Mano namai

»нформаци€ о пользователе

ѕривет, √ость! ¬ойдите или зарегистрируйтесь.


¬ы здесь » Mano namai » NOVELĖS » Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!


Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!

—ообщений 31 страница 39 из 39

31

Žydėjimas

Kovas. Pavasaris. Net Vilniaus Šiaurės miestely jaučiu jo artėjimą.
Dažną dieną ar nemigos naktį susimąstau, kas pasikeitė Ц žodžiai tie patys, atminties sugrįžimai tokie pat, bet užrašyti pasidaro neatpažįstami. Neliko vidinio  švytėjimo, nubluko spalvos, prigeso jausmai, nepasiekia širdies šiuolaikinės dainos... Nebe tokie net pavasarių žydėjimai.
Mano vaikystės pavasariai ateidavo nenutirpstančiais plukių pusnynais Lokystos šlaituose ir alyvų žiedų jūra senuosiuose Šilalės kapuose, čia pat, greta, už mano kambario lango.
Neskindavau alyvų žiedų, tik pasiremdavau į kryžių ar antkapio paminklą, prisilenkdavau šakelę ir ieškodavau ДlaimėsУ. Rasdavau Ц nedaug, todėl kaskart nudžiugdavau. Naujų paminklų senuosiuose kapuose niekas nestatė, kiekvieną pavasarį mane pasitikdavo tik vis ryškėjantis visuotinio nykimo, užmaršties vaizdas Ц be jokios tvarkos įsikerojantys, net kapų kauburėlius užgožiantys alyvų krūmai, tos pačios, vis labiau rūdim apgargažėjančios senos metalinės tvorelės apie kapus su nebeatidaromais, į velėną įžėlusiais varteliais, sutruniję suoliukai, ant kurių niekas nebesėdėdavo, vis mažiau tvarkingai prižiūrimų, gėlėm apsodintų kapų Ц rūtom, nasturcijom, perkūnropėm, greta kapo eilutė vilkdalgių, visur vienokių, tokios pat spalvos. Ir kitų gėlių skurdus veislių pasirinkimas Ц narcizų, tulpių, vis mažiau bepradygstančių pro velėną, kol visai nunykdavo.
Ne iš karto, vaikas, suvokiau tą nykimą, ir dar daugelio metų reikėjo, kol, jau išvažiavusi iš Šilalės, supratau priežastis Ц mirusiųjų pasaulyje atsispindi gyvųjų pasaulio negandos. Ne, nepamiršo gyvieji savo mirusiųjų, o neliko kam gedėti Ц daugelis neparėjo iš karo, tremties, emigravo, daugelis žuvo miškuose, jaunimas išvažiavo mokytis ir negrįžo, užsiliko miestuose.
Gyvenimas nesustojo, netgi naujos mados atėjo ir į Šilalę, bet jau į naująsias kapines, ten statė vis didesnius, vis brangesnių akmenų paminklus, sodino nematytas gėles. Nepamėgau naujųjų kapų.
Sykį atvažiavusi vaikštinėjau po neatpažįstamai pasikeitusius senuosius kapus ir neberadau Reginutės kapelio. Tai buvo mūsų mamų jaunystės draugė, vienturtė tėvelių dukrelė, linksma, gera, visų mylėta. Būrelis mergaičių gražią pavasario dieną važinėjosi dviračiais pušyno keliukais, sugrįžusios namo prie šulinio atsigėrė šalto vandens, kitoms nieko, o Reginutei Дgreitoji džiovaУ, po kelių dienų numirė.
Mūsų senelio kapas buvo netoliese, matydavau, kaip per Vėlines prie Reginutės kapo sustodavo būreliai žmonių. Ir mes visada sustodavom, patylėdavom, o mamos pareinant vis pakartodavo daug kartų girdėtą pasakojimą apie netikėtą jos mirtį. Ir kai nebeliko jos tėvų, ilgai dar kažkas prižiūrėdavo dailiai vietos kalvio darbo tvorele aptvertą kapelį. Netgi keletą metų po to, kai aplinkui visi laidojimai jau buvo nauji, Reginutės kapelio niekas nelietė Ц didelio skausmo atmintis gyvena ilgai.
Pagalvojau Ц gal dabar niekam nebeskauda, nebėra kam skaudėti. Bene aš paskutinė atsidūsėjau, paminėjusi Reginutės vardą, ant naujo, didelio, puošnaus juodo marmuro paminklo skaitinėdama man nieko nesakančius, o kažkam tikriausiai labai brangius vardus.
Bet sykį ir senuosiuose kapuose pastatė didelį, puošnų juodo akmens paminklą, greta pasodino alyvos medelį, kuris kitą pavasarį pražydo keliais nematytais baltais, vešliais, purėtais žiedais. Pasklaidžiau vieną tokį ir apstulbau Ц kas žiedelis, tas ДlaimėУ. Ir ne šiaip sau, su penkiais lapeliais, o po aštuonis ar net dešimtį. Skiepytos. Buvau beskabanti, bet sustojau su ištiesta ranka Ц tektų visus žiedelius  nurankioti. Per daug tų ДlaimiųУ, neliko atradimo džiaugsmo. O ir iš vaikystės išaugau.
Anksti išvažiavau iš Šilalės, bet retkarčiais sugrįždama visada aplankydavau kapus, mačiau, kaip buvo trinama atmintis ir tarsi tuščiam lape rašomi nauji istorijos skirsniai Ц iškirto senus medžius, be tvarkos įsikerojusias alyvas, kažkur išgabeno visutėlius zomato akmenis... Prieš porą metų, ramią, saulėtą pavasario dieną, pačiame jo žydėjime, paskutinį sykį apvaikščiojau Šilalės kapus, perskaičiau savo kartos metraštį Ц kas išliko užrašyta, kas ištrinta, bet dar gyva mano ir kitų, jau išeinančių bendraamžių atminty ir kas rašoma iš naujo. Paskui atsisėdau ant didelio kelmo ties dar tebestovinčio mano vaikystės namo langais, ištiesiau įskaudusias kojas ir pasidaviau atminties ir vaizduotės žaismui. Tarsi mačiau vilkstines vežimų seniai seniai, kur nesiekia mano kartos atmintis, rudens darganose, po derliaus nuėmimo darbymečių, iš visų aplinkinių kaimų laukų vežančias akmenis, tarsi atpažinau niekada nematytus meistrus, taip mokamai juos sukrovusius į zomatą, kad man, vaikui, bėgant juo iš pamiškės parsivesti karvutę Mūmą, nenusirisdavo nė vienas akmenėlis, tarsi jutau basais padais aksomą samanų, užtvarsčiusių istorijos žaizdas.
Staiga pro šalį prariaumojo traktorius ir  mano vaizdiniai pasikeitė Ц mačiau buldozerius, ardančius zomatą ir buvau tikra, kad neskaudėjo šaltos plieninės jų širdys, kaip ir širdis to žmogaus, kurio galvoj gimė mintis Ц sugriauti... Man atrodė, kad aš žinau jo vardą. Žinau. Tokių žmonių nėra daug.
Atsimerkiau. Buvo pats pavasario žydėjimas, aplinkui ant gerai prižiūrimų taikos meto kapų klestėjo įvairiaspalvės tulpės, vešlūs, puošnūs, bet bekvapiai  narcizai, daugybės rūšių vilkdalgiai, žaliavo rūtos ir perkūnropės, tik nasturcijos nebemadoj.
Pagalvojau, kad ir to žmogaus kapas kažkur čia, juk jis vienas iš mūsų. Neieškosiu, neturiu ką jam pasakyti. Norėčiau klysti. O naują, geležinę tvorą jau ėda rūdys ir mano mintyse stojo vaizdinys, kiek daug žmonių kas keleri metai turės jas gremžti nuo tvoros virbų, kad būtų galima ją perdažyti.
Skausmas ir lieka skausmu, jam visai nesvarbu, net jei vienom ДlaimėmУ pražysta alyvų krūmelis prie kapo, jei rūdys suėda geležį, jei kažkam prireikia tau ir tavo gyventam laikui tarsi amžinai ramybei skirtos vietelės kapuose.

0

32

Kas kala mūsų likimus

Keista, kad tokią akimirką ji pagalvojo ne tiek apie tai, kaip būtų teisingiausia pasielgus, o nenumaldomai įsinorėjo nusikeikti Ц tarsi nebūtų visų tų civilizuoto gyvenimo metų, išmokiusių atitinkamai bendrauti su žmonėmis, pasijuto vėl esanti mergaitė po vidurinės, neįstojusi mokytis, dirbanti fabrike, greitai įvaldžiusi vaizdingą darbininkišką slengą drauge su daugiaaukščiais keiksmažodžiais, daugiausiai rusiškais. Jau buvo bepratrūkstanti, bet, laimei, kažkas pasąmonėj nuspaudė stabdžius Ц ne ne, tik ne rusiškais! -Ц bet ir pirmas į galvą šovęs lietuviškas kandus žodelis pasirodė per vulgarus ir ji tik sušnypštė, į tą ištęstą ДŠššššššššš....У sudėdama tiek pykčio, paniekos, kad pati nustebo šitiek jų turinti, kol pagaliau išdaužė pro vidinį cenzorių praėjusius žodžius:
Ц Ššššiukšle tu, a šiukšle!!!
Akimirksniu koridoriuj susirinko visas ligoninės personalas, sesutės, sanitarės, tarsi tik ir laukusios tokios jau kurį laiką brendusio konflikto atomazgos, nes visi, tik ne ji, žinojo kas vyksta. Priešais ją sutojo iš kabineto išėjęs baigęs telefoninį pokalbį kolega gydytojas, susivokė esąs išduotas, subliuško, kaip pradurtas balionas, sutrikęs, nežinodamas kaip elgtis. Jo veide šmėstelėjo nuostaba, paskui pyktis Ц iš kur ji čia atsirado, juk pats matė, kaip išėjo namo? Pradėjo rinktis pajutę kažką neįprasta ligoniai. Ji apsidairė, tarsi sugrįždama iš juodos pragarmės, į kurią buvo įpuolusi, kai vyresnioji sesutė paskubom paaiškino, kad kolega ją apskundė anksčiau išėjusią iš darbo ir dabar laukia atvažiuojant rajono valdžios, kad būtų įrašytas antras papeikimas. Ji akimirksniu įvertino situaciją, iš paskutiniųjų susitvardė ir įėjusi  į savo kabinetą užsidarė duris. Reikėjo pabūti vienai.
Ligoninėj įsivyravo neįprasta tyla, nesigirdėjo kasdienio šurmulio, žingsnių, balsų, neskambčiojo kibirai, niekas nevarstė durų.
Kiek lukterėjusi, ji iš stalčiaus išsiėmė lapą popieriaus, nepaklusniom, virpančiom rankom parašė pareiškimą atleisti ją iš vyr gydytojos pareigų, nunešusi padavė kolegai:
Ц Nusivežk į rajoną pats! Teišsipildo svajonė!
Buvo benueinanti, bet dar atsigrįžo ir jau laukujų durų tarpdury besušmėžavusiai kolegos nugarai pasakė:
Ц Juk tu viską žinojai, kodėl negalėjai žmogiškai pasakyti? Ц bet vargu ar šis užgirdo.
Ji sėdėjo nieko negalvodama, keista Ц jausdama palengvėjimą, girdėjo prislopintus balsus už kabineto durų, bet nenorėjo nieko matyti, su niekuo kalbėtis.
Tyliai girgžtelėjo vyriai, įėjo vyr sesutė, prisėdo ant kušetės, įsidrąsinusios susirinko visos, sėdėjo ir tylėjo, kol ji jau visai ramiu balsu pasakė:
Ц Eikit, mergaitės, dirbti, viskas gerai.
Vyresnioji sesuo liko. Dabar jau ramiai papasakojo, kad jau kuris laikas kolega gydytojas dažnai kalbasi telefonu su rajono vyr. gydytojo pavaduotoju kažkokiais ūkiniais reikalais, o juk personalas turi ausis, vis kas nors nugirsta, paskui aptarinėja, ką tai galėtų reikšti, todėl nenustebo, kad buvo atsiųsta priekabi komisija, radusi kelis netikslumus ligų istorijose ir jai buvo pareikštas papeikimas. Ji tik stebėjosi Ц niekada iki šiol už tokias smulkmenas taip griežtai nebausdavo. Stebino ir tai, kad kolegos dokumentacijos nė netikrino.
Šiandien ji anksčiau išėjo namo, nes du kartus  naktį buvo atėjusi į lioninę ir nusimatė nelengvesnė ateinanti naktis. Kolega į darbą važinėjo iš miesto ir visa, kas vykdavo ligoninėj ar miestely pagal nežinia kokiu pagrindu nusistovėjusią tvarką lietė ją vieną, jau ne vienerius metus. Šiandien, vos jai išėjus namo, vyresnioji atsitiktinai stabtelėjo prie atvirų kabineto durų, nė nenorėdama nugirdo gydytojo pašnekesį su kažkuo, kad atvažiuotų, vėl esanti gera proga papeikimui, po trečio bus galima ir atleisti, suprato apie ką kalbama, pasiuntė kaimynų berniuką jos pakviesti. Štai ir įvyko tai, kas įvyko.
Po to sekusios dienos jai ėjo tarsi sapne. Jos neskaudino pareigų pasikeitimas Ц jau seniai norėjo nusikratyti atsakomybės ir administracinių rūpesčių, o ir prieš daugelį metų dirbti vyr. gydytoja sutiko tik todėl, kad buvo likusi viena ir suprato, kad daugiau nebuvo kam. Kai buvo priimtas į darbą antras gydytojas, ji rajono vyr. gydytojui pasiūlė pavesti jam ir vyr. gydytojo pareigas, tuo labai jį nustebindama:
Ц Ar nesupranti, kad saugumas su tuo tikrai nesutiks?
Ц Juk jums ne paslapis, kad ir mano dosje saugume vargu ar plonesnė, tik gal įrašai ne tokie įspūdingi...
Ц Žinau. Juk jus įspėjau, kad priimu tik todėl, kad antro gydytojo labai reikia ir su visiška jūsų atsakomybe ir sutikimu. Beje, iki jūsų jo niekas nesiryžo priimti, nei mieste, nei aplinkiniuose rajonuose ir dar nežinia, kuo reikalas baigsis, saugumas domisi ir, žinoma, domėsis.
Baigėsi paprastai. Jai dar porą kartų buvo pasiūlyta radus pretekstą atleisti naujoką iš darbo, žadama paskirti kitą gydytoją, bet ji atsakydavo, kad kolegos darbu esanti patenkinta ir viskas likdavo po senovei. Paskui kažkaip užsimiršo, aptilo gandai, spėliojimai, jo šeimoje vienas po kito gimė vaikai ir daugeliui metų nusistovėjo rutina. Pasitaikius progai ji dar kartą kitą mėgino atsikratyti administracinio darbo, bet jai vėl būdavo atsakoma ir atrodė, kad taip bus visada.
Bet taip pat nebebuvo, kažkas brendo kasdienybės gelmėse, aktyvesni, drąsesni žmonės ėmėsi iki tol neleistinos ūkinės veiklos ir nesutiko pasipriešinimo iš valdžios, tarnautojai, mokytojai, medikai ėmėsi braškių, ankstyvųjų bulvių auginimo, prekiavo turguose ir tai nebesivadino spekuliacija. Tai stebino, norėjosi pasitikrinti, kur tų galimų pasikeitimų ribos, vis drąsesni žodžiai pasigirsdavo susiėjimuose ir atrodė, kad jų nebegirdi nereikalingos ausys, tarsi visi bildukai vienu metu būtų apkurtę. Bet ta laisvė buvo trapi, nepatikima, žmonės tarsi laukė kažkokios nelaimės, kaip ligos recidyvo ir kartais iš tiesų pasirodydavo, kad sugrįžta sena tvarka, vietinės valdžios iniciatyva net būdavo perlenkiama lazda.
Vieną dieną jos kolega gydytojas padėjo pareiškimą ant stalo Ц gavęs darbą arčiau namų ir kas jam galėtų uždrausti rinktis? Ji neprieštaravo Ц išeina tai išeina, jam geriau žinoti.
Dabar ji nelaikė to reikalo asmenišku, liečiančiu vien jį Ц visuomenėje vyko kažkoks bendras, giluminis procesas, kurį ji stengėsi perprasti, atrasti savo vietą sparčiai besikeičiančiame gyvenime. Žmonės budo tarsi po ilgo letargo, nustebę klausėsi vis atviresnių pasisakymų per radiją, televiziją ir kažko laukė, o kol kas kasdieninis darbas nepasikeitė, žmonės sirgo, mirė, likusiai vienai jai buvo tikrai nelengva ir ji nudžiugo, kai neilgai trukus vieną dieną buvęs kolega pasirodė ligoninės tarpdury Ц norįs gryžti į darbą, naujojoj darbovietėj jį atleidę iš darbo nė  nepaaiškinę kodėl. Vėl parašė pareiškimą, šį kartą priimti į darbą, ji užrašė rezoliuciją ДpriimtiУ ir padavė pareiškimą vairuotojui, kad perduotų rajono vyr. gydytojui. Kolega liko laukti, rūkė cigaretes vieną po kitos, kol kabinete per dūmus sunku bebuvo ką įžiūrėti, laisvą minutę įeidavo kas iš personalo, pasiteiraudavo naujienų, bet nieko naujo nebuvo. Žinia, kad į darbą sugrįžta daktaras, pasklido miestely, kuo ilgiau tęsėsi tyla, tuo didėjo įtampa, kol pagaliau suskambo telefonas. Ji atsiliepė.
Susirūpinęs rajono vyr. gydytojas griežtai nurodė, kad ji neleistų kolegai  pradėti darbo, vizituoti ligonių ir užtikrintų, kad jokiu būdu nebūtų padaryta nė vieno įrašo medicininėj dokumentacijoj, kas galėtų būti panaudota teisme kaip faktinės darbo pradžios įrodymas.
Apsispręsti reikėjo tuoj pat Ц ne vien dėl to, ar savo rizika priimti ar nepriimti kolegą į darbą, bet ir aiškiai pasakyti su kuo ji, kokia jos pilietinė pozicija. Laiko dvasia pirmą kartą ją palietė taip tesiogiai ir pareikalavo atsakyti, ko verta visa jos gyvenimo patirtis. Dvejojo tik akimirką, paskui galimai ramesniu balsu sumelavo, kad gydytojas jau pavizitavo ligonius ir baigia tvarkyti istorijas.
Kai padėjo ragelį, kabinete kurį laiką tvyrojo tyla, tik lėtai sūkuriavo dūmų draikanos. Kažkuri sesutė išbėgo ir tuoj pat sugrįžo nešina chalatu, kita išgriebė cigaretę daktarui iš rankos, neleisdama prisidegti. Daktaras tarsi norėjo ko klausti, bet buvo palydėtas iki palatos durų, o ji padėjo ant stalo krūvelę ligos istorijų.
Savaitę kitą ligoninėj tvyrojo nerami laukimo nuotaika Ц nejau taip viskas ir baigsis? Paskui gyvenimas stojo į įprastas vėžes, tą įvykį užgožė kiti sparčiai besikeičiančio gyvenimo įvykiai, žmonės prakalbo vis drąsiau, ėjo į mitingus, stovėjo Baltijos kely, tik jos gyvenime mažai kas keitėsi, kaip ir nuo amžių nubrėžtame žmogaus gyvenimo ir mirties cikle. Ji visada likdavo poste Ц kažkas turėjo eiti į palatas, pabūti prie mirštančiojo, pasirūpinti kasdienine ligoninės tvarka ir ji visa tai darė, ramiai, be skambių žodžių, bet viską sekė skvarbiu žvilgsniu, klausėsi nuomonių, atidžiai stebėjo naujo daigus ir tyliai sau mintijo, kad ne tiek žodžių, kiek darbų reikia Lietuvai, o kai sykį atsigirdo kolegos nuomonę, kad jai, matyt, labiau patiko komunistų valdžia, jei dabar niekur nedalyvauja, sau vienai pakartojo:
Ц Ššššiukšle tu, a šiukšle...
Ir nenustebo, kai kolega vos iškilus pirmiems sunkumams atsisakė savo profesijos ir taip negarbingai siekto vyr. gydytojo posto ir visiems gyrėsi, kad viena kelionė į Vokietiją parvežti naudotų automobilių jam atneša didesnį pelną, negu mėnuo darbo ligoninėj.

0

33

Kintančios žodžių prasmės. Laidotuvės

Láidotuvės: laidojimo apeigos.

Lietuvių kalbos žodynas

Nubundu ir dažną rytą paklausiu savęs Ц na, kas dar likę neišgyventa? Ką dar slepia nykimas iki visiško savasties netekimo, kokiais keliais dar teks klajoti? Keliais, apie kurių buvimą iki šiol nenumaniau ir kaskart nustembu iš naujo Ц kiek pažinimo dar teks išgyventi laike, kuris man tarsi nebepriklauso? Žiaurus, kažkoks neestetiškas tas ėjimo į pabaigą vyksmas. Vienas iš jo apsireiškimų Ц sapnai, liovęsi buvę sapnais, tapę keista realybe, tęsiniu gyvenimo naujoje plotmėje, nepavaldaus man, vykstančio greta manęs, man nebedalyvaujant, tik žiūrint, klausantis. Ir suvokiant jungtis tarp praeityje išgyventų pažinimo draikanų, kurios, atrodė, nei tarp savęs, nei su ateitimi neturinčios jokio ryšio, bet štai pasirodo, kad viskas susiję O maniau, kad jau išgyventa viskas ir toliau tik sutemos pereis į naktį. Tokios ir yra mano dienos Ц sutemų gilėjimas, bet sapnai tebegyvena intensyvų, spalvotą gyvenimą.
Šiąnakt sapnavau savo laidotuves. Ne tokias, kokios jos būdavo nuo tada, kiek save atsimenu ir dar neseniai, visai neseniai ir atrodė, kad tai amžina, kaip pasaulis, vienas iš nedaugelio dalykų, kurie keičiasi lėčiausiai Ц tai laidotuvių apeigos, kuriose prasminga, patirtimi įteisinta kiekviena smulkmena, žodis, judesys. Deja, to modelio, kurio užteko šimtmečiams, neužteko mano kartos gyvenimui. Ties mūsų išėjimu viskas pasikeitė.
Sapno realybėj, atitinkančioj dabartį, buvau pašarvota valdiškuose namuose. Buvo naktis, tamsa, nė vieno lango, per kurį atsišviestų pasaulio žiburiai ar žvaigždžių šviesa. Tylos nebuvo Ц kažkur bėginėjo pelės, jų nagučiai aidžiai skrebėjo didelės salės erdvėj, bet man viskas buvo vis viena, manęs jos negalėjo pasiekti. Sapne žinojau, kad tai nėra kapas, jame negali būti tiek erdvės. Paskui atėjo tarnautojas raudonu švarku, atrakino duris, uždegiojo žvakes, bet nepajutau vaško kvapo, susirinko būrelis savųjų, jų tiek nedaug. Ar tik man taip atrodo, kai salė tokia didelė, skirta garsenybėms, pasaulio didiesiems? Kaip čia patekau aš, nieko nereiškianti, tampanti nežinoma vos išėjusi už savo kiemo vartų?  Svetimieji, jų pavieniai, ateina, pastovi, pažiūri iš tolo, kažką savą pamintija ir nuėję susėda pašalių prieblandoj Ц ko brautis artyn, kai šitiek tuščios vietos? Ar ne todėl, kad ta erdvė tokia didelė ir aidi mes liekam tokie svetimi, pasimetę, vieniši ir mūsų, tokių skirtingų, dar kartą nesujungė mirtis, kaip buvo sujungęs gyvenimas? Kad nejaučiam vienas kito artumo?
Kažkur tiksi nematomas laikrodis, anas tarnautojas raudonu švarku pakviečia gimines ir artimuosius atsisveikinti, atseikėja tam reikalui penkias minutes Ц už tiek teužmokėta, laikas pinigai, o už durų laukia kita mirtis. Paskui jau prieina šešiese, raudonais švarkais, uždengiant subilda karsto antvožas ir nuo tada aš jau priklausau jiems, o mano vaikams ir vaikaičiams, jauniems, stipriems, mylintiems, nepriklauso nieko daryti, tik stovėti pašaly, kad netrukdytų tiems, svetimiesiems mane laidoti pagal reglamentą.
Netikėtai tvarka suardoma, karstas vėl atidengiamas, raudonašvarkiai išeina, o tarp manęs ir gyvųjų sušmėžuoja daili moters figūrėlė gedulo rūbais su smuikele vienoj rankoj, smičium kitoj, ji tarsi norėtų nusilenkti kaip scenoje, bet nežino, kurion pusėn Ц gyviesiems ar man, mirusiai? Ц akimirkai susikaupia, atsiriboja ir užgroja Ц tyliai tyliai. Pamažu visa erdvė prisipildo muzikos, bet tai ne smuiko garsas stiprėja, o gilėja tyla. Muzika užvaldo viską. Ji tebeaidi ir tada, kai moteris gedulo rūbais su smuikele vienoj rankoj ir smičium kitoje nepastebėta išeina, kai katafalkas su lydinčių mašinyčių vėriniu čiaudėdamas dūmais lekia miesto gatvėmis, užgožia vairuotojų keiksmus įstrigus eismo kamščiuose ir prityla, tolsta, nutolsta tik kai ima kristi smiltys ant karsto Ц kieno tos rankos, beriančios pirmas saujas? Neatpažįstu... Kas tas mažutis vaikelis, prilaikomas motinos beriantis smiltis į duobę abiem rankelėm, abiem...
Nubusdama, kai jau pradėjau suvokti realybę, išgirdau save, skaitančią eilėraštį, savo sukurtą, bet neužrašytą, skirtą vienkartiniam naudojimui. Aiškiai pajutau ribą Ц iki čia buvo vieno iš dabarčiai būdingų sapnų realybė, o nuo to suvokto nubudimo momento tikroji realybė tampa mistika, kažkuo, kas dar turi įvykti, pasibaigti, būti išgyventa iki galo ir tęstis po manęs. Prasideda tai, kas lieka, esmė, ko negalima apibūdinti vardu, veido bruožais, balso tembru, juoku, judesiu, išsakyta mintim, papročiais, mano jausmais, kaip atsaku į visa, kas buvo, gyvenime sutiktų žmonių jausmais man.

Esmė.

Mano giminės vyrai, jauni ir stiprūs,
Pakelkit mano karstą ant pečių
Ir išneškit, kaip priklauso Ц kojom į priekį Ц
Iš visų namų, kuriuose gyvenau
Ir klydau, kai maniau, kad jie mano.
O mažiausias, tas, kur šiandien gal dar negimęs,
Tepaima mano, jaunos, nepažintos, nuotrauką
Ir nueina eisenos prieky,
Idant niekas netrukdytų mudviem stebėtis Ц
Koks nuostabus pasaulis!
Kad niekas jo neužstotų.

Mano giminės moterys,
Gražios, kantrios ir išmintingos,
Skubinai užgesinkit gryno vaško žvakes,
Atverkit visus langus, duris,
Išneškit užtiesalus į saulę,
Idant išsivadėtų mirties kvapas
Kol  pareisit iš kaimo kapinaičių.
Be manęs.

Paskui denkit stalus ir sakykit,
Kas priklauso sakyti Ц vien gera.
Neprasitarkit, jei ir pagalvosit Ц
Kaip lengva išnešti seną numirusį,
Nes viskas yra taip, kaip turi būti.
Jūs nežinot, kad karste tebuvo mano šešėlis Ц
Aš gi seniai jau nepastebėta išėjusi Ц
Kas dieną, kas naktį, kiekvieną akimirką.
Tuo lengvučiu pilnaties naktų šešėliu
Kartkartėm sugrįšiu į jūsų sapnus.

0

34

Kintančios žodžių prasmės. Kaltė

1. nusikaltimas, nusižengimas, nuodėmė; kaltinimas, atsakomumas
2. skola, prievolė

Lietuvių kalbos žodynas

Tas nenoras, baimė nuvilti! Kitus, ne save, nes save jau nuvyliau Ц ne šiandien ir ne vakar. Žinau savo kaltes ir tas žinojimas supančioja, atima pasirinkimo laisvę, daro mane vis labiau, lengviau pažeidžiamą, o mano naštą nepakeliamai sunkią. O gal todėl pažeidžiamą, kad jėgos mąžta ir taip tik atrodo, kad kaltės sunkėja, tarsi akmenys Ц buvusios, sugrįžtančios atsiminimais, ir dabartinės. Kiek daug, rodos, duočiau, jei kas išvaduotų nuo jų ir kaip niekad reikia, kad bent kas manim tikėtų, jau nesakau, kad mylėtų, tik kas galėtų, jei pati savim nei betikiu, nei bemyliu? Jaučiuosi taip, tarsi būčiau girta ir niekaip negalėčiau išpagirioti.
Štai ir mąstau apie kaltės sąlyginumus, svorį, bausmės teisingumą ir, svarbiausia, kas turi teisę kaltes atleisti, kas turi teisę bausti Ц gamta žmogų, žmogus žmogų ar tik Dievas Ц žmogų?

Buvo pokaris. Jei gerai atsimenu, tarpais Šilalėj tebūdavo vienas daktaras Ц Lipčius, o ir tas pats žmogelis ligotas, nors niekada neatsisakydavo žmogui padėti, tik kartais pritrūkdavo kantrybės. Guodžiasi, būdavo, moterėlė:
Ц Daktare, aš bjauriai kosėju, naktim nepamiegu.
Ц Ir aš Ц sako daktaras Ц kosėju, naktim nepamiegu.
Ц Daktare, o gal man tuberkuliozė? Ц moterėlės akys plačios, tada buvo daug ja sergančių.
Ц Tau tik gal, o man tikrai tuberkuliozė ir kas, gyvenu. Ц Ir lipa, matydavau, nes pradžios mokykla buvo greta ambulatorijos, daktaras, toks mažas, liesas iš vieno vežimo į kitą, ir važiuoja iš kaimo į kaimą pas ligonius, nors ir ne kažin ką tegalėdamas pagelbėti, nes labai trūko vaistų.
Mano babūnė sirgo astma, tai pas daktarą nė neidavo, užėjus priepuoliui prasėdėdavo įsitvėrusi į lovos kraštą, kol dusulys aprimdavo, išgerdavo vaistininko sutaisytų lašiukų Ц mano darbas būdavo švariai išplauti tuščius buteliukus, nes einant į vaistnę reikėdavo atsinešti savus, nė tų neturėdavo.
Blogiau buvo, kai sykį babūnei įsiskaudėjo, sutino sąnariai, nebegalėjo siūti Ц tais jos ДužsiūtaisУ rubliais dvi šeimos bent kiek lopydavo tuomet labai menko biudžeto skyles. O ir babūnės gaila, naktimis girdėdavau ją vaikščiojant, trinant sąnarius vaistininko duotu tepalu, bet pagerėjimo nebuvo. Matyt ir vaistininkas nelabai tikėjo, kad tas tepalas ДmačytųУ, nes iš karto patarė, jei kokios, imtis liaudies medicinos.
Vieną dieną babūnė pasikvietė mane, apsidairė, ar negali kas nugirsti ir paprašė parnešti iš miško skruzdėlių. Taip taip, gyvų skruzdėlių. Jau ir maišelį iš senos paklodės skiautės beturinti pasiuvusi, ir oras esąs tinkamas, nes kai baudžiasi lietus, skruzdėlės išlenda į skruzdėlyno paviršių skylučių užtaisyti.
Babūnės noras, man įstatymas, o ir užduotis įdomi, neeilinė. Nubėgau pasišokinėdama per virvutę iki pušyno, sustojau prie pirmojo, didžiojo skruzdėlyno, jo paviršius tikrai knibždėjo skruzdėlėm, bet kaip ryžtis semti jas į maišelį? Ilgai kankinausi, kol supratau, kad jei nepadarysiu tuoj pat, tai ir iš viso nepadarysiu, tada  greitai greitai prisėmiau maišelį pilną, su visais šapais, užrišau, nublaškiau išorėj likusias skruzdėles  atgal į tą vietą, kur ką tik būta gražaus, išpuoselėto skruzdėlyno,  man degte dega rankos ir visas kūnas, purtausi, bet vabaliukų prilindę po drabužiais, nusirengiu nuogai, rankioju, o pačiai pasidaro taip gaila sugriauto skruzdėlyno, tokios beviltiškos atrodo skruzdėlių pastangos viską sutvarkyti. Matau, kad pirmiausiai renkia baltus kiaušinėlius ir neša slėpti, bet lietaus debesis jau čia pat, nespės, o aš niekuo negaliu padėti. Nežinau ar iš to gailesčio, bejėgiškumo, ar dėl deginančio odos perštėjimo Ц pravirkau ir nuskuodžiau namo.
Babūnė jau ir katilą vandens užkaitusi, įdėjo į jį gyvą, šnabždantį, krebždantį maišelį ir stojo tyla. Kokia tyla!
Vonios su skruzdžių nuoviru pagelbėjo, sąnarių skausmai nurimo, patinimų neliko, tik aš vis negalėjau pamiršti ano išgyvenimo ir  įdėmaus babūnės žvilgsnio, tarsi norėtų perprasti, ką jaučiu. Niekada apie tai mudvi nekalbėjom, tik sykį einant į pušyną rinkti kankorėžių pro tą buvusio, bet  sunykusio skruzdėlyno vietą, pasipasakojau davatkai, senąjai Elžbietai ir paklausiau Ц ar didelė mano kaltė? Paklausiau ir pati virtau klaustuku, toks svarbus man buvo atsakymas, bet Elžbieta tik dėbtelėjo į mane ir, tarsi nė nebūtų girdėjusi pasakojimo, nusuko kalbą kitur. Buvau jai už tai dėkinga, nes kitokios ištarties nesitikėjau Ц žinoma, kalta! Po kurio laiko tą nuotykį kiek primiršau, bet, pasirodo, Elžbieta nepamiršo. Užmatė mane vieną pavakarę sėdinčią verandoj, nieko neveikiančią, prisėdo šalia ir be jokios įžangos pasakė:
Ц Nėr tavo kaltės, nes juk tu ne iš pasileidimo, o iš reikalo tą skruzdėlyną ardei.
Pasijutau kaip išrišimą gavusi, bet kažkokia dvejonė vis tiek liko kirbėti, tarsi būčiau kažkam neatidavusi skolos, tai ir mokėjau ją visą gyvenimą Ц niekada daugiau  nesu užgavusi skruzdėlyno, apeidavau skruzdžių takus, kad nors ir netyčia, nors ir ne iš pasileidimo, nenuminčiau kokio vabalėlio.
Dabar, dienų gale, mąstau, kieno turiu prašyti atleidimo už tą, o tai ir kitas viso gyvenimo kaltes, kad jos liautųsi slėgusios tarsi akmenys. Gamtos? Deja, su ja nepasiderėsi, atleidimo iš jos neišprašysi, reikia saugotis jai nenusikalsti, jei ne iš pagarbos, tai bent rūpinantis savo genties išlikimu, nes atleidimo jausmas gamtai nežinomas, ji niekam nieko nedovanoja ir mūsų kaltės bumerangu grįžta mums.
Žmogaus? Turėčiau turgaus dieną miestelio aikštėje lipti ant statinės ir išpžinti savo kaltes? Kodėl toks tokio turėtų prašyti atleidimo, jei abu nuodėmingi? Ar tikrai žmonių teismo nuteistas ir atlikęs bausmę žmogus nebejaučia kaltės? Žmonės jau seniai pamiršo, jei kas ir žinojo, apie mano išardytą skruzdėlyną, netrukus pamirš ir mane pačią, nes niekam neįdomios mano kaltės, kiekvienam užtenka savų.
Dievo? ДDievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...У
Išpažinties paslaptis, kai prie klausyklos langelio tikintieji prašo, kunigas Dievo vardu kaltes atleidžia, žmogus kas kartą pasižada daugiau nebenusikalsti, visi trys žino, kad tai melas, žmogus negali nenusikalsti, nes toks sutvertas. Kiek mano prigimtyje yra mano pačios kaltės ir už ką aš turiu maldauti Dievo atleidimo?
Aušta skaistus, saulėtas pavasario dienos rytas ir mano sieloj švinta, švinta, nes suprantu, kad niekas kitas negali atleisti man kalčių, jei neatleisiu pati sau. Bent jau tų, kurios padarytos ne iš pasileidimo. Tas, kitas, padarytas iš pasileidimo, nusinešiu su savim.

0

35

Visa

Naktis. Nebesimiega. Geriausias laikas Ц ramybė.
Seno žmogaus mintys, bėgančios prabėgančios atsiminimais tarsi vandens paviršiumi ir tiktai kartais, tik akimirksniui kažkas nušvinta ryškiai ryškiai iš gelmės, lyg būtų čia, dabar ir vėlei dingsta,  jau negrįžtamai.
Mirtis. Riba, kai žemiškoji patirtis jau išgyventa, jau vìsa praeity. Kiekvienam kìta, sava.
Nebeatsimenu kada nė kur tai buvo, tik išliko vaizdas.
Vasaros pavakarė. Esu iškvietime pas senuką ligonį, kažkur tipiškam lietuviškam kaime. Ir  troba tipiškai lietuviška, tokių jau ir tada buvo reta net gūdžiausiam kaime Ц joje viskas iki menkiausios smulkmenos reikalinga ir nėra nieko daugiau.
Kai ligonis apžiūrėtas, išrašyti receptai, viskas aptarta, šeimininkė pasiūlo nusiplauti rankas. Greta praustuvo rankšluostinėj kabo namų audimo rankšluostis, puoštas rankų darbo nėriniais. Naujutėlaitis, toks gražus, kad man nedrąsu naudotis, bet šeimininkė taip nuoširdžiai sako:
Ц Šluostykis, šluostykis, juk tai svečiui Ц ir man taip gera būti tuo svečiu. Ir rankšluostinė dailaus darbo Ц neišdrįstu paklausti ar paties gaspadoriaus daryta.
Atsisveikinusi išeinu į kiemą, šeiminimkė pasiveja mane nešina kėde iš gerojo kambario, stato ją prie verandos laiptelių, kviečia sėstis ir nuoširdžiai atsiprašinėja, kad teks lukterėti, sugedo mašina, vyras negali manęs  parvežti. Ramina gal ne tiek mane, kiek save, tikindama, kad štai tuoj tuoj suremontuos ir viskas bus gerai, bet balsas išduoda, kad pati nelabai tuo tiki. Užjausdama moteriškę nusišypsau Ц niekur nebeskubu, tai paskutinis šios dienos iškvietimas ir, palikusi puošniąją kėdę vienišą, nueinu ir atsisėdu ant suklypusio suolelio prie namo, tarp sužydusių kosmėjų.
Šeiminikė nudžiunga, nusiskubina į priebutį, pasigirsta kibirų skambčiojimas, kažkas pilama, netrukus moteriškė vos ne tekina nuneša du pilnus kibirus į tvartą ir ten nutyla kiaulių žviegimas. Nugyventas, o gal tik į prasto gaspadoriaus rankas pakliuvęs, nebenusakomos spalvos kolūkio sunkvežimis stovi prie vartų pražiodintais nasrais, šeimininko nematyti, tik atsklinda keiksmai Ц taip ir matau, kaip beskubant nesiseka darbas, o gal nusidaužo krumplius.
Ant dviračio rankenų užsikabinusi bidonus šeiminikė išskuba į ganyklą.
Kosmėjos, mano vaikystės gėlės Ц baltos, rožinės, tamsiai raudonos. Pastarųjų mažiausiai Ц ir čia, ir mano atminime, vaikystės daržely. Nors aš kruopščiai, atrodo, surinkdavau visas jų, tų tamsiųjų, sėklas, bet jų kažkodėl vis tiek ir kitą metą žydėdavo mažiausiai.
Iš trobos pasigirsta prislopintas kostelėjimas, sunkus atsidūsėjimas. Išgirstu, esu pratusi išgirsti. Grįžtu prie senuko. Tylim. Lyg buvau besakanti kažką paguodžiančio, bet jis prabyla pirmas ir pajuntu, kad tai ne aš jį, o jis mane ramina.
Ц Nereikėjo tavęs, daktarėle, bevarginti, man jau nėra pagalbos, žmogus supranta, kada ateina paskutinioji. Ir mano vaikai supranta, tik bijo ir tarsi maži nori pasislėpti už tavo nugaros.
Patylim.
Ц O žinai Ц sako Ц aš mirštu antrą kartą, vaikystėje miriau nuo difterijos.
Nebuvę baisu, tik labai norėjęs, kad gerklės nebeskaudėtų. Paskui, kai jau gijęs ir gerklės nebeskaudėję, atsikėlęs ir išėjęs į lietų, šis ir nuplovęs visą ligą. Motina labai barusi, o jis klausęsis tylėdamas ir galvojęs, kad, jei būtų numiręs, būtų likęs nepamatęs to lietaus. Ir nebegirdėjęs motinos balso. Daug ko būtų nebepamatęs, gero ir blogo. Nuo tada labai branginęs gyvenimą ir tik vieną kartą tepasakęs: ДGeriau jau būčiau mažas numiręs!Ф Sibire, kai, atrodė, kad blogiau jau negali būti. Bet ir tada jautęs, kad jei kokiu stebuklu išliks, dar sužinos tokių dalykų, kokių nė nenumano esant. O štai dabar jau žino, kad yra patyręs viską. Ne, ne viską, tik tai, kas jam buvę skirta. Kažkaip supratęs, kad nebeturi ką čia veikti. Gana, nebesvarbu. Senuko veidas giedras, ramus.
Kieme suburzgė mašina, sušneko šeiminikė. Atsisveikindamas senukas dar pertarė:
Ц Nesigraužk, mano ligai vaistų nėra ir nuo mirties dar niekas neišsipirko, jokiom tabletėm jos neapgausi. Ne tu taip pasaulį surėdei.
Išėjau į kiemą. Tirštėjo prieblanda, atvėso, jautėsi drėgmė ir turbūt nuo jos oras pasidarė toks skambus, grynas. Tamsiųjų kosmėjų žiedų nebeįžiūrėjau, tarsi jų nebūtų. Pro pravertas tvarto duris jaukiai kriuksėdamas išturseno paršelis, baltas baltas prieblandoje, ir ėmė knaisioti žolyną, knysle vis pastumdamas ne vietoj numestą balkelį, tarsi norėdamas nukelti pažinimo ribą vis toliau, toliau. Šyptelėjau iš keisto savo sugretinimo. Kai tuo senu kolūkio kledaru išbildėję iš kiemo netrukus sukom į vieškelį, mačiau, kaip mūsų sukeltos dulkės niekur nesisklaidydamos tuoj pat sėdo atgal ant keliuko, kuriuo netrukus ateis mirtis ir tik tada senukas bus teisus Ц bus patyręs visa, kas jam skirta.

0

36

Kas myli Ц žino

Senas drauge, šią naktį kalbėsiu atvirai, nes žinau, kad tu mane suprasi. Pabūkim atviri kaip niekad, dar kartą Ц juk atvirumas ir yra draugystė. Paradoksas Ц dar kartą, bet kaip niekad. Betgi tai tiesa, nes tokie kaip šiandien mes dar niekada nebuvom,  taigi, kad ir kaip norėdami, negalėjom atverti to, ko dar nežinojom patys. Dar viena  dviprasmybė slepiasi pačiam kreipiny Ц senas drauge. Mudu seni žmonės ir seni draugai, tai nėra tas pats. Likimai mus apdovanojo, leidę pažinti senatvės slėpinį, įdomų ir turtingą patirtim, užkepurėjantį pilnatvę, kurią suvokti gali tik sulaukę jos, atradę lobį. Ir jei kas mano, kad senatvė tai nykus gesimas iš prieblandos į naktį Ц klysta, senatvė ryškiaspalvė, dosni jausmais ir išgyvenimais, kokių nežino kiti amžiaus tarpsniai.
Mudviejų draugystė turi vieną svarbią teigiamybę Ц mes nesam matę vienas kito, nežinom, kaip atrodėm, kai buvom jauni, nesam girdėję, kaip skambėjo balsai, kai dėstėm savo tiesas iš tribūnos ir kaip jie būtų smelkęsi į sielas, jei vasaros naktį būtume lydėję vienas kitą ligi paryčių ir kalbėję, kalbėję... Tiek daug nutylėdami. Kiti žmonės tuomet buvo greta, kiti draugai, o mes susitikom po gyvenimo, paskutinėj kryžkelėj, bet nematomi, šiapus ir anapus ekrano, todėl niekada nežinosim kaip keičiamės, nematydami, kaip keičiasi kūnai, išliksim savimi, nes juk sielos nesensta? Ar tikrai nesensta? Būtų baisu, jei atvirumas besukeltų gailestį, kuris užgoštų visus kitus jausmus, tokį, kaip sukelia nykimas kūnų.
Senas drauge, šią naktį galvoju apie tave, o radijas tyliai dainuoja dainas, kurių mes klausomės tik kai būnam vieni, nes mūsų metuose tai jau nerimta, kai už pečių solidūs gyvenimai, kai senatvė be gailesčio mus keičia, o mes desperatiškai stveriamės šiaudo ir bent žmonėse būdami iš paskutiniųjų stengiamės išlaikyti to solidumo likučius ir viliamės, kad mums nueinant kas nors palydės šiltu žvilgsniu sukumpusias mūsų nugaras ir netvirtą žingsnį ir pasakys: ДGraži senatvė...У Retas supranta, kiek pastangų tai kainuoja Ц laiku atsisveikinti, kad užtektų jėgų nueiti iki ano namo kampo ar užverti duris, kur mūsų  jau niekas nematys ir mes vėl galėsim būti savimi, tokie, kokie esam, tikrieji. Todėl vis rečiau beeinam į žmones, lindim savo pasaulėliuose iš lentynos į lentyną dėliodami atsiminimus ir dainų apie meilę beklausom naktų tyloje. Bet klausom! O kartais rašom keistus eilėraščius, nesuprantamus jauniems.
Dabar galvoju Ц kodėl mes slapstomės, kodėl nenorim, bijom pasirodyti žmonėms? Žeistų užuojauta? Bijom pajuokos? Nejau tikrai jaučiamės esą tik to ir beverti?
Kokie mes? Ogi tokie pat, kokie buvę, verti savo gyvenimų. Kol nežiūrim į veidrodį. Niekas tarsi nepasikeitė, bent jaučiamės nepasikeitę ir vis taip pat niekas, kas žmogiška, mums nesvetima, tik esam jautresni, pažeidžiamesni, tik vis menkesnės užtenka kliauties, kad įskaudintų, nuskaustų, tik vis giliau suvokiam būties esmę, bet tas suvokimas kažkaip netinka šiuolaikiniam pasauliui, todėl tylime, slėpdamiesi už sarkastiškos šypsenėlės Ц tegu atranda patys; tik vis grynesni jausmai, nebedengiantys vienas kito, neklaidinantys, bet mus supančiam pasauliui kažkodėl atrodo, kad senatvei didžiuma jausmų nebepriklauso, nedera. Bet jie gyvi, tik keičiasi, nes kaupiasi išmintis, pažinimas, todėl ne kiekvieną klystantį beapšaukiam išdaviku, ne dovanojam, o suprantam. Ir priešų vis mažiau, nes jau nebesureikšminam savęs ir nebekeršijam, nes matom, kaip išradingai atkeršijo likimas ir be mūsų. O gal jie patys sau? Netgi užjaučiam.
Keista, kad kuo mažiau mums likę laiko, tuo daugiau jo turim Ц apmąstymams, jausmams ir išgyvenimams, sąsajų atradimui. Senatvė daug ką atėmė, bet davė daug daugiau. Kai sutrumpėjo įprasti takai, laki mintis skraidina kur tik norim, kai vieną dieną suvokiam, kad ne pagal jėgas našta, jau nebekopsim niekada į kalnus, ne mums Antarktika ar tropikų miškai Ц pasikviečiam svajonę. Mums nieko nebėra negalimo. Skausmas? Ar pajutai kada, kad netgi skausmas yra būties dalelė, be jo nėra pilnatvės ir kokia apima palaima, kai jis nutyla?
O šiąnakt, mano senas drauge, atvirai sakau tau Ц myliu. Sakau be jokio gėdos jausmo ar kaltės, žinodama, kad jausmas tas abipusis ir kad visam pasauly šiąnakt esam tiktai tu ir aš, du žmonės, laisvi ir mylintys. Seni. Jau niekam neskolingi ir niekieno nebesam nuosavybė. Kažkur, gyvenime, tebegalioja mums paskirtos rolės, bet kad mylėtume mums jau neprivalu prašyti kieno nors leidimo Ц žmonos  ar vyro, vaikų ar provaikaičių, gandų nešiotojų ar miesto mero. Mes jau nebe iš šio pasaulio, mes iš grynosios meilės karalystės, kurioj visi jausmai atidalyti ir nebegožia vienas kito: susižavėjimas, aistra, skola ar pareiga, romantika, svajonė, sandoris ar pagarba, nesumokėtos sąskaitos, vienatvė, atradimo džiaugsmas, erotika kaip valktis nebedažo visko rožine spalva, o tarsi pasivogto bučinio Ц ar nekaltos mergaitės ar svetimos žmonos Ц nebevadinam meile.
Toj karalystėje vienvaldė karalienė Ц tikroji, grynoji meilė būčiai. Čia negalioja laikas Ц minutė virsta amžinybe, sutuokia sielų giminystė, nėra čia nuodėmės, kalėjimų, teismų nei pareigų ir niekas nesidomi hetero- ar homo-, nėra pavydo, nes  poligamija nežeidžia nieko. Mes esam žmonės, tiktai žmonės, laisvi ir mylintys, apdovanoti pažinimu pilnatvės, savęs nežeminantys mirties baime.
Tu juk nenustebai ir nepaklausi iš kur žinau aš apie tavo jausmą? Į šitą klausimą dar  niekas neatsakė. Net senatvė. Kas myli Ц žino.

0

37

Svieto neganda

Nuo mažumės mane vadino Дsvieto negandaУ. Su panieka. Kartais rūpestėliu Ц kai su meile.
Ц Mama, mama! Telyčaitė Mūma nutraukė grandinę, įpuolė į rugučius! Mama, mama, sugauk! Išmindys rugučius, neturėsim duonutės!
Sesuo juokėsi:
Ц Žiūrėkit, kokia ji graži, kokia linksma Ц žala telyčaitė išplaukėjusių rugių lauke.
Kaimynė mane ramino:
Ц Jau po karo, pradės užtekti duonos. Nurimk. Kas tave taip prigąsdino?
Mamos žvilgsnis buvo nustebęs Ц kaip į svetimą, nepažįstamą. Ji tylėjo. Dabar manau, kad tuomet ji tikėjo, kad karas tikrai buvo paskutinis, žmonija pasimokė Ц naujas karas atrodė neįmanomas, berniukai susitarė, nubaudė kaltuosius, perpiešė žemėlapius.
Žalas veršis išbrido iš rugių, priėjo prie mamos, glaustėsi, prašėsi paglostomas. Pagirdėm jį prilytoj tanko provėžoj ir nuvedėm į ganyklą. Vietoj veršio prisiglaudžiau aš. Nepaglostė, žvilgsnis buvo sunkus, susirūpinęs:
Ц Tau bus sunku gyventi. Ц Pasakė atvirai, matyt manydama, kad esu per maža suprasti.
Linksmuolė sesuo negyveno, mirė aštuonerių. Paskutiniais savo gyvenimo metais mama nebepažindavo manęs, žiūrėdavo tylėdama tuo sunkiu, susirūpinusiu žvilgsniu tarsi į svetimą. Dar blogiau, tarsi iš manęs laukdama grėsmės, nors tai aš ją prausdavau, maitindavau, apklostydavau nakčiai. Buvau ir likau Дsvieto negandaУ. Kai sėdėdavau prie jos lovos, man kartais pasidarydavo nejauku nuo to jos žvilgsnio, tarsi ji žinotų kažką, kas dar laukia ateity, tik negali pasakyti, nes pamiršo žodžių prasmes. Nors niekas nekalbėjo apie karą, net aš, Дsvieto negandaУ, tada dar nejaučiau grėsmės.
Šiąnakt ilgai stovėjau prie daugiabučio lango žiūrėdama į neįprastą vaizdą Ц stebino tuščias kiemas, šalikelės, vos viena kita mašinytė. Pirmą kartą, kiek žiemoju Vilniuje, pamačiau tokį vaizdą. Pagalvojau Ц našlaitėlės. Ir supratau, tikrai našlaitėlės, tai mašinytės tų, kurie vakar, prieš motinos dieną, su lauknešėliais, gėlėm, neišvažiavo lankyti mamų Ц kažkur, kur yra laukiami, iš kur išeita, kur pradžių pradžia, net jei namų nebėra, net jei tik kauburėlis kapuose.
O gal tai mašinėlės tų, kuriems niekur nereikia važiuoti, kurių motinos čia, mūsų daugiabuty, miega gretimam kambary, ilsindamos rankas, įvargusias kepant pyragus šventiniams pietums? Taip gera pasidarė, subariau save už liūdnas mintis Ц iš tiesų, na ko aš čia, amžinas rūpestėlis?
Įjungiau radiją. Skaitė žinias. Pasaulio vėjai plūstelėjo į mano kambarį, nors profesiniai paruošti, nešališki, netgi abejingi diktorių balsai niekuo nepriminė Gėbelso, Levitano (vis mažėja mūsų, juos girdėjusių bent jau kine Ц filmai apie karą nebemadingi ir vis mažiau atitinka tikrovę) ir nieko nebuvo įvardinta tiesiogiai, savo Дsvieto negandosУ siela staiga pajutau Ц berniukai vėl žaidžia karą! Vėl laksto lėktuvėliai grėsmingai arti ДpriešoУ sienų ir karinių laivų, viešai skelbiami į parengties pozicijas perdislokuojamų dalinių karių skaičiai Ц tegu ДpriešaiУ girdi, tam ir skelbiami, kad išgąsdintų ir šie nemėgintų lįsti į mūsų kiemą. O žada? Aš kažko nežinau? Paaiškėjo, kad per maži kariniai poligonai, juos reikia išplėsti Ц kažkieno trobas nukels, kažkuriam lauke šiemet nebesės rugučių...
Berniukai ilgai neištveria nežaidę karo, nesiekę viešpatavimo, tai instinktas, antras po dauginimosi instinkto, bet kada galintis priversti atsisakyti paklusti proto balsui. Scenarijus rašomas, karas iš karto režisuojamas pagal pasaulinio karo modelį, artistai jau dalijasi roles Ц vilkas pasisiūlė vadovauti jungtiniams avidžių padaliniams. Patirtį reikia vertinti, o tokią smulkmeną, kaip ano karo baigtis, galima ir pamiršti. Ir žemėlapiai paseno, varžo.
Berniukai vėl žaidžia karą. Deja, šautuvėliai ne medinukai. Ir lėktuvėliai tikri. Šitiek moderniausių ginklų prigaminta, taip ir maga juos išmėginti. Hirošima, Nagasakis? Galima susitarti nenaudoti atominio ginklo, šiaip, nekaltai pažaisti. Bent jau pradžioj. Tik pagąsdinti Ц pifff, pafff. O toliau? Matysim. Jei kas nors nuo mūsų, Motinų, bepriklausys.
Baik, Дsvieto negandaУ, tu vis persūdai. Patylėk bent Motinos dieną. Juk šventė.

0

38

Pažadintos mintys

Iki šiol maniau, kad žmogaus išvaizda, kūno kalba, mimika, balso atspalviai, aplinka yra būtini, esminiai papildantys žodžiais išsakomą mintį elementai. Kartais net pavaduojantys žodžius, kai iš jų galima iššifruoti net atvirai nepasakytą potekstę. Arba atvirkščiai, paslepianys, užmaskuojantys tai, kas, rodos, aiškiai išsakoma žodžiais Ц jie lieka tušti. Nežinojau, kad galimas bendravimas be viso to fono ir kad kažkam nebūtinai tai tampa kliūtimi pilnaverčiai suprasti žodžių prasmę.
Parkinsono liga visa tai sunaikina Ц judesius, mimiką, balso atspalvius. Viską. Bet kol žmogus gyvas, jis išlieka kažkokiam, tegu nebekintančiam, nieko nebesakančiam pavidale Ц vienodoj, nieko nebereiškiančioj pozoj, sustingime, smulkučiuose, vienoduose žingsneliuose, nors pasakotum apie tai, kaip kažkada, sparnuotoj jaunystėj, skriedavai šlaito takeliu vos siekdama kojomis žemę. Žodžiai neigia tai, ką mato pašnekovas ir jis nežino kuo tikėti. Tegu nebemoduliuojantis atspalvių, kažkoks balsas vis tiek išlieka Ц kaip kamertonas vienas tonas visiems išraiškos atvejams. Kaip patikėti, tuo gergždžiančiu, lūžinėjančiu balsu, kalbančiu apie kito sielą virpinančius jausmus, kuriuos kadaise galėjai išsakyti vien jo kitimu, vibravimu, bangavimu, nutilimu ar atsinaujinimu?
Kaip dažnai pašnekovai nebežiūri man į veidą, nes ko žiūrėti, jei ten sustingusi, jau ant visai, viena vienintėlė išraiška ne į temą žodžiams, o mėginimai kaip kadaise, nušvisti šypsena, benutinka gailia grimasa, kurią pasiskubinu užgesinti idant netrikdyčiau pašnekovo.
Baisu visa tai suprasti, baisu vis dažniau pašnekovo veide bepamatyti ne realų atsaką į išsakomas mintis, o vien gailestį, geriausiu atveju supratimą, užuojautą.  Ne dažnas, vai nedažnas tesupranta, kad už to statiško skafandro tebegyvena jautri, viską pastebinti, suprantanti, į viską gyvai atliepianti siela. Tai nėra paprasta, todėl turiu būti protinga ir neteisti tų, kas nepajėgūs suprasti, kad po ta maskuojančia išore iš viso dar kažkas yra. Apie tai, kas belikę iš manęs, gyvos, jautrios, besprendžiu iš atspindžių pašnekovų veiduose ir pastebiu, kad ir jie vienodėja, mažėja išraiškų diapazonas, o paskutiniu metu ir žodžiai nieko nebekeičia, aplinkiniai jų tarsi nebegirdi, o reaguoja vien į išorę, visi ir visada vienodai. Mane tai slegia, todėl vis dažniau vengiu tiesioginio bendravimo, nors kaip niekad ilgiuosi žmonių.
Labai noriu pamatyti tą galutinį savo išvaizdos variantą, kurį mato aplinkiniai, bet veidrodžiai niekuo negali padėti, nes jų rodomas vaizdas statiškas, vienos krypties, vis tas pats idėmus žvilgsnis. Įtariu, kad tokiais atvejais gamta pasirenka ir įtvirtina vyraujančius asmenybės bruožus. Kaip sužinoti kokius? Vienintėlis būdas tai sužinoti yra išmokti skaityti įrašus pašnekovų veiduose. Mano atveju juose vyrauja užuojauta Ц taip žiūrima į gyvenimo nuskaustą vienišą vaiką. Ne pats blogiausias variantas, blogiau būtų, jei žmonėse sukelčiau panieką, pyktį, pasipiktinimą ar net agresiją.
Bet kartais... Vakar sutikau daktarę Eglę. Retas egzempliorius žmonių pasaulyje Ц galinti matyti kiaurai skafandrą, nebūti veikiamai išorės, o tiesiai, be jokių užuolankų bendrauti su tuo dar gyvu, jo viduje įkalintu žmogeliuku, bendrauti kaip su pilnaverčiu, be nuolaidų dėl to, kas atimta ligos, be gailesčio. Ir, nors kai kurie žodžiai buvo skaudūs ir ne visada teisingi (pasirodė, kad tokie parenkami tyčia, siekiant pažadinti norą protestuoti),  man pasidarė taip linksma ir gera, kaip seniai jau nebuvę.
Ji kalbėjo be užuolankų, apeliavo į protą ir loginį mąstymą, nepalikdama man jokių galimybių leistis valdomai jausmų, pasiduoti savigailai. Ji kedeno mane kaip šiltą vilną, barė ir užgauliojo, betgi tikėdama manim, žinodama, kad ir aš žinau, kas slepiasi už jos tiesumo ir net mano mėginimas kaip kažkada, senais gerais laikais, atsakyti, nupirkti plačia, nuoširdžia šypsena nepasirodė jai vien gailia grimasa, nesutrikdė jos.
Kaip mano žodžiai nedera su skurdžia išvaizda, sustingusia mimika, bespalviu balsu, taip jos tiesmukišką kalbėjimą, tik atbulai, neigė daugybė juoko kibirkštėlių, vos šmėstelėjusi išdykėliška kipšiuko mina lūpų kertelėse, neatitinkanti atsiribojančios žodžių prasmės draugiškumo nata balse. Paskui ji kurį laiką leidosi stebima iš šalies, lyg pramogaudama ir man atrodė, kad jai buvo linksma ir kad  manęs užgauti ji tikrai nenorėjo.
Prieš penkias minutes mudvi nepažinojom viena kitos. Dar po kelių minučių mus atsitiktinai suvedusi menka, kasdieniška, gyvenimiška, profesinė  problema buvo išspręsta aukščiausiu dvasinio bendravimo lygiu ir vargu ar kada atsitiktinumas mus besuves.
Kartais atsitiktinai taip susitinka ir išsiskiria žmonės ir sieloje tampa šviesiau.

0

39

Kintančios žodžių prasmės. Šventė

1. iškilminga diena kokio nors žymaus istorinio ar valstybinio įvykio atminimui, garbei
2. džiaugsmas, smagumas, iškilminga nuotaika, pramoga kokia nors svarbia, malonia proga
3. koks nors didelis iškilmingas renginys
4. diena kokio nors religinio įvykio ar šventojo atminimui, religinė iškilmė

Lietuvių kalbos žodynas

Jis laukė tos šventės. Jis jos nusipelnė. Jis įdėjo daug triūso, kad šventė būtų graži, be priekaištų Ц iki smulkmenų. Jo šventė. Ar tikrai jo? Kai rytą išėjo į kiemą, pajuto Ц kažkas yra ne taip. Kažkas maudžia pačioj sielos gelmėj, maudžia. Kas? Jei viskas vyksta pagal scenarijų Ц iki smulkmenų? Net rytas išaušo kaip pagal užsakymą, giedras, šventinis, tylus, o veja, jo taip kruopščiai jau ne vienerius metus puoselėjima veja, šį rytą ypač graži, lygi lygi, tarsi aksominė ir taip šventiškai žiba rasa. Sodyba kaip paveiksliukas, tokia, kokias matė užsieniuose turčių kvartaluose. Džiaugsmo nepajuto.
Pagalvojo Ц tai tik šios kelios akimirkos tėra tikroji jo šventė, kol gali štai taip pastovėti vienas tekant saulei, žibant rasai, kol dar miega, dar nenubudo suvažiavę vaikai, anūkai, kol pilni namai, kaip bičių avilys, bet dar niekas netrikdo tylos, nesirenka svečiai, nesakomos prakalbos, tokios, kokias prikauso sakyti, o jis turės šypsotis ir vaidinti savo rolę Ц laimingo vyro, tėvo, senelio, kad visi matytų, koks jis laimingas. Ir dėkingas už šventę. Kad pavydėtų.
Šiandien bus nekasdienybė. Šventė. Viskas jai paruošta. Scenarijus parašytas, dekoracijos sustatytos, rolės išmoktosЕ Net rožė kaip pagal režisieriaus nurodymą gausiai apsipylė auksiniais žiedais, o jis staiga panoro eiti, išeiti. Bet kur, į mišką, paupiais, į kažkokio, probrėkšmais tematyto, svetimo miesto gatveles, kur jo niekas nepažįsta ir jis gali būti laisvas, neprivalo vaidinti jokios rolės. Vienas. Gyvenantis savo, o ne kažkieno kito gyvenimą.
Kaip kaprizingas vaikas nepasakė, tik pagalvojo:
Ц Noriu būti vienas! Vienas!
Suvokė, kad mintys neleistinai nukrypo į lankas, sudraudė save, paėjėjo apie namą, norėdamas dar kartą įsitikinti, kad viskas gerai Ц vakar pastatyta arka tebestovi, laukdama, kol sukilę anūkai papuoš ją gėlėmis ir balionais, įrengti atrakcionai vaikams, kad šie turėtų ką veikti ir netrukdytų suaugusiems, o didelis, spalvingas skėtis nuo saulės virš smėlio dėžės atrodo tikrai puikiai, visai kaip Turkijos paplūdymiuose, kur jis, pirmą sykį išvažiavęs uždarbiauti į užsienius, kelias savaites, kol pavyko gauti geresnį darbą, rinkdavo šiukšles. Kito tokio skėčio visam kaime nerasi.
Lyg ką mėgindamas pamiršti ar apgauti save, tyliai užniūniavo, vien sau mintyse tardamas dainos žodžius:
Vai užkilokit vartelius,
Vai ir paleiskit kurtelius,
Tegu išloja svečių pulkelį
Iš svetimos šalelės...
Nusišypsojo Ц na ką aš čia? Juk visi savi. Priėjęs paglostė vienintelį ДkurtelįУ, mažą rudą šunėką, jau seniai inkštimu besistengiantį atkreipti į save jo dėmesį, o tada pamatė seną, skylėtą, nuo ilgo naudojimo papilkavusį skudurą, kabantį ant jo pasididžiavimo, originalaus kalvio darbo turėklo Ц matyt kažkuri iš šeiminikių, vakar baigusi ruošą, padžiovė. Paskubom priėjo, nugreibė skudurą, tarsi bijodamas, kad kas neužmatytų tokios gėdos ir liko stovėti su tuo skuduru rankoj, nežinodamas, kur jį dėti, su nuostaba atsiminęs, kad jis gi visada čia kabėdavo ir niekam nekliuvo. Toks pyktis suėmė, susuko skudurą į kamuolį ir sviedė į šiukšliadėžę. Nepataikė. Priėjęs lenkėsi paimti, bet skausmas nudiegė juosmenį, tai taip ir liko sulinkęs klaustuku, stipriai sukandęs dantis. Skausmui rimstant, atsargiai prisėdo ant laiptelio ir susimąstė. Sakoma, kad taip prieš mirtį per kelias akimirkas pro akis prabėga visas gyvenimas.
Pamatė tėvus Ц mažutę, darbščią, meniškos prigimties mamą, palinkusią ties mezginiu Ц kiekvienas darbelis tarsi meno kūrinys, dviejų vienodų megztinių nėra numezgusi; kalbėdavusią visada ramiai, negarsiai, bet mokėjusią tuo tyliu, ramiu balsu taip įgelti vyrui, kad jis jausdavosi amžinai kaltas dėl to, kad pirmasis jų kūdikis, mergaitė, gimė negyva, o vėliau dukterų nebebuvo. Gerdavo tėvas, po kelias dienas negrįždavo namo, o paskui, tarsi užprogramuota nevilties į  namus atėjo nelaimė.
Matė save jauną, tik po armijos, lakstantį motociklu, laisvą ir laimingą, kol sykį po šokių veždamas mergaitę namo nuskrido nuo kelio, jai lūžo koja. Vedė, nes jautėsi kaltas. Sunkiai skyrėsi su laisve, barėsi, taikėsi, gėrė. Kaimas jau buvo nurašęs Ц dar vienas pijokas. Bet sykį nubudęs ar atgavęs sąmonę kažkur laukuose, parugėj, susimąstė, kad gi savo, ne kieno kito, gyvenimą pragėrinėja, nuvažiavo pas broliukus vienuolius į Pakutuvėnus, pabuvo, įveikė save ir dabar štai seniai seniai nebegeria, naminės ir kvapą užmiršo. Nesigina, bent jau nuo savęs, kad kartais pajunta, kad, vėl nutrūks, neištvers. Tada meta visus darbus ir Ц pas broliukus, pavaikšto ten po sodybą, pasižiūri, koks kadaise buvo pats ir kokiu vėl gali tapti ir grįžta namo. Tik jis vienas žino, kiek jam ta pergalė kainavo Ц nuo tada gyvena tarsi ne savo gyvenimą, susitaikė su žmonos diktatu, žino vien darbą, per skausmus, negalią. Niekada negana pinigų, todėl vėl ir vėl važiuoja jų parvežti ir neklausia, kur jie dingsta. Nesiginčija, žino, kad jos viršus jau visiems laikams. Negali sakyti, išgirsta ir gerą žodį, o štai šiandien jam surengta šventė. Jam vienam. Šiandien nereikės dirbti.
Viduj pasigirsta žingsniai, balsai. Jis atsitiesia, sunkiai atsikelia, pasirengęs šypsotis Ц šiandien turi būti laimingas. Tokia rolė, negali nuvilti režisieriaus.
Prasiveria laukujos durys, ne ką aukščiau rankenos sublizga linksmos akutės ir į kiemą išsirita berniūkštis Ц sveikas, baltapūkis, ryškiai  gėlėtais rūbeliais. Abu imasi valyti šunėko voljarą, nuo vaiko čiauškėjimo atgyja kiemas, visa gatvelė, garsai susigeria atšlaitės medžių tankmėje. Šventė!
Užsigalvojęs jis ne iš karto susigaudo ko klausiamas. Anūkas įsitveria šluotos, idant liautųsi dirbęs, ir kažkelintą kartą kartoja:
Ц Bočiau, a bočiau? Šiandien tavo gimtadienis?
Jis tik linkteli galva.
Ц Ar tu labai senas?
Trumpam susimąsto, bet vėl gana ryžtingai linkteli galva.
Ц Greit mirsi?
Įsižiūri į vaiko veidelį tarsi pirmą kartą matydamas, pakedena baltapūkę galvelę ir nieko nesako.
Ц Bočiau, nebevažiuok tu į tą Ameriką... Aš už tave nuvažiuosiu. Kai užaugsiu.
Ц Je, o kaip čia viskas be pinigų? Ц tarsi savęs paklausia.
Dabar tyli vaikas. Vargu ar išgirdo ašaras balse. Vyrai neverkia, bet jis gi  kitoks, jautrus, meniškos prigimties. Į savo mamą. Nedyvai ir pravirkti.

0


¬ы здесь » Mano namai » NOVELĖS » Reikia ir novelių...Kaipgi be jų!