PRISISTATAU

Netinku lentynėlei nė vienai,
Tai spalva,
Tai faktūra,
Tai gabaritais.

Ir neapeisi manęs –
Šakotos, dygliuotos –
Nepastumsi –
Esu!

Ir šiukšliadėžėn neįmurdysi –
Rėkiu, spardausi,
Netelpu...

Tai vargas.

TĖVELIUI

Žinojau –
Ateis laikas – grįši,
Buvau tikra – grįši,
Tik sulaukti.
Paskui sužinojau –
Sugrįš ne visi.
Vyliausi – tu sugrįši,
Meldžiausi.
Nežinojau –
Ne visi sugrįžę pareina
Namo.

VAIKAIČIAI (IR PRO)

Tai džinas, ištrūkęs iš butelio.
Jie veržlūs, jų vis daugėja,
O nuo manęs seniai nebepriklauso, kiek jų bus.
Kai sueina, suvažiuoja visi,
Tokie gražūs, dideli ir maži,
Būsimi ir tik numanomi,
Staiga sumažėja mano namai,
Krebžda, šiugžda, gyvena visose kertėse.
Pokši durys.
Kažkas įsitaiso mano sofos kertelėj priešais televizorių,
Perjungia kanalą,
Kažkieno žingsneliai nudunksi sodo taku,
Kamuolys skrieja gėlynan,
Katė bijo pareiti namo – susidraugauja, –
Ana jaunikaičiai dviese vakšto keleliu
Link kapų ir atgal, link kapų ir atgal –
Aptarinėja kompiuterijos galimybes,
Kažkas pradainuoja pro langus dainelę
Iš multiko apie Ogį ir tarakonus,
Sėdant pietauti pritrūksta vietos prie stalo
Ir dubenėlių sriubai,
Kažkur išsislapsto mano tyla, mano mintys,
Sutrinka mano kasdienybės sankloda –
Net naktys pilnos jų sapnų ir šilto alsavimo,
Jiems reikia erdvės – visos,
Jiems reikia pasaulio – viso,
Bet jie nežino, kad atima, o aš jiems nesakau,
Slepiuosi atsiminimuose,
Kur niekas negali patekti be mano valios.
Retkarčiais įsileidžiu ir juos –
Kažkuris sukikena, kažkuris nepatiki,
Vis dažniau tik atlaidžiai nusišypso.
Po minutės pamiršta.
Stoviu vis vienišėjanti tarp dviejų pasaulių –
Aš viena begaliu atpažinti juose
Bruožus protėvių, kurių jie neberado:
Akių spalvą, šypseną, balso tembrą, charakterį, pomėgius,
Aš viena bepapasakosiu išėjusiems –
Kokie jie mieli –
Tarsi pirmas kūdikio krustelėjimas įsčiose
Ir kaip pavydžiu jiems drąsos gyventi
Tame nuostabiame, išprotėjusiame pasaulyje,
Kurį jiems paliksiu.

VAIKYSTĖ 1

Seniai seniai padovanojo dėdė švilpynę.
Ne pirko supermarkete –
Išsuko – man – iš karklo žievės,
Žirnį įdėjo vidun.

Ar girdit?
Ar matot?
Mieli mano anūkėliai –
Tai švilpia, treliuoja
Maža, basa, linaplaukė, juodaakė jūsų babūnėlė,
Pasilypėjusi ant Šilalės kapinių zomato –
Gyviesiems ir mirusiems...

Vakar.

VAIKYSTĖ 3

Iš nebūties vaivorykščių grįžtu.
Guliu pievelėje tarp dobiliukų.
Neskauda nieko,
Nors esu kliudyta akmeniu –
Skaudžiai,
Į paširdžius.
Išsigandę vaikai išbėgiojo,
Manė – numiriau.
Laikas, buvęs sustojęs,
Vėl girgždėdamas pajuda
Gyvenimo linkui.
Vien blogiukas, metęs akmenį,
Stovi ties manim
Ir tyliai verkia –
Angelas auksiniais plaukais
Mėlyno dangaus fone.
- - - - - - - - - - - - - -
Tebestovi.
Tebeverkia.

A. MONČIUI

Pamato – kaip neregys – širdimi
Įkalintą veidą
Pilkam akmeny palaukės –
Lig laiko,
Lig sargui ateinant,
Kuris atrakintų
Kaltelio kaukšėjimu
Vienatvės miražuose,
Kai niekas nežino,
Kai niekam nerūpi –
Stebuklas užgimsta
Iš akmenio pilko gimtosios palaukės,
Iš akmenio šalto,
Iš meilės,
Iš skausmo,
Tikėjimo,
Ilgesio –
Lietuviškas Dievas –
Ramus,
Išmintingas
Ir šiltas.

AR? 

Jau pilnatis į delčią
Sniegas,
Speigas,
Vėjas.
Klajoja nerimas už lango,
Neleisdamas užmigti –
Vėlei
Sniegas,
Speigas,
Vėjas.
Ar jau visi benamiai šitą žvainą naktį
Į namus parėjo?

ATMINTIS 

Atmintis tarsi prakeiksmas –
Jinai budi, nemiega,
Vis sugrįžta.
Sugrįžta vis.
Jaučia liepos vidudienio troškulį,
Uodžia kvapą sakų kaitroje,
Rėplinėja žeme vabaliukai – per skują, per žolę,
Tankmėje miriadai uodų – zyzia,
Šniokščia eglės ant Dyvyčio kranto – be vėjo,
Kelmas, skiedros, kelios uogos – mėlynos, mėlynos.
Kiek vienatvės vaikystės širdelėje,
Siaubo kiek, kiek maldavimo - - - - -
Šniokščia eglės dienos tvankumoj –
Ten, ant Dyvyčio kranto – be vėjo.
Atmintis tarsi prakeiksmas –
Vis gilyn, vis aiškyn, vis skaudyn –
Neišduokite vaiko tikėjimo!!!
Neišgirdo maldavimo – niekas.
Šniokščia eglės ant Dyvyčio kranto.
Atmintis – tarsi prakeiksmas...

ATSIŠAUKSIU

Trys žibintai po mano langais
Ir danguj apvali pilnatis,
Nukryžiuoti šešėliais beržai
Ligi ryto gulės pasliki.

Užgesinkit, prašau, užgesinkit –
Man nereikia tiek daug šviesos!
Jau išvaikščioti mano keliai
Ir iš niekur daugiau negrįžtu –
Man užtektų spingsulės mažos
Iš vaikystės skurdžių namų.

Netylėkit, prašau, netylėkit –
Man nereikia tiek daug tylos!
Tepašaukia kas nors, mylėtas...
Atsišauksiu – einu jau!
Namo.

BALTRAMIEJUS

Rudeniop – tai toks metas,
Kad norisi eiti, kur šaukia vaikystė,
Kur gubos rugių, eilėm sustatytos,
Jų rimai ir ritmai dainele suringuoti –
Ta, kur iš amžių atsklido
Vėjui grojant akuotais.
Tarp gubų gandrai vaikštinėja –
Rimti ir solidūs,
Jie žino – jau laikas.
Jie viską žino –
Tai jie man pasakė – vaikeli mielas,
Jei myli, jei glostai – nebado ražienos.
Rudeniop – tai toks metas –
Gandrai ruošias skristi,
O gubos ražienom –
Bristi nubristi
Drauge su vaikyste.

BENDRAAMŽIAMS 

Dar pabūkim,
Dar pabūkim kartu, bendraamžiai,
Neišeikit, meldžiu, tarsi vagys, slapčia
Taip po vieną, po vieną.
Dar pabūkim drauge – mes – savi –
Bendraamžiai.
Kas supras mūsų godas geriau –
Mūsų skausmą ir džiaugsmą,
Prasmę mūsų dienų –
Kas supras? Besupras?
Šitas laikmetis svetimas,
Jis ne mūsų. Jau ne mūsų,
Koks bebūtų puikus.
Jis nekaltas –
Mes jam svetimi,
Mes jam praeitis,
Užsilikę iš savojo laiko,
Iš karų ir tremčių, netekčių,
Iš svajonių, vilčių – prarastų,
Iš jaunystės savos, kai ne žodžiais –
Gyvenimais –
Apsisprendėm – su kuo?
Nepalikit manęs čia, vienos –
Žemė daros tuščia, svetima,
Nepalikit ligi tos dienos,
Kai paklausus –
Atsimeni, drauge?
Atsilieps vien kurti tyla.

BOBŲ VASARA 

Nedaug tereikia – gana akimirkos
Įkvėpti rudenio žavesiui –
Spalvoms ir vėsai – kad atsimintum vasaras –
Kadai nužydėjusias, kadai nužaliavusias.
Tik akimirkai stabtelti bobų vasaros įsauly –
Saulelė aukštai nepakyla jau,
Ne tiek šildo, kiek akina. Numiršta
Žydėdamos nasturtos. Ir astros.
Šita akimirka bando apgauti mus,
Kad nieks nepasikeitė, nieks nepraėjo,
Tik nejučia skvernus susisiausdamas
Atsistoji pasauliui ir pavėjui
Ir tai neilgam – atsėlinus nerimui
Kaip šunelis, pabrukęs uodegą,
Nubindzini į namus. Kaip boružėlė
Septyntaškė – po lapu – žiemojimui.

DOVANA

Kas sakė - viskas? Ne! Ne viskas!
Dar šitiek daug kelių nepraeitų –
Tai kas, kad smilkiniuos sidabras tviska,
Kad šypsena įrėminta raukšlių.

Dar nežinau, ką reiškia neskubėti,
Dainuoti su žeme vienu ritmu,
Pajaust, ką reiškia būti senutėle,
Su lazdute rubždenančia taku.

Dar tiek minčių, tyloj neišmąstytų,
Dar tiek ligų, kuriom nesusirgau,
Dar teks iškęst didžiausią išdavystę
Draugams išeinant už mane pirmiau.

Dar nedrįsau visa širdim mylėti,
Kad nepalūžčiau, meilės išduota –
Širdis kitaip nemoka – viskas arba nieko,
Nebuvo visko - nieko nebėra.

Toks nuostabus ateina supratimas,
Kad tik dabar, kai mirti nebijau,
Tai ir gyvenimas nebebaugina -
Kas gali būti žemėj nuostabiau?

Tiek dovanų lemtis padovanojo,
Ar gausiu paskutinę – nežinia,
Šiandien senatvė man atrodo
Pati puikiausia dovana.

DZŪKIJA 

Takas smėlėtas, skujom nubiręs,
Išsiviliojo auštant į girią,
Triskart apsukęs tą pačią pušį
Nepaklaidino, kvietė pabūti

Miško nameliuose – miela viešnele,
Tik aš, nieks kitas, šitaip negali
Tave įsiausti į aidžią tylą,
Taip pabyloti amžiną bylą,

Tik aš, giružė, būtis pirmapradė
Kalbu į širdį – pati bežadė,
Prakalbint moku kožną medelį,
Paukštį, žvėrelį, driežą, gyvatę

Ir šilagėlę balandžio vėjy,
Ir skruzdėlytę, kur rėplinėja
Prie tavo kojų, pušies sėklelę, genio išskeltą,
Kur naują mišką pakels gyventi.

Pabūk, sesele, girion atėjus,
Apglėbki pušį kaip seserėlę,
Paglostyk pilką kerpę ant luobo –
Pamirši, kas tau nurimt neduoda,

Kaip prieš altorių staiga suklupsi –
Ant šilagėlės – rasos stebuklas,
Saulei įspindus tyloj išgirsi
Čiurlionio arfa grojančias nimfas.