ŽAIDIMAS

Dovanojo žaisliukų gyvenimas, daug, tikrų – netikrų
Buvo mano žaidimai be scenarijaus,
Kada linksma – kvatoju,
Kada liūdna – verkiu.
Buvo tankai žaisliniai, buvo tankai tikri,
Paspirtukas ir knygos,
Žmonės – žaislai gyvi,
Laikrodukai – ant rankos, ant sienos,
Su gegutėm ir be –
Jie visi netikri, tiktai laikas – tikras,
Aš žaidžiau, o jis ėjo.

Jau kviečia mama.
Palauk, žaisliukus susirinksiu
Palik.
Reikia viską palikti.
Mama, o dangus ar yra?
Nežinai? Ar neleido sakyti?
Tiek jau to, jei nėra - susikursiu pati,
Tiktai leisk pasiimti
Katpėdėlių kalvelę – kur kryžius,
Lietų miške,
Saulėtekius.
Audrą.
Dar ožkytę Mikcę – iš vaikystės.
Meilę.
Gerumą.
Dar...
Reikia viską palikti!

Tai bent žodį,
Tą, kurio nepasakė,
O aš tebelaukiu...

Viską.

ŽIEMA 

Tris dienas kasiau sniegą –
Taką į žmones.
Vis pasiremiu ant kastuvo koto,
Vis pasiremiu –
Šitiek daug pavasarėjančio vėjo –
Nebe man...

Naktį vėlei pūga.
Užpustė takus – lygmenai.

Saulele, išvaduok!

LAIŠKAS

Tu gal nė nežinai, kad šįryt lyja
Manam kieme.
Jau paskutinis sniegas pašaliais.
Braidau balom, nebodama lietaus,
Dairaus į dangų.
Kaimynai – pro užuolaidos kraštelį –
Pasimaišė,
Tai moteriškei aiškiai ne visi namie.
Nesistebėk –
Tai  nuo vienatvės, nuo rudenio tamsos –
Tiek daug jos buvo,
Nuo ilgo, ilgo rūpesčio –
Įkalinta žiemos,
Nuo ilgesio –
Sulaukti,
Išeiti nors beprote į pavasarinį lietų,
Braidyti po balas...
Jei nori – užgiedosiu,
Kaip špokas ąžuolo viršūnėj,
Paplėsčiodama rankom – kaip sparnais.

Jisai mane supranta.
O tu –  gali suprasti?

* * *

Sako, gėda verkti dėl niekų,
Todėl turiu slaptą vietelę,
Kur slepiu tik tai,
Dėl ko neverkti negalima:
Atsliūkinu ten kartais,
Kai skauda,
Kai skauda labai,
Neištveriamai,
(Taip, kaip vakar),
Apsidairau, pasiklausau
Ar kas nemato,
Ar kas negirdi,
Atsukioju,
Atsukioju
Antrąsias, slaptąsias eilėraščių puses,
Išsitraukiu prasmes,
Kurių niekas nerado,
Kai žaidėm fantais,
Ir pravirkstu.

Ta kalvelė tokia atvira,
Tokia dyka,
Kad ten niekam nešauna į galvą ieškoti.
Pasislepiu už katpėdėlių –
Verkiu,
O jos mano, kad lyja
Ir ima palaimingai kikenti.
Užmiegu.

PIILNATIS

Labai tavęs prašau, eik, pilnatie, miegoti,
Jau šitaip pavargau nuo tavo melo,
Tu kaip lemtis, galėjus būt kitokia,
Deja, pakeisti niekas nebegali.

Nejau tavęs nemokė mandagumo –
Be skrupulų žvelgi į pačią širdį,
Kaip atlaikyti žvilgsnį tą įžūlų,
Ką prisišaukt pagalbon, kai naktis negirdi?

Prašau, paliki nors kertelę neapšvietus –
Tegu tenai mana svajonė tūno –
Tu daug žadi, tačiau neduodi nieko,
Tu – atšvaitas, o jis juk pats neturi

Nei veido, nei širdies ir ta šviesa ne tavo.
Prašau tad, liaukis, pilnatie, vilioke –
Geriau sudegsiu, saulei atidavus
Svajonę savo, o tu eik miegoti

Už to kalnelio, už to eglynėlio –
Geriau tamsa, nei atšvaitas besielis.

* * *

Kelias į kapus toks ilgas ir vingiuotas,
Ta kalvelė – paskutinė gale kelio,
Aš prašau, net būdama pagonė –
Pastatyk čia, dievdirby, smūtkelį.

Pastatyki pakelėj smūtkelį,
Kad pajėgtų motina lydėti
Ne gyveniman, o ton kalvelėn
Savo vaiką, lauktą taip, mylėtą,

Kad su meile, lyg namo, pakviestų
Tuos, kurie kentėjo ir mylėjo,
Klydo, kėlėsi, palūžo,
Apšaukti savųjų fariziejais.

Kelias į kapus toks ilgas, akmenuotas,
O sunkiausia – ta kalvelė gale kelio,
Aš prašau, net būdama pagonė, –
Pastatyk čia, dievdirby, smūtkelį.

MAMAI

Šiemet rugiagėlės nepražydo tavo gimtadieniui, mama – 
O gal tai tik man laukai tolo nutolo?
Ir lauko ramunės težydi tik tavo rankose,
Senoj, nublukusioj jaunystės nuotraukoj –
Kur sėdi tu pievoj, lapelius pešioji šypsodama
Savo ateičiai, svajai – paklydėlei,
Tokia tikra – ką ramunė belemtų – svaja išsipildys,
Bus meilė, bus laimė – didelė didelė.
Amžinoji viltis, amžinasis tikėjimas –
Gyvenimo vizija su ramunėle rankoje.
Ką šį rytą tau, mama, atnešiu, ką ant kapo padėsiu?
Rasas – ašaras – vaivorykštes surankiosiu
Skaidrų tavo gimtadienio rytmetį.
Ką pasakė, ko nepasakė ramunė jaunystės pievoj,
Tu jau sužinojai – jau sužinojai viską, mama.

KAI SIAUČIA PŪGA

Šiąnakt siaučia pūga.
Ilgu vienai saulėgrįžos naktį.
Išeinu praeitin.
Vėjas priešinis atneša dainą
Iš tenai, pradžių pradžios, jaunumės, —
Ir neklaidūs, rodos, takai,
Ir tvirta kadaginė lazda.

Bet...
Nerandu praeities —
Ant apsnigto suolo po mano vaikystės langu
Besėdinti dabartis —
Menkutė tokia, kretanti, bet — mano.
Sėdim dviese ir tylim.
Du juodi akių angliukai
Pro raukšlių voratinklį
Įdėmiai žvelgia į sielą.

Mudvi buvom drauge,
Kai raižė lemtis tas raukšles —
Skausmo, juoko, ilgesio...
Ko beieškai many, dabartie?
Kai viskas praėjo...
Tu viena man likai.
Taip noris paliesti kiekvieną raukšlelę.
Paklausykim dar šiąnakt vėjo dainos pūgoj.
Kol veidrodis nesudužo.

* * *

Nepasakomi žodžiai piktėja,
Užsibuvę storuos foliantuose
Ar įkalinti mūsų sielose.

Pasakyk tai, kas gildo ir slegia,
Kol naktys jaukios, kol vasara,
Kol žodžiai pūkeliais lekia.

Nors kokie jie skaudūs būtų,
Pasakyk prasmėmis teisingomis,
Brandžiomis, kaip pirmas grūdas,

Dabar, kol galiu iškęsti,
Kol neįveikė pilkos darganos
Ir menkos būties nelaimės,

Kai jau nesuprasiu – tai sausio sniegas
Ar tu į akis man pažėrei
Žemėtų pasturlakų saują.

Sentimentalus

Vis atrodo – atsimeni kartais
Ir  kaip tąsyk žvelgi į mane,
Bet bijau nejučia atsigręžti,
Nes žinau, kad  ten nieko nėra

Iš tamsos, iš tylos, iš vienatvės
Neatsklis tavo balsas daugiau,
Vienas žodis įkyriai kalena:
Praradau, praradau, praradau...

Ir ta šypsena nuotraukoj tavo
Tiktai žeidžia – seniai nebe man
Tu šypsaisi. Net katę benamę
Tavo žvilgsnis palydi meiliau.

Aš pavydžiu, niekingai pavydžiu
Tavo žvilgsnio visiems ir viskam –
Ryto žarai, pijokui kaimynui
Ir berniūkščiui lifte sutiktam,

Gėlės žiedui, kur vakar pražydo,
Laukiamam troleibusui senam,
Tavo laiškui, kažkam parašytam –
Jau ne man, jau ne man, jau ne man...

Nors žinau, kad to būti negali,
Vis atrodo – tu kartais meni
Mano vardą. Jisai kažką sena
Pakartoja. Ir vėl pamiršti.

Pavargau

Pavargau. Nebenoriu. Užtenka.
Susitaikau. Daugiau negaliu.
Jau gana tų pavasarių, lapkričių,
Jau gana tų vasarių pūgų.

Jau gana netesėtų draugysčių,
Meilės vasarų liepų alsos –
Jau jėgų nebėra įsitverti
Už gyvenimo savo briaunos.

Savo rolės žodžius tuoj pamiršiu –
Skirstos publika, salė tuščia,
Už kulisų kvatos arlekinas,
Jis tik vienas supranta mane.

Nelydės nieks. Išeisiu nebūti.
Dar priglusiu trumpam prie staktos,
Dar kažko iš gelmės atsidusiu,
Prislėgta atminimų kupros

Ir ištirpsiu naktiniame Vilniuj –
Jo širdis akmeninė rami,
Vėjai greit atminimą išdildys
Įsisiautę visi keturi.

Tylėjimas

                            Tylėjimas juk aukso vertės

Žodžiai šiugžda lyg rudenio lapai,
kai krinta po kojom ant tako saulėtą, šalnotą rytmetį,
dar bandydami kažką pasakyti,
bet jau susitaikę su savo lemtim –
paženklinti.
Tyla skamba.

Greit išblunka jų, žodžių, prasmės.
Nuvertėjusi valiuta,
atrasta po daugelio metų palėpėj senam lagamine.
Kaizerio reichsmarkės po Pirmojo pasaulinio.
Vagnorkės.

Ar medžiui skauda, kai lapai krinta?
Spalvingi, gražūs, bet jau beverčiai?
Ar skauda žodžių apnuogintai sielai?

Užmokėk man už meilę,
užmokėk už draugystę tikrais pinigais,
užmokėk man už skausmą auksu –
tyla.

Meilei

Sakyk, kuo tu vardu, pirmoji meile mano,
Kvatokle mėlynake, tik sušmėžavusi ir dingusi minioj?
Tavęs visur ieškojau, laukiau ir ilgėjaus –
Veltui, juk jūsų, mėlynakių, daug, o aš net nežinau
Kuriuo vardu pašaukt.
            - * -
Tu atėjai nešaukiama ir nesvarbu, koks buvo metų laikas,
Šventai tikėjau tavo žodžiais ir svaigau tava daina,
Buvau dievaitė tavo, mūza, karalienė vienavaldė,
bet nieks man nepasakė – tu lengvabūdė, neištikima...
Ar būčiau patikėjus?
          - * -
Aistra atėjo pavėlavus, kai tu, valiūke meile, jau buvai išėjus.
Dar muzika sode tebeaidėjo, dar viskas buvo neseniai,
Atodūsiai nutilo tavo, jau pamiršti eilėraščiai, nuvyto gėlės.
Aistros žvėris nubudo. Tau atsidaviau. Mane tu užvaldei.
Deja, aistra atėjo per vėlai.
            - * -
O sykį – meile mano, ar meni? – tu abejinga praėjai pro šalį
Dievaitės savo, mūzos, karalienės  many nepažinai –
Toj moteriškėj, dalinančioj save žmonėms kaip duoną po riekelę,
Jau priveiktoj gyvenimo bėdų, su liūdesio šešėliu,
Įdiržusiais delnais.
            - * -
Bet aš žinau kuo tu vardu, paskutinioji meile mano,
Neklausk, kiek metų man ir nesakyk kiek tau,
Palietus gerumu ir sopulius širdies supratimu nuramdžius –
Nurimusi pilnatvė man esi. Kai, rodos, nieko nebelaukiau,
Tave aš pažinau.
            - * -
Vasarvidžio naktis atskyrė vakarą nuo ryto.
Nors nebėra tavęs, kaip niekada aš tavo. Kokia trapi riba
Tarp buvo ir nėra – tik prieblanda. Jau paukštė ilgesio pragydo.
Tai užmarštis ateina, nekviesta viešnia.
Nebepriminsiu tau.

Mirtis

Jau?
Tai šitaip?
Ir nieko neskauda?
Per skaistų, šalnotą rytmetį
Finišo tiesioji

Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk
Tuk-----tuk------tuk-----
Tuk tuk tuk tuk!
Tuk!

Be ritmo toli nebėgsi

Oro tiek daug –
Tiršto, sotaus.
Ne man...
Savo aš jau...

Minutėlę, širdie,
Pabūkim – tu sau, aš sau...
Dar turiu pasakyti
Kai kam...
Nesvarbu
Vardas
Tik ta šypsena

Myliu...

Tiek kartų sakyta ir...
Nieko.
Kodėl dabar turėtų?
Gera
Mirti mylint

Tyla...

Rodos
Tu prašei tylos?
Anam gyvenime...
?
!
_____________________