VAZDELIAI IŠ LIGONINĖS

1. SKAUSMAS

Skausmas buvo tikras, stiprus, prikaustantis dėmesį – toks, kokio jau negalima ignoruoti, apsimesti nepastebinčia. Jis buvo naujas, nepatirtas. Net tada, kai pravaikščiojau mikroinfarktą, seniai, paskaičiavau – prieš šešioliką metų. O gal tiesiog pamiršau? Ne, šitokio skausmo nepamirši, neignoruosi, nepravaikščiosi.
Aš daug ką jaučiu spalvomis, formomis, garso tonais, net judesiais. Tada skausmas buvo rudas, amorfinis, prislėgęs, bet palikęs galimybę alsuoti. Apsimečiau, kad jo nejaučiu, atsiribojau, susigyvenau ir jis iš lėto rimo, tilo, sklaidėsi ir nė juste nepajutau, kada jo nebeliko. Aš jo nebijojau, jaučiau, kad esu stipresnė už jį, kad jis manęs neįveiks. Aš tada nesustojau ėjusi, tik sulėtinau žingsnį.
Dabar skausmas kilo kaip šviesus, skaidrus rūko sūkūrys, įsukantis ir mane, užvaldantis, stiprėjantis. Iš to rūko ėmė blykčioti ryškūs, šviesiai žali žaibai – skaudūs, deginantys, žeidžiantys. Jie užvaldė mane visą, nebeleido galvoti apie nieką kitą – buvau jų valioj, nuo manęs niekas nebepriklausė. Pasisiekiau nitroglicerino – neveikia, tik apsvaigo galva. Pakartojau – ir vėl neveikia, trūksta oro. Sukaupusi valią ieškau daktarės Janikės numerio, kad organizuotų pagalbą, nes jei taip ilgiau, bus infarktas. Nuėjau atrakinti duris, grįžau lovon ir nusiraminau – o juk ne taip ir svarbu. Bet gal dar yra galimybė?
Pasidarė savotiškai įdomu, tarsi visa tai neliestų manęs, tarsi stebėčiau iš šalies. O jei koks atsitiktinumas, visai nesusijęs su manim, visai nelogiškas, imtų ir nulemtų – gyventi man ar mirti? Pav., neatsilieptų Janikė – na, išėjo kur, palikusi telefoną namie; greitukė atsisakytų važiuoti į kaimą – juk dabar būna ir taip; numirčiau pirma, negu ateis pagalba?
Turėjau vaikystėj draugę, kuriai ką bepasakytum, vis perklausdavo – nu ir kas? Ir aš mintyse perklausiau – nu ir kas?
Sūkūrys sukosi vis greičiau, vis skaisčiau žybsėjo, vis dažniau svaidėsi deginančiais žaibais, pradėjau dusti, erzino širdies aritmija, bet kėliausi, ėjau prie lango – gryno oro. Kūnas darėsi lyg vatinis, neklausantis manęs, viskas svyravo, skrido daiktai. Atvažiavo greitukė, po vaistų skausmas ėmė rimti.
Ne mane juk veža ta šviesi, greita mašinytė su blyksinčiais žiburėliais ir įjungta sirena pro rudenėjančius mano kaimo laukus, pro nugeltusias Ilgųjų pievų pamiškes? Ne mane?
Po dienos kitos, kai neliko skausmo, kai tarsi viskas praėjo, kai ramiai gulint palatoj esu, rodėsi, sveikut sveikutėlė, apima toks stiprus noras viską pamiršti, paneigti – nebuvo ir nėra jokios grėsmės, tereikia sugrįžti į įprastinį gyvenimą ir viskas vėl bus kaip buvę. Ką aš čia, ligoninėj, veikiu? Leiskit namo!
Daktarė juokiasi – na ir pacientė. Bet nueinu praustis ir suprantu – niekas nepraėjo, jokios grėsmės nedingo, viskas tebetūno many ir tik laukia progos.
Ne, ne mirties bijau, o noriu gyventi, labai noriu, kaip niekada anksčiau. Kuo realesnė mirties galimybė, tuo stipresnis noras gyventi. Žinau, gyvenimas jau bus ne toks, ne tas – jau kitapus bedugnės, bet ir per ją dar reikia pereiti, o lieptas toks nepatikimas. Sutinku būti paklusnia paciente.
Mane perkelia į kardiologinį skyrių. Nauji potyriai, išgyvenimai ir – daugybė valandų spoksant į lubas, kai nelieka nieko kito kaip galvoti, atsiminti, svarstyti, vertinti ir – tarsi kas patraukia – užrašyti. Tai ne vien šių dienų, ne vien šios ligoninės patirtys, pagaliau, tai ne reportažai iš ligoninės, tai vaizduotės sukurti paveikslai, bet visi jie turi prototipus – praėjusiam laike, gyvenime.
Daug išminties surašyta ant baltų palatos lubų.
Paprašau dukros nupirkti sąsiuvinį ir, išnaudodama tas valandas, kai nėra kas veikti, o spoksoti į lubas nusibosta, rašau ir šypsausi: life is good...
Gyvenimas puikus.

3. KETURI

Mane vienai nakčiai perkėlė į kitą palatą, ryt jau keliausiu į reabilitacijos skyrių. Nebeieškau naujų pažinčių, tik stebiu palatos gyvenimą.
Atveda guldyti dar vieną naujokę – tokią storuliukę, bet judrią, savaip gražią. Girdžiu, sakosi turinti keturis sūnus. O štai ir jie, keturi, visi vienodo ūgio, saikingai apkūnūs, gražiai žilsterėję, kaip vienos ankšties žirniai – kryp krap, kryp krap vorele iki Motinos lovos, kaip pingvinai.
Taip linksma pasidarė nuo to vaizdo.
Susibūrė visi, pasikalbėjo, Motina visus išklausė, kiekvienam kažką pasakė, nė vienas neprieštaravo ir vėl kryp krap, kryp krap iki durų, ten pašurmuliavo ir išsiskirstė kiekvienas su sava užduotim. Vienas – apžiūrėti skyrių: kur dušas, valgyklėlė, sesučių postas, kad Motinai nereiktų klaidžioti. Antras – į mašiną atnešti likusių daiktų kai jau žino, kurioj palatoj įsikūrė Motina. Trečias – į ligoninės bufetą išsiaiškinti, ar galima nupirkti karšto maisto, nes Motina šiandien pietums gaus tik sriubos. Sunkiausia užduotis ketvirtam – susirasti gydytoją, pasikalbėti, galimai paduoti pinigus, nes kažkodėl netraukia iš kišenės dešinės rankos, tarsi norėtų būti tikras, ar jų nepametė. Vyras metuose, gal net koks viršininkas, o mindžikuoja koridoriuj, pasimetęs kaip anų laikų piemenukas, pasiųstas nunešti sūrį klebono gaspadinei. Mielai, atrodo, nusispjautų ir nueitų, bet ko nepadarysi dėl Motinos. Pagaliau pamato gydytoją, abu dingsta už koridoriaus posūkio.
Atlikę užduotis vėl visi susieina prie Motinos lovos, kažką gyvai aptarinėja savo tarpe. Motina jų nesiklauso, valgo šokoladinį batonėlį, kąsdama dideliais kąsniais, kietai sulanksto popierėlį, suspaudžia jį rankoj, giliai giliai atsidūsta. "Mano vargelis nieko nebojo..."
Vakare sūnūs susiruošia eiti miegoti į autobusą, kuriuo atvežė Motiną. Ji palydi vaikus, paskui dar pastovi prie lango, kol autobuse užgęsta šviesa ir grįžta prie lovos taisytis miegoti. Širdies zondavimas paskirtas rytoj, sūnums svarbu sužinoti rezultatus, todėl nevažiuoja namo.
Viena palatos moterų pasiūlo kalbėti rožinį. Atsiliepia tik Motina. Juodvi sutupia greta ant lovos krašto ir negarsiai meldžiasi, jų monotoniški balsai ramina, mintys nuklysta kažkur į vaikystę, kai spalio vakarais tamsioj apytuštėj Šilalės bažnyčioj kalbėdavom „rožančių" Imu migdytis, bet ramybę suardo skardus telefono signalas. Motina atsiliepia:
– Ne, aš nestoviu, vaikeliai, prie lango, aš savo lovoj, meldžiuosi, jūs apsirikot skaičiuodami langus. Miegokit, mažiukai, nesirūpinkit.
Jaučiu, kad nuo to „mažiukai" man drėksta akys, betrūksta, kad pravirkčiau. Nusisuku sienos pusėn. Cha, vyrai kaip mūrai, o čia – mažiukai.
Kol Lietuvoj yra Motinų, išauginančių tokius sūnus, galima ramiai miegoti.

5. BENDRA VIZITACIJA

Skyriuj nuo pat ryto sujudimas – bus Bendra Vizitacija. Pirmos, dar Ponui Dievui nekėlus, sujudo slaugutės – valo viską ne taip, kaip eilinę dieną, kur kliuvo, kur ir ne, valo kruopščiai, nuosekliai, net miela žiūrėti. Peržiūri, ar nėra neleistinų daiktų ant spintelių, surenka senus laikraščius, patikrina, ar švarūs rankšluoščiai, patalynė, jei reikia pakeičia. Dėl mano knygų krūvelės, padėtos ant palangės, suabejoja – pastumk už užuolaidos ir bus gerai. Taip ir padarau.
Paskui per skyrių visu būriu prašurmuliuoja sesutės, apžiūri viską kritišku žvilgsniu, pasitarusios kiek kitaip perstumdo lovas – iš tiesų taip geriau. Pastebi knygas už užuolaidos – jų čia negali būti!
Skubiai griebiu knygas, o jos dabar slidžios, celofanuotos, sprūsta iš rankų – Aldoną Liobytę ir Jokūbą Josadę dar laiku sugriebiu, kitos pažyra ant lovos, o štai Česlovas Kavaliauskas nučiuožia po kaimynės lova.
Ai, net suskauda!
Klaupiuosi ant kelių (prieš gerbiamą žmogų negėda), ištraukiu knygą, tą ir visas kitas po vieną, po vieną sukraunu spintelės apatinėj lentynoj.
Dar užsuka slaugutė, apsidairo, dėl visa ko perplauna kaimynės stiklinę, kad blizgėtų. Skyriuj stoja tyla prieš Bendrą Vizitaciją.
Aš dėl visa ko savo pilkąjį megztuką pasikeičiu žaliuoju, lyg ir geriau dera prie cianotiškų lūpų, net pasigailiu, kad neturiu lūpdažio. Ir kaip aš įsigudrinau nugyventi gyvenimą neišmokusi šokti ir neįpratusi dažytis?
Dabar, girdėjau, net mirusias nugrimuoja, kad būtų paprasčiau patekti į dangų –  šventas Petras kaip ne kaip vyras. Jei taip man nutiktų, tai būtų bene antras kartas gyvenime. Pirmas buvo septintoj klasėj, dar pokary, kai mokyklos vakare kaliošiukais apsiavusi vaidinau mokytoją – auklėtoja padažė.
Dirsteliu į veidrodį – standartinė klipata. Tiks.
Ir štai ateina, atšurmuliuoja ji – Bendra Vizitacija – artyn, artyn, jau sugarma į mūsų palatą: visi skyriaus daktarai, visos sesutės ir jis, Pats Svarbiausias. Vaje, koks impozantiškas daktaras! Nei jaunas, nei senas, bet jau pašarmojęs, solidus, netgi rūstus, kaip ir priklauso Pačiam Svarbiausiam. Prie tokio – tik per pagarbų atstumą.
Kol referuoja kaimynės gydytoja, manoji be garso vien tik lūpomis klausia manęs kaip jaučiuosi – pakeliu nykštį aukštyn ir surizikuoju nusišypsoti.
Referuoja apie mane. Nors daugybę savo diagnozių ir skiriamą gydymą žinau mintinai, bet iš daktarės kalbėjimo bent pusės nesuprantu. Visa laimė, kad Pats Svarbiausias, panašu, supranta viską, nes vis pritariamai linkčioja savo gražią galvą.
Palatoj mes dvi, už manęs jau langas, todėl visa Bendra Vizitacija kaip pagal komandą pasisuka durų linkui ir išgarma į sekančią palatą, o aš taip ir lieku pavyzdingai tebesėdinti ant lovos kraštelio ant kelių susidėjus rankas ir vis dar įsispytrėjus ton vieton, kur būta Paties Svarbiausio, vis dar laukianti jo žvilgsnio, daktaro žvilgsnio į ligonį, apie kurį jam ką tik referavo; bent žvilgsnio. Nesulaukiu – kaip įėjo žvelgdamas kažkur virš mūsų galvų į medžių viršūnes už lango, kaip paskui įdūrė žvilgsnį į kaimynės lovos kojūgalį, taip ir išėjo nežvilgterėjęs. Gal tai ir į gerą, būti Eiliniu Atveju? Juk jei būčiau Įdomus Atvejis, būtų pažiūrėjęs, tik ką tas žvilgsnis būtų nulėmęs?
Nubraukiu suprakaitavusius delnus į pižamą, su palengvėjimu atsidūstu – Bendra Vizitacija praėjo. Tik vis galvoju – kam reikėjo viso to šurmulio, tvarkymo, valymo, kas būtų pastebėjęs vieną kitą dulkelę, ne itin švarią stiklinę ar, pagaliau, mano knygų krūvelę ant palangės, jei nepastebėjo net mūsų, dviejų moteriškių?

7. ŠIRŠĖ

Pirmoji mano palatos kaimynė išvažiavo namo, bet netrukus atvedė naujokę – mažutę, menkutę, bedantę, tik akys žvitrios, gyvos. Vos įėjusi linksmai sušuko:
– Kaip gerai, kad lova ne prie lango, gana, kad anam skyriuj slogą įgavau.
Tuoj pasisako, kad jai jau 88-neri ir ji tuo labai didžiuojasi, niekad nemaniusi tiek išgyventi, o štai betrūksta trijų mėnesių, kai pradėsianti devintai dešimčiai paskutintus. Ir šypsosi taip giedrai visa savo bedante burnele, bet šypsena staiga užgęsta:
– Žinoma, jei ligi tol išgyvensiu.
Jau vėliau, pastebėjusi, kad atidėjau knygą į šalį, ima pasakoti, kaip sykį, tai buvę prieš penkerius metus, ji nukritusi darže, bet sąmonę turėjusi. Laimei, pamatė kaimynė, pakvietė greitukę, daktaras liepė gulti į ligoninę. Viskas būtų buvę gerai, jei slaugutė nebūtų užsimaniusi nuplauti kojas – tik sumerkė jas į karštą vandenį, taip ir numirusi, o nubudusi dideliam, šviesiam kambary, nuogutėlė, apraizgyta laidais, vamzdeliais, o apie lovą sustoję beveik visi anūkai, o dar su žmonomis, ko gyvenime nėra buvę. Na, nebent per bočiaus laidotuves – kad taip visi ir dar su žmonomis! Maniusi, kad sapnuoja. Sesutė juos skubiai išvarė – ateina daktaras. Spėju, kad tai buvo reanimacijos skyriuje.
Paskui ima skaičiuoti kiek turi anūkų: vyriausiojo sūnaus tik du, nes jaunas mirė. Pasikorė. Antrojo, to, kur numirė tik pernai nuo vėžio – šeši, penki berniukai ir mergaitė. Ir visus ji nuo mažo auginusi, ir kai jau į mokyklą ėję – vis būdavę kaip pas ją, taip pas ją. Dar ir dukra turi tris mergaites, ir tos pirmąją auginusi, bet paskui kaip išvažiavo į Raseinius, tai kaip į Ameriką. Ir iš Amerikos dabar parvažiuoja.
Močiutės pasakojimas teka tarsi upelis, ji visai nesirūpina, ar aš klausausi. Dabar gyvena viena, kaime, jau penkeri metai su širdies stimuliatorium –  nuo tada, kai buvo numirusi. Savaitgaliais atvažiuoja kuris iš anūkų, sutvarko namus, prineša malkų, vandens. Gyvuliukų nebeturi, tik beveik sulaukėjusi katė retsykiais pareina iš savo medžioklių. Šį kartą atvažiavusi pakeisti baterijas stimuliatoriuj – daktarė liepė, sakė nelaikys ligoninėj ilgiau kaip tris dienas, bet jau įpusėjo antra savaitė, o namo neleidžia, dabar dar į tą skyrių perkėlė, vėl nežinia, kuriam laikui.
Žiūri klausiamai į mane, bet ir aš nežinau.
Iš Kardiologijos skyriaus ją atvežė ratukais, aprengtą gana nauja šilta pižama, su chalatu, mūsų slaugutės pervilko šio skyriaus rūbais – plonyte, nudėvėta pižama, chalato nė nepasiūlė. Kitą dieną gydytoja liepė močiutei netinginiauti, keletą kartų per dieną keltis, pavaikščioti bent po palatą. Močiutė paklusni, vaikšto ir stebisi, kad nebesvaigsta galva – geras baterijas įdėjo. Įsižiūri, kad aš turiu savo rūbus – o jos tai atėmė, bent megztuką duotų, šalta. Patariu prašyti sesučių, gal atneš, jos čia geros, ypač šiandieninė, tokia jaunutė, visada linksma. Mudvi svarstom, kur dingo senosios sesutės, kad dabar dirba visos jaunos. Iš tiesų, galvoju, visos jaunos. Ir seną daktarą bene tik vieną sutikau. Keista.
Močiutė prašyti nesiryžta, tai paprašau aš, sutikusi gerąją sesutę koridoriuj. Ją tarsi kas pamaino, supyksta:
– Ką, manot, čia kas nors dėl vieno megztinio bėgios į rūbų sandėlį, mes kito darbo neturim?
Sprunku į palatą. Iš paskos ateina sesutė, pažiūrėjusi atiduotų saugoti daiktų sąrašą – jame nėra megztinio, yra tik juodas švarkelis! Senutė mėgina sakyti, kad tai ir yra megstas švarkelis, bet sesutė baigia kalbą:
– Visus rūbus gausit išvažiuodama!
Močiutė nenusileidžia:
– Man šalta dabar.
Sesutė suniekina:
– Nesąmonė, pas mus šilta. Pagaliau, jei reikės, duosim šiltą pižamą.
To močiutės negarsiai bepasakyto „tai duokit", sesutė, panašu, nebenugirdo. Išėjo. Močiutės veide ne tai išgąstis, ne tai nuostaba, bet štai jos apvali raukšlėta burnelė tįsta į plačią šypseną, ji susisiausto skystus pižamos švarkelio skvernus, alkūnėm prispaudžia juos prie šonų, paėjėja iki durų, kad įsitikintų ar sesutė nuėjo pakankamai toli ir atsigrįžusi sako:
– Tai širšė! Širšė?
– Širšė!
Mudvi juokiamės. Močiutė įlenda po apklotu, užsitempia jį iki kaklo – pasišildyti. Man pasidaro liūdna, galvoju, kad daugiau nesikišiu, močiutė šauni, pati susitvarkys savo reikalus, bet kur aš iškęsiu, vakare vėl kalbinu ją paprašyti šiltesnių rūbų.
– O jei vėl širšė?
Surizikuoja. O man patyliukais, kaip paslaptį, pasako, kad, ko gero, turi temperatūros. Laimei, naktiniam budėjime dirba puikios mergaitės – nei pikto žodžio, nei žvilgsnio.
Ši pasaka, kaip ir visos pasakos, su gera pabaiga: močiutė nesusirgo (juk nebūtų išgyvenusi 88-nerių, jei dėl kiekvieno nieko sirgtų). Kitą dieną į darbą atėjusi „širšė" vėl linksma, miela, paslaugi – et, karštakošis, išpaikintas vaikas. Suaugs. O aš viena sau sprendžiu dilemą: ar mudvi su močiute nepapildėm nuodėmės, ar neužgavom tokio darbštaus, protingo vabalėlio – širšės.
Po kelių dienų, pirmadienį, mane išrašo. Savaitgalis mudviem buvo nelinksmas, aš skaičiavau valandas iki išėjimo namo, močiutė laukė anūkų. Pusę šeštadienio ji dar laikėsi – anūkas, dažniausiai ja pasirūpinantis, iki pietų dirba. Vakare pasiguodė – tiek tos dienos rudenį, matyt, nusprendė nebevažiuoti, atvažiuos rytoj. Pasisiūlau paskambinti, juk numerį turi? Ilgai galvoja – ne, supyks. Neatvažiavo ir sekmadienį. Dabar močiutė vedžioja akimis mane, besiruošiančią namo, ir tyli. Nė žodelio.
Jau daktarė atnešė mano popierius, jau atvažiavo mano jaunėlė su pora sesers  paaugliukų vaikų manęs parsivežti. Prieinu atsisveikinti. Močiutė atsidusėjusi klausia:
– Kas atsitiko mano anūkams, kad neatvažiavo? Juk turėjo kažkas atsitikti, kitaip būtų atvažiavę?
Aš nežinau, kas atsitiko. Ir kada – dabar ar jau seniai. Močiutės veidelis toks graudus, tuoj tuoj pravirks. Apkabinu. Dirsteliu į savo anūkus – abiejų akyse ašaros. Šmėsteli mintis – gal gi nepaaugs širšėmis?
Išeinam į vėlų rudenį. Stabteliu. Ne, tikroji priežastis ne ta, kad man reikia pasitaisyti šaliką ir susisiausti striukės skvernus, man netikėtai prireikė bent kelių akimirkų, kad įveikčiau staiga apėmusią baimę. Baimę grįžti į gyvenimą. Vaikams to žinoti nereikia.

IŠ SUTEMŲ

Ta vasara buvo kitokia. Jis pagalvojo – ramybės vasara, susitaikymo. Nors jūra alsavo visai čia pat, bet jau kadai nebuvo nei audros, nei pikto, sūkuringo vėjo, dienas pakeisdavo ramios sutemos ir rytmečiai išaušdavo taikūs, geri. Ir jo sieloj pagaliau buvo ramu, jokių audrų, jokių viesulų.
Mieste žmonių mažai – daugelis negrįžę iš atostogų, dar nesuvažiavę studentai, kurių keliamą šurmulį jis taip mėgdavo; tarsi pajaunėdavo ir pats miestas.
Paskutiniu metu jis retai kur nors beišeidavo, tūnodavo savo dirbtuvėje, bet beveik netapė, nepradėjo nė vieno naujo darbo, o senieji buvo pasidarę svetimi, neatpažįstami, nebeįdomūs pačiam. Sunkiai prisivertė pabaigti ir atiduoti užsakovams kelis paveikslus – reikėjo pinigų jauniausios dukros vestuvėms. Iš namų, kurie jau seniai nebebuvo jo namais, išėjo paskutinis vaikas ir jis nebeturės jokio preteksto į juos beužeiti – dabar jau tapęs už svetimą svetimesnis.
Apie žmoną vengė galvoti – nors išsiskyrė jau seniai ir jokių vilčių nebepuoselėjo, vis tiek nejaukiai pasijuto šią vasarą matydamas ją su kitu. Durys į buvusį gyvenimą galutinai užsitrenkė. Nemanė tada, kai sykį išėjo iš namų po eilinio kivirčo su žmona, kad daugiau nebegrįš, kad ta šalta, neišvaizdaus, aptrupėjusio senamiesčio namo palėpėj įrengta dirbtuvė taps jo priebėga daugeliui metų.
Retkarčiais čia užsukdavo draugai – iš tų kelių, susirankiotų per gyvenimą ir likusių ištikimų, pasigendančių. Tada kalbėdavosi iki paryčių, neskubėdami išsausindavo butelaitį, o jiems išėjus pasijusdavo dar vienišesnis. Niekam nesipasakojo, kokio liūdesio yra slegiamas, kokių juodų nuojautų – praėjo gyvenimas, negrįžtamai, nesvarbu, kad metų dar ne tiek ir daug. Neseniai jis kai ką sužinojo, teisingiau, pajautė ir tai buvo jo vieno paslaptis – kažkokia artėjanti grėsmė. Jis jos nebijojo, gal net laukė.
Per vasarą, kai atostogos, įprato būdrauti naktimis, sutemose, o dienomis miegodavo. Vis dažniau pasvarstydavo, kad atėjus rudeniui su studentais galėtų ir nebedirbti, bet pasiilgs jaunimo šurmulio, neištvers užsidaręs.Ir šiandien, dienai grimstant į vakarą, matė, kaip švelnėja namų kontūrai, blunka spalvos, kol liko vien pilka ir juoda. Ar yra namie tušo? Susirado. Ant stalo pasitiesė lapą popieriaus, bet labai nesinorėjo degti šviesos, todėl grįžo prie lango ir vėl atsisėdo, tarsi ko lauktų.
Taip, laukė dieną skambinusios moters – ar priimtina susitikti vakare, atvažiuotų po darbo, ji anksti negali?
Jis ne iš sykio susivokė, kad yra prašomas iliustruoti poezijos knygą. Skambinusi moteris buvo visiškai tikra, kad jis sutiks ir iš karto ėmė dėstyti, kaip ji tai įsivaizduojanti, o jis klausėsi malonaus, ramaus jos balso ir, nors neketino imtis jokio naujo darbo, kažkodėl neskubėjo nutraukti pokalbį. Pagalvojo, kad jei turėtų seserį, ji būtų tokia – taip skambėtų jos balsas, taip tikėtų juo ir būtų tikra, kad jis niekada jai neatsakys ko prašomas.
Netrukus ne tiek pamatė, kiek išgirdo, kaip gatvėj sustojo mašina, trinktelėjo durelės ir šiugždėdami per žvyrą artinosi žingsniai – iš sutemų išniro moters siluetas. Jis šūktelėjo, kad nerakinta, lipti laiptais į antrą aukštą, kambary uždegė šviesą ir atidarė duris į laiptinę.
Ji buvo neišvaizdi, nuvylė – pamanė, kad ta pilka pelytė negali būti ano malonaus balso savininkė. Ji suprato, matyt ne pirmas kartas šitaip, bet nesutriko, draugiškai šyptelėjo, akimirkai ramindama uždėjo ranką jam ant peties, vien akimis parodė, kad nuneštų prie lango antrą kėdę ir užgesino šviesą.
Dabar sutemose sėdėjo dviese ir buvo nesvarbu, gražūs ar ne. Ir jos balsas, neskubriai pasakojantis jauno mirusio poeto gyvenimą, vis įterpiantis eilėraštį ar posmą. Jam buvo malonu klausytis, todėl nesakė, kad poetas jam puikiai žinomas ir mėgiamas, jo eilėraščiai artimi. Ji aiškino, kokias įsivaizduoja iliustracijas, net spalvas, atspalvius. Jis paklausė, kodėl nepiešia pati, jei taip giliai jaučia? Atsiduso, ilgam nutilo, tarsi nuėjo kažkur toli nuo to palėpės lango, paskui mostelėjo ranka ir neatsakiusi kalbėjo toliau.
Jis vengė žiūrėti į ją, o ir per menki buvo atšvaitai nuo gatvės žibinto, bet kelis kartus jautė įdėmų jos žvilgsnį ant savo veido. Dirstelėjo vogčiomis ir pamatė, ko tikrai nesitikėjo – nuostabą. Kas ją stebina? Ji buvo bekelianti siaurą, baltą ranką prie jo veido, bet stabtelėjo, baugščiai paklausė – galima? – ir tik jam linktelėjus jautriais pirštų galiukais, kaip neregė, ėmė klaidžioti raukšlėmis, atkartojo lūpų linijas, o paskui delnu prigludo prie skruosto, lyg kviesdama nurimti, užmigti. Jis padėjo galvą jai ant rankos ir užsimerkė.
Po akimirkos atsikvošėjo, atsitiesė ir drauge su atodūsiu pasakė:
– Šį vakarą mes nieko neišspręsim. Man reikia laiko pagalvoti.
Ji suprato, kad metas išeiti.
Jis girdėjo, kaip nedegdama šviesos ji iš lėto lipo laiptais, šiugždėjo tako žvyras po bateliais. Kaip ir atsiradęs iš sutemų, siluetas jose ir išnyko.
Atsiminė tušą, popieriaus lapą, atsinešė juos ant palangės ir beveik nematydamas ėmė vedžioti linijas – tarsi gyvas; kaligrafiškai nupiešė jaunėlės dukros pirmąją vardo raidę. Tai patiko, kurdamas, mėgindamas po kelis variantus ėmė vedžioti kitas raides, primenančias brangių žmonių vardus, mąstė, kad jo gyvenime jau viskas praeity, o ateity nieko nebereikia keisti. Pajuto, kad nebenori tapyti spalvomis – kaip galėjo jomis žavėtis? Visa, kas esmingiausia yra juodai balta arba pilka. Spalvos slepia, jos apgaulingos. Tiesą atveria tik juoda linija baltam lape, kaip nuogi medžiai ant balto sniego.
Paryčiais orai ėmė keistis, gamta atgijo, kilo vėjas. Jis nuėjo prie jūros ir lėtai nužingsniavo pakrante, sunėręs rankas už nugaros, o kai saulei tekant patraukė prieš vėją namo, pasikartojo tas kažkas – grėsmingas skausmas krūtinėje, teko atsirėmus į pušį palaukti, kol nurims.
Po kelių dienų moteris vėl paskambino, paskui vėl. Susitiko taip pat vakare, bet šį kartą dirbtuvėj degė šviesa, jis jau buvo paruošęs eskizus. Jai kartais nesisekdavo išsakyti savo mintį žodžiais, todėl pasiėmė nuo palangės jo paliktą lapą su raidėmis, kurį laiką jį tyrinėjo, paskui apvertė kita puse ir kalbėdama apie spalvas, jų sodrumą, pieštuku vedžiojo linijas – tieses, užlūžtančias, banguotas. Keista, jis puikiai suprato, ką ji nori išreikšti. Jam labai knietėjo mėginti pasakyti moteriai ramybės neduodančią mintį, ilgai dvejojo,  kol ryžosi:
– O jei taip iliustracijas darytume juodai baltas?
Jos griežtas, niekaip nepaaiškintas „ne“ jo nenustebino. Daugiau nebeužsiminė, padarė taip, kaip ji pageidavo ir pats buvo savo darbu patenkintas.
Sekantį kartą atvažiavusi ji viską peržiūrėjo, bet kažkaip abejingai, lyg būtų perdegę kažkas, tada apsidairė, tik dabar pastebėjusi, kad tai ne paprastas kambarys, o dailininko dirbtuvės, ėjo nuo vieno jos dėmesį patraukusio paveikslo prie kito, ne iš eilės, sugrįždama, iškeldama sudominusius į šviesą, o jis su siaubu laukė, kas bus, jei baigusi apžiūrinėti ji paklaus, kaip kadaise jo žmona, kiek pinigų jis gauna už savo paveislus. Jis nebeturi jėgų dar kartą tai išgyventi.
Nepaklausė. Iš viso nieko nepasakė. Pritilusi sėdėjo prie lango, o ramios, siauros, baltos rankos gulėjo ant kelių. Jis labai norėjo pajausti jas ant savo veido. Tą naktį ji neišėjo į sutemas.
Kol knyga įgavo galutinį pavidalą, jiedu susitiko dar ne kartą.
Paskui atėjo diena, kai su būriu draugų keliomis mašinomis važiavo į poeto tėviškę, į knygos pristatymą. Gimtasis kaimas mylėjo savo poetą, senoj troboj įrengtoj saliukėj susirinko seni ir jauni, šeimos su mažais vaikais, šurmuliavo, dalinosi knygas, buvo daug gėlių ir dėkingumo žodžių, o iš kito trobos galo sklido šutinamų su kailinėliais bulvių ir raugintų kopūstų kvapas.
Ji neturėjo laiko, buvo renginio siela – susijaudinusi, nušvitusi, o jis vedžiojo ją akimis ir galvojo, kaip galėjo pasirodyti, kad ji negraži.
Jis dalyvavo visame tame kaip pagonių apeigose, stoviniavo visur, kur tik vyko kas svarbaus – susikaupęs, sunėręs rankas už nugaros, tarsi būtų ne šiandien, ne čia, o per anksti išėjusio poeto įgaliotas viską girdėti, viską matyti. Tik paprašytas kalbėti trumpam tarsi sugrįžo, giedrai nusišypsojo žmonėms. Kalbėjo nuoširdžiai, su tauriu jumoru, ne tiek savo, kiek poeto žodžiais. Kaimas atsakė plojimais, o jis per tą laiką susirado ją akimis ir nusišypsojo jai vienai, nudžiugęs, vėl pamatęs nuostabą jos veide – tokio jo ji nepažinojo.
Grįžtant namo, į saulėlydį, visa šutvė tyčia pasuko šunkelias, apžiūrinėdami įdomesnes vietas. Kažkuriam kaime, pamačiusi būrelį vaikų, ji paprašė sustoti, pakalbino, užrašė autografą, paklausdama ir dailiai išvedžiodama kiekvieno vaiko vardą, ir padovanojo jiems knygą. Draugams pasiteisino – kada nors, kai mūsų jau nebus, gal kas nors kaimo troboj radęs knygą skaitys, paminės ir mūsų vardus... Susigėdo.
Jis vėl buvo ne čia, vėl vienas. Ir kai šypsojosi stebėdamas, kaip kadagynėj nejauni, rimti žmonės fotografuojasi prie kiekvieno gražesnio akmens, ir kai stovėjo priešais kaimo bažnytėlės altorių, nesiklausydamas, ką pasakoja zakristijonas, ir vėlai naktį, jos sodyboj, kai jau visi išvažinėjo, o jis liko prie degančio laužo, vis ta pačia povyza, užsisklendęs savy, o ji, nesiryždama peržengti apšviesto būties rato ribų, iš tamsos stebėjo jo veidą, paryškintą liepsnos, ir mąstė, kaip nuostabiai dera dvi spalvos – auksinė ir juoda.
Jis jautė ją esančią netoliese, bet nepajėgė išsivaduoti iš savo vienatvės.
Kažkas sukrebždėjo senoj liepoj, gūdžiai ūktelėjo pelėda ir šešėliu nusklendė į tamsą.
Tyliai paprašė:
– Parvežk mane namo.
Grįžusi ji užliejo jau ir taip išblėsusį laužą vandeniu ir pašiurpusi nuo ryto vėsos įėjo vidun.
Jis nebuvo tikras, ar atsisveikinant ji tikrai pasakė:
– Lauk, sugrįšiu. Kai tu sugrįši.
Ji nežinojo, kad jis jau pakeliui į ten, iš kur negrįžtama.
Laukė. Naktys nebebuvo ramios, jis įtemptai klausydavosi, tarp vėjo šuorų tikėdamasis išgirsti žvyro šiugždėjimą po jos bateliais, įsižiūrėdamas į sutemas, bet sulaukė ne jos, o atsikartojusio didžiojo skausmo. Rytas jam nebeišaušo.
Šarvojimo salėj nebuvo spalvų, tik balta, juoda ir pilka – draugams buvo pasakęs savo naktų mintis. Įėjusi ji sutriko – tuščioj patalpoj jis buvo toks vienas ir taip toli iki jo eiti, kai skaudžiai aidi žingsniai. Pusiaukelėj priklaupė, bet Dievo čia nepajautė, tai atsistojusi paėjėjo į šoną, lyg atlaisvindama praėjimą kitiems, ateisiantiems atsisveikinti, ir sustingo, o pilka jos fiigūrėlė tiksliai užėmė kompoziciniai ir spalviniai jai deramą vietą ir tapo nematoma.
Vis daugiau rinkosi žmonių. Kažkas kojūgaly pastatė vainiką, puoštą raudonom gėlėm – kaip kraujo dėmę. Ji krūptelėjo ir nurimo tik kai vainiką išnešė – jiems buvo skirta vieta koridoriuje. Atėjo būrelis draugų, su kuriais važiuota į knygos pristatymą. Ji pasitempė, susitvardė, kad nepravirktų ir laukė jų prieinančių pareikšti užuojautą, bet jie pasuko ne prie jos, o prie giminių pulkelio. Tada ji ryžtingai priėjo prie pat karsto, buvo bekelianti ranką, bet svetimi žvilgsniai sukaustė pirštus ir ji neišdrįso paliesti nuskaidrėjusio jo veido, lūpų linijų.
Paskui išėjo, ištirpo minioje, tarsi sutemose.

PUSBROLIAI

Vaclovas sėdi ant suolelio panamėj, savo įprastoj vietoj ir nieko neveikia. Vargu ar mato sodą, svarinantį gausų derlių, Babrungo jūrą pakalnėj, mirguliuojančią jau vakarop svyrančios saulės atšvaitais, nepastebi ir žmonos, Baselės, sunkiai savo skaudančiom kojom prakrypuojančios iš obladės į trobą. Apie suoliuką prišnerkšta drožlių, žievių, į sieną atremti keli ryšuliai vytelių, tvarkingai ant lentukės surikiuoti įrankiai, bet Vaclovas jau kelinta diena nieko neveikia, nors čia pat bulviakasis, o jis kaimynams pažadėjęs nupinti krežių. Nuo sekmadienio toks, kaip apdujęs, nors lyg ir nieko nenutiko.
Stovėjo tądien pasirėmęs į savo kiemo vartus, matė pro šalį einantį Kazimierą, pusbrolį, bet nepasitraukė, kaip paprastai darydavo, tik ramiai žiūrėjo, galvodamas, kas belikę iš tokio šaunaus vyro. Šmėstelėjo mintis, kad gi ir pats nėmaž ne geriau atrodo, bet apie tai nesinori galvoti. Sumetė, kiek kuriam metų – abu devintoj dešimty.
Praeidamas Kazimieras pasisveikino ir netikėtai giedrai, gailiai nusišypsojo. Tai ta šypsena ir nutvilkė Vaclovą, kažką priminusi – labai artimą, pažįstamą. Štai ir slankioja kelinta diena kaip nesavas, kaip drignėm apduotas.
Jiedu su Kazimieru augo kaip tikri broliai – sodybos buvo netoliese, ant vaizdingo Babrungo kranto, išėjęs iš vienos trobos visada galėjai matyti kas darosi gretimam kieme. Abu tėvelių vienturtėliai.
Išvaizda skirtingi buvo: Vaclovas liesas, juodaplaukis, ryškių bruožų, pailgo veido, Kazimieras apvalmurzis, baltapūkis – kaip mėnuliukas. Sustačius greta – užgavėnių lėčynos, kipšiukas ir angeliukas, tik pripaišyk vienam ragiukus, kitam sparniukus.
Nuo mažumės buvo neperskiriami – kartu žaidė, ganė, paaugę kartu į vakaruškas ėjo, nugvelbę iš tėvų kapšų tabokos, drauge susisukdavo suktinę ir pasidalydami rūkydavo, vėliau nė nebesislapstydami.
Pirma juoda katė perbėgo pusbroliams kelią dar prieš karą, kai Vaclovui pasitaikė galimybė kaip jaunajam ūkininkui išvažiuoti pusmečiui į Vokietiją mokytis sodininkystės. Grįžo tarsi pamainytas, nebenorėjo ar nebeturėjo laiko draugystėms, nuo tamsos iki tamsos kuitėsi savo sode, iš atkalnių parsinešęs laukinių obelėlių, trešnių sodino, skiepijo, užsiveisė uogynų, prekiaudavo uogomis ne tik Plungės turguj, bet per šv. Roką ir Palangą pasiekdavo. Ypač paklausios būdavo vokiškosios stambiavaisės geltonosios trešnės. Visas kaimas stebėjosi ir pavydėjo, o Vaclovas vis labiau rietė nosį, kiekviena proga pasipuikuodamas prieš Kazimierą.
Abu ilgai senberniavo, o kai pamilo - abu tą pačią mergaitę, Barborą, linksmą, žvitrią juodaplaukę.
Kazimieras tikrai mylėjo, tyliai ir nedrąsiai. Ir Baselės širdis linko į jį, bet Vaclovas buvo atkaklus, mokėjo gražiai pakalbėti, prisuokė Baselei, kaip gražiai gyvensią, kiek pinigėlių susižersią, kokius naujus namus pasistatysią... Susigundė Baselė tom trešnėm, pinigais, namais. Atšoko vestuves. Liovėsi pusbroliai bendravę, jei tik galėdavo, išsilenkdavo nė nepasisveikinę.
Karas, pokaris sujaukė viską – abu labu vienodais neturtėliais pateko į tą pačią kolūkio lauko brigadą, bet ir čia Vaclovas greit įsitaisė ne su šake darbuotis, o valdė arklius. Vis nauda, galima po darbo kam ką parvežti, žemę prie namų suarti, o šventom dienom Baselę į turgų pavėžėti su uogom, namų kepimo bandelėm ar pavasariais su našlaičių, pomidorų daigais. Turtų nesusikrovė, namų neišsistatė, taip ir tebegyveno tėvų paliktoj bakūžėj.
Sykį, kai jau ir Kazimieras buvo vedęs, grįžo Vaclovas juodai sutemus, visą dieną dirbęs miške – pavargęs, nusibridęs, peršlapęs, kaip atsisėdo palei pečių, taip ir prisnūdo nenusirengęs, nepavalgęs. Baselė nutraukė batus, atsinešė dubenį šilto vandens, nuplovė savo žmogui kojas, bešluostydama kažko dirstelėjo į langą, o ten Kazimiero veidas – kaip mėnuliukas. Nežinia, ar tikrai buvo, ar tik Baselei pasirodė, kad jo skruostais tekėjo ašaros. Gal lietus kaltas?
            Taip ir sustingo moteriškė, nebaigusi šluostyti kojų, užsižiūrėjusi į langą – anapus jo buvo meilė, šiapus – gyvenimas. Ilgai dar žiūrėjo, nors mėnuliuko lange seniai nebebuvo. Atsidūsėjo giliai giliai – nuo gyvenimo nebepabėgsi.
Atėjo šventė ir į Kazimiero namus – pamečiui gimė du sūneliai, o Vaclovas po dukters gimimo ilgai nebesusilaukė vaikų. Dabar jau Kazimieras kiekviena proga laidė strėles – kas čia tikras vyras? Tiesa, ir Vaclovas sugalvojo kaip atsikirsti – kokie namai be dukters, mirties valandoj marčios nė vandens gurkšnio nepaduos.
Po kelerių metų, kai jau nelabai ir tikėjosi, likimai klaidas ištaisė, Vaclovui Baselė padovanojo sūnų, Kazimiero troboj taip pat sukrykštė kūdikis – dukra.
Pusbrolių varžytuvėse ilgam nusistovėjo paliaubos, bet jiedu nesiliovė puoselėję šviesias viltis, kuriose ne paskutinę vietą užėmė ir noras pasipuikuoti prieš pusbrolį. Jos buvo siejamos su mažaisiais, pagrandėliais, nes nei vieno, nei kito vyresnieji vaikai į mokslus nelinko.
            Vaclovas, Baselei pritariant, nuo mažų dienų kalė sūneliui į galvą, kad kito pasirinkimo jis neturės, teks būti kunigu arba daktaru. Geriau, žinoma, kunigu. Kazimieras dukrelei pasirinkimo taip griežtai neribojo – svarbu, kad baigtų aukštąjį. Tiesa, abu su žmona pasvajodavo kada nors pamatyti savo mergaitę mokytoja. Svajok, žmogau, nesvajojęs, o gyvenimas eina savo keliu.
Baigė Vaclovo sūnus vidurinę mokyklą ir pasakė tėvams, kad studijuos žurnalistiką arba nieko, o kadangi tėvai nenusileido, nuėjo į kolūkį brigadininku. Sunkūs buvo tie metai Vaclovui, negana gelia širdį dėl sūnaus užsispyrimo, tai dar Kazimieras nepraleidžia progos įgelti – ko tas tavo kunigėlis daktarėlis po laukus laksto?

             Po metų atsitiesė – nusileido sūnus, apkarto brigadininko duona, įstojo mokytis medicinos, o kitų atostogų į namus parvažiavo jau su žmona, taip pat būsima gydytoja – negalėjęs nevesti, kita tokia proga galinti ir nebepasitaikyti. Visas švytėdamas tėvas brigadoj gyrėsi, vis pakartodamas, kad marti iš inteligentų šeimos. Kazimierui beliko tylėti.
            Baselė džiaugėsi sūnaus laime, bet kartu rūpinosi, kaip seksis marčiai įtikti, juk ji tik neraštinga, paprasta kaimo moteris. Be reikalo rūpinosi, marti pasitaikė gero būdo, greitai suprato su anyta ir su kaimo žmonėm mielai pasišnekėdavo, netruko sužinoti ir apie seną pusbrolių nesantaiką. Tiesiai paklausti, tėvai turėjo viską papasakoti, bet marti tik nusijuokė – vaikų žaidimas.
Kazimiero pagrandėlė įstojo į Politechniką. Žinoma, inžinierius prasčiau negu daktaras, o dar mergaitei, Kazimieras per daug ir nesigyrė. Jau po pirmųjų mokslo metų nutiko dukrai bėda, neįkandama pasirodė aukštoji matematika, fizika, negavo įskaitų, egzaminų laikyti neleido, pašalino iš instituto. Ji paniškai bijojo prisipažinti tėvams, o dar žinojo, kad ir visas kaimas juoksis, todėl nevažiavo namo, dienom klaidžiodavo po miestą, kiekvienai nakčiai įsiprašydavo į lovą vis pas kitą draugę, maitinosi iš tėvų siuntinių ir draugių malonės. Ilgai taip trukti negalėjo – gandai pasiekė kaimą. Priblokšti tėvai nežinojo, ką ir daryti. Tėvas nutarė važiuoti į Kauną vietoj išsiaiškinti, kas ir kaip, motina pasišovė važiuoti drauge, bijodama, kad įpykęs vyras nenubaustų mergaitės per skaudžiai.
Nuvažiavo, susirado bendrabutį. Duktė, išgirdusi tėvo balsą koridoriuje, besiteiraujantį jos, nėrė į palovį ir apmirė.
Įėjo tėtis ir mama į kambarį, teiraujasi dukters, kambario draugės tiktai šikt - mikt, o nieko aiškaus nepasako, kol viena jų akimis parodė į palovį. Ten ir atrado tėveliai savo visų svajonių išpildytoją. Prašo tėvas, kad išlįstų, pasikalbėti reikia, o ši nelenda ir tiek. Iniciatyvos ėmėsi motina:
– Išlįsk dukrele, mano tu mieliausia. Kodėl slepiesi?
– Bijau! Visų bijau!
– Ar ir mūsų, tėvelių, bijai?
– Bijau! Visų bijau!
Šiaip ne taip išprašė iš palovio, namo parsivežė. Ir čia visų bijojo, niekur iš namų nėjo. Na, po lova nebesislėpdavo, bet, išgirdusi šunį draskantis kieme, užsidarydavo savo kambarėly ir išeidavo tik šuniui svečius išlojus. Paskui jau išdrąsėjo, įsidarbino mieste – į kolūkį nėjo. Vaclovas pasijuto galutinai įveikęs pusbrolį.
Kai Vaclovo sūnus su žmona grįžo atostogų, jis, nelaukdamas, kol šie pasisveikins su Basele, ėmė raginti:
– Gana tų laižymųsi, sėskit, yra apie ką pasikalbėti – ir tiesiog švytėdamas džiaugsmu, net, rodos, atjaunėjęs, viską papasakojo su visom smulkmenom, pasigardžiuodamas, pagražindamas, pašiepdamas. Sūnus su marčia tylėjo, tuo gerokai atvėsindami Vaclovo įkarštį.
            Sykį, visiems esant kieme, ėjo Kazimiero mergaitė pro šalį. Vaclovas plonu balseliu cyptelėjo:
– Bijau! Visų bijau!
Mergaitė nieko neatsakė, tik nuleido galvelę...
Dabar jau marti pakvietė šeimą susėsti už stalo:
– Reikia pasikalbėti.
Ir papasakojo, kaip baigiant pirmą kursą ir jų sūnui grėsė negauti daugelio įskaitų ir taip pat gėdingai parvažiuoti namo; kaip iš kaimų suvažiavę berneliai lėbaudavo bendrabuty, iki paryčių lošdavo kortomis ir, jei tada dar tik būsimoji marti nebūtų laiku privertusi atsikvošėti, būtų matęs daktaro diplomą kaip savo ausis be veidrodžio. Ir dar pagrasino, jei Vaclovas nesiliaus šaipytis iš Kazimiero mergaitės, ji papasakos apie tai visam kaimui.
Susirūpino Vaclovas – su tokia daug nepirksi, tikrai papasakos. Susmeigė tėvai akis į sūnų – ką čia dabar marti paisto? Bet sūnus neišsigynė, prisipažino.
Pusbroliai liovėsi vienas kitą graužę, bet ir toliau iš papratimo nešiojosi akmenį kišenėje.
Praėjo daug metų, dar daug kartų svarstyklių lėkštelės kilo ir leidosi tai vieno, tai kito pusbrolio naudai. Niekas gal ir nebūtų pasikeitę, jei ne tas sekmadienis, ne ta giedra, gaili Kazimiero šypsena, jei ne jo pasiryžimas ateiti pas Vaclovą, atkelti jo kiemo vartus. Pakilo ir Vaclovas nuo suolelio, eina pasitikti. Kazimieras stabteli – ar kartais nepasuks šunies nuo grandinės paleisti, kaip anais metais? Nepasuko.
           Susėdo abu pusbroliai ant suolelio, ne per glaudžiai ir ne per atokiai, vienas pina krežį, kitas padavinėja vyteles, vis parinkdamas kuri dailesnė, liaunesnė. Tyli.
Apie ką galvoja?
Apie jaunas dienas, apie Baselę…
O štai ir ji pasirodė, atėjo pakviesti savo žmogų pietauti. Žiūri ir savo akim netiki – sėdi pusbroliai gretimais, tokie skirtingi, kaip užgavėnių lėčynos, giliai skulptoriaus laiko raukšlėmis išvagotos.
Vienas – meilė, kitas – gyvenimas. Abu brangūs.

Sunkus amžius

Pirma mintis – bėgti! Kol niekas nenubudo, neužtiko jos. Kol niekas neatėmė to stebuklo, nesutepė paveikslo, neišniekino šventovės – to tyro, kvapą gniaužiančio jausmo neįvardino nuodėme. Užtenka, ji jau pamatė. Tegu taip ir lieka – neužmirštama, nekintama, nepakartojama. Sušvitusi akimirka – be pabaigos.
Aniuta juk paprasčiausiai gali pajusti priešaušrio šaltuką ir užsitempti antklodę. Ar net nubusti, netikėtai atsimerkti ir užtikti ją taip žiūrinčią!
Bėgti! Kiekvieną akimirką tas stebuklingas vaizdinys gali išnykti negrįžtamai. Nuo bet kokio šiaip jau įprasto ryto ženklo – gaidžio užgiedojimo, šuns grandinės sužvangėjimo, lango užuolaidos krustelėjimo pirmam vėjeliui dvelktelėjus, nuo saulėtekio varsų pasikeitimo saulei tekant. Maža nuo ko – akimirka tokia netvari.

Bet mergaitė nesikelia, sėdi kaip atsisėdo dar nė nenubudusi, nukorusi nuo lovos ilgas, plonas paaugliškas blauzdas, kaip atsimerkė ir, ne iš karto patikėjusi, kad tai ne sapnas, įsispytrėjo į nuostabų paveikslą, taip ir spokso nealsuodama į nuogą merginos kūną – tokį baltą, švytintį prieblandoj, saulėtekio spalvoms vos pradedant savo žaismą. Gražų. Tobulą. Jaudinantį. Atvirą jos žvilgsniui ir to nežinantį, todėl nesivaržantį.

Staiga mergaitė krūpteli. Bėgti! Išsinešti tą lobį, paslėpti atminty. Keliasi be garso, eina basa iki durų, pakeliui nuo kėdės atkaltės grybšteli suknutę, paėmusi už durų rankenos atsisuka, dar kartą pažiūri į tą tarsi nepažįstamą, tarsi pirmąkart matomą dailų veidelį, apsuptą juodų garbanų, ramų, patiklų, grakščias kūno linijas, ant apkloto laisvai gulinčią, besiilsinčią ranką – koks švelnus alkūnės linkis, tobulas peties apvalumas. Krūtys atrodo gyvos ir mergaitei kyla mintis prieiti, švelniai suimti jas rankomis – pajusti stangrumą, kraujo pulsavimą po oda...

Išeina tyliai, kaip kišenvagis, tik jau kieme, stovėdama ant šalto prieslenksčio akmens užsitempia suknutę, brūkšteli ranka per pakinklius. Nusmelkia mintis – suknutė per trumpa ir per ankšta, kitos neturi, o vasara dar tik įpusėjusi. Ir ko ji taip greitai auga? Ir krūtys jau brinksta – skaudūs, negražūs obuoliukai, taip begėdiškai matomi po aptempiančiu kartūnu. Pasijunta nelaiminga, negraži, kampuota. Nuo suoliuko pasiima vakar ten paliktą krepšelį ir galudaržėm nueina į mišką – toliau nuo žmonių, kažkieno galimų žvilgsnių, sudėtingo, pikto, pajuokiančio suaugusių pasaulio. Jai reikia pabūti vienai. Pasislėpti.

Krinta rasa. Iš už pušyno jau kyla saulė, bet pamiškėj dar prieblanda, o miško tankmėj ir visai nejauku. Mergaitė išeina į kirtimus, atsisėda po pušimi,  priglaudžia nugarą prie jos geltono, nuo vakarykščios dar šilto kamieno, susigūžia ir tarsi susilieja su aplinka. Mato, girdi, jaučia visa, kas vyksta greta ir jai gera, čia ji gali laisvai sugrįžti prie neseniai patirto išgyvenimo, būdama rami, kad niekas jos nemato ir niekas nesužinos, kokie nevaldomi viesulai siautėja jos sieloj. Saulėtekio misterija miško proskynoj atliepia mergaitės nuotaikai, čia ji gali būti savimi ir atsiduoti jausmui, kurio nė vardo nežino, jaučia tik, kaip jis užvaldo visą jos esybę, džiugina, bet ir gąsdina, nes nežino, kur jai reikės dėtis, taip staiga, per vieną naktį, išaugusiai iš vaikystės, kaip žuviai, staiga išmestai į krantą, neprisitaikiusiai jame gyventi. Pasijunta atsidūrusi tuštumoj – iš vaikystės išėjusi negrįžtamai ir nežinanti, ką toliau daryti, besiblaškanti be kelio takelio ir niekas negali jai pagelbėti. Viena ir ta vienatvė jai kelia siaubą. Suaugę tebelaiko ją vaiku, o ji nesupranta jų pasaulio ir bijo būti nesuprasta. Labiausiai bijo pajuokos. Ji jau daug žino, nes godžiai skaito tikrai ne vaikiškas knygas, daug ko jose nesupranta, tada gelbsti laki vaizduotė. Žino, kad ten, suaugusių žmonių pasauly, gyvena baisus padaras – nuodėmė, vardu meilė. Mergaitė ją įsivaizduoja kaip klastingą, piktą senę, tyčia, iš neturėjimo ką veikti, vien dėl bjauraus savo būdo įviliojančią žmones į pinkles ir pražudančią. Kaip ją atpažinti? Ar tai, ką ji šį rytą patyrė, ir yra nuodėmė? Tikriausiai, nes kažkur  skaitė, kad nuodėmė saldi, o jai juk taip gera, taip gera, kaip nėra buvę. Tarsi gavus dovaną, tokią puikią, kokios negalėjo nė numanyti esant. Tai toks grožis pilkoj kasdienybėj – kaip Kalėdų eglutė nubudus šventinį rytą, kaip Velykų varpai. Kaip muzika. Tik kaip tas saldus išgyvenimas galėtų pražudyti? Kai visai išaušta, mergaitė keliasi, apeina žemuogynus, prisirenka pilną krepšiuką uogų. Parėjus namo nudžiunga, neradusi Aniutos namie – kaip reikės pažiūrėti į akis? Be reikalo baiminasi, juk ji nežino, kad mergaitė matė ją nuogą miegančią. Ir svetimų minčių juk nemoka skaityti. Tik reikia neišsiduoti.

Aniuta jų namuose gyvena dar neseniai – atvažiavo į miestelį dirbti baigusi mokslus ir išsinuomojo kambarį, laikinai, kol gaus valdišką butą. Ji linksma, draugiška, greitai susipažino, susigyveno su visais kaimynais, o mergaitė, ligotas, vienišas vaikas, iš pirmos dienos priširišo prie jos kaip šunelis, sekioja visur dažnai ir  įkyrėdama, tikėdamasi nors atsitiktinio žvilgsnio, šypsenos, dėmesio, pakalbinimo. Ilgisi, nė pati nežinodama ko. Aniuta gera, ji jaučia tą prieraišumą, bet jo per daug, jis trikdo, todėl neskatina. Viskas susijaukė mergaitės galvelėj. Ji stengiasi iš anksto atspėti menkiausią Aniutos norą, neprašoma puola patarnauti, bet sutikusi  jos žvilgsnį nukaista visa ir dažniausiai nieko nepasakiusi sprunka iš kambario. Namiškių, o ir pačios Aniutos tai neliko nepastebėta, prasidėjo pašaipos. Mergaitės gyvenimas pasidarė visai  nepakenčiamas, jai neužtenka valios neiti pas Aniutą, o paskui užgauta ilgam dingsta iš namų ir verkia kur užsislėpusi.
Kaip dabar jai reikės gyventi su šitokia stulbinama šio ryto paslaptimi? Žinoma, tai nebepasikartos – tik vienai nakčiai mergaitė buvo paguldyta miegoti Aniutos kambary, kol išdžius nudažytos judviejų su mama kambario grindys.

Tą dieną mergaitė išvengė susitikimo su Aniuta, pralindėjo savo kambary, mąstė. Jos išgyvenimai nesuprantamai siejosi su kažkokia skaityta knyga, tik niekaip negalėjo atsiminti pavadinimo, todėl kitą rytą užlipo kopėčiom į namo palėpę, kur salkoj buvo sukrautos tėvo knygos ir ėmėsi jas žiūrinėti visas iš eilės. Rado – nedidelę ploną knygelę, J. V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančios“. Nustebo, nes atsiminė, kad ta knyga jai visai nepatiko. Gal ji tik nesuprato, kaip ir daugelio kitų salkoj atrastų knygų, visai netinkamų paauglei. Dabar įniko tą knygelę skaityti iš naujo, tarsi kitom akim – už lango jaukiai barbeno lietus, girdėjo, jautė viską, kas vyko namie, kieme, gatvėje, o ji tūnojo tame svetimame pasaulyje ir mėgino susigaudyti suaugusiųjų mintyse, išgyvenimuose. Vėl, kaip ir pirmą kartą skaitant, sutrikdė tokia netikėta ir, atrodė, beprasmiška tragiška istorijos pabaiga. Taip meilė gali nužudyti žmogų ir jis bejėgis pasipriešinti?

Mergaitė tarsi atsitvėrė nuo žmonių, su draugais nebeturėjo apie ką kalbėti, o suaugę ja nesidomėjo, tai klajodavo viena arba skaitė, skaitė užsidariusi salkoj. Kai Aniuta pareidavo iš darbo, stebėdavo savo dievaitę, pati stengdamasi išlikti nematoma.
Aniuta pastebėjo, kad mergaitė jos privengia, pamėgino išklausti priežastį,  nieko nesužinojo ir neatsiminė, kad pati būtų kuo užgavusi, bet dėl visa ko pasidarė draugiškesnė, o mergaitei pakviestai neužtekdavo valios atsisakyti kur nors drauge su ja nueiti ar kuo pasitarnauti. Ta keista draugystė tęsėsi per žiemą, o pavasarį Aniutai buvo paskirtas butas buvusiame žydų name ir ji išsikraustė. Ką ten išsikraustė, tiesiog per kelis kartus susinešė negausų savo turtelį, sukrovė viską pasieny ant grindų, rūbus sukabino ant sienos ir pridengė lovatiese, nes baldų neturėjo, tik iš kažkieno pasiskolino seną kreivą stalą ir nusipirko sulankstomą lovelę ir užuolaidas. Draugai prikalbino surengti įkurtuves – tuščiam kambary tik geriau, daugiau vietos šokiams.

Mergaitė pasišovė pagelbėti – atsiūlėjo užuolaidas, sunarstė kutus, valė langus, nušveitė duris, padėjo nunešti suolus. Jos mama sumanė iškepti pyragą ir sausainių, tai nešė tą pyragą dar šiltą įsupusi į švarų rankšluostį ir jautėsi laiminga, išdidi, reikalinga. Paskui abi su Aniuta pjaustė daržoves mišrainėms – ir vis tylėdamos. Pagaliau ta tyla ėmė slėgti ir Aniuta atsargiai užsiminė, kad jau netrukus ims rinktis svečiai, duodama suprasti, kad mergaitei laikas namo, ji į balių nekviečiama.
Mergaitė suprato ir jai tai nepasirodė neteisinga, buvo pratusi, kad suaugusiųjų pasaulis jos nepriima ir nesiveržė į jį, tai ir dabar klusniai padėjo peilį, nusišluostė į rankšluostį pirštus ir pasuko į duris, bet grįžtelėjusi taip liūdnai pažiūrėjo į Aniutą, kad šiai pagailo, nepagalvojusi pakvietė:
– Rytoj, kai visi išsiskirstys, jei nori ateik, padėsi susitvarkyti, išgersim arbatos, pasikalbėsim...
Nieko neatsakė, išėjo.
Mergaitė įspėjo mamą, kad jos neieškotų, grįšianti vėlai ir iki nutylant plokštelių muzikai, o vėliau ir girtų dainoms, sėdėjo malūno krioklio papėdėje ir klausėsi. Kai apypiete nuėjo prie Aniutos namo, jis tebestovėjo tylus,  tarsi negyvas. Praėjo pro šalį, vėl užsiglaudė savo slėptuvėj prie malūno, klausėsi vandens šniokštimo ir stebėjo namą, bene pasirodys bent kokie gyvybės ženklai. Kai kažkas atvėrė langą, žvaliu, užtikrintu kviesto svečio žingsniu nuėjo vidun – pagaliau atėjo jos metas. Dabar jos bus tik dviese, neskubėdamos tvarkysis, kalbėsis, gers arbatą ir niekas joms netrukdys...
Durys buvo praviros. Stumtelėjo jas, iš vidaus tvoskė nemalonus dvokas, pasimatė nuversto suolo galas ir vyriški batai. Įėjo. Ant grindų dryksojo užuolaidos, ten pat gulėjo vyras, padėjęs galvą į vėmalų pelkę. Pamatęs mergaitę jis sumirkčiojo, lyg norėdamas atsikratyti vaiduoklio, pasiražė dar labiau išsiterliodamas, perbraukė ranka per veidą, nusikeikė, sunkiai kėlėsi ir nusvirduliavo į duris.

Mergaitė pravėrė antrojo kambarėlio duris jau nebesitikėdama, kad dar labiau kas begalėtų nustebinti, sustojo tarpdury, atsirėmė į staktą ir ėmėsi apžiūrinėti  – Aniutos lovelėj miegojo ir garsiai knarkė nematytas vaikinas. Tai greičiausiai tas, pagalvojo, kurio atvažiuojant Aniuta taip laukė. Abipus lovelės voliojosi buteliai, stati ir išsivartę, šukės, telkšojo balos.
Aniuta basa stovėjo prie lango ir mergaitė matė tik jos nuo verksmo krūpčiojančią nugarą, praplėštą rankovę ir susivėlusius plaukus. Nesakė nieko, bet Aniuta kažkaip pajuto ją esančią ir tyliai paprašė:
– Būk gera, išeik. Ir niekada nebeateik.
Mergaitė nekrustelėjo. Spengė tyla.
– Išeik! – sukliko Aniuta ir atsisuko keldama rankas aukštyn, lyg pultų muštis. Mergaitė nė nekrustelėjo, tik žiūrėjo į tą neatpažįstamą veidą, ištepliotą makiažo likučiais, užtinusiais paakiais, paklaikusiom akim ir tylėjo. Aniuta iš lėto nuleido rankas ir vėl tyliai paprašė:
– Išeik…
Bet mergaitė neklausė, ji žengtelėjo porą žingsnelių į priekį, tiesdama rankas, lyg norėdama apkabinti, ir akimirką atrodė, kad taip ir nutiks, bet Aniuta vėl suirzo:
– Dink, piemene! Ne tavo reikalas!
Mergaitė dar palaukė, bet kadangi Aniuta nieko nebesakė, tik žiūrėjo padėrusiom akim kažkur į kampą, lėtai nuleido rankas ir išėjo į gatvę, paskui takeliu palei upę patraukė į mišką – jai reikėjo pabūti vienai. Pasislėpti.

Nuo tos dienos mergaitė į miestą eidavo aplinkiniu, daug tolimesniu keliu, aplenkdama tą namą, o rudenį Aniuta buvo pakviesta dirbti ministerijoj ir išvažiavo. Kai po poros metų mergaitė atsitiktinai ją pamatė miesto gatvėj, nepriėjo, tik nulydėjo liūdnu žvilgsniu.
Ji buvo suaugusi.

Parašysiu atminimą

2015-01-30 

Nuo ankstyvo ryto taip – aidi ir aidi rimas kažkokio savo kaip oda eiliuko ir man pikta, kad niekaip negaliu jo atsiminti. Tik žinau, kad paskutinis žodis jame yra taškas. Ką nuo ryto – nemiegu nuo pusiaunakčio, o dabar jau vėlus vakaras ir aš kankinuosi laužiama miego, bet žinau, kad ir vėl neužmigsiu, nes galvoj ūžia, zirzia,  žvanga – kaip pilkam širšūnų lizde mano namo palėpėj per patį vasaros darbymetį.
Nuostabūs padarai tie širšūnai – padidinta širšės kopija, tobulos formos, lėti, ramūs, sunkiasvoriai, ryškiaspalviai, pastoviai užsiėmę, sodriu dūzgesiu įspėjantys apie savo artėjimą, ne gąsdinantys, tik patariantys – geriau traukitės iš kelio, toliau nuo nelaimės. Puiki anūkų drausminimo priemonė – nelakstykit kaip be galvos, nedarykit staigių judesių, išmokit matyti, girdėti, nes ne vieni gyvenat pasauly ir neapdairumas gali būti oi koks skausmingas.
Galvoju, kiek jau metų mes su tais vabaliukais draugiškai gyvenam po vienu stogu? Seniai. Gerai atsimenu, kaip Maskvos rugpjūčio pučo vakarais džiugindavo, lyg nuostabi muzika skambėdavo jų dūzgimas – dar ne bombonešiai, tai tik širšūnai... Ir dabar nejučia pasiguodžiu – dar ne Maidanas, tai tik senatvė primena apie save.
Štai, kaip senatvėj viskas arti, tampriai susipynę – pamirštas vaikystės eilėraščio posmas, nemiga, širšūnai, istorija...
Ir tada aš jį atsimenu – pamirštąjį posmą:

„Kai Dalytė (Onutė, Julytė ar pan.) valgo blyną (?),
Jos dantukai braška,
Parašysiu atminimą
Ir padėsiu tašką!”

Taip, tai vienas iš tų poezijos šedevrų, kurių iš sąsiuvinio išplėštuose lapuose trikampiais sulankstytų laiškų pavidalu, nesinaudojant pašto paslaugomis, o tiesiog paslaugiai klasėj perduodant per rankas, prieš Kalėdas prisirinkdavo pusė portfelio, o antrą šventės dieną, kai mamos išeidavo pas savo drauges arba jos okupuodavo mūsų gerąjį kambarį, aš įsitaisydavau virtuvėj prie pempikės ir atlikinėdavau šventą skaitymo ritualą. Nesvarbu, kad daugumoj laiškų tie eilėraštukai kartodavosi ir dauguma laiškų nebūdavo pasirašyti (pirmieji kūrybos nuasmeninimo požymiai), vis tiek tai būdavo didžiulis malonumas, o nustatyti autorių visai nesunku – pagal rašyseną. Užtai kaip džiūgaudavau, radusi bent vieną originalų posmą. Pasitaikydavo ir tokių. Autoriui nieko nesakydavau, bet į tą draugą jau žiūrėdavau kitokiom akim. Ir aš kurdavau draugams savus posmelius, ir man nei vienas nieko nėra pasakęs, tik apie mane vis daugėjo kažkaip kitaip žvelgiančių akių. Paskui užaugom.

Atsiminti tai atsiminiau, tik dėl to blyno suabejojau – toks minkštas daiktas, ko jį valgant dantys turėtų braškėti? Kažkaip nelogiška. Gal kitoks žodis turėtų būti? Įtariau, kad papildomų variantų mano atmintis nebepateiks, todėl ėmiausi svarstyti klausimą, kieno galėčiau paklausti. Draugų sąraše dar yra kelių bendraamžių vardai, bet juk labai jau didelė tikimybė, kad mūsų atminties spragos sutaps, o ir šiuolaikinėm ryšių technologijom retas naudojasi, taigi užtruktų, o man reikia čia ir dabar. Klausti vaikų? Konstatuoju liūdną faktą, kad nieko nežinau apie tai, ką laukdami švenčių veikdavo mano vaikai, kai buvo vaikai. Bent tais retais atvejais, kai aš trumpam parsirasdavau į namus, nesu jų pastebėjusi skaitant tokius laiškus. Tai jau ne atminties defektas, o visiškas užtemimas. Na, atsimenu, žaisdavo kieme ar gatvėj kvadratą. Užsikloję su visa galva ir tranzistorium vakarais klausydavosi estradinės muzikos per Varšuvos radiją arba pasišviesdami žibintuvėliais skaitydavo meilės romanus, o apie pusiaunaktį, tikėdamiesi, kad aš jau miegu, išlįsdavo į virtuvę keptis bulvių. Bet kad būtų rašinėjęsi laiškeliais – atminimais su žyma „Be Kalėdų neskaityk“? Nežinau, atmintis nieko nepasako.
Apie anūkus greičiausiai neverta nė kalbėti – mūsų vaikystes skiria daugiau nei pusė šimtmečio, nuo žibalinės pempikės, padarytos iš konservų dėžutės ir šovinio gilzės, iki išmaniųjų telefonų. Nesusisiekiantys indai.

Štai, man skambina skaipu. Matau – kitam Vilniaus pakrašty ant dukros lovos guli trys dviejų kartų moteriškos būtybės, dvi akiniuotos, viena ne. Su manim pabendrauti atgabenamas ir sibirietis katinas Tigras, įspraudžiamas tarp dviejų akiniuotųjų, bet  jo visai nesudomina nei aukštųjų technologijų galimybės, nei mano asmenybė, katinas atsuka man uodegą ir tai, kas po ja, ir solidžiai nueina.

Ryžtuosi savo palikuonėms pateikti man rūpimą klausimą – kaip ten su tais blynais? Trys poros akių, dvi akiniuotos, viena ne, dėbteli į mane, tada viena į kitą. Dukros nuomone, atsiminiau teisingai, o tokioj poezijoj nėra ko ieškoti logikos. Aaa, kažką apie tuos eilėraštukus žino!
Anūkės, šiuolaikinės technologijų visuomenės produktas, vienbalsiai nusprendžia – ko čia sukti galvas, jei taip paprasta  patikrinti? Paskrebina klaviatūrom ir po  minutės visažinis internetas pasako – taip, blynas savo vietoj, tik štai draugės ar draugo, kuriam rašai, vardo nereikia, kažkuri karta po manosios vietoj jo jau įrašiusi Buratinas. Universalu. Akivaizdus dar ryškesnis bendravimo nuasmeninimas.

Kam man to eiliuko su paskutiniu žodžiu taškas reikėjo? Taigi. Buvau labai nusiminusi, kad taip mažai kas skaito, ką parašau ir įkeliu į Žalią Žolę, ir skaudama širdimi apsisprendusi padėti tašką. Būtų šaunu tai padaryti eiliuotai, vis gražiau. Štai ir aidėjo galvoje tas senas, bet savas kaip oda posmas iš vaikystės.
Kokie tokio apsisprendimo motyvai?
Nerandu atsakymo, ką aš čia, ŽŽ, veikiu, kam manęs reikia – relikto iš ano tūkstantmečio – tiek galvosena, tiek tematika? Kaip tas eiliukas. Laikas pasukti į visišką bendravimo nuasmeninimą, tik žmogus ir internetas. Ten galima rasti viską. Kam  dar tas gyvas žodis, draugų vardai, Buratinas ar nors slapyvardžiu įasmeninti autoriai? Vis tiek už viso to styro konkrečios asmenybės ir senatvės ausys – tegu jauni patys pasirašo taip ir apie tai, kas jiems įdomu, ir patys skaito, o man laikas išsinešdinti iš tos galeros. Kol neišprašė.

Nesiimu nagrinėti, kas mano kūryboj ne taip – įtariu, kad ir joje tik tiek bėra logikos, kiek tame posme apie blynus, kuriuos valgant braška dantys. Jaunimui nuoširdžiai patariu mano kūrybos neskaityti. Laimei, bendraamžiai pakantesni, tai dėl jų dar pabūsiu – bent iki kitų Kalėdų, o tada, jei kokios, parašysiu atminimą ir padėsiu tašką.

Kintančios žodžių prasmės. Laukimas

2015. 03. 03.
Visa esu laukimas – krištolinis paukštukas, skaidrus, trapus, perregimas. Neskraidau, nes bijau, kad bet kurią akimirką galiu pavirsti krūvele duženų, jei kas nors, tikras – pilkas kiemo žvirblis, pavasarį sugrįžtančios gervės klyksmas ar vaiko sviestas akmenėlis – užkliudytų mane ir niekas nebegalėtų iš naujo sudėlioti iš jų paukštuką, t. y. mane. Net nebebūtų galima suprasti, kieno tai būta – daikto ar gyvo padaro. Ir niekas manęs nepasigestų, nes niekas nežino mane esant – nemato manęs, perregimos. Tik retkarčiais, kai tekant saulei krištolinėj mano galvelėj šmėsteli atsiminimų šešėlis ir aš išskleidžiu sparnelius, tarsi ruoščiausi skrydžiui, nuo jų atsispindi spalvoti saulės zuikučiai ir pažadina žmonių sielas, tų, kurie nemiega saulei tekant, jas apima nerimas, tarsi būtų pamiršę kažkam atiduoti skolą. Skolas žmonės greitai pamiršta, bet jas privalu grąžinti.
Esu paukštukas, kuris nebeskraido, nebegieda. Paukštukas, kuris laukia.
Nenoriu sudužti. Noriu būti nors nematoma, nors pamiršta, nors kažkuo, bet būti, kad suvokčiau pati save, jausčiau bent vieną jausmą, liudijantį buvimą, žinočiau nors savo vardą ir jį, ataidėjusį iš kažkur toli, kai ateis metas, atpažinčiau. Kokį jausmą renkuosi? Manau, kad ilgiausiai tveria laukimas. Noriu laukti, nesiliauti laukusi. Laukimas yra tai, kas lieka, kai nelieka nieko. Jis primena amžinybę ir jo pabaiga nepriklauso nuo mano valios, net, rodos, užgesęs, pamirštas jis niekur nedingsta ir pačiu neįtikimiausiu metu sugrįžta su atsakymu – ateina ir parašo nebaigtai istorijai epilogą. Jis efemeriškas, nesuvokiamas, kol neįvardinamas žmonių kalba – Laukimas. Ar girdit, kaip skamba? Laukimas... Krištolinis paukštukas.
Jis ištikimas, niekada nenuvilia, tik iš anksto niekada negali žinoti, kokia bus ta pagaliau sulaukta išsipildymo žinia – balta, kaip tuščias popieriaus lapas, kurį, staiga supranti, teks pačiai prirašyti, paslaptinga, pilna šnabždesių kaip vasarvydžio naktis, juoda, kaip vėlinių pusiaunaktis ar sodriai spalvinga, kaip rugpjūčio vaivorykštė.
Jei žinotum, ar visada lauktum?
O gal ne taip ir svarbu, ko sulauksi, gal nuostabiausias yra pats Laukimas? Kol dar neišsipildė, kol dar epilogas neparašytas, kol dar tik laukimas... Jame telpa viskas, visi kelio vingiai, svajonės, jausmai, galimybės, žodžiai, atradimai ir praradimai, laimė ir negandos. Tai iš jų Atsitiktinumas, taip pat, kaip Temidė užrištom akim, parinks vieną variantą ir nuosprendis įsigalios. Tik Laukimas neleidžia gyvenimui tapti praeitimi. Kai epilogas jau parašytas, siužetas nebepakeičiamas. Ateities nebelieka.
Staiga mano krištolinę širdelę suspaudė niekada iki šiol nepatirtas nerimas – šiąnakt žodis Laukimas pakeitė prasmę, supratau, jis prarado savo amžinumo dimensiją. Ėmiau kalbėti, kalbėti kaip maldą – Laukime, paskubėk! Man baisu – pavėluosi, nes juk gali taip nutikti, kad pirma, negu tu, aplankys mane tai, ko nelaukiu. Toks nepatikimas, grėsmingas šis iš lėto auštantis rytas!
Jei mirtis ateitų pirma, tebūnie testamentas: tą mano taip lauktą meilės žodį, kaip atsaką į keistą, pavėluotą mano meilę, negrąžink siuntėjui su užrašu „adresatas nerastas“, o nunešk tam, kas mažiausiai jo vertas.

Kintančios žodžių prasmės. Gerumas

Ji sėdi skverely ir nieko neveikia. Taip keista – nieko neveikti. Gal tai ir  netiesa, kad nieko – ji galvoja, o tai juk taip pat darbas, kartais daug sunkesnis už tuos, kuriais buvo užpildytas gyvenimas, visos dienos, o tai ir naktys. Už darbus, kuriuos, kartais tokius nepakeliamus, sekinančius dirbo su pasimėgavimu ir ne sykį pagalvodavo, jog neteisinga, kad už tai dar moka algą ir, būna, atsidėkoja – gėlėmis, saldainiais. Dažnas pasako – tai tau, už gerumą. Koks čia gerumas – dirbti mėgiamą darbą? Ji kaskart pasijusdavo nejaukiai – kaip čia išeina, ji parduoda, išmaino gerumą į gėles, saldainius, o tai, ne be to, kartais ir pinigus? Juk norėjo tik duoti, o žmonės to kažkodėl nesupranta ir mano, kad jei niekuo neatsilygins, tai ji nebus gera? Ko vertas nupirktas gerumas?
Buvo darbai, kurių nemėgo, bet privalėjo nudirbti, nors už juos retai kam ateidavo į galvą mintis bent pasakyti ačiū ir jie atrodė tokie beprasmiški, nepabaigiami, suryjantys laiką ir jėgas. Rodos suplovei indus, nuvalei viryklę, bet pavalgė šeimyna vakarienę ir viskas kartojasi. Išskalbei rūbus, bet sugrįžo vaikai iš miškelio žaidę karą ir dainelė iš naujo, reikia skalbti, o tai ir lopyti,  pasiūti, išvirti, nupirkti, numegzti, išklausyti. Vietoj to, kad paskaitytum knygą, išeitum kur į žmones. Ar paprasiausčiausiai taip, kaip dabar pasėdėtum skverely. Ką nors iš gyvenimo pasiimtum sau, o ne viską atiduotum kitiems. Sau – tik retkarčiais. Vogčia. Tik minutes, kurios atliko nuo kitų. Jei atliko. Net neįsivaizduojant, kad galėtų būti kitaip, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Iki Brisiaus galo.
Nejau dėl to buvo verta gyventi? Tai vedė į nužmogėjimą, savęs susinaikinimą ir jau seniai nebebuvo gerumas, dalinamas žmonėms, o tik desperatiškos pastangos ištverti. Jėgos seko, bet tai jautė, žinojo tik ji pati – kažkas turėjo įvykti.

Kaimo žmonės turi sukaupę daug išminties ir moka ją išsakyti taupiai, negražbyliaudami.
Suvežė šieną. Sukrovė ant tvarto. Kai baigė darbą, jau temo. Išvažiavo  parvežusi mašina, nuėjo namo iškrauti talkinęs kaimynas vaikinukas, vyras iš pašto dėželės išsitraukė laikraštį ir nuėjo prigulti, išsilakstė savi vaikai – užšventė, jiems darbas baigtas o ji, likusi viena, stovėjo atsirėmusi grėblio, nebeturėdama jėgų sugrėbti pakratus, bent sustumti į pasienį ir su siaubu galvojo, kad jos dar laukia visi kasdieniniai namų ruošos darbai, o kiekviena kūno ląstelė šaukėsi poilsio, atsisakė paklusti, išgirsti proto balsą – reikia! Ir protas tarsi pristigo argumentų – kam viso to reikia.
Nuo gretimo namo priebučio laiptelio pakilo senutė, priėjo, paėmė saują šieno – sausas, kvepiantis, neišlytas. Taip giedrai nusišypsojo – gal atsiminė savas šienapjūtes – ir pasakė:
– Tai darbai viršų paėmė?
Patylėjo. Paskui tarsi sugrįžo iš kažkur toli, idėmiai pažiūrėjo:
– Šį kartą dar atsilsėsi. Vieną kartą nebepraeis.
Paėmė iš jos rankų grėblį, sugrėbė kupstelį pabirų:
– Duok, nusinešiu savo triušiams?
Ji tik linktelėjo galva ir nuėjo, kad senoji nepamatytų ašarų. Gerumas.
Viską, atrodo, galima pakelti; gerumas įveikia. Tai nuostabus žodis, tai  gerasis burtininkas. Jis pravirkdo palengvėjimo ašarom ir sugrąžina prasmę.

Dabar ji sėdi miestelio skvere, ilsisi pusiaukelėj iki namų ir mintija – kada buvo ta diena, kai suprato, kad darbai galutinai paėmė viršų ir jau nebepraeis. Kažkaip viskas supuolė vienu metu – išvažinėjo į savo gyvenimus vaikai, bendradarbiai išlydėjo į pensiją, prispaudė ligos ir ji su nuostaba aptiko, kaip toli jos namai nuo miestelio centro, parduotuvės, ambulatorijos ir dar vis tolsta, ji  nebepajėgia pareiti neilsėjusi, koks sunkus tas nusipirktas kepaliukas duonos ir dar šis tas, kai reikia parsinešti, nors tik sau vienai, o juk būdavo didžiules rezgines partempdavo iš miesto – nemenkai šeimai. O mašinyčių tiek daug, jose pažįstami veidai, bet jos visos pro šalį, pro šalį. Kad taip kas sustotų, pasisiūlytų pavėžėti… Kur prapuolė gerumas? Dabar, kai jai jo reikia?
Sykį viena mašinytė sustojo, žmogus, kuriam tarsi ir nieko gero nėra padariusi, plačiai atvėrė dureles:
– Sėsk, parvešiu! Matau, nelengvai klumpes beneši – ir šypsosi.
Kai važiuota, taip netoli namai – štai pirmas kelio posūkis, gaisrinė, dar posūkis, o ji nespėjo suvokti, ko nori to gero žmogaus paklausti, kažko, kas jai labai svarbu. Sustoja ties įvažiavimu į jos kiemą, bet ji nelipa, vis dar mėgina surinkti žodžius. Žmogus juokiasi:
– Ką, negerai? – ir privairuoja prie pat durų. Paskui surimtėja:
– Neturėtum pėsčia vaikščioti, visi mes tau skolingi už gerumą...
– Jei supranti, kodėl ir tu tiek kartų važiavai pro šalį, pirmąkart sustojai? – ir įsižiūri jam į veidą. Žmogus įtemptai galvoja, paskui mėgina aiškinti, gal sau, gal jai:
– Žinai, ko gero todėl, kad tokia mintis neatėjo į galvą, jog tokia geležinė moteris gali būti reikalinga pagalbos. Mes juk visada jos laukėm iš tavęs, nesusimąstydami, ar tu beturi jėgų duoti...
Nuo tada tarsi kas būtų atrišęs maišą, tik ji niekaip negalėjo priprasti, vis atrodė, kad nepelnytas tas žmonių gerumas, o ji niekuo nebegali atsimokėti, jautėsi kažkuo kalta, ne kartą ir ašaros imdavo tvenktis, ir būdavo gėda, kol kartą buvusi jos dukros bendramokslė pasisiūlė atnešti jai knygų iš bibkiotekos – juk nearti pačiai suvaikščioti. Pastebėjo mergaitė tas ašaras, bet tąsyk nieko nepasakė, tik tarp atneštųjų knygų išskyrė Nabokovą – čia rasit minčių, kad nereikia būti egoiste ir visą gyvenimą darius gera kitiems dabar atimti iš kitų teisę tai daryti. Tai neteisinga. Gal Dievulis jus todėl ir laiko žemėje, kad žmonės turėtų galimybę daryti gera.
Ir kada ta mergiščia su plonom kasytėm ir močiutės numegzta suknele suspėjo išaugti į tokį protingą žmogų?

Skverelio taku eina žmonės, kalbina, išblaško jos mintis, bet ji vis grįžta prie savo pamintijimų apie gerumą. Tuo žodžiu įvardijamas toks įnoringas reiškinys, kad kartais suabejoji jo buvimu, o kartais jis patvinsta, kaip pavasario upeliai ir nuplauna visas nuoskaudas… Kokiais keliais vaikšto gerumas?
Vėl sugrįžta atsiminimai.
Vieną pavasarį ji nebepaprašė kaimyno suarti daržą – vis tiek nebepajėgia prižiūrėti, tik gėlyno pašaly pasibėrė salotų, krapų, pakaišiojo svogūnų. Pro šalį eidama bepasigrožėdavo kaimynų daržais, paganydavo savo žemdirbio sielą, o rudenį į kiemą įsuko mašinytė. Įsižiūrėjusi savo žemežiūrėm, ji atpažino vairuotoją, šyptelėjo atsiminusi, koks skustagalvis išdykėlis, pedagogų siaubas kadaise buvo tas dailus, protingas žmogus ir senu papratimu paklausė:
– Kuo galiu padėti?
– Geriau parodyk, kur sukrauti – ir ima iš bagažinės didžiulį glėbį nurautų subrendusių pupelių – išsiaižyti, tikiuosi, dar gali pati? Atsimeni, pirmais metais po mudviejų su Aldute vestuvių davei jai pupelių sėklų, tą pačią sėklą ir išlaikėm, o juk kiek metų, jau mūsų vaikai užaugo.
Taigi, sėjo pupeles, o išaugo gerumas.
O štai žmogus, kurio likimas anais laikais du kartus buvo jos rankose ir ji nepabijojo padėti, negalvodama, kuo tai gali atsirūgti jai pačiai, atsimokėjo tokia niekšybe, kad net bjauru atsiminti.

Prieina vaikinas ant piršto sukinėdamas mašinos raktelius:
– Mama liepė paklausti, gal galim parvežti jus namo – ir parodo kelkrašty sustojusią mašinytę. Tą mamą ji pažįsta, o štai vaikinuko vardo jau neįsiminė, daug jų buvo.
Valandėlę dvejoja – dar taip norėtųsi pasėdėti po senuoju ąžuolu, sodintu Vytauto didžiojo metais, šnektelti su praeinančiais žmonėmis, bet keliasi ir eina prie mašinytės – tebūnie gerumas! Vis tas Nabokovas kaltas, įrodęs, kad jis nėra kieno nors monopolis.

Kintančios žodžių prasmės. Beprotybė

Nubudau apie pusiaunaktį. Niekas nepažadino, tiesiog mano metuose vis mažiau to miego ir bereikia. O gal tai paukščiai kalti – jų daugybė peri neprižiūrimo mano sodo šabakštynuose, tikras rojus, kuriame jie trumpomis saulėgrįžos naktimis   kliauga migę nemigę bemaž nesustodami čia pat, prie atviro mano lango. Nedegu šviesos, klausausi, mintiju. Vakar į svetainę įkėliau konkursinį haiku. Ne pirmas kartas, bet šį sykį kažkas suneramino – nors ir skaitomas, jis kažkodėl buvo beveik nekomentuojamas. Kas negerai?  Ne pirmi metai mėginu pajausti haiku dvasią, taupiais, magiškais žodžiais įkalintą trumpučiame trieilyje – jau, jau, rodos, pagausiu, bet kažkas tarsi pakeičia žodžių prasmes ir haiku nublunka, nesuskamba, nesužiburiuoja prasmėmis. Bet kodėl vakar, prieš įkeldama, to nesupratau?
Sunerimusi įsijungiu kompiuterį: „Lyrika. Haiku nekvepia.“
Komentarą parašęs jaunas žmogus teisus. Nuklystu į savo minčių lankas, o jos, tos mintys, užplūstančios ne pirmą kartą, toli gražu nelinksmos ir man labai reikia žmogaus, kuriam jas galėčiau išsakyti, bet tokio neturiu, todėl kreipiuosi į jus visus, nes jaučiu, kaip po truputį liaujatės buvuvę  man gyvais, realiais žmognėmis, iš kurių tikėčiausi supratimo. Man tik reikia klausytojų, nes jei jau imsiu kalbėtis pati su savim, tai bus paskutinė išprotėjimo  stadija. Kol kas man dar reikia kalbėjimo kažkam, esančiam, bet tas  mano kalbėjimas nėra nekalta pramoga nei man, kalbančiai, nei jums, jei klausysitės, todėl jaučiu pareigą įspėti jus, kad būtumėt atsargūs ir mano kalbėjimą vertintumėt su išlyga amžiui ar ir visai atsiribotumėt. Mielai jums pagelbėčiau, išvaduočiau nuo savęs, bet nuo mano gerų norų vis mažiau kas bepriklauso, net ir suprasdama savo ryškėjančią silpnaprotystę, vis tiek kalbu, kalbu ir negaliu sustoti, nes baisu likti vienai, todėl prašau, neteiskit negailestingai, nes aš kalta vien tuo, kad esu gamtos dalis ir pavaldi jos dėsniams. Kaip, beje, ir jūs, tik kiekvienam savas laikas.
Mano girgždantį vežimą, į kurį kantriai kroviau viso gyvenimo derlių, šią naktį netikėtai išvertė toks niekingai mažas akmenėlis – parašytas nevykęs konkursinis haiku. Nežinau, ar jį paskaitėt. Patikėkit, problema kur kas gilesnė, tik kaip ją išsakyti žodžiais, kurių prasmės keičiasi?
Gamta nežino ramybės būsenos, ji yra amžinas judėjimas. Ji nežino ir  judėjimo tiesia linija, tai gali būti tik akimirkos atsitiktinumas; viskas yra bangos, judėjimas sinusoide su tendencija į nykimą. Ne išimtis ir žmogaus gyvenimas – tai tik viena sinusoidės banga su teigiamomis žymėmis – gimimas, kilimas, nykimas ir mirtis. Jei sutinku su tuo, ką pasakiau, turiu pripažinti, kad ir mirtis negali būti statinis dydis, tai tik koordinatės kirtimo momentas, po kurio seka tolimesnis judėjimas, tik jau su minuso ženklu. Iš to prašosi loginė išvada – jei yra realusis gyvenimas, tai ir pomirtinio negali nebūti ir abu jie, tiek realusis, tiek pomirtinis, gali kartotis.
Asmenybės nykimas ar paprasčiau, sąmonės gesimas, taip pat nevyksta nuosekliai, užtemimus keičia laikini prašviesėjimai, kurių metu žmogus gana aiškiai gali suvokti savo būseną ir ateities perspektyvą.
Jaučiu, kaip kaskart vis gilyn ir gilyn brendu į beprotybę, bet tik šį rytą eilinio sąmonės prašviesėjimo metu pajutau ir aiškiai suvokiau, kad ir į ją, beprotybę, kaip ir į mirtį, reikia išeiti vienai. Nevalia išsivesti nieko kito. Bepročiai dažnai būna stiprūs – kiek istorinių asmenybių, filosofų, rašytojų, sirgusių psichikos ligomis, drauge su savim į pražūtį, į klaidą nusivedė minias? Jei jų elgesį dar galiu suprasti ir pripažinti nepakaltinamais, tai niekaip nesuprantu, kodėl vieno bepročio klausosi ir klauso minios psichiniai sveikų žmonių? Ir juo akivaizdesnis absurdas yra jų skelbiamos idėjos, tuo stipresnio reikia sukrėtimo, kuris  priverstų žmones atsikvošėti, pažvelgti į save tarsi iš šalies ir pasakyti – karalius nuogas.
Kyla naturalus klausimas, kieno kaltė ir atsakomybė už nusikalstamus, sveiku protu nesuvokiamus procesus, vykstančius žmonių visuomenėje, yra didesnė – išprotėjusių vedlių ar jais sekančių tariamai psichiniai sveikų žmonių minios? Ir kodėl žmonija nepasimoko iš tokių, rodos, akivaizdžių savo klaidų? Ji kitaip negali, nes veikia tas pats sinusoidės principas? Todėl kartojasi karai, kuriamos ir vėl sunaikinamos civilizcijos, meno šedevrai? O gal pasaulis apgyventas bepročių ar tik  atitinkamais periodais išprotėja?
Lemtie, neskirk, prašau, man ilgo gyvenimo, kad netektų dar kartą pamatyti išprotėjusį pasaulį; geriau tegu tai ištinka mane vieną.

už mano lango
paukščiai žadina dieną
šlovė gyvenimui!

Kintančios žodžių prasmės. Metas

Kai ilgai gyveni toje pačioje vietoje, ypač tame pačiame kaime, su tais pačiais žmonėmis, atrodo, kad niekas nesikeičia, nevyksta. Iš lėto, įprasta tvarka ateina ir praeina metų laikai, matai kaip vėl aria tą patį lauką ir vieną rytą tekant saulei pastebi, kad vakar buvęs juodas plotas atgyja ir pajunti – atėjo metas! Dygti. Gyventi. Norisi klauptis ant ežios ir žiūrėti, žiūrėti, kaip krusteli žemės grumsteliai tarsi būtų gyvi, prasikala pilka adatėlė, antra, šimtoji, ant jų krinta rasa, sužvilga ir kalvelių viršūnės pasidaro švelnios švelnios, lyg aksominės, toliai padūmavę... Atėjo metas! Dygti!
Jeigu eisi pro tą lauką po kelių valandų, saulei leidžiantis, jis bus jau ne pilkas, jau tamsiai rausvas, o rytoj jau bus žalias – daugybė spalvų ir atspalvių gamtos paletėj iki auksinės javapjūtės, kol vėl sužvilgės žemė juodai, kaip šių metų juodvarnių, sekančių paskui plūgus, sparnai. Visa tai taip įprasta, kad nė nepastebi, kaip nepastebi ir naujų raukšlelių kasdien sutinkamų žmonių veiduose – gerumo, išminties, kančios, ilgesio, džiaugsmo, liūdesio. Kol neateina metas – švęsti solidų jubiliejų, palydėti į užtarnautą poilsį, kapus. Tarsi nieko ir neįvyksta, tik ateina metas sunokinti vaisius, nunykti ir užleisti vietą po saule ateinantiems, dabar dar tik numanomiems iš atsargios, apsunkusios jaunų moterų eisenos, iš nekantrių, linksmų rankų, sklaidančių vardyno lapus, iš laukimo.
Senoji Jarusė, atrodo, visada ir buvo senoji. Tokią ją pažinau pradėjusi dirbti prieš daugelį metų, tokia, rodos, buvo ir tą sekmadienio rytą, kai prieš išvažiuodama į tyrą spanguoliauti, dar užsukau į ligoninę pažiūrėti silpnesnę ligonę. Per tuos metus ji daugybę kartų gulėjo ligoninėj, vis taikydamasi pakliūti į tą pačią palatą ir netgi lovą, buvo kantri ir linksma – ar ne todėl sveikata kaskart pagerėdavo ir kuris nors iš gausių palikuonių išsiveždavo ją namo? Atrodė, kad taip bus visada ir šį rytą niekas nekėlė nerimo – Jarusė mielai bendravo su savo ir palatos kaimynių lankytojais, džiaugėsi lauktuvėmis, domėjosi, kas gero namie, ar baigti rudens darbai, o kai slaugutė, atėjusi palydėti ją į tualetą, dailiai sutampė ir diržu sujuosė margą, neišvaizdų ligoninės chalatą, pasižiūrėjo į veidrodį, veido raukšlelės susiklostė į linksmą, išdykėlišką šypseną, kažką sugalvojusi nuo lovūgalio nutraukė spalvingą rankšluostėlį, užsikišo jį už diržo kaip prijuostę, dviem pirštais suėmė jo kampą ir patrepsėdama uždainavo:
Šokinėjo pimpinėjo
Apie mane jauną,
Kas pakėlė kvartūgėlį
Rado mane kiaurą.
Juokėsi ir ligoniai, ir lankytojai, tik vėl paguldyta į lovą, ji nežymiai mostelėjo ranka, kad prieičiau ir patyliukais paprašė, kad iš miško parneščiau jai raudonų šermukšnių uogų – nugirdo, kad važiuosiu į mišką. Nustebusi paklausiau, ką su jom darys – valgys, plikys arbatą?
– Ne, – nekantriai mostelėjo rankele – versiu karolius. Jaunystėj turėjau gintarinius, babos dovanotus, bet atidaviau juos seseriai, kai plaukė į Ameriką, o ji negrįžo. Vis ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau susiverti naujus.
Pažadėjau, nors keistokas pasirodė prašymas, bet kažin ar būčiau atsiminusi, jei prieš brendant į tyrą pamiškėj nebūčiau užmačiusi jauno šermukšnio, apsipylusio uogom. Pamaniau – pareinant priskinsiu Jarusei karolių, raudonų raudonų, bet kai visu būriu išbridom iš pelkės, bepamačiau tik, kaip nuo šermukšnio pakilo pulkas didelių juodų paukščių, o viršūnėj nebesimatė raudonos spalvos. Prieš nuožulnius saulėlydžio spindulius neįžiūrėjau, kokie tai paukščiai buvo. Nuėjau, apžiūrėjau medelį, sunku buvo patikėti – nulesė švariai, beparankiojau nuo samanų porą saujelių pribirusių uogų, bet Jarusei jų nebereikėjo, numirė tyliai, neprabudusi. Iki šimto metų jai betrūko dviejų žiemų.
Atėjo metas. Nejau žinojo Jarusė? O tie juodi paukščiai? Kad nebereikės?

Kintančios žodžių prasmės. Atleidimas

atleidìmas sm. (2) → atleisti.
1. K dovanojimas nusikaltusiam, nebaudimas:
Lietuvių kalbos žodynas

Netiesa! Atleidimas yra pati žiauriausia bausmė. Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas, negalintis pateisinti savęs ir jam labai sunku, baisu suvokti, kad  toliau teks gyventi su tuo savo niekingumo jausmu. Atleidimas nepanaikina kaltės, o ją įteisina, pripažįsta – jei reikia atleisti, reiškia tikrai kaltas. Nusikaltęs, paprašęs atleidimo ir jo sulaukęs žmogus visam laikui lieka pažemintas ir, nors su tuo sutinka savo laisva valia, atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti. Kaltas. Mažas, menkas, suvokiantis tą savo menkumą ir bejėgis ką nors pakeisti. Tarsi su nenuplaunama dėme ant balto rūbo, kurią atleidimas tik paryškina.
Žmogus, atleidžiantis kitam jo kaltę, išaukština save, pats sau prisiima teisėjo ir teisiojo rolę, pasipučia tarsi povas – štai, žiūrėkit, kaip žiba mano plunksnos, koks aš teisus ir maloningas, vertas visokeriopos pagarbos. Ne taip, kaip anas, nusikaltėlis. Nepatraukli asmenybė! Keista, aplinkinius taip pat apima nemalonus jausmas, panieka atleidusiam ir noras išteisinti nusikaltusį. Noras protestuoti, nes atleidimas tarsi sukeitė roles, pamainė žodžių gėris ir blogis prasmes – pajuntama, kad kažkas yra negerai, kad gal nusikalsta ne be priežasties, gal tikrai be piktos valios, o atleidimas įkūnija blogį, atimdamas galimybę sužinoti tiesą. Žmogus, kuriam atleido, nors netikėtai pačiam sau, dažniausiai pajunta ne palengvėjimą, o nuoskaudą – juk kažkur širdies kertelėj tikėjosi ne atleidimo, o supratimo, bent to, kas įvyko, nesureikšminimo, išsakyto tikėjimo juo. Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį, tik  ne visada pasivarginama ją atrasti, o kaip dažnai atradus, supratus kitą, kaltės nė nebelieka.
Atleidimas sunaikina draugystę. Supratimas, tikėjimas net nusikaltusiu žmogumi, draugystę, žmogišką bendravimą pakelia į aukštesnį lygmenį. Išteisinimas yra aukščiausia atleidimo forma, kai išsaugojama pagarba vienas kitam, sugrįžtama į būseną, kai nusikaltimo dar nebuvo ir abu pasijunta esą laimingi, patikėję išsaugota ateitimi, žmogiškaja verte.
Kodėl šiąnakt apie tai galvoju? Žiūrėjau filmą „Užmokėk kitam“.
Ne visada turime galimybę geru atsilyginti tam, kas mums padaro gerą. Taip ir nueinam su maudžiančia skola, bet visada lieka galimybė užmokėti kitam, kas reikalingas mūsų pagalbos, taip tarsi perduodant estafetės lazdelę. Užmokėti pinigais, daiktais ar tikėjimu žmogumi, kaip kažkas kažkada, sunkią mums valandą, kai visas pasaulis buvo, rodos, patikėjęs mūsų kalte ir mums buvo belikusi tik galimybė prašyti išmaldos – atleidimo, patikėjo mumis, gražindamas mums ateities perspektyvą ir prasmę.
Pastebėjau, kad filmo pavadinimas neteisingai išverstas į lietuvių kalbą, angliškai tai „Pay it forward“, pažodžiui verčiant turėtų būti „Užmokėk į priekį, avansu“. Mokant praeities skolą bent žinomas jos dydis, kaina, o mokant į priekį tenka spręsti pačiam. Filme už tikėjimą žmonėmis aukščiausią, gyvybės, kainą užmoka vaikas. Sukrečia.

Savo motinų dukterys

Vėlyvas ruduo. Jau šį rytą gatvių pašaliais sustatytų mašinėlių nugaros buvo baltos, bet sniegas nutirpo dar dorai nė neišaušus. Neteisinga būtų burnoti ant šio rudens, jis tikrai nepriveikė, buvo neįprastai geras ir švelnus, šviesus, visai nenuostabu, kad lapkričiui einant į pabaigą išpuolė kelios tamsios, drėgnos dienos, kai taip ir neišaušta ir nesinori užgesinti šviesos.
Ji atsikėlė vėlai – nebėra ko skubėti. Lėtai, tarsi taupydama, kad ilgiau užtektų, atliko ryto darbus, tik atvėrė, o ne pakėlė žaliuzes, dar kartą apėjo visą butą nuo lango prie lango, ties kiekvienu pastovėdama, įsižiūrėdama, kas vyksta gatvėse, bet žvilgsnio niekas nepatraukė, tai taip ir liko stovėti prie stalelio su gėlėm – vienintelio akcento, kuris dar džiugina. Kiekvieną rudenį jos namuose žydi gėles – po gimtadienio.
Ką veikti? Niekas nedomina. Įsitaiso kėdėj prie lango, atsiverčia knygą, bet neskaito. Koks skirtumas, ką veikti? Jei ir nieko neveikti? Tas nerimas, neleidžiantis ramiai ilsėtis, tai tik įsisenėjęs pareigos jausmas, tarsi botagas ginęs per gyvenimą. Dabar likusi vienintelė pareiga – kiek tik pajėgs ilgiau netapti šeimai našta. Liūdnai mintija, kad štai taip ir praeis dar viena rudens, senatvės diena, pilka, ūkanota, protarpiais palynojanti, nieko, jokios svarbesnės minties neatnešusi, jokio įvykio neįrėžusi į atmintį. Ar senatvės dienos kaip tik neturėtų būti taupiausiai  naudojamos, intensyviausiai išgyvenamos? Kažkas tarsi eina iš paskos ir viską nutrina. Mėgina atsiminti, ką veikė vakar. A, pirko bananų – labai gražūs buvo, neatsispyrė pagundai. Ar tikrai vakar? Koks skirtumas? Ji retai bepažiūri į laikrodį, kalendorių. Vieną dieną susirinko, eilės tvarka surikiavo visą pluoštą išrašų iš ligoninių – nejaugi tiek daug kartų gulėta? Pasidarė sąrašą – kiekvienas naujas gydytojas klausia, kada buvo tas, kada anas, o ji nebeatsimena, tai paduos sąrašiuką ir tegu pasiskaito.
Kažin, ar šiandien kas nors ją atsimins? Paskambins? Be draudimo agentūros, siūlančios palankias turto draudimo sąlygas ar kažkokios neaiškios firmelės agento įkalbinėjimo imti paskolą, tuoj pat, tiesiog mobiliajame, pildyti paraišką? Bet ji nepyksta, vis šioks toks paįvairinimas, kartais atsako rimtai, mandagiai, kartais pajuokauja, o vakar (ar vakar?) pasišiukšlino, išsigynusi, kad neturi turto, kurį galėtų drausti ir buvo demaskuota. Įdomu, iš kur draudikai gauna duomenis ir ar tai teisėta.
Snustelėjo. Pažadino telefono skambutis. Pusseserė. Patogiau atsirėmė kėdėje – tai ilgam, žino savo seserėlės būdą. Kartais tie ilgi kalbėjimai monologais erzina, kartais su malonumu klausosi gražios, taisyklingos, logiškos kalbos. Nebūtų filologė. Tik reikia pačioj pašnekesio pradžioj pamėtėti įdomią temą ir neduok Dieve nemėginti dėl ko nors priešginiauti, tada gali būti sugadintas visas malonumas ir telefonas numestas pačioj įdomiausioj vietoj.
Šį sykį pirmiausiai aptarė skaudžius įvykius Paryžiuje, abiejų nuomonės sutapo, tik nė viena nežinojo, kaip paaiškinti fenomeną, kai kandama į pagalbai ištiestą ranką, juk Europa glaudžia pabėgėlius. Išprotėjo pasaulis, ne kitaip. Patylėjo.
Paskui nuklydo į vaikystės atsiminimus – kas gali būti maloniau, kai abi jau žilutėlės, kaip grįžti ten, kur visada šviečia saulė, kur visom spalvom švyti vaivorykštės, o jei kada, rudenį, ir lyja, tai tas lietutis skamba tarsi muzika. Ten, kur yra ir amžinai bus mama, geriausia mama pasaulyje – kiekvienos savo
Ji neprieštarauja, nors kažkas jau priverčia suklusti ir kuo toliau, tuo tvirčiau sukąsti dantis. Iš patyrimo žino, kad tik pirmoji temos dalis bus tokia šviesi, ta, kurioj atsimenami mieli nutikimai ir šiaip faktai, įrodantys tą puseserės mamos neginčytiną išskirtinį gerumą. Kaip jos su mama eidavusios per visą Žaliakalnio turgų, kol lepūnėlei būdavo išrenkami du patys gražiausi obuoliai. Ji neiškentusi paklausia – kodėl tik du? Daugiau neturėdavo pinigų. Vėl abi patyli, mintyse įvertindamos kiekviena savo pokario vaikystės patirtį. Pusseserė mesteli:
– Tokių žalių suskių, kokius jūs iš savo sodo valgydavot, mudvi su mama ir veltui nebūtume ėmusios...
Ji įtemptai mėgina atsiminti, ar tom vasarom, kai jos mama parsiveždavo puseserę vasaroti pas juos į kaimą, ši valgydavo tuos žalius, neužaugusius obuoliukus? Kitokių nebuvo, nes obuoliams nebūdavo lemta prinokti, sodą nelaiku iškrėsdavo kareiviai. Turbūt valgydavo, juk ne šventa dvasia gyva būdavo.
Po kiekvieno epizodo pritylama – ar kartais nebus prieštaravimų? Bet ji tyli, nesiginčija, ji nenori, kad pokalbis nutrūktų ir paskui ilgai ilgai nebūtų skambučio.
Dabar jau pusseserė aiškina, kaip jos mama ieškodavo pigių atraižų mažoje audinių likučių parduotuvėlėje senamiesty, pasidairydavusi komiso niekieno nenupirktų rūbų krūvoj ir kartais šį tą išprašydavusi net veltui, o paskui abi kurdavo drabužėlius jai, vaikščiodavusi išpuošta kaip lėlytė. Ir kaspinų turėjusi daugybų – mama kasdien sušukuodavusi jai plaukus ir įrišdavusi kaspiną, kurio spalvą derindavo prie drabužio spalvos.
– Ar tu bent atsimeni, kokiom išblukusiom, išaugtom suknytėm apsivilkusi tu vaikščiodavai? Tavo mama tavim visai nesirūpindavo. Ir skonio neturėjo. Nors mūsų mamos ir seserys, bet tenka pripažinti, kad tavo mama buvo tikrai ne meniškos prigimties. Lakstydavai kaip laukinukė apsklidusi plaukais.
Ir dabar ji nutyli tą kaltinimą, o ir įterpti kokį žodį nėra kur, nes pusseserė tik kalba, kalba nesustodama. Negali sustoti – tiek daug skausmo, nevilties susikaupė sieloj, o su kuo galėtų taip išsikalbėti? Kur tie šaunūs draugai ir draugės, tarp kurių galėdavo jaustis pati šauniausia? Kur ta visų liaupsinama moksliukė, šokėja? Tada kaimietukės puseserės nepasigesdavo, o ir į kaimą vasaroti važiuodavo  nenoriai, ten nebuvo kam tinkamai ją įvertinti. Visa patieka buvo jų abiejų vyresnioji pusseserė, kuri taip pat mėgo pasišaipyti iš mažosios – tai abi ir nepraleisdavo progos. Dabar jau jos visos senutės, lenkiamos ligų, vienišėjančios, kai nebelieka draugų, vis dažniau atsimenančios paskambinti viena kitai.
Ji klauso tų postringavimų tik viena ausimi, o pati klaidžioja savuose atsiminimuose, kaip džiūgaudavo, kai babūnė jai pasiūdavo kokį drabužėlį iš savo geresnių laikų senoviškų sijonų, bet ir jos kuparas nebuvo bedugnis. O kartą, jau paauglei, iš savų pinigų nupirko gėlėto kartūno ir pasiuvo chalatą – ilgą, iki žemės. Kurį laiką ji nebesiklauso puseserės, giedrai šypsosi savo atsiminimams, kaip klajodavo per dienas nekontroliuojama, basa, nuskirdusiom kojom, kaip bėgdavo nuo šlaito palaidais plaukais prieš vėją į upelę maudytis ir išsiskalbti vienintėlę savo suknutę. Nuostabus, nepamirštamas jausmas ir niekas jo negali atimti.
Išgirsta puseserės kategorišką teiginį, kad ją tai motina mylėjusi, ne taip, kai jos – nėra mačiusi, kad ją mama būtų kada apkabinusi, pabučiavusi.
Jai norisi šaukti, piktintis, net širdį ima permušinėti – ne vien ta meilė tikra, kuri demonstruojama bučiniais! Bet pačiai labai skaudu, pusseserė pataikė į skaudžiausią vietą.
Kad būtų įtikimiau, pusseserė aiškina, kokia jautri buvusi jos mama, kaip gailėdavusi vargšų, net ašarą nubraukdavusi, kai kas pasakodavo apie nelaimes.
O ji atsimena, kaip kartą su mama atvažiavo į miestą ir mama netikėtai susirgo gripu, o sesuo nepriėmė jų pernakvoti, jai reikią išsimiegoti, o ir nenorinti užsikrėsti gripu. Atsimena, kaip su rūpesčiu, prilaikydama vedėsi mamą gatvėmis pas draugę ir ten buvo svetingai priimtos.
Pasidžiaugia, kad pokalbis vyksta telefonu ir pusseserė jos nemato. Ir kad nelaukia jos atsakymo, tik kalba, kalba pati. Bet štai ji jau kažko suirzo, jai nebeužtenka to tylėjimo, nepriešginiavimo, ji nori išgirsti pritarimą!
– Mane mama auklėjo Montesori metodika! O tavęs, man rodos, iš viso neauklėjo...
Ji perklausia – nejau mūsų vaikystėj Lietuvoj buvo žinoma Montesori metodika? Pusseserė sutrinka, prityla. Tada neužtikrintai sako, kad tai buvę vėliau, o anksčiau buvusi auklėjama pagal to garsaus vokiečių pedagogo mokymą, užmiršusi jo pavardę.
– Fiorsterio? – pasufleruoja.
– Iš kur tu žinai?
– Aš jo knygą mokėjau mintinai, tai buvo mano mamos parankinė knyga, visada gulėdavo ant spintelės prie jos lovos...
Pusseserė visai pasimeta, bet netrukus nuoširdžiai pasako pirmą į galvą atėjusią mintį:
– Keista, kad ta pačia metodika auklėtos mudvi išaugom tokios skirtingos!
Jai taip norisi paklausti, kaip tai suprasti – kad ji blogas žmogus, o šaunioji, mylėta, bučiuota, teisingai auklėta pusseserė nesulyginamai geresnė?
Nepaklausia. Tyli ir vėl pasidžiaugia, kad pusseserė jos nemato – tų ašarų. Pati nesupranta, ko gi verkia – iš nuoskaudos ar iš gailesčio? Jai akyse stovi mažutis puseserės butukas, kurio vieninteliam kambary gyvena neįgalus sūnus, o ji glaudžiasi virtuvės kertėj, dienom naktim jį slaugo, bet nesutinka atiduoti į globos įstaigą. Visas dienas, visas naktis. Viena. Ir nėra šalia motinos, geriausios pasaulyje. Nėra daugiau vaikų, į kuriuos galėtų atsiremti. Nėra anūkų. Ir draugų nebėra,  jie taip pat paseno, pasiligojo, o tai ir numirė.
Tyla trunka ilgai. Paskui ji  girdi puseserę tyliai sakančią:
– Ir tavo mama buvo gera, juk tai ji atvažiuodavo pas mudvi su mama vežtis mane vasarai į kaimą, kai pokary badmiriaudavom mieste. Ir šiaip kada važiuodama kaimo gėrybių atveždavo. O ir manoji nebuvo angelas.
Jos buvo seserys. Jų jau seniai nebėra.