Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » DIENORAŠČIAI » Blizgučiai pelenuose...


Blizgučiai pelenuose...

Сообщений 31 страница 60 из 90

31

2013. 06. 23.   Išklausiau Jono Strielkūno eilių apie karą ir, nelaukusi, kol bus sugiedotas himnas, tylutėliai, kad nepažadinčiau savo vyriausiosios, išsliūkinau ant priebučio. Joninių naktis – šviesi, iš kažkur, iš už namo, liejasi mėnulio šviesa. Nubrendu per žolę pasižiūrėti – pilnatis, didelė, geltona, neaukštai. Žolė sausa – turėtų dieną pagaliau palyti, nes mus  pamiršo ir žmonės, ir Dievas, nors aplinkui trankosi perkūnai, Kartenai jau mėnuo, kaip nekliūva lietaus.
Rasos. Kokios čia rasos, jei šiugžda sausutėlė, baigianti išdegti žolė? O ir tos Rasos šiemet pradėtos švęsti, kaip rusai sako, ni sviet, ni zaria, prieš keturias dienas, tarsi tai būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. O vakar apie tai, kad tokią birželio dieną taip neseniai, vienos kartos atminime, prasidėjo tokia smulkmena, kaip Antrasis Pasaulinis karas, neišgirdau paminint. Tik tos Strielkūno eilės… Mes, senieji, niekaip negalim išeiti iš savojo laiko, bet tai jau truks nebeilgai, mūsų mažėja.
Kaimas šią naktį gyvas. Nuo miestelio ataidi monotoniškas būgno dunksėjimas, vienodas, įkyrus, trukdantis pajusti nakties ramybę, tylą. Jaunimui reikia bumčikų. Kažkas mėgina pyškinti raketas, bet palaikančių neatsirado ir tos kelios, tarsi susigėdusios, užgęsta.
Grįžtu vidun ir imuosi rašyti savo senatvės dienoraščio. Iš esmės tai tie patys atsiminimai, vis mėginant suprasti, kodėl viskas buvo taip, o ne kitaip, kokia viso prasmė, susieti praeitį su dabartimi. Pasiteisinti?
Atradau naują atsiminimų atmainą – mano, mūsų gyvenimai kitų žmonių atminty. Pastebėjau, kad paskutiniaisiais metais vis dažniau mano pačios vaikai, o ir sutinkami žmonės man ima pasakoti mano gyvenimą, o aš pagaunu save, kad daugelio dalykų jau nebeatsimenu, nustebusi klausausi legendų apie save ir tyliu, gailia šypsena slėpdama sutrikimą. Bijau aš tų pasakojimų, vis, atrodo, štai ims ir papasakos kažką gėdingo ar net nusikalstamo, ko tikkrai nebenoriu atsiminti.
Vyriausia dukra atvažiavo prieš kelias dienas – pabūti su manim. Mergaitėm vis atrodo, kad mane reikia linksminti, nepalikti vienos. Žodžiu, užkalbinėti dantį. Nereikia. Aš noriu išgyventi savo likusį gyvenimą nuo jo nesislapstydama ir visai nereikia man nuo tako rankioti akmenukus – jei suklupsiu, tai taip ir turi būti. Mano kaime tokiu atveju taip gražiai sakoma – esams dalyks. Ir senatvė, ir nykimas, nebegalėjimas. Tai kūnas paklūsta laikui, o dvasia nesensta, jausmai, išgyvenimai kartais atrodo net stipresni.
Kažkaip su dukra sušnekom, kas iš karteniškių mirė per praėjusius metus. Paminėjom Kazimierą ir abi nutilom, nubridusios kiekviena į savo atsiminimus. Tarsi matau pro nebesamos, sudegusios ligoninės langą smagia risčia bėgančius arklius, o vežime Kazimierą, dar, žiūrėk, šalia ant per gardes permestos lentos pasisodinusį kurį nors iš dešimties savo vaikų. Vadelėja stačias, nemuštruodamas arklių, o duodamas jiems valią, linksmas ir smagus, o šie jaučia jo nuotaiką ir lekia neraginami. Nepristabdo nė ties kryžkele, nors ten stovi stop ženklas – per gyvatvores nieko nematyti. O gal jis, stačias vežime, matydavo. Šiaip ar taip, man kiekvieną kartą būdavo baisu – štai štai nutiks kas nors baisaus, bet niekada nieko nenutiko.
Dukra ima pasakoti, vis perklausdama:
– Ar atsimeni, mama?
– Žinoma, atsimenu…
Sykį rudenį paprašiau Kazimierą iš dirvos parvežti bulves. Atvažiavo suvėlavęs, jau visai temo. Palikau mergaites padėti jam sukrauti maišus, o pati nuskubėjau namo.
Maišus sukrovę, Kazimieras įbrukęs vyriausiajai (mėginu atsekti – kiek jai tada galėjo būti metų?) į rankas vadžias ir liepęs važiuoti namo, pats atsisėdęs vežimo gale ir, atsirėmęs į maišus, ramiai užknarkęs – buvęs gerokai įkaušęs. Ką darys mergaitės, vadelėjo kaip mokėjo ir į kiemą šiaip taip įsuko. Bulves iškrovėm be Kazimiero pagalbos, nors prižadinom, bet jis ėjo ir nuėjo savo namų pusėn, dar iš tolo ataidėjo daina. Dabar jau aš, apgręžusi vežimą, padaviau vadeles dukrai – atgrąžinkit arklius į Kazimiero kiemą, viskas bus gerai, arkliai patys atseks namus, tik per plentą būkit atsargios, palaukit, kol tikrai nebus mašinų.
Negrįžo ilgai. Pagaliau parėjo apsižliumbusios. Pasirodo, tokios tos vadeliotojos, per staigiai užsuko į kiemą, vežimas pasikėlė ant rato, išsinarstė, o jos nežino, ką daryti. Šiaip ne taip iškinkė arklius, suvedė į daržinę ir paliko viską taip.
– Ar atsimeni, mama?
Nutylėjau. Kaip daug ko aš nežinojau apie savo vaikus, o jiems tai buvę taip svarbu. Bet juk turėjau žinoti. Pamiršau?
Tylėjom ilgai.
– Mama, o už ką tau Kazimieras kiekvieną kartą susitikęs dėkodavo?
– Cha! – šypsausi.
Susirgo Kazimieras gripu. Žinoma, negulėjo, ėjo kaip ėjęs į fermą, kur privežiodavo pašarus, o ten skersvėjai. Surietė Kazimierą visai – plaučių uždegimas. Pagulėjo pas mane ligoninėj savaitę ir veržiasi namo. Neleidžiu. Po kelių dienų vėl prašosi išleidžiamas – zootechnikė prašo, kad grįžtų į darbą, nesuranda pavaduojančio žmogaus. Supykau:
– Ar zootechnikė tavo vaikus augins? Važiuok į sanatoriją, grįši kaip naujas, tada ir dirbsi.
– O kaip žmona viena su vaikais?
– O kaip žmona, jei tu numirsi ar liksi neįgalus?
Išvažiavo Kazimieras į sanatoriją, grįžo kaip naujas, laimingas – rojuj pabuvęs, o aš jį pamačiusi sprukdavau į artimiausią kiemą ar skersgatvį. Blaivus dar nieko nesakydavo, buvo sarmatlyvas žmogus, bet jei bent kiek užgėręs, tuoj imdavo rypuoti, nesirūpindamas, kad žmonės girdi, – aš jam gyvenimą padovanojusi, vaikams tėvą, žmonai vyrą išgelbėjusi. Tildyk netildžiusi, tik mosteli ranka ir vėl dainelė už galelio.
Buvo. Atsimenu.

0

32

2013. 06. 25.   Diena nuostabi. Vakar pagaliau gražiai nulijo, su perkūnu, vėjo gūsiais. Toks vasaros lietus, kai norisi išbėgti basai į kiemą ir šokti. Pagaliau palijo... Apsunko kiemo obels šakos, žemutinės dailiai pasiklojo ant žolės – alyvinukai, tuoj noks.
Mano priebučio svetainėj jauku. Mes dviese. Montana iš lino vašeliu neria vaikiškas kepurytes, kiekvienoj ką nors pakeisdama, padarydama įvairiau. Paskui dar papuoš gintariukais – mugėse tokias  mieliau perka. Kažkodėl pasako, kad neria ne todėl, kad reikia pinigų, o iš pomėgio. Žinau. Kiekvienas turi atrasti būdą išreikšti save, o dar jei galima ką nors pradžiuginti. Kiek linksmų, laimingų mergaičių vaikšto pasauly su Montanos kepurėlėm? Daug – sako, šimtais.
Aš sėdžiu su Juzės Erlicko knyga ant kelių, bet neskaitau – mėgaujuosi vėsa, volungės giesme kaimynų obely. Pasigirsta gandrų kleletavimas – kažkur čia pat. Montana pakyla, užvertusi galvą brenda atbula per kiemo smilgas, paskui pastovi šypsodamasi, grįžta pas mane ir kažkodėl pašnibždom pasako – jie ant mūsų kraigo, du. Gražuoliai!
Tylim. Ar seniai čia nušienavau, o žolė kieme vėl gražiai pasikėlusi, nes nuo čia pradėjau pjauti. Žinau, tai buvo paskutinis kartas – mano gyvenimo pievos jau nušienautos. Tarsi skaitydama mano mintis, Montana klausia, kieno prašysiu talkos. Niekieno. Tiesiog bus nepjauta. Manau, kad jokiam įstatyme neparašyta, kad žolė būtinai turi būti pjaunama.
Pro namo kertę išpuola vėjo gūsis, subanguoja smilgos. Gražu! Patvory geltonais žiedeliais gausiai žydi ugniažolė – argi ne nuostabu? O dar vaistažolė. Kam ją pjauti? Keliuko pašaly būrelis cikorijų stiebų, netrukus sužydės mėlynais žiedeliais ir džiugins akį iki pat užšalant. Jų daug visoj sodyboj, užsisėjo kaip piktžolės iš kažkada mano darže augintų, norėjau pati pasiruošti šaknų kavai – vis tie vaikystės prisiminimai, kaip babūnė džiovindavo šaknis, skrudindavo keptuvėj, paskui maldavo rankiniu malūnėliu. Visi namai kvepėdavo. Kai cikorijos žydi, man atrodo, kad babūnė kažkur greta, akyse stoja vaikystės daržai, pievos ir kažkaip pasidaro graudu – „inyje bėrėga, inyje volny...“
Atsiverčiu knygą, mėginu skaityti. Susijuokiu. Montana kilsteli galvą, žiūri klausiamai. Skaitau garsiai – dabar juokiamės abi. Kaip nesijuokti, skaitant Juzę Erlicką?
Pro šalį eina kaimynė, šnektelim, žemaitiškai – apie orus, ligas, dienos aktualijas: iššveis ar neiššveis Andriukaitį iš ministro kėdės? Tik mes pavartojam aštresnį žodį, liaudišką, necenzūrinį. Nuomonės išsiskiria, kaimynė nueina.
Atsiminusi, kol vėl nepamiršau, einu nurašyti skaitiklių parodymus, palypėju kopetėlėm iki elektros skaitiklio ir lengviau atsidūstu – pavyko, nenukritau. Paskui einu į rūsį, ten vandens skaitiklis. Prietemoj matau kažką baltą – grybas ne grybas? Grybas! Baltas, kotelis su sijonėliu – net atsiklaupiu pažiūrėti. Nejau musmirė? Taip ir klūpau nuleidusi rankas – iki ko dasigyvenau, rūsy iš betvarkės grybai želia. Ten būta pjuvenų, medžių žievių, o kai grįžus iš Vilniaus meistras pajunginėjo boilerį, buvo paplūdęs vanduo. Štai ir derlius.
Nusiunčiu Montaną pažiūrėti. Abi kvatojam, nors juk kas čia juokingo? Nufotografuoja grybą ir tą betvarkę. Tuo pačiu ir mano priebučio svetainę įvairiais rakursais – matosi ant storos vielos pakabinta petunija, tik nuotraukoj nebus matyti, kaip gražiai ji supasi, siūbuojama vėjo; kaimynės obelys – tik nebus matyti volungės giesmės. Akivaizdžiau, kad matytųsi, padedu katlakį – jame sukrauti smulkūs, rinktiniai anūkų per daugelį vasarų parsivežti jūros akmenėliai, greta krūvelė stambesnių. Potekstė: šiuose namuose nebėra kačių. Nei Tipo, nei Tipos, nei Tipitos. Man suspaudžia širdį, – pirma vasara, kai nebeatvažiuos anūkai, juos paviliojo tolimesni keliai, įdomesni pasauliai. Na, gal mažieji, dvyniai, trumpam užsuks baigiantis vasarai...
Vakare mano mergaitė atsargiai, rinkdama žodžius mėgina sakyti, kad, jei man darysis nepakeliama vienai, važiuočiau gyventi – skubiai pasitaiso – pagyventi pas ją. Tyliu. Ne vienatvė mane žudo, ne ji guli ant širdies sunkiu akmeniu. Tik kam pasiguosi? Savo skausmą reikia išgyventi pačiai.
Praėjo dar viena mano senatvės diena. Graži diena.

0

33

2013. 06. 27. Laimingi, miegantys teisiųjų miegu.

0

34

2013. 06. 29.    Tik priėjusi visai netoli, moteris mane pažino ir taip nuoširdžiai nudžiugo, kad man net pasidarė silpna – savo niūrioj vienatvėj esu pasidariusi neadekvačiai jautri tiek geram, tiek blogam.

Skriauda užgauna dešimkart,
Bet geras žodis guodžia šimteriopai...

Tiek viena, tiek kita atitinkamai ir išgyvenu ir paskui ilgai negaliu nurimti. Sustojau, lukterėjau prieinančios. Pasisveikino, kaip tik kaimo žmonės moka – pagarbiai, nuoširdžiai.
– Sugrįžai... Ar ilgam?
– Ligi rudens.
Tarsi gyvą padarą paglotė mano vaikštynės rėmą, tada mano ranką:
– Taip lengviau vaikščioti?
Nusišypsojau ir ji atsakė tokia šviesia šypsena.
Atėjus iš saulės deginamos gatvės po skvero kaštonais buvo maloniai vėsu, mudvi dar kiek pasikalbėjom, o atsisveikinant paklausė:
– Ar galiu ateiti pas tave į namus?
– Žinoma!
Ir žinau, kad ateis, jau buvo atėjusi.
Kaime visi vienas kitą pažįsta bent iš matymo, sveikinasi nors ir nebendravę artimiau, žino vieni kitų gyvenimus. Su ta moterimi man neteko bendrauti, ji niekada nesirgo. Jau buvo ne jauna, žinojau, kad netekėjusi, bet paskui susitiko tokį pat vienišą žmogų, seniai pažinotą, kažkaip atrado vienas kitą; rodos nė nebuvo vedę. Susilaukė sūnelio, gyveno, kaip mokėjo, nes abu buvo nemokyti, dirbo paprastus darbus. Apie tokius Amerikoje sakoma – nepilnas doleris. Vyras nebuvo labai geriantis, bet ir nestūmė stiklelio nuo savęs, po truputį ir moteris pamėgo pasibuvimus kompanijose.
Sykį parduotuvėje pasitaikė man prie kasos atsistoti greta. Pardavėja suskaičiavo jos pirkinius, paaiškėjo, kad trūksta pinigų. Patikrino visus piniginės skyrelius, kišenes, patyliukais paprašė pardavėjos trūkstamą sumą įrašyti į skolą, bet ši atsisakė. Moteris buvo beimanti iš krepšio degtinės butelį, bet suabejojo, paguldė atgal – matyt namie tas butelis labai laukiamas, taip pat ir alų, tada duoną ir gabalėlį sviesto, bet ir juos skubiai padėjo atgal ir atitraukė ranką, lyg būtų nusideginusi. Maišelio pigių saldainių nė nelietė, matyt tai sūneliui. Kai vėl pakėlė akis, jose buvo tokia neviltis! Aš pasakiau pardavėjai, kad trūkstamą sumą priskaičiuotų man. Moteris nudžiugo, pasižadėjo, kai tik turės, atnešti pinigus į namus.
– Nedideli tie pinigai, ne didelė ir bėda, jei neatneši...
Atnešė, nuoširdžiai padėkojo.
Po kelerių metų liko našlė. Seniai bebuvau ją sutikusi, kai pernai taip pat kaip štai vakar sutikau gatvėje, taip pat pasiprašė ateiti į namus. Maniau, kad nori pasitarti dėl sveikatos, dar vis kartais žmonės pas mane ateina. Ne!
Moteris atėjo pasikalbėti apie poeziją ir nusipirkti dvi mano knygeles – sau ir draugei, jos jau ją skaičiusios, buvo pasiskolinusios, bet nori turėti savo, nes labai patiko, ypač eilėraščiai. Štai tau ir nepilnas doleris! Knygeles padovanojau.
Anąsyk ramią vasaros pavakarę mudvi gana ilgai šnekučiavomės apie eilėraščio grožį, įtaigaus žodžio parinkimą, sielų giminystę, gamtos įtaką žmogui. Apie ką kalbėsimės šį kartą?

0

35

2013. 06. 30.    Nusikeikiau. Rusiškai. Jei taip tęsis ir toliau, nesu tikra, ar neimsiu tikėti, kad ir daiktai turi sielą – slenksčiai, taburetės, akmenys, net rūbai, ypač kojinės. Man senstant jų charakteriai keičiasi, jie darosi pikti, kerštingi, negeri. Išnaudoja kiekvieną galimybę man pakenkti, pasityčioti. Tarsi neturėtų daugiau ką veikti.
Štai ir dabar, žinoma, mačiau slenkstį, jau turėčiau mintinai žinoti jo aukštį – žirglioju per jį kekvieną dieną po daug kartų, nei daug nei mažai, beveik tris dešimtis metų, o štai vėl užkliuvau ir įsiverčiau į koridorių kaip maišas bulvių. Kaip nekeikti? Net nesitiki – joks kaulelis nesulūžo. Durnam sekasi, juo durnesnis, juo labiau. Taip sako mano kaime.
Jei daiktai neturėtų sielos, iš kur jie žinotų, kad aš žioplėju, net ne dienom, o valandom? Štai tvarkiau spintą, aptikau seniai bedėvėtą sarafaną, užsimaniau pasimatuoti. Apsivilkti dar šiaip ne taip apsivilkau, o nusivilkti – nė pro kur, stoviu įstrigusi pakeltom rankom ir nei pirmyn, nei atgal, nors eik tokia pas kaimynus pagalbos prašyti. Išgelbėjo žemaitiškas užsispyrimas ir prigimtas išradingumas, nusivilkau.
O su kojinėm tai kasdieninė bėda – iš kur jos žino, kad mano akys mieros nebeduoda (taip sakydavo mano anyta), o rankos nebeklauso? Rodos tyčia tai už kurio piršto užkliūva (lyg ir nebūdavo tokie atsikišę), tai šiaip susiskersuoja, iš trečio karto kartais bepasiseka užsimauti.
Jau ir karteniškiai pastebėjo, kad einu nudūrusi akis į žemę, o nežiūriu į žmones. Įsivaizdini – sako. Kur ten beįsivaizdinsi, jei menkiausias akmenėlis tampa kliūtimi vaikštynei, tai ir žiūriu, kas ant tako, o ne varnas gaudau. Bet nėr to blogo, kurs neišeitų į gerą: pastebėjau, kad paskutiniu metu pradėjau vis ką nors rasti, tai kokį pinigėlį, tai anasyk du naujutėlius pieštukus (pravers sprendžiant sudoku), o vakar ir visus penkis litus.
Pailsėjau berašydama. Ką čia toliau beveikti šventą dieną?
Kažkas skambina.
Štai ir po rūpesčio ką veikti – po sumos užvažiuos draugai, vešis pas save pietų. Kaip pasilgstu  žmonių! Tų, su kuriais gyvenimas gyventas, kurių jau žilstelėjusius vaikus atsimenu keturiom vaikščiojančius, kuriuos mačiau visokiausiose situacijose, o ir jie mane. Kaip aš juos visus myliu!
Kad tik svetimas slenkstis neiškrėstų šunybės. Ir nepamiršti pasimti servetėlių, ne visada šaukštas būna paklusnus.
Nepamiršti: neįsijausk, Daliute, nereikalinga meilė yra nusikaltimas, ji gali žmoguje pažadinti žvėrį.

0

36

2013. 07. 01.   

Priebučio svetainėje tylu. Brėkšta – tarsi ne vienam krašte, o keliose vietose, nes dangus debesuotas ir tik kur  ne kur  prasimuša šviesa. Protarpiais sūkuriuoja lengvas vėjelis, drėgnas, gaivus. Paukščiai tyli. Ramybė.
Kad taip ir mano sieloje būtų tokia ramybė. Bet ne. Sunkiu akmeniu slegia vakarykštis pokalbis, kai dar ir dar kartą – kelintą jau paskutiniu metu? – pasakiau tai, ko nereikėjo sakyti. Nesvarbu,  kad tai tiesa, nesvarbu, kad norai geri. Žodžiu galima užmušti, žodžiu galima nusižudyti.
Jie nesuprato. Jie nesitikėjo, nes negalėjo net pagalvoti, kad tai aš taip galėčiau, bet nuodai veikia, jie supras ir aš vėl prarandu draugus.
Kapt! – sunkus lietaus lašas. Kapt kapt kapt – pabiro ant laiptų, sušnarėjo žolėj, tujoj. Sušniokštė, užplūdo lietaus banga ir pilka siena atskyrė mane nuo likusio pasaulio. Tegu. Tegu lyja, kad niekas neateitų. Tegu baigiasi vasara ir ruduo įkalina vienatvėj. Imu bijoti savęs – nešu žmonėms tik skausmą.
Tai kalta senatvė? O gal tampu savim, o visas gyvenimas tebuvo vaidyba?

0

37

2013. 07. 02.

Eureka!

Genialiausi sprendimai yra labai paprasti.

0

38

2013. 07. 15.  Einu basa per kiemo žolę tarsi brisčiau per vandenį – po nakties lietaus ji priblokšta prie žemės, sunki nuo drėgmės, o dar rasa kiekvieną smilgą sveria prie žemės. Apatinės obels šakos guli žolėje, alyvinukai jau bąla, kai atvažiuos anūkai, juos kepsim ir valgysim. Vasara…
Įsipildama po truputį, į šiltnamį sunešioju palašo vandenį. Gera.
Įsikūrusi priebučio svetainėje ilgai skaitau Hilari Klinton autobiografinę knygą iš serijos „Gyvoji istorija“. Pabaigiu. Keliuose puslapiuose surašytos padėkos žmonėms, padėjusiems rinkti medžiagą, patarusiems, kaip rašyti. Kažkodėl atsiminiau L. Brežnevo „Mažoji žemė“. Kas tikėjo, kad jis pats ją rašė? Tik knygos gale nebuvo lapų su padėkom už pagalbą, tikrieji knygos autoriai liko už kadro.
Vis pakylu, nueinu prie kompo – laukiu laiško. Kaip nuosprendžio. Pagaliau sulaukiu – su moto  „ o vasara ir yra vasara...“  Tas moto toks teisingas. Iš tiesų, vasarai nesvarbu, kad tai paskutinis paskutinės draugės laiškas, kad ilgai, sunkiai atrinkdama mintis ir žodžius, dėlioju paskutinio atsakymo tekstą ir visa esybe jaučiu, kad tai, ką rašau, visai nesvarbu, o tikrieji žodžiai, mintys lieka už kadro, nes jų niekam nereikia. Kai baigusi vėl išeinu į kiemą, jau įdienoję, rasa nudžiūvusi ir man brendant per žolę į šalis pasklinda daugybė žiogelių, kurių vienas nutupia man ant rankos, bet negroja, tik sukinėjasi, dairosi iš neįprastai aukštai, kol vėl nuspriegia į savo žalią stichiją.
O vasara ir yra vasara. Užsimerkiu – veidą šildo saulytė, švelniai glosto pažeme sūkuriuojantis vėjelis, koks būna tik vasarą, o atmintin sugrįžta vaizdas iš  vaikystės: Šilalės kapuose basa, alkana sėdžiu užsimerkusi ant didžiojo paminklo, po kuriuo niekas nepalaidotas, o iš tiesų paslapčia palaidoti keli miško broliai, tik aš to nežinau, taip pat kaip dabar veidą šildo vasaros saulytė, gaivina vėjelis, nuo sužydusių nasturtų kvepia medum, o žiogeliai groja, groja... Tokia vieniša – pokario vaikas, o sesė mirusi.
Ir dabar – tokia  vieniša, jau nieko nebesitikinti, basa vidury savo kiemo, o žiogai groja, groja...

0

39

2013. 07. 25.    Perskaičiau Pakeleivio dienoraštį. Jis dažnai pasiūlo muzikos, atitinkančios jo nuotaikas. Štai ir šiąnakt nuo jo pasiūlytųjų nuklydau į penkiasdešimtųjų rusiškas dainas – į žalią savo jaunystę. Iki ašarų. Kiek man tada buvo? Nuo dešimties ligi dvidešimties metų – jaunyste, mano jaunyste...
Kiekviena karta turi savo dainas. Ir gerai, kad savo.
Kaip pasikeitė galimybės! Mums tas rusiškas dainas klykė Šilalės vidury pakabintas garsiakalbis, radijo taškai, plokštelės, kai jau turėjom radijas su patefonu. Nesiimu spręsti apie tų dainų meninį lygį – kitokių tiesiog nebuvo, o širdis norėjo dainuoti. Iš mano tėvų sukauptos tarpukary išleistų plokštelių kolekcijos, pasidarbavus rusų kareiviams, buvo likusi tik krūva duženų.
Atsimenu, po kelias dienas, o tai ir savaitę, vykdavo moksleivių meno saviveiklos apžiūros, į Šilalę iš visų rajono mokyklų suveždavo saviveiklininkus ir dainuodavo, ir šokdavo. Pakliūti į salę būdavo ne taip paprasta, jei pats nebūdavai saviveiklininkas, neturėdavai kontramarkės. Esu žiūrėjusi per langą, įsitaisiusi medyje. O kai Šilalėj buvusiam senosios bažnyčios šventoriuj pastatė medinius kultūros namus, jei filmas būdavo tik suaugusiems arba mamos neturėdavo pinigų ir neduodavo kapeikų bilietams, filmų klausydavomės prigludę prie sienos – jos buvo plonos. Ir suprasdavom! Ir dainas įsimindavom.
Mano vyriausioji dukra naktimis klausydavosi muzikos pasislėpusi po antklode su visu tranzistoriumi – naktį būdavo lengviau pagaunama Varšuvos stotis, tai buvo tarsi langas į pasaulį.
Dabar galima klausyti ką nori, kada nori ir kiek nori. Tos senos dainos tokios, atrodo, primityvios, o jau ir pamirštos, bet štai netyčia susitinki nakty – ir iki ašarų. Vaikai, anūkai nesuprastų – ko, babūne? Tikrai, ko? Jiems tos dainos nieko nesako, tada jie dar net nežinojo, pas kurias mamas paklius.
Jaunyste, mano jaunyste...

0

40

2013. 08. 03.   Net pasitikslinau internete – šiąnakt delčia, ne pilnatis. Tai kodėl tiek nevilties visur? Ore, mano namų betvarkėj, nakties tyloj išėjus ant priebučio, tamsoj, kokia galima tik kaime, toli nuo civilizacijos atšvaitų, per radiją tyliai skambančioj  muzikoj. Ne ramybės – nevilties. Pasaulis tarsi išnyko – šauksi, neprišauksi, klausi – neatsakys. Kasdien, teisingiau, kas rytą iš miego nebūties sugrįžtu į žinojimą, kad viskas prarasta, susigyvenu su ta mintimi, prisijaukinu ją, susitaikau – laimiu dar vieną dieną gyvenimui. Ir vis dažniau galvoju apie savižudybę. Ne kaip apie konkrečią galimybę išspręsti savas problemas, kaip apie reiškinį aplamai.
Kas verčia žmones tam ryžtis?
Jei aš rašyčiau atsisveikinimo laišką, ilgai neužtrukčiau, nes jame tebūtų du žodžiai: man nebeskauda. Gal dar įspėčiau liekančius nesijausti kaltais – mano spendimas, mano ir atsakomybė.
Nejau taip paprasta, primityvu?
Šiąnakt neseniai Žalioj žolėj atsirado eilėraštis „Atsisveikinimas“. Rašo mokinukė. Jau vien pseudonimas ką reiškia – MirusSiela. Tekstas labiau primena apsvaigimo būseną, negu realią grėsmę, bet vis tiek žmogus ieško kontakto su žmonėmis, jam sunku. Ilgai sėdėjau žiūrėdama į tuščią komentaro langelį – dar galiu atsiliepti, pasakyti kažką iš savo nemenkos patirties, kas tą vaiką priverstų atsipeikėti, bet taip ir nerandu žodžių.
Šmėstelėjo mane pačią pasibaisėti privertusi mintis – nereikia nieko rašyti, reikia gerbti žmogaus teisę spręsti ir jausti atsakomybę už savo sprendimus, o ne perkelti ją ant niekuo dėtų žmonių pečių, versti juos jaustis kaltais. Mirti tai mirti – juk supranta, kad iš ten  negrįžtama, bet kas gali nuspręsti už kitą?
  Bet juk žmonės tokie skirtingi. Gal už tą mergaitę viską spręsdavo kiti? Gal į sąmonę įsirėžė blogas pavyzdys? Gal neturi artimo žmogaus? Stop! Gal tuo artimu žmogum galiu tapti aš? Ir vėl nuspręsti už ją ir įtikinti, kad tik mano sprendimas yra teisingas? Tai kada išmoks  spręsti pati – juk ir toliau gyvenimas nebus rožėmis klotas ir situacija kartosis.
Ar visada, bet kuriuo atveju, sprendimas gyventi yra teisingas?
Religijos sprendžia vienareikšmiškai – gyvybę atimti gali tik tas, kas ją davė, todėl savižudybė yra nuodėmė. Bet juk Kristus yra savižudis – savo laisva valia ėjo į mirtį, tik kaltę perkėlė ant savo budelių, nors jie tik vykdė svetimą valią.
Sergu nepagydoma, nuolat progresuojančia liga, kasdien pastebiu, kaip senka galimybės, tiek fizinės, tiek dvasinės. Mano nelaimei, liga nepažeidžia intelekto – viską suprantu, stebiu tarsi iš šalies. Kol galiu išsiversti be kasdieninės pagalbos, problemos nėra, bet su siaubu galvoju, kas manęs ir šeimos laukia ateity. Nebaisu ištverti, baisu, kad vaikai turės ne vien slaugyti, bet ir visa tai matyti, kentėti negalėdami padėti. Ne dieną, ne dvi – galbūt metais, be prošvaistės, be vilties, o netikinčiai ir be prasmės. Kas galėtų mane nuteisti, jei pasirinkčiau kitaip?

0

41

2013. 08. 10.   Kaime visi viską žino, o aš dar garsėju daugelio telefonų numerių žinojimu. Taip jau nuo seno, nuo tada, kai gydžiausi tuberkuliozę ir ilgą laiką vartojau vaistus – manau, kad tai nuo jų buvo labai nusilpusi atmintis. Tai trukdė darbui – atsimenu, būdavo, kad kažko klausiau ligonį, o štai ką jis atsakė neatsimenu. Nors verk ar eik iš naujo klausti.  Supanikavau – nejau taip ir bus? Nebesiskyriau su užrašų knygele, užsirašinėjau ką reikia ir ko nereikia ir prireikus  naudojau tuos įrašus kaip špargalkas. Keblu ir nepatogu, gaišatis.
Ėmiau treniruoti atmintį – kiekvieną laisvą minutę kartodavau mintyse artimųjų, draugų ar ir šiaip atsitiktinių žmonių gimimo, o tai ir mirties datas, mokslo draugų vardus, svarbesnių gyvenimo įvykių laiką ir aplinkybes. Paskui ėmiausi automobilių valstybinių numerių, nesuklysdama atpažindavau visas mūsų kolūkio mašinas. Sunkiau buvo su telefonais, bet įsiminiau bemaž visų karteniškių ir darbėniškių, o tai ir daugelio rajono įstaigų numerius. Ir įjunko žmonės, vietoj to, kad prireikus atsiverstų telefonų abonentų knygą, geriau skambinti man ir pasiklausti – greita ir patogu, nes ką jau ką, o daktarės telefoną kaimas žinojo mintinai. Nepykdavau, man atminties mankšta.
Štai tuo senu įpratimu prieš kelias dienas viena draugė pasiklausė manęs kitos draugės telefono numerio, taip sužinojau, kad  yra laisvas bilietas į „Juokis“ vakarą Kretingoje, nes pirmoji draugė norinti pasakyti antrajai draugei, kad ji negalinti važiuoti, nes sulaukė netikėtų svečių. Numerį padiktavau.
Kurį laiką buvo tylu. Bene po pusdienio vėl subirbė mano telefonas – apsukęs ratą miestelyje, pasiūlymas važiuoti į Kretingą buvo pateiktas man. Nudžiugau, sutikau, padėkojau – važiuosiu! Nesvarbu, kad jau esu neberodytina viešai, o ir vis dažniau imu ir pasakau ką ne kaip svieto žmonės ir pati beaikteliu – ach, geriau būčiau patylėjusi.
Tai vakar ir nuvažiavom – keturios žilutėlės ir vienos iš mūsų dukra už vairo. Anšlago nebuvo, net laisvą vietą mašinai radom visai  arti durų, net lazdelės neėmiau, pasinaudojau paslaugiai pasiūlyta draugės alkūne.
Žiūrėjau, klausiausi ir niekaip nesupratau, iš ko čia juoktis? Iš mūsų policininkų darbo metodų? Iš bendratautiečių išradingumo kuriant savo verslus? Iš emigrančių sekso vergovės peripetijų? Pažvairakiavau į šalis – taigi juokiasi žmonės! Na, negarsiau negu juokas iš už kulisų, bet juokiasi. O  man verkti norisi. Kai beuždainavo emigrantų pulkelis scenoj – gyvai, ne iš įrašo – „Čia mano namaiiiiii.....“, net ir tikrą ašarą nusibraukiau.
Įpusėjus vakarui, staiga vedantysis pasakė nuostabius žodžius, net salėj įsivyravo mirtina tyla – taip ne į temą. Tiksliai neatsimenu, maždaug taip, kad gyvenimą reikia ištverti, o kaip ištverti, linksmai ar pro ašaras, tai jau priklauso nuo paties žmogaus. Krito žodžiai į širdį, vai krito.
Važiuojant namo, susigrūdusios mašinytėj, šnekėjomės. Ir vėl pasakiau kai ką, ko vai kaip nereikėjo sakyti. Ir vėl  nubėgo šaltis per nugarą – vėl netenku draugių, bent jau vienos tai tikrai. Kas man darosi?
„Kentėk, Daukša, tylėk, Daukša,
O jeigu kas, sakyk tik – ša!“
Kas tai pasakė? Nebeatsimenu.
Ar galima ištverti gyvenimą vienai?

0

42

Padrikos mintys

2013. 08. 22.  Iš senatvės dienoraščių.
Kokios talpios senatvės dienos! Jei imčiau užrašinėti viską, kas nutinka, kas tik akimirkai smilkteli, kas kartais ir ilgam prikausto dėmesį, pradėdama nuo kiekvienos minties priešistorės, konteksto ir baigdama paspėliojimais ateičiai, tai kasdien parašyčiau po romaną. Tik kam jų, tokių romanų, reikia? O gal?
Atsimenu mūsų, abiturientų, klasę Kauno S. Neries trečiojoj vidurinėj mokykloj, nedidelę patalpėlę antram aukšte prie laiptinės. Mūsų buvo nedaug, tai ir patalpos užteko mažos, bet kaip būdavo jauku – gyvenom tarsi namuose. Dabartiniai moksleiviai yra benamiai, klajokliai, su savo manta kiekvieną pertrauką besikraustantys į kitą kabinetą, besiglaudžiantys koridoriuose ant palangių per vadinamuosius „langus“ – tai tokios iš gyvenimo išbrauktos valandos, kai nėra kur dėtis, nei eiti namo, nei užsiimti kuo rimtu, kaip reklamos intarpai filme, vagiantys laiką Ir mokomasi skirtingais lygiais, todėl po kiekvienos pamokos klasė tarsi subyra į grupeles ir kiekviena jų pasuka skirtingais maršrutais – nieko  nėra vienijančio, nieko pastovaus, jungiančio, įpareigojančio, niekas už nieką neatsako, tik už save. Koks vienišas turi jaustis vaikas, paauglys tame tokių pat vienišų sraute. Belieka jungtis į neformalias grupeles pagal polinkius, tik ne visada tai nuveda gerais keliais.
Labai mėgau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, ypač rašomuosius. Mokytoja Akelaitytė užrašydavo ant lentos temą, kelios minutės jos prisijaukinimui, tada susikuriu griežtą planelį (įžanga, dėstymas, jo porubrikos, jų daugiau ar mažiau, sukeičiama eilės tvarka, tada pabaiga). Viskas turėjo turėti loginį ryšį, motyvaciją, būti paremta citatomis ir nieko bereikalingo,  kiekvienas žodis, frazė ne šiaip sau, o būtinai tokia, kiekvienas žodis jam skirtoje vietoje, tik toks, o ne kitoks, parašytas ne dėl daugumo, o įprasminantis.
Senatvės dienoraščiams planelio nepasirašysi, tai gaivališka tėkmė, akimirkos, blyksniai. Štai ir dabar tyliai skamba muzika, tokia užvaldanti, primenanti, kad liaujuosi rašiusi ir klausausi, klausausi. Žvilgsnis užkliūva už storos knygos daug raudonos spalvos turinčiais viršeliais – apie Stalino gyvenimą. Rusų kalba. Baigiau ją skaityti prieš kelias dienas ir niekaip nepajėgiu išsivaduoti iš slogaus įspūdžio. Ir baisu tikėti tuo, kas rašoma, ir netikėti negalima, viskas argumentuota, dokumentuota, paliudyta. Mano kartos gyvenimas, apie kurį mes nieko nežinojom, teisingiau, kurį mes matėm iš kitos pusės. Gavau dar vieną tos serijos knygą „Stot! Stalinas eina!”, kurioje bandoma įteigti, kad mintis yra materiali ir ja galima valdyti minią. Tai, esą, paaiškina Stalino, Hitlerio, Napoleono fenomeną. Jei tikėti tuo teiginiu, galvoju, kad tą poveikį tenka priskirti ir religijoms, kaip teigiamą atsvarą, išsigelbėjimą, bet jis pasyvus, ne priešinasi blogiui, o susitaiko ir tame randa prasmę, aukoms uždedant kankinio aureolę ir pažadant dangų.
Kaip atsvarą ėmiausi skaityti knygą apie visai kitą pasaulį – J. Irvingo „Našlė vieneriems metams“. Ne mažiau stulbinanti – staigus perėjimas iš viduramžių į XX amžiaus Vakarų pasaulį. Pasirinktinai – žmonių pasaulis per sekso prizmę. Apie tai, apie ką mūsuose iki šiol tylėta, o jei ir prabylama, tai dažniausiai primityviai vulgariai.
* * *
Pačiam žydėjime miršta draugės dovanota gėlė – nubiro žiedai, dabar jau baigia birti ir lapai. Vienoj viršūnėlėj dar pražydo paskutinis varganas žiedelis ir vakar prieš lietų pravirko. Ir aš pravirkau. Nežinau, ką ne taip padariau – per daug ar per mažai laisčiau? Per daug mylėjau ar per daug sielvarto buvo mano žvilgsny dėl nutrūkusios mūsų draugystės?
Nukirpau pačią gyvybingiausią viršūnėlę, įmerkiau į vandenį – gal pavyks įšaknyti? Ar reikia? Juk niekas nesikartoja. Kaip šiaudas skęstančiam.

0

43

Šventė

2013. 08. 24.   Senatvės dienoraščiai
Daug šią vasarą saulės, kartais net per daug, man, senai, sunku ir beištverti, negelbsti nė pavėsis. Bet žemaitiškas užsispyrimas nugali viską – įsitvėrusi vaikštynės, pačiam vidurdienį, per pačią kaitrą, išsiruošiau į miestelio šventę. Dar vieną kartą. Gal paskutinį? Vis dažniau taip pagalvoju, o tai ir pasakau, tik kažkas many su tuo niekaip nenori sutikti, laukiu, kad ir kiti pasipiktintų:
– Na ką tu čia kalbi? Gyventi dar ir gyventi...
Anksčiau taip ir būdavo, o dabar vis dažniau žmonės tik įdėmiai nužvelgia ir paprasčiausiai patyli, mąstydami kažką savo. Pasijuntu tarsi tame tylėjime būčiau išgirdusi mirties nuosprendį. Pati kalta, nereikia tampyti liūtą už ūsų, verčiau patylėčiau.
Graži mano Kartena, sutvarkyta, papuošta, rodos dar taip neseniai buvę maži, liauni skverelio medžiai jau dideli, puošnūs, o Vytauto Didžiojo metais pasodintas ąžuolas plačiai išskėtęs šakas tarsi apkabinti norėdamas, vešliai sulapojusios šį pavasarį pasodintos liepaitės, kada nors išaugsiančios į gražuoles pavėsingas liepas – kai manęs jau nebus. Štai ir vėl. Kiek bėra gyvų iš tų, kurie  matė tą ąžuolą sodinant? Turėtų dar būti, nebedaug.
Stoviu išėjusi pro senosios Gagilų trobos kertę, klausausi muzikos – ten, prie šventoriaus vartų jau koncertuoja mūsiškiai; nupirkti ansambliai pasirodys vakare. Žmonių dar netirštai, būriuojasi, šurmuliuoja, tokie šiuolaikiniai, spalvingi. Tokie pat ryškūs ir prekybininkų balaganai, tik dar niekas neskuba pirkti.
Šnekteliu su vienu, kitu, pajuokauju. Nusižiūriu anam aikštės pakrašty pastatytus „Švyturio“ alaus firminius skėčius – jų pavėsy ant suolelių dar yra viena kita laisva vieta. Pasiryžtu – lėtai patraukiu per atvirą aikštės plotą ir net susigūžiu nuo daugybės įdėmių žvilgsnių, tarsi skaitau mintis:
– Tai jau tokia mūsų daktarėlė, su vaikštyne...
Atrodo, kad niekas nebežiūri į sceną, tik į mane ir aš pasijuntu lyg būčiau  scenoje, tyčia neskubėdama tipenu savo smulkiais parkinsonikės žingsneliais muzikos ritmu ir man gera. O tada įvyksta stebuklas – linksmai, atvirai nusišypsau, apžvelgdama žmones, jų veidai giedrėja, švinta ir atsako man mano kaimas gera, nuoširdžia šypsena.
Gyvenimą reikia ištverti.
Senatvę taip pat. Bet tai nėra sunku, nes nieko nebereikia daryti, kas reikėjo, jau viskas padaryta ir praeity nieko nebegalima pakeisti. Dabar tik būti, tiek, kiek skirta.

0

44

Kaukė

2013. 08. 26.   Senatvės dienoraščiai.
Dar diena, kita ir nusiimsiu kaukę. Balius baigiasi. Laikrodis tuoj muš vidurnaktį, jau tyla muzika, prigęsta šviesos, svečiai skirstosi, bet matau vien nueinančių nugaras ir neįžiūriu veidų – taip ir liksiu nesužinojusi, ar visi tie žmonės, gyvenimo misterijoj buvę drauge su manim, buvo tikri, ar taip pat tik kaukės. Kas už jų? Kas už manosios?
Puotos menėse apsiblausė veidrodžiai. Kaip bepamatysiu save, tikrąją?
Eime, mano kauke, ant priebučio, prisėskim ant slenksčio. Šios nakties mėnesienoj, po žvaigždėtu rugpjūčio dangum, pabūkim atviros, pabūkim nuoširdžios.
Tyla. Prieš rudens audras, prieš žiemą. Kokia tyla! Koks gilus dangus! Toj tyloj, toj gelmėj, pagaliau noriu būti savim.
Ačiū, kauke, už ištikimą tarnystę, kad nė karto neapnuoginai mano silpnybės, neleidai mirtinai sužeisti. Ačiū, kad šypsojais, kai tos šypsenos žmonėms reikėjo, nors man verkė širdis. Kad neišdavei mano paslapčių nevertiems, kad padėjai sugundyti tuos, kuriuos mylėjau, kad išduotai neleidai parodyti skausmo, kad... Mano kauke, o tie, kas mylėjo, ar tikrai mylėjo mane? Ar tave?
Puota baigiasi. Ar buvau laiminga?
Senatvėj pirmiausiai nutyla aukšti tonai, išblunka ryškios spalvos, užsimiršta tai, kas buvo gera ir vis sunkiau beįžvelgti danguj savo kelrodę žvaigždę, nes nebėra kur eiti. Tikrasis mano veidas dabar jau blyškus ir be jausmų kaitos, tik kartais dar šmėsteli nuoskauda – juk už viską, valgius, vyną, šviesas ir muziką mokėjau tikrais pinigais, tai kodėl, kodėl taip dosniai moka man likimas užkeiktu Judo sidabru?
Dar kurį laiką pabūsiu tarp žmonių, be kaukės, todėl jie manęs nebeatpažins, o aš gal dar pamatysiu, kaip kruopščiausia valytoja istorija su savo sese užmarštim iššluos menėj likusias šiukšles, nuvalys dulkes, kad ateinantiems po mūsų niekas netemdytų nuotaikos.

0

45

Klipatų godos

2013. 08. 28.   Senatvės dienoraščiai.
Priebučio svetainėj jauku, šilta – vis dar vasara. Nieko neveikiu, galvoju. Žinoma, jei galvojimas nėra darbas.
Mintys nuklysta į studentiškus metus.
Pavasario sesijoj laikom paskutinį egzaminą. Susibūrę koridoriaus gale kas dar skaitinėjam, kas šiaip belūkuriuojam savo eilės. Viena mergaitė nukaukši neįprastai tuščiu koridorium – į bufetą, kavos.
Staiga Rožė apsižiūri, kad piniginėj nelikę pinigų. Iškrausto rankinę – nėra. Kažkas tarsteli, kad prie mūsų niekas pašalinis nebuvo priėjęs. Pakimba nejaukus klausimas – pavogė kažkas savas? Tylim, Rožė verkia. Grįžta mergaitė iš bufeto, apsilaižo, nusišluosto lūpas:
– Šiandien labai skanūs, švieži pyragaičiai, suvalgiau du. Ar neinat?
Pamato Rožę, pasakom, kas nutiko, paklausia, kiek tų pinigų buvo:
– Fe! Ir ne gėda dėl tų kelių rublių verkti?
Bene po metų paaiškėjo, kad Rožės, o ir ne vien jos, pinigus ta mergaitė,  turtingų tėvų vienturtė, ir pavogė.
Praėjo gyvenimas.
Nepriklausoma Lietuva. Krizė. Naktinė vyriausybė nukarpė atlyginimus, pensijas ir visas kitas išmokas – taip reikia, bet ne visi su tuo sutiko. Teisėjai, juk mokyti, surašė raštą Konstituciniam teismui ir laimėjo, atsikovojo savo tūksstančius, išėjo į gatves basi policininkai ir visiems pasidarė aišku – reikia gelbėti, kol paskutiniai neišbėgiojo, nes tada tikrai jau skęstančiųjų gelbėjimas bus pačių skęstančiųjų reikalas (tarsi dabar ne taip). Tik niekas nė nežada atstatyti invalidumo išmokas klipatoms ir nukentėjusiems nuo okupacinių režimų. Raštų rašyti konstituciniam teismui mums teisė neduota, demonstruoti neinam, nei basi, nei apsiavę, nes nepaeinam su savo lazdom, rateliais ir lovom, mirštam tyliai, su kiekviena praėjusia diena lengvindami finansinę vyriausybės naštą. Menkos tos mūsų išmokos, menki ir tie mūsų nuskaityti pinigėliai, juokingai menki, tai ir tylim, kad nepasakytų koks solidus, įsipenėjęs, būti ar nebūti turintis galią nulemti valdininkas:
– Fe! Ir ne gėda dėl tų kelių litų verkti?
Bet kaip ne gėda Prezidentei, Seimui, Vyriausybei rinkti juos iš pačių silpniausių, negalinčių apsiginti. Išgelbės mat klipatos valstybę!
Rusai tokį reiškinį vadina „krachaborstvo“, mano kaimas tiesiai šviesiai, žemaitiškai – šūdinėjimuos.

0

46

Santarvė

2013. 08. 30.    Senatvės dienoraščiai

Po Petro. Rytai jau migloti.
Kažko nebėra. Nebrandu.
Užkliuvo voratinklis žilas
Už smilgos, vingiorykštės žiedo,
Jaunėlės dukters smilkinių...

Atsiminiau tą seniai rašytą eiliuką, kai išėjusi vos tekant saulei į sodą taip aiškiai pajutau – ruduo. Krito migla ant žolynų, krūmų, sužibo voratinkliai – tokie ankstyvi šiemet, nepalaukę nė rugsėjo; padvelkė vėsa. Išėjo vasara. Gal šiąnakt?
Tas mano sodas visai ne sodas – šabakštynas, bet man jame jauku. Kai vaikai, suvažiavę vasarą, taikosi iškirsti nereikalingus krūmus, medžius, neleidžiu – paklausykit, pasidairykit, koks gyvenimas vyksta tose kaukazinėse slyvose, kiek paukštukų čia gyvena. Nejau jūs  pakelsit ranką prieš mano lakštingalas, juoduosius  strazdus giesmininkus, kėkštus, šarkos šeimyną? Ir avietyne šią vasarą du lizdeliai susukti – nežinau tų gražuolių vardo, mažučiai, grakštūs, pilkai gelsvi ir visai nebijo manęs, renku avietes, o jie, paskridę per pagarbų atstumą, drauge uogas lesa. Užteks visiems. Dar vakar jie buvo, o šį rytą nebėra – nejau išskrido?
Sušnabžda netoliese. Ežys. Kažką veikia svarainio krūme. Būk, eželi, netrukdysiu, apeisiu kitu kraštu.
Nueinu surinkti slyvas – jau noksta. Didelės, sultingos, bene dėl to mižnėm vadinamos? Rinkdama staiga pajuntu, kad esu ne viena – anapus vešlaus kaulenio krūmo žmogus taip pat kažką renka, sutrinka mane pastebėjęs, bet tuoj sumeta kaip pasiaiškinti – nepyk, daktarėle, atėjau susirinkti vakarykščių šiukšlių, mes čia buvom. Nueinant nebe tas rūpėjo, per daug paėmėm. Čia tokia gera vieta... Juk nepyksti?
Vieta iš tiesų gera, pavėsis, nuo vėjų ir pašalinių žvilgsnių slepia krūmai, čia pat pribirę sierinukų obuolių – visai nebloga užkanda. Negaila, obuolių Lietuvoj niekam nereikia, tik vargas sunešioti į puvinį. Šypsausi – žmogelis renka „kailiukus“, o šiukšles palieka. Vėl dirsteli į mane, pamato tą mano šypseną, susigėdęs surenka ir šiukšles ir nueina, o aš niekaip neprisimenu jo vardo. Žinojau, tikrai žinojau, ne kartą gelbėjo, kai stačiausi namus.
Paskui įsikuriu savo priebučio svetainėj, valgau slyvas, kiekvieną perpjaudama, kad nebūtų sukirmijusi ir mąstau apie laimę. Teisingiau, apie tai, kas sudaro jos esmę. Manau – santarvė. Su gamta, savo kaimu, savim. Ne, kažkas ne taip – reikia, kad bent kas nors mylėtų. Ir vėl ne taip – reikia, kad mylėtų tas vienas žmogus, kuris, nežinia kodėl, pasidaro pats svarbiausias. Ir galėti mylėti – žmogų, pasaulį, save. Neteisiant.

0

47

Laiškas

Senatvės dienoraščiai
2013. 09. 01.   Sapnuoju, kad einu namo. Pasukusi taku per savo sodą nusiaunu basutes. Jaučiu žemės vėsą. Einu. Einu. Einu. O namai tolsta, takas tįsta, jau iki horizonto. Skubinu žingsnį, bet tai nepadeda, kojos tarsi vatinės ir su siaubu pagalvojusi, kad niekada nebeprieisiu, nubundu.
Namuose tylu, tik per radiją negarsiai skaito Justino Marcinkevičiaus eiles. Įsiklausau, rimstu, ramiau plaka širdis. Kiek išminties žodžiuose, koks įtaigus aktoriaus balsas! Dar ilgai guliu tamsoje, kol pasiryžtu – pasveikinsiu draugę su gimtadieniu. Pasveikinsiu! Nežiūrint to, kad mes nebebendraujam – po kelerių metų draugystės staiga kažkas nutrūko, ėmėm nebesuprasti viena kitos ir nieko geriau nesugalvojom, kaip gražiuoju atsisveikinti. Gal paprasčiausiai išsisėmėm, net įkyrėjom viena kitai, atrodė viskas išsakyta, viskas žinoma, nebegalim pasakyti nieko naujo. Dar buvo keletas desperatiškų, geranoriškų laiškų su patikinimais apie liekančius pačius šviesiausius atsiminimus, padėkomis už gražią draugystę, bet jau nebėra supratimo, viena kalbam apie batus, kita apie ratus ir juo, atrodo, nuoširdesni tie laiškai, tuo, bent mane, labiau jie žeidžia, tuo daugiau imu išskaityti tarp eilučių – esamo ir nesamo – kol prabyla nuoskauda ir abi nutylam.
Bet juk galiu pasveikinti su gimtadieniu! Tarsi noriu rasti bent kokią spragą gynybinėje sienoje, kuria pačios atsitvėrėme, ir kartu išsiteisinti, kad nepažeidžiau sutarties sąlygų.
Prisilaikydama sienų, nusigaunu iki kompiuterio, atsidarau paštą, virpa rankos, neklauso pelė, dar įkyriai tupia ir tupia padėrusi, arši rudeninė musė ir aš niekaip nerandu žodžių, baisu, kad galiu vėl likti ne taip suprasta ir vėl viską sugadinti, ne pradžiuginti, o sugadinti šventę, rašau ir trinu, rašau ir trinu, kol galop vidury lapo nupiešiu mažą, raudoną internetinę gėlytę, tokią pat, kokių draugė mėgdavo paberti man laiškų pabaigoj, tarsi gražinu skolą ir išsiunčiu laišką.
Ramybė. Net musė kažkur prašapo.
Aš neturiu ką prarasti. Nebent tikėjimą žmonėmis.
Kas dabar bus?
Staiga suprantu, kad visiškai nenumanau, kas bus, kad po ne vienerių metų draugystės, kai atrodo, kad viskas išsakyta, žinoma, numanoma į priekį, iš tiesų visiškai nepažįstu savo draugės ir būti gali bet kas – visai taip pat gali atsiliepti nuoširdžiai, pratrūkti pykčiu ar neatsakyti iš viso.
Kol rašiau dienoraštį, ties „gautieji“ atsirado vienetas.
„Ačiū, Daliute“.
Netrukdykit, leiskit paverkti.

0

48

Bulviakasis

2013. 09. 06.   Senatvės dienoraščiai
Kelios dienos, kai iš savo priebučio svetainės stebiu kaimyno Aliaus triūsą – dirvelėj prie namų su dalgele nupjovė bulvių virkščias, ką ten virkščias, žoles, kasmet rudenop užgožiančias dirvas. Rudeninėm jas ir vadina, bet keičiasi tų žolių charakteris, jos pasipila nebe rudenį,  o vos įpusėjus vasarai, ir dabar jų jau tikras kilimas.
Vakar Alis sunešiojo žoles į puvinio krūvą – dirvelė paruošta, laukia talkos. Štai atvažiavo bičiulis su kasamąja, sugužėjo vaikai, anūkai – klega, juokauja, Alis su nerimu dairosi į dangų, pažadėta lietaus. Užverda darbas, rikiuojasi maišų eilutė, bet staiga, tarsi be debesies, pradeda lašnoti. Maišai sumetami į priekabą, nuvežami į kiemą, dirvelė lieka tuščia, lyg vėjeliui nupūtus. Tiek ir telijo, tik rasą pašlakstė, vėl šviečia saulė, vėl atariami vieni barai, talkininkai supuola kaip skėriai, nurenka bulves, ataria naujus barus. Vėl lyja, smarkiau, vėl nubaido talkininkus, bet neilgam. Taip, tarsi pasivogdami, baigia darbą, klegėdami suguža trobon.
Jaučiuosi tarsi ir aš talkoj buvusi. Nuklystu į vaikystę. Talkos dieną vos švintant kaimynas į ratus įsidėdavo plūgą ir išvažiuodavo atarti pirmųjų barų. Ir aš kartu – mano pareiga parinkti gražiausių bulvių ir parnešti namo – pietums ir kankolynei, kuri visada būdavo verdama vakarienei, talkininkės moterys, prieš sutikdamos ateiti į talką, pasiteiraudavo, ar tikrai bus vakarienei kankolynė. Tai būdavo mudviejų su babūne rūpestis, mažiausios ir seniausios, dirvoj iš mudviejų menka nauda.
Kaip apžavėta stovėdavau lauko gale ir žiūrėdavau, kaip švelniai braukia plūgas vagos šoną, atverčia, žemė skeldėja, atverdama savo turinį. Paskui ateina talkininkės, Zobielijos davatkos, klaupia į barus, kiekviena savu kabliu purena žemę, renka bulves. Aš prisirenku krestį gražiausių ir nenorom nueinu namo – taip norėčiau būti su visais, klausytis ramių, neskubrių kalbų, susišūkavimų, kūrenti laužą. Bet...
Vakare virtuvė priguža žmonių, pavargusių, sužvarbusių, o ne sykį ir sulytų, pasklinda savotiškas, iš laukų parsineštas žemės kvapas, kalbos, alasas, babūnė į dubenėlius pilsto kankolynę, valgo pagirdami, atkartodami, pajuokaudami, veidai įrausta. Neskubėdami skirstosi. Davatkos išsineša atlygį už darbą. Tokia taksa buvo, už dieną priklausė tiek bulvių, kiek paneša, tai ir kraudavosi davatkėlės kaupinus krepšius – svarbu nusinešti iki vartų. Pokario davatkos – taip ir matau jas visas, tik ne visų vardus beatsimenu.
Mano gyvenimo bulvės jau nukastos, bet vis tiek gera, kad dar sulaukiau  šviežių, kad galiu bent matyti, kaip dirba kiti.
Į mano kiemą ateina Alis, varinas dviračiu su persvertu bulvių maišu. Man. Tylėdama, slėpdama graudulį susidedu jas į dėžutes – tokios gražios, rinktinės bulvės. Už ką man taip? Atrinko gražiausias.
Atsimenu, kad nuo vakar likusi viena virta bulvė. Išsirenku iš atvežtųjų vieną, pačią dailiausią, nešuosi į virtuvę, skutu, tarkuoju, išspaudžiu, sutrinu ir išvirtąją, nevikriom, virpančiom rankom ilgai lipdau kankolėlius ir verdu sriubą. Valgau priebučio svetainėj – nėra buvę šitaip skanu. Paskui sėdžiu įraudusi, kaip ubagė veselioj, klausausi kaimo tylos. Temsta.
Praėjo dar vienas bulviakasis.

0

49

Nekalbėk tiesos

2013. 09. 10.  Senatvės dienoraščiai
O kas yra tiesa? Ar kiekvienam savo? Viena, ta pati visiems? Daugumos ja tikinčių principu? Priešinga priešingose apkasų pusėse ir ją tenka įrodinėti ginklais? Ar tas, kuris nugali, visada yra teisus? Dievas? Bet velnias turi savo tiesą.
Kartą, bene penktoj ar šeštoj klasėj, mėginau įrodyti savo tiesą, bet atsirado vienas, kurio tiesa buvo diametraliai priešinga – toks mažas, čiuplus berniūkštis. Apstoti draugų glaudžiu ratu spigiais balsais mudu įrodinėjom kiekvienas savo, nė vienas nesutikdami pripažinti esą neteisūs, o paskui nė nebegirdėdami, nebesuprasdami vienas kito argumentų, kol mano oponentas neištvėręs skėlė man antausį.
Stojo tyla. Jo akyse mačiau baimę – fiziškai jis buvo silpnesnis už mane ir tikrai būtų pralaimėjęs, bet aš nepuoliau muštis, man buvo svarbiau, kad jis suprastų esąs neteisus ir vėl pasakiau savo nuomonę, o jis, patikėjęs, kad atsako nebus, pakartojo antausį, dar ir dar, kol suskambo skambutis ir, tarsi nubudę, mudu nuleidom akis ir nudyrinom į savo suolus – kiekvienas su savo tiesa. Mudviejų žvilgsniai niekada daugiau nebesusitiko. Tada tai buvo taip svarbu, o dabar net nebeatsimenu, dėl ko gi mudu taip ginčijomės.
Buvom pokario karta, kai viena iš dviejų galybių buvo ką tik įrodžiusi savo tiesą ir mums reikėjo su ja susitaikyti. Anksti buvom pamokyti nekalbėti tiesos. Savo tiesos. Svarbu ją išsaugoti.
Kodėl šiąnakt tai rašau? Nes, nugyvenusi jau netrumpą gyvenimą, su nuostaba supratau, kad tiesos niekam nereikia. Todėl beviltiški ligoniai neklausdavo savo diagnozės, todėl egzistuoja viešos paslaptys ir visi tyli, todėl niekas nepasako, kad karalius nuogas. Tada netrukdomi ateina hitleriai ir stalinai, dabar jau dar aukštesniu, valstybių lygiu ir primeta pasauliui savo valią.
Sakoma – iššoko, kaip Pilypas iš kanapių. Tai apie tuos, tiesą sakančius? Jie, kaip tas Pilypas, atrodo truputį kvaili nuo prigimimo, truputį kanapių apsivalgę...

0

50

Arbatos gėrimas

2013. 09. 16.   Senatvės dienoraščiai.
Nurėplinau iki kaimynės parsivežti pieno, bet jiedu su sūnumi dar nebuvo grįžę iš ganyklos, teko laukti. Atsisėdau ant savo vaikštynės užsislėpusi už tankių tujų, kad taip netrauktų vėjas. Man nurimus, liovėsi lojęs ir šuo, įlindo būdon, pasidėjo galvą ant priekinių kojų ir įsispitrėjo į mane savo rudom akim. Dulksnojo, bet dar nešalta. Patraukus vėjo šuorui vienas po kito krito obuoliai, gražūs, raudonšoniai, daug jų suvažinėtų – kurie nukritę ant keliuko. Tvarto siena ir stogas apraizgyti vynuogėm, tarp jau raustančių lapų kabo didžiulės tamsiai mėlynos kekės. Jauku, bet nusmelkė mintis – nenumaldomai artėja ruduo, bus tamsūs, ilgi vakarai, bus darganos. Vėlinės bus. Kodėl apie jas pagalvojau?
Šiąnakt per radiją klausiausi Aido Marčėno ir Nedos Malūnavičiūtės atsiminimų apie draugą, Robertą Danį. Laimingo žmogaus būta – šitaip  mylėtas! Šiemet būtų sukakę penkiasdešimt; tik penkiasdešimt. Šiandien – penkeri, kai nebėra, o eilėraščiai lyg parašyti šį rytą, tarsi kalbėtųsi su draugais, su šypsenėle, neskubėdamas, nežinodamas, kad ateities nebėra, kad pats to nesuprasdamas rašo ir rašo testamentą, kiekvienam skaitančiam palikdamas po eilutę, jausmo atspindį, mintį ir  nesvarbu, kad jau praėjo penkeri, kad kažkada, per kažkurį jubiliejų nebebus kam papasakoti atsiminimų, nes nebebus ir jų, atsimenančių.
Žmonės išeina, pasaulis lieka.
Vėl ir vėl mąstau apie mirtį, teisingiau – apie tai, kas po  mirties. Ne kas  nutiks su manim, o kaip atrodys pasaulis be manęs, kokį jį noriu matyti.
Kažkada su drauge pasvajodavom, kaip būtų gera pasėdėti dviese rudens vakarais už lango blaškantis vėjui, brazdinant lietaus lašams į palangę ir gerti arbatą. Tylint, nes nuotabiausia artumo būsena yra galėti tylėti dviese. Dabar jau žinom,  kad to nebus, bet staiga su džiaugsmu suvokiu, kad labiausiai noriu, kad mano draugė rudens vakarais tyliam kambary gertų arbatą – nesvarbu su kuo, nesvarbu, jei net viena, svarbu, kad būtų laiminga ir kad mano atminimas nešmėsteltų juodu šešėliu.
Laimė yra žinoti, kad mylimi žmonės yra laimingi. Jei to kaina yra užmarštis – tebūnie.

0

51

Tyla

2013. 09. 18.   Senatvės dienoraščiai
Po pusiaunakčio ekrane atsirado švytuoklė, dalinanti laiko ratą į dvi lygias dalis. Ne iš karto suvokiau – rudens lygiadienis!
Kai išėjau ant priebučio, lijo. Susigūžiau pasieny ant kažkada, kai dar buvo maži, anūkų sukalto kreivo šleivo kėduko – man, karvei melžti – susisiaučiau chalato skvernus, įsiklausiau į lietaus šnarėjimą ir nė nepastebėjau, kaip ir jis liovėsi. Tyla. Būtų tyla, jei ne tas jau niekad nebenutylantis šniokštimas, svirpimas ausyse, trukdantis išgirsti tylą. Ir garsus. Pagalvojau – ar dar neskrenda rudeniniai paukščiai, ar tik aš jų klyksmo nebegirdžiu? Būtų baisu – tylintis pasaulis.
Mano vaikystės namai buvo prie pat kapų: už mūsų gėlių  darželio tvoros siaura, purvina gatvelė, zomatas, už jo seni, aukšti medžiai, daugiausiai klevai, uosiai, o už jų visi vienodai bažnyčios pusėn pasisukę kryžiai ir baltas angelas ant aukšto postamento prie jaunos mergaitės kapo.
Vieną pavasarį tų medžių viršūnėse įsikūrė varnų kolonija, nuo ryto iki vakaro ten virė gyvenimas, paukščiai krovė lizdus, nešė į juos visokį šlamštą, o kai trūkstant šieno anksti pradėjom išsivesti sulysusias, užskurdusias karves pasigraibyti šviežios žolės, nebijodami mūsų tūpdavo ant jų nugarų ir pešdavo nenusišėrusius žiemos plaukus, o karvės stovėdavo apsąlusios iš malonumo.
Kasmet kolonija didėjo, lizdų daugėjo. Daugėjo ir triukšmo – dar dorai neprašvitus pasigirsdavo pirmi karktelėjimai, tarsi paukščiai sveikintųsi vieni su kitais, paskui aptardavo ryto naujienas, o jei kažko susikivirčydavo ar kas pabaidydavo, kildavo toks alasas, kad, rodos, ir kapuose guličius galėtų prikelti. Paskui triukšmas netildavo visą dieną, ypač kai jau išsirisdavo varniukai.
Mano mama negalėjo to pakęsti – bent šventą rytą leistų ilgiau pamiegoti! Ir kūrė visokius planus kaip varnas išgyvendinti. Surado ir bendramintį – dėdę Juozą. Vieną dieną jis atsivedė draugą ir abu iš medžioklinių šautuvų ėmė pleškinti į lizdus. Koks kilo riksmas! Paukščiai blaškėsi virš medžių ir pašauti vienas po kito krito žemyn pro šakas keistai vartaliodamiesi, jau tylėdami, o įkandin jų dailiai pasisūpuodamos iš lėto leidosi plunksnos.
Varnos nuskrido. Pasidarė tylu tylu. Paskui karktelėjo vienas varniukas, kitas ir vėl nutilo. Sugrįžusius paukščius vyrai vėl pasitiko kulkomis, vėl ir vėl, kol jie nebepasirodė, tik dar visą dieną rėkė alkani jaunikliai.
Kitą rytą mane pažadino tyla. Jaučiau, kad nemiega ir mama, bet niekada gyvenime apie tai nekalbėjom.
Kitą pavasarį lizdai liko tušti.
Dabar sėdžiu pusiaunakty ant priebučio, klausausi tylos ir galvoju – kada ir kur paskutinį kartą mačiau varną? Taip, žiemą, Vilniuj, Šiaurės miestely, kur jos vakarais parskrenda nakvoti, bet ir tų greitai neliks – štai sutvarkys sąvartynus, pasirūpins šiukšliadėžių dangčiais... Pagal varninių paukščių skaičių sprendžiama apie valstybės kultūrą. Gal reikėtų pagal tylą – atvirkščiai proporcingai?
Kodėl žmogus nepakenčia greta esančių – gal paukščių, vabzdžių, paskui žmonių su kitokia odos spalva, kitokios formos akim, garbinančių kitą Dievą? Kodėl kyla mintis išnaikinti, nustumti toliau nuo savo namų, uždaryti į getus, rezervatus ir dažnai per vėlai susizgrimbama, koks tuščias ir tylus pasaulis be varnų klegesio, žydų erzelio turguj, aborigenų būgnų džiunglėse.
Išeidama palieku pasaulį daug tuštesnį.

0

52

Tik tiek?

2013. 10. 02.  Senatvės dienoraščiai.
Mano virtuvėj prieblanda – langą užstoja dvi didelės, tankios kaukazinės slyvos (Mirabelės). Viena jų žaliais, dabar jau rudeniškai geltonais lapais, vedanti geltonus vaisius, antroji – tamsiai raudonus ir jos lapai raudoni. Prieš keletą metų, neatlaikiusi gausaus derliaus, išlūžo didelė vienos jų šaka ir atsirėmė į nuo statybų likusią akmenų krūvelę, bet ir toliau žaliuoja ir dera. Medžiai persipynę šakomis, spalvingi ir gražūs visais metų laikais, mėgstu įsikurti jų pavėsy su knyga, nematoma iš niekur, o pati viską, kas vyksta kaime, matydama ir girdėdama.
Po medžiais sužėlė vešli garšvų plantacija, nušienauju, bet jos tuoj vėl sužaliuoja, o kai nubyra slyvelės, jomis pasidengia žemė. Pavasariop, kai įsauly nutirpsta sniegas, į mano sodą atskrenda gražūs, spalvingi paukščiai, kurių vardo nežinau – kresni, stiprūs, tvirtom uodegom ir imasi aižyti slyvų kauliukus, per kelias dienas lieka vien kevalėliai. Jie visai nebijo manęs.
Dabar sėdžiu prie lango ir nieko neveikiu – kol suploviau kelis vakarykščius indus, pasijutau blogai, ilsiuosi. Saulė šviečia pro slyvų šakas, vėjas krutina lapus ir ant grindų mirga šešėliai. Pilki šešėliai. Spalvingo rudens pilki šešėliai, tik saulės spinduliai, prasibraunantys pro tankią lapiją, auksiniai. Staiga sutemsta, pajuntu, kaip  šalta ir nejauku – užslinko debesis. Tik užslinko debesis.
Prisimenu Vytauto Mačernio išgyvenimą, kai jiedu su senole šventą dieną vieni du buvo kambary ir per saulės apšviestą kvadratą ant grindų praslinko juodas paukščio šešėlis, išgąsdinęs vaiką.
Apima negera nuojauta, keliuosi ir einu į kiemą, apeinu namą, prisiglaudžiu prie susipynusių slyvų kamienų, tarsi atsisveikinu. Jau su daug kuo atsisveikinu. Ar kitą vasarą dar grįšiu į Karteną?
Prieš daug daug metų, tą dieną, kai mudvi su mama kraustėmės iš mano vaikystės namų Šilalėje į Kauną, aš, vietoj padėjusi krauti daiktus, dingau iš namų – bėgau, bėgau basa, lankydama savo pamėgtas vieteles kapuose, pušyne, prie Lokystos, ilgai sėdėjau ant laumių akmens, žvelgdana į srovę. Man buvo šešiolika ir viskas buvo ateity. Nejau tai viskas? Tik tiek?

0

53

O atsimeni?

2013. 10. 12. Senatvės dienoraščiai. 
Po karo ūkininkai mokėsi gyventi naujom, keistom sąlygom –  iš jų atėmė žemę, arklius, padargus, vertė dirbti kolūkiuose,  bet už darbą nieko nemokėjo, o iš šešiasdešimties arų prasimaitinti jei ir buvo įmanoma, tai pinigų prasimanyti visai nebuvo iš kur, o jų juk reikėjo, todėl viską, ką buvo įmanoma parduoti, nešdavo į turgų. Taip jau rugpjūtį turguj atsirasdavo tų metų gaidelių – vos paaugusių, kai tik būdavo galima atskirti nuo vištaičių. Jie būdavo parduodami pusvelčiui. Mama nupirkdavo keletą tokių negražių, padaiguotų, ilgakojų padarų, dar nė nebandančių giedoti. Mano pareiga būdavo jais rūpintis, lesinti, kad greičiau paaugtų ir bent retkarčiais turėtume šviežios mėsos iki ateis metas pjauti paršiuką, t.y., iki Kalėdų.
Gerai prižiūrimi, žole ir mažosiom bulvelėm šeriami, net pasiganyti paleidžiami gaideliai greitai virsdavo įvairiaspalviais, puošniais, pentinuotais gražuoliais gaidžiais, keliančiais didžiulį triukšmą vištininke, po kautynių vaikščiojančiais kruvinom skiauterėm.
Štai apie tuos savo vaikystės gaidelius vakar ir kalbėjausi su mama tvarkydama jos kapą:
– O atsimeni, mama?
Atsimeni, kaip tu ankstyvą mano gimtadienio rytą, tikėdamasi, kad aš dar miegu, tyliai pakurdavai plytą, kad pakaistų vanduo ir išeidavai nukirsti gaidelio, o paskui kieme nuplikydavai vandeniu ir nupešdavai – grįžus tau iš darbo kepsim?
O aš viską girdėdavau, bet neišsiduodavau, tik paskui, atsikėlus, eidavau pasižiūrėti, kuris krito ir bet kurio būdavo gaila.
Atsimeni, kaip valgydavom šventinę vakarienę, skaičiuodavom lenkdamos mano pirštukus, kiek gi man sukako metų? Lenkdavom juos ir tada, kai jau lenkti aiškiai nebereikėjo, puikiai galėjau suskaičiuoti ir be jų. Tuo pačiu pasitikslindavom ir kiek metų kalėjimo dar likę tėveliui – kaip norėjau, kad mano skaičiai greičiau didėtų, o tėvelio mažėtų.
O atsimeni, mama?
Vieną rudenį mano gimimo dieną vyrai pjovė gluosnius prie mūsų upelio, o mudvi vežėm trinkeles per pažliugusią, išlytą pievelę į kiemą, iki tamsos skaldėm jas – žiema čia pat, o malkų beveik neturim, gluosniai žali. Kai grįžom į virtuvę, užsikūrėm ugnelę, nedegdamos lempos užsikaitėm katiliuką, sėdėjom susiglaudusios ir laukėm, kol gaidelis išvirs – buvom tokios pavargusios ir alkanos!
Sugalvojom – kepenėlės jau tikriausiai išvirė. Pasidalinom. Netrukus išsitraukėm po sparniuką. Dar palaukusios – po kulšelę, o paskui užsikvatojom, supratusios, kad katiliukas tai verda, tik mėsos jame nebėra.
Atsimeni? Pirmą mano gimtadienį Kaune? Kad gi ir atsiminti nėra ko – mes jo nešventėm. Nebuvo nei kepto, nei virto gaidžio, nes parduotuvėj jie pasibaigė anksčiau, negu priėjo mano eilė. Ir nors mes nebeskaičiavom metų, puikiai žinojau, kad man septyniolika, o tėvelis jau grįžęs, tik ne pas mudvi.

Žinojau –
Ateis laikas – grįši,
Buvau tikra – grįši,
Tik sulaukti.
Paskui sužinojau –
Sugrįš ne visi.
Vyliausi – tu sugrįši,
Meldžiausi.
Nežinojau –
Ne visi sugrįžę pareina
Namo.

Atsimeni, mama?
Gražiai sutvarkiau kapelį, dar su vaikais papuošim, uždegsim žvakeles...

0

54

Ką tai galėtų reikšti?

2013. 10. 14.  Senatvės dienoraščiai.
Nejau senatvė jau pradeda įveikti mane ir darausi prietaringa? Juk tikrai niekad tokia nebuvau, netikėjau nei čigonių kortomis, nei Mikaldos pranašystėmis, nei pikta lemiančia kelią perbėgusia juoda kate. Tai kas dabar pasidarė?
Vakarykštė diena prasidėjo kažkaip kvailai – suklupau užkliuvusi už slenksčio, tarsi jis būtų per naktį paaugęs. Paskui išmečiau iš rankų puodelį, laimei, dar tuščią, bent nereikėjo šluostyti nuo grindų kavos. Pasirodė keista, kad jis nesudužo, bent galėčiau pasiguosi, kad šukės laimę neša.
Kai išaušo, išėjau aviečiauti – vis dar po truputį dera sode remontantinės avietės. Įsibridau į patį šabakštyno vidurį, uogauju. Taip gera, ramu, šventą rytą dar kaimas tebemiega, saulelė teka, eželis šiugžda svarainio krūme. Netikėtai, žengtelėjusi žingsnelį užkliuvau už menko stagaro, dar mėginau įsitverti avietynojų, bet tai negelbėjo, šlumštelėjau kiek ilga į pačią tankmę. Guliu, mosikuoju rankom kojom kaip aukštielninkas apvirtęs šūdvabalis ir niekaip negaliu atsikelti. Supanikavau – kas ir kada manęs pasiges ir sugalvos ateiti ieškoti į avietyną?
Ir reikėjo gi man čia eiti tokį kvailai prasidėjusį rytą!
Kišenėj užčiuopiu mobilujį, bet jo ekranas juodas. Permontuoju, atsigauna, laimei atmintis nepaveda, kodą atsimenu. Dzievuli, nepagailėk dangaus tą daikčiuką išradusiam žmogui.
Kai jau turiu atsarginį ėjimą, nurimstu ir dar kartą pamėginusi šiaip taip atsikeliu. O uogas tai išsaugojau, neišbarsčiau! Atidžiai žiūrėdama sau po kojom, aplenkdama kiekvieną kupstą ir kurmiarausį, pareinu namo. Nieko daugiau nedarysiu, tokią dieną reikia pratūnoti.
Bet apie pietus skaipu paskambina draugė Onutė – viso gyvenimo draugė, nuo pat pirmo skyriaus mokykloj. Abu su Petru kalba vienas per kitą, tokie savi, mieli. Apie juodu laksto kalaitė Čilė, kiauksi, tarsi taip pat dalyvauja pokalby. Sutariam, kad įrašysiu į flešą viską, ką esu parašiusi, o jiedu, ne, visi trys, atvažiuos jo pasiimti. Dar nė bulvės pietums nebuvo iškepusios, o kalaitė Čilė jau, girdžiu, kiauksi už mano durų. Kalbos prūdais.
Tik Čilė keistai elgiasi.
Onutė yra pasakojusi, kad ji pirmoji šeimoje pajusdavo, jei kas susirgdavo – imdavo glaustytis, verždavosi į ligonio lovą. Dabar Čilė aiškiai nori užlipti man ant kelių, ko niekada anksčiau nedarydavo, bet vis nesiryžta užšokti, o kai jau pasiryžta, užšoka, lyžteli man skruostą, mėgina gultis, bet staiga sucypia, tarsi jai būtų kažką suskaudę, pabėga, užlenda už šeiminikų nugarų, atsigula, žiūri į mane ir gailiai inkščia. Mudvi su Onute susižvalgom, bet nieko nesakom. Ką tai galėtų reikšti? Juk nesu prietaringa. Nesu!
Petras išeina parinkti svarainių. Mudvi kalbamės be užuolankų – gyvenimai praėjo. Įdėmiai įsižiūrim viena į kitą – kokie pažįstami, tarsi skulptoriaus  paryškinti mielo veido bruožai. Atsisveikinam tvirtai tvirtai apsikabindamos, jei daugiau nebesusitiktume, juk kitąmet vargu ar beleis vaikai man vienai atvažiuoti čia vasaroti. Kažkaip nė nebesvarbu ir visai negraudu.
Senatve, senatve, kokius išgyvenimus dar slepi?

0

55

Neskolinga

2013. 10. 16.   Senatvės dienoraščiai.
Nereikia nė dar kartą pasižiūrėti, mintyse matau paveikslą, pagal kurį pasiūlyta parašyti konkusinį haiku. Matau iki menkiausios smulkmenėlės, linijos, atspalvio. Tupi du katinai – kažkur, gal kambary su stikline siena, gal ant stogo. Greičiau kambary – tos tiesios kampo linijos. Tokie skirtingi. Tik spalva skirtingi. Vienas juodas – ne, ne juodas, nes juodos spalvos gamtoje nėra, jis tamsiai rudas su violeto atspalviu. Antrasis rausvas, taip pat kažkodėl primena violetą. Šitokių katinų nebūna, bet šiedu tokie tikri, rodos jaučiu, kokie minkšti, švelnūs, šilti jų kailiukai, matau, kaip retkarčiais dirgliai krusteli ausytės su plaukų šepetėliais galiukuose – kaip lūšių; plėšrūnų prigimtis. Jiedu tupi įsitempę, sunerimę ir žiūri abu ta pačia kryptimi – į artėjančius debesis – skirtingų spalvų, pavidalų, tarsi maišytųsi stichijos, iš savo gelmių pagimdydamos grėsmingus pavidalus, veidus, kažką lemtingą, neišvengiamą. Rudens darganas? Nežinią? Pyktį?
Net jei tai kambarys, katinai visai neapsaugoti, juos jau siekia debesys. Bet jie toj stichijoj yra du, nors kiekvienas sau, atskiri, bet jaučiantys vienas kito buvimą. O kaip būtų vienam?
Paskubom rašau, rašau prabėgančias mintis. Du, penki, aštuoni, dvylika variantų, bet nė vienas jų visai neprimena haiku, tai tik žodžiai, kasdieniški, nespalvoti, pilkai rudi, kaip pokario kaimiečių namų audimo milinės sermėgos. Jie neskamba, nešvyti, nepridengia minties poetiniu šydu, ji lieka nuoga, be paslapties, negundanti ir neviliojanti ją sekti. Tyrinėju žodžius, keičiu juos vietomis, braukiu, rašau kitus, išnarstau skiemenimis, sukirčiuoju, bet mano triūsas bergždžias, haiku negimsta.
Ne protu rašoma poezija, ne protu, juolab haiku, tik to, kažko kito, man neduota. Tai ką aš veikiu ne savo rogėse, kodėl rašau ir niekaip negaliu liautis? Kam to reikia? Kodėl atvirauju žmonėms, kurių nepažįstu ir kurie nepažįsta manęs, dauguma papasčiausiai abejingi, o tie, kuriems manausi rašanti, kurių, nedaugelio, nuomonė man svarbi, žinau, neskaito? Tarsi bijotų pažvelgti į akis ir laukia, kol manęs neliks; tada skaitys ir teis. O gal verks? Man, kaip nuskaustam vaikui, norisi, kad bent pasijustų kalti – nesupratę, nemylėję. Vaikėju. Juokinga ir graudu. Niekas neprivalo suprasti, niekas neprivalo mylėti ar gailėtis.
Sudirgusi išeinu ant priebučio ir panyru į tirštą rūką, tarsi pasaulis būtų išnykęs. Keista, tamsa neaklina, rūkas švyti, kažkaip iš savęs, persmelkiamas mėnesienos, persilieja šviesesniais, tamsesniais tumulais. Atidunksi duslus, sunkus garsas, rodos jaučiu žemės virpėjimą – pro Kūlupėnus pravažiuoja traukinys. Mano gatvėj užsidega šviesos – tik geltonos dėmės rūke.
Eina nakties valandos. Šiąnakt turiu apsispręsti, nes atidėlioti nebegalima, gali nebelikti laiko. Kam nebelikti laiko? Gyvenimui be pareigų. Tiesiog gyvenimui. Kiek tokių lūžių būta?
Atsimenu savo pirmą dieną išėjus į pensiją – vaikščiojau po namus iš kertės į kertę, nesiimdama jokio darbo, nes viskas atrodė beprasmiška ir nereikalinga, ilgai stovėjau prie lango ir staiga pasijutau laiminga – niekada niekada nebereikės eiti į palatą, kažką spręsti, nerimauti, abejoti ir klysti, paskui graužtis ir žinoti, kad rytoj bus tas pats, vėl klysiu.
Tiesą sakant, aš visą gyvenimą dariau tai, ko nemokėjau – draugauti, mylėti, auginti vaikus, gydyti žmones, arti, akėti dirvą, statyti namus, pešti žąsis, kirpti avis, skiepyti obelaites, dalgele pjauti žolę. Ir dar daugybės kitų darbų nemokėjau, bet dariau. Iš klaidų mokiausi, bet tuo, ką išmokdavau, labai retai galėdavau pasinaudoti, nes gyvenime beveik niekas nesikartoja,  viskas vyksta tarsi pirmą kartą, bent jau kaskart kitaip ir seni receptai netinka. Žmonės tikėjo manim, bet aš juk žinojau, kad tai buvo apgaulė, tik neturėjau pasirinkimo – pareiga.
Švito. Staiga pro rūką prasišvietė saulė. Žiūrėjau į žibančius vandens lašelius ant tujos šakelių ir vėl pasijutau laiminga, kitaip – dabar jau niekam niekuo neskolinga, savo laisva valia galiu spręsti ar rašyti, klysti, kankintis suprantant, kad tikrai nesu rašytoja, juolab poetė, iš Dievo malonės, ar nerašyti, tiesiog nedaryti nieko, tik grožėtis nuotabiu rytu, mėgautis akimirka ir visomis man dar likusiomis akimirkomis. Tai senatvės privilegija, atpildas už visas jos keliamas negandas – grįžimas į vaikystę.
Kas galėtų mane nuteisti?

0

56

Šiukšlės

2013. 10. 25. Senatvės dienorašiai.
Kartais nebereikalingi daiktai (... rūbai, žaislai, knygos, žodžiai, draugai...) tampa šiukšlėmis ir keliauja į šiukšliadėžę (... sąvartyną, antrinių žaliavų surinkimo punktus, užmarštį, kapus...). Būna, kad tiesiog voliojasi patvoriais, vėjų gainiojami pakelėm, kaupiasi lomose, pakampėse, lindynėse iš kur atsklinda šaižūs garsai ar graudūs atodūsiai ir blogas kvapas – šiurpindami mus ir mes niekaip negalim suprasti, kaip, buvo metas, galėjom jiems skirti tiek daug dėmesio, meilės, brangaus savo laiko, kurio niekas nebesugrąžins. Todėl atsakingiau rinkimės, bent jau iš humaniškumo paskatų, nes, patikėkit, ir tie, išmestieji, turi širdį ir jiems ją skauda.

0

57

Gerumas

2013. 10. 29.  Senatvės dienoraščiai.
Nubundu su mintimi, kad turiu keltis ir eiti už namo pažiūrėti ar pražydo paskutinis rožės žiedas. Dar neatsimerkus sugrabalioju šlepetes, apsiaunu, žengiu porą žingsnių ir atsiremiu į sieną, kur jos neturi būti. Prisiglaudžiu, siena vėsi, patikima. Susivokiu, kad aš ne savo namuose Kartenoj ir kad atsimerkus nebus tamsos – mieste jos nebūna, tarsi kas pavagia naktį. Ir iš tiesų – šviesu. Prieinu prie lango – nykus Šiaurės miestelio vaizdas, kareivinių pastatas, ant vejos riogso kažkoks surūdijęs griozdas. Atmintin sugrįžta senas eiliukas:

Trys žibintai po mano langais
Ir danguj apvali pilnatis,
Nukryžiuoti šešėliais beržai
Ligi ryto gulės pasliki.

Užgesinkit, prašau, užgesinkit –
Man nereikia tiek daug šviesos!
Jau išvaikščioti mano keliai
Ir iš niekur daugiau negrįžtu –
Man užtektų spingsulės mažos
Iš vaikystės skurdžių namų.

Kažkas slegia sunkiu akmeniu. Ak, taip, vakar buvau pas gydytoją – gal dar yra koks rezervas? Pasitiko su šypsena:
– Sveika sugrįžusi!
Praskriejo jausmų sūkūrys – atsimena, gero linkinti, žvilgsnis profesiniai idėmus, bet... Nors žinau, kad vargu ar ji gali ką nors įskaityti mano veide – parkinsonikų veiduose užgęsta mimika – neatlaikiusi žvilgsnio nusuku akis. Man gėda savo abejonės ar daktarės šypsena nuoširdi – gerumas tai ar vaidyba? Todėl, kad žinau, kad dar pavasarį, kai lankiausi čia paskutinį kartą, dukra, nepasitarusi su manim, davė gydytojai pinigų, tik vėliau man pasakė. Nestebina, kad dukra davė, ji daug duotų, jei galėtų padėti man, stebina, kad gydytoja paėmė. O kodėl turėjo neimti, jei dabar tokia tvarka? Jei taip daro visi? Visi? Ne, ne visi, žinau, kad ne visi ir man skaudu už tuos, neimančius, kuriuos vis tiek meta į bendrą krūvą.
Kol gydytoja rašo nebaigiamus popierius, mėginu suprasti, kas pasikeitė jos veide, tarsi užgeso kažkokia švieselė. Ne, neatsirado raukšlelių, nepraėjo jaunystė, tik lūpų kampučiai truputėlį nusileidę žemyn. Kažkoks negeras jausmas, matyt tapęs įprastiniu, įrėžė žymę.
Kažin, kas būtų, jei nuoširdžiai paklausčiau, kas slegia, žeidžia? Net išsigąstu savo minčių – kaip gerai, kad veidas be mimikos, neišduoda. Raminkis, Daliute, liaukis fantazavusi.
Dabar, naktį, žvelgdama pro miesto narvelio langą, galvoju, kad gal ir nieko smerktino, jei gydytojas paima atlyginimą už gerai, nuoširdžiai padarytą darbą, jei to nenori ar negali padaryti valstybė. Baisu, jei paima, bet nieko nepadaro. Tik kas laukia tų, kurie neturi pinigų? Et!
Kaip gerai, kad aš jau šalia gyvenimo.
Geriau sugrįšiu mintimis namo, į Karteną, pabraidysiu po garšvų, raudonėlio sąžalynus buvusio gėlyno vietoje, pažiūrėsiu, ar pražydo paskutinis geltonosios rožės žiedas po mano langu – šalnų nuo tada, kai išvažiavau, juk nebuvo, turėjo jau  pražysti. Tik jos ten niekas nematys.

0

58

Tikroji vienatvė

2013. 11. 27. Senatvės dienoraščiai
Vakar, ne, tai jau užvakar, paskambinau skaipu draugei. Ji gulėjo ligoninėj, todėl senokai besikalbėjom. Mėginu pajuokauti – pasirodyk, kaip beatrodai, taip ilgai nematyta. Pasakau ir pašiurpstu – ar ji pati suvokia kaip atrodo? Panašu, kad ne. Bet aš gydytoja, suprantu – paženklinta. Kol ji pasakoja savo negalių ir, jos manymu, gydytojų klaidų epopėją, su siaubu galvoju, kad šį kartą tikrai paskutinioji. Aš tik pagalvoju, o ji pasako garsiai. Mėginu išspausti trafaretinį sakinį, kad nereikia galvoti blogai, bet ji narsiai mane pertaria – neguosk, jau kas kas, o tu juk žinai, kad tai viskas. Žinau. Nutylu.
Reikia, būtinai reikia kažką sakyti, tik netylėti, nes ne sykį patyriau, kad ir viską suprantantis ligonis nori, labai nori tikėti geru žodžiu, net jei žino, kad neteisybė. Ir aš kalbu, galimai įtaigiau – tai dabar taip tau atrodo, o kai pagerės, kitaip manysi. Kalbu, kalbu, lyg pasakočiau kažką paprastą ir kasdienišką.
– Ar gali pagerėti? – Klausia, o balse viltis, trapi trapi, virpanti, kaip žvakės liepsnelė vėjyje.
Neatsimenu tiksliai citatos, kai profesorius klausia gydytojų kursantų – kokie vaistai skiriami beviltiškam ligoniui į ausį? Tik vienas atsiranda teisingai atsakantis – paguodos žodžiai. Tai iš knygos „Vienuolės paslaptis“.
Nežinau, ar mano paguodos žodžiai padėjo, ar ramus balsas, bet draugė atsisveikino linksmesnė.
Šiąnakt, ką tik, vėl pastebėjau ją pasijungusią skaipe – nesimiega vargšytei. Ką šią naktį galvoja viena su kate savo bute?
Padarau savo skaipo ženklelį matomą – esu, mieloji, nemiegu. Jei tau reikia, aš esu šalia, bet pirma nekalbinsiu. Įsivaizduoju, kaip ji kažkur toli, už kelių šimtų kilometrų, gūdžią lapkričio naktį savo virpančia ranka vedžioja pelę, peržiūri draugų sąrašą – ar sustos ties kuriuo nors vardu? Kiekvienam kažkada ateina metas, kai lieka vienas ir supranta, kad padėti nebegali niekas.

po pusiaunakčio.
prie ligonės budi tik
katė ir mirtis.

0

59

[b]Namas[/b]

2013. 12. 04.  Senatvės dienoraščiai
Nubudau, nes kažkas stipriai trinktelėjo, rodos pajutau, kaip tas trinktelėjimas nuvibravo sienomis, ataidėjo iš laiptinės ir vėl viskas nutilo, nei balsų, nei žingsnių. Jei taip mano namuose kaime, kelčiausi ir eičiau pažiūrėti, o mieste išmokau būti kurčia, nes niekas, kas vyksta name, manęs neliečia. Galiu ligi gerų priešpiečių vaikščioti su chalatu, visą dieną neplauti indų, neliko ir iš pradžių taip varginusio jausmo, kad iš gatvės esu matoma kaip ekrane – įsitikinau, kad niekam iš einančių gatve miestiečių nė tokia mintis nekyla dairytis į trečio aukšto langus. Tai tik pirmą žiemą čia žiemojant bet kam sušnekus koridoriuje suklusdavau ir laukdavau suskambančio mano durų skambučio ar net pasukdavau durų link įsileisti atėjusius, ir kiekvieną kartą nusmelkdavo negera mintis – ne, ne pas mane atėjo, aš niekam nebereikalinga. Namas svetimas ir aš svetima jam, jis gal nė nežino mane esant – tyliai kaip vaiduoklis išeinu į parduotuvę ar šiaip pasivaikščioti, tyliai pareinu, dažniausiai nieko nesutikdama, o jei ir pasitaiko kas, žmonės nesisveikina ir nepažiūri į akis. Būna, kad palaiko laukujas duris kol išsivesiu vaikštynę, bet vis tiek nepažiūri ir neatsako į mano ačiū. Keistuolių teatras.
O aš kaip seklys Morka stebiu, klausausi, uodžiu ir jau žinau daug namo paslapčių. Štai pernai žiemą keletą kartų už vienų pirmo aukšto durų girdėjau barantis – iki spigaus pakylantis isteriškas jaunas moters balsas kažką įrodinėdavo, o jam pritilus pasigirsdavo irzlus, pašiepiantis boso dudenimas, vėl ir vėl pertraukiamas spigaus moteriško falceto. Vis pagalvodavau – kiek jie šitaip tvers? Šį rudenį už tų durų tyla, pastebėjau išeinančią  moterį, vieną, labai gražią, bet liūdną. O gal tai tik man taip pasirodė? Mano fantazija laki.
Retkarčiais kažkuriame iš viršutinių aukštų loja šuo. Bosu. Linksmai – matyt su juo žaidžiama. Ir aš šypsausi. Spėju, kad tai tas beveik baltas vilkšunis, kurį pasivaikščioti išveda jaunas vyras. Puikus padaras – taurus, išmintingas, draugiškas. Šuo, ne vyras. O gal ir vyras, bet iš kur man žinoti, jei niekada nepažvelgė į akis? Šuo pažvelgė ir man pasirodė, kad nusišypsojo.
Turi mano namas ir žiogelį muzikantą – vakarais iš viršaus ataidi fortepijono garsai, kartoja, kartoja tą patį, pratimai darosi vis sudėtingesni ir man būna  labai džiugu, kai muzikantui sekasi. Tai greičiausiai ta plonakojė amžinai skubanti mergaičiukė, per tas tris žiemas, kiek čia gyvenu, gerokai ūgtelėjusi; matau ją išeinančią su smuikele. Tik kodėl niekada negirdžiu smuiko garsų? Gal muzikantai du, o smuikininkė gyvena per aukštai, kad girdėčiau? Sušnipinėjau keliantis liftu – septintam aukšte.
Už mano kambario sienos valandas skaičiuoja gegutė ir man labai smalsu būtų pamatyti jos namelius – laikrodį, įsivaizduoju tokį senovinį, bet juk čia ne kaimas, nepasibelsi ir neįsiprašysi į svečius, juolab, kad niekada iki šios dienos nebuvau pastebėjusi to gretimo buto gyventojų, tik kartais eidama pro šalį pajusdavau šutinamų raugintų kopūstų kvapą. O štai vakar man rakinant duris iš to  gretimo buto išėjo mano amžiaus moteris, nudžiugo mane pamačiusi, užkalbino – kaip gerai būtų turėti savo kartos draugę, bent į bažnyčią drauge nueitume... Nepuoliau aiškinti, kad bažnyčioj lankausi nebent pasiklausyti muzikos, o ji ir nelaukė mano atsakymo, paklausė, ar seniai jau čia gyvenu ir neteko žado, kai pasakiau, kad trečia žiema:
– Trečia žiema... – nutęsė ir mielam veide išsiliejo didžiulė nuostaba, – Ir nesusitikom!
Deja, mūsų pokalbis tuo ir baigėsi, pas ją kažkas atėjo. Dar atsigrįžo su ta pačia nuostaba veide, lydėdama svečią į vidų. Kažin, po kelerių metų dabar susitiksim? Tikiu, susitiksim.
Mano namas. Jau galiu taip sakyti, jau šį rudenį, važiuojant per Lietuvą į Vilnių žiemoti, nebecypė dūšia „nenoriu, nenoriu“ ir netgi pajutau, kad pasilgau to namo, savo narvelio ir, netgi keista, tų beveik vienodų vaizdų per abu langus – ne miškingų Vilniaus kalvelių šlaitų, Neries vingio ar miesto panoramos, o kaip dvyniai vienodų Šiaurės miestelio kareivinių pastatų ir nuolat besikeičiančios automobilių knibždėlynės gatvėse ir kiemuose. Vienam iš tų pastatų įsikūrusi darbo birža, čia lankosi daugybė žmonių ir aš, su knyga sėdėdama prie lango, kol ilsinu nuo skaitymo akis, stebiu juos pro žaliuzes ir vaizduotėj kuriu jų gyvenimų istorijas. Man tai labai patinka – pačiai nematomai stebėti  gyvenimą.
Kartais žmonės guodžiasi praradę namus. Benamiai. Kokia aš turtinga – turiu du namus, tokius skirtingus ir tokius mielus.

0

60

Tie atsiminimai

2013.12. 06.  Senatvės dienoraščiai
Tie atsiminimai! O kuo senatvė beguostųsi tokiom štai kaip ši niūriom, neramiom, begaliniai ilgom gruodžio naktim, kai nesimiega, kai skauda? Užgesinu šviesą, pakeliu žaliuzes, įsitaisau krėsle prie lango ir, stebėdama kaip vėjas blaško tuos kelis mieste užsilikusius beržus, iš paskutiniųjų besistiebiančius aukštyn, į saulę, bet aiškiai pralaiminčius, nes aplinkui pristatė daugiaaukščių namų, ir leidžiu klaidžioti mintims.
Kažkada seniai seniai, prieš visą amžinybę, miške prie Jūravos, netoli nuo Viešvilės, rinkom mėlynes – mano mama, penkiametė dukrytė ir patėvis, šeimoj dieduku vadinamas. Diena įdienojo tvanki, oras net tirštas nuo sakų kvapo, dailios, senos pušys stovi tylėdamos, joks vėjelis nešiaušia viršūnių, net uodai kažkur išsislapstė, nebesikandžioja. Netoliese, už kelelio, gurga upeliukas, siauras, peršokamas, jo vanduo rudas, bet skaidrus, tai todėl, kad atiteka iš durpyno. Anoj pusėj ir miškas tankesnis, daugiau eglių ir net vienas kitas beržas baltuoja. Dukrytė ne tiek uogauja, kiek braidžioja po uogyną, subaru, išeina į plynumą kur vien retos auksakamienės pušys, eina nuo medžio prie medžio, mėgina apkabinti, bet kamienai tokie stori, o rankytės tokios dar trumpos; užvertusi galvelę žiūri pro šakas į dangų. O aš žiūriu į ją, lyg norėdama įsiminti visam laikui – savo papurgalvę juodaplaukę mergytę. Štai ir įsiminiau – kokia dabar tai saldi paguoda.
Tos pušys sužeistos – gana aukštai kamienuose įraižyti V formos rėžiai, o po jais pritvirtinti skardiniai kalpokėliai sakams surinkti. Žaizdos verkia gausiom, gintarinėm ašarom.
Netoliese darbuojasi miško darbininkai, moterys nuima tuos kalpokėlius, išgremžia sakus į skardinius bidonus, vyrai įrėžia dar po porą rėžių ir vėl pritvirtina kalpokėlius. Štai kodėl toks neįprastai stiprus sakų kvapas.
Pamatę, kad mes susėdom pietauti, darbininkai prieina, išsiima savo lauknešėlius – ar priimsit į kompaniją, būry ir valgis skanesnis? Susėda kas ant kelmo, kas tiesig ant sausos, švarios miško paklotės. Kalba mezgasi apie darbus miške – matau, diedukui patiktų. O man gaila pušų, klausiu, ar joms nekenkia sakinimas.
– Žinoma kenkia, bet tai medžiai, sužymėti kirtimui.
Tylim, tarsi gedėdami, apmąstydami medžių lemtį – tokios gražuolės, tvirtos pušys, jei pabelstum, rodos, suskambėtų, sugaustų kaip tolimas varpas.
Staiga mama pratrūksta:
– Tie rusai iškirs gražiausius miškus, kas Lietuvai liks?
Darbininkai juokiasi:
– Liks, liks, daugiau pasodinama, negu iškertama. Brandų mišką reikia kirsti. Ir kur, ponia, matai rusą?
Dieduko veide atsiranda  gudri šypsenėlė, jis kilsteli kairės rankos smilių aukštyn, pats pasiduoda į priekį, kad savo žemažiūrėm akim geriau matytų žmones ir uždainuoja:

My tūt nazyvajemsa ponas,
Bjot spynų lietuviškas Jonas,
A my toljko kūšajem duonos,
Nū štožj, vėdj my tūt laikinai...

Visi juokiamės, o pats diedukas labiausiai – linksmas žmogus buvo.
Neiškirto rusai Lietuvos miškų, net savo reikmėm iš Karelijos medieną vežėmės. Gal tai lietuviai girininkai protingi buvo?
Vakar  mane vėl pakvietė į Viešvilę vasarą pasisvečiuoti. Pasvajoju, kaip gera būtų susitikti su jaunystėj pažinotais žmonėmis, o ypač pamatyti miškus.
Miškas? Liūdnas, sako, vaizdas. Ir nemačius pasijuntu tarsi būčiau kažką artimą palaidojusi. Žinau, brandų mišką reikia kirsti, žinau, atsodins, turėtų atsodinti, bet...
Nevažiuosiu. Tegu išlieka šviesus atminimas.

0


Вы здесь » Mano namai » DIENORAŠČIAI » Blizgučiai pelenuose...