GIRDĖJAU 

Girdėjau,
Mano jaunystės mieste
Pastatytas fontanas –
Teška ir teška,
Šnara ir šnara,
Lyg pasakotų kažką,
Ko pats, toksai jaunas,
Žinoti negali.

Girdėjau,
Šokio lengvu žingsneliu
Keliauja "Metropolin"
Skardinis Dolskis – Danielius,
Neatpažindamas naujų šviestuvų
Ir liepaičių Laisvėj.

Girdėjau,
Damos tą dieną, kai jis sugrįžo,
Iš senobinių skrynių
Išsitraukė sudūlėjusias
Skrybėlaites.
Ir šypsenas,
Bet... jų niekas nepakvietė šokio.

Girdėjau,
Mano jaunystės gatvėmis
Tebevaikšto poetai –
Ar atsimenat kas jų vardus?
Ir bėga,
Bėga žemyn Kauko laiptais
Jaunutės mergaitės –
Kur skuba?

Girdėjau,
Ano miesto skersgatviais
Tebeklajoja dvaselė –
Kažkas buvęs sutikęs,
Bet nepažino –
Menkutė tokia, nublyškus,
Nustebusiom vaiko akelėm.

IEŠMININKAS

Iš toli, iš toli žemės virpesį jautė širdim.
Sutikdavo – palydėdavo - - -
Žavios freilinos. Ponai.
Ten, kažkur, svajonių pasaulis.
Vienplaukis lakstė drezinom,
Visada laiku grįždavo
Savo pervažon –
Rankoj vėliavėlė.
Geltona.
Tarpais, kai nebūdavo traukinių,
Taisė laikrodžius,
Daugybė jų tiksėjo
Būdelėj ties pervaža.
Istorija nubildėjo pro šalį
Į frontą – dainuodami,
Iš fronto – sanitariniais,
Nedaugelis.
Gūdžios pokario naktys.
Iešmininkas stovėjo poste –`
Kas išmatuos jo vienatvę?
Testamento nesurašė –
Nebuvo ką įvardinti –
Tik nedrąsiai paprašė palaidoti
Kapinaitėse, pušynėly prie geležinkelio,
Kad girdėtų pravažiuojančius traukinius.

Netikėjo –
Ateis diena,
Kai traukiniai liausis važiavę.

Nepataisomai sustojo laikrodžiai.
Rūdija bėgiai.

IŠEITI

Išeiti –
Į sapną,
Į užmarštį,
Mirtį,
Išeiti už skausmo galios ribų,
Iš žeidžiančio žodžio orbitos,

Ištrūkti,
Užgesti,
Kaip salėje gęsta šviesa
Kylant uždangai
Nuo kito pasaulio – netikro.

Nuo kito,
Kuriame nebeskauda.

IŠPAŽINTIS 

Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa!
Mano kaltybė, mano kaltybė, mano didžiausia kaltybė!

Kalta, nusidėjau, prisipažįstu, kad mylėjau,
Visa širdim mylėjau Tarybų Lietuvą.
Betgi mano vaikystei kitokios Tėvynės nebuvo duota!
O jei nebūčiau mylėjusi, iš kur dabar žinočiau
Žodžio „Tėvynė" prasmę ir tą jausmą – mylėti Tėvynę?

Kalta, nusidėjau, prisipažįstu, kad tikėjau,
Visa esybe tikėjau šviesia ateitim.
Betgi mano vaikystei kitokio tikėjimo nebuvo duota!
O jei nebūtume tikėję – aš, tu, mes –
Ar būtų ta ateitis nušvitusi?

Kalta, nusidėjau, prisipažįstu, kad gerbiau už tą šviesią ateitį,
Už mūsų ateitį aukas sudėjusius, kovoj kritusius,
Dar negalėjusius žinoti, kad jų siekius prakeiks.
Betgi mano vaikystei kitokios pagarbos nebuvo duota!
O jei nebūčiau gerbusi, kaip, lemtingai valandai atėjus,
Būčiau suvokusi,
Kad už vaikų, tautos, žmonijos ateitį lengva mirti?

Nesigailiu. Neprašau atleidimo.

ĮAUSIU 

Aš ieškau žodžių tarsi uogų
Žilam rasotam vaivoryne,
Kaip saulašarės – gyvo kraujo lašo –
Raiste ant kupsto,
Kaip paslapties juodoj gelmėj
Kaip žaislo, pamiršto –
Vaikystės patvory,
Lakštingalos giesmės –
Pirma aušros,
Kaip kelio, bėgusio pirma –
Negrįžusio,
Nes tiltų nebėra –
Pati sudeginau.
Aš ieškau žodžių – tarsi aido –
Įausiu juos į drobę,
Patiesiu balinti birželio įsauly...
Išeisiu vakarop.

JAVO DYGIMAS

Šerkšnas – pilkas ar žalias? – arimuos,
Iš žemės, ne iš dangaus,
Ryte, po nakties – nuklojo, nuklojo
Norago žaizdas,
Užglostė, užglostė
Ir nebenutirps po saulėtekio
Tik kelsis aukštyn, tiktai stiebsis,
Kol vasaros vėjy užgros.

JUBILIEJINIS

Kaip gyvenu?
Gerai, dėkoju.

Tik naktimis vis dunda traukiniai.
Kūrikas pusnuogis, gražus kaip Apolonas,
Vis žeria į ugnies nasrus
Sekundes, minutes, metus
Ir niekada manoj stotelėj nesustoja.

Kaip sveikata?
Gera, dėkoju.

Tik ta širdis vis skuba – ristele,
Suklupdama,
Suklupdama,
Suklupdama,
Kol skausmas nubloškia mintis
Šalnotam rudeniui po kojų.

Ko palinkėti, ką padovanot?
Bet ką... Dėkoju.

Vis tiek jau išsipildymo nebus.
Taip šalta, vieniša, gūdu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Na...
Gal, sakau...

Padovanok svajonę!

KAI... 

Kai po nakties, kaip liepto per bedugnę –
Siūbuojančio, nepatikimo, begalinio –
Žara žėruoti ima debesuos,
Kai švinta –
Pagaliau,
Vėl mėginu gyvenimą prisijaukinti,
Prisimatuoti –
Visai kitokį,
Ne svetimą, bet ir nesavą,
Kitą –
Gyvenimą jau kitapus bedugnės
Ir nežinau –
Stebėtis, verkti, juoktis? –
Matau saulėtekį!
Lyg pirmą...

* * *

Atėmus viską, o, lemtie,
nepagailėk bent ašarų
apverkti savo mirčiai –
negailestingai,
lėtai,
kasdien pasiimančiai
ir jau nesugrąžinančiai
akimirkų,
išgryninančiai iki skambesio
jausmus,
kol bepalieka
vien meilė ir kančia.
Kančia ir meilė.
Kuri svarbiau?
Kuri bus paskutinis lašas
tuštėjančiam inde?
Lemtie, aš šlovinu tave
už tai, kad leidi
išgyventi mirtį...

* * *

Koks kartus paskutinis lašas
Nuo dugno taurės – vynas.
Nejau ta akimirka taps amžinybe?
Kas taip gailiai, aštriai suskambo,
Suskaudo, pažiro?
Tai tik dar viena taurė sudaužyta.
Išsivadavimas.
Tai tik skausmo virsmas praeitimi.
Tik išgyventi –
Virsmo akimirką.

LAIŠKAS DONELAIČIUI 

Pakviesk, Kristijonai, broleli mano, mane į Tolminkiemį,
Pakviesk, nes jau metas, į savo našlių namus,
Kuriuos pastatei praradusiems viską –
Sėdėsiu ant priebučio, gęstant vakaro žarai,
Pakol susitaikymas skausmą nutildys.
Jau daugel pavasarių, broleli mano, Kristijonai,
Saulelė atkopdama atnešė Tolminkiemin,
Į užliejamas pievas ties Viešvile, abipus Nemuno,
Suarti jau būrų žagrėm dirvonai ir vėlei miškais apaugo
Ir tuos miškus vėlei kerta,
Dykai nušienautos jau pievos, jau nudainuotos,
Obelėlių skiepai tai gražiai prisiėmę nebesamuos tavo soduos,
Rudeninio darbymečio jau purvynai visi išbraidyti
Ir nuskalbė lietūs jau mudviejų nugaras –
Kaip būrams – tavo ir mano dienų būrams –
Tavo ir mano šimtmečių lietūs.
Jei leisi, aš dar ten, našlių namuose, pasibūsiu
Ligi pabaigos – jau niekam niekuo neskolinga,
Kol sykį varpai nuskambins „po dūšiai"
Ir kažkas atsidus – pasirinko.
Abu pasirinkom – gyvenimus savo ir mirtį.
Paklausyk, kaip ataskamba nešamas vėjo
Žiemos speigų žibėjime šerkšnas nuo smilgų;
Ar matai, kaip juosia vaivorykštės tavo tarpumiškių tylą,
Ar girdi, kaip tavo sode obuolys nukrinta,
Kaip naktį prie žvakės skrebena plunksna?
Pakviesk, Donelaiti, mane į Tolminkiemį,
Pakviesk, nes jau metas, į savo našlių namus,
Kuriuos pastatei praradusiems viską.
Ko delsia, kodėl gi neplukdo manęs prūsų pusėn
Per Nemuną, lietuvišką Letą, lemties keltininkas?

LAUKIMAS 

Bus durys atvertos
Ir takas eglelėm, eglelėm,
Eglelėm žaliom...
Pamatysi, koks paprastas buvo,
Neįmantrus
Gyvenimas, kada laukiau,
Gyvenimas prie jazmino krūmo,
Kur nei suolelio...

Kad ateitų,
Kad tik ateitų...
Bent tada, kai bus atviros durys
Ir takas eglelėm, eglelėm...

Meldžiu,
Nors tą pirmą ir paskutinį,
Per tas egleles,
Lig jazmino...
Vidun gali neužeiti –
Ir taip pamatysi,
Koks paprastas buvo,
Neįmantrus –
Gyvenimas, kada laukiau...

MAŽI MANO NORAI 

Noriu,
Kad sinoptikai išpranašautų atlydį
Ir zylutėms nebebūtų šalta.
Noriu,
Kad knygoj rasčiau sakinį 
Svaiginantį, užvaldantį.
Noriu,
Kad menkos nuoskaudos neužtemdytų
Kasdienybės.
Noriu,
Kad dar ne šiandien išsipildytų prakeiksmas –
Dar galėčiau apie jį nežinoti.
Noriu
Išėjus į kaimą sutikti žmogų
Ir atpažinti artimą sielą.
Noriu,
Kad laiškanešys nepasuktų į kiemą –
Laukimas šviesesnis už išsipildymą.
Noriu,
Kad kas nors paprašytų pagalbos –
Žinočiau turtinga esanti.
Noriu,
Kad pasaulis būtų geras
Ir aš tebebūčiau jame.

MIŠKE

Miško šakų betvarkėj dega vieniša uoga,
Įstrigęs kaštono lapas,
Zylutės cieksi,
Rėplioja vabalas – juodas,
Samanos grybais kvepia –
O ryt Kalėdos...

Vėjas viršūnėm siaudžia –
Nepiktas, greičiau išdykęs,
Kartais lietučio šuoras,
Sukreksi šarka karklyne,
Mane einančią padabojus –
O ryt Kalėdos...

O ryt atėjimas, o ryt sugrįžimas –
Šviesos ir svajonių
Apie tikėjimą, apie išsipildymą,
Kuris nieko neboja –
Jau ryt Kalėdos...
Kalėdos...