Pavasaris

Dangaus žydrynė. Vyturiai. Žiedai.
Stebuklas vėl kartojasi iš naujo.
Man į akis pažėrė nelauktai
Išdykęs vėjas smėlio saują.

Su ilgesiu drauge klajoju paupiais
Pavargus ir praradus viltį –
Kas nugrumėjo pamiškėm aidais,
Jau meilės pažadais nebesušildys. 

Žaliojoj puotoje pavasariu girta
Jaunystė svaigų meilės šokį šoka
Ir nusijuokusi lengva ranka
Senatvei mesteli varioką.

Viena priešais lemtį

Berankioju trupinius, skiautes, šukes, raides, nuolaužas,
Dėlioju dėlionę – ir šiaip, ir antraip. Deja, nedera.
Tiek beliko man, laiką išbarsčiusiai – vien senatvė praskolinta
Užu seną valiutą. Ir ta jau seniai prauliota, pražaimota.

Žarstau tą šiukšlyną bevertį, klaidas praeities atpažindama,
Dienos nerandu – ištisos, kad nuo ryto lig vakaro –
Akimirkos vien, tiktai nuotrupos, blyksniai…Gyvenimas?
Raidės žodžiais netampa ir šie prasmėmis neišsakomi.

Viena priešais lemtį. Matau jus, teisiuosius, nueinančius,
Kaip Petras per naktį triskart išsigynusius Viešpaties.
Ir tu, Brutai? Tu prieš mane? Mylimiausiasis!
Kas beliks iš garbės, jei draugystės sulaužyta priesaika?

Ne dievai mes, tik žmonės. Visi mes mirtingi. Ir klystantys.
Besiilgintys meilės, betgi viską prarandantys.

Akimirka pravažiuojant

Senas tėvas prie lauko nearto,
Rėkia pempė, palikusi lizdą,
Spyglius šiaušia pavasario vėjas,
O pušis – nedidesnė už smilgą.

Nebegrįžta sūneliai namolio…
Jų mažas pėdutes peraugs miškas.
Senas tėvas palaukėje stovi.
Rėkia pempė, pakilus nuo lizdo.

Negodi

Neskirstykim žmonių į moteris ir vyrus –
Tik žmonės mes visi, tik žmonės.
Neskirstykim draugų į mirusius ir gyvus –
Geriau nuduokim tarsi nežinotume,

Kodėl kažkas šį rytmetį į „labas“ neatsakė,
Kodėl kažkas šiąnakt namo negrįžo,
Kodėl išblėso jausmas, baigės pasaka
Ir užgesintos žvakės tuščioje bažnyčioj.

Nelaukiu iš gyvenimo, ko duoti jis negali –
Ir taip gavau daugiau, negu svajota.
Iliuzijų palikus apgaulingą šalį,
Regiu save vien skolomis kuprotą.

Nebežinau jų skaičiaus, nominalų –
Juk šitiek kartų keitėsi valiutos!
Subrauksiu trupinius visus nuo savo stalo,
Pabersiu paukščiams ir liks rankos tuščios.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Kaip neatsinešiau ateidama į žemę,
Taip ir išeidama neišsinešiu nieko.

Dar vieneri

Spalis dėlioja spalvų mozaiką.
Sidabrine voratinlių pieva
Mažutė mano mama –
Apsunkusi, įsiklausiusi –
Brenda į ateitį.
Mano.

Kalendoriai suskaičiavo
Visas dienas, visus metus –
Nesuskaičiavo laimės,
Nesuskaičiavo skausmo –
Tiek daug.

Spalvotos rudens akimirkos,
Išskridusių paukščių tyla –
Tai mano gyvenimas
Laikinas, kaip spalio sniegas.
Tirpstantis.
Išliekantis.
Meilėje.

* * *

Per kaimą einu.
Tyli šunes, tyli žmonės –
Atpažįsta savą.
Daugel prieblandų iškeliavo
Į naktį, praeitį, užmarštį,
Besugrįžta tyliais vakarais
Į šią žemę
Siluetai pilki žmonių –
Kur gyveno, kurie buvo
Čia,
Kai kvepėjo panamėm jazminai,
Kai aidėjo iki skausmo savi
Jų balsai
Iš kiemo į kiemą
Raudomis, dainomis užstalės,
Jauno juoko varpeliais.

Užsimiršta žmonių veidai, vardai
Ir išlyja jų  skausmo ašaros
Milijonąjį kartą
Lietumis birželių.

Jau ir man metas tapti
Pilku kaimo vaiduokliu
Ir birželių tyliais vakarais,
Kai lis protėvių ašarom
Ir kvepės jazminai
Vis pareiti į savo kaimą,
Pažiūrėti, ar Dievulis dar nesugrįžo –
Ne, ne teisti –
Apdalinti visus dar kartą
Pamirštais senais vardais.

Minčių sugrįžimai

po paralyžiaus
rimdama visada svyru
sveikojon pusėn
nuo tavęs
tarsi bijočiau užsimiršusi
padėti sunkią galvą
tau ant peties

daug vasarų
smėlio kalvelėse
tarp skurdžių žolynų
ieškau katpėdėlių –
tau parodyti
ir nerandu
visos liko vaikystėje

kalvelės, kelelis
iš sodybos į sodybą vieškelį
langai langų nemato
tik gandrai su gandrais
pasikalba
nuo stogo ligi stogo
po dienos –
gretimų gyvenimų žinios

susitikom lemties valia
neženk per slenkstį
į mano senatvę
paleidžiu tave
kad pasiliktum jauna
išeinanti
mano valia
mylinčiu žvilgsniu
palydėta

radau tave laukiančią
iš kur žinojai
kad vieną dieną
saulei leidžiantis aš
būtinai ateisiu
į tą kryžkelę

kas dar įrašyta
pranašysčių knygoje
kiekviena mirtis –
kaip ir gyvenimai –
kitokia

Žodžiai

Klajoja žodžiai visatoj –
Susitinka, išsiskiria,
Susibėga į mintį,
Apsigyvena atminty – ilgam
Ar išskrenda nerūpestingais vienadieniais drugeliais,
Kartais pavirsta akmenimis,
Girnapusėm prie kojų,
Paukščiu – laisvės šaukliu
Ar grėsme virš vaiko galvelės,
Svajonės skrydžiu aukščiau už aukščiausius kalnus,
Būties įvardijimu,
Kartais rašomi didžiąja raide,
Kartais nuteisiami,
Ištrinami,
Būna – jie pakeičia savo prasmes,
Dingsta, kai labiausiai jų reikia,
O kartais susidraugauja su žmogumi
Ir tampa išmintimi.

Žalias katės žvilgsnis

Ozo labirinto narvelyje močiutė renkasi rėmelius akiniams.
Amžinai jaunos pardavėjos sintetinėm šypsenom
Paslaugiai palydi prie stendo, kur pigiausi.
Įsižiūri. Visi vienodi.
Kaprizingo vaiko mina:
Kur aš juos mačiau?
Pardavėjos susižvalgo – padėti išsirinkti?
Čia sovietmečio turgus?
Raukšlelės sugula išdykusio vaiko mina:
Man paskutinį mados klyksmą!
Susižvalgo, šypteli: pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti.
Pro masyvių juodų rėmelių tuščias akiduobes žvelgia nusivylimas:
Aš juk ne Nikulinas ir juo jau nebūsiu…
Aš šiuolaikinė moteris! –
Ir ištiesia ranką į žalią perlamutrinį rėmelį brangiausių vitrinoj.
Į publiką žvelgia žalias katės žvilgsnis.
Juokiasi. Atvirai. Visi:
Pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti.
Katės žvilgsnis nuožmėja:
Achtung! Achtung!
Paulis Jozefas Gėbelsas.
Juokas tyla ne iš karto.
Prekybos monstro viduriuose nenumaldomai griaudėja muzika.
Vnmanije! Vnimanije! Govoriat vse radijo stanciji Sovetskovo Sojuza!
Jurijus Borisovičius Levitanas.
Pražydo sakuros – pasakė šiandien juokdarys, nulipęs nuo scenos.
Alytuj jos dvi, tik kažkodėl ten reikia nuvažiuoti naktį?
Kiek jų Hirošimoj ir Nagasakyj?
Išgirdus rėmelio kainą žalias katės žvilgsnis gęsta, gęsta,
Virpanti ranka gumbuotais pirštais atsargiai padeda jį į vietą vitrinoj,
Paima patį pigiausią.
Kai močiutė tipena durų linkui, užjaučiančiais žvilgsniais ją palydi
Pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti:
Išprotėjo močiutė?
Prigesusių akių žvilgsnyje panika:
Pasiklydo.
Kur durys? Kaip ištrūkti iš monstro vidurių?
Iš praeities?
Griaudi muzika, tvieskia šviesos.
Kažkur čia pat klaidžioja išprotėjusi terorizmo šmėkla.

Kardiologijos skyrius

                         Tiems, kam atėjęs laikas, sunkiausia išgyventi
                                   žydėjimą ir lapų kritimą.
                                 (Mano vaikystės ulyčios davatkėlių išmintis)

Koridorius ilgas – naktis dar ilgesnė.
Už durų likimai.
Pažįstamas veidas!
Gerasis Aiskauda iš pasakų knygos,
Prie lango parimęs,
Tarp Vilniaus kalvelių žvilgsniu pasiklydęs,
Tarsi lauktų manęs, mano laikui atėjus,
Ar dar vieno gegužio pražystant,
Vien šio ryto išauštant,
Dejonės nutylant?
Nesako jis nieko, nors žino, daug žino,
O aš ir neklausiu, nes žinau jau ir aš –
Visos pasakos baigias laimingai
Vien vaikiškoj knygoj.

Eikš, pažaiskim

Eikš, pažaiskim slėpynių, mirtie,
Tarsi būčiau sugrįžus vaikystėn –
Nežinau tavo vardo prasmės,
Neturiu praeities, kuri grįžtų.

Tau svetingai atkelsiu vartus –
Juk žinai, kaip man vienai liūdna,
Būk bent tu šiąnakt lauktu svečiu,
Juo tikiu – jau blogų nebūna.

Pasislėpsim už namo kertės
Ar alyvų žydinčio krūmo,
Mūsų juokas linksmai skardės –
Pasimirš vienatvės klaikumas.

Kaip vaikystės nakty basa
Aš bėgiosiu, tu seksi šešėliu,
Mums šypsosis nublyškus delčia,
Kauks šuva kažkur užupio pievoj.

Eikš, pabūkim dar kartą vaikais,
Dar linksmai pažaiskim slėpynių –
Tu atrasi mane paryčiais,
Kai nukris rasa pirmutinė.

Dėkingumo ašara

Iš pilnio dienų ir naktų buvo lengva dalinti
Nematuojant ir nesveriant, neįkainojant auksu,
Stebėjaus, ko dėkoja, o būna, net ašarą braukia
Už niekus, kurių podėliai, rodos, nesenka

Ir atrodė, kad viskas taip  pat buvo vakar –
Ir rytoj, poryt, niekada nesikeis surėdymas šito pasaulio,
Jis bus linksmas, turtingas, galingas ir geras,
Bet išnyko miražas, viskas buvo netikra, apgaulė,

Ištuštėjo aruodai, podėliai, tuščios kišenės,
Nustembu dosnią gavusi grąžą už dienas išdalintas
Tarsi smulkūs variokai būtų aukso vertę įgavę
Ir dabar jau žinau, ko ta ašara ima, netyčia, sužvilga...

Mintis

Šią naktį svarbiausia, kad žodį atrasčiau,
Kurs aiškiai ir tiksliai įvardintų jausmą,
Žodyną atvertus patikslinčiau prasmę –
Kad tik nesuklydus! Kad mintį sutverčiau

Iš laiko patikrinto bočių žodyno,
Iškalčiau veide jos raukšles patyrimo –
Grubias ir tikras – ir aprengčiau stovylą
Spalvinga, linksma eilute sinonimų,

O rytui nušvitus mes išeitume dviese
Į šurmulį šventės – mintis, mano vaikas,
Kožnam sutiktam atvirai prakalbėtų.
O gal virš minios dainele nupleventų?

Aš būčiau laiminga, jei mintį suprastų
Bent vienas, visai nesvarbu – ar jaunas, ar senas –
Ir šypseną giedrą namo parsineštų
Iš šurmulio šventės, kurios vardas gyvenimas.

Išeik iš sapnų, mama

Balti, batistiniai, švelnučiai marškinėliai vaikystės
Sapnuodavosi retkarčiais man naktimis.
Tai artefaktas mudviejų būtyje, mama, kuriam nelemta sugrįžti.
Tikri tiktai dabartiniai sapnai paryčių,
Iš kurių nubundu pavargusi, nepailsėjusi,
Tankiai tankiai mušančia širdimi,
Tarsi šunimis užpjūdytos stirnos.

Mudvi klampojam sapnuose
Per rudens purvynus –
Dvi svetimos moterys,
Amžiams surištos,
Nieko nemylinčios,
Negalinčios mylėti –
Ne mano meilės tu ilgėjais,
Man tavo meilės niekas negalėjo atstoti.

Siaurutė kūlgrinda, gilūs akivarai,
Abejingumo šaltis...
Klampojam, klampojam, klampojam
Ir niekada neištiesiam viena kitai rankos –
Amžiams surištos.
Amžiams vienišos.

Paleisk mane, mama,
Prašau, paleisk mane pagaliau į gyvenimą vieną –
Bent į paskutines mano dienas, naktis –
Su baltais, batistiniais, švelnučiais marškinėliais vaikystės,
Gal bent į nueinančią tu atsigrįši ir pamatysi,
Gal atsitiktinis praeivis išties man ranką,
Įvyks stebuklas.

Išėjai iš gyvenimo.
Išeik iš sapnų.
Mama!