stovintis gražus namas su erdvia stikline veranda gatvės pusėj ir dideliu gėlynu, ypatingas dar ir tuo, kad prie jo nebuvo jokio tvartelio, tik keistas, aukštas, šešiakampis statinys, primenantys varpinę. Jame būdavo laikomos malkos ir šiaip visokie nereikalingi rakandai.
Petrusė tai Petronėlė (pagalvojau, kiek daug Petronėlių būta mano gyvenime ir visos geros). Iš pasakojimų žinojau, kad Petrusė mačiusi geresnio gyvenimo, buvusi turtiga, graži, veikli, išdidi, per tą savo veiklumą nemažai žmonėms gero padariusi, bet per išdidumą daug ir priešų turėjusi, ypač tarp moteriškos pusės. Kai aš ją pažinau, ji jau buvo labai sena, iš buvusių turtų bebuvo likęs tik tas namas pakapy, draugai ir priešai išmirę, buvo vieniša, bet iš paskutinių išdidumo likučių stengėsi neprašyti niekieno pagalbos, pati virdavosi valgį, išsiskalaudavo upely drabužėlius, nusiravėdavo gėlynėlį po langu.
Tuo metu, kai Rupšaitės liko be namų, gyvenimas pagaliau įveikė Petrusės išdidumą ir ji pasiprašė, kad jos imtųsi ją karšinti, taip pat už palikimą, tik šį kartą Rupšaitės buvo gudresnės, pasirūpino, kad testamentas būtų surašytas teisingai. Jos gražiai sugyveno su Petruse, paremontavo namus ir gyvenimas stojo į vėžes.
Onutė labiau mėgo siūti vyriškus rūbus kelnės yra kelnės, švarkas tai švarkas ir nieko ten neprifantazuosi, o moterims sunkiau įtikti, visokių užgaidų  pilnos. Elžbieta rūpinosi ožkom, daržu, namų reikalais ir tik jei užsakymas būdavo labai skubus, padėdavo dukteriai apmėtyti siūles.
Mano akimis žiūrint, Onutė buvo graži, tokia apvalutė, stamantri, mielai bendraujanti su žmonėm, kvatoklė. Daug kas bandė piršti Onutei vyrą, bet piršlybos vis būdavo nesėkmingos, nežinau kodėl. Persiritusi gerokai per trisdešimt, Onutė nutarė, kad nebeištekės ir  nuvažiavo į vaikų namus įsivaikinti našlaitę mergaitę. Daug nesirinko, kuri pirma krito į akį, tą ir priglaudė Reginutę, dešimties metelių.
Mergaitė buvo tyli, miela, greit ją pamilo visa Zobielija, o ypač prisirišo Petrusė, tik ta laimė truko neilgai Reginutė susirgo, ją nuvežė į Tauragės ligoninę, bet po kelių dienų Onutė gavo žinią, kad atvažiuotų mergaitės pasiimti, nes liga nepagydoma. Parsivežė su koncesija. Aš iš tolo pamačiau Onutę, per tiltą pareinančią su sunkia našta, nubėgau pasitikti, daiktus paėmiau panešti, kad toji galėtų bent ranką perkeisti. Reginutė jau buvo be sąmonės. Įnešė Onutė savo mergaitę į kambarį, paguldė į lovelę, taip ir liko prie jos suklupusi. Petrusė tylėdama žiūrėjo iš savo lovos, Elžbieta liovėsi skutusi bulves, aš kaip sustojau tarpdury, taip ir likau stovėti, bijodama likti, nesiryždama išeiti. Kai Reginutė numirė, Petrusė aiškiu balsu pasakė :
Dabar ir aš galiu mirti, nebeturiu ką čia veikti.
Paryčiui numirė ir ji. Palaidojo abi tą pačią dieną, bendram kape.
Vėl liko Rupšaitės vienos. Antrą kartą važiuoti į vaikų namus Onutė nebesiryžo, bet likimas pats pasirūpino grybaudama miške ji po eglele rado naujagimį, mergaitę. Jei ši nebūtų suvirkusi, nebūtų nė pastebėjusi, jau buvo bepraeinanti, o mergaitė samanom apkrauta, kad nesimatytų. Parsinešė namo, suėjo visos Zobielijos moteriškės, apžiūrinėjo kūdikį, kalbėjo lalėjo aptarinėdamos tokį negirdėtą įvykį. Pranešė milicijai, jos nurodymu nunešė mergaitę į ligoninę. Kelis mėnesius Rupšaitės ir visa Zobielija svarstė ką daryti ne juokas imti auginti tokią mažutėlę. Pagaliau Onutė ryžosi, parašė pareiškimą leisti įsivaikinti. Augino, rūpinosi visa Zobielija ir ciocė Jadzė, kada bevažiuodama į Šilalę vis veždavo dovanų Rupšaičių mergaitei.
Vieną gražią dieną, tą vasarą, kai mergaitė jau turėjo pradėti lankyti mokyklą, pas Rupšaites apsilankė jauna, graži moteris, straina, maliavota atvažiavusi iš Tauragės, norinti atsiimti savo dukterį. Ji tada kitaip negelėjusi, pagimdžiusi nuo nemylimo, tėvai labai pykę, tai ir nuvežusi į mišką. Visą laiką žinojusi iš gandų, Tauragė juk netoli kur auga jos mergaitė. Dabar jau norinti atsiimti.
Rupšaitės sėdėjo be žado, kol pratrūko neatiduosim žmogžudei, ji mūsų! Moters drąsa subliuško bent parodykit. Parodė pro langą, mergaitė žaidė kieme. Motinos veidas apsiblausė gerai, neimsiu, ji tokia panaši į savo tėvą, negalėčiau kiekvieną dieną į ją žiūrėti.
Susiruošė eiti. Onutė dar palydėjo išeinančią :
Jei vėl kada užsimanysi atsiimti vaiką, teks pirma atsėdėti kalėjime.
Neatsisveikinus nuskubėjo link autobuso, nepriėjusi, nepakalbinusi savo dukrytės. Onutė dėl viso pikto užpirko mišias pati nežinojo už ką, tik savo maldose vis minėdavo tą beširdę. Ūgtelėjusiai mergaitei papasakojo visą tiesą ir pamokė ją melstis už savo motiną.
O sako, kad anksčiau serialų nebuvo.

0

16

KELIO DULKĖS

"...Pylj na dorogė mojei sūdjby otpečiatok sledov tvojih verno hranit..." *
                                                                                               R. Tagorė
   
Vasara. Dar viena nerami pokario vasara Zobielijoj, kai vis atsklinda gandai apie galimus trėmimus į Sibirą. Mes, vaikai, per daug nesirūpinam, gyvenam šia diena na kas gali blogo nutikti, kai tokios gražios dienos, šitaip gera pliuškentis Lokystoj, iki vėlumos žaisti kvadratą, o miškuose jau noksta mėlynės? Juokinga atrodo ir mamų užmačia virš Rozalijos salkos, pačiam pastogės čiukure, įrengti slėptuvę dvigubą lauko sieną. Mums, vaikams parodė, kaip iškelti plačią, nepritvirtintą lentą, įsirangyti į tarpą tarp dviejų sienų ir vėl įstatyti lentą. Ten buvo paliktas raštelis su adresais, kad žinotume į ką kreiptis, jei liktume Lietuvoj vieni.
Vieną naktį mama judina mane už peties ir tyliai šnabžda kelkis, einam. Bandau keltis, bet grimstu į miegą juk ką tik įmigom. Vėl budina. Keliuosi. Pokario vaikai nepratę klausinėti. Išeinam.
Naktis šilta, giedra, gana šviesi, nors mėnulio nėra, užtenka žvaigždžių žibėjimo. Patraukiam galudaržėm palei upelį, kad nereiktų eiti pro kareivines,  pro stribų būstinę buvusioj klebonijoj ir tik kai jau nusigaunam gana toli, pasukam tiesiai per laukus, kol išeinam į kelelį, vedantį į Gūbrius.
Tepenam basos mama pirma, aš iš paskos, kelelio dulkės minkštos, dar šiltos po dienos kaitros. Einu nuleidusi galvą, prieš save matydama tik šmėkščiojančius mamos kulniukus, girdžiu tylią šneką jei kas, nesakyk niekam, kas tavo tėvelis ir kad jis kalėjime. Iš viso, kas ko beklaustų, sakyk    nežinau. Ir kad pas Petronėlę pati užklydai, ne aš tave atvedžiau. Apsimesk kvailele.
Einu iš paskos motinos pėdsakais ir man niekas daugiau nerūpi, tik patakyti į jos pėdas. Visa kita tarsi neturi jokio ryšio su manim.
Kai ateinam pas Petronėlę, juodvi dar kalbasi, kai aš nė nenuplautom kojom įlipu į jos lovą ir užmiegu.
Rytą išeinu į kiemą apsidairyti. Pirkelė maža, nedidelis ir tvartelis su daržine po vienu stogu. O aplink laukai, viskas atvira, tik pietų pusėj beržynėlis jaunas, gražus, kaip iš paveikslo. Karvę pamelžusi pareina Petronėlė neik į atvirą vietą, nereikia, kad tave kas pamatytų. Pusryčiaujam pieną su duona, pasidalinam paskutinį papentį. Petronėlė tyli vieniša, savų vaikų neturėjusi ji akivaizdžiai nežino apie ką su tokiu padaru kaip aš galima kalbėti.
Paskui brazda priemenės kertėj kažką bambėdama, į virtuvę įsineša pusmaišį rugių, pažarsto šviesoj daugybė pelių spirų. Nieko nepadarysi, sako, paskutinius sušlaviau, teks perrinkti. Ir renkam, semdamos po lėkštelę, darbo užtenka pusdieniui, o likusį pusdienį malam rankinėm girnelėm, pasimainydamos. Užmaišo duoną.
Kai kitą dieną duoną iškepa, aš jau esu gerokai išstipusi po vis atšildomos burokynės su bulvėm ir duona man pasirodo nepaprastai skani, net tas pelių spiras pamiršau. Et, ką jūs, dabartiniai vaikai, žinot, kas pokario vaikui buvo duona! Aš ir dabar dažnai atsipjaunu riekelę ir pasimėgaudama valgau be ko be nieko, mažais mažais kąsneliais.
Taip ir gyvenam dieną kitą vis ką nors dirbinėdamos. Pro šalį važiuodamas Petronėlės giminaitis iš už tos raguvos, kur už beržyno išmetė kelis pėdus nenukultų rugių.
Žinau sako tu nebeturi, o dabar dar įnamę įsigavai ir merkia man akį.
Susinešam pėdus į daržinę, ratu susiklojam ant grendymo varpomis į vidurį, sako kulsim. Padavė man tokią kartį su prie galo pririštu pagaliu, kitą pasiėmė pati, pastatė mane kitam  krašte ir rodo apsuki tą pagalį ir trinkt per varpas, žengteli žingsnelį į šoną ir vėl tinkt per varpas, taip ir eisim ratu, o kad būtų linksmiau ir darbas lygiau eitųsi, iš lėto dainuokim:

Kam-pe tu-pi, kam-pe tu-pi,
Kul-kim ke-tu-rie-se,
Kul-kim, bro-liai, ne-tin-gė-kim,
Ba-do ne-re gė-sim.

Aš sakau :
Kad juk mudvi tikrai ne broliai, netgi ne seserys...
Kvailele, daina tokia, o iš dainos žodžio neišmesi. abi juokiamės.
Praėjo daugiau kaip savaitė. Petronėlei jau visai neramu, kas galėjo nutikti, kad mano mama taip ilgai nesirodo, buvo tas išvežimas ar ne? Baimė griaužia ir mane o gal ji jau pakeliui į Sibirą?
Sekmadienį ankstų rytą Petronėlė sulieja didelį sūrį su kmynais, įtrina druska, paguldo ant lentelės. Aš apsiginkluoju peiliu ir jau einu artyn, jau pjausiu nuo galo tai bent puotausiu, bet čia Petronėlė perpranta mano kėslus :
Cit, mergele, ne viskas tau!
Taip ir sustingstu su pakelta ranka aš augu viena, nuo šešerių, kai Giedrytė numirė, visa, kas yra namie, yra man, todėl dabar sunku suvokti, kodėl staiga negalima. Susigėstu.
Petronėlė įsivynioja sūrį į švarų rankšluostį nešis į turgų ir ta dingstimi susižinos visus gandus turgus viską žino. Mane nuvedė pas giminaičius anapus raguvos, bet tie nepriėmė o jei negera kokio atklydėlio akis užmatys, ims klausinėti kieno tas vaikas, iš kur? O jei užgrius stribai ar kareiviai? Pasitarę sugalvojo pasodinti mane pievoj pakrūmy, prie pat raguvos, kad matyčiau jų kiemą ir jei kas pasislėpčiau krūmuose ar  beržinėly anapus jos ir tik sutemus eičiau pas Petronėlę.
Sėdėjau toj pievoj, žiūrinėjau gėlėles, žoleles, vabalėlius ir man visai neprailgo, ypač gražūs pasirodė dideli geltoni burbulai ant ilgų kotų. Visą gyvenimą juos pamačius taip ir stoja akyse ta pieva prie raguvos Gūbrių pašalėj.
Petronėlė grįžo su nebloga žinia išvežimas buvo, bet išvežė tik dvi šeimas iš visai kito krašto, mama buvusi nusigavusi net iki Šiaulių, parvežė medžiagos man uniformai, nes mokykloj jau jų reikalauja ir raudono velveto suknytei. Tai džiaugsmas!
Svarbiausia, kad iš to žmogaus, kuris buvo įspėjęs mamą apie ruošiamą išvežimą, sužinota, kad daugiau jų nebebus.
Tą patį vakarą, pritemus, mama atėjo manęs parsivesti, dovanų Petronėlei atnešė gražią skarytę.
Ir vėl mudvi ėjom, tik šį kartą į priešingą pusę, tiesiai į sutemose vos įžiūrimą Šilalės bažnyčios bokštą, basom kojom mindamos šiltas kelelio dulkes mama pirma, aš iš paskos, lumstu Petronėlės atriektos duonos nešina. Ėjom tylėdamos, kiekviena savo mintyse paskendusios.
Tada aš tų Tagorės žodžių dar nežinojau. Dabar, kai mamos nebėra, atsiminus tą mudviejų ėjimą, juos kartoju kaip maldą: * ... mano likimo kelio  dulkės šventai saugo tavo kojų pėdsakus...

daliuteisk (2013-01-17 06:58:32)

0

17

BROLIAI, LIETUVIAI   KĄ?

Žinia, kad daugiau išvežimų nebebus, deja, nepasitvirtino. Tą pačią vasarą, ramios, saulėtos, rodos nieko pikto nežadančios dienos vėlyvą rytą lyg koks viesulas praskriejo žinia per Zobieliją veža!
Tam žodžiui tada komentarų nereikėjo. Kaimynus tarsi kas apžavėjo, vietoj to, kad slėptųsi, nes juk niekas negalėjo žinoti prie kurių namų sustos iš kaimų pusės atslenkanti vežimų vilkstinė, atidėję nebaigtus darbus žmonės ėjo prie gatvės,   brido tiesiog per daržus, būriavosi ir laukė tylėdami, rūstūs, beveik nesikalbėdami. Ir mes, vaikai stovėjom su visais, net babūnė atėjo.
Sustojo... kaip vėjo dvelksmas atskrido žinia.
Ką? pakibo ore nepasakytas klausimas
Mergaites skaudžiai atsidūsėjo Zobielija.
Neištveriamai ilgai spengė tyla, trikdoma tik iš tolimojo gatvės galo ataidinčių keiksmų ir šunų skalijimo, kol vežimų vilkstinė vėl pajudėjo. Mergaitės nė nesėdo į vežimą, o ir vietos juose nebebuvo, ėjo greta, kaip vaikai susitvėrusios už rankų. Tai buvo visai neseniai  Zobielijoj atsiradusios dvi jaunutės seserys, aš jų net vardų nebuvau įsiminusi. Tada jau buvo kaimuose prasidėjęs, anot J. Avyžiaus, sodybų tuštėjmo metas, kas kaip įmanydami bandė glaustis miestuose, ieškojo darbo, mokėsi kokio amato. Ir tas mergaites prisiglaudė giminaičiai Zobielijoj, ir jos pas Rupšaites mokėsi siūti. Štai jas ir išsivarė pėsčias, kaip carų laikais, į katorgą.
Jos neturėjo jokių atsargų, nei maisto, nei šiltų rūbų juk vasara, viskas likę tėvų namuose, sekmadieniais pareidavo į kaimą. Taip ir ėjo vienplaukės, vasarinėm suknytėm mergaitės Sibiran išėjo dulkėta Zobielijos gatvele daug vėliau į mano eilėraštį pasiprašė eilutė.
Vilkstinė girgždėjo lėtai, ant vežimų užkelti dairėsi, verkė vaikai, nesuprasdami, kas darosi, ir suaugę šluostėsi ašaras ir vengė žiūrėti į žmones. Nutilo ir palydovai, nebesigirdėjo keiksmų. Jau čia pat, jau pro mus, jau suka pro kapų kampą, tik staiga viena iš seserų atsigrįžo, pasilypėjo ant nuo zomato nusiritusio akmens ir jaunu, skambiu balsu sušuko:
- Broliai lietuviai, už ką?
Žmonės tylėjo. Ilgai dar tylėjo ir po to, kai paskutinis vežimas dingo už posūkio.

Kasdieniškai saulutė šildė,
Pragydo ant tvoros gaidys,
Skaudi gėla suspaudė širdį
Mes likom, be kaltės kalti.
Broliai lietuviai už ką?

Žiūrėjau į kaimynų veidus, tokius pažįstamus ir nepažįstamus, tokius skirtingus, bet visus susietus laikmečio davatkėles, susibūrusias apie bažnyčią, kriaučkas ir šiaučius, zakristijoną ir mokytojus, išsinuomavusius kambarius Zobielijoj, visos ūlyčios vaikus ir milicininką, nedrįsusį ateiti prie gatvės, viską stebėjusį iš savo kiemo, tą, kuriam mūsų babūnė buvo paskelbusi aukščiausią jos jurisdikcijoj galimą nuosprendį su juo nerekia draugauti. Mes likom, be kaltės kalti.
Mūsų mamos buvo darbe ir tik vakare sužinojo kas nutiko, mes buvom apibarti, ko ėjom prie gatvės, juk buvo pasakyta pralaukti slėptuvėj, bet mums net tokia mintis neatėjo į galvą, užmiršom.
Daugiau trėmimų iš tiesų nebebuvo. Aš vėliau kelis kartus bandžiau teirautis žmonių, koks tų mergaičių likimas, bet niekas nieko nežinojo, tik tiek, kad tą pačią dieną, bet kitoj vilkstinėj išvažiavo ir jų tėvai. Ar jie susitiko, ar grįžo mergaitės į Lietuvą? Nieko nesužinojau, tarsi į vandenį įkrito.
Daug kartų gyvenime man mintyse suskambėdavo šauksmas broliai lietuviai, už ką?
Net dabar suskamba.

0

18

MANO MAŽOJI DRAUGĖ

Vadinom ją Kastute, tai sutrumpinta iš Konstancijos ir maloniau skamba, juolab, kad ir to vardo savininkė  labai miela mergaitė. Tik aš sugadinau visą dažinį sykį, kažko supykusi, ėmiau ir pavadinau ją Kriukse. Taip ir pasigavo Zobielijos vaikai Kriuksė. Ji nepykdavo, o gal tik neparodydavo, tik jos mama išgirdusi taip vadinant vis mus paprotindavo:
Vaikai, na ką jūs darot, kaip galima žmogų kiaule vadinti?
Kuriam laikui liaudavomės, bet pravardė sugrįždavo, kur ten sukontroliuosi žodžius įsisiautėjus žaisti kvadratą ant Budreckienės pievelės, ne tokių žodelių ir pravardžių kaimynai išgirsdavo. Kaip nekeiktelsi, jei Kastutė su savo pussesere Irute žaidžiant kvadratą būdavo tikros siaubūnės mažos, kresnos, stiprios, kai pasiųsdavo tokį suktą kamuolį pažeme, tai nei sugausi, nei išsisuksi. Kaip čia neišsprūs stipresnis žodelis? Mūsų garbei turiu pasakyti, kad rusiškų keiksmažodžių nevartojom, jie atėjo vėliau.
Kastutė  buvo už mane jaunesnė gerais trejais metais, o mokėsi tik viena klase žemiau, nes aš į mokyklą per savo ligas išėjau pavėluotai, o Kastutę mama nuvedė dar neturinčią šešerių.
Gerai atsimenu tą rugsėjo pirmąją, kai Kastutės mama ją, padabintą dideliu baltu kaspinu, išsivedė į mokyklą, o tėvas stovėjo prie namo kertės bejėgiškai nuleidęs rankas su gailia šypsena veide, negalėdamas patikėti, kad mažoji jo mergaitė išeina į žmones. Kastutės mama atsigrįžo, piktai mostelėjo jam ranka, kad eitų sau ir patyliukais, nepiktai burbtelėjo kvailys. Ji ne sykį ta lėtą, gerą žmogų kvailiu pavadindavo.
Kastutė buvo mažo ūgio. Visi jos giminėj buvo nedideli, tai iš kur jai būti aukštaūgei. Plaukučiai balti, banguoti, apie veidą ir kasų galiukai susisukę garbanėlėm, veidelis apvalus kaip mėnulio pilnatis toks mielas, besišypsantis mėnuliukas, tik akys per ryškios, rudos, nederančios prie šviesaus gymio rudos, lyg nustebusios, lyg ko klausiančios, visada rimtos, nors veidelis šviestų šypsena. Tokia miela buvo mergytė, kad moterys nejučia graibstydavo ją į glėbį, myluodavo, o ji to negalėdavo pakęsti, spardydavosi ir ištrūkusi bėgdavo neatsigręždama.
Ir mokykloj buvo mylima, pirmąsias dvi klases baigė penketais. Motina ja labai didžiavosi ar nesakiau, kad ji labai gabi ir visai nesvarbu, kad jauniausia klasėj? Paskui rezultatai ėmė prastėti, bene šeštoj klasėj gavo pirmą pataisą, ypač nesisekė matematika. Ne sykį pas ją atėjusi rasdavau beviltiškai spoksančią į knygą nesuprantu, nieko nesuprantu. Bandydavau jai padėti, paaiškinti, bet pedagogas iš manęs nekoks, pritrūkdavau kantrybės.
Kitokie tai buvo laikai, nebuvo jokių pramogų, kompiuterių, televizorių, tik miesto aikštėj nuo šeštos ryto iki pusiaunakčio plyšodavo ant stulpo pritvirtintas garsiakalbis. Todėl mes, vaikai, eidavom vieni pas kitus ir, jei nesiautėdavom lauke,  žaisdavom stalo žaidimus, kartais kortomis, bet tų tikrų neturėjom, vienintelė mūsų namuose buvusi kaladė nuskaro neįžiūrimai, tai nusipiešdavom. Kartais garsiai skaitydavom knygas, kad ir suaugę ką nors dirbdami galėtų klausytis.
Taip ir stovi akyse tie rudens, žiemos vakarai Kastutės namų virtuvėj patalpa didelė, erdvi, prie lango stalas, kertėj prie durų plyta, indauja, kibiras su vandeniu, visais pasieniais platūs suolai. Grindys išklotos plačiom, nedažytom lentom, kurios prieš šventes būdavo baltai nušveičiamos su pelenų šarmu trinant eglišakiais. Lubos ant storų, nuo dūmų ir garų įjuodusių balkių buvo dengtos tokiom pat storom, plačiom lentom, pro kurių plyšius amžinai byrėdavo spaliai, ypač krebždant ant namo pelėms.
Tarsi dabar matau, kaip Kastutės mama verda vakarienei kruopynę, ilgai ilgai stovi prie plytos dideliu samčiu aušindama sriubą ir tik išvirus kruopoms užžilina pienu. Pavaišindavo ir mane kokia skani sriuba, daug skanesnė negu namie. Visada taip - svetur skaniau.
Ant vieno iš suolų sėdi tėvas ir miega atsirėmęs į sieną. Jis amžinai norėdavo miego, nes keldavosi anksčiausiai visoj Zobielijoj, apeidavo savo gyvulėlius ir išeidavo į darbą į dvaro pieninę, žinoma, buvusią dvaro. Ten išseparuodavo visą tą dieną suvežtą ir suneštą pieną; grietinę, sviestą išveždavo į Tauragę, o iš lieso pieno virdavo kazeiną sagoms gaminti. Mes su Kastute ir kitais vaikais eidavom į pieninę parsinešti išrūgų ir pasukų kiaulėms, buvom iššniukštinėję visus pieninės kampelius, įrengimus, stebėdavom, kaip didelėj cisternoj mušamas  sviestas, su pasimėgavimu gerdavom pasukas.
Tėvas vaikams, Kastutei ir daug jaunesniam broliukui, buvo didelis autoritetas. Jiedu, nekreipdami dėmesio, kad jis snaudžia, pasakodavo jam visas savo skriaudas, kas negražiai kalbėjo, o kas ir apkumščiavo. Tėvas truputį praverdavo akis ir rimtai pasakydavo:
Nesirūpinkit, vaikai, aš tuos chuliganus sutvarkysiu.
Negalėdavau nė įsivaizduoti, kaip tas ramus, lėtas, geraširdis, nedidukas žmogus tvarko chuliganus, bet Kastutė ir broliukas tvirtai tikėjo, kad jų tėtis gali viską. Kitą rytą viskas būdavo pamiršta, ir skriaudos, ir skriaudėjai ir nieko nebereikėdavo tvarkyti.
Aš buvau amžina nenuorama, valkata nuo prigimimo, vis viliodavau Kastutę kur nors eiti prie Lokystos žemuogiauti ar išsipjauti meškerykotį iš seniai nusižiūrėto lazdyno krūmo, vasarą maudytis, į mišką mėlynių ar grybų, į stadioną ar į miestą kokiu reikalu, o dažniausiai šiaip paklajoti kur akys užmato. Jei jau tą namisėdą pavykdavo prisišnekinti eiti, tai dar nereiškė, kad eisim reikėjo atsiklausti jos mamos, o ši tuoj pasidomėdavo, ar visi užduoti darbai padaryti. Jei ir padaryti, tai dar nereiškė, kad jau eisim, nes mama nužvelgdavo virtuvės grindis ir, jei pamatydavo kokią šiukšlelę ar pabirusių spalių, liepdavo pirma jas iššluoti.
Na ir prasidėdavo didysis grindų šlavimas!
Pirma pabarstydavo drėgnom pjuvenom, kad nedulkėtų, o tada, visada nuo to paties kampo, imdavo šluoti, kruopščiai išgremžiant kiekvieną tarpelį tarp lentų, kiekvieną ištrupėjusos šakos skylutę, visas pasuoles, pastalę. Tas šlavimas mane hinotizuodavo, sėdėdavau akim sekdama šluotos judėjimą, užmiršusi viską pasauly, rodos net alsuoti liaudavausi. Kastutės mama juokdavosi, kad kol šluojama virtuvė, aš prarandanti kalbos dovaną.
Kartais man pritrūkdavo kantrybės laukti ir aš išeidavau viena.
Jei jau sulaukdavau ir išeidavom abi, tai visai nereiškė, kad kartu ir pareisim. Dažną sykį dar nepriėjus ligi miško ar pirmo žemuogyno Lokystos šlaituose, kur nors tolių toliausiai ima ir suloja šuo Kastutė sustoja kaip įbesta, apimta siaubo. Aš skubu aiškinti, kad tas šuo visai nepiktas girdi kaip linksmai loja. Ir tikriausiai pririštas. Jei ir palaidas ko jam taip toli bėgti ir kodėl būtinai į mūsų pusę?
Kalbu, aiškinu, įtikinėju, skubu ką nors padaryti galima tik kol ji taip stovi sustingusi, nes paskui, kai jau apsispręs, apsisuks ir patrauks namų pusėn, jau niekas jos  nesustabdys. Kartais pavykdavo perkalbėti, ypač jei tas kvalas šuo susiprasdavo laiku nutilti, bet dažniausiai ne. Taip ir įpratau valkatauti viena, nes daugiau bendraminčių neatsirado.
Dar viena mūsų vaikystės neganda buvo Kastutės broliukas. Jis gimė kai Kastutei jau buvo 10, man 13 metų. Vos ūgtelėjusį mama jį pavesdavo mūsų globai, niekur neišleisdavo mūsų vienų, be jo. Tai ir vesdavomės, kai jau pramoko vaikščioti, ir ant kuprų pasikeisdamos nešdavomės, ir į storą lininę paklodę įsiguldžiusios už kampų suėmusios gabendavom, bet kur tu, žmogau, toli nukeliausi su  tokia našta? O bernaitis buvo puikus, sveikas, storas, gerų plaučių kai užrėks, jei kas nepatinka, mama kažin kur būdama išgirsta, o mums tai nieko gero nežada.
Nuo tada ėmiau nemėgti mažų vaikų, jie man atrodė kvaili, pilni kaprizų vienas vargas. O Kastutė  niekada nepykdavo ant broliuko, tenkindavo visus jo norus, jei jis nepanorėdavo eiti, tai ir neina -  tai jau ne vienas, o visa dešimtis vargų.
Visa laimė, kad mano požiūris į vaikus laiku pasikeitė, savi neatrodė nei kvaili, nei pilni kaprizų.
Paskui atėjo metas, kai pradėjom išaugti į panas. Nors Kastutė buvo už mane jaunesnė, apie ją pradėjo sukinėtis kavalieriai, matyt už tas garbanėles apie mielą veidelį, už tas dideles rudas akis. Ji į visa tai žiūrėjo lyg į žaidimą, lyg nerimtai, bet štai mokytojas Pranas ėmė mokyklos vakaruose šokdinti tik  ją vieną, o kai baigė mokyklą, užsimanė ateiti rimtai pasikalbėti su tėvais.
Kastutė priešinosi, užkalbinėjo dantį kaip įmanydama, bet sykį sekmadienio popietę mato Pranas beateinąs. Pasiblaškė, pasiblaškė po kambarį išbėgti iš namų per vėlu, pamatys, tai nieko gudriau nesugalvojo, kaip užlįsti už aukšto tėvų lovos galvūgalio, juolab, kad tarp jo ir sienos buvo gerokas tarpas.
Motina svečią įsivedė į gerąjį kambarį (tai gerai, kad laiku baigė remontą, naujas fierankas pakabino - jautė motinos širdis, kas gali nutikti auginant gražuolę dukterį), pasodino už stalo, arbatos užkaitė. Ir tėvą pasikvietė tegu pasiklauso ką netikėtas svečias pasakys. Tik kur ta Kastutė prašapo, ką tik, rodos, buvo namie? Pašaukta neatsiliepė.
Na, nėra tai nėra, sėdi, šnekučiuojasi, jau ir vestuves aptarinėja, o Kastutė dantim griežia, kad be jos viską sprendžia. Išstovėti siauram tarpe nelengva, bet ir išlįsti nevalia juk užjuoks, visą amžių minės, vaikams, anūkams pasakos kaip jaunoji  už lovugalio lindėjo, kol jaunikis su tėvais vestuves rokavo.
Pagaliau sulaukė išėjo.
Vestuvių rytą motina pasikvietė tėvą, kad padėtų pristumti lovą prie pat sienos. Dėl viso pikto.
Po daugelio metų Pranas papasakojo žmonai, kad gi matėsi jos bateliai pro lovos apačią tokie pikti bateliai pamindžikuoja, pamindžikuoja ir vėl tūno. O jis tyčia nesiskubinęs išeiti.

0

19

RUGIUKAI

Kada tai buvo? Mėginu skaičiuoti, atsiminti.
Didžiausia tikimybė, kad treti ar ketvirti metai po karo, Šilalėj. Tiek dar iš manęs to žmogaus tebuvo, bet atsimenu ilgą ilgą kelionę arkliais į kaimą ne dažnai tokios pramogos tepasitaikydavo, todėl įsiminiau. Mano mama ir teta Jadvyga važiavo padėti savo jaunų dienų draugei Eugenijai sudoroti derlių. Kalbėjosi gal paskutinį kartą suglobti savo duoną nuo savos žemės, nes jau sklido gandai, kad ir pas mus bus kolūkiai, kaip Rusijoj.
Atvažiavus susirūpinta, ką su manim daryti, kad nesivelčiau dirbantiems po kojomis ir, neduok Dieve, kad nenutiktų kokia nelaimė. Išeitį pasiūliau aš pati:
Pasvadinkit mane ant rugiukų ir aš valgysiu rugiukus, niekur neisiu...
Pasvadino. Užkėlė vyrai aukštai ant jau suvežtų rugių kūgio, rinkausi gražiausias varpas, kūliau delne, išpūsdavau akuotus ir valgiau, valgiau, vis įsižiūrėdama į rudenėjantį peizažą, nukirstų rugių lauką, tvarkingai sustatytas gubų eiles, tarp jų vaikštinėjančius gandrus, nebijančius žmonių, atvažiuojančių krauti vežimus ir gabenančių derlių į kiemą. Gubų lauke vis mažėjo, vis toliau, vis aukščiau į kalvą teko važiuoti važnyčiotojams, o man atrodė, kad tai gubos išeina, kaip moterys su šiaudinėm skrybėlėm ten už kalvos, kur toly kyšo kitos kalvos viršūnė ir taip pat rikiuojasi gubų eilės prie kitos sodybos. Juo mažėjo gubų, tuo, atrodė, arčiau parėjo miškas, kelio vingis.
Vakarėjant į kiemą rinkosi daugiau žmonių, užkaukė kuliamoji, pro atvras daržinės duris ėmė kamuolais verstis dulkės ir atsklisdavo prislopinti žmonių balsai  bet mane mama nusivedė į trobą ir paguldė miegoti, todėl paties įdomumo nebemačiau.
Kitą rytą, sodyba buvo tarsi ne ta tylu, erdvu, jokio šurmulio, visų pastatų durys uždarinėtos, rugių laukas tuščias, gandrų nebėra. Tekėjo saulė, buvo vėsu, kiemo žolėj žvilganti rasa sugildė basas mano kojas, bet vis tiek po ją braidžiau. Labai nenorėjau išvažiuoti, bet suaugę tik nusijuokė iš mano prašymo palikti mane čia gyventi. Eidama greta vežimo, Eugenija palydėjo mus, kol įstojom į vieškelį ir netrukus sodyba išnyko už posūkio, liko vien gražus atsiminimas.
Ir vėliau, kai ateidavo į Šilalę, Eugenija visada užsukdavo pas mus, o pamačiusi mane juokdamasi dar ir dar kartą pasakodavo, kaip aš tada sakiusi:
Pasvadinkit mane ant rugiukų ir aš valgysiu rugiukus...
Eugenijos sūnus Algis buvo už mane vyresnis. Kai bebuvo likusi savaitė iki abitūros egazaminų, visus jo klasės vaikinus arešavo už ryšius su miškiniais, bet daugeliui bylos nebuvo sukurptos ir kas po pusmečio, kas ir vėliau, sugrįžo. Parsirado ir Algis toks silpnas, vėjų nupučiamas. Bet gyvenimas nestovėjo vietoj, Algis mokėsi, o vasarą atvažiuodavo į Šilalę dviračiu ant skersinio pasisodinęs labai gražią mergaitę. Kol jiedu gaišdavo mieste, saugiai palikę dviratį mūsų daržinėj, mudu su Benium jį išsivesdavom ir išlėkdavom ganyklų takais pasivažinėti. Mano pirmas mėginimas pačiai išmokti važiuoti baigėsi erškėtrožių krūme. Ai jai jai, net atsiminus skauda...
Paskui mudu su Algiu beveik pusei šimtmečio pametėm vienas kitą iš akių, bet štai šiemet nusiunčiau savo knygelę jo buvusiai klasės draugei, su kuria susirašinėjam, ji paskaitė kai ką jam iš  mano atsiminimų ir vėl viskas pasirodė tarsi buvę vakar. Nusiunčiau knygelę ir jam, o netrukus gavau pluoštą jo eilėraščių ir nuotraką. Ir tie eilėraščiai, ir žmogus nuotraukoj tokie paprasti, tokie skaudžiai pažįstami, tikri, kaip lietuviškas kaimas, kaip mūsų nugyventi gyvenimai.
Ant nuotraukos parašyta:

Dalyte, šokliosios vaikystės dalele,
Ateik ant kalnelio rugiukų pavalgyt,
Nors tuos rugienojuos jau bitkrėslės želia,
Tavęs vis dar žvalgos atbėgančos

                                                       Algis.
Koks trumpas žmonių gyvenimas, bet kaip neužmatomai toli vaikystė. Ir suima toks seniokiškas graudulys aštuntoj dešimty, o tarsi vakar pro akis slenka  pokaris, susitvėrė ir vėl neliko kolūkių, o gubos rugių tarsi lietuvės moterys, pasidabinusios šiaudinėm skrybelėm, brido nubrido ražienom ir jau nebegrįš į lietuvišką kaimą. Tik gandrai vis taip pat prieš Baltramiejų būriuojasi pulkais tuštėjančiuose laukuose, moklinėja ražienomis, nebijodami kaukiančių pabaisų kombainų, kol vieną miglotą rugpjūčio rytą jų nelieka.

0

20

KRIAUČIUKAS

Jis atklydo į Zobieliją iš kažkurio kaimo jau vedęs. Apsigyveno nedideliam namely prie Budreckienės pievelės, kur mes, Zobielijos vaikai, žaisdami praleisdavom daug laiko, todėl visas tos keistokos šeimos gyvenimas mums buvo kaip ant delno. Siuvo kriaučiukas vyriškus rūbus, gerai siuvo ir nebuvo brangininkas, todėl darbo nestokojo, o dėl linksmo būdo greitai susigyveno ir su kaimynais, o ir žmona buvo taiki, rami. Įdomi tai buvo pora, kartu einančių jų negalėjai nepastebėti, ne vienam kildavo pagunda ir pasišaipyti, bet dažniausiai sukeldavo tik gerą, atlaidžią šypseną.
Kriaučiukas, o štai vardu pavarde jo niekas nevadino, tai ir aš jos  neatsimenu, buvo mažas, tamsaus gymio, garbanotas, šnekus, skubrus, jei eina, tai vis patekom, jei prabyla, tai tarška kaip šeina katarinka, jei siuva, tai rankos, atrodo, šoka, vos spėja siūlas paskui adatą. Jei nekalbėtų taip grynai žemaitiškai, šilališkai, galėtum pamanyti jį čigonu esant. Buvo labai geros nuomonės apie save, ypač jei kas pavaišindavo alum ir kriaučius esąs nepamainomas, ir jo žodis pats teisingiausias, ir gražuolis neginčijamas neieškok, kito tokio nerasi. Iš čia ir ambicijos, kad visi jam pritartų, kad girtų, žavėtųsi, o žmonės tuoj pajusdavo tą jo pasipūtimą ir pasipildavo pašaipos, dažnai sumaniai užmaskuotos ir jis ne tuoj perprasdavo, kad tai iš jo šaipomasi. Kur pasisukinėja Kriaučiukas, žiūrėk jau ir griaudi juokas, dažnai visai nenorint jo užgauti, o tik įvertinant pasakyto sąmojaus išradingumą.
Mokėjo pajuokauti ir Kriaučiukas, ir po jo žodžių skambėdavo juokas, bet, negalėdamas paslėpti nuoskaudos, jis darydavosi piktas, kandus, užgaulus, pašnekovams pasidarydavo nejauku ir jie išsivaikščiodavo. Likęs vienas, užgautas, Kriaučiukas neidavo namo, o vėl sukdavo į bufetą, vienintelį Šilalėj, užgėręs pasijusdavo šaunus, gražus ir protingas, apsukdavo kepurėlę snapeliu atgal ir linksmas patraukdavo namo. Mes, vaikai, iš toli girdėdavom Kriaučiukas pardainuoja, parlinguoja. Mes lydėdavom jį iki namų, tikėdamiesi antros spektaklio dalies. Ir tikrai, kurį laiką girdėdavosi tik jo šūkaliojimas trobelės viduj, paskui žmona išeidavo į kiemą, daržą tikėdamasi, kad vienas paliktas jis nurims, užmigs, bet kur tau, dažną sykį jis išsirisdavo iš paskos bambėdamas ir skeryčiuodamas rankomis, o jei dar pamatydavo, kad yra žiūrovų, kibdavo muštis kaip mažųjų veislės gaidelis prieš kalakutą, nes žmona buvo vos ne dvigubai už jį aukštesnė, rami ir kantri, išmintinga. Ji pradžioj tik gindavosi nuo jo kaip nuo įkyraus varmo, nuleisdavo negirdom jo keiksmus ir užgauliojimus, jo šokinėjimą priešais ir mosikavimą juokingai mažais kumšteliais, bet galiausiai pritrūkdavo kantrybės, ramiai suimdavo už sprando, prilenkdavo prie žemės, palaikydavo, kol baigs spurdėti, tada beveik nešte nusinešdavo į namus.
Spektaklis baigtas, išsiskirstydavom.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai būdavo nedažnai, šiaip buvo darbštus, linksmas žmogus.
Didžiausia Kriaučiuko gyvenimo neganda buvo vaikų gimimai, o gimdavo jie beveik pamečiui. Kai trobelėj atsirado pirmoji dukra, toks mažytis, knerziantis padarėlis juodais plaukučiais, jis, žmonių klausiamas, bandydavo vaidinti abejingą, net didžiuodavosi protingai padaręs, pirma pasirūpinęs šeimininke ir aukle sūneliams.
Kai po metų gimė antroji dukra, Kriaučiukas dar šiaip taip tvardėsi, o po trečiosios gėrė savaitę ir kieno nors paklaustas, kas gimė, pravirkdavo girto ašarom, tai žmonės ir liovėsi kalbinę. Gimus ketvirtai dukrai neišsipagiriojo bene mėnesį.
Mergaitės augo, kaip reta, sveikos, buvo linksmos ir protingos, tik sunku būdavo atsekti jų amžių, nes antroji ir ketvirtoji, nusidavusios  į motiną, greit praaugo savo vyresniąsias seseris, kurios buvo smulkutės, į tėvą. Būdavo, kad ir pats tėvas susimaišydavo, kiek kuriai metų. Jų trobelėj būdavo amžinas alasas, juokas, verksmas, kažkas bildėdavo, poškėdavo, o tarp  viso to šurmulio ramiai, neskubėdama sukinėdavosi  motina prausdavo, rengdavo, šukuodavo, virdavo valgį, skalbdavo; jos žodis būdavo šventas, paliepimai, ir negarsiai pasakyti, vykdomi. O tėvo niekas neklausydavo, su juo žaizdavo kaip su lėle, pešiodavo, tampydavo, į plaukus priraišiodavo kaspinėlių, kaip indėnui nutepliodavo veidą, apkaišydavo plunksnom, o šis viską kantriai iškęsdavo, niekada nepykdavo ant savo išdykėlių. Kai reikėdavo imtis siuvinio, turėdavo įsikišti motina cit, vaikai, tėvas dirba.
Mylėjo Kriačiukas savo mergaites, bet sūnaus tema vis dar buvo skaudi. Ir štai svajonė išsipildė, po ilgesnės pertraukos gimė sūnus.
Ėjo Kriaučiukas iš ligoninės namo su gera žinia, negėręs, bet apsvaigęs iš laimės ir kiekvienam sutiktam ar tik kažkelintoj padaržėj užmatytam kaimynui iš tolo šaukė sūnus gimė! Žmonės ėjo artyn, klausinėjo, tapšnojo per pečius ir visu būriu lydėjo iki namų, kur žinia buvo pagarsinta artimiausiems kaimynams ir keturiom dukrelėm. Mergaitės susispietė trobos tarpdury ir stovėjo netekusios žado, tik spoksojo į tėvą ir susirinkusius žmones, kol pati mažoji ne tai paklausė, ne tai konstatavo faktą:
Tai mūsų daugiau nebemylėsi? ir suvirpo balselis grauduliu.
Su sūnaus gimimu į namus atėjo rūpesčiai, vargas. Vaikelis gimė silpnas, nuolat sirguliavo, nedažnai ir neilgam motina su juo sugrįždavo iš ligoninės namo. Vyresniosios mergaitės jau ėjo į mokyklą, buvo protingos ir darbščios, jų rūpesčiu ir laikėsi namai.
Praėjus keleriems metams, jau gyvendama Kaune, sykį važiavau į Šilalę   pas babūnę. Taip pasitaikė, kad autobuse nuo Tauragės su  Kriaučiuku susėdom greta. Įsišnekom. Su didele meile kalbėjo tėvas apie keturias savo dukteris ir sūnelį, kuris pagaliau išsikapstęs iš visų vaikiškų ligų, bet čia pat guodėsi, kad jis auga išpaikintas ir nesuvaldomas, neklauso ne tik tėvo, bet ir motinos, namai, ką ten namai, visa Zobielija,  esą pilni jo išdaigų, kartais ir gana piktų.
Kriaučiukas nuo dūšios pasakojo, kad paskutiniu metu rimtai svarstąs, ar nereikėtų leisti motinai pagaliau paimti beržinę rykštę, nes kas iš jo išaugs? Kalbėjo ir vis klausiamai žvilgčiojo į mane ar pritariu, o aš tik šypsojaus ir jis atsisveikino pralinksmėjęs, atrodo, pats radęs atsakymą į savo rūpestį.
Nežinau, išpėrė bent sykį tėvai savo padykusį sūnaitėlį ar ne, bet vėliau  atsigirdau, kad išaugo doras žmogus.

0

21

VISA, KAS MANO

Šilalė, Didžioji savaitė prieš Velykas. Kada tai buvo? Kurie tai metai? Na, tie, kai buvau dar vaikas. O gal jau nebe vaikas?
Dažniausiai aš budžiu kuriame nors iš savo stebėjimo postų ant suolelio po babūnės langu, klausydamasi kaip ji siūdama dainuoja lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, estiškai arba ant namo kraigo, prisiglaudusi prie kamino, nuo ten, iš viršaus, geriau matyti kas darosi Zobielijoj. Joks svarbesnis įvykis neprasprūsta pro mano akis ir ausis nepastebėtas ir neišgirstas.
Mama žino, kur manęs ieškoti, pasišaukia, jei ko prireikia, atlikus užduotį vėl sugrįžtu į savo postą. Išgirstu toli, gale Zobielijos, nepiktai suloja šunes. Nutyla. Suloja artimesni. Aš juos visus pažįstu iš balsų. Sprendžiu, kad kažkas svetimas eina link mūsų, bet nepavojingas, gal ir ne visai svetimas, nes šunes loja nepiktai, tik pranešdami.
Netrukus pamatau Anastaziją, lėtai brendančią gatvės viduriu senokai bematyta. Ji laikas nuo laiko pasirodo mūsų ūlyčioj, žiemą ir vasarą vienodai apsirengusi. Pasirodo visada netikėtai ir taip pat netikėtai išnyksta, dažną sykį tik eina praeina gatve, kartais pakviesta užsuka į kuriuos namus pavalgyti, bet neužtrunka, padėkojusi keliasi ir vėl eina savais keliais.
Paskui Anastaziją jau seka keli vaikai, prisijungiu ir aš. Mes jai nieko nesakom, mes ją tik apžiūrinėjam, savo tarpe aptarinėdami, ką naujo pamatėm.
Keista tai žmogysta, kelianti prieštaringus jausmus nuostabą, gailestį, pasišlykštėjimą ir bene tik man vienai pavydą. Taip taip pavydą. Ir ne be pagrindo sakau, kad tik man vienai, nes kai sykį apie tą savo pavydą prasitariau Beniui ir draugams, man buvo pasakyta kvailele tu, kvailele ir pasukiotas pirštas prie smilkinio. O aš iš tiesų pavydėjau jai laisvės, galėjimo eiti kur nori, neturėti namų, pareigų, vasarą nakvoti ten, kur užklupo naktis, blogu oru glaustis kaskart pas kitus žmones, ignoruoti šaltį, lietų, alkį. Pavydėjau, bet supratau, kad niekada neišdrįsčiau taip gyventi ir dėl to save niekinau.
Moteris vieną ant kito buvo susivilkusi daugybę rūbų, žieminių ir vasarinių, visai suplyšusių ir geresnių, matomai paaukotų gailestingų žmonių. Visus tuos rūbus buvo susijuosusi stora virve. Ant galvos ryšėjo daugybę skarelių, todėl galva atrodė kaip šieno kupeta, užtupdyta ant pečių. Nešėsi keletą terbų, kuriose būdavo prikrauta maisto ir visokiausių niekniekių, daugelis visai beverčių ar sulūžusių. Įspūdingiausiai atrodė virvelėms parišti per pečius permesti ar nuo juosmens kabantys visokiausi rakandai puodai, puodeliai, kiauri batai, šepečiai ir didelis senoviškas arbatinis, beje, taip pat kiauras mes ištyrinėjom.
Žmonės norėdavo jai padėti, bet ji dažniausiai atsisakydavo, nė nepadėkojusi nueidavo savais keliais ir tik labai išalkusi sutikdavo užsukti į kuriuos nors namus  pavalgyti ar priimdavo išmaldą.
Ir štai aną Didžiosios Velykų savaitės dieną ji vėl pasirodė mūsų gatvėj, pažliugusiu polaidžio keliu atbridusi iš kaimų. Mums buvo įdomu kas naujo jos aprangoj, kokie dar mūsų nematyti trofėjai kabo ant virvelių, tai ir ėjom greta, garsiai visa tai aptarinėdami, nesirūpindami, kad ji girdi. Ji tarsi nekreipė į mus dėmesio, gailiai, romiai šypsojosi, mums dėl tos šypsenos darėsi nejauku, susigėdom, liovėmės kalbėję.
Ciocė Jadzė, Beniaus mama, apimta Didžiosios savaitės gerumo, sumanė Anastazija pasirūpinti, mano mama pritarė, bet ne iš religinių paskatų, veikiau norėdama pasidaryti pramogą, paįvairinti pilką kasdienybę. Juodvi prikalbino moteriškę užeiti į mūsų namus, užkaitino vandens ir, pažadinusios jau spėjusią užmigti šiltos virtuvės kertelėj, pasiūlė nusimaudyti. Sutiko!
Mūsų mamos norėjo padėti moteriškei nusirengti, bet ji nesidavė, viskas turėjo būti daroma tik jai žnoma eilės tvarka. Ji vikriai atrišinėjo daiktus, ryšulėlius, terbeles, nusivilkinėjo rūbus viską tvarkingai dėdama eilute ant virtuvės grindų, kol jos beveik visos buvo padengtos daiktais. Kai nusivilko paskutines drapanėles iš jos liko tik menkutė moterėlė, gal greičiau paauglė mergaitė su ilgais, net užsirietusiais, seniai žirklių neregėjusiais nagais ir kaltūnu plaukų ant galvos.
Ar žinot, kas tai yra kaltūnas? Ir nesukit į šoną savo jautrių nosyčių tai buvo taip neseniai, vos prieš pusšimtį metų, o istorija turi tokį keistą įprotį kartotis.
Mamos nukarpė kaltūną, sumetė į ugnį su visais gyviais, tada tepė galvą žibalu, skubiai rišo ją skudurais, o prilindus į juos utėlių, degino su visais skudurais ir vėl tepė. Pasakui maudė, babūnė surinko švarių baltinių iš savo neišsenkančio kuparo, aprengė, sočiai pamaitino. Miegoti paguldė šilčiausioj vietoj babūnės kambary prie mūriuko. Savo turtą moterėlė susirikiavo po lova.
Kokios išdidžios buvo mūsų mamos, tokį gerą darbą padariusios!
O rytą Anastazijos nebebuvo! Ji naktį, tamsoj, vėl eilės tvarka apsivilko visus savo drabužius, susiraišiojo ryšulėlius,  terbeles, susikabino visus rakandus ir atsikabinusi durų kobinį patyliukais išėjo. Niekas iš namiškių nepajuto, neskambtelėjo joks metalinis daiktelis.
Lauke aušo darganotas rytas, krito šlapdriba, blaškėsi vėjas. Aš stovėjau prie lango įrėmusi kaktą į šaltą stiklą ir svarsčiau kodėl ji išėjo? Kodėl kviečiama nesutiko praleisti Velykas mūsų šiltuose namuose, nueiti į bažnyčią, kuri čia pat? Kur ji nuėjo, kur vakare išsidžiovins batus? Buvo iki skausmo jos gaila, bet vis tiek pavydėjau drąsos taip elgtis.
Po daugelio metų, kai mokiausi medicinos, sužinojau, kad tai yra psichikos sutrikimas, turintis savo apibrėžtą simptomatiką ir lotynišką pavadinimą.
Kodėl dabar apie tai rašau? Todėl, kad bevarstant atminties karoliukus netikėtai šovė į galvą mintis ir aš sergu ta liga, ir aš viską, kas mano su savim nešuosi visą savo ir ne vien savo praeitį, drauge gyvenusių ir jau išėjusių kartų atminimą, tautos istoriją, nešuosi išgyventus jausmus, viltis ir svajones, išsipildymus ir nusivylimus, apgaules ir klaidas, išdavystes, nepelnytai dideles likimo dovanas ir niekieno taip ir neatsakytus būties klausimus.
Kai prireikia į kurią terbą įtalpinti dar vieną patirtį ar prie diržo pakabinti dar kokį bevertį rakandą, žmonėms bevertį, o man tokį brangų, kad negaliu nesinešti su savimi, vis dažniau pajuntu, kaip slegia visas tas kalnas, kaip vis dažniau kyla pagunda pasukti į šalikelę, prisėsti ant pilko, dulkino pakelės akmens ir nebeatsikelti.
Kai vaikai, o ir ne vien jie, man girdint atvirai aptarinėja mano keistenybes, klaidas ir nuopuolius ar nepelnytai giria, aš nepykstu tik gailiai, romiai šypsausi ir man atrodo, kad tik ta šypsena kartais ir besulaiko, kad nemestų akmeniu.
Man niekas negali padėti, aš niekur negaliu apsistoti ilgam ir iš svetingiausių namų išsiveda nenumaldomas kelio šauksmas.
O laisvė, ta, kurios andai taip pavydėjau Anastazijai?
Taip, laisvė. Žinoma, aš ją turiu laisvę numirti gyvenimo šalikelėj po žvaigždėtu iliuzijų dangum.
Visa, kas mano, su savim nešuosi.

0

22

VIŠTA

Nuo Kastutės namų greta kapų ir dar toli už jų tęsėsi ariamos žemės plotai iki pat pušyno. Tuos laukus išdalino rėželiais po 15 arų šeimai, po 7 arus vienišiems žmonėms, bet davatkoms ir tų 7 arų kartais neduodavo veltėdės, tegu bažnyčia pasirūpina. Tuose aruose visi sodindavo bulves, grūdinių niekas nesėdavo. Kartais moteriškės padaigstydavo kelias vagas burokų kiaulėms ar eilutę cukrinių runkelių sirupui išsivirti, cukraus tai trūkdavo.
Vienas nuostabus atsiminimas iš tų vaikystės dienų karštą vasaros dieną stoviu prie Kastutės namų, laukiu kol ji persirengs, nes ruošiamės eiti į miestą ir matau tą didžiulį bulvių lauką, sužydusį baltais ir violetiniais žiedais, o virš to lauko,  virš to bulvių žydėjimo, virpa oras, toli toli, kaip per rūką, tamsoja pušynas. Parodžiau Kastutei, o ši:
Nu ir kas?
Tikrai nu ir kas? O aš štai atsimenu visą gyvenimą, man vasara tai karštą dieną virpantis oras virš bulvių žydėjimo.
Tik mano mama po kelerių metų sumanė įsėti į tuos arus  žiemkenčių kviečių, nes be jokios sėjomainos auginant bulves, jos prastai bederėdavo. Tai buvo stebėjimosi visai Zobielijai! Tas mūsų sklypelis tuomet buvo netoli Jonikų sodybos, jau už kapų. Man ta sodyba buvo labai svarbi. Ir ne todėl, kad ten gyveno draugė Reda, o dėl jos sesers, Reginos, kuri buvo vyresnė už mane gerais šešeriais metais, bet mielai su manim draugaudavo, nudžiugdavo susitikusi, kalbindavo ir atsakinėdavo į visus klausimus. Nesunku nupirkti vienišą vaiką - prisirišau kaip šunelis.
Sykį Regina padovanojo man storą knygą, nežinia kokiais keliais patekusią jai į rankas monografiją apie Salomėjos Nėries kūrybą. Sako, jei tą knygą perskaitysi ir ką nors suprasi, gal ir išsipildys tavo svajonė ji juokdavosi iki ašarų, kai paklausta, kuo noriu būti, aš nemirktelėjusi atsakydavau poetė. Tas juokas manęs nežeisdavo su meile. Tą monografiją aš perskaičiau, kai ką supratau, bet štai poete netapau, bet vis tiek dėkinga Reginai, kad atvedė į protą paklausta lioviausi taip atsakinėti. Ne tau, Martynai, žydras dangus.
Kai javai pradėjo bręsti, Jonikų vištos ėmė kulti mūsų kviečius, šnarėdavo visas dirvos galas, kai ten išradingai triūsdavo rudos, raibos, kanapėtos, kuoduotos, pentinuotos vištelės pasišokėja, nusilaužia varpą ir kulia daužydamos į žemę snapu. Mudvi su mama labai pergyvenom pamačiusios. Nieko mamai nesakiusi sumaniau gelbėti derlių nuėjau pas Jonikas kai visa šeima buvo kieme ir paprašiau neleisti vištų į mūsų kviečius. Iš manęs imta šaipytis, tai supykusi pasakiau, kad areštuosiu jų vištas ir norėdami atgauti turės išsipirkti. Tai bent kvatojo! Baisiausia buvo, kad  kieme buvo ir mano dievaitė Regina, bet nei žodeliu manęs neužtarė.
Parėjau namo verkdama. Kitą dieną, vis dar turėdama vilties, kad vištų nebepaleido, nuėjau pažiūrėti kviečių visos vištelės ramiai sau puotavo. Kas man beliko? Ėmiausi vykdyti savo keršto planą gaudyti vištas. Bet ką tu pagausi vištą laukuose, šiaip ne taip nutvėriau vieną seną, nutukusią žioplę ir išsinešiau namo. Diena karšta, višta sunki, o dar rūpestis spaudžia kur ją parnešus dėti?
Sugalvojau už tvarto, avietyne, užtvėriau aptvarėlį, ten niekas nepamatys, maniau, ilgai juk nebus, ateis rytoj kas nors iš Jonikų, atsiprašys supratę savo klaidą, išsineš ir daugiau nebeleis vištų į kviečius. Tik bėda kitą rytą vištos neberadau, gal pabėgo, gal koks šuo sudraskė. Su siaubu galvojau, naktim nemiegojau iš kur gausiu vištą atiduoti, kai ateis išpirkti?
Dienos eina, o vištos nėra, bet ir savininkai neateina. Jau ir kviečius nupjovė, nuvežė kažkur prie kuliamosios, nukūlė, grūdus ant aukšto supylėm, jau ir pirmuosius pyragus išsikepėm, o vištos nė padujų. Pagaliau užmačiau ją už Terleckienės daržingalio bemoklinėjančią, sugavau, įmurdžiau į krepšį, aprišau skara ir, sulaukusi pavakarės, nunešiau ir paleidau Jonikų užtvarty.
Kai po kelių dešimtmečių sutikau Reginą ir jai papasakojau vištos epopėją, ji nebesijuokė nemaniusi, kad aš taip giliai paimsiu į širdį. O aš juk rūpestėliu, svieto neganda buvau nuo mažų dienų vadinama, į širdį ėmiau viską, giliai. Iki dabar.
Tą nuotykį beprimena Reginai rašytas eilėraštis:

Buvai likimo dovana
Žalioj vaikystės šventėj,
Buvai man siela artima,
Pagelbėjus gyventi.

Sekiau su meile iš toli,
Kaip deivę ant altoriaus,
Kurią sukūriau aš pati,
Neklausus, ar tu nori.

Tikėjau, bet deja deja,
Miražas išsisklaidė
Ir vėl, ir vėl nesuprasta
Gyvenimo pagairėj.

Tiek daug teisėjų sutikau
Ir tiek mažai draugų
Kodėl mylėti negali
Tokios, kokia esu?

O ne, aš ne teisėja tau,
Bet pasakyt valia
Lig netekties ilgai ėjau,
Vėl patikėt nebėr kada.

0

23

ČIUPTUKAI

Mano vaikystę, o iš jos ir tolesnį gyvenimą ženklina keletas knygų, įvairiais keliais patekusių man į rankas, padariusių savo juodą ar baltą darbą ir likusių many, kaip mano pačios sielos dalelė.
Skaityti pradėjau anksti, šeštaisiais gyvenimo metais kai sesė Giedrytė išėjo į mokyklą, ji viską, ką išmokdavo pati, perduodavo ir man. Kol ji ruošdavo pamokas, man vienai būdavo nuobodu ir aš jai trukdydavau, įkyrėdavau, todėl ji man duodavo užduotis ką  nors perskaityti, parašyti ar nurašydavo eilutes iš aritmetikos uždavinyno išspręsti. Aš tas užduotis mielai atlikinėdavau, o ji pykdavo, jei pabaigdavau per greit.
Mama viso to nežinojo ir labai nustebo, kai sykį, jau Šilalėj, jos draugės paklausė, ko aš taip ilgai spoksau į Tiesą, juk ten net paveikliukų nėra, o aš paprašyta laisvai paskaičiau straipsnelį. Daug ko nežinojo mama, gyvendama savo nuoskaudų, tėvo išdavystės pasaulyje, sunkiai kapstydamasi žiaurioj, neteisingoj pokario kasdienybėj, žvelgdama nieko nematančiu žvilgsniu kažkur į tolį virš mano galvos.
Skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas ciocės Jadzės sukauptą šventųjų gyvenimų bibliotekėlę, Kristaus sekimą ir Evangelijos komentarus, Lurdo ir Pranciškonų pasaulio komplektus, bet ir Tiesą, Lietuvos pionierių. Didelį įspūdį padarė ciocės Jadzės vakarais skaitoma Homero Odisėja, vis paaiškinant, pakomentuojant.
Perkant deficitines prekes, tada būdavo privaloma pirkti ir nepaklausių knygų taip į mūsų namus pakliuvo knygelė apie Pavliką Morozovą, kurią aš per gyvenimą skaičiau daugybę kartų, bet ir šiandien man mįslė kas teisus, kai iš vaiko pareikalaujama išspręsti jo tėvų ir gyvenamojo meto konfliktą, kurio nepajėgūs išspręsti patys tėvai ir už klaidą (o kas nusprendė,  kad tai klaida?) vaikui tenka užmokėti gyvybe. Kas būtų buvę, jei vaikas būtų pasirinkęs kitaip? Į tą klausimą neradau atsakymo vaikystėj, nerandu ir dabar. O dar tas sugretinimas vaiko kraujo lašų ir spanguolių ant tundros samanų. Verkdavau.
Koks aktualus tas klausimas buvo pokario Lietuvoj!
O paskui atradau lobį ant namo po spaliais suslėptą dalį tėvo bibliotekos. Mažą dalį, bet man pakankamai didelę. Pagrindinė  bibliotekos dalis liko Vilniuj. Kai tėvelį areštavo, jo butą užplombavo, bet seneliai kažkaip įsigudrino atgauti ir tėvelio knygas tuo pretekstu, kad tai yra dalis VU biblotekos, slapstytos mūsų bute vokiečių okupacijos metais. Tėvelis apie tai niekada nepasakojo, užsiskaičiau kažkokioj knygoj ir apie knygas, ir kad leisdavo naudotis savo rašomaja mašinėlė nelegaliems raštams spausdinti. Juozo Urbšio, Tomonio vyresniojo atsiminimuose?
Aš tas knygas ten pat, ant aukšto ir skaitydavau, gulėdama ant spalių prie palėpės langelio, ypač lietingom dienom. Apie tai žinojo tik davatkos, nuomojusios mūsų salkas, bet niekam neišdavė. Aš išsikapstydavau iš spalių po vieną knygą, o išeidama užkasdavau toj pačioj vietoj.
Ten buvo beveik viskas, kas buvo lietuvių autorių išleista tarpukary,  nemažai Vakarų Europos autorių knygų, kai kas rusų klasikų. Jei atmintis neapgauna ir Hitlerio Main kampf tokia didoko formato knyga, išspausdinta ant prasto popieriaus. Joje aš nieko nesupratau.
Daugelis knygų buvo tikrai ne pagal mano metus, bet aš atkakliai jas skaičiau ne po vieną kartą, pasakui dar ir dar kartą jau suaugusi, vis atrasdama naujas prasmes.
Mama pagaliau užkropė mane, skaitančią Kurtizanių spindesį ir skurdą, pasibaisėjo, siekė atimti. Aš nuraminau neverta, aš ją skaitau jau ketvirtą kartą.
Po mamos revizijos, nemažai knygų dingo, o likusias parsinešėm namo, jau buvo praėję keletas metų po karo. Aš dėl to dingimo nebepergyvenau, jau buvau atradusi taką į biblioteką.
Visa tai niekai, palyginus su dviem vokiečių pedagogo v. Fiorsterio knygom, visada gulėjusiom ant spintelės šalia mamos lovos. Jos temdė visą mano vaikystę ir paauglystę, o kartu nejučia įsigėrė į kraują ir tapo savastim.
Viena iš jų, didesnė ir storesnė, vadinosi Jaunuomenės auklėjimas, bet ji mamai ne taip labai tepatiko, o mažesniosios, kaip ne keista, pavadinimo neatsimenu. Abiejų vertėja, jei neapsirinku, buvo Šatrijos Ragana.
Kiek save atsimenu, tiek atsimenu ir mamą, man skaitančią Fiorsterį neįtikimiausiose vietose, netinkamiausiu metu. Išeidavom uogauti su kaimynėm ir būreliu vaikų, vos susėdam pietauti, o mamos rankose jau Fiorsterio knyga, prasideda garsinis skaitymas. Kaimynės pradžioj dar domėjosi, vėliau klausydavosi iš mandagumo, tik nenorėdamos užgauti mamos, paskui jau paprasčiausiai paėjėdavo toliau, kad galėtų ramiai pasikalbėti ar patylėti miške. Tada mama skaitydavo man vienai, o aš negalėdavau, kaip kaimynės, atsikelti ir nueiti sau. Su pavydu žiūrėdavau į linksmai sau klegančius, žaidžiančius vaikus, o man nevalia Fiorsteris.
Tas pats prie upės išvaro iš vandens pasišildyti saulėj ir Fiorsteris. Tas pats ir vakare, atsigulus miegoti. Ir vis su moralais, su pabambėjimais kokia aš buka, kad nesidomiu, kai čia tokia išmintis surašyta. Štai, klausykis ir trukt už vadžių vėl iš pradžių.
Su laiku aš tą mažesniąją knygą visutėlę mokėjau mintinai. Perskaito, būdavo, mama pasirinkto straipsnelio pavadinimą, ima skaityti tekstą, o aš kartu sakau mintinai. Mama supykdavo, gal net ne tiek supykdavo, kiek susikrimsdavo, net gaila jos pasidarydavo, bet tam kartui nuo skaitymo išsivaduodavau.
Negaliu sakyti, kad knyga man nepatiko ar nedomino, ten iš tiesų buvo daug išminties ir viskas taip gražiai, suprantamai parašyta, bet siutindavo tas nuolatinis kartojimas to paties.
Štai pasakojimas apie skulptorių, kalusį bėgančių vienuolių skulptūras Paryžiaus Dievo Motinos katedrai jos esančios padarytos tobulai ir, nors yra matomos tik iš vienos pusės, vienodai kruopščiai išbaigtos iš visų pusių. Moralas viską gyvenime reikia daryti tobulai, nesvarbu, mato kas ar nemato, tiek materialioj kasdienybėj, tiek dvasiniam gyvenime.
Kai dukra Alina pasikvietė mane savaitei į Paryžių, kaip apsvaigusi vakščiojau po katedros vidų, dairiausi, ar nepamatysiu kur palubėj Kvazimodo, užsikorėm prie varpo, apėjom pastatą iš visų pusių ir užvertusios galvas grožėjomės skulptūrom ant stogo rodos taip ir mačiau, kad jos tikrai tobulos - iš visų pusių.
Man ypač patiko straipsnelis apie čiuptukus kaip reikia suprasti, pajausti kito žmogaus būseną, jausmus, ypač skausmą ir tai ne tada, kai žmogus apie tai atvirai prabyla, o pastebėti pačiam, t. y. turėti čiuptukus.
Keista, kad visą tai, kas buvo rašoma Fiorsterio knygoj, mama taikydavo visiems aplinkiniams, bet netaikydavo sau.
Sykį, kai tie skaitymai mirtinai įkyrėjo, aš nepastebėta paėmiau Fiorsterio knygą, aplenkiau ją laikraščiu, kad mama neatpažintų ir kviečiu ją paklausyk, kaip čia išmintingai rašoma, kaip viskas tinka  man, o ir tau... Ir ėmiau skaityti straipsnelį apie čiuptukus. Mama pradžioj susidomėjusi klausėsi, kol suprato, kad aš iš jos šaipausi, o tada jau tik greitos kojos beišgelbėjo mano ausis nuo nusukimo, o gal ir kailio pėrimo. Ilgai  po to dar mama pranašavo man liūdną pabaigą kaip galima taip negerbti motinos?
Ne kartą bandžiau kalbėti su mama geruoju nejaugi jos čiuptukai jai nepasako, kad ji visiems įkyri su tuo savo Fiorsteriu, kad iš jos šaipomasi? Nepadėjo.
Istorija baigėsi netikėtai pusbrolis Benitas pavogė abi mamos brangenybes ir kažkur pradangino. Sakėsi sudeginęs.
Mamai tai buvo didžiulė trauma, lyg būtų miręs kas iš artimųjų. Ji pritilo, ilgam užsisklendė ir mudviem su Benium buvo jos nuoširdžiai gaila.
Ne sykį pagalvoju, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei vaikystėj nebūčiau mintinai išmokusi straipsnelio apie čiuptukus? Ačiū, Mama.

0

24

DUONA

Kai rajonuose panaikino MTS (mašinų traktorių stotis), kurios direktoriumi Šilalėj buvo mano dėdė Juozas, jam buvo pasiūlyta dirbti ŽŪ ministerijoj, kuri tuo metu buvo Kaune ir  visa jų šeima išsikėlė į Kauną. Mano mama, iki tol dirbusi MTS buhaltere, eilinį kartą liko be darbo Mūsų namuose  apsigyveno mergaitė nuomininkė Aldutė, kaip jauna specialistė atvažiavusi dirbti Rajkoopsąjungoj prekių žinove. Ji pasiūlė mamai važiuoti į Kauną, į pardavėjų kursus.
Grįžusiai iš kursų mamai buvo pasiūlyta išleisti atostogų Duonos Pardavėją, daugybę metų, nuo pat pokario, dirbusį duonos parduotuvėj be atostogų. Tenestebina, kad parašyta didžiąja raide pokario miesteliuose tai būta svarbios asmenybės, o pavardžių minėti nenoriu. Jį pažinojo visi, prie duonos parduotuvės kasdien virdavo gyvenimas, nuo išnaktų. Dar duona nebūdavo pašauta į krosnį, o jau žmonės lūkuriodavo prie parduotuvės, vis kam nors paėjėjant iki Tauragės kryžkelės pažiūrėti, ar dar neatsidarė kepyklos vartai, ar neišlinguoja arklioko tempiamas vežimas, kurio fanerinėj būdoj sukrauta duona, lėtai, lėtai, taip nesulaukiamai lėtai, kad duonos kvapas pirma jo pasiekia eilę nemigusių žmonelių, tarp kurių nemaža dalis būdavo vaikai.
Mus išsiųsdavo prie duonos vos ne nuo pusiaunakčio, o tuo metu, kai ją jau gali atvežti, ateidavo mamos, kad mūsų nesumindytų, kai eilė sujuda, subanguoja, spraudžiasi link durų atveža, atveža duoną! Eilėj dažniausiai stovėdavom basi, bet atsinešdavom dėdės Juozo senus batus, į juos įsistodavom prasidėjus šurmuliui, kad nenumindytų basų kojų. Atėjusios mamos mūsų namo neišleisdavo duonos duodavo pagal galvų skaičių.
Sustodavo vežimaitis prie durų, iš talkon pasisiūliusių vyrų Duonos Pardavėjas atsirinkdavo keletą sunešti padėklams, o pats storas, diktas, raudonu veidu tik komanduodavo kur kuriuos krauti, susiskaičiuodavo, patikrindavo, ar sutinka su popieriais; talkininkai  nusipirkdavo be eilės.
Ir prasidėdavo prekyba mesteli Pardavėjas kvadratinį kepalėlį ant svarstyklių, tuo pačiu judesiu jį, dar nė nespėjus svarstyklių rodyklei sustoti, nugriebia, deda ant prekystalio, sako kainą, putlia ranka kaip dešrelėm išsipūtusiais, plaukais apžėlusiais pirštais ima pinigus, atiduoda kelias kapeikas grąžos kitas, kitas, kitas. Dirba Pardavėjas nušilęs, nė vieno bereikalingo judesio, dar ir apšaukia, jei kas užsižiopso, ir juokelį suskelia, ir, kaip nekeista, grąžą teisingai atiduoda visų nuotaika pasitaiso, grūstis mažėja, bet mažėja ir duonos lentynose. Paskui darosi aišku, kad visiems tikrai neužteks vėl šurmulys, nepasitenkinimas.
Pagaliau Pardavėjas lieka vienas ištuštėjusioj parduotuvėj, užsirakina duris, pašluoja grindis, sėdasi skaičiuoti pinigus ir, įsikišęs jų pundą į vidinę švarko kišenę, patraukia į banką, o iš ten į naujutėlius, sakais kvepiančius namus pas žmoną ir vaikus atlikęs žygdarbį, nusipelnęs poilsio. Vaikų kažkodėl nebeatsimenu gal kad buvo mažesni už mane, tokie vienodi skustagalviai berniūkščiai, gal kad tolokai gyveno? Ir žmonos nebeatsimenu, matyt šalia impozantiškos vyro stovylos buvo nepastebima.
Sunkiai, pasiaukojamai dirbo pokario Duonos Pardavėjas, pavargo, nusipelnė atostogų. Štai jį pavaduoti ir pasiūlė iš kursų grįžusiai mano mamai.
Beje, duona tuoj po karo būdavo vienintelės rūšies pilkai ruda, šlapia, suspaudus kepaliuką ne kas ir likdavo, dar, rodos, ir sultys galėtų išsisunkti. Vėliau atsirado ir balta duona, geresnė, bet ir brangesnė. Tą juodąją Benius kugeliu vadindavo. Kartą einam mudu su juo iš parduotuvės, po pažastim pasispraudę dėdės Juozo batus, nešamės po kepaliuką to kugelio kvepia, o mes alkani, nemigę tai ir ėmėm laupyti po kąsnelį, po kąsnelį, po plutelę. Staiga Benius įsiuto štai imsiu ir suvalgysiu visą, kas man ką padarys, nors kartą prisikirsiu kiek noriu. Pavalgė, pavalgė ir liovėsi susigėdo.
Vėliau į duoninę pradėjo atvežti kruopų, cukraus, makaronų, saldainių. Kai atveždavo, tą pačią dieną ir išprekiaudavo, likdavo tik brangiųjų saldainių Raudonoji aguona ar Karakum, jų nebeišpirkdavo, nes žmonės neturėdavo pinigų. Prekių atvežimo diena būdavo kažkaip sužinoma, susirinkdavo minia žmonių. Pardavėjas būdavo visagalis ponas tarp viso to gero.
Stovi akyse vaizdas, kaip Pardavėjas erzina Magdutės babūnę.
Bjaurus jos charakteris buvo visiems žinomas, pykosi su visais. Jos šaižus, isteriškas balsas dažną dieną aidėdavo Zobielijoj, bet niekas nebesidomėdavo, dėl ko ir su kuo šį kartą senoji suvedinėja sąskaitas buvo tapusi landšafto dalimi. Ne išimtis būdavo net pareigūnai - atėjusius kokiu reikalu, nesivaržydavo apšaukti, o tai ir lazda užsimoti. Visi jos privengdavo.
Kartą Magdutė, babūnės pakalbinta, kažką suburbėjo atžagariai. Senoji ėmė šaukti, kad tėvai jos neauklėja, išaugins stačiokę. Magdutė, nebūtų anūkė, irgi nepėsčia, atkirto dar pikčiau. Tokio įžeidimo babūnė negalėjo pakęsti, puolė Magdutę su lazda, ši vos sveiką kailį išnešė ir dar ilgai turėdavo jos saugotis kur už kampo betykančios, besitaikančios peršnioti lazda. Ypač pavojingas buvo didelis, tamsus namų koridorius, kurį nori nenori tekdavo pereiti išeinant iš abiejų namo galų, o juk antruos galuos babūnė ir gyveno. Tiesą sakant, niekada taip ir neuždaužė gal tik gąsdindavo?
Dar ilgai su ja man asocijuodavosi žodis ragana sena, kaulėta, susimetusi į kuprą, iš po skarelės išsidraikiusiais žilais plaukais, su lazda rankoj ne tiek pasiremti, kiek bet kada pasiruošusi ką nors prikulti ir tas spiegiantis balsas. Ypač žavėdavo išradingi keiksmažodžiai   vien lietuviški. Gaila, nebepakartočiau.
Taigi, pagreibia, būdavo, Duonos Pardavėjas iš dėžės saują gerųjų saldainių ir liepia senajai spėti pora ar lyčna. Jei atspėja, atiduoda veltui, jei ne pasveria ir reikalauja užmokėti, o saldainių neduoda. Na ir siautėdavo moteriškė, jei neatspėdavo, na ir keikdavosi, o žmonėms juokas, pramoga laukiant atvežant prekių.  Nesiliaudavo, jei ir atiduodavo apmokėtus saldainius kam sugundė spėti, nenorint išprovokavo pirkti tokius brangius. Prisižadėdavo senoji niekada niekada daugiau nebespėlioti, bet vėl ir vėl neatsispirdavo pagundai.
Taigi, perėmė mama iš Pardavėjo beveik tuščią parduotuvę, raikoopsąjungos buhalterijoj gavo abiejų duonos rūšių įkainius, kad nereikėtų kiekvieną kartą skaičiuoti, nusibraižė dailią lentelę, kiek sveriantis kepaliukas kiek kainuoja, atskirai juodai ir baltai duonai ir išėjo iš pat ankstyvo ryto į darbą. Ir aš  išėjau padėsiu,  bent kepaliukus padavinėsiu.
Pasvėrė mama pirmą kepaliuką, pažiūrėjo į lentelę ir nieko nesupranta kaina  vos ne perpus mažesnė, negu imdavo Pardavėjas. Ima kitą kepaliuką tas pats. Įstūmė mane į sandėlį, uždarė  duris, kad žmonės negirdėtų ir tariamės, ką daryti. Nusprendėm imti iš lubų, maždaug per vidurį tarp tikrosios ir Pardavėjo imtos kainos. Taip ir padarėm. Išpardavėm duoną, susiskaičiavom pinigėlius, susitikrinom su sąskaitom atlieka tų pinigėlių, ir nemažai. Kainos keisti nedrįsom, nei didinti, nei mažinti. Ir nuėjo, nuvilnijo per Šilalę gandas sės naujoji pardavėja į kalėjimą, nemoka skaičiuoti, pusvelčiui duoną dalija, trūkumas garantuotas. Sės. Bet nesėdo. Mama kasdien vedė tikslią apskaitą, sėkmingai išpardavė cukrų, miltus ir kitas prekes ir sau pasiliko, ir trūkumo nebuvo, tik raikoopsąjunga liko labai nepatenkinta, kad mama jai neužmokėjo duoklės, kaip, pasirodo, buvę įprasta, bet mūsų nuomininkė mergaitė nuramino, kad mama prekiavusi tikra kaina, todėl nei pati pelnėsi, nei turėjusi iš ko valdžiai duoti.
Pardavėjas po atostogų grįžo piktas, nelaimingas kvaile tu, kvaile, nei pati pasinaudojai, tokią progą turėdama, nei man dabar kainą bepakelti, teko ir jam sumažinti apetitą.
Iki kitos vasaros mama dirbo mokyklos bufete, bet nesiliovė nesutarimai su raikoopsąjungos valdžia, atvirai buvo reikalaujama duoklės jei ne, negausi geresnių prekių, nevykdysi plano. Mama prekybininkės karjeros atsisakė negaliu vogti nuo vaikų. Rudenį išvažiavom gyventi į Kauną.
Netrukus duonos nustojo trūkę, pagerėjo jos kokybė, atsirado vadinama padinė duona įprastiniai kepaliukai. Dar po kelerių metų ta pigia, vadinama formine, duona kaimiečiai įsigudrino šerti gyvulius, pirkdavo maišais kaip greit žmonės pamiršta išgyventą badą, nepriteklius. Sykį pabandžiau sugėdinti savo kaimo moteriškes ganykloj metančias karvėms gabalus duonos tiesiog ant žemės kurį suėda, kurį sumindo. O kodėl neduoti, jei taip pigu ir patogu?
Sakau pasauly vaikai miršta badu. Nuskambėjęs juokas ir dabar žeidžia o kaip mes tiem vaikam nunešim?
Jau nepriklausomybės metais kelios mano kaimo meteriškės, susiėjusios kryžkelėj, plepėjom apie šį bei tą. Paklausiau, ar bešeria gyvulius duona? Ir vėl pasižiūrėjo į mane kaip į kvailelę kaip galima, gyvus pinigus? O ir šerti nebėra ką, beveik niekas nelaiko gyvulių, neapsimoka.

0

25

KASDIENYBĖ

Nebus šiame skyrely vientiso siužeto, už širdies griebiančių nutikimų, tik ramus, tylus pasakojimas apie pokario kasdienybę jau nutolusią, nebežeidžiančią, jau einančią užmarštin. Tegul ji išlieka.
Taigi, grįžusios iš Bukiškių mudvi su mama įsikūrėm gyventi Šilalėj. Ilgam. Neribotam laikui. Niekas nebežadėjo permainų karas pasibaigė, likom po rusu, kad ir su kokia viltim ciocė Jadzė laukdavo SNO generalinių asamblėjų sesijų, joms vykstant kruopščiai skaitydavo Tiesą kiekvieną eilutę ir tarp eilučių ieškodama bent užuominos, kad grįžtama prie Pabaltijo klausimo, nieko guodžiančio taip ir nesurasdavo, pasauliui mes neberūpėjom. O gyventi reikėjo. Ir tėvelis nuteistas dešimčiai metų, ir apie jokias amnestijas niekas nekalba.
Senoji babūnės trobelė, stovėjusi kampe prie keliuko nuo šventoriaus ir akmenim grįstos gatvelės į kapus, jau buvo visai bebaigianti suzmegti, todėl Polė, vyriausia dukra, prieš išvažiuodama į Ameriką nupirko gretimą žemės sklypą už upelio ir pastatė naują namą, kad babūnė turėtų kur gyventi, jei senoji trobelė sugriūtų, o kol kas jame gyvenom mudvi su mama ir ciocės Jadzės šeima.
Kai grįžom iš Bukiškių, babūnė vėl apsigyveno savo senoj trobelėj. Kitam jos gale šeimininkavo nuomininkai: mažutis, judrus, skardžiabalsis tėvas, valdinga, isterikė motina, dvi suaugusios dukros ir mudviejų su Benium metų sūnus Stasiukas. Vieną naktį juos visus išvežė į Sibirą. Ryte radom babūnę vieną sėdinčią ant slenksčio, bet ji nieko nepasakojo, tik vis kartojo:
Buvo baisu...
Mudu su Benium labai gailėjom savo draugo Stasiuko. Kiek žinau, visi, išskyrus tėvą, iš Sibiro grįžo, seserys liko netekėjusios, Stasiukas tapo gydytoju, o mama pagijo nuo isterijos.
  Mano atminime senasis namas buvo jau visai prastas, išsipūtusiom sienom, lyg  pritūpusi sena boba. Tą namą senelis buvo paveldėjęs iš savo tetos prieš pat Pirmąjį karą. Galimai tai buvo senelio gimtieji namai.
Prie abiejų namų buvo gėlynai. Babūnė labai mylėjo gėles ji keldavosi labai anksti, apeidavo, apžiūrėdavo daržus, gėlynus, pataisinėdavo, ką reikia ar tiesiog pasėdėdavo daržely. Ravėti, gricuoti takus dukterų, anūkų darbas. Kai iš namų išėjo visi aštuoni vaikai, babūnė, juos lankydama miestuose, visur domėdavosi darželiais, pamačiusi įdomesnį augalą prašydavo sėklų, daigų; iš jokios kelionės negrįždavo tuščiom. Ir vaikai, žinodami jos pomėgį, veždavo dovanų gėles, todėl mūsų  darželiuose buvo įdomių augalų. Ir babūnė kasmet išdalindavo daug sėklų, o kas keleri metai būdavo pagrindinis gėlynų tvarkymas, kai būdavo iškasami visų daugiamečių gėlių kerai, svogūnėliai, įsišakniję specialiai prilenktų krūmų sodinukai. Visa tai būdavo rūšiuojama, skaidoma. Daržely iš naujo formuodavo klombas, prinešdavo puvinio ir apgalvota, aptarta tvarka atgal susodindavo gėles. Likusius sodinukus, svogūnėlius išsinešiodavo iš anksto užsiprašę šilališkiai.
Niekur daugiau nesutikau tokių gražių, vešlių baltų karališkųjų lelijų joms būdavo skiriama geriausia vieta. Buvo kelių rūšių flioksų, man ypač patikdavo raudoni baltais vidurėliais.
Vieną pavasarį babūnė iš kažkur gavo jurginų gumbų, pasodino juos abipus įėjimo į verandą tai buvo žydėjimas! O rudenį, po darganotos nakties, jurginų vietoj bebuvo tuščios duobės. Pagal pėdsakus suradom vietą kapuose, kur vagys nupjaustė stiebus, nupurtė žemes ir gaudyk vėją laukuose. Babūnė klūpėjo prie tų žemių ir verkė kad bent vienas gumbelis būtų atlūžęs, būčiau vėl įsiveisusi. Nedaug sykių per gyvenimą teko pamatyti babūnę verkiančią.
  Keliose vietose sodyboj augo korinkos (medlievos) jų uogos noksta ne vienu metu, tai mums, vaikams, būdavo kasdienis džiaugsmas nuvalgyti prinokusias, o kadangi aš dažniausiai atsikeldavau pirma, tai ir nuvalgydavau.
Išvežus į Sibirą nuomininkų šeimą, babūnė  senąjam name dar kurį laiką gyveno viena, kol sykį po audringos nakties, kai žaibavo, trankėsi perkūnas ir siautėjo vėjas, prašvitus ciocė Jadzė pažvelgė pro langą kažkas ne taip taigi pro medžius nebesimato babūnės namo stogo. Visi puolėm bėgti ar babūnei kas neatsitiko? Ne. Ji bevaikštinėjanti apie namą kaip čia reikės suremontuoti? O namas toks kaip grybas stogas išsiskleidė ir apgaubė jį visą.
Dar kurį laiką namas taip ir stovėjo toks susmegęs, paskui pradėjom jį ardyti malkoms. Kaminas išliko nenugriuvęs atsimenu kažkurias šventes, kai čia pat pjaustėm sienojus ir jais kūrenom duonkepę krosnį šventiniams kepiniams, kaip buvo įprasta savo ir kaimynų. Keistai atrodė kaminas ir krosnis be namo. Vėliau beliko tik pamatai ir akmenim mūrytas rūsys, kuriame, padarius stogelį, dar keletą metų laikydavom bulves, daržoves, nes naujajam name rūsys buvo negilus, arti gruntiniai vandenys.
Prie senojo namo buvo didelis sodas, dar gana jaunas, įveistas pačios babūnės, ji pati skiepijo visas obelėles. Dar ir dabar tarsi matau jas visas. Alyvinė obelis augo daugiakamienė, matyt jaunai buvo nulaužta viršūnė. Į ją įlipti būdavo lengva, bet ilgai nepabūsi, skaudėdavo į siaurus tarpšakius įspraustos kojos. Alyvinius nusiaubdavom pirmiausiai, jie ankstyviausi, o ir beprasmiška būdavo laukti, kol prinoks jei ne mes, tai kareiviai išpurtys, garnizonas čia pat, už kadaise buvusios tvarkingos, bet jau seniai išlaužytos, tvoros.
Vos paaugusius obuoliukus skindavom, daužydavom į kelius, nuo to obuolio minkštimas darydavosi rudas, sultingas ir ne toks rūgštus. Mama įsigudrino vakarienei virti obuolių košę, bet cukraus tai nebuvo užpildavom pienu, irgi ne taip rūgštu. Buvo du pepinai žemos, tankios obelėlės. Kai paaugdavo derlius, šakos nusvirdavo iki žemės. Aš po jomis įsirengdavau namus, ten net neužlydavo ir kvepėdavo obuoliais.
Ypač vertinami buvo antaniniai. Gražiausius sudėdavo į spalius ant namo išsilaikydavo iki Kalėdų, jais vaišindavo kalėdotojus. Prastesnius obuolius džiovindavo, virdavo košes žiemai. Kiekvienais metais naujojo namo kamaros lentynose būdavo surikiuojamos eilės didelių molinių puodynių su koše, kurią virdavo iš obuolių, arbūzų, morkų ir bruknių. Vietoj cukraus iš sutarkuotų cukrinių runkelių virdavo sirupą, tokį juodą, lipnų skystį. Jį įpylus į rūgščią košę, juoda spalva išnykdavo, košė pasidarydavo gražiai rusva. Skanumėlis tos košės! Valgydavom su duona, jei jos turėdavom, duodavo ir prie mėsos, ypač žąsienos, avienos, taip pat - jei turėdavom. Net dabar seilės tįsta.
Buvo sode ir vyšnių, nepaprastai skani geltonoji slyva, bet ji iššąlo tą šaltąją 1955 /56 m žiemą. Patvory augo smulkios mėlynos slyvelės krygės, jas labai mėgau. Jos daugindavosi savaiminukais, turėdavom naikinti, kad neužplėstų ariamos žemės. Sodas augo į pietryčius nuolaidžiam šlaite, iki upelio, kuris, pralindęs pro patiltę, įsiliedavo į  užpelkėjusį, ajerais užžėlusį malūno tvenkinį ant Ašučio upės. Upelio pakrantės buvo šlapios, dumblinos, klampios, prižėlusios viksvų, kurių nei vasarą, nei sušienautų nenorėdavo ėsti gyvulėliai karvutė Mūma, nei ožkos, bet ką darys, pavasarį, kai geresnio šieno nelikdavo, suėsdavo. Upelio pakrantes mamos broliai buvo apsodinę medžiais eglėmis, beržais, pušimis. Kai medeliai paaugo, jiems nupjovė viršūnes kad neaugtų aukšti, nesmelktų sodo. Mano laikais iš aukštyn užsirietusių šakų buvo susisformavę nameliai ten mes įsirengėm staliukus, kėdutes ir gyvendavom. Prie upelio mums būdavo leidžiama kūrenti laužą, pasidėdavom kelias plytas, ant jų katiliuką ir virdavom kompotą iš pusiaužalių raudonųjų serbentų. Vai kaip skanu būdavo, be jokio cukraus. Per tuos serbentus kartą su Benium vos netapom mirtinais priešais. Prisikraudavom tų serbentų į konservų dėžutes ir tuose medžiuose namučiuose pakabindavom ant šakų saulėkaitoj kad greičiau prinoktų, o juos kažkas ėmė vogti. Benius kaltino mane, aš jį, vos nesusimušėm, bet taip mudviem besiaiškinant santykius į medį atskrido varna ir ėmė lesti mūsų serbentus. Taip ir sustingom pakeltais kumščiais. Taigi, nepagautas ne vagis.
Panašiai nutiko ir su sula. Dėdės Juozo padedami įsigręžėm klevą, skylę užkalėm lataku, kurį patys ir išsidrožėm iš malkos, drūtgaly pradeginę skylutę iki raudonumo įkaitinta vinimi, pastatėm puodynę ir laukiam, kol prilašės. Nuobodu. Nueinam savais keliais, o atėję randam puodynę išverstą. Vėl iš sniego, ledo gabalų padarom tvirtą pagrindą, pastatom puodynę ir vėl nuversta! Na, aišku Alius, visos ūlyčios siaubas. Kas kitas galėtų?
Benius sumąstė įgręžti reikia didžiąjam, tolimesniąjam kleve, bet aukštai, kad Alius nepamatytų. Taip ir padarėm, pakabinom stiklainį tvarkelė, nebeišpila. O Aliui pasakėm viską, ką apie jį galvojam. Įsižeidė baisiausiai. Man pasirodė keista o gal gi nekaltas? Kitą rytą pastačiau puodynę senojoj vietoj, pasislėpiau už rūsio griuvėsių į Sibirą išvežtų kaimynų sodyboj ir laukiu, ar ateis Alius. Niekas neatėjo, o puodynė pati šliūkšt ant šono ištirpo saulėkaitoj iš sniego ir ledo padarytas pagrindas ir nuvirto.
Alius neliko skolingas, nužiūrėjo mūsų medy pakabintą stiklainį, įlipo ir prišlapino. Nei jis mums, nei mes jam daugiau nieko nesakėm, neatsiprašėm na, kaip atsiprašinėsi  niekadėjo, kuris taip begėdiškai pasielgė ? Net jei ir mes ne geresni apkaltinom nekaltą.

0

26

KASDIENYBĖ (TĘSINYS I)

Upelis skyrė mūsų senojo ir naujojo namų sklypus. Juose abiejuose buvo po kelis ariamos žemės lopinėlius ir kiekvieno gruntas kitoks molis sodo tarpueiliuose, derlingas juodžemis sklypely prie senojo tvarto, kurį rudenį ir pavasarį, ištvinus upeliui, apsemdavo vanduo, o vienas trikampis gabalėlis prie naujojo namo sausas, lengvas priesmėlis. Kiekvieną pavasarį būdavo ilgai tariamasi, ką, kur sėti, sodinti, spėliojama, kokia, lietinga ar sausa, bus vasara. Į tą svarstymą įtraukdavo kaimynus, į gaspadą užėjusius kaimiečius, pas babūnę siuvinių pasimatuoti atėjusias moteris. Kokių tik nuomonių neprisiklausydavom, kiekvienas įtikinėdavo savaip, nurodydamas savo pastebėtus požymius tam tikrom dienom, gyvūnų elgesį. Kai kas apsirikdavo, kai kas atspėdavo. Tai triumfuodavo atspėjęs ar nesakiau! Dažniausiai pasisekdavo  mano mamai, ją net buvo ėmę vadinti "čerauninke".
Iš anksto žinoti būdavo labai svarbu jei į šlapiąją dirvelę pasodinsi rožinikes ankstyvąsias bulves, o dar metai bus lietingi, tai derlius supus, bet puikiai derėtų mėlynikės, kurios mėgsta drėgmę ir atsparios puviniui, o jas sausais netais pasodinus smėly gali ir sėklos neatgauti. Sausais metais morkos moly taip įsimūrys, kad neišrausi, bus keisčiausių formų, bet lietingais metais gražiai užderės lengvoj smėlio dirvoj. Likti be bulvių ir daržovių badas, nes duonos gaudavom normuotai, o ir su pinigais visaip būdavo, mama kada turėdavo darbą, kada ne. Taigi, tuos pasėlius augindavom rūpestingai, ravėdavom, laistydavom; gyvendavau daržuose.
Atsimenu pavakares, kai babūnei vadovaujant visi vaikai, o dažnai ir suaugę, nešdavom, nešdavom vandenį iš upelio bėgte takeliu žemyn, dungst dungst dungst takeliu basi kulnukai į žemę, nuo lieptelio pasemi kibirą atgal. Aš mažiausia, nešlovė nešti nepilną kibirą, taip ir paaugau nuleistais pečiais, kaip butelis, ilgom kaip bezdžionės rankom.
Ypač dažnai reikėdavo laistyti agurkus, pomidorus. Kai iš langais uždengiamų inspektų pomidorų daigus išsodindavo į daržą, į inspektus susodindavo dumplainius, tik to vardo nežinojom, vadindavom razinom, nes dalį uogų sudžiovindavom kūčių, Velykų kisieliui, pyragams, nes tikrų razinų nebūdavo.
Beje, pirmoji  Šilalėj auginti pomidorus taip pat pradėjo mūsų babūnė - žmonės eidavę žiūrėti, kas tai per daržovė ir daugeliui nepatikdavę, neskanūs, nors labai gražūs. Tada buvo atsparesnės veislės, gerai derėdavo ir prinokdavo darže, tik daigus augindavo inspektuose, uždengtuose langais, o jei pasitaikydavo stipresnės šalnos, dengdavo iš šiaudų rištais dembliais.
Įsimintina diena būdavo, kai raugdavo agurkus žiemai. Šeimininkės garbės reikalas būdavo Onos atlaidams jau turėti svečiams pavaišinti šviežių bulvių ir šviežiai paraugintų agurkėlių. Tam užtekdavo puodynės, o didysis agurkų raugimas būdavo vėliau, po Parcinkulės atlaidų.
Mūsų šeimos agurkus ir kopūstus raugdavo bendrai per visą žiemą koridoriuj ant storos, plačios lentos sustatytos stovėdavo dvi didelės statinės. Būdavo, kad žiemą ir įšaldavo, nors prieš šalčius apdengdavo senom antklodėm. Įšalusius kopūstus atsikirsdavo mažu kirvuku.
Agurkų raugimo dieną kruopščiai perplaudavo statinę, pastatydavo ją ant kaladžių kieme, įpildavo nedaug švaraus šulinio vandens, į jį sumesdavo keletą stipriai įkaitintų akmenų ir uždengdavo šutindavo garais. Procedūrą kartodavo. Visada agurkus ir kopūstus raugdavo tik į jiems skirtas statines, jų nemaišydavo.
Babūnė turėjo ąžuolinę statinaitę obuoliams raugti taip pat naudojamą tik tam. Raugindavo tik antaninius obuolius, dėdavo kažkokių prieskonių, druskos, cukraus. Tą darbą babūnė visada darydavo pati, labai susikaupusi, sulaukusi orų atšalimo, nes šilumoj neteisingai įrūgdavo. Babūnė nemėgdavo, jei kas maišydavosi aplink, trukdydavo, gal todėl nei jos dukterys, mūsų mamos, nei kuris iš anūkų neišmokom, neįsiminėm to obuolių raugimo meno, kaip ir pienių vyno gamybos kiekvieną vasarą mūsų namuose stovėdavo didelis stiklinis indas su auksiniai geltonu skysčiu fermentuodavosi vynas, prižiūrimas babūnės. Kaimynai laikydavo didele garbe būti juo pavaišintiems.
  Raugintų obuolių statinaitę atidarydavo Kalėdoms, taupiai valgant jų užtekdavo  iki Velykų. Būdavo labai skanu, kvepėdavo cinamonais.
Na, grįžtu prie agurkų. Kurį laiką jų neskindavo valgymui, kad daugiau priaugtų. Vaikų darbas pririnkti krapų, vyšnių lapų, nedaug - juodųjų serbentų. Juos turėdavom kruopščiai apžiūrėti, kad nebūtų kenkėjų. Agurkus rinkdavo pačios mamos iš abiejų daržų. Plaudavom per kelis vandenis. Kuri nors iš mamų, dažniausiai mano, nes visi sakydavo, kad  ciocės Jadzės agurkai per sūrūs, pasilypėdavo ant suoliuko prie statinės ir imdavosi darbo susikaupusi nurodinėdavo, kiek paduoti agurkų, krapų, lapų, druskos, cukraus, sluoksniuodavo agurkus eilėmis, perdėdavo žalumynais, berdavo druska. Dirbdavom tylėdami, kad netrukdytume jausti. Tik kai darbas būdavo baigtas, imdavome klegėti, įritindavome statinę į koridorių, pastatydavom į jai skirtą vietą, pripildavo vandens iki apsemiant agurkus, perdėdavo  apvalaus dangčio puselėmis ir užrisdavo akmenį iš tų pačių, kuriais šutino statinę. Atidengdavo tik kai gerai įrūgdavo, kai jau būdavo pasibaigę agurkai daržuose.
  Tik dėdė Juozas kartais nusikalsdavo nelaukęs termino išsitraukdavo kokį agurkėlį pagiringai dūšiai pataisyti. Tai dar nedidelė bėda, blogiau būdavo, jei nugerdavo rasalą nuo puodynėj užraugtų raudonųjų burokėlių (vadindavom cvikliais) ciocė Jadzė, išvirusi burokėlius, sudėdavo į puodynę, užpildavo tuo pačiu vandeniu, kuriame virė, įmesdavo kelias juodos duonos pluteles ir pasistatydavo kamaroj parūgti, o atėjusi išsigreibti pietums, kartais rasdavo cviklius sausutėlius, o tai kitą sykį  jau ir papelijusius. Tai buvo triukšmo, kai sykį susekė kaltininką.
Panašiai visa šeimyna, išsinešę stalą, pasistatę statinę kiemo vidury, pasidalinę darbus, raugdavom ir kopūstus nepamirštamos šalnotos rudens dienos!
Rašau visa tai ir galvoju, kad mano karta, na dar vaikų karta nepražūtų, jei kokios, ir be Maksimos, o štai miesčioniukus anūkėlius sunkiai įsivaizduoju. O dar sekanti karta, kai visai nebeliks šaknų kaime?
Dar mano vaikystėj sykį pas kaimynus vasarai paviešeti atvažiavo mergaitė iš Klaipėdos. Nusivedėm ją į mišką mėlyniauti, o ji neskina uogų ir gana:
Čia ne mėlynės! Mėlynės turguj, aš žinau, mudvi su mama perkam.
Ginčijomės iki ašarų mums iš juoko, jai iš nuoskaudos. Ar netrukus mūsų miestų vaikams neims atrodyti, kad morkos auga ant Maksimos lentynų?

0

27

KASDIENYBĖ (TĘSINYS II)

Tuoj po karo Šilalėj iš viso nebuvo elektros. Paskui į Sibirą išvežtų žmonių sodyboj pastatė medinį baraką, jame atidarė tartoką lentpjūvę. Dieną  dinama sukdavo lentpjūvės mašinas, o vakare iki pusiaunakčio miestas gaudavo elektrą blausią, silpną, mirguliuojančią. Mama toj elektrinėj dirbo apskaitininke, eidavo per žmones, skaičiuodavo lemputes, pasilipdama ant taburetės patikrindavo, kokio jos galingumo, čia pat apskaičiuodavo, kiek reikia mokėti ir surinkdavo pinigus.
Iki tol vertėmės žibalinėmis lempomis. Jei prireikdavo šviesos tvarte ar kur nueiti, nešdavomės liktarną taip pat žibalinę lempą su sandariu stiklu, kad vėjas neužpūstų. Tas liktarnas turėjo daugelis, kas iš anksčiau, kas nusipirko, nes jų atsirado parduotuvėse, tik sunku būdavo gauti žibalo; kai jo pritrūkdavom, bežibindavom pempikę, tokį  įrenginį iš konservų dėžutės, kurios dangtely būdavo įtaisyta gilzė nupjautu galu, į ją įspraustas knatas degdavo atvira, maža, rūkstanti liepsnelė, bet žibalo naudodavo mažai. Tą knatą laikas nuo laiko reikėdavo kilsterėti aukštyn su didele adata, skirta maišams siūti. Prie tokios  pempikės skaitydavau, ruošdavau pamokas.
Naudodavom ir žvakes davatkos liedavo vaškines ir mane išmokė, o paskui parduotuvėse atsirado parafininių žvakių bet davatkos vis tiek liedavo vaškines grabnyčias, kitokios netiko nešti šventinti.
Kartą rarotų rytmetį ruošėmės į bažnyčią. Apsirengiau pirma, išėjau į kiemą palaukti mamos, kopėčiom palypėjau į savo mėgiamą vietą prie kamino. Buvo nuostabi žvaigždėta naktis, be mėnulio, dar be sniego žemėj viskas juoda, tik dangus žiba, tarsi pasauly nieko daugiau nėra juoda žemė ir žvaigždėtas dangus. Bet ne. Į bažnyčią renkasi žmonės -  ji čia pat, už mūsų sodo visais takais, keliais, nuo miesto ir iš kaimų artėja, artėja švieselės, sumirgėdamos tarp medžių, kuriam laikui pradingdamos už pastatų tai žmonės eina į rarotas su liktarnom. Netrukus tų švieselių neliko, žmonės suėjo į bažnyčią. Liko tik prieš aušrą dar patamsėjusi naktis, dar paryškėjusios žvaigždės ir blausiai apšviesti bažnyčios langai. Likau  viena nakty su tuo dangum ir rarotų giesmėm, ataidinčiom iš bažnyčios. Namiškiai mane paliko, nes šaukiama neatsiliepiau, pamanė, kad į bažnyčią nuėjau jų nelaukusi. Gražiausios rarotos mano gyvenime.
Su kokiu ilgesiu mūsų mamos svajodavo ar dar kada bus tokie laikai, kai turėsim elektrą visą parą? Atėjo, bet dar ne greitai. Ar dabar jau galima jaustis saugiai, ramiai, ar nesugrįš laikai, kai vaikai mokysis, skaitys knygas prie pempikės? Tikiuosi, nesugrįš, bet ką gali žinoti?
Kai grįžom iš Bukiškių, ciocė Jadzė Šilalėj su vaikais Silvija ir Benitu  gyveno vieni, kur buvo dėdė Juozas nežinau, kažkodėl ir vėliau nesusipratau niekieno paklausti.
Kartą šienavom Vabolėse pievoj prie Laukuvos kelio. Aš stovėjau apsikabinusi telegrafo stulpą, klausiausi jo dūzgimo, sakiau, kad girdžiu žinias iš pasaulio, jas čia pat kūriau ir pasakojau grėbėjams. Visi juokėsi, buvo linksma. Viena iš mano sukurtų žinių buvo, kad netrukus sulauksim svečių, jie atveš daug daug saldainių. Taip sufantazavau todėl, kad iš tolo mačiau atvažiuojančią vienu arkleliu kinkytą brikelę. Ir tikrai, privažiavusi arčiau ji sustojo, išlipo vyras ir šypsodamasis patraukė per pievą prie mūsų tai būta dėdės Juozo. Visi labai džiaugėsi, tik ciocė Jadzė pasisveikino šaltai, matyt jų santykiai nebuvo geri. Ne kartą pagalvoju, iš ko ciocė Jadzė su vaikais gyveno iki dėdei Juozui grįžtant, juk ji niekur nedirbo? Gal jis jai siųsdavo ar kaip kitaip perduodavo pinigų?
Taigi, sugrįžo dėdė Juozas. Saldainių neatvežė.
Su jo sugrįžimu mūsų namai atgijo. Jis dirbo lentpjūvės elektrinės direktorium, gana ilgai MTS direktorium, kol tas MTS panaikino. MTS tai mašinų traktorių stotys, kurios  aptarnaudavo technika visus kolūkius, nes jie savo nei mašinų, nei traktorių neturėdavo, pagal grafiką ardavo žemę, sėdavo, imdavo derlių, jį išveždavo iš MTS atvažiuojantys traktoriai, mašinos. MTS panaikinus, techniką išdalino kolūkiams ir tarybiniams ūkiams.
Prieš tai dėdė kelerius metus dirbo mokytoju, mokė braižybos, buvo labai reiklus, bet mokinių mėgiamas. Trumpą laiką buvo mokyklos direktorius. Žodžiu, Šilalės mastais žymus žmogus, todėl atėjus Gegužės pirmajai, Spalio revoliucijos metinėms būdavo verčiamas sakyti kalbas minėjimuose, ko jis labai nemėgo. Visi tos priedermės kratydavosi, bet nebuvo taip paprasta.
Kartą, išeidamas iš namų į minėjimą, dėdė su gudria šypsenėle pasakė, kad tai paskutinis kartas, daugiau jo nė nekviesią tų prakalbų sakyti. Ir nebekvietė, nes tąsyk jis išrėžė puikią kalbą pagal visus to meto reikalavimus, bet joje nė karto nepaminėjo Stalino vardo. Daugiau jo nesiryžo leisti į tribūną. Dėdė buvo labai svetaunas žmogus, nuolat būdavo apsuptas draugų, sugebėjo net su mūsų name priverstinai apgyvendintu rusų karininku susidraugauti. Sykį Juozas pasišaipė iš savo žmonos, kad ji davatka, kasdien laksto į bažnyčią, tai karininkas jį sugėdino džiaukis, kad į bažnyčią, o ne į karčiamą  ar su svetimais vyrais; bažnyčia gera pagalbininkė, be jos būtų sunku sutramdyti moteris. Tas karininko užtarimas  daug metų ciocei Jadzei būdavo svarus argumentas šeimyniniuose ginčuose. Taip bedraugaudamas su daugeliu, nuolat buvodamas kompanijose, Juozas įjunko gerti ir gyvenimo pabaigoj visiškai degradavo, bet aš, nežiūrint visko, jį atsimenu tik šviesiai.
Dar dirbant lentpjūvėje atsitiko nelaimė lėkė medžio  atraiža ir pataikė dėdei į akį; likusią gyvenimo dalį matė tik viena akim. Tai jam tarsi nekliudė dirbti, nuolat būdavo pilnas visokių idėjų. Lentpjūvėj susikombinavo miško medžiagos ir savo rankom kieme pastatė didelį, patogų rūsį bulvėms, daržovėms laikyti o ant jo perdengimo laikydavom grūdus ir visokius įrankius. Atpuolė vargas kasmet kasti rūsius sodo gale. Rūsį uždengė dvišlaičiu nuolaidžiu stogu. Dengė gontais. Kas tai yra? Taigi, kas bežino. T. y. lentelės, kurių vienas kraštas plonesnis, kitas storesnis, tam storesniajam įrėžtas griovelis. Dengiant stogą į tą griovelį  įsprausdavo sekančio gonto plonąjį kraštą, tada prikaldavo. Gontiniai stogai būdavo patvaresni už skiedrinius.
Mano vaikystėj dar daugybė pastatų buvo dengti šiaudais, ypač kaimuose. Šiaudinis buvo ir vienas mūsų tvarto šlaitas. Kartą vėtra tą šiaudinį šlaitą gerokai apardė, mama pakvietė meistrą, kad perdengtų, o pati išėjo į darbą.
Dengė specialiai paruoštais šiaudais. Tam rugių nekuldavo kuliamąja, o nublokšdavo varpas mušdami į medinį  buomą arba tvarkingai paklodavo ant grendymo ir nukuldavo varpas spragilais, o šiaudus iš naujo surišdavo į pėdus.
Meistras atėjo kažko negalingas, darbas jam ėjosi sunkiai, o aš, aišku, vis šalia. Žiūrėjau, žiūrėjau kaip jis dirba, atrodo taip paprasta padedi pluoštelį šiaudų, palygini, pririši karklo vytele, stukteli tokia gofruota lentute, kad šiaudų galiukai lygia, nuožulniai sugultų. Paprašiau leisti man padirbėti. Leido, pamokė, aš užklojau dvi eiles. Niekam apie tai nesisakiau, tik išėjusi į kiemą vis pasižiūrėdavau, ar dailiai atrodo mano dengtos eilės.
Nei mano vaikai, nei anūkai tokių darbų nedirbo, nė nematė dirbant. Kiekvienai kartai  savo.

0

28

BORUŽĖLĖ

Dėdė Juozas kieme prie daržinės galo pristatė lentinį garažą. Ciocė Jadzė pyko kas jame stovės, tik kiemo beveik nebeliko.
Betgi gera vieta tuščia nebūna garaže atsirado Moskvičiaus kailiukas tuščias, aprūdijęs skardinis karkasas, padėtas ant keturių kaladžių. To, pirmojo Moskvičiaus, tikrai panašaus į boružę, taip ir kilo ranka nupiešti ant kupros taškus.
Dėdė po truputį rinko jam detales juk MTS direktorius, detalių gaudavo, išsimainydavo ir į bazes nuvažiuodavo ne tuščiom rankom važiuodavo, visam pasauly galiojančios valiutos veždavosi, o ji tuo metu buvo labiau vertinama ir už pinigus. Po truputį mūsų Boružėlė darėsi vis panašesnė į mašiną, po darbo dėdė nuolat ką nors veikdavo garaže, o mudu su Benium nesitraukdavom nė iš pėdos, stebėjom visą montavimo procesą ir varikly greit neliko paslapčių. Kai baigiant mokyklą, jau Kaune, buvo įvestas automobilizmo kursas, man buvo viskas aišku ir paprasta.
Mokėmės ir vairuoti jei į namus ką nors atveždavo MTS mašina, Benius prašydavo vairuotojo leisti pasivažinėti. Būdavo, kad kuris nors vairuotojas ir sutikdavo kaip čia atsakysi direktoriaus sūneliui. Nuvažiuodavom į dykynę Zobielijos gale ir mokydavomės, o sykį tiesiog pasivogėm kieme paliktą sunkvežimį, važinėjomės kol nusibodo ir likom nedemaskuoti, tik vairuotojas, kitą dieną atėjęs pasiimti  mašinos, pakraipė pakraipė galvą ko ta mašina tokia purvina, kur direktorius su ja važinėjo?
Pagaliau atėjo diena, kai dėdė nutarė Boružėlę išbandyti pakvietė nuvažiuoti prie Dyvyčio ežero nusimaudyti. Sulindom visi dėdė, dvi mamos ir trys vaikai, jau ne maži, paaugliai. Kažkaip sutilpom.
Boružėlė sučiaudėjo, sukosėjo ir smarkiai dūmindama išropojo iš kiemo. Pasukom link pušyno, bet netoli tenuvažiavom variklis užgeso. Visi trys mechanikai sukišom nosis po kapotu gal pasiseks sutaisyti? Mamos traukia dėdę per dantį, jau taikosi pėsčiomis sukti namų link, bet Boružėlė vėl sučiaudi, sukosti ir kelionė tęsiasi, deja, tik iki Petraičių sodybos už kapų. Daugiau jokių mūsų maldavimų Boružėlė nebeišgirdo, sukibom visi ir parstūmėm ją atgal į garažą, o maudytis nuėjom į Lokystą.
Vėl buvo beveik viskas išardyta, vėl surinkinėjama, kol variklis ėmė dirbti be priekaištų, bet dėdė dar krapštėsi apie stabdžius, ratus ir neskubėjo kviesti pasivažinėti.
Pasitaikė, kad dėdė keliom dienom išvažiavo į komandiruotę, Benius sumanė nepraleisti progos pasivažinėti Boružėle. Žinoma, pasikvietė ir mane be žiūrovų, bent vieno, ir nuotykis ne nuotykis.
Nutarėm nuvažiuoti į svečius pas  draugą, už kokių keturių kilometrų. Važiuoti nuvažiavom, bet draugo sodyba kitapus upeliuko, kuris giliam slėny, tiltas per jį toks neplatus, o antras  šlaitas toks status. Benius, pasirodo, žinojo, kad mašina be stabdžių, todėl taip lėtai  ir važiavo visą kelią, o dabar neužteko išminties nesileisti nuo to šlaito nuskridom su vėjeliu, per tiltą ištaikėm sėkmingai ir į kiemą taip šauniai įvažiavom, bet sustojom tik stuktelėję į suolelį prie šulinio.
Pasisvečiavom, jau, rodos ir namo laikas, o Benius vis neskuba. Kai ėmiau rimtai raginti, pasiguodė, kad bijo šis šlaitas status, greitis bus didelis, ar pataikys per tiltelį? O ana įkalnė tokia ilga, ar įtrauks variklis? Jei ne atbulom žemyn, be stabdžių?
Ką paveiksi, važiuoti reikia, negi nakvosi.
Nuo kalno nuvažiavom, per tiltą pataikėm, bet į antrąjį šlaitą neįtraukė, nurarėjom atbuli atgal į slėnį, laimei, sustojom nedavažiavę tilto. Pabandėm dar kartą neįvažiavom.
Kieme, matom, stovi draugas su seneliu, stebi mūsų viražus.
Senelis nusispjovė, paėjėjo čia pat į pievą, atsivedė tokią neišvaizdžią kumelšę, ta pačia grandine, kuria buvo pririšta ganykloj, pakinkė ją už priekinio bamperio ir užtempė mūsų Boružę į kalną dinkit iš čia, važiuotojai.
Dingom. Vai kokie sugėdinti parropojom į garažą!
Grįžęs iš komandiruotės, dėdė Juozas tuoj pat sužinojo apie mūsų kelionę sekmadienį užėjo draugo tėvai. Benius buvo pavaišintas beržine koše. Man nekliuvo kartais neblogai būti mergaite.

0

29

UBAGĖ

Šilalės parapijoj būdavo dveji atlaidai Šventos Onos liepos dvidešimt šeštąją ir Porcinkulės, rugpjūčio antrą, taigi juos skyrė viso labo savaitė. Nespėdavo ubagai išsiskirstyti po Onos, kai dar gausiau jų suplūsdavo į Porcinkulę, o po jos tai jau ir po vasaros; sakydavo po visam.
Prieš atlaidus būdavo organizuojama talka vainikams pinti. Sueidavo vyrai į kapus, prigenėdavo pašaliais augančių klevų šakų, ant koplyčios laiptų susėsdavo moteriškės, apie jas aptūpdavom mes, vaikai šakelėm padavinėti. Ne bet kam būdavo patikima pinti, ne bet kuris vaikas įtikdavo padavinėti, nes vainikai turėdavo būti vienodo storio, dailūs.
Kai jau pradėdavo pinti vainikus, aš nebežinodavau pareiti namo nė pavalgyti, nesitraukdavau nuo pynėjų nė iš pėdos. Ir dabar su giedra šypsena atsimenu tuos nepakartojamus spektaklius tokių jokiam teatre nebeteko pamatyti.
Vyrai nepraleisdavo progos pasikapoti liežuviais su moteriškėm, bet negali kalbėti atvirai, nes pilna vaikų, tai kalbėdavo perkeltinėm prasmėm, bet mes vis tiek viską suprasdavom. Ant tų koplyčios laiptų būdavo aptariama viskas ne tik pokario įvykiai, žūtys, tremtys, kas gavo laišką iš Sibiro, ką rašo, bet ir kas kuriam kaime gimė, mirė, kas susituokė, kokiai mergužėlėi bėda atsitiko. Ir vis taip pasakant patylint, vis puse lūpų, vis netikrais žodžiais, viskas gryna, skambia žemaičių dūninikų tarme. Aš ne tiek rūpindavausi šakeles padavinėti, kiek sukiodavausi kaip vėtrungė nuo vieno kalbančio į kitą, kad nė žodelis neprasprūstų nenugirstas, nesuprastas.
Darbas nespartus, virvės, kurias reikia apipinti, ilgos, jų daug, tai ir šnekų prišnekėdavo nemažai man dar ilgam užtekdavo medžiagos mintyse perkratinėti, kas ką reiškia,  ką kuriuo posakiu norėta pasakyti, o jei neaišku, kieno pasiklausi davatkos gindavosi nuo manęs kaip nuo įkyraus bimbalo, rimtesnės moteriškės dar ir apibardavo, ko klausausi suaugusiųjų kalbų. Mamos iš  viso nerizikuodavau klausti, dar ims kitą metą neleis eiti, sužinojusi, kokios ten kalbos varinėjamos.
Kai vainikus nupindavo, vyrai juos nunešdavo į bažnyčią, bokšto laiptais užnešdavo į pačią aukštybę ir per skyles lubose nuleisdavo žemyn, galus prikabindavo prie piliorių. Plonais vainikėliais papuošdavo altorių, sakyklą, primerkdavo daugybę gėlių. Tie vainikai atitarnaudavo abejiem atlaidam.
Pusbrolis Benius su draugu sykį įsiprašė lipti drauge su vyrais, o kol šie  nuleidinėjo vainikus, jiedu užsikorė į pačią bokšto viršūnę ir paskui labai tuo didžiavosi, pasakodavo, koks nuostabus vaizdas iš ten atsiveria. Aš jiems labai pavydėjau ir vis zyziau, kad Benius nusivestų ir mane. Vieną dieną, radę neužrakintas mažąsias bažnyčios dureles, įsmukom vidun ir ėmėm kopti į bokštą, bet, deja, mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti sutikom benulipantį zakristijoną Broniuką, jis mus nukrapštė žemyn, negelbėjo jokie maldavimai nei daugiametė kaimyniška draugystė jis gyveno gretimam name.
Jau Onos išvakarėse pradėdavo rinktis ubagai. Ir mes turėjom savo ubagę dar neseną, bet ligotą moteriškę. Ji įsikurdavo mūsų virtuvėj ant tapčiano, mama jai atlaisvindavo indaujos lentyną susirinktiems produktams susikrauti, o pirmą vakarą juodvi ilgai kalbėdavosi.
Grįžusi po Onos iš pašventorio, sukrimtusi kokį gabalą sūrio ar abišalę duonos su arbata, ubagė susiskaičiuodavo pinigus, į indaują susidėdavo produktus ir, suklupusi prieš mano etažerės lentynėlėj įsirengtą, gėlėm padabintą altorėlį, imdavosi poterių. Kol dar diena, kalbėdavo tuos poterius pašnibždom, o kuo vėlesnis metas, tuo garsėdavo poteriai, nes ubagė bijodavo užmigti jų nebaigusi. Sukalbėjusi vienerius, garsiai pasakydavo kokios gaspadinės užsakytus ir kokia intencija kalbės sekančius poterius. Kokių tų intencijų neišgirsdavom! Mano mama buvo linksmas žmogus, kikendavom abi savo kambary, pagalvėm prisidengdamos, kad ubagė neišgirstų. Po pusiaunakčio būdavo nebe juokai mamai rytą reikėdavo į darbą, bet ką padarysi, sykį prisiėmei kumpelnikę, tai ir taikykis. Pavargdavo ir moteriškė, jau ne klūpom, o sėdom bepoteriaudavo, matyt ir prisnūsdavo, bet netrukus kniostelėjusi dar garsiau sušukdavo svEika MArija... Ir taip iki paryčių.
Kiek numigusi ubagė keldavosi ir tą savaitę tarp atlaidų kasdien išeidavo pasirinkdama į aplinkinius kaimus. Pareidavo pavargusi, nusibridusi, kartais pilnesne, kartais tuštesne terba nešina - ir vėl poteriai iki pusiaunakčio. Po Porcinkulės ji susitalpindavo visą surinktą praventą į kelias terbas ir išeidavo ant koncesijos (taip vadindavo autobusą) Tauragės pusėn.
Mama bandė ją tardyti, kaip ji neužsirašiusi nepamiršta, kiek ir kokių poterių kuris aukotojas prašė.
Atsimintum ir tu, sako jei iš to duoną valgytum.
Bandė mama pasiūlyti ir šventvagišką mintį:
O kas, jei tu visų poterių ir nesukalbėtum, juk niekas nežino, sukalbėjai, ar ne?
Ubagė apstulbo:
Kaip galėčiau, juk pažadėjau!
Pavargusi, neišsimiegojusi mama vis sakydavo, kad kitą metą ubagės tikrai nebepriims, bet artėdavo atlaidai ir, jei ši suvėluodavo ateiti, žiūrėk, mama jau ir dairosi pro langus kur mūsų ubagėlė prašapo? Sykį ji tikrai nebatėjo ir mūsų nepasiekė joks gandas, kas jai nutiko gal numirė, gal valdžia pasirūpino, apgyvendino invalidų namuose.

0

30

KALAKUTAS

Buvo pokaris. Na, likom po rusu tai likom, bet svarbiausia, kad karas baigėsi, turi keistis į gera. Juk ir vokietis nebuvo geresnis. Nežinau, kaip kiti, bet mūsų šeima buvo skaičiusi Hitlerio Main  kampf ir visai nenorėjo būti trąša arijų tautai. Bet ėjo metai, o pagerėjimo nebuvo, gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis, prasidėjo kolektyvizacija ir kaimo žmonės neteko pagrindo po kojom, jei ir pramoko prasimaitinti iš 60 arų žemės, prisidurdami ką pasivogdami iš kolūkio, tai pinigų visai nebuvo iš kur prasimanyti, nes algų niekas nemokėjo, o iš tokio ūkio nelikdavo ką parduoti. O tų pinigų kartais labai prireikdavo.
Mano mama, nors gyvenom ne kaime, o Šilalės pakrašty, taip pat ne visada turėdavo darbą. Tais bado laikotarpiais šiek tiek gelbėdavo babūnės siuvimu uždirbami pinigėliai ir keli gaunami rubliai iš nuominikų. Jų atsimenu visokių.
Gyveno prievarta apgyvendintas rusas karininkas, nes mūsų namai buvo netoli garnizono, bet neilgai, nes greitai visos karininkų šeimos įsikūrė mėlynajame name, kur anksčiau buvo vaikų darželis. Pas mus apsigyvendavo pagal paskyrimą atvykstančios mokslus baigusios mergaitės, bet ir jos ilgai neužsibūdavo, atidirbdavo, kiek prilausė ir išvažiuodavo arba susirasdavo kambarėlį miesto centre, nes nuošali, purvina mūsų gatvė neviliojo, o dažniausiai ištekėdavo ir išskrisdavo paskui vyrus. Šalčiausiems žiemos mėnesiams net babūnė prie antros savo kambarėlio sienos pastatydavo lovą, iš kurio nors tolimo kaimo atgirgždėdavo vežimas su pora maišų bulvių, kibiru raugintų kopūstų, į lininę  terbelę sukištais rūkytais lašiniais ir kitais produktais, pagalvėmis, pūkiniais patalais ir pas mus apsigyvendavo pora mergaičių mokinių. Po Velykų gerokai palengvėję ratai išvažiuodavo atgal ir mokinukės vėl kasdien takuodavo į mokyklą pėsčiomis, būdavo, kad ir po dešimtį kilometrų.
Kai tetos Jadvygos didžiojo kambario kertėj įsikūrė advokatas, tų nuomos pinigų jau ne taip ir reikėjo, nes dėdė Juozas tuomet dirbo MTS direktoriumi, o mano mama buhaltere, bet štai prašė žmogus, tai ir priėmė, juolab kad ir lova didžiojo kambario kertėj tuo metu stovėjo nenaudojama.
Buvo tai dar jaunas žmogus, bet, kaip pasakė davatka  Rozalija, padėvėtas. Paskui jį atsekė gandas pasimetęs su žmona, todėl ir atsiplovė į Šilalę, kad pabėgtų nuo šeimos. Rytais advokatas atrodydavo tvarkingas, jei nebūtų buvęs toks liesas, tai galėtum sakyti ir solidus. Visada pats nusivalydavo, nusiblizgindavo batus, perbraukdavo šepečiu kostiumą, išgerdavo arbatos ir išeidavo į teismą. Kai po pietų parsirasdavo namo, atrodydavo tarsi kitas žmogus dažną dieną girtas parbrisdavo mūsų ūlyčios purvynais, kalbėdamas pats su savimi, skeryčiuodamas rankomis.
Ir prie namų jo dažnai lūkuriuodavo žmonės, norėdami niekieno netrukdomi pasikalbėti pokary tai buvo labai reikalingas žmogus. Kadangi pinigų niekas neturėdavo, už advokato lengvai dalijamus pažadus padėti teisme būdavo atsiskaitoma naminuke, lašiniais ar kokiu kitokiu geru. Taip ir klimpo žmogus į bėdą, o geras, įdomus buvo susėdę su dėde Juozu jiedu po kelias valandas kalbėdavosi apie tarpukario Lietuvą, apie karą ir kas nutiko po jo, apie kolektyvizaciją ir jos perspektyvas, meną. Kalbėdavo neskubėdami, užgerdami nutylėtus žodžius naminuke dėdė taip pat vis labiau ją pamėgo.
Vieną dieną, ankstyvą pavasarį, pamačiau, kaip prie buomo pakapy moterėlė pririšo arklį ir pasuko į mūsų kiemą. Nepažįstama, matomai iš kurio tolimesnio kaimo. Tokia miela, įdomi moterėlė - veidelis skaistus, net nesijuokiant duobutės skruostuose atrodo linksmos, bet akys liūdnos ir kietai suspaustos lūpos slepia rūpestį.
Pasiklausė manęs, ar tame name gyvena advokatas ir kada dažniausiai jis pareina. Paaiškinau. Moterėlė sugrįžo prie vežimo, pridengė arklį gūnia, parišo jam abrakinę su avižom, pati susisiautė didele languota skara ir atsisėdo laukti.
Buvo nuostabi diena, sniego beveik nelikę, naktimis dar patraukdavo gruodas, bet įdienojus dirvos paviršius atšildavo ir arimai tapdavo sodriai juodi, padengti skysto purvo sluoksneliu. Jau švilpavo varnėnai prie inkilo, įkelto į obelį mūsų kieme ir dygo tulpės palei trobos pamatą.
Ką beveikdama, eidama į daržinę surinkti vištų kiaušinius ar slydinėdama pažliugusiu taku per daržą į kaimynų šulinį parnešti vandens, vis užmesdavau akį moterėlė sėdėjo vežime nė nekrusteldama  ir kantriai laukė.
Atėjus metui, kai advokatas jau galėjo pareiti, moterėlė išlipo iš vežimo, nusisiautė skarą, nudengė arklį, nurišo abrakinę, apgrįžo ratus, iš šiaudų iškėlė didelį kalakutą raudonu skuduru surištom kojom ir atėjusi į mūsų kiemą atsisėdo ant suoliuko po obelim - iš čia gerai matyti kelias.
Advokatas tą dieną grįžo ne toks ir girtas, o gal ir visai blaivus, nes rankom neskeryčiojo. Moterėlė pasitiko jį prie namo kertės, kažką skubėdama  aiškino, neleisdama žmogui nė žodžio įterpti, o tas stovėjo, nutaisęs kenčiančią miną, lyg jam staiga būtų suskaudę dantį. Baigusi savo tiradą, moteris staigiu judesiu ištiesė kalakutą advokatui, tas instinktyviai jį paėmė, bandė duoti atgal, bet paukštis suspurdėjo, raudonas raištis, kuriuo buvo surištos kojos, nukrito, pajutęs laisvę, kalinys ištrūko, bandė bėgti per suartą daržą, bet kojos, matyt, buvo nutirpusios, tai šoktelėdavo porą kartų plasnodamas sparnais, ir vėl pritupia, kaip kurapka, norėdama nuvilioti nuo lizdo. Jau jau, rodos, advokatas paukštį pagaus, bet tas ir vėl išsprūsta. Nusivarė abu, slidinėdami per purvyną, į pusę arimo, kol paukštis, pagaliau sugriebtas už kojų, stipriais sparnų mostais pakilo žmogui virš galvos ir abu parplasnojo į kiemą. Advokatas šiaip ne taip suėmė kalakuto sparnus, jau tiestų jį moteriškei, o tos ir pėdos ataušusios kai tik pavyko paduoti kalakutą, ji atsirišo arklį, įsirito į vežimą ir, sukdama botagą virš galvos, dingo už ūlyčios posūkio, tiek ją ir tematei.
Abu, advokatas ir kalakutas, atrodė apgailėtini, purvini, pavargę, o žmogaus veide švietė didžiulė nuostaba kaip tai galėjo nutikti? Ir manęs kažkodėl nebeėmė juokas.
Po poros dienų mūsų nuomininkas, išsidžiovinęs, nusivalęs batus, kostiumą, susikrovė į lagaminą savo negausią mantą ir išskubėjo, kad nepavėluotų į vienintelį autobusą Tauragės linkui. Netrukus agentūra VBS (Viena Boba Sakė) pranešė, kad grįžęs namo, pas žmoną, vaikus. Ar nuotykis su kalakutu tokiam pasisprendimui turėjo tiesioginės įtakos man niekas nepasakė, kaip ir to, kuo teisme baigėsi moterėlės byla.
Ir kalakuto likimo kažkodėl neatsimenu.

0


» Mano namai » ATSIMINIMAI » Sau ir kitiems