Mano namai

»нформаци€ о пользователе

ѕривет, √ость! ¬ойдите или зарегистрируйтесь.


¬ы здесь » Mano namai » NOVELĖS » Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!


Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!

—ообщений 1 страница 30 из 39

1

P

0

2

ŠYBERIO AUKSINUKAS

Praėjus devynioms dienoms po vyro mirties Ona vėl pasikvietė visus gimines, pažįstamus ir kaimynus dar kartą pasimelsti už mirusįjį, paminėti geru žodžiu. Po mišių visi nuvažiavo į kapines, o iš jų išsiskirstė kas sau, tik abi seserys grįžo su Ona į jos namus ir susėdusios prie mažojo staliuko, dar menančio jų jaunas dienas, gėrė kiekviena kitokią savo mėgiamą arbatą ir kalbėjosi[/b], kalbėjosi, nutylėdamos tai, kas galėtų vėl sukelti ginčus, apeidamos aštrius kampus Ц jos buvo tokios skirtingos, bet dabar, mirties akivaizdoje, nesutarimai atrodė menki, nebesvarbūs.
Jauniausios sesers, Magdutės, vyras Juozas su savo arbatos puodeliu ir lėkštele sausainių įsitaisė kitam kambario kampe prie radjo ir nei klausėsi seserų kalbos, nei kišosi su savo nuomone.
Kalbėta daugiausiai apie Onos gyvenimą Ц kaip nelengvai viena išaugino dukterį vyrui nežinia kur dingus grįžtant frontui, kaip ilgai draugavo su būsimu antruoju, bet nesutiko tekėti, nes jis slaugė savo neįgalią žmoną, nors ši pati prašydavo atiduoti ją į invalidų namus ir rūpintis savim. Susituokė tik žmonai mirus, bet neilgai truko juoviejų laimė Ц pasiturimas, ramus gyvenimas santarvėj ir supratime. Vyras mirė staiga, nesirgęs Ц išėjo rytą į kiemą pasidairyti koks oras ir, ištikus infarktui, susmuko čia pat prie laiptų.
Seserys nuoširdžiai pasidžiaugė, kad Onai likimas užmokėjo bent pareidamas, liko didelis namas mieste, mašina ir, ko ši neiškentė neprasitarusi, nemenka krūvelė auksinių pinigų.
Ne, tenepagalvojančios ko blogo, tie pinigai ne kokie kruvini, jos vyrui buvę patikėti saugoti jo brolio klebono, kai po karo numanė, kad gali patekti į lagerius. Taip ir nutikę, tada Onos vyras susinešęs pas save ir jo knygas, geresnius rūbus Ц jei grįžtų, rastų. Negrįžo, bet brolis visą tą turtą tebesaugojo, nesinaudojo, o dabar Onai tik rūpestis. Didžiąją dalį auksinukų jau nunešusi į bažnyčią, juk klebono, tai kaip ir bažnyčios. Knygas, rūbus išdalins, bet pirma tegu seserys atsirenkančios, ko joms reikėtų. Auksinukų nepasiūlė Ц nė po vieną Ц tik parodė kaip atrodo, sukrovė į dvi vienodas krūveles Ц užpirks dar gregorines mišias per vyro mirties trisdešimtines ir metines. Kunigas nesakęs, kiek reikia duoti už mišias, ji pati tiek nuskyrusi.
Ir Juozas priėjo pinigų apžiūrėti, net akinius susigraibė kišenėj, kad įžiūrėtų datą Ц dar ano šimtmečio, o ta galva tai caro Nikolajaus. Pasakė:
Ц Mano vaikystėj už tokį pinigą sūnus tėvą užmušė.
Ona atsidūsėjo:
Ц Atsimenat, ir mūsų tėvas sakydavo, kad prie pinigų reikia ir proto.
Magdutė dar pasvajojo:
Ц Dantis būtų galima susidėti...Ц bet Ona ar nesuprato, ar tik nudavė nesupratusi užuominos, subraukė pinigus į terbelę ir užkišo už paveikslo.
Vyriausia iš seserų, Julė, įniko į knygas Ц ji našlė, kam jai vyriški rūbai? Jauniausioji pasirinko tik vieną kitą knygą, bet einant namo abu su vyru išsinešė po nemenką ryšulį drabužių.
Kitą rytą Juozas ėmėsi apžiūrinėti, matuotis drabužius.. Magdutė skubinosi su ruoša Ц ir jai magėjo dalyvauti apžiūroj. Besuskubindama iš virtuvės kaktomuša susidūrė su Juozu, tas bruko jai į rankas paltą:
Ц Žiūrėk, čia kažkas yra! Pinigas!
Tikrai kažkas buvo įsiūta siūlėj. Griebė žirkles, atardė Ц tikrai pinigas, auksinis, su Nikolajaus galva ir ano šimtmečio data. Džiūgavo kaip maži vaikai. Pagalvojo, kad gali būti ne tas vienas, iščiupinėjo visas siūles, bet daugiau nerado.
Pasidėjo pinigą stalo vidury, dėl visa ko užtraukė mažąsias užuolaidėles ir ėmė svarstyti, ką dabar pirks, pardavę Šyberio auksinuką. Kodėl Šyberio? Ogi todėl, kad Onos vyras buvo pavarde Juška. Čia jau prasideda kalbinė ekvilibristika Ц sklendės dūmtraukiui uždaryti baigus kūrenti tuomet niekas sklende nevadino, buvo sakoma Ц juška, o kaime, iš kurio buvo kilusios seserys, ir ta juška dar kitaip buvo vadinama Ц šyberis. Taip šeimoj ir pritapo Onos vyrui pravardė, žinoma, tik už akių.
Magdutė įsisvajojo Ц iš tiesų norėtųsi auksinio danties, bent vieno, to iltinio kairiam šone, kur neseniai ištraukė, kaip gražiai atrodytų... O ir šiltieji batai jau netvers šios žiemos, ir paltas visai apspuręs. Kažkaip taip supuolė, kad visko reikia jai, o Juozo dar ir batai apynaujai, ir dantis geležinius susistatė šią vasarą, štai ir tokių gerų drabužių jam kaip iš dangaus nukrito.
Kažkoks kipšas patraukė Juozą už liežuvio, juokais, nors ir vaidino rimtą, pasakė:
Ц Tai dar kažin, ar aš tau savo pinigą duosiu!
Magdutei net žadą atėmė. Neduotų? Ir tai jos Juozas, tas, kuris dešimt kapeikų gatvėj radęs pakelia ir atiduoda jai? Bet ne ta mintis privertė ją suvirpėti iš pasipiktinimo:
Ц O iš kur tu ištraukei, kad pinigas tavo?
Ц Kaip ne mano? - dabar jau net sumikčiojo Juozas. Ц Juk aš jį radau!
Ц Bet rūbus dovanojo tai mano sesuo!
Ц Rūbus, bet ne auksinuką! Turėtume jai ir grąžinti.
Abu nusigando tų žodžių, ilgai tylėjo. Ne juokas apsispręsti Ц gal ir teisinga būtų grąžinti, bet kad labai gaila.
Pastūmė monetą po staltiesėle ir nuėjo prie kasdieninių darbų, o kai sugrįžo, abiem tos dalybos pasirodė nerimtos. Juozas dievagojosi, kad juokais taip pasakė ir Magdutė patikėjo, juk žinojo, koks negodus jos žmogus.
Paskui linksmi, išdykaudami kaip vaikai ieškojo tinkamos vietos kur tą pinigą paslėpus, juk nelaikysi ant stalo po servetėle. Jokia slaptavietė neatrodė gera, čigonės, jei ateitų, pirmiausiai ir ieškotų po čiužiniu, po skalbinių krūvele spintoj ar senuose batuose. Galiausiai sutarė, kad šviestuvo lėkštėj pačioj palubėj neieškotų niekas Ц ten ir įdėjo. Ramu buvo tik iki vakaro, kol uždegė šviesą Ц pakėlė Juozas akis ir užsikvatojo Ц pinigas kaip ant delno. Nemigę iki pusiaunakčio, pagaliau aptiko patikimą vietą Ц kaip tik reikiamo dydžio plyšelį miegamojo durų staktoj Ц ir nusiramino.
Praėjo keleri metai, o jie vis neapsisprendė, parduoti tą pinigą ar dar palaikyti juodai dienai; kartais ir gana aštriai susikivirčydavo. Taurė persipildė, kai Magdutė sykį nerado lobio įprastoj vietoj. Nieko nesakė Juozui, patyliukais sekė ir susekė Ц jis pakištas po spintelės koja.
Skaudžiai išgyveno moteriškė Ц tai su vagimi gyvenu! Ne, daugiau negyvensiu nė dienos!
Susiruošė, pasiėmė Šyberio auksinuką ir išvažiavo pas vaikus Ц tesižino likęs vienas. Bet nerado ramybės niekur Ц sunku svetimuose namuose paslėpti nors ir tokį mažą daiktą, vis baisu, kad anūkai netyčia neaptiktų. Pagyveno pas vieną vaiką, pagyveno pas kitą, per tą laiką ir pyktis praėjo, tai sugrįžo pas vyrą Ц pasiilgę buvo, susitaikė ir Šyberio auksinukas vėl nukeliavo po spintelės koja Ц abu pasižadėjo jo neimti vienas be kito žinios.
Deja, nesantaikos sėkla jau buvo pasėta, ji sudygo, įsikerojo, įvairių progų kivirčams rasdavosi vis daugiau, vis užgaulesni skraidė žodžiai tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Pakvipo skyrybom.
Magdutė susigriebė, kad kol laikas, kol Juozas nepasiėmė, reikia pasirūpinti auksinuku, bet namie jokia vietelė nebeatrodė pakankamai saugi, Juozas visur suras. Juk net patarlė sako Ц nuo namų vagies neišsisaugosi.
Sugalvojo Ц nunešė į mišką ir pakasė pinigą po didžiosios pušies šaknimi Ц prie tako atsišakojimo. Kad būtų aiškiau atrasti, dar aplaužė greta augusio krūmo šakas.
Namuose įsiliepsnojo pragaras. Magdutė visom išgalėm gynėsi neėmusi, Juozas kvotė vis išradingiau, nuo ryto iki vakaro, diena dienon. Abu pavargo, jau ir greitukė buvo iškviesta Ц širdys sušlubavo. Gėrė kiekvienas savo lašiukus, bet nė nemanė nusileisti.
Pagaliau Magdutė neišlaikė Ц nejau dėl kokio aukso trupinio verta šitaip sveikatą gadinti?
Nuėjo pavakare į mišką, kapstė, kapstė po pušies šaknimi Ц rodėsi, kad tikrai ta pušis, tikrai ta šaknis Ц bet pinigo nerado. Kitą rytą, dar ponui Dievui nekėlus, nuėjo vėl, bet net nepabandė ieškoti, nes pamatė įtartiną vyrą besisukinėjantį netoliese. O kas, jei jis koks banditas? O gal seka ją, pastebėjęs ne pirmą kartą ateinančią? Tiesiausiu taku nėrė iš miško ir parėjo namo.
Į didelę bėdą papuolė Magdutė Ц ir namie nebegalima tvertis, ir į mišką bijo eiti, rodėsi jai, kad anas vyras tebelaukia jos sugrįžtančios. Neištvėrusi prisipažino Juozui ką padariusi, kantriai išklausė visus jo priekaištus, nesupyko net kvaile pavadinta, kad tik išvaduotų Ц nuėjo abu miškan, išsikasė tą nelaimingą auksinuką iš po gretimos pušies ir prisiekė daugiau tikrai dėl jo nebesipykti.
Žodį tęsėjo. Po kelerių metų, pasiligoję, prisiglaudė pas vaikus. Ir auksinuką, rodos, pasiėmė, kažkur paslėpė, bet po kurio laiko Magdutė suprato, kad nebeatsimena kur Ц tarsi įkišo į plyšį virš durų staktos, tarsi pakasė prie šulinio. Bandė ieškoti pati, nerado. Paklausė Juozo Ц taigi po spintelės koja! Tik kur ta spintelė? Kur tie namai, kur tas kambarys, kuriame ji stovėjo? Nebeatsiminė. O jų ir nebebuvo Ц spintelė išvažiavo į sąvartyną, butas seniai parduotas...
Jau ir Juozo nebebuvo. Sykį Magdutei girdint kažkas paminėjo žodį pinigas. Ji staiga atsitiesė, sublizgo akyse atminties likučiai:
Ц Šyberio auksinukas? Prie pinigų reikia ir proto!
Ji tik atkartojo iš pasąmonės išplaukusius kažkada girdėtus žodžius, kurie jai nieko nebereiškė.
Namiškiai nieko nesuprato.

0

3

VAZDELIAI IŠ LIGONINĖS

1. SKAUSMAS

Skausmas buvo tikras, stiprus, prikaustantis dėmesį Ц toks, kokio jau negalima ignoruoti, apsimesti nepastebinčia. Jis buvo naujas, nepatirtas. Net tada, kai pravaikščiojau mikroinfarktą, seniai, paskaičiavau Ц prieš šešioliką metų. O gal tiesiog pamiršau? Ne, šitokio skausmo nepamirši, neignoruosi, nepravaikščiosi.
Aš daug ką jaučiu spalvomis, formomis, garso tonais, net judesiais. Tada skausmas buvo rudas, amorfinis, prislėgęs, bet palikęs galimybę alsuoti. Apsimečiau, kad jo nejaučiu, atsiribojau, susigyvenau ir jis iš lėto rimo, tilo, sklaidėsi ir nė juste nepajutau, kada jo nebeliko. Aš jo nebijojau, jaučiau, kad esu stipresnė už jį, kad jis manęs neįveiks. Aš tada nesustojau ėjusi, tik sulėtinau žingsnį.
Dabar skausmas kilo kaip šviesus, skaidrus rūko sūkūrys, įsukantis ir mane, užvaldantis, stiprėjantis. Iš to rūko ėmė blykčioti ryškūs, šviesiai žali žaibai Ц skaudūs, deginantys, žeidžiantys. Jie užvaldė mane visą, nebeleido galvoti apie nieką kitą Ц buvau jų valioj, nuo manęs niekas nebepriklausė. Pasisiekiau nitroglicerino Ц neveikia, tik apsvaigo galva. Pakartojau Ц ir vėl neveikia, trūksta oro. Sukaupusi valią ieškau daktarės Janikės numerio, kad organizuotų pagalbą, nes jei taip ilgiau, bus infarktas. Nuėjau atrakinti duris, grįžau lovon ir nusiraminau Ц o juk ne taip ir svarbu. Bet gal dar yra galimybė?
Pasidarė savotiškai įdomu, tarsi visa tai neliestų manęs, tarsi stebėčiau iš šalies. O jei koks atsitiktinumas, visai nesusijęs su manim, visai nelogiškas, imtų ir nulemtų Ц gyventi man ar mirti? Pav., neatsilieptų Janikė Ц na, išėjo kur, palikusi telefoną namie; greitukė atsisakytų važiuoti į kaimą Ц juk dabar būna ir taip; numirčiau pirma, negu ateis pagalba?
Turėjau vaikystėj draugę, kuriai ką bepasakytum, vis perklausdavo Ц nu ir kas? Ir aš mintyse perklausiau Ц nu ir kas?
Sūkūrys sukosi vis greičiau, vis skaisčiau žybsėjo, vis dažniau svaidėsi deginančiais žaibais, pradėjau dusti, erzino širdies aritmija, bet kėliausi, ėjau prie lango Ц gryno oro. Kūnas darėsi lyg vatinis, neklausantis manęs, viskas svyravo, skrido daiktai. Atvažiavo greitukė, po vaistų skausmas ėmė rimti.
Ne mane juk veža ta šviesi, greita mašinytė su blyksinčiais žiburėliais ir įjungta sirena pro rudenėjančius mano kaimo laukus, pro nugeltusias Ilgųjų pievų pamiškes? Ne mane?
Po dienos kitos, kai neliko skausmo, kai tarsi viskas praėjo, kai ramiai gulint palatoj esu, rodėsi, sveikut sveikutėlė, apima toks stiprus noras viską pamiršti, paneigti Ц nebuvo ir nėra jokios grėsmės, tereikia sugrįžti į įprastinį gyvenimą ir viskas vėl bus kaip buvę. Ką aš čia, ligoninėj, veikiu? Leiskit namo!
Daktarė juokiasi Ц na ir pacientė. Bet nueinu praustis ir suprantu Ц niekas nepraėjo, jokios grėsmės nedingo, viskas tebetūno many ir tik laukia progos.
Ne, ne mirties bijau, o noriu gyventi, labai noriu, kaip niekada anksčiau. Kuo realesnė mirties galimybė, tuo stipresnis noras gyventi. Žinau, gyvenimas jau bus ne toks, ne tas Ц jau kitapus bedugnės, bet ir per ją dar reikia pereiti, o lieptas toks nepatikimas. Sutinku būti paklusnia paciente.
Mane perkelia į kardiologinį skyrių. Nauji potyriai, išgyvenimai ir Ц daugybė valandų spoksant į lubas, kai nelieka nieko kito kaip galvoti, atsiminti, svarstyti, vertinti ir Ц tarsi kas patraukia Ц užrašyti. Tai ne vien šių dienų, ne vien šios ligoninės patirtys, pagaliau, tai ne reportažai iš ligoninės, tai vaizduotės sukurti paveikslai, bet visi jie turi prototipus Ц praėjusiam laike, gyvenime.
Daug išminties surašyta ant baltų palatos lubų.
Paprašau dukros nupirkti sąsiuvinį ir, išnaudodama tas valandas, kai nėra kas veikti, o spoksoti į lubas nusibosta, rašau ir šypsausi: life is good...
Gyvenimas puikus.

0

4

2. KARALIAI

Į gyvenimą ateina žodžiai, vardai, nužymintys įvykius, etapus, tampantys jų simboliais. Vieni užsuka trumpam ir jų nelieka nejučia, nepastebimai Ц išeina nesužeidę, netapę praradimais, tiesiog užsimiršta ir niekada jų nebepasigendi. Ir ateina jie nevienodai Ц patyliukais, nepastebimai arba įsiveržia staiga, ryškiai, kaip žaibas, kaip prakeiksmas, kaip staiga atpažinta, nė pačios nežinota esanti, svajonė.
Stojo atminty (kada tai buvo?) senovinis pastatas Kauno senamiesty, Kuzmos gatvėj Ц Psichiatrijos ligoninė. Palatos, kabinetai maži, aukštom lubom, siaurais, grotuotais langais. Mes, grupelė studentų, sėdim susispaudę kabineto pašaly, mums linksma, vaikinai nepraleidžia progos gnybtelti mergaitėms, tos krizena, nelieka skolingos. Šiuo metu mums visiškai nerūpi ta psichiatrija, bet štai dėstytoja atveda ligonį, lydimą sanitaro, pasodina jį prie priešingos sienos. Ligoniui nejauku, jis apsidairo apie save ir su visa taburete pasislenka į kamputį Ц pasijunta saugesnis, tada nužvelgia mus, bet jo veide neatsispindi jokia mintis, joks jausmas, tik pasitikrina, ar nėra grėsmės iš mūsų pusės.
Dėstytoja liepia mums pasikalbėti su ligoniu, pamėginti susidaryti nuomonę apie jo psichikos sutrikimą, o pati išeina, palikdama atviras duris.
Tai vienas, tai kitas mėginam prakalbinti ligonį, klausinėdami įvairiausių dalykų, bet šis tyli. Iš tarpdurio jį budriai stebi sanitaras Ц ar nesukelsim agresijos. Bet štai ligonio žvilgsnis sustoja ties mūsų baltapūke Aldute, jis mielai atsakinėja į jos klausimus, o paskui jau ima kalbėti neklausiamas, nebesustodamas, kalbėti įtaigiai, vaizdingai. Jo kalba užvaldo mus, bent jau aš pagaunu save priimančią viską už tikrą pinigą, kol atsikvošėju Ц juk tai tik ligonio vaizduotės kuriami vaizdai, bet ir vėl įtraukia jo pasakojimas Ц kokios nuostabios būdavo vaikystės vasaros senelio sodyboj kaime, ypač įsiminęs vienas vakaras, kai visas dangaus pašalys prisigrūdo baltų debesų, o du iš jų buvo patys gražiausi, su blizgančiais auksiniais pakraštėliais, o ant tų debesų sėdėjo du karaliai Ц puošnūs, karūnuoti.
Klausiam Ц kuo jie vardais, tie karaliai?
Pertrauktas ligonis sutrinka, jo veide nusistebėjimas Ц kaip mes galim  nežinoti? Nagi ant kairiojo Aminazinas, ant dešiniojo - Stelazinas*.
Nugriaudi mūsų juokas. Ligonio veidas pasidaro vaikiškai graudus Ц tie karaliai jam tikri, jie atėjo į jo liguistą vaizduotę vaistų pavadinimais, užvaldė jį.
Dėstytojos būta netoliese. Įėjusi ji mosteli sanitarui išvesti ligonį, ilgai sėdi už stalo ir tyli, paskui ima tykiai kalbėti, kad gal ir gerai, kad nebėra prof. Kuzmos Ц ar bent suprantat, kaip būtų jį įskaudinęs jūsų juokas? Iš ligonio jokomis aplinkybėmis negalima juoktis, ligonį reikia mylėti. Jei to neduota Ц ko einat į gydytojus? Ir dar pridūrė Ц visi mes turim savo Aminazinus ir Stelazinus, tik nesisakom.
Tas pasakymas tada man pasirodė keistas ir neteisingas, ir koks teisingas jis man atrodo dabar, kai tų karalių vis daugėja ir daugėja.
Į mūsų gyvenimus ateina žodžiai Ц karaliai, užvaldo visas dienas ir naktis, mintis ir jausmus ir mes vaikiškai nustembam, jei kas nežino jų vardų.
Kodėl rašau apie visa tai?
Šiom dienom ir į mano gyvenimą atėjo dar vienas naujas žodis Ц karalius, žodis, apie kurio buvimą prieš savaitę aš dar nieko nežinojau. Aš mokausi jį ištarti, kaip kadaise žodį mama, įsimenu jį ir vėl pamirštu, bet dabar su juo man reikės gyventi mažiausiai metus. Tas žodis Ц Plavix. Ar žinot tokį? Aš irgi nežinojau ir jums nelinkiu sužinoti.
Gydytojai tokiais rimtais veidais sako, kad po koronarų praplėtimo ir metalinių stentų įstatymo be PlavixСo negali praeiti nė viena diena. Jie patys tuo tikriausiai tiki, kaip prieš pusę šimtmečio tikėjo PhenilinСu, kūrė jo vartojimo schemas ir ties kiekvieno ligonio netektim tik skėsčiojo rankomis Ц medicina nėra visagalė. Žinoma, dabar galimybės nesulyginamai didesnės, mokslas nestovi vietoje, kasdien sukuriami nauji, geresni vaistai, bet... 
O jei ir nepasiseks Ц nu, tai kas?

0

5

3. KETURI

Mane vienai nakčiai perkėlė į kitą palatą, ryt jau keliausiu į reabilitacijos skyrių. Nebeieškau naujų pažinčių, tik stebiu palatos gyvenimą.
Atveda guldyti dar vieną naujokę Ц tokią storuliukę, bet judrią, savaip gražią. Girdžiu, sakosi turinti keturis sūnus. O štai ir jie, keturi, visi vienodo ūgio, saikingai apkūnūs, gražiai žilsterėję, kaip vienos ankšties žirniai Ц kryp krap, kryp krap vorele iki Motinos lovos, kaip pingvinai.
Taip linksma pasidarė nuo to vaizdo.
Susibūrė visi, pasikalbėjo, Motina visus išklausė, kiekvienam kažką pasakė, nė vienas neprieštaravo ir vėl kryp krap, kryp krap iki durų, ten pašurmuliavo ir išsiskirstė kiekvienas su sava užduotim. Vienas Ц apžiūrėti skyrių: kur dušas, valgyklėlė, sesučių postas, kad Motinai nereiktų klaidžioti. Antras Ц į mašiną atnešti likusių daiktų kai jau žino, kurioj palatoj įsikūrė Motina. Trečias Ц į ligoninės bufetą išsiaiškinti, ar galima nupirkti karšto maisto, nes Motina šiandien pietums gaus tik sriubos. Sunkiausia užduotis ketvirtam Ц susirasti gydytoją, pasikalbėti, galimai paduoti pinigus, nes kažkodėl netraukia iš kišenės dešinės rankos, tarsi norėtų būti tikras, ar jų nepametė. Vyras metuose, gal net koks viršininkas, o mindžikuoja koridoriuj, pasimetęs kaip anų laikų piemenukas, pasiųstas nunešti sūrį klebono gaspadinei. Mielai, atrodo, nusispjautų ir nueitų, bet ko nepadarysi dėl Motinos. Pagaliau pamato gydytoją, abu dingsta už koridoriaus posūkio.
Atlikę užduotis vėl visi susieina prie Motinos lovos, kažką gyvai aptarinėja savo tarpe. Motina jų nesiklauso, valgo šokoladinį batonėlį, kąsdama dideliais kąsniais, kietai sulanksto popierėlį, suspaudžia jį rankoj, giliai giliai atsidūsta. "Mano vargelis nieko nebojo..."
Vakare sūnūs susiruošia eiti miegoti į autobusą, kuriuo atvežė Motiną. Ji palydi vaikus, paskui dar pastovi prie lango, kol autobuse užgęsta šviesa ir grįžta prie lovos taisytis miegoti. Širdies zondavimas paskirtas rytoj, sūnums svarbu sužinoti rezultatus, todėl nevažiuoja namo.
Viena palatos moterų pasiūlo kalbėti rožinį. Atsiliepia tik Motina. Juodvi sutupia greta ant lovos krašto ir negarsiai meldžiasi, jų monotoniški balsai ramina, mintys nuklysta kažkur į vaikystę, kai spalio vakarais tamsioj apytuštėj Šilalės bažnyčioj kalbėdavom Дrožančių" Imu migdytis, bet ramybę suardo skardus telefono signalas. Motina atsiliepia:
Ц Ne, aš nestoviu, vaikeliai, prie lango, aš savo lovoj, meldžiuosi, jūs apsirikot skaičiuodami langus. Miegokit, mažiukai, nesirūpinkit.
Jaučiu, kad nuo to Дmažiukai" man drėksta akys, betrūksta, kad pravirkčiau. Nusisuku sienos pusėn. Cha, vyrai kaip mūrai, o čia Ц mažiukai.
Kol Lietuvoj yra Motinų, išauginančių tokius sūnus, galima ramiai miegoti.

0

6

4. STALO KAIMYNAI

Mane perkėlė į Reabilitacijos skyrių. Vos spėjau įsikurti palatoj, kviečia pietauti. Mano palata pačiam koridoriaus gale, kol išsiropščiu iš lovos, kol nupėdinu iki valgyklėlės, jau visi staliukai užimti, bent jau tie, už kurių sėdi moterys, o prie vyrų sėstis privengiu, jie tuoj užriečia nosis Ц matai, ieško pažinčių, kaip ir negėda tokiuose metuose. Vyrai nepaprastai konservatyvūs, jie atkakliai nepripažįsta, kad ir moteris yra visų pirma žmogus ir gali būti tiesiog draugė. Štai, prie vieno moterų staliuko dar pamatau laisvą vietą, bet į laisvąją kėdę atremta lazdutė greta sėdinčios moters, dar tik laukiančios atnešant sriubą. Moterėlė tokia liesutė, kaklelis ilgas, raukšlėtas, galvelė kiek atlošta Ц žinanti savo vertę. Atsiprašiusi taikausi atremti jos lazdutę į palangę, bet moteriškė greitu, nekantriu judesiu išgriebia ją man iš rankų, dėbtelėjusi į mane piktu žvilgsniu įspraudžia sau tarp kojų ir vėl suneria rankas ant stalo Ц nieko nenoriu žinoti,  laukiu pietų. Tarsi būčiau kėsinusis tą jos lazdutę pavogti!
Trukteliu savo kėdę nuošaliau. Laimei tuoj atneša valgį, papietaujam tylėdamos, aš palaukiu, kol piktoji moteris išeis, kad nesusidurtume siauruose praėjimuose. Užgaištu prie nešvarių indų staliuko, atsisukusi pagaunu moteriškės žvilgsnį Ц lyg norėtų ką sakyti, bet nueina.
Sekantį kartą prie jos staliuko nebeinu, tenka pasiprašyti prie trijų vyrų Ц tie apsidžiaugia, seniausias jų, toks štukorius žiburiuojančiom akim, sako, kad dabar jau priklausau jų staliukui ir privalau visada ateiti į savo vietą. Kiti du tyli. Vienas jų, tas, kur greta manęs, nė neparagavęs į sriubą įsižeria nemažai druskos, pabarsto ir antrąjį patiekalą. Nieko nesakau, bet įdėmiai nužvelgiu: už mane jaunesnis, toks paprastas, galimai iš kaimo, su pilku, rankų darbo megztiniu su baltom tulpelėm. Ir veidas pilkas, bet toks jis daugelio iš mūsų, širdininkų, padermės.
Antrasis kaimynas Ц garbanius, akivaizdu, kadaise būta gražaus, bet dabar jau tik tai, kas liko. Jis pirma paragauja sriubą ir tik tada įsideda nemažai druskos. Mudu su štukorium senuku valgom viską kaip paduota.
Seneliukas beveik neturi dantų, užtai turi puikų apetitą, greit pritrūksta duonos kraitelėj ant stalo. Jis mirkteli slaugutei ir pavadinęs ją gražuole paprašo dar Ц atneša. Kai paklausia, ar visi gavo antrą patiekalą, seneliukas pakelia ranką ir rimtu veidu šūkteli Ц aš negavau! Slaugutė tuoj perpranta jo klastą Ц užsidirba niuksą į nugarą. Juokiamės.
Valgo seneliukas greitai, bet Дviežlybai", vis pajuokaudamas, įterpdamas rusiškus posakius, dėl to nusprendžiu, kad buvęs kariškis arba jūrininkas, greičiau jūrininkas, nes kas daugiau Lietuvoj virtuvę vadintų kambuzu? Garbanius valgo pašlerpdamas, bet tai dar būtų pusė bėdos Ц jis drėgnai kosti ir ryja skreplius. O ką žmogui daryti?
Vaidinu nepastebinčią, o pati sau patyliukais mąstau Ц kaip gi aš atrodau iš šono? Juk man kasdien darosi sudėtingiau pavalgyti, rankos dreba, ypač dešinioji, bijodama išlaistyti nekeliu šaukšto, bet atremiu ranką į stalo briauną ir lenkiuosi iki šaukšto. Net valgant antrą patiekalą kartais vietoj šakutės imu šaukštą Ц patikimiau. Nekenčiu savęs. O gyventi reikia.
Taip ir gyvenam Ц trise valtyje ir šuo, t. y. trys vyrai ir aš.
Kažkurią dieną, kai gausaus maisto sūdymo ritualas kartojasi, abiem druskiniam bandau aiškinti, kad tai nesveika, bet jie nesutinka. Matyt apie tai kalbėjęsi palatoj, jie dar ir kitą dieną įtikinėja mane, kad norint per dieną išgerti tiek skysčių, kiek rekomenduojama populiariose TV laidose, didesnis druskos kiekis tiesiog būtinas. Nesiginčiju, tik kai pilkasis mano kaimynas, kažkurį sykį į sriubą įsikrečia pusę arbatinio šaukštelio druskos, bepasišaipau:
Ц Oi verksit, berniukai, kurią dieną, ne ašarom, o jūros vandeniu!
Senasis jūrininkas juokiasi.
Sekmadienį mūsų pilkasis kaimynas neatėjo pietauti. Buvau atsitiktinai girdėjusi jį kalbant telefonu su dukra, tarėsi, kad ji atvažiuos sekmadienį Ц taigi nesirūpinu. Valgykloj tą dieną buvo neįprastai tylu, visus prislėgė žinia, kad vieną ligonį buvo ištikusi klinikinė mirtis, jį atgaivino, išvežė į reanimacijos skyrių Ц įvykęs insultas. Tik baigiant pietauti seneliukas pasako, kad tai nutikę mūsų stalo kaimynui. Nejaukiai pašnairuoju į tuščią kėdę šalia.
Kitą dieną teiraujuosi:
Ц Kaip mūsų kaimynas, gal nugirdot ką?
Seneliukas sako:
Ц Reanimacijoj, gyvas, tik dar neatgavęs sąmonės.
Garbanius tvirtina:
Ц Mirė.
Taip ir kertasi, kaip du gaidžiai, o kaip yra iš tiesų nežinom niekas, kažkaip nepadoru klausti sesučių.
Tikrai nieko nesakiau, garbanius pats ėmė tikinti, kad druska čia niekuo dėta, druska sau, insultas Ц sau, bet nebepaprašė paduoti druskinę.
Aš patyliukais meldžiuosi Ц jei taip man, neduokdzie, išgyventi.
Kėdė šalia manęs vis dar tuščia, bet juk bet kurį sykį prieis naujokas, pasisveikins, atsisės ir, galimai, nė neparagavęs sriubos pasisieks druskinės.

0

7

5. BENDRA VIZITACIJA

Skyriuj nuo pat ryto sujudimas Ц bus Bendra Vizitacija. Pirmos, dar Ponui Dievui nekėlus, sujudo slaugutės Ц valo viską ne taip, kaip eilinę dieną, kur kliuvo, kur ir ne, valo kruopščiai, nuosekliai, net miela žiūrėti. Peržiūri, ar nėra neleistinų daiktų ant spintelių, surenka senus laikraščius, patikrina, ar švarūs rankšluoščiai, patalynė, jei reikia pakeičia. Dėl mano knygų krūvelės, padėtos ant palangės, suabejoja Ц pastumk už užuolaidos ir bus gerai. Taip ir padarau.
Paskui per skyrių visu būriu prašurmuliuoja sesutės, apžiūri viską kritišku žvilgsniu, pasitarusios kiek kitaip perstumdo lovas Ц iš tiesų taip geriau. Pastebi knygas už užuolaidos Ц jų čia negali būti!
Skubiai griebiu knygas, o jos dabar slidžios, celofanuotos, sprūsta iš rankų Ц Aldoną Liobytę ir Jokūbą Josadę dar laiku sugriebiu, kitos pažyra ant lovos, o štai Česlovas Kavaliauskas nučiuožia po kaimynės lova.
Ai, net suskauda!
Klaupiuosi ant kelių (prieš gerbiamą žmogų negėda), ištraukiu knygą, tą ir visas kitas po vieną, po vieną sukraunu spintelės apatinėj lentynoj.
Dar užsuka slaugutė, apsidairo, dėl visa ko perplauna kaimynės stiklinę, kad blizgėtų. Skyriuj stoja tyla prieš Bendrą Vizitaciją.
Aš dėl visa ko savo pilkąjį megztuką pasikeičiu žaliuoju, lyg ir geriau dera prie cianotiškų lūpų, net pasigailiu, kad neturiu lūpdažio. Ir kaip aš įsigudrinau nugyventi gyvenimą neišmokusi šokti ir neįpratusi dažytis?
Dabar, girdėjau, net mirusias nugrimuoja, kad būtų paprasčiau patekti į dangų Ц  šventas Petras kaip ne kaip vyras. Jei taip man nutiktų, tai būtų bene antras kartas gyvenime. Pirmas buvo septintoj klasėj, dar pokary, kai mokyklos vakare kaliošiukais apsiavusi vaidinau mokytoją Ц auklėtoja padažė.
Dirsteliu į veidrodį Ц standartinė klipata. Tiks.
Ir štai ateina, atšurmuliuoja ji Ц Bendra Vizitacija Ц artyn, artyn, jau sugarma į mūsų palatą: visi skyriaus daktarai, visos sesutės ir jis, Pats Svarbiausias. Vaje, koks impozantiškas daktaras! Nei jaunas, nei senas, bet jau pašarmojęs, solidus, netgi rūstus, kaip ir priklauso Pačiam Svarbiausiam. Prie tokio Ц tik per pagarbų atstumą.
Kol referuoja kaimynės gydytoja, manoji be garso vien tik lūpomis klausia manęs kaip jaučiuosi Ц pakeliu nykštį aukštyn ir surizikuoju nusišypsoti.
Referuoja apie mane. Nors daugybę savo diagnozių ir skiriamą gydymą žinau mintinai, bet iš daktarės kalbėjimo bent pusės nesuprantu. Visa laimė, kad Pats Svarbiausias, panašu, supranta viską, nes vis pritariamai linkčioja savo gražią galvą.
Palatoj mes dvi, už manęs jau langas, todėl visa Bendra Vizitacija kaip pagal komandą pasisuka durų linkui ir išgarma į sekančią palatą, o aš taip ir lieku pavyzdingai tebesėdinti ant lovos kraštelio ant kelių susidėjus rankas ir vis dar įsispytrėjus ton vieton, kur būta Paties Svarbiausio, vis dar laukianti jo žvilgsnio, daktaro žvilgsnio į ligonį, apie kurį jam ką tik referavo; bent žvilgsnio. Nesulaukiu Ц kaip įėjo žvelgdamas kažkur virš mūsų galvų į medžių viršūnes už lango, kaip paskui įdūrė žvilgsnį į kaimynės lovos kojūgalį, taip ir išėjo nežvilgterėjęs. Gal tai ir į gerą, būti Eiliniu Atveju? Juk jei būčiau Įdomus Atvejis, būtų pažiūrėjęs, tik ką tas žvilgsnis būtų nulėmęs?
Nubraukiu suprakaitavusius delnus į pižamą, su palengvėjimu atsidūstu Ц Bendra Vizitacija praėjo. Tik vis galvoju Ц kam reikėjo viso to šurmulio, tvarkymo, valymo, kas būtų pastebėjęs vieną kitą dulkelę, ne itin švarią stiklinę ar, pagaliau, mano knygų krūvelę ant palangės, jei nepastebėjo net mūsų, dviejų moteriškių?

0

8

6. MERGAIČIUKĖ

Bene antrąją mano buvimo skyriuje dieną į palatą įstraksėjo mergaičiukė baltu chalatėliu. Prisistatė Ц psichologė. Ir vardą pasisakė, bet aš nenugirdau, nes tuo metu apstulbusi galvojau Ц kokių vaikų išauga Lietuvoj! Įėjo tokia tobulos figūrėlės, juodaplaukė, gerom, dėmesingom akim, tokia sava.
Sako:
Ц Ar sutiktumėt pasikalbėti? Daugeliui šiame skyriuje labai reikia su kuo nors pabenrauti.
Ц Žinoma Ц sakau Ц aš iš tų, kam neduok valgyti, duok pasišnekėti.
Man tik keistai nuskambėjo klausimas Ц ar sutikčiau, tarsi ne man, o labiau jai to pašnekesio reikėtų.
Įsikuriam kabinetėly. Standartiniai psichologo klausimai pradedant pokalbį: ar apsipratau skyriuj, ar gerai miegu, ar labai bijojau širdies zondavimo procedūros? Atsakinėju kaip per išpažintį, vis pristabdydama save, kad per daug neišsiplepėčiau, bet man nesiseka, esu nupirkta to tokio nesuvaidinto dėmesio, to gerumo. Su nuostaba suprantu, kad iš tiesų man nieko kito taip netrūko toje staiga užgriuvusioje įspūdžių lavinoje, tuose kabinetuose, koridoriuose, palatose, bendravime su daugybe įvairiausių žmonių, geranoriškų ir priešiškų, o dažnai abejingų, kaip to dėmesio, nuoširdumo, gerumo, šilto idėmaus žvilgsnio.
Pasiūlo atsakyti į psichologinio testo klausimus Ц mielai, bet tai, pasirodo, ne taip paprasta, tie atsakymai, iš kurių reikia pasirinkti vieną, kažkokie lėkšti, neapimantys klausimo esmės. Šiaip taip sužymiu.
Mergaitė tik jai žinoma tvarka suskaičiuoja mano atsakymus ir padaro išvadą, kad esu pakankamai stipri susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Iki šiol ir aš taip maniau, bet dabar staiga suabejoju.
Kalbamės šiaip, Дne protokolui".Pagaunu save sakančią Ц tai mergaičiukei, vaikui Ц tokius dalykus, kurių nesu sakiusi niekam: kad nenusivyliau gyvenimu, kad ištvėriau, nors tikrai, atrodė, nebuvau stipri, kad gerbiu save už drąsą gyventi taip, kaip norėjau, o ne kaip diktavo aplinkybės ir Ц kad savo gyvenimo nepakartočiau.
Baisiausia, kad kalbu, kalbu ir staiga pačiai sau netikėtai pravirkstu kaip nuskaustas vaikas. Štai tau ir stipri, štai ir ištvėriau gyvenimą! Tos ašaros paneigia žodžius ir man labai gėda. Aš pavargau, aš labai pavargau gyventi, tik nenoriu to pripažinti net pati sau. Mergaičiukė manęs neguodžia, tiesiog duoda laiko susitvardyti. Keičiu temą, klausiu, ar jai, tokiai jaunai, dar tiek mažai patyrusiai nesunku dirbti su senais žmonėmis, priėjusiais kryžkelę?
Ц Ne Ц sako Ц nesunku, man labai labai patinka mano darbas.
Tai laimingas vaikas!
Po poros dienų ji į poilsio kambarį iš palatų susivedžioja grupelę ligonių, rodo filmuką apie mums atliktą širdies zondavimą, koronarų plėtimą, stentavimą. Gerai, kad visa tai rodoma po procedūros. Paskui kalbamės. Jau beveik visus tos grupelės ligonius iš matymo pažįstu Ц vaikštom tais pačiais takais, nuolat susitinkam. Bandau spėlioti kas yra kas, kuo buvę gyvenime, kokiais keliais atėjo čia. Mergaičiukė paprašo kiekvieno iš mūsų papasakoti, ko dar tikimės iš gyvenimo, apie ką svajojam. Neklausia, ar tikimės, ar svajojam, o ko tikimės, apie ką svajojam.
Taip nuoširdžiai klausia, visa - dėmesys, net palinksta į žmogų. Neatsakyti niekaip negalima. Ir įvyko filosofų simpoziumo vardo vertas pašnekesys. Žmonės Ц žili, kreivi, šleivi, pernešę daugybę ligų ir dabar ką tik dar kartą prasilenkę su mirtimi, kalbėjo apie savo svajones, viltis, planuojamus darbus, apie poreikį mylėti save ir kitus ir būti mylimiems, apie trapią ribą tarp naturalios, sveikos meilės sau, kaip pasaulio dalelei ir narcisizmo ar dar blogiau Ц egoizmo, kai imama rūpintis vien sava persona. Sėdėjo būrelis chalatuotų, pižamuotų senukų ir filosofavo, taupiai rinkdami žodžius, į glaustus sakinius talpindami gyvenimo patirtį. Ligoninės aplinkos suniveliuoti žmonės tapo asmenybėmis ir nė vienas nebeatitiko mano išankstinei nuostatai.
Ypač nustebino mano pirmąją dieną valgykloj sutikta piktoji moteris. Mergaičiukės prašnekinta ji prabilo taip išmintingai, taip šviesiai Ц žiūrėjau į ją su nuostaba ir susižavėjimu. Mudviejų žvilgsniai susitiko. Dabar mes nepraleidžiam progos pasišnekėti Ц atsargiai, nelįsdamos į dūšią, lyg bijodamos sudaužyti kažką trapaus. Atsiminusi jos neadekvatų pyktį valgykloj, vis pagalvoju, kokie mes visi sudirgę, pavargę, išsikankinę savo rūpesčiuose, baimėse, vienatvėj, nedrįstantys patikėti sėkme. Kažkokie dygliuoti, bet į gerumą atliepiantys visa siela.
Ačiū mergaičiukei, mus prakalbinusiai. Tegu ji ir po daugelio metų gali pasakyti, kad jai labai labai patinka darbas, kurį dirba. Ji nei karto nedirstelėjo į laikrodį, nors pašnekesys užtruko dvigubai ilgiau nei buvo planuota.
Neskubėjau išeiti, stebėjau, kaip taip pat neskubėdami, nugiedrėjusiais veidais, dar vis savo tarpe šnekučiuodamiesi skirstosi žmonės, palydimi gero, mylinčio mergaičiukės žvilgsnio. Tuo žvilgsniu ji tarsi apglėbia kiekvieną kaip savą, artimą ir pasiima dalį naštos, lyg seniai mus pažinotų, o nebūtų pirmą kartą sutikusi tik prieš kelias dienas.
Kokių vaikų užauga Lietuvoj!

0

9

7. ŠIRŠĖ

Pirmoji mano palatos kaimynė išvažiavo namo, bet netrukus atvedė naujokę Ц mažutę, menkutę, bedantę, tik akys žvitrios, gyvos. Vos įėjusi linksmai sušuko:
Ц Kaip gerai, kad lova ne prie lango, gana, kad anam skyriuj slogą įgavau.
Tuoj pasisako, kad jai jau 88-neri ir ji tuo labai didžiuojasi, niekad nemaniusi tiek išgyventi, o štai betrūksta trijų mėnesių, kai pradėsianti devintai dešimčiai paskutintus. Ir šypsosi taip giedrai visa savo bedante burnele, bet šypsena staiga užgęsta:
Ц Žinoma, jei ligi tol išgyvensiu.
Jau vėliau, pastebėjusi, kad atidėjau knygą į šalį, ima pasakoti, kaip sykį, tai buvę prieš penkerius metus, ji nukritusi darže, bet sąmonę turėjusi. Laimei, pamatė kaimynė, pakvietė greitukę, daktaras liepė gulti į ligoninę. Viskas būtų buvę gerai, jei slaugutė nebūtų užsimaniusi nuplauti kojas Ц tik sumerkė jas į karštą vandenį, taip ir numirusi, o nubudusi dideliam, šviesiam kambary, nuogutėlė, apraizgyta laidais, vamzdeliais, o apie lovą sustoję beveik visi anūkai, o dar su žmonomis, ko gyvenime nėra buvę. Na, nebent per bočiaus laidotuves Ц kad taip visi ir dar su žmonomis! Maniusi, kad sapnuoja. Sesutė juos skubiai išvarė Ц ateina daktaras. Spėju, kad tai buvo reanimacijos skyriuje.
Paskui ima skaičiuoti kiek turi anūkų: vyriausiojo sūnaus tik du, nes jaunas mirė. Pasikorė. Antrojo, to, kur numirė tik pernai nuo vėžio Ц šeši, penki berniukai ir mergaitė. Ir visus ji nuo mažo auginusi, ir kai jau į mokyklą ėję Ц vis būdavę kaip pas ją, taip pas ją. Dar ir dukra turi tris mergaites, ir tos pirmąją auginusi, bet paskui kaip išvažiavo į Raseinius, tai kaip į Ameriką. Ir iš Amerikos dabar parvažiuoja.
Močiutės pasakojimas teka tarsi upelis, ji visai nesirūpina, ar aš klausausi. Dabar gyvena viena, kaime, jau penkeri metai su širdies stimuliatorium Ц  nuo tada, kai buvo numirusi. Savaitgaliais atvažiuoja kuris iš anūkų, sutvarko namus, prineša malkų, vandens. Gyvuliukų nebeturi, tik beveik sulaukėjusi katė retsykiais pareina iš savo medžioklių. Šį kartą atvažiavusi pakeisti baterijas stimuliatoriuj Ц daktarė liepė, sakė nelaikys ligoninėj ilgiau kaip tris dienas, bet jau įpusėjo antra savaitė, o namo neleidžia, dabar dar į tą skyrių perkėlė, vėl nežinia, kuriam laikui.
Žiūri klausiamai į mane, bet ir aš nežinau.
Iš Kardiologijos skyriaus ją atvežė ratukais, aprengtą gana nauja šilta pižama, su chalatu, mūsų slaugutės pervilko šio skyriaus rūbais Ц plonyte, nudėvėta pižama, chalato nė nepasiūlė. Kitą dieną gydytoja liepė močiutei netinginiauti, keletą kartų per dieną keltis, pavaikščioti bent po palatą. Močiutė paklusni, vaikšto ir stebisi, kad nebesvaigsta galva Ц geras baterijas įdėjo. Įsižiūri, kad aš turiu savo rūbus Ц o jos tai atėmė, bent megztuką duotų, šalta. Patariu prašyti sesučių, gal atneš, jos čia geros, ypač šiandieninė, tokia jaunutė, visada linksma. Mudvi svarstom, kur dingo senosios sesutės, kad dabar dirba visos jaunos. Iš tiesų, galvoju, visos jaunos. Ir seną daktarą bene tik vieną sutikau. Keista.
Močiutė prašyti nesiryžta, tai paprašau aš, sutikusi gerąją sesutę koridoriuj. Ją tarsi kas pamaino, supyksta:
Ц Ką, manot, čia kas nors dėl vieno megztinio bėgios į rūbų sandėlį, mes kito darbo neturim?
Sprunku į palatą. Iš paskos ateina sesutė, pažiūrėjusi atiduotų saugoti daiktų sąrašą Ц jame nėra megztinio, yra tik juodas švarkelis! Senutė mėgina sakyti, kad tai ir yra megstas švarkelis, bet sesutė baigia kalbą:
Ц Visus rūbus gausit išvažiuodama!
Močiutė nenusileidžia:
Ц Man šalta dabar.
Sesutė suniekina:
Ц Nesąmonė, pas mus šilta. Pagaliau, jei reikės, duosim šiltą pižamą.
To močiutės negarsiai bepasakyto Дtai duokit", sesutė, panašu, nebenugirdo. Išėjo. Močiutės veide ne tai išgąstis, ne tai nuostaba, bet štai jos apvali raukšlėta burnelė tįsta į plačią šypseną, ji susisiausto skystus pižamos švarkelio skvernus, alkūnėm prispaudžia juos prie šonų, paėjėja iki durų, kad įsitikintų ar sesutė nuėjo pakankamai toli ir atsigrįžusi sako:
Ц Tai širšė! Širšė?
Ц Širšė!
Mudvi juokiamės. Močiutė įlenda po apklotu, užsitempia jį iki kaklo Ц pasišildyti. Man pasidaro liūdna, galvoju, kad daugiau nesikišiu, močiutė šauni, pati susitvarkys savo reikalus, bet kur aš iškęsiu, vakare vėl kalbinu ją paprašyti šiltesnių rūbų.
Ц O jei vėl širšė?
Surizikuoja. O man patyliukais, kaip paslaptį, pasako, kad, ko gero, turi temperatūros. Laimei, naktiniam budėjime dirba puikios mergaitės Ц nei pikto žodžio, nei žvilgsnio.
Ši pasaka, kaip ir visos pasakos, su gera pabaiga: močiutė nesusirgo (juk nebūtų išgyvenusi 88-nerių, jei dėl kiekvieno nieko sirgtų). Kitą dieną į darbą atėjusi Дširšė" vėl linksma, miela, paslaugi Ц et, karštakošis, išpaikintas vaikas. Suaugs. O aš viena sau sprendžiu dilemą: ar mudvi su močiute nepapildėm nuodėmės, ar neužgavom tokio darbštaus, protingo vabalėlio Ц širšės.
Po kelių dienų, pirmadienį, mane išrašo. Savaitgalis mudviem buvo nelinksmas, aš skaičiavau valandas iki išėjimo namo, močiutė laukė anūkų. Pusę šeštadienio ji dar laikėsi Ц anūkas, dažniausiai ja pasirūpinantis, iki pietų dirba. Vakare pasiguodė Ц tiek tos dienos rudenį, matyt, nusprendė nebevažiuoti, atvažiuos rytoj. Pasisiūlau paskambinti, juk numerį turi? Ilgai galvoja Ц ne, supyks. Neatvažiavo ir sekmadienį. Dabar močiutė vedžioja akimis mane, besiruošiančią namo, ir tyli. Nė žodelio.
Jau daktarė atnešė mano popierius, jau atvažiavo mano jaunėlė su pora sesers  paaugliukų vaikų manęs parsivežti. Prieinu atsisveikinti. Močiutė atsidusėjusi klausia:
Ц Kas atsitiko mano anūkams, kad neatvažiavo? Juk turėjo kažkas atsitikti, kitaip būtų atvažiavę?
Aš nežinau, kas atsitiko. Ir kada Ц dabar ar jau seniai. Močiutės veidelis toks graudus, tuoj tuoj pravirks. Apkabinu. Dirsteliu į savo anūkus Ц abiejų akyse ašaros. Šmėsteli mintis Ц gal gi nepaaugs širšėmis?
Išeinam į vėlų rudenį. Stabteliu. Ne, tikroji priežastis ne ta, kad man reikia pasitaisyti šaliką ir susisiausti striukės skvernus, man netikėtai prireikė bent kelių akimirkų, kad įveikčiau staiga apėmusią baimę. Baimę grįžti į gyvenimą. Vaikams to žinoti nereikia.

0

10

DIDYSIS STEBUKLAS

Papasakosiu neįmantrią pasaką Ц nepasaką apie tai, kas buvo, bet nebėra ir jau niekada nebebus.
Per mūsų pievelę Šilalėj tekėjo upelis, vardu Upelis. Jo pakrantės buvo drėgnos, pats dumblinas, jo tėkmė lėta, nes visai netoliese, pralindęs pro Tiltelio kelyje į kapus apačią, jis įsiliedavo į tvenkinį, vardu Prūdas. Tai nedidukės upelės, Ašučio, malūno tvenkinys, o mums Prūdas. Kai gaudavom laišką iš Amerikos, taip pat sakydavom Ц iš už Prūdo.
Upelio vanduo rusvas Ц nuo dumblo. Ir Prūdo rusvas. Vienas Upelio kratas gana stačiai kyla aukštyn į mūsų sodą, ligi senojo namo, vardu Senasis Namas, už jo iki šventoriaus, o ant pačios kalvelės viršūnės stovi bažnyčia, gerokai užstota šventoriaus klevų, bet juos praaugusi ir reikėdavo gerokai užversti galvą, kad pamatytumei bokšto viršūnę su kryžium.
Kitas Upelio krantas žemas Ц tai klampi, saidrių prižėlusi pieva, vardu Pievelė, su šaltiniuotom versmėm ir puplaiškių sąžalynais, tik aukštėliau augdavo baltųjų dobiliukų, rasakilų ir kitokių žolelių. Pavasariais tai purienų karalystė, tik mes nežinojom jų vardo, vadinom Auksinėm Gėlytėm. Dar aukščiau lopinėlis daržo ir naujasis namas, vardu Naujasis Namas.
Mamos broliai, vardais Antoška ir Pauliukas, stačiajam Upelio krante pasodino eilę medžių Ц beržų, eglelių, pušelių, o kad medžiai neaugtų aukšti, netamsintų sodo, paūgėjusiems jiems nupjovė viršūnes. Tai buvo seniai, tada, kai mūsų kartos vaikų dar nė nebuvo. Medžių šakos užsirietė aukštyn, iš jų pasidarė daug daug viršūnių, o vidurėlis tuščias Ц tai mūsų Namučiai. Juose mes įsirengėm staliukus, kėdutes Ц gyvendavom ir švilpaudavom. Kartais nusinešdavom ką nors valgomo, kartais skaitydavom knygas apie indėnus. Ačiū dėdėms Antoškai ir Pauliukui, kad padarė mums Namelius. Tik įdomu, iš kur jie žinojo, kad mes gimsim, kai jie jau gyvens Amerikoj, už Prūdo? Negrįžtamai. Babūnė sakys Ц už geležinės uždangos. Taip ir liko dėdės mūsų nepamatyti, taigi, padėkoti negalėjom.
Ties Didžiuoju Beržu, vieninteliu, kurio viršūnė nebuvo nupjauta, per Upelį buvo permesta stora, plati lenta, vardu Lieptelis. Turėklo nebuvo, nes mes buvom drąsūs Ц paliesdavom beržą ranka, trys greiti žingsneliai ir jau esam kitam krante. Iš Upelio nešdavom vandenį gėlėms laistyti, agurkams, į jau nudangstytus inspektus susodintiems pomidorams ir dumplainiams, vardu Razinkos, nes dumplainių vardo nežinojom.
Mes nešiodavom vandenį, o babūnė, vardu Babūnė, nes Marija jos niekas nevadino, nurodinėdavo ant kurių augalėlių dar reikia užpilti. Daug to vandens reikėdavo. Mama sakydavo, kad dėl to paaugau tokia kaip butelis, nuleistais pečiais Ц dėl to vandens nešiojimo, bet aš netikėjau ir dabar netikiu, nes tik aš viena tokia, kaip butelis, o nešiojom tai visi ir manau, kad negali kenkti darbas, kuris taip patinka Ц dunkst, dunkst, dunkst basi mūsų kulniukai Takeliu iki Lieptelio, pasisemi vandens Ц dunkst, dunkst, dunkst atgal, o Babūnė šypsosiЕ
Vakarais, pasibrukę po pažasčia rankšluosčius ir sandaliukus (ar beatsimenat kas dabar pokario sandaliukus?), eidavom į Upelį plautis kojų. Sėdėdavom ant Lieptelio sumerkę kojas, kad atmirktų priskrudęs purvas ir kalbėdavomės, saulelei jau seniai pasislėpus už bažnyčios. Upely gyveno daugybė visokių padarėlių Ц varlių, buožgalvių, dėlių, tokių vorų ne vorų ilgom kojom, kurie eidavo vandens paviršiumi ir neskęsdavo Ц čiuožikai. Dugnu šliaužiodavo ribokai Ц kirminėliai su nameliais, aplipytais šakelėm, žolių stagarėliais, akmenėliais. Mes juos nešdavomės į žvejybą Ц ištrauki tokį pliką, baltą kirminėlį, užkabini ant kabliuko ir tik spėk traukti ešerius. Kartenoj tuos ribokus vadina medvežiais - gražiai, lietuviškai vadina, o Regimantas Tamošaitis dar kažkaip kitaip. Kad kas grąžintų tuos vakarus ant Lieptelio!
Visos Senojo Namo ir Naujojo Namo moterys plaukus plaudavo Upelio vandeniu, o perplaudavo godų lapų ir šaknų nuoviru, pasirovusios tų godų čia pat, Pievelėj. Kaip blizgėdavo plaukai!
Tai vasarom Upelis būdavo toks ramus. Pavasarį jis išsiliedavo, apsemdavo beveik visą Pievelę, ateidavo vanduo į galudaržes, iki Petrusės namo pamatų, o pro patiltę grumėdavo ledai. Lieptelis paskęsdavo, jis buvo patikimai pritvirtintas prie medžių. Medžiai su mūsų Namučiais stovėdavo įsibridę vandeny ir kantriai laukdavo geresnių laikų. Ir aš laukdavau.
O tada įvykdavo Didysis Stebuklas!
Kai vandenys sugrįždavo į krantus, pasimatydavo Lieptelis, ankstyvais rytmečiais atbrisdavau pažliugusiu Takeliu, atsiguldavau ant Lieptelio ir imdavau laukti Didžiojo Stebuklo. Kartais laukti tekdavo keletą rytmečių, kartais tuoj pat imdavo šmėžuoti šešėliai vandeny, bet nė karto laukimas manęs nenuvylė Ц iš po Lieptelio, prie pat mano veido, išnirdavo gražios, didelės, lanksčios, stiprios žuvys ir nutoldavo aukštyn, prieš srovę, prieš srovę. Vėl ir vėl Ц jų būdavo daug, grumdydavosi viena per kitą, kažkur skubėdavo. Jos čia pat, ištiesčiau ranką, paglostyčiau. Tik paglostyčiau, niekada nekilo mintis gaudyti Ц juk tai Stebuklas! Tik žiūrėdavau, žiūrėdavau... Ūsoriai. Vardą sužinojau radusi savo gražuolių paveikslėlį knygoj. Ten buvo parašyta, kad mano žuvys plaukia neršti.
Tai buvo mano paslaptis, niekam nepasakojau apie Didįjį Stebuklą, kad neateitų berniukai su perstekėm. Jie pavasariais nugvelbdavo iš virtuvės šakutes Ц gerąsias, dar Дsmetonskas", stiprias, pritvirtindavo jas prie lazdos ir išeidavo basi į Lokystos, Prūdo atabradus tom perstekėm badyti lydekų. Mamos bardavo, bet jie vis tiek eidavo.
Šiemet nuvažiavau į Šilalę Ц po pusės šimtmečio pavaikščioti vaikystės takais. Visko tikėjaus, tik ne to, ką pamačiau Ц nebėra mano vaikystės pasaulio.
Nebėra Pievelės, kur žydėdavo Auksinės Gėlytės, ten stovi kažkieno namai. Nebėra medžių su mūsų namučiais palei Upelį Ц kažkieno pikta ranka juos nukirto. Nebėra sodo, nei Upelio, nei Lieptelio, nei mūsų Takelio Ц dunkst, dunkst, dunkst basi kulniukai vasaros pavakariais...
Stovėjau ant Tiltelio, neatpažįstamo, apsilaupiusiais turėklais ir stebėjausi Ц kaip gali dingti ištisas pasaulis?
Pro šalį bėgo žvitri juodaakė, linaplaukė mergaičiukė. Ką ji man priminė? Ką? Sugriebiau už rankos:
Ц Palauk, pasakyk, kur dingo Upelis?
Ц Jisai po žeme, vamzdžiuose.
Ц O mano ūsoriai? Kur mano ūsoriai? Kur mano Didysis Stebuklas?
Patraukė petukais, nubėgo Ц kas čia per keistuolė? Kokių dar ūsorių? Kokių dar Stebuklų?
Susigraužiau Ц kodėl nepaklausiau, kuo mergaičiukė vardu? O ar ne vis tiek?

0

11

IŠ SUTEMŲ

Ta vasara buvo kitokia. Jis pagalvojo Ц ramybės vasara, susitaikymo. Nors jūra alsavo visai čia pat, bet jau kadai nebuvo nei audros, nei pikto, sūkuringo vėjo, dienas pakeisdavo ramios sutemos ir rytmečiai išaušdavo taikūs, geri. Ir jo sieloj pagaliau buvo ramu, jokių audrų, jokių viesulų.
Mieste žmonių mažai Ц daugelis negrįžę iš atostogų, dar nesuvažiavę studentai, kurių keliamą šurmulį jis taip mėgdavo; tarsi pajaunėdavo ir pats miestas.
Paskutiniu metu jis retai kur nors beišeidavo, tūnodavo savo dirbtuvėje, bet beveik netapė, nepradėjo nė vieno naujo darbo, o senieji buvo pasidarę svetimi, neatpažįstami, nebeįdomūs pačiam. Sunkiai prisivertė pabaigti ir atiduoti užsakovams kelis paveikslus Ц reikėjo pinigų jauniausios dukros vestuvėms. Iš namų, kurie jau seniai nebebuvo jo namais, išėjo paskutinis vaikas ir jis nebeturės jokio preteksto į juos beužeiti Ц dabar jau tapęs už svetimą svetimesnis.
Apie žmoną vengė galvoti Ц nors išsiskyrė jau seniai ir jokių vilčių nebepuoselėjo, vis tiek nejaukiai pasijuto šią vasarą matydamas ją su kitu. Durys į buvusį gyvenimą galutinai užsitrenkė. Nemanė tada, kai sykį išėjo iš namų po eilinio kivirčo su žmona, kad daugiau nebegrįš, kad ta šalta, neišvaizdaus, aptrupėjusio senamiesčio namo palėpėj įrengta dirbtuvė taps jo priebėga daugeliui metų.
Retkarčiais čia užsukdavo draugai Ц iš tų kelių, susirankiotų per gyvenimą ir likusių ištikimų, pasigendančių. Tada kalbėdavosi iki paryčių, neskubėdami išsausindavo butelaitį, o jiems išėjus pasijusdavo dar vienišesnis. Niekam nesipasakojo, kokio liūdesio yra slegiamas, kokių juodų nuojautų Ц praėjo gyvenimas, negrįžtamai, nesvarbu, kad metų dar ne tiek ir daug. Neseniai jis kai ką sužinojo, teisingiau, pajautė ir tai buvo jo vieno paslaptis Ц kažkokia artėjanti grėsmė. Jis jos nebijojo, gal net laukė.
Per vasarą, kai atostogos, įprato būdrauti naktimis, sutemose, o dienomis miegodavo. Vis dažniau pasvarstydavo, kad atėjus rudeniui su studentais galėtų ir nebedirbti, bet pasiilgs jaunimo šurmulio, neištvers užsidaręs.Ir šiandien, dienai grimstant į vakarą, matė, kaip švelnėja namų kontūrai, blunka spalvos, kol liko vien pilka ir juoda. Ar yra namie tušo? Susirado. Ant stalo pasitiesė lapą popieriaus, bet labai nesinorėjo degti šviesos, todėl grįžo prie lango ir vėl atsisėdo, tarsi ko lauktų.
Taip, laukė dieną skambinusios moters Ц ar priimtina susitikti vakare, atvažiuotų po darbo, ji anksti negali?
Jis ne iš sykio susivokė, kad yra prašomas iliustruoti poezijos knygą. Skambinusi moteris buvo visiškai tikra, kad jis sutiks ir iš karto ėmė dėstyti, kaip ji tai įsivaizduojanti, o jis klausėsi malonaus, ramaus jos balso ir, nors neketino imtis jokio naujo darbo, kažkodėl neskubėjo nutraukti pokalbį. Pagalvojo, kad jei turėtų seserį, ji būtų tokia Ц taip skambėtų jos balsas, taip tikėtų juo ir būtų tikra, kad jis niekada jai neatsakys ko prašomas.
Netrukus ne tiek pamatė, kiek išgirdo, kaip gatvėj sustojo mašina, trinktelėjo durelės ir šiugždėdami per žvyrą artinosi žingsniai Ц iš sutemų išniro moters siluetas. Jis šūktelėjo, kad nerakinta, lipti laiptais į antrą aukštą, kambary uždegė šviesą ir atidarė duris į laiptinę.
Ji buvo neišvaizdi, nuvylė Ц pamanė, kad ta pilka pelytė negali būti ano malonaus balso savininkė. Ji suprato, matyt ne pirmas kartas šitaip, bet nesutriko, draugiškai šyptelėjo, akimirkai ramindama uždėjo ranką jam ant peties, vien akimis parodė, kad nuneštų prie lango antrą kėdę ir užgesino šviesą.
Dabar sutemose sėdėjo dviese ir buvo nesvarbu, gražūs ar ne. Ir jos balsas, neskubriai pasakojantis jauno mirusio poeto gyvenimą, vis įterpiantis eilėraštį ar posmą. Jam buvo malonu klausytis, todėl nesakė, kad poetas jam puikiai žinomas ir mėgiamas, jo eilėraščiai artimi. Ji aiškino, kokias įsivaizduoja iliustracijas, net spalvas, atspalvius. Jis paklausė, kodėl nepiešia pati, jei taip giliai jaučia? Atsiduso, ilgam nutilo, tarsi nuėjo kažkur toli nuo to palėpės lango, paskui mostelėjo ranka ir neatsakiusi kalbėjo toliau.
Jis vengė žiūrėti į ją, o ir per menki buvo atšvaitai nuo gatvės žibinto, bet kelis kartus jautė įdėmų jos žvilgsnį ant savo veido. Dirstelėjo vogčiomis ir pamatė, ko tikrai nesitikėjo Ц nuostabą. Kas ją stebina? Ji buvo bekelianti siaurą, baltą ranką prie jo veido, bet stabtelėjo, baugščiai paklausė Ц galima? Ц ir tik jam linktelėjus jautriais pirštų galiukais, kaip neregė, ėmė klaidžioti raukšlėmis, atkartojo lūpų linijas, o paskui delnu prigludo prie skruosto, lyg kviesdama nurimti, užmigti. Jis padėjo galvą jai ant rankos ir užsimerkė.
Po akimirkos atsikvošėjo, atsitiesė ir drauge su atodūsiu pasakė:
Ц Šį vakarą mes nieko neišspręsim. Man reikia laiko pagalvoti.
Ji suprato, kad metas išeiti.
Jis girdėjo, kaip nedegdama šviesos ji iš lėto lipo laiptais, šiugždėjo tako žvyras po bateliais. Kaip ir atsiradęs iš sutemų, siluetas jose ir išnyko.
Atsiminė tušą, popieriaus lapą, atsinešė juos ant palangės ir beveik nematydamas ėmė vedžioti linijas Ц tarsi gyvas; kaligrafiškai nupiešė jaunėlės dukros pirmąją vardo raidę. Tai patiko, kurdamas, mėgindamas po kelis variantus ėmė vedžioti kitas raides, primenančias brangių žmonių vardus, mąstė, kad jo gyvenime jau viskas praeity, o ateity nieko nebereikia keisti. Pajuto, kad nebenori tapyti spalvomis Ц kaip galėjo jomis žavėtis? Visa, kas esmingiausia yra juodai balta arba pilka. Spalvos slepia, jos apgaulingos. Tiesą atveria tik juoda linija baltam lape, kaip nuogi medžiai ant balto sniego.
Paryčiais orai ėmė keistis, gamta atgijo, kilo vėjas. Jis nuėjo prie jūros ir lėtai nužingsniavo pakrante, sunėręs rankas už nugaros, o kai saulei tekant patraukė prieš vėją namo, pasikartojo tas kažkas Ц grėsmingas skausmas krūtinėje, teko atsirėmus į pušį palaukti, kol nurims.
Po kelių dienų moteris vėl paskambino, paskui vėl. Susitiko taip pat vakare, bet šį kartą dirbtuvėj degė šviesa, jis jau buvo paruošęs eskizus. Jai kartais nesisekdavo išsakyti savo mintį žodžiais, todėl pasiėmė nuo palangės jo paliktą lapą su raidėmis, kurį laiką jį tyrinėjo, paskui apvertė kita puse ir kalbėdama apie spalvas, jų sodrumą, pieštuku vedžiojo linijas Ц tieses, užlūžtančias, banguotas. Keista, jis puikiai suprato, ką ji nori išreikšti. Jam labai knietėjo mėginti pasakyti moteriai ramybės neduodančią mintį, ilgai dvejojo,  kol ryžosi:
Ц O jei taip iliustracijas darytume juodai baltas?
Jos griežtas, niekaip nepaaiškintas ДneУ jo nenustebino. Daugiau nebeužsiminė, padarė taip, kaip ji pageidavo ir pats buvo savo darbu patenkintas.
Sekantį kartą atvažiavusi ji viską peržiūrėjo, bet kažkaip abejingai, lyg būtų perdegę kažkas, tada apsidairė, tik dabar pastebėjusi, kad tai ne paprastas kambarys, o dailininko dirbtuvės, ėjo nuo vieno jos dėmesį patraukusio paveikslo prie kito, ne iš eilės, sugrįždama, iškeldama sudominusius į šviesą, o jis su siaubu laukė, kas bus, jei baigusi apžiūrinėti ji paklaus, kaip kadaise jo žmona, kiek pinigų jis gauna už savo paveislus. Jis nebeturi jėgų dar kartą tai išgyventi.
Nepaklausė. Iš viso nieko nepasakė. Pritilusi sėdėjo prie lango, o ramios, siauros, baltos rankos gulėjo ant kelių. Jis labai norėjo pajausti jas ant savo veido. Tą naktį ji neišėjo į sutemas.
Kol knyga įgavo galutinį pavidalą, jiedu susitiko dar ne kartą.
Paskui atėjo diena, kai su būriu draugų keliomis mašinomis važiavo į poeto tėviškę, į knygos pristatymą. Gimtasis kaimas mylėjo savo poetą, senoj troboj įrengtoj saliukėj susirinko seni ir jauni, šeimos su mažais vaikais, šurmuliavo, dalinosi knygas, buvo daug gėlių ir dėkingumo žodžių, o iš kito trobos galo sklido šutinamų su kailinėliais bulvių ir raugintų kopūstų kvapas.
Ji neturėjo laiko, buvo renginio siela Ц susijaudinusi, nušvitusi, o jis vedžiojo ją akimis ir galvojo, kaip galėjo pasirodyti, kad ji negraži.
Jis dalyvavo visame tame kaip pagonių apeigose, stoviniavo visur, kur tik vyko kas svarbaus Ц susikaupęs, sunėręs rankas už nugaros, tarsi būtų ne šiandien, ne čia, o per anksti išėjusio poeto įgaliotas viską girdėti, viską matyti. Tik paprašytas kalbėti trumpam tarsi sugrįžo, giedrai nusišypsojo žmonėms. Kalbėjo nuoširdžiai, su tauriu jumoru, ne tiek savo, kiek poeto žodžiais. Kaimas atsakė plojimais, o jis per tą laiką susirado ją akimis ir nusišypsojo jai vienai, nudžiugęs, vėl pamatęs nuostabą jos veide Ц tokio jo ji nepažinojo.
Grįžtant namo, į saulėlydį, visa šutvė tyčia pasuko šunkelias, apžiūrinėdami įdomesnes vietas. Kažkuriam kaime, pamačiusi būrelį vaikų, ji paprašė sustoti, pakalbino, užrašė autografą, paklausdama ir dailiai išvedžiodama kiekvieno vaiko vardą, ir padovanojo jiems knygą. Draugams pasiteisino Ц kada nors, kai mūsų jau nebus, gal kas nors kaimo troboj radęs knygą skaitys, paminės ir mūsų vardus... Susigėdo.
Jis vėl buvo ne čia, vėl vienas. Ir kai šypsojosi stebėdamas, kaip kadagynėj nejauni, rimti žmonės fotografuojasi prie kiekvieno gražesnio akmens, ir kai stovėjo priešais kaimo bažnytėlės altorių, nesiklausydamas, ką pasakoja zakristijonas, ir vėlai naktį, jos sodyboj, kai jau visi išvažinėjo, o jis liko prie degančio laužo, vis ta pačia povyza, užsisklendęs savy, o ji, nesiryždama peržengti apšviesto būties rato ribų, iš tamsos stebėjo jo veidą, paryškintą liepsnos, ir mąstė, kaip nuostabiai dera dvi spalvos Ц auksinė ir juoda.
Jis jautė ją esančią netoliese, bet nepajėgė išsivaduoti iš savo vienatvės.
Kažkas sukrebždėjo senoj liepoj, gūdžiai ūktelėjo pelėda ir šešėliu nusklendė į tamsą.
Tyliai paprašė:
Ц Parvežk mane namo.
Grįžusi ji užliejo jau ir taip išblėsusį laužą vandeniu ir pašiurpusi nuo ryto vėsos įėjo vidun.
Jis nebuvo tikras, ar atsisveikinant ji tikrai pasakė:
Ц Lauk, sugrįšiu. Kai tu sugrįši.
Ji nežinojo, kad jis jau pakeliui į ten, iš kur negrįžtama.
Laukė. Naktys nebebuvo ramios, jis įtemptai klausydavosi, tarp vėjo šuorų tikėdamasis išgirsti žvyro šiugždėjimą po jos bateliais, įsižiūrėdamas į sutemas, bet sulaukė ne jos, o atsikartojusio didžiojo skausmo. Rytas jam nebeišaušo.
Šarvojimo salėj nebuvo spalvų, tik balta, juoda ir pilka Ц draugams buvo pasakęs savo naktų mintis. Įėjusi ji sutriko Ц tuščioj patalpoj jis buvo toks vienas ir taip toli iki jo eiti, kai skaudžiai aidi žingsniai. Pusiaukelėj priklaupė, bet Dievo čia nepajautė, tai atsistojusi paėjėjo į šoną, lyg atlaisvindama praėjimą kitiems, ateisiantiems atsisveikinti, ir sustingo, o pilka jos fiigūrėlė tiksliai užėmė kompoziciniai ir spalviniai jai deramą vietą ir tapo nematoma.
Vis daugiau rinkosi žmonių. Kažkas kojūgaly pastatė vainiką, puoštą raudonom gėlėm Ц kaip kraujo dėmę. Ji krūptelėjo ir nurimo tik kai vainiką išnešė Ц jiems buvo skirta vieta koridoriuje. Atėjo būrelis draugų, su kuriais važiuota į knygos pristatymą. Ji pasitempė, susitvardė, kad nepravirktų ir laukė jų prieinančių pareikšti užuojautą, bet jie pasuko ne prie jos, o prie giminių pulkelio. Tada ji ryžtingai priėjo prie pat karsto, buvo bekelianti ranką, bet svetimi žvilgsniai sukaustė pirštus ir ji neišdrįso paliesti nuskaidrėjusio jo veido, lūpų linijų.
Paskui išėjo, ištirpo minioje, tarsi sutemose.

0

12

LAISVAS

Ji nė nekrusteli, įsiklausiusi į kažką, tik jai girdimą, kai, paskaitai pasibaigus keliom minutėm anksčiau, studentai plūsteli iš auditorijos nelaukdami, kol dėstytojas susirankios savo spalvotas kreideles, nusivalys rankas, susidėlios užrašus ir išeis Ц šūkalodami, stumdydamiesi nudunda į instituto valgyklą.
Jis pašoka drauge su visais, bet grįžteli į ją. Veide atsispindi klausimas, paskui susierzinimas. Pasibruka portfeliuką po pažastim, mesteli Ц užimsiu eilę Ц ir nubėga paskui visus, laisvas kaip vėjas. Nebepastebi jos linktelėjimo, kad sutinka. Jam nereikia jos sutikimo. Jis laisvas.
Ji neskubėdama įsideda į rankinę užrašų sąsiuvinį, parkerį, išeina į gyvą, šurmuliuojantį koridorių, patraukia pačiu jo pakraštėliu Ц dabar, dienų gale, jaučiasi trapi, pažeidžiama, bijo staigių garsų, minios, tarsi užkliūta galėtų sudužti. Naujas, nepažintas jausmas Ц saugoti, globoti. Ne save Ц tą, kuris turi gimti. Kartu poreikis būti globojamai, atsiremti, dalintis, bet pagalvoja, kad vis dažniau paliekama viena. Tarsi atsitiktinai. Viena. Pasijunta svetima, kažkuo kalta. Kitokia. Susitepusi.
Nusmelkia neįtikima mintis, nuo kurios net sustoja Ц jis gėdijasi jos, tokios. Nejau dėl to jis vis dažniau atranda pretekstą išeiti į paskaitas anksčiau, užtrukti po paskaitų? Kad nereiktų eiti drauge? Tik vakare, abiem ramiai šnekučiuojantis mažam bendrabučio kambarėly, kai niekas nemato, jis vėl tampa tokiu, kokį ji pažįsta Ц paprastu ir nuoširdžiu.
Nuėjusi valgyklon nusižiūri kertinį staliuką Ц ant jo duoninėj daugiau duonos. Jiedu sutarę valgykloj valgyti vien sriubą, o po paskaitų verdasi valgį patys Ц taip žymiai pigiau. Ji pastebi, kaip jam tai sunku Ц kaimo vaikas, nepratęs badauti, o dar vėlyvas tėvų pagrandėlis, lepūnėlis, bet stipendijos tik Дdve būmaški v četyre nedeli", o dar reikia susiruošti kraitelį laukiamam.
Jis akimirksniu išsamsto lėkštę skystučių barščių, gausiai prisikąsdamas duona. Nervinasi, kad reikia lukterėti, kol ji baigs valgyti savąją. Barškina pirštais į stalą. Neištveria, pašoka, nuėjęs pasiima patį brangiausią patiekalą, prasibrovęs be eilės užmoka ir užsikniaubęs ant staliuko skubėdamas, dideliais kąsniais valgo. Ji pagauna save godžiai žiūrinčią į sparčiai mažėjantį kepsnį, tiesiog neturinčią jėgų nukreipti žvilgsnį kitur.
Dar jam nebaigus, prie staliuko prieina keli grupės vaikinai ir jį išsiveda.
Grįžta suvelta ševeliūra, įsiutęs. Atšipusiais dantimis baigia valgyti, o kai jų žvilgsniai pagaliau susitinka, pro sukąstus dantis iškošia:
Ц Tu manęs nepriversi badauti! Ir naktimis neisiu į stotį krauti vagonų, tegu tie asilai eina.
Tekinas išbėga iš valgyklos. Ji nesiveja.
Pertrauka baigiasi, valgykla ištuštėja, tik ji sėdi už kertinio staliuko ir godoja savas godas. Viena? Ne, ji jau niekada nebebus viena.
Tik jis dar nežino, kaip sunku, o kartais ir neįmanoma grįžti.

0

13

PUSBROLIAI

Vaclovas sėdi ant suolelio panamėj, savo įprastoj vietoj ir nieko neveikia. Vargu ar mato sodą, svarinantį gausų derlių, Babrungo jūrą pakalnėj, mirguliuojančią jau vakarop svyrančios saulės atšvaitais, nepastebi ir žmonos, Baselės, sunkiai savo skaudančiom kojom prakrypuojančios iš obladės į trobą. Apie suoliuką prišnerkšta drožlių, žievių, į sieną atremti keli ryšuliai vytelių, tvarkingai ant lentukės surikiuoti įrankiai, bet Vaclovas jau kelinta diena nieko neveikia, nors čia pat bulviakasis, o jis kaimynams pažadėjęs nupinti krežių. Nuo sekmadienio toks, kaip apdujęs, nors lyg ir nieko nenutiko.
Stovėjo tądien pasirėmęs į savo kiemo vartus, matė pro šalį einantį Kazimierą, pusbrolį, bet nepasitraukė, kaip paprastai darydavo, tik ramiai žiūrėjo, galvodamas, kas belikę iš tokio šaunaus vyro. Šmėstelėjo mintis, kad gi ir pats nėmaž ne geriau atrodo, bet apie tai nesinori galvoti. Sumetė, kiek kuriam metų Ц abu devintoj dešimty.
Praeidamas Kazimieras pasisveikino ir netikėtai giedrai, gailiai nusišypsojo. Tai ta šypsena ir nutvilkė Vaclovą, kažką priminusi Ц labai artimą, pažįstamą. Štai ir slankioja kelinta diena kaip nesavas, kaip drignėm apduotas.
Jiedu su Kazimieru augo kaip tikri broliai Ц sodybos buvo netoliese, ant vaizdingo Babrungo kranto, išėjęs iš vienos trobos visada galėjai matyti kas darosi gretimam kieme. Abu tėvelių vienturtėliai.
Išvaizda skirtingi buvo: Vaclovas liesas, juodaplaukis, ryškių bruožų, pailgo veido, Kazimieras apvalmurzis, baltapūkis Ц kaip mėnuliukas. Sustačius greta Ц užgavėnių lėčynos, kipšiukas ir angeliukas, tik pripaišyk vienam ragiukus, kitam sparniukus.
Nuo mažumės buvo neperskiriami Ц kartu žaidė, ganė, paaugę kartu į vakaruškas ėjo, nugvelbę iš tėvų kapšų tabokos, drauge susisukdavo suktinę ir pasidalydami rūkydavo, vėliau nė nebesislapstydami.
Pirma juoda katė perbėgo pusbroliams kelią dar prieš karą, kai Vaclovui pasitaikė galimybė kaip jaunajam ūkininkui išvažiuoti pusmečiui į Vokietiją mokytis sodininkystės. Grįžo tarsi pamainytas, nebenorėjo ar nebeturėjo laiko draugystėms, nuo tamsos iki tamsos kuitėsi savo sode, iš atkalnių parsinešęs laukinių obelėlių, trešnių sodino, skiepijo, užsiveisė uogynų, prekiaudavo uogomis ne tik Plungės turguj, bet per šv. Roką ir Palangą pasiekdavo. Ypač paklausios būdavo vokiškosios stambiavaisės geltonosios trešnės. Visas kaimas stebėjosi ir pavydėjo, o Vaclovas vis labiau rietė nosį, kiekviena proga pasipuikuodamas prieš Kazimierą.
Abu ilgai senberniavo, o kai pamilo - abu tą pačią mergaitę, Barborą, linksmą, žvitrią juodaplaukę.
Kazimieras tikrai mylėjo, tyliai ir nedrąsiai. Ir Baselės širdis linko į jį, bet Vaclovas buvo atkaklus, mokėjo gražiai pakalbėti, prisuokė Baselei, kaip gražiai gyvensią, kiek pinigėlių susižersią, kokius naujus namus pasistatysią... Susigundė Baselė tom trešnėm, pinigais, namais. Atšoko vestuves. Liovėsi pusbroliai bendravę, jei tik galėdavo, išsilenkdavo nė nepasisveikinę.
Karas, pokaris sujaukė viską Ц abu labu vienodais neturtėliais pateko į tą pačią kolūkio lauko brigadą, bet ir čia Vaclovas greit įsitaisė ne su šake darbuotis, o valdė arklius. Vis nauda, galima po darbo kam ką parvežti, žemę prie namų suarti, o šventom dienom Baselę į turgų pavėžėti su uogom, namų kepimo bandelėm ar pavasariais su našlaičių, pomidorų daigais. Turtų nesusikrovė, namų neišsistatė, taip ir tebegyveno tėvų paliktoj bakūžėj.
Sykį, kai jau ir Kazimieras buvo vedęs, grįžo Vaclovas juodai sutemus, visą dieną dirbęs miške Ц pavargęs, nusibridęs, peršlapęs, kaip atsisėdo palei pečių, taip ir prisnūdo nenusirengęs, nepavalgęs. Baselė nutraukė batus, atsinešė dubenį šilto vandens, nuplovė savo žmogui kojas, bešluostydama kažko dirstelėjo į langą, o ten Kazimiero veidas Ц kaip mėnuliukas. Nežinia, ar tikrai buvo, ar tik Baselei pasirodė, kad jo skruostais tekėjo ašaros. Gal lietus kaltas?
            Taip ir sustingo moteriškė, nebaigusi šluostyti kojų, užsižiūrėjusi į langą Ц anapus jo buvo meilė, šiapus Ц gyvenimas. Ilgai dar žiūrėjo, nors mėnuliuko lange seniai nebebuvo. Atsidūsėjo giliai giliai Ц nuo gyvenimo nebepabėgsi.
Atėjo šventė ir į Kazimiero namus Ц pamečiui gimė du sūneliai, o Vaclovas po dukters gimimo ilgai nebesusilaukė vaikų. Dabar jau Kazimieras kiekviena proga laidė strėles Ц kas čia tikras vyras? Tiesa, ir Vaclovas sugalvojo kaip atsikirsti Ц kokie namai be dukters, mirties valandoj marčios nė vandens gurkšnio nepaduos.
Po kelerių metų, kai jau nelabai ir tikėjosi, likimai klaidas ištaisė, Vaclovui Baselė padovanojo sūnų, Kazimiero troboj taip pat sukrykštė kūdikis Ц dukra.
Pusbrolių varžytuvėse ilgam nusistovėjo paliaubos, bet jiedu nesiliovė puoselėję šviesias viltis, kuriose ne paskutinę vietą užėmė ir noras pasipuikuoti prieš pusbrolį. Jos buvo siejamos su mažaisiais, pagrandėliais, nes nei vieno, nei kito vyresnieji vaikai į mokslus nelinko.
            Vaclovas, Baselei pritariant, nuo mažų dienų kalė sūneliui į galvą, kad kito pasirinkimo jis neturės, teks būti kunigu arba daktaru. Geriau, žinoma, kunigu. Kazimieras dukrelei pasirinkimo taip griežtai neribojo Ц svarbu, kad baigtų aukštąjį. Tiesa, abu su žmona pasvajodavo kada nors pamatyti savo mergaitę mokytoja. Svajok, žmogau, nesvajojęs, o gyvenimas eina savo keliu.
Baigė Vaclovo sūnus vidurinę mokyklą ir pasakė tėvams, kad studijuos žurnalistiką arba nieko, o kadangi tėvai nenusileido, nuėjo į kolūkį brigadininku. Sunkūs buvo tie metai Vaclovui, negana gelia širdį dėl sūnaus užsispyrimo, tai dar Kazimieras nepraleidžia progos įgelti Ц ko tas tavo kunigėlis daktarėlis po laukus laksto?

             Po metų atsitiesė Ц nusileido sūnus, apkarto brigadininko duona, įstojo mokytis medicinos, o kitų atostogų į namus parvažiavo jau su žmona, taip pat būsima gydytoja Ц negalėjęs nevesti, kita tokia proga galinti ir nebepasitaikyti. Visas švytėdamas tėvas brigadoj gyrėsi, vis pakartodamas, kad marti iš inteligentų šeimos. Kazimierui beliko tylėti.
            Baselė džiaugėsi sūnaus laime, bet kartu rūpinosi, kaip seksis marčiai įtikti, juk ji tik neraštinga, paprasta kaimo moteris. Be reikalo rūpinosi, marti pasitaikė gero būdo, greitai suprato su anyta ir su kaimo žmonėm mielai pasišnekėdavo, netruko sužinoti ir apie seną pusbrolių nesantaiką. Tiesiai paklausti, tėvai turėjo viską papasakoti, bet marti tik nusijuokė Ц vaikų žaidimas.
Kazimiero pagrandėlė įstojo į Politechniką. Žinoma, inžinierius prasčiau negu daktaras, o dar mergaitei, Kazimieras per daug ir nesigyrė. Jau po pirmųjų mokslo metų nutiko dukrai bėda, neįkandama pasirodė aukštoji matematika, fizika, negavo įskaitų, egzaminų laikyti neleido, pašalino iš instituto. Ji paniškai bijojo prisipažinti tėvams, o dar žinojo, kad ir visas kaimas juoksis, todėl nevažiavo namo, dienom klaidžiodavo po miestą, kiekvienai nakčiai įsiprašydavo į lovą vis pas kitą draugę, maitinosi iš tėvų siuntinių ir draugių malonės. Ilgai taip trukti negalėjo Ц gandai pasiekė kaimą. Priblokšti tėvai nežinojo, ką ir daryti. Tėvas nutarė važiuoti į Kauną vietoj išsiaiškinti, kas ir kaip, motina pasišovė važiuoti drauge, bijodama, kad įpykęs vyras nenubaustų mergaitės per skaudžiai.
Nuvažiavo, susirado bendrabutį. Duktė, išgirdusi tėvo balsą koridoriuje, besiteiraujantį jos, nėrė į palovį ir apmirė.
Įėjo tėtis ir mama į kambarį, teiraujasi dukters, kambario draugės tiktai šikt - mikt, o nieko aiškaus nepasako, kol viena jų akimis parodė į palovį. Ten ir atrado tėveliai savo visų svajonių išpildytoją. Prašo tėvas, kad išlįstų, pasikalbėti reikia, o ši nelenda ir tiek. Iniciatyvos ėmėsi motina:
Ц Išlįsk dukrele, mano tu mieliausia. Kodėl slepiesi?
Ц Bijau! Visų bijau!
Ц Ar ir mūsų, tėvelių, bijai?
Ц Bijau! Visų bijau!
Šiaip ne taip išprašė iš palovio, namo parsivežė. Ir čia visų bijojo, niekur iš namų nėjo. Na, po lova nebesislėpdavo, bet, išgirdusi šunį draskantis kieme, užsidarydavo savo kambarėly ir išeidavo tik šuniui svečius išlojus. Paskui jau išdrąsėjo, įsidarbino mieste Ц į kolūkį nėjo. Vaclovas pasijuto galutinai įveikęs pusbrolį.
Kai Vaclovo sūnus su žmona grįžo atostogų, jis, nelaukdamas, kol šie pasisveikins su Basele, ėmė raginti:
Ц Gana tų laižymųsi, sėskit, yra apie ką pasikalbėti Ц ir tiesiog švytėdamas džiaugsmu, net, rodos, atjaunėjęs, viską papasakojo su visom smulkmenom, pasigardžiuodamas, pagražindamas, pašiepdamas. Sūnus su marčia tylėjo, tuo gerokai atvėsindami Vaclovo įkarštį.
            Sykį, visiems esant kieme, ėjo Kazimiero mergaitė pro šalį. Vaclovas plonu balseliu cyptelėjo:
Ц Bijau! Visų bijau!
Mergaitė nieko neatsakė, tik nuleido galvelę...
Dabar jau marti pakvietė šeimą susėsti už stalo:
Ц Reikia pasikalbėti.
Ir papasakojo, kaip baigiant pirmą kursą ir jų sūnui grėsė negauti daugelio įskaitų ir taip pat gėdingai parvažiuoti namo; kaip iš kaimų suvažiavę berneliai lėbaudavo bendrabuty, iki paryčių lošdavo kortomis ir, jei tada dar tik būsimoji marti nebūtų laiku privertusi atsikvošėti, būtų matęs daktaro diplomą kaip savo ausis be veidrodžio. Ir dar pagrasino, jei Vaclovas nesiliaus šaipytis iš Kazimiero mergaitės, ji papasakos apie tai visam kaimui.
Susirūpino Vaclovas Ц su tokia daug nepirksi, tikrai papasakos. Susmeigė tėvai akis į sūnų Ц ką čia dabar marti paisto? Bet sūnus neišsigynė, prisipažino.
Pusbroliai liovėsi vienas kitą graužę, bet ir toliau iš papratimo nešiojosi akmenį kišenėje.
Praėjo daug metų, dar daug kartų svarstyklių lėkštelės kilo ir leidosi tai vieno, tai kito pusbrolio naudai. Niekas gal ir nebūtų pasikeitę, jei ne tas sekmadienis, ne ta giedra, gaili Kazimiero šypsena, jei ne jo pasiryžimas ateiti pas Vaclovą, atkelti jo kiemo vartus. Pakilo ir Vaclovas nuo suolelio, eina pasitikti. Kazimieras stabteli Ц ar kartais nepasuks šunies nuo grandinės paleisti, kaip anais metais? Nepasuko.
           Susėdo abu pusbroliai ant suolelio, ne per glaudžiai ir ne per atokiai, vienas pina krežį, kitas padavinėja vyteles, vis parinkdamas kuri dailesnė, liaunesnė. Tyli.
Apie ką galvoja?
Apie jaunas dienas, apie BaselęЕ
O štai ir ji pasirodė, atėjo pakviesti savo žmogų pietauti. Žiūri ir savo akim netiki Ц sėdi pusbroliai gretimais, tokie skirtingi, kaip užgavėnių lėčynos, giliai skulptoriaus laiko raukšlėmis išvagotos.
Vienas Ц meilė, kitas Ц gyvenimas. Abu brangūs.

0

14

TRYS BERNAIČIAI

Ankstyvas rytas. Teisingiau, dar naktis. Iš lėto sninga. Per baltą naktį eina bernaitis Ц liesas, vėjų nupučiamas. Eina dar snūduriuodamas, klausydamasis savo žingsnių girgždesio, ataidinčio nuo pušyno. Kai miškas baigiasi, tas garsas išblėsta, kelelis atsiremia į geležinkelio bėgius. Artėjančio traukinio šviesoj savo poste stovi kresna tėvo figūrėlė su vėliavėle rankoje.
Berniukas, Linas, skubiai į iešmininko būdelę įneša mamos įduotą lauknešėlį su pusryčiais tėvui, o pats tik pamoja jam pasisveikindamas ir tekinas bėga į stotį, įlipa į tik pristabdžiusį traukinį, bijodamas užmigti nė nesisėda, geriau stovi tambure, o paskui eina per miegančią Kretingą iki Pranciškonų gimnazijos.
    Šį rytą jam pasisekė, valytoja atėjo anksti ir jį įleido į klasę. Pečkurio jau esama Ц krosnyje kūrenasi malkos, o gretimoj klasėj girdėti seniokiškas kosulys. Linas imasi ruošti pamokas, bet nebaigęs užsikniaubia ant suolo ir užmiega. Pažadina Albertas Ц visas snieguotas, atbridęs tiesiai per laukus iš netolimo kaimo.
Ц Nemiegok, duok nusirašyti matematiką. Neturėjau laiko, su tėvu vežėm malkas.
Ц Ir aš dar nesprendžiau.
Abu įninka į matematiką. Kai ateina Romas Ц jam bepiga, gyvena gretimoj gatvėj Ц jau visos užduotys atliktos ir jie kalbasi, nesidomėdami šurmuliu klasėj. Po pamokų visi trys bernaičiai išeina paklajoti po Kretingą. Karo meto vaikai Ц visi gimę trisdešimtaisiais, taigi, paaugliai. Trys draugai, vandeniu neperliejami. Svajokliai Ц štai baigsis karas...
Dabar, kai dienos tokios trumpos, ir jų klajonės trumpesnės, netrukus palydi Liną į stotį ir dar kurį laiką lyg atsitiktinai pasisukinėja netoli vokiečių armijos lauko virtuvės. Pasitaiko, jei pasiseka, kad virėjas įkrečia jiems kareiviškos košės ar tirštos, riebios sriubos su mėsos gabaliukais. Ne visada taip būna, ne visada. Namo Linas grįžta vėlai, drezina, parveža tėvo draugai geležinkeliečiai. Kai nuo stoties parbrenda gerą kelio galą iki namų, benori tik pavakarieniauti ir miegoti. Kasdien taip, bet nesiguodžia. Nori mokytis.
Karas baigėsi. Nudundėjo paskutiniai traukiniai su sužeistaisiais Memelio pusėn, nutilo kareivių lūpinės armonikėlės, neliko lauko virtuvės. Trys bernaičiai suaugo į tris puikius vyrus. Albertas tapo veterinorium, Linas mokytoju, o Romas tarybiniais laikais įsigudrino baigti net du aukštuosius Ц nedažnam tai pavykdavo.
Praėjo daug metų ir štai likimas vėl suvedė karo meto draugus. Į miestelį, centrą kolūkio, kuriame dirbo veterinorium Albertas, užkuriom atsikėlė Linas, vedęs antrąją žmoną, vietos ligoninės gydytoją. Romas po studijų grįžo į gimtąją Kretingą, buvo gerbiamas žmogus, bet netrukus pasidarė keistas, nusipirko juodą ДVolgą", bet ja nevažinėjo, net vairuotojo teisių neturėjo, tik kasdien eidavo į garažą su mašina pasišnekučiuoti, sakė, kad ji jį suprantanti geriau, negu žmona. Šeima iširo. Romas liovėsi ėjęs į darbą ir netrukus jam buvo nustatytas invalidumas dėl psichikos susirgimo. Vargo žmogus, likęs gyventi vienas, klajodavo po miestą, bet žmonių buvo mėgiamas, tai kaimynės, tai restorano virtuvės moterys pamaitindavo, o žiemą gydytojai susirgusį paguldydavo į kaimo ligoninę ir paprašydavo galimai ilgiau paslaugyti. Linas su Albertu Romą lankydavo. Su jais jis būdavo šnekus, linksmas, nejučia praeidavo ne viena valanda. Mielai Romas kalbėdavosi ir su sesutėm, sanitarėm, o štai gydytojai ko paklaustas burbteldavo tik taip arba ne, o dažną sykį iš viso nusisukdavo į sieną. Kartą, radusi jį linksmesnį, gydytoja tiesiai paklausė Ц kodėl jos taip nemėgstąs.
Ц Į saulę pavojinga žiūrėti, galima apakti!
Ц Ot tai tau!
Paskutinę dieną prieš Naujuosius metus, gydytojai išeinant iš palatos, Romas nepatikliai burbtelėjo:
Ц Pasiimk, kas padėta ant spintelės, tai dovana tau Ц ir pats skubiai pakišo galvą po pagalve.
Pasiėmė. Tai buvo lankstinukas Ц kalendorius, kuriame galėjai sužinoti kelis šimtmečius atgal ar į ateitį bet kurią datą, kokia tai buvo ar bus savaitės diena, kokia mėnulio fazė ar dienos ilgumas. Įdomus žaisliukas. Romas buvo užrašęs: ДMano daktarei, kad nepasiklystų laike."
Namie visa šeima susirado savo gimimo dienas, žymesnių istorinių įvykių datas, pabandė aptikti dėsningumus. Pažaidė ir pamiršo, niekas nė nepastebėjo, kad po kurio laiko lankstinukas dingo. Tik Linas pasikeitė, pasidarė piktas, irzlus, užgėrė nebeišsiblaivydamas.
Miestelio vidury ties bažnyčia yra nedidelė aikštė, kurioje susikryžiuodavo daugelio žmonių keliai, kur kas beeitų. Čia būdavo sunešamos ir iš čia plačiai pasklisdavo visos miestelio ir aplinkinių kaimų paskalos, būdavo aptarinėjamos dienos aktualijos, iš čia išvažiuodavo ir sugrįždavo ekskursijos, būriuodavosi jaunimas, o ir ne vien jaunimas, kai vykdavo kokie renginiai kultūros namuose, net ДLietuvos" ansamblis yra koncertavęs tiesiog aikštėj; čia vyko pirmasis sąjūdžio mitingas. Jei kas sakys, kad moterys yra šnekesnės už vyrus ir susitikusios praplepa daug laiko, netikėkit. Pro ligoninės sesučių kabineto langą gerai matėsi aikštė, daktarė matydavo ir stebėdavosi, kad daug dažniau ten susieidavo ir ilgiau stoviniuodavo būtent vyrai Ц jau jau, rodos, išsivaikščios, bet vėl, žiūrėk, sugrįžta ir diskusijos tęsiasi toliau. Ir iš kur tos rodos tiek turėdavo? Sykį mato Ц susitiko aikštėj du žili bernaičiai iš tų, Дtrisdešimtųjų metų gimimo". Linas, plačiai mosikuodamas rankomis, kas jam visai nebūdinga, kažkuo karštai įtikinėja Albertą. Panašu, kad abu neblaivūs. Albertas draugą ramina, tildo vis paplodamas per petį, bet šis nusviedžia jo ranką ir vėl įsikarščiuoja, net ima mosikuoti kumščiais. Staiga Albertas numoja ranka ir pustekine pasileidžia į ligoninę, nesustojęs lipa į antrą aukštą tiesiai į Romo palatą. Atsiveja ir Linas. Nors palatos durys uždarytos, net į pirmą aukštą ataidi neleistinai garsūs šūkalojimai. Gydytoja eina daryti tvarkos. Girdi, bet savo ausim netiki Ц Albertas įtikinėja Romą tuojau pat važiuoti namo, nes Linas žadąs jį užmušti, kam viliojąs jo žmoną, o Linas kaip užsikirtusi plokštelė kartoja:
Ц Bus tau mano daktarei! Bus tau mano daktarei! Kokia ji tavo, jeigu mano?
Ta vaikystės draugų trijulė atrodė tokia išraiškinga ir juokinga, kad gydytoja, kurį laiką žiūrėjusi kaip į spektaklį, neiškentusi nusikvatoja. Iš palatų pradeda eiti susidomėję ligoniai, todėl nepageidaujami triukšmingi Romo lankytojai skubiai išprašomi iš ligoninės.
Jiedu dar kurį laiką skeryčioja miestelio aikštėje, kol, galutinai susipykę, nueina kas sau.
Sekantį rytą Romas pasiprašo išleidžiamas namo:
Ц Aš dar noriu gyventi, o su durniais prasidėjęs nieko negali žinoti...
Trijų bernaičių draugystė baigėsi, o juk buvo vandeniu neperliejami.
Vis per moteris.

0

15

Sunkus amžius

Pirma mintis Ц bėgti! Kol niekas nenubudo, neužtiko jos. Kol niekas neatėmė to stebuklo, nesutepė paveikslo, neišniekino šventovės Ц to tyro, kvapą gniaužiančio jausmo neįvardino nuodėme. Užtenka, ji jau pamatė. Tegu taip ir lieka Ц neužmirštama, nekintama, nepakartojama. Sušvitusi akimirka Ц be pabaigos.
Aniuta juk paprasčiausiai gali pajusti priešaušrio šaltuką ir užsitempti antklodę. Ar net nubusti, netikėtai atsimerkti ir užtikti ją taip žiūrinčią!
Bėgti! Kiekvieną akimirką tas stebuklingas vaizdinys gali išnykti negrįžtamai. Nuo bet kokio šiaip jau įprasto ryto ženklo Ц gaidžio užgiedojimo, šuns grandinės sužvangėjimo, lango užuolaidos krustelėjimo pirmam vėjeliui dvelktelėjus, nuo saulėtekio varsų pasikeitimo saulei tekant. Maža nuo ko Ц akimirka tokia netvari.

Bet mergaitė nesikelia, sėdi kaip atsisėdo dar nė nenubudusi, nukorusi nuo lovos ilgas, plonas paaugliškas blauzdas, kaip atsimerkė ir, ne iš karto patikėjusi, kad tai ne sapnas, įsispytrėjo į nuostabų paveikslą, taip ir spokso nealsuodama į nuogą merginos kūną Ц tokį baltą, švytintį prieblandoj, saulėtekio spalvoms vos pradedant savo žaismą. Gražų. Tobulą. Jaudinantį. Atvirą jos žvilgsniui ir to nežinantį, todėl nesivaržantį.

Staiga mergaitė krūpteli. Bėgti! Išsinešti tą lobį, paslėpti atminty. Keliasi be garso, eina basa iki durų, pakeliui nuo kėdės atkaltės grybšteli suknutę, paėmusi už durų rankenos atsisuka, dar kartą pažiūri į tą tarsi nepažįstamą, tarsi pirmąkart matomą dailų veidelį, apsuptą juodų garbanų, ramų, patiklų, grakščias kūno linijas, ant apkloto laisvai gulinčią, besiilsinčią ranką Ц koks švelnus alkūnės linkis, tobulas peties apvalumas. Krūtys atrodo gyvos ir mergaitei kyla mintis prieiti, švelniai suimti jas rankomis Ц pajusti stangrumą, kraujo pulsavimą po oda...

Išeina tyliai, kaip kišenvagis, tik jau kieme, stovėdama ant šalto prieslenksčio akmens užsitempia suknutę, brūkšteli ranka per pakinklius. Nusmelkia mintis Ц suknutė per trumpa ir per ankšta, kitos neturi, o vasara dar tik įpusėjusi. Ir ko ji taip greitai auga? Ir krūtys jau brinksta Ц skaudūs, negražūs obuoliukai, taip begėdiškai matomi po aptempiančiu kartūnu. Pasijunta nelaiminga, negraži, kampuota. Nuo suoliuko pasiima vakar ten paliktą krepšelį ir galudaržėm nueina į mišką Ц toliau nuo žmonių, kažkieno galimų žvilgsnių, sudėtingo, pikto, pajuokiančio suaugusių pasaulio. Jai reikia pabūti vienai. Pasislėpti.

Krinta rasa. Iš už pušyno jau kyla saulė, bet pamiškėj dar prieblanda, o miško tankmėj ir visai nejauku. Mergaitė išeina į kirtimus, atsisėda po pušimi,  priglaudžia nugarą prie jos geltono, nuo vakarykščios dar šilto kamieno, susigūžia ir tarsi susilieja su aplinka. Mato, girdi, jaučia visa, kas vyksta greta ir jai gera, čia ji gali laisvai sugrįžti prie neseniai patirto išgyvenimo, būdama rami, kad niekas jos nemato ir niekas nesužinos, kokie nevaldomi viesulai siautėja jos sieloj. Saulėtekio misterija miško proskynoj atliepia mergaitės nuotaikai, čia ji gali būti savimi ir atsiduoti jausmui, kurio nė vardo nežino, jaučia tik, kaip jis užvaldo visą jos esybę, džiugina, bet ir gąsdina, nes nežino, kur jai reikės dėtis, taip staiga, per vieną naktį, išaugusiai iš vaikystės, kaip žuviai, staiga išmestai į krantą, neprisitaikiusiai jame gyventi. Pasijunta atsidūrusi tuštumoj Ц iš vaikystės išėjusi negrįžtamai ir nežinanti, ką toliau daryti, besiblaškanti be kelio takelio ir niekas negali jai pagelbėti. Viena ir ta vienatvė jai kelia siaubą. Suaugę tebelaiko ją vaiku, o ji nesupranta jų pasaulio ir bijo būti nesuprasta. Labiausiai bijo pajuokos. Ji jau daug žino, nes godžiai skaito tikrai ne vaikiškas knygas, daug ko jose nesupranta, tada gelbsti laki vaizduotė. Žino, kad ten, suaugusių žmonių pasauly, gyvena baisus padaras Ц nuodėmė, vardu meilė. Mergaitė ją įsivaizduoja kaip klastingą, piktą senę, tyčia, iš neturėjimo ką veikti, vien dėl bjauraus savo būdo įviliojančią žmones į pinkles ir pražudančią. Kaip ją atpažinti? Ar tai, ką ji šį rytą patyrė, ir yra nuodėmė? Tikriausiai, nes kažkur  skaitė, kad nuodėmė saldi, o jai juk taip gera, taip gera, kaip nėra buvę. Tarsi gavus dovaną, tokią puikią, kokios negalėjo nė numanyti esant. Tai toks grožis pilkoj kasdienybėj Ц kaip Kalėdų eglutė nubudus šventinį rytą, kaip Velykų varpai. Kaip muzika. Tik kaip tas saldus išgyvenimas galėtų pražudyti? Kai visai išaušta, mergaitė keliasi, apeina žemuogynus, prisirenka pilną krepšiuką uogų. Parėjus namo nudžiunga, neradusi Aniutos namie Ц kaip reikės pažiūrėti į akis? Be reikalo baiminasi, juk ji nežino, kad mergaitė matė ją nuogą miegančią. Ir svetimų minčių juk nemoka skaityti. Tik reikia neišsiduoti.

Aniuta jų namuose gyvena dar neseniai Ц atvažiavo į miestelį dirbti baigusi mokslus ir išsinuomojo kambarį, laikinai, kol gaus valdišką butą. Ji linksma, draugiška, greitai susipažino, susigyveno su visais kaimynais, o mergaitė, ligotas, vienišas vaikas, iš pirmos dienos priširišo prie jos kaip šunelis, sekioja visur dažnai ir  įkyrėdama, tikėdamasi nors atsitiktinio žvilgsnio, šypsenos, dėmesio, pakalbinimo. Ilgisi, nė pati nežinodama ko. Aniuta gera, ji jaučia tą prieraišumą, bet jo per daug, jis trikdo, todėl neskatina. Viskas susijaukė mergaitės galvelėj. Ji stengiasi iš anksto atspėti menkiausią Aniutos norą, neprašoma puola patarnauti, bet sutikusi  jos žvilgsnį nukaista visa ir dažniausiai nieko nepasakiusi sprunka iš kambario. Namiškių, o ir pačios Aniutos tai neliko nepastebėta, prasidėjo pašaipos. Mergaitės gyvenimas pasidarė visai  nepakenčiamas, jai neužtenka valios neiti pas Aniutą, o paskui užgauta ilgam dingsta iš namų ir verkia kur užsislėpusi.
Kaip dabar jai reikės gyventi su šitokia stulbinama šio ryto paslaptimi? Žinoma, tai nebepasikartos Ц tik vienai nakčiai mergaitė buvo paguldyta miegoti Aniutos kambary, kol išdžius nudažytos judviejų su mama kambario grindys.

Tą dieną mergaitė išvengė susitikimo su Aniuta, pralindėjo savo kambary, mąstė. Jos išgyvenimai nesuprantamai siejosi su kažkokia skaityta knyga, tik niekaip negalėjo atsiminti pavadinimo, todėl kitą rytą užlipo kopėčiom į namo palėpę, kur salkoj buvo sukrautos tėvo knygos ir ėmėsi jas žiūrinėti visas iš eilės. Rado Ц nedidelę ploną knygelę, J. V. Gėtės ДJaunojo Verterio kančiosУ. Nustebo, nes atsiminė, kad ta knyga jai visai nepatiko. Gal ji tik nesuprato, kaip ir daugelio kitų salkoj atrastų knygų, visai netinkamų paauglei. Dabar įniko tą knygelę skaityti iš naujo, tarsi kitom akim Ц už lango jaukiai barbeno lietus, girdėjo, jautė viską, kas vyko namie, kieme, gatvėje, o ji tūnojo tame svetimame pasaulyje ir mėgino susigaudyti suaugusiųjų mintyse, išgyvenimuose. Vėl, kaip ir pirmą kartą skaitant, sutrikdė tokia netikėta ir, atrodė, beprasmiška tragiška istorijos pabaiga. Taip meilė gali nužudyti žmogų ir jis bejėgis pasipriešinti?

Mergaitė tarsi atsitvėrė nuo žmonių, su draugais nebeturėjo apie ką kalbėti, o suaugę ja nesidomėjo, tai klajodavo viena arba skaitė, skaitė užsidariusi salkoj. Kai Aniuta pareidavo iš darbo, stebėdavo savo dievaitę, pati stengdamasi išlikti nematoma.
Aniuta pastebėjo, kad mergaitė jos privengia, pamėgino išklausti priežastį,  nieko nesužinojo ir neatsiminė, kad pati būtų kuo užgavusi, bet dėl visa ko pasidarė draugiškesnė, o mergaitei pakviestai neužtekdavo valios atsisakyti kur nors drauge su ja nueiti ar kuo pasitarnauti. Ta keista draugystė tęsėsi per žiemą, o pavasarį Aniutai buvo paskirtas butas buvusiame žydų name ir ji išsikraustė. Ką ten išsikraustė, tiesiog per kelis kartus susinešė negausų savo turtelį, sukrovė viską pasieny ant grindų, rūbus sukabino ant sienos ir pridengė lovatiese, nes baldų neturėjo, tik iš kažkieno pasiskolino seną kreivą stalą ir nusipirko sulankstomą lovelę ir užuolaidas. Draugai prikalbino surengti įkurtuves Ц tuščiam kambary tik geriau, daugiau vietos šokiams.

Mergaitė pasišovė pagelbėti Ц atsiūlėjo užuolaidas, sunarstė kutus, valė langus, nušveitė duris, padėjo nunešti suolus. Jos mama sumanė iškepti pyragą ir sausainių, tai nešė tą pyragą dar šiltą įsupusi į švarų rankšluostį ir jautėsi laiminga, išdidi, reikalinga. Paskui abi su Aniuta pjaustė daržoves mišrainėms Ц ir vis tylėdamos. Pagaliau ta tyla ėmė slėgti ir Aniuta atsargiai užsiminė, kad jau netrukus ims rinktis svečiai, duodama suprasti, kad mergaitei laikas namo, ji į balių nekviečiama.
Mergaitė suprato ir jai tai nepasirodė neteisinga, buvo pratusi, kad suaugusiųjų pasaulis jos nepriima ir nesiveržė į jį, tai ir dabar klusniai padėjo peilį, nusišluostė į rankšluostį pirštus ir pasuko į duris, bet grįžtelėjusi taip liūdnai pažiūrėjo į Aniutą, kad šiai pagailo, nepagalvojusi pakvietė:
Ц Rytoj, kai visi išsiskirstys, jei nori ateik, padėsi susitvarkyti, išgersim arbatos, pasikalbėsim...
Nieko neatsakė, išėjo.
Mergaitė įspėjo mamą, kad jos neieškotų, grįšianti vėlai ir iki nutylant plokštelių muzikai, o vėliau ir girtų dainoms, sėdėjo malūno krioklio papėdėje ir klausėsi. Kai apypiete nuėjo prie Aniutos namo, jis tebestovėjo tylus,  tarsi negyvas. Praėjo pro šalį, vėl užsiglaudė savo slėptuvėj prie malūno, klausėsi vandens šniokštimo ir stebėjo namą, bene pasirodys bent kokie gyvybės ženklai. Kai kažkas atvėrė langą, žvaliu, užtikrintu kviesto svečio žingsniu nuėjo vidun Ц pagaliau atėjo jos metas. Dabar jos bus tik dviese, neskubėdamos tvarkysis, kalbėsis, gers arbatą ir niekas joms netrukdys...
Durys buvo praviros. Stumtelėjo jas, iš vidaus tvoskė nemalonus dvokas, pasimatė nuversto suolo galas ir vyriški batai. Įėjo. Ant grindų dryksojo užuolaidos, ten pat gulėjo vyras, padėjęs galvą į vėmalų pelkę. Pamatęs mergaitę jis sumirkčiojo, lyg norėdamas atsikratyti vaiduoklio, pasiražė dar labiau išsiterliodamas, perbraukė ranka per veidą, nusikeikė, sunkiai kėlėsi ir nusvirduliavo į duris.

Mergaitė pravėrė antrojo kambarėlio duris jau nebesitikėdama, kad dar labiau kas begalėtų nustebinti, sustojo tarpdury, atsirėmė į staktą ir ėmėsi apžiūrinėti  Ц Aniutos lovelėj miegojo ir garsiai knarkė nematytas vaikinas. Tai greičiausiai tas, pagalvojo, kurio atvažiuojant Aniuta taip laukė. Abipus lovelės voliojosi buteliai, stati ir išsivartę, šukės, telkšojo balos.
Aniuta basa stovėjo prie lango ir mergaitė matė tik jos nuo verksmo krūpčiojančią nugarą, praplėštą rankovę ir susivėlusius plaukus. Nesakė nieko, bet Aniuta kažkaip pajuto ją esančią ir tyliai paprašė:
Ц Būk gera, išeik. Ir niekada nebeateik.
Mergaitė nekrustelėjo. Spengė tyla.
Ц Išeik! Ц sukliko Aniuta ir atsisuko keldama rankas aukštyn, lyg pultų muštis. Mergaitė nė nekrustelėjo, tik žiūrėjo į tą neatpažįstamą veidą, ištepliotą makiažo likučiais, užtinusiais paakiais, paklaikusiom akim ir tylėjo. Aniuta iš lėto nuleido rankas ir vėl tyliai paprašė:
Ц IšeikЕ
Bet mergaitė neklausė, ji žengtelėjo porą žingsnelių į priekį, tiesdama rankas, lyg norėdama apkabinti, ir akimirką atrodė, kad taip ir nutiks, bet Aniuta vėl suirzo:
Ц Dink, piemene! Ne tavo reikalas!
Mergaitė dar palaukė, bet kadangi Aniuta nieko nebesakė, tik žiūrėjo padėrusiom akim kažkur į kampą, lėtai nuleido rankas ir išėjo į gatvę, paskui takeliu palei upę patraukė į mišką Ц jai reikėjo pabūti vienai. Pasislėpti.

Nuo tos dienos mergaitė į miestą eidavo aplinkiniu, daug tolimesniu keliu, aplenkdama tą namą, o rudenį Aniuta buvo pakviesta dirbti ministerijoj ir išvažiavo. Kai po poros metų mergaitė atsitiktinai ją pamatė miesto gatvėj, nepriėjo, tik nulydėjo liūdnu žvilgsniu.
Ji buvo suaugusi.

0

16

Kintančios žodžių prasmės. Tylėjimas

Dar užmigdama pajuto, kad nubudimas bus kaip  niekad slegiantis ir kad kitaip jau nebebus, nes į sapną nusinešė skaudžią širdperšą ir miegas jos neišgydys.
Sapnavo vakarykštį sapną Ц toj saulės išdegintoj ir pagaliau gausiai, ilgai lietaus merktoj pamiškėj rinko raudonikius ir dėjo, dėjo juos į krepšį Ц talpiai, kiekvienam naujam grybukui atrasdama tarsi iš anksto tik jam skirtą vietą. Kaip dėlionę. Galvojo, koks trapus tas grožis Ц grybai vasaros kaitros išdegintoj pievoj, kurios joks  lietus nebeprivers sužaliuoti. O ir tie grybai dar šios dienos pavakarę jau bus nebe tokie, bluks ryški kepurėlių spalva, sukirmys ir daugiau nebebus ko tikėtis. Paskutinis derlius. Ruduo. Tik kažkur, šiuo metu nesuvokiamai toli, pasikartojus metų ciklui, vėl  viskas bus taip pat. Ar tikrai bus?
Atsitiesia, nužvelgia didžiulį išknaisiotą plotą greta Ц ruošiama aikštelė statyboms. Miestas artėja prie miško. Nieko nebebus taip pat. Nebent kartosis ir kartosis tas sapnas, kaip ji renka grybus ir tvarkingai, kaip dėlionę guldo juos į krepšelį...
Viskas keičiasi.
Sapne atsimena, kadgi ji sunkiai bevaikšto, sėdasi po beržu, įtemptai galvoja, kaip atsidūrė toj nepažįstamoj vietovėj ir kur jos namai. Taip ir nubunda persmelkta rūpesčio, baimės. Nekrusteli, nori išlaikyti sapno pamiškės vaizdą, bet jis pasitraukia kažkur į pasąmonę ir užgriūva realybė.
Finalas. Trupantis gyvenimas. Lėtėjančios mintys. Klaidų virtinė Ц kasdien. Pirma ką nors pasako ar padaro, o tik paskui suvokia Ц kaip taip galima! Geriau jau visai nieko nebesuprastų. Ar bent patylėtų.
Vakar papasakojo draugei apie jos dukrai gresiančius pavojus. Iš pačių geriausių paskatų taip padarė Ц juk jos abi nori geriausio, bet tik draugei išeinant pamatė, kokia ji menkutė, pavargusi, kaip prislėgė ją ta žinia, prigeso žvilgsnis, palinko pečiai. O, jei būtų patylėjusi!
Ir taip nutinka vis dažniau, tarsi žodžiai keistų prasmes ir būtų  prarandama galimybė susikalbėti su žmonėmis.

Tylėjimas. Jo priešingybė Ц kalbėjimas. Kalba žmogų daro žmogumi, tik per kalbėjimą ateina pažinimas, supratimas, bendravimas. Tylėjimas ištremia individą iš visuomenės. Jis gali būti bausmė, bet ir labdara, dovana. Tylėjimas gali kalbėti Ц išsakyti gailestį, užuojautą, leisti žmogui pačiam atrasti tiesą. Tylėjimas palieka erdvės vilčiai, svajonei, iliuzijai. Kol žodis nepasakytas, nuosprendis neįsigalioja.  Tyla Ц gera byla. Tik ar visada? Ir kam gera Ц tam, kuris tokiu būdu apsaugomas nuo nemalonios tiesos žinojimo, ar tam, kuris tokia neįvardinta apgaule gelbsti savo kailį?

Ji dar kurį  laiką guli tamsoje, paskui, pykdama ant savęs, užsidega šviesą, atsidaro paštą ir kaip paprastai radusi jį tuščią, išjungia kompiuterį ir vėl pasineria į tamsą. Tyla. Visa esybe jaučia, kaip tuščiai eina laikas, bet juk jos darbai jau nudirbti tai ir belieka taip tuščiai jį leisti, proto likučiais dar vis mėginant kažką suprasti.
Ilgesys, sielvartas, vienatvė drasko širdį, ji sklidina jausmų, minčių, rodos neištvers neišsakiusi, neužrašiusi ir jau ne kartą mėgino, bet neranda žodžių, jie visi pasidarę tokie blankūs, nusidėvėję, todėl nieko nebegali sujaudinti, jais neįmanoma atverti nuostabią jausmo pilnatvės paslaptį, kuri kaskart atrodo nauja, nepakartojama, nors ir kokia skaudi kartais būtų. Tie seni, nuvalkioti žodžiai visai netinka išsakyti skausmui taip, kad jį gyvai pajaustų skaitantis. O ilgesį Ц taip, kad ir skaitančiam užimtų kvapą. Laukimą, kad ir kitas pasijustų besiblaškantis tarp vilties ir praradimo nuojautų. Pagaliau, kaip išsakyti, įvardinti tiesą?
Kurį laiką svarsto, kam nori išsakyti. Sau? Nereikia, juk ji ir taip viską žino. Jai, tylinčiajai, tai, kurios laiškų vis dar laukia? Visą tą sumaištį atverti jai? Bet  juk tai nežmoniška, nedora, niekinga. Tai paneigia meilę. Tikra meilė nė už ką nesutiktų skaudinti. Kiekvienas turi savus rūpesčius, išgyvenimus, sielvartus, paklydimus Ц kas davė teisę primesti dar ir savus?
Tylėti? Pirma reikia dorai atsakyti sau į klausimą, vardan ko verta tylėti Ц vardan savęs ar vardan mylimo žmogaus? Tylėjimas iš esmės yra apgaulė ir jis nėmaž nėra garbingesnis už atvirą kalbėjimą. Dėl to, kad tylima, neišnyksta blogos  mintys, jausmai, išgyvenimai, jie tik paslepiami, pridengiami tyla, tarsi nešiotųsi akmenį kišenėj ir džiaugtųsi, kad niekas apie jį nežino. Gal net pati galėtų patikėti, kad to akmens nėra. Stručio fenomenas. Tarsi siūlytų savo draugystę pirkti kaip katę maiše Ц  nuo mylimo žmogaus nuslėptų tamsiąją savo esybės pusę, žinotų, kad jis myli ne tikrą ją, nes nepažįsta, nežino tiesos, ir su tuo taikstytųsi, priimtų tai, kas iš tiesų jai nepriklauso, žinotų, kad tiesa neišvengiamai išaiškės ir taip nutikus dar jaustųsi neteisingai įskaudinta, nesuprasta.
Ar tai nepagarba mylimam ar, atvirkščiai, tuo nutylėjimu siekiama apsaugoti jį nuo kančios, nusivylimo? Taip kartais elgiamasi su vaikais, silpnapročiais Ц dėl šventos ramybės. ДDurnam stupykУ savo kitatautės žargonu sakydavo jos babūnė estė, o lietuvių išmintis pataria Ц durnam užleisk kelią. Kaip bebuvę, nutylėjimu, slėpimu rodoma nepagarba.
Ar meilė be pagarbos tikra? Ar galima tikėtis meilės atsako, jei manai, kad mylimas žmogus nepajėgus arba tiesiog nenori tavęs suprasti? Ar meilė yra abipusė, jei mylimas nori girdėti tik malonius dalykus, liaupses, tik tai, kas domina ir jį patį,  tenkinasi vaidyba net tai suprasdamas ir nieko nenori žinoti, kas iš tiesų svarbu, kas jaudina ar skaudina mylimą žmogų, koks jis yra iš tiesų, nesiekia pažinti? Taip, rizika viską prarasti didelė, ne kiekvienas yra pajėgus atlaikyti išbandymą tiesa.
Netikėtai pagalvoja Ц gal jos abi, taip atkakliai tylėdamos, viena kitą laiko nepajėgiomis suprasti? Silpnaprotėmis?
Aklavietė. Taip iš tiesų galima išprotėti.
Kai prašvinta, ji keliasi, ilgai žiūri pro žaliuzes į kasdieniškai pilką gatvę, žvilgsniu nulydi retus praeivius ir nenustemba aptikusi tokią pat pilką, kasdienišką mintį, kad yra dar viena tylėjimo rūšis Ц kai nebėra ką pasakyti, kai nebėra prasmės ką nors sakyti, kai nė nebežinai, o ir nebesvarbu ar kitas tai žino ir palieki jam pačiam susivokti, kadgi nieko nebėra Ц draugystės, meilės, pagarbos. Kai žodis tylėjimas pakeičia prasmę ir tampa abejingumo sinonimu.
Tikra draugystė, meilė toks retas paukštis, tiek daug pavojų tyko; argi keista, jei išskrido? Dar viena prarasta draugystė.

Paskui ji ima pusbalsiu kalbėti kaip maldą: ДTylėk, nepertrauk, leisk man bent rašyti. Taip aš tikėsiu, kad skaitai, kad klausaisi mano kalbėjimo ir nežinosiu, kai jau kalbėsiu į tuštumą, į tylą, į užmarštį. Kalbėsiu, kalbėsiu, kalbėsiu... Ir iki skausmo lauksiu Ц kažko, atsiliepiančio iš tuštumos, tylos, užmaršties... Negalimo. Tik vieno beprašau Ц neišsiduok, leisk man nežinoti. Iš gailesčio, iš savo gerumo, nepasakyk Ц ten, tavojoj ekrano pusėj seniai nieko nebėra. Tai mane pribaigtų.У
Laiku nutilo, nepasakiusi ДamenУ.

0

17

Parašysiu atminimą

2015-01-30 

Nuo ankstyvo ryto taip Ц aidi ir aidi rimas kažkokio savo kaip oda eiliuko ir man pikta, kad niekaip negaliu jo atsiminti. Tik žinau, kad paskutinis žodis jame yra taškas. Ką nuo ryto Ц nemiegu nuo pusiaunakčio, o dabar jau vėlus vakaras ir aš kankinuosi laužiama miego, bet žinau, kad ir vėl neužmigsiu, nes galvoj ūžia, zirzia,  žvanga Ц kaip pilkam širšūnų lizde mano namo palėpėj per patį vasaros darbymetį.
Nuostabūs padarai tie širšūnai Ц padidinta širšės kopija, tobulos formos, lėti, ramūs, sunkiasvoriai, ryškiaspalviai, pastoviai užsiėmę, sodriu dūzgesiu įspėjantys apie savo artėjimą, ne gąsdinantys, tik patariantys Ц geriau traukitės iš kelio, toliau nuo nelaimės. Puiki anūkų drausminimo priemonė Ц nelakstykit kaip be galvos, nedarykit staigių judesių, išmokit matyti, girdėti, nes ne vieni gyvenat pasauly ir neapdairumas gali būti oi koks skausmingas.
Galvoju, kiek jau metų mes su tais vabaliukais draugiškai gyvenam po vienu stogu? Seniai. Gerai atsimenu, kaip Maskvos rugpjūčio pučo vakarais džiugindavo, lyg nuostabi muzika skambėdavo jų dūzgimas Ц dar ne bombonešiai, tai tik širšūnai... Ir dabar nejučia pasiguodžiu Ц dar ne Maidanas, tai tik senatvė primena apie save.
Štai, kaip senatvėj viskas arti, tampriai susipynę Ц pamirštas vaikystės eilėraščio posmas, nemiga, širšūnai, istorija...
Ir tada aš jį atsimenu Ц pamirštąjį posmą:

ДKai Dalytė (Onutė, Julytė ar pan.) valgo blyną (?),
Jos dantukai braška,
Parašysiu atminimą
Ir padėsiu tašką!Ф

Taip, tai vienas iš tų poezijos šedevrų, kurių iš sąsiuvinio išplėštuose lapuose trikampiais sulankstytų laiškų pavidalu, nesinaudojant pašto paslaugomis, o tiesiog paslaugiai klasėj perduodant per rankas, prieš Kalėdas prisirinkdavo pusė portfelio, o antrą šventės dieną, kai mamos išeidavo pas savo drauges arba jos okupuodavo mūsų gerąjį kambarį, aš įsitaisydavau virtuvėj prie pempikės ir atlikinėdavau šventą skaitymo ritualą. Nesvarbu, kad daugumoj laiškų tie eilėraštukai kartodavosi ir dauguma laiškų nebūdavo pasirašyti (pirmieji kūrybos nuasmeninimo požymiai), vis tiek tai būdavo didžiulis malonumas, o nustatyti autorių visai nesunku Ц pagal rašyseną. Užtai kaip džiūgaudavau, radusi bent vieną originalų posmą. Pasitaikydavo ir tokių. Autoriui nieko nesakydavau, bet į tą draugą jau žiūrėdavau kitokiom akim. Ir aš kurdavau draugams savus posmelius, ir man nei vienas nieko nėra pasakęs, tik apie mane vis daugėjo kažkaip kitaip žvelgiančių akių. Paskui užaugom.

Atsiminti tai atsiminiau, tik dėl to blyno suabejojau Ц toks minkštas daiktas, ko jį valgant dantys turėtų braškėti? Kažkaip nelogiška. Gal kitoks žodis turėtų būti? Įtariau, kad papildomų variantų mano atmintis nebepateiks, todėl ėmiausi svarstyti klausimą, kieno galėčiau paklausti. Draugų sąraše dar yra kelių bendraamžių vardai, bet juk labai jau didelė tikimybė, kad mūsų atminties spragos sutaps, o ir šiuolaikinėm ryšių technologijom retas naudojasi, taigi užtruktų, o man reikia čia ir dabar. Klausti vaikų? Konstatuoju liūdną faktą, kad nieko nežinau apie tai, ką laukdami švenčių veikdavo mano vaikai, kai buvo vaikai. Bent tais retais atvejais, kai aš trumpam parsirasdavau į namus, nesu jų pastebėjusi skaitant tokius laiškus. Tai jau ne atminties defektas, o visiškas užtemimas. Na, atsimenu, žaisdavo kieme ar gatvėj kvadratą. Užsikloję su visa galva ir tranzistorium vakarais klausydavosi estradinės muzikos per Varšuvos radiją arba pasišviesdami žibintuvėliais skaitydavo meilės romanus, o apie pusiaunaktį, tikėdamiesi, kad aš jau miegu, išlįsdavo į virtuvę keptis bulvių. Bet kad būtų rašinėjęsi laiškeliais Ц atminimais su žyma ДBe Kalėdų neskaitykУ? Nežinau, atmintis nieko nepasako.
Apie anūkus greičiausiai neverta nė kalbėti Ц mūsų vaikystes skiria daugiau nei pusė šimtmečio, nuo žibalinės pempikės, padarytos iš konservų dėžutės ir šovinio gilzės, iki išmaniųjų telefonų. Nesusisiekiantys indai.

Štai, man skambina skaipu. Matau Ц kitam Vilniaus pakrašty ant dukros lovos guli trys dviejų kartų moteriškos būtybės, dvi akiniuotos, viena ne. Su manim pabendrauti atgabenamas ir sibirietis katinas Tigras, įspraudžiamas tarp dviejų akiniuotųjų, bet  jo visai nesudomina nei aukštųjų technologijų galimybės, nei mano asmenybė, katinas atsuka man uodegą ir tai, kas po ja, ir solidžiai nueina.

Ryžtuosi savo palikuonėms pateikti man rūpimą klausimą Ц kaip ten su tais blynais? Trys poros akių, dvi akiniuotos, viena ne, dėbteli į mane, tada viena į kitą. Dukros nuomone, atsiminiau teisingai, o tokioj poezijoj nėra ko ieškoti logikos. Aaa, kažką apie tuos eilėraštukus žino!
Anūkės, šiuolaikinės technologijų visuomenės produktas, vienbalsiai nusprendžia Ц ko čia sukti galvas, jei taip paprasta  patikrinti? Paskrebina klaviatūrom ir po  minutės visažinis internetas pasako Ц taip, blynas savo vietoj, tik štai draugės ar draugo, kuriam rašai, vardo nereikia, kažkuri karta po manosios vietoj jo jau įrašiusi Buratinas. Universalu. Akivaizdus dar ryškesnis bendravimo nuasmeninimas.

Kam man to eiliuko su paskutiniu žodžiu taškas reikėjo? Taigi. Buvau labai nusiminusi, kad taip mažai kas skaito, ką parašau ir įkeliu į Žalią Žolę, ir skaudama širdimi apsisprendusi padėti tašką. Būtų šaunu tai padaryti eiliuotai, vis gražiau. Štai ir aidėjo galvoje tas senas, bet savas kaip oda posmas iš vaikystės.
Kokie tokio apsisprendimo motyvai?
Nerandu atsakymo, ką aš čia, ŽŽ, veikiu, kam manęs reikia Ц relikto iš ano tūkstantmečio Ц tiek galvosena, tiek tematika? Kaip tas eiliukas. Laikas pasukti į visišką bendravimo nuasmeninimą, tik žmogus ir internetas. Ten galima rasti viską. Kam  dar tas gyvas žodis, draugų vardai, Buratinas ar nors slapyvardžiu įasmeninti autoriai? Vis tiek už viso to styro konkrečios asmenybės ir senatvės ausys Ц tegu jauni patys pasirašo taip ir apie tai, kas jiems įdomu, ir patys skaito, o man laikas išsinešdinti iš tos galeros. Kol neišprašė.

Nesiimu nagrinėti, kas mano kūryboj ne taip Ц įtariu, kad ir joje tik tiek bėra logikos, kiek tame posme apie blynus, kuriuos valgant braška dantys. Jaunimui nuoširdžiai patariu mano kūrybos neskaityti. Laimei, bendraamžiai pakantesni, tai dėl jų dar pabūsiu Ц bent iki kitų Kalėdų, o tada, jei kokios, parašysiu atminimą ir padėsiu tašką.

0

18

Kintančios žodžių prasmės. Tikėjimas

ДTikėjimas Ц vieno ar kito reiškinio tikrumo pripažinimas be jokio įrodymo. <...> Aklas, nekritiškas tikėjimas kokiomis nors idėjomis gali sudaryti pagrindą formuotis klaidingiems įsitikinimams.У
                                          (Lietuvių kalbos žodynas)

Niekas gyvenime nenutinka staiga. Tai tik mums taip atrodo, kad galim tiksliai įvardinti metus, dieną, valandą kada tai įvyko Ц gimė, mirė žmogus, suvokėm žodžio prasmę, atėjo ar išėjo meilė. Tas suvokimas, apibrėžtas laike, yra tik nuoroda į tai, kad pasiekta ilgo, sudėtingo vyksmo kritinė masė, kai prielaida, tikimybė, galimybė, tampa realybe.
Tai, kas įrašoma metrikų knygose kaip žmogaus individo gimimas ir mirtis, visatos gyvybės raidos procese yra nesuvokiamai menka dalelytė                                                                                                                        bet individui ji įkūnija visatą. Per tą trumputę laiko atkarpėlę žmogui, menkai materijos dalelei, reikia suspėti suvokti save visatoje, perimti žmonijos patirčių palikimą ir perduoti jį palikuonims. Nenuostabu, kad pažinimas negali būti pilnas ir baigtinis, nes nebaigtinis yra ir pačios visatos kitimas.

Tikėjimas Ц tai lopai ant mūsų pažinimo juodųjų skylių. Laikina plomba skaudančiam dančiui, kol negalim jo išgydyti ar ištraukti. Tai kompromisas, nuolaida silpnumui, bejėgiškumui Ц kol kas, kol negalim pažinti, išspręsti esminių būties klausimų, tebūnie viena iš dabar atrodančių priimtiniausia versijų patvirtinama tikėjimu, sprendimą atidedant  ateičiai. Tai lengviausio kelio pasirinkimas. Gal tai būtų ir priimtina, jei neužsitęstų per ilgai ir nestabdytų pažinimo raidos. O nestabdyti negali, nes tikėjimu įtvirtinamos dogmos yra baigtinės, nekintamos ir tas jų nekintamumas niekaip nedera su pažinimo, mokslo nuolatiniu kitimu. Kitokios būti jos nė negali Ц kaip galėtų kisti, jei priimamos neabejojant, nemąstant, netikrinant dar ir dar kartą? Dėl to užsitęsė Viduramžiai, tam buvo reikalinga inkvizicija Ц ginti sustabarėjusioms bažnytinėms dogmoms.

Jei tik stabdytų, dar būtų pusė bėdos, bet gali klaidinti, ilgam nuvesti klystkeliais. Jei tikėjimo dogma priimama kaip tiesa ir ja remiantis kuriami nauji, tariamai moksliniai, teiginiai, jie neišvengiamai bus klaidingi Ц jei bent viena iš premisų klaidinga, išvada negali būti teisinga. Tai nutiko jau ne kartą, kai buvo mėginta parodyti, kad mokslas neprieštarauja religijai ir atvirkščiai. Savo prigimtimi priešingų skysčių negalma sumaišyti Ц paprastai minima vanduo ir riebalai.
Parašiau ir nustėrau Ц ar nereikia vartoti būtojo laiko? Buvo negalima sumaišyti. Dabartinis mokslas išsprendžia dar ne tokias sudėtingas problemas, paneigia ne vien tikėjimo dogmas, bet ir paties mokslo sykį jau pripažintas aksiomas.

Pamėginau visažiniame internete pasiaiškinti kai kuriuos filosofijos terminus ir staiga supratau, kad aš toj srity esu visiškas analfabetas ir kad šaukštai po pietų Ц nebe man suvokti visumą, beviltiška, per vėlu. Tokia daugybė protų aiškinosi, kedeno, tyrinėjo kiekvieną iškylančią naują mintelę, ji buvo patvirtinama ar paneigiama, toks didžiulis palikimas, o dabar staiga išlendu aš kaip Pilypas iš kanapių su savo pretenzinga nuomone ir palaimingu nežinojimu ir tariuosi galinti pasakyti kažką visai nauja, nustebinti tiesos paprastumu ir sugriauti visą sistemą, o iki manęs buvusius išminčius priversti raudonuoti iš gėdos, kad jie nesuprato tokių paprastų dalykų.
Bet... Ar nenuklydau nuo šios dienos savo svarstomos temos Ц paties tikėjimo termino? Žmogaus ir tikėjimo santykio. Ne būtinai tikėjimo Dievo buvimu ar to buvimo paneigimu. Žmogus gali tikėti ar netikėti žmogumi, meile, gėrio viršenybe prieš blogį, tiesos prieš netiesą ir daugeliu kitų dalykų. Didelis, sudėtingas jausmų pasaulis laikosi tikėjimo dėka. Nuo akimirkos, kai suvokiama meilė, besąlygiškai patikima mylimu žmogumi, o kaip dažnai abejonė meilę pražudo. Kai suvokiamas blogis,  patikima jo realumu, pyktis nuteisia be įrodymų ir jaučiasi teisus, pavydas, kerštas dažniausiai būna neteisūs, bet kaip sunku įrodyti priešingai. Ne vien meilė akla Ц ir tikėjimas aklas. Klysta ir pats sau užkerta kelią į tiesos ieškojimą.
Tikėjimas paneigia žmogų. Ar aklai tikinti, neabejojanti, nemąstanti, neieškanti tiesos būtybė yra žmogus?
O netikėjimas? Tai tas pats tikėjimas, tik priešingu teiginiu.

0

19

Kintančios žodžių prasmės. Laukimas

2015. 03. 03.
Visa esu laukimas Ц krištolinis paukštukas, skaidrus, trapus, perregimas. Neskraidau, nes bijau, kad bet kurią akimirką galiu pavirsti krūvele duženų, jei kas nors, tikras Ц pilkas kiemo žvirblis, pavasarį sugrįžtančios gervės klyksmas ar vaiko sviestas akmenėlis Ц užkliudytų mane ir niekas nebegalėtų iš naujo sudėlioti iš jų paukštuką, t. y. mane. Net nebebūtų galima suprasti, kieno tai būta Ц daikto ar gyvo padaro. Ir niekas manęs nepasigestų, nes niekas nežino mane esant Ц nemato manęs, perregimos. Tik retkarčiais, kai tekant saulei krištolinėj mano galvelėj šmėsteli atsiminimų šešėlis ir aš išskleidžiu sparnelius, tarsi ruoščiausi skrydžiui, nuo jų atsispindi spalvoti saulės zuikučiai ir pažadina žmonių sielas, tų, kurie nemiega saulei tekant, jas apima nerimas, tarsi būtų pamiršę kažkam atiduoti skolą. Skolas žmonės greitai pamiršta, bet jas privalu grąžinti.
Esu paukštukas, kuris nebeskraido, nebegieda. Paukštukas, kuris laukia.
Nenoriu sudužti. Noriu būti nors nematoma, nors pamiršta, nors kažkuo, bet būti, kad suvokčiau pati save, jausčiau bent vieną jausmą, liudijantį buvimą, žinočiau nors savo vardą ir jį, ataidėjusį iš kažkur toli, kai ateis metas, atpažinčiau. Kokį jausmą renkuosi? Manau, kad ilgiausiai tveria laukimas. Noriu laukti, nesiliauti laukusi. Laukimas yra tai, kas lieka, kai nelieka nieko. Jis primena amžinybę ir jo pabaiga nepriklauso nuo mano valios, net, rodos, užgesęs, pamirštas jis niekur nedingsta ir pačiu neįtikimiausiu metu sugrįžta su atsakymu Ц ateina ir parašo nebaigtai istorijai epilogą. Jis efemeriškas, nesuvokiamas, kol neįvardinamas žmonių kalba Ц Laukimas. Ar girdit, kaip skamba? Laukimas... Krištolinis paukštukas.
Jis ištikimas, niekada nenuvilia, tik iš anksto niekada negali žinoti, kokia bus ta pagaliau sulaukta išsipildymo žinia Ц balta, kaip tuščias popieriaus lapas, kurį, staiga supranti, teks pačiai prirašyti, paslaptinga, pilna šnabždesių kaip vasarvydžio naktis, juoda, kaip vėlinių pusiaunaktis ar sodriai spalvinga, kaip rugpjūčio vaivorykštė.
Jei žinotum, ar visada lauktum?
O gal ne taip ir svarbu, ko sulauksi, gal nuostabiausias yra pats Laukimas? Kol dar neišsipildė, kol dar epilogas neparašytas, kol dar tik laukimas... Jame telpa viskas, visi kelio vingiai, svajonės, jausmai, galimybės, žodžiai, atradimai ir praradimai, laimė ir negandos. Tai iš jų Atsitiktinumas, taip pat, kaip Temidė užrištom akim, parinks vieną variantą ir nuosprendis įsigalios. Tik Laukimas neleidžia gyvenimui tapti praeitimi. Kai epilogas jau parašytas, siužetas nebepakeičiamas. Ateities nebelieka.
Staiga mano krištolinę širdelę suspaudė niekada iki šiol nepatirtas nerimas Ц šiąnakt žodis Laukimas pakeitė prasmę, supratau, jis prarado savo amžinumo dimensiją. Ėmiau kalbėti, kalbėti kaip maldą Ц Laukime, paskubėk! Man baisu Ц pavėluosi, nes juk gali taip nutikti, kad pirma, negu tu, aplankys mane tai, ko nelaukiu. Toks nepatikimas, grėsmingas šis iš lėto auštantis rytas!
Jei mirtis ateitų pirma, tebūnie testamentas: tą mano taip lauktą meilės žodį, kaip atsaką į keistą, pavėluotą mano meilę, negrąžink siuntėjui su užrašu Дadresatas nerastasУ, o nunešk tam, kas mažiausiai jo vertas.

0

20

Kintančios žodžių prasmės. Stebuklas

1.religiniuose ir mitologiniuose vaizdiniuose Ц gamtos dėsniams prieštaraujantis reiškinys, įvykstantis įsikišus antgamtinėms jėgoms
2.nuostabus, nepaprastas, keliantis nuostabą dalykas

                        Lietuvių kalbos žodynas

Sekmadienio pavakarys. Palata chirurginiame skyriuje. Tyla, ramybė. Dvi moterys, laikinai atribotos nuo pasaulio ir suguldytos gretimose lovose. Prieš porą savaičių jos viena kitos dar nepažinojo, rytoj išsiskirs Ц jaunąją, sėkmingai pagijusią, išrašys į namus, vyresnioji liks. Susigyveno, išsipasakojo viena kitai per tas dienas, kaip, jei ne ta ligoninės palata, niekada nebūtų atsivėrusios, bet vis tiek jaučia, kad žodžiai bejėgiai, jos taip ir liko du atskiri pasauliai. Prasilenkę.
Lėtai lėtai diena smenga į vakarą, naktį. Niekas neįeina, neuždega šviesos. Moterys jos ir nepasigenda, užtenka, kiek atsišviečia iš koridoriaus pro praviras duris. Palatosj šilta, jauku. Už lango ruduo, vėjas bloškia lietaus šuorus į langą drauge su paskutiniais karklo svyruoklio lapeliais ir jie lėtai slenka stiklu žemyn. Išvažiuoja, sugrįžta greitukės, jų žibintai trumpam ryškiai apšviečia palatą, vyresnioji nužvelgia voratinklį su negyva muse palubės kertelėj, paskui įsižiūri į langą, stebi tą nesiliaujantį, žiburiuojantį  vandens plūdimą, auksinių lapelių kelionę žemyn. Koks grožis! Stebuklas! Kodėl anksčiau to tarsi nematydavo? Pati nesupranta Ц snaudžia ar būdrauja. Net mintyse neįvardija savo būsenos Ц paskutinės. Kas paskutinės? Valandos? Dienos? Nesvarbu. Išbūti iki galo.
Prie jaunosios lovos sėdi lankytojas Ц vaikinas garbanotais plaukais, matyt atskubėjęs tiesiai iš darbo, rūbai nutaškyti dažais. Glaudžiasi prie merginos peties, jos ranka retkarčiais pakedena jam plaukus. Daugiausiai tyli, tie retkarčiais tarstelimi pavienai žodžiai paliudija, kaip gražiai jų mintys eina lygia greta, tais žodžiais tik pasitikrina. Rytoj jis ją parsives į savo tėvų namus. Per tą ligą abu daug ką supratę Ц gyvenimą reikia branginti, tai yra stebuklas Ц gyventi.
Vyresnioji moteris šypsosi. GyvenimasЕ Gal buvo valandėlę prisnūdusi? Taip aiškiai matė susirūpinusį chirurgo veidą Ц neoperuosiu, nepadės. Vėl pajunta tą keistą, paskutiniu metu nebeapleidžiantį skonį burnoj. Įvardija sau Ц mirties skonis. Gal vėl snustelėjo, nes dabar daktaras tikrai sėdi prie jos lovos ir tyliai klausia Ц kaip jautiesi? Ji nuoširdžiai aiškina, kad nė akimirkai negali pamiršti to maudžiančio židinio viduriuose ir pagauna save prašančią, vos ne maldaujančią, kad  operuotų Ц juk tai taip parasta, prapjautų, išimtų tą kažką ir nebebūtų mirties. Juk jis chirurgas, operuoja kasdien, kodėl jos ne?
Daktaras stipriai suspaudžia moters ranką, palaiko, kol ji aprimsta, o gal tik pilnai nubunda, tada keliasi ir išeina. Jai taip gėda dėl tos silpnumo valandėlės. Gerai, kad palatoj prieblanda. Jaunieji ilgai tyli, ji net užmiršta apie jų buvimą. Negalvoti. Rytoj pagalvos apie viską. Jei tas rytojus bus.
Skyriuj girdisi šurmulys, skubūs žingsniai Ц atvežė naują ligonį. Kai viskas nurimsta, vyresnioji moteris apsidairo Ц jaunieji kaimynai saldžiai miega, sudėję galvas ant vienos pagalvės.
Vėl tyliai įeina daktaras, įsikuria ant taburetės prie moters lovos, mato, kad ji nemiega, bet neskuba pradėti kalbą. Jiedu pažįstami daug metų. Tik pažįstami. Skyriuj vėl šlepsi kažkieno žingsniai. Tarsi pabūgęs, kad kas nesutrukdytų, daktaras skubėdamas susako:
Ц Turi žinoti. Susitvarkyk, kol dar gali, reikalus su žmonėmis ir Dievu, jei esi tikinti... Aš tavęs neišvesiu.
Stoja spengianti tyla, paskui moteris drauge su atodūsiu apgailetaudama pasako:
Ц Man neduota...
Ц Kas neduota?
Ц Tikėjimas.
Daktaras pasikelia eiti, nuo durų sugrįžta, bet tik mosteli ranka ir nieko nebepasako. Išeidamas uždaro duris, lyg bijodamas, kad netikėjimo užkratas neišplistų į kitas palatas ir viską užgula tamsa. Kai grįžtanti iš iškvietimo greitukė vėl nušiviečia žiburiuojantį langą, vyresnioji moteris mato dvi poras akių, iš tamsos  žiūrinčių į ją. Nusisuka į sieną, atsiribodama, likdama viena su savo mirtimi ir netikėjimu.
Rytą jaunoji moteris išeina į namus. Vyresnioji su nerimu laukia vizitacijos ir labai nudžiunga, kai daktaras ateina ne vienas, drauge su jos vaikais Ц atvažiavę vežtis  motiną, susitarę dėl gydymo miesto ligoninėj. Gal net operuos.
Atsisveikindamas daktaras patyliukais paklausia:
Ц Ar bent stebuklais tiki? Ц Taip  gerai, draugiškai paklausia.
Moteris šypsosi:
Ц Stebuklais tai tikiu, tik labai sunku patikėti, kad tai galėtų nutikti man...
Nutiko, operavo, pagijo.
Praėjo dešimtmetis. Moteris atsitiktinai aptiko internete Gregory LemarchalСo dainuojamų dainų įrašą. Tai vaikinas, sirgęs nepagydoma genetine liga, nuo vaikystės tai žinojęs, teišgyvenęs dvidešimt ketverius metus ir dainavęs, dusdamas dainavęs... Sukrėtė jo dainos žodžiai, kad jis nenori vaikščioti žeme ir koks yra laimingas, žinodamas, kad iš šio, tokio nesvetingo, neteisingo jam pasaulio išeis į kitą, geresnį. Gregory nebėra, jis jau patyrė viską ir nedaug teprarado, jei ir nerado savo išsvajoto kito pasaulio, nes to nebesuvokė.
O moteris, dabar jau tikrai serganti nepagydoma, progresuojančia liga, nemigos naktim galvoja apie žodžio stebuklas prasmę. Kas yra stebuklas? Pats gyvenimas žemėje? O gal dar didesnis stebuklas yra galėjimas tikėti pomirtiniu gyvenimu? Ne kiekvienam duota.

0

21

Kintančios žodžių prasmės. Gerumas

Ji sėdi skverely ir nieko neveikia. Taip keista Ц nieko neveikti. Gal tai ir  netiesa, kad nieko Ц ji galvoja, o tai juk taip pat darbas, kartais daug sunkesnis už tuos, kuriais buvo užpildytas gyvenimas, visos dienos, o tai ir naktys. Už darbus, kuriuos, kartais tokius nepakeliamus, sekinančius dirbo su pasimėgavimu ir ne sykį pagalvodavo, jog neteisinga, kad už tai dar moka algą ir, būna, atsidėkoja Ц gėlėmis, saldainiais. Dažnas pasako Ц tai tau, už gerumą. Koks čia gerumas Ц dirbti mėgiamą darbą? Ji kaskart pasijusdavo nejaukiai Ц kaip čia išeina, ji parduoda, išmaino gerumą į gėles, saldainius, o tai, ne be to, kartais ir pinigus? Juk norėjo tik duoti, o žmonės to kažkodėl nesupranta ir mano, kad jei niekuo neatsilygins, tai ji nebus gera? Ko vertas nupirktas gerumas?
Buvo darbai, kurių nemėgo, bet privalėjo nudirbti, nors už juos retai kam ateidavo į galvą mintis bent pasakyti ačiū ir jie atrodė tokie beprasmiški, nepabaigiami, suryjantys laiką ir jėgas. Rodos suplovei indus, nuvalei viryklę, bet pavalgė šeimyna vakarienę ir viskas kartojasi. Išskalbei rūbus, bet sugrįžo vaikai iš miškelio žaidę karą ir dainelė iš naujo, reikia skalbti, o tai ir lopyti,  pasiūti, išvirti, nupirkti, numegzti, išklausyti. Vietoj to, kad paskaitytum knygą, išeitum kur į žmones. Ar paprasiausčiausiai taip, kaip dabar pasėdėtum skverely. Ką nors iš gyvenimo pasiimtum sau, o ne viską atiduotum kitiems. Sau Ц tik retkarčiais. Vogčia. Tik minutes, kurios atliko nuo kitų. Jei atliko. Net neįsivaizduojant, kad galėtų būti kitaip, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Iki Brisiaus galo.
Nejau dėl to buvo verta gyventi? Tai vedė į nužmogėjimą, savęs susinaikinimą ir jau seniai nebebuvo gerumas, dalinamas žmonėms, o tik desperatiškos pastangos ištverti. Jėgos seko, bet tai jautė, žinojo tik ji pati Ц kažkas turėjo įvykti.

Kaimo žmonės turi sukaupę daug išminties ir moka ją išsakyti taupiai, negražbyliaudami.
Suvežė šieną. Sukrovė ant tvarto. Kai baigė darbą, jau temo. Išvažiavo  parvežusi mašina, nuėjo namo iškrauti talkinęs kaimynas vaikinukas, vyras iš pašto dėželės išsitraukė laikraštį ir nuėjo prigulti, išsilakstė savi vaikai Ц užšventė, jiems darbas baigtas o ji, likusi viena, stovėjo atsirėmusi grėblio, nebeturėdama jėgų sugrėbti pakratus, bent sustumti į pasienį ir su siaubu galvojo, kad jos dar laukia visi kasdieniniai namų ruošos darbai, o kiekviena kūno ląstelė šaukėsi poilsio, atsisakė paklusti, išgirsti proto balsą Ц reikia! Ir protas tarsi pristigo argumentų Ц kam viso to reikia.
Nuo gretimo namo priebučio laiptelio pakilo senutė, priėjo, paėmė saują šieno Ц sausas, kvepiantis, neišlytas. Taip giedrai nusišypsojo Ц gal atsiminė savas šienapjūtes Ц ir pasakė:
Ц Tai darbai viršų paėmė?
Patylėjo. Paskui tarsi sugrįžo iš kažkur toli, idėmiai pažiūrėjo:
Ц Šį kartą dar atsilsėsi. Vieną kartą nebepraeis.
Paėmė iš jos rankų grėblį, sugrėbė kupstelį pabirų:
Ц Duok, nusinešiu savo triušiams?
Ji tik linktelėjo galva ir nuėjo, kad senoji nepamatytų ašarų. Gerumas.
Viską, atrodo, galima pakelti; gerumas įveikia. Tai nuostabus žodis, tai  gerasis burtininkas. Jis pravirkdo palengvėjimo ašarom ir sugrąžina prasmę.

Dabar ji sėdi miestelio skvere, ilsisi pusiaukelėj iki namų ir mintija Ц kada buvo ta diena, kai suprato, kad darbai galutinai paėmė viršų ir jau nebepraeis. Kažkaip viskas supuolė vienu metu Ц išvažinėjo į savo gyvenimus vaikai, bendradarbiai išlydėjo į pensiją, prispaudė ligos ir ji su nuostaba aptiko, kaip toli jos namai nuo miestelio centro, parduotuvės, ambulatorijos ir dar vis tolsta, ji  nebepajėgia pareiti neilsėjusi, koks sunkus tas nusipirktas kepaliukas duonos ir dar šis tas, kai reikia parsinešti, nors tik sau vienai, o juk būdavo didžiules rezgines partempdavo iš miesto Ц nemenkai šeimai. O mašinyčių tiek daug, jose pažįstami veidai, bet jos visos pro šalį, pro šalį. Kad taip kas sustotų, pasisiūlytų pavėžėtiЕ Kur prapuolė gerumas? Dabar, kai jai jo reikia?
Sykį viena mašinytė sustojo, žmogus, kuriam tarsi ir nieko gero nėra padariusi, plačiai atvėrė dureles:
Ц Sėsk, parvešiu! Matau, nelengvai klumpes beneši Ц ir šypsosi.
Kai važiuota, taip netoli namai Ц štai pirmas kelio posūkis, gaisrinė, dar posūkis, o ji nespėjo suvokti, ko nori to gero žmogaus paklausti, kažko, kas jai labai svarbu. Sustoja ties įvažiavimu į jos kiemą, bet ji nelipa, vis dar mėgina surinkti žodžius. Žmogus juokiasi:
Ц Ką, negerai? Ц ir privairuoja prie pat durų. Paskui surimtėja:
Ц Neturėtum pėsčia vaikščioti, visi mes tau skolingi už gerumą...
Ц Jei supranti, kodėl ir tu tiek kartų važiavai pro šalį, pirmąkart sustojai? Ц ir įsižiūri jam į veidą. Žmogus įtemptai galvoja, paskui mėgina aiškinti, gal sau, gal jai:
Ц Žinai, ko gero todėl, kad tokia mintis neatėjo į galvą, jog tokia geležinė moteris gali būti reikalinga pagalbos. Mes juk visada jos laukėm iš tavęs, nesusimąstydami, ar tu beturi jėgų duoti...
Nuo tada tarsi kas būtų atrišęs maišą, tik ji niekaip negalėjo priprasti, vis atrodė, kad nepelnytas tas žmonių gerumas, o ji niekuo nebegali atsimokėti, jautėsi kažkuo kalta, ne kartą ir ašaros imdavo tvenktis, ir būdavo gėda, kol kartą buvusi jos dukros bendramokslė pasisiūlė atnešti jai knygų iš bibkiotekos Ц juk nearti pačiai suvaikščioti. Pastebėjo mergaitė tas ašaras, bet tąsyk nieko nepasakė, tik tarp atneštųjų knygų išskyrė Nabokovą Ц čia rasit minčių, kad nereikia būti egoiste ir visą gyvenimą darius gera kitiems dabar atimti iš kitų teisę tai daryti. Tai neteisinga. Gal Dievulis jus todėl ir laiko žemėje, kad žmonės turėtų galimybę daryti gera.
Ir kada ta mergiščia su plonom kasytėm ir močiutės numegzta suknele suspėjo išaugti į tokį protingą žmogų?

Skverelio taku eina žmonės, kalbina, išblaško jos mintis, bet ji vis grįžta prie savo pamintijimų apie gerumą. Tuo žodžiu įvardijamas toks įnoringas reiškinys, kad kartais suabejoji jo buvimu, o kartais jis patvinsta, kaip pavasario upeliai ir nuplauna visas nuoskaudasЕ Kokiais keliais vaikšto gerumas?
Vėl sugrįžta atsiminimai.
Vieną pavasarį ji nebepaprašė kaimyno suarti daržą Ц vis tiek nebepajėgia prižiūrėti, tik gėlyno pašaly pasibėrė salotų, krapų, pakaišiojo svogūnų. Pro šalį eidama bepasigrožėdavo kaimynų daržais, paganydavo savo žemdirbio sielą, o rudenį į kiemą įsuko mašinytė. Įsižiūrėjusi savo žemežiūrėm, ji atpažino vairuotoją, šyptelėjo atsiminusi, koks skustagalvis išdykėlis, pedagogų siaubas kadaise buvo tas dailus, protingas žmogus ir senu papratimu paklausė:
Ц Kuo galiu padėti?
Ц Geriau parodyk, kur sukrauti Ц ir ima iš bagažinės didžiulį glėbį nurautų subrendusių pupelių Ц išsiaižyti, tikiuosi, dar gali pati? Atsimeni, pirmais metais po mudviejų su Aldute vestuvių davei jai pupelių sėklų, tą pačią sėklą ir išlaikėm, o juk kiek metų, jau mūsų vaikai užaugo.
Taigi, sėjo pupeles, o išaugo gerumas.
O štai žmogus, kurio likimas anais laikais du kartus buvo jos rankose ir ji nepabijojo padėti, negalvodama, kuo tai gali atsirūgti jai pačiai, atsimokėjo tokia niekšybe, kad net bjauru atsiminti.

Prieina vaikinas ant piršto sukinėdamas mašinos raktelius:
Ц Mama liepė paklausti, gal galim parvežti jus namo Ц ir parodo kelkrašty sustojusią mašinytę. Tą mamą ji pažįsta, o štai vaikinuko vardo jau neįsiminė, daug jų buvo.
Valandėlę dvejoja Ц dar taip norėtųsi pasėdėti po senuoju ąžuolu, sodintu Vytauto didžiojo metais, šnektelti su praeinančiais žmonėmis, bet keliasi ir eina prie mašinytės Ц tebūnie gerumas! Vis tas Nabokovas kaltas, įrodęs, kad jis nėra kieno nors monopolis.

0

22

Pilkasis peliukas

Šiandien, Velykų pavakarę, kai jau buvo stojusi ramybė Ц atsakyta į sveikinimus, atiduota duoklė šeimyniniams pietums ir šeima išsivaikščiojo kas pas draugus, kas į kokį renginį, o kas paprasčiausiai numigti įveikti prieššventinės ruošos nuovargio ir ji, likusi viena, sėdėjo prie lango ir klausėsi tylios muzikos, jai paskambino buvusi klasės draugė. Ji nebemėgsta tų skambučių iš praeities, bijo. Na, ką gera begali pasakyti viena kitai, kai jau baigiasi šešta dešimtis po mokyklos baigimo? Išsipasakoti ligas, vaikų, anūkų bėdas? Ir, žinoma, netektis.
Taip ir šį sykį Ц velykinės nuotaikos kaip nebuvę. Mirė dar viena draugė. Tebesikalbėdama ji iš lentynos pasisiekė seną albumą, juodvi paminėjo, suskaičiavo visus mirusius ir gyvuosius, bet aritmetika nesueina, vieno trūksta. Ir nuotraukose nėra. Vardija pagal suolus, kas su kuo sėdėjo. Aptinka Ц tai vienas iš dviejų mažųjų pilkųjų peliukų, tylusis, tas kuris neatsakydavo į patyčas. Draugė abejingai pasako:
Ц Taigi jis jau bene dvidešimt metų kaip miręs. Nuskendo mariose. Nežinojai? O aš jo nė vardo neatsimenu, kažkoks keistas buvo...
Ji taip pat jau daug ką pamiršta, bet dabar, išjungus telefoną, viską mato taip ryškiai...
Štai jie visi klasėj. Vyksta rusų kalbos pamoka. Senas mokytojas, jų auklėtojas, nustebęs klausia, kas dar neišmoko mintinai ištraukos iš M. Gorkio ДMotinosУ. Rankas pakelia visi, tik ji ne, taigi ją ir pakviečia paskaityti. Klasėj kyla smagus šurmulys, iš anksto visi nusiteikę juoktis, nes ji naujokė, atvažiavusi iš kaimo, su keistai styrančiom kasytėm, nerangi, ryškiai žemaičiuojanti. Ir tikrai, ilgai laukti netenka, jai žengiant ant katedros, ši garsiai subilda Ц matyt nelygios grindys. Prikandusi apatinę lūpą, kantriai laukia, kol juokas nurims, bet jis netyla, nes ir ta prikąsta lūpa tampa pretekstu juokui. Ima skaityti. Jai patinka ištrauka apie sūnaus drabužėlius skalbiančias motinos rankas ir ji skaito įsijautusi savo klaikia rusų kalba. Mokytojas gelbsti padėtį, seka iš paskos, su kantrybe negarsiai taisydamas klaidas Ц tarties, kirčiavimo. Per klasę ritasi juoko bangos, kol ji kažką pasako ypač juokingai ir dabar jau juokiasi net mokytojas. Neištveria ir ji pati. Lyg atsiprašydamas mokytojas paima ją už rankos, kelis kartus pakartoja žodį teisingai ir leidžia eiti sėstis. Vienas klasėje nesijuokia Ц mažesnysis pilkasis peliukas, tas, kaip dygliai styrančiais  geltonais plaukais. Ji dar ir dar kartą atsigrįžta Ц nesijuokia, jam skaudu už ją.
Tie peliukai yra du, nuolatiniai patyčių objektai, abu mažaūgiai, šviesiaplaukiai, bet tuo tik ir panašūs, o charakteriais skiriasi kaip diena nuo nakties, vienas narsiai, aistringai kaunasi už vietą po saule, kitas patyčias nukenčia tylėdamas. Jiedu sėdi vienam suole, nors nesutaria ir savo tarpe ir tos jų niautynės taip pat linksmina draugus.
Tą pavasarį Velykas klasė šventė Дlaisvame ploteУ. Ji ir dar viena klasės naujokė mergaitė tokiam pobūvy buvo pirmą kartą, žiūrėjo apstulbusios, neatpažindamos draugų, šokančių patamsy, besibučiuojančių, iš tėvų miegamojo atsklindant glamžuojamų mergaičių kikenimui. Kai kažkuris vaikinų pamėgino taip elgtis su ja, nuskambėjo antausis. Juodvi norėjo išeiti namo, bet berniukai užrakino duris, kad parėjusios kartais nesumanytų papasakoti tėvams ir vakarėlis nesibaigtų per anksti. Taip jos ir prasėdėjo prie šiltos krosnies iki paryčių, tyliai besišnekučiuodamos. Skirstantis prie jos priėjo dygliuotasis pilkasis peliukas Ц eisim kartu, mums juk pakeliui. Ji neprieštaravo.
Švito. Laisvės alėjoj tokiam ankstyvam metui buvo neįprastai gyva Ц laiptais į Soborą mišioms rinkosi vėluojantys maldininkai, jaunimas stoviniavo būreliais, skambėjo juokas, iš toliau ataidėjo nedarni tuomet populiari dainuška.
Jiems einant pro šalį, vienas vaikinų nusispjovė pro sukąstus dantis, kitas švilptelėjo ir jiedu staiga pasijuto esą dėmesio centre Ц aplink klegėjo, šūkaliojo užgaulias replikas, švilpė, rodė juos vieni kitiems ir kvatojo jaunimas. Iš tiesų keista buvo pora Ц ji aukšta, liekna, blyškiaveidė juodaplaukė su juokingai į šalis  styrančiomm kasytėm, o jis visiška priešybė Ц žemas, kresnas, baltapūkis, strazdanotas, tikrai neduotum baigiamų aštuoniolikos, vaikas ir tiek.
Ji sutriko. Jis žengtelėjo žingsnelį į šalį, su išdykėliška šypsena žvelgė į ją iš apačios ir atsargiai tiesė rankas apkabnti, tik tuo žvilgsniu norėjo atsiklausti, ar nebus neteisingai suprastas, ar nenuskambės antausis kaip vakarėly ir siūlė Ц pavaidinkim, juk šventė, tebūnie linksma!
Apsikabino ir nuėjo Laisvės alėjos viduriu vaidindami įsimylėjėlius, žiūrėdami vienas kitam į akis, šnibždėdami meilės žodelius, ji tam turėjo pasilenkti, o jis pasistiebti ant pirštų galiukų. Juos lydėjo juokas, replikos, net aplodismentai ir nebuvo jose pykčio, patyčių.
Iš Muzikinio teatro skverelio išėjo jos mylima aktorė, lydima pagyvenusio  pono, įsispoksojo į juodu. Įsijautusi į savo vaidmenį, mergaitė pačiai sau netikėtai pabučiavo peliuką, jis atsimokėjo tuo pačiu.
Staiga miražas išnyko. Aktorė pasakė:
Ц Fu, kaip ir negėda? Šlykštu!
Jiedu nuleido rankas, pasižiūrėjo vienas į kitą ir nuėjo kiekvienas link savo namų.
Klasėj jiedu vėl buvo pilkasis peliukas ir mergaitė iš kaimo su juokingai styrančiom kasytėm ir toliau iš jų šaipydavosi draugai, bet, keista, tose patyčiose nebebuvo pykčio. Jiedu išmoko savo roles.
Dabar ji sėdi prie lango Velykų pavakarę tylutėliai grojant muzikai ir negali patikėti, kad jo nebėra jau daugybę metų. Paviliojo marios. Galvoja, kad po pusės šimtmečio atsiminimuose jau galima drąsiai vadinti žmones tikraisiais vardais Ц kas beatsimena, kas beskaitys tuos atsiminimus? Pasako pusbalsiu Ц Elmė. Retas vardas.

0

23

Kintančios žodžių prasmės. Beprotybė

Nubudau apie pusiaunaktį. Niekas nepažadino, tiesiog mano metuose vis mažiau to miego ir bereikia. O gal tai paukščiai kalti Ц jų daugybė peri neprižiūrimo mano sodo šabakštynuose, tikras rojus, kuriame jie trumpomis saulėgrįžos naktimis   kliauga migę nemigę bemaž nesustodami čia pat, prie atviro mano lango. Nedegu šviesos, klausausi, mintiju. Vakar į svetainę įkėliau konkursinį haiku. Ne pirmas kartas, bet šį sykį kažkas suneramino Ц nors ir skaitomas, jis kažkodėl buvo beveik nekomentuojamas. Kas negerai?  Ne pirmi metai mėginu pajausti haiku dvasią, taupiais, magiškais žodžiais įkalintą trumpučiame trieilyje Ц jau, jau, rodos, pagausiu, bet kažkas tarsi pakeičia žodžių prasmes ir haiku nublunka, nesuskamba, nesužiburiuoja prasmėmis. Bet kodėl vakar, prieš įkeldama, to nesupratau?
Sunerimusi įsijungiu kompiuterį: ДLyrika. Haiku nekvepia.У
Komentarą parašęs jaunas žmogus teisus. Nuklystu į savo minčių lankas, o jos, tos mintys, užplūstančios ne pirmą kartą, toli gražu nelinksmos ir man labai reikia žmogaus, kuriam jas galėčiau išsakyti, bet tokio neturiu, todėl kreipiuosi į jus visus, nes jaučiu, kaip po truputį liaujatės buvuvę  man gyvais, realiais žmognėmis, iš kurių tikėčiausi supratimo. Man tik reikia klausytojų, nes jei jau imsiu kalbėtis pati su savim, tai bus paskutinė išprotėjimo  stadija. Kol kas man dar reikia kalbėjimo kažkam, esančiam, bet tas  mano kalbėjimas nėra nekalta pramoga nei man, kalbančiai, nei jums, jei klausysitės, todėl jaučiu pareigą įspėti jus, kad būtumėt atsargūs ir mano kalbėjimą vertintumėt su išlyga amžiui ar ir visai atsiribotumėt. Mielai jums pagelbėčiau, išvaduočiau nuo savęs, bet nuo mano gerų norų vis mažiau kas bepriklauso, net ir suprasdama savo ryškėjančią silpnaprotystę, vis tiek kalbu, kalbu ir negaliu sustoti, nes baisu likti vienai, todėl prašau, neteiskit negailestingai, nes aš kalta vien tuo, kad esu gamtos dalis ir pavaldi jos dėsniams. Kaip, beje, ir jūs, tik kiekvienam savas laikas.
Mano girgždantį vežimą, į kurį kantriai kroviau viso gyvenimo derlių, šią naktį netikėtai išvertė toks niekingai mažas akmenėlis Ц parašytas nevykęs konkursinis haiku. Nežinau, ar jį paskaitėt. Patikėkit, problema kur kas gilesnė, tik kaip ją išsakyti žodžiais, kurių prasmės keičiasi?
Gamta nežino ramybės būsenos, ji yra amžinas judėjimas. Ji nežino ir  judėjimo tiesia linija, tai gali būti tik akimirkos atsitiktinumas; viskas yra bangos, judėjimas sinusoide su tendencija į nykimą. Ne išimtis ir žmogaus gyvenimas Ц tai tik viena sinusoidės banga su teigiamomis žymėmis Ц gimimas, kilimas, nykimas ir mirtis. Jei sutinku su tuo, ką pasakiau, turiu pripažinti, kad ir mirtis negali būti statinis dydis, tai tik koordinatės kirtimo momentas, po kurio seka tolimesnis judėjimas, tik jau su minuso ženklu. Iš to prašosi loginė išvada Ц jei yra realusis gyvenimas, tai ir pomirtinio negali nebūti ir abu jie, tiek realusis, tiek pomirtinis, gali kartotis.
Asmenybės nykimas ar paprasčiau, sąmonės gesimas, taip pat nevyksta nuosekliai, užtemimus keičia laikini prašviesėjimai, kurių metu žmogus gana aiškiai gali suvokti savo būseną ir ateities perspektyvą.
Jaučiu, kaip kaskart vis gilyn ir gilyn brendu į beprotybę, bet tik šį rytą eilinio sąmonės prašviesėjimo metu pajutau ir aiškiai suvokiau, kad ir į ją, beprotybę, kaip ir į mirtį, reikia išeiti vienai. Nevalia išsivesti nieko kito. Bepročiai dažnai būna stiprūs Ц kiek istorinių asmenybių, filosofų, rašytojų, sirgusių psichikos ligomis, drauge su savim į pražūtį, į klaidą nusivedė minias? Jei jų elgesį dar galiu suprasti ir pripažinti nepakaltinamais, tai niekaip nesuprantu, kodėl vieno bepročio klausosi ir klauso minios psichiniai sveikų žmonių? Ir juo akivaizdesnis absurdas yra jų skelbiamos idėjos, tuo stipresnio reikia sukrėtimo, kuris  priverstų žmones atsikvošėti, pažvelgti į save tarsi iš šalies ir pasakyti Ц karalius nuogas.
Kyla naturalus klausimas, kieno kaltė ir atsakomybė už nusikalstamus, sveiku protu nesuvokiamus procesus, vykstančius žmonių visuomenėje, yra didesnė Ц išprotėjusių vedlių ar jais sekančių tariamai psichiniai sveikų žmonių minios? Ir kodėl žmonija nepasimoko iš tokių, rodos, akivaizdžių savo klaidų? Ji kitaip negali, nes veikia tas pats sinusoidės principas? Todėl kartojasi karai, kuriamos ir vėl sunaikinamos civilizcijos, meno šedevrai? O gal pasaulis apgyventas bepročių ar tik  atitinkamais periodais išprotėja?
Lemtie, neskirk, prašau, man ilgo gyvenimo, kad netektų dar kartą pamatyti išprotėjusį pasaulį; geriau tegu tai ištinka mane vieną.

už mano lango
paukščiai žadina dieną
šlovė gyvenimui!

0

24

Kintančios žodžių prasmės. Laisvė

1. fil. subjekto galėjimas reikšti savo valią, įsisąmoninus gamtos ir visuomenės dėsnius
2. nepriklausomybė, nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį-politinį gyvenimą
3. teisė nevaržomai, nedraudžiamai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, siekimus, ginti reikalus
4. galėjimas daryti, ką nori, turėjimas valios
5. galėjimas
6. buvimas neuždarytam, galėjimas laisvai judėti

                              Lietuvių kalbos žodynas

Šventas žodis. Prie jo šliejasi praeities dienų prasmė ir ateities svajonės. Laisve matuojama tauta, asmenybė. Laisvė Ц laki mintis, jausmas, todėl jos negalima įkalinti. Ji apsigyvena žmonėse ir daro juos laisvus, laimingus, bebaimius Ц būna, kad  kalinys yra laisvesnis už jį įkalinusius, būna, kad pavergta tauta yra laisvesnė už tariamai laisvą.
Keistai kalbu? Nejau ir žodžio laisvė prasmė gali keistis? Laisvė laisvei nelygi? Taip, visai ką kita tas žodis reiškė mano tėvų kartai, kūrusiai nepriklausomą Lietuvą ir išgyvenusiai okupaciją, kita reiškė man, visą vaikystę laukusiai iš kalėjimo, tremties sugrįžtančio tėvo, kita mūsų vaikų kartai, budėjusiai prie televizijos bokšto, ir dar kita anūkams, gavusiems laisvę dovanų.
Man papriekaištauta, kad savo atsiminimuose daug vietos skiriu smulkmenoms, buičiai ir tik trumpai paminėjau Profesorių, apie 1960 metus nuošaliam Kauno Žaliakalnio namely dėsčiusį man tuometinės Vakarų filosofijos kursą, o aš, nepasikliaudama atmintimi, net jo pavardę rašau su klaustuku ir neišdėstau išsamiai ką būtent jis kalbėjo. Dabar ta mintis persekioja mane dieną, su ja užmiegu, su ja nubundu.
Man žodžio laisvė prasmė yra sudėtinis dydis ir nebegaliu atsekti, kurį jo komponentą gavau iš Šilalės pašventoriaus davatkų, kurios vienintėlės turėdavo laiko ir kantriai man, vienišam, ligotam vaikui atsakinėdavo į visus egzistencinius klausimus, kaip suprato, kaip sugebėjo paaiškinti, kurį iš vėliau sutiktų žmonių. Iš atminties išsitrynė datos, vardai, pavardės, bet neišsitrynė vaizdas, kaip davatkėlė Rozalija, gyvenusi mūsų namo salkoje, nebeįžiūrėdama verpti, prieš atsakydama į mano klausimą ar nori, kad sugrįžtų nepriklausoma Lietuva, ilgai žiūrėjo į žiemiško  saulėlydžio gaisuose pro mūsų sodo obelis ir galingus pašventoriaus klevus tamsojantį bažnyčios bokštą, paskui pasitrynė sužvarbusias rankas, susijuokė ir pasakė Ц o ji man ir dabar nepriklausoma ir niekas man nieko negali padaryti, aš vis tiek esu ir būsiu lietuvė, tikėsiu į Dievą ir nebijosiu mirties. Beraštė davatkėlė aiškiai išdėstė laisvo žmogaus filosofiją: žinoti, kas esi, neišduoti savo Dievo ir nieko nebijoti.
Nepamiršiu ir auklėtojo Kregždės, Kauno trečiosios S. Nėries vidurinės mokyklos mokytojo rusisto, pasivedėjusio mane į nuošalesnį koridoriaus kampą ir įkalbinėjusį stoti į komjaunimą, kol jis dar gali pasirūpinti, kad mane priimtų Ц juk tu, politkalinio vaikas, niekur neįstosi, o Lietuvai reikia pasišventusių, išsilavinusių žmonių. Ir nedėstyk savo pažiūrų kur reikia ir kur nereikia:
ДTorgūjet čiūvstvom tot, kto pered svietom
Vsių dūšų vystavliajet napokaz.У
                                       Šekspyras
Kaip nekeista, yra toj gretoj ir Kauno Medicinos instituto marksizmo katedros vedėjas Zaksas, buvęs mano akademinės grupės vadovas, pasirūpinęs, kad man būtų sudarytos sąlygos tęsti mokslą ir per mūsų kurso išleistuves paskelbęs mane geriausia savo studente, o paskui, mudviem šokant lėtą valsą kalbėjęs Ц apsidairyk, kiek aplinkui bukų žmonių, kalte iškalančių net marksizmo dogmas. Galvoti reikia, galvoti! Tik mąstantis žmogus vertas laisvės! Jei žmonės galvotų, jau būtume daug arčiau jos.
Tėvelis buvo šykštus žodžiams, net su manim kalbėdavo beveik išimtinai  vien apie buitinius reikalus. Mane tai labai žeidė, sykį net paklausiau Ц nejau bijo, kad nueisiu į saugumą? Atsakė, kad neįmanoma ką nors papasakoti vien apie save, o apie kitus kalbėti neturįs teisės, bet po to tapo atviresnis.
Nežinau, už ką buvo teistas Profesorius (Vaiteikūnas?), nepasakojo, kas pakirto sveikatą, tik prasitarė su mano tėveliu buvę pažįstami.
Tėvelis ir dar trys VU dėstytojai pasirašė kreipimąsi į rezistencijos dalyvius ir, rengiantis jį platinti, buvo demaskuoti, visiems skirta bausmė Ц 10 metų kalėjimo. Sugrįžo tik du, Antanas Žvironas ir mano tėvelis, Vytautas Jurgutis.
Kreipimesi buvo raginama nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, nes priešas akivaizdžiai stipresnis, išsaugoti žmones, ypač jaunimą ir tęsti pasyvią rezistenciją.
Juodviejų su Profesorium požiūriai buvo labai panašūs, bet jaučiau, kad jų ateita skirtingais keliais. Dabar man sunku bepasakyti, kuris teiginys išgirstas iš kurio, viskas praleista pro savą filtrą ir tapę mano savastimi.
Jie teigė, kad kovoti ginklu prieš barbarus reiškia priimti jų veiklos modelį. Agresoriai dažniausiai nėra labai protingi, apimti vienos, dažnai klaidingos minties, manijos, jie anksčiau ar vėliau kažko neapskaičiuoja, padaro klaidų, kurias reikia išnaudoti. Kviesti žmones į ginkluotą kovą su akivaizdžiai stipresniu priešu, reiškia vesti tautą į pražūtį, o tai yra nusikaltimas. Tai ypač pražūtinga mažoms tautoms. Priešui smogti reikia į silpniausią vietą, tam yra protas Ц reikia pergudrauti, išlaukti, išsaugoti žmones, palaikyti jų nusistatymą. Jei kiekvienas žmogus saugos savy laisvės siekį, bus vidujai laisvas, tokios tautos paklupdyti negalima, okupacija bus tik išorinė, menama ir išsivadavimą lems vien laikas. Tačiau yra daug baisesnis ir sunkiau nugalimas priešas Ц išdavikas savyje. Tai gali būti godulys pinigams, garbėtroška, karjeros siekis, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, baimė. Pirmas paimtas kyšis gali reikšti parduotą laisvę, tėvynę. Blogiausia, kad toje kovoje žmogus lieka vienas, kompromisais su sąžine nesigiriama, todėl niekas negali padėti. Visais laikais tas vidinis priešas nuginkluodavo daugelį kovotojų už laisvę, padaręs juos priklausomus nuo ydų.
Yra keista žmogiškosios prigimties psichologinė savybė Ц kitiems pavydima to, ko neturi pats. Didieji užkariautojai dažnai būna drąsūs tik už armijos nugaros, o iš tiesų yra bailiai, todėl pavydi ir net gerbia drąsius žmones.
Šviesų tokio drąsaus žmogaus paveikslą saugau atminty Ц tai profesorius Tadas Ivanauskas, žmogus be vergo dvasios. Mes, studentai, laukdavom religinių švenčių, žinodami, kad Profesorius ramiai įeis į auditoriją ir nuoširdžiai pasakys:
Ц Su Šventom Velykom, kolegos! Ц tada iš kišenių atsargiai išsitrauks kelis margučius, išrikiuos ant katedros ir skaitydamas paskaitą vis prieis, pasukinės juos, pasigrožės. Nežinau, ar mėgino kas jį už tai persekioti, bet auditorijoj niekas nė nesukikendavo, o juk ir tarp mūsų buvo visokių. Toks gaivaus oro gurkšnis, sustiprindavęs dvasią.
Vedu paralelę į dabartį ir teigiu Ц Lietuva nėra laisva, mūsų nepriklausomybė tėra regimybė, nes, laimėję kovą su išorės priešais, mes akivaizdžiai pralaimime kovą su priešu savyje, klastingu, dažnai nematomu, dėl to tik dar pavojingesniu. Tokie, vergaujantys pinigams, besigrumiantys dėl valdžios, postų, vienadienės, dažnai nepelnytos garbės, paniškai, neadekvačiai pavojui bijantys, drebantys dėl savo egzistencijos, priklausančios nuo korumpuotos sistemos, mes esam silpni ir tik trapaus laimingo atsitiktinumo dėka dar neatėjo išorinis okupantas. Jei tai nutiktų, kokia tikimybė, kad nepasikartos praeities scenarijai, nes iš istorijos nepasimokoma?
Mūsų anūkai, iš dalies vaikai, laisvę gavo dovanai, bet jiems to maža, jie pikti ir nelaimingi, daugelis nežino, ką su ta laisve daryti ir piktinasi, kad jiems tuo pačiu nepridėta lengvai pasiekiamos prabangos, diskretiškai  nutylint, kokiais būdais ji susikuriama. Skaudu girdėti, kai per visas žiniasklaidos priemones šlovinami praturtėję žmonės, kaip siekiamybė rodomi prabangūs namai, valgiai ir kai sakoma, kad kažkam pasisekė, sėkme pirmiausiai įvardinamos materialinės gėrybės, net meno kūriniai, leidžiamos knygos, vertingi tiek, kiek patrauklūs komerciniai ir susidaro įspūdis, kad niekam neskauda, jog mus, ateinančią kartą užplūsta popsas, menkaverčiai kūriniai Ц madas diktuoja verslas, svarbu, kad perka. Net žemė liovėsi auginusi duoną, prievartaujama auginti pelną stambiesiems žemvaldžiams. Ar pinigų, savo ydų vergas gali būti laisvas? Ar tokia valstybė laisva?
Mūsų visuomenėj vyksta sluoksniavimasis, ne visada suvokiant ir įvardinant tikrąsias jo priežastis. Netruko susiformuoti turčių elitas, daugelis, bandę jam nepaklusti, organizuoti verslą neatsižadant moralės, buvo išstumti į nuošalę, dalis jų, laisvi dvasioje, atsisakydami paklusti menkystoms, geriau išvyko iš Lietuvos, kita dalis tapo bomžais, kai kas degradavo.
Man įdomus tarpusluoksnis yra bomžai Ц dvasiniai kažkas tarp čigonų ir bohemos, laisvi, išdidūs, saugantys garbę pagal savą moralės kodeksą, tarp jų tikrai yra daug daugiau įdomių, laisvų asmenybių, negu tarp garsių dizainerių aprengto pirmos kartos elito.
Nesinori baigti rašyti apie žodį laisvė tokia liūdna gaida. Ir nereikia. Lietuvoje gyvena daug puikių laisvų žmonių, dvasinių tautos turtų aruodas. Tai jie kiekieną pavasarį vis dar aria ir sėja, rudenį skaičiuodami ne pajamas, o skolas Ц po to, kai savo dalį bet kuriom sąlygom atsiima  derliaus perdirbėjai ir prekybininnkai, ne be to ir valstybė.  Tai tie, kurie neišduoda laisvvės ir kažkokiu stebuklu išaugina dorus vaikus, gaudami atlyginimo minimumą. Tai tie, kurie tapo, kuria muziką, atkakliai rašo ir rašo knygas, bet parduoda paveikslus nebent mugėse, o kai pasiūlo rankraštį leidyklai, jiems paaiškinama, kad ši privalo mokėti atlyginimus redaktoriui, korektoriui, maketuotojui ir t.t. Ц niekas šiais laikais veltui nedirba Ц tik, paradoksas, niekas nepriklauso vieninteliam Ц autoriui, jo talentas, darbas beverčiai. Jam patariama ieškoti sponsorių, kad ne tik nieko negaudamas dar ir apmokėtų knygos leidimą. Ratas užsidaro vaizdiniu, kaip stovi laisvas, išdidus kūrėjas su ištiesta ranka, nužemintai nulenkęs galvelę prieš sukčių (atsiprašau, sėkmės verslininką)...
Ne, nebaigsiu tokia gaida. Yra dar pasišventusių žmonių, triūsiančių mažose leidyklėlėse, balansuojančiuose ties bankroto riba, bet leidžiančių lietuviškas autorines knygas, ieškančių būdų išgyventi Ц ne, ne dėl savęs, vardan tos, Lietuvos... Aptikę rankraštį Ц perliuką, kreipiasi į vienintelį tokį valstybinį fondą, prašydami paramos leidybai. Kas dešimtam pavyksta gauti...
Ar dvasinis tautos aruodas neišsemiamas? Ar neateis diena, kai tokiu keliu eidama laisva Lietuva atsistos su ištiesta ranka prie kažkieno durų, o užpuolus išorės priešui, nebus kas ją gina?
Sykį draugai manęs paklausė Ц argi aš nenoriu gyventi gražiuose namuose, važinėti prabangiu automobiliu, neskaičiuoti centų parduotuvėje?
Ц Noriu, bet, žinant dabartines sąlygas Lietuvoje ir tos apgailėtinos, snobiškos prabangos kainą, būti turtinga man būtų gėda.

0

25

Kintančios žodžių prasmės. Metas

Kai ilgai gyveni toje pačioje vietoje, ypač tame pačiame kaime, su tais pačiais žmonėmis, atrodo, kad niekas nesikeičia, nevyksta. Iš lėto, įprasta tvarka ateina ir praeina metų laikai, matai kaip vėl aria tą patį lauką ir vieną rytą tekant saulei pastebi, kad vakar buvęs juodas plotas atgyja ir pajunti Ц atėjo metas! Dygti. Gyventi. Norisi klauptis ant ežios ir žiūrėti, žiūrėti, kaip krusteli žemės grumsteliai tarsi būtų gyvi, prasikala pilka adatėlė, antra, šimtoji, ant jų krinta rasa, sužvilga ir kalvelių viršūnės pasidaro švelnios švelnios, lyg aksominės, toliai padūmavę... Atėjo metas! Dygti!
Jeigu eisi pro tą lauką po kelių valandų, saulei leidžiantis, jis bus jau ne pilkas, jau tamsiai rausvas, o rytoj jau bus žalias Ц daugybė spalvų ir atspalvių gamtos paletėj iki auksinės javapjūtės, kol vėl sužvilgės žemė juodai, kaip šių metų juodvarnių, sekančių paskui plūgus, sparnai. Visa tai taip įprasta, kad nė nepastebi, kaip nepastebi ir naujų raukšlelių kasdien sutinkamų žmonių veiduose Ц gerumo, išminties, kančios, ilgesio, džiaugsmo, liūdesio. Kol neateina metas Ц švęsti solidų jubiliejų, palydėti į užtarnautą poilsį, kapus. Tarsi nieko ir neįvyksta, tik ateina metas sunokinti vaisius, nunykti ir užleisti vietą po saule ateinantiems, dabar dar tik numanomiems iš atsargios, apsunkusios jaunų moterų eisenos, iš nekantrių, linksmų rankų, sklaidančių vardyno lapus, iš laukimo.
Senoji Jarusė, atrodo, visada ir buvo senoji. Tokią ją pažinau pradėjusi dirbti prieš daugelį metų, tokia, rodos, buvo ir tą sekmadienio rytą, kai prieš išvažiuodama į tyrą spanguoliauti, dar užsukau į ligoninę pažiūrėti silpnesnę ligonę. Per tuos metus ji daugybę kartų gulėjo ligoninėj, vis taikydamasi pakliūti į tą pačią palatą ir netgi lovą, buvo kantri ir linksma Ц ar ne todėl sveikata kaskart pagerėdavo ir kuris nors iš gausių palikuonių išsiveždavo ją namo? Atrodė, kad taip bus visada ir šį rytą niekas nekėlė nerimo Ц Jarusė mielai bendravo su savo ir palatos kaimynių lankytojais, džiaugėsi lauktuvėmis, domėjosi, kas gero namie, ar baigti rudens darbai, o kai slaugutė, atėjusi palydėti ją į tualetą, dailiai sutampė ir diržu sujuosė margą, neišvaizdų ligoninės chalatą, pasižiūrėjo į veidrodį, veido raukšlelės susiklostė į linksmą, išdykėlišką šypseną, kažką sugalvojusi nuo lovūgalio nutraukė spalvingą rankšluostėlį, užsikišo jį už diržo kaip prijuostę, dviem pirštais suėmė jo kampą ir patrepsėdama uždainavo:
Šokinėjo pimpinėjo
Apie mane jauną,
Kas pakėlė kvartūgėlį
Rado mane kiaurą.
Juokėsi ir ligoniai, ir lankytojai, tik vėl paguldyta į lovą, ji nežymiai mostelėjo ranka, kad prieičiau ir patyliukais paprašė, kad iš miško parneščiau jai raudonų šermukšnių uogų Ц nugirdo, kad važiuosiu į mišką. Nustebusi paklausiau, ką su jom darys Ц valgys, plikys arbatą?
Ц Ne, Ц nekantriai mostelėjo rankele Ц versiu karolius. Jaunystėj turėjau gintarinius, babos dovanotus, bet atidaviau juos seseriai, kai plaukė į Ameriką, o ji negrįžo. Vis ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau susiverti naujus.
Pažadėjau, nors keistokas pasirodė prašymas, bet kažin ar būčiau atsiminusi, jei prieš brendant į tyrą pamiškėj nebūčiau užmačiusi jauno šermukšnio, apsipylusio uogom. Pamaniau Ц pareinant priskinsiu Jarusei karolių, raudonų raudonų, bet kai visu būriu išbridom iš pelkės, bepamačiau tik, kaip nuo šermukšnio pakilo pulkas didelių juodų paukščių, o viršūnėj nebesimatė raudonos spalvos. Prieš nuožulnius saulėlydžio spindulius neįžiūrėjau, kokie tai paukščiai buvo. Nuėjau, apžiūrėjau medelį, sunku buvo patikėti Ц nulesė švariai, beparankiojau nuo samanų porą saujelių pribirusių uogų, bet Jarusei jų nebereikėjo, numirė tyliai, neprabudusi. Iki šimto metų jai betrūko dviejų žiemų.
Atėjo metas. Nejau žinojo Jarusė? O tie juodi paukščiai? Kad nebereikės?

0

26

Kintančios žodžių prasmės. Kūdikis

Aš moteris. Visi žmonės atėjo į žemę per mane. Ne visada mano valia Ц per mane. Kieno Ц Dievo, gamtos, vyro?
Ten, tolimoj tolimoj praeity, jaunystėj, skaisčią pilnaties naktį, kai ruduo aukso spalva nudažė medžius, o mėnuo sidabro švytėjimu pripildė tylą, ant tiltelio per Jiesią stovėjom dviese ir žmogus, kurį mylėjau, bet jis to nežinojo, skaitė eiles:
Д... aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...У
Mane tada apėmė keistas jausmas Ц supratau, kad niekada neišgirsiu meilės žodžių. Meilės man. Jis nemylės manęs dėl manęs pačios, tik savo vaikų motiną, savo būties tęsėją, nes tik per mane, o gal ir nebūtinai per mane, per bet kurią kitą moterį, gali išsipildyti slapčiausios jo svajonės. O kas, jei man nebus lemta gimdyti? Gyvenimas be ateities? Tada pirmą kartą pajutau, kad rankos prašosi kūdikio ir kad labai noriu, kad net tokia kaina tas žmogus būtų mano vaikų tėvas. Deja.
Gyvenimas pasirodė esąs daug sudėtingesnis. Daug vandens turėjo nutekėti Jiesia, kol ėmiau suprasti, kodėl mano babūnė taip dažnai įvairiausiais kontekstais pasakydavo:
Ц Nepamiršk, jie turi motinas, tai motinų pagimdyti kūdikiai.                                                                                                                                                                                                                                                                                           
Mes visos gimdom kūdikius, renkam jiems vardus, pačius gražiausius, prasmingiausius, o užauga žmonės, tik žmonės. Ir žiauriausi tironai, žmogžudžiai kažkada buvo kūdikiai, ir nelaimėliams linkėta šviesios ateities. Vis nepamirštu, kaip sykį senutė motina  pratrūko skausmu:
Ц Aš gimdžiau sūnų, užvadėlį senatvei. Aš negimdžiau šito alkoholiko, kuris muša mane seną ir iš namų išneša paskutinę duonos kriaukšlę.
Bet juk ne kas kitas, tai mes, motinos, pagimdėm tuos, kurių niekam, net mums pačioms, nereikėjo, iš anksto pasmerktus nemeilei, ir tuos, žinia apie kurių atėjimą prilygo, kaip mums tuomet atrodė, juodžiausiai negandai, sugriovusiai mūsų gyvenimus, ir tuos, kurie motinos ar ir abiejų tėvų sprendimu neturėjo gimti, bet gamta pasišaipė, jie gimė ir visą likusį gyvenimą jų žvilgsniai lydi gyvu priekaištu. Ir tuos, kurie nenori gyventi.
Kūdikis. Šviesiausias išgyvenimas, prasmingiausia, kas gali nutikti moters gyvenime, bet kai viltys nepasiteisina, kuriame pasakas apie tai, kad piktosios laumės vaikus pakeičia ar piktosios jėgos pasėja jų širdelėse blogio sėklą ir kažkada ateina diena, kai mes pačios nebeatpažįstam savo vaikų ir nė už ką nesutinkam prisiimti visos atsakomybės, kad tai mes pagimdėm pasaulį tokį. Kažkas per mus. Kas? Mažiausiai kaltas kūdikis, jis tik kūdikis Ц tyras ir turintis teisę būti laimingas ir padaryti laimingomis mus.
Ir sėkmingiausiu atveju nutinka keistų dalykų. Lydėjau vakar mane aplankiusią vyriausią dukrą iki kiemo vartų, žiūrėjau, kaip rudeniška saulelė negailestingai išryškina laiko įrėžtus pėdsakus jos veide, gražiai nušarmojusius plaukus ir su nuostaba galvojau, kad gi negimdžiau aš šios pagyvenusios moters, bet čia pat raminau save Ц nei gerosios, nei blogosios laumės nepamainė mano kūdikio, tai tik eilinį kartą žodis pakeitė savo prasmę.

0

27

Kintančios žodžių prasmės. Atleidimas

atleidìmas sm. (2) → atleisti.
1. K dovanojimas nusikaltusiam, nebaudimas:
Lietuvių kalbos žodynas

Netiesa! Atleidimas yra pati žiauriausia bausmė. Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas, negalintis pateisinti savęs ir jam labai sunku, baisu suvokti, kad  toliau teks gyventi su tuo savo niekingumo jausmu. Atleidimas nepanaikina kaltės, o ją įteisina, pripažįsta Ц jei reikia atleisti, reiškia tikrai kaltas. Nusikaltęs, paprašęs atleidimo ir jo sulaukęs žmogus visam laikui lieka pažemintas ir, nors su tuo sutinka savo laisva valia, atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti. Kaltas. Mažas, menkas, suvokiantis tą savo menkumą ir bejėgis ką nors pakeisti. Tarsi su nenuplaunama dėme ant balto rūbo, kurią atleidimas tik paryškina.
Žmogus, atleidžiantis kitam jo kaltę, išaukština save, pats sau prisiima teisėjo ir teisiojo rolę, pasipučia tarsi povas Ц štai, žiūrėkit, kaip žiba mano plunksnos, koks aš teisus ir maloningas, vertas visokeriopos pagarbos. Ne taip, kaip anas, nusikaltėlis. Nepatraukli asmenybė! Keista, aplinkinius taip pat apima nemalonus jausmas, panieka atleidusiam ir noras išteisinti nusikaltusį. Noras protestuoti, nes atleidimas tarsi sukeitė roles, pamainė žodžių gėris ir blogis prasmes Ц pajuntama, kad kažkas yra negerai, kad gal nusikalsta ne be priežasties, gal tikrai be piktos valios, o atleidimas įkūnija blogį, atimdamas galimybę sužinoti tiesą. Žmogus, kuriam atleido, nors netikėtai pačiam sau, dažniausiai pajunta ne palengvėjimą, o nuoskaudą Ц juk kažkur širdies kertelėj tikėjosi ne atleidimo, o supratimo, bent to, kas įvyko, nesureikšminimo, išsakyto tikėjimo juo. Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį, tik  ne visada pasivarginama ją atrasti, o kaip dažnai atradus, supratus kitą, kaltės nė nebelieka.
Atleidimas sunaikina draugystę. Supratimas, tikėjimas net nusikaltusiu žmogumi, draugystę, žmogišką bendravimą pakelia į aukštesnį lygmenį. Išteisinimas yra aukščiausia atleidimo forma, kai išsaugojama pagarba vienas kitam, sugrįžtama į būseną, kai nusikaltimo dar nebuvo ir abu pasijunta esą laimingi, patikėję išsaugota ateitimi, žmogiškaja verte.
Kodėl šiąnakt apie tai galvoju? Žiūrėjau filmą ДUžmokėk kitamУ.
Ne visada turime galimybę geru atsilyginti tam, kas mums padaro gerą. Taip ir nueinam su maudžiančia skola, bet visada lieka galimybė užmokėti kitam, kas reikalingas mūsų pagalbos, taip tarsi perduodant estafetės lazdelę. Užmokėti pinigais, daiktais ar tikėjimu žmogumi, kaip kažkas kažkada, sunkią mums valandą, kai visas pasaulis buvo, rodos, patikėjęs mūsų kalte ir mums buvo belikusi tik galimybė prašyti išmaldos Ц atleidimo, patikėjo mumis, gražindamas mums ateities perspektyvą ir prasmę.
Pastebėjau, kad filmo pavadinimas neteisingai išverstas į lietuvių kalbą, angliškai tai ДPay it forwardУ, pažodžiui verčiant turėtų būti ДUžmokėk į priekį, avansuУ. Mokant praeities skolą bent žinomas jos dydis, kaina, o mokant į priekį tenka spręsti pačiam. Filme už tikėjimą žmonėmis aukščiausią, gyvybės, kainą užmoka vaikas. Sukrečia.

0

28

Meno terapija

Nubudau. Ak, tie nubudimai! Paprastai jie būdavo bespalviai. Spalvoti pasidarė nuo tada, kai  vyriausioji dukra nupirko man meno terapijos priemonę Ц knygą spalvinimui ir didelę dėželę medinių spalvų. Tai ne terapijos, tai kankinimo priemonė, nes visa mano esybė protestuoja prieš tą bjaurumą, murzinas, grubias piešinių linijas, prieš spalvų apgaulę Ц pieštukai nudažyti gražiomis spalvomis, atspalviais, o jų šerdelės pasirodo esančios visai ne tokios ir iš viso, dažo sunkiai, norint išgauti intensyvią spalvą reikia ilgai trinti į popierių, todėl darbas nespartus, varginantis, pagaliau išgautas piešinys neturi nieko bendra su menu, manim ir su realybe Ц tokių paukščių, žuvų, vaizdų, ornamentų nėra, nei realybėj, nei mano vaizduotėj. Tik keletas jų, gėlėtų, sukomponuotų iš netikroviškų, neatpažįstamų žiedų, manęs neerzino ir aš juos nuspalvinau su malonumu, kol vieną bebaigiant nejučia pagalvojau, kad ta eilė vienodų lapelių primena dantis ir su siaubu atpažinau,  kad tos gėlių girliandos sudaro kaukolę, o tie lapeliai iš tiesų yra numirėlio dantys Ц vienodi, lygūs, sveiki, kaip žirniai ankštyje. Štai tau ir gydomoji terapija!
Tokiomis nepaklūstančiomis man spalvomis nudažytas mano nubudimų pasaulis ir aš nenoriu į jį sugrįžti, bet ir sapnas nebepriima, todėl neturiu kur dėtis, įsitveriu kurios nors atsiminimų atplaišos ir nueinu į praeitį, kuri, beje, pasirodo man esanti tokia pat nereali, nelogiška, kaip ir tie piešiniai knygoje, kur žuvis tenka spalvoti raudonai ar violetiniai, nes spalvų dėžutėj nėra sidabrinės žvynų spalvos ar ultramarino paukščio, panašaus į povą, uodegai. Kurį laiką tame chaotiškame nubudimo pasaulyje bandau įvesti bent šiokią tokią tvarką, atplaišos darosi tikroviškesnės, bet nesiduoda apjungiamos. Nuplaukiu pasroviui.
Šį rytą skaumingai įsitvėriau ano pilko ankstyvo rytmečio Kauno senamiesty, kai išlydėjom Benių į armiją. Kol ėjom būreliu tą tokį nedidelį, bet po nemiegotos nakties sunkiai įveikiamą atstumą  iš Kęstučio gatvės į Griunvaldo, kur buvo šauktinių surinkimo punktas, sparčiai švito, o kol kas miestas dar buvo pilnas vaiduoklių, tylomis išnyrančių tokiais pat būreliais iš gretimų gatvelių. Vaikinai  rinkosi lydimi namiškių, mergaičių ar ir visai vieni, daugelis neblaivūs. Jie, atsisveikinę su namiškiais be žodžių, nes viskas jau išsakyta, nubučiavę, nuglamžoję savo merginas, kurie turėjo, o šios, nesirūpindamos, kad aplinkiniai mato, leido jiems daugiau, negu kitu atveju būtų leidusios Ц jei ne ta lemtinga diena prieš ilgą išsiskyrimą, jei ne tas pilkas rytas Ц ėjo pro vartelius į aptvertą kiemą, tarsi galvijai į laidarą, ir vengė žiūrėti atgal,  jau atskirti, jau nebegalintys pareiti  ir, norėdami ilgiems išsiskyrimo metams išsaugoti spalvotą atmintį, o ne tą pilką brėkštančio ryto vaiduoklių pasaulį, nesigręžiojo atgal. Daugelis išlydinčių ašarojo, drėko ir vaikinų akys, kai su atodūsiu išsprūsdavo:
Ц Kad bent ne į KamčiatkąЕ
Pagalvojau Ц o koks ir skirtumas kur, juk vis tiek trejiems ilgiems jaunystės metams. Beniaus jokia mergaitė nelydėjo, todėl nesibučiavo, tik tylėdamas nužvelgė kiekvieną iš mūsų Ц gimines, draugus, ilgiausiai stabtelėdamas ties motina ir aplenkęs mane, tarsi mes nesiskirtume, tarsi vežtųsi mane kartu, nuėjo. Pusbrolis. Mano vaikystės neturėtas brolis.
Ne iš karto bepamačiau jį per tvoros viršų, įsimaišiusį tarp kitų tokių pat, jau kitame pasaulyje Ц mėginantį juokauti, nes aplinkiniai šykščiai šyptelėjo.
Ne iš karto suvokiau, kas trikdo mane žiūrint į tuos vaikinus: dauguma jų buvo apsirengę senais, net apiplyšusiais ar per mažais drabužiais ir žvarbo ryto vėsoje Ц juk vis tiek tuoj bus pervilkti uniforma, kam geras drabužis turėtų pelyti, nukištas kažkur armijos sandėliuose, o ir vargu ar po trijų metų nebus per mažas.
Benius stovėjo toks tarp tokių ir kartu kitoks. Mano Benius Ц jautrus, nestiprus, nuo mažumės beveik nuolat kosintis, kiek pabėgėjęs dūstantis. Kaip jis ištvers negailestingą kareivio muštrą? Dabar, apsivilkęs senom drapanėlėm, jis priminė man aną jau tolimą pavasarį, kai sykį, norėdamas pradžiuginti mane, ligos įkalintą kambaryje, kol aš miegojau pietų miegą nuravėjo darželį po mano langu, pabarstė takelius geltonom smiltim ir paskui stovėjo pasimetęs, apgailėtinas, per trumpom išaugto, babūnės pasiūto švarkelio rankovėm ir kelnių klešnėm, negalėdamas suprasti, kodėl aš, kai nubudusi priėjau prie lango, vietoj to, kad nušvisčiau šypsena, pravirkau:
Ц Juk pavasaris, žolytės taip norėjo gyveti...
Pajutau, kad tuoj pravirksiu, o to nė už ką nenoriu ir kad nenoriu pamatyti to vaizdo ryškioj dienos šviesoj, o jau tuoj tuoj tekės saulė, todėl niekam nieko nepasakiusi nuėjau namo. Grįžau į kasdienybę, palikdama tą skaudų išgyvenimą bespalvėj priešaušrio pilkumoj, tikėdamasi, kad jis niekada nesugrįš. Bet štai sugrįžo. Kartu su anų dienų žeidžiančia realybe Ц staiga įsinorėjau valgyti, nes kai sėdėjom už stalo  man tai mažiausiai rūpėjo, o dabar taip ir stojo akyse didelis mišrainės dubuo Ц jos tikriausiai yra likę. Bet stalas buvo nukraustytas ir niekur nebuvo nieko valgomo, nei šaldytuve, nei virtuvės spintelėj. Numaniau, kas viską paslėpė ir nebeieškojau, man pasidarė gėda Ц mudvi su mama buvom neseniai atvažiavusios gyventi į Kauną, mama dar neturėjo darbo ir gyvenom tetos namuose nekviestų svečių teisėmis. Mano nuomonės niekas neklausė.
Visa tai  grįžta, grįžta Ц nespalvotais gydomosios meno terapijos knygos paveiksliukais, kuriuos turiu nuspalvinti nekokybiškais, apgaudinėjančiais pieštukais, trindama juos virpančiom parkinsonikės rankom iki įskaustant, bet taip ir neišgaudama intensyvių grožio spalvų, ką jau kalbėti apie atspalvius.

0

29

Savo motinų dukterys

Vėlyvas ruduo. Jau šį rytą gatvių pašaliais sustatytų mašinėlių nugaros buvo baltos, bet sniegas nutirpo dar dorai nė neišaušus. Neteisinga būtų burnoti ant šio rudens, jis tikrai nepriveikė, buvo neįprastai geras ir švelnus, šviesus, visai nenuostabu, kad lapkričiui einant į pabaigą išpuolė kelios tamsios, drėgnos dienos, kai taip ir neišaušta ir nesinori užgesinti šviesos.
Ji atsikėlė vėlai Ц nebėra ko skubėti. Lėtai, tarsi taupydama, kad ilgiau užtektų, atliko ryto darbus, tik atvėrė, o ne pakėlė žaliuzes, dar kartą apėjo visą butą nuo lango prie lango, ties kiekvienu pastovėdama, įsižiūrėdama, kas vyksta gatvėse, bet žvilgsnio niekas nepatraukė, tai taip ir liko stovėti prie stalelio su gėlėm Ц vienintelio akcento, kuris dar džiugina. Kiekvieną rudenį jos namuose žydi gėles Ц po gimtadienio.
Ką veikti? Niekas nedomina. Įsitaiso kėdėj prie lango, atsiverčia knygą, bet neskaito. Koks skirtumas, ką veikti? Jei ir nieko neveikti? Tas nerimas, neleidžiantis ramiai ilsėtis, tai tik įsisenėjęs pareigos jausmas, tarsi botagas ginęs per gyvenimą. Dabar likusi vienintelė pareiga Ц kiek tik pajėgs ilgiau netapti šeimai našta. Liūdnai mintija, kad štai taip ir praeis dar viena rudens, senatvės diena, pilka, ūkanota, protarpiais palynojanti, nieko, jokios svarbesnės minties neatnešusi, jokio įvykio neįrėžusi į atmintį. Ar senatvės dienos kaip tik neturėtų būti taupiausiai  naudojamos, intensyviausiai išgyvenamos? Kažkas tarsi eina iš paskos ir viską nutrina. Mėgina atsiminti, ką veikė vakar. A, pirko bananų Ц labai gražūs buvo, neatsispyrė pagundai. Ar tikrai vakar? Koks skirtumas? Ji retai bepažiūri į laikrodį, kalendorių. Vieną dieną susirinko, eilės tvarka surikiavo visą pluoštą išrašų iš ligoninių Ц nejaugi tiek daug kartų gulėta? Pasidarė sąrašą Ц kiekvienas naujas gydytojas klausia, kada buvo tas, kada anas, o ji nebeatsimena, tai paduos sąrašiuką ir tegu pasiskaito.
Kažin, ar šiandien kas nors ją atsimins? Paskambins? Be draudimo agentūros, siūlančios palankias turto draudimo sąlygas ar kažkokios neaiškios firmelės agento įkalbinėjimo imti paskolą, tuoj pat, tiesiog mobiliajame, pildyti paraišką? Bet ji nepyksta, vis šioks toks paįvairinimas, kartais atsako rimtai, mandagiai, kartais pajuokauja, o vakar (ar vakar?) pasišiukšlino, išsigynusi, kad neturi turto, kurį galėtų drausti ir buvo demaskuota. Įdomu, iš kur draudikai gauna duomenis ir ar tai teisėta.
Snustelėjo. Pažadino telefono skambutis. Pusseserė. Patogiau atsirėmė kėdėje Ц tai ilgam, žino savo seserėlės būdą. Kartais tie ilgi kalbėjimai monologais erzina, kartais su malonumu klausosi gražios, taisyklingos, logiškos kalbos. Nebūtų filologė. Tik reikia pačioj pašnekesio pradžioj pamėtėti įdomią temą ir neduok Dieve nemėginti dėl ko nors priešginiauti, tada gali būti sugadintas visas malonumas ir telefonas numestas pačioj įdomiausioj vietoj.
Šį sykį pirmiausiai aptarė skaudžius įvykius Paryžiuje, abiejų nuomonės sutapo, tik nė viena nežinojo, kaip paaiškinti fenomeną, kai kandama į pagalbai ištiestą ranką, juk Europa glaudžia pabėgėlius. Išprotėjo pasaulis, ne kitaip. Patylėjo.
Paskui nuklydo į vaikystės atsiminimus Ц kas gali būti maloniau, kai abi jau žilutėlės, kaip grįžti ten, kur visada šviečia saulė, kur visom spalvom švyti vaivorykštės, o jei kada, rudenį, ir lyja, tai tas lietutis skamba tarsi muzika. Ten, kur yra ir amžinai bus mama, geriausia mama pasaulyje Ц kiekvienos savo
Ji neprieštarauja, nors kažkas jau priverčia suklusti ir kuo toliau, tuo tvirčiau sukąsti dantis. Iš patyrimo žino, kad tik pirmoji temos dalis bus tokia šviesi, ta, kurioj atsimenami mieli nutikimai ir šiaip faktai, įrodantys tą puseserės mamos neginčytiną išskirtinį gerumą. Kaip jos su mama eidavusios per visą Žaliakalnio turgų, kol lepūnėlei būdavo išrenkami du patys gražiausi obuoliai. Ji neiškentusi paklausia Ц kodėl tik du? Daugiau neturėdavo pinigų. Vėl abi patyli, mintyse įvertindamos kiekviena savo pokario vaikystės patirtį. Pusseserė mesteli:
Ц Tokių žalių suskių, kokius jūs iš savo sodo valgydavot, mudvi su mama ir veltui nebūtume ėmusios...
Ji įtemptai mėgina atsiminti, ar tom vasarom, kai jos mama parsiveždavo puseserę vasaroti pas juos į kaimą, ši valgydavo tuos žalius, neužaugusius obuoliukus? Kitokių nebuvo, nes obuoliams nebūdavo lemta prinokti, sodą nelaiku iškrėsdavo kareiviai. Turbūt valgydavo, juk ne šventa dvasia gyva būdavo.
Po kiekvieno epizodo pritylama Ц ar kartais nebus prieštaravimų? Bet ji tyli, nesiginčija, ji nenori, kad pokalbis nutrūktų ir paskui ilgai ilgai nebūtų skambučio.
Dabar jau pusseserė aiškina, kaip jos mama ieškodavo pigių atraižų mažoje audinių likučių parduotuvėlėje senamiesty, pasidairydavusi komiso niekieno nenupirktų rūbų krūvoj ir kartais šį tą išprašydavusi net veltui, o paskui abi kurdavo drabužėlius jai, vaikščiodavusi išpuošta kaip lėlytė. Ir kaspinų turėjusi daugybų Ц mama kasdien sušukuodavusi jai plaukus ir įrišdavusi kaspiną, kurio spalvą derindavo prie drabužio spalvos.
Ц Ar tu bent atsimeni, kokiom išblukusiom, išaugtom suknytėm apsivilkusi tu vaikščiodavai? Tavo mama tavim visai nesirūpindavo. Ir skonio neturėjo. Nors mūsų mamos ir seserys, bet tenka pripažinti, kad tavo mama buvo tikrai ne meniškos prigimties. Lakstydavai kaip laukinukė apsklidusi plaukais.
Ir dabar ji nutyli tą kaltinimą, o ir įterpti kokį žodį nėra kur, nes pusseserė tik kalba, kalba nesustodama. Negali sustoti Ц tiek daug skausmo, nevilties susikaupė sieloj, o su kuo galėtų taip išsikalbėti? Kur tie šaunūs draugai ir draugės, tarp kurių galėdavo jaustis pati šauniausia? Kur ta visų liaupsinama moksliukė, šokėja? Tada kaimietukės puseserės nepasigesdavo, o ir į kaimą vasaroti važiuodavo  nenoriai, ten nebuvo kam tinkamai ją įvertinti. Visa patieka buvo jų abiejų vyresnioji pusseserė, kuri taip pat mėgo pasišaipyti iš mažosios Ц tai abi ir nepraleisdavo progos. Dabar jau jos visos senutės, lenkiamos ligų, vienišėjančios, kai nebelieka draugų, vis dažniau atsimenančios paskambinti viena kitai.
Ji klauso tų postringavimų tik viena ausimi, o pati klaidžioja savuose atsiminimuose, kaip džiūgaudavo, kai babūnė jai pasiūdavo kokį drabužėlį iš savo geresnių laikų senoviškų sijonų, bet ir jos kuparas nebuvo bedugnis. O kartą, jau paauglei, iš savų pinigų nupirko gėlėto kartūno ir pasiuvo chalatą Ц ilgą, iki žemės. Kurį laiką ji nebesiklauso puseserės, giedrai šypsosi savo atsiminimams, kaip klajodavo per dienas nekontroliuojama, basa, nuskirdusiom kojom, kaip bėgdavo nuo šlaito palaidais plaukais prieš vėją į upelę maudytis ir išsiskalbti vienintėlę savo suknutę. Nuostabus, nepamirštamas jausmas ir niekas jo negali atimti.
Išgirsta puseserės kategorišką teiginį, kad ją tai motina mylėjusi, ne taip, kai jos Ц nėra mačiusi, kad ją mama būtų kada apkabinusi, pabučiavusi.
Jai norisi šaukti, piktintis, net širdį ima permušinėti Ц ne vien ta meilė tikra, kuri demonstruojama bučiniais! Bet pačiai labai skaudu, pusseserė pataikė į skaudžiausią vietą.
Kad būtų įtikimiau, pusseserė aiškina, kokia jautri buvusi jos mama, kaip gailėdavusi vargšų, net ašarą nubraukdavusi, kai kas pasakodavo apie nelaimes.
O ji atsimena, kaip kartą su mama atvažiavo į miestą ir mama netikėtai susirgo gripu, o sesuo nepriėmė jų pernakvoti, jai reikią išsimiegoti, o ir nenorinti užsikrėsti gripu. Atsimena, kaip su rūpesčiu, prilaikydama vedėsi mamą gatvėmis pas draugę ir ten buvo svetingai priimtos.
Pasidžiaugia, kad pokalbis vyksta telefonu ir pusseserė jos nemato. Ir kad nelaukia jos atsakymo, tik kalba, kalba pati. Bet štai ji jau kažko suirzo, jai nebeužtenka to tylėjimo, nepriešginiavimo, ji nori išgirsti pritarimą!
Ц Mane mama auklėjo Montesori metodika! O tavęs, man rodos, iš viso neauklėjo...
Ji perklausia Ц nejau mūsų vaikystėj Lietuvoj buvo žinoma Montesori metodika? Pusseserė sutrinka, prityla. Tada neužtikrintai sako, kad tai buvę vėliau, o anksčiau buvusi auklėjama pagal to garsaus vokiečių pedagogo mokymą, užmiršusi jo pavardę.
Ц Fiorsterio? Ц pasufleruoja.
Ц Iš kur tu žinai?
Ц Aš jo knygą mokėjau mintinai, tai buvo mano mamos parankinė knyga, visada gulėdavo ant spintelės prie jos lovos...
Pusseserė visai pasimeta, bet netrukus nuoširdžiai pasako pirmą į galvą atėjusią mintį:
Ц Keista, kad ta pačia metodika auklėtos mudvi išaugom tokios skirtingos!
Jai taip norisi paklausti, kaip tai suprasti Ц kad ji blogas žmogus, o šaunioji, mylėta, bučiuota, teisingai auklėta pusseserė nesulyginamai geresnė?
Nepaklausia. Tyli ir vėl pasidžiaugia, kad pusseserė jos nemato Ц tų ašarų. Pati nesupranta, ko gi verkia Ц iš nuoskaudos ar iš gailesčio? Jai akyse stovi mažutis puseserės butukas, kurio vieninteliam kambary gyvena neįgalus sūnus, o ji glaudžiasi virtuvės kertėj, dienom naktim jį slaugo, bet nesutinka atiduoti į globos įstaigą. Visas dienas, visas naktis. Viena. Ir nėra šalia motinos, geriausios pasaulyje. Nėra daugiau vaikų, į kuriuos galėtų atsiremti. Nėra anūkų. Ir draugų nebėra,  jie taip pat paseno, pasiligojo, o tai ir numirė.
Tyla trunka ilgai. Paskui ji  girdi puseserę tyliai sakančią:
Ц Ir tavo mama buvo gera, juk tai ji atvažiuodavo pas mudvi su mama vežtis mane vasarai į kaimą, kai pokary badmiriaudavom mieste. Ir šiaip kada važiuodama kaimo gėrybių atveždavo. O ir manoji nebuvo angelas.
Jos buvo seserys. Jų jau seniai nebėra.

0

30

Kintančios žodžių prasmės. Tėkmė

1. vandens srovė upėje. 2. upė, upelis 3. (upės) vaga 4. duburys gilesnėje upės ar pelkės vietoje 5. žema pieva tarp dirvų 6. (laiko) bėgimas, slinkimas 7. kryptis, linkmė
Lietuvių kalbos žodynas

Pirmą kartą mano rašomoje datoje iš karto antra mėnesio, metų diena. Pirmoji taip ir nepaliko rašytinio įspaudo, tik atmintį, vaizdus sąmonėje. Keisti, taupūs, netgi šykštūs šių metų naujametiniai fejerverkai. Pritilęs pasaulis. Gal nusigandęs? Gal nebeturintis pinigų? Gal nebematantis priežasties džiūgauti? Iš už namo kertės išpuolusi mažo berniūkščio figurėlė, jo paleista vienintelė ne tiesiai aukštyn nuskriejusi menkutė pliauškė, bendram triukšme likusi niekieno neišgirsta, tepasiekusi tik pusiau vienintelio kiemo beržo augumo ir užlūžusi Ц taip ir likusi laiko tėkmėj kaip kažkieno pirmas bandymas. Besiblaškantis pulkelis benamių kačių Ц kažkas sutrikdė įprastą tvarką, niekur nebėra tylos ir ramios kertelės.
Stovėjau basa, sena, žila moteris, žvarbstanti po naktinukais prie kažkurio, vieno iš daugelio, tamsaus daugiaaukščio namo lango, stebėjau vyksmą gatvėje ir nė akimirkai nepamiršau savo beprotystės. Ką aš padariau? Ką aš padariau! Ką aš padariau... Kas pasikeitė pasauly nuo to, kad mano gyvenimas sugulė knygon?
Kažkada, dar mokinukai, buvom ekskursijoj cukraus fabrike. Mus lydėjęs gidas, senas, raišas vyras, prieš pradėdamas kalbėti į tuščio kambario vidurį atitempė maišą ir išpylė, tiesiog ant grindų, krūvą rudo cukraus. Kurį laiką nieko nevyko, paskui cukrus atgijo, ėmė krutėti, sklisti, bet gidas mus nusivedė. Nueidama atsigrįžau Ц cukrus buvo gyvas! Baigę ekskursiją sugrįžom į tą patį kambarį Ц visos jo grindys buvo  padengtos lygiu, plonyčiu cukraus sluoksneliu, o krūvos nebebuvo Ц išsivaikščiojo. Gidas tiek tepaaiškino, kad išvalytas cukrus tos savybės netenka. Manykit ką norit.
Tą matytą vaizdą man priminė iš leidyklos atvežta krūva knygų, sukrauta tiesiog ant grindų Ц pradžioj rami, bet netrukus atgijusi, pradėjusi išsivaikščioti Ц ryšuliais ir pavienėm knygom, mažėjanti. Procesas jau nesustabdomas. Vakar naktį, pirmą naujų metų naktį, paėmiau vieną egzempliorių ir ėmiau skaityti Ц kaip ne savo, kaip svetimą. Išaušo, o aš vis skaičiau, atsitraukdama tik kad atskyčiau į šventinius sveikinimus, su siaubu tik dabar aptikdama klaidas, suvokdama menkumą Ц primityvaus, nevalyto savo gyvenimo. Kaip noriu, kad ji, knyga, būtų ne tokia, bet ji negali būti kitokia, nes toks, ne kitoks, buvo gyvenimas, toks, ne kitoks mano gebėjimas rašyti. Nereikėjo, vai nereikėjo iškratyti cukraus iš maišo!
Ir jau nieko nebegalima ištaisyti. Visa viltis, kad pasaulio atminty taip ir teliksiu kaip menkas, kreivas tos vaiko paleistos pirmos pliauškės pėdsakas tarp Vilniaus namų. Beržas, kad ir kaip stiepėsi, nepraaugo miesto mūrų, kibirkščiuojantis mažučio berniūkūčio šūvio pėdsakas nesiekė nė tiek. Iš už namo išėjo vaiko tėvas, pašaukė jį, bet jis negirdėjo, stovėjo pasviręs į priekį, negalėdamas patikėti, kad iš viso ilgo laukimo tik tiek to išsipildymo blyksnio ir tebuvo Ц žybtelėjo ir užgeso.
Tėvas pakėlė vaiką, pasibruko po pažasčia ir nusinešė. Laikas taip pat nusineša viską, tik ne visada kaip mylintis tėvas. Šiandien jau sausio antroji. Džiugina tai ar liūdina?

0


¬ы здесь » Mano namai » NOVELĖS » Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!