Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » DIENORAŠČIAI » Blizgučiai pelenuose...


Blizgučiai pelenuose...

Сообщений 1 страница 30 из 90

1

http://s2.uploads.ru/t/XvIQW.jpg
Laukiu

0

2

2013. 01. 13   Netikiu lemtingais ženklais – tai sutapimas, kad viešą dienoraštį pradedu rašyti, kai datoje du kartus atsikartoja skaičiai trylika. Būtų per daug paprasta, nes, bent šiuo atveju, lemties pirštą labai paprastai galiu nukreipti, tereikia lukterėti iki rytojaus arba, dar geriau – vienerius metus.
Ne toks mano charakteris – visada neišsisukinėdama pasitinku kiekvieną dieną, nesvarbu, ką ji atneša.
Ši diena svarbi tuo, kad, ačiū Pranui Karlonui, su kurio esmine pagalba susikūriau savo puslapį internete, pradedu didelį darbą – sukelti  savo kūrybinį archyvą į virtualią knygą. Kodėl tai darau, kam to reikia? Man reikia – kai darbą baigsiu, jei pabaigsiu, skaitysiu tą knygą kaip svetimą ir vis dar mėginsiu suprasti  kam reikalingi mūsų gyvenimai.
Nesu tikra, kad kas nors be manęs tą knygą skaitys, kad kam nors jos reikia. Man nereikia, kad jums reikėtų, bet būtų labai malonu. Tai būtų tas aukso gabalėlis, sužibęs pelenuose. Net nebūtinai aukso, gali būti ir spalvota stiklo šukė – kaip vaikystėj.

2013. 01. 23.   Kai sakom žodį „išdavystė", turim minty išduotojo skausmą ir retai susimąstome apie tai, ką jaučia išdavęs...

0

3

Neišsipildymų naktis
2013. 01. 29.
Aš laukiau. Ilgai laukiau, ko gero, pati nežinodama, kodėl turėčiau laukti to, kas jau niekaip negali išsipildyti. Man niekas nebepriklauso. Net tvirtas pagrindas po kojom. Nebegalioja fizikos dėsniai – visuotinės traukos dėsnis – ir man ima atrodyti, kad kai keliuosi nuo kompiuterio ir grįžtu į lovą, mano kojos neliečia grindų ir todėl basos pėdos nepajunta šalčio. Plevenu ore. Ne, net ne ore – tuštumoj. Jei nebegalioja žodžio tęsėjimas, kaip galėtų išsipildyti tai, ko niekas nežadėjo?
Taip sutapo, kad šią naktį daug tikėjausi, bet neišsipildė niekas. Nustojo tiksėjęs, skaičiavęs sekundes, minutes, valandas, dienas, mėnesius laikrodis žalioj žolėj, žadėjęs, žadėjęs, žadėjęs. Ką žadėjęs? Nė karto apie tai nesusimąsčiau, tiesiog tarsi užhipnotizuota sekiau skaičiukus tablo, lyg nuo to priklausytų kažkas labai svarbaus. Jis taip ilgai tiksėjo, kad tapo ritualu dirsterėti į jį kaskart atsidarius svetainę – gal todėl, kad tai buvo vienintelis judantis objektas ekrane? Gyvatės reaguoja į judesį.
Lėtai slinko mėnesiai, kai beliko dienų skaičiavimas, jų bėgsmas greitėjo, o vakar praskriejo paskutinės valandos, minutės, sekundės. Ir? Ir svetainėj nieko neįvyko... Nei čia, žalioj žolėj, nei Baikonuro kosmodrome, nei  mano gyvenime. tik baigėsi laiko skaičiavimas iki įvykio, kurio nėra. Tik neliko paties tablo  ir mano tikėjimo, kad bent kas vistik yra pastovu, tikra, patikima. Kad yra žemė po kojom ir ji vis dar sukasi, kad žodžiu, net smulkmenose, galima tikėti.
Taip sutapo, kad šiandien ir Pranucio gimtadienis. Ir jo laukiau,  nematomam tablo skaičiuojant dienas, tikėdamasi pradžiuginti, parinkau žodžius ne minčiai, jausmui išsakyti, parašiau žinutę tuoj po to, kai jis įkėlė savo šventinį eiliuką, bet... Jo ačiū nesuskambo džiaugsmas. Nebe mano žinutė buvo laukiama šį šventės rytą.
Niekas nepasikeitė, jis tas pats ir toks pat Pranucis, jautrus, mylintis, sunkią valandą visada atsirasdavęs šalia, davęs daug daugiau, negu galėjau tikėtis ir dabar duodantis, tik nebe mano vardas jo svajonėse. Tik pilku šešėliu prasklendžiau, kai jis tikėjosi kibirkšties. Sulauks, būtinai sulauks, yra žmogus, galintis ir norintis atsiliepti. Nenuviliantis. Man gera žinoti, kad yra.
Analizuoju savo jausmus: pavydas, meilės ilgesys? Ne – vienatvės baimė ir nusivylimas savim.

0

4

2013. 02. 19.
Kas tai yra atsiminimų rašymas?
Ogi kas tik nori. Priklausomai nuo to, kas ir kokiu tikslu juos rašo, tai gali būti pasidalinimas patirtimi, džiaugsmu, sėkme, bet ir realizuotas nenumaldomas  noras išsipasakoti, pasiguosti patirtom skriaudom, negandom, neteisybe, nusivylimu. Gali būti atkaklus siekis įrodyti savo teisybę, suniekinti kitus, bet ir sunkiai, skausmingai suvoktų tiesų dokumentacija pasiduodant iliuzijai, kad iki manęs niekas jų neatrado, kad tai lobis, kuris neturi pražūti.
Kartais tai išpažintis, nesitikint  nuodėmių atleidimo, klaidų analizė, noras suprasti save. Būna – proga pavedžioti skaitytoją po savo sukauptų patirčių, nuotykių muziejų, tiesiog papasakoti kas buvę, nes dabartis taip greitai virsta istorija, viskas dyla, tolsta, užsimiršta ir baisu drauge su savo laiku išnykti ir pačiam.
Užrašyti atsiminimai, tai tarsi rūbas, kuriuo apvilktas gyvenimas pasidaro matomas – visas, su būto laiko spalvom, istorinių įvykių atspindžiais likimuose, žmogiškosios prigimties išdaigom, santykiais su aplinkiniais. Tik įvilktą į žodžių rūbą staiga pamatai savo gyvenimą tarsi iš šalies, tikrą. Tik tiek tikrą, kiek užrašyta, o tai, apie ką nutylėta, tarsi išnyksta; juk neįmanoma nieko nenutylėti.
Gerai, jei tai, ką pamatai, pasirodo esą priimtina, suprantama, pateisinama. O jei ne? Savo atsiminimų našta gali tapti nepakeliama kai staiga suvoki, kad nei pats, nei skaitytojas nebeišteisins – geriau jau jie būtų likę užmaršty.

0

5

2013. 03. 05. Tai nutiko ne šiandien, jau praėjo bene savaitė, jei ne daugiau. Kaip paprastai, neskudėdama vinguriavau stumdama savo žaliąją vaikštynę daugiabučių kiemais „Maximos“ linkui, pasirinkdama geriau nuvalytus takus, mintyse rikiuodama būsimus pirkinius. Kiemai tušti, nėra nei mamyčių, nei auklių su vaikais, niekas nesisupa sūpynėse, nekapsto sniego mažais kastuvėliais, neverkia, nesijuokia – diena tamsi, piktas vėjas bloškia šlapią sniegą.
Ties „Ulonų turgeliu“ praėjimas siauras, o man priešais iš už namo kampo išnyra trise, bomžai, apsivilkę aiškiai per lengvai tokiam orui – matyt jų priebėga kažkur netoliese, įvertina situaciją, sustoja, atbuli paėjėja atgal, vienas iš trijų, seniausias, ūsuotas, nusilenkia man ir svetingu rankos mostu pakviečia praeiti pirmai. Susilyginus su jais linksmai pasakau:
– Ačiū, berniukai!
Jie džiugiai sukrykščia, prakalba visi kartu, juokiasi, girdžiu, kaip skambteli buteliai maišely. Berniukai… Prieš pasukdama už kampo atsigrįžtu. Atsigrįžta ir ūsorius, pamojuojam atsisveikindami.
O vakar buvo visai ne tokia diena – tyki, saulėta, pavasariška. Daugiabučių kiemuose verda gyvenimas. Svarstau, kodėl visi vaikai panašaus amžiaus, tokie ne daugiau 3-4 metukų. Kur vyresni? Na, žinoma, darželiuose.
Paprastai į mane niekas nekreipia dėmesio, bet šįsyk kelią pastoja  mažylis, ištiesia man kastuvėlį ir įsakmiai sako – kask! Ką veiksiu nekasusi, jei liepia, kasu sniegą ir šypsausi. Mus stebi jaunutė mamytė, tokia graži, tokia miela.
Mažylis susidomi mano vaikštyne, pamėgina ją stumti, bet užklimpsta sniege ir palieka, atsiima kastuvėlį ir nueina.
Pareinant už savęs išgirstu skubius žingsnius – linksmus. Nesijuokit, žingsniai taip pat atspindi nuotaikas, jausmus, tik reikia mokėti klausytis: skubantys, žaismingi, linksmi, sėlinantys, ramūs, susirūpinę, pikti...
Grįžteliu. Mane vejasi vienas iš trijų bomžų, mažiausias, garbanius, gražiai žilsterėjęs. Toks – švytintis džiaugsmu. Pasisveikina kaip su sena pažįstama, pasiteirauja, ar tuo taku galima praeiti link SODR‘os ir praneša naujieną:
– Nuo rytojaus aš jau gausiu pensiją!
Laimingas žmogus! Nulydžiu žvilgsniu.
Galvoju – ko man trūksta, kodėl nesijaučiu laiminga?
Vardų trūksta. Jei tai būtų mano kaimas, tikrai žinočiau vardus – berniukų bomžų, mažylio, jo mamytės... Bevardžiame pasauly lieku svetima.

0

6

2013. 03. 06.  Vis daugėja dienų, kai jaučiuosi našta sau pačiai. Tai kaip jaučiasi kiti, kam tenka su manim bendrauti?
Laikas į nuošalę. Seniai laikas tai suvokti pačiai, nes niekas, gailėdamiesi manęs, nepasakys.
Ne pasiryžti sunku – sunku tęsėti, nes kaip dažnai atsitiktinis geras žodis, kartais net akivaizdžiai abejingas ar veidmainingas, gerus norus ir išmintingus sprendimus ima ir paverčia niekais.

0

7

2013. 03. 07.   Ar tikrai? Norom nenorom seku diskusiją apie galimybę rinktis – gimdyti gydymo įstaigoj ar namuose ir kur tas, rodos, motyvuotas ir išmintingas pasirinkimas gimdymo namuose  naudai ribojasi su nusikaltimu. Skaudu. Dėl paniekos moterims, tarsi jos tikrai norėtų blogo savo kūdikiams ir sau, būtų kažkokios neatsakingos avantiūristės, netgi sektantės ar, dar baisiau, gimdančios kūdikius prekybai žmonėmis. Stulbina diskusijos nemokšiškumas, kai tokiu jautriu klausimu  kalba žmonės, nieko nenutuokiantys medicinoj, pikti ir vulgarūs.
Neseniai facebook‘e peržiūrėjau rusės gydytojos filmą apie gimdymą namuose ir pasirašau po kiekvienu jos teiginiu. Gimdymo namie patirtis sena kaip žmonija, o ligoninėse – nesiekia šimtmečio ir toli gražu ne tik kad neišsprendė visų akušerijos problemų, bet ir sukūrė naujų – kiek kūdikių žuvo dėl ligoninių vidaus infekcijų, dėl personalo aplaidumo, nuovargio dėl per didelių darbo krūvių, dėl elementaraus gimdymo fiziologijos nežinojimo verčiant moteris gimdyti gulimoj padėty, nes taip patogiau akušerei ir vos gimus atjungiant virkštelę, kiek pridaryta žalos, kai į vos užgimusius kūdikius būdavo plieskiama ryškia šviesa?
Niekas nei gimdant namie, nei  ligoninėje nėra apdraustas nuo atsitiktinumų, gimdymo komplikacijų ar, pagaliau, kartais lemtingo žmogiškojo faktoriaus, tiek pagalbą teikiančiojo, tiek ir pačios gimdyvės, bet ten, kur komplikacijas galima numatyti, pasirinkimas turi būti ligoninės naudai.
Atskira kalba – apie žmogaus teises, tarp jų ir teisę rinktis medicininės pagalbos formą. Nieko nebestebina, kai gydytojas ligonio paprašo pasirašyti, kad jis sutinka su pasiūlytu gydymu, o jei nesutinka, tai pripažįstama jo teisė rinktis, nors gydytojas žino, kad tai ligoniui gali būti lemtinga ir ligonis yra įspėtas. Net psichikos ligonių dabar be sutikimo neguldo stacionariniam gydymui, nors jie gali būti pavojingi sau ir aplinkiniams. Gerbiamos ir tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiųjų teisės, jų negalima gydyti priverstinai, nors jie platina ligą aplinkiniams, ypač baisu, kai net vaikams – ne veltui sergamumas tuberkulioze Lietuvoj balansuoja ties epidemijos riba.
O štai gimdymas, fiziologinis procesas, spraudžiamas į normatyvus, nepaklusnias, kitokią nuomonę turinčias gimdyves apšaukiant vos ne nusikaltėlėmis, sąmoningai norinčiomis pražudyti savo kūdikius ir grūmojama sankcijomis joms pagelbėjusiems medikams. Jei yra poreikis, normalioje visuomenėje turi atsirasti ir paslaugos pasiūla, reikia ne drausti ir bausti, o pasvarstyti, kaip tą pagalbą tinkamausiai organizuoti. Juk ne iš gero moterys panoro gimdyti namie! Juk ne į bobučių pribuvėjų laikus kviečiama grįžti, o paruošti kvalifikuotus specialistus, galinčius teikti pagalbą namie, o iškilus nenumatytoms komplikacijoms pervežti moterį į ligoninę. Gali nesuspėti? Gali, bet dabar, kai akušerinių stacionarų tinklas išretėjo, taip pat ne visada suspėjama.
Žinoma, tai neparanku valdininkams – nebūtų problemos ir neskaudėtų galva, nereikėtų nieko galvoti, organizuoti. O kol kas, kol valdininkai nedaro nieko, tik gaudo šmėklas, visuomenė pati ėmėsi spręsti savo problemas.
Radijo, TV laidose pasisakantys žmonės dažnai turi savo tvirtą nuomonę, deja, beveik visada daromos išvados iš vieno savos patirties  atvejo. Mano nuomonę, kad gimdymas namuose yra normalus reiškinys, lėmė ne asmeninė patirtis, nors ji taip pat įspūdinga – budinti gydytoja girtutėlė visą naktį pramiegojo gretimam kabinete, o mudvi su akušere puikiai apsiėjom be jos. O jei būtų buvę komplikacijų?

0

8

2013. 03. 09.   Klaida. Ne nuodėmė – klaida.
Vienatvės naktim mėgstu paklajoti svetainėse – ŽŽ, Rašyk.lt. Skaitinėju kūrinius, užklystu į dienoraščius, net asmenines žinutes, paklausau kažkam patikusios ir kitiems pasiūlytos muzikos, dirsteliu į naujokų anketas – kas atėjo, kokį kraitį atsinešė. Tos naujokų anketos paprastai būna labai šykščios. Ir tai kažką pasako. Įsižiūriu į nuotraukas – ką tie vaikai nori pasakyti? Man? Mums? Sau? Ne vien vaikai, pasitaiko ir vyresnių, tik pastarieji neskuba kelti savo nuotraukų.
Kažkur skaičiau mintį, kad gyvenimas per trumpas, kad būtų galima gaišti skaitant blogas knygas. Tik kaip neskaičius sužinoti, kurios  geros, kurios blogos? Ir pagal kokius kriterijus nustatyti tą gerumą ar blogumą? Pagal tai, kokias mintis sukėlė skaitant ar nesukėlė jokių? Kokius jausmus – malonumą, pasipiktinimą, nusivylimą?
Svetainėse randu  gyvus žmones, nei gerus, nei blogus. Ir jų kūryba – nei gera, nei bloga, ji tikra, nuoširdi. Jie rašo tokiems, kaip aš ir kažko tikisi iš mūsų, jei ne pagyrimo, įvertinimo, tai bent dėmesio. Mes, skaitantys svetainėse, jiems svarbūs. Dar svarbūs. Kai kurie, užklydę atsitiktinai, netrukus dingsta, kai kurie lieka ilgam ir jaučiasi čia namie. Nedidelė dalis gabesnių, turinčių  didelių pretenzijų, išauga svetaines kaip vaikiškus marškinėlius, vis rečiau ką nors beįkelia, juos ima erzinti nekvalifikuoti komentarai. Paskui jie išleidžia knygas ir pereina į kitą lygmenį. Įdomu, ar jie beprisipažįsta, kad kelio pradžia buvo čia?
Neseniai ŽŽ aptikau žmogų, rašantį vien dienoraščius. Sudomino, nes tie dienoraščiai įdomūs, saviti. Nejučia ėmiau spėlioti – kiek jam metų, kur gyvena, kokia profesija, vienišas? Kodėl parūpo ar vienišas? Vieniši rašo kitaip, esmingiau, laisviau, nejausdami kažkieno žvilgsnio.
O paskui padariau klaidą – parašiau jam žinutę, kad skaitau ir kad kurią naktį neradus jo įrašo kažko trūksta. Mandagiai atsakė. Nepasimokiau – parašiau vėl. Nebeatsakė. Dabar kremtuosi – atėmiau žmogui jo vienatvę, laisvę rašyti ne kažkam konkrečiam, o aplamai žmonėms. Atsiprašyti? Nepadės, klaida padaryta. Visa viltis, kad esama stipraus žmogaus.

0

9

2013. 03. 10.    Keistas jausmas – tarsi gyvenimas eitų atgal. Daugelyje sričių. Gal net visose? Ir nieko negali pagelbėti mokslo pažanga, gyvenimo lygio kilimas – žmogiškoji prigimtis nesikeičia.
Vakar įsijungiau tv kanalą „Dom kino“ – kaip tik prasidėjo „Mosfilmo“ gamybos filmas, ekrane švietė mano kartai gerai pažįstama darbininko ir valstietės skulptūra. Ne, ne apie nostalgiją rusiškam kinui kalbėsiu – apie vertybių perkainavimą. Kad ir kokie buvo anie laikai, darbas buvo gerbiamas.
Atkūrus nepriklausomybę, atkurtas ir kapitalizmas, operatyviai, teisėtais ir neteisėtais būdais, išsidalintas  bendras turtas, įtikinėjant, kad privati nuosavybė skatins gamybą, bet taip nenutiko. Kai dalintis neliko ką, o naujųjų kapitalistų apetitai nemažėjo, jie ėmėsi graužti vienas kitam gerkles, malti silpnesnuosius konkurencijos, korupcijos ir kt. girnom, bet ir šios galimybės buvo išsemtos. Dabar vienintėliu turtų šaltiniu liko galimybė apiplėšti darbininkus, mokant jiems menkus atlyginimus, didinant darbo krūvį už tą patį atlyginimą, verčiant dirbti viršvalandžius ir dažnai už juos nesumokant, įteisinant visišką darbininkų priklausomybę nuo darbdavio nuotaikų ir moralės, kuriami mokestinių lengvatų darbdaviams įstatymai, tikintis, kad gaudami didesnius pelnus jie plės gamybą, kurs naujas darbo vietas, bet, deja, vietoj to jie perka jachtas, lėktuvus ar rūmus Tenerifėj.
Per 23 metus atsiradom kažkur praeity, maždaug tame laike, kai Marksas ruošėsi rašyti savo „Kapitalą“. Ir vėl teks mokytis abėcėlės: kova už 8 val. darbo dieną, nekorumpuotų profsąjungų kūrimas ir t.t.   

Atkūrus nepriklausomybę garsiai prabilta apie žmogaus teises ir laisves ir niekam dėl to nekildavo abejonių, bet...
Kaip čia neatsiminsi bene pusės šimtmečio senumo diskusijų nakties studentų medikų bendrabučio kambarėly? Pas mudu su vyru atėjo labai susijaudinęs, mano dabar jau a.a. pusbrolis Benitas – stipriai susikivirčijęs su žmona. Jiedu buvo neseniai vedę, naturalu, kad prakalbo apie galimybę gimdyti vaikus. Pusbrolis kategoriškai atsisakė jų turėti – tokias laikais tai būtų nusikaltimas, nes tėvų niekas neatsiklaus, mokykla juos auklės bedieviais, vers stoti į pionierius, komjaunimą ir šiaip į jų galveles kimš visokias nesąmones.
Kalbėjomės iki paryčių. Pusbrolį pavyko perkalbėti priminus liaudies išmintį, kad gimdyti reikia blogais laikais, tada yra vilties, kad vaikai sulauks gerų laikų, nes mes galim ir nesulaukti. Be to, negarbinga buvo prieš vestuves nepasakyti būsimai žmonai apie tokį savo nusistatymą.
Dabar jie atėjo – išsvajoti gerieji laikai, bet...
Kažkam kyla mintis ir seimui pateikiamas įstatymo projektas apie privalomą religijos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose. Ratas apsisuko. Tėveliai, gimdykit vaikus, o kaip juos auklėti tai jau ne jūsų reikalas. Sako, vaikai, sulaukę 14, patys pasirinks. Kaip pasirinks? Vieną galimybę iš vienos? Juk juos mokys tik religijos, o ateizmo – ne, net apie jo galimybę bus tylima.
Šiąnakt į ŽŽ įkeltas le_hawk tekstas apie tolerancijos katalikams stoką Lietuvoje. Dievaži, iš savo pozicijų jis teisus, tik noriu padaryti pastabą, kad neįmanoma bausmėmis priversti ką nors toleruoti, o ir netolerancija neatsiranda šiaip, iš nieko, matyt yra tam priežąsčių.
Vienam provincijos miestely kažkam kilo geniali mintis brandos atestatų įteikimo šventę suruošti bažnyčioje. Kaip tarė, taip padarė, bet šventę sugadino du vaikinukai, atsisakę  eiti į bažnyčią jų pasiimti, todėl jiems šventės nebuvo – įteikė tiesiog raštinėje. Gerbiu juos, nedažnas dabar tam ryžtasi. Kaip čia su tolerancija kitaip manantiems? Kaip tokie dalykai, o ir rengiamas privalomo religijos mokymo  įstatymas, dera su bažnyčios atskyrimo nuo mokyklos įstatymu?
Laimei, bažnyčios vadovai nepraranda sveiko proto.

0

10

2013. 03. 16.   
Įkalinta savy. O norėčiau būt vėju virš lankom išsiliejusio Nemuno – laisvu vėju, be skausmo ir metų naštos. Ir be nerimo.
Įkalinta savoj praeity, kur jau nieko pakeisti negalima. O norėčiau sugrot variacijų šimtą iš audrų ir tylos, iš draugystės ir meilės, iš gyvenimo svaigulio.
Įkalinta dabarty drauge su savim ir su negalia. O norėčiau pavirst žuvimi – nebijočiau suklupti, nebijočiau paskęsti.
Įkalinta ateity – neįžvelgiamoj, neišvengiamoj. Dukart du – keturi.

0

11

2013. 03. 22. 
Mano mergaitei šį kovo rytmetį, netrukus, kai jau švis, kai virš apsnigtų laukų miškų vėl ir vėl tekės skaisti lygiadienio saulė – kaip tada, sukaks 50 metų. Mums abiems – motinai ir dukrai. Koks šviesus buvo rytas! Kiek daug žadėjo!
Kas baisiausia senatvėj? Matyti senstančius savo vaikus ir negalėti niekuo jiems padėti. Dovanodama vaikams gyvenimą, motina dovanoja mirtį. Su kokiu džiaugsmu sutikau, nuo pirmos dienos ėmiau sekti nuostabią gyvenimo pasaką, bet štai atėjo metas, kai mano balsas vis tylesnis, vis nedrąsesnis, vis dažniau pajuntu – mano vaikas jau žino per daug, kad dar tikėtų pasakom. Ir aš žinau per daug to, ko nenorėčiau žinoti. Ir aš nebetikiu pasakom, todėl vis dažniau nutylu. Nutylam abi, supratusios, kad pasikeitėm rolėm – kuri į kurią šiandien remiamės? Kuri kurią keliam suklupusią, nušluostom ašaras? Su kokiu skausmu išeinu, palikdama vaikams senatvę!
Nieko nebūna po vieną – greta džiaugsmo visada prisigretina skausmas ir skaisčiausias saulėtekis neišvengiamai veda saulėlydžio link.
Mergaite mano, šiandien dar pašlovinkim saulėtekį, dar patikėkim pasaka. Arba patylėkim.

0

12

2013. 03. 26.   Taip būna, kad ateina metas susitikti ir susitinki draugą. Atrodo, tarsi laukta, tarsi be to susitikimo būtų likusi tuštuma, neišgyventa daugelio jausmų, neišmąstyta daugelio minčių.
Kaip tai atsitinka? Žinom, kiek daug žymių žmonių susitiko savam laike, neprasilenkė, kaip dažnai dar nė nežinodami, kad ateity bus vardinti įžymybėmis. Kažkaip išgirdo, pamatė, pajautė vienas kitą, susirado ir nebepaleido iš akių.
Mes ne įžymybės, bet tai, kad susitikom, yra nuostabu.
Aš tai vadinu dėsningu atsitiktinumu.
Kas yra draugystė? Meilės giminaitė, labai artima. O gal jos seserys? Nesvarbu, kad meilė dabinasi daugiausiai rožine spalva ir nepastebi jokių kitų spalvų, o draugystė mato visas. Jos labai daug kuo panašios, kaip kažkuo panašūs, nors, atrodo, visai skirtingi būna vienos šeimos vaikai – žvilgsniu ar judesiu, juoku, balso intonacija ar liūdesio išraiška veide. Kažkuo, pasikartojančiu – tik atspalviu, tik aidu. Taip meilės prigimty yra truputis draugystės, o draugystėj – meilės. Ir kartais nežinai, kurios kurioj daugiau.
Kiekviena draugystės diena atneša kažką nauja – nesibaigiantis pažinimas, kai gaunama ir duodama. O kartais norisi tik būti savimi ir žinoti, kad ir draugas tik yra savimi, kad mūsų buvimas teka greta ir mums gera.
Šiąnakt man liūdna – per toli mūsų gyvenimai ir aš negaliu pamatyti tavęs supykusios, verkiančios ar linksmos, mieloj kompanijoj po trečios vyno taurės. Mūsų draugystė šykščiai maitinama trupiniais nuo gyvenimo – tais, kuriuos manom esant vertais pasidalinti. Mes negalim būti drauge, galim vien įsivaizduoti nematomąją pusę, nors šitiek galimybių apsirikti. Gal tai mus ir gelbsti?

0

13

2013. 04. 01. Norisi įvardinti tekstą „Laiškai iš anapus“, bet tai būtų mėgdžiojimas – kažkada tikrai skaityti tokie laiškai ir...nieko. Žmogus rašė gal visą sielą sudėdamas, o aš paskaičiau ir pamiršau viską, jo vardą ir apie ką buvo tie laiškai, ir kodėl iš anapus.
Jei tikrai po mirties žmogaus siela dar kurį laiką būna netoliese, tai aš dabar ir esu tokioj būsenoj – greta savęs, išėjusi, bet dar nenutolusi, dar viskas jautru, ryšku, aidu, kvapnu, jaučiama, liečiama, bet nebelikę ryšio su visu tuo, kas taip svarbu gyviesiems. Jau nieko nebegaliu įskaudinti ir manęs niekas nebesiekia iš gyvųjų pasaulio, nei neiškentėtas skausmas, nei neišmylėta meilė. Tik netikėtai ataidi švelni melodija:
Gal arti, gal toli
Gal dabar, gal seniai,
Lietuvos pakrašty
Mėlynuoja linai...
Ir stoviu aš, išbridusi iš Dyburių pušyno, iš eglyno prietemos į auksinę vasaros pavakarę, o prieš mane kiek akys užmato driekiasi mėlynas linų žydėjimas.
Gal arti, gal toli,
Gal dabar, gal seniai...
Aidi ir aidi, žydi ir žydi, o man niekur nereikia skubėti, manęs niekas niekur nebelaukia, nebeskauda ir nebeilgu. Viskas prarasta, bet viskas mano. Padvelkia šiltas vėjelis ir atneša iš tolumos skaudžiai pažįstamą balsą – gal tėvo, kurio niekad nesu girdėjusi dainuojančio, gal Leono:
Trumpas tavo žydėjimas
Po pavasario vėju,
Trumpas tavo gyvenimas
Po gegutės kūkavimo...
Visa esybe jaučiu tą trumpumą, tą trapumą – štai tik nutils daina, tik nužydės linai...

0

14

2013. 04. 21. Kas yra vienatvė? Gyvenimas. Nes iš tiesų gyvenam tik vienatvės akimirkom, o nuo tada, kai pakeliam akis į kitą, suklūstam norėdami suvokti kito žodžius, pajausti jo išgyvenimus, mes tarsi priveriam dureles į savąjį gyvenimą, kur sugrįšim tik vėl likę vieni. Sugrįžtam ne tuščiomis, kaskart parsinešam naujų minčių, jausmų, kaskart turtingesni patirtimi – gavę, praradę, atidavę, išmainę. Tikrasis bičių gyvenimas vyksta avily, atsiribojus nuo erdvės, vėjo, saulės, pievos kvapų, lietaus. Pasaulis tik priemonė gyvenimui.
Parašiau ir pačiai pasirodė keista ta išsakyta mintis.
O gal vienatvę reikėtų vadinti kitu žodžiu? Tyla? Tokia, apie kokią kalbasi Viktorija su Marcelijum knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“? Dabar, kai vis mažiau mūsų gyvenimuose lieka tylos, galimybės mąstyti? Ir tas knygos pavadinimas labai  atliepia mano  dabarties nuotaikas, kai sugrįžau iš gyvenimo į vienatvę, į tylą – ten, iš kur kadaise išėjau tarsi kažkam atiduoti duoklę.
Nėra tokios nuotraukos, o piešti nemoku, negaliu niekam parodyti to paveiksliuko, kuris gyvena mano vaizduotėj. Teisingiau, daugybės paveiksliukų: mergaitė, menkutė, nublyškusi, su išblukusia išaugtine suknute, plaikstoma vėjo, niekieno nepastebima besiklausanti būrelio suaugusiųjų pašnekesio, įdėmiai įsižiūrinti į veidus, paskui sugrįžtanti į save, mėginanti suprasti, bet niekada nieko neklausianti, bijodama išsiduoti. Ta pati mergaitė, atsargiai skirianti rugius, kad jų neišlaužytų, įbrendanti į vidurį lauko, paskui gulėdama žiūrinti į debesis ir galvojanti, kad viena vienužė pasauly, niekas nežino, kur esu, bet – niekas jos ir nepasigenda ir pasijunta dar vienišesnė, kai sugrįžta į namus, kur niekas nelaukia. Pokario laidotuvės – ir vėl mergaitė, basa įsibridus į smiltis, skaito iš žmonių veidų; paskui nueina. Štai ji vos švintant rytui sėdi ant namo kraigo, apsikabinusi kaminą, žiūri į sužydusių alyvų jūrą kapuose ir svajoja. O lakštingalos kliauga! Apie ką svajoja? Kitą, rarotų rytą prie to paties kamino – virpanti nuo šalčio, viena su žvaigždėtu dangaus skliautu, visais takais, keliais prie bažnyčios artėjant liktarnų švieselėms, o paskui ataidint giesmei. O čia ji tupi saulės atokaitoj ant akmens prie Vabolių senelių sodybos tvenkinio, stebi žuvytes, buožgalvius, o paskui, susvaigus galvai, krintanti į tvenkinį. Čia – sėdinti ant vyšnios šakos ir laukianti, kol prinoks uogos, dar tik vos vos raustelėjusios – ilgai ir kantriai, o jos nenoksta. O štai rudenio vėjui bloškiant lietų į langą skaitanti knygelę apie Pavliką Morozovą ir verkianti, verkianti. Čia...
Daug daug tų paveiksliukų vaikystės stalčiuje, sumestų be jokios tvarkos ir pamirštų. Ir štai sugrįžtu, ištrūkusi iš gyvenimo – į tylą, į vienatvę, vėl turiu laiko įsižiūrėti į tuos paveiksliukus, tik dabar jose ne ana mergaitė, o senutė, bet ta pati, tokia pat, stebinti, mąstanti, vis dar mėginanti kažką suvokti, bet netikėtai pravirkstanti – iš ilgesio, iš vienatvės, iš nereikalingumo jausmo.
Neverk, senute mergaite, gyvenimas yra nuostabus.

0

15

2013. 04. 22.  Skambino iš mano kaimo – kaimynė. Jaučiu, kažko susirūpinusi, nedrąsi, tarsi nežino nuo ko kalbą pradėti. Ne viena, kažkas greta šnabžda, drąsina:
– Paklausk, paklausk!
Taip smalsu pasidarė – ko jau čia dabar mano kaimas klaus? Neskubinu, šypsausi, įsivaizduodama savo ūlyčios žmonelių veidus – kaip aš jų visų pasilgau...
Kaimynė pradeda nuo aplinkui:
– Ar jau namuose esi?
– Cha! O kur turėčiau būti?
Patyli.
– Kaip sveikata? Ar į Karteną vasarai beatvažiuosi?
– O nepasilgot? Ar mano namas – vaiduoklis sugriuvo?
– Ne ne, namas tebestovi...
– Tai kas yra, sakykit, netraukit į naktį?
– Na ir pasakysiu! Ar teisybė, kad papuolei į avariją ir tau nupjovė abidvi kojas?
Įtempta tyla, kol aš neiškentusi užsikvatoju:
– Ne, mielieji, ne! Kai grįšiu, galėsit pačiupinėti. Kokie vėjai jums tokią netikusią žinią atpūtė?
Taigi.
Jau du kartus mane kaimas palaidojo, dabar štai vėl žinia klaidžioja. Gerai, kad tik netikra žinia. Bet vis tiek turiu rūpestį – kai jau bus tikrai, ar besusieis kaimas manęs nugiedoti? Ar nebus kaip tam  piemenukui, kuris iš nuobodulio tyčia šaukdavo, kad aveles vilkai užpuolė, o kaimas bėgdavo gelbėti, tik kai iš tiesų užpuolė, niekas nebeatbėgo...

0

16

2013. 04. 23.   

Kas įskėlė kibirkštį?
Kas paleido ugnį žudikę šio pavasario pievomis?
- - - - - - - - - - - - - - - -
Nusisuk, užsimerk, užsikimšk ausis!
Kad nematytum, kaip pleška draugystė,
Kad neužuostum skrundančios  meilės kvapo,
Kad neišgirstum, kaip atšniokščia siaubas vietoj vyturio giesmės,
Kad niekada neregėtum, kokia pilka lieka pelenų spalva,
Kai nulyja nevilties ašarom...
Pilkai pilka, nepermaldaujamai...

0

17

2013. 04. 26.   Esu pikta. Noriu rašyti – įsiutusi, bet gal  per stiprus žodis. Kas mane, tokią iš prigimimo taikią, supykdė? Pasitaiko kartais ir man, juo senyn, tuo dažnyn, tik kažin, ar tai senatvė kalta, kad vis prasčiau besuprantu ir negaliu žavėtis naujomis  madomis, ar tos mados kavailėja?
Laidoje „Literatūros akiračiai“ kalbėjo apie Aido Marčėno naują poezijos knygą „Ištrupėjusios erdvės“, pats autorius skaitė savo tankas – iš anksto mėgavausi, bet...
Kas gali būti nuostabiau, kaip žmogaus balsas, skaitantis poeziją? O jei dar skaito pats autorius? Kas pakartotų Paulių Širvį? Kas nesižavėtų mūsų nuostabiaisiais skaitovais – Monika Mironaite („Oi tu Ieva, Ieva...“), Laimonu Noreika? Žmogaus balsas ir žodis. Žodis ir balsas. Ar tam duetui ko nors trūksta? Bet štai kažin kas sumąstė, kad reikia muzikinio fono, jis vis tobulėjo, kol minėtoj laidoj su Aidu Marčėnu pasiekė aukštumas – liko tik viską užgožiantis fonas, o neliko poezijos, balso, jo išraiškos galimybių, intonacijų, atspalvių. Neliko rytietiškos poezijos minties subtilumo, neįmanoma išgirsti, įsiklausyti, atliepti – tik triukšmas, blaškantis dėmesį. Muzika skambėjo visos laidos metu, o skaitant eilėraščius ji nebuvo pritildoma, o dar pagarsinama.
Pirmą kartą baigiant laidą išgirdau pristatant ir muzikos autorių – Teras Railis, bet kūrinys neįvardintas. Duočiau jam pavadinimą „Dantų skausmas“ ar „Šuns kauksmas nakty“ – toks džyrinimas geležim į pjūklą. Nieko neturiu prieš kūrinį, kitam kontekste gal jis būtų nuskambėjęs visai priimtinai. Reiškiu užuojautą  autoriams, tiek poezijos, tiek muzikos, nors kažin kiek čia jų kaltės – tai laidos garso operatorius, beje, nepristatytas, šitaip išoperavo laidą. O man norėjosi kaukti ir suskaudo nebesamus dantis.

0

18

2013. 04. 27. Marcelijus Martinaitis taip jautriai rašo apie nebesantį savo gimtąjį kaimą – vis pasvarstydamas, apmąstydamas. Neliko ne vien kaimo, neliko ištiso būties klodo. Žemė greitai viską pamiršta, palikta pati sau, apželia žole, savaiminiu mišku, po greitkelių asfaltu lieka kaukuolės sušaudytų žydų, kuriuos dar, rodos, taip neseniai, dar mūsų tėvų karta vadino vardais. Žemė atsiveria – neįprastai toli matyti, kai niekas nebeužstoja žvilgsnio, išryškėja kalvelės, lomos. Tokios jos, tuščios, kai žvilgsnio nestabdo sodybos, neatpažįstane, ji svetima. Ir mes jai svetimi.
Ir Pranucis vis mini ir mini savo Šklėrius, kuriuose vien tuščios,  iš lėto dūlančios trobos, vien buvusių gyvenimų vaiduokliai.
Skaudu. Bet gal tik mūsų kartai. Anūkai jau atsimins tik vaizdus pro automobilio langą ir mūsų pasakojimai jų nejaudina – et, buvo tai buvo, ką čia dabar.
Daug tokių pasakojimų apie nebesamus kaimus, vienišus likusius sodybų medžius, plačiai atsivėrusius vaizdus, užgijusias žemės žaizdas. O mano atmintis kitokia, bet nemažiau skaudi – laikas nenumaldomai perėjo ir per mano gyvenimą.
Prie mūsų dviejų namų Šilalės pašventory buvo nemažai žemės – pačios babūnės užsodintas, pačios skiepytas sodas prie senojo namelio ir greta vyriausios dukters nupirktas nemažas sklypas, jame pastatytas naujasis namas, kad babūnė turėtų kur gyventi, jei senasis namelis sugriūtų. Jis iš tiesų sugriuvo, štai tame naujajame name ir glaudėmės, čia aš ir užaugau.
Miesto valdžiai parūpo, kad žemės turim per daug ir dar babūnei tebegyvenant atrėžė du sklypus svetimiems statytis. Naujieji savininkai kirto obelis, liejo pamatus, statėsi – tiesiai ant buvusio senojo namo pamatų.
Sykį su babūne, kaip įpratusios, ėjom iš bažnyčios tiesiai per sodą baigiančiu užželti takeliu. Buvo vasaros pabaiga, obelys svarino vaisius. Babūnė nusiskynė obuolį – ar jau prinokę? Bet čia mus užpuolė naujasis savininkas, barė, koliojo, piktai ir skaudžiai – kaip drįstam vogti jo obuolius vidury baltos dienos?
Ne daug kartų esu mačiusi babūnę verkiančią – tąsyk verkė.
Paskui išaugo kažkieno namas ant mūsų daržo, upelis, kirtęs mūsų sklypą pusiau, buvo įkalintas vamzdžiuose ir ant šaltiniuotos pievelės kažkas taip pat susirentė namus. Nebeatpažįstami vaizdai, nebėra takų, nebėra nė vienos senosios obels, po naujais gyvenimais palaidotas senasis istorijos klodas ir niekas nieko neatsimena, niekam nesivaidena. Tik aš retkarčiais susirandu internete – štai Šilalė, bažnyčia, kapai, štai... Bet niekas neprimena to, kas buvo.
Vis galvoju – kas suvarė visus tuos žmones iš kaimų platybių į miestus, į tuos skruzdėlynus, kur namas prie namo, langai į langus? Ką jie čia rado, dėl ko buvo verta keltis į miestus? Kurtis ant svetimos žemės, pelkėj, ant šaltiniuotos pievelės?
Kas varo dabar žmones iš tėviškių, iš Lietuvos – didelio kaimo?
Tik nereikia kaltinti valdžios – tai vyksta visame pasauly, prie įvairiausių valdžių. Ir kartais man ta nostalgija nebesamiems kaimams atrodo netikra – niekas neišvarė, bent ne visus išvarė, didžioji dalis išėjo savo noru. Tik kodėl?
Dabar vėl svarstoma, ar leisti parduoti žemę užsieniečiams. Ir vėl spekuliuojama žmonių jausmais – neparduoti žemės kitataučiams. O iš tiesų tai tik kainos klausimas – kas susižers tikrąją kainą, ar tikrieji žemės savininkai, ar lietuviai berniukai, dabar supirkinėjantys žemę už skatikus ir laukiantys nesulaukiantys, kad pakils jos kaina, leidus parduoti užsieniečiams. Šiaip ar taip, didžioji dalis žemės bus parduota. Ir aš parduosiu. Aš jos seniai nebeturiu. Aš jos niekada ir neturėjau. Turiu tik atmintį – vaikystės takus, upeliu plaukiančius neršti ūsorius, šaltiniuotą pievelę, kur pavasariais žydėdavo purienos, o žiemą ledas šaldavo gurvuoliais, nes iš žemės verždavosi vanduo. Ir babūnės ašaras.

0

19

2013. 05. 04.  Mano namo tarpulangio plyšely peržiemojusi Dievo karvytė išropojo į saulės apšviestą plotą, pakrutino sparnelius, pasivalė kojeles, tada patikliai užlipo man ant rankos ir nuskrido į pavasarį...
Nepadėkojo – tarsi aš tam ir esu, kad ja pasirūpinčiau.
Būk, vabalėli, laimingas.
Gera.

0

20

2013. 05. 06.  Būna, kad nešiojamės įkyrų, maudžiantį skausmą, kurio neįmanoma atsikratyti. Fizinį ar dvasinį. Jau, rodos, su juo susigyventa, jau prisitaikyta, bet nė akimirkai negalima jo pamiršti. Kiekvienas dirgiklis – stuktelėjimas visai ne toj vietoj, staigus garsas, šviesos blyksnis, žodis atliepia skausmo židiny ir vėl nusmelkia aštriai, kaip pirmą akimirką ir vėl supranti, kad veltui buvo visas vargas. Su tokia maudžiančia neviltim gyvenu, neturėdama vilties išsivaduoti, būdraudama dieną ir pratęsdama sapnuose.
O gyvenimui viskas vis tiek – skauda tau kas ar neskauda, jis eina sau, netausodamas tavęs, neslėpdamas, negludindamas aštrių kampų, nepritildydamas garsų, nerinkdamas švelnesnių žodžių – žeisdamas, skaudindamas senas gėlas, bet kartais ir leisdamas užsimiršti ar net prajuokindamas. Ai! Kaip suskaudo!
Prieš savaitę grįžom su dukra iš Vilniaus – mane, sėkmingai peržiemojusią, parvežė namo vasaroti. Nejauku buvo atsirakinti namą vaiduoklį, tarsi iš tiesų gali viduj sutikti kokią pabaisą – šalta, daug šalčiau negu lauke, drėgna, tamsu, nes išvažiuojant atjungėm elektrą, nėra vandens, pakurti negalima, nes sugedusi šildymo sistema. Viskas žeidžia – tarsi niekad nė nebūta namų šilumos, tarsi čia negyventas gyvenimas, o mano jau buvęs pritilęs, prisijaukintas skausmas atgyja kaip skruzdės pavasarį. Matau, kad ir dukrai neramu, kažkaip išsprūsta:
– Kaip aš čia tave vieną paliksiu?
Šaltajam koridoriuj gyventa pelių, pridaryta visokių eibių, bet vidun greičiausiai nebuvo patekusios, nes nuodai nepaliesti.
Per dieną kitą susitvarkom, porą kambarių pašildom elektra, o kituose dienom atidarom langus, duris – tegu džiūsta, tegu įšyla bent tiek, kiek lauke. Vakarais sunku užmigti – šalta. Prisirengiam keliais megztiniais, susiklojam keliais sluoksniais, bet vis tiek nesimiega. Paimu pirmą po ranka pakliuvusią knygą – Remarkas. Užmirštu visas negandas, tik atsivežtas skausmas budi. Prisiverčiu apie jį negalvoti.
Kitą dieną pasirodo, kad pasieniu prašmėžavo pelė. Na taip, durys per dienas atviros, galėjo ateiti pasisvečiuoti. Vakarieniaujant iš už užuolaidos išlenda smailus snukutis ir juodos akutės. Atrodo juokiasi. Ir mudvi juokiamės, puolam gaudyti neprašytą svečią. Kur tau!
Kitą rytą dukra guodžiasi, kad mažai ir miegojusi, pelė jos kambary krebždėjusi, šnarėjusi, kažką graužusi. Tikrai, prakramtytas dovanų maišelio kampas, bet juk ten nebuvo nieko  valgomo, spintos koja – ko ta neįtiko? Ir mano Remarko knygos kraštai dantukų paženklinti.
Padedam nuodų. Vakarop įsitikinam, kad pelė jų užkrimto, bet naktį mane pažadina neįprasti garsai name. Einu žiūrėti. Dukros kambary dega šviesa, o ji sėdi ant lovos su rankšluoščiu rankoj ir verkia įsiučio ašarom – seniai po pusiaunakčio, o ji dar nemigusi, medžioja pelę, o ši tarsi tyčiojasi, kol dega šviesa, tyli, bet vos mergaitė prisnūsta, pelė ima bėgioti, karstytis užuolaidom, net įlipa į lovą, buvo įsivėlusi į plaukus.
– Mama, ta pelė išprotėjusi! Ką daryti?
Man atrodo, kad tame kambary išprotėjusios dvi. Mėginu įsivaizduoti, kaip atrodo ta pelės medžioklė ir mane suima juokas. Dukra supyksta, bet netrukus taip pat užsikvatoja. Išsikrausto miegoti į kitą  kambarį, kad ir šaltą. Dieną praleidžiam prie jūros. Motinos dieną aplankom kapelius, paskui nuvažiuojam prie Lurdo, pasigrožim pavasarinėm gėlėm atkalnėse, bet jų neskinam, tegu žydi, kiek jom skirta.
Medžioti pelę neturim kada.
Šiandien dukra baigė valyti kambarius, papietavom, pasišnekučiavom, pasidžiaugėm, kad išpuolė tokios gražios, šiltos dienos ir tas mano paliktos vienos gyvenimas nebeatrodo toks niūrus. Dukra susiruošė namo, į Vilnių. Ji nešioja į mašiną daiktus, o aš sėdžiu ant priebučio su Remarku rankose, bet neskaitau, grožiuosi pavasariu, klausau paukščių klegėjimo šlaito miškely, o mano skausmas aštrėja, degina. Ištverti! Neišsiduoti!
Name kurį laiką tyla, staiga subilda greiti žingsniai, dukra išpuola pro duris su maišeliu rakoj, jame pelė, ji blaškosi, dukra ne iš karto susivokia ką daryti, paskui ima daužyti  pelę į pamatą, maišelis praplyšta ir pelė nulekia laiptais žemyn. Nebekruta. Dukra susigėsta, teisinasi:
– Mama, juk ji vis tiek buvo pasmerkta, tik būtų ilgiau kankinusis...
Ką gi, eutanazija.
Mašina lėtai išsuka iš kiemo, virš jos stogo pro atvirą langą man mojuoja maža balta rankelė. Viena. Ne taip, kaip būdavo vasarom, kai išvažiuojant vaikams, anūkams per visus langus styrodavo, mojuodavo daug daug rankų, mažų ir didelių ir mašina primindavo ežį.
Paskui dar sušmėžuoja, pamojuoja atsisveikinant nuo posūkio ties gaisrine, mašina padidina greitį ir digsta iš akių, o aš lieku ant priebučio. Tyla. Labiausiai žeidžia tyla. Skaudžiausiai. Nevalingai paglostau pelės paženklintos knygos viršelį, atsiverčiu bet kur: „ Viskas gyvenime turi priežąstį. Net akmuo“.
Netrukus suskamba telefonas:
– Mama, neverkim! – kurį laiką girdžiu alsavimą, paskui išsijungia.

0

21

2013. 05. 08.    Vakar į mano kiemą atvažiavo televizorių meistras, Broniukas – pasikviečiau pajungti blokelį, kad galėčiau matyti skaitmeninę televiziją; mudvi su dukra to padaryti nesugebėjom. Dar jam nepaskambinus į duris supratau, kad kieme yra kažkas svetimas – aršiai įsiskalijo kaimynės šuo. Kiekvieną kartą kam atėjus ar atvažiavus gyvulėliui būna stresas, net man vaikščiojant savo kieme – pusę  metų niekas į mano kiemą neužsukdavo, tai dabar neįprastą pagyvėjimą šunelis priima kaip įsiveržimą į jo teritoriją. Saugok, šuneli, saugok mano namelius, man taip gera, kad bent tau ne vis tiek, kas darosi mano gyvenime, net jei aploji ir mane pačią.
Bronelis šnekus, linksmas ir geranoriškas. Kalbamės, aptarinėjam, kad neužteks blokelio, reikia kitokios antenos ir tą reikia iškelti aukštai, nes namas už kalno, o aš žiūriu į jau gražiai žilsterėjusį vyrą, tokį panašų į savo motiną ir niekaip negaliu sugrįžti į dabartį, visa esu kelių dešimtmečių praeity, kai Broniukas su broliuku dar buvo vaikai, dažnokai sirgdavo, o jų rūpestinga mama vis kviesdavosi mane. Vos susilaikau nepasakiusi, kokia graži buvo jo mama. Buvo. Nebėra.
Paskui bemaž pamiršusi televizoriaus reikalus, intensyviai mėginu užpildyti atminties spragą nuo tada, kai vaikai liovėsi sirgę, baigė mokyklą iki dabar prieš mane stovinčio žilsterėjusio vyro ir nė nepajuntu, kaip staiga kvailai paklausiu:
– Broniuk, o tu vedęs?
Paklausiu, matau nustebusį jo žvilgsnį ir staiga viską atsimenu – ir kas jo žmona, ir gražius du jų vaikus, berniuką ir mergytę, gerus skaitovus mokykloj, o Broniukas su meile pasakoja apie anūkėlę.
Kai jau išlydėjusi Broniuką vis dar aplojama kaimynų šuns einu per kiemą vidun, liūdnai galvoju, kad tokios, o tai ir rimtesnės atminties spragos vis dažnesnės ir vis didesnė nuostaba žmonių akyse man ko nors kvailai paklausus. Suprantu, kad tai jau reikia vertinti su nuolaida senatvei. Aš jau suprantu, o kada supras mano kaimas ir ar bus man atlaidus?

0

22

2013. 05. 14.   Kai nubundu, ne, nenubundu, o tik vėl pajaučiu, kad gyvenimas tęsiasi toliau nuo ten, kur vakar vakare priverčiau save liautis galvojusi, jautusi, nerimavusi, nebaigiamai ieškojusi atsakymų į klausimus, kurių net nesugebu suformuluoti, pirmiausiai suvokiu įtaigų žmogaus balsą ir kurį laiką jo klausausi. Per radiją skaitoma knyga apie sūnaus santykį su motina, tik po jos mirties suvokusį, kad gyvenime viską darė vien tam, kad jai patiktų, kad jos būtų įvertintas. Jam buvo negana besąlygiškos jos meilės, reikėjo supratimo, žavėjimosi, pagyrimo, reikėjo, kad ji ne vien grožėtųsi jo parašytomis knygomis, o ir suvoktų jo mintis, nepakartojamą jo išmintį. O ji nemokėjo skaityti!
Kai balsas nutyla, dar kurį laiką tūnau apimta keisto jausmo, bet įspūdis blunka, pagalvoju, kad tą knygą esu skaičiusi ir tada ji man pasirodė kažkokia keista ir tik paskutiniai puslapiai kliudė širdį. Nustembu, kad po kelių minučių nebeatsimenu kieno, vyro ar moters buvo tas įtaigus balsas, privertęs mane grįžti realybėn.
Iš po apkloto iškišu ranką, pajuntu šaltį, skubiai ją įtraukiu atgal į jaukią šilumą ir vėl kurį laiką pasineriu į bemintį būdravimą.
Aš bijau. Bijau šalčio, nors žinau, kad jau pavasaris. Bijau skausmo – tereikia pamėginti keltis. Bijau vienatvės, todėl nakčiai neišjungiu radijo, kad atrodytų, kad namie be manęs kažkas yra. Bijau savo silpnumo, nebegalėjimo – atrodo kažkas tyčiojasi iš manęs kasdien kažką atimdamas. O gal tai mirties baimė? Ne. Mirties aš nebijau. Tai iš kur ta širdgėla, nuolatinis  maudžiantis skausmas, neviltis?
Bijau nemeilės, ji žeidžia labiausiai. Iki beprasmybės, iki nenoro gyventi, iki netikėjimo žmonėmis, negalėjimo džiaugtis pavasariu...
Man nereikia garbės, pripažinimo, pagyrų, pagaliau turtų. Man tik trupučio meilės, kuri nesiderėtų verta aš jos ar neverta, kuri atleistų mažas ir dideles mano nuodėmes. Nemeilė žudo. Bet... Kaip galėčiau kaltinti už tai, kad nepamilo?

0

23

2013. 05. 15.   Popietės tyla. Tik  kaime taip būna. Įsikūriu ant priebučio su knyga. Nekreipdamas į  mane dėmesio ant balkono krašto nutupia laukinis karvelis  – uldukas. Ką jis ten veikia? Kažką krebždina, bėgioja, protarpiais švelniai suburkuodamas. Vos ne man ant knygos nukrenta kuokštelis kerpių. Staiga pratrūksta skardžiu balsu, žemaitiškai: „Vogurklų! Vogurklų! Vogurklų!
Palauk, karvelėli mėlynasai, dar anksti, dar nepaaugo agurkai.
Paukštukas pasilenkęs pasižiūri į mane ir jau visai piktai surinka: „Vogurklų!” Nuskrenda, jau ulda kažkur už namo.
Kad tik nepamirščiau Pranicio paklausti,  ar ir Dzūkijos šilų uldukai taip pat žemaitiškai reikalauja agurkų.
Pro namo kampą traukia visai nešiltas vėjelis, sugriebiu savo kėdę ir nusigabenu į saulytę prie obels. Skaičiuoju, kad jai jau dvidešimt penkeri metai. Šypteliu – vyresnė net už nepriklausomą Lietuvą, o tokia nedidelė nederlioj smėlio žemelėj. Šakos samanotos. Kelios apatinės – alyvinės, viena, nusvirusi kiemo pusėn – saldinė,viršūnėj – vyninė. Visos dera vasarą, bet ne vienu metu.
Pakeliu akis nuo knygos (Viktorija Daujotytė, „Sauganti sąmonė“), tarsi nematydama pavasario žalumos, didžiojo žydėjimo, tarsi negirdėdama gyvos, tik užslėptos kaimo popietės tylos, visa savim jaučiu gamtos dalyvavimą mano buvime – mūsų buvime, minčių dermėj ir man labai norisi kažkam jas išsakyti.
Pokalbiai yra atvirumo vieta, atvirumo būdas.
Ką Vanda Juknaitė iškėlė į knygos pavadinimą, yra tikra: „Išsiduosi. Balsu.“
Kalbėjimas yra kalbos virtimas balsu, sielos išsidavimas“.
Susitikimai. Patiriame susitikdami ir išsiskirdami. (...) Patirties lauke mus jungia ne tik džiaugsmai, meilės, žiūrėjimas vienas kitam į akis; jungia ir ginčai, pykčiai, nuoskaudos, nesutarimai. To paties gyvenimo kodai, šifrai.“
Apie tai bemintydama, įsižiūriu į pilkai rusvą pavidalą žolėje po obelim – atpažįstu, jog tai grybas, briedžiukas. Vienas. O pernai jų buvo daug. Užsimerkiu ir matau tą „daug“ – įvairių dydžių, formų. Dar vienas  mano pavasaris. Jaučiu, kaip prateka laikas. Kaip ištverti tylą, vienatvę?
Kažkur netoliese sušlama paukščio sparnai. Neatsimerkiu. Išsiduosi. Balsu. Ir tikrai tylą sutrikdo: „Vogurklų! Vogurklų“.
Saulė jau leidžiasi už kalno jūros pusėn, mane pasiekė šešėlis ir vienišas briedžiukas po mano kiemo obelim atrodo juodas.

0

24

2013. 05. 22.    Pajaučiu tylą. Dar neatsibudusi basa einu į kiemą, padais čiuopdama kiekvieną laiptelį atsargiai nulipu nuo priebučio, brendu per žolę, sustoju kiemo vidury, ištiesiu rankas – nebelyja, bet oras pilnas drėgmės, gaivus, švarus, tirštas. Spengiančioj tyloj aiškiai girdžiu kiekvieną nuo žydinčių obels šakų žemėn krintantį lašą. Jie retėja – paskutiniai pragrumėjusios audros liudininkai.
Tik tada atsimerkiu. Ten, už kalno, jūros pusėj, kur vakarais leidžiasi saulė, dar blykčioja žaibai – toli toli, taip toli, kad grumėjimo nebesigirdi. Tyla. Ima brėkšti. Pasigirsta tylutėlis zyzimas – uodas. Sode krekteli kėkštas. Po obelim žemė balta – liūtis nublaškė žiedlapius. Trumpas, skubotas šio pavasario žydėjimas. Tarsi paskutinis.
Kaimas miega. Ne vien kaimas. Aš tokia viena savo kiemo vidury po audros, nudraskiusios žiedlapius. Kažkokia kitokia ta vienatvė. Rodos šūktelčiau – ei, pasauli! Nereikia, tik sulodysiu kaimynų šunis. Deja, nebeturiu nė vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti tuo nakties grožiu. Nebereikalinga. Net sau.  Nebemėginu įvardinti jausmų, minčių, nebeieškau klaidų, niekieno nebenoriu atsiprašyti. Viskas. Tarsi baigiau visus savo darbus, išgyvenau visus jausmus. Ir mano sieloj tyla po audros. Tik žybteli kažkur toli toli begarsis skausmo atsiminimas, tik kaip šis saulėtekis – jaukus, geras ir švelnus – bunda meilė be adresato. Nebereikalinga niekam, bet dėl to ne mažiau nuostabi – rami, guodžianti.
Susitaikau.

0

25

2013. 05. 23.   Šilta, drėgna, viskas auga, klesti. Taigi. Reikėtų džiaugtis, o man širdį skauda – kas nušienaus sodybą? Kasdien žolė paauga po sprindį, jau kelius siekia, kaimynai bene trečią kartą skuta savo pieveles, tik mano gyvenimas vis ne kaip svieto žmonių.
Pykti neturiu ant ko – anūkai tebesėdi klasėse, dukroms dar ne atostogos. Paprasčiausiai būtų paprašyti ką nors, už pinigus, ateitų ir nušienaitų, bet kieno priprašysi, kai visas kaimas nuo seno žino, kad išgėrimo pas mane nebus.
Čia aš rašau mažumėlę įtakojama Granausko, šiom dienom dar kartą paskaitinėjau „Gyvenimą po klevu“.
Šį rytą nubudau tokia žvali ir įsisvajojau, kaip pjaučiau, kaip aš pjaučiau tą jauną, minkštą, naktį prilytą žolelę! Kaip aš pjaučiau! Gerai ištinta dalgele, basnirčia įsispyrus į kaliošus. Kaip kadaise.
Sykį, dar anais laikais, vos švintant išėjau su dalge ant peties apipjauti vieną pradalgę apie šieno normą – tada traktoristai taip reikalaudavo, kad jiems nereikėtų važiuoti į gretimą pievą, kaimynai nesibartų. Tuosyk kiekviena sauja šieno būdavo brangi, ne tai kaip dabar, niekam nieko nebereikia.
Pjaunu sau patyliukais pasidainuodama, matau pro šalį dviračiu važiuoja Kazimieras. Į mane stengiasi nežiūrėti, matau, taip ir pravažiuos nepasisveikinęs, tai šaukiu: „Labryt, Kazimierai!“
Ką darys žmogus, lipa nuo dviračio, pasisveikina ir šaukia man: „Ar kaime vyrų nebėr, kad bobos su dalge švaistosi?“
Nieko jam nesakydama einu arčiau, o priėjusi klausiu: „Kazimierai, ar tu vyrs?“
– Vyrs – sako ir taip užriečia nosį.
Tai aš jam ir ištiesiau dalgę:
– Nupjauk, kad man, bobai, nereiktų svieto piktinti.
Ir dabar atsiminus juokas ima, kaip mitriai užšoko Kazimieras ant dviračio ir nurūko neatsigręždamas.
Dabar toks grauduliukas suvirpino dūšią – neseniai Kazimierą palaidojom. Bet aš juk gyva, štai imsiu ir išeisiu šienauti!
Ir išėjau. Išsinešiau savo Husqarną, sutrumpintai varna vadinamą, nes dalgele niekas nebepjauna, o ir mokančių ištinti visam kaime neberasi, užsikūriau ir patraukiau per tas kiaulpienes, per šunažoles, garšvas ir dobiliukus. Kas bus tas, bent dar sykį patirsiu darbo palaimą. O, sako, biblijoj esą parašyta, kad darbą žmogui Dievas davęs kaip prakeiksmą – prakaite veido savo pelnysi duoną savo... Netiesa, darbas yra palaima.
Pjaunu ir galvoju, kad gi man nieko negali atsitikti, dirbu ar nedirbu, vis tiek nuo ligų neatsigenu, bene svarbu, jei mažumėlę daugiau skaudės. Tik kažin, ką galvoja kaimynai – ar neiškvies greitukės, ar neatlėks mano kolegos su tramdomaisiais marškiniais? Ir kuris kaimynas pasirodys Judas esąs, kuris pirmas paskambins dukroms ir pasakys ką aš čia išdarinėju? Taip ir jaučiu žvilgsnius iš visų pusių, bet arčiau nė vienas nesiryžta prieiti, kad nepaklausčiau, kaip Kazimiero: „Ar esi vyrs?“ Kad neįbrukčiau varnos į rankas.
Štai, pailsėjau, einu, dar kiemo kertę nuskusiu. Jei kasdien po tiek, iki joninių, žiūrėk, ir baigsiu šienapjūtę.

0

26

2013. 05. 26. Vakar.
Švito vėlai, apsiniaukę, nešilta, gairina rytų vėjas. Bet gerai – nenuoramos  uodai tūno savo užuolandose ir neįkyri man.
Savo priebučio svetainėj pasikabinau petuniją, ji švelniai supasi vėjyje. Pražydo antras žiedas – tamsiai violetinis. Mano mėgiamiausia spalva. Palaistau – iš taip pat violetinio laistytuvėlio. Jis išlikęs iš vaikų žaislyno, murzinas nenuplaunamai, štai ir įlūžęs, bet, jei elgsiuosi atsargiai, gal tvers mano amžiui? Įdomu, kiek dar liko?
Ne pirmą kartą gyvenime sveriu štai taip – gal tvers? Baigiant institutą taip pat kiekvieną  smulkmeną apžiūrinėdavau  ar užteks iki pirmos algos – kojinių, jei su kantrybe dar kartą surinksiu nubėgusią akių eilutę, rašalo buteliuke, sąsiuvinio užrašams, peržiūrinėdavau senus, gal kuriame dar likę vietos, batų – su patėviu kaip mokėjom, taip suremontavom tuos pačius. Gal tvers? Tvėrė. Ką veiks netvėrę, jei kitaip nėra.
O kai gavau pirmą algą, iki ašarų prajuokinau Viešvilės namo kaimynus, bendradarbius paklaususi, kur reikės ir dėti tokią daugybę pinigų? Ir nusipirkau ne batus, ne kojines, o mažą radijuką ir dviratį važinėti į iškvietimus pas ligonius. O jį man sekančią naktį iš sandėliuko pavogė!
Nenusiminiau, pagąsdinau, kad į iškvietimus toliau kaip kilometrą pėsčia nevaikščiosiu, teks kiekvieną kartą namiškiams ieškoti mašinos.
– Kas čia per kaimas, kas čia per žmonės? Iš daktarės pavogti dviratį!
Po poros dienų dviratis grįžo į mano sandėliuką ir jo niekas  daugiau nebeėmė net gatvėj palikto.
Kaip gera atsiminti.
Sėdžiu savo priebučio svetainėj su knyga ant kelių, bet neskaitau, tik žarstau vaikų pernai vasarą nuo jūros parsivežtus spalvotus akmenukus, grožiuosi petunija ir mąstau, kaip norėčiau patekti į poezijos pavasario renginius. Nepateksiu. Ir vėl, kaip gyvenimo pradžioje, gelbsti radijukas, nes net TV žiūrėti negaliu, nepakeitė meistras antenos – pažadėjo ir štai antra savaitė neateina, o man nedrąsu vėl ir vėl skambinti. Kaip būtų buvę, jei aš pas ligonį būčiau susiruošusi po dviejų savaičių?
Graudu.
Staiga suplazda kažkas ore ir gražiai apsukę puslankį į mano kiemą nusileidžia porelė povų. Gražuoliai! Stovi, dairosi. Susidomi manim, žiūri ištiesę kaklus, tyst, tyst prieina arčiau grakščiai kilnodami ilgas savo kojas. Paskui nubrenda per nešienautą žolę į kaimynų kiemą. Žinau, iš kurių namų jie atskrido – gana toli, nuo kalno. Ir žinau, kad ras kelią namo, ne pirmas kartas.
Aš žinau tuos namus. Pagalvoju – kiek daug aš žinau. Kartais tas žinojimas prislegia sunkiu akmeniu ir vienatvė darosi nepakeliama. Ir skaudžiai sugildo ilgesys. Bet žinau ir tai, kad kitaip jau nebus. Nebus. Realybė žiauri ir nemoka dovanoti.
Visko užteks.

0

27

2013. 05. 28.  Dangaus skliautas didelis, beveik juodas, su pilnaties skyle širdy ir žvaigždynų dulkėmis apsiauste – sukniubęs, tarsi norėtų paskutinį kartą apkabinti žemę, o sidabrinis kraujas liejasi... Ir žemė tiesia rankas-medžius, nutilusi, susikaupusi. Viskas prarado spalvas – net mano petunijos žiedai juodi.
Tokiom naktim nesimiega. Tūnau savo priebučio svetainėj, šešėly, klausausi tylos, mintiju kažką savą, pažįstamą iš vaikystės tokių naktų. Gera. O kažkur Estijos miškuose juodųjų gandrų porelė, nežinodama, kad yra nuolat stebima kameros, peri vaikus, abu, pasikeisdami – vakar išskilo du gandriukai. Balti. Dar yra trys kiaušiniai. Ar išskils? Mačiau juos per audrą, siūbuojant medžiams, per lietų, saulėtą vidudienį – o plunksnos juodos, karšta, tupi pražiojęs snapą. Vakar visą pavakarę anam miške gražiai skardeno volungė ir daugybė kitų paukštukų ir kažkur iš toli ataidėjo juodvarnio krankimas.
   Gyvenimo vyksmas nenutrūkstamas ir nuolat keičiasi. Rodos, ko begalima tikėtis iš senatvės? Bet vėl viskas radikaliai pasikeitė mano pasaulio suvokime – dabar viskas tiesiog yra, nebedaloma į esančius ir buvusius, gyvuosius ir mirusius. Gal todėl, kad ir gyvieji nutolo? Koks skirtumas – miręs žmogus ar gyvena kažkur toje sidabriniu krauju  užlietoje naktyje, jei nepasiekiamas, neprišaukiamas? Jei atsitiktinai kažko ieškant užrašų knygelėje aptinki telefonus, el. pašto adresą, namų, darbovietės gatvę, numerį, net aprašą, kaip nuvažiuoti, kur pasukti ir žinai, kad niekada nebepaskambinsi, nebepasuksi? Bet yra! Mirę gal net labiau yra, negu gyvieji, jie turi pasiteisinimą kodėl nepasiekiami. Dabar ir mano pasaulis pasidarė jaukesnis, kai liko bendravimas vien mintimis. Pasijutau saugi – ir manęs, tokios, kokia esu dabar ir vis nykstu, niekas nebemato, nebegirdi gergždžiančio balso, nebepažvelgia su nuostaba, jei išsakau kokią keistą mintį. Nieko nebegaliu užgauti ir manęs niekas nebežeidžia. Nebeturiu jokių iliuzijų, kad kam nors esu reikalinga. Tuos, kurie reikalingi man, susikuriu savo vaizduotėje – tokius, kokius noriu, kad jie būtų. Taip apsaugau juos nuo klaidų, nelaimių, todėl nebenoriu žinoti tiesos, bijau, kad žiauri realybė viską sugriaus, o aš taip noriu, kad jie būtų laimingi.
Senatvė keista, bet savaip nuostabi.
Švinta. Pilnaties nakties misterija baigėsi. Įsijungsiu pažiūrėti, ką veikia  mano gandrai.

0

28

2013. 06. 02.  Laikas ir aš.
Šiąnakt mano priebučio svetainėj jauku ir šilta. Anksti nubudo paukščiai, bet jų skardenimas kažkoks kitoks, jie negieda – kalbasi. Dalykiniai, buitiniai, be jokios romantikos. Štai du kėkštai kažko susibarė, įsiterpė dar keli. Kiti paukštukai pritilo, klausosi. Atliepė kažkieno nepatenkintas krektelėjimas – liaukitės jūs ten, leiskit dar mažumėlę nusnūsti! Gamta gyvena savo ritmu. Dabar, štai, laukia audros – tvanku, oras pilnas elektros, kažkur netoliese dar nematomi debesys jau neša liūtį.
Kuri šiandien diena? Suabejoju – birželio antra? Trečia? Antra. Atseku pagal kažką tvirtą – vakar minėta vaikų gynimo diena. O man? Ką man reiškia 2013. 06. 02.? Sužinosiu jau visai netrukus – šiandien. Kokia buvo mano birželio antroji pernai? 1966-siais? 1948-siais?
Nieko neatsimenu. Laikas sau, mano gyvenimas sau.
Atmintin grįžta kažkurie iš pirmųjų nepriklausomybės metų – ankstyvo pavasario dieną per laukus brenda būrelis žmonių. Dar tik kalasi pirmoji žaluma, daugybė vyturių čyrena kažkur virš galvų, sušunka knyvės. Matuojama žemė. Matininkas Adomas pasklaido pluoštą popierių, paskelbia, kam dabar matuos, apsidairo:
– Prie ko čia prisirišti? – ir nueina prie vienišo ąžuolo nebesamo kaimo  vietoje, prie kažko tvirto, patikimo. Bent kol kas. Geodeziniai matavimai naudojantis palydovine sistema ateis vėliau.
Adomas patekom žirglioja per buvusias kaimo ganyklas vikriai sukdamas primityvų dvimetrį matuoklį, o aš vos spėju paskui jį, po pažasčia spausdama kuoliukus, kitoj rankoj nešdamasi kirvuką – brendu per šalpusnių žydėjimą, pridusdama kylu į kalvelę, įkalu paskutinį riboženklį ir pasilieku viena – žmonės nutolsta Žadeikių pusėn.
Pavargau. Prisėdu ant akmens, savininkišku žvilgsniu nužvelgiu žemės lopą, kuris dabar jau mano ir su siaubu įvertinu, kiek daug čia akmenų, kaip reikės išrinkti, išvežti? Kam man jos reikia – žemės? Dabar, per vėlai? Reikia! Nes aš visa savo prigimtim esu žemdirbė. Nes turi būti atstatytas teisingumas – tarsi kažkam, nežinau kam, atkeršyta už atimtą senelio žemę, už sunykusią, šabakštynais apžėlusią mano vaikystės sodybą Vabolėse, už kažką, neišsipildžiusį. Bet ar tas lopinėlis akmenynės, kur kažkada būta pelkynų ir karteniškiai eidavo uogauti vaivorų, kur man atvažiavus į Karteną dar triūsė melioratoriai, o šituose laukuose stūksojo didžiulės krūvos kelmų, ar  tai atlygins man už alkaną vaikystę, už tėvelio lagerius, mamos nutilusį juoką?
Kur mano gyvenimas? Kur mano dienos, jei aš jų neatsimenu? Kažkur, tarp laiko konstantų, „pririštos“ prie istorijos įvykių, kurie dar patikimi, kaip tas vienišas ąžuolas laukuose buvusio kaimo vietoje. Ir tarpeliuose tarp dienų, kurias atsimenu ir fiksuoju laike – pirma diena mokykloj, pirma darbo diena fabrike, santuoka, vaikų gimtadieniai, artimųjų mirtys.
Tada, kai degė kaimyno jauja...

0

29

„Tėvo Severijaus kartą paklausiau, kodėl taip sunku atleisti. Ogi todėl, atsakė, kad atleisdamas – atleisdamas iš gelmių giliausių, kaip Jėzus kad atleido, – žmogus prisiima pareigą kada nors sumokėti visą kainą už nusižengimą to, kuriam atleidžia. Atpirkti jo kaltę kaip savo, atkentėti už ją.“
                                                                       

Donaldas Kajokas

                                 
„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, 71pusl. 2012,
                                   Tyto alba

0

30

2013. 06. 20.   Internetinė ir neinternetinė draugystė.
Mudviejų draugystė jau nebebuvo vien internetinė, sykį jau buvom susitikusios, o tąsyk aš atvažiavau pas draugę į namus.
Ir skaudžios, ir laimingos akimirkos atmintin įsirėžia nebūtinai tiesioginiais įvykiais – štai tokia, saulėta ar apsiniaukusi, tyli ar vėjuota buvo diena, tokiais ar kitokiais žodžiais kalbėta, kokia staltiese dengtas stalas (ar iš viso dengtas?) ir ką pasakė draugė, taip paprastai, kasdieniškai moteriškai dovanodama gėlės ūglį – išsiauginsi. Iš tos dienos mano atminty liko tik šviesus, šiltas jausmas. Pasijutau tokia sava, lyg būtume susigiminiavusios per tą daigą, lyg pažįstamos nuo vaikystės, lyg sujungtos ateičiai. Nesvarbu, kas bus rytoj, po metų. Taip  kūdikis sujungia du žmones ir niekas nebegali to ryšio paneigti, nors  pora seniausiai būtų išsiskyrusi ar išskirta mirties, netikėtai koks vaiko judesys, šypsena, balso tembras primena ir primena tėvą ar motiną ir visai ne nuo jo priklauso, jei tie atsiminimai būna žeidžiantys ar, atvirkščiai, brangūs, šviesūs.
Parsivežusi daigą namo, įmerkiau jį taurėn su vandeniu ir kasdien, o tai ir ne po kartą, vis prieidavau pažiūrėti, kaip kalasi šaknelės, auga, tankėja. Mano vienatvėj, įkalintai miesto bute, tai buvo atgaiva. Nesvarbu, kad už lango siautė žiema, kad mudviejų su drauge internetinė draugystė ne kartą grėsė nutrūkti, o aš ne sykį, pasiklysdusi savo mintyse, jausmuose, nemigos, skausmų naktimis prieidavau prie gėlytės ir kalbėdavausi su ja apie tai, ką būčiau norėjusi pasakyti jos šeimininkei, bet nesiryždavau, kartais nesugebėdavau, o ne sykį pabijodavau būti nesuprasta. Atrodydavo, kad augalėlis mane supranta, pasitiki manim, yra ramus ir geras.
Vieną naktį, radusi pašte puikų draugės laišką, su džiugia nuotaika prakalbinau savo gėlelę – gana mirkti vandeny, laikas tau kraustytis į raudoną vazoną! Ir sodinau, švelniai liesdama, patyliukais niūniuodama linksmą dainelę iš multiko ir mudvi buvom laimingos. Sakot, augalai negali būti laimingi? Ir dar kaip gali! Reikėjo matyti, kaip suklestėjo mano augintinė, viena po kitos kalėsi atžalos, stiebiesi aukštyn. Bijodama, kad nenulūžtų, nupirkau patikimą smaigą, parišau ir ėmiau laukti žydėjimo, o kai pavasarį važiavau namo į Karteną, gėlę vežiausi drauge. Dabar ji stovi ant mano stalo, mudvi žiūrim viena į kitą, kai aš pavargusi pakeliu akis nuo knygos ar kompiuterio. Tik žiūrim, nebesikalbam, nes nutrūko ir internetinė draugystė su daigą dovanojusia drauge. Tiek daug liko nepasakyta, tiek daug noriu paklausti, bet jau nepasakysiu, jau nepaklausiu. Nežinau, kaip ji, aš tuos kelerius draugystės  metus buvau laiminga, pažinau nuostabų žmogų. Tai todėl, kad pažinau ją ir save, suprantu, kad kitaip negalėjo baigtis.
Visa mano meilė dabar tenka gėlei. Ir ji pražydo, apsipylė daugybe žiedų. Su nuostaba matau, kokie jie panašūs į mano draugę – išdidūs, pasistiebę vienišiai, lėtai keičiantys vis intensyvėjančią spalvą, grakščiai truputį palenkę viršūnėlę iš kurios kyšo tai, ko reikia vabzdžiams, bet ne daugiau, neatsivėrę, nieko neįsileidžiantys vidun, net draugų. Gerbiu jų atskirumą, bet vis tiek mylėsiu. Kas nors turi mylėti.
Mudviejų su gėle draugystė visai ne internetinė. Negaliu nuvilti jos pasitikėjimo, kiekvieną rudenį, pavasarį vešiuosi per Lietuvą iš Vilniaus į Karteną ir atgal, kol... Et, nereikia!

0


Вы здесь » Mano namai » DIENORAŠČIAI » Blizgučiai pelenuose...