* * *

Nuo kapo nebylaus pakėlus žvilgsnį
Žiūriu į dylančią mėnulio delčią,
Pro debesų suplėšytus skivytus
Prasiveria dangus ir vėl duris užsklendžia.
Nepaprašiau, kol laikas, atleidimo,
Neišmeldžiau, kada reikėjo melsti,
Dabar pasaulis chrizantemom žydi,
Bet nebėra kas nuodėmes atleidžia.

NYKSTANČIAM KAIMUI

Pavasaris kažko šiais metais pavėlavo,
Jo laukė mano kaimas, laukė ir dvejojo –
Artojų žemė amžiais nėr apgavus,
Deja deja, nesyk apgavo žmonės.

Nekilo žiemkentys, kažko vis nežaliavo,
O kaimas žarstė vasarojų sauja – sėti ar nesėti?
Pasėjo. Nes kitaip negali,
Nors ateitis ir nieko nežadėtų.

Susėdo toks pavargęs, pražilęs mano kaimas –
Dar šiandien tarsi savo žemės šeimininkas –
Ir uždainavo seną, skaudžią bočių dainą,
Pavasaris jos klausės klausės ir staiga pravirko...

Juk jei ne vagims – tėvynei reiktų duonos,
Ją kaimas ir ant "bruko" išaugintų.

ONKOLOGINIS 

Tai šventykla be kunigo.
Lemties įgalioti tarnai dalina, atima gyvenimus –
Ne savo, ne sau.
Per dieną aidi nuosprendžiai – bejausmiai.
Kas pajėgtų ištverti – kaip savo?
Todėl atrodo bejausmiai,
Kai atsako į klausimą –
Kiek?
Kuo mažiau, tuo vertesnis –
Gyvenimas, kuris dar liko.
Vakarop koridoriai tyla,
Žmonės išeina – išteisinti, pasmerkti? –
(Kaip reikia peties atsiremti!) –
Susimąstę, lyg priėmę komuniją,
Įsigūžę savin, rodos nieko nemato,
Bet apeina žolytę tarp šaligatvio plytų –
Nenuminti gyvybės!
Baigę darbą Pontijai Pilotai nusiplauna rankas,
Patraukia namo ( pamiršti, pamiršti...)
Iki ryt. Šventieji - ryt vėl ateis.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - -
Košmarų miegu įminga palatos :
Šiandien operuotieji, paskirta rytoj,
Laukiantys galutinio atsakymo.
Skausmas budi tamsoj – neprašo vaistų,
Tegul skauda, teužgožia tą, tikrąjį, kuriam vaistų nėra.
Kažkas stovi prie lango – per naktį –
Pavydi benamiams šunims, beržui vėjyje.
Saulėtekis – skaistus – kaip patyčia.
Gal dar grįš namo – mirti, gyventi?
Bet jau niekada nebebus toks,
Koks buvo iki nakties prie onkologinio palatos lango.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Siutina beprasmybė – būti išsigimimo poligonu,
Svetimu sau, bevaliu, beteisiu.
Dar kirba viltis – apsiriko? Tik sapnas?
Rytą priverčia gydytoją pažiūrėti į akis –
Nuosprendis įsigalioja. Neskundžiamas.
Nuo dabar į visus klausimus teks atsakyti pačiam.

PIRMAS SNIEGAS 

Baltas, šaltas, tviskantis
Pirmas sniegas.
Mažutis berniūkštis krinta – keliasi,
Čiauška –
Mama, žiūrėk!
Mama, gaidys raudonas,
Ant sniego –
Be batų!
Mama, jam šąla kojos!
Mama, žiūrėk, plasnoja!
Mama – gieda!
Gaidys.
Raudonas.
Be batų –
Ant balto sniego.
Basas.
Mama!

POKARIS 

Kai antrą kartą prabildavo varpai,
Kai karstą, o, būdavo, ir kelis,
Išnešdavo iš bažnyčios
Ir akmenim grįsta gatvele
Pro mūsų sodą, per tiltelį,
Nulydėdavo į kapus,
Aš palikdavau savo žaidimus,
Basa, murzina, išblukusia išaugtine suknute,
Palaidais plaukais
Prasibraudavau pro žmones,
Įbrisdavau į geltonas smiltis
Ir žvelgdavau į kapo gelmę,
Krūpčiodavau dunksint grumstams į karstą,
Paskui žiūrėdavau į žmonių veidus,
Paeiliui į kiekvieną,
Bet niekas nežiūrėdavo į mane –
Mano laikmetis giedodavo
„Viešpaties angelą" nuleistom akim,
Todėl anų dienų mano nuotraukų
Neišliko.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kaip pavargau nešti atmintį!
Kaip pavargau.

PŪGA 

Paklydau laike – per pūgą –
Žemė erdvėj ištirpo,
Viskas lekia, šoka, sukas –
Viskas tikra – netikra.

Kažką pūga pabaidė,
Juoką pažadino vėjas,
Greta drąsa ir baimė,
Skamba daina, ilgai tylėjusi.

Nulaužė šaką vėtra –
Krito, pusny paskendo,
Parko takeliais bėga,
Krykščia vaikų pulkelis.

Kvatoja, siaučia ištrūkęs
Mano dienų gerumas,
Nebesvarbu, kas laukia,
O tuo labiau – kas buvo

Viską pūga sumaišė,
Vienon pusnin subėrė –
Pasauly tam, išprotėjusiam,
Myliu vienodai – blogį ir gėrį.

RISTELE PER PARYŽIŲ. NERIMTAI

Mačiau Versalį, Karalių Saulę,
Mačiau po kojom – Paryžių –
Ten parašyta – Eifelio bokšte –
Kiek kilometrų lig Vilniaus.

Monmartro laiptai, kreivos gatvelės,
Pasaulio dainos, šokiai,
Vėjo malūnai, tarp mūrų įkalinti
Ir laikas, Dali deformuotas.

Jo žirgas – gražuolis –
Vaisingumo Dievas – mergaitės sapnas,
O ir jis pats, Dali – Salvadoras
Vienu rakursu – velnias.

Ten vynuogynas – amžių reliktas –
Už geležinių grotų.
Maži mulatukai krykščia –
Monso parke vaikščioti mokosi.

Marmuro grožis – sunkus ir amžinas –
Slegia tautos didybę –
Napoleono kapas. Tauta atsimena,
Tauta atleido už negrįžusius.

Notr Dam de Pari Kvazimodas blaškosi –
Kozetė minioj pasiklydo.
Nepakartojamo miesto žavesį
Išblaškė balandžių skrydis.

Prietemoj ūkteli garlaivis,
Senos veidrody virpa šviesos,
Nuo tilto karnizo Amūras šaiposi,
Mona Liza Luvro prietemoj –

Nemačius, kaip žydi magnolijos,
Negirdėjus, kaip bumpsi kaštonai.

Griozdas Georges Pompidou aikštėje
Banalybę menu pavertęs,
Grožis Pikaso drobėse – kampuotas,
Mintis – aštri, kaip peilis.

Nepakartojamas genijaus potėpis
Paneigia jo pasekėjų triūsą.
Laisva svaja Eliziejaus laukais
Gavrošo dainele ištrūko.

Vėlų rytmetį miestas bunda –
Paryžius pramiega saulėtekius.
Rue de Moscou senas arabas
Vaisius vitrinoj dėsto.

Mačiau Paryžių. Manęs jis nematė –
Paryžiui klajūnai nerūpi,
Tai mums iki skausmo reikia,
Kad žemėj Paryžius būtų.

SAUSIO SNIEGAS 

Sausio sniegas.
Šešėlis nuo smilgos,
Varno pėdsakas –
Ko ieškojai, nabagai, sniege?
Sparno mostas pakylant
Įrėžė „sudie"
Ir ištirpo speiguotam skliaute...
Sausio sniegas,
Šešėlis nuo smilgos
Vis ilgyn. Vakare
Išsilieja auksinėm purienom
Sausio sniegas
Vaikystės delne.

SENATVĖ

Jau kaip vaikas – juokiuos ir verkiu
Ir tuoj pat pamirštu kodėl,
Mintimis išeinu ir grįžtu
Tais takais, kur seniai nebėr.

Nesvarbu, kad išbluko visai
Tai, kas buvo mana lemtim.
Viskas tikra, viskas tikrai,
Ir mirties nėra – jie gyvi,

Tie, kuriuos sutikau kely
Ir kurie sutiko mane.
Jau kitaip nebebus, neišnyks
Mano dienos – klaidžia tėkme

Atminimai sruvens ir sruvens,
Vis sugrįš kaip senam kine –
Žodžiai, mūsų tarti kadais,
Nuskambės ta pačia gaida,

Vis taip pat nuramins ar žeis,
O paskui dabartin atklys,
Susipins tai, kas buvo, ko ne.
Šiandien upė dienų sekli –

Nežinau, ko juokiuos, ko verkiu,
Pamirštu ir atsimenu vėl –
Tarsi vaikas be tikslo einu
Tais takais, kur seniai nebėr.

SPALIS 

Kai nelieka žiedų,
Kai žolė priglunda prie žemės,
Kai į pašalius vėjas supusto lapus,
Į sceną išeina samanos –
Supurena, sukedena savo atspalvingas šluoteles,
Kerpės išskečia nepakartojamas kompozicijas –
Praamžių atmintis spalio miglose,
Kai dabarties saulė netrukdo matyti,
Įsižiūrėti...

SU GIMTADIENIU, PRANAI

Taip kasmet,
Po pusiaužiemio,
Kai lygutės jau lygina dieną
Su naktim –
Lygi - lygi - lygi,
Parkeliauja Pranucis namo,
Parsivesdamas kelią į kiemą,
Parsinešdamas metų derlių –
Eilėraščius iš spalvotų žodžių.

Suvadina į pirkią savus,
Skaito ir vis žiūri
Ar tai gražiai žodžiai dera
Prie šilų žalumos,
Prie dangaus mėlynės,
Goliaus skrydžio,
Ežerų gelmės,
Merkio vingio,
Prie įdiržusių tėvo rankų
Ir prie šilto motinos žvilgsnio,
Prie lopšio pirmyn – atgal.
Prie ugnelės gimtųjų namų,
Titnagėliu įskeltos,
Prie akių mergaitės – pasidabotos,
Jaunystės dainų, patvory sustojus,
Prie Čiurlionio didybės,
Pasaulio aidų,
Prie esmių esmės,
Pradžių pradžios...

Paryčiais,
Kai Šklėrių gaidžiai nugieda,
Namų šiluma atgaivintas,
Pajaunėjęs,
Iškeliauja Dzūkutis šilais
Į naują
Eilėraščio sėją.

*Šiandien Pranui (Pelėdai) sukako 72 -ji metai.

SUGRĮŽAU NAMO

Mano kūnas atpažino rakto skrebtelėjimą,
Slenksčio aukštį,
Tylą,
Prieblandą,
Saulėlydžio spindulių kryptį pro užuolaidos kraštą,
Atstumą ligi stalo,
Nuo vieno buvusio ilgesio lango ligi kito,
Žingsnių aidą,
Vienatvės kvapą...

Vienu kartu prabilo daiktai:
Šu šu šu – – – – –
O atsimeni? Atsimeni? Atsimeni?
O mane? Mane? Mane ar atsimeni?
Mielieji mano!

Negyvos gėlės.
Paliktos.
Išduotos.
Nemačiau jų agonijos,
Kai žudikas speigas įsliuogė į tuščius namus.

Mano kūnas atpažino nemigos naktų guolį...
Nubudau namie.

UŽ KIEK? 

Kiek vargo kadaise turėdavo kipšas Pinčiukas,
Kol kokią menkutę sieliūkštę laimėdavo pragarui
Ir didelę kainą mokėjo.
Dabar kaina krito (nežiūrint infliacijos),
Pasiderėjęs ir pusvelčiui gauti gali;
Kad kokios, gali ir už litą nupirkti neprastą
Ar dvi, tai net tris viename,
O jei neskubėsi, nueiti bandysi,
Tai griebs už rankovės ir siūlyte siūlys –
Imk veltui! Imk, neškis – ji kliudo gyventi!
Na kas gi ta siela?
Na kas gi ta sąžinė?
Tampyk tik visur su savim –
Kaip balastą – bevertį.

VAIKYSTĖJ MIRUSIAI SESEI

Ne, neisiu drauge.
Nenoriu!
Paleisk mano ranką...
Dabar negaliu –
Karščiuojančios akys ropojantį vabalą seka
Ir žiūri kaip skleidžiasi tulpė.
Žaibuoja gegužio nakty...

Tu eik, sese, eik, jei tokia tau lemtis,
Palauk manęs – ten.
Ateisiu.

Aš tau pasakysiu kaip gera užaugti,
Išaugti suknytę, batus,
Kaip bręsdamos dilgčioja krūtys,
Kaip gimsta, užauga vaikai,
Kaip jūra alsuoja
Ir guli pasaulis po kojom...
Kiek grožio ir sielvarto čia palikai.
Ir meilės stebuklą.
Kaip sopa, kai draugas išduoda.

Tu eik, sese, eik,
Aš viską patirsiu už dvi,
Tik trūks, vai kaip trūks tavo juoko.