Mano namai

, ! .


» Mano namai » APSAKYMAI » Na taip, apsakymai...


Na taip, apsakymai...

1 15 15

1

Labas...

0

2

ALEKSIUKAS

1.

Sarajeve nuaidėjo šūvis. Pasaulis, sulaikęs kvapą, įsiklausė  kas dabar bus? Išsipildė blogiausios nuojautos ūktelėjo patrankos, krūptelėjo žemė. Kilo karas.
Žinoma, nedideliam miestely palei Nemuną, Lietuvoj ne, ne Lietuvoj, o carinės Rusijos v Severo Zapadnom kraju", niekas to šūvio, pokštelėjusio Sarajeve, neišgirdo, bet apie karą netruko sužinoti. Miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose gyvenimas nepasikeitė, žmonės dirbo įprastus darbus, tuokėsi, krikštijo gimusius, laidojo mirusius, tik vis ilgiau pavakary, baigę dienos darbus, ūkininkai užtrukdavo kieme, susirūpinusiais veidais nužiūrėdami pašalius, įtemptai galvodami, kaip reiktų tą karą, jei jis atsiristų iki jų sodybos, pergudrauti, kur suslėpti derlių, kaip išsaugoti gyvulius, ypač arklius. Vis dažniau ant ežios susiėję kaimynai vedžiodavo rodą, vis ilgiau užgaišdavo pašventory šventadieniais po mišių, vis garsesnės darėsi vyrų kalbos karčiamoj.
Vieną dieną, kai iš vakarų jau aiškiai girdėjosi duslus, neįprastas garsas, basos kojos pajuto žemės virpėjimą, o arklys, sukarpęs ausimis, sustojo vagoj, tėvas botagu nešinas vidury dienos parėjo į kiemą reikia, žmon, pasikalbėti.
Kalbėjosi ilgai, bet taip ir neišsprendė pagrindinio klausimo - trauktis nuo fronto ar likti po kaizeriu"?
Sako, kaizerio kareiviai degina viską.
O kas benamių su pulku vaikų laukia Rusijoj?
Gal ilgai netruks, jei Dievas duos, sugrįšim. Žemės juk nesudegins.
Tiek tos mūsų žemės, delno dėjimas. Vargas - tiek ten, tiek čia.
Visa laimė, kad vaikai per maži, o aš per senas, bent į armiją nepašauks...
Kai po kelių dienų nuo fronto pusės visais keliais paplūdo bėgliai, tėvas be žodžių išstūmė iš šalinės vežimą, permaustė, gerai patepė ratus, pakinkė arklį ir nuėjo pas kaimyną atsisveikinti.
Prižvelk, jei kokios. Paliekam vištas, paršelius pasiimk.
Gaspadinės taip pat jau viskas buvę apgalvota, surankiota, sudėliota, besuraišiojo ryšulius, besutalpino į vežimą. Dar puola šen, puola ten, griebia tą, griebia aną rakandą viskas atrodo reikalinga, viskas prašosi į rankas. Bet juk viso gyvenimo neišsiveši!
Įsodino į vežimą mažuosius, Aleksandrą Danielių, Aleksiuku vadinamą, ir Augustiną, prie vežimo galo pririšo karvę, paleido šunį, peržegnojo trobas, paragino arklioką ir nukeliavo į nežinią - tėvas važnyčiojo, motina vis dar kamšė daiktus kaip talpiau, kaip patogiau, mergikės, Katrytė su Maryte, susikabinusios rankomis, apie kažką savo tarpe šnibždėjosi, vyriausiasis, Jonas dar gręžiojosi atgal, kol įstojo į vieškelį ir pradingo tarp daugybės tokių pat pabėgėlių.
Prasidėjo ilgi klajonių mėnesiai, praėjo metai, antri, o bėgliai niekur ilgiau neapsistojo, vis nenorėjo labai nutolti nuo namų, vis svajojo grįžti, bet, patrankų griausmui priartėjus, vėl kraudavosi mantą į vežimą ir traukdavosi toliau, kol nebeliko nei arklio, nei vežimo, nei šuns, o ir mantos beliko tik panešamai. Pėsčiomis toli nenusigausi, įsigudrino keliauti traukiniais be bilietų, krovininiuose vagonuose, ant stogų.
Daug išmokė toks gyvenimas, svarbiausia - išgyventi bet kokiom sąlygom.
O karas alsavo į nugaras ir nė nemanė baigtis, nors ir jis pavargo, labai pavargo, ne tiek lojo ar kandžiojosi, kiek urzgė, tai nutoldamas, tai priartėdamas, tai vis ilgiau užsibūdamas vienoje vietoje.
Trečias ruduo pabėgėlius užklupo mieste prie Volgos. Tėvas pasakė - toliau nebėra kur, čia sustosim. Iki čia kaizeris tikrai neateis, nebeturi galios.

2.

Visur yra gerų žmonių gyventi priėmė sena rusė moteris, kurios vienintelis sūnus išėjo į karą ir jau negrįš, bet ji netikėjo tuo popiergaliu, kuriame buvo parašyta, kad jos Mitia žuvo už carą ir tėvynę.
Širdim reikia tikėti, širdim! Motinos širdis geriau žino.
Priimdama bėglius įspėjo, kad sūnui grįžus jiems teks išsikraustyti, nes kai baigsis karas, sūnus ves ir troba bus pilna savų vaikų...
Išeisim, pasakė tėvas kai baigsis karas mes grįšim į savo namus.
O ta rusiška troba vienas didelis kambarys. Sutilpo jame visi ir gyveno draugėj, kaip viena šeima. Senoji kareivio motina vakarais vis pasakodavo nuostabias istorijas apie žvitrų, linksmą, gerą berniuką, labai mylėjusį savo motiną, kol sykį Aleksiukas paklausė:
Babusia, tai pasaka?
Žinoma pasaka. Visos pasakos su laiminga pabaiga. Sugrįš mano Mitia.
Tėvas nuėjo dirbti į depą, netrukus ten nusivedė ir vyriausiąjį, Joną, ne pagal savo paaugliškus metus stiprų, kresną vaikinuką. Katrytę policijos viršininkas pasamdė daboti vaikų, Marytė liko padėti motinai, o mažieji, Augustinas su Aleksiuku dienas leisdavo turguj, vis ieškodami progų kam kuo pasitarnauti, kad uždirbtų bent ką nors valgomo ar net kapeiką; vis parama šeimai. Nueidavo jiedu ir į geležinkelio stotį, bet ten nedraugiškai juos pasitiko šutvė senbuvių bendraamžių. Labai pravertė linksmas Aleksiuko būdas, susigyveno, susirado draugų ir čia - visus spaudė tas pats vargas. Gudrūs ir apsukrūs buvo karo vaikai, kaip atverstą knygą skaitė gatvės gyvenimą, viską suprato, viską mokėjo. Laimei, neišmoko vogti tvirtai buvo tėvo motinos prisakyta, kad svetimo neimtų, nors badu mirtų. Draugai pamokė žvejoti, o Volga buvo dosni. Nelabai ir tereikėjo mokyti, juk prie Nemuno augę.
Papuolę į bėdą broliai mūru stodavo vienas už kitą, Augustinas, stiprus, augalotas, buvo linkęs viską spręsti kumščiais, o Aleksiukas, menkas, silpnas taikliu žodžiu, linksmumu, diplomatija.
Gyvenimas vis blogėjo, jau ir badas žiūrėjo į akis, o nuo jo, nuo bado, bėgti nebuvo kur. Kai minios su raudonom vėliavom išėjo į gatves, nebeliko jokios tvarkos. Broliai drauge su visais giedojo marseljietę ir tikėjo, kad dabar jau gyvenimas pradės gerėti.
Štai tada, pačiu netinkamiausiu metu, bėglius pasivijo karas. Ne su patrankom, ne su šautuvais masiškai iš fronto bėgantys kareiviai parnešė šiltinę.
Kai susirgo tėvas, o po kelių dienų ir Jonukas, namiškiai dar dorai nesuprato, kaip tai baisu, manė pasirgs ir pasveiks, tik reikia išslaugyti. Ir motina slaugė, užmiršusi poilsį.
Mažųjų nebeišleisdavo į turgų. Katrytė parėjo namo siaubo išplėstom akim - jai matant sušaudė policijos viršininko šeimą. Namie nebuvo kas paklausia, kas darosi jos širdelėj, tik su Maryte pasišnabždėdavo vakarais savo lovoj sugulusios. Netrukus jau sirgo visi, vien tik motina kaip vaiduoklis ėjo nuo vieno prie kito, kažką virė, kažkuo maitino, girdė arbata.
Tėvas ir kareivio motina mirė tą pačią naktį. Juos išvežė į bendrą kapą, kur laidodavo visus nuo šiltinės mirusius. Palydėti neleido, o ir nebuvo kam. Jonuką po kelių dienų išvežė į lazaretą. Kitų motina neatidavė, sakė, nebereikia, jau sveiksta. Melavo. Vieną dieną motina nebepakilo. Jos vietą prie prieždos užėmė Katrytė, pati vos iš ligos pakilusi, sukaupusi visas jėgas. Aleksiukas dar girdėjo, kai ji pasakė, kad mirė motina, o tada pasinėrė į tamsą.
Nežinojo, kiek tai truko. Nubudo ligoninėj, ilgai ir sunkiai gaivelėjosi. Pirma negu vėl išmoko vaikščioti, ėmė šypsotis kiekvienam, prie jo lovos priėjusiam ir ta šypsena nupirko visus palatos kaimynus, seseles, daktarą. Nepyko vadinamas lazareto sūnum, nes žinojo, kad tėvų nebeturi, o apie kitus šeimynikščius niekas nieko jam negalėjo pasakyti, nes patys nežinojo.
Daktaras neskubėjo jo išrašyti pirma sustiprėk, bet kai tai jau aiškiai užtruko per ilgai Aleksiukas ėmė įtarti, kad daktaras kažką žino, tik nenori sakyti. Užsispyrė išleiskit, arba naktį pabėgsiu. Išleido.
Einant namo prie jo prisigretino vaikinas jaunas, su vešliais ūsais, apsivilkęs kareiviška miline be antpečių. Suka Aleksiukas į savo gatvelę ir kareivis suka kartu, atidaro vartelius į kiemą ir kareivis drauge eina. Nuovokaus vaiko būta Aleksiuko, sugriebė vaikiną už rankovės:
Tu babusios Mitia!
Mitia...
O babusia numirė... Ar tu iš pasakos?
Kokios dar pasakos?
Patylėjo žiūrėdami vienas į kitą, suėjo vidun, o čia kažkokie svetimi žmonės. Mato Aleksiukas savo dubenėlį ant stalo, tėvo rudinė tebekabo kur kabėjusi, net katinas jų, o žmonės svetimi ir sakosi nieko nežiną, kur dingo jo broliai, seserys ir apie jokią kareivio babusią nieko negirdėję kai jiems leidę čia apsigyventi, namas stovėjęs tuščias.
Šmėstelėjo Aleksiuko galvoj mintis, kad dabar Mitia išvarys tuos svetimus žmones iš savo trobos, tada ves, juk karas jau baigiasi, ir susilauks pulko vaikų. Tik kas bus su juo, Aleksiuku?
Bet nieko panašaus nenutiko. Mitia pasisuko į duris, ruošdamasis eiti, Aleksiukas tvirtai įsikirto jam į ranką, kad tik kartais nelieptų pasilikti pas tuos svetimus žmones, nors juk, tiesą sakant, niekas nė nekvietė jo pasilikti.
Neskubėdami nuėjo prie Volgos, susėdo ant skardžio.
Apie kokias ten pasakas klausei?
Ir papasakojo Aleksiukas Mitiai visas babusios pasakas apie žvitrų, linksmą, gerą berniuką, labai mylėjusį savo motiną. Išklausė Mitia, ilgai tylėjo.
Kur dabar eisi? paklausė.
Nežinau. O tu?
Į Piterį.
Kiek neprašė Aleksiukas paimti ir jį kartu, nesutiko kareivis pirma reikia užaugti.
Nuvedė Mitia jį į valdišką įstaigą, kad atiduotų į našlaičių prieglaudą.
Duos Dievas, pasimatysim.
Ir suprato Aleksiukas, kad užaugti jam teks vienui vienam. Štai, kai tik suvalgys Mitios atsisveikinant duotą sudžiūvusios duonos riekę, liks vienas, visai vienas.

3.

Neliko Aleksiukas vienas, tik tuomet dar to nežinojo. Jonukas, pagijęs nuo šiltinės, atsidūrė našlaičių prieglaudoj gretimam mieste. Jis dar lazarete būdamas sužinojo apie motinos mirtį ir kad jų namai tušti. Tai nebebuvo tas stiprus, kresnas vyrukas, padėdavęs tėvui remontuoti garvežius; po ligos liko vėjų nupučiamas, todėl nesipriešino, našlaičių prieglauda jam rodėsi geriausia išeitis, tačiau gana greit suprato, kad vargu ar ten išgyvens badas siautė visur, bet nuožmiausias jis buvo būtent prieglaudoj.
Nutarė bėgti. Pirmą kartą sargas jį pagavo vos išėjusį pro vartus. Antrą kartą pabėgęs dvi dienas klajojo po miestą, bet, vos pažiūrėję į nublyškusį silpnutį paauglį, niekas nenorėjo jo priimti į darbą, o ir gyventi niekas nepriėmė. Dar vieną naktį pratūnojęs stoty, pats sugrįžo į prieglaudą - nutarė kaip nors pamėginti išgyventi joje per žiemą, o pavasarį vėl bėgti.
Dabar bemiegėm alkanom naktim kruopščiai kūrė planus, kaip susirasti brolius, seseris ar bent sužinoti, kas jiems nutiko ir kuo toliau nusidanginti nuo to baisaus miesto prie Volgos, gal net sugrįžti namo, į Lietuvą.
Atėjus pavasariui niekas Jonuko ir nebestabdė, įdėjo kelionei duonos, palydėjo ligi vartų. Beglobių vaikų buvo daug, o duonos mažai, Jonukas jau ne mažiukas, pats prasimanys.
Parėjo į miestą, kuriame gyvenę. Sužinojo apie Aleksiuko ir Mitios apsilankymą babusios namuose. Gyvas Aleksiukas! Visus tris, Katrytę, Marytę ir Aleksiuką, be vargo surado taip pat prieglaudoj, o Augustinas dar rudenį pabėgęs ir negrįžęs. Bet miesto gatvės žinojo viską kad Augustinas taip pat negavęs darbo, kurį laiką glaudęsis draugo šeimoj, bet išėjęs, o paskui buvusios vienuolės rado jį gulintį gatvėj, išslaugė, dabar gyvenąs pas popą.
Susitarė vaikai dieną ir valandą, kada patrauks namo, prie Nemuno. Aleksiukui dar nebuvo devynerių, Jonui sukako šešiolika, jis jautėsi suaugęs, atsakingas už šeimą. Vargo vaikai, apskurę, vienos tik akys veideliuose. Patraukė pėsti, bet nenutoldami nuo geležinkelio. Kai nusigaus toliau, važiuos ant stogų, ant vagonų sandūrų, nors vieną tarpustotę, nors dvi. Reikėjo būti labai atsargiems, kad nesugautų, kad vėl neatsidurtų prieglaudoj. Ir maisto reikėjo prasimanyti. Viską įveikė, bet ne prie Nemuno atėjo, o prie Dauguvos, po trijų mėnesių klajonių pasiekė Rygą.
Susirado tetą, tėvo seserį, nutekėjusią už latvio. Kalbėjosi ilgai. Miegoti paklojo rūsy sava šeima didelė. Per žiemą vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, pavasariop Aleksiuką atidavė pas ūkininką už piemenį, Augustiną kitas gaspadorius pasamdė už pusbernį, mergaitės susirado darbą plytinėj nuo konvejerio nuiminėti išdegtas plytas, o Jonas išėjo namo, prie Nemuno, iš laikraščių žinojo, kad kuriasi laisva Lietuva.
Prasidėjo Aleksiukui daugely knygų aprašytos piemenėlių dienos, tik jis tų knygų nebuvo skaitęs, jam viską teko patirti savu kailiu. Laimei, šeimininkai pasitaikė geri, neskaičiavo kąsnių. Netrukus atkuto Aleksiukas ir pragydo kaip vieversys, pirma išmoko latviškai dainuoti, tik paskui kalbėti, o per jonines visai apkvaišo nuo tos nakties gražumo, dainų skambumo. Dar dorai nesuprasdamas žodžių prasmės, traukdavo visa gerkle:

Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?
Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?
No ritina agruma?
No ritina agruma?

Arba užsižiūrėdavo į kelią Rygos pusėn, užsisvajodavo, kad štai iš už beržyno ateina Katrytė, o gal ir abi su Maryte, jo aplankyti, o supratęs, kad ten tik virpa įkaitęs oras, ne tai atsidūsėdavo, ne tai tikėdavosi prišaukti kažką daina:

Ryga dimd, Ryga dimd!
Kas to Rygu dindinaj?
Aijaija, tralala
Kas to Rygu dindinaj?

Retai Katrytė teaplankydavo Aleksiuką, pavargdavo toj plytinėj, ne pagal jėgas buvo jaunoms rankelėms sunkias, karštas plytas kilnoti ir vis skubinai, nes konvejeris nelaukia.
Atėjusi iššukuodavo galvelę, apkirpdavo plaukus, sulopydavo drabužius ir vis nesustodama kalbėdavo, kalbėdavo, pasakodavo apie gyvenimą Rygoj, apie Lietuvą, skaitydavo Jono laiškus. Padėdavo brolis galvelę sesei ant kelių ir nepajusdavo, kaip prisnūsavo. Įsivaizduodavo, kad tai motina glosto jo plaukus, o ne Katrytė savo suskeldėjusiom, sutinusiom rankom. Kartą prabudęs ją pašaukė:
Mama.
Pravirko Katrytė:
Nevadink taip, ir man ilgu motinos...
Būdavo skaudu atsisveikinti.
Linksmas ir paslaugus buvo piemuo, ne veltui tris vasaras tas pats gaspadorius laikė. Per tą gerumą siuntinėjo visi tą paduok, ten nubėk, kiaušinius iš gurbų surink, ugnį pakurstyk, net bernas nesigėdydavo susisukęs suktinę sėdėti ant ežios, paliepęs piemeniui už jį varinėti akėčias mokinkis, ne visada piemeniu būsi.
Žodžiu Aleksiuk šen, Aleksiuk ten, o jis ir bėgo, vis su šypsena, visas švytėdamas pagirtas.
Rudenop vaikas laukdavo nesulaukdamas dienos, kada gaspadorius lieps bernui kinkyti arklį, sukrauti į vežimą piemens metų uždarbį, parvežti į Rygą ir tuo važiavimu nupirkti ko reikia prie ūkės.
Rygoj tris žiemas ėjo į mokyklą. Katrytė padovanojo knygą apie keliones po svečias šalis; nuo tada pamėgo skaityti.
Kai atėjo metas Aleksiukui eiti pusberniu, Jonas abiem su Augustinu pasiūlė važiuoti į Lietuvą, į tėvų namus jis jau neblogai prasikūręs, tegu jiedu dirba savam, o ne svetimiems. Išvažiavo linksmas, nors žinojo, kad laukia sunkus darbas, vėl Aleksiuk šen, Aleksiuk ten, tik metams baigiantis niekas nemokės algos.
Nejautė skriaudos, mylėjo brolį ir buvo jam labai dėkingas, kad parvedė iš Rusijos. Buvo jaunas, darbo nebijojo.

4.

Praėjo keleri metai. Tą pavasarį, kai Aleksiukas gavo šaukimą į Lietuvos kariuomenę, jau daug kas buvo pasikeitę.
Jonas vedė, Augustinas išėjo gyventi ant savęs", tapo policininku. Seserys užsiliko Rygoj, jau seniai nebedirbo plytinėj, ištekėjo, augino vaikus. Tik Aleksiukas vis vienas, kampininkas, niekas jam nepriklausė, dirbo, ką reikėjo dirbti, ėjo kur siunčiamas.
Kareiviškas gyvenimas raudonosiose Žemųjų Šančių kareivinėse patiko. Ir čia greit susirado draugų, gavęs leidimą išeiti į miestą, klajodavo po Kauną, viskuo domėjosi, išvaikščiojo visas gatves, priemiesčius. Pamilo miestą, atrodė, tarsi čia būtų gimęs, augęs. Ir įsigraužė širdin svajonė gyventi Kaune.
Neilgai truko tos kareiviškos dienos be rūpesčių, atsidūrė Karo ligoninėj tuberkuliozė. Po mėnesio paleido iš ligoninės ir iš armijos. Pasijuto Aleksiukas laisvas kaip paukštis. Daktaras sakė, kad liga rimta, reikia gydytis, bet jis tik ranka numojo už kokius pinigus jam važinėti į kalnų sanatorijas? Žinojo, kad tuberkuliozė paguldė ne vieną jauną galvelę, kartais po kelis iš tos pačos šeimos, bet... Kaip jau bus, taip.
Buvo pati vasaros pradžia. Atsigirdęs, kad renkami savanoriai siauruko geležinkelio tarp Darbėnų ir Šventosios statybai, ten ir patraukė.
Nuostabi buvo vasara, nors darbas sunkus  kirsti mišką, pilti pylimą, kloti pabėgius, bet kokiu oru, per mišką, pro raistus, gyvatynus. Pavargdavo Aleksiukas, bet nesiguodė, niekam nesisakė apie savo ligą. Po darbo sunkiai pareidavo į stovyklą.
Gyveno vyrai Būtingės pradinėj mokykloj. Susigyveno. Laisvalaikiu dainuodavo, šėldavo prie jūros, arčiau gyvenantys sekmadieniais išeidavo namo, o Aleksiukas kiekvieną laisvą valandą skaitydavo apie gamtą, keliones. Arba gulėdavo po keruže pušim kiemo pakrašty ir svajodavo, kad ir pats keliauja po tolimus kraštus, kopia į kalnus. Ir kad yra sveikas.
Gavęs pirmą algą, niekam nieko nesakęs kažkur išėjo. Vakare sugrįžo nešinas balalaika.
Norėjau armonikos, bet pinigų per mažai... Bus gerai ir balalaika.
Vakarais mokėsi groti pats, iš klausos. Keista, nežiūrint sunkaus darbo, rudeniop pasijuto geriau, nebe taip pavargdavo, pralinksmėjo. Pasibaigus darbams prie geležinkelio, sugrįžo pas Joną, bet ūkio darbų dirbti nebereikėjo, Jonas buvo išrinktas viršaičiu ir ūkį išnuomojo. Aleksiukas nuėjo dirbti į lentpjūvę  prižiūrėti motorus. Budėdavo parom. Darbas nesunkus, daug laisvo laiko. Pačią pirmą darbo dieną nutiko kažkas nepaprasto visiems darbininkams susirinkus pietauti čia pat, lentpjūvėj, stalą bedengianti žvitri, linksmuolė juodaplaukė mergaitė. Apdalino visus sriuba, padėjo duonos skanaus! ir klestelėjo ant suolo greta Aleksiuko:
O tu iš kur nukritai? Tavęs čia nebuvo.
Ne iš karto atgavo Aleksiukas kalbos dovaną, o jai nuo to buvo tiktai dar linksmiau, nesigailėdama traukė per dantį, o ir vyrai neatsiliko.
Nuo tada jis ėmė gyventi nuo pietų iki vakarienės ir vėl iki kito budėjimo; begaliniai ilgos atrodydavo dienos, kai nereikėdavo eiti į darbą, ne jo pamaina. O ir mergaitė vis ilgiau ėmė užsibūti lentpjūvėj, vis daugiau jiedu turėjo apie ką vienas kitam pasakyti, o tai ir patylėti. Vakarais iki išnaktų ilgesingai aidėdavo neišmoningos balalaikos melodijos, ne sykį prišaukdamos išsvajotąją viešnią. Jauni buvo, mylėjo.
Sakė vyrai Aleksiukui:
Atsikvošėk, ji lentpjūvės savininko žmona, nesibaigs judviem geruoju. Nesiklausė, seniai jau tai žinojo, bet buvo per vėlu, nieko nebegalėjo pakeisti.
Barė jį ir broliai:
Nedaryk gėdos, ar tau mergų mažai?
Ypač pyko Augustinas, kol sykį Aleksiukas įpykęs paklausė:
Ko taip putoji, broli, ar tik pats nevarvini seilės?
Pagaliau ir pačiam Aleksiukui pasidarė nebepakenčiama jaustis tarsi vagimi. Įsidrąsinęs paprašė:
Palik, Juzyte, vyrą, eime abu į Kauną...
Ilgai Juzytė tylėjo, atšlijusi nuo Aleksiuko peties. Nebeištveriamai ilgai, kol paklausė:
O ką tu gali man pasiūlyti, vargo bite? Aš ką tik išbridau iš skudo, nebenoriu...
Dirbsim abu, prasigyvensim.
Kada tai bus?

5.

Kitas pavasaris Aleksiuką rado Kaune, Žaliakalny, statantį vandens rezervuarą kuriamam miesto vandentiekiui. Vieną rado, Juzytė liko miestely prie Nemuno.
Aleksiukas ilgai nešiojosi sopulį širdy, sunkiai gijo nuoskauda. Tarsi nebematė moterų, vis aidėjo mintyse tas:
Ką tu man gali pasiūlyti, vargo bite?
Žinojo, kad tokiu, vargo bite, ir liks, kad niekam nieko ir negalės pasiūlyti, tai ir nesidairė.
Kai vandentiekis pradėjo veikti, liko dirbti, vis kilnojamas iš vienos vietos į kitą, visur, kur prireikdavo darbštaus, nagingo, sąžiningo žmogaus, kol daugeliui metų apsistojo avarinės tarnybos padaliny Nemuno krantinėj prie uosto. Vėl budėdavo dienom ir naktim, būdavo sunkių budėjimų, bet pasitaikydavo ir tokių, kai neįvykdavo nei vienos avarijos. Kaip ir piemenaudamas, laisvu laiku Aleksiukas niekada nesėdėdavo dykas kol kiti brigados vyrai lošdavo kortomis ar sausindavo butelaitį, jis vis ką nors drožinėdavo, pjaustinėdavo, meistraudavo arba skaitydavo pusę pasaulio apkeliavo drauge su knygų herojais.
Nepastebimai bėgo metai.
Nebuvo karo, nedundėjo žemė, bet vieną dieną Nemuno krantine ėmė žygiuoti kareivių kolonos, pilkų, neišvaizdžių rusų kareivėlių. Stovėjo Aleksiukas savo darbovietės tarpuvartėj, žiūrėjo į juos ir kiekviename ūsuotame bandė atpažinti Mitią, nors puikiai suprato, kad jo čia negali būti, per daug metų praėję.
Ar tai mes dabar būsim po rusu"? Kaip taip tyliai ramiai, be karo, ėmė ir užėmė?
O Kaunas ūžė, vyko mitingai. Aleksiukas nueidavo tik iš tolo pasižiūrėti, bet niekur nesikišo niekaip negalėjo suprasti kas vyksta, įtariai stebėjo naują valdžią, o ir nebuvo pamiršęs, kaip giedojo marseljietę mieste prie Volgos, ko tikėjosi ir kas iš to išėjo. Dabar buvo atsargesnis.
Nė metams nepraėjus, žmonės prakalbo apie naują karą. Vėl sudundėjo vakarų pusėj, vėl suvirpėjo žemė, vėl Aleksiukas stovėjo tarpuvartėj, grožėjosi tvarkingom, darniom vokiečių kareivių kolonom, maršais - štai čia tai nugalėtojai, neatsilaikys vargani ruseliai prieš tokią galybę. Ir pats nesuprato, kurie jam mielesni tie pilki ruseliai ar drausmingi, pasitempę vokiečiai, bet nutarė, kad geriausiai būtų, jei nebūtų Lietuvoj nei vienų, nei kitų. Netrukus skaudžia rakštim įsmego į širdį pažįstamų žydų likimai ir vokiški maršai ėmė kelti nebe susižavėjimą, o siaubą.
Netruko praeiti ir buvimo "po vokiečiu" metai, vėl sudundėjo patrankos, suvirpėjo žemė, tik šį kartą karas artėjo iš rytų pusės - piktas, įsiutęs, kaip sužeistas žvėris.
Susivažiavo visi broliai, seserys į Kauną pas Aleksiuką, vėl svarstė bėgti ar likti po rusu"? Ilgai kalbėjosi, bet nieko tikro taip ir nenusprendė, tik seserys tvirtai pasakė liks Rygoj.
Aleksiukas tylėjo, bet vienas sau mintijo kodėl turėtų bėgti iš savo krašto, juk niekam nieko blogo nėra padaręs? Sunkiausia buvo Jonui ne vienas, žmona, trys dukros. Bet viršaitis, rusas nepagailės. Augustinas ryžosi trauksis į Vakarus. Atsveikino, atsibučiavo, Katrytė kaip motina nuglostė visus, peržegnojo. Išsivažinėjo kas sau, kiekvienas su sunkiom savo mintim. Ir vėl į nežinią. Kai frontas visai priartėjo, vieną dieną Jonas į mažą, viengungišką Aleksiuko kambarėlį atvežė savo Oną su trim dukrelėm:
Tepabūna pas tave, mieste gal neieškos. Toliau bus matyti. Aš dar pats nežinau, ką darysiu.
Ir išėjo, nepasakęs nei kur, nei kuo maitinti vaikus manykis, Aleksiuk, kaip išmanai.
Ir tapo staiga Aleksiukas didelės šeimos tėvu, atsakingu už viską valgytojų penki, o alga jo viena ir tą nežinia kas ir kada bemokės.
Praėjo frontas, nudundėjo į vakarus, vėl Nemuno krantine, netrukus perkrikštyta į Pergalės, ėjo kareivių kolonos, pilkos, apskurusios rusų kareivių kolonos, dainuodamos Katiušą", o Aleksiukas vėl stovėjo tarpuvartėj ir stebėjosi kaip tai galėjo nutikti, kad tie vargani kareivėliai įveikė tokią, atrodė, neįveikiamą galybę?
O ir tie, buvę tokie šaunūs ir galingi arijai, tapę belaisviais, varomi krantine į geležinkelio stotį visai nebeatradė nei šaunūs, nei galingi, kai tiesė rankas išmaldai duonos, duonos. Padalino Aleksiukas, ką buvo atsinešęs pietums juk žmonės.
Apie Augustiną ir Joną nebuvo jokios žinelės. Jono dukros ėjo į mokyklą, Aleksiukas per naktis stovėdavo eilėse prie duonos, graibydavo iš Nemuno pagalius malkoms, ieškodavo papildomų uždarbių, kad tik vaikai nebadautų. Netrukus valdžia didelei šeimai paskyrė butą netoliese, buvusiame žydų name pasijuto lyg kuo kaltas, lyg ne savo daiktą paėmęs, bet nieko nepakeisi, grąžinti nebebuvo kam...
Gyvenimas nusistovėjo.
Sykį rado Aleksiukas žurnale brėžinį ir aprašymą kaip pačiam pasidaryti baidarę ir čia pat, darbovietės kiemo patvory, ėmėsi darbo. Matavo, pjaustė, obliavo, šlifavo, kalė, dažė, pasilikdamas darbe ir ne savo pamainai, o atėję į darbą vyrai pirmiausiai eidavo pasižiūrėti, kiek pasistūmėjo darbas, gal ko trūksta, gal reikia pagalbos. Pagaliau baidarė buvo baigta - baltai žaliai dažyta gulbė, pakelta ant kaladžių, dar dvi dienas džiovinosi plunksnas, o trečią rytą vyrai nunešė ją kitapus gatvės į uostą, nuleido į vandenį, padavė Aleksiukui irklą, palinkėjo gero kelio ir dar ilgai lydėjo akimis.
Nuplaukė Nemunu žemyn. Niekam nesisakė, kad plaukia į gimtąjį miestelį svarbiu reikalu - bent iš tolo pamatyti Juzytę. Nepamatė. Žmonės pasakė, kad po karo su pirmaisiais tremtiniais išvežta į Sibirą ir niekas negavęs jokios žinelės.
Kam dėl tos kelionės reikėjo dirbti baidarę - juk galėjo nuvažiuoti autobusu? Kas supras įsimylėjusio svajoklio širdį?
Po kelerių metų plaukė dar kartą - apie Juzytę niekas nieko nežinojo, tarsi į šulinį įkrito. Daugiau neieškojo.

6.

Ėjo sunkiausi, juodžiausi pokario metai. Aleksiukas rūpinosi šeima, Jono mergaites mylėjo kaip savo. Jos viena po kitos gerais pažymiais baigė mokyklą, stojo į aukštąsias, buvo darbščios, linksmos. Praėjus keleriems metams po Stalino mirties, netikėtai atsišaukė Jonas esąs Lietuvoj, nuošaliam kaime įsitaisęs malūnininku, visiems sakąs, kad išsiskyręs su žmona ir jokių ryšių nepalaikąs. Manė taip būsiant geriau, jei kartais būtų atpažintas. Susieiti visi kartu nesiryžo, tik mergaitės po vieną pradėjo lankyti tėvą, pasikalbėdavo, apskalbdavo. Taip tęsėsi dar keletą metų, kol tada, kai mažiausiai besitikėjo, atsitiko nelaimė, nors žinojo, juk žinojo, kad bet kada tai gali nutikti vieną iš dukterų, atvažiavusią pas tėvą, pamatė studijų draugė. Blogo žmogaus būta, išsiaiškino, kad mergaitės, stodamos į aukštąsias mokyklas, anketose nurodė tėvą kaip nežinia kur esantį, o štai, puikiai žino, bendrauja. Apskundė saugumui. Joną areštavo.
Vyriausia dukra jau buvo baigusi Universitetą, ji išsigynė, kad studijų metais tikrai nežinojo, kur tėvas ir ją paliko ramybėj, o jaunėles pašalino iš Institutų. Tai buvo ašarų, baimių ir rūpesčių!
Bet laikai buvo nebe tie, Joną patardė, patikrino, kad jokių nusikaltimų nėra padaręs, pokario metais rezistencijoj nedalyvavo ir paleido net sunku buvo patikėti. Po metų ir dukros buvo priimtos baigti studijų.
Per kelerius metus mergaitės sukūrė savo šeimas, išvažinėjo gyventi kitur, Ona sugrįžo pas vyrą ir liko Aleksiukas vienas dideliam bute, toks pat vargo bitė, koks ir buvęs, nieko neužgyvenęs, nors jau penkiasdešimtmečio sulaukęs. Nejauku jam buvo tuščiuose kambariuose, tai pats pasiūlė kartu apsigyventi jaunai bendradarbio šeimai, sau pasiliko tik vieną kambarį.
Kol Aleksiukas šitiek metų išlaikė jo šeimą, Jonas susitaupė gražaus pinigo. Dabar, legalizavęsis, ėmėsi statytis namus. Ir vėl Aleksiuk šen, Aleksiuk ten liūto dalis statybų rūpesčių gulė ant jo pečių, dirbo ir rangovu, ir visų amatų meistru, ir, prireikus, pasiuntinuku, kiekvieną laisvą dieną žuvo statybose, ir vis linksmas, vis tai čia, tai ten nuaidėdavo:

Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?
Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?

Arba mėgiamiausioji, ilgai ilgai nutęsiant paskutinį žodį:

Ryga dimd, Ryga dimd!
Kas to Rygu dindinaj?

Pagal tai, kurią dainelę ir kokiu tonu uždainuodavo, jį pažįstantys nesunkiai galėjo nustatyti, linksmas Aleksiukas ar liūdnas, kas nors nesiseka, ar tiesiog džiaugiasi rytmečiu.
Jono šeimai viskas atrodė savaime suprantama, kitaip ir neįsivaizdavo, juk visada taip buvo.
Betgi mylėjo Aleksiuką, jam ir kambarys buvo numatytas naujojo namo mansardoj galėsi gyventi, centralinį pakūrensi, žiemą sniegą nuo takų nuvalysi...
Nusmelkė Aleksiuką negeros mintys ar ne per anksti, nuo penkiasdešimties metų, įrašo jį į karšinčius? Jau po visam? Jau savo gyvenimo nebebus? O jei gyvens dar trisdešimt ar ir visus keturiasdešimt metų - vis taip, Aleksiuk šen, Aleksiuk ten? Ir kam jam tas kambarys, juk savo turi?
Jis niekam nesisakė, kad jau seniai yra nusižiūrėjęs moterį, bendradarbę, Ksevą, kad jiedu gražiai sutaria ir tikrai būtų pasipiršęs, jei nežinotų, kad ji, sulaukusi iš lagerio grįžusio vyro, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jis negrįžo į šeimą ir vis dar nepraranda vilties.
Aleksiukas tylėjo, gerbė moterį už ištikimybę, bet kai jos buvęs vyras vedė kitą, ėmė rimtai kalbinti bendram gyvenimui dukra jau suaugusi, ką tu veiksi viena visus likuisius metus?
Prikalbino. Bet vestuvių rytą Aleksiuką apėmė baisus rūpestis o kas, jei būsimoji žmona tikisi, kad jis turtingas? Juk senbernis, tvarkingas, negeriantis gal ji mano, kad yra apžėlęs pinigais? Juk nežino, kad jis visą savo algą visada atiduodavo brolienei Onai, o ji jį maitindavo, kai prireikdavo, nupirkdavo drabužį. Nėra jos paklausęs, kur deda pinigus ir ar jų lieka. Ir paskutiniais metais, kai pritrūkdavo ko statyboj, pirkdavo už savus, negi bėgsi pas brolį prašyti pinigų dėl kiekvienos smulkmenos?
Ir kodėl nesusiprato pasikalbėti apie tai anksčiau! Juk sykį jau buvo pamokytas.
Taip įsigraužė, įsirūpino Aleksiukas, kad nebegalėjo rasti sau vietos, gyvenimas pasidarė nemielas. Ryžosi, kaip bebuvę, geriau tegu dabar, o ne po vestuvių sužino, kad jis nieko neturi, kad jis vargo bitė, bažnyčios pelė, kad pasiūlyti gali tik meilę, draugystę, ištikimybę.
Dar yra laiko. Pakvietė susitikti Karo muziejaus skverely tegu ateina abi su dukra, reikia pasikalbėti svarbiu reikalu.
Ėjo keturiasdešimtmetė nuotaka savo vestuvių rymetį į netikėtą pasimatymą vedama blogos nuojautos ir ne tiek greta einančiai dvidešimtmetei dukrai kalbėjo, kiek save ramino, kad, iš tiesų, sunku ir jai pačiai buvę patikėti, kad iš tos vėlyvos meilės galėtų kas išeiti, prisisvajojusi kaip paauglė. Štai, atšauks Aleksiukas vestuves kaip reikės gyventi toliau? Ieškoti darbo kitur? Negalės juk nuolat susitikinėti, tarsi nieko nebuvę.
O aplinkui virė gyvenimas buvo gaivus, saulėtas rugsėjo pirmosios rytas, gatvėse klegėjo vaikai, visur daugybė gėlių. Susigraudino abi moteriškės, vyresnioji dėl neišsipildžiusios svajonės, jaunesnioji ne tiek dėl to, kiek apimta rugsėjo nuotaikos jau niekada nebeis į mokyklą ir į Universitetą nepriėmė.... Abi suko akis į šalį, kad neišsiduotų.
Susitiko, susėdo visi trys ant suolelio prie kairiojo liūto, šneka apie šį, apie tą, tik ne apie tai, dėl ko susitikę. Pagaliau Aleksiukas pritilo, sulaukė Ksevos žvilgsnio ir jau jo nepaleido, pasakė viską, kas gulėjo ant širdies, o baigęs visas pavirto klaustuku:
Ką pasakysi, tekėsi už manęs?
Moters veidas giedriejo, švito, išsiliejo šypsena:
Žinoma tekėsiu! Tik tiek bėdos? Juk žinai, kad ir aš iš skurdo, nė vienam nebus skriaudos.
Ir dukra lengviau atsiduso, ji tai žinojo, kad, ne be to, vienas iš mamos argumentų tekėti buvo lengvesnio gyvenimo viltis. Pabučiavo mergaitė abu:
Einam, mama, laikas ruoštis vestuvėms...
Išsivaikščiojo vis atsigrįždami, atsigrįždami, tokie laimingi...

7.
Jonas, jo žmona, dukterys, išgirdę naujieną, kad Aleksiukas ryžosi vesti, niekaip negalėjo tuo patikėti, bet neprieštaravo, Jonas su būsima podukra ir liudininkais pabuvo. Jokio baliaus niekas nekėlė, po ceremonijos visi keturi pasėdėjo kavinukėj, pasišnekučiavo ir pakilo eiti.
Atsisveikindamas Jonas pasakė:
Tai Aleksiuk nepamiršk, kad darbai laukia, susitiksim statyboj. Būtų gerai, kad ir Kseva ateitų, ir moteriškoms rankelėms darbo atsiras.
Atsigrįžo jaunamartė į savo vyrą su gudria šypsenėle:
Brangusis, nesakei nieko ar tai mudu namus statomės?
Ne, ką tu, aš statausi! pasipūtė Jonas.
O tai kodėl mes turim dirbti? suvaidino nesuprantančią Kseva.
Apstulbęs Jonas pasižiūrėjo į Aleksiuką, o tas tik trukt pečiais ir parodė į žmoną suprask, dabar jos valia. Pažvelgė atgal į Ksevą, o ta, nutaisiusi nekaltą miną, tebelaukė atsakymo. Suburbėjo Jonas kažką sau po nosimi, atsisveikino ir nuėjo didžiai susirūpinęs tokio posūkio net juodžiausiam sapne negalėjo susapnuoti. Vedė tai vedė, bet juk pareigos niekur nedingo!
Parsivedė Aleksiukas žmoną į savo kambarėlį ir vėl graužatis kas bus, kai Kseva sužinos, kad brolienė prieš pat vestuves atvažiavo su viena iš dukterų ir išsivežė viską, ką manė esant savo, paliko Aleksiukui vieną puodelį arbatai, lėkštę, lėkštelę, šaukštą, šakutę, vieną skalbinių pamainą tegu marti, kaip pridera, kraitį atsiveža. Užsimanė, mat, ženytis!
Tik ryte Aleksiukas apie tai pasakė žmonai, kai nepasakyti nebebuvo galima.
Apsiverkė Kseva, taip gaila pasidarė Aleksiuko matai, jei ne tos vestuvės, taip ir nebūtum sužinojęs, su kokiais žmonėmis gyvenai. Atsigėrė arbatos abu iš vieno puodelio ir išėjo pasivaikščioti, ilgai klajojo po rudenėjantį Ąžuolyną, kalbėjosi neatsikalbėdami, tarsi tik vakar būtų susipažinę. Tada ir prasitarė Aleksiukas, kad yra krikštytas dviem vardais Aleksandras Danielius. Patiko Ksevai tas antras vardas, sako, taip tave ir vadinsiu Danielium, nes nei šis, nei tas žmogų jau metuose vis dar Aleksiuku šaukti. Žmonės prie naujo vardo netruks priprasti.
Paskui pasisamdė taksi kraičiui parsivežti. Negausus buvo tas kraitis, oi negausus, bet gyvenimo tai neaptemdė. Danielius mėgdavo sakyti:
Ne karo metai, reiks ir bus, užteks visko.
O Kseva pridurdavo:
Ne turtuose laimė, duok tik, Dieve, sveikatos.
Nėjo jiedu į Jono statybą. Ir be jos rasdavo malonių užsiėmimų. Paaiškėjo, kad abu mėgsta keliauti, klajoti po miškus, abiem patinka tokie pat filmai apie gamtą, keliones. Tik baidare plaukti Kseva atsisakė, bijojo, tai Danielius ją padovanojo podukrai.
Išvaikščiojo miškus uogaudami, grybaudami ar šiaip poilsiaudami, kasmet pabuvodavo prie jūros vieni, o vėliau su jau ūgtelėjusiais podukros vaikais.
Jonas kartą kitą dar pamėgino prisikalbinti Danielių grįžti į buvusias vėžes, nepavykus išvadino išdaviku ir liovėsi bendravęs. Ir visos trys mergaitės tarsi pamiršo apie jo egzistavimą, net šventinę atvirutę ne visada atsiųsdavo.
O Danielius jų ilgėjosi, ypač pasigesdavo vyriausiosios dukterėčios mažosios dukrytės, Marijos, savo krikštaduktės, vis pasakodavo, kaip krikštynų rytmetį jis pirmas apsivilkmęs išeiginiu kostiumu ir, kad netrukdytų namiškiams ruoštis, atsigulęs ant lovos, pasisodinęs kūdikį sau ant krūtinės, žaidęs, tik staiga pajutęs tekant šiltą srovelę. Danieliui tai pasirodė taip juokinga, kad net atsiminęs kvatodavo. Paskui nutildavo, užsigalvodavo kažin, kokia dabar Marija? Jau tikriausiai didelė...
Mylėjo Danielius savo Ksevą, suprasdavo, užjausdavo ir darbuose užvaduodavo, niekada neatsisakydavo pagelbėti ir podukrai, labai mylėjo jos vaikus, o ir vaikai glaudėsi prie gero žmogaus. Nejučia prabėgo nei daug, nei mažai keturiasdešmt metų. Ksevą, nors buvo beveik dešimčia metų jaunesnė, senatvė labiau palietė, paliko tokia Dievo paukštelis, mažai kuo besidomėjo, vis sėdėdavo pamėgtoj vietelėj prie lango ir mintydavo kažką savo. Danielius rūpindavosi ja, globodavo, nors ir pats pastebimai silpo. Tik nepriklausomybės atkūrimo metais abu tarsi atgijo, skaitė laikraščius, žiūrėjo televiziją, net vėliavą nusipirko, nors neturėjo kur ją iškelti.
Podukra prisikalbindavo juos, parsiveždavo pas save, pabūdavo jiedu mėnesį, kitą, bet, žiūrėk, kurį rytmetį, susikrovę reikalingiausius daiktelius jau ir traukia autobusų stotelės linkui ar mes savo namų neturim, kad svetimuose gyventume? Niekur nėra geriau, kaip namuose. Juo darėsi reikalingesni globos, tuo niekur nebebuvo gerai.
Paskutinį kartą išvažiavę tik porą savaičių teišbuvo savo bute, Kseva pati paskambino dukrai atvažiuokit parsivežti, mudviem vieniem per sunku, Danielius visai manim nebesirūpina.
Atvažiavo.
Senukai besą susipykę, bet paklausti nei patys nežinojo dėl ko. Kseva pagrasinusi Danieliui, kad jo nesiveš, galės sau vienas gyventi. Kol susiruošė kelionei, Danielius didžiai susirūpinęs sėdėjo savo kambary, o kai reikėjo eiti, jis jau besąs nepastebėtas išėjęs, bestovįs kieme su savo krepšiu ir tokiu gailiu žvilgsniu bežiūrįs į Ksevą.
Podukros raginamas sėsti į mašiną, neklausė, tik kai Kseva sutikimo ženklan linktelėjo galva, vikriai, kaip jaunas, apibėgo aplink mašinytę ir įsitaisė savo mėgiamoj priekinėj sėdynėj.

8.

Danielius nesiguodė, bet podukra pastebėjo, kad jis negaluoja. Paguldė į ligoninę ištyrimui, nustatė nepagydomą ligą. Tą dieną, kai atvažiavo vežtis namo, rado jį labai susirūpinusį, nusiminusį. Nesulaukdamas, kol palatos kaimynai baigs podukrai vardinti savo prašymus suvaikščioti į vaistinę, parduotuvę, nupirkti loterijos bilietų - Danielius tempė ją už skverno, kad pasilenktų ir kaip paslaptį, vien akimis rodydamas į tuščią lašelinę, pašnibždėjo:
Vežkis mane iš čia. Daktarai blogi žmonės, aš taip prašiau jų to nedaryti, o jie nepaklausė, pusę kraujo vandeniu pakeitė. Nepalik manęs čia.
Parsivežė. Danielius neklausė, podukra ir nesakė, kad gyventi likę visai nedaug.
Baigiantis vasarai, išvažinėjus vaikams, namuose liko trise su podukra, taip pat neseniai grįžusia iš ligoninės po operacijos; trys karšinčiai. Gerai, kad kaimas pagelbėdavo, juk ne dykumoj gyveno.
Sykį paskambino buvę Danieliaus ir Ksevos kaimynai buvęs atėjęs žmogus iš Tarptautinio Raudonojo kryžaus, ieškojo Danieliaus, atsišaukę kažkokie jo giminės. Kaimynai davę telefoną laukit skambučio.
Augustinas? tarstelėjo Danielius ir pats išsigando Negali būti! Jei būtų gyvas, ko būtų šitiek metų tylėjęs?
Kelias dienas gyveno laukimu.
Sulaukė.
Paskambino iš Amerikos. Anam laido gale prisistatė Augustino sūnus tėvas nori kalbėti su Aleksandru Danielium. Šiame gale podukra padavė ragelį.
Augustinai? Augustinai, tikrai tu? garsiai šaukė į ragelį Danielius, skubėdamas paklausti to, kas labiausiai rūpėjo, Augustinai, kur tu padėjai Juzytės nuotrauką? Pasiėmei? Parsiųsk! Augustinai, aš juk mačiau, kad tu ją turėjai rankose, kai paskutinį kartą buvot suvažiavę... Augustinai!
Danielius ir šiaip menkai begirdėjo, o susijaudinęs visai nieko nebesuprato. Skaudi neviltis atsispindėjo veide - pavartė ragelį rankose, pavartė, ištiesė podukrai tu paklausk, kur jis padėjo Juzytės nuotrauką?
Paklausė.
Iš anapus Atlanto, tarsi iš anapus gyvenimo atskriejo pikti žodžiai:
Suplėšiau. Ji ir su manim atsisakė trauktis į Vakarus. Buvau labai supykęs...
Šiapus Atlanto, šiapus gyvenimo stovėjo varganas, sunykęs žmogus, po tiekos metų tebelaukiantis atsakymo.
Podukra išvertė savaip:
Pražuvo nuotrauka traukiantis į Vokietiją kartu su visais popieriais. Žinai, koks pragaras prie Karaliaučiaus buvo...
Žinau... Pražuvo? ir nuėjo į savo kambarį.
Skambino Augustinas dar sykį, ir dar, bet Danielius ragelio nebeėmė, tik prašė, kad paklaustų, kodėl taip ilgai neatsiliepė ir papasakotų apie savo gyvenimą.
Pradžioj bijojęs rašyti, jiems sakydavę, kad, sužinoję apie gimines užsieny, rusai tremia į Sibirą. Vėliau kelis kartus ieškojęs, vis atsakydavę, kad giminių neranda. Pradžioj gyvenęs labai sunkiai, dabar jau gerai, nuo tada, kai vaikai baigė mokslus, atsistojo ant kojų.
Atsiuntė amerikoniškų pinigų nepradžiugino.
Danielius sparčiai silpo. Ypač sunku būdavo podukrai naktimis atkakliai eidavo į būdeles", kol sykį nugriuvo ir nebepajėgė atsikelti, o ji kėlė ir nepajėgė pakelti. Sėdėjo abu ant grindų, surėmę kaktomis ir verkė. Nuo tada ji nebeguldavo į lovą, snūduriuodavo užsikniaubusi ant sofos atkaltės, kad laiku suskubtų prilaikyti, jei kelsis. Kseva niekuo nebesidomėjo, nelabai ir bepažindavo aplinkinius, net savo dukrą, gyveno praeities pasaulyje.
Po Danieliaus laidotuvių, kai jau, rodos, galėjo ilsėtis, podukrai nebesimiegodavo. Išeidavo naktimis ant priebučio, atsisėsdavo ant laiptelių, klausydavosi nakties garsų, bundančio kaimo ir klaidžiodavo atsiminimuose.
Buvo rugsėjis, seniai neliję. Vos švintant kaimo moterys eidavo į laukus dirbti, palaistyti gėles ant kapų. Sykį viena jų pasuko į kiemą, atsisėdo greta podukros, apkabino. Tylėjo dviese. Girgžtelėjo trobos durys Kseva, nieko neradusi namie, taip pat išėjo ant priebučio, atsisėdo dukrai prie kito šono ir jau tylėjo trise.
Kaimynė prabilo:
Juk jis buvo tau svetimas, ne giminė. Jis tavęs neaugino. Galėjai nevargti taip, atiduoti į slaugos ligoninę. Pagaliau, juk giminių turėjo...
Ne iš karto podukra atsakė:
Ar yra tikresnė giminystė tarp žmonių už meilę? Jis mylėjo mano motiną. Jis mylėjo mano vaikus.
Kseva, tas Dievo paukštelis, pažiūrėjo į kaimynę, į dukrą, bet nesuprato apie ką kalbama. Vargu ar ir pažino. Nusišypsojo taip giedrai, skaidriai.
Nebeilgai ir ji bepabuvo šiam pasauly.

0

3

Ištverti gyvenimą

1.

Šiandien motinos diena, netikėtai graži, tyli po praėjusios savaitės darganų. Šviesos tiek daug. Ir laiko daug. Jau parėjo žmonės iš bažnyčios ir iš kapų, jau greičiausiai ir papietavo, o diena dar vis skaisti, dar negreit vakaras. Padvelkė tikrąja šiluma, vasaros nuojauta. Miestely tuščia, tik plentu vis dar lekia mašinytės. Kai kurios suka kapų linkui, po kurio laiko vėl išvažiuoja į plentą ir padidinusios greitį nuskuba kažkur, į savo susikurtus gyvenimus. Kitos iš kažkur sugrįžta, nusileidžia į Minijos slėnį ir tyliai įsuka į kiemus. Tai kaimo ateiviai, kelis kartus metuose susisodinę į mašiną vaikus dar važiuojantys lankyti paliktų tėvų namų ar jau taip pat tik kauburėlių kapuose. Laimingi dar turintys motinas, laimingi bent turintys atmintį.
Agota eina baigiančiu užželti taku nuo ligoninės ligi buvusios ambulatorijos, kur dar seniau būta klebonijos. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo šimtametis pastatas mažais langeliais, tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure. Gal taip atrodo todėl, kad jau tokie dideli paaugo be jokios tvarkos kiemely įsigyvenę klevai, kurių, kiek žinia, niekas nesodino, tik leido augti savaiminukams. Po jais tvyro švelnus, žalzganas pavėsis,  saulei smelkiantis pro gležnus, ką tik išsprogusius lapelius. Klevai žydi. Pavasaris. Jaunystė ir senatvė. Namas, kaip ir žmogus, gyvas tik tol, kol reikalingas, o paskui vieną saulėtą dieną staiga pamatai, koks jis beviltiškai senas, atlikęs, sumažėjęs po tais jį veržliai praaugusiais lieknais jaunikaičiais klevais.
Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat atlikusiems žmonėms vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu laikinai, kol susiras ką geriau. Viduriniam kambarėly, buvusiam stomatologo kabinete, apsigyveno Polis, tada, kai grįžo iš internato į gimtąjį miestelį. O kur kitur jis galėjo grįžti? Kai kurie kambariai stovi tušti, jų niekam nebeprireikė, langai užkalti lentomis. Krūvelė malkų kieme, jų prakapojama tam kartui, tik prastumti dienai, kitai. Laikinumo jausmas. Bet šulinio dangtis suremontuotas, dailiai, patikimai.
O štai ir Polis, iš kažkur pareina neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis tuo ėjimu, neįprastai statydamas kojas, keistai persisverdamas nuo kulno ligi pirštų galiukų. Susimąstęs? Liūdnas? Gal užsisvajojęs? Jaunas, dar net vaikiškas jo veidas su dominuojančia ilgoka nosimi primena Pinokį ir visa žaisminga povyza nuteikia maloniai. Jis kažkoks kitoks, tarsi ne to kaimo vaikas. Koks? Tiesiog kitoks svajoklis, lyg nematytų to, kas greta, o žvilgsnis klaidžioja tolumoj ieškodamas kažko, kas turi tuoj tuoj pasirodyti.  Kas būtų pagalvojęs, kad iš ano mažučiuko, smulkaus berniūkščio, koks buvo vaikystėj, išaugs toks dailus jaunikaitis?
Polis tai Apolinaras. Kitus Apolinarus kaime vadina Palioniais, o Polis yra Polis, taip jį šaukė motina, taip šaukia kaimas.
Kai Polis jau ima už durų rankenos, pamato Agotą, nudžiunga, tarsi ją ir būtų tikėjęsis sutikti, norėtų prieiti, bet suabejoja, susidrovi; įeina vidun. Pastovi atsirėmęs nugara į duris, paskui apsisuka. Virš durų staktos, kaip buvo įprasta senos statybos namuose, įtaisytas siauras langelis, dabar dulkinas, apmusijęs. Pasistiepęs Polis žiūri pro jį į kiemą Agota nenuėjusi, kažko stovi susimąsčiusi. Polis vėl atsiremia į duris. Prieš akis slenka vaizdai iš lindynės, kurioje ką tik buvo. Ne, lindyne vadinti nedera, tai Sevūnės kambarys, kuriame susibūrusi įprastinė kompanija nekantriai laukia, kol pagaliau bus galima atkimšti pirmąjį iš dviejų butelį su drumstu skysčiu, Polio ką tik parneštų iš netolimo taško, bet Sevūnės nepaskubinsi čia jos namai, jos tvarka, sunkiu darbu užsidirbtais ir, svarbiausia, nepragertais pinigais tą namo kertę nusipirko. Neskubėdama ji rikiuoja lėkštes su visų susineštine, šį kartą gana gausia, užkanda, paskalauja, iššluosto šimtgramę. Paabejojusi iš spintelės išima didelį, gražiai parudusį pyragą ir padeda jį ant stalo.
Oooo... nuvilnija susižavėjimo atodūsis.
Dabar jau tarsi nieko nebetrūksta, galima pradėti, bet Sevūnė dar kažko ieško, suranda puslitrinį stiklainį ir merkia į jį apvytusių gėlių puokštelę tegu žino latrai, kad ir ji motina, kad ir jos dukra nepamiršo, rytą buvo atvažiavusi, pasveikino, aptvarkė kambarį. Pagaliau šimtgramė pajuda apie stalą, Sevūnė ją ištiesia ir Poliui, kuris, įsitaisęs ne prie stalo, o ant mažojo kėduko prie plytos, susimąstęs žiūri į ugnį. Tą vieną, nepilną šimtgramį tokia taksa už patarnavimą, butelių parnešimą. Polis čia mėgiamas savas, paslaugus, neįkyrus, su juo nereikia dalintis namine lygiomis dalimis, niekada nepaprašo antros.
Šneka, kaip ir priklauso tokią dieną, sukasi apie motinas, visų jau mirusias, bet apie tai niekas nekalba ir atrodo, kad jos, tokios pažįstamos, vadinamos vardais, tik trumpam kažkur išėjusios. Vienas per kitą pasakoja nuotykius iš vaikystės, juokiasi, kažko susiginčija, apgirtusių pašnekesys aštrėja. Polio motinos niekas nepamini ir jis nesikiša į kalbą neturi ką papasakoti, nes tie žmonės už stalo apie jo motiną žino tikrai daugiau, negu atsimena jis, bet jam būtų labai malonu, jei ir apie ją kalbėtų ir jam atrodytų, kad ji, kaip ir kitos, yra kažkur čia pat, tik trumpam išėjusi. Staiga Juzė atsigrįžta į Polį ir piktai teškia:
O tavo motina buvo bledis, kvaila ir pasipūtusi. Jo veidas įraudęs, piktas, žili plaukai dar vešlūs, kūnas, nors jau senatvės riečiamas į bitę, neleidžia abejoti, kad gražaus būta vyro. Kelias minutes tvyro tyla, Polio veide nelieka kraujo lašo. Kai kompanija vėl suklega kiekvienas su sava nuomone, nekreipdami dėmesio į Polį, jis vedžioja akimis nuo vieno prie kito veido, keistai jų neatpažindamas, tarsi matydamas vaiduoklius ir pasijunta siaubingai vienas. Ką jis čia veikia? Keltųsi, eitų, bet nepajėgia. Viena iš vaiduoklių, moteris pilkai mėlynu, išburkusiu veidu tankiai mirksi pro siaurus plyšiukus žibančiomis akelėmis, sumosikuoja rankomis:
Juze, tu kiaulė, tebesiunti, kad neprilindai prie Danutės.
Polis pagalvoja visi jūs kiaulės. Visi. Įsižiūri į Juzę rauplėtą veidą, lėtus, ramius rankų mostus kalbant, įsiklauso į balsą ir nustemba, kaip galėjo iki šiol jausti jam tokį prieraišumą. Turbūt toks jausmas jaučiamas tėvui. Polis to nežino. Pajutęs stiprią Sevūnės ranką, gniaužiančią jo petį, atsitokėja, jau keltųsi, bet Sevūnė  laiko, kol jis pažiūri jai į veidą:
Neklausyk, Poli, tavo motina buvo tikras žmogus, tikra moteris, žmonės ją mylėjo. Supranti? My-lė-jo. Tada paleidžia petį ir Polis išeina. O dabar jis stovi saugioj šimtamečio namo priemenės prieblandoj atsirėmęs nugara į duris ir verkia. Motiną jis atsimena. Tėvo ne. Ir senelę atsimena, kaip kažkokį šiltą jausmą, kuris apimdavo vaiką, kai neišsiduodamas nubudęs, matydavo ją, sėdinčią prie lango su maldaknyge rankoj ir akiniais ant nosies, o jos skruostais viena po kitos lėtai risdavosi ašaros Dabar jo savųjų atminimas išniekintas, tarsi kas būtų įmoklinęs į šventovę purvinais batais ir jam labai skauda. Kad bent ne Juzė, iki šios dienos artimiausių žmonių eilėj buvęs po motinos antras.

0

4

2.

Vaikystėj vien moterų globotas, ūgtelėjęs Polis prisišliejo prie Juzės, ieškodamas vyriškos atsvaros. Kiek  metų tada jam buvo, kai vieną dieną, be tikslo klajodamas po miestelį, sustojo prie atvirų Juzės meistarnės durų? Nedaug, atsimena, į mokyklą dar nėjo. Sustojo ir pasiliko, nes jį kažkuo patraukė tas didelis, ramus žmogus, lėtais, tiksliais judesiais storais pirštais suimantis vinį, ją įkalantis, imantis kitą.
Juzė dėbtelėjo į nekviestą svečią, šyptelėjo tokia menka atrodė vaiko figurėlė, nekalbino, bet ir nepavarė. Polis pasijuto drąsesnis, prisėdo ant slenksčio. Taip ir pratylėjo abu, kol Juzė baigė remontuoti branktą ir juo nešinas išėjo į fermas. Kitą dieną, parvažiavęs po darbo arkliais, Juzė rado Polį besėdintį ant suoliuko, laukiantį. Prileido kibirus vandens, girdė arklius, paskui abu vedė juos nakčiai pririšti niekieno pievose paminijy. Polis vis atsigręžinėjo atgal, jam atrodė, kad tie dideli gyvuliai gali jį sumindyti, bet jie ėjo ramiu, vienodu žingsniu, nuleidę galvas, pavargę po darbo dienos ir Polis nurimdavo, tik kai kažkuris suprunkštė, vaikas baugščiai įsikirto Juzei į ranką ir nebepaleido. Kažkas šiltas pakuteno seno vyro širdį, kažkas, atklydęs iš tolimos tolimos praeities gal buvo taip ėję su tėvu, vedini arkliais į ganyklą, gal su savo sūneliais? Kur jie dabar? Nė vienas neužsiliko kaime ir  Juzė skaudžiai pajuto, kaip jų ilgisi.
Polis įjunko lankytis. Jau žinodavo, kada kur Juzę galima rasti. Jei šio nebūdavo kieme, vidun nesibelsdavo, laukdavo. Visur eidavo kartu, Polis viskuo domėdavosi, bet nemėgino mokytis dirbti, ne sunkiam darbui buvo sutvertas, tik stebėjo, perprasti norėdamas, sėdėdavo ant ežios laukuose, gairinamas pavasario vėjų, klykaujant knyvėms, užvertęs galvą sekdavo gandro skrydį, skambantį vyturio taškelį dangaus mėlynėj arba įsižiūrėdavo į stambią, gunktelėjusią Juzės stovylą, vienodu judesiu beriančią ir beriančią grūdus į dirvą, paskui užakėjančią vis genant arklius:
Judinkitės, slunkiai, diena su galu.
Kartais ir numigdavo vaikas, įsisupęs į senojo striukę, skaniai kvepiančią taboka.
Paskui dalindavosi Juzės žmonos įdėtu paviržiu stambiai papjaustytu lašiniu, duona, agurku ar svogūnu ir kalbėdavosi. Vis primindavo Juzė:
Žiūrėk, vaike, žiūrėk, kol dar turi į ką žiūrėti. Mūsų, senųjų, netrukus nebebus ir niekas nebemokės taip dirbti. Viską darys mašinos. Klausykis, klausykis žemės garsų, kaip ir daugelis išeisi į miestą, o ten vyturiai negieda. Uostyk bundančios žemės kapą, greit nebent benzino dvoką laukuose beužuosi.
Ne kažką tesuprasdavo Polis iš tokių jo kabų, bet neklausinėdavo.
Kai baigdavo darbą, prieš lipdamas į vežimą, senasis atsgręždavo į dirvą ir dar pastovėdavo, lyg melsdamasis:
Ar jauti, kaip šilta grūdui, patalais užklotam? ir atrodydavo vaikui, kad tikrai jaučia.
Labiausiai Poliui patikdavo važiuoti su Juze per miestelį sėdėdavo toks pasitempęs, ant ilgo kaklo galvelę iškėlęs, dairydamasis, ar mato žmonės, o jei Juzė paleisdavo arklius smagia risčia, jam labai norėdavosi dainuoti, bet niekada taip ir nesiryžo, gėdijosi, nes buvo sykį girdėjęs dainuojant Juzę galingu bosu ir ta daina jį užvaldė, sužavėjo. Kur ten lygintis jam su savo menku, plonu balseliu? Nepagalvojo vaikas, kad vyturys juk taip pat ne bosu gieda, o gražu.
Nuovokus ir smalsus buvo Polis. Kai Juzė ką meistraudavo, pats numanydavo, ko šiam reikia ir paduodavo tinkamą įrankį, primindavo, jei senasis, susiruošęs papjauti šėko, jau sukdavo arklius iš kiemo, pamiršęs įsidėti dalgę. Ir nesiliaudavo klausinėjęs, apie viską: kodėl kausto arklius ir ar jiems neskauda nagų, kai į juos kala uknolius? Ar ir Juzė yra buvęs mažas? Ar tas didelis, žilas žmogus, vakar buvęs atvažiavęs su Volga, tikrai yra Juzės vaikas? Juk vaikai nebūna žili? O gal žilų tėvų vaikai atsigimsta į tėvus?
Juzė mielai atsakinėdavo, o ir neklausiamas pasakodavo, džiaugdamasis, kad turi dėmesingą klausytoją, nuklydęs į atsiminimus kartais ir užmiršdamas apie jo buvimą, nesukdamas sau galvos, ar tas ką supranta iš jo kalbėjimo.
Rudenį, atvėsus orams, Polis dažną rytą atėjęs nerasdavo Juzės namie, tekdavo ilgokai palaukti, todėl vedamas smalsumo sykį atėjo anksčiau, sutiko Juzę jau išeinantį ir prisigretinęs, nieko neklausdamas, nuėjo drauge. Šalnotas buvo rytas, o kai ėjo per tiltą, virš Minijos tvyrojo rūkas, tik karklų viršūnėlės kur ne kur tekyšojo balta juosta atkartojo pažįstamus upės vingius. Įsuko į kiemą. Juzė nėjo vidun, treptelėjęs koja įvijo aršiai įsiskalijusį šunėką būdon ir, išvyniojęs kerzinį įdėklą, traukė iš jo kelis įvairaus dydžio ir formų peilius, rikiavo juos ant tvarto pamato akmens, o kai atėjo šeiminikė, nešina dubenimis, suėjo visi į tvartą, atplėšė kiaulių gardo šoną, Juzė įėjo, liepęs Poliui laikyti lentas prirėmus, pats įgudusiu judesiu užnėrė troselio kilpą didžiajam paršui ant šnipo ir ėmė tempti jį laukan, o Polis su šeimininke stūmė žviegiantį gyvulį ir berniukas sužvarbusiom rankom jautė malonią jo kūno šilumą. Kai paršas buvo patikimai pririštas ir Juzė pasiėmė didįjį peilį, šeimininkė įbruko dubenį kraujui surinkti Poliui į rankas, o pati, užsispaudusi ausis delnais, nubėgo už tvarto ir besugrįžo tik kai viskas nutilo. Polis nesuspėjo nė nusigąsti, įpratęs klausyti, darė ką liepiamas ir labai nudžiugo Juzės pagirtas. Paskui mažuoju peiliu grandė svilinamo paršo odą, trynė šlapiu skuduru, susižavėjęs žiūrėjo, kaip vikriai Juzė jį išdarinėjo ir greitai ant senų, apsvilusių tvarto durų beliko keli taukigaliai, kuriuos Juzė pametėjo seniai savo dalies tykančioms varnoms. Tą kartą, kai jiedu parėjo nešini uždarbiu skerstuvėmis, Polis pirmą kartą išdrįso įeiti į trobą, ko niekada nedarė anksčiau, privengdamas skardžiabalsės Juzės žmonos, juolab, kad jam atrodydavo, kad ir pats Juzė jos privengia. Šis pats papjaustė kartėtų lašinių, suguldė juos keptuvėj, o baigiant kepti užbėrė svogūnais. Valgė abu iš vienos lėkštės, pasimirkydami duoną į taukus, užsigerdami pravėsusia miežine kava, o kai sotus, atšilęs Polis prisnūdo, atsirėmęs į kertę, jam pasirodė, kad kažkas paglostė jo plaukus.
Draugystė su Juze truko keletą metų. Pradžioj motina, prapagiriojusi ir neradusi Polio namie, leisdavosi jo ieškoti ir bardavo kam valkatauja, neseka namų, paskui įprato, kad jį visada galima rasti pas Juzę ir ateidavo pasiimti, bet vis dažniau neskubėdavo beišeiti, atsirasdavo ir butelis ant stalo ir kompanija, o jei Juzės žmona gėrovus išprašydavo iš virtuvės, šie susiburdavo apie varstotą meistarnėj, iš ten sklisdavo dainos, o Polis pasijusdavo vienišas, nereikalingas ir pykdavo ant motinos, kam trukdo draugystei. Paskui nebežinia kuris kurį, motina sūnų ar sūnus motiną vesdavosi paplente namo.
Kas buvo toliau, Polis nežino, nes jį išvežė į internatą. Jis labai ilgėdavosi Juzės, bet laiškų jam nerašė, kažkodėl abejojo ar šis moka skaityti, o paklausti nedrįso. Neįsivaizdavo nė ką rašytų, atrodė kad tik gyvu žodžiu galima bendrauti, kad daugiau už parašytus žodžius pasako balsas, šypsena, patylėjimas.
Kai Polis jau gyveno internate, tais retais atejais, kai motina parsiveždavo jį atostogų, neilgam, nes jau nebepajėgė keisti gyvenimo būdo net dėl vaiko, jiedu su Juze dar susitikdavo, bet kažkas jau buvo ne taip, Polis nebedrįso klausinėti visokių niekų, o ir Juzė tarsi nebežinojo, apie ką su tuo paaugliu kalbėti. O gal kokia juoda katė buvo kelią perbėgusi, tik Polis to nežinojo?
Dar vieną kartą pasijuto Polis artimas Juzei kaip senais laikais kai per motinos laidotuves šis apkabino, tvirtai tvirtai, o paskui savo stambia, įdiržusia ranka nusibraukė ašarą.
Dabar, toj priemenės prieblandoj, ana ašara deginte degina Polį jam atrodo, kad ne jį užjausdamas Juzė ją nubraukė, kažkas jį siejo su motina. Ne, jis nenori nieko apie tai žinoti, todėl ir nepriėjo prie Agotos.
O gal Sevūnė sakė tiesą? Ji niekada nemeluoja. Ne dabar, kada nors vėliau, paklaus Agotos, ji tikriausiai žino. Poliui tai labai svarbu galėti gerbti motiną.

0

5

3.

Agota neskuba nueiti, šypsosi savo mintims į kažką įsižiūrėjusi apleistam gėlyne tarp pernykščių žolių ir pajuodusių nužydėjusių gėlių stagarų stirkso du akmenys, vienas aukštas, juodas, pakumpęs, kaip žmogus, einantis prieš vėją, jo paviršius rievėtas, primena raukšlių išvagotą veidą. Antras mažesnis, rausvas, aptakus, atrodo nori, tik nedrįsta atsiremti į pirmąjį. Tas, kas sustatė tuos akmenis, permanė jų dvasią tai gyvenimo vėjų blaškytas, bet neįveiktas vyras ir lengvabūdė, linksma moteriškaitė. Agota dar atsimena gydytoją Petrą, mažą, ligotą, negražų, mylėjusį akmenis ir gėles, greičiausiai tai jis sustatė tą kompoziciją. Greta akmenų drauge su žolėmis žiedus kelia tulpės, dygsta vešlūs vienadienių kuokštai, jau žydi sniegenos. Agotai staiga pasivaidena praeitis tai juk čia, prie to gėlyno, tuomet buvusio tvarkingo, išpuoselėto, ji sutiko Polio motiną, Danutę, laimingą, švytinčią:
Laukiuosi! Aš laukiuosi! pratrūksta nesutramdomu džiaugsmu, rodos negali nešaukti kiekvienam sutiktam, neskelbti visam pasauliui.
Paskui įsižiūri į Agotą, tuomet dar dirbusią gydytoja. Džiaugsmas Danutės veide gęsta, tarsi būtų užslinkęs juodas debesis, ji nedrąsiai palinksta į priekį, lyg prašytųsi apkabinama, paskui nelaukusi pati puola Agotai į glėbį ir graudžiai, vaikiškai pravirksta, o ši nežino ką sakyti, tik glosto gražius, juodus jos plaukus ir netikėtai pastebi jau su prožile. Rauda aprimsta.
Ką man daryti? tiriantis, klausiantis žvilgsnis laukia tiesos, lyg nuo Agotos atsakymo priklausytų gyventi ar mirti. Kam? Kūdikiui ar motinai? Abiem? Agota susikaupusi tyli, didelis rūpestis niaukia veidą. Mąsto o kas man davė teisę spręsti? Nuspręsti teks pačiai Danutei, tik jos žodis bus galutinis ir neskundžiamas. Jei ji suklys, klaidą ištaisys lemtis.
Kada tai buvo? Rodos vakar, tik ne pavasarį, o vasarą, Agota aiškiai atsimena vienadienės jau žydėjo ir gėlynas buvo tvarkingai prižiūrimas, nebuvo to apleistumo jausmo. Užtektų paklausti Polio, jis tikrai žino, kiek jam metų. Tik kad jiedu niekada nėra kalbėjęsi keista, užaugo vaikas greta, o jai niekada nekilo mintis sustoti, pakalbinti. Kaime visi vienas kitą pažįsta ir viską apie vienas kitą žino, nesvarbu, jei ir nesikalba. Ir dabar Agota neabejoja, kad Polis žino, kas ji tokia. Įdomu, ko jis stabtelėjo prieš įeidamas į senąjį namą. Ką norėjo pasakyti, ko paklausti? Kodėl neišdrįso prieiti?

Nuo ano Motinos dienos sekmadienio jau praėję nemažai metų. Dabar Agota jau nebedirba, turi daug laiko. Paradoksas, fikcija laiko ji beturi visai nedaug ir jo kasdien mažėja, bet kadangi nebeturi pareigų, reikalų ir visas laikas, visos dienos ir visos naktys, priklauso jai, atrodo, kad jo daug dienos pasidarė ilgos, dar ilgesnės nemigos naktys. Dažną dieną, o tai ir naktimis, ji valandų valandas sėdi prie savo namo, priebučio svetainėj, užsislėpusi už didžiosios tujos, klausosi kaimo garsų, klaidžioja atsiminimuose ir aiškiai jaučia, koks jis materialus laikas tirštas, tekantis kaip urduliuojanti šaltinio versmė, negrįžtamai praeinantis, bet išliekantis, kaskart atnešantis ką nors nauja. Kartą jai taip besėdint, besekant tą laiko tekėjimą, savo žaisminga, svyruojančia nuo kulno iki pirštų galiukų eisena į kiemą pasuka Polis ir pasisveikinęs tik galvos linktelėjimu, atsisėda ant mažo krėsliuko šalia jos patogaus krėslo didelis, mielas Pinokis. Jau ne jaunikaitis vyras. Agota tyli, neskubina. Tyli ir Polis.
Jūs pažinojot mano mamą? virpteli balsas tariant tą mamą. Ir nelaukdamas atsakymo priduria:
Noriu žinoti. Patogiau atsiremia į sieną, pasirengęs klausyti, įsitikinęs, kad jam nebus atsakyta.
Agota kažkur nutolsta, jos čia nebėra nebemato savo kiemo, negirdi paukštuko giesmės tujos tankmėj, pamiršta apie Polio buvimą. Tyla klampi, bet nežeidžianti žadanti, kalbanti. Šį kartą išeina ne į savo, į kitų žmonių, kažkada buvusių šalia, gyvenimus ir netikėtai skaudžiai pajunta nebėra, viso didelio gyvenimo klodo nebėra, daugelio žmonių, aplinkybių, o Polis, kažkaip išlikęs, žmonių gerumu nepražuvęs liaunas medelis savaiminukas, tarsi be šaknų, tarsi iki jo nieko nebūtų buvę, viskas prasidėję nuo tada, kai jis atrado save pasaulyje vieną, paliktą. Agotai tas supratimas kažko užspaudžia gerklę, gal dėl to, gal nuo ilgo tylėjimo gergždžiančiu balsu  prataria:
Tai išnykęs pasaulis, ir tik po kurio laiko jau švelniau priduria, tarsi paglosto:
Poli? Kas gali pažinti kitą žmogų? Ilgai reikėtų kalbėti. Tu viską žinai, tik neatsimeni močiutė Marija tau viską išpasakojo pasakom, išdainavo lopšinėm, tik tu buvai per mažas, kad atsimintum. Tai yra tavy.
Jų žvilgsniai susikerta, nė vienas neskuba nusukti akių, Polis todėl, kad nori žinoti, ar galima Agota pasitikėti, o ši todėl, kad nori perprasti, ko vertas tas jaunas žmogus. Pagaliau Agota atsidūsta ir išeina į praeitį, nusivesdama už rankelės mažą berniuką, koks buvo vaikystėj jos atminime   plonom kojytėm ir didele nosimi, gerą ir patiklų, į pasaulį iki jo, tą, kurio atėjęs Polis neberado, nes jis išnyko pirma, negu šis galėjo jį pažinti, o tas pasaulis, kuriame buvo paliktas vienas, yra visai kitas, jis tiesiog yra, didelis, tuščias ir svetimas, kartais geras, bet dažniau žiaurus ir neteisingas, o dažniausiai abejingas ir niekas, jis jautė, niekas nesako jam tiesos apie praeitį. Polis ir nekausia, bijo išgirsti kažką baisaus, ko paskui, jau sykį išgirdęs, nebegalėtų nežinoti. Nes kodėl žmonės slėptų, jei tai nebūtų bloga?
Kiekvienas žmogus gimdamas ateina į savo laiką lemtis atžymi jam skirtą atkarpą nuo pirmo įvykio, kurį atsimena ar tariasi atsimenąs, iki paskutinio atodūsio, atsitiktinumas nubrėžia gyvenimo konturus, nuspalvina jausmais, parenka namus, mylinčius, piktus ar abejingus supančius žmones, draugus ir priešus, o galimybė rinktis smulkmenose sukuria iliuziją, kad yra laisvas, nors iš tiesų kiekvienas įkalintas savam laike.
Agotos pasakojimas ilgas ir nerišlus, trunka ne vieną vakarą ir ne du, Polis ateina nepranešęs, tiesiog pasuka į kiemą, užmatęs ją ant priebučio. Tarsi nesupratusi, kad jam svarbu išgirsti savo šeimos istoriją, Agota dažnai kalba visai apie ką kita, bet jis klausosi, jausdamas, kad viskas kažkaip susiję. O jei ir nesusiję, jam įdomu, jaučia, kad tai svarbu pačiai Agotai ir todėl nenori blaškyti jos minčių, kantriai laukia, kada paminės ir jo artimuosius. Kartais jiedu tiesiog šnekučiuojasi, apie viską ir tada jau daugiau pasakoja Polis, ko niekam nėra pasakojęs; laikas neprailgsta.

0

6

4.

Greta mokyklos, šiek tiek pridengtas obelaičių, dekoratyvinių krūmų, gėlynų stovi neišvaizdus daugiabutis Chruščiovo laikų silikatinių plytų namas, miestely vadinamas mokytojų namu. Tai tarsi mokyklos palydovas, gyvenantis jos ritmu, nuo skambučio iki skambučio, nuo rugsėjo pirmosios iki išleistuvių dienos, pirmos ir paskutinės bendros nuotraukos tų gėlynų fone, kartais atsitiktinai į jas pakliūvantis su visom trim senutėm, sėdinčiom pasieny prie durų ir viską budriai stebinčiom. Trys mokytojų motinos.
Jadvyga šiandien pirmoji baigė kasdieninius darbus ir išėjusi į kiemą įsitaisė savo įprastoj vietoj ant suolo. Draugių dar nebuvo. Su malonumu padėjo savo tuklų, seną kūną, ištiesė kojas ir pagalvojo, kad vis labiau pavargsta, kad vis malonesnė atgaiva darosi tie pasisėdėjimai ant patogaus suolo prie durų, sienų patikimai užstojamo nuo vyraujančių vėjų ir saulės, kuri jį beapšviečia tik vėlyvą popietę, kai jau nekaitri, nepikta.
Įdėmiai apsidairė, bet nieko įtartino nepamačiusi nurimo, atsivertė knygą ir, dar pagalvojusi, kad turi nepamiršti už kokio pusvalandžio nueiti į virtuvę išjungti viryklę, nes sriuba jau bus išvirusi, įniko skaityti. Tarsi negirdėjo nei mokykloj nuskambėjusio skambučio, nei į kiemą pabirusių vaikų klegesio, kol į gėlyną netoliese nešleptelėjo sunkus, juodas akmuo, nulauždamas kelis narcizų žiedus. Nužvelgusi pritilusių vaikų būrelį Jadvyga nesunkiai atpažino kaltąjį aštuntokas iš jos žento auklėjamos klasės. Įsitikinusi, kad be narcizų žiedų daugiau nukentėjusių nėra, šyptelėjo, pagalvojo, kad žentui nieko nesakys, juk nieko blogo neatsitiko įsivaizduoji, berniūkštis metė akmenį. Tam ir yra berniūkščiai, kad mėtytųsi akmenimis, o žentas per daug griežtas ir reiklus, sukels didelį, visai nereikalingą triukšmą. Juk vaikas geras, sutikęs ją sveikinasi, o tai Julijai labai svarbu, atsakydama ji visada nusišypso. Vaikas jos nebijo, prieina prie gėlyno, iškrapšto akmenį ir nunešęs padeda į krūvą iš kurios buvo paėmęs. Jadvyga pagalvoja, kad štai tą krūvą akmenų, užsilikusią nuo pernykščio mokyklos remonto, tikrai reikia išvežti, mažiau būtų vaikams pagundų. Nejau ir tuo ji turės pasirūpinti?
Antroji prie suolo pasirodo Magdalena. Jadvyga girdi, kaip ji sunkiai atšlepsi laiptais  iš antro aukšto, vis stabtelėdama, sudejuodama, nulipusi su palengvėjimu atsidūsta, prieina prie suolo, nė nepasisveikinusi sėdasi, kurį laiką taip pat dairosi kas vyksta mokyklos kieme.  Siuvinį Magdalena pasideda greta. Kam jį ir nešiojasi, jei bene trečia diena nebakstelėjo nė vieno dygsnio?
Nieko Jadvyga neatitaria į tai, kad Magdalena pasigiria prikepusi didelį dubenį žuvies, bus džiaugsmo anūkei Vilei, labai mėgsta. Tik pagalvoja tai štai iš kur tas kepamos žuvies  kvapas, pasklidęs visam name bepiga Magdalenai, jos dukra Aldona turi draugę žuvies pardotuvėj, kai jau kada nuvažiuoja į miestą, tai priperka kiek paneša ir motinai amžinas rūpestis kur ir sudėti, nes šaldytuvo kamera maža, tai ir skubina kepti, ir minta paskui kelias dienas beveik viena žuvimi.
Kurį laiką tvyro tyla. Mokykloj vėl prasidėjo pamoka. Per pirmo aukšto langus matosi kas vyksta klasėse. Vienoj klasėj vaikai piešia didelius gėlių žiedus, nuspalvina, iškarpo ir sukabina ant sienų. Kasmet tas pats, tik vaikai vis kiti.
Ilgiau Magdalenos žvilgsnis sustoja ties rusų kalbos kabineto langu, kur pamoką veda jos dukra Aldutė. Ji kažkaip nervingai vaikšto po klasę ir kalba, kalba, o vaikai sėdi nuščiuvę, susirūpinę. Vaikai jau nemaži, po poros metų baigs mokyklą. Tai dukros auklėjamoji klasė. Geri vaikai, myli savo auklėtoją, bet Magdalena netikėtai sau pačiai skaudžiai atsidūsta, net Jadvyga pakelia galvą nuo knygos ir įsižiūri idėmiai, klausiančiai.
Nieko, nieko sako Magdalena ir norėdama nukreipti dėmesį imasi siuvinio. Kurį laiką tvyro tyla, tik Magdalena retkarčiais suklapsi dantų protezais klap klap. Jadvyga to tokio įprasto garso negirdi, skaito. Magdalenai nuobodu, vėl  kalbina Jadvygą:
Apie ką knyga?
Jadvygai taip pat svarbu pasidalinti mintimis, atverčia vieną lapą atgal ir garsiai perskaito nemažą ištrauką apie pavydą, vyrų neištikimybę. Moteriškės kurį laiką mintija kiekviena savo mintis. Paskui Magdalena sako:
Pavydas suėdė mano gyvenimą. Jei būčiau galėjusi tikėti Mergaitė nebūtų augusi be tėvo, aš nebūčiau suvytusi be meilės. Gal tas prakeiksmas nebūtų perduotas ir kitai kartai? Juk ir mano Aldona be jokios priežasties apkaltino savo vaikiną, Viliutės tėvą, neištikimybe, o tas įsižeidė, apsisuko ir išėjo. Nuo tada Aldona ir pasidarė tokia keista.
Klap klap. Klap klap. Klap klap.
Tik po kurio laiko Jadvyga atsidūsėjusi pasako:
Nežinau, nepatyriau, nenumanau, kaip būčiau pasielgusi, jei kokios. Nebuvo laiko pavyduliauti, anksti našle likau.
Moteriškės dar kurį laiką kalbasi, pačios nepastebėdamos, kad kartojasi, nes jau viskas seniai išsipasakota, išsikalbėta.
Mokykloj baigiasi pamokos. Parbėga Jadvygos anūkės. Lina aukšta, liekna, bet matosi, kad varžosi to savo aukštumo, gūžiasi, lenkiasi į pečius ir negelbsti nei veidelio dailumas, nei puikūs, pilkšvi, banguoti plaukai jos gaila. Justina pora metų jaunesnė, juodaplaukė, linksma šnekutė, be jokių kompleksų.
Jadvyga energingai keliasi nuo suolo ir pratrūksta nurodymais:
Pirmoj eilėj, viską pametusios papietaukit. Oi, pats laikas išjungti viryklę! Justina, pirmoj eilėj, viską pametusi, sutvarkyk, nuvalyk savo batus, palikai išmėtytus, o Lina, pirmoj eilėj, viską pametusi, išlygink skalbinius
Justina kvatoja:
Močiute, tai ką mums dirbti pirmoj eilėj, viską pametus? Juk negalim  vienu metu daryti kelis darbus. Jadvyga tik mosteli ranka ir eina paskui mergaites į vidų iš kur pro atvirą langą netrukus vėl pasigirsta:
Pirmoj eilėj, viską pametusi
Parbėga Vilytė, padeda močiutei atsikelti, abi eina vidun. Magdalena dar žvilgteri atgal per petį ir mato savo Aldoną paskubom sukančią už mokyklos kertės, lyg tik ir laukusią momento, kol juodvi su Vilyte nusisuks. Slapstosi? Kodėl? Ir kodėl neina namo?
Magdalenai neramu, bet nenori savo nerimo išduoti anūkei, todėl seka paskui ją, iš laiptinės dar pasigirsta jos atodūsis ir įprastas klap klap, trinkteli durys. Ant suolo lieka gulėti siuvinys ir knyga.
Mokyklos kiemas ištuštėja, vaikų balsai pasklinda į visas puses ir  susigeria miestelio gatvėse. Paskutiniai link mokytojų namo neskubėdami eina Jadvygos žentas, mokytojas matematikas, Edgaras, ir Tadas. Jiedu panašūs. Ne, Tadas ne sūnus, jis brolio vaikas, paimtas auginti, kai, žuvus broliui ir brolienei, tris jų vaikus išsidalino giminės. Vaikinas aukštas, sportiškas, bet dėdės nepraaugęs, gražesnis už  Edgarą. Gal kad jaunas jis vienmetis su Justina, vėliau gal taip pat išryškės grubūs veido bruožai, anksti susiraukšlės oda giminės ženklai. Jiedu kažko ginčijasi, net sustoja kiemo vidury. Su Edgaru ginčytis nelengva, jis kategoriškas, atkaklus, nepriimantis kito nuomonės net kai jau akivaizdu, kad yra neteisus. Būna, kad silpnesnių nervų pašnekovą priveda prie ašarų ar mosikavimo kumščiais. Tik po kurio laiko, kartais net po kelių dienų, viską gerai apgalvojęs, Edgaras ima ir atsiprašo. Su juo sunku namiškiams, nelengva ir bendradarbiams, mokiniams. Vaikai jo bijo ir su siaubu laukia vyresniųjų klasių, kai matematikos dėstymą perims Edgaras, bet paskui būna dėkingi, kai gerai paruošti be vargo įstoja į aukštąsias mokyklas. Tik su vienu žmogum Edgaras niekada nesiginčija, su kantrybe išklauso, vykdo ką palieptas tai uošvė, senoji namų diktatorė Jadvyga. Net keista būna matyti, kaip didelis, dramblotas, jau nejaunas vyras klusniai, tylėdamas vykdo net smulkiausius nurodymus.
Čia, kiemo vidury, juodu ir atranda Jonė, Jadvygos dukra, subara ko dabar nepasidalinat? Visi nueina namo pietauti ir pro atvirą langą netrukus pasigirsta kategoriškas, reiklus, bet ne irzlus Jadvygos:
Pirmoj eilėj, viską pametę nusiplaukit rankas!
Mama, liaukis, juk ne maži!
Jadvyga netrunka pajusti, kad namuose kažkas vyksta neįprastai pritilę vaikai vis susižvalgo tarpusavy, dukra Jonė suirzusi, prikišk, rodos, degtuką ir sprogs, bet tvardosi, žentas nieko nepasakoja, kaip pratęs, neįrodinėja savo teisybės. Stovi senoji prie viryklės su samčiu rankoje, tikėdamasi, kad kas nors paprašys dar sriubos ir, nenorėdama pirmoji sutrikdyti tos keistos tylos, savo skvarbų žvilgsnį vedžioja nuo vieno prie kito nustebusi, tarsi seniai nemačiusi ir liūdnai pagalvoja, kaip greitai bėga laikas, tik per nuolatinį šurmulį, gyvenimo vyksmą nėra kada įsižiūrėti į jo paliekamus ženklus. Ryškiausiai jis keičia vaikus, juos jau nė nebedera vaikais vadinti suaugę žmonės, rimti, protingi. Lina šiemet baigs mokyklą, Justina su Tadu kitąmet išeis iš namų ir senąjai jau dabar liūdna.
Vos neprasitaria garsiai, nustebusi koks žentas pasenęs! Susimetęs į pečius, kaklo oda suvytusi, žvilgsnis prigesęs. Ir Jonė ne jaunyn eina, bet ji atrodo daugiau pavargusi, negu pasenusi, kažkokio rūpesčio graužiama iš vidaus.
Staiga Jadvyga pagalvoja, kad vakar jie tokie dar nebuvo, tikrai nebuvo! Kažkas nutiko nuo vakar iki šiandien ir tas kažkas per vieną dieną subrandino vaikus, pasendino tėvus. Pamačiusi, kad šeima ima skirstytis, Jadvyga neištveria:
Tai ar pasakysit pagaliau, kas nutiko? paklausia slapčia vildamasi, kad jos įtarimai nepasitvirtins, tas keistas nerimas išsisklaidys ir viskas vėl bus kaip vakar, kaip kasdien.
Žentas grįžta prie stalo, pakviečia vaikus, parodo kėdę Jadvygai, Jonei, bet ši nesėda, pasipiktinusi šaukia, kad nereikia nervinti mamos. Vyras ramina dabar jau reikia pasakyti, nes nežinodama tik dar labiau nervinsis. Uždaro langą.
Pasako tiek, kiek pats žino kad Tadas įsitraukė į priešvalstybinę veiklą, grupė žmonių ruošėsi leisti laikraštuką, saugumas susekė, rytoj Tadas su žentu kviečiami į saugumą, o Jonė į rajono partijos komitetą pasiaiškinti.
Ilgai nesiskirsto iš virtuvės, Tadas atvirai papasakoja viską, neminėdamas pavardžių, visi aptaria, ką kuris turėtų kalbėti rytoj per apklausą. Seniai šeima bebuvo tokia vieninga.

0

7

5.

Pavakariop vėl ant suolelio susitinka Jadvyga ir Magdalena. Išeina pasėdėti ir Marija iš pirmo buto, Danutės motina. Ir ji kažko susirūpinusi, mezginys nesiseka, pamezga, paardo, vėl skaičiuoja akis, o kai megzti, siūti, skaityti jau per tamsu, visos trys moterys sėdi tylėdamos ir  mintija kiekviena savo, klausydamos įprastinių garsų name, sklindančių pro atvirus langus. Kiek jau metų taip? Rodos, viskas jau iškalbėta, viskas jau išpasakota, bet šį vakarą kažkas pasikeitė kiekiena turi savo rūpestį ir viliasi, kad niekas nieko nežino.   
Pirmoji pakyla Jadvyga pavargau, einu jau ilsėtis, kojos tokios sunkios, skaudžios, taip norisi ištiesti.
Vilytė ateina padėti močiutei palypėti laiptais iki jų buto, į neramų jos žvilgsnį neklausiama atsako:
Ramesnė, gal miegos. Vaistus išgėrė. Tai apie Aldoną, kuri neseniai parėjo basa, žolėtom, nubraižytom kojom, lyg braidžiojusi po pievas ir visai ne iš tos pusės, į kurią nuėjo po pamokų. Kur paliko batelius?
Marija lieka viena, įsižiūrėjusi į tamsą, įsiklausiusi, ar nesugrikšės tako žvyras kam einant, ar nepriartės tokie pažįstami žingsniai, bet niekas nepareina. Pro mokyklos langus sklinda blausi šviesa koridoriuose nakčiai paliktos degti viena kita lemputė; praeina sargas, ūkvedžio kabinete sumirga televizoriaus ekranas.
Neramu Marijai, labai neramu jau seniai sugrįžo kolūkio autobusas, vežęs Danutę su mokyklos skaitovais į konkursą, ji matė, kaip vairuotojas ties sankryža išlaipino vaikus ir nuvažiavo į garažą. Marijai pasirodė, kad Danutė taip pat išlipo, bet namo neparėjo ir motinai vaidenasi visokios negeros nuojautos.
Vėsta, oras pasidaro drėgnas. Marija susisiaučia megztuko skvernus ir kantriai laukia. Tik apie pusiaunaktį pagaliau pasigirsta nelygūs žingsniai, Danutė praeina pro pat šalį, dvelkteli salsvas pažįstamų kvepalų kvapas, sumišęs su degtinės tvaiku, kai ji, nepamačiusi motinos, įeina vidun; kažkas subilda, krenta. Marija pašoka, bet vėl sėdasi dar pabus lauke, palauks, tegu dukra nueina į savo kambarį, jai būna labai negera, jei motina pamato girtą. Tegu mano, kad ji jau miega. Sunkus atodūsis ištirpsta nakty.
Nejau dabar jau visada taip bus? Danutė, jos Danutė, šnekutė išdaigininkė, mokinių numylėtinė, visų gerbiama lituanistė, taip ir nusiris pakalnėn? Panašu, kad tik jai, Marijai, vienai skauda širdį, niekam daugiau tai nerūpi, visiems atrodo, kad normalu, jei retkarčiais, kaip ir šį kartą, skaitovams laimėjus prizinę vietą konkurse, mokytoja su apylinkės tarybos, kolūkio valdžia pavakarojo nuošaliam kontoros kambary. Žinoma, ant stalo atsirado gėrimų ir geros užkandos, o vaikams dar autobuse buvo atiduota didelė terba saldainių. Bet tų progų daugėja, vis dažniau motina laukia, o sulaukusi vis tiek negali nurimti, nemiega iki ryto, kad nepavėluotų pažadinti dukrą, o paskui su priekaištu ir užuojauta žiūri, kaip virpančiais pirštais Danutė spaudžia į arbatą citrinos sultis, išgeria, pasidažo, gausiai pasikvėpina ir išeina į pamokas.
Nepriekaištauja Marija vis dar tikisi, kad dukra pakankamai protinga, viską supranta. Jei pati neatsitokės, nepadės niekas.

Polis pasimuisto ant žemo, nepatogaus kėduko, nekantriai sako:
Ne, ne nuo čia. Juk ne visada taip buvo? Kokia buvo mano mama, kol dar buvo ne taip?
Agota ilgai tyli, perkratinėja atmintį kada dar buvo ne taip, o nuo kada jau pasidarė taip. Kaip? Kada ir ką ir ji, Agota, pražiūrėjo? Kur ta niekieno, dažnai net paties žmogaus nepastebėta takoskyra, kai iki tol, atrodo, buvęs patikimas, tikslus gyvenimo mechanizmas, tarsi laiku nepateptas, sugirgžda, skaudžiai trakšteli kažkoks sraigtelis pačiam gilume ir prasideda kelias į nuokalnę. Ir pačiam stipriausiam, protingiausiam žmogui yra duotas ištvermės limitas. Vienam jo užtenka visam gyvenimui, o kitam, žiūrėk, ateina valanda, kai pasako sau gana, nebeturiu jėgų, aš tik trumpam nuklysiu į šalį, tik šiandien valandėlei užsimiršiu, pabėgsiu nuo žudančios vienatvės, nevilties ir nueina su netikrais draugais, paskui dar ilgai įtikinėja save, kad tai nerimta, laikina, tai tik žaidimas, kad bet kada, jei panorėtų, galėtų sustoti, grįžti, bet dažniausiai taip ir nebepasiryžta, nes į pakalnę eiti daug lengviau. O paskui būna per vėlai.
Danutė puiki mergaitė, gabi, linksma, savaip graži tamsiaplaukė, neaukšta, pailgo veido, goslių lūpų ir net didoka nosis su kuprele nedarko veido, kuris, rodės, nė akimirkos nepabūna ramus, atspindi jausmus ir mintis pirma, negu jie išsakomi žodžiais. Ji labai mėgsta savo darbą, myli literatūrą ir ta meile užkrečia vaikus, pati gera skaitovė ir jos ruošiami mokiniai beveik kasmet užima prizines vietas rajono, o tai ir respublikiniuose konkursuose. Buities rūpesčiai neslegia Danutės pečių, namie tvarkosi Marija, jiedvi gražiai sutaria, abi mėgsta skaityti, tai ir skaito, pasidalindamos įspūdžiais, abi mėgsta megzti virbalais, jų mezginiai meno kūriniai, bet kolegės mokytojos dažnai išprašo, kad parduotų, o tada rūbą sau turi megzti iš naujo, bet niekada neatkartoja tokio paties. Pamačius jas drauge, nustebina panašumas daug kuo, išvaizda, balso tembru, juoku, tik tas metų skirtumas.
Danutė retai teišeina iš namų vakarais, tik į repeticijas, miestelio renginius. O jei ir norėtų, kur ir su kuo leisti vakarus? Ji pavėlavo atvažiuoti į miestelį dirbti, jau nedaug  jos kartos vaikinų bebuvo likę laisvų, o ir tie, kol ji gydėsi širdies žaizdas, sukūrė šeimas, augina vaikus. Danutė gana uždaro būdo, bet kam neatvirauja, tai niekas ir nežino, kad rašo ilgesingus meilės eilėraščius, skirtus kažkam, nesančiam, ir ne savo pavarde juos siunčia laikraščių redakcijoms, kurios kartais ima ir išspausdina.
Agota mėgo Danutę, pasitaikius nedažnai progai pabendrauti, jiedviem nepritrūkdavo kalbos, abi mėgo jumorą, tai ir skambėdavo juokas jų kompanijoj. Niekas nepranašavo bėdos, todėl Agota labai nustebo, kai sykį Danutė atėjo į kabinetą baigiantis darbui, kai nebebuvo ligonių, ir paprašė išrašyti raminamųjų neištversiu!
Ko neištversi? paklausė tiesiai.
Išėjo abi iš ambulatorijos, patraukė paminijais ir kalbėjosi, kalbėjosi. tai Danutė kalbėjo, o Agota tik klausėsi apie linksmus, triukšmingus studijų metus, apie gražią, didelę meilę, kuri, rodėsi, neužges niekada. Abu buvo studentai, abu tais pačiais metais turėjo baigti mokslus ir Danutei nė tokia mintis nekilo, kad galėtų į darbą važiuoti ne kartu, nors jis niekada neužsimindavo apie bendrą ateitį. Kai sykį pati ryžosi apie tai prabilti, paskutinę akimirką kažko nusigando, šalčiu padvelkė keista, grėsminga nuojauta, bet suniekino save: Na tik neprisigalvok! Prabilo. Jis staiga atsigrįžo į ją, jo žvilgsnis pasidarė ryžtingas ir piktas. Ir tada įvyko, ir ji nebegalėjo sustabdyti to, kas įvyko per kelias minutes sugriuvo gyvenimas, išslydo žemė iš po kojų. Ne, jis iš miesto niekur nevažiuosiąs, su jo prastu pažymių vidurkiu gero paskyrimo nėra ko tikėtis. Pasipiršęs turtingo dėstytojo dukteriai, jos tėvas pasirūpins abiem.
Kokia kreiva jo šypsena, pagalvojo nustebusi Danutė. Anksčiau tokia nebuvo, ar nematė?
O kaip mudu? paklausė ne tuoj atgavusi žadą.
Ar aš tau kada siūliau tuoktis?
Na, taip, perkračiusi atmintį ji nieko panašaus neaptiko. Jau visai pasimetusi paklausė ir tą pačią akimirką pasigailėjo:
Tai gal nė nemyli? šiaip paklausė, tai atrodė visiškas absurdas.
Jo žvilgsnis tapo žiaurus, pajuokiantis, jis aiškiai mėgavosi jos sutrikimu:
O ar kada sakiau, kad myliu? ir nusikvatojo Mefisto juoku, bet netrukus surimtėjo:
Na, juk visoms merginoms vyrai sako, kad myli, kaip be to, tik ką bendra turi meilė su gyvenimu? Meilė čia yra, čia jos nebėra, o išvažiuosi sykį į kaimą, tai ten ir supelysi.
Danutei pasirodė, kad sapnuoja toks visai svetimas, neatpažįstamas žmogus stovėjo priešais ją, tarsi kas būtų pakeitęs. Šmėsčiojo minčių draikanos juk turėjo suprasti, juk ne kartą ir anksčiau keistai buvo nuskambėję jo žodžiai, tik ji buvo akla ir kurčia.
Neatlaikė jo žvilgsnio, pasijuto tokia kvaila, tuščia, suprato, kad kalbėti nebepajėgs. Ką sakyti, kai pasikeitė žodžių prasmės, jie nebesusikalba, todėl apsisuko ir lėtai nuėjo, vis atsigręždama pažiūrėti, įsitikinti, kuris iš dviejų žmonių, savas ar tas, svetimas, ten stovi po liepom, baugščiai tikėdamasi, kad įvyks stebuklas, ten bus besąs jos tikrasis, jis nusišypsos, pašauks ją vardu Danute! ir puls ji į glėbį, o jis bučiuos, glostys plaukus, veidą ir kartos, kartos pajuokavau
Bet stebuklas neįvyko, kai atsigrįžo trečią kartą, bepamatė jo nugarą, kuri tolo nutolo ir išnyko tarp praeivių. Danutė buvo įsitikinusi, kad ten buvo anas, svetimasis, nes jos tikrasis, mylėtas, nebūtų galėjęs taip imti ir nueiti, bet tuo pat metu suprato ir tai, kad jokio kito, tikrojo, mylėto, niekada nė nebuvo, tai ji jį buvo susikūrusi. Pačiai netikėtai, Danutei pagailo to nuėjusio žmogaus, pagalvojo, kaip bjauriai jis dabar jaučiasi, žinoma, jei dar yra likę bent kiek žmogiškumo. O gal džiaugiasi, pagaliau sutvarkęs tokį nemalonų reikalą?

0

8

6.

Stiprios moters būta Danutės, nepalūžo, pasidžiaugė, kad miestely, į kurį atvažiavo pagal paskyrimą dirbti, niekas nieko apie ją nežino, todėl pradėjo vėl nuo tuščio lapo, pasinėrė į darbą, pačiai sau pasižadėjusi daugiau neieškoti draugystės, meilės, o visą savo išmintį, sugebėjimus atiduoti svetimiems vaikams, kad jie augtų dori, dvasiniai turtingi, mylintys grožį. Savo naujo eilių sąsiuvinio pirmam lape įrašė: Mylėti reikia ne žmogų, o žmones. Neteisinga visą  meilę atiduoti vienam, nes jis gali ją išmesti į šiukšliadėžę kaip nereikalingą ir tada paaiškėja, kad gyventa veltui. Matyt pati suabejojo tuo teiginiu raudonu flomasteriu po juo parašė mažutį klaustuką.
Laimei, greta jos buvo motina. Danutė negalėjo nepasakyti jai, kur dingo toks, rodos, artimas buvęs bičiulis, kodėl į darbą išvažiavo viena, tik nutylėjo apie priežastis, apie didįjį savo nusivylimą, o motina buvo išmintinga ir neklausinėjo, tik ramiai, neįkyriai rūpindavosi, kad dukra neužsisklęstų savy, neatsiribotų nuo žmonių, kad skaitytų. Namai joms abiems tapo jaukia, patikima priebėga, kur ilgi vakarai eidavo mezgant, skaitant, kalbantis, o tai ir tylint. Mokiniai Danutę dievino, žmonės gerbė, tik motinai nebuvo ramu.
Ji, sudėtingais pokario laikais likusi našle, taip ir nespėjusi pažinti meilės pilnumos, laimės, iš tų metų, kurie turėjo būti gražiausi gyvenime, atsiminė vien nerimą, rūpesčius, skausmą, o paskui didžiulę, slegiančią atsakomybę už jų abiejų likimus. Motina rūpinosi ne vien duona, bet norėjo parodyti savo mergaitei gyvenimo grožį, mokė mylėti žmones, jais tikėti, nebijoti pažinti. Ji labai džiaugėsi, kai dukra pasirinko literatūrą, manė, kad joje ras atsakymus į daugelį būties klausimų. Kartais iš tiesų Danutė atrodydavo laiminga, bet motina jautė, kaip tiksi uždelsto veikimo bomba ne sykį pagaudavo tokį tuščią, negyvą žvilgsnį virš atverstos, bet neskaitomos knygos, kad visa pašiurpdavo, ieškodavo ir nerasdavo būdo, kaip galėtų padėti savo vaikui.
O dabar ėjo Danutė su Agota vos įžiūrimu keleliu palei upę, kalbėjosi, tylėjo ir vėl kalbėjosi. Kai priėjo brastą, nusiavė basutes, perbrido į kitą pusę ir susėdusios sumerkė kojas į vandenį. Netoliese, atitekėjęs iš šlaito, į Miniją įsiliejo mažas, šnekus upeliukas, kurio negilioj tėkmėj bolavo netvarkingai styrantys akmenys, kuriuos kruvinas saulėlydis dažė raudonai, kaip ir lugnių žiedus užutėky Buvo tylu tylu.
Rytoj keisis orai, bus vėjuota pasakė Agota.
Danutė tylėjo. Nebekalbino Agota, laukė. Ir sulaukė, kol tarsi nubudusi Danutė paklausė:
Ar galima duoti tai, ko neturi? ir kažkaip irzliai patikslino:
Dalinti iš tuščio?
Agota nežinojo, ką atsakyti, niekada nebuvo kėlusi sau tokio klausimo, nesusimąstė, iš kokių aruodų dalina pati. O juk dalina!
Paskui neužtikrintai, nebūdama tikra teisingumu to, ką sako, mėgino aiškinti, kad reikia kažkaip užpildyti tą tuštumą, kaupti dvasinius lobius gerumą, išmintį, jausmus, džiaugsmą ir meilę, ypač meilę, kaupti po krislą, rinkti kaip bitei nektarą ne iš vieno, o iš kiekvieno sutikto žmogaus, nes žmonės yra turtingi, tik reikia kiekvieną savitu, tik jam suprantamu žodžiu prakalbinti, kad atsivertų. Svarbiausia, kaupti ne sau kad atiduotum, nes kiekvienas žmogus yra vertas meilės. Kažkaip keista esą pastebėjusi, kad juo daugiau duodi, tuo daraisi turtingesnė. Duoti yra nuostabu. Juk pati žinai.
Aprimusi Danutė papasakojo, kad neseniai buvusi susitikime su studijų draugais. Buvę smagu vėl susieiti, kalbėję vienas per kitą, gyręsi vaikais, karjeros pasiekimais, nuveiktais darbais, pastatytais namais, nusipirktomis mašinomis, o ji, Danutė, kažkada buvusi grupės siela, staiga suprato, kad neturi nieko, yra tuščia, skambanti, kaip puodynė. Baisiausia kaip įskilusi puodynė. Ji draugams neturėjo ką papasakoti, tai ir tepasakė vieną žodį gyvenu. Pasakė ir suabejojo ar tikrai? O pamačiusi gailestį draugių akyse vos neapsibliovė ir pasijuto dar menkesnė. Ne turtų, ne  karjeros draugams pavydėjo, jautėsi praradusi patį gyvenimą, atsidūrusi šalia jo. Svetimi vaikai ateina į mokyklą, neįtikimai greitai užauga ir išeina, išsinešdami dalį mokytojo sielos ir negali žinoti, ar išdygs kada, ar geru augalu sulapos jo pasėta sėkla. Išeina ir, atrodo, pamiršta, tik mokytojas laukia, visomis juslėmis gaudo žinias apie savo auklėtinius, nušvinta, jei jos geros, pasijunta kaltas, jei blogos.
Baisūs tie išėjimo pavasariai jai, Danutei, tada ypač skaudžiai pajunta savo vienatvę, liekančią tuštumą, nes savo gyvenimo neturi.
Ne, tiesą sakant, ne nuo to draugų susitikimo viskas prasidėję, jau seniai suprantanti, kad mokanti žmonėms netikrais pinigais, nes tikrais mokėjusi tik kartą gyvenime ir atidavusi visus. Vis dažniau ateina mintis, kad neištversianti, kad niekas neturi prasmės.
O gal atvirkščiai, ne tada, o dabar moki tikrais pinigais? Tuo savo nesančiu gyvenimu? suabejojo Agota, bet Danutė į tai nieko nepasakė.
Ačiū, dabar, kai pasikalbėjom, pasijutau geriau. Tik nesakyk, kad esu neteisi, manydama, kad niekas neturi prasmės. Protu pati suprantu, bet širdies neįtikinsi.
Atsisveikindama  Agota nuoširdžiai pasiūlė:
Susutikim dažniau. Dar nežinia, kuri kuriai už šią dieną turim dėkoti kiekvienuos namuos kitokie dūmai graužia akis. Jei manai, kad raminamieji padėtų, užeik rytoj į kabinetą, išrašysiu receptą.
Neatėjo, nei sekančią, nei kurią kitą dieną. Ir  Agota vis nerado laiko susitikti.

0

9

7.

Per pertrauką po antros pamokos prie mokytojų namo durų stoviniuoja dvi mergaitės ir berniukas. Tamsios mergaičių uniformos tokios ryškios gėlynų fone, o berniuko margas megztukas tarsi susilieja su aplinka. Jie kažko ginčijasi, skeryčiuoja rankomis, buvo benueiną, sustoja. Tuo pat metu išeina Magdalena su savo siuviniu, vaikai apsupa ją, vienas per kitą klausia, kas atsitikę, kad jų auklėtoja neatėjo į pamoką. Ir pirma pamoka šeštoj klasėj buvusi laisva, nebuvę mokytojos.
Magdalena sunerimsta kaip tai gali būti? Kaip paprastai, mokytoja Aldona išėjo laiku, pati mačiusi, kaip įėjo į mokyklą. Basutėm apsiavusi vakar parėjo be batų, o ji nedrįsusi paklausti, kur juos pražaimojo, nei vakar, nei, tuo labiau, šį rytą nenorėjo sunervinti prieš pamokas.
Pasakojo visa tai Magdalena ir jautė negerai daranti, nereikia trikdyti vaikų, bet buvo tokia vieniša su savo skausmu, o šią akimirka tik tie paaugliai buvo arčiausiai, tokie susirūpinę, viską, atrodė, suprantantys, norintys padėti ir Magdalena nė justi nepajuto, kaip išpasakojo jiems ir savo didįjį nerimą jų auklėtoja paskutiniu metu esanti labai dirgli, blogai miega, vis veržiasi kažkur eiti. Jai visada taip būna pavasariais, kai stoja šiltos dienos, kai viskas žydi, putoja ievos paupiais, tik kasmet vis blogiau, nebepadeda nė daktaro išrašytos tabletės. Ji bijanti, labai bijanti, kad nenutiktų kas bloga...
Staiga nutyla, pamačiusi siaubą vaikų akyse, ima raminti viskas bus gerai, pareis, tikrai pareis, greičiausiai bus nuėjusi parsinešti batų, kuriuos vakar kažkur pamiršo. Sunkiai atsidūsta:
Nebeturiu jėgų eiti jos ieškoti. Nuskambėjo skambutis, eikit, vaikai, į pamokas.
Nuėjo, tylūs, susimąstę.
Ilgai, atrodė, labai ilgai tą dieną tęsėsi pamokos. Apsiniaukė dangus, pradėjo dulksnoti, o Magdalena kantriai laukė, jai atrodė, kad privalo būti čia, ant suoliuko prie durų, kitaip dukra neatseks namų, praeis pro šalį, kaip tada, aną tolimą pavasarį, kai taip pat putojo ievos, o jos mergaitės vaikinas išėjo, palikęs ją vieną. Pavasarį. Kai viskas budo, skleidėsi, žydėjo, siaudė, kai baigus mokslus reikėjo eiti į gyvenimą su mylimu žmogum. Ją paliko, užsigavęs už vieną kitą aštresnį žodį, neteisingai įtartas neištikimybe jis nemokėjo dovanoti, o ji buvo išdidi, nesugebėjo įveikti save, tinkamai atsiprašyti.
Tada motina nepajuto nelaimės. Tik vėliau iš kaimynų sužinojo, kad jos mergaitė buvo parėjusi, bet rado tuščius namus ir vėl išėjo. Kad negrįžtų. Ją išgelbėjo atsitiktinis praeivis. Paskui motina kasdien lankė dukrą ligoninėj, atrodė, kad ši nusiramino, o kai gimė dukrelė, Vilytė, jų abiejų džiaugsmas, ir visai pamiršo išdavystę. Kitą rudenį pradėjo dirbti mokytoja, vaikai ją pamėgo ir ji mylėjo vaikus, tik senoji motina nebeturėjo ramios dienos, o pavasariais, kai  nubaldavo paupiai ievomis, neišleisdavo dukros iš akių, iš anksto prikalbindavo ją apsilankyti pas gydytoją, vartoti vaistus, bet sveikata kasmet blogėjo.
Todėl šiandien sėdėjo Magdalena viena ant suoliuko panamėj iš lėto merkiama dulksnos, svaigdama pavasario kvapais, kurie jai jau seniai nebereiškė nieko džiugaus, o tik nerimą, nelaimės nuojautą, ir vylėsi, kad tokiu oru namo  draugės neišeis ir jai nereikės joms nieko aiškinti, ko taip sėdi viena, sulyta, ko neina vidun. Bet draugės išėjo Jadvyga pirma, paskui ir Marija, susėdo greta, bet nieko neklausė ir tada Magdalena suprato, kad visi viską žino ir draugės, ir kaimynai, ir net mokinukai, kad niekas jos nesmerkia, kad supranta, užjaučia ir apėmė toks graudumas, kad, atrodė, ims garsiai raudoti, bet susilaikė, tik iš įpročio sukrutino dantų protezą klapt klapt, po kiek laiko ir vėl klapt klapt. Klapt klapt.
Matė trys motinos, kaip Marijos Danutė išėjo iš mokyklos su Aldutės auklėtinių klase, šie pasidalino būreliais ir išsivaikščiojo į skirtingas puses. Suprato ieškos auklėtojos. Su jais išėjo ir Vilytė.
Ilgai buvo tylu mokyklos kieme. Trys motinos laukė. Dulksna perėjo į smulkų, įkyrų lietų, bet jos nesitraukė iš savo posto.
Staiga Magdalena pašoko, vikriai, kaip jauna, nuėjo į namą, sugrįžo nešina dideliu rankšluoščiu ir tik tada draugės pamatė būrelį vaikų su abiem mokytojom motina iš toli, dar nepamačiusi, užgirdo, atpažino dukters balsą. Kai priėjo iš už namo tiesiog daržo tarpulysviais, Magdalena puolė šluostyti šlapius dukros plaukus, veidą, bučiavo  ir vėl šluostė. Mokinukai taip pat buvo šlapi, bet jie to tarsi nejautė, šypsodamiesi žiūrėjo, kaip motina apsupo savo vaiką rankšluosčiu ir nusivedė namo.
Privažiavo greitukė. Kai auklėtoją, lydimą Danutės, išvežė į ligoninę, vaikai vienas per kitą papasakojo, kaip pirma išgirdo dainą, o tik paskui pamatė ją, sėdinčią ant virš Minijos pasvirusio gluosnio, kaip įkalbinėjo grįžti namo.
Kai vaikai išsklido po namus, Jadvyga atsistojo, pasitrynė įskaudusius kelius ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė:
Pirmoj eilėj, viską pametusios, einam pas mane gerti liepžiedžių arbatos.
Jos ėjo, tokios skirtingos, trys senos motinos, viena į kitą pasiremdamos,  šią valandą panašios, tarsi seserys, trys gunktelėjusios nugaros išnyko priebučio prietemoj.
Gandas apie tai, kad mokytojai Aldonai pasimaišė protas, pasklido žmonėse, bet jie neteisė, kaip kartais nutinka kaime, užjautė.

Agota kurį laiką tyli, klaidžioja atsiminimuose, toj dienoj, kai jai kažko užėjus į Aldonos auklėtinių klasę, kurioje mokėsi ir jos dukra, kažkuris iš vaikų paklausė:
Ar mūsų auklėtoja sugrįš, ar pasveiks?
Agota atsimena tada stojusią tylą klasėj, tuos susirūpinusius, įtemptus žvilgsnius. Nesiryžo daug žadėti, atsakė neapibrėžtai, kad turėtų grįžti, bet jai bus nelengva, nes mokytojos darbas sunkus, daug stresų. Atsimena ir tą giedrą  gerumą,  įsižiebusį vaikų veiduose, kai kažkas pasakė:
Mes būsim geri...
Jie tikrai buvo geri, rūpinosi savo auklėtoja, po jų ir kiti, dar daug metų.
Kai Agota atpasakojo tą gerumo pamoką Poliui, jis dėl visa ko pasitikslino:
Manęs tuomet dar nebuvo?
Nebuvo, Poli. Dar daug ko nebuvo. Bet juk mokytoją Aldoną ir Vilytę tu atsimeni, nors jos ir nebegyvena mūsų miestely? Senosios Magdalenos, žinoma, ne.

0

10

8.

Kitą vasarą, kaip ir kasmet, mokykloj įsikūrė pionierių stovykla. Mokytojams tai buvo galimybė papildomai užsidirbti, o ir darbas malonus, daugiausiai laiko praeina lauke, prie Minijos ar pajūry, nereikia rūpintis maisto ruošimu ir, svarbiausia, kaip pajuokavo Danutė, susitikusi Agotą, bent savaitę kitą  nereikia plauti indų.
Laikas ėjo nepastebimai beruošiant pionierių rytmečius, vakarones prie laužo, varžybas, dainininkų, skaitovų konkursus, einant į žygius štai jau ir pirma pamaina išsiskirstė. Kai susirinko antra, stojo neįprastai karšti orai. Kažkas iš mokytojų papasakojo, kad troškulį ypač gerai malšina baltas sausas vynas Rislingas, tuomet pasirodęs parduotuvėse. Pedagogai pamėgino ir patiko, kasdieniu ritualu tapo darbo dieną pradėti viena ar ir keliomis taurėmis vyno, tikrai ne todėl, kad pasigertų, tik kad būtų lengiau pakelti kaitrą. Bet pasikeitė orai, visai nebevargina kaitra, jau ir vaikai išvažinėjo namo, o Danutė nebegali liautis mėgavusis vynu, jai labai patiko tas lengvumo pojūtis, atsirandantis po antros taurės, užmarštis visos būties problemos atrodo paprastos, lengai išsprendžiamos. Ji paslėpdavo parsineštą butelį toliau nuo motinos akių, viršutinėj spintos lentynoj, gerdavo viena, kai jau baigti visi dienos darbai, kai jau užsidarydavo savo kambary su knyga, pasiruošusi miegui. Gėrė tvarkingai, ne daugiau dviejų trijų taurių, bet ilgainiui jų ėmė neužtekti. Kurį laiką niekas nieko nepastebėjo, net motina, o pačiai Danutei atrodė, kad tai nieko blogo, kad bet kada gali sustoti, bet jau nebegalėjo; prasidėjo kelias žemyn.
Kažkas, betgi, neramino, todėl sutikusi Agotą lyg juokaudama Danutė paklausė, ar galima taip paprastai, nuo lengvo balto vyno, tapti alkoholike, o kai ši atsakė, kad ne tiek svarbu gėrimo stiprumas ir netgi ne jo kiekis, o svarbiausia vartojimo dažnis, netgi supyko nelaikyk kvailele, negali būti. Buvo. Vėliau nebeužteko Rislingo, atsirado stipresnių gėrimų ir sugėrovų atsirado, ir Marija nebegalėjo nematyti, kas darosi, ne sykį mėgino kalbėtis su dukra, bet pasiekdavo tik tiek, kad ši atsitverdavo tylėjimu arba įsižeidavo ir išeidavo iš namų.
Danutė buvo protinga, prašviesėjimo laikotarpiais ji suprasdavo, kad tai yra blogai, kad  jau ritasi pakalnėn ir ją apimdavo toks graudulys, pasidarydavo taip gaila savęs, kad kartais, niekam nematant, verkdavo lyg nuplakta. Ypač žeidė tai, kad, kaip jai atrodė, niekam, nė vienai artimai sielai nesvarbu, kas su ja darosi, kad niekas jos nemyli ir jau nemylės, neateis gelbėti. Paskui apimdavo pyktis, norėdavo keršyti visam pasauliui, nors nežinojo nei kam, nei už ką. Už nepavykusį savo gyvenimą? O kas dėl to kaltas? Ir tai, kad jos niekas nemylėjo, buvo netiesa, daugelis norėjo padėti, bet ji neigė savo priklausomybę, slapstėsi, vengė bendrauti, prarado draugus.
Kartą Marija, išvažiuodama kelioms dienoms lankyti susirgusią seserį, parašė Danutei laišką, sudėdama į jį visą savo širdgėlą, rūpestį, kaltės jausmą, kad nesugebėjo išsaugoti savo vienintelio vaiko, maldavo atleidimo, įtikinėjo, kad jei pasiryžtų, ji dar gali sustoti, grįžti į gyvenimą ir paliko tą laišką ant stalo.
Paskui abi apsikabinusios verkė, Danutė pasižadėjo nebegerti, mėgino gydytis ir Marija buvo bepatikinti sėkme, bet atėjo lapkričio nykuma ir viskas pasikartojo.
Marijai atrodė, kad neištvers, išeis iš proto. Visa paguoda, kad turėjo drauges Jadvygai ir Magdalenai seniai nebuvo paslaptis, kas vyksta už pirmojo buto durų. Kuždėdavosi trys senos motinos, susėdusios ant suoliuko, apie savo bėdas, guosdavo viena kitą, bet ką jos galėjo padaryti?
Ėjo metai su prablaivėjimais ir nuopoliais, Danutei sušlubavo sveikata, prasidėjo nemalonumai darbe. Jos sugėrovai bebuvo menki, degradavę žmogiūkščiai, vyrai ir moterys, ir dėl to jautėsi tarsi susitepusi, išsiblaiviusi pati negalėdavo suprasti, kaip ji gali bendrauti su tokiais menkystomis, bet vėl ir vėl dažną vakarą tyliai išslinkdavo iš namų, aplinkinėm gatvelėm paėjėdavo tilto pusėn, paskui, apsidairiusi, ar gatvėj nieko nėra, pasukdavo už didelės, senos trobos kertės, prisaikdinusi save, kad užeis tik trumpam, bet užsilikdavo, vėl užstalėj kartodavosi tos pačios lėkštos kalbos, blevyzgos, girtais balsais traukiamos dainuškos. Ta kompanija bent tuom buvo gera, kad niekas čia Danutei nepriekaištaudavo, neprotindavo liautis gėrus, pagalvoti apie ateitį visi čia buvo vienas kito verti. Kartais, skaudžiai pasilgusi buvusio gyvenimo, užsidariusi viena savo kambary,  skaitydavo mylimų poetų eilėraščius ir vėl verkdavo; savų neberašė, paskutiniam sąsiuvinio lape spalvotais pieštukais buvo išvedžiojusi: Palaidojau pati save.

Paskui nutiko pati banaliausia istorija miestelio šventėje Danutė pastebėjo vyrą, vis besisukinėjantį netoliese, sutikdavo gerą, idėmų jo žvilgsnį. Ne, jis nekalbino jos, neatrodė, kad ieškotų pažinties, tiesiog buvo arti, stebėjo, kaip ji dar kartą paskubom repetavo su savo skaitovais, davė jiems paskutinius nurodymus, o paskui nuoširdžiai džiūgavo drauge su vaikais, kai jų pasirodymas buvo gerai sutiktas. Kai po kurio laiko Danutė, pati nesuprasdama kodėl, ėmė dairytis to žmogaus minioje, jis buvo dingęs. Nenusiminė, paprasčiausiai pamiršo, bet sykį, važiuodama į konferenciją, vėl pamatė jį autobuse ir ėmė stebėti iš tolo, net pasidarė sau žaidimą vaikiškai lenkė pirštus, skaičiuodama gerus, patinkančius bruožus ir nepatinkančius: akys aiškiai mėlynos, jai patinka, nosis per didelė, kaip ir jos negali pakęsti, veidas kiek per smulkus, liesas nepatinka, bet plaukai gražūs, lieknas gerai, nepatinka stori vyrai, apsirengęs tvarkingai... Staiga susizgribo, kad jai laikas išlipti ir puolė iš autobuso, o kai šis lėtai važiavo pro šalį, Danutės ir nepažįstamojo akys susitiko ir ji pati nepajuto, kaip nusišypsojo. Nustebo ir nudžiugo, sutikusi jį prie savo namų nejau laukė jos? Priėjo, pasisveikino, ėmė kalbėtis lyg būtų seniai pažįstami. Danutei buvo apmaudu, kad tą vakarą ji tikrai neturėjo laiko, tai sutarė pasimatymą kitai dienai.
Nors buvo jau rudenop, o ne pavasaris, Danutės ir Viliaus draugystė sulapojo, sužydėjo, dažną dieną jis atvažiuodavo po darbo, klajodavo abu paminijais, eidavo į kiną, klausydavosi muzikos, poezijos įrašų Danutė turėjo sukaupusi nemažą kolekciją, kartais senu jo Moskvičium suvažinėdavo į spektaklį, koncertą. Paaiškėjo, kad abu mėgsta panašią muziką, literatūrą. Pasitempė Danutė, vis rečiau beužsukdavo į lindynes, labai saugojosi, kad Vilius nepamatytų jos neblaivios, tuo  džiugindama Mariją. Jau ne su širdgėla ar nerimu budėdavo Marija iki vėlaus vakaro sėdėdama ant trijų motinų suolo, o išgirdusi žingsnius per tako žvyrą, dviejų balsus ar prislopintą juoką, nepastebėta šmurkšteldavo vidun ir ramiai užmigdavo. Vis dažniau Vilius nebeišvažiuodavo namo, likdavo nakvoti.
Praėjo žiema, nužydėjo pavasaris. Virš įsimylėjėlių galvų ėmė tvenktis  debesys. Ne, Viliaus žmona nekėlė pavydo scenų, netardė, kur jis leidžia naktis, ji jau seniai gyveno savo gyvenimą ir tai niekaip nebuvo susiję su Danutės atsiradimu. Viliui atrodė, kad jis žmonos niekada nė nemylėjo, nes suprato, kad ano tolimo, trumpo jaunatiško pavasarinio svaigulio, kai tarėsi mylįs, tikrai nepavadinsi meile. Paskui sekė santuoka iš reikalo, po metų gimė antra mergaitė ir Vilius visą savo meilę, laiką ir rūpestį atidavė vaikams. Mergaitės jam atsakė tuo pačiu, paaugusios ne motinai, o jam išpasakodavo vaikiškas savo paslaptis, jis jas lydėdavo į šventinius renginius daržely, vėliau mokykloj, eidavo į tėvų susirinkimus, palepindavo dovanom. Tik dukterys betraukė jį namo, nes iš žmonos sulaukdavo vien šalto, niekinančio abejingumo. Ir nors draugaudamas su Danute, jis, rodos, nesiliovė bendravęs su mergaitėm, rūpinosi namų reikalais, malkom, remontu, atiduodavo žmonai didžiąją dalį algos, darėsi vis sunkiau dalinti laiką tarp dviejų gyvenimų, reikėjo apsispręsti, o tai nebuvo lengva. Ir atidėlioti nebebuvo galima Vilius jautė, kaip tolsta vaikai, kaip užsisklendžia, atsiriboja nuo jo, jau nebepasakoja savo paslapčių, nenudžiunga, kai jis pareina namo, o sykį, kai mėgino apkabinti, priglausti mažąją, ši vikriai išsisuko ir su tokiu pat šaltu kaip motinos abejingumu pasakė:
O šitai, tėveli, pataupyk savo Danutei! ir abi sukikenusios kažkur išėjo, nepasakiusios kur, ir jis pagalvojo, kad gi nieko nebežino apie jų reikalus, neliko ryšio, atvirumo, artumo, tik ne vieną kartą paprašytos, jos nenoriai parodo pažymių knygeles, nenoriai todėl, kad nėra už ką pagirti, pažymiai vis prastesni. Ir charakteriai pasikeitė, pasidarė grubios, aršios gal kalta paauglystė, o gal? Su kuo draugauja?
Neskubėjo Vilius spręsti, ilgokai kankinosi vienas, paskui išsipasakojo Danutei, abu svarstė, aptarinėjo, kaip būtų teisingiau pasielgus. Ką galėjo patarti Danutė? Spręsti jam, ji gerbsianti jo sprendimą. Abu sutiko, kad brangiausia, ką turi žmogus, yra vaikai ir vieną dieną Vilius susirinko negausią savo mantą, knygas, muzikos įrašus ir išvažiavo namo.

0

11

9.

Agota labai pavargusi. Praėjusią naktį ji kelias valandas praleido ligoninėj, kol ligoniui pagerėjo, o rytą menkai tenumigusi išėjo į darbą. Birželio diena buvo graži, ilga. Dabar Agota lėtai eina  namo, pagaliau namo. Viskas. Aplankytas paskutinis ligonis ir ji galudaržėmis, trumpindama kelią, suka takeliu, pramintu vaikų, gyvenančių anapus plento. Užlipusi ant pylimo, neskuba leistis kitu šlaitu į savo gatvelę, prisėda ant atitvaro, dairosi iš viršaus po miestelį, Minijos slėnį, miškingus šlaitus anapus jos. Dienos kaitra atlėgo ir Agota mėgaujasi ta atgaiva, jau ilsisi, jau rimsta po darbo dienos. Aidi muzika senojoj troboj prie tilto vyksta vestuvės. Ir čia pat, mokykloj, užgroja orkestras abiturientų išleistuvės, matyt baigėsi oficialioji dalis, prasidės balius. Agota netikėtai taip įsinori pakliūti į tą šurmulį, dar pamatyti tuos jaunus veidus visus drauge, kad nors imk ir įsiprašyk nekviesta juk tie vaikai ir jos, ji atsimena visų jų vardus, ligasbėdas, todėl, kai pamato pro salės langą jai mojančią Jonę, nieko negalvodama pašoka ir lekia tekina pakalnėn, kerta stadioną ir eina į mokyklą. Jonė pasitinka, čiumpa už rankos ir tempia tiesiai į užstalę, bet Agota spiriasi leisk bent rankas nusiplauti, o ir ar neatsiras nepatenkintų tėvų, juk neprisidėjau. Jonė piktinasi:
Pamėgintų! Užtai aš prisidėjau, kaip niekas kitas, ir pinigais, ir darbu. O ir tu ar nenusipelnei per tiek metų pavakarieniauti ne už pinigus?
Pamatę jas įėjusias, vaikai ploja, šiemetinės laidos auklėtoja Danutė kviečia užstalėn. Agotai linksma, lyg jos vaikai eitų į gyvenimą. Ir Jonė džiaugiasi pernai mokyklą baigė vyresnėlė Lina, o dabar štai išeina ir Justina su Tadu ir tik vėliau, kai vienas kitas nekantresnis jau kyla nuo stalų, Jonė staiga susigraudina:
Galiu nors ir numirti, vaikai išauginti... pasako lūžinėjančiu balsu ir Agota nustebusi įsižiūri jai į veidą. Pagalvoja kaip mažai težino apie Jonės gyvenimą! Staiga joms pasirodo nebeįdomus tas triukšmas, šurmulys, juodvi keliasi ir eina į kiemą. Sustoja ant priebučio kokia nuostabi birželio naktis! O kiek jų, tokių gyvenimo naktų, paprasčiausiai pramiegam...
Boluoja gėlynai, ant suoliuko prie mokytojų namo tamsuoja trys siluetai trys senosios motinos taip pat nemiega. Kalbasi.
Prisidėsim prie jų? klausia Agota, bet Jonė net krūpteli nuo tokios minties, vedasi Agotą žvyruotu takeliu palei mokyklą ir juodvi įsitaiso ant suolo stadiono pašalėj; kurį laiką tyli. Iš čia, kur jos sėdi, gerai matyti mokyklos kiemas, girdisi, kaip plentu virš jų galvų retkarčiais pravažiuoja mašinytės, ataidi vestuvininkų dainos.
Jonė žinojusi, kad yra negraži, todėl manė, kad jei jau niekas nemergino studijų metais, tai ir liks netekėjusi. Kai Edgaras, dirbęs matematikos mokytoju netolimo kaimo aštuonmetėj, pradėjo bet kokiu oru kasdien atvažinėti dviračiu, ji ilgai netikėjo, kad tai jis daro dėl jos, Jonės, tuo labiau, kad jis vis surasdavo kokį nekaltą tų savo kelionių pateisinimą. Jonei kasdien darėsi sunkiau vaidinti abejingą, bet neišsidavė. Jaunikio būta atkaklaus, nekviečiamas pro duris, įsiprašė pro langą dėmesingumu, paslaugumu pirma užkariavo motinos, Jadvygos, palankumą, tada  paprašė, kad ji prikalbintų dukterį tekėti. Klausė Jonė kartą motinos išvedžiojimų, koks geras esąs Edgaras, negeria, nerūko, o ir charakterio taikaus, klausė kitą, kol neištvėrusi atsikirto:
Mama, kaip aš galiu sutikti tekėti, jei jis nesiperša? Pažiūrėjo motina su dukteria viena į kitą ir užsikatojo.
Pasipiršo. Susituokė. Netrukus kolūkis pastatė namą mokytojams, gavo butą, čia ir išaugino vaikus.
Agota klausėsi Jonės pasakojimo ir sau mintijo na ir sekasi tom negražiosiom, gerus vyrus gauna, su  namų ūkiu neįsiveikia, yra kas šeimininkauja namie, parėjusi visada šiltus pietus randa, vaikų nereikėjo į darželį vedžioti, motina išsupo, išaugino, naujametiniams karnavalams snieguolių suknytes siuvo, karūnas konstravo. Vėliau vyras perėmė iniciatyvą, ne iš reikalo, o darbiniam vaikų auklėjimui nupirko karvę, už ganiavą bendroj ganykloj kolūkio burokų normą reikėdavo nuravėti, vesdavosi vaikus į miškus šienauti, abu su sūnėnu Tadu, didysis ir mažasis vyrai, dalgelėm žolę nupjaudavo. Tegu nesišlaisto vaikai gatvėmis be darbo. Bepiga Jonei, ne dyvai tad, kad ir visuomeninius darbus dirbo, ne vieną kadenciją rajono tarybos deputate buvo, tik paskui kažkas nutiko, jos kandidatūros nebesiūlė Agota gandų nemėgo klausyti, tai nieko dorai ir  nežinojo, bet atsigirdo, kad ir Edgarui auklėjamosios klasės nebedavė, pasidaręs nepatikimas, nes sūnėnas Tadas kažkuo neįtikęs saugumui. Bet tie reikalai kažkaip išsisprendė, saugume Tadui pažadėjo, kad mokytis aukštojoj jam netrukdys, atsižvelgdami į tai, kad jis našlaitis, bet tikisi lojalumo. Nebe Stalino laikai buvo. Tik įtėvius nubaudė, taip ir nebeskyrė jokių aukštesnių pareigų, negavo jokių apdovanojimų ir Jonė prisipažino, kad jai tai buvo skaudu.
Kuo toliau Jonė pasakojo, tuo labiau Agota stebėjosi, jai vėrėsi visai kitoks Jonės gyvenimas. Kas galėjo numanyti, kad toj, iš šalies žiūrint tokioj darnioj šeimoj, kaupiasi tiek kasdieninės įtampos? Valdingas Jadvygos charakteris nuo mažų dienų kartino Jonės gyvenmą, bet ji prisitaikė. O kas jai beliko? Buvo vienturtė dukra, visas Jadvygos gyvenimas ir tebuvo rūpintis ja. Kai į namus atėjo žentas, Jonės kasdienybė pasidarė tiesiog nepakenčiama. Kur dingo tas geras, taikaus, lengvo būdo žmogus, su kantrybe siekęs Jonės palankumo?
Edgaras ir toliau liko nuolaidus, paslaugus Jadvygai, niekada su ja nesiginčydavo, dantis sukandęs darydavo, ką liepiamas ir jos pirmoj eilėj, viską pametęs, daryk tą ar aną palydėdavo išeinantį ir pasitikdavo sugrįžtantį. Už savo nuolankumą Jadvygai, Edgaras su kaupu atsigiebdavo iš Jonės sąskaitos, tas lengvo būdo žmogus netrukus pasirodė esąs neįveikiamas ginčininkas, atkaklus ir neperkalbamas, pripažįstantis tik savo teisybę. Kartais nekalčiausia pastaba apie orus galėdavo išprovokuoti karo stovį namuose, trunkantį visą popietę ir nebuvo kur nuo to pasilėpti, negalėjai niekur išeiti ir likdavo vienintėlis būdas tylėti ir dar sulaukti, kol vyras įsitikins, kad tas tylėjimas tikrai reiškia pilnutinę jo pergalę.
Pradžioj Jonė su juo ginčydavosi iki užkimimo. Ji nebuvo kokia kvailelė, daugeliu klausimų turėjo savo nuomonę ir vargas, jei jos ir vyro nuomonės nesutapdavo, o nesutapdavo jos dažnai. Savo mėginimais būti arbitru jų ginčuose, Jadvyga tik įpildavo žibalo į ugnį ir aistros kunkuliuote kunkuliuodavo. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei nebūtų gimusios dukros, o vėliau ir į namus priimtas Tadas; iš meilės vaikams visi trys kiek apramdė savo charakterius, Jonė išmoko tylėti, nusileisti smulkmenose, bet svarbiuose dalykuose, jei jau pasiryždavo, kaudavosi kaip liūtė ir Edgarui taip pat teko išmokti  retkarčiais nuryti pralaimėjimo kartėlį.
Nelengva buvo ir jam, kartais taip norėdavosi eiti išeiti iš to moteriško, vaikų riksmo, vystyklų kvapų sklidino pasaulio, bent kuriam laikui. Protingas žmogus buvo, rado išeitį nepradėjo gerti ar ieškoti laimės už namų sienų, nusipirko meškerių, medžioklinį šautuvą, vėliau ir mopedą, kad galėtų kada panorėjęs dingti į gamtą, į tylą, o kadangi dažną sykį grįždavo ne tuščiomis rankomis, tai niekas jo naujiems pomėgiams nė neprieštaravo. Bebraidydamas miškais, tyrais pastebėdavo kur kas auga, noksta, kur grybų vietos ir paskui, atėjus metui, eidavo rinkti; kai paaugo, išsivesdavo ir vaikus retos ramybės, atgaivos valandėlės namie likusioms moteriškėms.
Jonei buvo blogiau, negalėjo gi ir ji išeiti medžioti, kažkas turėjo Jadvygos nurodymu pirmoj eilėj, viską pametęs, po darbo atstovėti eiles parduotuvėse, parnešti į namus produktus, skalbti, valyti snargliuotas vaikų nosis, spręsti nesibaigiančius konfliktus obuoliai nuo obels netoli rieda... Ir eidavo Jonė po darbo namo kaip į katorgą.
Draugės, kuriai galėtų išsipasakoti, neturėjo, nes per darbus ir laiko draugystėms  neatsirasdavo, o ir nebuvo pratusi nešti šiukšles iš namų. Štai tik šią naktį, kai pasijuto keistai išsivadavusi, galinti veikti ką nori, kalbėti su kuo nori nors ir per naktį, ėmė štai ir išsipasakojo Agotai, kažkaip pajutusi, kad ji supras. Nebesidairė su rūpesčiu, ką veikia vaikai tesižino, suaugę, nesiklausė, kuriam žmonių būrely Edgaras įrodinėja savo tiesas, jauste jautė, kad Jadvyga ramiai kalbasi panamėj su savo draugėmis ir bent šiąnaktį negresia pavojus, kad ims ir pasigirs iš tos pusės: Jone, pirmoj eilėj, viską pametusi...
Kurį laiką abi tylėjo. Švito. Mokyklos kieme būriavosi abiturientai eis pasitikti saulėtekio. Pritilę, surimtėję, tik dabar pradedantys suprasti, kad nuo šiol tikrai viskas bus kitaip.
Agota su Jone pakilo ir nesitarusios ėmė kopti takeliu pylimo šlaitu, perlipo per atitvarą į plentą ir lėtai nužingsniavo pačiu jo viduriu į kalną, paskui brido per rasotą žolę netausodamos basučių iki aukščiausios šlaito vietos, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas ir kurią renkasi visi fotografai kaip tinkamiausią apžvalginei miestelio nuotraukai; stovėjo susiglaudusios, pašiurpusios nuo ryto vėsos ir žiūrėjo į miglotą Minijos slėnį, abipus plento išsibarsčiusius miestelio namus. Matė, kaip pylimo šlaitu tarsi skruzdėliukai, neieškodami takų ėmė ropštis aukštyn vaikai, tarp jų įžiūrėjo smulkią auklėtojos Danutės figurėlę...
Paskubom, norėdama suspėti, kol nesusirinko abiturientai, Jonė prakalbo:
Dabar, kai išvažiuos vaikai, man bus dar blogiau, nebebus žaibolaidžio, visa ugnis bus į mane. O charakteriai su metais juk tik blogėja. Aš nebeturiu jėgų. Ir mamai sunku, jau man reikia perimti namų ūkį, niekur negaliu išeiti. Esu įkalinta.
Agota raminamai paglostė rankas, atsakė:
Turėsi ištverti, juk reikės padėti vaikams studijuoti, trims vienu metu.
Abiturientai jau buvo nebetoli, Jonė pamojo saviesiems ir vėl atsigrįžo į Agotą:
Neisiu į pensiją, kol paeisiu, bent darbe galiu pailsėti.
Patylėjo.
Nebent jų bent vieno kurio neliktų.
Pasakė ir įsižiūrėjo Agotai į akis, mėgindama suprasti, ar ši nepagalvojo, kad laukia artimųjų mirties. Neišskaičiusi pasmerkimo, greičiau supratimą, užuojautą, ryžosi ir išsakė viską, kas dar buvo likę neišsakyta, kas sunkiu akmeniu seniai gulėjo ant širdies:
Nežinau, ką tu pagalvosi... Aš nelaukiu niekieno mirties, tik turiu svajonę, didelę svajonę: likti viena. Supranti? Viena... Kad pati gyvenčiau savo gyvenimą, kad mano laikas priklausytų man, galėčiau pati spręsti, ką kada man veikti ar iš viso nieko neveikti, o ne vykdyti motinos komandas. Visas visas dienas, kiek save atsimenu. Aš taip norėjau piešti, tapyti, bet motina tik pasijuokė. Niekada niekada nebuvau viena. Ką veikčiau? Pirmoj eilėj, viską pametusi, klausyčiausi tylos... O tada? Šviesus, spalvingas miražas turėti šalia žmogų, kuriam galėčiau išsakyti slapčiausias mintis, išgyvenimus, kuris įsiklausytų į mano žodžius, suprastų, paliktų vietos abejonei, pritartų, o ne tėkštų savo kategorišką, nenuginčijamą, dažnai išankstinę nuomonę, kaskart sumindamas mane į purvą. Nežinai, kaip tai skaudu.
Patylėjo, rinkdama žodžius:
Jiedu, Jadvyga ir Edgaras, pavogė mano gyvenimą. Aš, turbūt, blogas žmogus? dar lyg paklausė, lyg patvirtino prigesusiu balsu.
Vaikai jau buvo čia pat, todėl Agota nieko nebeatsakė, tik uždėjo ranką ant pečių, glustelėjo. Tekėjo saulė. Pirmų spindulių nušviestas Jonės veidas buvo pavargęs ir liūdnas. Agota atsisveikindama pamojo visiems ranka ir, braukdama sodrią žolynų rasą, ėmė leistis kitu šlaitu į savo kiemą. Kai atsigrįžo paskutinį sykį, grupelė žmonių stovėjo sustingę, tylūs mėlyno dangaus fone kaip skulptūrinė kompozicija. Pasigailėjo, kad neturi fotoaparato. Dar pagalvojo gerai būtų susitikti čia visiems po kokių dešimties metų. Ir jai kažko pasidarė liūdna.

0

12

10.

                 

Kai Vilius išvažiavo, buvo šeštadienis. Marijos nebuvo namie, jos abi su Jadvyga savo daržo pakrašty susiskynusios po puokštelę gėlių, viena astrų, kita jurginų, nuėjo sveikinti Magdalenos su gimtadieniu, pro atvirą langą Danutė  girdėjo pokalbių nuotrupas, juoką ir tai savaip ramino nieko neatsitiko, gyvenimas tęsiasi. Ji sėdėjo nieko neveikdama, dairėsi, lyg tikrindama ko trūksta kambary vagims apsilankius. Tirštėjant sutemoms nejaukiai juodavo tušti tarpai lentynose, kur būta Viliaus knygų. Juodosios skylės pagalvojo. Viskas juoda.
Paskui skubiais, nervingais žingsniais nuėjo prie spintos, pagraibė buvusioj slaptavietėj, bet nieko nerado nebepapildomos gėrimų atsargos buvo seniai  išsekusios. Apsidžiaugė nereikės spręsti bent tos dilemos.
Paskui tvarkėsi, išradingai naikindama tuos tuščius tarpus lentynose, spintoj nuošaliau sukabino laisvas pakabas, kad taip nekristų į akis kaskart pravėrus duris, o ant spintelės prie lovos, kur nakčiai Vilius pasidėdavo knygą, akinius, laikrodį, patiesė servetėlę ir pastatė vazelę su gėlėm ryškios spalvos užgožė atmintin įsirėžusį įprastą vaizdą.
Kai sugrįžo Marija, abi gėrė arbatą ir kalbėjosi, nesvarbu buvo apie ką, kad tik neslėgtų tyla ir atrodė, kad vakaras niekada nesibaigs, o kai nubudo kitą rytą, Danutė su siaubu pagalvojo, kaip reikės ištverti visą ilgą, tuščią sekmadienį. Ir daug daug tokių ilgų, tuščių sekmadienių ateity. Gal su laiku bus lengviau?
Ėmėsi tvarkyti senus laiškus, dokumentus, be tvarkos sumestus stalčiuje ir seniai jau laukiančius jos dėmesio ir rankų. Tarp jų rado storą tuščią sąsiuvinį su ryškiaspalviais nematytais paukščiais ant viršelio, kažkada padovanotą pirmos jos laidos abiturientų eilėraščiams rašyti. Atsivertė jį bet kur, paglostė baltus, žydrom, neryškiom linijom suliniuotus lapus. Malonus jausmas tuščio popieriaus lapo magija. Sugrįžo į pirmąjį puslapį, valandėlę galvojo, kaip užvadinti, bet nieko nesugalvojusi pravertė porą lapų ir pradėjo rašyti. Nereikėjo nieko svarstyti mintys, tarsi ilgai laukusios tos valandos, be vargo rikiavosi ir dailiom eilutėm gulė ant popieriaus. Skubėjo, atrodė, jei nesuspės įamžinti, mintys dings. Paskui apsiramino, supratusi, kad tai darbas ne vienai dienai, o tų dienų ji turi daug, skubėti nėra kur. Susirado spalvotus pieštukus ir pirmam lape ėmė piešti svajonių paukščius, kitokius, negu tie, ant viršelio, su išraiškingais paukštiškais veidais, atspindinčiais visas žmogiškas emocijas, ir kažkokių pasakų personažus, sparnuotus drakonus, demonus. Kai pripiešė pirmuosius tuščius puslapius, toliau tupdė piešinius paraštėse ar tiesiog ant rankraščio ir tik tada, sugrįžusi į pradžią, likusiam nedideliam tuščiam plotely užrašė pavadinimą: Ištverti gyvenimą.
Tą dieną daugiau neberašė, bet ką beveikdama galvojo, analizavo savo jausmus, svėrė, vertino praeitį norėjo suprasti, kokiais keliais ateita į šią dieną, kur klysta, su kokiais demonais kovota ir kodėl pralaimėta. Paskui rašydavo kasdien, kiekvieną laisvą valandėlę. Marija saugojo jos darbą, pasižiūrėdavo į susikaupusią, ties sąsiuviniu palinkusią smulkią figurėlę, kaip vaikystėj vis perbraukiančią lūpas liežuvio galiuku, ir tyliai uždarydavo duris.
Rašė ne sau Viliui, nors nežinojo ar duos kada jam skaityti. Tai tam atvejui, jei jis grįžtų, jis turi teisę žinoti, kokį pragarą ji praėjo, jautė kaltę ir skolą, kad nesiryžo papasakoti anksčiau.
Piešiniai vis smulkėjo, linksmėjo, o balto popieriaus erdvę patikimai užpildė žodžiai. Pati Danutė pasijuto esanti stipri, jau tikėjo, kad gali viską ištverti. Netikėtai į galvą atėjo mintis, kad tai neilgam, kad Vilius sugrįš, kai prisijaukins savo mergaites. Juk jie nesusipyko, tiesiog taip reikia. Vaikai užaugs, jos supras, gal net ją, Danutę, pamils. Ji turi būti verta jo sugrįžimo.

Vilius savo šeimoj buvo sutiktas priešiškai. Geri jo norai domėtis, kur dukros eina, su kuo draugauja, kontroliuoti, kada grįžta, buvo suprantami kaip niekingi mėginimai apriboti turėtą laisvę, kišimasis ne į savo reikalus ir rezultatas buvo atvirkščias mergaitės vis daugiau laiko praleisdavo ne namie, o grįžusios užsidarydavo savo kambary ir nesikalbėdavo su tėvu; priešprieša grėsė pavirsti neapykanta.
Žmonai vyro sugrįžimas taip pat griovė planus juk negalėjo ji pasikviesti į namus draugą, kai Vilius namie, ir negalėjo išvaryti vyro iš jo paveldėtų tėvų namų, jai čia niekas nepriklausė. Išeitų pati, tik kur? Kaip palikti vaikus?
Niekada gyvenime Vilius nebuvo jautęsis toks vienišas ir nelaimingas, kaip dabar, klaidžiodamas po savo  namus, kurių visos durys nuo jo uždarytos, kaip nuo kokio piktadario, jam likęs tik mažiausias, tamsiausias kambarėlis su langu į kiemą, apytuštis ir nejaukus.

Praėjo dvi savaitės, vėl buvo šeštadienis. Danutė kieme džiaustė skalbinius, kai ją apsupo būrys vestuvininkų, linksmi, triukšmingi,  daugelis buvę jos mokiniai, ir nusivedė drauge, neklausydami atsikalbinėjimų, ir jai buvo linksma. Grįžo po pusiaunakčio, girta. Kitas rytas aušo klaikus laužė pagirios, graužė sąžinė, vėl pasijuto esanti menka, niekinga, nieko nebesitikinti, nepajėgi pasipriešinti potraukiui išgerti, vėl šalia gyvenimo. Parsinešė butelį vyno, gėrė viena, paskui važiavo pas Vilių, nepasibeldusi įėjo ir sustojo prie durų apgirtusi, išsidraikiusiais plaukais.
Šeima pietavo. Nužvelgė visus po vieną, pagalvojo drauge, bet kokie svetimi, atsitvėrę nematomom sienom. Nieko nesakė, kol Viliaus žmona paklausė:
O tai bezdžionei ko čia reikia?
Jaunėlė mergaitė prunkštelėjo, vyresnėlė įdėmiai apžiūrinėjo viešnią.
Viliau, paklausk, ar šiuose namuose tu kam nors esi reikalingas! Danutė savo žodžius palydėjo sceniniu gestu ir tai iš tiesų buvo juokinga, jaunėlė vėl sukikeno.
Vilius neklausė, tik pažiūrėjo į žmoną:
Na jau ne, tik ne man!
Ir man ne! su pasidygėjimu atsakė vyresnėlė.
Ir man! energingai purtydama galvelę pritarė jaunėlė ir vėl susijuokė.
Danutei neatrodė juokinga, pagalvojo kaip prisiekusiųjų teismo ištartis: Kaltas! Kaltas! Kaltas!
Man tu reikalingas. Be tavęs aš pražūsiu pasakė nuoširdžiai, atvirai.
Vilius kurį laiką sėdėjo kažkur nutolęs, paskui atsikėlė ir išsivedė Danutę. Ši dar grįžtelėjo išeidama, šūktelėjo:
Spektaklis baigtas! ir koja užtrenkė duris.
Jiedu ėjo gatve nežiūrėdami vienas į kitą, o kai pro langus jų niekas nebegalėjo matyti, užsikvatojo, susiėmė rankomis ir nubėgo į pakalnę stoties linkui, uždusę sustojo ant tilto per Akmeną, pasigrožėjo, kaip krinta vanduo nuo malūno užtvankos. Paskui iš lėto kilo į kalną, nesikalbėdami, užteko jungiančio rankų artumo.

Tą rudenį, kai baigėsi skyrybų formalumai, Danutė ir Vilius susituokė.
Pasijutusi nėščia, Danutė nudžiugo, bet ir susirūpino gydytojai įspėjo, kad dėl nebe jauno amžiaus ir nestiprios sveikatos gimdyti rizikinga, bet leido apsispręsti pačiai.
Polis gimė per anksti, silpnas, bet labai lauktas, mylimas. Su juo į namus atėjo pilnatvė, kaip Danutė sykį pasakė Agotai apsigyveno ne viena, o keturios laimės. Iš šalies žiūrint, laimingiausia atrodė Marija. Kai dabar ant suoliuko panamėj susirinkdavo trys senosios motinos, pilnateisiu ketvirtuoju kompanijos nariu tapo Polis, jis buvo globojamas, lepinamas, auklių niekada nepritrūkdavo, kartais jų atrodydavo per daug, ypač, jei kuriuo nors klausimu nuomonės išsiskirdavo.
Viliaus dukterys pradžioj atsisakydavo bendrauti su tėvu, bet jis nesiliovė jomis rūpinęsis, kartais įsigudrindavo susitikti tarsi atsitiktinai, kol sykį vyresnėlė pati susirado tėvą darbe turėjo problemų, reikėjo patarimo, paramos. Kitą kartą į susitikimą atėjo abi esą jaunėlei nesinorėjo likti namie vienai. Paskui Vilius prikalbino ir atsivedė mergaites į namus susipažinti su Poliu. Auklių dar padaugėjo.
Poliui jau buvo treji, kai sykį Vilius po savaitgalio viešnagės nuvežė dukras namo. Kartu susiruošė ir Danutė į parduotuves, reikia apsipirkti prieš darbo savaitę. Išėjusi su pirkiniais į miesto aikštę, Danutė įprastoj vietoj dairėsi senojo Moskvičiaus, bet ne ten žiūrėjo tai, kas buvo likę iš jo, gelžgalių krūva, stirksojo kryžkelėj po savivartės ratais, būrelis praeivių stoviniavo aplinkui ir aptarinėjo, kaip tai galėjo nutikti, kuris vairuotojas kaltas; Vilius jau buvo išvežtas į morgą jai pasakė milicininkas.
Kai Danutė paskui ėjo nuo autobuso namo, ji paklaikusiom akim dairėsi aplinkui ir niekaip negalėjo suprati, kaip tai gali būti, kad niekas nepasikeitė, visur tylu, ramu, vaikai gretimoj gatvėj žaidžia kvadratą ir iš kažkurio kiemo negarsiai ataidi moteriški balsai, juokas. Pro ant suoliuko sėdinčias Jadvygą ir Magdaleną praėjo nieko nepasakiusi.
Marija buvo užsiėmusi maudė Polį. Danutė tyliai įslinko į savo kambarį, sėdėjo susigūžusi sofos kertelėj, klausėsi iš vonios, paskui jau iš motinos kambario atsklindančių garsų. Kai suprato, kad tuoj nutils lopšinė, kad Polis jau tikriausiai užmigo, ją apėmė siaubas ką pasakys Marijai? Tarsi būtų kalta dėl to, kas įvyko. Apėmė panika kol nepasakyta garsiai, žinia netikra, negalioja. Bėgti! Ji tylutėliai šmurkštelėjo į kiemą, pasidžiaugė, kad ant suoliuko nieko nebėra ir nuėjo akiplotu, kol nė nepajuto, kaip atsidūrė prie didžiojo senovinio namo, kuriame kažkada dažnai lankydavosi, kur jai būdavo gera, alkoholis nuskandindavo visus sielvartus ir niekas jai nepriekaištaudavo ir nebardavo. Viduj buvo sutikta džiaugsmingai avis paklydėlė viena po kitos įpiltos dvi taurelės be eilės ir ji, pavargusi ir alkana, tuoj apsvaigo. Pasijuto rami čia  nebuvo mirties, niekas nieko nežinojo ir nesužinos, jei ji nepasakys. Mirtis buvo jos viduje ir ji skandino ją dar, dar ir dar viena taurele. Vėliau negalėjo atsiminti, kaip parsirado namo, atsigulė. Kitą rytą gandas apie nelaimę jau buvo pasiekęs miestelį, ateidavo kaimynai, draugai, svetimi žmonės, teiraudavosi, kur, kada laidos, siūlydavo pagalbą, bet Danutė niekaip negalėjo išsiblandyti, buvo kaip nesava ir nieko nesiėmė, tai laidotuves organizavo Viliaus darbovietė, o ji tik sėdėjo svečio teisėmis ir klausėsi užuojautų, laikas nuo laiko vis išeidama į savo kambarį, panaršydama spintos slaptavietėj ir  atsigerdama tiesiai iš butelio.
Po laidotuvių viskas pasidarė kitaip visos keturios laimės apleido namus. Danutė kartais dar mėgindavo suimti save į rankas, bet valios užtekdavo neilgam. Polis augo Marijos globojamas. Kai Danutė parsirasdavo į namus girta, motina uždarydavo duris nuo jos kambario, kad vaikas nematytų ir stengdavosi nukreipti jo dėmesį pasakom, dainom, kurias pati ir kūrė apie nuostabią, gerą, visų mylimą mergaitę Mildą (meilės deivę), nuo kurios žvilgsnio, rankų prisilietimo, šypsenos, žodžių išnykdavo blogis. Ją mylėjo visi ir ji mylėjo visus. Taip norėjo Marija išpasakoti, išdainuoti vaikui motinos gyvenimą, išmokyti jį mylėti. Gal vaikas ir nesupras tiesioginės alegorijos, bet išsineš iš namų kažką šviesaus.
Tais metais, kai Danutė nuvedė Polį į pirmą klasę, kai jis, kaip ir daugybė iki jo ir po jo atėjusių pirmokų, buvo nufotografuotas su vos ne už jį patį aukštesne kardelio rykšte rankose prie mokyklos durų, prie gėlyno, prie obuolius svarinančios obels su mama, su senele Marija, su sesutėmis, vėl į namus atsėlino nelaimė Marija suprato, kad serga, kad liga rimta. Ji kentėjo, kol ištvėrė, niekam nesiguodė, nei suolo draugėm, nei, juo labiau, Danutei. Kai jau sužinojo diagnozę vėžys, gydyti buvo per vėlu. Pasikvietė Marija drauges, Jadvygą ir Magdaleną ir su ašarom prašė globoti Polį, kai jos nebebus. Svarbiausia mylėti, nes daugiau nebus kam, juk tų prapagiriojusios Danutės ašaringų atgailos priepuolių nepavadinsi meile.
Danutė buvo įspėta, kad tai jos paskutinė abiturientų laida, daugiau auklėjamosos klasės nebegaus ir, jei nesiliaus gėrusi, nebegalės dirbti mokytoja. Įsižeidė, išėjo iš darbo nelaukdama, kol bus išvaryta. Jai buvo nustatytas invalidumas nedideli pinigai, bet ir tų didžiąją dalį pragerdavo.

Netrukus po jos laidotuvių, juodą darganotą naktį, Magdalena pasijuto blogai. Niekas nė nepastebėjo, kad buvo atvažiavusi Vilytės iškviesta greitukė ir išsivežė ją į ligoninę. Numirė nepraėjus nė savaitei. Jadvyga, vyriausia, liko viena. Gal kad buvo šaltas ruduo, gal kad nekankintų tokie dar gyvi atsiminimai, ji retai beišeidavo pasėdėti ant suolo, daugiau buvodavo namie čia nesivaidendavo, kad girdi Mariją, dainuojančią Poliui ar įkyrėjusį Magdalenos dantų protezų klapsėjimą   klap klap, klap klap.
Kiek galėdama Jadvyga globojo Polį, pasitikdavo grįžtantį po pamokų, pamaitindavo, pasikalbėdavo, bet jau ne jos jėgoms buvo sugaudyti vėją laukuose.

Agota nebesileido į smulkmenas Poli, juk tuos kelerius metus tu pats atsimeni, tada draugavai su Juze, apie juos tu man gali papasakoti daugiau, negu aš tau.
Vaikų globos įstaigos susidomėjo Poliu, dar mėginta protinti motiną, bet galop jis buvo išvežtas į internatą. Po kelerių metų Danutė baigė dienas miestelio slaugos ligoninėj.

0

13

11.

Keletą dienų lijo, Polis nesirodė ir Agota jau pagalvojo, kad išgirdęs viską apie saviškius, jis daugiau nebeateis. Buvo įpratusi prie tų pokalbių ir dabar, pakėlusi akis nuo knygos, vis pasidairydavo pro tujos šakas į gatvę ar neateina kas tokia pažįstama eisena ir labai nudžiugo, kai sykį, išėjusi ant priebučio, rado Polį jos belaukiantį atėjęs pasiteirauti, kas nutiko kitiems mokytojų namo gyventojams, kad grįžęs jų neberado ir Agota pasakojo toliau.

Praėjo keleri metai. Magdalenos anūkė Vilytė taip pat baigė mokyklą ir įstojo į Universitetą, bet greit suprato, kad negerai padarė, palikusi mamą  vieną, reikalingą nuolatinės globos, todėl nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir grįžo į mokytojų namą.
Visi Jonės vaikai baigė aukštuosius mokslus, pirma Tadas, tuomet dar studentas, paskui ir Justina sukūrė šeimas, bet į miestelį negrįžo, tik vasarom mokytojų namas suskardendavo vaikiškais balsais, kai Justina atsiveždavo savo dukrelę, o Tadas visus keturis tris sūnelius, kurių vyriausiam jau sukako aštuoneri, o mažiausiai, tėvo mylimiausiai princesei Eglutei, dar tik vieneri.
Jonė lengviau atsikvėpė, nebereikėjo su visų miestelio studentų tėvais susidėjus pinigus bent porą kartų per mokslo metus samdyti kolūkio sunkvežimį, kad  nuvežtų į Vilnių bulves, raugintus kopūstus, dėžių dėžes su stiklainiais, užpildytais visokiom miškų, sodų ir daržų gėrybėm, maišus, kvepiančius rūkytais lašiniais, kumpiais. Pradžioj net nejauku buvo, vis, atrodė, reikia skubėti, ruošti, kaupti atsargas, paskui apsiprato, gyvenimas įėjo į ramesnę vagą. Bet neilgai tetruko ta ramybė, šeimą užgriuvo didelė nelaimė nuskendo Tadas. Tai atrodė taip absurdiška, neteisinga, kad sunku buvo patikėti.
Agota ryškiai atsimena, kaip autobusas, pilnas prisėdęs Jonės bendradarbių, jos ir Tado draugų, saulėtą, ramią vasaros pabaigos dieną važiavo pamario lygumom į laidotuves ir ji nejučiom grožėjosi, kaip tvarkingai slenka kombainai vienas paskui kitą geltonoj javų jūroj, įkandin tvarkomi šiaudai, skutamos ražienos. Gyventi, rodos, tik ir gyventi, mintys apie mirtį skaudžiai nederėjo prie to derliaus gausos vaizdo, ramybės. Ir paskui, kažko užėjus į namus (Tadas buvo pašarvotas kultūros namuose), sutrikdė vaizdas iš anksto šermenims baltai padengti stalai, ant kurių sustatyti fužerai su mirabelių kompotu, auksiniai geltoni pro plačius langus tvieskiant saulei. O, jei tai būtų vestuvės ar krikštynos!
Bet užsimiršti buvo neįmanoma ant priebučio stovėjo gyvas skausmas, Tado žmona Eglė su mažąja Eglute ant rankų. Vaikas verkė, veržėsi paleidžiama, vis kuri nors iš moterų mėgindavo ją paimti, bet motina nedavė, pati ją tildė, grūmėsi ir kalbėjo, kalbėjo kokią paramą šeimai pažadėjo ūkio vadovai, kaip padeda kaimynai, kalbėjo bijodama sustoti, nes tada tikrai įsiraudotų, o greta motinos stovėjo trys sūneiai, jau didesni, suprantantys, ir iš padilbų žiūrėjo į žmones. Net oras atrodė pilnas skausmo, o ne elektros ir kai pratrūko trumpa vasaros liūtis su žaibais, griausmu, atrodė, kad tai ne lietus, o skausmas krinta iš atsivėrusio dangaus, jis išlis ir vėl nušvitus saulelei mirties nebebus. Neišlijo. Kai išvažiuojant namo autobusas jau suko iš kiemo, ant priebučio vėl stovėjo skausmas  motinos su miegančia dukrele ant rankų pavidalu ir žvelgė kaimo kapinaičių pusėn. Laukė pareinančio, bet atplaukė kraujo puta...
Vėliau iš tų laidotuvių Agota Jonę atsimindavo tik energingu žingsniu brendančią tiesiai per nenušienautą veją pasitikti iš kapinių grįžtančių laidotuvininkų ir kviečiančią visus pietų. Priėjusi prie Agotos, ji nieko nesakydama atsegė jos rankinę, įgudusiu judesiu, tarsi pati būtų ten pasidėjusi, susirado nitroglicerino tabletes ir nuėjo. Kiek paskui graužėsi Agota, kad grįžus iš laidotuvių pati nepaklausė Jonės, kaip jaučiasi, nepasirūpino gal nauja nelaimė būtų praėjusi pro šalį.

Į Lietuvą atėjo sąjūdis į kiekvienus namus, darbovietes, kontoras, kolūkių fermas, mokyklas, valdžios įstaigas, bažnyčias. Tai buvo taip nauja, svaiginančiai drąsu, sunku buvo patikėti, kad galima nebaudžiamai viešai kalbėti apie tokius dalykus, apie ką ilgus dešimtmečius tylėta, ir, nors visi žinojo, kad klausytojų minioj viską stebi šnipelių akys, blyksi fotoaparatai ir nežinia, kam bus panaudotos nuotraukos, baimė sklaidėsi, nes niekas nieko nebeareštavo, nes visų juk nesutalpins į kalėjimus. Minia pajuto savo galią, tik nežinojo, ką ir kaip reikia daryti, todėl ėjo į mitingus, klausėsi savų ir svetimų pranašų ir ginčydavosi, ginčydavosi iki išnaktų, klausydavosi kiekienų radijo žinių, žiūrėdavo televizijos laidas ir vėl ginčydavosi. Žinojo sąjūdžio veikėjų vardus, atpažindavo ekrane, kai kuriuos gerbė, iš kai kurių šaipėsi, net tyčiojosi, kūrė pravardes, kai kam grūmojo kumščiais, kai kurie gerbė ir agitavo ne už tuos, tada pikti žodžiai atsigrįždavo vienų prieš kitus, pasitaikydavo, kad kai kas gaudavo grasinančius raštelius kaimynas nuo kaimyno, už senas ir naujas nuodėmes.
Nesunku numanyti, kas dėjosi Jonės namuose, ypač kai artėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją tarybą, kuriose pirmą kartą dalyvavo ne vien komunistų partija ir nepartinių blokas, o ir Sąjūdis.
Jonė, vengdama tuščių ginčų, stengdavosi kuo mažiau būti namie, žinodama, kad Edgaro neperšnekės. O ir ginčytis, tiesą sakant, nebuvo dėl ko, nes juk iš esmės jų nuomonės sutapo, bet vis tiek ginčydavosi dėl smulkmenų, dėl nuomonės apie vieną ar kitą veikėją, vietinės valdžios nekompetencijos.

Buvo šeštadienis. Po kelių dienų Tado vyriausiojo sūnaus gimtadienis, todėl Jonė skubinosi sukrauti siuntinį sukaktuvininkui, nepamiršdama ką nors malonaus įdėti ir visiems keturiems, ypač mažąjai princesei. Po nelaimės Jonė nuolat rėmė šeimą kuo galėdama, atiduodavo kiekvieną atliekamą rublį.
Pagaliau sutalpino viską, kadangi Edgaro nebuvo namie, pati kaip mokėdama užkalė dėžės dangtelį ir išsiskubino į paštą, kad dar šiandien išvežtų.
Buvo vasaris, šalta, po kelių buvusių atodrėkio dienų užšalusios balutės slidžios ir Jonė, dar nė nenuėjusi iki gatvės, slystelėjo ir pasijuto gulinti ant tako. Skausmo nepajuto, labiau susirūpino kaip surinkti pabirusius daiktus ir vėl supakuoti siuntinį, bet kai pamėgino keltis, suprato, kad lūžusi koja. Ne veltui sakoma, kad nelaimės po vieną nevaikšto.
Po kelių dienų grįžo iš ligoninės sugipsuota koja, sunkiai mokėsi vaikščioti su ramentais, buvo nelaiminga ir pikta ant savęs, už žioplumą; nepratusi būti be darbo ir negalėdama niekur išeiti iš  namų, jautėsi įkalinta.
Praėjo mėnuo, jau skaičiavo dienas, laukė nesulaukė, kada nuims gipsą.
Aną lemtingą vakarą Edgaras parėjo namo kaip niekada įsiaudrinęs buvę svečių iš Vilniaus, ir jis norėjęs kalbėti, bet jam neleidę, nes norinčių buvę daug, todėl dabar jis negalėjo liautis dėstęs Jonei, ką būtų pasakęs, jei tik būtų galėjęs. Įsidegė ginčas, kaip paprastai, dėl smulkmenų. Jadvyga užsidarė savo kambary, o Jonei nebuvo kur dėtis, mėgino atsitverti tyla, tada Edgaras pyko, kodėl ji nepritaria, nesako savo nuomonės. Buvo abu kiek beaprimstą, kol klausė pusiaunakčio žinių, bet netikėtai jos įplieskė naują ginčą.
Su neviltim Jonė pagalvojo nejau tai niekada nesibaigs? Tada pajuto širdies skausmą, jau ne pirmą kartą, pažįstamą, iki šiol visada įveikiamą. Apsidairė. Ramentai per toli, nepasieks kas juos nukėlė į kertę? Mėgino vaduotis giliai alsuodama, bet skausmas tik stiprėjo. Vaistai toli, stalo stalčiuj kitam pasieny. Luktelėjo, laukdama pauzės Edgaro kalbėjime, bet pauzės nebuvo, jis lėtai, nežiųrėdamas į Jonę, kaip laikrodžio šytuoklė vaikščiojo nuo durų ligi lango, pirmyn, atgal... Mėgino pašaukti:
Edgarai! Edgarai! jis neišgirdo. Tada tyčia numetė ant grindų puodelį. Atsigręžė. Jonė paskubom, tarsi bijodama, kad jis vėl nusisuks, susakė, kad jai bloga, kad paduotų vaistus.
Kokius vaistus? Kur jie yra? ir visai neskubėdamas, dar visas pasinėręs į savo kalbėjimą ir nesuprasdamas, kas vyksta, nuėjo prie bufeto.
Ne! Ne! dar kilsterėjo ranką rodydama stalą.
Edgaras, atidaręs stalčių, ėmė lėtai po jį naršyti, skaitinėti etiketes,  bambėdamas, kad gi čia daug vaistų, kuriuos tau paduoti tabletes ar lašiukus? Atsiminė, kad pasijutusi blogai, Jonė vartodavo nitrogliceriną. Surado.
Dar neatsigrįžusį jį išgąsdino tyla, kažkokia kitokia, keista, tarsi jis būtų vienui vienas tuštutėliam, aidžiam kambary, nuo kurio sienų atsikartoja vien jo paties bambėjimas. Įsiklausė neišgirdo alsavimo.
Kai suvokė kaip viskas rimta, buvo per vėlu. Tabletės pabiro ant spintelės, sugraibė dvi, dar dėjo burnon, bet jau žinojo, kad niekas nebegelbės. Tada stovėjo nuleidęs rankas, toks didelis, dramblotas, nežinodamas, ką turėtų daryti.
Atsiminė skambinti daktarei, susirado numerį, kai atsiliepė, šaukė į ragelį:
Greitai, daktare, greitai, Jonei labai blogai. Greitai! tarsi dar ko tikėtųsi. Paskui nelauktai ramiu balsu pridūrė:
Man rodosi, kad mano žmona numirė. Ateikit.
Staiga pažadinta iš miego, paskubom apsivilkusi, Agota išėjo į juodą naktį. Šaltis išblaivė, tik tada suprato, kas įvyko ir leidosi tekina. O gal? Traškėjo šerkšnas po kojom, dangus buvo gilus, žvaigždės ryškios, arti arti. Sąmonė nesutiko priimti minties apie mirtį.
Staiga iš kažkurio kiemo nuožmiai lodamas išpuolė šuo, juodas šuo juodoj nakty. Atsimėtė sušalusio sniego gurvuoliais, kažkur ten, į tamsą, kur girdėjo tą nuožmų balsą, jis trumpam nutildavo, bet, kai Agota nusisukdavo bėgti, šuo tylėdamas sekdavo iš paskos ir išsiduodavo tik jau beveik griebdamas už kojos. Už plento nebesekė, atsiliko.
Edgaras laukė atvirų durų iš tamsos atkovotam šviesos ruože.
Mirė tiek tepasakė Agota. Edgaras linktelėjo galva, tai jau buvo supratęs.
Iš mokyklos atėjo budinti moteris paskambinęs ir jai. Uždegė grabnyčią, dailiai sudėjo mirusiosios rankas ir pradėjo melstis. Kažkodėl kalbėjosi pašnabždom gal jausdami mirties artumą, gal nenorėdami pažadinti Jadvygos?
Paskui Edgaras lydėjo Agotą namo, kad vėl anas šuo neužpultų. Ėjo neskubėdami po tuo giliu, žvaigždėtu dangum, jis pasakojo nieko neslėpdamas apie tai, kaip viskas nutiko ir atkartojo kažkada išleistuvėse Jonės pasakytus žodžius, kad vaikai išauginti, dabar galima ir numirti, o Agota galvojo,  kaip neteisinga, kad Jonei likimo taip ir nebuvo lemta pagyventi vienai, tik sau nė vienos dienos. Norėjo paklausti Edgaro, ar tikrai žmogus ateina į gyvenimą vien tam, kad išaugintų vaikus? Bet neklausė betrūktų dar ir jiedviem tokią naktį susiginčyti.

Tą vakarą Jadvyga pasijuto labai pavargusi metai daro savo, o dabar, kai Jonė tik šiaip ne taip su ramentais pakleišioja po namus, visa ruoša vėl gula ant jos pečių. Ir pačiai Jonei vis reikia patarnauti, tai to paprašo, tai ano: būk gera, mama, kitaip padėk tą pagalvę, įjunk ar išjunk televizorių tai tas televizorius ima nervinti, kad nesąmones kalba, tai ir vėl, žiūrėk, smalsu, kas vyksta Lietuvoj. Artėjantys  rinkimai į LTSR Aukščiausiąją tarybą maišo protus ir aistros tiesiog kunkuliuoja. Žentas nepareina įprastu laiku, vėl užgaišo kažkokiam susirinkime. Jadvyga nervinasi ir, kai šis vakare pagaliau parsiranda, tylėdama šildo maistą, paduoda pietus, paskui dar suplauna indus ir nueina į savo kambarėlį, sandariai uždarydama duris, nes tos aistros persikelia ir į jų namus, o Jadvyga tiesiog neturi jėgų į viską gilintis, ar, juo labiau, polemizuoti su žentu. Vėliau, kai svetainėj ginčai nutyla, girdėti tik monotoniškas diktoriaus balsas, skaitantis žinias, Jadvyga kaip šešėlis nuslenka į virtuvę, pasikaitina puodelį pieno, prisigremžia šaukštelį susicukravusio medaus ir nusinešusi prie lovos lėtai geria.
Jadvyga taip pat norėtų su kuo nors pasikalbėti apie tuos audringus įvykius, didelių permainų nuojautą. Taip ryškiai atsimena savo jaunystę, tarpukarį, tuometines nuotaikas, galingą patriotizmo bangą ir vėliau užgriuvusias negandas. Ir kodėl namiškiai jos taip nesupranta, tarsi nemato? Ji taip pat turi savo nuomonę ir labai pasigenda  draugių, Magdalenos, Marijos, ypač Marijos, su kuria būdavo galima atvirai pasikalbėti apie viską. Neteisinga, kad jos nesulaukė Atgimimo. Ir pasijunta Jadvyga tokia vieniša, nereikalinga, net nusibraukia seniokišką ašarą. Paskui užminga, giliai, be sapno ir negirdi, kaip pasibaigus žinioms vėl įsiplieskia ginčas svetainėj, paskui jau Jonė nebesako nieko, o žentas dar vis dudena. Kuriam laikui jo balsas prityla, paskui kažką kažkam šaukia į telefoną, paskui vėl tyla. Ta tyla Jadvygą ir prižadina. Kurį laiką mėgina susivokti ar tikrai nubudo, tada jai pasirodo, kad gretimam kambary girdi atsargius žingsnius, svetimus kažkas atėjo? Naktį, juk jau  po pusiaunakčio? Ir kodėl kalbasi pašnabždom? Skrebteli durys į koridorių, paskui laukujos ir vėl stoja tyla, kažkokia neįprasta, grėsminga. Tarsi norėdama išsigelbėti nuo tos grėsmės nežinoti, nieko nežinoti! Jadvyga vėl užminga ir sapnoja tėvo laidotuves, kaime, Poliesės dvarely. Aiškiai mato kryžių karsto galvugaly, šventųjų paveikslus, žvakių liepsnelių  virpėjimą, susikaupusius kaimynų veidus, kai šie tylėdami prieina, atsisveikindami pažiūri į mirusįjį ir nueina, kažkokie vaiduokliški. Virš viso to paveikslo ne tiek mato, kiek jaučia,  kaip slegia stori, aprūkę lubų balkiai o ji vis negali pamatyti gulinčiojo karste veido, vis kas nors užstoja ir ją apima siaubas, kad ne tėvas mirė, kažkas kitas. Kas? Jadvyga šūkteli pro miegus ir atsisėda lovoj plačiai išplėtusi akis. Girdi, kaip dunksi širdis, padais pajaučia grindų šaltį, ima atpažinti daiktus, rimsta. Tik viena pasirodo neįprasta jei visi sumigo, kodėl matyti šviesa pro durų apačią? Keliasi, eina tos šviesos link, praveria duris ir jos kažkodėl nenustebina tai, ką pamato: ant sofos guli moteris dailiai ant krūtinės sunertomis rankomis, ant stalelio dega grabnyčia, šalia jos numesta atvira degtukų dėžutė, išbarstytos tabletės ir, nors greta sėdinti ir tyliai poterius kalbanti moteris užstoja mirusios veidą, Jadvyga iš karto atpažįsta Jonę ir supranta, kad ji mirusi.

Agota liaujasi pasakojusi, ilgai tyli, kol ją tarsi pažadina Polio balsas:
O kur tada buvau aš? Atsimenu Jonę, tik laidotuvių ne. Ji mane mylėjo, kai buvau mažas, bet buvo griežta. O Jadvyga buvo labai gera.
Tu jau buvai internate...
Gretimam kieme garsiai sušneka moterys, įkyriai loja šuo sugrįžta kasdienybė. Polis atsistoja, pasirąžo, sunėręs rankas trakšteli pirštų sąnariais ir atsisveikinęs nueina, o Agota dar ilgai sėdi tirštėjančiose sutemose, klausydamasi kaimo garsų ir klaidžiodama atsiminimuose.

0

14

12.

Į laidotuves suvažiavo visa plati Jonės giminė, tetos ir dėdės, pusbroliai ir puseserės su šeimomis. Visas mokytojų namas gelbėjo ruošiant šermenis, visas miestelis gražiai palydėjo. Kai ištuštėjusiuose namuose liko tik giminaičiai, šeima susėdo pasitarti, pas ką toliau galėtų gyventi senoji Jadvyga. Ji išklausė visų pasiūlymus, kurį laiką galvojo, paskui linktelėjo galva, lyg susitarusi su savim ir klausiamai pasižiūrėjo į Edgarą, Justiną, Liną. Tie, tarsi to tik ir laukę, padėkojo giminaičiams už pasiūlytą pagalbą mėgins, bent kol kas, tvarkytis patys. Tas be žodžių priimtas sprendimas apstulbino giminę kas virs valgį, kas skalbs, valys namus? Edgaras nuramino kol Jadvyga pajėgs ir norės, valgį virs pati, jis padės kaip mokėdamas, mergaitės atvažinės pasimainydamos dažną savaitgalį, supirks produktus, paruoš pusfabrikačius, sukraus šaldiklyje, apskalbs, susitars su kaimynais, kas atneš pieno, daržovių. Išvažinėjo giminės traukydami pečiais, bet Jadvyga daugiau nesileido į kalbas.
Ir gyveno, visų nuostabai, žentas su uošve gražiai sutardami. Jadvyga šeiminikavo kiek pajėgdama, mergaitės atvažiavusios nudirbdavo sunkesnius darbus. Nebebuvo ginčų, barnių namuose, Edgaras papasakodavo senajai, kas vyksta už namų sienų ir su kantrybe klausydavo jos kažkelintą kartą kartojamų atsiminimų apie jaunas dienas, gyvenimą tėvų namuose, santuoką, vyro žūtį. Turėdama daug laisvo laiko, Jadvyga šiltu metų laiku sėdėdavo ant suolo su knyga, kiek skaitydavo, kol dar neblogai matė, kiek stebėdavo mokyklos gyvenimą, šnekteldama su kiekvienu praeinančiu namo kaimynu, kurių daugelis jau buvo nauji. Viena sėdėdavo ir kas bepasakys, ar atsimindavo, ar ilgėdavosi draugių; niekad niekam nesiguodė.
Edgaras daugiau nebeklajodavo po miškus su medžiotojais, nebeuogaudavo tyre vaivorų, spanguolių, tik retkarčiais dar išeidavo pažvejoti kai po kaitros dienų pradėdavo baustis lietus ir, jis žinodavo, kad gerai kibs žuvys. Mopedą pardavė, eidavo pėsčias, meškere nešinas, visada į tą pačią vietą prie žvyro karjero, kartais nubrisdavo palei kanalą iki Minijos.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Edgaras buvo  išrinktas į miestelio, vėliau ir rajono valdžią, įstojo į vieną dešiniųjų partijų, bet per savo įkyrų, atkaklų ginčininko būdą, nesiskaitymą su kitų nuomonėmis, buvo nemėgiamas ir neilgai trukus išstumtas iš visų postų. Tiesą sakant, nelabai ir besirūpino juose išsilaikyti.
Nežinia, kiek ta idilė būtų trukusi, jei kartą grįžęs namo nebūtų radęs Jadvygos gulinčios ant grindų apsvaigusi galva, skubėjusi atsisėsti, bet nepataikė ant kėdės, krito, lūžo koja ir štai smertij pričina. Taip ir pasakė felčerei, kai atvažiavo greitoji. Operacijos atsisakė, o chirurgas nelabai ir teįkalbinėjo rezultatai abejotini ir nežinia, kaip atlaikytų pačią operaciją, juk jau atšvęstas devyniasdešimtmetis.
Paguldė Jadvygą miestelio ligoninėn slaugai. Atrodė, kad ji apsiprato naujoj vietoj, buvo žvali ir šneki, labai nemėgo būti viena. Ištaikiusi laisvą valandą, Agota ateidavo su ja pabūti ir jos visai nedžiugino tas perdėtas žvalumas, aktyvumas, žinojo, kad po jo ateis slopinimas ir tik tada spręsis, ar išgyvens senoji. Jadvyga nebekartodavo to smertij pričina, o kiekvieną kartą klausdavo, ar galima taip ir gyventi nevaikščiojant. Agota patvirtindavo galima.
Vieną rytą Jadvyga nubudo anksti, dar nė nedegė žibintai gatvėj, tik pro praviras palatos duris smelkėsi blausi šviesa iš koridoriaus. Gulėjo rami, nebarškino šaukšteliu į stiklinę, kad kas ateitų. Perbraukė ranka per plaukus reikėtų susišukuoti. Atsisėdo, sugraibė ant spintelės padėtą veidrodėlį, šukas, jau buvo bekelianti ranką, bet kažkas sustabdė blausioj, vaiduokliškoj šviesoj iš veidrodėlio į ją žvelgė senas, raukšlėtas, nustebęs veidas užkritusiais vokais, apsuptas netvarkingai stirksančių žilų plaukų kuokštų klaikus ir nepažįstamas. Nuostabą veide pakeitė siaubas ir Jadvyga pasiskubino padėti veidrodėlį, kad to veido nebematytų. Atsigulė. Gulėjo tylutėliai, mėgindama suprasti, kas nutiko, kur ji, bet mintys buvo padrikos. Kai rytą prasidėjo įprastas ligoninės gyvenimas, Jadvyga paklusniai vykdė slaugučių nurodymus, bet buvo tarsi ne čia, niekuo nebesidomėjo, atrodė giliai apie kažką užsigalvojusi, tik kai Agota atėjo į palatą vizitacijai, ji staiga nudžiugo, suradusi žodžius tam naujam, ją užvaldžiusiam jausmui įvardinti, sugriebė daktarę už rankos ir pasakė:
Aš nebenoriu gyventi!
Geso Jadvyga greitai, kaip bebaigianti degti vaško žvakė, paskutinę dieną dar blykstelėjo sykį, dar norėjo kažką pasakyti Agotai, o gal ir ne jai, gal kažkam kitam, bet nieko kito šalia nebuvo. Ir jos neliko.
Vėl suvažiavo giminė į laidotuves, suėjo kaimynai, Tado našlė, kaip Eglė, žalčių karalienė, atsivedė savo jau ūgtelėjusius tris sūnelius ir dukrelę, o tam žmonių šurmuly Edgaras vis laukė, kad tuoj tuoj pasigirs senosios:
Pirmoj eilėj, viską pametęs... jis tarsi nemokėjo gyventi savo protu, be Jadvygos nurodymų.
Nepasigirdo, tai Edgaras pats, pasitardamas su dukromis, kaimynais organizavo pakasynas, o svetimiesiems laidotuvininkams išsiskirsčius, vėl susėdo šeima pasitarti dabar jau kaip jam, Edgarui, toliau gyventi. Jis suprato, kad vaikai rūpinasi norėdami jam gero, bet buvo labai skaudu, kad kėsinamasi spręsti už jį.  Išklausė visų nuomonių, pasiūlymų tylėdamas, niūriai želgdamas iš padilbų ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė esąs tvirtai apsisprendęs gyvensiąs vienas. Ne karšinčius!
Praėjus bene savaitei kažkas sulaužė tą apipriususį, gerokai patręšusį, nors kiekieną pavasarį vis kita spalva perdažomą, bet dabar jau nebeatpažįstamos spalvos suolą prie mokytojų namo durų; sulaužė nepataisomai. Edgaras nunešė lūženas į katilinę, sušlavė šiukšles, dar pastovėjo susimąstęs, žvelgdamas į tuščią vietą ir pats sau pasakė:
Tarsi nebūta.
Neilgai trukus jis išsikėlė gyventi kitur.

Praėjo bene metai po to, kai Agota visa tai papasakojo Poliui. Sykį, gražų gegužės sekmadienį, Motinos dieną, ji sėdėjo miestelio skvere, ilsėjosi. Priėjo Polis, lyg ruošėsi ko klausti, bet susidomėjo pro šalį einančiais žmonėmis bažnyčioje baigėsi pamaldos. Dauguma jų buvo pagyvenę, Polis beveik visus juos pažinojo, sveikinosi, paskui tarsi nušviestas kažkokios staiga atėjusios minties, nustebęs pasižiūrėjo į Agotą ir iš lėto, skanduodamas žodžius, paklausė:
Ir jie visi visą tą laiką viską apie mane žinojo, tik aš vienas nežinojau nieko?
Žinojo, Poli. Nereikia to žinojimo bijoti iš esmės žmonės yra geri. Dabar žinai ir tu, tau rinktis, kaip gyvensi. Protingi žmonės per žinojimą susigiminiuoja, kvaili tampa priešais. Pasikalbėk su Juze, jis tave mylėjo. Netrukus gali būti per vėlu.
Abu ilgai tylėjo. Paskui Polis, matyt, atsiminė, ko norėjęs paklausti:
Kur dingo tas sąsiuvinis su paukščiais Ištverti gyvenimą?
Deja, Agota nežinojo.

(Pabaiga)

0

15

Medžiaižmonės

I.

Grūdas krinta į dirvą. Grūdo genuose užkoduota lemtis. Ne, ne lemtis galimybės. Lemtis yra tai, kas nulemta iš anksto ne savo, kažkieno (kažko) kito valia ar atsitiktinumu gal Dievo, gal gamtos, dirvos, laikmečio, egzistencijos kaimynų, metų laikų kaitos, lietaus, krušos, saulės, vėjų, geros, globojančios arba piktos žmogaus valios, abejingumo. Grūdui neskirta kovoti su lemtimi, skirta paklusti   išgyventi, prisitaikyti ar net suklestėti. Arba pražūti.
Galimybė tai duotis, po kablelio prasidedanti žodeliu jei...
Jei dirva bus gerai įdirbta, jei laiku pasėta, jei neišdegins sausra, nepaskandins liūtys, neišdaužys kruša, jei neužgoš piktžolės, jei žmogus nesumanys per dygstančių javų lauką nutiesti kelią... Daug tų jei. Labai daug, o galimybė išgyventi viena. Ne tik išgyventi, bet ir išauginti kažkelintą grūdą. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė išlikti padermei. Gyvenimas, tai nuolatinė nuožmi kova už išlikimą, kova kas ką.
Svarbu kieno gyvenimas vienoks jis grūdo, kitoks žmogaus. Visai kitoks. Žmogiškajame tų jei yra daug daugiau, įvairesnių, sudėtingesnių, piktesnių, negailestingesnių, bet jam suteikta ir sąmoningo pasirinkimo teisė, ir galimas siekis ne vien išgyventi, bet ir būti laimingam. Ar grūdas žino, kas yra laimė? O skausmas? Sielvartas? Pareiga? Atsakomybė už savą gentį?
Grūdas nebesikeičia, koks jau yra, toks, išlieka tinkamiausias, o štai žmogaus lemtis priklauso ne vien nuo išorinių sąlygų, kurias rado ateidamas, jis gali keisti savo aplinką ir keistis pats sąmoningai, tikslingai. Žmogui duotas protas.
Rachelė net užsimerkusi, snūduriuodama jaukioje pavakarės nebekarštos saulės atokaitoje, atrodo, mato tą švelniai žalią rugių lauką anapus upelės. Javai jau pakilę, tuoj tuoj išplaukės, o netrukus ir subrandins derlių. Ne iš karto susivokia, kas ją sujaudino, ko jai pikta nei šis, nei tas pykti ant rugių lauko. O gal pavydi? Kam? Rugių laukui? Kad jam, rugiui, taip paprasta žmogus suarė lauką, laiku pasėjo, lietutis palaistė, saulelė šildo ir, jei... Prakeiktas jei!
Bet ir čia rugiui geriau, negu žmogui, jis nežino, nesupranta grėsmės, o žmogus kankinasi ne vien tada, kai jau įvyksta kas blogo ar net tragiško, o ir iš anksto  kamuojasi nuojautomis, baimėmis, įtarimais. O jei dar tas žmogus žydas? Jis turi būti dešimteriopai budresnis, įžvalgesnis, pastabesnis, gudresnis ir visoks kitoks. Jis negali užsimiršti dieną nė naktį, turi jaustis atsakingas ne vien už save, nes vienas jis silpnas, pažeidžiamas. Jis privalo rūpintis kitais žydais ne vien iš altruistinės meilės, jis priverstas būti išmintingas, nepasiduoti aistroms, pasiaukoti vardan kitų, nes tik taip gali išsaugoti save. Ir savus.
Ji staiga atsimerkia, atsisėda, jau jau buvo beprabylanti, nes jaučia, kad tos mintys, jei liks neišsakytos, neleis nurimti, bet pamato, kad Helena miega, negirdėdama vaikų šurmulio, nejausdama, kaip mažiausias, sūnelis, semia savo grakščia, ilgapiršte rankele smėlį ir pila jai ant pilvo. Liza, vyriausia, gulėdama žilvičio šešėly, skaito knygą. Rachelė nemato knygos viršelio, bet supranta, kad tai poezija puslapyje tvarkingi eilėraščio posmai.
Pagalvoja keistas vaikas. Kiek gi jai metų? Dešimt? Dvylika? Tikrai ne vaikiškas knygas skaito.
Kitos dvi sesutės, jaunesnės, niaujasi dėl kastuvėlio. Nepiktai.

Rachelė atsuka saulei nugarą ir vėl snūduriuoja tegu draugė ilsisi, jai  tikrai nelengva su tuo pulkeliu vaikų, ne dažnos tokios poilsio valandėlės. O mintys? Jos palauks, ji įpratusi laukti ir tylėti, kiek tik save atsimena, kai dar tėvų namuose nuo ryto iki vakaro dirbdavo nebaigiamus ruošos darbus ir svajodavo, svajodavo apie šviesesnį gyvenimą. Ji žinojo, kad jai tėvų nuskirtos laimės viršūnė ištekėti už pasiturinčio vyro ir būti jo verta žmona, todėl reikia perprasri visas šeimininkavimo subtilybes, išsiugdyti nuolankų būdą. Taip, ji buvo nuolanki, niekada nesiginčydavo su tėvais, bet viena sau galvodavo jūs galit priversti mane gaminti valgį, nebaigiamai plauti indus, šveisti, valyti namus, bet mano minčių neatimsit! Ji norėjo mokytis, tik vargu ar svajonė būtų išsipildžiusi, jei pradinė mokykla nebūtų buvusi čia pat, už tvoros. Jos didelis noras ir gabumai neliko nepastebėti, bet vargu ar tėvai būtų tesėję leisti mokytis toliau pradinės, jei prasigyvenęs dėdė nebūtų siuntęs iš Vokietijos pinigų ir griežtai kontroliavęs, ar gabi mergaitė tikrai mokosi. Žodžiu, jos lemtyje palankiai klostėsi tie galimybių jei.
Tą gerąjį dėdę Rachelė tematė du kartus kai jis atvažiavo pats pasižiūrėti ir įsitikinti, kad mergaitė tikrai gabi ir darbšti, kad ne veltui bus švaistomi pinigai ir dar kartą, kai ji baigė gimnaziją išsiaiškinti, kur nori studijuoti. Keistokas pasirodė dėdei žydės mergaitės noras būti gydytoja, bet Rachelė buvo nesukalbama tik gydytoja arba nieko. Dėdei dabar jau neliko pasirinkimo nejau šitiek pinigų būtų išleidęs veltui, leisdamas ją į gimnaziją? Tiesą sakant jam netgi patiko mergaitės atkaklumas, žinojimas ko nori, bet to neparodė. Sutiko, tebus gydytoja, tik pateikė sąlygą, kad baigusi mokslus turės grįžti į miestelį ir gyventi pas tėvus, o kai jau prasigyvens, bent vieną gabų vaiką išleisti į mokslus. Ne būtinai žydą. Ir niekada neatsisakyti padėti savo gentainiams, net jei jie neturėtų kuo užmokėti.
Tuomet Rachelei ta sąlyga neatrodė keista, ji su viskuo sutiko, tik kai dėdė jau rengėsi išvažiuoti, jai labai parūpo paklausti, bet niekaip neištaikė progos, tėvams girdint neišdrįso kodėl ji turėtų leisti į mokslus svetimą vaiką, gal net ne žydą, nejau ji negalės turėti savo vaikų? Apie tai ji mąstė ir vėliau, kai dėdė jau seniai buvo išvažiavęs ir ji nugirdo tėvų pokalbį, teisingiau užuominas, kad niekas giminėj nėra matę dėdės žmonos tėvų ir nežino iš kur ji kilimo, o Joachimas, karčiamininkas, atsigirdęs, kad ji šviesiaplaukė, mėlynom akim.
Tai gal ji ne... pradėjo sakyti motina ir, nusmelkta minties neįtikimumo, ranka užsiėmė burną.
Rachelė to nepamiršo, bet jei tai ir būtų tiesa, tokia galimybė jai nekėlė siaubo, jau seniai savo mergiškose svajose ji matė šviesiaplaukį jaunikaitį mėlynom akim. Dabar, pusamžė moteris, ji liovėsi svajojusi apie auksaplaukį riterį ant balto žirgo. Iš viso liovėsi svajojusi, o kai sykį Helena, draugė nuo pradžios mokyklos laikų, puikiai ją pažinojusi, nuoširdžiai paklausė, kodėl ji, tiesą sakant, nesukūrė šeimos, neištekėjo, ji su gildančiu kartėliu atsakė į klausimą klausimu:
O už ko? ir  jos balse suvirpėjo neviltis. Už kurio miestelio žydo patartum man tekėti? Koks vyras sutiktų su manim gyventi, kai manęs kaip nėra namie, taip nėra...
Dabar, kai praėję šitiek metų, kai jau nurimusios jaunatviškos aistros, išblėso iliuzijos ir tas galimų vedybų klausimas išspręstas visiems laikams ir netgi pamirštas, kažkodėl  šiandien jis taip ryškiai atgijo atminty, kad Rachelė net nusigando, tarsi kažkas svetimas galėtų nugirsi jos mintis, tarsi galėtų būti nutverta daranti kažką gėdinga, nusikalstama. Ji su nerimu pažvelgė į draugę, tikėdamasi, kad ši miega ir sutiko susirūpinusį, užjaučianį jos žvilgsnį. Ilgai abi tylėjo, Rachelė net pamiršo, ką iš pat pradžių buvo ketinusi pasakyti. Šyptelėjo pagalvojusi kaip gera žinoti, kad turi draugę, su kuria gal susitiksi rytoj, o gal po mėnesio, tada, kai pribręs žodžiai, mintys, kurias prireiks išsakyti. Ir išklausyti draugę. Arba patylėti, žinant, kad supranta, be žodžių, kaip šiandien. Ir kad nėra svetimoji. Tik ar tikrai supranta? Ar gali kas nors kitas suprasti tai, ko nesupranta ji pati? Juolab ne žydas suprasti žydą? Žydę?
Ji jau seniai liovėsi ko nors klausinėjusi mamos, nes iš anksto žinojo  atsakymus jai neturintys rūpėti tokie dalykai, kurių neišsprendžia vyrai, nė rabinas. Bet sykį mama išsidavė pati galvojanti, ieškanti atsakymų. Kad ir į tokį klausimą kodėl žydai neturi tėvynės ir yra pasmerkti klajoti? Kas ją atėmė? Krikščionių Dievas, kaip bausmę už jo sūnaus nužudymą? Patys pardavė? Tai gal galima ją atsipirkti? Žemės gabalą galima, daug daug gabalų žemės greta vienas kito, bet ar tai bus tėvynė?
Rachelei pasirodė, kad Helena gali nugirsti jos mintis, bet dabar apie tai nebesinorėjo kalbėti, todėl prisivertė sugrįžti į realybę.
Kažkas kita ją suneramino, privertė pamiršti savo godas. Kas? Tas poeziją skaitančios vyriausios Helenos dukros, Lizos, vaizdas? Gabi, miela mergaitė! Ne pagal metus protinga. Gal tai ją pasirinkti globotine, leisti į mokslą?
Kodėl anksčiau tokia mintis nekilo? Todėl, kad paprasčiausiai negalvojo. Kad dėdė seniai jau numirė ir ji pamiršo savo įsipareigojimą, o taip nedera. Sudraudė save neskubėk, viską reikia gerai apgalvoti, tik tada kalbėti su tėvais.
Suklego vaikai, visu būriu nubėgo maudytis. Helena stovėjo ant upelės kranto, aukšta, kiek dramblota tamsus siluetas vakarėjančio dangaus fone ir tarsi perekšlė višta žąsiukų pulką saugojo juos nuo nelaimės, ypač mažąjį, Vasilį. Paskui moterys nusiprausė pačios, surankiojo pievoj išdžiūvusius skalbinius ir vis dar tylėdamos patraukė namo.
Ne, ir ne tai, dar kažkas kita jaukė Rachelei protą. Tas vaizdas Liza keliasi, nueina prie krūmo, kurio pavėsy pastatytas bidonėlis vandens, paskaninto uogiene, ir godžiai geria? Ir tai daug kartų per dieną? Kiti vaikai to nedarė. Nusmelkė negera nuojauta. Rachelė paėmė Vasilį ant rankų panešėti, tarsi pasislėpė už jo, ir su nerimu paklausė:
Ar Liza vakare atsineša prie lovos vandens?
Helena nustebusi pažiūrėjo į ją, nesuprasdama, kodėl tai draugę domina.
Na, ar naktimis geria?
Atsineša. O ką, tai blogai?
Tegu rytoj nepavalgo pusryčių ir ateina pas mane. Negąsdinu, dar nieko nežinau, reikia padaryti tyrimus.
Vieniša ir bevaikė Rachelė kaip savus mylėjo Helenos vaikus, nerimavo   dėl jų ir jų ligas išgyvendavo kaip savų. Dabar susigraužė, kodėl ji anksčiau nepastebėjo, juk
Ji nusigando, nes juk reikės pasirūpinti dieta, užtikrinti nuolatinę gydytojo priežiūrą, o rudenį mergaitei jau reikia išvažiuoti į kurį nors miestą, kuriame yra gimnazija. Ar sugebės ji taip staiga išmokti gyventi viena su tokia pavojinga liga? Diagnozė pasitvirtino. Dabar Helena su Rachele savaitgaliais abi pasitikdavo iš miesto grįžtančią Lizą, labai ja rūpindavosi, prižiūrėdavo, mokydavo ir vėl su nerimu atsisveikindavo savaitei.
Helena nebuvo žydė. Jos senelis buvo vokietis, grafų Tiškevičių parsivežtas į Lietuvą dirbti sodininku Plateliuose, vedęs rusę mergaitę. Tėvas taip pat rusas, geležinkelietis, kilnojamas iš vienos darbo vietos į kitą, bet jau gana seniai įsigyvenęs tame pačiame miestelyje, kur dauguma gyventojų buvo žydai, rusai, o lietuvių beveik nebuvo, jie gyveno aplinkiniuose kaimuose ir į miestelį atvažiuodavo tik turgaus dienom apsipirkti ar per šventes į bažnyčią. Mergaitės susidraugavo, nors jų likimai buvo visai skirtingi. Rachelė siekė mokslo, tapo gydytoja ir liko netekėjusi. Helena buvo silpnos sveikatos, caro karioumenės gydytojas dar paauglystėj buvo pasakęs, kad gyvens ne ilgiau trisdešimties metų, tai vedybų nė neplanavo, nors ne vienas jaunikaitis į ją dairėsi, nes buvo graži, linksma. 
Nelaimė pakeitė visus planus kai Helenai buvo jau per trisdešimt, žuvo tėvas. Šeimoj liko vienos moterys: mama, ligota tėvo sesuo ir Helena. Tuomet nebuvo priimta, kad moterys dirbtų ir išlaikytų šeimą, reikėjo ieškoti išeities. Tuo pasinaudojo tėvo draugas, taip pat geležinkelietis, rusas, jau seniai sekiojęs akimis Heleną, bet neturėjęs beveik jokių galimybių užkariauti mergaitės širdį buvo gerokai vyresnis, žemaūgis, negražus, bet geradūšis, ramaus būdo. Piršlybos vyko ilgai, permainingai ir dažniausiai viskas atsiremdavo į Helenos argumentą, kad pagal caro armijos gydytojo pranašystę ji jau turėtų būti mirusi, todėl kurti šeimą nebeverta.
Gyvenimo realybė privertė nusileisti ir štai šeimoje jau keturi vaikai, o Helena apie mirtį nė nebeužsimena, sutvirtėjo, pralinksmėjo. Atlaikiusi visokius išbandymus, moterų draugystė tęsėsi, susitikdavo kada galėdamos, išsikalbėdavo, pagelbėdavo viena kitai. Nelengvas buvo Helenos gyvenimas su šeima, kurioje šitiek burnų ir tik viena vyro alga, bet ne ką lengvesnis ir Rachelės, nes arti kito gydytojo nebuvo, o ligonių daug. Ne sykį guosdavosi Helenai nuovargio, nevilties valandėlėmis, kad neištversianti ir kad bjauriausi pacientai esą žydai jei jau suserga kuris, tai nesvarbu diena tai ar naktis, net miegodama išgirstanti, kaip jau iš tolo visu būriu giminaičiai, draugai ir kaimynai atlala, atšūkalioja per miestelį, beldžia į duris, langus ir turi eiti, niekas neklausia, ar pati bepaeini.
Susirgo sykį pats rabinas, sunkia liga susirgo smegenų uždegimu. Nesiryžo Rachelė tokį rimtą ligonį pati gydyti, liepė žydeliams nuvežti į didelį miestą, į žydų ligoninę, o po kelių dienų atėjo žinia numirė rabinas. Tai kilo alasas miestely reikia skubinai važiuoti parvežti, nes per miruįjį saulė neturi du kartus pereiti, reikia palaidoti. Kelias tolimas, kai nuvažiavo dviem dvikinkiais ratais, jau naktis buvo. Beldžia žydai į morgo duris, o sargas girtas, neįsileidžia. Taip beldė, kad net mirusį pribeldė jis ne miręs buvo, tik sąmonę praradęs, o morge šalta, tai ir atsigaivalėjo. Išgirdę saviškio balsą, žydai dar labiau ėmė belsti. Ir jis pats purto, žadina sargą:
Išleisk, žiūrėk, aš gyvas...
Tylėk, daktaras geriau žino, gyvas tu ar negyvas!
Neišleidžia.
Nulalėjo visu būriu pas daktarą į namus, beldžia į duris, langus:
Einam, daktare, išleiskit mūsų žmogų iš morgo, vešimės namo, nė valandai nepaliksim tokioj ligoninėj, kur gyvo nuo mirusio neskiria.
Išleido. Pasveiko. Rachelė pagydė. O gal ne ji, gal taip nulemta buvo, dar ne viskas tebuvo rabino iškentėta drauge su savo tauta?
Dabar žiūri Rachelė į mergaitę Lizą, Helenos vyriausiąją, ir svarsto, kad  metas atsiminti pažadą dėdei išleisti nors svetimą vaiką į mokslus. Jau seniai apsisprendė, kad tai bus Helenos vaikas, tik kurį pasirinkti? Gal Lizą, nes kaip ji su tokia sunkia liga nemokyta vargą vargs? Ar mažiausiąjį, Vasilioką, tokiom pilkom į motiną akim, tokį protingą, meilų? Na, kai ateis laikas, tada ir apsispręs.
Laikas atėjo greičiau, negu Rachelė manė labai pablogėjo Lizos sveikata, prireikė ligoninės. Tėvas nuvežė ją į kitą miestą, ne į tą ligoninę, kur gyvų nuo mirusių neskiria, bet ir anoj ligoninėj neišgelbėjo, mergaitė numirė.
Su savo valdžia susitaręs, gavęs sutikimą, išpirko tėvas visą kupe, kad niekas nelandžiotų, aprengė dukrelę, skruostus parausvino, dėl visa ko skarele apgobė,  pasodino taip ir parsivežė abu su motina pečiais parėmę. Palaidojo artimiausiuose  pravoslavų kapuose.

II.

O tada pasaulis prabilo apie naują didelį karą. Pirmas tą žinią, tuomet dar tik gandą, į miestelį atsinešė rabinas, tas pats, anąkart nenumiręs ligoninėje. Atsinešė, bet ne visiems tepasakojo, pirma nuėjo pasitarti pas Rachelę. Sutarė, kad nereikia kelti panikos, kol kas tik sekti, kas pasaulyje darosi, susirašyti su giminaičiais užsieniuose. Susirašė, bet nieko guodžiančio nesužinojo, priešingai, žinios darėsi vis neramesnės ir tapo aišku, kad ilgai jų nenuslėpsi, todėl papasakojo saviškiams. Sunerimo, sulalėjo miestelio žydai, rinkosi būreliais, ėjo skeryčiodami rankomis iš vienų namų į kitus, skaitė, aptarinėjo laikraščius, laiškus, o paskui pritilo, mąstė, ieškodami atsakymų į daugybę klausimų, sunkių, nepajudinamų kaip akmenys. Kas bus? Ką daryti? Pralaukti? Juk miestely taip ramu ir su aplinkinių kaimų žemaičiais miestelio žydai nesipyksta, niekas jiems pikto nelinki. Bėgti? Kur? Kas jų laukia, kas priims? Gal bent pasitraukti toliau nuo sienos, kai prasiaus audra, sugrįš namo...
Mąstė, tarėsi, svarstė žydai, bet nieko tikro nesugalvojo. O laikas ėjo.
Nauja siaubo, rūpesčių banga užgriuvo rugsėjy, drauge su karo pabėgėliais iš Lenkijos. Jie pasakojo tokias baisybes, kad buvo neįmanoma patikėti. Amžinoji viltis o gal? O gal iki mūsų neatsiris, neis vokietis į Rusiją, o juk Lietuva jau po rusu? Miestely taip ramu... Bet ta ramybė buvo apgaulinga. Vieną turgaus dieną miestelio aikštėje kilo triukšmas visi penki garsieji tų apylinkių mušeikos, nuo seno pridarydavę daugiausiai rūpesčių miestelio policininkui, nuolat keliantys riaušes, muštynes, paskelbė, kad žydai privalo atiduoti savo krautuves lietuviams, užteks plėšti žmones. Apsiginklavę lazdomis suėjo bernai į artimiausią krautuvę, ištempė jos savininką į aikštės vidurį, gerai apkūlė, o prekiauti pasodino saviškį pataikūnų tiems banditėliams niekada netrūko. Naujai iškeptas pardavėjas visko nori, viską neštųsi namo, bet kiek vienas gali panešti? O ir išeiti bijo, palikti visą tą gerą, nes kas nors kitas, gudresnis, gali užimti jo vietą, todėl pasišaukė namiškius neškit, tik gerai išslapstykit. Atsirado norinčių pasinaudoti svetimu geru ir daugiau, plėšė, nešė ir iš kitų parduotuvių. Miestelio aikštė bemat ištuštėjo, išsigandę ūkininkai išvažinėjo namo, parsiveždami nepardotas prekes, o tai ir vieną kitą jau seniai nusižiūrėtą taip reikalingą ūkėj daiktą, paslėptą ratuose po šiaudais. Miestiečiai išsislapstė namuose. Ir plėšikėliams pasidarė kažko nejauku, jie tapo tokie matomi tuščiose gatvėse, pasijuto tokie neužtikrinti, kai neliko prieš ką rodyti savo galybę, neliko žiūrovų. Tą kartą didelė bėda praėjo pro šalį. Nutilo žydeliai, bet visiems buvo aišku, kad tai tik tyla prieš audrą, tik laukiama progos. Su baime ir nerimu dabar žiūrėjo kaimynas į kaimyną, nežinodami, ko galima tikėtis, nors iki šiol gražiai sugyvenę, nebeleido net draugauti vaikams. Tik labai ko prireikus eidavo kaimiečiai į žydų parduotuves, pirko nesiderėdami ir tarsi nepažįstami, nepersimetę, kaip anksčiau, vienu kitu žodžiu, eidavo lauk, o ir žydai turguj mokėdavo permokėdami, kad tik nesusipykus su kaimiečiais.
Tik bene viena Rachelė, tarsi nematydama, nesuprasdama, kas vyksta, ėjo kaip ėjusi kur kviečiama, neskirdama, žydas serga ar gojus, visus gydė vienodai, bet ir ji nutilo, atlikusi, kas priklauso, neužgaišdavo, eidavo namo nematydama žmonių, tarsi gatvės būtų tuščios pikta ir nelaiminga, tarsi ji viena žinotų kažkokią paslaptį, bet su niekuo ja nesidalindavo. Manykitės patys. Gal pati nenorėdama būti užgauta, gal vengdama pasijusti nejaukiai buvusius savo draugus kas benorėjo skelbtis draugaująs su žyde? Ėjo, ėjo daktarė pas ligonius, važiavo, kai reikėjo, į kaimus pavargusi, papilkavusiu veidu, tylėdama. Žmonės nutildavo ją sutikę, nulydėdavo sunkiu žvilgsniu ir ji kartą pasakė Helenai, kad jaučiasi taip, tarsi aplinkui žmonių nebebūtų, jie pavirto medžiais. Dabar tie medžiaižmonės stovi, žiūri į ją ir tyli, bet ji girdi, supranta jų mintis ir tai esąs visai kitas pasaulis, pasaulis, kuriame žmonės tebėra geri, neišduoda draugų ir savo įsitikinimų. Net jei išduoda. Jie bijo, o baimė blogas patarėjas.
Helena nesuprato, ką Rachelė tuo norėjo pasakyti, o klausti neišdrįso. Ji tebegyveno savo skausme,  palaidojusi Lizą, ir žydų sielvartas jai  buvo antroje eilėje. Taip ir pasakė Rachelei:
Jūs gyvi, o mano mergaitė kapuose.
Kaip ilgai? Pažiūrėjo viena kitai į akis ir tik dabar Heleną persmelkė suvokimas, kokia didelė žydų bėda.
Juodvi ir toliau susitikinėjo. Rachelė nepraeidavo pro Helenos namus neužėjusi, kai nebeištverdavo vienatvės, kartais net užmiršdavo ligonius, bet miestelėnai greit suprato, kur jos reikia ieškoti, ateidavo ir išsivesdavo. Kartais pati Helena, ypač jei sužinodavo kokių naujienų, mesdavo nebaigiamus namų darbus, palikdavo vaikus mošos priežiūrai ir išeidavo pas Rachelę.
Ne visada susitikusios juodvi kalbėdavosi, dažniau tylėdavo ir tų patylėjimų joms reikėdavo labiau, negu žodžių, nes žodžiai, jei įvardintų visą tiesą, galėtų tapti žudikais; ištverti buvo įmanoma tik turint žmogų, su kuriuo galima patylėti. Tyla pasakydavo ir tai, kas atrodė neįtikima tame visą pasaulį apėmusiame blogyje tyla kalbėdavo apie gėrį, tikėjimą, kad ne visada žmonės stovės tylinčiais medžiais, kad jie prabils ir pasaulis juos supras, jais patikės.
Gandai darėsi vis grėsmingesni. Kažkas turėjo įvykti; laikas tirpo.
Helena, apimta negerų nuojautų, vis dažniau dairėsi pro langus, laukdama Rachelės. Ji nežinojo, ką nori jai pasakyti, ką išgirsti iš jos, gal tik dar kartą patylėti, bet jos dar būtinai turi susitikti, nors vien dėl to, kad Helė paklaustų, ką reiškia anas keistas pasakymas, kad geri žmonės neišduoda draugų, net jei išduoda.
Atėjo Rachelė vėlų vakarą, kai vaikai jau buvo sumigę pavargusi, sulijusi. Perrengė Helena draugę sausais savo drabužiais, užplikė arbatos, susėdo prie šilto mūriuko ir tylėjo, kol kažkas subrazdėjo priemenėj. Rachelė visa įsitempė, sukluso, bet Helena nuramino tai katinas. Tas subrazdėjimas tarsi pažadino jas reikia skubėti, nes kitą kartą gali būti ne katinas, o jos dar nieko nepasakė, ką turi pasakyti. Prabilo abi kartu. Rachelė sugriebė Heleną už rankos leisk man pirmai, tu palauk! Ir ėmė kalbėti, kalbėti kiek daug ji supratusi!
Visų pirma tai, kad blogis taip pat, kaip gėris turi savo prasmę ir yra reikalingas. Reikalinga yra ir tai, kas vyksta dabar, netgi būtina, nes privers pasaulį susimąstyti ir suprasti. Geros valios supratimui pritrūko. Supratimas, išmintis turi kainą, didelę kainą. Kuo didesnis blogis, tuo aukštesnė kaina jam suprasti, o jį įveikti galima tik supratus. Blogis slapstosi, dangstosi, išsisukinėja įvairiausiais būdais. Hitleris žino, kad yra neteisus, kad normaliom sąlygom jam nebūtų leidžiama įvykdyti savo kėslus, todėl jam būtina surasti kaltą, kažką, kam būtų galima suversti atsakomybę už visą blogį ir taip  nukreipti dėmesį nuo savęs.
Kodėl pasirinko žydus?
Tegu tavęs neužgauna tai, ką pasakysiu:
Nes siekia dviejų tikslų ir atrasti tinkamą kaltąjį, ant kurio kiekvienas menkysta galėtų  nugiežti pyktį už niekingą savo gyvenimą, ir įrodyti pasauliui, kad protas, kuriuo giriasi žydai, nieko negali prieš jėgą. Naturalu, kad niekas nenori sutikti esąs prastesnis, kai neįveikia protu, siekia įveikti bent jėga.
Ne, kalbėjo toliau Rachelė, nemanau, kad žydai protingesni dėka kažkokios prigimtinės savybės, juos tokiais padarė gyvenimo sąlygos, kitaip nebūtų išgyvenę. Jei dabar žydai bus išnaikinti, pasaulis liks brutalios jėgos ir kvailumo karalystė. Laikinai.
Jėga yra, proto nereikia kieno patarlė? Helena neatsakė. Gal nenugirdo, užsigalvojusi apie kažką savą.
Rachelė  kalbėjo toliau, tarsi sau, tarsi niekam:
Ką daryti? Siekti mokslo, išminties, o ne jėgos viešpatavimo. Netingėti, dirbti. Net šiandien neprarandu tikėjimo žmogumi. Mes, o ir ne vien mes, nes karas pražudo daugybę nekaltų žmonių, esam auka, sąlyga gėrio sugrįžimui. Tik manau, kad per didelė.
Vėl tylėjo. Helena ryžosi, paklausė kaip tai neišduoda, net išduodami? Tie tylintys medžiaižmonės?
Paprastai. Tylėjimo yra keletas prasmių. Sakoma išduoda tylėdamas, pritaria niekšybei tylėdamas, nepasipriešindamas. Būna, kad tyli pritardamas, bet nenorėdamas dalyvauti, susitepti rankas, tegu kažkas kitas padaro juodą darbą. Pasitaiko, kad žmonės tyli iš gudrumo, norėdami pralaukti, pažiūrėti, kuri svarstyklių lėkštelė nusvers ir tik tada prisidėti prie stipresniojo arba tylėjimu sudaro sąlygas sustiprėti, įsigalėti blogiui.
Bet būna ir visai priešingai, kai savo tylėjimu žmonės parodo, kad nėra nusikaltėlio pusėje, kad nepritaria, kad mąsto priešingai ir tiki, kad teisybė bus atstatyta, kaltieji nubausti, nors ne dabar, nes dar ne laikas. Tai yra suvokta negalimybė ir pasipriešinimo dabar beprasmybė, nes jėgos aiškiai nelygios ir atviras pasipriešinimas reikštų susinaikinimą, kartu būtų prarandama ir galimybė laimėti ateity. Tie tylintys žmonės yra per silpni pasipriešinti veiksmu, bet pakankamai stiprūs pasipriešinti tylėjimu, nenuėjimu su nusikaltėliais, pajėgūs  išlaukti savo valandos, neišduoti savo teisybės. Tie tylintys medžiaižmonės savo tylėjime kaupia žinojimą, visas neteisybes, skaumą, bet ir išsaugoja savo teisumo suvokimą, jie būtinai prabils arba perduos priedermę prabilti savo vaikams, bet tam turi ateiti laikas. Jų yra daug, žymiai daugiau, negu blogųjų, bet kol kas ne jų rankose jėgos arsenalas, todėl tyli.
Nueinantys su nusikaltėliais yra pati žemiausia, niekingiausia, silpniausia žmonių kategorija, kalbėjo Rachelė.   Naturalios atrankos būdu pati gamta juos sunaikina arba jie susinaikina patys, nes negali žmogus, koks jis bebūtų, ilgai išgyventi visuomenėje visuotinai pasmerktas tų, tylinčiųjų. Ant jų krinta ne vien sava kaltė, bet ir kaltė tų, kurių nusikaltimuose jie dalyvavo. Laikas jų kaltę tik didina. Būna, kad jų mirtys atrodo tarsi paprasti atsitiktinumai, bet tai netiesa, jie pasiekia ribą, kai nebepajėgia gyventi ir žūva. Arba nusižudo.
Ko aš tikiuosi? Dalyvauju lošime. Hele, jei sužinosi, kad man krito bloga korta, nepatikėk. Tiesa, būna geros arba blogos kortos individui, bet bendram kontekste jos visos turi prasmę. Ir nevadink manęs didvyre, nes tai pasirenkama laisva valia, o mano nuomonės niekas neklausia, bet aš bent suprantu kas vyksta. Aš taip aistringai noriu gyventi, būti, kad negaliu įsivaizduoti savo nebuvimo. Netikėk, kai tau sakys, kad manęs nebėra. Netikėk! Ir mokinkis išgirsti tylinčių medžiųžmonių mintis.
Tą naktį Rachelė liko nakvoti Helenos namuose. Rytą kėlėsi neskubėdama, keistai rami, atsisveikindama taip giedrai nusišypsojo ir pasakė:
Žinai, Hele, jei viso to nebūtų buvę, nebūčiau sužinojusi, koks nuostabus yra laisvės jausmas, savo pranašumo suvokimas. Baimės nebuvimas, nes kvaila bijoti menkystų. Štai, dar tik atiduosiu porą nedidelių skolų ir tapsiu visai laisva, ne taip ir svarbu, gyvenimui ar mirčiai pasirinks lemtis. Kris korta.

III.

Kai vokietis patraukė į Rusiją, jis per pirmąsias dienas  sutrypė Pabaltijo valstybes ir Tarybų sąjunga jų neapgynė. Miestelio žydams atpuolė reikalas ką nors spręsti bus jau, kaip bus.
Pirma sušaudė vyrus. Aktyviausi vokiečių parankiniai buvo tie penki vietiniai banditėliai, andai organizavę pirmąjį pogromą, dabar beveik nuolat girti, pikti, ginkluoti. Ypač jie tyčiojosi iš rabino:
Štai pamatysim dabar, rabine, ar tu beatsigausi. Jei taip nutiks, mes pereisim į tavo tikėjimą... griaudėjo juokas virš bendro kapo duobės.
Neatsigavo rabinas, jis jau buvo atlikęs paskutinę pareigą savo tautai išbuvęs su ja iki galo.
Kai surinko visas žydų moteris ir vaikus vienon vieton, Rachelės tarp jų nebuvo ir niekas nieko apie ją nežinojo.
Tai, kas vyko toliau, atrodė nesuvokiama, neįtikima, neįmanoma, bet įvyko. Netrukus apie buvusią nemažą miestelio žydų bendruomenę bepriminė nebent du dideli nauji kapai pušyno pakrašty ir vėjų plaikstomos tuščių parduotuvių afišos aikštėje. Naktį užėjusi liūtis nuplovė kūdikių kraują nuo liepų kamienų, per kelias dienas nugirgždėjo vežimai aplinkinių kaimų gyventojai išsivežiojo žydų turtą ir miestelyje stojo tyla. Tokia tyla! Atrodė neįmanoma, šventvagiška net mintis, kad tose tuščiuose namuose, kiemeliuose kada nors vėl galėtų suskambėti juokas, dainos, kad kada nors ta tyla galėtų būti pamiršta.
Helena, kaip ir daugelis moterų, vaikščiodavo tarsi sapnuodama, rūsti, tyli, neprakalbinama; jos nebesirūpino namų reikalais, vaikais, o šie, pajutę laisvę, landžiojo po žydų namus, su vyresniais paaugliais nueidavo ir į pušyną, bet namie savo žygiais nesigyrė. Mergaitės Vasilioko nesivedė per mažas, o ir motina tik jo vieno  nepaleisdavo iš akių. Sužinojęs apie mergaičių klajones, tėvas nieko nepasakė motinai, o ir jų nebarė, tik vieną dieną nusivedė aplinkiniais takais prie žydkapių,  pastovėjo visi trys tylėdami, o nueinanat tėvas kirveliu įkirto žymes aplinkinių medžių kamienuose ir pasakė, kad jos nepamirštų tos vietos, net kai laikas sulygins kapus, nes kai ateis diena, turės parodyti žmonėms, kurie paklaus.
Kodėl paklaus mūsų, juk žino visi? pasidomėjo jaunesnioji, aikštingesnio būdo.
Pamirš. Kas nors turi atsiminti.
Praėjus keliems mėnesiams po žudynių, gūdžią, juodą vėlyvo rudens naktį prie Helenos namų sustojo vežimaitis, kažkas atsargiai pabeldė į duris ir ji jas atidarė nė nepaklaususi kas, nes juk nemigos naktim ji to ir laukė, klausėsi, vylėsi išgirsti sustojant veimaitį, pažįstamus žingsnius tamsoje, tylų beldimą į duris. Tai buvo Rachelė. Ji labai skubėjo, atsisakė pasiūlyto prieglobsčio negalima rizikuoti vaikų likimais ištiesė Helenai ryšulėlį su auksinukais, paaiškino, kad tai jos sutaupyti ir kitų žydų jai saugoti patikėti pinigai, o dabar jų savininkų nebėra, todėl ji tvarkosi savo nuožiūra. Pasakė apie savo pažadą dėdei išleisti į mokslą bent vieną vaiką, nebūtinai žydą, tai ir vykdanti jo valią, o dabar Helenai teks spręsti, savus ar svetimus vaikus paremti. Išvažiuojanti į Rygą, mieste lengviau prašapti.
Šviesos nedegė.
Helena tylėdama stūmė nuo savęs Rachelės ranką su pinigais, bet ši ryžtingai padėjo maišelį ant virtuvinio stalo ir neatsisveikinusi išėjo. Helena buvo besivejanti, bet, vyras, nuo pat pradžios klausęsis pašnekesio, tvirtai uždėjo ranką jai ant peties ir neišleido. Durys liko atviros, už jų akloj tamsoj grūmėsi dvi priešybės gūdi tyla ir keliantis siaubą, išduodantis arklioko pasagų kaukšėjimas į gatvės grindinį. Kai liko vien tyla, vyras dar kurį laiką pasiklausė, ar koks naujas garsas nesudrums nakties, tada paguldė Helę lovon, tvirtai suėmęs palaikė už rankų, kol ši prisnūdo, o tada išnešė pinigus paslėpti.
Netrukus Helena gavo žinelę, kad Rygą Rachelė pasiekė sėkmingai, bet po pusmečio atklydo pavėlavęs gandas, kad keičiant slaptavietę, ji buvo pastebėta vokiečių ir sušaudyta. Helena niekada tuo nepatikėjo, ji vis laukdavo naktimis, bene iš toli iš toli, iš visai kito, buvusio gyvenimo atkaukšės arklioko pasagos į gatvės grindinį ir kažkas tyliai pasibels į duris.
Miestely nusistovėjo gyvenimas be žydų, vieną kitą jų namą užėmė atvykėliai iš kitur, nes iš vietinių tik trys iš tų, banditėlių, dalyvavusių žudynėse, tesusigundė pasisavinti žydų namus kaip teisėtą grobį; sumenko turgūs, bebuvo viena, tik būtiniausiomis prekėmis prekiaujanti krautuvė.
Helena užsidarė namuose, beveik nebeišeidavo į miestelį, visus reikalus tvarkė  vyras, mergaitės. Nėjo ir tada, kai nebeliko vokiečių, o paklausta kodėl, atsakydavo: Bijau tylos...
Grįžtant frontui, sudegė beveik visi žydų namai gal, kad būdami tušti, labiau traukė ugnį, gal, kad niekas nepuolė gesinti. Laikui bėgant jų pamatai apžėlė velėna tik bekyšojo pavieniai akmenys, bet gyvenimas nesustojo. Nors miestely gyventojų daugėjo, niekas nenorėjo statytis namų ant tų pamatų, taip ir žiojėjo tušti tarpai gatvėse pačiam miestelio centre. Tada valdžia pamėgino pralaužti ledus pastatė apylinkės tarybos pastatą, bet niekas tuo pavyzdžiu nepasekė, tik gretimų namų gyventojai raišiodavo tuose plotuose ožkas ir vasaros pavakariais jos ilgesingai bliaudavo, geidaudamos pamelžiamos:
Meee me meeeeee, o iš savo kiemo joms atliepdavo žila, ne tiek sena, kiek giliai raukšlių išvagotu veidu moteris, Helena:
Moišeee Icik Leizerkeeeee...
Susilygino su žeme, apkrito skujomis ir žydų kapai pušyno pakrašty. Vietiniai gyventojai vengė čia lankytis, o girininkijos nerašytu susitarimu nevykdė miško kirtimo darbų. Stovėjo kvepėdamos sakais gražuolės ištekinės pušys, medžiaižmonės, tylėdamos jaukiais vasaros pavakariais, grėsmingai šniokšdamos audrotom naktim, tik, atrodė, niekas nesiklausė ir nė nemėgino suprasti nei jų kalbos, nei tylėjimo prasmės. Tarsi pamiršo. Bet ne visi pamiršo. Helenos mergaitės neaplenkdavo kapaviečių eidamos ar grįždamos grybavusios, o tai ir šiaip nueidavo, pastovėdavo, tarsi taip pat virtusios medžiais, tylėdamos. Seniai užgijo įrantai pušų kamienuose, tėvo padaryti kirvuku, bet mergaitės matė juos, liesdamos pirštų galiukais, apsikabinusios nebeapglėbiamus medžius. Ėjo metai, bet niekas jų nieko neklausė, nebuvo kam pasakyti.
Helena labai ilgėjosi Rachelės, vienintelės tokios draugės, kurios būtų galėjusi paklausti: Kodėl ir toliau tebetyli medžiaižmonės, kai nebėra Hitlerio, kai blogis sunaikintas Berlyne, iš pačių šaknų?
Ir pati sau atsakydavo, kad tai tik vienas blogio pavidalas, kad kitas, nėmaž ne geresnis, tebedvelkia stingdančiu baimės šalčiu iš Sibiro gulagų. Kiek dar tų pavidalų bus? Jei medžiaižmonės tylės?
Vaikai mokėsi, ypač gabus mokslams pasirodė esąs Vasiliokas. Kai atėjo metas jam važiuoti į miestą studijuoti, tėvas papasakojo apie Rachelę ir pasiūlė pinigų, bet sūnus atsisakė. Mergaitės toliau nesimokė. Vyresnėlė svajojo apie didelę šeimą, bet likimas jai nedavė vaikų. Jaunesnioji, paklausta kodėl nekuria šeimos, nejau nemylinti vaikų, paglostydavo pilvelį ir atsakydavo:
Mano vaikai gyvena ir mirs su manim. Gyvenimas yra neteisingas ir per žiaurus, kad jam pasmerkčiau savo vaikus.
Ji niekaip negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, kad nekaltos aukos guli bevardžiuose kapuose ir niekam pasauly tai nerūpi, niekas jų nepasigenda, o žudikai  gyvena, geria neišpagiriodami, plyšauja girtų dainas miestelio aikštėje, muša žmonas ir savo vaikus, nieko nebijo ir niekas jų nebaudžia.
Ne visai taip buvo. Kažkas, vieni sakė, kad tai likimas, kiti, kad tai Dievo pirštas, vis atsimindavo tuos žudynėse dalyvavusius banditėlius ir aplankydavo nelaimėmis, jei ne juos pačius, tai jų vaikus ir Helena, atsigirdusi apie eilinį naują nelaimingą atsitikimą, tik ramiai pasakydavo:
Pasieks, tikrai pasieks teisingumo ranka kiekvieną, jei jų kas nenužudys, tai nusižudys patys, o vaikai bus nubausti iki trečiosios kartos. Ir tikrai, po vieną, po vieną skynė juos mirtis, tarsi atsitiktinai, bet nė vienas nemirė sava mirtim, savoj lovoj, apsuptas mylinčios šeimos, nei vienas taip ir nepamatė laimingų savo vaikų. Beliko vienas iš jų, vienišas kaip vilkas, praradęs, vis taip, tarsi atsitiktinai, žmoną ir abu vaikus.
Tą dieną jis gėrė iki žemės graibymo, paskui atsirišo nuo stulpo kažkieno arklius, tarsi specialiai lemties ten pastatytus, stačias ratuose sušniojo jiems botagu, o šie, tarsi to tik ir laukę, užsinešė per aikštę ir ištrenkė vadeliuotoją ant grindinio aukštielninką po anomis liepomis, tomis pačiomis, į kurias žydų kūdikių galveles...
Nuo tada Helena, jau sulaukusi garbaus amžiaus, tarsi prašvito, nebevengė nueiti į miestelį, mielai bendravo su žmonėmis, pasakodavo ant tų velėnomis apžėlusių pamatų stovėjusių namų gyventojų gyvenimus, visus juos, nuo mažo ligi seno, vadindama vardais. Tik norinčių klausytis vis mažėjo...
Po daugelio metų Vasiliokas paprašė tėvo pinigų norįs pagelbėti baigti mokslus labai gabiam vaikui, bet tėvas nieko neatsakė, buvo panašu, kad pats neatsiminė, kur paslėpęs. Po tėvo laidotuvių jaunesnioji iš seserų pinigus surado, mėgino paduoti Helenai ar bent paprašyti patarimo ką su jais daryti, bet ši tik nusipurtė su pasišlykštėjimu ir liepė išnešti, kad jos akys nematytų.
Gerai, pasakė sena jaunesnioji sesuo dar senesnei vyresniajai tegu ir tie pinigai miršta drauge su mano vaikais. Pasirūpinsiu, kad jų niekas daugiau nerastų, nes esu tikra, kad už pinigus negalima nupirkti išminties, kad jie darosi didžiausia šių laikų grėsmė.
Kai dar kartą vertėsi tvarka pasaulyje, pagaliau miestelyje pasirodė žmonės, atvykę ieškoti žydų kapų. Jie klausinėjo senų žmonių, rodė nuotraukas, bet bepavyko atpažinti tik keletą senųjų žydų namų miestelio aikštės pašaliais. Nebebuvo ir tuščių tarpų gatvėse su dar taip, rodos, neseniai iš velėnų kyšojusiais pamatų akmenimis kur, jei ir būtų dar tebesiganiusios kaimynų ožkos, niekas nebebūtų atsišaukęs:
Moišeee Icik Leizerkeeeee...
O pušyno pradžioj, matyt, ne iš karto pavyko surasti kapavietes, kasinėta keliose vietose. Ieškotojai atvyko per vėlai, nebebuvo kieno paklausti tų mergaičių, kurios dar matydavo įrantus pušų kamienuose pirštų galiukais.  Neliko ir pačių senųjų pušų apsukrūs naujų laikų verteivos be jokių sentimentų iškirto brandų mišką ir vietos tapo neatpažįstamos. Nebebuvo Helenos, iki gilios senatvės nepamiršusios visų miestelio žydų vardų. Ir tėvo, saugojusio Rachelės pinigus. Vasiliokas daug žinojo, bet niekam nesisakydavo, kad žino. Anuomet jis buvo mažiausias, kalbėdamiesi niekas į jį  nekreipdavo dėmesio, o jis matė, girdėjo ir daug suprato. Nugyveno ilgą amžių, bet kažkaip tyliai, vis dar klausydamasis, stebėdamas, jei ko nesuprasdavo, pasidomėdamas knygose, tarsi nešdamas kokią sunkią naštą, gana dažnai ją pasilengvindamas degtinėle, ne po daug. Turėjo gražų balsą, bet ir prašomas užstalėj niekada nedainuodavo, tik subambėdavo būdynėj nedera dainuoti. Iš jo juokdavosi, bet nepiktai geras žmogus buvo. Ir jo nebėra.
Kai tie nedaugelis išgyvenusių žydų ar jų palikuonys dabar prabyla apie holokausto žiaurumus, savo tautos negandas, nedaug pasigirsta atsiliepiančių balsų ir jie ne sykį būna tokie, kad priverčia suklusti ir vėl susimąstyti tarsi suirzę, kad dar ir dar kartą  grįžtama prie to paties (Ir kiek gi galima? Nejau nenusibodo? Buvo, kas buvo, tik kam kalbėti?). Nejau manome, kad žydams patinka, malonu apie tai kalbėti? Ne, jie tyli, kol gali, bet jiems nenumaldomai skauda ir prabyla jie tik kai nebeištveria. Prabyla šauksmu, kuriame, nenuostabu, kartais pasigirsta nuoskauda. Ne garbės jie pasigenda, o supratimo; vardan mūsų visų.
Prie Rachelės suminėtų tylinčių medžiųžmonių kategorijų dabar reikia pridurti dar vieną, apie kurios egzistavimą ji dar negalėjo žinoti tai žmonės, iš kuklumo nutylintys, kaip rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo žydus.
Apie ką tylės ateinančių šimtmečių medžiaižmonės ir kokia bus jų tylėjimo motyvacija? Kas juos išgirs, kas supras? Už tą supratimą jau iš anksto nekaltųjų krauju užmokėta ne vien žydų! daugelio tautų. Jei nesupras, jų auka taps beprasmė.

0


» Mano namai » APSAKYMAI » Na taip, apsakymai...