Mano namai

, ! .


» Mano namai » ESĖ » Esė arba mokykloje pas M. Montenį


Esė arba mokykloje pas M. Montenį

1 22 22

1

;)  :writing:  :yep: .

0

2

TAKAI

Jau užžėlė takai Lietuvoj, basų kojų kietai suplūkti. Tie, kur vedė iš kiemo į kiemą, iš kaimo į kaimą, skersai išilgai Lietuvos, iš Skuodo į Vilnių, į mokslą, į šviesą ar pas kaimyną   pasiskolinti druskos, pažiūrėti, pasigrožėti nauju audimo raštu, pasikeisti gėlių daigais, į krikštynas, budynėn,  aplankyt giminių. Tais takais bėginėjo vaikai, basi išleisk, mama, mus pas Petriuką, Laimutę ar Mykolą, mes eisim į  mišką uogauti, prie upės, nuskrisim kaip paukščiai išskleidę rankas nuo atšlaitės... Mes gaudysim žuvį, braidysim basi ir basi parklegėsim namo.
Ėjo žmonės basi tais takais šventą dieną bažnyčion, o batai per petį. Ėjo žmonės takais per laukus kur tiesiau, kur arčiau, kur mieliau, parugėm, pamiškėm, pabaliais, per ganyklas, per tvoras   lipynėm. Buvo žemė sava ir gyva, kol takus basos kojos mynė. Ir turėjo ta žemė vardus medžių guotas, kalvelė ir pieva, raisto kampas, giria ir upelis pro kaimą tekėjęs. Tie vardai buvo skambūs, tikri, tais takais čia atbridę ir likę, pritikę, kaip gyvoji istorija, josios vingiai, kaip bočių darbai, jų likimai, keisti nutikimai, užkeikimai, juodas vargas, vien akmeniu dygęs, kaip saulėtekių varsos, kaip laukas rugių, kai tik dygsta, dar tik kruta grumstelis kai kalasi daigas.
Ir smūtkeliai tom patakėm, ėję ėję ir žemėn įaugę, atsistoję tvirtai ir ilgam, ne vienai, kelioms kartoms ant kalvelės, progumoj ar prie kryžkelės, kaimo ribos. Tokie pat, lyg į gimtąją žemę įaugę, basakojai, tvirti čia artojai stovėjo ar suklupę rymojo prie tų kryžių, smūtkelių, koplytstulpių, koplytėlių prie medžio kamieno ėję, bridę iš vargo į vargą, nepaklydę šios žemės takuos, čia sustoję - paklausyti, kaip prateka laikas, pamąstyti, gal dar neišeiti, gal dar nevėlu grįžt namo.
Kaišė moterys kryžius gėlėm, ramunėlėm, bijūnais, vosilkom ir svajojo gegužio dermėj apie meilę, apie laimę gal savo, vaikų, gimto kaimo, visos Lietuvos.
Tais takais jos ir mus palydėjo, iki Jurgio, kur slibiną smeigė, lig Mergelės Marijos ar Pranciškaus ir parimo skaudžiu laukimu basakojės lietuviško kaimo stovylos.
Jau užžėlė takai nebevaikšto gyvenimas basas, net vaikai nebelaksto basi.
Jau užžėlė takai. Jau smūtkelių nėra ir negali jie grįžti kaip ateiti tiems Jurgiams, Mergelėms, Onoms kai takų nebėra?
Jei sugrįžtų kas prie jų besustotų, berymotų, palydėtų, sutiktų - jei namų nebėra?
Jei išbristų į pakeles kas suspėtų juos suregėti, kada lekia pasaulis lyg išprotėjęs, vis pro šalį, pro šalį. Kur dabar besustoti lietuviui, paklausyti, kaip prateka laikas, pamąstyti o gal neišeiti, o gal geriau grįžti? Iki kur lydės motinos savo vaikus ir rymos amžinam laukime? Ką mergaitės vosilkom kaišys, kai svajos apie meilę, apie laimę? O vardus? Kas vardus beatmins, kur lietuvio būtis įrašyta pievos, girios, upelio, medžių guoto ar kaimo, kurio nebėra? Kas tą žemę mylės?
Pasakykit, prašau, jei kas žinot, kodėl jie užžėlė takai? Ar kaimas parėjo ir niekur nebeina jam gera namie? Ar kaimynui nebereikia kaimyno? Ar ėjo išėjo kaimas, klydo išklydo laimužės ieškotų ir nebesugrįžta, užtrukęs svetur per ilgai, kol neliko kas laukia?

0

3

VIRTUALI REALYBĖ?

Skaitau Jean Baudrillard Tūkstantmečio šešėlyje" Metuose" (Nr.11, 2008). Mano protas ant beprotybės ribos. Manau, ne mano vienos. Tai siejasi su dabarties procesais - pas mus ir pasaulyje ir su minties užvaldoma virtualybe, suvokimu, kad pražiopsojom realybės pabaigą ir su siaubu konstatuojame esą virtualybėje, kur išnyko laikas, erdvė, istorija, ekonomika. Pridurčiau ir mes kaipo žmonės, nes mūsų daugiau mažiau buvęs įvaldytas santykis su realybe neteko pagrindo. O santykis su virtualybe? Niekas nežino, ji nebeegzistuoja atsietai nuo žmogaus, ji įtraukė ir patį žmogų ir dabar jis taip pat anapus laiko, erdvės, istorijos, ekonomikos.
Ir vėl absurdas jei pripažįstu virtualybės egzistavimą, turiu pripažinti jos realumą, nes tai, kas egzistuoja, yra realu. Virtuali realybė? Akligatvis? Kita realybės pakopa, kurią žmonijai teks pažinti? Kaip tai vyks? Kaip ir iki šiolei ratais per kelmus? Staigiai nutrūkstančiom, punktyrinėm sinusoidėm, kai kiekvienas toks nutrūkimas gali reikšti susinaikinimą?
Puikus pavyzdys pasaulinė ekonominė krizė. Kas tai? Virtualūs ar realūs bankininkų, biržų maklerių žaidimai, virtualios ekonomikos, prekybos atitrūkimas nuo realiosios - pavojingas fronto nutolimas nuo užnugario tiekimo? Tokie klausimai galėjo kilti na dar prieš keletą metų, o šiandien jau visais lygiais klausiame ar ji yra, ar iš viso egzistuoja pasaulinė ekonominė krizė? Jei egzistuoja, tai kur laiko ir erdvės požiūriu? Ji tik dabar kyla, manifestuoja ar yra jau įvykęs faktas? Kur jos vieta žemėje JAV, Londono biržoj, Kinijoj ar apsnigtuose Lietuvos soduose, kur liko nenuskinti obuoliai, nes jų niekas neperka, nors pasauly badu miršta vaikai? Ar iš viso realybė beegzistuoja, ar vyksta tik virtualūs procesai? Krizę valdo ne ekonominiai, o komunikaciniai procesai piniginė injekcija JAV bankams po kelių minučių koreguoja akcijų kainas Tailande ir Europoj, bet juk reali ekonomika nepasikeitė, jos lygį keičia nebe darbas, gamyba, o spekuliaciniai sandoriai. Kokia darbo prasmė dabartinėj ekonomikoj?
Visame tame chaose iškyla šiuolaikinio antžmogio figūra, pažinusio, įvaldžiusio informaciją, komunikacijas, atsikračiusio moralinių skrupulų, nesirūpinančio savo veiklos bendražmogiškąja prasme ir pasekmėmis, iš viso neigiančio žmogų, suvokiančio jį ne realybėje, gyvą, esantį, o tik kaip virtualių procesų statistinį vienetą, negalintį jausti, kentėti, mirti, bevertį bet kuria kita prasme, išskyrus tą, kuri jam skirta būti ir veikti tam tikrame virtualiame žaidime. Virtualus vyksmas užvaldė žmogų.
Cituoju Jean Baudrillardą: Prisidengdami vis pažangesne technologija, mes iš esmės atkakliai ir be paliovos griauname pasaulį, naikiname istoriją, jau nepajėgią produkuoti savo pabaigos, su kuria ji galėtų susinaikinti. Taigi viskas gali tęstis iki begalybės. Mes nebegalime sustabdyti proceso. Nuo šiol jis plėtojasi be mūsų, tam tikra prasme anapus realybės, vykstant nesibaigiamam teoriniam samprotavimui, spartėjant eksponentiniam augimui. Taigi jis vystosi be tikrų įvykių, be realių incidentų. Tai tiesiog begalinis perdirbimas. Vadinasi, tai ne jokia istorijos pabaiga", o priešingai - neįmanomybė ją baigti". Ir t.t.
O štai aš manau, kad tai slaptos, gal net pilnai paties žmogaus nesuvoktos, išsigimusios svajonės realizacija. Mintis susišaukia su Arvydo Šliogerio nomadų visuomenės fatalizavimu. Nomadams nepriimtinas visuotinis susinaikinimas, siekiama įvykdyti selekcinį sunaikinimą. Fašizmas negalėjo susitaikyti su intelektiniu ir ekonominiu žydų pranašumu ėmėsi naikinimo. Dabar vartotojiškos visuomenės viršūnėlės negali susitaikyti su didelės visuomenės dalies tokiais pat vartotojiškais siekiais. Garsiai neįvardijama, bet patyliukais daroma viskas, kad būtų kuo ryškesnė diferencijacija tarp prabangos ir skurdo, tarp aukščiausio žinojimo ir beraštingumo, kad būtų nubrėžta ryški riba tarp turčių ir ubagų visom prasmėm. Jau TSRS buvo numeriais įslaptintos gamyklos, gaminančios detales karo, kosmonautikos įrenginiams, kurių visumą težinojo labai ribotas skaičius žmonių. Toks pasidalinimas vykdomas ir dabar viršūnėlėm visi mokslo pasiekimai, visa informacija, o darbininkams užteks žinoti savo atliekamą funkciją ir kompiuterinis raštingumas jiems reikalingas tik tiek, kad sugebėtų ją atlikti. Nuo selekcinio fizinio nereikalingų žmonių sunaikinimo kol kas sulaiko tik baimė nukentėti patiems ir suvokimas, kad kažkas turi dirbti. Bet kuo daugiau bedarbių, tuo pigesnis darbas, didesnis pelnas.
Koks banalus dabartinės ekonominės krizės virtualumo liudijimas pasaulis niekaip nesusitaria, yra ta krizė ar jos nėra realybėje. Nesutaria valstybės, skamba prieštaringiausi tvirtinimai, nesutaria jų vadovai, partijos, politologai. Ne išimtis ir Lietuva. Štai Kirkilas ramiai šneka, kad krizės nėra, ar bent jau ji ne tokia, kokia vaizduojama, o Kubilius artimiausiom dienom sieks seimo nutartim įteisinti krizės buvimą (!?) ir antikrizinio plano būtinybę.
Net prie kapų, laukiant atlydint mirusį, vienas žmogus iki užkimimo įrodinėjo nėra krizės, ji kuriama dirbtinai, nes kai kam jos reikia.
Aš manau panašiai - nužmogėję nomadai jau dabar, dar nesant tikrų ekonominių prielaidų, iš krizės kraunasi kapitalą. Ir visai ne virtualų.
Tas pats žmogus agitavo pasižiūrėkit internetu platinamą filmą Dūch vremeni", suprasit, kaip imperializmas vykdo pasaulinę neraštingumo programą. Kaip prancūzų revoliucijos metu buvo populiarus šūkis Duonos ir reginių" liaudžiai, kad ją būtų galima valdyti, taip dabar kompiuterį kiekvienam, kad mokėtų vykdyti siaurą darbo programą, o protas būtų užimtas žaidimais, popsu, kriminalais, pornografija - kompiuterizuoti beraščiai.
Tai ar yra ta krizė ? Jei taip, tai kur ji realybėj, virtualybėj? Ir kur mes patys?
2010. 04. 18. Mūsų seimui pasiūlyta priimti įstatymą, panaikinantį aštuonių valandų darbo dieną ir leidžiantį darbdaviui vienašališkai, iš anksto neįspėjus atleisti iš darbo darbininkus. Laisvosios rinkos institutas pritaria. Grįžtam į laikotarpį iki Markso, o pasaulis, Vakarų pasaulis, iš naujo spausdina jo "Kapitalą".

0

4

AMATAS IR KŪRYBA

Skulptorius Vytautas Kašuba: Jei nemoki abėcėlės, tai ir žodžio nemokėsi", Gera audėja ir ant tvoros gerai audžia", Be amato nėra ir nebus meno, lieka tik geri sumanymai", Kita vertus, jei neturi originalios temos ar idėjos, tai ir amatas negelbsti"
Štai tas paskutinis sakinys sustato viską į vietas, tada ir pirmieji nežeidžia, kaip žeidžia Donaldo Kajoko amato mokėjimo sureikšminimas.
Manau, kad idėja, mintis yra visa persmelkianti, svarbiausia kūryboje ir kūrėjas natūraliai atranda formą, išraiškos priemones, būdą minčiai išreikšti; kūrinys, jei tai meno kūrinys, turi įprasminti mintį, jausmą, o ne amato mokėjimą. Menininkas kažkaip savaime, instinktyviai atranda savitas, nepakeičiamas išraiškos formas, to niekaip neišmokysi kaip amato. Be to menas apskritai nebūtų atsiradęs kaipo toks, nebūtų tobulėjimo naujas suvokimas ir jo išraiškos priemonės gimsta laužant amato taisykles, kurios visada yra drausminantis, stabdantis veiksnys.
O Keffe žodžiai: Natūraliausia žmogui dainuoti; aš dainuoti negaliu, todėl tapau"
Vienam atrodo taip, kitam kitaip. Man saviraiškoje pirminis yra žodis. Meno formos persilieja viena į kitą, būna, kad muziką suvokiu vaizdais, spalvomis, išgyventomis nuotaikomis, o žodžiais išsakytą mintį linijomis, ypač sakinio intonaciją. Bet pirminis visada lieka žodis, jame telpa viskas, jį galima suvokti visomis juslėmis ir protu. Žodis išreiškia tiksliausiai. Jis gali būti tik toks tame sakiny, o kitame gali įgauti visai kitą spalvą.
Kaip ir spalvų suvokimas. Raudona gali būti rožė, bet ir kraujas. Vaikas gali raudonai nuspalvinti žuvį jei ją suvokia kaip grėsmę ar jam raudona spalva tiesiog graži.
Kažkada, kai mano vaikystėj mediniai spalvoti pieštukai buvo deficitas, gavau dovanų šešių spalvų dėžutę ir labai jas branginau. Pirmiausiai supiešiau" geltoną ir raudoną spalvas mūsų tamsiam, pilkam gyvenime labai trūko ryškių spalvų, ilgi buvo rudenys, ilgi vakarai be elektros, pilki, tamsių spalvų rūbai. Kai kaimynų mergaitė grįžo iš Kauno po pirmų studijų metų vilkėdama ryškiai raudoną lietpaltį, Šilalės gatvėse žmonės sustodavo ir žiūrėdavo kaip į stebuklą, o davatkos apgailėjo tokia puiki mergaitė, tokių dorų tėvų vaikas, o tapo prostitute.
Ne, ji netapo prostitute, ji tik išdrįso ryškia spalva išreikšti karo, pirmaisiais pokario metais ilgai slopintą gyvenimo džiaugsmą.
Atgavus nepriklausomybę, kai plūstelėjo dėvėti rūbai iš viso pasaulio, Lietuva taip pat tarsi pražydo egzotiškom spalvom kaip gėlės švietė daržus ravinčios moterys laukų žalumoj, bulviakasiai prarado savo rudeniškus pastelinius tonus, labai greit liovėsi stebinusios asimetrinės linijos, skirtingų spalvų rankovės ar kelnių klešnės. Tai atspindėjo to meto euforines nuotaikas, o štai dabar kaimas vėl grįžta prie ramesnių spalvų, pilkėja, tik vaikus ir toliau teberengia kaip gėles.
Sykį per TV mačiau rankų darbo megztų, nertų rūbų demonstravimą suknutė šventei viena rankove, o gražu. Amatas diktuotų, kad rankovės būtų dvi.
Taip buityje ieškoma naujos minties, nuotaikų išraiškos formų ir į tai einama laužant amato reikalavimus. Ką bekalbėti apie meną.
Taip, sutinku, kad smuikininku netapsi, neišmokęs teisingai laikyti smičių ar neiškalsi skulptūros, neįvaldęs manipuliavimo kalteliu, tik apsidaužysi pirštus. O gal amatas ir kūrybos proceso technologija yra skirtingi dalykai? Gal būtent ji yra abėcėlė?
Stebina Donaldo požiūris į rašančiuosius neprofesionalus vos ne kaip į nusikaltėlius. Kodėl? Šito saviraiškos būdo žodžio visi pradedam mokytis nuo pirmos gyvenimo dienos, esam mokomi mokyklose ir girdim, mokomės visą gyvenimą, bet teisę parašyti eilėraštį, pasirodo, turi tik pateptieji. Nejau todėl, kad jie geriausiai įvaldę amatą?
Prieš pat Naujuosius metus, kalbėdamas laidoje Po lyros ženklu", Donaldas labai gražiai apibūdino lietuvių kalbą, kaip mažiausiai nutolusią nuo savo pirmapradės sanskrito kalbos ir palygino ją su Stradivarijaus smuiku, kuriuo šedevrus sugroti gali tik virtuozai.
Ne kalbos stradivarijai sukūrė ir kuria pačią kalbą, o visa tauta, paprasti žmonės, ji visiems tarnavo ir tarnauja ir amatui, ir kūrybai ir teisės ja naudotis yra visų vienodos. Kas, pagal Donaldą, turėtų nuspręsti, kuris žmogus yra pakankamai talentingas žodinei kūrybai, o kuris teturi teisę naudotis kalba tik tam, kad pasiklaustų kelio iki artimiausios parduotuvės? Nejau tauta, sugebėjusi kalbą sukurti ir išsaugoti, yra nepajėgi ja naudotis ir suprasti? Ar ne todėl poezija vis mažiau skaitoma, kad poetai atitolo nuo tautos, jos negerbia?
Cituoju Vytauto Kašubos žmonos Aleksandros nuomonę: Taisyklių nežinojimas yra savotiška palaima, nes to, ko nežinai, nereikia ir laužyti, gali laisvai leistis į kūrybinius nuotykius, išbandyti naujas sritis."
Cha! Kur čia amato mokėjimas? Amatas yra serijinė gamyba, o menas vienetinė ir jokiu būdu nėra klonavimas. Atlikimo technologijos taip, reikia mokytis, bet ji nėra amatas, ypač žodinėj kūryboj.

0

5

DĖKOJU, LEMTIE

Dėkoju, lemtie, kad pašaukei mane moterimi. Kad pašaukei manimi. Kad davei daugiau, negu drįsau tikėtis, negu numaniau esant. Dėkoju, lemtie,
kad nepaskubėjai ir nepavėlavai, kad viskas atėjo laiku. Davei ne daugiau, negu galėjau pakelti ir ne per mažai; kad nenuskriaudei dalindama pažinimą ir pamokei tylėti, vertinti, branginti ir mylėti. Neteisti atleisti. Sėti, globoti daigą ir rinkti derlių. Būti stipresnei už vyrą ir pyktį. Davei eiklias kojas ir pamokei išeinant į kelią išsipjauti kadaginę lazdą, kad atsiginčiau nuo šuns ir pikto žmogaus, bet taip ir neprireikė ta lazda pasinaudoti gerumas pasirodė esąs stipresnis už lazdą. Ir žodis.
Dėkoju, lemtie, už vaikystę akistatoj su gyvenimu, laisvą ir nevaržomą. Vis paimdavo mama, nuo darbų pavargus, mano kairę rankelę, suremdavom su josios dešine kokia dar mažytė, vai kada, dukrele, užaugsi, užsidirbsi sau duoną? Kol sykį pamatėm vienodos. Nuo tada ir darbas, ir vargas pusiau, kol visi darbai liko man vienai.
Moters lemtis išsipildymas. Atradimas savęs. Dėkui, kad nebuvau gražuolė, verčianti vyrus kvailiais, kad buvau O Lana*, privertusi vyrą prieš mane atsiklaupti. Už aistrą dėkoju. Už meilę. Už žmogų, meilės vertą.
Dėkui tau už akis, kurios mato dangų, žemę ir giliai po žeme. Ir žmogaus sielos gelmes. Ačiū už ausis, kurios girdi vyturio giesmę, vaiko juoką, tylią aimaną ir ašaras kito balse.
Už rankas dėkoju, darbininkes rankas, moters rankas, kurios viską mokėjo, kurios viską galėjo pažino darbo palaimą, ir prisilietimo švelnumą.
             Kada jos gražiausios moters rankos?
Ar tada, kai mergytė dar lopšy tiesia jas, lyg norėtų nusiskinti motinos šypseną, tarsi gėlę, kad metui atėjus apdovanotų ja savo vaikus? Kai taip norisi jas išbučiuoti, atskirai kiekvieną pirščiuką, delniukus?
Ar paaugliškos, kyšančios iš per trumpų išaugtinių rankovių?
Švelnios, išpuoselėtos jaunos moters rankos?
Ar pavargusios, savo darbus jau nudirbusios, besiilsinčios?

             Gražiausios moters rankos yra tada, kai ilgisi dar vieno kūdikio.
Laimingas, kas tai suprato.
Dėkoju, lemtie, kad pašaukei mane moterimi. Kad pašaukei manimi.

* O Lana - kiniečio autoriaus, kurio vardo neatsimenu, knygos Didžioji Ma herojė, iš pirmo žvilgsnio, paprastai apsirengusi, negraži, nepastebima, bet apstulbinusi grožiu savo vyrą, kai pamatė ją nuogą.

0

6

DAUGIAU NESAKYSIU

Keistos mintys kartais ateina į galvą vienišam žmogui. Šį sykį susimąsčiau būtent apie ją, vienatvę.
Viskas prasidėjo nuo to, kad sykį aptikau knygoje posakį, kad tik tinginiai nuolat skundžiasi laiko stoka, o darbštus viską suspėja padaryti ir dar jam lieka laisvo laiko.
O, siaube!
Aš taip pat dažną sykį kaltę už nepadarytus darbus, betvarkę namuose, neįgyvendintas svajones suversdavau laiko neturėjimui.
Giliai susimąsčiau ir priėjau prie išvados šventa teisybė.
Didelės įtakos mano gyvenimo būdui tas atradimas nepadarė, tingėti nesilioviau, bet nuo tada niekada nebesiguodžiau laiko stoka ims dar ir nugirs kas nors, taip pat žinantis, kad tik tinginiai... Kokia gėda!
Kokį tai turi ryšį su vienatve? Tiesioginį, analogijos principu.
Taigi, kas per daiktas ta vienatvė?
Kaip pažiūrėsi talpus žodis. Vienatvė vienatvei nelygi. Tamsioji, daugiausiai rūpesčių kelianti vienatvė slegianti, varanti į neviltį ar net į pačią depresiją, o tada jau... Užmušanti gyvenimo džiaugsmą, paneigianti prasmę, įkalinanti ir t.t.
Nors imk ir pradėk rypuoti tai nelaimė ir kodėl ji krito būtent ant mano vargšės galvos? Už ką? Kas dėl to kaltas? Visi kalti! Pirštais, aišku, nerodysim, bet, prisipažįstu, kad ne sykį pagalvodavau kalti vaikai, vyras, kaimynai, seniūnija, partijos ir vyriausybė, klimato atšilimas, o gal net pati Prezidentė. Ir imdavau verkšlenti niekas manim nesirūpina, niekam aš nereikalinga, niekam nesvarbu, gyvenu ar jau numiriau...
Kaip saldu būdavo sulaukus užuojautos.
Stop! Juk yra ir kitokia vienatvė šviesi, raminanti, gydanti, guodžianti, mąstanti, atrandanti, sutaikanti ir t.t. Tokia vienatve niekas nesiskundžia, ji pasirenkama laisva valia atsiskyrėliai išeidavo (ir išeina) į dykumas, apsigyvendavo olose ar sugebėdavo jaustis vieniši minioje, kur Žmogaus tenka vidury baltos dienos ieškoti užsidegus žibintą.
Nuodugniai ištyrinėjau tą, tamsiąją, vienatvę.
Kas man ją primetė? Na, lyg ir niekas nemetė. Kiek atsimenu, jos atsiradimas sutapo su išėjimu į pensiją, kai lioviausi rūpinusis kitais ir kiti liovėsi rūpinęsi manimi. Lioviausi net galvoti apie kitus, vis apie save ir apie save ir ėmė atrodyti, kad visi privalo galvoti tik apie mane, vien apie mane. O jie, niekšeliai, gyveno sau savo gyvenimus ir vis mažiau bepasigesdavo mano rūškano veido.
Taip, ko gero, būčiau ir nugarmėjusi į depresijos liūną, jei nebūčiau pamėginusi įvardinti to kažko, kas apsigyveno many ir sąlygoja vienatvę gi tai besąs egoizmas. Net matematinę formulę išvedžiau vienatvės juodumas tiesiog proporcingas egoizmo kiekiui asmenybėje.
Ot tai tau !
Puoliau gydytis. Apsidairiusi pamačiau, kiek daug aplink mane nelaimingų, vienišų, ligotų, kenčiančių, skurdo, vargo, rūpesčių, kūrybinių kančių kamuojamų žmonių, laukiančių mano pagalbos ar bent gero žodžio, supratimo ir vėl išėjau į žmones, iš naujo juos atradau ir, akurat, vienatvės kaip nebūta! Keista, ir kaip aš galėjau ja guostis, jei kiekvienas sutiktas atsako į mano šypseną, jei kaimynai kas rytą nepamiršta dirstelėti į mano trobelės kaminą ar rūksta dūmai, gal reikia pagalbos? O šviesiausi pasaulio protai rašo knygas, kuria muziką man?
Gal, sakau, užpatentuoti savo atradimą ir imti gydyti žmones nuo vienatvės? Turėčiau neblogai uždirbti, juolab, kad, girdėjau, vienatvė, visuotinis žmonių susvetimėjimas tampa pandemija.

Tik dar viena bėda, niekaip nesiseka išsiaiškinti, kas sieja vienatvę su nuolatiniu galvojimu apie pinigus, aišku, savo pinigus. Gal tai tik egoizmo atmaina? Juk nuolat apie savo pinigus galvojantis žmogus niekaip negali galvoti apie greta esančių skurdą ir lieka vienas, visiškai vienas.
Net jei kada mane ištiktų vienatvės recidyvas, niekada garsiai ja nebesiguosiu, kad kartais nenugirstų kas, žinantis, kad tai viso labo egoizmas... Kokia gėda!

0

7

ESĖ - NEESĖ

Sykį mėnesy mano namuose būna šventė laiškanešys atneša Metus". Keitėsi mano adresai, laiškanešiai, bet Metai" niekada nepasiklydo. Nuo tada, kai jie dar Pergale" vadinosi. Užsiprenumeruoti ir dabar netrukdo nei krizė, nei apkarpyta pensija.
Šių metų pirmasis numeris jubiliejinis, tuo pavadinimu leidžiamiems Metams sukako dvidešimt. Jaunas dar. O aš sena. Ne paslaptis, seni mėgsta paplepėti, net nelabai rūpindamiesi ar yra kas klauso. Paplepėsiu ir aš tokia minčių tėkme, nesuvaržyta jokio žanro reikalavimais.
Paimu naują numerį, paglostau, paskaitau turinį, dar atsiverčiu informaciją, kokios naujai išėjusios knygos paminėtos, tarsi patikrinu literatūrinio gyvenimo pulsą ir padedu žurnalą prie lovos, skaitysiu ankstyvais rytais, kai dar miega kaimas, kai niekas neblaško minčių, net ankstyvosios žinios dar neklausytos.
Įprotis iš vaikystės pirmiausiai peržiūrėti paveiksliukus. Negausu jų Metuose", bet gerai, kad jos yra autorių nuotraukos. Kaip kitaip juos pažinčiau, mūsų kuriančius, matyčiau, kaip metai iš metų sensta senieji, kaip susipažinčiau su jaunaisiais, ateinančiais?
Vedamieji perliukai. Poezija pirmiausiai imuosi mūsų, paskui verstinės. Myliu poeziją, bet... dabartinės mažiausiai pusės nesuprantu. Anksčiau dėl to labai kankindavausi, dabar, kai supratau, kad daugybė dalykų taip ir liksiu nesupratusi, lioviausi save graužusi. O gal suprantu, tik nežinau aliuzijų į kažką Antikos siužetus, vardus, įvykius, literatūros sroves? Mano kartos viso to mokykloj nemokė, nutylėjo, tarsi nebūtų. O gal poezijos nereikia suprasti, tik jausti?
Atsimenu savo šilališkį matematikos mokytoją P.Šerpytį, ne sykį pasakojusį, kaip pakalbinęs senuką meistrą, nustatinėjusį stačius kampus būsimo namo pamatams. Senukas paaiškinęs, pademonstravęs praktiškai, kaip jis tai daro ir dar pridėjęs, kad, jei kampai nustatyti teisingai, abi linijos nuo kampo iki kampo įžambiai stačiakampio turi būti lygios. Mokytojas pasakęs, kad tai yra Pitagoro teorema.
Senukas atsisėdęs ant akmens, išsikrapštęs prigargažėjusią pypkę, užsikūręs ją iš naujo ir kiek pagalvojęs pasakęs:
Ne, su tokiu nepasižinau...
Mokytojui tai atrodė labai juokinga. Gal ir man taip tik vardų nežinau? Nepasižinau su romėnų didvyriais, graikų dievais, rytų religijomis, mano kartai apie tai nutylėta, bet su gyvenimu pasižinau ligi pačių gelmių. O juk niekas po saule nesikeičia, greta mūsų gyvena Penelopės ir Odisėjai, Neronai ir Prometėjai, Magdalenos, Abeliai ir Kainai tik ar atpažįstam? Kiek daug aš sužinojau iš beraštės savo anytos!
Ilgiausiai užklimpstu diskusijoje Metai" laiko tėkmėje". Joje dalyvauja Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė ir Regimantas Tamošaitis. Jų pasišnekėjimus labai mėgstu, tuoj knieti ir man pridėti savo trigrašį. Kad ir kalbant apie vadybą knygų platinimą, literatūrinių leidinių propagavimą ar bent informaciją apie juos. Iš tiesų, kodėl kokia šviežiai kepta žvaigždutė" turi vadybininką, turi juos dainininkai, dailininkai, o rašytojais niekas nesirūpina? Todėl eina mano mergaitės per visą senamiestį į vienintelį knygyną Vilniuje, platinantį Viktorijos Daujotytės knygas, laukia, kol pardavėja nuo viršutinės lentynos ją nukels, o paskui pareidamos bamba visų mamos kaip mamos, užsako mylintys vaikai gimtadieniui Ciciną pageidavimų koncerte ir tvarkelė. O mums iškask iš žemės Daujotytę! Ir ne vienąkart metuose.
O kaip verčiasi tie, kurie neturi vaikų, jie ne didmiesčiuose gyvena?
Išėjus Viktorijos knygai Balsai ūkuose", man, dūnininkei, labai širdį sugėlė, kai mergaitės neaptiko jos nė Vilniuje, bet draugė nupirko net ne knygyne, o Kelmės kanceliarinių prekių parduotuvėje matomai, yra ir tokia vadybos forma, paremta meile kraštietei.
Kartą pasitaikė išgirsti studentės filologės nuomonę apie Viktorijos knygas jos esančios ne mokslinės, daugiau asmeniški apmąstymai. Sutrikusi nesumojau, ką atsakyti. Dabar Metuose" vėl šią mintį aptikau Rimanto Kmitos recenzijoje apie Viktorijos knygą Tragiškasis meilės laukas": V. Daujotytė, be abejonės, yra rašytoja, pirminių tekstų autorė. Jos rašymas vis labiau atitinka rašančiosios galvojimą, skaitymo ir permąstymo eigą vis mažiau iškreipia pašaliniai faktoriai". Iš mokslo reikalaujama atvirkščiai kad tekstai būtų rašomi konkretaus kodo kalba, vadinasi, moksliniu tekstu galima pasakyti tik tai, ką leidžia to kodo kalba. V. Daujotytė jau seniai rašo tai, ką ji mąsto ir patiria pati kaip kūrybą reflektuojanti asmenybė."
Skaitau tai savo Kartenoj ir mintiju, kad literatūros kritikų, gebančiu suskaičiuoti skiemenų skaičių eilėraščio eilutėse gali būti daug, o štai Viktorija, tokio žinojimo, erudicijos, gebėjimo suvokti, suvoktą permąstyti ir išsakyti asmenybė, taip mylinti mūsų literatūrą ir kuriančiuosius, yra Dievo dovana Lietuvai. Tai tikrai daugiau negu mokslas, tai aukštasis pilotažas. Ar pagalvojam, vertinam tai, ką turim?
Diskusijoje Metuose" prabilta apie tai, kad išėjus J. Apučiui ir S. Gedai, sugebėdavusiems įmesti į literatūrinės spaudos puslapius aštresnių klausimų, ji tapusi pernelyg rami. O V. Daujotytės vaidmuo šiuo požiūriu apskritai yra neigiamas, kadangi ji literatūros procesui suteikia tiek ramybės, taip visus paguodžia ir sutaiko..."
Esu tikra, kad taip sakydamas D. Mušinskas šypsojosi, tik R. Tamošaitis, ruošdamas pokalbio tekstą spaudai, netyčia tą šypseną nutrynė.
Laimei, Viktorija nepėsčia: Aš įsivaizduoju, kad tame procese turi būti ir tokių, kurie ramina, rašo tyliai, ir turi būti šūkaujančių. Ne mano problema, mielas redaktoriau, kad ramiai kalbu, problema, kad trūksta šūkaujančių. O ją galima išspręsti paprastai: kalbantiems ramiau dar menkiau mokėti, šūkaujantiems damokėti. Vertinti rašančiuosius pagal balso pakėlimą."
O aš pyktelėjau kodėl būtent Viktorija turėtų eiti į minią šūkalioti?
Mano kaime tokiais atvejais sakoma:
Vyrai, mes juk nieko nebijom! Motin, tu eik pirma...
D. Mušinskas su A. Jakučiūnu lankęsi Telšių rajono miesteliuose. Ten niekas, net bibliotekininkės, nė nežino apie žurnalo Metai" buvimą ir kaip jį gauti užsiprenumeruoti, mergaitės, užsiprenumeruoti... O žurnalui ir aplamai literatūrai neatsilikti nuo gyvenimo, susirūpinti vadyba.
Ne sykį pagalvoju, kad negerai, kai muzika tapo princese ir niekas jau seniai nesistebi, kad ji skamba nuolatos visokia, įvairiausia, o poezijai skiriamos kelios minutės ir tos pačios gilioj nakty, kaip A Kubiliaus vyriausybės reformų svarstymams. Norint pamilti poeziją, ją reikia girdėti.
Nenoriu tikėti, kad aš tesu išimtis iš blogos taisyklės, ją patvirtinanti.

0

8

LINČO TEISMAS

Tvarkau senus dienoraščius. Įdomus užsiėmimas.
Štai kelerių metų senumo įrašas, padarytas sugrįžus iš Poezijos pavasario renginio važiavom su drauge ir jos draugu.
Poezijos skaitymai numatyti antroje renginio daly. Prisistato svečiai. Vardų dėl kai kurių sumetimų neminėsiu ne vardai sudaro esmę. Tebūnie Vedantysis, Poetas be skarelės, Poetas su skarele ir Poetė. Prie Vedančiojo prieina pagyvenęs žmogus, kažką jam aiškina, šis prieštarauja. Ginčas užtrunka, pagaliau Vedantysis nusileidžia ir jau į mikrofoną su pasidygėjimu pasako:
Šis žmogus nori paskaityti savo eiles. Aš jo nepristatau, nes tai jo paties iniciatyva.
Iš jaudulio vietinis poeta taip pat nesumoja prisistatyti ir liekam nesužinoję jo vardo. Dailiai, išraiškingai paskaito vieną eilėraštį, dirsteli į Vedantįjį, skubėdamas, klupdamas perskaito antrą, o trečio, pervertas Vedančiojo žvilgsnio, nebedrįsta. Nueina palydėtas skystų plojimų taip pasidaro gaila jo žilo plauko.
Eilės tikrai buvo silpnos, bet nuoširdžios. Klausė jų Vedantysis su atsainios kančios išraiška veide, Poetas be skarelės su, atrodo, pro nepralaužiamą abejingumą prasišviečiančia panieka, o Poetas su skarele na, jis geras, myli vaikus pakančiai. Jis ir tą gale salės pakeltą ranką užmatė, ir Vedančiajam parodė, kai šis jau buvo tikras, kad po jo griausmingu balsu išriaumoto klausimo Ar dar yra norinčių skaityti savo poeziją?, tokių tikrai neatsiras, negali atsirasti, neįtikima, kad atsirastų.
Atsirado. Moteris. Iš kur mergaitei tiek drąsos? Net pagailo Vedančiojo subliuškęs kaip adata palytėtas balionas, bepasakė paskui. T.y., po mūsų, tikrųjų poetų.
Jie skaitė, publika įdėmiai klausėsi, plojo.
Eilėraščiai buvo puikūs! Sprendžiu iš to, kad mažiausiai pusės to, ką norėta pasakyti, nesupratau, bet tai mano, o ne jų problema vis dažniau pastebiu, kad eilėraščiai, kuriuos suprantu mažiausiai, kritikos ir visuomenės opinijos laikomi geriausiais. (Mintis sau kažin, ar aš kvaila, ar nėra kas pasako, kad karalius nuogas? Esu linkusi manyti, kad pirmas variantas.)
Kai atėjo tas žadėtas paskui, netikėtai įsiplieskė diskusija apie grafomaniją. Čia jau išplaukė Vedantysis į plačius vandenis, išsakė viską, ką mano apie ją, nusikaltėlę grafomaniją, murdė į vandenį, vėl ir vėl talžė kultuve, kai pavargo, perdavė žodį neginčijamam ekspertui šiais klausimais Poetui be skarelės. Šis tiesiog triuškino ją iki sąmonės netekimo, perliedamas vandeniu kaip kagėbistai savo aukas visiems žinomo pastato Lukiškių aikštėje rūsiuose, ir vėl talžė, gėdino ir skaitė nuosprendį be teisės į gynybą.
Poetas su skarele į diskusiją nesivėlė, sėdėjo sau ir šypsojosi.
Per tą laiką drąsioji moteris, pasisiūliusi skaityti savo eiles, savižudė, iš lėto prisiartino prie atvykėlių poetų, nesutikusi nė vieno padrąsinančio žvilgsnio, ir, laikydama rankoj pluoštelį lapų su eilėraščiais, prisėdo už Vedančiojo kėdės. Nutaikiusi momentą, mėgino pasikalbėti su juo, lyg ir tiesė lapelius, kad paskaitytų, paskui nebemėgino, o besibaigiant grafomanijos egzekucijai, pakilo, išraiškingai mostelėjo ranka ir išėjo. Tokia miela moteris, neabejotinai gerbiama savo aplinkoje, galbūt mokytoja, ugdanti poetus. Išėjo iš Poezijos pavasario šventės. Iš poezijos?
Tada vienas iš vietinių, neseniai įšventintas į poetų gildijos narius ir labai norintis pasižymėti, uždavė esminį klausimą:
Kaip kovoti su grafomanija?
Ekspertas, Poetas be skarelės, nesudvejojęs atsakė:
Neskaityti! Neklausyti! Ignoruoti! Neįsileisti!
Yra reiškinys ir jo nėra.
Kodėl kovoti? Ji užkrečiama? Pavojinga poezijos gyvybei? O gal atvirkščiai, kontrasto principu, savo blogumu galėtų išryškinti poezijos nuostabumą?
O gal ne kovoti reikia, gal gydyti? Gal tai liga, ar bent priklausomybė? Juk taip panašiai skamba grafomanija, narkomanija...
Pastariesiems, sako, Pakutuvėnuose vienuoliukai padeda. Neapsigaukit buvau, man nepadėjo, nepagydė, netgi pablogėjo. Toks įkvėpimas apėmė pasivaikščiojus keleliu šalia bažnyčios, paganius akis kiaulpienėm sužydusiose pievose ir paskui, jau įėjus vidun, susimerkus su evangelistais, sėdinčiais aukštai ant palangių ir mataruojančiais kojomis, kad supratau tikrai nebegaliu sustoti rašiusi. Kas bus, jei dar imsiu brautis prie mikrofono?
Minėtame Poezijos pavasario renginy buvo ir ketvirtas poetas, Poetė. Ji tylėjo ir aš lig laiko dorai net jos veido negavau pamatyti, nes sėdėjo nugara į mane, bet ir nugara kartais kalba, man atrodė, kad viso grafomanijos teismo metu poetė nuoširdžiai kentėjo. Pagaliau ir jai Vedantysis davė žodį.
Saulelė nušvito kai atsigrįžo į žmones, pasimatė toks mielas veidas, kurį, sakėsi, atradusi kažkada nei šiokį, nei tokį, apžiūrėjusi, patikęs, užsidėjusi ir tebenešiojanti iki šiol.
Paskaitė eilių ir tos tokios šviesios, paprastos, suprantamos net man, betgi gilios. Salė lyg atgavėjusi džiugiai paplojo. Vienu metu, dirstelėjusi į Vedantįjį, buvau benusigąstanti, ar tik nekils jam mintis ir tą Poetę nutrenkti į grafomanijos pragarmes tokia jau nešiuolaikiška. Nekilo! Su gildijos nariais taip nesielgiama.
O čia mudviejų draugelis, jau atvažiavęs drumzlinas ir dar per pertrauką po rodyto filmo apie Vytautą Bložę ir Platelių ežero gelmių paslaptis padauginęs alučio, vos Vedančiajam baigus skaityti savo eiles, skersas, skersas prisitrynė prie mikrofono ir ėmė aiškinti, kad pas mus yra geriau rašančių už tuos atvykėlius:
Štai Dalija... bet čia iš jo mikrofonas buvo atimtas, Vedantysis pro sukąstus dantis pasakė:
Sėkmės Daliai ir pavedėjo draugelį į mikrofonui nepavojingą atstumą, bet šis kažkaip vėl prisirangė ir pataisė Dalija, ne Dalia...
Mintyse padėkojau Vedančiajam už palinkėjimą sėkmė man tikrai praverstų, bet... neblogai būtų dar turėti ir talentą, tą kažką, neapčiuopiamą, kas žmogų daro poetu iš Dievo malonės. Deja... Ne visiems Dievas duoda. O jei jo net nėra?
Nebesitikėdamas gauti žodį, draugelis parsliūkino prie mudviejų stalelio, akivaizdžiai parodydamas, jei kas norėjo matyti, kad kažkuri iš mudviejų gal ir esam ta Dalija, rašanti geriau už pačius poetus.
Jaučiausi rami, tikrai nemaniau galinti būti ja palaikyta, labai jau ne bohemiška mano išvaizda, o ir senatvė vilčių neteikia. Kas kita draugė vaikščiojantis menas nerūpestingai, bet kažkaip išraiškingai subraukti plaukai, rankų darbo nerta tunika vos ne iki žemės, demonstruojanti savitą stilių, karoliai iš pagaliukų.
Atlėgo tik, kai vedantysis savo reziumė maloningai leido mums, grafomanams, rinktis ir skaityti savo manijas (nesumaišykit su vizijomis), tik, šiukštu, nekviesti į tuos skaitymus visuomenės. Virti savo sultyse. Bent tiek. Ačiū.
Pagaliau tetrukę viso labo 45 minutes (laiką užfiksavo ir mums pranešė pats Vedantysis) Poezijos pavasario skaitymai sėkmingai pasibaigė, daugmaž išsaugoję savo nekaltybę, o mes, bepradedą skirstytis, buvom iki susitikimo kitąmet palydėti žodžiais:
Balius baigėsi, k... namo.
Tai, matyt, turėjo reikšti sąmojį, kiti, mačiau, šypsojosi. Man nesisekė.
Beje, ar žodis k... yra niekatrosios giminės? Tarp mūsų buvo abiejų lyčių atstovų, nejau taikyta vien mums, moterims?
Vakare klausiausi per radiją pasakojimo apie renginius kitose vietovėse ne, grafomanijos Linčo teismo nebuvę niekur, užtekę laiko ir mikrofono svečiams ir vietiniams kūrėjams, ir mokinukai savo pirmuosius paskaitę, ir niekas neišėjęs iš šventės.
Grįžau prie minčių apie atskirtį. Tą žodį suprantu kaip kieno nors mažosios dalies dėl kažkokios priežasties atskyrimą ar savanorišką atsiskyrimą nuo didžiosios dalies. Bet čia Lietuva, čia atbulai, čia į atskirtį nubloškiama didžioji tautos dalis į skurdą, į nevertuosius. O gal tik ne tuos laikom esančiais atskirty? Atskirties takoskyra ryškėja ne vien socialinėj, gyvenamosios vietos, prabangos lygio, bet ir intelektualinėj srity, tuo nukertant savo šaknis.
Miškas be pomiškio trumpaamžis.

0

9

Į PASAULĮ IŠĖJUSIEMS DUONOS

Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies duonos. Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius. Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino gimtoji žemė, nes ją, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalies.
Jie išėjo pro motinos gėlių darželį, pro tėvo suręstus vartus, savąja kaimo arba miesto gatvele, nužvelgę nykstančius arimų, miškų ir pievų lopinėlius pro lėktuvo langą ar krantus nuo laivo denio.
Išėjo į pasaulį vaikai, nors kartais jau ir su sidabro sruoga plaukuose. Ir džiūgauja, kaip būdavo vaikystėj geležėlę radus, kai numeta pasaulis trupinį nuo savo stalo. Sugrįžta dienai kitai į namus iš džiaugsmo žibančiom akim, paguodžia išsiilgusius, paglosto motinų raukšles, nebepažįstančius, nulindusius kertėn vaikus beišvilioja dovanom ir prašo pasakyti tėte", mama". Papasakoti paprašyti apsiniaukia, nutyla pusėj žodžio ir vėl, visas kertes žvilgsniu nuglostę, krauna lagaminą ir išvažiuoja, vežini viltim, kad pasiseks, kad trupinys šį kartą bus didesnis ir kad ne juos, o kažką kitą beparsiveš Tėvynė cinko karstuose.
Pasaulis sumažėjo, priartėjo, pažįstamai suskambo svetimų šalių vardai ir miestų pavadinimai, ateina ryškūs, puošnūs atvirukai pasaulio blizgesys taip nedera su žodžiais, išvedžiotais pavargusia ranka, apsimestu džiaugsmu, pasididžiavimu žiūrėkit, štai kur gyvenu! Nejau galvojat patikėsim tas pasaulis jūsų? Juk žinom tik iš tolo, iki vartų. Net jei bandysit jį laikyt savu, jis jūsų nelaikys savais.
Taip, pasitaiko, kad nuperka pasaulis mūsų vaikų protą, darbštumą ar jaunystę, talentą, iškyla vienas kitas ant bangos, bet žvilgsny neišdyla nuoskauda kodėl ne tu įvertinai, Tėvyne, kodėl ta riekė duonos išauginta ne tavo, tėviške, laukuos?
Nepykit. Bus diena suprasit, kaip skaudėjo, kai jus lydėjom iš namų, kaip šimtąkart piktesnis rodės vėjas, kurs blaškė jus, išklydusius svetur, kaip žeidė jūsų nuoskaudos patirtos, apgaulės, išdavystės, nesėkmės. Ar manot, kad Tėvynei neskaudu, negėda paliktai savų vaikų šią sunkią valandą iš sielvarto begrąžančiai rankas? Kas gali būti motinai skaudžiau, kaip neturėti, negalėti duoti duonos savo vaikui?
Vaikai, išėję į pasaulį duonos, žinokit, kad Tėvynė su jumis kartu visuos keliuos ir svetimuos arimuos, sėkmėj ir nesėkmėj, džiaugsme ir ilgesy ir kad brangiausia, ką jūs turit, tai josios meilė ir tas buvimas su jumis kartu.

0

10

KAIMIETĖ MIESTE

Kaime kiekvienas sutiktas žmogus turi vardą, pavardę, praeitį, neretas ir pravardę, jį atsimena mažą, jauną, atpažįsta seną. Kaimas moka skaityti iš veidų, gestų, eisenos. Jis viską mato, žino nepasislėpsi, nenuslėpsi ir niekada nebūsi vienas. Ne žmonės gyvena kaime, o pats kaimas gyvena kaip nedalomas vienetas su visais savo žmonėmis, namais, šunimis, galvijais, gandralizdžiais netgi jie turi vardus, kuriuos žino visi. Kaimas nieko nepamiršta.
Kaime žmogus su žmogum susitinka ir išsiskiria, o ne prasilenkia susiliečia žvilgsniu, šypsena, pasisveikinimu, žodžiu, sielomis. Net jei gatvė plati, net jei kitas užmatytas darže, prie šulinio. Ką besakyti, kai susieina draugėn. Arba kai nulydi dar vieną į kapinaites nuaidėjus laukais Marija, Marija pabyra kaimas prie savų kauburėlių ir tik atvykėliai skaito užrašus ant paminklų, saviems ir mirusiųjų karalystėj viskas žinoma.
Nepamiršta kaimas savo išėjusių vaikų, svetingai priima sugrįžtančius. Atėjusius užkuriom kurį laiką stebi, jei pasirodo vertas, priima, o jei netikėlis nesulauks palankumo. Bet bus matomas, pažymėtas kaimo istorijoj.
Miestas svetimųjų buveinė.
Per šimtmečius miesčionys išmokę prasilenkdami net minioj neužkliūti vienas kito, nesusiliesti nei dvasiniai, nei fiziniai, o jei tai netyčia nutinka, atsiprašo, lyg prasikaltę.
Einu per Vilnių kaip per dykrą, nors aplink šmėžuoja žmogiški pavidalai, bet... jie neturi vardų. Ir aš jaučiuosi praradusi savąjį, nes jo niekas nežino.
Kartais žaidžiu spėlioju. Štai ta daili, vikri mergaičiukė tikriausiai Indrė. Gal Urtė? Danielė? Kieno ji vaikas? Ta senutė pūkine skara, slaviškais veido bruožais Olga? Nadia? Koks buvo jos gyvenimas? O tas vyras mėlyna nosimi, prisėdęs ant parduotuvės laiptelių, pirštais laupantis ir valgantis batoną, minios aplenkiamas, tarsi nematomas? Kažkodėl esu tikra, kad jis Pranas.
Žinot, kas man, atvykėlei iš kaimo, sunkiausia? Ištverti netyčia nepasisveikinus, minioj šmėstelėjus kažką primenančiam veidui. Toks ilgesys sugriebia: Ar nematėt kas mano Juozuko? Bent vieno tikro žmogaus, turinčio vardą, nenusukančio akių atsitiktinai susidūrus žvilgsniams, neužsidedančio valdiškos šypsenos kaip kaukės, siekiant ne atsiverti, o atsiriboti.
Pravažiuoja laidotuvės. Niekas nesusidomi, nepalydi nė žvilgsniu dar vienas bevardis.
Žinau, kartais mirusį lydi visas miestas. Ir vardą žino. Bet ne todėl, kad su juo būtų kartu valgyta duona, druska.
Grįžusi į savo narvelį daugiabutyje išeinu į trečią dimensiją internetą, vaiduoklių karalystę, tūnančią už dvigubos užtvaros ekrano ir slapyvardžių ir pasijuntu dar vienišesnė.
Aūūū, žmonės!

0

11

NESTOVIM NĖ ŽYDŲ

Skaitau tokią keistą knygą Yuri Slezkine Žydų šimtmetis . Pagal jį žydai bendrąja prasme yra ne vien žydai, o ir čigonai, armėnai, libaniečiai, netgi kinai, japonai ir dar ne viena Afrikos, Lotynų Amerikos tauta, t. y. tautos, dėl vienokių ar kitokių istorinių aplinkybių netekusios namų, pasklidusios po pasaulį, bet išlaikiusios kalbą, religiją, papročius identitetą. Tas jų išlaikytas identitetas, išskirtinumas, yra jų išgyvenimo sąlyga, o nuolatinis balansavimas ant ribos būti ar nebūti, mobilizuoja dvasines jėgas, todėl tarp jų yra santykinai žymiai daugiau talentingų žmonių, pasiekiančių aukštumas versle, moksle, menuose. Tarp ta prasme suprantamų žydų ir sėslių tautų (gojų) tvyro nuolatinė priešprieša ir panieka, netgi neapykanta vienų kitoms ir pogromai prieš benames tautas, holokaustas esąs visai ne fašizmo atradimas. Yuri Slezkine duoda daug tai patvirtinančios statistikos skaičiai sukrečiantys, žymiai pranokstantys nacių nužudytųjų skaičių. Klajoklių tautos niekada nesiima sėslių tautų gerbiamų profesijų, netampa žemdirbiais, netgi kariais jie neturi už ką kariauti. Ir niekada žydas, net tobulai išmokęs tautos, kurioje gyvena, kalbą, išpažinęs jos religiją, netaps tikru gojumi ir atvirkščiai.
Kodėl tai rašau?
Paskaičiau Rašyk.lt Pelėdos (Prano) dienorašty įkeltą tekstą apie lietuvių kalbą ir man kilo mintis, kad mes, lietuviai, net žydais netapsim, kaip pasakytų mano kaime nestovim nė žydų. Taip, mes dabar, susidarius tokioms istorinėms sąlygoms, savo laisvu pasirinkimu išklystam į pasaulį, tampame klajokliais, bet pamirštam pagrindinę išlikimo tauta sąlygą išsaugoti kalbą, papročius, savo identitetą. Mes dar net tebegyvendami Lietuvoj įsigudrinam švęsti Helovyną ir vietoj savos kalbos viešoj erdvėj su malonumu vartojam anglų kalbą, net dorai jos nemokėdami, o pirma karta gimusių ne Lietuvoj, atvežti pasisvečiuoti, nesusikalba su seneliais. Prieinama net iki tokių kuriozų, kad, norėdami bendrauti, ne anūkai mokosi lietuviškai, o seneliai laužo liežuvį angliškai, ispaniškai ar dar kaip.
Tikrai nesu prieš svetimų kalbų mokėjimą, tai didelis turtas, kalbu apie tautos savasties išsaugojimą.
Paklauskit Elenos Bradūnaitės, poeto Kazio Bradūno dukros, nuo ankstyvos vaikystės gyvenusios anglakalbėj aplinkoj, ar ji moka angliškai. Nusikvatos. Bet pasiklausykit, kaip ji kalba lietuviškai! Tai todėl, kad jos tėvams, o vėliau ir jai pačiai, gimtoji kalba ir visa, kas susiję su lietuviškumu, buvo vertybė.
Nesunku konstatuoti faktus, sunkiau suprasti reiškinio priežastis.
Ne į istoriją ir į tikrus ar tariamus priešus atsigręšiu, nors ir jų įtaka nepaneigiama į žmogaus psichologiją, rizikuodama klysti.
Visi žinom, kokiu lietuvių kalbos, kultūros išsaugojimo bastionu buvo Vilniaus universitetas tarybiniais metais, kokias asmenybes išugdė, o dabar niekam ne paslaptis, kad retėja filologų gretos, krinta prestižas. Kodėl? Poveikis gimdė atoveiksmį? Dabar, kai niekas nebedraudžia būti lietuviais, tai tapo neįdomu? Suvešėjo daiktų, pinigų kultas, o lietuviu kalba tiek vidaus, tiek pasaulio rinkose žemai kotiruojama, iš jos mokėjimo milijonų nesusikrausi? Ar mes tie patys? Kas mus pakeitė? Būti lietuviu neapsimoka?
Turim ir precedentą istorijoje Prūsijos likimas. Ko vokiečiai nesunaikino kalaviju, neįveikė maras, pribaigė žmonių savanaudiškumas, godumas siekdami geresnio gyvenimo savo vaikams, galimybės mokytis, išeiti į pasaulį, prūsai leido vaikus į vokiškas mokyklas, atsisakė savos kalbos. Kas beatsimena prūsus ir jų kalbą? Ir kaip tai atpažįstama dabarty, kai net vaikų darželiuose, anksčiau negu lietuvių imama mokyti vaikus anglų kalbos, o per nacionalinį radiją beveik nebegirdėti liaudies muzikos, bent jau tokiu metu, kai ją galėtų girdėti (ir pamilti) vaikai.
Apstulbino jaunos motinos atsakymas į man pabėdojimą ar manai, kad šiuolaikiniai vaikai klauso Lietuvos nacionalinio radijo, jie turi savas komercines stotis, kurios juos maitina bumčikais anglų kalba.
Koks viso to tikslas? Išauginti pasaulio žmogų? T.y. žmogų be namų, žydą plačiąja prasme? Lenkiu savo žilą galvą prieš viso pasaulio žydus, jais ir išlikusius, o mes net jais netapsim, mes tiesiog išnyksim ir kada nors, gal visai netrukus, mus pasaulis minės paskutiniais, dar kalbėjusiais nuostabia lietuvių kalba.
Ką gausim mainais?

0

12

PER VĖLAI

Tai buvo, paskaičiavau, bene prieš aštuonerius metus, pačiam pavasario gražume, kai vasarojus jau pasėtas ir žmonės nebeskubėdami sodina bulves, ruošia dirvas burokams, nuo laukų renka akmenis. Gražu, erdvu laukuose, žemė sudalinta lopinėliais juodi arimai, dar tik pradedančios žaliuoti pievos ir jau sodriai žali žiemkenčių plotai; pakelės grioviuose žydi šalpusniai, blindės, paminijai putoja sužydusiomis ievomis.
Daugumai kaimiečių tuomet jau buvo sugrąžinta žemė ir jie nebe pirmą pavasarį su dideliu ryžtu darbavosi savuose plotuose. Žemė vėl liovėsi buvusi vadinama arais, atgavo vardus ir aš, atvykėlė, išgirdau daugelį kaimo istorijų, tarsi parėjo senasis kaimas, kurio aš neberadau, sužinojau, kas su kuo yra broliai, seserys, kas kieno vaikai tie mano bendraamžiai ar kiek vyresni kolūkio traktoristai, melžėjos, kalviai, šoferiai, ar sesutės mūsų ligoninėj, su kuriais drauge aš nugyvenau gyvenimą, besą senųjų Pocių, Paulauskų ar Balsevičių vaikai, o aš anų, senųjų, nepažinojau ir kiekvieną kartą turiu perklausti kurių, nes tos pavardės čia kartojasi.
Tą dieną į kaimyno savadarbę traktoriuko priekabą susikrovę sudaigintų bulvių dėžutes ir pačios, dvi kaimynės ir aš, susėdusios į ją, lėtai važiavom keliuku į Minijos slėnio šlaitą mano bulvių dirvelė ant kalno, anapus plento. Nesikalbėjom, grožėjomės pavasariu, jo spalvomis, mėgavomės šiluma ir galvojom kiekviena savo.
Jau beveik užvažiavus į kalną, greta keliuko, žemę buvo atsiėmę senųjų Pocių vaikai gražiai, taikiai pasidalino, gražiai dirbo. Ir tą rytą viena iš dukterų rinko akmenis nuo vasarojaus pasėlio. Tas vaizdas sukrėtė mane, įstrigo atmintin visam gyvenimui.
Moteris dirbo viena vyras pasiligojo, beišeina tik iki suoliuko prie namo galo, tas jau akmenų nerinks. Dvi dukros, kaip ir daugelio kaimiečių vaikai, įsikūrė mieste, atvažiuoja tik pasisvečiuoti.
Matau stovi moteris dirvoj, man iki skausmo pažįstama, jau, rodos, nudirbusi savo darbus ne juokas visą gyvenimą melžti kolūkio karves. Dabar bereikėtų ilsėtis, o čia užgriuvo didžiulis džiaugsmas nepriklausomybė, atgauta žemė. Bet tą žemę reikia dirbti, o jėgų nebėra. Ji sunkiai lenkiasi, nevikriai paima didelį, žemėtą akmenį, atsitiesia, žengteli žingsnį, kitą ir sustoja nebepajėgia. Taip ir stovi su tuo akmeniu skreite, užsižiūrėjusi į Minijos slėnį.
Mano minty nejučia ima klostytis eilėraščio posmas, bet nesiseka. Ne tai, ne taip.
Smilkteli mintis gaila, kad nesugebu piešti, Taip ir matau akyse paveikslą, kuriuo tikrai pasakyčiau daugiau, negu nevykusiu eilėraščiu moters stovyla vidur pavasariško arimo ant šlaito viršūnės, tvirtai įsirėmusi į žemę skaudančiom, išklypusiom kojom, visa savo povyza rodanti visišką nebegaliu", neproporcingai ilgose rankose su gumbuotais, ligos ir sunkių darbų išsukinėtais pirštais laikanti didelį, žemėtą akmenį, kurį išnešti iki ežios jau neturi jėgų. Ji jaučia jo svorį kaip neviltį, bet patį akmenį pamiršo, o pakeltame veide, lyg nederančiame prie to pavargusio, negalingo kūno, to nebegaliu", šviečia giedra šypsena žvelgiant į platų Minijos slėnį. Ji mato pavasarį, kuris nebe jai, lyg šmėsteli viltis, kuri, žino pati, nebeišsipildys, bet vis tiek apimta džiaugsmo atgavo tėvo žemę, bet ir džiaugsmui nebėra jėgų, jį gesina sielvartas gyvenimas praėjo ir kito nebus. Susitaikymas. Mane visada stulbino ir žavėjo paprasto kaimo žmogaus gebėjimas susitaikyti - ne šiaip, pasyviai iškentėti nesant kitos išeities, o išgyventi aiškiai suvokiant, įvertinant realybę ir prasmę, nors gal nemokėtų to žodžiais išreikšti, nežino filosofijos terminų. Ir iš to supratimo išplaukiantis skausmo, kančios ne, ne palengvėjimas, o prasmingas, pilnas iškentėjimas.
Ta moters stovyla tai paskutinis moters lietuvės šauksmas savo žemei, iš tolimos praeities atėjusiai gyvenimo sampratai dirbti ir mylėti savo žemę. Deja, mūsų karta žemę atgavo per vėlai ir stovi dabar žemdirbiai tokiomis stovylomis pavasario arimuose su nebepanešamu akmeniu rankose ir gęstančiu džiaugsmu veide, kol pameta tą akmenį, supratę nebereikia. Nieko nebereikia. Praėjo.
Po mūsų kartos nebebus kam šitaip giliai jausti. Jaunieji užaugo kolūkiuose. Jokiu būdu nesakau, kad jie nemylėjo žemės savo kaimo, Lietuvos. Mylėjo, ir dar kaip mylėjo, tik ta meilė buvo kitokia. Iš jų žemė nebuvo atimta, ji buvo jiems duota prigimtine žemdirbio teise ir ne lopinėliais, o visa. Ir mylėta ji visa, ne nuo riboženklio iki riboženklio. Bet dabar mūsų vaikus nuo žemės nuvarė kelintasis beliko žemdirbiu? O tie, kurie gimsta dabar nuvarytųjų nuo žemės šeimose, su motinos pienu perima supratimą, kad iš žemės negalima pragyventi. Jie jos jau taip nepamils, nes žmogaus darbas turi turėti prasmę, žemė turi maitinti žmogų, o dabar ji prievartaujama auginti pelną, pinigus, o ne duoną.
Ateities kartų pasaulis bus visiškai kitoks.
Paskutinė mano kartos moteris stovi ant savo žemės su nebepanešamu akmeniu skreite, žvelgia į pavasarį, į Minijos slėnį, į tekantį gyvenimą ir iki galo išgyvena savo, savo kartos, savo tautos, pagaliau, pasaulio likimą. Laimė tetruko akimirką. Kai šiandien rašau, tos moters jau nebėra, kaip ir daugelio.
Vis grįžta į atmintį kalinės, tremtinės Laimos Žąsinaitės Brazdeikienės visai kitam kontekste rašytas eilėraštis likimo draugei in memoriam S. Vitaitei. Jis labai tinka ir išeinančiai senųjų žemdirbių kartai.

...ir vienas po kito palieka, palieka,
Ir vienas po kito išeina, išeina
Per sutemą pilką, per dulkiantį lietų,
Palikę nutrūkusią ilgesio dainą.

Kaip mažos smiltelės į tėviškės smėlį,
Kaip sopulio lašas į sielvarto jūrą,
Nei laimės suradę, nei skausmo išsėmę
Išeina, išeina ir žemėn jau gula.

                 Tremtinio Lietuva" 1990.

0

13

TYLĖJIMAS

Yra tokia laida per radiją Gyvoji istorija". Man tas pavadinimas atrodo labai prasmingas. Tai yra tikroji istorija, įsirašiusi į žmonių protus, likimus. Šitos istorijos negalima suklastoti papūtus kitokiems vėjams. Ji gyvu žodžiu perduodama iš kartos į kartą ir to pasakojimo negali koreguoti jokie cenzoriai, niekas nieko joje negali pakeisti, išbraukti ar prirašyti. Labai dažnai oficialioji, rašytinė istorija nesutampa su ja, bet ir gyvoji istorija linkusi kai ką nutylėti kiekvienai kartai savo.
Ar tai, kas neišlieka istorijos atminty, buvo per menka, nepakankamai svarbu, kad išliktų, ar, atvirkščiai, per ryšku, per aštru, per skaudu ir todėl sekė reaktyvus, saugantis slopinimas, o jei jis per ilgai užtrunka, atmintis nebegali atgaminti? Lieka tarsi švarplė istorijos patirty, ji užmirštama, iš jos nepasimokoma ir istorija gali pasikartoti.
Mano tėvų karta mums daug kalbėdavo apie tarpukarį, tiek daug ir taip dažnai, kad kartais susidarydavo įspūdis, kad jų gyvenimai ir tebuvo tie 22 tarpukario metai; visa kita niekai, neverta dėmesio, apie tai nėra ko kalbėti. Gal tai todėl, kad tas laikas sutapo su jų jaunyste, su visuotine euforija, tikėjimu geresne ateitimi? Nors buvo daug vargo, viskas atrodė įveikiama.
Kartais pagalvoju laimingi jie, mūsų tėvai, jie bent tą tarpukarį turėjo. O ką turėjo mūsų karta? Tai tarsi tušti paveikslo rėmai per ilgai užtrukęs, kelių kartų žmonių gyvenimus paneigęs laikmetis, trumputė atgimimo euforija, vos ne tuo pačiu metu nuvylusi, vietoj išsvajotos laisvės dabar vėl davusi vergovę, tik šį kartą ne politinę (nors ir ją) vergovę pinigui ir nevaržomą, įteisintą niekšybės, godumo, beprasmybės, menkystės, nebaudžiamumo viešpatavimą. Todėl mano karta vėl tyli. Arba nutildoma. Tyli todėl, kad apie savo praeitį kalbėti blogai, tai reikštų paneigti savo gyvenimo prasmę, o kalbėti gerai dabar yra vos ne nusikaltimas, nes negalėjo, neturėjo teisės būti gerai. Ne dienos, metai dešimtmečiai lieka švarple gyvojoj istorijoj.
Taip anais laikais tylėjo buvę polit. kaliniai, tremtiniai, jie negalėjo minėti tiesos, autentiškų savo išgyvenimų, todėl rinkosi tylėjimą. Taip tylėjo mano tėvų karta apie žydų genocidą ir tą patirtį savo ir ne savo, dažniausiai tik žinojimą apie tai, kas įvyko. Tą patirtį jie nusinešė į kapus, nes ir atgavus nepriklausomybę atvirai kalbėti neprestižas. Gerbiu juos už tai tuo tylėjimu jie parodė, kad ir ne savo kaltę prisiima kaip savo. Jei būtų ne taip, nebūtų tylėję.
Taip dabar tyli pokary miškinių nužudytų, kaltų ir nekaltų, artimieji.
Pažinojau Darbėnuose šeimą, kurios motina, einant per miestelį ties kiekvienais buvusių žydų namų pamatais, jau seniai užžėlusiais žole ar užstatytais naujais namais, vardindavo buvusius gyventojus vardais ir pasakodavo, pasakodavo apie jų charakterius, pomėgius, nutikimus, o kai bandydavo papasakoti apie tas baisiąsias dienas, kai atėmę kūdikius motinoms iš rankų, čia pat, joms matant, daužė galveles į tas štai liepas, užlūždavo balsas ir nebegalėdavo kalbėti ir tik akių kryptelėjimu beparodydavo paskutinio žydšaudžio namus nė vienas jų  nemirė sava mirtimi. Ne kartą ėjom visi iki miškelio Vaineikių pusėn, kur buvo prie sulygintų kapų pasižymėję pušeles, jau į pušis išaugusias, kad nepamirštų, kad atrastų.
Tai vienintelė mano gyvenime sutikta šeima, kuri kalbėjo, bet tik patyliukais, tik tarp savų. Kažin, ar dar yra Darbėnuose kas nors, kas žino žydų kapų vietą, jų vardus?
Man baisu, kad išeina karta, dar turėjusi apie ką tylėti, ir išsineša gyvosios istorijos pamokas, atverdama galimybę kartoti klaidas, nebūtinai paraidžiui.
Apie kokias patirtis tylės mūsų vaikų, teisingiau, anūkų karta? Apie nomadų visuomenės grimasas? Apie gyvenimą virtualybėj, žmonių tarpusavio ryšio praradimą, didžiulę, kosminę vienatvę?

0

14

MINTYS

Sveiki, Algirdai
Tavo pamąstymai Pradžia. Iliuzija nuoseklūs, atviri ir...lyriški. Negaliu kalbėti taip nuosekliai remdamasi mokslu, nes per menkos mano žinios, bet galiu pasidalinti mintimis, sunkių dvejonių rezultatu.
Vargu ar yra buvęs pasauly žmogus, kuris niekada nebūtų beprasmiu, sustingusiu žvilgsniu žiūrėjęs pro langą į vieną tašką, į debesis, kaimyno kriaušę viskam abejingas, susitaikęs, viskas, kas turi įvykti įvyks ir be mano norų, tarsi pavargęs savo sunkiose, kaip dažnai bevaisėse, paieškose atsakymų į esminius klausimus kame viso pradžia, kokia viso prasmė, kas mes, kokie mes, ar mūsų pažinimas tikras, ar tik paties susikurta iliuzija? Bet vėl ir vėl, tarsi pažadinti saulės spindulio pro debesis ar žodžio, grįžtam į savo dvejonių lauką, nes mums nepakanka būti, mums svarbu suprasti, sužinoti, įtakoti pagal savo modelį ar bent turėti pasirinkimą. Esu linkusi manyti, kad egzistuoja ir realybė, ir iliuzija be realybės nesusikurtume iliuzijos, o be iliuzijos realybė taptų vienalypė, neturinti variantų ir tarsi prarastų žmogiškojo suvokimo matmenį, sugrįždama į nežmogiškumo lygmenį.
Kuo gilesnė patirtis, tuo daugiau abejonių, tuo labiau jautiesi priklausomas, įkalintas tarp dviejų mums nepavaldžių konstantų gimimo ir mirties. Kodėl mus taip slegia mirties neišvengiamumas? Ypač dažnai klausiu savęs kodėl mirtį mes linkę suprasti kaip išskirtinai į mus nukreiptą bausmę, mūsų egzistencijos pabaigą? Gamtoje kinta viskas ir tai mes priimame kaip savaime suprantamą, dėsniais paremtą procesą, bet materijos perėjimo iš vienos būsenos į kitą nevadiname mirtimi. Net tapę žmonėmis mes nesiliovėme buvę Absoliutaus Nežmogiškumo dalimi ir išliekame pavaldūs jo dėsniams mūsų Žmogiškumas yra tik viena iš Nežmogiškumo savybių, susiformavusi kitimo eigoje. Mirtis - tai Žmogiškumo grįžimas atgal į Nežmogiškumą, bet procesas tęsiasi, miršta individas, o žmonija gyvena ir iš tiesų bene labiausiai mane žeidžia ne mirtis, o tai, kad kažkas, gimęs po manęs, nebebus aš. Iš čia ir amžinybės siekis. Betgi tai, kas buvo, negali tapti nebuvusiu, per tai mes tampam nemirtingi.
Suabejojau Tavo teiginiu, kad senoviniam kape rastas durklas žymi pamatinę žmogaus prigimties savybę naikinti. Manau valdyti, keisti pagal savo supratimą. Jau seniai žmogus nebežudo kito gyvo padaro ar savo genties atstovo todėl, kad išgyventų, o todėl, kad užvaldytų, o to negalėdamas padaryti, dažnai sunaikina, net prieinant iki absurdo, kai žmogus ar tauta naikinama net už tai, kas ne jos valioje pakeisti, pav., nepriklausyti rasei, genčiai, socialiniam sluoksniui.
Aš tik svečias, aš tik laikinai čia, Žemėje, o tikrieji namai TEN.
Sutinku su Tavim, tai tik dar viena iš pamatinių žmogaus iliuzijų guodžianti, žadanti, gelbstinti nuo vienatvės ir beprasmybės, nuo laikinumo. Vardan to, kad nebūtų vienišas visatoje, kad užsitikrintų amžiną gyvenimą, kad galėtų tikėtis tiesos (dažnai kiekvienam savos) triumfo, žmogus sutinka atsisakyti pirmavimo būties hierarchijoje, sutikdamas būti antras po Dievo. Ne Dievui reikia žmogaus, o žmogui Dievo ir todėl jis jį susikūrė. Galėti tikėti Dievu yra palaima. Tik stiprus žmogus gali savo laisva valia pasmerkti save kosminei vienatvei, mirtingumui ir atsakomybei vien prieš save už savo veiksmus.

Ačiū, nesantis Dieve,
Kad esi.
Kad esi greta vienišo,
Kad duodi, kai atima,
Kad nušvieti tamsą,
Kad myli, kai, rodos, nemyli niekas,
Kad neišduodi,
Kad esi lazda klumpančiam,
Kad esi tiesa melo pasauly,
Kad esi priebėga,
Kad esi tobulybė,
Kad esi duona alkstančiai sielai,
Kad esi amžinas,
Kad esi Dievas, kai mes tiktai žmonės,
Kad esi
Nuostabiausias žmogaus kūrinys
Nesantis Dieve.
Tave tokį, nesantį, betgi esantį,
Mėginu mylėti.

0

15

MES

Konkursui Pažinimo link

                  Šiandienos moteris ir šiandienos vyras
Kiekvienas metas išugdo tik sau būdingas, tipiškas asmenybes tiek moteris, tiek vyrus ir jie, nežiūrint skirtingumo, visų pirma įkūnija gyvenamo laiko vertybes ir ydas, siekius ir klaidas. Kiekvienas, tiek moteris, tiek vyras visų pirma yra visuomenės atspindys, per juos įsikūnija epochos dvasia, pažanga ar nuosmukis. Prie istorijos vyksmo kiekvienai kartai tenka prisitaikyti iš naujo. Tai kaip spektaklis, kuriame kiekvienam, tiek moterims, tiek vyrams ir netgi vaikams yra skirtos rolės.
Nesutinku su pačiu problemos apibrėžimu lyčių lygybė. Ji negalima, nes iš esmės skirtingi dalykai negali tapti identiški. Lyčių požiūriu gali būti tik skirtingų lyčių lygios teisės, galimybės, vertinimas. Moterys ir vyrai skiriasi lytiškumu, bet ne žmogiškumu. Net toj gūdžioj praeity, kurią visuotinai priimta vadinti visiško moterų beteisiškumo era, moterys ir vyrai galėjo būti lygūs, verti vienas kito žmogiškaja prasme kiekvienas savo veiklos srity ir puikiai papildyti vienas kitą kaip asmenybes. Žinome, kiek žymių vyrų pasiekė aukštumas savo veiklos srityje tik dėka šalia buvusių puikių, lygiaverčių, o tai ir už vyrus iškilesnių moterų, nors dažnai taip ir neišėjusių iš savojo namų pasaulio motinų, žmonų, seserų, draugių. Jos, atradusios savitą savęs realizavimo būdą, vertos didelės pagarbos, o ne užuojautos dėl beteisiškumo.
Kažkada atsiradęs vyrų ir moterų veiklos pasidalinimas, buvęs motyvuotas fizinio pajėgumo skirtingumu, ilgainiui buvo vyrų uzurpuotas kaip savo galios ir pranašumo prieš moterį garantas, kurio jie nė už ką nebenorėjo atsisakyti ir tada, kai dėka mokslo pažangos darbas, šeimos aprūpinimas jau buvo tapęs fiziniai gal net lengvesniu, negu ant moters pečių užkrauta namų ūkio, vaikų gimdymo ir auginimo, rūpinimosi vyro gerbūviu našta. Mokslas, kuriamas vyrų, visų pirma ir buvo nukreiptas į jų pačių darbo ir veiklos palengvinimą, jo pasiekimai vėliausiai atėjo į moterų veiklos sritį. Ar ne to pasėkoje dabar turim jau ne pirmą išlepėlių vyrų kartą, kurių darbiniai įgūdžiai atrofavosi iki minimumo, bet grįžę iš darbo, jie vis dar įsitikinę, kad moters prigimtinė pareiga yra paduoti jiems šlepetes, patiekti maistą ir pakloti lovą nakčiai. Ir, neduokdie, neparodyti rūškano veido. Bet ar ne moterys dėl to kaltos, per ilgai tylėjusios ir tą teisę vyrams pripažinusios? Dabar kenčia tiek vyrai, piktindamiesi, kad yra verčiami užleisti pozicijas ir niekaip nesuvokdami, kodėl moteris mokslų daktarė tobulai nevykdo žmonos priedermių, tiek moterys, tarp vyrų neberasdamos savo idealo žmogaus, kuris būtų stipresnis, globotų, kurį galėtų gerbti, į kurį atsiremtų.
Kiekvienas lūžis visuomenės gyvenime paveikia ir lyčių santykius įvairiomis prasmėmis. Naujiesiems laikams būdinga vis greitėjanti vystymosi, radikalių kitimų sparta, liečianti ir dažnai neatpažįstamai keičianti visas gyvenimo sritis, lyčių tarpusavio santykius taip pat. Feminizmo istorija, palyginti dar tokia neilga, jau radikaliai pakeitė daugelį dalykų. Bet ne visada ėjimas į priekį reiškia pažangą, gaunant prarandama ir būna, kad prarandamaa daugiau, negu gaunama.
Nekalbu apie profesinį moterų išsilaisvinimą, išsikovotą teisę lygiaverčiai dalyvauti visuomeninėje veikloje tai neginčijamai teigiami pokyčiai. Pagaliau galimybę santuoką traktuoti ne kaip įkalinimą iki gyvos galvos, o kaip laisvą dviejų žmonių sąjungą su vienodom teisėm ir galimybėm, netgi teisę nekurti santuokos skiriu prie teigiamybių, nors tai išmuša pagrindą iš po kojų tiek vyrams, tiek moterims. Tai aplamai yra vienas iš naujausių laikų bruožų stabilumo, pastovumo, patikimumo, ramybės, užtikrintumo netekimas, kai neramiame, vis greičiau kintančiame pasaulyje kasdien iš naujo tenka išsikariauti vietą po saule, kai bent kiek atleidęs vadžias, bet kada gali prarasti viską darbą, socialinę padėtį, vyrą/moterį ir iki šiol, šiaip ar taip buvusį stabilumo garantą namus. Darbdavys bet kada gali atleisti, jei kas nors kitas įrodys, kad jis gali dirbti geriau ir sutinka būti labiau išnaudojamas, po eilinių rinkimų minia ima ir nueina paskui naujus pranašus, vyras ar žmona susitinka savęs vertesnį... Viskas galima, net įteisinama įstatymais. Pareigų nėra. Dievo nėra. O paskui ateina senatvė... Tam yra globos namai.
Baisiausia, kad tame pasaulyje, kur viskas galima, gyvena ir mūsų vaikai, kaip dažnai mūsų paprasčiausiai pamirštami, jiems, kaip parodė sociologinis tyrimas, teskiriamos kelios minutės per dieną. Mergaitės ir berniukai, netolimos ateities moterys ir vyrai, priversti nuo mažų dienų įsisąmoninti kovos už būvį metodus ir besivadovaujantys principu, kad viskas galima ir netgi reikia viską kuo greičiau išbandyti. Ką bestebina ankstyvi lytiniai santykiai?
Fiziologija nurodo, kad kol nervų skaidulos nepasidengia mielinu, impulsas neperduodamas. Kol neateina tam skirtas laikas, kūdikis neišmoksta vaikščioti, neskiria spalvų, nekalba, nepasiekia abstraktaus mąstymo. Lytiniam asmenybės brendimui taip pat turi ateiti laikas fiziniam ir dvasiniam. Štai pastarajame lieka didelė spraga, iš vaikystės, netgi ankstyvos vaikystės, pereinama į suaugusiųjų pasaulį, kuriame nieko naujo nebesitikima, jau viskas išbandyta, nors dvasiniai neišgyventa, nes tam dar nebuvo pasiruošta, dar nesuvokiama. Man labai gaila tų neužaugusių senukų, negrįžtamai prarandančių nuostabiausią šviesios, tyros, romantiškos meilės metą, klojantį pamatus viso gyvenimo laimei.
Ką dabartis duoda ir ką atima iš mūsų moterų, vyrų? O juk visi vienodai visų pirma norime būti laimingi.

0

16

Pamąstymai

Paskaičius le_hawk esė "Viešas prisipažinimas apie orientaciją"

Paprastai nesikišu į panašaus pobūdžio diskusijas, bet paskaičius šį esė, kilo minčių. Nesutinku su teiginiu, kad  mūsų tėvai, seneliai nieko nežinojo apie kitokios lytinės orientacijos  buvimą puikiai žinojo, tik buvo vengiama apie tai kalbėti, tai buvo traktuojama kaip bet kuris kitas nukrypimas nuo normos, savotiškas luošumas, bet tokie žmonės buvo toleruojami, protingi žmonės netgi nesišaipė, tuo labiau nepersekiojo, o piktavaliams patyčioms nereikia nė skirtingos lytinės orientacijos, užtenka jei žmogus ryžas, raišas ar kuprotas.
Be to, jei heteroseksualai įvardinti tik kaip viena iš penkių seksualumo rūšių, tai nereiškia, kad jų yra penktadalis populiacijos, manau autorius tai teigia norėdamas paryškinti efektą.
Labai nemaloniai veikia paskutiniu metu ryškėjantis homoseksualų susireikšminimas. Nesu girdėjusi, kad būtų atlikti kokie nors tyrimai, todėl nedrįstu teigti, kad ši savybė būdingesnė būtent ne heteroseksualios orientacijos žmonėms.
Ko siekiama tomis demonstracijomis, vaivorykštės spalvomis, klyksmais apie savo orientaciją? Jei tolerancijos, tai ji neina į gatves, ji tyli, rami, tuo labiau, kad neteko girdėti apie jokius užgauliojimus ar, tuo labiau, pogromus prieš gėjus. Panašu, kad patys muša, patys rėkia, bet nenustebsiu, jeigu nesiliovę taip agresyviai propaguoti savo išskirtines teises ir piršti visiems savo gyvenimo būdą, tikrai sulauks naturalaus visuomenės pasipriešinimo.
Kaip ir bet kurios lytinės orientacijos žmonių grupėje, gėjų tarpe yra blogų žmonių, pvz., seksualiai išnaudojančių vaikus. Štai tam negali būti tolerancijos. Be to, nuolat kalbama apie gėjų teisę turėti normalią šeimą, įvaikinti vaikus, bet kažkaip nutylima vaikų teisė turėti normalią šeimą, tėvą ir motiną. Juk pagal įstatymus pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus? Vaikas negali pasirinkti pats, jo niekas nepaklausia, ar jis nori augti tokioj šeimoj, todėl jį turi ginti visuomenė. Homoseksualai žino, ką renkasi ir turėtų susitaikyti su pasekmėmis.
Kai teigiama, kad tikrai kitokios lytinės orientacijos žmonių yra labai daug, tik jie vengia tai deklaruoti, man, atvirkščiai, norisi teigti, kad jų nėra tiek daug, kiek garsinasi dabar tai yra tapę madinga ir prie jų šliejasi nemažai nestabilios psichinės sanklodos asmenybių, siekdami išreikšti save, susireikšminti.
Jei  manęs kas paklausia, tai kiek gi jų, kitokios lytinės orientacijos žmonių, yra iš tiesų, atsakau daug, mes visi. Bet kurios lyties individo organizme gaminasi tiek vyriški, tiek moteriški hormonai, tik paprastai vieno kurio kiekis vyrauja, beje, ir labai svyruoja, todėl visi mes esam kažkiek homoseksualūs. Kas pasvėrė, kiek, atrodo, pačioj nekalčiausioj  dviejų tos pačios lyties žmonių draugystėj yra erotinio komponento? Ar dviejų mergaičių draugių pasibučiavimas, vaikinų apsikabinimas visada toks jau nekaltas? Bet juk tai yra nuostabu, tai nuspalvina mūsų gyvenimus, sustiprina jausmus ir vadinama tuo pačiu meilės vardu, tai taip natūralu, kad dažniausiai nepagalvojama apie jausmo kilmę.

0

17

Su žyma Visiškai slaptai" (Kaip aš pabuvau rašytoja)

Parašiau knygą. Šaunu, pasakysit ir, žinoma, pirmiausiai paklausit apie ką ji? Sunkus klausimas. Apie viską, tiesiog apie gyvenimą su paprastais pasakojimais, gyvento laiko atspindžiais, filosofinių pamąstymų intarpais, neįkyriais moralais. Ir, žinoma, apie meilę. Kažkokią senamadišką, kitokią, negu dabar dominuojanti, kur susitinka jis ir ji, arba ji ir ji, jis ir jis, o tai ir grupėmis, jau antrą, kartais ir tą pačią dieną išmėginamas seksas ir tik po to įvyksta arba neįvyksta stebuklas, didysis nušvitimas, įsimylima arba ne, išnagrinėjamos įvairios to įsimylėjimo arba ne peripetijos, buvusių patirčių (pirmiausiai sekso) sugretinimai, paskui kyla kuo sudėtingesnės kliūtys tai meilei, bet jos visos įveikiamos, viskas paaiškėja, seka kuo įmantresnis sekso scenų  aprašymas, kol pasiekiama visiška harmonija lovoje ar kitose, kartais neįtimiausiose vietose. Iš kur ir imasi šitiek tų sekso išbadėjusių, be jo bemaž niekuo daugiau nesidominčių? Kadangi reiškinys plačiai išplitęs, mėginu aptikti jo priežastis ir mane pačią nustebina mintis, kad ko gero tai dėl to, kad į literatūrą atėjo karta, tiek rašytojų, tiek ir skaitytojų, vos ne nuo vaikystės propaguojanti laisvą meilę ir tas dabartinis sekso suabsoliutinimas reiškia ne ką kitą, kaip per ankstyvą išsekimą, nepajėgumą pasiekti pilnavertį harmoningą dvasinės ir fizinės žmogiškosios meilės išgyvenimą, t.y. rodo visuotinę impotenciją, kai dvasinis komponentas dalinai ar visai nunykęs, o ir fizinis belikęs siekiamybe. Įtariu, tik todėl taip daug apie tai rašoma. Kur niežti, ten kasomasi.
Jausmams pakutenti pasitaiko ir vienas kitas lavonas, pagausinantis siužetinių linijų skaičių, karjeros krachas ir pan. Ir pabaiga gera arba ne, čia jau pagal autoriaus sugebėjimus nuspėti skaitytojų lūkesčius.
Ne, mano knyga ne tokia, nors joje taip pat yra visi tie elementai, bet kažkokie lyg ne kūrėjos, t. y. mano sukurti, o paprasčiausiai surankioti iš gyvenimo, kaip paveiksliukai, gal tik trupučiuką padailinti, paspalvinti dėl visa ko, kad netyčia tuo pilkumu neatbaidžius skaitytojo, o jis dabar lepus ir išrankus. Ir meilės toj knygoj yra, tik ir ji kažkokia nešiuolaikinė žmogus myli žmogų, nebūtinai tai jis ir ji, nebūtinai abu jauni, o ir seksas kažkoks tik numanomas, smulkiai neaprašinėjamas kiekvienas krustelėjimas, riktelėjimas, krimstelėjimas, lyžtelėjimas, pozomis, su visa fiziologija, pajautom. Vis viena, manau, toj srity neperspjauti man Irvingo, Coelho, Parulskio ir t.t. Keisčiausia, kad nublukus sekso naujumui ir žavesiui, meilė, įrašyta širdies lobių kertelėj, mano knygos istorijose dažną sykį išlieka. Ir lavonų bemaž nėra, bent jau mirusių ne sava mirtimi.
Gal klystu, vadindama savo knygą kūriniu, ji neverta to švento vardo, nes joje nieko nėra sukurta, viskas pasisavinta iš gyvenimo, nusirašyta nuo realybės.
Viskas būtų buvę gerai, žodžio laisvės įstatymas mūsuose veikia nepriekaištingai, net senosios demokratijos šalys mums baltai to pavydi maniau, rašinėk sau ką nori, kurk pats ar špėrinkis nuo gyvenimo ir jokios cenzūros, jokio kieno nors diktato, o leidyklos tai tokios įstaigos, kurios tarnauja rašytojams, jų kūrinius paverčia knygomis ir svarbiausias, gal net vienintelis jų rūpestis turtinti nacionalinį kultūrinį tautos fondą ir daryti prieinamus pasaulinės klasikos šedevrus. Dar visai neseniai taip maniau! O, simplicitus sanctus! šventas naivume!
Tai truko tik tol, kol sumaniau knygą išleisti, t. y. vėl ėmiausi darbo, kurio nemoku. Ir tai mano metuose! Tiek dar suprantu, kad pirmiausiai reikia pasiųsti rankraštį leidyklai ir protingiausia ne vienai, nes per tą nežinojimą galiu neteisingai pasirinkti jos profilį ar dar kokį požymį; tegu pačios atsirenka. Knygų mugėj klausydama interviu su leidybos reikalus išmanančiančiais žmonėmis, nugirdau, kad leidyklų Lietuvoj esą per tris šimtus. Atsirinkau dešimtį tokių, kurių vardai daugiau girdėti. Ir, manot, jau valgysiu, kaip toj pasakoj apie žmogų, vilką ir duoną? Pasirodo, daugelis jų įslaptinusios savo elektroninio pašto adresus. Taip skaudžiai nudiegė mintis, kad galimai tai padaryta siekiant apsisaugoti nuo tokių rašeivų kaip aš antplūdžio? O gal esu neteisi, piktas žmogus, pirmiausiai pagalvoju blogai, nes juk gali tai būti padaryta tik siekiant užtikrinti susirašinėjimo slaptumą?
Kaip bebuvę, giliai atsidūsėjusi visoms įsislaptinusioms leidykloms  parašiau tiesiai šviesiai, neslėpdama savo kėslų atsiųsti rankraštį, ir labai nudžiugau, jau sekantį rytą iš vienos jų, mano gerbiamiausios, sąraše įrašytos pirmąja, gavusi adresą ir nurodymą rankraštį atsiųsti. Taip ir padariusi ėmiau laukti, visai nekukliai įsivaizduodama, kaip gerbiami redaktoriai, po vieną ir kelis, atidėję į šalį savo įprastus darbus, susidomėję skaito mano rankraštį, o dūšioj siautė visi keturi vėjai šiaurys, vadovaujamas proto, kaukė į dešinę ausį, kad būsiu sumalta į miltus ar, geriausiu atveju, nutrenkta į grafomanijos pragarmes, bet pietys, sūpuojamas jausmų, švelniai kuteno kairį paausį ir ulbėjo, kad tiesa, tie mano tekstai kiek neįprasti, bet užtai kiek juose nuoširdumo, meilės sutiktiems žmonėms, gyventam laikui juk negali būti, kad jų niekam nereikia, kad jie niekieno nelaukiami ir kad jie tikrai negali suvirpinti nė vieno, ypač mano kartos ar jai gretimo amžiaus paprasto skaitytojo, o gal net literatūros šedevrų, pasaulinės klasikos prisiskaičiusio redaktoriaus širdies tiek, kad jis pasakytų šaunu, imam! O kiek dar galimų tarpinių variantų.
Laimei,  tai truko neilgai, dar sekantį rytą atsipeikėti mane privertė žinia, kad leidykla, žinoma, dėkoja už rankraštį, bet jų leidybos planai esą tokie dideli, keletui metų į priekį, kad negali būti nė minties apie mano knygos išspausdinimą. Pataria kreiptis į ne tokią darbais užsivertusią leidyklą ir linki man sėkmės. Automatiškai minty pasakiau ačiū ir atsisėdau, nes nuo minčių gausos susvaigo galva. Bene dešimtą kartą skaitydama atsakymą, pridėjau nuo savęs: Kad ir kokia nuostabi ta knyga būtų... 
Pirma šmėstelėjusi mintis buvo mano knygos neskaitė, nes tai fiziniai neįmanoma padaryti per tokį trumpą laiką. Keista nelogiška, tai kodėl paprašė rankraščio, jei neketino skaityti? Pagal kažkokius magiškus ženklus pajuto, kad knyga prasta gal kad taip ėmė ir atkeliavo be jokio blato? Vėl į pagalbą pasitelkiau matematiką minėtame interviu buvo užsiminta, kad leidykla per metus gauna per tris tūkstančius rankraščių, t.y. beveik po dešimtį kasdien, neišskiriant nė šventadienių. Nenuostabu, kad norint juos perskaityti ir tinkamai įvertinti, tenka dirbti ir naktimis arba samdyti didelį skaitančiųjų ir vertinančiųjų būrį, o tai tikrai nepriimtina ekonominiu požiūriu.
Bet juk bent teoriškai galimas toks variantas, kad štai vieną gražią dieną atsidaro vyriausiojo redaktoriaus kabineto durys (ar el. pašto langelis), pro jas įeina netituluotas rašytojas iš gatvės, ištiesia rankraštį, redaktoriaus pasąmonė iš kažkokių magiškų ženklų atpažįsta, kad tai genijus ir užsimezga viso gyvenimo kūrybiniai leidybinė draugystė... Jei tai būčiau aš? O jie net nepaskaitė! Taip liūdna pasidarė kad nesu genijus. Tokia gėda. Mėginau guostis, kad gal nacionalinė literatūra ir nedaug tepraras, nesulaukusi mano knygos.
Atsitokėjus, kai pilkosios smegenų ląstelės jau vėl pajėgė atlikti savo priedermes, netikėtai pasijutau laiminga juk tai nuostabu, kad Lietuvoj yra šitiek daug neabejotinai gerai, bent jau tikrai geriau už mane rašančių autorių, kad bet kurį kitą netikėtai redaktorių kabinetų tarpduriuose ar elektroninio pašto puslapiuose kaip Pilypas iš kanapių išdygstantį rašeivą be garsaus vardo, kilmės dokumentų ar pirma jo sklindančios skandalingos reputacijos, kas teiktų viltį sulaukti šiuolaikinių bestselerių, galima lengva širdim išprašyti. Jų, atitinkamai pagal laiko dvasią rašančių, yra tiek daug, kad leidybiniai planai sudaryti keletui metų į priekį ir vertingų rankraščių tikrai nepritruks. Turtinga tauta!
Beje, susimąsčiau ir apie tai, kokiu vardu turėčiau vadinti tuos tokius į mane panašius rašytojus nerašytojus, mėginančius ateiti į literatūrą iš gyvenimo, nepriklausančius jokioms sąjungoms, o gal tik titulų nevertinančius? Juk tarp rašytojų, teisėtai nešiojančių tą vardą, ir grafomanų (jų yra kas išdrįstų paneigti?), yra didelis tarpusluoksnis žmonių, turinčių tikrai neprastesnį išsilavinimą, tik kitose srityse ir dažnai tikrai turtingesnę gyvenimo ir apsiskaitymo patirtį, negu gali duoti universitetinis filologinis ir bohema? Ir neraštingais jų juk negalima pavadinti?
Esu gana uždaras žmogus, bet kažkaip neištvėriau nešnektelėjus rūpima tema su solidaus amžiaus gatvės kaimynėm, buvusia miškininke ir literatūros mokytoja. Abi sutartinai tvirtino, kad aš klystu, tuose grandioziniuose leidybos planuose ne lietuvių autoriai sudaro daugumą. Patylėjom. Miškininkė išsitarė abejojanti, ar tie užsienio autorių kūriniai tikrai geresni, mada ir tiek, kad tik užsieniečiai. Mokytoja užginčijo leidyklos daro šventą darbą, leisdamos pasaulio klasiką, pagaliau ji tampa prieinama. Miškininkė paklausė tarsi nė nesitikėdama atsakymo nejau manati, kad tie kalnai meilės romanų, kurių leidyba užsiėmusios leidyklos, ir yra pasaulio klasika? Paskubėjau raminti, kol ginčas neįsiliepsnojo juk ne vien juos gi leidžia, tikrai mus pasiekia daugybė puikių knygų.
Tylėjom ilgai. Mintijau, kad leidyklos neįpareigotos puoselėti tautos kultūrą, kas galėtų priversti, jei tai privatus verslas, nesvarbu, kokias knygas leisti, kad tik pirktų, o ten, kur vaikšto dideli pinigai, mūzos tyli. Kam rūpi Lietuva, jos ateitis ir kam Lietuvoj gyventi gera?
Kažkaip nejaukiai pasijutau nejau noriu kažką įtikinti, kad tai aš su savo tokia nešiuolaikiška, primityvia knyga galiu praturtinti nacionalinę literatūrą? Panašu, iš kuklumo nemirsiu. Ką gi, bent viena priežastimi mirčiai mažiau.
Po kelių dienų atsiliepė leidykla, kuriai rankraštį buvau nusiuntusi be jokio atsiklausimo, nes ji neslėpė savo el. pašto adreso rankraštis perduotas už šį darbo barą atsakingam asmeniui, netrukus susisieksime. Taip viltingai suskambo. Susisiekė skaityti buvę įdomu, bet leidyklą domina knygos, kurių galima tikėtis didesnių tiražų. Aišku, suprantama, nepikta. Ir atsakymą gavau šventinės dienos pavakarę nejau skaitė net ne darbe? Tikrai turėjo pasirodyti įdomu. Ne, ne, kuklumu, akivaizdu, nesergu.
Padėkojau, palinkėjau sėkmės darbuose, atsiprašiau už sugaišintą laiką.
Dienos eina, kantriai laukiu atsakymų iš likusių leidyklų, kurioms esu išsiuntusi rankraščius, bet jos tyli. Kuo ilgiau nerašo, tuo įdomiau, paprastai, moteriškai smalsu skaito ar tik net neranda reikalo atsakyti?
Ne tau, Martynai, mėlynas dangus, bet...pažadėto trejus metus laukia. Tik ar kas nors man ką žadėjo?
Šiaip ar taip, rašytoja jau, atrodo, pabuvau.

0

18

Sąsajos

Feisbuke skaitinėjau apie beprasmybės akciją kasti sniegą iš vienos vietos ir atgal, supilant į krūvą ir vėl paskleidžiant, samstyti jį kiaurasamčiu kiek besemtum, vis nieko nelieka. Taip, esą, daroma su pinigais kultūrinei spaudai remti.
Užkliuvo žodis remti. Kas yra ta literatūra mūsų visuomenėj? Elgeta prie durų? Neįgali būtybė, kurią reikia remti, kad nesukluptų? Ji kažkur, kažkaip, matyt, gyvena, tik niekas nežino nei kur, nei kaip. Ir nenorėtų žinoti, bet ji turi tokį bjaurų įprotį kasmet viduržiemy, apie Naujus metus apsireikšti su pretenzijom gauti pinigų savo egzistencijai. Reikalavimai kuklūs tik išgyventi, ne suklestėti.
Niekas neneigia teiginio, kuris iš aukštų tribūnų skelbiamas kaip aksioma, kad kultūra visuomenėje yra bent jau ne mažiau svarbi už kokią ten ekonomiką, valdžios institucijų veiklą, socialinę situaciją, bet, keista, šitokia svarbi visuomenės egzistencijos ir pažangos sritis, nulemianti jos pačios išlikimą, neturi jokios patikimos jai skirtos vietos juridinėj visuomenės struktūroj, jokios stabilios eilutės valstybės biudžete, nekalbant apie tai, kad ta eilutė, atsižvelgiant į visų pripažįstamą kultūros svarbą, būtų viena iš pirmųjų. Deja, svarstant biudžetą, tik kai visi tam darbui įgaliotieji ir suinteresuotieji jau būna mirtinai pavargę ir daugiau mažiau užganėdinti dalybų rezultatais, kažkas ima ir primena, kad dar prie durų tyliai, kultūringai, nužemintai brazdinasi ji, kultūra, atkakliai mėginanti priminti valstybės galingiesiems, kad į jos terbą ne tik kad neįdėtas kepalėlis duonos, bet nenubiro nė trupinių nuo dalybų stalo. Tada į įstatymo galią turinčio dokumento pabaigą įrašomos kelios aptakios, neįpareigojančios eilutės apie fondą sudaryti, atradus skirti, numatyti, įvertinus galimybes ir galiojančią tvarką, perėjus visas institucijas, gavus visus parašus ir antspaudus paremti... iš bado svyruojančią, sausio speiguose tirtančią elgetą literatūrinę spaudą ir kultūrą aplamai. Ir tegu ji prasmenga gyvenimo verpetuose iki kitų Naujųjų. Čia, valdžios koridoriuose ir kabinetuose jos niekas nepasiges, o jei ji kam reikalinga, tai tie kažkas ja ir tepasirūpina ko alkanas rašytojas nepadarys, norėdamas, kad jo kūrinys būtų išspausdintas? Ir atsigrįžtama į verslą. Mąstau, o kodėl taip? Ar verslininkų kastai ji, literatūra, reikalingiausia, ar todėl, kad be biudžeto tai vienintėlė institucija, turinti pinigų ne vien duonai, bet ir išmaldai. Ir prabangai nusisamdyti dvaro juokdarį. Ko verta tokia periodikos ir ne periodikos literatūra? Badas geriausias cenzorius.
Kodėl tokios niūrios šį rytą mano mintys? Keistai sutapo ŪP korespondentės Daivos Bartkienės straipsnis internetinėje svetainėje www.žemaitijosgidas.lt, kad tokio išsamaus leidinio kaip monografija apie Viešvilę spausdinimas nukeliamas neridotam laikui, daugelio pasišventusių žmonių ne vienerių metų darbas nurašomas, neatlyginamas ir paliekama žiojėti didelė spraga tiriant ir išsaugant ateities kartoms tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos istoriją, ekonomikos, visuomeninę sanklodą, kultūrą. Dar tiek daug ką būtų galima padaryti, jei neatsiremtų viskas į pinigus ir į bukų valdininkų požiūrį į kultūrą. Gal kada ir atsipeikėsim, bet dabar kasdien nyksta gyvoji atmintis, miršta paskutiniai XXa karų ir pokario peripetijų liudininkai, tebeguli stalčiuose niekam nereikalingi atsiminimų rankraščiai. Pagaliau, ar atsiras kas perima iš dabar dar vis triūsiančių, nors ne vieno jau turinčių teisę į užtarnautą poilsį, pasišventėlių, po aguonos grūdą nešančių mūsų istorijos atmintį į knygas ir bergždžiai besibeldžiančių į rėmėjų, valdininkų duris ir sąžines, mėginančių įtikinti juos savo darbo svarba ir reikšmingumu, estafetės lazdelę? Tarsi tik jiems, pasišventėliams, to reikia. Ką paliks istorijai tie šių dienų galingieji, sukaupę savus turtus ir skirstantys valstybės iždą, pamiršdami, kad ne jie, o tautos kultūra rašo istoriją. Neįtikina teiginys, kad nėra pinigų, galimybių, kad reikia palaukti geresnių laikų ne pinigų trūksta, o sveiko požiūrio į kultūrą ir, jei tas požiūris nesikeis, geresni laikai neateis niekada.
Tos mintys susišaukia su dar vienu istorijos liudijimu skaitau Editos Barauskienės istorinį romaną Tolminkiemio sodininkas*. Taip, apie Kristijoną Donelaitį. Ne tik ir apie Mažosios Lietuvos kalbos ir kultūros išsaugojimo problemas, taip susišaukiančias su dabartinės Didžiosios Lietuvos problemomis.
Kun. Jonas Bretkūnas suprato ir negalėjo likti abejingas krašto nutautinimui ir lietuvių kalbos išstūmimui ir nunykimui. Įvertinęs didelę bažnyčios įtaką ir galimybę per ją išlaikyti lietuvišką žodį, jis per dešimtį metų atliko titanišką darbą išvertė į lietuvių kalbą Evangeliją, tiek Senąjį, tiek Naująjį testamentą, paskui dar bemaž tiek metų rūpinosi jos išledimu, bet pasiekė tik to, kad rankraštis buvo konsistorijos nupirktas ir...padėtas į stalčių šimtmečiams. Iki geresnių laikų, kurie taip ir neatėjo, nes rankraščio neprireikė Prūsiją, Mažąją Lietuvą su jos turtinga, unikalia kalba ir kultūra asimiliavusioms didžiosioms valstybėms, ji netapo pasauline vertybe, o pačios Mažosios Lietuvos neliko. Tik neįtikimai laimingo atsitiktinumo dėka per visas tų šimtmečių audras Jono Bretkūno rankraštis išliko, bet ir dabar jo paruošimu spaudai labiau rūpinasi Vokietija, negu Lietuva.
Ar ne tas pats dabar laukia mūsų? Pinigų visais, net blogiausiais laikais, buvo ir yra, užtenka pasidairyti, kiek jų skiriama menkaverčiams renginiams ir projektams, kiek nuteka korupcijos kanalais, kiek paprasčiausiai išvagiama. Trūksta išminties ir atsakingo požiūrio, kai esminių klausimų sprendimas paliekamas savieigai, autorių išradingumui ar dažnai nekompetetingų, problemos nesuvokiančių ir visai ne tokių tikslų siekiančių rėmėjų malonei ar nemalonei.
Jonui Bretkūnui bent buvo atlyginta už darbą, paskirta renta iki gyvos galvos ir tiems laikams nemenka pinigų suma, kas, deja, pamirštama šiais laikais. Jei tai tęsis per ilgai, ar atsiras kas pakeičia tas darbščias biteles, dirbančias iš pasišventimo, ne sykį prarandančias viltį, kai internetinėse svetainėse atsiranda lakoniškas įrašas, kad didelės, išsamios, kruopščiai paruoštos monografijos apie Viešvilę, kurios istorinė lemtis yra tarsi jungtis tarp Lietuvos, Didžiosios ir Mažosios, ir santykio su didžiosiom kaimynėm gyva iliustracija, leidimas atidedamas neribotam laikui. Iki geresnių laikų, kurie, didelė tikimybė, taip niekada ir neateis, jei neįvertinsim savo atsakomybės, jei nepasimokysim iš praeities, o tik pilstysim iš tuščio į kiaurą.

*Edita Barauskienė Tolminkiemio sodininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius. 2015.

0

19

Kintančios žodžių prasmės. Tiesa

1 tiesà

1. kas atitinka tikrovę, teisybę
2. įstatymų duodama, leidžiama galimybė ką daryti, teisė
3. nuostatų ir papročių visuma, įstatymas, paprotys
4. teismas
5. teismo procesas, byla, teisminis nagrinėjimas
6. teisės mokslas, teisėtvarka
7. dėsnis, taisyklė
8. kryptis, linkmė
9. teisėjas

2 tiesà

beje (atsiminus ką)

Lietuvių kalbos žodynas

Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta, nes tiesa aukščiau visko, bet ėmiau ir suabejojau, ar žodyne nurodytos jo prasmės  teismas, teismo procesas ir teisėjas galėtų būti lygiaverčiai sinonimai tiesai. Gal ir yra, bet tik viena kuria iš besikeičiančių ir atsitiktinai atitinkančių tiesos kriterijus prasmių, kaip teorinė siekiamybė. Bet ne apie tai šiandien kalba. Šiandien apie tiesą aplamai ir teisingą ar neteisingą žmogaus santykį su ja.
Dievo įsakymas  bekompromisiškai reikalauja: Nekalbėk netiesos! Nurodo ko nedaryti, bet pačiam žmogui tenka apsispręsti tai ką gi daryti. Logiška kalbėti tiesą. Tik kaip tą įsakymą išpildyti, jei, kaip ne keista, žmonių įstatymai, net  nerašyti, bet visuotinai priimami, ne sykį teigia priešingai: Nekalbėk tiesos! Nekalbėk tiesos, nes ji dažnai skaudina, būna gėdinga, užgaunanti, nepatogi, nusikalstama, pavojinga, pražūtinga. Nekalbėk tiesos, nes neturi teisės kalbėti tiesą apie kitus žmones, o tuo pačiu ir apie save visa yra susiję, kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi ir apie kitus. Kur ta riba, iki kurios galima atsiverti, atverti? Nekalbėk tiesos apie savo tėvą, motiną, draugą, nusipelniusį, visų gerbiamą žmogų, nes tave patį pasmerks, nuteis, negerbs. Nekalbėk tiesos! Nes, pagaliau, kas žino tiesą? Mums tik taip atrodo, kad žinom, rašom atsiminimus, liudijam. Ir klystam.
Tikintieji nesudvejotų atsakydami žinoma, Dievo įsakymai viršesni negu žmogaus susikurtieji. Paprasta, bet problema lieka neišspręsta.
Išeitį pasiūlė Dalios Staponkutės išleistos knygos pavadinimas Iš dviejų renkuosi trečią. Visada yra trečia išeitis. Ir mano aptariamu tiesos sakymo ar nesakymo klausimu aptinku trečią galimybę nekalbėti, nei tiesos, nei netiesos, nutylėti. Bet ar tai išeitis? Ar nutylėta, pasakoma ne visa tiesa netampa melu? Ypač tuo atveju, kai vienašališkai atvirai kalbama apie tai, kas gera, gražu, kilnu, o nutylima tik apie blogį, tuo tarsi paneigiant jo buvimą? Arba atvirkščiai, kiekvienas pagal tai, kokį pasaulį mato pagal savo intelekto lygį ar sugedimo laipsnį.

Skaitau knygą Vartai į abi puses.* Tai Viktorijos Daujotytės pašnekesiai su Marijumi Šidlausku Kaip visada, Viktorijos knygą negaliu skaityti abejingai, mintyse imu diskutuoti, atrandu kažką nauja, su kažkuo negaliu sutikti. Žaviuosi išmanymu, sugebėjimu, pastabumu, jautrumu, šviesumu, bet kažkas trikdo.
Neatsimenu, nuo kada susidomėjau Viktorija, bet tai tikrai skaičiuojama dešimtmečiais, perskaityta daugelis jos knygų ir tik dabar, aptikusi pažadą, kad šioje knygoje galiu tikėtis atviresnio kalbėjimo apie save ir artimus, svarbius gyvenime sutiktus žmones ir įvykius, supratau, kad to man labai trūko, ne dėl paprasto smalsumo, o, kaip pati Viktorija išsitarė ruošusi biografinę knygelę apie Janiną Degutytę kad giliau, pilniau suprastų jos kūrybą.
Tai pirma Viktorijos knyga, skaitoma po to, kai išleidau savąją. Mano mąstysenoj atsiradę kai kas nauja lyginimas, skirtingumų aiškinimasis, atkaklus siekis pagal išmintingesnių žmonių mintis suvokti savo vietą, rasti pateisinimą sau, o būna, kad teisinu ją, jei manau esant neteisią, nes man labai reikalinga Viktorija tokia, be dėmės. Atsirado nuspėjamumas pirmą kartą pagalvojau, kad nebesitikiu iš Viktorijos kažko esmingai naujo, ji ir toliau, kaip kamertonas, tiksliai, jautriai atlieps viską (ar tikrai viską?), kas vyksta gyvenime, literatūroje, filosofijoje. O ar buvo kada kitaip? Tolstu nuo jos, nuėjusios toli į priekį, pati likusi ant žemesnės pakopos. O ar buvo kada kitaip? Ar siekiau? Pasidarė liūdna. Bet... Kad patirtis virstų kalbine, kad įgytų kalbinį pavidalą, reikia labai intensyvaus teksto, iš esmės kūrybinio. Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Galbūt seklesnis, aprašomojo pobūdžio tekstas išlieka arčiau patirties? (56psl.)
Man taip norisi pridurti tiesos. Štai čia atrandu save savo vietą ir išteisinimą aš tik pasakoju, aprašau, bet išlieku realiam savam ir mane supančių žmonių pasaulyje. Kiekvienas kūrėjas, kaip aukso lydynys, turi savo prabą. Esu žemesnės prabos. Mano tekstai neišėjo iš realybės, o Viktorija savo patirčiai geba suteikti kalbinį pavidalą, ji ne pasakoja, ji perkeičia, kuria ir jos valioj, ką pasiimti į savo kuriamą pasaulį gėrį ar blogį. Kūrinys nėra vaizdavimas pasaulio tokio, koks jis iš tiesų yra, o tokio, kokį kūrėjas norėtų, kad būtų, kokį siektų sukurti.
Kažkodėl žmonėse gyvas įvaizdis, kad viskas eina pirmyn, nesvarbu, tiesia ar kreiva linija, bet pirmyn, po bet kurių kataklizmų pasakoma o gyvenimas tęsiasi. Taip ir Viktorijos kalbėjime, bet štai mano pasakojimo apie keturias senas motinas veikėjas  Edgaras, paskutinei iš jų mirus sutvarkęs jų mėgto suolelio lūženas, pasako tarsi nebuvę. Matyt tie žodžiai jau seniai slypėjo many ir tik dabar išsprūdo kai jau po gyvenimo. Tarsi nebuvę. Tik tušti, taip ir nebaigti pastatyti savi namai, nes vaikai per greitai užaugo, išėjo, aš nebeturiu jėgų, o jiems tų namų nereikia ir jie dar nesuprato, greičiausiai ir nesupras, kad ne ten, kažkur, o čia paliko neįmintas piliakalnių paslaptis. Tarsi nebuvę drauge gyvenusių žmonių likimų, gimimų, mirčių, tik pilnos kaimo kapinaitės, tik pilni aerouostai išskrendančių, kažko ieškančių, kažką paliekančių, kažkur skubančių.
Kaip suvokti, kuriam taške esam šiandien, kiek ir kurlink nueita mano kartos toli į priekį ar tik apeita ratu, netgi nuklysta atgal, viduramžių pusėn. Priartėta ar nutolta nuo tiesos.
Kas toliau, kai taip, tarsi nebuvę, kai praeitis nepaliko pėdsakų, kai vėl stoviu išeities taške, o laiko nebėra, nei galimybės kartoti viską iš naujo, nei kurti visai  kitą variantą, nei paprasčiausiai eiti? Betgi kur kairėn, dešinėn, pirmyn ar atgal? Gyvenimas tęsiasi? Kartojasi? Prasideda, vėl ir vėl? Tas pats? Kitas? Perkėlus tas dvejones iš pavienio žmogaus į visuomenę, kas vyksta progresas, regresas, nevyksta nieko, chaosas? Tiesiog yra. Kaip Viktorijos Girgždūtės kalnas, išoriškai lyg ir paprastas, priprastas, bet savo gelmėj daug ką slepiantis ir ne kiekvienam atveriantis savo paslaptis. Kokius patirčių piliakalnius supylėm mes savo gyvenimais, kokiais kodais užkoduotą tiesą paslėpėm jų gelmėse ateities kartoms, kokiu pavidalu kalbiniu, perkeistu ar tik papasakotu, galimai mažiau nutolusiu nuo tiesos?
Sutapimas paskutinę dieną prieš Viktorijai išvykstant iš namų į miestą mokytis, nepažįstamas žmogus, atvykėlis, paprašo parodyti, papasakoti jam, nežinančiam, apie piliakalnį ir Viktorija tariasi žinanti, rodo, pasakoja, bet jaučia ne tai, kažko ir ji nežino ir būtent to, kažko, ieško atklydęs (iš miesto?) svetimas žmogus. Nežinantis, galimai kažkada taip pat iš gimtųjų namų išėjęs ieškoti ir neradęs, tebeieškantis. O Viktorija palieka savo namus, kaimą kaip jau išgyventą, patirtą etapą ir mieste tikisi rasti naują, gilesnį žinojimą. Ar rado? Nežinau, knygą dar tik įpusėjau skaityti, gal dar aptiksiu pačios Viktorijos atsakymą.
Ir Viktorija, kaip tas Girgždūtės piliakalnis, neišduoda savo paslapčių, ji, gyvas, jautrus, mąstantis žmogus, tarsi slepiasi už knyginės patirties, jos kalbėjime svarbūs įvykiai, reiškiniai, pokyčiai, prasmės, bet tarsi nėra gyvų, visapusiškų asmenybių, taigi ir jų prototipų, kuriuos būtų galima atpažinti. O man norisi šaukti esi neteisi, Viktorija! Klysti ir klaidini, kurdama Tau artimo pasaulio tobulą vaizdą tobuli, niekada neklydę, nieko neįskaudinę, vien  besąlygiškos meilės ir pagarbos verti tėvai, broliai, seserys, kaimynai, mokytojai. Ir Tu pati tobula dukra, sesuo, kaimynė, draugė. Betgi tobulų žmonių nėra, jie, jei tokiais vaizduojami, yra netikri. Netiesa.
Ir vėl mintis atsiremia į klausimą ar nutylėta tiesa ja ir išlieka? O kur Viktorijos kalbėjime yra blogis? Jis lieka neįvardintas ir taip atsiribojama nuo bet kokio kaltinimo pasakius tai, ką, esą, privalu nutylėti? Net tokių žodžių kaip blogis, nusikaltimas, nuodėmė, klaida, išdavystė Viktorija nevartoja, ji tik siekia neišduoti kito žmogaus liūdesio, rūpesčio, vargo, skaudumo. Tai būtų bent pusė tiesos. Deja, Viktorijos kalbėjime blogio, netgi tokio, neįvardinto, tik nujaučiamo, net pateisinamo, net atleisto anksčiau, negu būtų galėjęs įvykti, nėra. Tiesiog nėra. Ar nutylėjus tiesą galima ją paneigti?
Tas sugebėjimas kalbėti nepasakant to, ko nenorima pasakyti,  sąmoningai nesakant, stebina ir savaip žavi. Visiška priešybė man. Mano pasakojimų veikėjai tokie gyvenimiški, su visom ydom, kad atėjusi pas mane kaimo senolė, kita Viktorija, nesuklydusi išvardino jų prototipų tikruosius vardus. Kankinantis jausmas, pasijutau tarsi nuoga miestelio aikštėje. Išdavusi savas ir svetimas paslaptis, nors neišdavusi tiesos. Laikas ištrins mūsų visų vardus, tikrus ir išgalvotus, o tiesa liks.
Tikiuosi, kad Viktorija, pasilėpusi už savo nekalbėjimo apie realų blogį,  jaučiasi nepažeidžiama ir gali ramiai miegoti naktimis, o aš su savo išjausta, iškentėta, atlapaširdiškai išklota teisybe greta jos pasijuntu menkysta, gal net nusikaltėle. Nekalbėk tiesos! Iš tikrųjų daugelis būtų teisūs, jei praeidami mestų akmenį, o tai ir ne vieną, į mano langus už tą tiesos sakymą, nes blogis, kol neįvardintas, tarsi neegzistuoja, o prabilęs žmogus tampa kaltas ir atsakingas ne vien už savo, o ir už svetimas nuodėmes. Tikrai nesimėgauju kalbėdama apie blogį, iki skausmo noriu, kad žmonės, pasaulis būtų tobuli kaip lengva ir gera būtų jį, tokį, vaizduoti, jei visi knygų herojai galėtų būti teigiami ir niekas nepažinotų kitų jausmų, vien džiaugsmą, meilę, kilnumą, taurumą, ištikimybę, žavėjimąsi, pasitikėjimą visų visais, o ypač mūsų artimieji. Bet...
Mes tokios skirtingos. Skaitydama Viktorijos mintis nuklystu į kitus, man nepasiekiamus pasaulius,  bet negaliu, o ir nenoriu būti ja, lieku savimi. Manau, kad ir ji taip pat nė už ką nesutiktų, negalėtų būti manim. Kiekvienam savo. Ar Viktorija jaučia, ar jai skauda tas blogio nutylėjimas? Mano kalbėjimas man, o, jaučiu ir tiems, apie kuriuos pasakoju, geliančiai skauda ir net meilė žmonėms, visokiems, bet tikriems, su visomis  ydomis, neatperka mano nuodėmės. Nuodėmės? Kalbėti tiesą?
Mudvi gyvenam, mūsų mintys, suvokimai, vertinimai plėtojasi skirtingose lygiuose, Viktorija niekada neperžengia leistino atsivėrimo ribos, kai, neklystamai jausdama klausimo asmeniškumą, savuoju būdu, subtiliai ir švelniai, traukiasi iš avanscenos, rodydama į didesnį Kitą <...> ar Biblijos motyvą. (11 psl.)
Taip Marijus rašo apie Viktoriją ir tai yra tiesa. Sunku net įsivaizduoti Viktoriją, ką nors bloga, nors tai būtų tiesa, pasakančią apie kitą žmogų. Valdžią?
Rašau visa tai ir jaučiu, kad ir vėl kažkur esu neteisi, klystu, kaltindama Viktoriją nesamom nuodėmėm. Viktorijos gyvenimas vyksta aukštesnėje, dvasinėje plotmėje, užimančioje didžiąją jos asmenybės dalį, kur ji rado patikimą priebėgą nuo realybės, todėl retkarčiais sušmėžuojančios kasdienybės blogio apraiškos pasirodo esančios tokios menkos, kad nė nevertos dėmesio, jos, sąmoningai ar ne, slopinamos ir formuojamas neteisingas, vienapusiškas pasaulio vaizdinys, nutylint dalį tiesos. Ar tamsioji mėnulio pusė mažiau svarbi už šviesąją? Kur gali nuvesti žmogų, žmoniją blogio nepažinimas, ignoravimas, nutylėjimas? Juk dėl to, kad mes nuduosim jo nematą, jis neišnyks ir nesiliaus dirbęs savo juodus darbus, jo tik daugės ir tiesos svarstyklių rodyklė pasislinks jo pusėn, o po eilinio kataklizmo vėl nežinosim, kuriame taške esam atsidūrę (Gal kažkur ties viduramžiais? Juk mūsų karta dar nepamiršo, kaip atrodė Lietuva, Europa, Parl Harboras, Hirosima po paskutinio pasaulinio karo, o ir dabar vykstančių lokalių karų?). Tada vėl atstatinėsim namus, kursim naujas moralines nuostatas, ieškosim lobių po piliakalniais.
Mūsų kartai teko keista dalia ne dieną ar dvi, ne metus, o beveik visą žmogaus gyvenimą trukęs tiesos nekalbėjimas. Reikėjo džiūgauti, kad pergale baigėsi karas, bet šiukštu apie tai, kad mums ta pergalė neatnešė laisvės, šlovinti partiją, užtikrintai vedančią mus į šviesų komunizmo rytojų, bet šiukštu apie niūrią kasdienybę, žmogaus beteisiškumą. Turėjom viską piešti šviesiom spalvom, o blogio šešėliai, jei ir pasitaikydavo, tai lengvai įveikiami. Kas nenorėjo, negalėjo kalbėti netiesos, tas nutilo arba rinkosi tik dalį tiesos, modifikuotą jos variantą, leidusį išgyventi ir rasti kompromisą su savo sąžine. Su viltimi lig laiko. Tikėjom, kad bus diena, kai galėsim pasakyti tiesą.
Savo meto pamokas buvom neblogai išmokę, ne sykį net perlenkdami lazdą. Kaip tada, taip ir dabar manau, kad baimė dažnai būdavo didesnė už realų pavojų ir kad daug daugiau žalos darė savi, tik visus šunis korėm ant okupantų, nes taip buvo patogiau.
Štai jau dvidešimt penkeri metai,  kai mokomės būti laisvi laisvo pasaulio žmonės, be baimės kalbantys tiesą, tik kodėl ir šiandien tiek daug blogio mūsuose? Ar ne todėl, kad apie blogį tik patyliukais pasišnabždame kur susiėję, pašūkaliojame iš už kampo, bet jaučiamės bejėgiai, geriau nutylame arba išvažiuojame. Ar vis dar tikime, kad lig laiko, kol ne mes patys, o kažkas už mus (gal raišas vokietis?), ateis, įvardins visą tiesą ir padarys tvarką mūsų namuose?
Perskaičiau dar tik pusę knygos. Gera knyga, šviesi. Jos, šviesos, mes taip pasiilgę! O blogis? O visa tiesa? Panašu, kad jau ne mes, o ateinanti karta ją pasakys. Bus priversta pasakyti.

P. S. Tikiuosi, Viktorijos neužgaus tiesmukas mano kalbėjimas, netgi kreipiantis Tu tai leidžia mano metai o ir tėra mano kaimo bendravimo modelio, taip maloniai stebinusio mane, atvykusią čia gyventi, o dabar jau nykstančio, sekimas, kai ir į vyresnį žmogų net mokinukai kreipiasi Tu jei gerbia, jei myli, jei pripažįsta savu, o jei jau pereina į šaltą, valdišką kreipinį Jūs, tenka rimtai susimąstyti, kuriam Dievo ar žmonių įsakymui esi prasikaltęs.

*Vartai į abi puses.
Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas.
Alma litera. Vilnius. 2015

0

20

Amžiaus kodas

Laba diena, senas drauge

Sunkiai,  pėda už pėdos parėjau iš pavasario savo gatvelėj, priguliau ir laukdama kol nutils skausmas paleidau mintis į lankas atsakydama į tavo laišką, kurį užbaigei tuo puikiu meilės eilėraščiu, tokiu artimu, giminingu.
Myliu tave ne lūpas, ne akis myliu.
Ne žvilgesį varinį persiškų šilkų;
Tave myliu ne amforą Elados
Ne deivės torsą, ne besielę formą nuostabių krūtų.
<...>
Deja, eilėraštį skaitau pirmą kartą ir autorius man nežinomas.
Savo laišką pradėsiu taip pat meilės žodžiais. Tai mano haiku nehaiku, aš juos vadinu minties kristalais, nes tikrasis haiku man neįvaldomas su savo griežtais reikalavimais, apribojimais formai, raiškos būdui, daugiaprasmiškumui; metai jau ne tie. Jei pavyksta minčiai nesužalotai prasprūsti pro tą tinklelį, apima palaima. Deja, man tai dažniausiai nepavyksta, nesutinku aukoti minties formai, pasilieku vien žodžio taupumą.
Dar taip neseniai nebūčiau drįsusi taip rašyti ir tuo labiau duoti kam nors skaityti, o štai dabar svarstau, ar neįkėlus į svetainę žmonių teismui.

nakties paslaptis
tavo rankų šiluma
sutvėrė moterį

* * *

lengva kaip aidas
akimirkos amžinybė
viena mums abiem

* * *

sielos orgazmas
nubudimo akimirką
tebesi šalia

* * *

saulei patekant
suspurda gyvybė
meilės stebuklas

* * *

žingsniai prieblandoj
kažkas stovi prie guolio
meilė ar mirtis?

* * *

kokia tu graži!
persmelkia tavo balsas
jau iš nebūties

Ne pirmam laiške mudu liečiam dabar taip madingo praeities poetų, rašytojų menkinimo temą. Tie teismai man yra vienas iš gėdingiausių šių laikų reiškinių. Taip niekada nesielgtų garbingas žmogus, dauguma tų teisėjų tėra menki, niekingi žmogeliai, pritykoję progos pasireikšti, atkreipti dėmesį į save ir man gėda už juos. Jei tokia diskusija kyla man girdint, pasakau tiems šių dienų teisėjams menkystoms: o jūs parašykit taip, kaip Salomėja, Cvirka, Marcinkevičius, Mieželaitis ar kiti. Kur jūsų raštai, klasikos veikalai? Pamokykit, kaip turi būti rašoma. Po to ginčai paprastai prityla. Tie teisėjai arba nesupranta arba nenori suprasti, kokia  tuomet buvo atvirumo kaina taip buvo užsitraukiama ne vien asmeniška valdžios nemalonė, bet ir prarandama bet kokia galimybė kalbėti ir būti išgirstam, o tai daugeliui buvo svarbiau. Ką anais laikais veikė, kur buvo tų dabartinių neklystančiųjų, vienintelių teisiųjų veikėjų tipo  drąsuoliai slapstėsi po kopūstlapiais ar, iš viso, buvo idėjiniai partiečiai ir anos santvarkos šulai, net po penktos taurės nedrįsę prabilti kitaip, negu priderėjo. Todėl, kad neturėjo ką pasakyti.
Iš tos temos išplaukia ir tavo mintys apie realybės, kasdienybės terminų prasmę, gyvenimą dviejuose lygiuose. Pasikeitus visuomeninei sanklodai, pasikeičia, dažnai diametraliai priešingai suprantami daugelis reiškinių, žodžiai pakeičia prasmes. Stebiuosi tavo žinojimu, apsiskaitymu, iš tavo aruodo semiuosi minčių.
Man dažnai atkertama, kad daugelis rašytojų gyveno dvigubą gyvenimą kasdienybėj buvo paprasčiausi prisitaikėliai, karjeristai, o tie drąsūs teiginiai, pelnę jiems tautos meilę ir pagarbą, tebuvo vaidyba, siekiant populiarumo. Taip, kasdienybėj buvom tuo, kuo reikėjo būti, kad išgyventume, o tikrosios žmogiškosios nuostatos buvo slepiamos, nes šventos, nes godotinos, ne bet kuriems niekšeliams ir kvailiams deklaruojamos (ne kiaulėms deinmantai). Kartais taip ir išslapstomos, išsinešiojamos neatsivėrus visą gyvenimą. Tarp tų esu ir aš, nepajudinama savo tikrosiose nuostatose, nelipusi į barikadas, bet aiškiai žinojusi, kieno pusėj atsistosiu lemiamą valandą. Mūsų, tokių, buvo daug ar ne mes nulėmėm istoriją?
Dabar visais lygiais, iš visų tribūnų deklaruojama tėvynės meilė, pasiaukojimo jai, laisvės idėjos, bet tai dažniausiai tikrai belikę vien gražūs žodžiai, tiesiog būtini norint atitikti laiko dvasiai, kaip būtini anais laikais buvo eilėraščiai apie Staliną ir šviesų komunizmo rytojų kaip duoklė už galimybę leisti knygas. Tik dabartinių prisitaikėlių už tos širmos visos mintys ir darbai sukasi apie praturtėjimą, garbę, valdžią. Toks dabar yra tikrasis mūsų veidas. Negana to, toks gyvenimo būdas dabar gerbiamas, apie sėkmės verslininkus, valdžios galinguosius  kalbama su pavydu, baiminga pagarba tik reikia sugebėti paslėpti, kokiais būdais tai pasiekta. To dabar garbinamo, nepajudinamo, bemaž mistinio BVP kiek jau sukuriama, tiek, o kai jo liūto dalis tenka turčiams, atitinkamai didėja skurdas tų, kurie neprieina ar neina prie lovio, lieka ištikimi kitoms vertybėms. Kuo čia didžiuotis? Doru darbu tokių turtų uždirbti neįmanoma, nors būtų dirbama visas 24 valandas per parą.
Kur šitos vertybių sumaišties sąlygomis meno vieta? Kaip, apie kokias kilnias idėjas reikia prabilti poetams, kad juos išgirstų, jais patikėtų? Tai kažkaip ir nebeliko norinčių ir sugebančių kalbėti, talentingai, mases kvepiančiai. Kas beliko grįžkim prie pasakų, alegorijų gražių svajonių? Arba užsimerkim taip saugiau, ramiau.
Ir liko seksas, detektyvai, fantastika...
Neneigiu, reikia naujai įvertinti, perkainuoti praeities palikimą, bet tai turi būti daroma garbingai. Dabarties kartai patariu įsisavinti jai skirtą kodą prieš teisiant suprasti. Be to nebus pažangos.
Ir dar viena mintis išdavikė. Pagalvokim, kodėl taip nebaudžiami klesti visų rangų vagys, sukčiai, karjeristai, nusikaltėliai ir visas kitas šių dienų elitas? Todėl, kad tylim arba giedam ne tiesą, o vėlgi taip, kaip reikia. Ko bijom kalėjimų, tremčių, ar prarasti susikurtą bent kiek šiltesnę vietelę su karjeros perspektyva, ar, pagaliau, daugelio svajonę darbą, kad ir neatitinkantį kvalifikacijos už atlyginimo minimumą? Taigi čia tokia plati veiklos dirva drąsiems žmonėms, bet kur jie, mūsų šių dienų didvyriai, drąsiai šūkaliojantys, kaip jie tai anais laikais būtų ragatkėm okupantus iššaudę ir tikrai kalbėję ką norėję po kuriuo kopūstlapiu lindi? Gal  liaukitės pagaliau tyčiojęsi iš praeities šviesiausių protų ir imkitės darbo?
Sakot, Don Kichotas jau buvo? Taip, nenauja...

Senas drauge, kaip gera, kad mes dar esam.

0

21

Kintančios žodžių prasmės. Menas

1 mẽnas
1. kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais
2. kuri nors kūrybinio tikrovės atspindėjimo vaizdais sritis
3. mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas
◊ júodasai mẽnas: magija.

2 mẽnas
1. užminimas, mįslė
2. atmintis

Žodyne išvardinta visa eilė meno rūšių: kalbėjimo, garsų, vaizduojamasis, taikomasis, scenos, net karinis. Gal ir žudymo? Nepaminėta menas gyventi, pats subtiliausias iš menų. Ir kažkuo giminingas menas gydyti. Kūną ir sielą. Menas suprasti, pajausti, būti kartu.
Ir vis tik neatsakyta, trumpai, tiksliai ir aiškiai kas gi yra menas, o su panaudotais jo apibrėžimui terminais negaliu sutikti, nes meną apibūdinti tik kaip tikrovės atspindėjimą vaizdais ar to atspindėjimo sritis, tegu ir įvardintą kūrybiniu, yra per siaura. Juolab mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką  daryti, meistriškumas greičiau apibūdina amatą, o ne meną. Meną įvardinčiau kaip kūrybos sinonimą, aukščiausią jos kategoriją. Tuomet nebetinka ir pats žodis mokėjimas, nes išmokti galima tik vaizdavimo techniką natų užrašymą, spalvų derinimą, kalbą, balso moduliaciją, bet kūrybinės minties, gimdančios meną, išmokti ar išmokyti neįmanoma, ji arba yra, arba ne. Ji gimsta proceso metu. Tai kiekvienu atveju yra nauja, ne atkartojimas. Ji egzistuoti gali tik būdama laisva, jokiame soc. realizmo metode jos neįkalinsi, neapibrėši tarnybinėmis instrukcijomis, nurodymais, štampais.
Kompozitorius ir instrumentas, dailininkas ir spalvų paletė, poetas ir skaitytojas nepavaldūs laikui, raiškos formai, taisyklėms, nurodymams, netgi mokslo įrodymams. Visa, kas yra realybėje, gali tarnauti menui, bet negali jam vadovauti, nurodinėti.
Gydytojas ir ligonis. Jų santykis amatas ar menas? Kaip pažiūrėsi.
Senutė gydytoja pasuko į savo gatvelę. Giliai susimąsčiusi tipena smulkiais žingsneliais, nors nesidairo, visa esybe jaučia vasaros pavakarės jaukumą, kaimo tylą, šilumą viskas iki skausmo pažįstama, sava. Dar kartą atsigrįžta, bet nebepamato būrelio žmonių, su kuriais ką tik atsisveikino. Tarsi liko kažko nepaklaususi, kažko nepasakiusi. Gal nė nereikia, gal taip tegu ir lieka?
Šypteli viena sau atsiminusi studentiškus metus taip aiškiai mato didžiąją auditoriją, draugus, mažą dėstytojo anatomo figūrėlę. Pradėdamas pirmąją anatomijos paskaitą jis kažkodėl pirma papasakoja linksmą istoriją kaip buvo kuriamas medicinos mokslas. Bemaž kiekviename kaime būdavę pastabesnių, galvotų žmonių. Šiltinės epidemijos metu susirgęs kaimynas šiaučius atėjęs pas tokį žiniuonį prašyti pagalbos, o tas nežino nei kas tai per liga, nei kaip ją gydyti, bet juk reikia ką nors patarti, tai ir patarė, kas pirmiausiai šovė į galvą:
Valgyk lašinius.
Šiaučius pagijo. Daktaras pasižymėjo savo užrašuose: Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui.
Ta pačia liga susirgo kriaučius. Žiniuonis jau drąsiau gydymui skiria lašinius, bet kriaučius numirė. Daktaras užsirašė: Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui.
Dabar tai kelia šypseną, bet iš esmės niekas nepasikeitė visa ko pradžia yra betarpiškas stebėjimas ir sugebėjimas pasinaudoti patirtimi, kuri vis turtingėja, mokslas patvirtina ar paneigia jos teisingumą, bet genialiausi atradimai padaromi prie ligonio lovos.
O, kad gyvenime viskas būtų taip paprasta!
Parėjusi į savo kiemą, gydytoja neina vidun niekas nelaukia tuščiuose namuose atsisėda prie baigiančio žydėti jazmino ir nuklysta į atsiminimus. Pagaliau tam turi laiko.
Kažkada, seniai, prieš kelis dešimtmečius, darganotą žiemos dieną į jos kabinetą atėjo jauna, kaip reta graži, sveika moteris, atsisėdo, pasidėjo ant kelių sunertas rankas, kaip daro labai pavargęs žmogus, sunkiai atsidūsėjo ir pasakė:
Daktare, gelbėk, nebegaliu!
Tada daktarė buvo jauna, ne kažin kiek tos gyvenimo, o dar mažiau profesinės patirties, tai tik pati sau pagalvojo kas tai per liga ir kuo ji gydoma nebegaliu? Kol susiprato, ką dar turėtų paklausti, moteris pati ėmė pasakoti, šokinėdama nuo vienos problemos prie kitos: dirbanti fermoj melžėja, į darbą reikia išeiti vos ne tuoj po pusiaunakčio, du vaikai pradžioklinukai, vienas į mokyklą dar neina, kol didieji išsiruošia į mokyklą, mažasis dar miega, paskui pareina ji, o kai reikia išeiti į vakarinį melžimą, vyresnieji jau grįžta. Vyras susirgo šizofrenija. Ne, nėra agresyvus, bet išsimiega, kol ji darbe, kai sugrįžta, jis be perstojo kalba, reikalauja dėmesio sau, neleidžia miegoti. O juk reikia apeiti savus gyvulius, pasėlius, išskalbti, išvirti, vasarą nuravėti kolūkio burokų normą Ir viskas jai vienai. Dabar vaikai susirgo. Ne, gydytojo nereikia vėjaraupiai. Nebegaliu! Bent valandą, dvi ramiai pamiegoti!
Gydytoja dar tik ruošėsi klausti, o kuo ji gali padėti, kai moteris taip nedrąsiai paprašė:
Būkit gera, paguldykit vyrą nors trumpam čia, į mūsų kaimo ligoninę. Į durnyną gulti nesutinka, esąs protingas o čia prikalbinau. Kai tik galėsiu, pasiimsiu. Su kitom bėdom susitvarkysiu pati. Bent keliom dienom.
Tiek maldavimo buvo moters akyse, kad gydytoja nieko nebeklausė. Netrukus kolūkio sunkvežimis sustojo prie ligoninės, moteris kaip mažą paėmusi už rankos atvedė savo vyrą, nuvedė į palatą. Gydytoja surašė istoriją radikulitas... Kasdieninių vizitacijų metu ligonis, bijodamas, kad tik gydytoja nieko neklaustų, neprašomas užsiversdavo baltinius ant galvos, ji išklausydavo sveikutėlius plaučius ir nieko nesakydavo. Paskui atėjo diena, kai sunkvežimis vėl sustojo prie ligoninės ir du laimingi žmonės išvažiavo namo. Gydytoja apie juos paprasčiausiai pamiršo. Iki sekančio karto.
Ėjo metai. Laikas nuo laiko moteris ateidavo pas gydytoją nebegaliu! Ir gydytoja žinodavo, kad tikrai nebegali, ne piktnaudžiauja jos gerumu ir ji vėl gydydavo radikulitą. Vyras būdavo ramus, netrukdydavo kitiems ligoniams gal ir pats norėdavo bent retkarčiais ištrūkti iš namų aplinkos, o ir ligoniai nesistebėdavo kaime visi viską žino, supranta. Užaugo vaikai, išvažinėjo. Moteris išėjo į pensiją, o ir fermų neliko.
Šiandien buvusi gydytoja sutiko būrelį nuo kapų grįžtančių žmonių ir pagalvojo ką jie primena? Viena moteris atsiskyrė nuo būrelio, priėjo, apkabino, bučiavo ir glostydama vis kartojo:
Daktare! Daktare! Daktare!
O ši nustebusi žiūrėjo, kokie baltutėliai žili jos plaukai, bet kokios mėlynos akys nebuvo įsižiūrėjusi. Ir pirmą kartą pamatė verkiančią. Juodvi nesikalbėjo, tik pastovėjo susiėmusios už rankų ir nuėjo katra sau. Dabar sėdi gydytoja kieme prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir galvoja kaip gerai, kad ji gyveno savam, o ne dabartiniam laike. Kaip ne keista, tada, kai nebuvom laisvi, ji buvo laisva guldyti ar ne į savo palatas tą ar kitą ligonį, kiek dienų ir kuom jį gydyti,  o kartais tik padėti gyventi. Išgyventi. Jai buvo suteikta teisė būti Gydytoja. Dabar tai būtų neįmanoma, kai įvesta tvarka, beje, kartais prasilenkianti su elementaria logika. Gydytojas įspraustas į normatyvus, apribotas nurodymais, įstaigos vidaus ir iš aukščiau atsiunčiamom taisyklėm, negali paskirti jokio medikamento, kuris neįrašytas sąraše, kaip vartotinas tai ligai (ligai, ne ligoniui) gydyti. Viskas tvarkingai sudėstyta lentynėlėse, gydytojui nereikia galvoti, nes viskas pagalvota už jį. Nepaklūstantys baudžiami.
Kokie dievai visus tuos normatyvus sukūrė? Taip ir norisi  pasakyti ieškokite moters (atsiprašau verslininko)!
Kas šiandien yra gydytojas? Menininkas? Pasvajokim. Amatininkas? Turėtų džiaugtis, galėdamas būti juo vadinamas. Tai kam juos tiek metų moko, kam tuos diplomus duoda, jei nepasitiki? Jam tepalikta teisė tik būti sraigteliu, vykdančiu nurodymus. Menas gydyti gali gimti tik prie ligonio lovos, o ne farmacijos pramonės magnatų ar ministerijos klerkų galvose.
Senutė gydytoja, ramią vasaros popietę sėdinti prie jazmino krūmo nė nepajuto garsiai kalbanti su savim tai ką daryti? Tvarka, taisyklių laikymasis iš esmės juk nepeiktina, gal tik reikia, kad jos būtų tobulinamos, ypač iniciatyva iš apačios? Įdomu, kiek kainuoja medikamento įrašymas į vartotinų sąrašą?
Benumojo rankele. Kur jau ten menas gydyti? Menininkas turi būti laisvas. Ar neteks vėl kada pradėti viską iš naujo nuo žiniuonio užrašų lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui...

0

22

Kintančios žodžių prasmės. Melas

Melas klaidingo teiginio deklaravimas, žinant, kad jis toks yra ir tikintis, kad jis gali būti palaikytas teisingu.
Vilkipedija.

Vargu ar yra kiti du žodžiai, dažniau keičiantys savo prasmes, kaip tiesa ir melas.
Pokario metais trūkdavo daugelio dalykų, kurie dabar įvardijami kaip pirmo būtinumo ir net sunku įsivaizduoti, kad jų galėtų nebūti ar trūkti. Tai jaunoji karta neįsivaizduoja, kaip tai galėtų nutikti, kad nuėjęs į  Maximą nerastum duonos, Topo centre televizoriaus, kuris, beje, dar ne taip ir seniai iš prabangos prekių sąrašo persikraustė į pirmo būtinumo, o dabar taip kraustosi ir automobilis, dar neseniai buvęs viso gyvenimo siekiamybe, o dabar nieko nebestebina  vaizdas,  kai kaimo sodybos kieme jų išsirikiuoja bent keli. Čia nekalbėsiu apie tai, kad ir pirmo būtinumo prekėms įsigyti reikalingi pinigai, tai kita tema.
Deficitine preke buvo ir cukrus. Mūsų keliakalbės šeimos žargonu būdavo klausiama, ar gersim arbatą su cukrum v pšikonsku ar v prigliadku, kas reiškė ar prisikandant nuo gabalinio cukraus plytelės po mažą trupinėlį, ar tik dirstelint į vidury stalo padėtą gabaliuką, vieną visiems.
Kartą mamai pavyko per draugus gauti nusipirkti  du kilogramus gabalinio cukraus. Tai buvo tikras lobis didelė tūta, susukta iš storo popieriaus, o kadangi buvo pilnutėlė baltų, žvilgančių gabaliukų, tai viršuj popieriaus kampas tik įlenktas, ne užraitytas.  Padėjo mama tą lobį užrakinamos spintos lentynoj, bet man seniai nebuvo paslaptis, kur laikomas raktas, o gal mama nuo manęs nelabai ir slėpė, greičiau nuo atsitiktinai galinčio įeiti svetimo.
Pirmą kartą aš tik atkėliau įlenktą tūtos kampelį, pažiūrėjau, pasimėgavau ta cukraus gausybe ir vėl užlenkiau, kažkaip nė mintis nekilo paimti be mamos leidimo. Vėliau aš tai pavadinau vagyste v prigliadku. Po kelių dienų įvykdžiau vagystę v pšikonsku paėmiau vieną plytelę, pasikviečiau draugę ir mudvi tą plytelę sugraužėm prisikąsdamos po mažutį trupinėlį, kad pikta akis neužmatytų įsispraudusios į savo slėptuvę kapuose tarp didžiojo paminklo, po kuriuo, žinojom, niekas nebuvo palaidotas, ir alyvų krūmo.
Paskui jau kasdien paimdavau kiekvienai po gabalėlį, kaskart vis kruopščiai įlenkdama tūtos kampelį, kad  mama nepastebėtų, kad cukrus senka. Kažkaip prasitarėm apie tai ir kitiems Zobielijos vaikams. Jie, jei tik nepramigdavo, nuo ankstyvo ryto sekdavo mūsų kiemą, idant nepražiopsotų, kada mano mama išeis į darbą. Nebuvau šykšti, dabar jau imdavau tiek gabalėlių, kiek  susirinkdavo vaikų ir cukrus mažėjo vos ne geometrine progresija. Kai paėmiau paskutinius gabalėlius, tūtos kampo nebeįlenkiau ir raktelį palikau duryse. Palikau ir išėjau savais keliais, netrukus netgi užmiršau.
Mama susirado mane senojo babūnės namo kieme. Gerai įsiminiau tai buvo sekmadienis, nes žmonės skirstėsi iš bažnyčios po sumos. Ne iš karto susivokiau, kodėl ji ateina tokia įpykusi ir dar pakeliui nusilaužė beržo šaką beržinė košė ypatingais atvejais man tik būdavo žadama, bet niekada nebuvau gavusi, taigi, neišsigandau.
Nepuolė iš karto mušti, pamėgino surengti bent imitaciją nešališko teismo, tikėdamasi iškvosti, kam atidaviau ar pardaviau cukrų, kas iš manęs išviliojo nueitų ir atsiimtų, o mano atkakliai kartojamas įtikinėjimas, kad suvalgiau, mamos pyktį tik padvigubino:
Melagė! Prieš kelias dienas tikrinau, tūta buvo pilna! Negalėjai suvalgyti!
Juk negalėjau išduoti draugų, o jie nė nebuvo kalti, todėl mėginau paskubom mintyse kurpti istoriją, kad buvę atėję plėšikai, tai jiems ir atidaviau, bet pasakyti savo melo nebespėjau.
Gatvėj rinkosi publika, o kai mama peršniojo rykšte pakinklius ir aš užklykiau kaip skerdžiamas paršas, babūnė neištvėrė:
Liaukis! Nejau nematai, kad vaikas nemeluoja?
Mamos pyktis tapo nevaldomas. Dabar jau tikrai išsigandau, staigiu judesiu išsukau savo ranką iš mamos gniaužtų ir daviau kojoms valią, dar riktelėjusi:
Pati tu melagė!
Kai vakare atsargiai parsliūkinau namo, mamos pyktis jau buvo atslūgęs ir ji ilgai geruoju įkalbinėjo mane pasakyti tiesą, bet mano tiesa jos taip ir neįtikino, o jos tiesa negalėjo įtikinti manęs. Jei tada būčiau sukūrusi įtikimą melagingą istoriją, manau, kad mama būtų patikėjusi, tikrai būtų, jai labai reikėjo to melo.
Po daugelio metų, kai mama jau sunkiai sirgo, ji atsiminė tą seną įvykį ir paprašė pasakyti teisybę. Dėl šventos ramybės aš papasakojau jai tada sukurptą mitą apie neva atėjusius plėšikus, atėmusius cukrų, ir ji nurimo tą kartą patikėjo. Bet kitą dieną ne tai paklausė, ne tai išsakė abejonę tai kaip tu tiems plėšikams atidavei cukrų, nejau į kišenes sukratei, kad tūta liko spintoj? Nutylėjau, ji primygtinai ir nebeklausė. Suprato?
Dabar man, senai, neduoda ramybės mintis, kodėl kartais būna taip sunku patikėti tiesa ir būnam linkę taip lengvai patikėti melu? Kad tiesa bekompromisinė, žiauri, o melas pasirodo esąs priimtinesnis?
Tai tik pusė klausimo esmės. Tikrasis, ir šiandien man ramybės neduodantis klausimas: ar netiesa, kurią žmogus tiki esant tiesa, tiek tvirtai tiki, kad už ją pasiryžęs atiduoti gyvybę, vis tiek lieka netiesa ir ją propaguodamas žmogus meloja? Ar ji tampa tiesa, bet tik to žmogaus ir jo bendraminčių tiesa? Ar tiesa gali būti kieno nors ir ar yra objektyvi tiesa? Kas arbitras tiesai, melui?
Pagal termino melas apibrėžimą tai neturėtų būti melas, nes jam būtina sąlyga yra žinojimas, kad kalbi netiesą. Išeitų, kad tiesos gali būti dvi?
Ar yra galimybė nemeluoti? Jei žmogus, siekdamas būti objektyvus (arba tik prisitaikyti prie daugumos nuomonės), kalbėtų priešingai savo įsitikinimams, jis meluotų sau, jei atbulai, jį veda sušaudyti. Ar sušaudytas melas išnyksta? Betgi tie, kurie nuteisė, taip pat yra įsitikinę savo teisumu!
Visus tuos klausimus uždaviau istorijos mokytojui, kai po pamokos apie keturis komunarus mudu susėdom autobuse greta ir kalbėdamiesi prasivažinėjom keletą kartų nuo vienos galutinės maršruto stotelės iki kitos. Klaustukų nesumažėjo. Atvirkščiai toliau į mišką, daugiau medžių.
Pasiektas kompromisas: objektyvios tiesos ir melo nėra. Tiesa išlieka tiesa, o melas melu tol, kol istorija neįrodė kitaip. Tiesa negali egzistuoti be netiesos kaip dvi priešybės, būtinos viena kitos egzistencijai (priešybių vienybės ir kovos dėsnis tebegalioja). Jei per ilgam nusistovi pusiausvyra ir nė viena pusė nepajėgi įrodyti savo pranašumo, gimsta trečia, nauja mintis; priešingu atveju sustotų vystymasis. Juk niekam nebekyla mintis grįžti į baudžiavinę ar net vergovinę santvarką?
Dabar, kai gyvenimas jau nugyventas, begaliu pridurti: tas teisybės ir neteisybės įrodinėjimas vyksta švytuoklės (sinusoidės) principu, pliusui pereinant į minusą. Štai mūsuose jau antrą kartą įrodinėjama kapitalizmo tiesa, tik kažkaip įtartinai mažėja ja tikinčių, bet ir socializmo (komunizmo) ideologija, po tokio nesėkmingo mėginimo ją įgyvendinti, atrodo esanti absurdiška ir tarsi tik patvirtina, kad utopistai  kūrė ir skelbė vien gražią, humanišką, bet neįgyvendinamą svajonę apie tobulai sutvarkytą žmonių visuomenę. Ar svajonė gali būti melas? Manau, kad negali, nes neišpildoma pagrindinė sąlyga melui žinojimas, kad kalbi netiesą.
Prieinu aklavietę jei nė viena pusė nepripažįsta kalbanti netiesą, tai kas su kuo kovoja? Dvi diametraliai priešingos tiesos? Kas sukelia socialines katastrofas, revoliucijas, iš dalies ir karus?

0


» Mano namai » ESĖ » Esė arba mokykloje pas M. Montenį