Kas kala mūsų likimus

Keista, kad tokią akimirką ji pagalvojo ne tiek apie tai, kaip būtų teisingiausia pasielgus, o nenumaldomai įsinorėjo nusikeikti – tarsi nebūtų visų tų civilizuoto gyvenimo metų, išmokiusių atitinkamai bendrauti su žmonėmis, pasijuto vėl esanti mergaitė po vidurinės, neįstojusi mokytis, dirbanti fabrike, greitai įvaldžiusi vaizdingą darbininkišką slengą drauge su daugiaaukščiais keiksmažodžiais, daugiausiai rusiškais. Jau buvo bepratrūkstanti, bet, laimei, kažkas pasąmonėj nuspaudė stabdžius – ne ne, tik ne rusiškais! -– bet ir pirmas į galvą šovęs lietuviškas kandus žodelis pasirodė per vulgarus ir ji tik sušnypštė, į tą ištęstą „Šššššššššš....“ sudėdama tiek pykčio, paniekos, kad pati nustebo šitiek jų turinti, kol pagaliau išdaužė pro vidinį cenzorių praėjusius žodžius:
– Ššššiukšle tu, a šiukšle!!!
Akimirksniu koridoriuj susirinko visas ligoninės personalas, sesutės, sanitarės, tarsi tik ir laukusios tokios jau kurį laiką brendusio konflikto atomazgos, nes visi, tik ne ji, žinojo kas vyksta. Priešais ją sutojo iš kabineto išėjęs baigęs telefoninį pokalbį kolega gydytojas, susivokė esąs išduotas, subliuško, kaip pradurtas balionas, sutrikęs, nežinodamas kaip elgtis. Jo veide šmėstelėjo nuostaba, paskui pyktis – iš kur ji čia atsirado, juk pats matė, kaip išėjo namo? Pradėjo rinktis pajutę kažką neįprasta ligoniai. Ji apsidairė, tarsi sugrįždama iš juodos pragarmės, į kurią buvo įpuolusi, kai vyresnioji sesutė paskubom paaiškino, kad kolega ją apskundė anksčiau išėjusią iš darbo ir dabar laukia atvažiuojant rajono valdžios, kad būtų įrašytas antras papeikimas. Ji akimirksniu įvertino situaciją, iš paskutiniųjų susitvardė ir įėjusi  į savo kabinetą užsidarė duris. Reikėjo pabūti vienai.
Ligoninėj įsivyravo neįprasta tyla, nesigirdėjo kasdienio šurmulio, žingsnių, balsų, neskambčiojo kibirai, niekas nevarstė durų.
Kiek lukterėjusi, ji iš stalčiaus išsiėmė lapą popieriaus, nepaklusniom, virpančiom rankom parašė pareiškimą atleisti ją iš vyr gydytojos pareigų, nunešusi padavė kolegai:
– Nusivežk į rajoną pats! Teišsipildo svajonė!
Buvo benueinanti, bet dar atsigrįžo ir jau laukujų durų tarpdury besušmėžavusiai kolegos nugarai pasakė:
– Juk tu viską žinojai, kodėl negalėjai žmogiškai pasakyti? – bet vargu ar šis užgirdo.
Ji sėdėjo nieko negalvodama, keista – jausdama palengvėjimą, girdėjo prislopintus balsus už kabineto durų, bet nenorėjo nieko matyti, su niekuo kalbėtis.
Tyliai girgžtelėjo vyriai, įėjo vyr sesutė, prisėdo ant kušetės, įsidrąsinusios susirinko visos, sėdėjo ir tylėjo, kol ji jau visai ramiu balsu pasakė:
– Eikit, mergaitės, dirbti, viskas gerai.
Vyresnioji sesuo liko. Dabar jau ramiai papasakojo, kad jau kuris laikas kolega gydytojas dažnai kalbasi telefonu su rajono vyr. gydytojo pavaduotoju kažkokiais ūkiniais reikalais, o juk personalas turi ausis, vis kas nors nugirsta, paskui aptarinėja, ką tai galėtų reikšti, todėl nenustebo, kad buvo atsiųsta priekabi komisija, radusi kelis netikslumus ligų istorijose ir jai buvo pareikštas papeikimas. Ji tik stebėjosi – niekada iki šiol už tokias smulkmenas taip griežtai nebausdavo. Stebino ir tai, kad kolegos dokumentacijos nė netikrino.
Šiandien ji anksčiau išėjo namo, nes du kartus  naktį buvo atėjusi į lioninę ir nusimatė nelengvesnė ateinanti naktis. Kolega į darbą važinėjo iš miesto ir visa, kas vykdavo ligoninėj ar miestely pagal nežinia kokiu pagrindu nusistovėjusią tvarką lietė ją vieną, jau ne vienerius metus. Šiandien, vos jai išėjus namo, vyresnioji atsitiktinai stabtelėjo prie atvirų kabineto durų, nė nenorėdama nugirdo gydytojo pašnekesį su kažkuo, kad atvažiuotų, vėl esanti gera proga papeikimui, po trečio bus galima ir atleisti, suprato apie ką kalbama, pasiuntė kaimynų berniuką jos pakviesti. Štai ir įvyko tai, kas įvyko.
Po to sekusios dienos jai ėjo tarsi sapne. Jos neskaudino pareigų pasikeitimas – jau seniai norėjo nusikratyti atsakomybės ir administracinių rūpesčių, o ir prieš daugelį metų dirbti vyr. gydytoja sutiko tik todėl, kad buvo likusi viena ir suprato, kad daugiau nebuvo kam. Kai buvo priimtas į darbą antras gydytojas, ji rajono vyr. gydytojui pasiūlė pavesti jam ir vyr. gydytojo pareigas, tuo labai jį nustebindama:
– Ar nesupranti, kad saugumas su tuo tikrai nesutiks?
– Juk jums ne paslapis, kad ir mano dosje saugume vargu ar plonesnė, tik gal įrašai ne tokie įspūdingi...
– Žinau. Juk jus įspėjau, kad priimu tik todėl, kad antro gydytojo labai reikia ir su visiška jūsų atsakomybe ir sutikimu. Beje, iki jūsų jo niekas nesiryžo priimti, nei mieste, nei aplinkiniuose rajonuose ir dar nežinia, kuo reikalas baigsis, saugumas domisi ir, žinoma, domėsis.
Baigėsi paprastai. Jai dar porą kartų buvo pasiūlyta radus pretekstą atleisti naujoką iš darbo, žadama paskirti kitą gydytoją, bet ji atsakydavo, kad kolegos darbu esanti patenkinta ir viskas likdavo po senovei. Paskui kažkaip užsimiršo, aptilo gandai, spėliojimai, jo šeimoje vienas po kito gimė vaikai ir daugeliui metų nusistovėjo rutina. Pasitaikius progai ji dar kartą kitą mėgino atsikratyti administracinio darbo, bet jai vėl būdavo atsakoma ir atrodė, kad taip bus visada.
Bet taip pat nebebuvo, kažkas brendo kasdienybės gelmėse, aktyvesni, drąsesni žmonės ėmėsi iki tol neleistinos ūkinės veiklos ir nesutiko pasipriešinimo iš valdžios, tarnautojai, mokytojai, medikai ėmėsi braškių, ankstyvųjų bulvių auginimo, prekiavo turguose ir tai nebesivadino spekuliacija. Tai stebino, norėjosi pasitikrinti, kur tų galimų pasikeitimų ribos, vis drąsesni žodžiai pasigirsdavo susiėjimuose ir atrodė, kad jų nebegirdi nereikalingos ausys, tarsi visi bildukai vienu metu būtų apkurtę. Bet ta laisvė buvo trapi, nepatikima, žmonės tarsi laukė kažkokios nelaimės, kaip ligos recidyvo ir kartais iš tiesų pasirodydavo, kad sugrįžta sena tvarka, vietinės valdžios iniciatyva net būdavo perlenkiama lazda.
Vieną dieną jos kolega gydytojas padėjo pareiškimą ant stalo – gavęs darbą arčiau namų ir kas jam galėtų uždrausti rinktis? Ji neprieštaravo – išeina tai išeina, jam geriau žinoti.
Dabar ji nelaikė to reikalo asmenišku, liečiančiu vien jį – visuomenėje vyko kažkoks bendras, giluminis procesas, kurį ji stengėsi perprasti, atrasti savo vietą sparčiai besikeičiančiame gyvenime. Žmonės budo tarsi po ilgo letargo, nustebę klausėsi vis atviresnių pasisakymų per radiją, televiziją ir kažko laukė, o kol kas kasdieninis darbas nepasikeitė, žmonės sirgo, mirė, likusiai vienai jai buvo tikrai nelengva ir ji nudžiugo, kai neilgai trukus vieną dieną buvęs kolega pasirodė ligoninės tarpdury – norįs gryžti į darbą, naujojoj darbovietėj jį atleidę iš darbo nė  nepaaiškinę kodėl. Vėl parašė pareiškimą, šį kartą priimti į darbą, ji užrašė rezoliuciją „priimti“ ir padavė pareiškimą vairuotojui, kad perduotų rajono vyr. gydytojui. Kolega liko laukti, rūkė cigaretes vieną po kitos, kol kabinete per dūmus sunku bebuvo ką įžiūrėti, laisvą minutę įeidavo kas iš personalo, pasiteiraudavo naujienų, bet nieko naujo nebuvo. Žinia, kad į darbą sugrįžta daktaras, pasklido miestely, kuo ilgiau tęsėsi tyla, tuo didėjo įtampa, kol pagaliau suskambo telefonas. Ji atsiliepė.
Susirūpinęs rajono vyr. gydytojas griežtai nurodė, kad ji neleistų kolegai  pradėti darbo, vizituoti ligonių ir užtikrintų, kad jokiu būdu nebūtų padaryta nė vieno įrašo medicininėj dokumentacijoj, kas galėtų būti panaudota teisme kaip faktinės darbo pradžios įrodymas.
Apsispręsti reikėjo tuoj pat – ne vien dėl to, ar savo rizika priimti ar nepriimti kolegą į darbą, bet ir aiškiai pasakyti su kuo ji, kokia jos pilietinė pozicija. Laiko dvasia pirmą kartą ją palietė taip tesiogiai ir pareikalavo atsakyti, ko verta visa jos gyvenimo patirtis. Dvejojo tik akimirką, paskui galimai ramesniu balsu sumelavo, kad gydytojas jau pavizitavo ligonius ir baigia tvarkyti istorijas.
Kai padėjo ragelį, kabinete kurį laiką tvyrojo tyla, tik lėtai sūkuriavo dūmų draikanos. Kažkuri sesutė išbėgo ir tuoj pat sugrįžo nešina chalatu, kita išgriebė cigaretę daktarui iš rankos, neleisdama prisidegti. Daktaras tarsi norėjo ko klausti, bet buvo palydėtas iki palatos durų, o ji padėjo ant stalo krūvelę ligos istorijų.
Savaitę kitą ligoninėj tvyrojo nerami laukimo nuotaika – nejau taip viskas ir baigsis? Paskui gyvenimas stojo į įprastas vėžes, tą įvykį užgožė kiti sparčiai besikeičiančio gyvenimo įvykiai, žmonės prakalbo vis drąsiau, ėjo į mitingus, stovėjo Baltijos kely, tik jos gyvenime mažai kas keitėsi, kaip ir nuo amžių nubrėžtame žmogaus gyvenimo ir mirties cikle. Ji visada likdavo poste – kažkas turėjo eiti į palatas, pabūti prie mirštančiojo, pasirūpinti kasdienine ligoninės tvarka ir ji visa tai darė, ramiai, be skambių žodžių, bet viską sekė skvarbiu žvilgsniu, klausėsi nuomonių, atidžiai stebėjo naujo daigus ir tyliai sau mintijo, kad ne tiek žodžių, kiek darbų reikia Lietuvai, o kai sykį atsigirdo kolegos nuomonę, kad jai, matyt, labiau patiko komunistų valdžia, jei dabar niekur nedalyvauja, sau vienai pakartojo:
– Ššššiukšle tu, a šiukšle...
Ir nenustebo, kai kolega vos iškilus pirmiems sunkumams atsisakė savo profesijos ir taip negarbingai siekto vyr. gydytojo posto ir visiems gyrėsi, kad viena kelionė į Vokietiją parvežti naudotų automobilių jam atneša didesnį pelną, negu mėnuo darbo ligoninėj.

Kintančios žodžių prasmės. Kaltė

1. nusikaltimas, nusižengimas, nuodėmė; kaltinimas, atsakomumas
2. skola, prievolė

Lietuvių kalbos žodynas

Tas nenoras, baimė nuvilti! Kitus, ne save, nes save jau nuvyliau – ne šiandien ir ne vakar. Žinau savo kaltes ir tas žinojimas supančioja, atima pasirinkimo laisvę, daro mane vis labiau, lengviau pažeidžiamą, o mano naštą nepakeliamai sunkią. O gal todėl pažeidžiamą, kad jėgos mąžta ir taip tik atrodo, kad kaltės sunkėja, tarsi akmenys – buvusios, sugrįžtančios atsiminimais, ir dabartinės. Kiek daug, rodos, duočiau, jei kas išvaduotų nuo jų ir kaip niekad reikia, kad bent kas manim tikėtų, jau nesakau, kad mylėtų, tik kas galėtų, jei pati savim nei betikiu, nei bemyliu? Jaučiuosi taip, tarsi būčiau girta ir niekaip negalėčiau išpagirioti.
Štai ir mąstau apie kaltės sąlyginumus, svorį, bausmės teisingumą ir, svarbiausia, kas turi teisę kaltes atleisti, kas turi teisę bausti – gamta žmogų, žmogus žmogų ar tik Dievas – žmogų?

Buvo pokaris. Jei gerai atsimenu, tarpais Šilalėj tebūdavo vienas daktaras – Lipčius, o ir tas pats žmogelis ligotas, nors niekada neatsisakydavo žmogui padėti, tik kartais pritrūkdavo kantrybės. Guodžiasi, būdavo, moterėlė:
– Daktare, aš bjauriai kosėju, naktim nepamiegu.
– Ir aš – sako daktaras – kosėju, naktim nepamiegu.
– Daktare, o gal man tuberkuliozė? – moterėlės akys plačios, tada buvo daug ja sergančių.
– Tau tik gal, o man tikrai tuberkuliozė ir kas, gyvenu. – Ir lipa, matydavau, nes pradžios mokykla buvo greta ambulatorijos, daktaras, toks mažas, liesas iš vieno vežimo į kitą, ir važiuoja iš kaimo į kaimą pas ligonius, nors ir ne kažin ką tegalėdamas pagelbėti, nes labai trūko vaistų.
Mano babūnė sirgo astma, tai pas daktarą nė neidavo, užėjus priepuoliui prasėdėdavo įsitvėrusi į lovos kraštą, kol dusulys aprimdavo, išgerdavo vaistininko sutaisytų lašiukų – mano darbas būdavo švariai išplauti tuščius buteliukus, nes einant į vaistnę reikėdavo atsinešti savus, nė tų neturėdavo.
Blogiau buvo, kai sykį babūnei įsiskaudėjo, sutino sąnariai, nebegalėjo siūti – tais jos „užsiūtais“ rubliais dvi šeimos bent kiek lopydavo tuomet labai menko biudžeto skyles. O ir babūnės gaila, naktimis girdėdavau ją vaikščiojant, trinant sąnarius vaistininko duotu tepalu, bet pagerėjimo nebuvo. Matyt ir vaistininkas nelabai tikėjo, kad tas tepalas „mačytų“, nes iš karto patarė, jei kokios, imtis liaudies medicinos.
Vieną dieną babūnė pasikvietė mane, apsidairė, ar negali kas nugirsti ir paprašė parnešti iš miško skruzdėlių. Taip taip, gyvų skruzdėlių. Jau ir maišelį iš senos paklodės skiautės beturinti pasiuvusi, ir oras esąs tinkamas, nes kai baudžiasi lietus, skruzdėlės išlenda į skruzdėlyno paviršių skylučių užtaisyti.
Babūnės noras, man įstatymas, o ir užduotis įdomi, neeilinė. Nubėgau pasišokinėdama per virvutę iki pušyno, sustojau prie pirmojo, didžiojo skruzdėlyno, jo paviršius tikrai knibždėjo skruzdėlėm, bet kaip ryžtis semti jas į maišelį? Ilgai kankinausi, kol supratau, kad jei nepadarysiu tuoj pat, tai ir iš viso nepadarysiu, tada  greitai greitai prisėmiau maišelį pilną, su visais šapais, užrišau, nublaškiau išorėj likusias skruzdėles  atgal į tą vietą, kur ką tik būta gražaus, išpuoselėto skruzdėlyno,  man degte dega rankos ir visas kūnas, purtausi, bet vabaliukų prilindę po drabužiais, nusirengiu nuogai, rankioju, o pačiai pasidaro taip gaila sugriauto skruzdėlyno, tokios beviltiškos atrodo skruzdėlių pastangos viską sutvarkyti. Matau, kad pirmiausiai renkia baltus kiaušinėlius ir neša slėpti, bet lietaus debesis jau čia pat, nespės, o aš niekuo negaliu padėti. Nežinau ar iš to gailesčio, bejėgiškumo, ar dėl deginančio odos perštėjimo – pravirkau ir nuskuodžiau namo.
Babūnė jau ir katilą vandens užkaitusi, įdėjo į jį gyvą, šnabždantį, krebždantį maišelį ir stojo tyla. Kokia tyla!
Vonios su skruzdžių nuoviru pagelbėjo, sąnarių skausmai nurimo, patinimų neliko, tik aš vis negalėjau pamiršti ano išgyvenimo ir  įdėmaus babūnės žvilgsnio, tarsi norėtų perprasti, ką jaučiu. Niekada apie tai mudvi nekalbėjom, tik sykį einant į pušyną rinkti kankorėžių pro tą buvusio, bet  sunykusio skruzdėlyno vietą, pasipasakojau davatkai, senąjai Elžbietai ir paklausiau – ar didelė mano kaltė? Paklausiau ir pati virtau klaustuku, toks svarbus man buvo atsakymas, bet Elžbieta tik dėbtelėjo į mane ir, tarsi nė nebūtų girdėjusi pasakojimo, nusuko kalbą kitur. Buvau jai už tai dėkinga, nes kitokios ištarties nesitikėjau – žinoma, kalta! Po kurio laiko tą nuotykį kiek primiršau, bet, pasirodo, Elžbieta nepamiršo. Užmatė mane vieną pavakarę sėdinčią verandoj, nieko neveikiančią, prisėdo šalia ir be jokios įžangos pasakė:
– Nėr tavo kaltės, nes juk tu ne iš pasileidimo, o iš reikalo tą skruzdėlyną ardei.
Pasijutau kaip išrišimą gavusi, bet kažkokia dvejonė vis tiek liko kirbėti, tarsi būčiau kažkam neatidavusi skolos, tai ir mokėjau ją visą gyvenimą – niekada daugiau  nesu užgavusi skruzdėlyno, apeidavau skruzdžių takus, kad nors ir netyčia, nors ir ne iš pasileidimo, nenuminčiau kokio vabalėlio.
Dabar, dienų gale, mąstau, kieno turiu prašyti atleidimo už tą, o tai ir kitas viso gyvenimo kaltes, kad jos liautųsi slėgusios tarsi akmenys. Gamtos? Deja, su ja nepasiderėsi, atleidimo iš jos neišprašysi, reikia saugotis jai nenusikalsti, jei ne iš pagarbos, tai bent rūpinantis savo genties išlikimu, nes atleidimo jausmas gamtai nežinomas, ji niekam nieko nedovanoja ir mūsų kaltės bumerangu grįžta mums.
Žmogaus? Turėčiau turgaus dieną miestelio aikštėje lipti ant statinės ir išpžinti savo kaltes? Kodėl toks tokio turėtų prašyti atleidimo, jei abu nuodėmingi? Ar tikrai žmonių teismo nuteistas ir atlikęs bausmę žmogus nebejaučia kaltės? Žmonės jau seniai pamiršo, jei kas ir žinojo, apie mano išardytą skruzdėlyną, netrukus pamirš ir mane pačią, nes niekam neįdomios mano kaltės, kiekvienam užtenka savų.
Dievo? „Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...“
Išpažinties paslaptis, kai prie klausyklos langelio tikintieji prašo, kunigas Dievo vardu kaltes atleidžia, žmogus kas kartą pasižada daugiau nebenusikalsti, visi trys žino, kad tai melas, žmogus negali nenusikalsti, nes toks sutvertas. Kiek mano prigimtyje yra mano pačios kaltės ir už ką aš turiu maldauti Dievo atleidimo?
Aušta skaistus, saulėtas pavasario dienos rytas ir mano sieloj švinta, švinta, nes suprantu, kad niekas kitas negali atleisti man kalčių, jei neatleisiu pati sau. Bent jau tų, kurios padarytos ne iš pasileidimo. Tas, kitas, padarytas iš pasileidimo, nusinešiu su savim.

Kas myli – žino

Senas drauge, šią naktį kalbėsiu atvirai, nes žinau, kad tu mane suprasi. Pabūkim atviri kaip niekad, dar kartą – juk atvirumas ir yra draugystė. Paradoksas – dar kartą, bet kaip niekad. Betgi tai tiesa, nes tokie kaip šiandien mes dar niekada nebuvom,  taigi, kad ir kaip norėdami, negalėjom atverti to, ko dar nežinojom patys. Dar viena  dviprasmybė slepiasi pačiam kreipiny – senas drauge. Mudu seni žmonės ir seni draugai, tai nėra tas pats. Likimai mus apdovanojo, leidę pažinti senatvės slėpinį, įdomų ir turtingą patirtim, užkepurėjantį pilnatvę, kurią suvokti gali tik sulaukę jos, atradę lobį. Ir jei kas mano, kad senatvė tai nykus gesimas iš prieblandos į naktį – klysta, senatvė ryškiaspalvė, dosni jausmais ir išgyvenimais, kokių nežino kiti amžiaus tarpsniai.
Mudviejų draugystė turi vieną svarbią teigiamybę – mes nesam matę vienas kito, nežinom, kaip atrodėm, kai buvom jauni, nesam girdėję, kaip skambėjo balsai, kai dėstėm savo tiesas iš tribūnos ir kaip jie būtų smelkęsi į sielas, jei vasaros naktį būtume lydėję vienas kitą ligi paryčių ir kalbėję, kalbėję... Tiek daug nutylėdami. Kiti žmonės tuomet buvo greta, kiti draugai, o mes susitikom po gyvenimo, paskutinėj kryžkelėj, bet nematomi, šiapus ir anapus ekrano, todėl niekada nežinosim kaip keičiamės, nematydami, kaip keičiasi kūnai, išliksim savimi, nes juk sielos nesensta? Ar tikrai nesensta? Būtų baisu, jei atvirumas besukeltų gailestį, kuris užgoštų visus kitus jausmus, tokį, kaip sukelia nykimas kūnų.
Senas drauge, šią naktį galvoju apie tave, o radijas tyliai dainuoja dainas, kurių mes klausomės tik kai būnam vieni, nes mūsų metuose tai jau nerimta, kai už pečių solidūs gyvenimai, kai senatvė be gailesčio mus keičia, o mes desperatiškai stveriamės šiaudo ir bent žmonėse būdami iš paskutiniųjų stengiamės išlaikyti to solidumo likučius ir viliamės, kad mums nueinant kas nors palydės šiltu žvilgsniu sukumpusias mūsų nugaras ir netvirtą žingsnį ir pasakys: „Graži senatvė...“ Retas supranta, kiek pastangų tai kainuoja – laiku atsisveikinti, kad užtektų jėgų nueiti iki ano namo kampo ar užverti duris, kur mūsų  jau niekas nematys ir mes vėl galėsim būti savimi, tokie, kokie esam, tikrieji. Todėl vis rečiau beeinam į žmones, lindim savo pasaulėliuose iš lentynos į lentyną dėliodami atsiminimus ir dainų apie meilę beklausom naktų tyloje. Bet klausom! O kartais rašom keistus eilėraščius, nesuprantamus jauniems.
Dabar galvoju – kodėl mes slapstomės, kodėl nenorim, bijom pasirodyti žmonėms? Žeistų užuojauta? Bijom pajuokos? Nejau tikrai jaučiamės esą tik to ir beverti?
Kokie mes? Ogi tokie pat, kokie buvę, verti savo gyvenimų. Kol nežiūrim į veidrodį. Niekas tarsi nepasikeitė, bent jaučiamės nepasikeitę ir vis taip pat niekas, kas žmogiška, mums nesvetima, tik esam jautresni, pažeidžiamesni, tik vis menkesnės užtenka kliauties, kad įskaudintų, nuskaustų, tik vis giliau suvokiam būties esmę, bet tas suvokimas kažkaip netinka šiuolaikiniam pasauliui, todėl tylime, slėpdamiesi už sarkastiškos šypsenėlės – tegu atranda patys; tik vis grynesni jausmai, nebedengiantys vienas kito, neklaidinantys, bet mus supančiam pasauliui kažkodėl atrodo, kad senatvei didžiuma jausmų nebepriklauso, nedera. Bet jie gyvi, tik keičiasi, nes kaupiasi išmintis, pažinimas, todėl ne kiekvieną klystantį beapšaukiam išdaviku, ne dovanojam, o suprantam. Ir priešų vis mažiau, nes jau nebesureikšminam savęs ir nebekeršijam, nes matom, kaip išradingai atkeršijo likimas ir be mūsų. O gal jie patys sau? Netgi užjaučiam.
Keista, kad kuo mažiau mums likę laiko, tuo daugiau jo turim – apmąstymams, jausmams ir išgyvenimams, sąsajų atradimui. Senatvė daug ką atėmė, bet davė daug daugiau. Kai sutrumpėjo įprasti takai, laki mintis skraidina kur tik norim, kai vieną dieną suvokiam, kad ne pagal jėgas našta, jau nebekopsim niekada į kalnus, ne mums Antarktika ar tropikų miškai – pasikviečiam svajonę. Mums nieko nebėra negalimo. Skausmas? Ar pajutai kada, kad netgi skausmas yra būties dalelė, be jo nėra pilnatvės ir kokia apima palaima, kai jis nutyla?
O šiąnakt, mano senas drauge, atvirai sakau tau – myliu. Sakau be jokio gėdos jausmo ar kaltės, žinodama, kad jausmas tas abipusis ir kad visam pasauly šiąnakt esam tiktai tu ir aš, du žmonės, laisvi ir mylintys. Seni. Jau niekam neskolingi ir niekieno nebesam nuosavybė. Kažkur, gyvenime, tebegalioja mums paskirtos rolės, bet kad mylėtume mums jau neprivalu prašyti kieno nors leidimo – žmonos  ar vyro, vaikų ar provaikaičių, gandų nešiotojų ar miesto mero. Mes jau nebe iš šio pasaulio, mes iš grynosios meilės karalystės, kurioj visi jausmai atidalyti ir nebegožia vienas kito: susižavėjimas, aistra, skola ar pareiga, romantika, svajonė, sandoris ar pagarba, nesumokėtos sąskaitos, vienatvė, atradimo džiaugsmas, erotika kaip valktis nebedažo visko rožine spalva, o tarsi pasivogto bučinio – ar nekaltos mergaitės ar svetimos žmonos – nebevadinam meile.
Toj karalystėje vienvaldė karalienė – tikroji, grynoji meilė būčiai. Čia negalioja laikas – minutė virsta amžinybe, sutuokia sielų giminystė, nėra čia nuodėmės, kalėjimų, teismų nei pareigų ir niekas nesidomi hetero- ar homo-, nėra pavydo, nes  poligamija nežeidžia nieko. Mes esam žmonės, tiktai žmonės, laisvi ir mylintys, apdovanoti pažinimu pilnatvės, savęs nežeminantys mirties baime.
Tu juk nenustebai ir nepaklausi iš kur žinau aš apie tavo jausmą? Į šitą klausimą dar  niekas neatsakė. Net senatvė. Kas myli – žino.

Pažadintos mintys

Iki šiol maniau, kad žmogaus išvaizda, kūno kalba, mimika, balso atspalviai, aplinka yra būtini, esminiai papildantys žodžiais išsakomą mintį elementai. Kartais net pavaduojantys žodžius, kai iš jų galima iššifruoti net atvirai nepasakytą potekstę. Arba atvirkščiai, paslepianys, užmaskuojantys tai, kas, rodos, aiškiai išsakoma žodžiais – jie lieka tušti. Nežinojau, kad galimas bendravimas be viso to fono ir kad kažkam nebūtinai tai tampa kliūtimi pilnaverčiai suprasti žodžių prasmę.
Parkinsono liga visa tai sunaikina – judesius, mimiką, balso atspalvius. Viską. Bet kol žmogus gyvas, jis išlieka kažkokiam, tegu nebekintančiam, nieko nebesakančiam pavidale – vienodoj, nieko nebereiškiančioj pozoj, sustingime, smulkučiuose, vienoduose žingsneliuose, nors pasakotum apie tai, kaip kažkada, sparnuotoj jaunystėj, skriedavai šlaito takeliu vos siekdama kojomis žemę. Žodžiai neigia tai, ką mato pašnekovas ir jis nežino kuo tikėti. Tegu nebemoduliuojantis atspalvių, kažkoks balsas vis tiek išlieka – kaip kamertonas vienas tonas visiems išraiškos atvejams. Kaip patikėti, tuo gergždžiančiu, lūžinėjančiu balsu, kalbančiu apie kito sielą virpinančius jausmus, kuriuos kadaise galėjai išsakyti vien jo kitimu, vibravimu, bangavimu, nutilimu ar atsinaujinimu?
Kaip dažnai pašnekovai nebežiūri man į veidą, nes ko žiūrėti, jei ten sustingusi, jau ant visai, viena vienintėlė išraiška ne į temą žodžiams, o mėginimai kaip kadaise, nušvisti šypsena, benutinka gailia grimasa, kurią pasiskubinu užgesinti idant netrikdyčiau pašnekovo.
Baisu visa tai suprasti, baisu vis dažniau pašnekovo veide bepamatyti ne realų atsaką į išsakomas mintis, o vien gailestį, geriausiu atveju supratimą, užuojautą.  Ne dažnas, vai nedažnas tesupranta, kad už to statiško skafandro tebegyvena jautri, viską pastebinti, suprantanti, į viską gyvai atliepianti siela. Tai nėra paprasta, todėl turiu būti protinga ir neteisti tų, kas nepajėgūs suprasti, kad po ta maskuojančia išore iš viso dar kažkas yra. Apie tai, kas belikę iš manęs, gyvos, jautrios, besprendžiu iš atspindžių pašnekovų veiduose ir pastebiu, kad ir jie vienodėja, mažėja išraiškų diapazonas, o paskutiniu metu ir žodžiai nieko nebekeičia, aplinkiniai jų tarsi nebegirdi, o reaguoja vien į išorę, visi ir visada vienodai. Mane tai slegia, todėl vis dažniau vengiu tiesioginio bendravimo, nors kaip niekad ilgiuosi žmonių.
Labai noriu pamatyti tą galutinį savo išvaizdos variantą, kurį mato aplinkiniai, bet veidrodžiai niekuo negali padėti, nes jų rodomas vaizdas statiškas, vienos krypties, vis tas pats idėmus žvilgsnis. Įtariu, kad tokiais atvejais gamta pasirenka ir įtvirtina vyraujančius asmenybės bruožus. Kaip sužinoti kokius? Vienintėlis būdas tai sužinoti yra išmokti skaityti įrašus pašnekovų veiduose. Mano atveju juose vyrauja užuojauta – taip žiūrima į gyvenimo nuskaustą vienišą vaiką. Ne pats blogiausias variantas, blogiau būtų, jei žmonėse sukelčiau panieką, pyktį, pasipiktinimą ar net agresiją.
Bet kartais... Vakar sutikau daktarę Eglę. Retas egzempliorius žmonių pasaulyje – galinti matyti kiaurai skafandrą, nebūti veikiamai išorės, o tiesiai, be jokių užuolankų bendrauti su tuo dar gyvu, jo viduje įkalintu žmogeliuku, bendrauti kaip su pilnaverčiu, be nuolaidų dėl to, kas atimta ligos, be gailesčio. Ir, nors kai kurie žodžiai buvo skaudūs ir ne visada teisingi (pasirodė, kad tokie parenkami tyčia, siekiant pažadinti norą protestuoti),  man pasidarė taip linksma ir gera, kaip seniai jau nebuvę.
Ji kalbėjo be užuolankų, apeliavo į protą ir loginį mąstymą, nepalikdama man jokių galimybių leistis valdomai jausmų, pasiduoti savigailai. Ji kedeno mane kaip šiltą vilną, barė ir užgauliojo, betgi tikėdama manim, žinodama, kad ir aš žinau, kas slepiasi už jos tiesumo ir net mano mėginimas kaip kažkada, senais gerais laikais, atsakyti, nupirkti plačia, nuoširdžia šypsena nepasirodė jai vien gailia grimasa, nesutrikdė jos.
Kaip mano žodžiai nedera su skurdžia išvaizda, sustingusia mimika, bespalviu balsu, taip jos tiesmukišką kalbėjimą, tik atbulai, neigė daugybė juoko kibirkštėlių, vos šmėstelėjusi išdykėliška kipšiuko mina lūpų kertelėse, neatitinkanti atsiribojančios žodžių prasmės draugiškumo nata balse. Paskui ji kurį laiką leidosi stebima iš šalies, lyg pramogaudama ir man atrodė, kad jai buvo linksma ir kad  manęs užgauti ji tikrai nenorėjo.
Prieš penkias minutes mudvi nepažinojom viena kitos. Dar po kelių minučių mus atsitiktinai suvedusi menka, kasdieniška, gyvenimiška, profesinė  problema buvo išspręsta aukščiausiu dvasinio bendravimo lygiu ir vargu ar kada atsitiktinumas mus besuves.
Kartais atsitiktinai taip susitinka ir išsiskiria žmonės ir sieloje tampa šviesiau.