Mano namai

, ! .


» Mano namai » DIENORAŠČIAI » Blizgučiai pelenuose...


Blizgučiai pelenuose...

61 90 90

61

Ap(si)gavau

2014. 01. 01.   Išėjusios nebūti dienoraščiai
Nuo pat ryto draudžiu sau pradėti knaisiotis minčių labirintuose ir ieškoti atsakymo į klausimą ką aš noriu apgauti? Gal ne taip paklausiau, nes į taip suformuluotą klausimą labai jau paprasta atsakyti žinoma, save. Ką dar galėčiau apgauti nuėjusi į vakarą liuteronų evangelikų bažnyčioj, rengiamą paminėti tikrajai Kristijono Donelaičio gimimo dienai prieš 300 metų.
Aš juk išėjusi nebūti ir niekas nesuka galvos, ką tokie išėję veikia rauda per dienas apsikabinę kokį benamį katiną ar kaip padorūs, psichiniai ir fiziniai normalūs, ar netgi, sakyčiau, bemaž elitiniai visuomenės nariai lankosi tikrosios, ne kokios ten popso, kultūros renginiuose ir nė nemano nebūti. Gal reikėtų klausti kodėl meluoju, kad išeiti atėjo laikas, kad pavargau, nebeturiu pasirinkimo ir t.t.
Rytą jaučiuosi puikiai, pažadinta neįprastos tylos. Net nepatikiu ta tyla, stoviu balkone ir klausausi tikrai nė vienam pašaly nepykšteli nei viena petarda, nei viena raketa. Vilnius miega (patikimai užsitrenkęs durisAndriekus). Švinta. Ką aš čia išsigalvoju pavargau, išeinu! Puikiausiai galiu taksiuku nuvažiuoti į renginį, juk ten man nieko nereikės daryti, tik klausytis. Kodėl turėčiau neištverti?
Važiuoju! Jaučiuosi kaip iš pamokos pabėgęs mokinukas. Dar ankstoka. Štai vartai, gražūs, metaliniai, kalvystės meno kūrinys, bet atvertos tik siauros durelės ir žmonės spraudžiasi į vidų po vieną, bromoj vėl grupuojasi būreliais, šnekučiuodamiesi eina per kiemelius bažnyčia kažkur gelmėj. Einu su visais, stabteliu išėjusi į šviesią erdvę, matau daug į duris atsigrįžusių susidomėjusių veidų ir akimirkai pasijaučiu nejaukiai. Ko? Juk tikrai tie visi žmonės ne į mane atsigrįžo! Tikisi pamatyti įžymybių, bet mato ir mane ir aš šypteliu, jaučiuosi visai gerai su savo dailiu juodu palteliu, didele, žemaitiškai parišta skara ir sidabru žibančiais žilais plaukčiais. Remdamasi lazdute neskubėdama krap krap apeinu klaupkas ir įsikuriu kitoje pusėje netoli altoriaus ant pristatomos kėdės jos patogesnės mano skaudančiai nugarai negu klaupkos. Dairausi po bažnyčią ir publiką ir man atrodo, kad daugelis veidų kažkur matyti, atpažįstami. O gal tik noriu atpažinti? Greit priguža žmonių tiek, kad visi pašaliai pilni stovinčių.
Man besisukiojant kaip Morei ant ratų, besidairant nugara įsiskauda dar nė neprasidėjus renginiui, o vaistų tai nepasiėmiau. Pagaliau pro zakristijos duris išeina trise du stamboki, išpuoselėti vyrai (Kunigai? Kas tuos evangelikus supaisys?) ir Kazlas, toks menkas jaunikaitis tarp tų dviejų išnašių vyrų, toks sutrikęs, sarmatlyvas, kaip piemenukas, kalėdojančio klebono klausiamas poterių. Vienas didžiųjų vyrų pristatė renginį ne šiaip Metų skaitymai, o kunigo Kristijono Donelaičio paminėjimas, gražiai pakalbėjo apie jį. Tada prakalbo vargonai ir užvaldė tobula muzika. Nėra taip buvę nė nematydama muzikanto jaučiu kaip jis žaidžia instrumentu, ne valdo, o tik švelniai glosto, o instrumentas atliepia, jiedu tobulai jaučia vienas kitą. Tai Leopoldas Digrys. Ir vėliau dar ir dar grojo, o Kazlas skaitė ištraukas raiškiai, aiškiai, tiksliai kirčiuodamas, kaip tik Kazlas moka, klausai žmogus ir jauti, kaip jis myli tai, apie ką pasakoja du talentai, autorius ir skaitovas. Taip surėdyta ant svieto kai prireikia, visada atsiranda toks Liudvikas Rėza, išleidęs Metus, toks Kazlas, kurie pakelia iš užmaršties genijų, nuvalo dulkes ir parodo žmonėms, nesidalindami šlove, o kukliai pasitraukdami į šalį. Neveltui jį pristatęs didysis žmogus pasakė, kad dabar, po Kazlo, jis bent dešimtį metų nebeišdrįsiąs viešai skaityti Donelaičio. O aš galvoju, kokie blankūs būtų Donelaičio metai Lietuvoj, jei nebūtų Kazlo.
Dar kalbėjo antrasis didelis žmogus glaustai, tiksliai ir įdomiai apie 18 a Karaliaučiaus universiteto išugdytus du šviesius žmones, Imanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį, kiekvieną savu būdu siekusius išsaugoti lietuvių tautą ir kalbą, kurioms buvę gyvavimo bepranašauta ne daugiau 10 metų, apie vyžas, kuriomis avėti buvę uždrausta ir būras, jom apsiavęs atėjęs į miestą, turėjęs būti nuplaktas per subinę, o Kristijonas garbina vyžas ir Metų veiksmas vyksta Vyžuonėlių kaime...
Nuo čia nelabai ką beatsimenu, nes sukvailiojo širdis, sutriko ritmas ir suspaudė skausmas, o netrukus išpylė šaltas, lipnus mirties prakaitas. Kiek aš tokių ligonių mačiusi! Puikiai žinau, kaip jie atrodo, bet niekas iš aplinkinių į mane nė nedirstelėjo, o aš neturėjau jėgų ir nenorėjau prašyti pagalbos, tik karštligiškai svarsčiau, ką turėčiau daryti: eiti pro altorių arčiau, bet jei nugriūsiu, sutrukdysiu renginį. Tai būtų atrakcija! Apeiti apie visą bažnyčią pro galą tikrai nepajėgsiu, tai nedariau nieko, liepiau sau nurimti, giliai alsavau ir svajojau apie strukės kišenėj paliktą nitroglicerino buteliuką, tokį mažą, rudą buteliuką su trapiom tabletytėm, kurios gal išgelbėtų.
Toks keistas jausmas apėmė esu pilnutėlėj žmonių bažnyčioj, bet visiškai viena su savo likimu. Nejučia šyptelėjau jei numirsiu, tai bent bus pasišaipęs likimas, atvedęs bedievę nusimirti šventoj vietoj.
Dėl visa ko grybštelėjau į kišenes ir aptikau tokį pat išsvajotą rudą buteliuką, ten, matyt, užsilikusį iš pernykščių mano gastrolių. Kadangi tabletės gali būti pasenusios, mažiau veiksmingos, paėmiau dvi ir netrukus skausmas ėmė rimti, pradėjo krėsti šaltis, o tai jau gerai.
O Kazlas skaitė Metus...
Kai renginys baigėsi, palaukiau kol praretės žmonių ir atsargiai nuėjau durų linkui. Ir nieko! Viena moteris įsižiūrėjo į mane, instinktyviai priglaudė prie  savęs dukrytę ir ranka pridengė jai akis ką aš čia veikiu, baidyklė vaikams gąsdinti? Moteris nepaklausė manęs, gal gali kuo padėti. Išėjusi į gatvę iš karto pagavau taksiuką ir atsidūriau namie. Vilnius šventė Naujuosius.
Šį rytą lyg nieko nebuvę. Ligi kito karto. Pasikeitė tik žinojimas išeiti tikrai laikas.

0

62

Sudoku

2014. 01. 11. Išėjusios nebūti dienoraščiai.
Visa esybe jaučiu, kaip prarandu laiką jis bevertis, kai nejungia su žmonėmis, kai niekam niekam pasauly nesvarbu mano buvimas ar nebuvimas, mano mintys, jausmai ir, o tai dar svarbiau, kai niekam šioj žemėj nereikia manęs. Nors įtikinau save, kad privalau išeiti, nuolat pagaunu norinčią grįžti, kas visiškai nerealu grįžti neįmanoma, kaip neįmanoma vėl būti jaunai, sveikai. Procesas negrįžtamas. Jei aš pati, diena iš dienos stebėdama tą asmenybės irimo vyksmą, taip sunkiai susitaikau su neišvengiamybe, kaip mane galėtų suprasti aplinkiniai? Tik vėl ir vėl kankinčiausi, suprasdama savo bejėgiškumą ir stebinčiau, piktinčiau žmones.
Silpnumo valandėlėmis griebiuosi sudoku sprendimo, tos gelbstinčios pusiau sąmoningos būsenos, kai skaičiai, tvirtai į sąmonę įsigėrusios konstantos, kurį laiką gali rikiuotis reikiama tvarka be sąmonės įsikišimo, bet ir neleidžia jai pilnai atsijungti, nes tada neišvengiamai įsivelia klaida. Tai drausmina. Sėkmingai išsprendusi eilinę užduotį, jaučiuosi laimėjusi prieš save, bet juk nelaimėjau nieko, tik praradau laiką. Netapau išmintingesnė, nes neįmanoma įsiminti skaičių sekos ir ištrynus įrašytus skaičius taip pat sudėtinga būtų spręsti iš naujo. Laiko žudymas. Kurį laiką tai padėdavo, bet vis dažniau klystu ir lengvose užduotyse ir tas užsiėmimas nebegelbsti.
Kitas būdas užsimiršti atsiduoti atsiminimams. Tai įtraukia geriau negu skaitymas, gyvenimo gatvėj stebėjimas pro savo narvelio langą ar negudri kasdieninė ruoša. Atsiminimuose viskas ryškiau, negu buvo kažkada realybėj, nes tada viskas vyko greitai ir reikalaudavo mano dalyvavimo, o dabar jau niekur neskubu, stebiu iš šalies. Ir atsiminimai sugrįžta ne bet kaip, o tarsi pašaukiami užkoduota seka. Štai dabar mane jaudina tema kodėl žmonės nepajėgūs suprasti senatvės? Kad patys jos dar neišgyveno? Kad joje, senatvėj, nelieka logikos? Kad sunku suvokti, kaip išmintingas žmogus darosi nebeišmintingu, tarsi tyčia, tarsi galėtų kitaip, tik nežinia kodėl elgiasi visiškai neracionaliai.

Pavasarėjo. Ir pagal kalendorių jau turėjo baigtis žiema, bet ji atkakliai nenorėjo trauktis, dienos buvo apniukusios, bet iš debesų protarpiais vis dar krito ne lietus, o sniegas, kurio ir taip buvo priversta daugybė. Tai slėgė, erzino, daugelis žmonių jautėsi blogai patys nežinodami kodėl pikti ligoniai, sesutės, sanitarės.
Į mūsų ligoninę paguldė seną moteriškę, liesutę, raukšlėtą, bet žvitrią, nenustygstančią, vis kuo nors užsiėmusią, ieškančią. Pirmą dieną sanitarės su kantrybe jai aiškino, kad niekur neitų iš palatos. Ji pažadėdavo, paklusniai guldavosi į savo lovelę, bet po kelių minučių kuri nors palatos kaimynė jau ateidavo pakviesti pažiūrėkit, ką mūsų močiutė daro, o ši iš spintelės visą turtą sukrovusi ant grindų kažko ieško apčiupinėdama kiekvieną daiktelį, išvyniodama saldainius. Sutvarko sanitarė viską, paprašo taip nedaryti, senutė taip giedrai šypsosi, kad negalima ant jos pykti. Pagauna beišeinančią į gatvę ką darai, moteriške, juk šalta! Taip taip, šalta net nusipurto ir nuskuba į savo palatą. Sesutės sumąsto paguldyti ją į mažąją palatėlę greta savo kabineto, kad būtų lengviau stebėti.
Po nakties senutė nenori keltis, giliai įmigusi. Sanitarė piktinasi kokius darbus per naktį dirbai, kad neišsimiegojai? Netrukus paaiškėja visa vidinė užvalkalo pusė suplėšyta į smulkius skutelius, tikrai padirbėta iš peties. Susitaria, kad daugiau taip nedarys, pakeičia patalynę. Slaugutės jau žino, ko galima tikėtis ir per naktį kelis kartus įeina pažiūrėti ką ligonė veikia. Miega. O rytą užvalkalas vėl suplėšytas! Pergudravo!
Kai suplėšo kažkelintą užvalkalą, slaugutė pravirksta liaukis, juk nenurašys tiek patalynės, išskaičiuos mums iš atlyginimo. Susigraudina ir senutė, meilai glosto slaugutės rankas vargšelė, neverk! Kas tave nuskriaudė?
Po kelių dienų padvelkė šiltas pietys ir pagaliau prasidėjo didysis pavasario polaidis, patvino, sučiurleno upeliais takai, gatvės, o kai pro debesis nušvito saulė, apėmė toks džiugesys, kad nejučia apsidairiau į medžių viršūnes, ar neužgiedos kurioj varnėnas. Eitum, rodos, eitum, gertum tą taip ilgai lauktą pavasario svaigulį...
Ligoninėj popiečio ramybės laikas. Staiga koridoriuj girdžiu nerimastingus slaugutės žingsnius į mažąją palatėlę, vonią, kabinetus. Mūsų senutė išėjo! Visas personalas ir net atėję lankytojai suskantam ieškoti, išpuolam į gatvę niekur nematyti. Pasiskirstom kas kuria gatvele eisim, juk negalėjo nueiti toli, bet laikas bėga, apėjom visą miestelį, o senutės niekur nėra. Ką daryti? Laimei, atbėgę vaikai pasako matę keistą žmogystą nuo kolūkio dirbtuvių pasukusią Minijos link. Nuvažiojam greituke dideliam plynam baltam lauke, nužertam pavasario saulės, giliam sniege kapstosi smulki figūrėlė tokiu pažįstamu margu valdišku ligoninės chalatu
Kur tu, Dievo bite, eini? rankom plėsteldama beatsidūsta slaugutė.
Šlepetes pametusi, šlapiom kojinėm, nuogom blauzdom senutė niekaip nenori grįžti atgal einanti namo. Be takelio, be kelelio. Kur tavo namai? Ten, kažkur. Parsivežėm. Girdėm arbata, suklostėm. Sunku buvo patikėti kad bent slogą būtų gavusi!
Slaugutė niekaip negalėjo nurimti, vis putojo kaip taip galima elgtis? Taip ir nesugebėjau jos įtikinti, kad ne iš kvailumo ar piktos valios senutė taip elgiasi, o iš ligos. Iš ligos.
Štai tas pagrindinis mano išėjimo argumentas skaudu, kad žmonės netiki, kad ne iš kvailumo ar piktos valios ir aš vis dažniau pasielgiu ar pasakau ką taip, kaip dar taip neseniai nebūčiau dariusi ar sakiusi, kad iš ligos tai. Iš senatvės. Tai nuo manęs nepriklauso.  Kad nepiktinčiau žmonių ar nekelčiau jų gailesčio galiu tik atsiriboti.  O silpnumo valandėlę, kai nenumaldomai norisi grįžti, imu sudoku užduočių knygelę, sprendžiu vis daugiau įveldama klaidų, kol netekusi kantrybės pasižiūriu į atsakymų lapą, o netoli jau ir tas laikas, kad ir atsakymo nebesugebėsiu atsekti. Ką noriu apgauti? Tampu limpiu. Teisingiau limpe.
Kas tas limpis? Limpis yra žodžių Lauk Iš Mano Palatos santrumpa. Tuos žodžius norisi ištarti, kai trečią valandą nakties tau atsiunčia ligonį iš slaugos namų. Žmogus dažnai dėl senatvės praradęs tai, kas  daro žmogumi. ( Samuel Shem. Dievo namai?)
Bet aš juk žinau, kad visi tie mano išgyvenimai tai tik ligos simptomai. Kad nėra jose mano žmogiškos esmės, tik pažeistų smegenų vaizdiniai. Kad pati savo laisva valia paaukojau gražiausią gyvenimo draugystę kam? Niekingai fiziologijai? Matom akimis, girdim ausimis, jaučiam ugnį skausmo receptoriais, bet apankame, apkurstame, prarandam skausmo jutimą (cukraligė) dėl paaiškinamų fiziologinių, net anatominių pakitimų ir jokia mūsų žmogiškųjų pastangų jėga nieko negali pakeisti. O meilė, draugystė, džiaugsmas? Draugė rašo girdėjusi aiškinimą, kad alkoholis sunaikina džiaugsmo jutimą, nes pažeidžiamas atitinkamas centras smegenyse, todėl alkoholikai netenka motyvacijos siekti laimės ir ką nors keisti savo gyvenime. Arba valyvumo centras žmogus liaujasi prausęsis, jo netrikdo nešvara aplinkoj. Alzhaimerio liga sunaikina atmintį, Parkinsono liga tikėjimą, viltį ir užprogramuoja depresiją, šizofrenija rūpestį artimaisiais, meilę. Tai neišvengiama, tik aš atkakliai to nepripažinau, nesiryžau išreikšti žodžiais, kol nenusileidau į patį dugną.
Ar kas nors gali man padėti? Kokios tabletės ar psichoterapeuto žodis gali sugrąžinti tikėjimą meile, draugyste, gyvenimo prasmės suvokimą?
Kaip banalu, netgi atgrasu šitiek dvasinių kančių, skausmo, nusivylimo, kitų žmonių skaudinimo, savęs kaip asmenybės susinaikinimo vien todėl, kad kažkokia idiotiška liga pasirinktinai naikina nervines ląsteles, atsakingas už tą ar kitą žmogiškosios egzistencijos sritį? O koks čia paties žmogaus vaidmuo? Žiauru suvokti, kol dar iš viso galiu suvokti, kad visa mano žmogiškoji esmė ir gyvenimo prognozė priklauso vien nuo to, kaip sparčiai depigmentizuosis kažkokios ląstelės galvos smegenų darinyje corpus nigrum.
Nerandu nė vieno  argumento tam paneigti, nes tada tektų atsižadėti savo materialistinės pasaulėžiūros ir pripažinti sielos kaip nuo materijos nepriklausomo prado buvimą. Kartu ir Dievo. Laimingi, galintys tikėti. Tik stiprus žmogus gali leisti sau netikėti.
P. S. Senstančius žmones reikia įspėti, kad neskaitytų Samuel Shemo knygos Dievo namai.

Aišku, čia juos pamatau. Jie išvežti į sodelį ir susodinti saulės atokaitoje. Tie žilaplaukiai, išbarstyti sodo žalumoje, atrodo lyg nužydėjusios pienės lauke, gležni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vėjelio. Limpiai. Spoksau į juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jų ligas. Einant pro šalį, jų akys, rodos, mane seka, tarsi įveikę savo silpnaprotystę jie bandytų pamoti ranka ar pasakyti bonjour, ar parodyti kokį kitą žmogiškumo likutį. Tačiau jie nemoja, nesako bonjour, nerodo jokio kito žmogiškumo likučio. (...)  Dabar aš juos myliu. 419 psl.

0

63

Derlius

2014. 09. 02.
Melodingai pypteli skaipas. Pasižiūriu internetinė draugė atsiuntė gėlytę, meškutį, saulytę. Taip ji visada tyliai, nedrąsiai beldžiasi tikėdamasi, kad atsiliepsiu ir pasikalbėsim; žinau, jai manęs reikia, labai. Ne būtinai manęs žmonių, kurie, deja, niekuo jai negali padėti, nes niekas už ją negali išgyventi jos gyvenimo. Bet šiandien niekam nieko negaliu duoti, negaliu net pabūti nuodėmklausiu. Šiandien pati praradau viską. Ne, nepraradau, tik sužinojau, kad prarasti neturiu ką. Gal jau seniai  nebeturėjau, tik nežinojau, tik nenorėjau patikėti? Taip tuščia sieloje, net skamba. Ir man niekas negali padėti.

Nesinori užgauti tą didelį nelaimingą vaiką anapus ekrano nekalbinu, tik pasiunčiu jai voverytę, gliaudančią riešutus. Todėl, kad šiandien nuskabiau savo lazdyno derlių. Todėl, kad ta voverytė tokia linksma, nerūpestinga. Riešutai guli ant stalo pora saujelių derliaus po bene dešimties metų nuo tada, kai parsivežiau sodinuką iš rudens parodos Noreikiškėse, sužavėjo raudonais lapais. Kaip sunku sulaukti derliaus. O per šios vasaros karščius mano lazdynas vos vos išgyveno vidury vasaros nurudo, nukrito beveik visi lapai ir riešutų užuomazgos, bet pradėjus lyti atgijo kas dar buvo likę. Ant šakelių daugybė mažyčių žirginėlių kitų metų derliui augalas tiki ateitim. Švelniai paglostau. Ar augalai jaučia meilę? Ar jiems jos reikia? Keistai atrodo beveik nuogas krūmas su daugybe žirginėlių. Toks ir liks žiemoti, lauks pavasario. Kad aš taip galėčiau tikėti!

Iš kažkur, iš už ekrano, iš svetimo gyvenimo skaipu atklysta šypsenėlė. Atsakau tuo pačiu. Dvi tokios gailios, valdiškos šypsenėlės.

Tyla. Kokia tyla! Bent koks atsitiktinis praeivis užsuktų tikras, ne iš už ekrano. Riešutais pavaišinčiau

0

64

Svečiai

2014. 09. 08.
Internete štilis. Teisingiau, gyvenimas jame vyksta įprastiniu, kasdienišku ritmu nė vienos sensacijos, apie kurią rėktų visi žinių portalai, niekas, vertas dėmesio, nenusižudė, nesusituokė jokios įžymybės (R. Piekautaitė ir K. Verslovas jau vakardiena), nieko nebegali sudominti kasdieniniai pranešimai kaip uždirbti 1200 lt neišeinant iš namų ar mergaitės Mašenkos išmintingas humoras. Karas Ukrainoj? O kas ten naujo? Melo liūnas kuris priimtinesnis? Kažkas nesilaiko paliaubų susitarimo? Taip pat nenauja, tam ir yra susitarimai, kad jų nesilaikytų.
Senka baravykų antplūdis ekrane kas grybavo, prisigrybavo, tik aš juos temačiau vien nuotraukose. Pasigendu bulvių, o jų derlius tikrai neprastas ir jos gražios greta grybų vaizdų bulvių - milžinių kompozicijos galėtų veikti raminamai žiema nebus alkana, išgyvensim.
Staiga sublyksi žinutė skaipe: Važiuojam pas tave. Lauk. Ona.
Apėmė toks džiaugsmas! Nužvelgiau ar užteks kavos, kuo vaišinsiu ir, atsisėdusi savo priebučio svetainėje laukti,  paleidau vaizduotę į lankas negi sėdėsim su vaikystės drauge tokią, paskutinę šiltą, saulėtą dieną namie? Žinoma, pavažiuosim į mišką ir man gal pavyks, rasiu baravyką, tikrą, gyvą. Nors vieną, nors galbūt paskutinį savo baravyką!  Čia pat, greta mašinos, nes mano kiekvienas žingsnis lito vertės. Taip ir matau mintyse kurioj vietoj ant keliuko sustosim.
Susirandu akinius žiūrėti į tolį ir skaityti (šiuo atveju patikrinti ar grybas sveikas), peiliuką, kuris visada mane lydėdavo į miškus, guminukus. Prirenku obuolių sierinių. Nepamiršti pasiūlyti svarainių, kitais metais veždavosi.
Laukiu. Skaitau Emilį Zola, negaliu susikaupti. Lėtai slenka laikas. Jau tikrai įtartinai ilgai važiuoja. Sudraudžiu save negalvok, negalvok, nieko blogo nenutiko. Skaitau. Prisnūstu senatvinis marazmas, o kėdė tokia patogi. Nubudusi ne iš karto susivokiu, kodėl esu ne miške, o  ant savo priebučio. Vakarėja.
Kai svečiai atvažiuoja, akvaizdu, kad ruoštis į mišką per vėlu ir aš nė nebeužsimenu. Paskutinis  mano baravykas liks miške.
Kodėl taip ilgai užtruko? Oi, kai liepusi Petrui parašyti, kad aplankys šiandien, dar tik ruošėsi užmaišyti pyragą, paskui kol iškepė... Nesusiprato žmogus nurodyti laiko.
Išlydint atsisveikinam jau iki pavasario. Bet iki jo dar reikia išgyventi. Tiesa, kalaitė Čilė šį kartą, ne taip, kaip pernai, greit pripažino mane sava, o dar papirkta vienu kitu kąsneliu, nieko blogo man nebepranašavo. Negi taip lengvai būsiu išsipirkusi?
Kai kieme lieku viena, akimirksnį pasivaidena, kad išgirstu iš toli toli, iš vaikystės, babūnės atodūsį ir žodžius: Kad tik nebūtų karo...
Apie obuolius ir svarainius visai pamiršau.

0

65

Gyvenimo matematika

2014. 10. 10.
Vaikystėj nebuvo dvejonių, galėjai tiesiog būti, jei mylėti, tai mylėti, dažnai nė nemėginant to jausmo įvardinti ar skaidyti jį į dalis, aptarinėti pačiai sau kas gerai, kas ne taip ir kaip reikia tą meilę parodyti. Ar pasisakyti? O kam, kai ir be žodžių viskas aišku ir paprasta? Ji yra. Arba nėra.
Nekęsti? Jei atsiranda tas jausmas, tai niekur nesidėsi, bet ir tada nesvarstoma už ką, tiesiog pajaučiamas negeras maudulys, kartais pereinantis į skausmą. Jį sukeldavo neteisybė, išdavystė. Ir niekas kitas.
O prieš akis stūksojo didžiulis pažinimo kalnas, užduotis visam gyvenimui jį  perkasinėti, išskaidyti sudėtinėmis dalimis, ištyrinėti, surūšiuoti, kam nors pritaikyti. Svarbiausia išmokti atlikti aritmetinius veiksmus: sudėti (dėk grūdą prie grūdo supilsi aruodą), atimti (stipresniojo teisybė), padalinti (tam davė, tam davė, tam davė, o tam ir nebeliko... Riu-riu-riu bėgs pelytė į urvelį...Kiek skambančių juoko karoliukų!), padauginti (evangelijos pasakojimas, kaip Kristus pamaitino minią padauginęs duoną ir kelias žuveles. Ir vyną vestuvėse Kanoje).
Pažinimui aritmetikos neužteko, vis kažkas ima ir pakiša koją. Štai dėjau, dėjau grūdą prie grūdo, vis tempiau, vis pyliau į aruodą, bet atėjo senatvė ir pamačiau, kad niekas ne mano, kad viską reikia palikti, o ir to palikimo ne pekla žino kiek ką pelės sukirto, ką vagys išnešiojo, ką gera valia išdalinau. Tušti aruodai, net skamba, tik viena kita pelių spira ir blogas kvapas, o lyjant kapsi pro kiaurą klėties stogą.
Tarp pasaulio galingųjų niekada nebuvau, nei vienam elgetai neatėmiau duonos kąsnio, nei vienam vaikui tėvo, nei vienam Dievo apdovanotajam šlovės. Bet vis tiek jaučiuosi gyvenanti minuso ženkle, tarsi būčiau užėmusi kažkieno kito vietą.
Išdalinau save veltui bedaliams, pasmerktiems, bet dėl to jie netapo laimingesni, vis kiekvienam gavusiam atrodė, kad kitas gavo daugiau, vertingesnių dovanų, kol jos, mano dovanos, visai nuvertėjo ir tapo nebereikalingos. Nebeskamba juoko karoliukai. Baisus žodis nereikalinga.
Padauginti? Aš ne Dievas. Jau nieko nepadauginsiu, nesukursiu, nepamaitinsiu minios. Kokią tvarką radau atėjusi, tokią palieku dieną atskirtą nuo nakties, turčius nuo vargšų. Ir man čia niekas nebepriklauso, todėl tik nuolankiai priimu išmaldą. Sunkiausia buvo pirmą kartą, ilgainiui pripratau, dabar imu viską duoną, šilumą, žodžius, šypsenas, galimybę šiandien dar gyventi, gerumą, meilę. Padėkoju, bet pagalvoju, kad tai žmonės turi būti dėkingi man, kad suteikiu jiems progą parodyti gerumą, nes duoti yra palaima, o imti kančia. Kartais režisierius sumaino roles.
Taip iš vaikystėj išmoktos aritmetikos išsivystė reliatyvumo teorija ir niekas nebestebina. Kartais atrodo, kad pažinimo kalną įveikiau, o kartais atvirkščiai, kad praradau ir tai, kas vaikystėj buvo taip paprasta, taip aišku.

0

66

Nuotraukos

2014. 10. 20.    Feisbuke peržiūrėjau nuotraukas iš Tomo Venclovos susitikimo su lituanistais Vilniaus universitete. Dabartinės fotografavimo galimybės leidžia fiksuoti tokius netikėtus momentus, kai žmonės nė nenumano esą fotografuojami ir veidai nieko neslepia, o žiūrovas pasijunta esąs greta, galintis skaityti veidus tarsi atverstas knygas. Taip jausis ir po šimto metų? Jei dar kas nors atsimins, kas buvo Tomas Venclova Lietuvai, kokie šiandien buvome mes.
Atkreipiau dėmesį į nuotrauką, kurioje, akivaizdu, siekta įamžinti jaunos, gražios, žinančios savo vertę moters atvaizdą. Bet ne ji mane sudomino, aš net nežinau, kuo ji žymi ir man nieko nesako jos vardas, pavardė. Sudomino moteris greta jos morkavu, prasegtu apsiaustu, su karoliais ant nertinio stačia apikakle, jau amžiaus ir gyvenimo paženklintu veidu. Sustingusi akimirka. Įsižiūriu į kiekvieną smulkmeną, įjungiu fantazijos galimybes. Tarsi matau, kaip ji atskubėjo, atitrūkusi nuo savo darbų, reikalų, patekom atbėgo į Universitetą, kur taip seniai nebesilankyta, bet ir dabar nebuvo kada dairytis, sušilo, supluko, todėl ir apsiaustas atlapotas. Reikia, jai būtinai reikia pamatyti Tomą Venclovą, atsakyti sau į tik jai svarbius klausimus. Kas galėtų man pasakyti, kas buvo Tomas Venclova jos gyvenime, jaunystėje, tada, kai buvo? Kumyras, svajonių princas, ideologinis priešininkas? Nepaklausiu.
Atskubėjo, bet pavėlavo, prasibrovė į patalpą pro ties durimis susibūrusius studentus ir sustojo jau ji čia, jau mato jį, įsižiūri, nepastebėdama, kas greta jos, pilnoj salėj nesidairydama laisvos vietos atsisėsti. Visa gyvas dėmesys ir nekantra   tik matyti, girdėti, suvokti, pačiai būnant nepastebimai. Kol kas. Apie tai pagalvos vėliau. Akys idėmiai primerktos, lūpų kampučiai nusvirę, lyg būtų atgijusi kažkokia sena nuoskauda, paženklinusi veidą. Pirmas įspūdis tai štai, koks tu dabar! Koks? Jai taip svarbu suprasti ar tiesa visa tai, ką visus tuos dešimtmečius apie jį kalbėjo draugai ir priešai? Kas tą, šiandieninį žmogų, ramiai bendraujantį su auditorija, sieja su anuo, pažinotu jaunystėj?
Sekančioj nuotraukoj veidas kilsterėtas ir apsinuoginęs kaklas išduoda amžių. Moteris tarsi atsiribojusi nuo aplinkos, staiga prigesusių akių žvilgsnis nukreiptas jau ne į jį į niekur, į pasaulį, kurio seniai nebėra, visa esybe tarsi sugrįžta į save, į savo praeitį. Jų abiejų, jų kartos praeitį? Šią akimirką tai neryžtinga, nieko nenorinti sugrąžinti ar keisti, susitaikiusi su likimu moteris, tenorinti išsaugoti taip sunkiai susikurtą savo tiesą, galimybę su ja gyventi.
Dar vienas kadras po kelių akmirkų tarsi kas pakeitė žmogų, moteris nurimusi, sugrįžusi į save, tame žmoguje ten, už prezidiumo stalo, neatpažinusi to, kurio ieškojo. Svetimas. Toks, ne tas, jai nebesvarbus, bet vis tiek kažkas skaudžiai smilktelėjo, nebeliko ko tikėtis, į savo gyvenimą sugrįžo dar vienišesnė ir didelis skausmas, atsispindintis veide, toks žmogiškas, lyg galutinai atsisveikinus su svajone.

0

67

Gerai blogai

Tai pamąstymai apie greitai bėgančius metus. Tam labai tinka ankstyvas  gimtadienio rytas, kol dar tylu, neprasidėjęs šventinis šurmulys.
Tai kaip čia yra, gerai tai ar blogai, kad tie metai bėga? Žinoma, gerai! Argi ne toks buvo didžiausias vaikystės noras? O norų išsipildymas yra gerai. Bet Per tą skubėjimą nė nepastebėjau, kaip ėmė ir pasibaigė vaikystė. A-ja-jai! Koks galėtų būti dar  skaudesnis praradimas? Blogai.
Kasmet ant torto buvo uždegama vis daugiau žvakučių. Tiesa, per gyvenimą visokių buvo tų tortų, tikrų ir tik jų imitacijų, bet tai netrukdė mėgautis jų skoniu, o tie skurdo metų kulinarinio išradingumo šedevrai atrodydavo patys skaniausi gal kad būdavau alkana?
Syki, bene dešimties metų jubiliejinio gimtadienio vakarą, kaip apžavėta įsižiūrėjau į mirguliuojančias liepsneles ir užsisvajojau, kaip būtų šaunu, jei man jau būtų šimtas metų koks grožis būtų, kiek liepsnelių mirgėtų ir, bene svarbiausia, koks didžiulis turėtų būti tortas, kad jos sutilptų. Užtektų visiems iki soties, mamai, draugams, kaimynams... Žinoma, man tektų pats didžiausias gabalas! Gerai.
Prieš užpūsdama žvakeles tvirtai apsisprendžiau noriu, kad galimai greičiau ateitų šimtmečio jubiliejus! Susikaupiau, papūčiau ir visas žvakeles užgesinau vienu atsikvėpimu! Tai puiku, tai pasisekė, noras tikrai turės išsipildyti! Ir jis pildėsi, metai bėgo kaip arabų ristūnai, laisvi jaunystės vėjai draikė plaukus, jokia brandos metų našta neatrodė nepakeliama, jubiliejai darėsi vis solidesni. Buvo gera... Ir torto užtekdavo visiems, ne sykį ir likdavo, kol vieną kartą vėl, kaip kažkada, žvelgdama į mirguliuojantį žvakelių laužą, susimąsčiau ar tik jie, mano metai, kartais ne per greitai lekia? Taip liūdna pasidarė. Paskaičiavau mintyse mano laikas jau aiškiai persvėrė pusę. Blogai.
Nedrąsiai paprašiau likimo, sugalvojusi norą tegu mano metai taip neskuba. Tą kartą vai kaip nebelengvai užpūčiau ugneles, o žmonės nuo tų metų užstalėj man ėmė dainuoti: Ilgiausių metų, ilgiausių... Klausydavausi ir galvodavau gal ir gudriai sugalvota, tegu jau tų metų būna kiek skirta, tik tegu jie būna ilgesni. Gerai.
O šiemet? Štai netrukus susirinks vaikai, anūkai, bus tortas... Gerai! Bet turiu didelį rūpestį kokį tą norą besugalvoti? Tai dar būtų pusė bėdos, išradinga esu seneliukė, kaip nors išsisukčiau iš padėties, bet kas bus, jei nebeužpūsiu to žvakių laužo nei vieną sykį atsikvėpus, nei tris? Nebeišsipildys noras. Joks. A-ja-jai. Blogai.
Ir ko tie metai taip skubėjo? Gal, sakau, tų žvakelių iš viso nebereikia? Nerimta mano metuose tokiais niekais užsiimti žvakeles degioti... Tortas tebūnie! Gerai!

0

68

Kas?

2014. 11. 20.    Dėliojant vaistus šiai dienai į dėžutės skyrelius, netyčia iškrito pailginto veikimo Levo-dopos kapsulė ir nusirito po lova. Priklaupiau, pažiūrėjau, bet nepamačiau. Pamėginau pasiekti ranka nepasisekė. Atsinešiau įrankį langams valyti, lėtai, atsargiai išbraukiau visą plotą, bet kapsulės neaptikau.
Atsirėmiau į lovą ir pravirkau kas mane, jau seną, pavargusią ir ligotą parkludė ant kelių dėl kažkokios vienos kapsulytės? Jos tiksliai suskaičiuotos, ant recepto užrašyta: vaisto užtenka iki... ir jei pamesiu, vienai dienai man vaisto pritruks. Žinoma, aš ją surasiu, nes ji juk niekur negalėjo dingti, tada nubrauksiu dulkes ir laiminga išgersiu, tokią, nusivoliojusią neišmesiu gi šiukšliadėžėn dėl vienos kitos dulkės, nes aš žinau, kas manęs laukia staiga sumažinus dozę. Kas nužmogino mane dienų gale?

0

69

Pranuciui (Pelėdai)

2015. 01. 28.

Ryt Pranucio gimtadienis. Verkiant reikia eilėrašio. Ne bet kokio už širdies griebiančio. Tik iš kur tokį gauti? Išsigraibstė juos visus tikrieji poetai, anie poetai iš Dievo malonės. O man ką daryti?

Būk pasveikintas, Pranai, kantrus filosofe!
Ką šį rytą veiki, ką mąstai?
Tai, sakai, vis primygęs tą pačią mintelę šlifuoji...
Ir ateinant bičiulių dairais?

Nebijok, nenuvils susirinks tavo metai
Ir bus gera draugėj kaip kadais,
Kai pripilsit taures svaigaus vyno. Neišseko
Bičiulystės upeliai...
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Ne, ne taip!

Mielas Pranai!
Būk pasveikintas šventinį rytą
Apsupty mylimiausių draugų.
Tau sveikatos linkiu ir ramybės. Ir meilės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Banalu!
Neišeina!
Nemoku!

Pasiimki, Pranuci, Seneką,
Atsiverski pradžioj ar gale
Paskaityk.
Pamąstyk.
Patylėk.
Paklausyk mintyse kaip čiurlena
Šaltinėliai papėdėj Punios
Ir ką ošia tau pušys keružės
Ant kalvelių gimtos Dzūkijos,
Kaip skardena ten paukštė lygutė
Lygi, lygi diena su naktim...

Ir tebūna tau visko po lygiai,
Na, o laimės truputį pervirš.

0

70

Sena kultuvių daina

Nubudus kurį laiką jaučiuosi tuščia, nei minčių, nei jausmų. Paskui tamsi erdvė ima švisti, prisipildo vaizdų, jie pradžioje dar pilki, tarsi gimstantys iš miglų, paskui jų kontūrai ryškėja, nusispalvina, ataidi garsai, viskas atgyja, sujuda, sukruta, vyksta grįžtu į gyvenimą. Ne į dabartį į visą buvusį gyvenimą vienu metu, kur viskas persipynę laike, bet tikra, viskas mano, nesvarbu, kad tą eilėraštį, parašytą nepažįstamos moters apie senos kultuvės dainą prie upės Kriaunos, kurios niekada nesu mačiusi, skaičiau šią naktį, kai nesimiegojo, o jo pažadinti vaizdai dabar, nubundant, atklydę jau iš tolimos vaikystės visai kitame Lietuvos pakrašty nuo upelės Lokystos. Matau Zobielijos davatkėles, velėjančias mudviejų su mama žlugtą po žiemos su kultuve, su kultuve, per šonus paklodėms, per šonus, vanduo tyška į šalis, garsas atsimuša nuo upės šlaitų ir atrodo, kad ne dvi tos kultuvės, kad jų daug, oras pilnas linksmo pokšėjimo, ritmingo, kaip džiazo motyvas ir man norisi šokti, dainuoti. Jau buvau beužtraukianti vientisą aaaaaaaaaaaa, bet pokšėjimas staiga nutyla moterėlės murdo skalbinius į upelės tėkmę, matau, kaip pasroviui nuplaukia balzgana muiluota juosta, persuka į žiužį, teškia jį vėl ant lieptelio ir vėlei užgroja kultuvės. Ir vėlei. Paskui paduoda skalbinius man, aš kloju juos pievoj tegu prisigeria vėjo, tegu bąla saulėj, tegu... Tegu būna vasara! Tegu nesibaigia vaikystė!
Rozalija atideda kultuvę ant žolių kuokšto, prisirenka iš geldos smulkių mano drabužėlių ir skalauja juos rankomis, atsargiai, švelniai, lyg bijodama, kad nesudūlėtų jie iš tiesų gležnučiai, batistiniai, iš ano gyvenimo, dar prieš karą, kai gyvenom Vilniuj. Ir sesė buvo gyva. Rozalija tokių gal nė nemačiusi.
Mane sesės atsiminimas persmelkia šalčiu, sėduosi ant kranto, stipriai apkabinu rankom kelius, įsižiūriu į upelės srovę dugno akmenėlius, žuvytes, tarsi šilkines vilnijančias žolių kasas.
Rozalija  supurto marškinėlius, iškelia aukštyn:
Šitie tavo, ar Giedrytės?
Giedrytės
Ar tu dar įtelpi?
Niekad apie tai nebuvau galvojusi, kad galėčiau imti ir išaugti ne tik savo, bet ir mirusios vyresnėlės sesės marškinėlius, suknytę mėlynais žirneliais mudviem mama pirkdavo vienodas kailinėlius su bumbulu ant kepurytės Aiškiai pamatau marškinėliai man tikrai per maži. Ne juokais susirūpinu tai ką aš dėvėsiu, kaip gyvensiu?
Vėl skambiai, ritmingai supokši kultuvės, bet man nebesinori šokti, dainuoti skaudžiai suvokiu, kad lieku viena, visai viena pasauly, su savo vienos gyvenimu, su nežinia ateity. Vaikystė pasibaigė. Baigiasi ir gyvenimas, bet, keista, nebesijaučiu viena visi kada nors sutikti žmonės yra su manim ir visai nebesvarbu, šiapus ar anapus ribos; ji išsitrynė.

0

71

Bet buvau laimingas

Praėjusią naktį nesumerkiau akių. Tokias naktis vadinu pavogtomis arba mirties repeticija, kai negaliu ne tik užmigti, bet ir ramiai gulėti, skaityti, rašyti, ką nors dirbti, galiu tik lėtai vaikščioti. Iki pusiaunakčio dar šiaip taip, paskui įveikia nuovargis, skausmas, išsenka kantrybė, viskas dirgina, erzina vėjo brazdinimas į langus, įkyrus kaimyno šunelio amsėjimas, slenksčiai, tarsi nebūtų tų jau dvidešimties  metų, kai juos mindau, dabar kliūvu ir kliūvu, lyg būtų paaugę. Užsimetu seną vatinuką ir išeinu į kiemą, į tą vėją, tamsą, bet ir čia nerandu atgaivos net kaime tamsos nebėra, net po pusiaunakčio, kai užgesta žibintai gatvelėse prieš kelerius metus vienas kaimynas, grįždamas iš užsienio, parsivežė tokį civilizacijos stebuklą, šviestuvą kiemui apšviesti, kurio baterijos pasikrauna saulės šviesoj, paskui naktį žiba ryškia, įkyria šviesa. Pavyzdys užkrečia, tų žiburėlių kiemuose daugėja ir nebėra tamsos.
Pyk nepykusi, nuo to niekas nesikeičia. Užkliūvu už kurmiarausio, suklumpu ir kada tas suspėjo atsirasti, vakar tikrai nebuvo! Sunkiai keliuosi ir laikydamasi sienos sugrįžtu vidun. Klajoju po kambarius ir staiga nudžiungu nuo minties, kad man dar liko galimybė galvoti, atsiminti, tik reikia prisiversti pamiršti negalią, nuovargį ir išeiti į praeitį.
Matau save stumiančią dviratį per laukus vingiuojančiu žvyrkeliu grįžtu namo spanguoliavusi Reiskių tyre. Kelionė sėkminga ir nesėkminga, nes išsirengiau į tyrą viena, tikėdamasi ramybės, poilsio po labai negeros, įtemptos darbo savaitės, bet įbridau į pelkę iš kito ežero šono ir ilgokai klaidžiojau neaptikdama uogų, o kai jau radau, prašniokštęs trumpas lietus permerkė  iki siūlo galo. Namo pasukau tolimesniu, bet geriau prižiūrimu keliu, bet ir vėl nepasisekė, nutrūko dviračio grandinė ir dabar manęs laukė netrumpa kelionė pėsčiomis. O dar sulūžo plastmasinio kibirėlio rankena ir visas mano dienos derlius vos neatsidūrė kelio dulkėse sugavau, skaryte pririšau prie bagažinės. Nelinksma. Bet štai išsigiedrijo, nušvito viskas ir vėjas nebe toks šaltas ir, nors einu paskendusi savo mintyse, nejučiomis imu pastebėti kas vyksta pakelės sodybose, moterikė per tvorą pavaišina obuoliais, traktorius aria dirvelę prie gretimos trobos, iš tolo šviečia geltonai perdažytas namas. Visa tai kaupiu kažkur pasąmonėj, nurimstu ir kelias nebeatrodo toks tolimas ana už tos kalvelės, kairėje, jau Abakų kaimas, o netrukus leisiuosi į Minijos slėnį dar sustosiu pasigrožėti, tarp miestelio namų atseksiu ir savo namo stogą. Bet dabar kažkas nauja, nematyta patraukia mano dėmesį pakelėj, ant tos kalvelės stovi kryžius, kurio anksčiau nebuvo, toks masyvus, ryškus rudeniško dangaus fone, atrodo tarsi senas ūkininkas, sugrįžęs iš kažkur labai toli, atbridęs tom ražienom per laukus, pasilypėjęs ant kalvelės, sustojęs ir taip pritikęs prie tų laukų, kalvelių ir sodybų, kad net graudulys suima. Sugrįžo. Ir visai ne senas, o stiprus ąžuolinis, šviečiantis naujumu.
Aš žinau, kas tą kryžių pastatė, tesėdamas Sibire sunkią valandą duotą žodį, jei sugrįš gyvi, pastatyti kryžių ant tos kalvelės, kurią sapnuodavo, kur nuo seno kryžius stovėdavo, bet žinojo, kad nebėra, nuvertė. Žinau, koks meistras drožė, koks kunigas šventino, tik dar nebuvau mačiusi. Štai dar ir gėlės nevisai nuvytusios. O gal kas naujai apkaišė?
Iš už kalvelės pasirodo vienplaukė, susivėlusi vyro galva, po truputį ir visa stambi, kampuota stovyla, sunkiu, krypuojančiu žingsniu suka prie kryžiaus, skaito iškaltą užrašą, paglosto jį, paskui stovi žmogus, palinkęs prieš vėją, įsižiūrėjęs kažkur į tolį, į gaisuojantį saulėlydį. Ir tas iš sugrįžusių, bet ne, ne jis pastastė kryžių. Aš visus tuos sugrįžusius pažįstu.
Prieinu, guldau dviratį į griovį ir stoju greta vyro, skaitau užrašą datos, kada šių žemių savininkus išvežė į Sibirą, padėka, kad grįžo. Paseku jo žvilgsnį nuo sodybos prie sodybos, paskui abu sukamės į priešingą pusę ir sustingstam. Priešais mus plačios tarpumiškės apleistos žemės žilai pilki usnių sąžalynai, vešlūs, neįveikiami. Ir nė vienos sodybos. Žinau, ką jis mato mintyse buvo metas ir aš dar mačiau nebesamą Smilkščių kaimą, žinoma, ne tokį, kaip jis, čia gimęs, augęs, iš čia vaiku išvažiavęs, su senais, ligotais tėvais sugrįžęs, dar radęs namus, dar gyvenę, bet kai likęs vienas, nebesipriešinęs melioracijai, paskutinis išėjęs iš tų tarpumiškių, nebesitikėdamas, kad kas pasikeistų. Mudu tylim, bet man atrodo, kad skaitau jo mintis žiūri įtemptai, mėgindamas kažką tolumoj  įžiūrėti, bet juk nuo tos kalvelės jo namų nesimatė, tik sodo kampas, o dabar ir to nebėra. Paskui pasižiūri į savo delnus, kažko nustebęs, pavarto plaštakas ir pasako:
Ne mano jėgom tą usnynę įveikti. Sunki čia žemė. Ne mano jėgom. Vienam. Aš paskutinis iš visos giminės...
Dabar jo balsas neįprastai tylus, ramus, ne taip, kaip paprastai, kai iš kažin kur miestely būna girdėti, jei prabyla, užgriaudi pakalbintas.
Nedrąsiai sakau:
Juk turėjai moterį, dar anais laikais, baltaplaukę? Gal būtumėt atsilaikę prieš melioraciją? Kodėl išėjai?
Ji nenorėjo toj kniuisynėj vargti. Ji tik pinigų, dovanų norėjo. Tol mylėjo, kol turėjau pilnas kišenes. Nežiūrėjo, nė kad priekvailis esu. Neliko pinigų, neliko ir meilės, išėjo.
Lėtai ėjom namo, jis pasakojo, pasakojo apie savo gyvenimą, kaip sunku buvę Sibire, kaip ilgėjęsi Lietuvos, kaip sirgęs, o daktarų nebuvę, todėl ir likęs toks... keistas. Vargęs ir kai sugrįžę. Atrodo nieko daugiau, be vargo, ir nematęs. Tik viena kartą buvęs laimingas tada, kai pardavęs, už  didelius pinigus pardavęs valdžiai tėvų namus ir savo gyvenimą.
Taip vaizdžiai, taip įsijautęs pasakojo žmogus, tarsi ir dabar matydamas, tarsi liesdamas, nuglostydamas visas kertes kokios didelės buvę dviejų galų trobos, kuriose nebebuvo kam gyventi, kokios daržinės, tvartai, klėtis, kokie būdavę jų arkliai. O sodas! Penkiasdešimt našių obelų, o obuolių niekam nereikėjo... Už kiekvieną obelį melioracija užmokėjo, nė vienas kaimynas tiek negavęs. Tada ir baltaplaukę prisikalbinęs.
Atsargiai teiraujuosi, tai kur dėjęs pinigus, kad dabar neturi kur prisiglausti, klaidžioja be namų, be savos kertės?
Viską tai baltaplaukei sukišau į šakumą. Balsas graudus, kaip nuskriausto vaiko.
Sustojom prie kraštinės miestelio trobos. Pro atviras duris girdėjosi girtų daina. Prieš įeidamas dar pasakė, teisingiau, sugriaudėjo kaip pratęs, kad perrėktų tą  girtų dainą:
Nesigailiu. Bent žinau, kad buvau laimingas...
Nuo durų dar atsigrįžo:
Ir kodėl ji, kalė, išėjo? Juk aš taip ją mylėjau!
To žmogaus nebėra, jau seniai.
Daug kas sugrįžta iš pasąmonės nemigos naktim. Visi mes turim teisę išlikti bent kieno nors atminime.

0

72

Dienoraščiai su datom (1)

2016. 09. 23.
Dienoraščiai turi būti su datom, o ne tada, kai kaimyno jauja degė. Ryžausi grįžti prie dienoraščių, nes jie liko vienintėle nuoširdaus rašymo galimybe. Jei kas nors juos  skaitys, negalės apkaltinti manęs per dideliu atvirumu, nes tai dienoraščiai. Jei kam tai nepriimtina, neskaitykit. Kai dar nemaniau, kad kada nors leisiu knygas, viskas, ką rašiau, buvo nuoširdu ir atvira, todėl ir knyga tokia atvira, tikra. Dabar rašydama nejučia derinu viską prie galimo skaitytojo ir nelieka to betarpiškumo. Taigi, dienoraščiai liks viena tokia salelė.

Vakar dienos kronika. Diena, kai degė kaimyno jauja. Diena, kai vyras ir žmona, mano bendraamžiai kaimynai, skynė obuolius. Tokia diena, kokia ir turi būti, kai skinami obuoliai saulėta, tik su protarpiais užslenkančiais debesiukais, su pažeme traukiančiu šaltu vėju, kiaurai smelkiančiu per baltinius ir megztinį. Diena, kai garsas taip pat smelkiasi į aplinkinius kiemus ir todėl stengiamasi dirbti tyliai, nenorint trikdyti to, kas vyksta gamtoje. Neišsiduoti balsu kad pikta, jog nuo pernai metų nuosavas vyras pasidaręs toks nebevikrus, o jis tai supranta ir be žodžių, todėl gali negali lipa į obelį, nebodamas savo metų ir širdies būklės.
Pabodo viduj laukti Linos važiuosim į gretimą kaimo gyvenvietę  pristati mano knygą, mane taip patraukė į kiemą, į tą dieną, kokiomis skinami obuoliai, kai saulėta, o dangus žydras žydras ir tik retkarčiais praplaukia koks baltas baltas debesiukas, visai dar vasariškas, bet vėjas smelkia kiaurai per baltinius ir megztinį, kai oras skambus, tarsi kažko lauktų, kažko, kas turi ataidėti.
Ir aš laukiu, atsirėmusi į saulytės įšildytas, sausas tvarto duris, nes vaikščioti ir su lazdele nelengva. Mane trikdo kaimynų žvilgsniai, taip ir jaučiu, kaip žmona piktinasi, ko aš čia stoviu, ko spoksau Žinau ko. Aš nuėjusi į vaikystę, esu Šilalės kapuose, sėdžiu ant didžiojo paminklo, žiūriu į gausiai žydinčias nasturcijas, uodžiu medaus kvapą, bet bičių nesimato. Na taip, juk dar nebuvo šalnų. Bet vis tiek laikas tam, kas turi įvykti, visa esybe jaučiu laikas ir užverčiu galvą, žiūriu į tą žydrą dangų, koks būna vien atvirutėse, į tuos tokius dar vasariškus debesėlius, jaučiu vėją. Įsiklausau tuoj tuoj turi pasigirsti išskrendančių gervių klyksmas!
Ir jis pasigirsta. Ten, vaikystėj ir čia, mano kieme, kur stoviu įsiskaudėjusią nugarą atrėmusi į šiltas, sausas tvarto duris.
Kaimynai taip pat liaujasi dirbę, įsiklauso, paskui kaip ir aš užvertę galvas  dangaus žydrynėj ieško pažįstamo trikampio. Užmiršo net pykti ant manęs.
Atvažiuoja Lina, bet už vairo ne ji, o vyras. Taip norėčiau tylos, bet mes visi niekaip negalim liautis kalbėję apie dabartinę mediciną ir aš tik prabėgom stebiu pakelių vaizdus dar taip nedaug geltonos spalvos, nes gi dar nebuvo šalnų. Su ta tokia mane pačią gąsdinančia dirglia, nenaturaliai euforiška nuotaika privažiuojam gyvenvietę. Pasąmonėj suvokiu kaimas tvarkingesnis, bet kažkoks tuščias, negyvas. Keli vaikai, stovėję ant zekso, nubėga kažkam pasakyti: Atvažiavo! Rašytoja jau atvažiavo! Atsiranda daugiau vaikų, stovi nuošalėly. Žiūriu į juos vaikai visur vaikai. Bijau žiūrėti į suaugusius, juos laikas daug labiau palietė. Zita, buvusi mano vyriausios dukros klasiokė. Užspaudžia gerklę graudulys, juokauju, kad neišsiduočiau, bet iš paskutiniųjų kontroliuoju save, kad neleptelėčiau ko nereikia ir paskui nebūtų skaudu.
Pala, ar tai aš ta rašytoja? Kai taip pavadina ir mokyklos direktorė, paprašau nesikeikti. Pažiūri nustebusi, paskui supranta, nusišypso. Lina pavadina daktare, vėl paprašau nesikeikti. Piktinasi visada liksit daktare. Klausiu, kodėl nesikreipia į melžėją, valytoją, buhalterę tikru vardu, juk visi darbai garbingi? Juokiamės.
Siūlo arbatos. Kukliai, bet nuoširdžiai, gražiai padengtas stalelis. Neįvertinusi valdiško, dar anų laikų baldo kokybės, sėduosi ir pražūvu fotelyje, juokiuos, kad nuraminčiau Liną.
Saliukėj laukia būrelis pagyvenusių moteriškių ir vienintėlis gana jaunas, bet kažkoks nejudrus, tarsi jam ką skaudėtų, vyras. Ne daugiau 20-ties žmonių, bet daugiau nebuvo galima ir tikėtis. Dar eilutė vaikų pirmoj eilėj pasiklausė ar jiems galima. Žinoma, galima. Mano nuotaika giedrėja, nebesinervinu tai dėl tų vaikų buvimo, o jų dar vis renkasi. Šiuolaikiniai kaimo vaikai laisvai, bet mandagiai, su pagarba kalba su atvykusiais svetimais žmonėmis. Jie, tokie, man patinka. Berniukas viso renginio metu žaidžia su mažučiu bloknotėliu ir tai manęs taip pat neerzina. Baigiantis renginiui Lina pasiūlo nusipirkti knygų, kažkas garsiai pasitikslina kainą; nenustemba, kaina priimtina. Kai žmonės išsidalina, nusiperka knygas, kiti atsinešę iš namų, nusipirkę anksčiau, laukia autografų, berniukas kiekvienam paprašiusiam vaikui išplėšia po bloknoto lapelį ir vaikai taip pat sustoja apie stalą autografų, ant tų lapelių. Mane ima graudulys. Vaikai stoja pramaišiui su suaugusiais, bet niekam tai nekliūva, niekas nesako, kad jie turėtų netrukdyti suaugusiemas, palaukti savo kaimo savi vaikai. Pati mažiausia mergaitė paduoda man du lapelius. Ant vieno užrašau jos vardą, klausiu, kam antrasis. Ir jis esąs jai, norinti turėti du. Šypteliu, pati sau pagalvoju gal būsima verslininkė? Berniukas iš vyresniųjų išsiima piniginę, lapelį su autografu pagarbiai įsideda į atskirą skyrelį. Būsimas vyras. Gal žemdirbys? Vienas iš nedaugelio, augančių dabartiniam Lietuvos kaime? O gal rašytojas, kuris nepaprašys nesikeikti tuo vardu pavadintas? Kas žino?
Vaikų vardai  iš viso pasaulio, bet ir savi, lietuviški. Moterų senoviški. Domicėlė prieš mane geras, bet kažkoks graudulio šypsenos nušviestas veidas. Sako: Aš buvau mokytoja... Tarsi nebaigia sakinio, matau, pati supranta, kad išoriniai niekuo nesiskiria nuo kitų kaimo moterų. Tik akys toks gerumas. Dar priduria: Visą gyvenimą dirbau čia... Ir jis, kaimo  mokytojos gyvenimas, visas tame veide. Akimirkai sutrinka, tarsi susigėsta duoti man pinigą, padeda jį ant staliuko.
Ir dar smulkmena, ir vėl graudinanti tuos pinigus moterys ne ima iš piniginių, jos juos, iš anksto apsisprendusios pirkti knygą, atsinešė rankose ir laikė viso renginio metu, jie sulamdyti, susukti į tūtelę... Pirštai darbų iškraipyti, gumbuoti ne iš gero gyvenimo. Perka senos kaimo moterys savo buvusios gydytojos atsiminimų knygas, tikisi aptikti kažką apie save. Tai buvęs mūsų gyvenimas, visų, nesvarbu, jei ir neras paminėto savo vardo viskas yra mūsų visų praeitis.
Rūta. Mano kaimynės Kartenoje sesuo. Kaip vaikas nudžiunga, kad atsimenu, pažįstu. Ji viena iš Bulgarijos kvartalo senbuvių, buvusio caro armijos savanorio, dukra. Moterys tai žino, o vaikai nustebę gyva istorija šalia, ne kažkur toli, o čia pat, savam kaime; tokia paprasta, pilka moterėlė... Visos mes jau istorija. O vaikai? Tie laisvi, žvalūs pradžioklinokai, kur jie rašys savo istoriją? Jau rašo.
Ir vienintelis vyras, pristatytas tik vardu Rimantas, renginio metu tarp skaitovų, skaidrių demonstravimo ir mano kalbėjimo grojęs pianinu. Lina man patyliukais pasako, kad jis prieš dvi savaites dukart operuotas, todėl dar sunkiai vaikšto, bet į renginį atvažiavo, negalėjęs neatvažiuoti, pavesti savo kaimo. Neklausiu, kas jis savo kaime muzikos mokytojas ar kultūros namų darbuotojas? Grojo laisvai, tarsi būtų vienas, savo malonumui. Toli toli iki meistriškumo, bet klausyti taip miela, taip primena, švelniai pakutena kažką iš pokario meno saviveiklos renginių. Kodėl jis, toks dar jaunas, jau, atrodo, užsilikęs, įsigyvenęs kaime, duksliu, apsilamdžiusiu kostiumėliu, tautiniu kaklaryšiu? Neišsipildęs talentas? Tarp mudviejų nusistovi simpatija galėjimas suprasti. Kiekvienas žmogus randa savo vietą.
Paskui sekė padėkos mums už renginį, atėjusiems už tai, kad nepasididžiavo. Kuklios gėlytės. Kažkada, kai knyga dar tebekvepėjo spaustuvės dažais, silpnumo valandėlę rašiau:

tarsi ant kapo
kad kas bent vieną žiedą
knygoj visa aš

Šiandien tikiu, kad ne ant kapo. Gyvenimui. Knygos.
Rimantas mudvi su Lina ir namo parvežė, į Karteną, savo tikrai ne pirmos jaunystės mašinyte. Lina dar nuėjo į biblioteką pabus iki darbo dienos pabaigos, nors namie laukia šį rytą iš ligoninės parsivežta sunkiai serganti mama. O ir pačiai  Linai tiek terandasi.
Gana to graudulio!
Gal kas žinot, kur bent už pinigus, jei ne dovanai, dalinamas džiaugsmas, žydras, skaidrus, kaip šios dienos dangus su vienu kitu dar tokiu vasarišku debesėliu, dienos, kai soduose skinami obuoliai, o jei lukterėsi užvertęs galvą, išgirsi, tikrai išgirsi su niekuo nesupainiojamą išskrendančių gervių šneką?
O gal jis, džiaugsmas, visą laiką buvo greta juk gyvenimas tęsiasi?

0

73

Dienoraščiai su datom (2)

2016. 09. 24.
Dienoraščiai su datom įpareigoja rašyti apie tą, nurodytą, datą, vienintėlę tokią, niekada nepasikartosiančią. Štai šiandienos data 2016. 09. 24. ką ji atneš? Dar nežinau, nes dar tik rytas, iš kur man žinoti ar nutiks kas nors įsimintino iki tos palaimingos valandos vakare, kai jau pasijusiu esanti laisva, kai jau nebesitikėsiu, kad kas nors dar galėtų paskambinti ar, tuo labiau, ateiti, ar bent atsiminti apie mano egzistavimą, susisupsiu į antklodę ir nugrimsiu į miegą, iš anksto nerimaudama dėl būsimų sapnų paryčiais. Jie, tie sapnai kartojasi kasnakt, įkyrūs, neatsikratomi, iš anksto žinant, kas seks toliau ir laukiant, kada pagaliau nubusiu, jei sapnas pasirodytų košmariškas, arba viliantis, kad truks kuo ilgiau, jei tikėdavausi gero siužeto posūkio. Šią naktį labai laukiau, kada gi išbrisiu iš pavasarinio polaidžio įmerktų laukų, kuriais be takelio, be kelelio ėjau miško linkui, žinodama, kad už to miško stovi sodyba, kurioje esu laukiama.  Ta sodyba šviesi, tokia šviesi, kokia tegali būti vaikystėj, bet nepasiekiama. Dienomis nežinau, kas seks toliau, tas žinojimas ateina tik sapnui prasidėjus, todėl taip laukiu naktų, tarsi serialo tęsinio, nors puikiai suprantu, kad mano metuose dienas jau reikėtų taupyti, o ne laukti praeinančių.
Šį rytą neskubu keltis, ir, sapnui pasibaigus kažkur tuose polaidžio vandenų apsemtuose laukuose, užsimerkiu ir jau realybėje leidžiu mintims nuklysti į vaikystę, į vieną žiemos dieną, apie kurią daugybę kartų vis rošdavausi pagalvoti, bet vis atidėdavau. Tam, kad ana diena kaip dėlionė pagaliau susidėstytų iš mažų, tarsi neturinčių savo tarpe jokių ryšių, detalių, turėjo praeiti dešimtmečiai. Dabar atidėlioti nebėra kur. Atėjo metas. Šios nakties paryčių košmariškam sapne atsirado nauja detalė man brendant laukais kilo audra, vėjo blaškomi lietaus šuorai uždengė viską aplinkui, nebebuvau tikra, ar teisinga linkme einu, nemačiau tolumoj miško ir vis atrodė, kad, jei žengsiu neatsargų žingsnį, nugarmėsiu į ištvinusią upę, bet nenugarmėjau, tik per vėjo kauksmą, lietaus teškenimą išgirdau varpus skambinant po dūšiai.Vakar vakare atsitiktinai sužinojau, kad mirė Nata. Natalija, pasitaisė papasakojusi moteriškė. Dabar ši žinia atėjo ir į  sapną.
Pirma mintis buvo o ar ji dar buvo gyva? Tai kiek gi jai metų?
Nesvarbu, laikas nebeturi reikšmės, o tas šios nakties sapnas tai tik realybės nuotrupa, užėmusi jai skirtą dėlionės langelį, dėlionės, kurioje pinasi sapnas su realybe ir nebeskiriu atsimenu ar sapnuoju.

Krenta ir krenta didelės, purios snaigės. Tai ne pirmos snaigės, tai tik naujas žemės apklotas, paslepiantis jau spėjusį papilkoti suodžiais apibirusį seną sniego sluoksnį. Vis išeinu į kiemą pasidairyti ar nepareina mama. Kažkoks žmogus vaikšto kapuose palei koplyčią. Akivaizdu, kad jam šalta su plonu, sulopytu švarkeliu. Bet kepurė tai graži, zuikinė. Pamatęs mane žiūrinčią, nepatenkintas nusisuka. Kai dar kartą išeinu tebevaikšto, bet nebekreipiu į jį dėmesio, nes pamatau pareinančią mamą ir nueinu jos pasitikti. Keista, mama piktai pamoja man, kad eičiau vidun, o pati pasuka tos zuikinės kepurės linkui. Žiūriu pro užuolaidos kraštą. Kalbasi. Paskui jau barasi. Gaila, kad negirdžiu. Mama eina namo, sulinkusi, tarsi sumažėjusi. Nepastebėjau, kur dingo anas, su zuikine kepure. Mama įeina ne tuoj, o įėjusi taip dėbteli į mane, kad nedrįstu nieko klausti.
Po kelių dienų stoja speigai. Rytais mama kažkur išeina, o parėjusi nė neklausiama babūnei burbteli: Nieko! Pasku vedasi mane į kiemą ir mudvi pjaustom gluosnius, kuriuos rudenį vyrai išpjovė palei upelį, storuosius kamienus supjaustė, plonesnius paliko mudviem.
Kiek man metų? Į mokyklą dar neinu, bet pagal tai spręsti negaliu, išėjau pavėluotai. Malkos žalios, nedega, o ir taupom. Kai išverdam bulves, jos saldžios, matyt šaltis įsigavo į rūsį po virtuve. Daugiau nieko valgomo nebeturim, kai prireikia pašildyti likusias virtas bulves, jas vėl sumetam į karštą vandenį, nes seniai pamirųšom, kaip atrodo taukai.
Prabundu naktį. Juodvi patyliukais kalbasi mama ir babūnė. Vis mini vardą Nata, Nata. Gražus vardas. Kas ta Nata?
Mama man liepia apsirengti, apauna babūnės veltiniais, išeinam per kapus Laukuvos linkui. Mama nešasi lagaminą, man padavė ryšulį, kuris, nors ir nesunkus, bet labai nepatogus nešti. Miško pakrašty mudviejų laukia sunkvežimis, vairuotojas žmogus zuikine kepure. Važiuojam neištveriamai ilgai, pradžioj žibintų šviesa skrosdami tamsą, paskui jau sniego sieną, nes pradėjo pustyti, o kai ima aušti, nebe šviesomis, o tiesiog mašinos variklio nosimi kerpam ir kerpam baltus siūlus skersai nesibaigiančio lauko keliuko vėjo nešamas sniego juostas.
Matyt, mano numigta, nes kai atmerkiu akis nebesninga, o toli toli pamiškėj matau saulės nutviekstą bažnyčios bokštą ir apie ją sutūpusias trobeles. Nuo apsnigtų laukų tvieskia šviesa, nuo jos man suskausta akys ir aš vėl užsimerkiu. Ir vėl užmiegu.
Vaikystės sapnai, kaip ir dabartiniai, seniokiški, kažkuo panašūs, sunkiai atribojami nuo realybės ir lengva patikėti sapno tikrumu. Vaikas dar nepajėgus, nes turi per mažai patirties, o senas žmogus jau nepajėgia, nes patirties per daug, viskas persipina, išsitrina ribos.
Kai nubundu kitą kartą, suprantu, kad esu kambary, su visais veltiniais paguldyta ant sofos, užklota kaimiškais patalais, bet mane vis tiek krečia šaltis ir skauda galva. Kažkas man kelia nerimą, todėl neišsiduodu nubudusi, klausausi. Šnekasi dviese, moterys, mama ir nepažįstama.
Nepažįstamosios balsas piktas, bet kartu verksmingas:
Koks velnias tave atnešė ant mano biednos galvos? Aš noriu gyventi! Girdi, aš noriu gyventi! Jis nepažiūrės, kad esu jo meilužė! Manai iš meilės aš? Tokia kaina. Aš noriu gyventi! Jis baisus žmogus, pats pirmas išknis, kas tu tokia ir nesuabejos, praneš kam reikia.
Nenugirdau, ką pasakė mama. Svetimoji vėl šaukė, o mama tik kartojo:
Nata! Nata... Paklausyk!
Bet ta man nežinoma Nata neklausė,  keikėsi, rėkė, kad dingtume iš jos namų ir gyvenimo ir niekam neprasitartume ją pažįstančios.
Staiga viskas nutilo. Mama nuklojo patalus, paėmė mane ant rankų ir tyliai pasakė:
Nata, tu buvai paskutinė mano viltis. Tikėjau. Tu tokia?
Patylėjo.
Būk prakeikta!
Pravėrė duris į virtuvę, kažkam pasakė Einam ir išsinešė mane į tamsą. Tik akimirką blausioj lempos šviesoj pamačiau gražią šviesiaplaukę merginą su sielvarto žyme veide. Žmogus su zuikine kepure ėjo iš paskos. Išvažiavom. Ne namo į Vilnių. Abi su mama sirgom sunkiai, bet pasauly yra gerų žmonių. Išgyvenom. Iki šios dienos nebegirdėjau vardo Nata. Retkarčiais šeimos kronikoje būdavo paminima kažkieno  kažkelintos eilės pusseserė, Dievo nubausta sunkia liga ir ilgu amžiumi, bet ją vadindavo Natalija. Nesigiminiavom, tik žinojau esančią. Niekam nesu sakiusi, bet kažkodėl iš tolimos, net nežinau ar tikros, vaikystės atminties tapatinu nuostabiai gražios merginos nuotrauką su tuo vardu Natalija. Vėliau tos nuotraukos mūsų namuose neliko.
Šios dienos data, nors mano dienoraštyje užrašyta skaitmenine išraiška, išliks kaip diena, kai mirė Nata. Mirtis sulygina visus. Esu įpratusi prie nemigos, todėl ramiai perkilnoju atminties epizodus apie aną tolimą dieną, kai važiavom, apie žmogų su zuikine kepure, apie prakeiksmą, apie ilgo gyvenimo prasmę.
Pasijutau kalta. Už ką? Juk ne aš prakeikiau! Bet aš neatleidau, bent jau savosios skriaudos dalies. Kas beatleis man?

0

74

Dienoraščiai su datom (3)

Susimąsčiau kurią datą rašyti? Ji turėtų apimti visą mano sąmoningą gyvenimą, nes tai, apie ką noriu prabilti, kaupėsi many nuotrupomis, vaizdais, žodžiais, žvilgsniais, mintimis vienatvės valandomis ir saugojimu atminty visko, kas rašė istorijos tęsinį po to. Laiko trukmė yra reliatyvus dydis. Mano išgyvenimo trukmė nėra data, dvidešimt keturių valandų para, o pilnas žmogaus gyvenimas, vienas toks, neatkartojamas, bet iš tiesų tai tik akimirka amžinybėje, geriausiu atveju trumputis epizodas, jau nueinantis į praeitį.  Žmonės, gyvenę iki manosios kartos, nors jautė ateinančią grėsmę, negalėjo net baisiam sapne susapnuoti, kad galėtų įvykti tai, kas netrukus įvyko. Tada atėjo mano tėvų karta, buvusi liudininkais ar net dalyviais, priversta visą gyvenimą tai žinoti ne iš pasakojimų, o gyva patirtim ir tų įvykių nežmoniškumas nubraukė atmintį iki tol ir nebeįsileido patirčių, kurias reikėjo fiksuoti po to, kad būtų galima apibendrinti. Ir po to reikėjo gyventi, su visu tuo.
Mano karta yra pirmoji, atėjusi į tylėjimo tuštumą. Mes žinom mažiausiai, nes mūsų tėvų išgyvenimas buvo dar toks gyvas, kad jie nepajėgė kalbėti ir mums teko tik rankioti atodūsius, sakinių nuotrupas, paslapčiom nubrauktas ašaras ir jausti persmelkiančią baimę, nes žmonės, nors nė už ką nenorėdami patikėti, jau žinojo, kaip gali būti. Mums priklausė tik instinktyvi baimė, nes mes nežinojom kalbėti, rašyti, kurti filmus pradėta žymiai vėliau, kai ir Stalino šmėkla, tarsi paliudijusi taip, tai gali būti, tai buvo ir bus vėl, jei kažkam vėl  atrodys, kad to reikia, pradėjo nutolti.
Šiom dienom rašiau, daug rašiau ir buvo tokia valanda, kai buvau dėkinga sau, kad pagaliau ryžausi atiduoti skolą per gyvenimą sutiktiems žmonėms,  pagal gyventą laiką galėjusiam būti aprėpiamam ratui žmonių tiems, kuriuos sutikau ir tiems, kurių negalėjau sutikti, nes neberadau, nors jie turėjo būti gyvenimo pakeleiviai. Bet jų nebebuvo. Kartu buvo. Susipainiojau, mėginu paaiškinti: tie, išėję, nužudytieji, buvo labiau, negu likę gyventi. Visi, kas man girdint kalbėjo, pasakojo ar tik užsiminė puse lūpų apie žydų holokaustą paskutiniojo karo metu, kas rašė knygas, atsiminimus, apie ką buvo kuriami filmai, pirmoj eilėj kalbėjo apie žiaurumą, kankinamų, žudomų žmonių išgyvenimus.
Greičiausiai tai teisinga, nes tai jie atidavė viską. Teisingiau, iš jų  buvo atimta viskas gyvenimai, tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau bus atstatytas teisingumas, kad  žmonių gerumas išlieka, kad tai, kas įvyko su jais tėra artefaktas, jis netruks ilgai ir bus atstatyta tvarka, nubausti kaltieji, jei ne žmogiškųjų teismų, tai gamta pati juos sunaikins, kaip nepakenčiamus svetimkūnius žmonių bendruomenėje.
Ryški šviesa fiksuoja žvilgsnius, dėmesį ir tai, kas vyksta greta, tame pačiame laike, vietoje, ima atrodyti nesvarbu, blanku, neverta dėmesio. Žinojusiems apie holokaustą, mačiusiems, pagaliau, dalyvavusiems įvairiuose rolėse, bet tiesiogiai nepaliestiems, išgyvenusiems, reikia gyventi toliau su savo bejėgiškumu, suvokimu, kad nors viskas praėjo, aplink juos liko tylos siena, kad nieko nebegalima pakeisti, ištaisyti, net pasiteisinti, kiekvienas tūno įsigaužęs savy. Manau, kad kiekvienas žmogus, tarsi audrai praėjus, po to, turėjo atsakyti jei ne viešai, tai bent sau pačiam į daugelį klausimų, bet jie tyli, jie tų atsakymų tebeieško ir dabar, vis labiau toldami nuo realybės, tiesos, nes įvykiai tolsta, liudininkai kalba jau ne apie tikrus įvykius, o apie modifikuotus kiekvieno sąmonėje, nes tikrų jų nepajėgia priimti, kyla noras atsikratyti kaltės jausmo jieškant nuo jų nepriklausiusių priežasčių, atrandant kitus kaltuosius. Procesas užsitęsia, nes karo pabaiga, atverti konclagerių vartai nereiškia laimingos pasakos pabaigos, atstačiusios tvarką pasaulyje. Iš karo pasaulis išėjo blogesnis, negu buvęs, tylėjimas turi daugiau ką slėpti, gilina kaltę, sunkina skolą, nes prisideda tylėjimo kaltė. Žmonės jau ne tiek žino, kiek numano, iki ko galima nusiristi, juos apima baimė, o jos akys plačios, į viską žiūrima įtariai ir tylima, atsargiai dairantis, kas bus toliau. Nusikaltėliai, iki tol galėję veikti nebaudžiami, ima suvokti, kad taikos sąlygomis viskas bus matuojama kitokiais matais, išsislapsto, užsideda kaukes ir ieško kitų veiklos zonų. Pokaris ne mažiau žiaurus, sekinamas beviltiškumo.
Visa tai mano kartai, atėjusiai tuoj po karo, užkerta kelius į pažinimą, mes buvom maitinami pasakaitėmis apie šviesų komunizmo rytojų, kuriuo niekas netiki, bet  tebejautėme grėsmę, pasiekiančią mus su laiškais iš Sibiro, lagerių, pavienių bėglių nuo Belomor kanalo statybų pasakojimais prie kruopščiai uždangstytų langų, tik saviems, mes mėginome įsivaizduoti, kaip atrodo geležinkelio bėgiai, pakloti ne ąžuoliniais žuoliais, o kalinių kaulais. Laike tai vyko drauge su mūsų paauglyste, bet buvo paslėpta nuo mūsų akių.
Holokausto išgyvenimas blanksta iš dalies todėl, kad tolsta laike, kad apie jį tylima ir užmarštis darosi naturali, todėl, kad jis tarsi neliečia tiesiogiai musų, o kažkokius žydus, kurių mes nesam nė matę, nes jų neberadom. Aš radau vien užsilikusį kaltės jausmą, kaltės, kurios nebuvo galima išpirkti vien užuojauta ir gražiais žodžiais, o prisiimti kaltę ne už savo nusikaltimus mums atrodė neteisinga. Mes norėjom gyventi.
Man  dar neišaugus iš paauglystės, Šilalėj buvo vienintėlė išlikusi žydų šeima tėvai, man artimo amžiaus dukra ir gerokai jaunesnis sūnelis. Dukra buvo vardu Birutė ne žydiškas vardas. Mama pasakė taip reikėjo. Berniuko vardo neatsimenu.
Buvau skatinama draugauti su Birute, mama vis primindavo nueik, pabūk, pažaiskit, pasikalbėkit, matai, kokia ji vieniša, neturi draugų. Nueidavau. Žaizdavom. Tylėdamos. Jausdavau, kokia našta jai buvau ir kaip ji laukdavo, kada išeisiu. Išeidavau ir kuriam laikui pamiršdavau.
Atsimenu speiguotą žiemos dieną pirmą tylią, skaisčiai saulėtą po pūgos. Jų kiemas buvo užneštas sniegu ir aš pirmoji prabridau taką iki durų. Vidun nepakvietė palauk, Birutė išeis. Davė abiem po kastuvą, mudvi kirtom vienodas sniego kalades ir statėm iš jų pilį. Pavargom, sukaitom, bet niekaip negalėjom liautis, pilis vis neįgavo savo pavidalo mes neturėjom jėgų nei baigti, nei palikti. Birutė atsisiėdo ant bestogės pilies palangės, atsirėmė į kastuvą ir iš bejėgiškumo pravirko. Norėjau atsisėsti šalia, apkabinti, bet ji taip dėbtelėjo į mane, kad pasislinkau toliau, bet nenuuėjau atsiribojo. Virtuvės lange stovėjo tėvai ir žiūrėjo. Man pasirodė, kad pajutau jų neapykantą. Pasitraukė. Norėjau Birutės kažko paklausti, bet sutikau siaubo išplėstas akis, maldaujančias neklausk. Neklausk! Nepakeliama. Išeidama iš kiemo staiga labai panorau būti namie ir nieko nežinoti apie žydus atsigrįžus pamačiau susirietusią figurėlę, rankom tvirtai apėmusią keliukus. Nebeverkė. Ir dabar matau tas paveikslas buvo švelniai žydras mėlyno dangaus fone.
Jau vasarą paskutiniai Šilalės žydai kažkur išvažiavo. Nugirdau dėdę sakantį mamai, kad Levočka atsisveikinant pasakęs, esą po viso to, kas įvyko, nėra nieko baisiau, kaip ta užuojauta. Gal kitur, kur jų nepažįsta, pasijaus geriau. Vaikams reikia gyventi. Daugiau nieko niekada apie juos neišgirdau, o ir neklausinėjau, pasistengiau užmiršti ir man tai pavyko. Ir visai mano kartai? Bet štai sugrįžta ir sugrįžta atmintim.
Eina metai po karo, jau daug metų po karo ir karta po manosios užaugo žinodama daug daugiau, nes jiems jau kalbėjo, bet nyksta to žinojimo autentiškumas, jis blanksta. Tai jau tik pasakojimai, o įvykiai tolsta. Pasigirsta nepatenkinti balsai ar negana tos holokausto temos? Kiek gi galima kalbėti apie tą patį? Kažin dar, kiek tuose pasakojimuose tiesos, greičiausiai tik sutirštinamos spalvos? Ar ne patys žydai buvo kalti, juk jų rankose kaupėsi pasaulio kapitalas?
Kai tokias kalbas išgirdau pirmą kartą, mane, vos peržengusią paauglystę, apėmė siaubas kaip tai galima, išžudyti visą tautą už tai, kad ji darbštesnė, išradingesnė, taupesnė, apkaltinti vagyste ir be teismo sunaikinti visus, galbūt vogusius, o gal ir ne? Pavydas?
Į mano klausimą mama atsakė: Tylėk!
Tokio atsakymo ilgainiui ėmė neužtekti mano kartai, mačiusiai, kaip aplinkui vagia visi, nuo valytojų iki įmonės direktoriaus, tik valytoja neša, o direktoriui nuveža. Ir niekas nieko už tai nežudo, atvirkščiai, kuo sumaniau, rafinuočiau vagia, tuo gerbiamesni. Ateina rinkimai. Tie, kas sėkmingai sulošė iš pinigų, dabar suloš iš Lietuvos. Tie, kam nepavyko, o tokių dauguma, išsivaikšto, sava valia. Taip tampama tauta be tėvynės. Nieko neprimena? Nejaučiame?
Pavydas mokėjimo vogti? Neįrodyta, kad žydai vogė.
Tarybiniais laikais Kaune, Laisvės alėjoj, vasarom būdavo prekiaujama gazuotu vandeniu. Ir tai, tikriausiai, mano karta atsimena vežimėlis, briaunuotos stiklinės, po kiekvieno pirkėjo nuskalaujamos vandeniu, stikliniai cilindrai su spalvoto metalo kraneliu apačioj, užpildyti raudonu ar geltonu sirupu, toli sklindantis saldus jo kvapas. Ir vapsvos, to kvapo priviliotos. Piktos.
Vienam tokiam taške prekiavo žydas, mano dėdės bičiulis. Panaikinus MTS, dėdė buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministeriją, tuomet buvusią Kaune, kur padaręs išeikvojimą (tuomet taip vadindavosi vagystė iš valstybės), metams sėdo į kalėjimą. Sugrįžusį jį bičiulis žydas protindavo, kad lietuviai esą kvaili, kai jau prilenda, tai ir griebia visu glėbiu. Ir sėda, kartais ilgam. Praranda ir ką turėję. Štai jis esąs ramus tikrai nesės, nes kas galėtų įrodyti, kad tikrai jis neįlašino į stiklinę vieno sirupo lašo, o ne vapsvos jį sulaižė? Tik po vieną lašą į kiekvieną stiklinę. Ar kad tyčia truputį uždelsia, grabinėdamas gražą ir dažnas pirkėjas palieka tą vieną kitą kapeiką. Pats palieka, ne žydas pavagia. Už ką jį sodinti? Bet kai tai daroma kasdien, metus, dešimtmečius? Jo šeima tikrai neskursta, turi mašinas, butus ir ramiai miega naktimis.
Ką propaguoju vogti, tik po mažai?
Kas pasikeitė dabar, kai sugrįžom į išsvajotą, tariamai vienintėlę teisingą,  kapitalistinės sistemos stovyklą? Niekas. Netiesa, pasikeitė vagystė įteisinta visuomeniniu, valstybiniu ir net tarptautiniu mastu pati kapitalistinė santvarka yra įteisintas neteisingas BVP padalinimas, kuriam išsaugoti, apginti sukurta sudėtinga juridinė sistema. O markso Kapitalas ir dabar tebėra viena didžiausiais tiražais leidžiamų knygų pasaulyje. Sakysit, ir dabar kovojama su korupcija ir ta kova  esanti visuotinė ir stiprėjanti. Juk ir vagys sugaunami, ir sėda, ir išaiškinami ištisi  korumpuoti tinklai. Taip, sėda tai tie, kur ne po lašą, ne įstatymo ribose, o tie, kuriems vis per mažai, kuriems reikia daug, čia ir dabar. Kurie glėbiais. Ir dar, kurie  nesupranta, kad pavogtu reikia dalintis. Ranka ranką plauna. Beje, ar paskaičiavo kas, kelintasis sėda, o kiek, tituluoti sėkmės verslininkais, šlovinami kaip užtikrinantys ekonomikos plėtrą ir kuriems giedami ditirambai, jei numeta niekingą pinigėlį labdarai? Kaip tai susiję su tautine priklausomybe?
Internete, o tai ir kasdieniniam gyvenime gana dažnai pasigirsta tokių atsiliepimų, nuo kurių taip ir stoja akyse vaizdas tų bernų žydšaudžių, kurių rankomis buvo vykdomos žudynės. Nusmelkia negeras jausmas jei kažkam vėl prireiks nukreipti dėmesį nuo savų nusikaltimų, didelių nusikaltimų, jei istorijai vėl prireiks atpirkimo ožio, ar nenukryps vėl likimo pirštas į kažką, silpniausią, be kaltės kaltą? Jei naujas Hitleris pakvies, didelė tikimybė, kad atsilieps nauja žydšaudių karta; ji jau vaikšto tarp mūsų. Žydų nebėra. Kas bus sekantis? Mes? Juk Hitlerio planuose taip ir buvo numatyta, o rusai, žinoma, ne visi, pabaltijiečius atvirai vadina fašistais kad darbštūs, kad buvo laikas, kai reikėjo pakartotinai išbuožinti, vis prasigyvendavo ir prasigyvendavo, nors tu ką. Ir paplito lietuviai, ypač paskutiniu metu, po visą pasaulį, kas žydams taip pat buvo įskaityta į nuodėmes. Pretekstas žudyti štai ir  yra!
Nesu specialistė, tai tik mintys, eilinio mano kartos žmogaus mintys. Mane stebina, kad retai sutinku žmonių, randu moksliniai pagrįstų straipsnių, knygų apie tai, kas vyko ir vyksta visuomenės sąmonėj laikotarpy nuo tų skaudžių įvykių iki dabar. Visuomenėj, kuriai po to, su visu tuo, reikėjo ir reikia gyventi.
Na štai, sumaišiau holokaustą su kapitalizmu, o reziume nežinau. Gal nė nebūtina jį rašyti dienorašty, juk ne publikai dienoraščiai rašomi. O jei kas ir paskaitys, tepasidaro išvadas pats, ypač jei pasijus esąs protingesnis už mane.
Šio dienoraščio įrašo data? Laikas, kai gyveno mano karta.

0

75

Dienoraščiai su datom (4)

Šią naktį greta stovėjo mirtis, dar niekada nebuvusi tokia tikra, neperkalbama, nuduodanti, kad negirdi mano argumentų, visa savo povyza demonstruojanti užteks, gana tų geluonies užkalbinėjimų. Jeigu nebūtų ji tokia rami, sakyčiau aikštingas vaikas. Geriau įvardinsiu ją abejinga, jai viskas nusibodę, įkyrėję šiąnakt ji pasiryžusi sužaisti va bank ir pagaliau užversti mano bylą. Bet ir dabar ji neskuba, matyt pažįsta mano būdą ir jai nesitiki, kad imsiu tuoj blaškytis apimta panikos, greičiau dar ir dar (kelintą jau kartą!) mėginsiu ramiu, dalykiniu tonu įtikinti ją, kad man reikia, labai reikia tų bent kelių valandų, dienų, metų. Ji kantri, moka išlaukti. O kur gi jai skubėti? Jos būtis nėra lenktynės su gyvybe greičiau žaidimas, kartais linksmas, žaismingas, kartais užgaulus, kaip dviejų susipykusių kaimynių barnis per tvorą, o kartais rimtas, griežtas, tiksliai prisilaikant instrukcijų. Juk būna, kad pabosta ir žaidimas, ypač jei jo baigtis žinoma ar bent numanoma iš anksto. Mirtis jaučiasi esanti padėties šeimininkė, bet kuriuo atveju, nes žino, kad viskas, kas gimė,  turės mirti; ji iš arenos išeis paskutinė. Kur išeis? Mirtis į mirtį, nebūtį? Tai ji taip pat gyva, būties dalis? Mirtis yra visa ko pabaiga, drauge ir savęs pačios.
Mirtis ne sykį lyginta su gyvate ji puola, kerta lemtingą kirtį tik tada, jei auka krusteli. Kažkaip pajaučia, kad tai baimės o gal nevilties? krustelėjimas.
Iki šiol man užtekdavo valios, stiprybės išlikti ramiai, todėl ir nepažinau baimės jausmo, visada žinodavau, kad situaciją valdau. Šią naktį suabejojau, ar tą jausmą tikrai nulemdavo mano valia? O gal tai ji, mirtisgyvatė, maloningai leisdavo man taip galvoti, nes jai tą kartą būdavo gana, ji būdavo soti?
Dabar įvyko esminis pasikeitimas mirtis atsistojo šalia kaip dominuojantis veiksnys. Nebe aš vadovauju paradui. Gyvatė pajuto mano baimės dvelksmą, pakėlė kirčiui galvą, bet, kaip paprastai, neskuba, nes žino, kad viskas bus taip, kaip priklauso ir skubėti nėra ko šį kartą tikrai krustelsiu. Jos patirty tai buvę jau daugybę, begalybę kartų.
Man tebuvę tik kelis kartus, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamai, ir visus juos aš ištverdavau, išlikdavau rami, gyvatei pabosdavo laukti, ir ji nušliaušdavo savais keliais, bet atsigrįžusi sušnypšdavo neturėk iliuzijų, sugrįšiu. Dabar kitaip, aš jau nebeturiu jėgų, tik tą vieną, paskutinį, menką valios trupinėlį. Jau nebesu tikra, kad nekrustelsiu, duodama ženklą kirsti.
Dar prieš akimirką maniausi sprendžianti pati ar viską palikti savieigai ir gauti netikėtą kirtį, kai krustelsiu nebevaldydama instinktų, ar rinktis išeitį garbingą štai, dabar! Šią akimirką liaujuosi kovojusi ir tu, mirtiegyvate, netenki malonumo išeiti nugalėtoja, laimėtoja, diktuojanti sąlygas (...nežinosi nei dienos, nei valandos...) Tu gauni tik bejėgį, nebepaklūstantį net mano valiai kūną, kaip nuvalkiotą skudurą, nebežinantį jausmų, kovos azarto, netgi baimės; instinktai nėra  aš.
Rinktis turiu nedelsama, nes mano laikas baigiasi.
O gal? Gal pamėginti dar kartą pažaisti, apgauti ne vien tave, bet ir save? Juk būna kartais, kad žmogus nė pats nežino savo galių ribos? Gal pamėginti išeiti į nebūties klastotę gilų miegą, neatsiliepti į tavo šalto, stangraus, stipraus šliužo kūno prisilietimą prie mano stingstančių pėdų, sukaupus paskutinius valios likučius neleisti krustelti iš baimės nė menkiausiam raumenėliui, kai net pro užmerktus, jau, rodos, amžiams, akių vokus  pamatysiu ryžtingą (jau!), fatališką ir aštrų tavo žvilgsnį, bet tu, jau nebesitikėjusi tokios stiprybės, įsiutusi sušnypši dar, ir dar  kartą ir vėl  nušliausi... Gyvatė kerta tik į baimės judesį.
Sugrįšiu!
Abi tai žinom, bet kaip svaigina dar viena kova! Ne vardan pergalės, vardan pačios kovos, nuduodant, kad jos baigtis iš anksto mums nežinoma.
Mirtiegyvate, kas tu esi? Sakaisi esanti viršesnė už mane, nes garantuota tavo pergalė, sakaisi esanti garbinga, nes laikaisi taisyklių? Kur ta tavo galybė, jei žudai tiktai bejėgį, jau negalios ir baimės įveiktą, jau nusileidusį į valiai nepaklūstantį instinktų lygį žmogų ar dar blogiau, jei ateini kaip paklusni tarnaitė, jeigu žmogus sąmoningu savu apsisprendimu pasikviečia tave?
Ar tikros buvo šitos mintys, ar susapnavau? Kai nubudau, jau švito. Tavęs, mirtie, šalia nebuvo. Turėčiau įsiminti šitą datą? Kalendorius kamputyje ekrano man atkakliai diktuoja skaičių eilę, nors man tie skaičiai ničnieko nereiškia, bet būsiu atsargi, nes tu gali dar būti netoliese, tai vietoj datos parašysiu kai nudegė kaimyno jauja. Neįsižeisk, mirtie, pajuokavau. O jei rimtai tada, kai gimė kūdikis.
Jo vardo neminėsiu. Gana, kad manąjį, mirtie, žinai.

0

76

Dienoraščiai su datom (5)

2016. 11. 05.
Dienoraštis kaip sąžinė, jis turi būti tikras, nesumeluotas. Tik ar tai iš viso įmanoma? Ar galima atvirai kalbėti apie išgyvenimus, apie kuriuos dažnai negali  atvirai prisipažinti net sau, ką besakyti kitiems?  Net tada, kai ateina laikas, kai sau jau, atrodo, gali sakyti viską nors skauda, bet žinai, kad nebeišsiginsi, kas buvo buvo? O ir nereikia. Pagaliau paskutinė pakopa, kai tą viską gali sakyti net visiems, bet tik apie save? Kada tai nutinka? Kai supranti, kad  gyvenimo būta niekuo neypatingo, kad viskas žmogiška ir, jei gali suprasti pats, tai gali ir kiti džiaugsmą ir skausmą, sėkmes ir paklydimus, išryškėjančius prigimties savitumus, savos ir aplinkinių žmonių, kurių, pasirodo, nepažinai, vėl ir vėl tarsi iš naujo sutinki, svetimus, kitokius, negu manei esančius, nes nieko negalima pažinti iki galo, nei savęs, nei kito.
Šiandien ta diena, kai supratau, kad esama ir dar vienos pakopos. Kažin, ar jau paskutinės? Tai metas, kai galiu kalbėti viską, visiems, apie visus, save ir aplinkinius, tuos, su kuriais valgyta druska, ne vienas pūdas druskos, ir nesijausti kalta, išdavusi, prisimelavusi, nes juk niekam nesu davusi priesaikos saugoti paslaptis, o ir tų paslapčių nebuvo, buvo tik gyvenimai, kurie nėra kažkieno nuosavybė. Ir teisybės negaliu išduoti, nes jos juk nežinau tiek savas, tiek kitų gyvenimai mano pasakojimuose yra tokie, kokie man atrodo, o tikrai ne tokie, kokie buvo iš tiesų.
Dėl visa ko keičiu vardus, nepaminiu vietovių, datų praeities. Tik šiandieninę, nes ji nereiškia nieko. Tai data, kai man pasaulis atrodo toks, kokį štai jį vaizduoju, o dar vakar atrodė visai ne toks ir nežinau, kaip atrodys rytoj. Kartais vienas žodis, žvilgsnis, poelgis pakeičia viską ir vėl tenka iš naujo mėginti susigyventi su nauju pasauliu, žmonėmis. Kartais tas virsmas išteisina, kartais pražudo draugystę, tikėjimą žmonėmis.

Įdomiausia, bent man, būdavo apsigyventi naujoj vietoj, ypač kaime. Ateini ir randi nusistovėjusią tvarką, visi vienas kitą pažįsta, žino vardus ir pravardes, jų kilmę, kas kam giminė, draugai ar priešai, kas geras žmogus, o su kuriuo nereikia draugauti, kas koks buvo vaikystėj, koks ir kodėl yra dabar. Tik aš nežinau nieko, tarsi žaisčiau slėpynių tamsiam kambary, nuolat papuldama į keisčiausias situacijas patirtis kaupiasi per džiugius atradimus, gumbus ir nuoskaudas ir labai greitai pajunti galėsi ar negalėsi pamilti, įsigyventi. O paskui supranti, kad nėra prasmės kaitalioti vietos visur yra gerų, visur blogų žmonių.
Gelbėdavo profesijos savitumas gydytojas į žmones eina su geranoriška nuostata ir žmonės į jį žiūri tikėdamiesi nuoširdumo, pagalbos. Svarbu vieni kitų nenuvilti ir nepainioti profesijų, ypač neįsijausti į teisėjo rolę.
Mano kaime buvo daug grįžusių iš tremties. Ne į tuščią vietą grįžusių, o į savo namus. Tie žmonės gražiai sugyveno, susitikę kalbėdavosi, garsiai ir nebijodami, tiek drąsiai jautėsi, kad viena mergaitė iš trijų draugių, sibiriačkom vadinamų, Janikė, milicijoj niekaip negalėdama sutvarkyti registracijos reikalų, pakėlė balsą. Jai buvo pasiūlyta grįžti į Sibirą.
Ne, atkirto mes jau buvom, dabar jūs pavažiuosit!
Atkirto ir...nieko, nebe tie laikai buvo, priregistravo. Paklausiau ar nebijojo taip atsikirsti?
Tuo mes ir skiriamės nuo likusių Lietuvoj: mes buvom išplėšti iš namų, sunkiai dirbom, šalom, badavom, bet tikrai nieko nebijojom.
Tos sibiriačkos visur buvo kartu Sibire tam pačiam miškų ūky, tais pačiais metais sugrįžo, visos kartu baigė šiokius tokius Raudono kryžiaus med. seserų kursus, dirbo toj pačioj ligoninėj. Vieną iš jų, tą Janikę, ypač pamėgau. Draugystėm laiko nebuvo, tik kažkaip mieliau būdavo lioninėj, jei ji budėdavo, smagu, jei ją rasdavau atėjusi naktį pas silpną ligonį žinodavau, kad padarys viską, jei ko nežino, pasiklaus. Sykį prireikė skubiai perpilti ligonei kraują. Aš baruosi su rajono greitaja, kad jo atvežtų, o mano seselė stovi kabineto tarpdury iš siaubo plačiom akim ir dejuoja, kad nemoka to darbo, net nemačiusi kaip tai daroma. Sakau, kad ir aš nemoku, nesu savo atsakomybe to dariusi, o ir mačiusi tik kartą, pasistiebusi per draugų galvas.
Tai ką darysim? klausia.
Pilsim kraują, teoriją žinau.
Iš po arbatos puodelio išsitraukiau baltą lėkštelę, joje pasitikrinom ligonės ir donorinio kraujo grupių tapatumą ir pajungėm, iš baimės net alsuoti bijodamos, bet viskas puikiai pavyko..
Tą naktį namo nebėjau, ligonė ramiai sau miegojo, o mudvi patyliukais kalbėjomės. Apie daug ką kad kai juos atvažiavo vežti į Sibirą, jai tebuvę  ketveri, rusas kareivis, lydėjęs tėvą į ganyklą parsivesti arklių, pasiūlęs tėvui bėgti, jis nešausiąs, o naktis buvusi tokia tam tinkama, miglota, bet tėvas nė nesudvejojęs nepaliksiąs jis savo moterų vienų, džiaugsme nei varge. Taip ir išvažiavę visi trys.
Sibire visko buvę, visokių žmonių sutikę. Rusė moteris, kareivio našlė, labai ją pamilusi, kas kartą pamačiusi vesdavosi vidun ir vaišindavusi arbata, nors ir be cukraus, duonos riekele dalindavosi, dainas dainuodavusi, o broliai lietuviai, pamatę ją atbėgančią mamos pavedimu pasiskolinti druskos, kol apibėgo namo kertę iki durų, išslapstė nuo stalo viską valgomą, kai įėjo, tėvas besėdys prie tuščio stalo, laikraštį beskaitąs, o motina veria siūlą į adatą ir neįveria, pirštai dreba. Buvę, visko buvę.
Kai sugrįžę į Lietuvą, netrukus ir ištekėjusi iš didelės meilės, bet ji neilgai tetrukusi, į didelį vargą įkritusi, buvusi įkalinta namuose, trys vaikai pamečiui, o vyras nepadeda, garbėtroška, visur dalyvauja, visur turi būti, dviejuose choruose dainuoja, bažnyčios ir kultūros namuose, esąs grubus, žiaurus vai visokių dienų būna. Bet apsukrus, štai  namus pasistatę.
Pasakė ir kažką atsiminusi taip giedrai šypsosi. Pamatė mano klausiantį žvilgsnį, papasakojo, kaip senukas, kurio žemėj jiems atnatavę sklypą statybai, priėjęs, kai pylę pamatus, žiūrinėjęs iš visų šonų, net pačiupinėjęs:
Ar tik aš neįmatau, Janike, ar tikrai tavo troba be ratų?
O  kam, kaimyne, tų ratų? nuoširdžiai paklaususi, nesusivokusi.
Tai kaip, kai valdžia pasikeis, iš mano žemės į savo žemę trobą nusiveši? kipšiukai akyse šoka, nesuprato Janikė, pyksta ar šposija. Vėliau atsiprašęs, jei užgavęs, ne sykį jei ne kuo kitu, bent geru patarimu padėjęs.

O mudvieju močiutė, kuriai tą naktį kraują pylėm, pasveiko, netoli šimto  išgyveno, vis uogom, obuoliais pavaišindavo.

Ir mudviejų metai nestovėjo vietoj. Laikas tiek turtingas, kiek jame vyksmo, nutikimų, išgyvenimų. Atėjo metas, kai nauji vėjai padvelkė, valdžia Maskvoj keitėsi kaip čigono arkliai po kiekvieno jomarko, o sena Janikės motinėlė kaskart palinguodavo savo žilą galvelę ir pasakydavo:
Kaip prie tos valdžios buvo, žinom, o kaip bus prie naujos, nieks nepasakys. Pagyvensim, pamatysim.
Gyvenom kažkaip.
Su Janike tarsi nė nedraugavom, vis to laiko nebuvo ir negreit dar tesusivokiau, kad tokia draugystė ir yra pati tikroji, kai tarsi netyčia susitinki, prasilenki, prie progos pasivagi iš kasdienybės kokią valanžiukę šnekteli kur kapuose, laukuose ar turguj, lauki tų susitikmų, apgalvoji, ką pasakysi, ko paklausi.
Janikės vyras išklydo iš kelio, susirado jauną, gražią moterį, tokią dantingą, liežuvingą, tiesmuką. Kaime visi visus pažįsta, kažkaip gyvenimas suveda. Pažinojau ir aš tą moterį, ji buvo atėjusi dirbti sanitare, bet per tą tiesmukumą nesutardavo su ligoniais ir mūsų keliai išsiskyrė, ji nuėjo dirbti į kolūkio fermą. Sykį jai prireikė gėlių, o tokios parduotuvės kaime nebuvo, tai paprašė manęs, užmačiusi darže daug kardelių žydint. Priskyniau, bet pinigų neimu, nebuvo tokios mados, tai ji tiesiai išdrožė:
Imk, nesikaražyk. Kokia tavo alga, bent pusantro šimto gauni?
Tik kad...
O aš pusketvirto šimto. Maža tu prieš mane. Ir kiaulės nepyksta kiaulėm vadinamos.
Ką galėjau atsakyti tokie laikai buvo. Taip ir likau bestovinti su pinigu saujoj.
Janikės vyras skyryboms vis nepadavė, o ir ji nesiekė skyrybų, vis barėsi, įrodinėjo kiekvienas savo teisybę, kol sykį jis nurideno ją nuo laiptų. Neslaugė žmonos, neužjautė, tik visam kaimui matant takuodavo pas jaunąją mylimą, o ši, dantinga, liežuvinga nepraleisdavo jokios progos iš Janikės pasišaipyti:
Matyt tavo silkė pašvinko, kad vyrs tur eiti šviežienos ieškoti!
Janikė ilgai gydėsi aplamdytus kaulus, dirbo per skausmus, per ašaras, bet radikalių sprendimų nedarė. Štai to kaimas, o ir aš, niekaip negalėjo suprasti, pasmerkė vyrą visi, vienbalsiai, buvo pašalintas net iš bažnytinio choro, o tai buvo didelis smūgis jo garbėtroškai. Ir prie Sąjūdžio mėgino, bet nepritapo. Dar bandė kitaip susitvarkyti reikalus išėjo gyventi pas mylimąją, jos vyrą, ligonį, iškraustę į katilinę atsieit, geria, yra nesugyvenamo būdo. Bet kaimas, o ir aš, nedovanojo., tik paliko ramybėj. Katilinės tremtiniu valdžia pasirūpino.
O paskui fortūna laimingai porai ėmė ir atsuko užpakalį tokiose dar jaunuose metuose moterį ištiko paralyžius. Šį kartą vyras nepabėgo, slaugė, tik kas pasakys, iš meilės ar neturėdamas kito pasirinkimo? Ne vienerius metus slaugė, kol suaugo ir tos moters vaikai, išėjo iš namų. Štai ir atėjo apsisprendimo valanda. Tokio gan ilgo pasišventimo akivaizdoje ir kaimas buvo jau beatlyžtantis, nedaug kas ir bepiktinosi, kad šeima nutarė neįgalią moterį apgyvendinti slaugos namuose.
O vyras? Vyras grįžo namo, juk nė nebuvo išsiskyręs, nė turto nebuvo pasidalinę. Grįžo namo. Kas čia stebėtino? Nuostabu buvo tai, kad Janikė priėmė į šeimą. To kaimas negalėjo suprasti, kas už akių, o kas ir atvirai vadino ją kvaile, kas patarė apmušti laiptus veltiniu, kad saugesni būtų. Ji nesileido į kalbas. Net su manim. Kažkaip tarsi naturaliai nebesusikryžiuoja mudviejų keliai, abiejų galimybės vaikščioti baigiasi ties savo kiemo vartais. Bet šią vasarą supratau, kad tai tik pretekstas, kai siūliau visokias  galimybes susitikti, o ji vis niekaip. Nejau bijo, kad imsiu ir kaip prokurorė paklausiu:
Kodėl taip kvailai elgiesi? Iš baimės ar iš meilės? nejau mano, kad galėčiau, jei pati nepasakytų?
Tikra draugystė yra atvira, pasitikinti, žinanti, kad neišduos. Šiandien suabejojau, ar mūsų draugystė iš viso buvo kartais kokia menka smulkmena, žvilgsnis, žodis, poelgis ima ir apverčia viską aukštyn šaknim.

Dienoraščiai turi būti  tikri, nesumeluoti, gryni, kaip sąžinė. Jau buvau berašanti, kad mūsų tokios gražios, naturalios kelių dešimtmečių draugystės nė nebuvo, jei... Jei mudviem kalbant telefonu kas kartą staiga nepasikeistų jos balsas, tarsi būtų vyras atsistojęs greta. O laiptai taip ir liko veltiniu neapmušti...
Dabar rašau dienoraštį ir galvoju, ką Janikė pasakytų man, jei taip susitiktume kur iš netyčių laukuose, kapuose prie sūnelių kapų ir nebūtų vyro šešėlio netoliese iš baimės ar iš meilės?
Šiandien esu tikra, kad iš meilės, nes joks kitas jausmas nėra toks stiprus. Ir toks aklas.
O rytoj? Ar neapvers kokia smulkmena visko aukštyn šaknim?

0

77

Dienoraščiai su datom (6)

2016. 11. 12.
Šiandien manęs paklausė kelio. Manęs. Svetimam mieste, kuriame aš pati paklystu, nutolusi nuo savo (ne savo!), taip pat svetimo, laikino būsto per porą kvartalų.
Kur yra įstaiga, apie kurią buvau klausiama, atsitiktinai žinojau, skubėdama aiškinau, aiškinau, susipainiodama, pradėdama iš naujo, bijodama, kad paklaususiam pritruks kantrybės išklausyti mano padriką kalbėjimą. Vargu ar žmogui pasidarė aiškiau, jis tiesiog nė nepadėkojęs, abejodamas nuėjo ta kryptimi, kurią rodžiau ranka, o aš pasilypėjau ant šaligatvio kraštelio, pasistiebiau ir lydėjau jį akimis rado!
Kokia tai laimė būti reikalingai ir galėti padėti! Aš tai žinau, buvau reikalinga dienom, naktim. Ne sykį ir įveikdavo tas nežinojimas, kur būsiu po kelių minučių, kas pažadins iš miego, minčių, privers atidėti  knygą, palikti nesurinktus obuolius ir eiti, eiti. Bet buvau reikalinga žmonėms. Buvau laiminga.
Susimąsčiusi kėblinau namo ir galvojau, kad jau netrukus niekas nė kelio nebepaklaus išsitrauks paskutinio modelio išmanųjį telefoną, įves reikiamą adresą ir nueis neklaidžiodamas, vedamas kaip šuo už pavadėlio.
Ten, virtualiam pasauly, sužymėti visi gyvenimai ir visi keliai, bet nueisi vienas, nepalydėtas susirūpinusiu žvilgsniu ar rado?

0

78

Dienoraščiai su datom (7)

...Daugybė valios troškimų ir galios aktų, daugybė egzistavimo, tampančio vis mažiau ir mažiau materialaus, lygmenų, laikų, kurie darosi vis amžinesni, ir tų emanacijų ir protų susiliejimų kas tai yra...?
Marguerite Yourcenar Kaip tekantis vanduo 142psl.

2016. 11. 16.

Klaidžioju minčių labirintuose, mėgindama atrasti senatvės žodinį įvertinimą, nes tikiuosi, kad aiškumas palengvintų  buvimą. Ir štai tas žodis, kurio ieškojau, išsprūdęs netikėtai iš pasąmonės. Ne mano sugalvotas atrastas, tikslus, nereikalingas paaiškinimų.
Senatvė tai buvimas.
Vaikystė tai pasaulio atradimas. Stovėjimas šalia, stebint, vertinant, atsirenkant, mėginant, klystant ir suvokiant klaidą, pagaliau atpažįstant, kai dar galimi visi variantai, bet jaučiama, kad reikia pasirinkti vieną. Sau. Pagal save. Gyvenimui. Tik miglotai suvokiant, kad toks, kokį pasirinksi, iš esmės nebegalės būti keičiamas, tik kartais leidžiama pažaisti, suvaidinti kitą rolę, įsijausti į kito vaidmenį, labiau patinkantį, bet niekad nepamirštant, kad ne savą. Tik pažaisti, neilgam, nes užtrukus per ilgai, gyvenimas susijaukia. Tobulų gyvenimo modelių nėra ir lengvų nėra, nors kartais žiūrint iš šalies atrodo, kad kito kelias tiesus, šviesus ir lengvas. Kad taip jį man praeičiau pasišvilpaudama. Tai taip tik žiūrint iš šalies. Savam kely ir pūkas ne sykį virsta akmeniu, šviesa išdegina akis, o vienas neteisingas žingsnis nuveda į  klystkelius. Vaikystės, ankstyvos jaunystės priedermė neapsirikti, nepasukti ne tuo keliu, ne paskui tuos, nesusigundyti ne tų sirenų giesmėmis, ne tų žvaigždynų spindesiu. Neapsirikti. Nesuklysti. Atrasti savus namus, nors pilkus, paprastus, nors prišnerkštus. Savus. Ne kiekvienam pasiseka pačiam pajausti, suvokti, sutikti išmintingą savąjį guru ir pelnyti galimybę laimei.
Brandos dešimtmečiai tai pažinimas, tai gyvenimas. Tai išgyvenimas savos lemties, aistrų, svajonių išsipildymo ir nusivylimo, ramybės ir audrų, palaimos, jei ištesėta pareiga ir graužatis, jei ne, drąsos ir baimės, klaidų ir sugrįžimų pas savo Penelopę. Gyvenimas tai visa, kas yra. Tai netiesa, kad jis mums duotas, veltui, be mūsų valios. Mes gaunam jį savu pasirinkimu, kiekvieną akimirką sau, pagal save. Lengvų gyvenimų nebūna, nes rinkdamiesi klystam.
Ištverti gyvenimą. Sunkiausia ištverti kasdienybę, akimirką, dabar. Teisingai pasirinkti šiandieną, šią akimirką, dabar, kad nieko negalėtum kaltinti. Sakai, kad nuskriaudė lemtis? Žmogaus, suprantančio būtinybę ir įvertinančio visas galimybes, nuskriausti neįmanoma, nes jis pasirenka teisingai.
Žmogus, kurį mylėjau, išeidamas iš mano gyvenimo, po ilgų dvejonių pasakė:
Tu nesidavei mylima.
Jis buvo teisus. Per aukšta buvo meilės kaina atsisakyti savasties. Rinkausi nemeilę, nes negalima vadinti meile norą pavergti, sulaužyti kitą žmogų. Rinkausi ir nieko nekaltinau. Nepasirinksi nesamo. Niekas nekaltas dėl meilės nebuvimo.
Kiekvienu pasirinkimu kažko netenkam, bet ir gaunam. Iš tų gavimų ir praradimų susideda gyvenimas. Laimingas arba ne.  Tai taip pat nulemiam patys. Iš šalies žiūrint kartais atrodo, kad žmogus turi visas prielaidas laimei, bet kažko blaškosi, kankinasi ir, būna ir taip, neištveria gyvenimo. Tai kas tai yra laimingas, o kas nelaimingas gyvenimas?
Mūsų kalba yra turtinga, bet kuriam atvejui galima atrasti žodį, posakį, tarsi tik ir laukusį, kol ateis jo metas sugrįžti į kito, pagaliau pasiekusio reikiamą brandą, žmogaus sąmonę. Naujadarai gimsta retai, tam, kad įsitvirtintų kalboje, jie turi praeiti ilgą patikrinimo, gludinimo, išbandymo laiku, patirtimi, sugebėjimo prisitaikyti prie  amžino būties, kartu su ja kalbos kitimo, kelią ir tik tada jisai sušvinta visu savo grožiu, prasme. Visa tai, ką mėginu pasakyti tokiu ilgu, painiu savo kalbėjimu, mūsų kalba leidžia pasakyti trumpai, tiesiai šviesiai, spalvingai:
Įsėsti ne į savo ratus...
Tai yra blogiausua, kas gali nutikti. Neteisingai pasirinkti.

Senatvė tai buvimas.
Buvimas... Koks talpus žodis! Tai ir dabartis, tegu ir siaurėjanti, blunkanti, tylanti, nykstanti, ir galimybė dar kartą perkilnoti, įvertinti patirties lobius, sugebėjimas tenkintis mažu, kai viskas darosi lengviau, paprasčiau, nes mažėja pasirinkimo variantų, kol lieka vienas.
Mirtis? Ji netemdo senatvės, nes suprasta būtinybė yra laimė.

0

79

Dienoraščiai su datom (8)

... toks nuogas, toks nuogas ruduo,
stovi klevas liūdnumo kaip aš...

Kartoja ir kartoja scenoj Alantos dvaro rūmuose ansamblio Sudeikiečių gaida dainininkai romanso priedainį, o man jis taip skaudžiai atliepia kažką iš tolimos praeities.
Šilalė. Pokaris. Mokytojų Motiekaičių name įsteigta mokykla, kelios pradžios mokyklos klasės. Kol pastatys naują mokyklą, o jos pamatai jau pilami ant kalvelės Tauragės pusėj. Aš tame pastate nesimokiau, mano atminty tik meno saviveiklos  apžiūra tamsų, darganotą rudens vakarą. Saliukė maža, tai tik didysis kambarys, buvusi svetainė. Ten pakliūti galima su bilietais, bet jie brangūs ir jų sunku gauti. Mama man pinigų neduoda, nes  neturi ir aš nepykstu, suprantu. Babūnė  atsidaro savo kuparą, ištraukia piniginę, paskaičiuoja pinigus ir padeda atgal, uždaro kuparą ir įsižiūri į prieblandą už lango. Niekas nieko nepasako ir kol aš aunuosi branavykus ir tylėdama išeinu.
Prie mokyklos būriuojasi vaikai, dar turintys vilties patekti į salę, bet tik vienam pasiseka mama mokytoja pro kontrolierius be bilieto praveda savo sūnų.
Prasideda koncertas. Klausomės prisiglaudę prie sienos palangės aukštai, scenos nematyti. Mėginam iš akmenų sukrauti paaukštinimą, bet vis tiek nesimato. Mūsų būrelis tirpsta. Šauna į galvą mintis juk man nėra medžio, į kurį neįlipčiau. Bemaž iš pusiaukelės sugrįžtu, įsirangau į klevą, apsikabinu kamieną, pro nuogas šakas viską matau, girdžiu kas vyksta scenoje ir svaigstu, svaigstu. Meno saviveikla buvo bene vienintėlė galimybė išgirsti muziką, o ir jos nebuvo. Na, dar bažnyčioje. Radio aparatas dar tebebuvo paslėptas daržinėj, slaptavietėj šiene, o rėkiantis garsiakalbis miesto aikštėje nekėlė susižavėjimo.
Nepastebiu, kada pradėjo dulksnoti ir šalčio nejaučiu. Staiga atsiveria durys, žmonės plūsta į šviesos atribotą plotą ir dingsta tamsoje. Palaukiu, kol visi išsiskirsto, kol nuvažiuoja sunkvežimiai, atvežę saviveiklininkus iš kaimų, kažkas visame name užgesina šviesas, užrakina duris, nueina.
Pamankštinu sustyrusius sąnarius, pasikabinu rankomis ant žemiausios šakos, užsimerkiu dėl visa ko ir krentu į bedugnę. Be reikalo baimė žemės būta čia pat.  Parėjusi  namo tylutėliai įsirangau į lovą, bet ilgai negaliu užmigti, vis aidi, aidi girdėtos dainos, romansai, Kazačioko motyvas, o ir sušilti niekaip negaliu.
Tąkart sirgau ilgai ir sunkiai.
Šiąnakt klaidžioju internete ir staiga išgirstu:
... toks nuogas, toks nuogas ruduo,
Stovi klevas liūdnumo kaip aš...
Tas motyvas akimirksniu nutrina praeitį, virtinę metų, dešimtmečių, tarsi nė neklausyta daugybės koncertų puošniuose salėse, nedainavo, negrojo žymiausi atlikėjai. Šmėstelėjo atsiminimai, praskriejo ir sustojo tik anoj nakty, kai pro nuogas klevo šakas...
... toks nuogas, toks nuogas ruduo,
stovi klevas liūdnumo kaip aš...
Ne, tada greičiausiai dar nebuvo to romanso, vargu bau ar A. Miškinis buvo parašęs jam žodžius, bet kažkas netikėtai ėmė ir sujungė vaikystę su senatve, pradžią su pabaiga...
Kurią datą rašyti dienoraščio įrašui šiandieninę, aną?

0

80

Dienoraščiai su datom (9)

Renkame metų knygą 2016

Danute, labas
Netyčia sutikau tave, visai netyčia. Neseniai, prieš keletą dienų. Meluoju, bet taip pat netyčia, nepiktybiniai man vis dažniau taip nutinka, kad ima ir išnyksta laiko pojūtis, bet, laimei, vis dar sugrįžta ir apima tada tokia ramybė, kai stoja viskas į vietas. Nepamanyk, kad tai labai jau paprasta susigrąžinti laiko suvokimą. Tai savotiška paralyžiaus forma. Tai tik daktarai, praktiški žmonės, nesigilina į tokias smulkmenas, pabaksnoja adata ar nesutrikęs jutimaas kurioj nors kūno vietoj, pakomanduoja pakelk ranką, koją, pakrutink pirštus, nusišypsok, nors visai nelinksma,, pataikyk pirštu į nosį ir jiems gana, o juk smegenų funkcijų yra daug daugiau, negu vien sensorika ir motorika ir kiekvienos jų gali būti paralyžius. Taigi, norėdama sau atsakyti į klausimą Kada?, gudrauju, nesprendžiu tiesmukai, prisirenku galimai daugiau dedamųjų, kol jų skaičius jei ne kokybe, tai savo daugumu pasiekia patikimumo ribą ir tik tada nusprendžiu.

Tą dieną, apie dvi, buvau užsiėmusi keletu veiklų vienu metu: klausiausi radijo laidos Ką man skaityti?, kartu sprendžiau Sudoku užduotį ir jų knygelės tuščiuose tarpeliuose užsirašinėjau skaitytinų knygų pavadinimus, be to, sekiau ar  rimsta skausmas, retėja jo priepuoliai. Štai toje laidoje, tarsi tarp kitko, Brigita ir pasakė, kad jai patinka tavo knygos. Pakračiau savo  atmintį, bet, deja, atsiliepė tik kažkur, kažkada, kažkas esą skaityta. Nieko tikro. Susigėdau. Tada ir ryžausi paruošti sąrašą dukrai kokių knygų turėtų man paieškoti bibliotekoj. Kiek gi galiu maitintis atsitiktinėmis knygomis? Kai laiko belikę tiek mažai. Nors tai neprieštarauja mano nuostatai, kad blogų knygų nėra, kiekviena knyga neša savitą informaciją, o pasaulio pažinimas turi būti įvairiapusiškas. Kaip atpažintume gerą knygą, neskaitę blogos? Visą amželį taip ir bridau per savąjį laiką, skaitydama viską, kas pakliūdavo po ranka apie Pavliką Morozovą, keturis komunarus, Balzaką, Gogolį, Dostojevskį ir Tolstojų, šventųjų gyvenimus, Akselį Miuntę ir daugybę kitų.  Oi, daugelį! Nesigiriu, bet geriau be duonos, negu be knygos. Nepamanyk, kad suminėti pavyzdžiai dalina literatūrą į gerą ir blogą. Surūšiavus gerumą ir blogumą pagal tai, kiek iš kurios knygos gavau peno protui ir jausmams, dar kažin, kaip išsirikiuotų mano skaitytų knygų eilutė. Ir vargu ar ji derėtų su dabartine visuotinai priimta nuomone. Aš vis o Jonienė atbulai.
Nuo anos dienos tikrai turi būti praėjusios ne kelios dienos, nes per tą laiką dukra jau du kartus buvo bibliotekoj, o lankosi ten sykį savaitėje. Pirmąjį kartą knygos nebuvo, antrąjį dar šiltą knygą Skersvėjų namai perėmė iš ją atnešusios mano metų moteriškės; baigiu skaityti.

Kodėl tau rašau? Iš džiaugsmo! O džiaugiuosi todėl, kad vėl sutikau dvasios  giminę, bendrakalbę, bendratautę; ne taip dažnai tai atsitinka. Tai rašau ne ta, visuotinai priimta prasme, kuria suprantamas bendratautiškumas, giminystė, bendrakalbystė. Manoji skiriasi. Tą žmogiškąją bendrystę kuriu visą gyvenimą ir visai nebūtina, kad mūsų gyvenamoji vieta būtų tame pat lopinėly žemės prie Baltijos nors ir Sachaline, nors Marse, kalba įvardijama rusų, lietuvių ar senovės kinų, netgi ne būtinai kalba kiekviena patirtis, tiesiog atverianti pažinimą, kai klausai, skaitai ir pamiršti, kokiais keliais ta pstirtis ateina, o giminystę atseki bene tik dešimtoj kartoj po Adomo ir Ievos, apimta siaubo dėl galimų kraujomaišos pasekmių. Ir dar todėl nudžiungu, kad suvokiu, jog dar neprarastas atradimo džiaugsmas, pažinimo alkis. Nesuparaližiuotas. Tegu gerokai pavėluotai tave sutikau, bet dabar žinau, kad tokių žmonių dar vis esama ir man to gana. Ar žinai, koks jausmas apima, kai, atrodo, bekraščiam kitakalbių, nesuprantamųjų vandenyne, nors tituluojančių save lietuviais, išgirsti suprantamą kalbą? Tai kaip džiunglėse pro bezdžionių riksmus atpažinti kažkur netoliese skambančią Bethoveno penktąją ar devintąją.

Negana atrasti, pažinti, per gyvenimą tuos atradimus reikia paversti savastim, atsiminti daugybę, begalybę dalykų, daiktų, vaizdų, spalvų, garsų, pojūčių, tonų, akordų, veidų, išraiškų, formų, konsistencijų, įvykių, nuojautų, netikėtumų, išsipildymų, priežasčių, pasekmių, sąsajų, jungčių, skirtumų, atradimų, praradimų, gimimų ir žūčių, trupėjimų ir susilydymų, priesaikų, išdavysčių ir dar, ir dar... Ir taip be galo.

O žodžių! Jų prasmių įvairovės, jungčių, grupių užrašytų, pasakytų įvairiausiomis intonacijomis, iškaltų akmenyse, išgraviruotų aukse, antspauduose, surinktų iš švino raidžių spaustuvių prietemoj ir išnešančių žinias į gatves, atnešančių į kiekvienus namus. Kiek kalbų, prokalbių, tarmiškumų, vietovės savitumų, naujadarų, reliktų? Būna, kad kitam kaimo gale naudojamas jau kitas žodis, ką besakyti valstybėj, žemyne? Tikiuosi, kad ir tavęs neužgavau pagal savo kaimo jau beišnykstančią madą kreipdamasi pirmuoju asmeniu? Dar visai neseniai čia net vaikai į seną taip kreipdavosi jei gerbia, jei myli, o jei jau pereina į valdišką jūs, susirūpink, žmogau, kuom pasišiukšlinai, pasiklausk, kuom prasikaltai. Nesvarbu, senas esi ar mažas.

Tik neatsimenu meto, kai dar neturėjau ko atsiminti, kai dar neturėjau praeities. Gal nuo tada tik ir pradėjau gyventi, kai ėmiau atsiminti, nagrinėti, gretinti, apjungti, rūšiuoti, pažinti ne pagal vieną, o pagal daugelį požymių? O gal tegyvenau tik iki tol, kol neturėdama patirties negalėjau žongliruoti atsiminimais, ieškoti jose patirties ir vis drąsiau mėginti nuspėti ateitį? Tiesiog gyvenau ir viskas buvo nauja, pirmą kartą. Švaru, neprišiukšlinta. Kai nežinojau, kad patirtys nėra vienkartinio naudojimo, jos sugrįš, kartosis, kiekvieną kartą privers rinktis sunkiai, dažnai nesutariant su sąžine, slapčiausiais norais, klystant, taisant klaidas ir vėlei klystant, atpažįstant ir nebeatpažįstant praeitų kelių, sutiktų žmonių.

Kaip juos ir atpažinti, jei viskas žemėje ir pati žemė nuolat kinta? Be jokios tvarkos, sistemos (toks pirmapradis įspūdis) girliandos atsitiktinumų.
Kaip gyventi, viso to nežinant, neperimant savastin, neatsimenant? Ar mokėtume, galėtume vaikščioti stati, skraidyti, jei ne sparnais, gyvais arba dirbtiniais, tai mintim, svajonėm, jei kiekvieną akimirką neatsiremtume į tą pažinimą, atpažinimą, jei kaskart renkantis nepašnibždėtų patirtis, kokios spalvos skarytę pirkti, kad prie veido derėtų, kad norint siekti mokslo aukštumų, pirma reikia įsiminti abėcėlę ar hieroglifus, piešinius urvų sienose, o prieš statant dangoraižį, perprasti matematikos pagrindus? Ir visa tai vyksta, išsidėsto pažinimas laike, pačiom įvairiausiom kombinacijom kylančiaja kreive, tiese, kuri kartais nutrūksta staiga drauge su gyvenimu, o būna, kad lėtai, nepastebėtas išnyksta. Iki kokios ribos? Visada išlieka su pliuso ženklu, ar gali, kaip sinusoidė, pereiti į minusą?

Taip laike išsidėstė mano pažintis su matematikos mokytoju aukštu, gražiu, išmintingu žmogum, įsimylėjusiu savo matematiką, apie ją galinčiu kalbėtis ir kalbėjusiu su kiekvienu, kas tik sutikdavo klausytis. Vaikai jo bijodavo, nes buvo griežtas ir reiklus. Aš mylėjau. Nuo tada, kai dar man nė neinant į mokyklą, ateidavo pas mus pirkti pieno ir aš jį lydėdavau vienoj jo rankoj bidonėlis, kitoj liesutė mano rankelė. Ir matematika, man suprantamai dėstoma mudviejų bendrakalbe, einant keleliu, kur neįmanoma paklysti, apgaubtiems giminystės auros kažkas tarp tėvo, brolio, kurių neturėjau, ir dukros ir jaunėlės sesutės.
Sykį mudviem einant pro šalį, mokytojas užkalbino senuką, plynam sklype ridenantį akmenis, išdėstantį juos tik jam suprantama tvarka, kalinėjantį baltus lentpjūvės medžio atraižų kuolelius. Pastovėjom, pažiūrėjom:
Ką čia, žmogau, darai? paklausė mokytojas.
Sveriu pamatus.
Senuko veidas buvo giedras, geras, net linksmas, nušviestas saulėlydžio gaisų. Susėdom ant akmenų, meistras neskubėdamas užsikūrė pypkę. Ilgokai tylėjom.
O kaip nustatai kampus? su klastinga šypsenėle pasiteiravo mokytojas.
Senukas gudriai nusišypsojo:
Tas akmuo, ant kurio aš sėdžiu namo kertė. Nuo jos į čia atmieruoju tą  mierkelę, į aną pusę šitą, tada tarp jų galų turi kaip tik įsitekti ta, ilgoji.
Kokiu išdidžiu žvilgsniu pažiūrėjo meistras į mokytoją mokytas, o nežino! Vėl ilgokai tylėjo, tik papsėjo pypkutė. Paskui mokytojas ramiai, draugiškai pasakė:
Žinau, tai Pitagoro teorema.
Kažkas sujaukė senuko veido raukšles nerimas, rūpestis. Tarsi rengėsi ko klausti, bet nesiryžo ir tik po kurio laiko, aprimęs, prisipažino:
Kas jis toks, tas Pitagoras? Nepasižinau...
Mačiau, mokytojui labai norėjosi juoktis, bet dirstelėjo į senuko veidą, susilaikė ir tik paskui, kai sustojom prie jo namų durų atsisveikinti, tarsi iš naujo atsiminęs, užsikvatojo skambiu, gaivališku gyvenimą mylinčio žmogaus juoku.

Po daugelio daugelio metų, vieną jaukią vasaros pavakarę aplankiau savo tuomet buvusią naują, bet jau tikrai nebe, dabar jau besiprašančią įvardijamą senąją savo mokyklą ir jos kieme sutikau matematikos mokytoją taip pat beviltiškai seną, tarsi sumažėjusį. Mane pamatęs kažko nusigando, dar labiau susigūžė, atsakęs į sveikinimą idėmiai įsižiūrėjo man į veidą kas ta daugiau negu pusamžė moteris, taip besidžiaugianti jį sutikusi? Neskubėjau prisistatyti. Dėmesys geso, mačiau neatsimena. Sakiau vardą, pavardę, savo ir mamos atmintis negrįžo, raukšlelės išsidėstė į nusivylimą, susitaikymą:
Kas jos tokios? Nepasižinau...
Toks varganas atrodė senasis mokytojas vakaro gaisuose. Apkabinau.
Alzheimeris.
Na štai, Danute, pajuokavau, paišdykavau, nevykusiai pamėginau pamėgdžioti tave. Bet iš tiesų džiaugiuosi sutikusi tautietę, bendrakalbę, giminę. Atleisk, jei kas ne taip, ne su kiekvienu sutiktu leidžiu sau juokauti. Visos mano sutiktos Danutės buvo geros tokios jaukios, pūkuotos.... Tu ne išimtis.
Pabūkim drauge šiame nuostabiam pasaulyje, kol laikas neištrynė kietojo atminties disko. Data? Kokią datą rašyti? Tada, kai laikas ėjo ir darė savo juodą darbą.

0

81

Dienoraščiai su datom (10)

2016. 11. 30.
Šypsausi pro graudulį. Ne, iki ašarų dar toli. O ir graudulys kažkoks kitoks, negu būdavo anais laikais, kol dar gyvenau aname, didžiajame pasaulyje, kol netyčia neaptikau vartelių ir nenustebau, kaip čia gali būti, kad nežinau, kas ten, už jų, kai jau tiek daug dienų vaikščiota  visais, rodos, žemės takais. Smalsumo vedama įėjau, dairiausi išplėtus akis kažkoks ne toks, nematytas pasaulis. Kažkas klepterėjo man už nugaros, tarsi būtų užsitrenkę varteliai!
Kai dirstelėjusi per petį atgal, tikrai jų nepamačiau jokių, nei atvirų, nei uždarų staiga supanikavau. Aš, šitokia drąsuolė? Supanikavau? Ko?
Už manęs buvo tik aukšta tvora iš lentų, paslepianti viską Tokią tvorą esu mačiusi apie kareivines Šančiuose. Tada, kai man buvo duota jas matyti, tarybiniais laikais. Susimąsčiau kada pastatytos tos Šančių kareivinės tarpukary ar net prie carj batiuškos ir ar tuomet taip pat buvo aptvertos tvora? Tokia pat aukšta, jau tokia aukšta, patikima, kad už jos nieko nematyti? Nei perlipti, nei per plyšį pasidairyti. Žinau, kad dabar ten kareivinių nebėra atkūrus nepriklausomybę, šiuolaikiniai Lietuvos patriotai pasidalino gardų radonų plytį kąsnelį, spėju, kad su visa tvora.
Pamėginau susiorientuoti vietovėje, atpažinti jei tai ta pati, buvusi tvora apie Šančių kareivines, tai kažkur ten, Nemuno pusėj, toj vietoj, kur virš jos kyšodavo kuplios klevų viršūnės, turėtų būti kelios laisvos lentos, kurias atstūmę kareiviukai, suvėlavę sugrįžti iš otgūlo mieste ir sargybos neįleisti į teritoriją, įlįsdavo nepastebėti ir, manau, sėkmingai pasiekdavo savo kareivišką gultą ir dar valandėlę nusnūsdavo iki podjomo.
Nuėjau patvoriu, paklibindama, pabelsdama įtartinas lentas, bet tvora buvo tvirta, tarsi nauja. Pavargau, atsisėdau po klevu, prisnūdau, o kai nubudau, nebuvo nei namų iš raudonu plytų, nei treniruoklių aikštelių, nei tvoros, neatsklido iš  ten, kažkur, mieguistų pėdsekių šunų amsėjimas. Buvo tas pats pasaulis, kuriame iki šiol gyvenau. Tas pats, bet kitoks lyg žaislinis, mažas, trapus, daug ryškesnių spalvų. Taip spalvina knygeles vaikams. Ir klevas, po kuriuo miegojau mažutis, bet tikras. Maži, bet tikri ir paukštukai, ir jų giesmės tos pačios, bet tylios, tylios. O aš? Ir aš maža! Atsidūsėjau lengviau bent nebūsiu Guliveris liliputų šaly!
Šalia besėdys senučiukas kažkur, kažkada matytas. Vardas? O vardo atminti niekaip negalėjau ir klausti nedrįsau. Gražus toks, žila barzdele, protingom akim. Pasakė neklausiamas:
Sveika atvykusi į šalį, kurios vardas Senatvė. Sveika atvykusi liūdnai pakartojo.

2016. 12. 01.

Vakar rašiau, bet surezgiau tik įžangą, nes fiziniai nepajėgiau rinkti teksto. Naktį gana gilus miegas grąžino jėgas, pasidžiaugiau, kad vėl  esu darbinga ir vos nepatikėjau tuo pati, bet
Nebebus mažo, gražaus senučiuko su žila barzdele ir protingom akim, pasitikusio mane, atvykusią į trapią, nykstančią, gęstančią parabūtį, sąlyginai  pavadintą Senatve. Šalia stovi mirtis. Šį kartą stebuklo nebebus.
Supanikavau? Taip. Išsigandau? Ne.
Aš jos, mirties, nebijau. Man tik pikta ir skaudu. Pikta ant savęs, kad nepadariau, ką galėjau, net privalėjau atlikti, bet neatsakingai pražaidžiau man skirtą laiką. Bet kartu taip gailiai, net su pašaipa, nusišypsojau, tarsi sublioviau, kaip ožys, vedamas romyti (taip sakydavo mūsų ūkvedys Pranis) ba reeekalo, ba reeekalo pergyvenu, pasaulis nieko neprarado, kad aš neprirašiau knygų, nenudirbau darbų, nepastačiau namų, nesutvarkiau palėpių, nepasakiau žmonėms, kad juos myliu, nepažinau ir pati netapau artima bent jau savo anūkams, dukroms. Ba reeekalo kremtuosi.
Skaudu, kad neįsileidau į savo pasaulį bent jau tų keletos mylėtų žmonių nepatikėjau meile, nemaniau esanti jos verta. O šiandien, kol dar pajėgiu (kaip ilgai dar?) taip panorau kažką pasakyti tiems man brangiems žmonėms, kurie net nežino man tokie svarbūs esą, įjungiau kompiuterį ir tuom geri norai baigėsi nežinau, ką pasakyti.
Taigi, patylėsiu. Tik vieno prašau galimai greičiau mane pamirškit. Manęs tuo neužgausit. Aš taip noriu ramybės, tylos. Noriu, o gal bijau, kad minėdami neprisimintumėt ir blogo, nes juk gero tiek nedaug. Ne garbės noriu gal, sakau, tai galima įvardinti supratimu, nes gyvenau gyvenau, žmonės buvo šalia, bet tarsi nematė manęs.
Jei dar skirta man bent kiek laiko, reikėtų bent paskubėti kai ką parašyti, parašytą sutvarkyti. Vargu bau besuspėsiu. Liks darbai nebaigti, bet ir dėl to pasaulis nedaug tepraras. Kiek puikių knygų, o ne tokius niekus kaip aš parašę, ne tokius nudirbę darbus žmonės liko užmiršti. Ir niekas jų nepasigenda. Kartais iš netyčių aptinka, pasidžiaugia ir vėl padeda į lentyną užmarščiai, o, būna, pati neseniai mačiau, kaip pasikeitus laikams, madoms išgabena urmu į makulatūrą.
Fiziniai, panašu, išvaduosiu vaikus nuo ilgos karšaties, ko gero ir dvasinio bendrumo nebuvimas išvaduos juos nuo atminties. Bent nesivaidensiu niekam.

2016. 12. 02.
Trečia data tam pačiam mėginimui kažką pasakyti, atrinkti bent vieną kitą aiškesnę, rišlesnę mintį iš jų raizgalynės, laikomos ne tvarkingai sudėliotas lentynoj, ant kurios briaunos užrašyta: Mintys, įvykiai, prie kurių dar turiu sugrįžti, o be jokios tvarkos sumestas palėpėj, į kurią nebepajėgiu užlipti. Progų prie jų grįžti buvo jau daug, bet neišdrįsau, dar vis negalėjau ir nė nesigilinau kodėl. Iki vakar dienos, kai suvokiau, kad jau išėjau į mažą, trapų, bejėgį Senatvės pasaulį, kuris, tikėjausi, mažumėlę užtruks. Deja, jame tepabuvau tik ligi vakaro tos Senatvės, ko gero, tiek ir tebus, tas pusdienis, per kurį nieko nespėjau nuveikti, o štai jau sutemo, pasidarė viskas vis tiek, pajutau jau tokį pažįstamą mirties skonį, tik šįkart jis sugrįžo drauge su žinojimu, kad stebuklų dukart nebūna.
Nesipriešinau, ramiai išėjau, nemėgindama patikslinti ar į miegą, ar į nebūtį.
Nubudau. Esu. Dar vis. Ar noriu to buvimo ir kam man jo reiktų? Sakau nemeluodama vien tam, kad pabaigčiau bent dalį nebaigtų darbų. Kad pasakyčiau.
Šią naktį būvyje tarp miego ir nebūties supratau, kad nebėra nieko, ko nebegalėčiau pasakyti apie pažintą žmonių pasaulį. Apie save ir kitus. Taip paprasta kodėl negalėčiau būti atvira, jei ne aš tą pasaulį kūriau, ne mano nuopelnas, jei jis pasirodo esąs nuostabus, bet ne aš atsakinga ir už absurdą, blogį. Esu tik liudininkė. Tebesu vis ta pati nublyškusi mergaitė, balansuojanti ant buvimo ir nebuvimo ribos, stovinti pašalėly ir stebinti, instinktyviai vengianti staigių judesių, garsų, šviesos blyksnių, idant neatkreipčiau į save dėmesio, kad visa tai, kas vyksta prieš mane, išliktų tikra, naturalu, o netaptų spektakliu. Kai žmonės pajaučia kažkieno žvilgsnį, jie liaujasi buvę savimi. Bet šią naktį atradau dar vieną būseną kai nebesvarbu, visai nebesvarbu, kas, ką, kaip supras, nes jau žinau, kad riba tarp būties ir nebūties priartėjo tiek, kad jau eina drauge su manim, kol kas greta, bet po akimirkos būties gali nelikti, o nebūtis nebesislapsto už nepažinumo priedangos. Užtektų, kad būtis atsiliktų bent vienu, bent mažu žingsneliu ir ji taptų nebe mano, o kažkieno kito. Kieno? Kažkieno, ateinančio po manęs, po mūsų?

O nebūtis? Kas yra nebūtis? Tik būties nebuvimas? Kokia ji, jei iš viso  yra? Kokios jos vertybės ir ar jas nulemia mūsų nugyventi gyvenimai? Jei taip, tai ji būtų tik gyvenimo tęsinys, tai yra, ta pati būtis, tik kitoje plotmėje.
Perskaičiau, ką parašiusi nieko naujo, tik atkartojau ne vienos religijos modelį. Tas noras išsakyti visa, kas patirta tėra noras atlikti viso gyvenimo išpažintį?  Dievui, mano įvardintam būtimi? O kadangi neprisiimu nė dalies atsakomybės už tai, kad sukurtas pasaulis nėra tobulas, pripažįstu Dievą vienatiniu, nes kas daugiau, be Dievo ir žmogaus, būtų galėjęs jį kurti? Kokia tada išpažinties prasmė ir kodėl žmogus turėtų atgailauti ne už savo nuodėmes? Kokia paskutinių sakramentų prieš mirtį prasmė siekis stoti švariam, be nuodėmės. Prieš ką? Nebūtį? Galybę, didesnę už Dievą? Ar tik noras atiduoti skolas?

Ne, mano išsisakymas nereikštų išpažinties, atgailavimo, baimės būti nubaustai. Tai patirties grąžinimas būčiai. Kaip kūnas, materiali žmogaus dalis grąžinama gamtai, taip visa, kas atrasta, suprasta, išgyventa turi būti grąžinama, paliekama žmonijos patirčių fondui, t. y. tai pačiai būčiai. Nebūties paprasčiausiai nėra, o mirtis tai būties egzistencijos tęsinys, net neskirstant jos į fizinę ir dvasinę žmogiškosios esybės dalis, nes dvasia tai be visų kitų tėra tik dar viena materijos savybė.
Pasijutau tokia šauni, tarsi būčiau išradusi dviratį ir nežinočiau, kad jis seniai išrastas, bet vis tiek, net jei sužinosiu, savos kūrybos vaisius liks mieliausias.
Pavargau. Gal grįšiu.

Mielas mažas žmoguti žila barzdele ir protingom akim, pasveikinęs mane, atvykusią į Senatvės parapasaulį, gal žinai, kiek man dar likę? Žinoma, ne labai tai ir svarbu, tik būtų gerai žinoti, ar labai turiu skubėti, gal jau laikas pasinaudoti draugės patarimu beužrašinėti tik kas antrą mintį?

0

82

Dienoraščiai su datom (14)

Data turėjo būti. Negalėjo nebūti, jei buvo diena skaičiukų eilelė, užrašyta ant popieriaus ar įrėžta atminty, bet aš jos tada neužrašiau jokiam tuščiam lape, o atmintin įsirėžė tik pati diena, ne ta skaičiukų eilelė.
Dabartinės informatikos galimybės didelės, reikia tik žinoti išeties tašką. Pamėginsiu. Štai, suradau. Mama su dieduku tuokėsi 1960. 09. 01. Atsimenu, tai buvo darbo diena tylios, neiškilmingos nejaunų žmonių vestuvės. Kompiutery surandu tai būta ketvirtadienio. Mano įsimintoji diena buvo pirmas sekmadienis po jų vestuvių, t. y. 1960. 09. 04. Kokia tolima, o kartu artima data! Jei tik dar truputį palaikyčiau nuspaudusi kompiuterio paieškoj rodiklytę atgal ir būtų prabėgęs visas  gyvenimas. Tada negalėjau žinoti, kad manęs laukia dar šitiek daug dienų, jaučiausi silpna, labai pavagusi ir nekūriau jokių planų ateičiai.
Tą rytą, kaip nuo vaikystės pratusi, nubudau anksti. Tyla. Miega namas Latvių 12, miega Šančiai, Kaunas, pasaulis. Mano. Kas? Laisvė. Dar kurį laiką guliu net  nealsuodama, kol mintys  ir jutimai patvirtina esu viena, iš gretimos lovos, netgi ne lovos, o ant keturių kaladžių padėto išgulėto, įdubusio jos metalinio rėmo su šieno prikimštu  šieniku nesigirdi mamos alsavimo, nešnypščia ant taburetės greta plytos pastatytas kerogazas su puodely kliuksinčiais pusryčiais avižų koše, nuo jo nedvokia žibalu.
Esu laisva! Šiandien ir visą likusį gyvenimą esu laisva! Niekas nepertraukinės mano minčių, nenurodinės, ką turiu veikti., kur eiti ar neiti niekur. Išlendu iš guolio kitaip mano lovos nepavadinsi basa apeinu savo valdas, tarsi  inventorizuoju maisto atsargas, rūbus, knygas. Atsimenu pinigus suskaičiuoju, kiek jų liko po to, kai vakar pareidama iš darbo nusipirkau batelius. Pačius pigiausius. Skurdas. Iki algos dar daugiau kaip savaitė. Kaip išsiversti? Nepirkti batų negalėjau, aulinukų padai kauri, o juk ruduo. Kai Tulpėj gėrėm vestuvinę kavą, užsikąsdami mano svajonių pyragaičiais, slėpiau kojas po kėde gerai, kad buvo ankstyvas metas, mažai žmonių.
Aną, vestuvių dieną, atsisveikindama, kai jau į taksiuką buvo susikrovę kraitį, mama, nutaikiusi momentą, kai nematė nei diedukas, nei vairuotojas, paprašė, ne, nepaprašė, paliepė, kad atiduočiau pinigus, kiek jų turiu jai reikią pradžiai gyvenimo. Netikėtai pačiai sau mane apėmė pyktis o ką aš valgysiu ar pagalvojo? Apvedžiau ranka mūsų,  dabar jau mano, išsinuomotą virtuvėlę, lyg kviesdama pamatyti, kokiam skurde aš lieku ar man pradžiai  gyvenimo nieko nereikia? Mamos veide nuostaba pirmą kartą aš atsisakiau atiduoti pinigus, finansus visada besąlygiškai tvarkė ji. Pasijutau nejaukiai. Man pasirodė, kad ji iš tiesų taip pasinėrė į savo gyvenimą, kad nieko aplinkui nebepastebi, apie nieką kitą negalvoja. Ir ji suprato.
Išėjau į priebutį. Vėsu. Susisupau chalato skvernus ir atsisėdau ant slenksčio. Nuo pat gatvelės posūkio mačiau pareinantį Alką keista, negirtas. Ar prapagiriojęs? Atsisėdo greta. Tylėjom. Jis žinodavo, kada reikia patylėti. Nusipurtė nuo ryto vėsos, atsikėlė ir nueidamas miegoti pasakė: Kalėjime labiausiai pasigesdavau galėjimo pabūti vienam.
Maža, liesutė jo figūrėlė, pajuodęs, ne pagal metus susiraukslėjęs veidelis buvo geras, suprantantis. Lyg dar kažką norėjo sakyti. Pagalvojau jis gi serga, kažkokia sunkia liga serga. Reikės paklausti. Tik ne dabar. Dabar noriu pabūti viena. Gana savęs. Ir vis tiek galvojau apie jį mudu kažkuo panašūs, tokios pat žibančios akys, karšti delnai, rytais jūra iki kelių, popiet nieko nebereikia. Man kasdien pakyla  temperatūra, nedaug, bet jau keli mėnesiai. Mamai nesakiau, nežinau kodėl kažkokia apatija, tarsi norėčiau išmėginti, ar kada nors pastebės. Tuberkuliozė?
Mama kažkada, jau seniai, kažkur nugirdo ir man vis pasako, kad šiais laikais nuo tuberkuliozės nemirštama. Matyt nori rasti pasiteisinimą tam nesidomėjimui manim, bet juk aš žinau, jaučiu netiesa, mirštama. Alius pasmerktas. O aš? Nueinu vidun, įsižiūriu į veidrodį ne, dar ne taip blogai. Ir nagai nemėlynuoja, kaip Alkos.
Atsigeriu arbatos su vakarykšte bandele, apsirengiu, apsiaunu naujus batelius ir išeinu. Nežinau kur, o ir nesvarbu. Batukai lengvi, patogūs, rodos, patys neša. Nepajutau, kaip atsiradau Ąžuolyne. Pakeliui nusipirkau datulių skanu ir sotu. Jaučiuosi sveika, stipri ir linksma jūra iki kelių. Bėgu žemyn Kauko laiptais atrodo skrendu. Pasaulis priklauso man! Dabar jau viskas bus gerai!
Bet kai pro geležinkelio patiltę išlendu į Šančius, apima įprastinis silpnumas, kojos apsunksta, bateliai ima trinti užkulnius. Lėtai dėlioju žingsnelius, skaičiuoju juos, susimaišau. Matau, kad baudžiasi lietus, bet žingsnių nespartinu. Dar vasariškai šilta, einu per liūtį ir man gera. Suvokiu, kad batukai pasidarė laisvi, nekreipiu dėmesio. O ir ką  turėčiau daryti? Kai parsirandu į savo Latvių 12, vieno bato padas jau  visai atplyšęs, kitas mažiau. Nusiaunu ir einu basa, nešina bateliais, nes nesugalvoju kur juos išmesti.
Įsukus į kiemą šeimininkė nieko neklaususi paima, apžiūri batelius, piktinasi padai kažkokie kaip kartoniniai. Paskui pati nustemba nuo šovusios minties: O gal jie ne dėvėjimui gaminami? Gal įkapėms?
Pažiūri man į veidą ir nusigąsta to, ką pasakiusi. Nueinu. Bateliai lieka jos rankose. Įdomu, kur ji juos dėjo? Greičiausiai sukūreno.
Įsirangau į guolį, susiklostau viskuo, kas tam tinka, paimu knygą, kai sušylu, užmiegu.
Gyvenimas tęsėsi. Viskas buvo gerai.
Mudu su Alka gražiai draugavom., nors kaimynai mane protindavo mergaite, ką darai? Ar žinai, už ką sėdėjo? Retkarčiais, kai man pavykdavo ištaikyti laisvą vakarą, nueidavom abu į kiną arba pasidarydavom šventę apsilankydavom teatre, galiorkoj. Kartais sėdėdavom ant slenksčio ir skaitydavom mintinai eiles Salomėją, Maironį, Jeseniną, Majakovskį. Vienas skaito, kitas klausosi, pasikeičiam. Greta, Latvių 10, buvo Mieželaičio namai. Nežinau, ar jis juose tuomet besilankydavo, nesu sutikusi, bet ir jo eiles paskaitydavom.
Po metų įstojau mokytis, išsikrausčiau iš Šančių. Ką ten išsikrausčiau? Susirinkau į porą tinklelių knygas, vieną kitą drabužėlį, o kitką palikau, tegu šeimininkė sukūrena, kas tinka atiduoda į metalo laužą.
Alka vedė mergaitę iš gretimos gatvės, dar sulaukė, spėjo pamatyti sūnelį. Mirė nuo tuberkuliozės. Aš gyvenu, nebepakenčiamai ilgai gyvenu daug batelių porų suplyšo. Vis perku pigiausius.
Taigi, data 1960. 09. 04.

0

83

Dienoraščiai su datom (15)

2016-12-17

Dažnai dieną nudažo, toną jai duoda nubudimo akimirka.
Kol buvau jauna, gyvenau intensyvų gyvenimą, miegodavau ir nubusdavau be sapno. Gal kad labiau pavargdavau, gal kad jaunai būtybei viskas paprasčiau iki radikaliausių pokyčių, kai pliusą keičia minusas ar eilinį kartą  perjungiamas registras.
Šios nakties nubudimo prieš pat vidurnaktį akimirka realizavosi sapnu   akmenuko caktelėjimu į lango stiklą, vienu iš daugelio buvusių. Nė nekrustelėjau. Iš lėto aiškėjant minčiai perkratinėjau, varčiau tuos buvusius caktelėjimus vieną po kito, aprengdama juos kiekvieną kitokiu drabužiu, aplinkybių išryškinimu, vis labiau prabusdama, bet norėdama kuo ilgiau  pabūti ten, tada. Tuos sugrįžimus į praeitį priimu kaip dovaną.
Pirmiausiai suvokiau, kad tas šią naktį mane pažadinęs caktelėjimas nėra, negali būti tikras, tai tegali būti tik kažkoks kitas, atsitiktinis, garsas, atklydęs iš miesto gatvės ar daugiaaukščio namo naktinio gyvenimo, įsiveržęs į mano paviršutiniško pusiau miegojimo, pusiau būdravimo būseną ir įjungęs atsiminimų  filmuką, kurį aš su džiaugsmu žiūrėjau juo einu senyn, tuo  maloniau bent retkarčiais pabūti praėjusiam savo laike tikram, autentiškam, nesvarbu, kad praėjusiam. Man jis tikras.
Vaikas, jaunas žmogus miega kietai, bet pati gamta pasirūpino, kad ir giliausio miego metu, jei reikia, liktų budrios kai kurios gyvybiškai svarbios suvokimo sritys motina gali neužgirsti audros siautėjimo, bet nubunda kad ir nuo tylaus sergančio kūdikio knerktelėjimo, laukiantis ko nors sugrįžtančio, dažnas žmogus dar neskambtelėjus durų skambučiui iš kažko pajunta pareinantį, keliasi ir eina atidaryti.
Tokie budintys būdraujantys garsai man būdavo beldimas į duris ir telefono skambutis koridoriuje buvau reikalinga žmonėms ir mane dažnai žadindavo naktimis. Prabudusi, bet dar nepajėgdama atmerkti akių, įprastu judesiu užsimesdavau chalatą, eidavau prie durų, atrakindavau ir tik tada valios pastangom prisivertusi atsimerkti, atpažinti atėjusį, paklausdavau:
Kuo galiu padėti?
Kai  kartą atvažiavusi pasisvečiuoti mama pastebėjo, kad aš naktį įleidžiu į namus svetimus žmones, nė  nepaklaususi kas, ji pasibaisėjo:
O jei tai banditai? Ar supranti, ką darai?
Mamos kartai, pergyvenusiai karą, pokarį ir dar ilgai gyvenusiai baimėje, tas žodis banditas galėjo reikšti ką tik nori paprastus plėšikėlius, vagis, girtą, namų neatsekantį, kaimyną ar tuos, kurių neįvardindami sakydavo gali pasibelsti. Kai paklausiau, iš kur jie, tie kažkas, gali ateiti, atsakė:
Maža iš kur. Iš saugumo, tie ateina naktimis. Ir iš miško gali, ir ten visokių yra.
Aš nepersiėmiau ta visuotina baime, taip ir nugyvenau amželį tikėdama žmonėmis jei beldžiasi, matyt esu reikalinga. Ne taip ir svarbu geram ar piktam. Nuo lemties aplūžusios durys neapsaugos.
Bet kartais nuovargis pasirodydavo stipresnis už pareigos jausmą ir mano budintis autopilotas neįsijungdavo neišgirsdavau beldimo į duris, skambučio. Tada žmonės eidavo apie namą ir mėtydavo į langus akmenukus, pradžioj, kol dar už namo buvo gėlynas, apsibraižydami į rožių krūmus, vėliau, kai gėlynai ėmė nykti, nesulaukdami mano rankų, brisdami per žolę, o tai ir dilgėlyną. Paskui tų akmenukų retėjo, kol neliko visai ir šiąnakt, kažin kokio garso pažadinta apie pusiaunaktį, pasijutau tarsi gavusi dovanų, supratau, kaip jų ilgiuosi, tų naktinių caktelėjimų į langą. Reikalingumo žmonėms jausmo. O gal atvirkščiai, gal tai man jų reikia?
Kiek daug duočiau, jei vėl kas pažadintų naktį ar kaip kitaip suardytų tą užvaldžiusią spengiančią, slegiančią senatvės tylą ir tas svečias nebūtų atsitiktinis, pro šalį einantis praeivis, o kažkas, atėjęs būtent pas mane, kartais, atrodo, kad nė nesvarbu, su gera ar bloga žinia, kad tik ateitų.
Supratusi, kad užmigti nebepasiseks, o keltis tokiu metu nei šis, nei tas, kai jokie nenuveikti darbai nebeslegia sąžinės, lieku klaidžioti atsiminimuose, kitokiuose, ne tuose, kur akmenukais į langą.

Žiema. Naktis. Baigusi ruošą dar atidarau langus išvėdinti kambarius prieš miegą. Dukros jau sapnuoja ne pirmus sapnus. Ramybė. Jau ilsiuosi. Lyg sugirgždėjo sniegas po langu, prieinu ir tą pačią akimirką kaimo kapela trenkia polką, kažkas kvatoja, ant balto sniego būrelis muzikantų velnių, raganų, čigonių gėlėtom sukniom... O jau lėčynos! Užgavėnės, pirmos, man atvažiavus į kaimą.
Mažoji dukrytė nubunda, skubu paimti ant rankų, ji labai nusigandusi. Mato muzikantai, kad vaikas klykia, bet nesiliauja groję ir aš šypsausi. Mergaitė rimsta, akytės plačios, pirštukas burnytėj, per jį tysta seilės. Kai muzika nutyla, veržiasi pas muzikantus, kažkas paima, keliauja nuo vieno pas kitą, čiupinėja instrumentus, patampo kipšiuką už ragų, peša išvirkščių kailinių vilną, belukštendama popierėlį pameta saldainį į sniegą, gauna jų visą saują. Sukratau kuklų piniginės turinį į kažkieno kepurę.
Dovanok, daktare, nenorėjom išgąsdinti...
Tiesiu rankas pasiimti dukrą, bet jai pas muzikantus įdomiau. Juokiamės.

O ana naktis iš paauglystės. Nebe naktis, jau teka saulė. Dunda kažkas, griaudi, sproginėja bombos, griūva namai. Ir mūsų namas. Žyra stiklai, matau, kaip kažkas lipa vidun pro langą. Klykiu. Mama prieina, apkabina, bet jos rankos šaltos, nemato, nežiūri į mane, jai visai nesvarbu, kas su manim darosi, ją tik erzina mano klyksmas ir nori, kad nutilčiau. Atpažįstu ją, kaimynus. Tyla. Niekas nesproginėja, negriūva. Įsiklausau apie ką šnekasi.
Vakar rytą mama, išeidama į bendradarbių parodomąjį teismą, kuriame ji turėjo būti liudininke, mane prisaikdino, kad, jei ji suvėluotų pareiti, eidama miegoti būtinai užsisklęsčiau duris ir užsiremčiau balkiu. Taip ir padariau. Grįžo, štai, tik auštant ir niekaip negalėjo pribelsti, prižadinti manęs saldus priešaušrio miegas, todėl išdaužė vieną kvortą lange, atsikabino ir įlipo. O aš tai filmų apie karą prisižiūrėjusi...
Išgirdę triukšmą mūsų kieme, o gal ir nuo vakaro lūkuriavę, rinkosi kaimynai visam miestui rūpėjo, kuom  baigėsi didžioji lėšų išeikvojimo MTS* byla ir mama pasakojo. Supratau, kad nuteisė tik vieną žmogų, vyr. buhalterį, kuris vienas prisiėmęs kaltę. Krito žodžiai į atmintį: Išvedė surakinę antrankiais. Nežinojau, kas tai yra, bet sukrėtė surakintą. Žmogų, kurį aš gerbiau.
Ilgai nerimo to teismo sukeltos bangos, bet po truputį pradėjo užsimiršti, kol kartą nugirdau kaimynę klausiant mamą, ar ji lankanti kalėjime savo buvusį viršininką, ar bent perduoda kokį siuntinuką? Supratau, kad mamai nė tokia mintis nebuvo atėjusi į galvą kaip tai atrodytų, juk jis turi žmoną, tegu ji ir lanko. O dar gali suprasti, kad ne jis vienas kaltas ir atnaujinti bylą...
Tas anos nakties nubudimo akimirką mano sąmonėj šmėstelėjęs sapnas apie griūvančius namus pasirodė buvęs pranašiškas sugriuvo mūsų namai, išvažiavom gyventi kitur ir niekas niekada nebepaminėjo nuteistojo vardo. Žmogaus, kurį gerbiau.
 
Staiga už lango pasigirdo šūviai, privertę krūptelėti ir sugrįžti į dabartį į dangų pakilo fejerverkai kam gi prireikė tų fejerverkų, kai dar visa savaitė iki Kalėdų ir antratiek iki Naujųjų metų? Galimai tai toks akmenėlio caktelėjimas į langą  ir prižadino mane? Gyvenimas, triukšmingai einantis pro šalį. Gyvenmas, kuriam  nebereikia manęs.

0

84

Dienoraščiai su datom (16)

2017 - 01 - 02
Pirmą kartą šiais metais išsiruošiau į gatvę, į miestą, kurio nepažįstu ir kuris nepažįsta manęs. Neskubu, nors lynoja pernykščiu lietum, einu įsižiūrėdama į žmones, tikėdamasi pastebėti ką nors kitaip ir nerandu. Na, nebent tai, kad ir kiti, niekas niekur, neskuba. Jų, praeivių, tik vienas kitas.
Ateina trys paauglės mergaitės su šuniukais, jas visas iš matymo atpažįstu, tik nesu mačiusi taip visų kartu. Šiandien jos kitokios nesidomi savo gyvuliukais, kažką aptarinėja pabirais, sakomais nepasakomais žodeliais ir slopinamu juoku, tik retkarčiais išsitaria atviru kodu ir juokas tada nuskamba atviras, džiugus. Jų šuniukai, nors skirtingų veislių ir spalvų, panašūs elgesiu, visai nekreipia dėmesio į savo šeimininkes, pavadėliai susipina ir vėl išsinarplioja solidūs, gražiai išauklėti miesto gyventojai, ko gero grynaveisliai, aš neskiriu. Man jie tik gražūs. Ir jie jaučia, kad šiandien neeilinė diena, galima leisti sau daugiau ir ta laisvė baigiasi susidarymu gauruoto, spurdančio, cypčiojančio kamuolio, kuris nebežino į kurią pusę riedėti, taigi sustoja. Sustoja ir mergaitės, kažką svarsto, susitaria. Aš tuo metu  einu pro šalį, nugirstu susitiks po valandos. Pasklinda eiti kiekviena į savo namus ir tik tada pastebi, kad šunų pavadėliai susipynę, nesupyksta, juokiasi, nusega, paleidžia šunėkus, o šie, pajutę laisvę, kiauksėdami bėginėja, vartosi ant vejos žalios vejos antrą Naujų Metų dieną, ramiai, jaukiai lynojant pernykščiam lietučiui.
Šventė.

~    ~

Svarstau į kurią pusę pasukti.  Maxima arčiau, o tas argumentas man svarbus, kai gatvė kažkokia nestabili po dviejų bemaž nemiegotų naktų, po langais pokšint fejerverkams, bet Rimi būna mano mėgiamų Klaipėdos batonų. Susverdėju net atsirėmusi į vaikštynę ulica, ulica, ty, brač, pjana. Tas argumentas nusveria Maximos naudai.
Į vaikštynės krepšelį įsidedu pieno, batoną, daugiau tarsi ir nirko nereikia, bet taip skurdžiai atrodo, kad susigundau rezginėle mandarinų ryški spalva nuteikia linksmiau, o šiandien taip nesinori, kad manęs gailėtųsi, o tai būna dažnai, nors ne todėl perku po tiek mažai produktų, kad tikrai neturiu pinigų, o todėl, kad vienai taip nedaug tereikia ir tyčia, kad ir rytoj, ir poryt reikėtų eiti iš namų kartais taip sunku prisiversti išeiti be reikalo.
Prie kasos kelių pirkėjų eilutė. Kasininkė neįprastai linksma ir tas valdiškas pasisveikinimas nuoširdesnis. Stebiu, kaip ji nuoširdžiai stengiasi pradžiuginti kiekvieną kaip moka taip šoka, t. y. kiekvieną prakalbina  kita kalba lenkų, rusų, lietuvių. Šypsausi kaip atpažįsta tautybę, kol žmogus dar neprabilo? Tai, matyt, yra kraujyje, jei užaugo ir gyvena daugiakalbiame mieste. Bet dėl manęs apsiriko! Pagal kažkokius, tik jai suvokiamus požymius, nusprendė, kad esu rusė, o aš tyliu, tik papurtau galvą, kai paklausia, ar neturiu smulkesnių pinigų, paskui padeda grąžą, tarsteli S novym godom!, susijuokia, kai pažiūriu klausiamai, pastebėjusi, kad aiškiai per daug duoda grąžos, ir linksmai paaiškina, kad tai todėl, kad nuskaičiavo per laiką susikaupusius Maximos pinigėlius, nes jei greitai neateičiau ar pamirščiau, jie pražūtų, nes Nauji Metai.
Kai suvokiu jos rusiškos greitakalbės prasmę, sutrinku, kaistu iš gėdos nes juk aš jau jau buvau, tegu ir ne piktai, su šypsena, pasiruošusi jai pasakyti, kad man būtų malonu išgirsti šį šventinį rytą Lietuvoj lietuvišką šnektą...
Pasijuntu tokia menkysta   argi svarbu, kokia kalba išsakomas gerumas.
Paskubinu žingsnį, šmurkšteliu į Ulonų turgelį ir, kai manęs kasininkė nebegali matyti, sustoju, staiga atsiminusi epizodą iš pokario vaikystės, kai pirmą dieną po Velykų ėjau per visą Šilalę pasirišusi naują, mano akims tokį gražų, raudoną, šilkinį pionierišką kaklaraištį, nes man buvo šventė, o tuomet tokioj pilkoj mūsų kasdienybėj neturėjau nieko kito, kaip galėčiau savo džiaugsmą išreikšti.
Prie manęs priėjo vyresnis vaikinukas, liepė kaklaraištį nusirišti. Nepaklusau. Paklausė, ar noriu gyventi? Prieš kelias dienas mamos saugume buvo paklausę, ar norinti važiuoti prie baltųjų meškų? Tada mama ir liepė man stoti į pionierius, tik man nepaaiškino.
Suėmė vaikinukas mane už sprando ir trenkė į žemę. Išniro petys, bet štai, gyvenu, tik matyt prastai išmokau pamoką.

0

85

Dienoraščiai su datom (17)

2017- 01- 05

Noriu rašyti, noriu kalbėti ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Tai todėl, kad trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas. Buvimas ant ribos.  Tai jau trunka per ilgai gyvenimas, kai esu nei pagauta, nei paleista, nei valdanti situaciją, nei jos valdoma. Bent greičiau viskas baigtųsi.
Staiga sudraudžiu save nepiktžodžiauk!
Prieš daugelį metų buvau Druskininkuose reabilitacijai po persirgtos sunkios ligos, operacijos. Man išvažiuojant iš ligoninės gydytojas nepasakė nieko tikro, tik patarė: Melskis, jei moki, gal atsitiktinumas išgelbės. Tikimybė menka. Bet jis, atsitiktinumas, nei gelbėjo, nei marino. Dienos ėjo, svirduliuodama vaikščiojau į valgyklą, fizioterapijąos procedūras, išsiruošdavau paklajoti parko takeliais, kol visai nusilpusi atsiguldavau  ant rudeniškai šlapio suoliuko, kas nors susirūpindavo, pasisiūlydavo parvesti į palatą, o man buvo vis tiek, aš nesimeldžiau, kad išgyčiau ir nekeikiau lemties. Man buvo vis tiek.
Atvažiavo mergaitės manęs aplankyti. Jos norėjo aiškumo tai ką tau skauda? Ką jauti?
Nežinojau. Nuoširdžiai mėginau paaiškinti kaip nesupranta, kad man tiesiog yra blogai. Blogai. Taip blogai, kad benoriu, kad viskas baigtųsi. Nesvarbu kaip.
Valgykloj mudu su jaunučiu, vaikiško veidelio studentu pietaudavom dviese prie į kertę įsprausto mažo staliuko. Dažniausiai tylėdavom, tik retkarčiais persimesdami vienu kitu mandagumo žodeliu arba idėmiu, per ilgai užtrunkančiu žvilgsniu yra tokia visiško atvirumo stadija, kai kas kartą atėję pasitikrinam ar kas nors pasikeitė. Į  kurią pusę? Tai pasidarė savotišku žaidimu kuris pirma? Juk negali taip tęstis amžinai. Pradžioj tuos žvilgsnius dar mėgindavom nuslėpti, vėliau jie tapo atviru, nuoširdžiu bendravimu tylos dialogais ir jau atrodė kad nė vienas nebenorėjom, kad jie baigtųsi, o kai įsitikindavom, kad tikrai niekas nepasikeitė, net nušvisdavo nedrąsi šypsena.
Vieną dieną lapkričio darganos liovėsi, nušvito saulė. Ilgai sėdėjau žvelgdama į Nemuno srovę, į geltoną lapų auksą anapus upės ir nė nepajutau, kad viskas pasikeitė, kad neliko to kažko, įvardinto blogai. Apėmė toks šviesus jausmas nebėra mirties! Nebejaučiu savo kūno, jokia grėsmė nebetūno many. Tai reikia išgyventi, tai būtina pasakyti.
Turiu eiti, turiu pasidalinti tuo džiaugsmu su savo bevardžiu likimo draugu, jis negalės neatsiliepti plačia šypsena noriu gyventi! Gal tik to noro gyventi ir tetrūksta, kad svarstyklės kilstelėtų aukštyn?
Kai parsiradau į valgyklą, jis jau ruošėsi išeiti, nors neatrodė, kad būtų pietavęs. Stovėjo susirūpinęs, tarsi negalėdamas apsispręsti, kol ryžosi, į pilną kompoto stiklinę įmerkė gražų astros žiedą.
Kai mūsų žvilgsniai susitiko, įskaičiau žinojimą, susitaikymą, ramybę. Pasekiau jo žvilgsnį mūsų staliuko linkui ėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į mano draugą.
Motina! nusmelkė mintis.
Mano džiaugsmą tarsi vėjas nupūtė. Norėjau apglėbti jį, kažką pasakyti, bet neišdrįsau, nes kas mano skausmas, mano užuojauta, supratimas, palyginus su motinos?
Jis dar kartą atsigrįžo į mane ir paprastai pasakė:
Važiuoju namo.
Paskui tarsi išsivadavo iš savo pasaulio, išgyvenimų, įsižiūrėjo į mane, suėmė už rankos ir ne aš jį, o jis mane paguodė:
Niekas nekaltas.
Ir nuėjo, nepalaukęs, kol mama prieis. Nenorėjo skaudinti nei vienos iš mudviejų?
Lydėjau žvilgsniu nueinančius iki mašinytės, paskui ją iki gatvės posūkio ir galvojau, kokie laimingi dar buvom vakar, kai nežinojom.

0

86

Dienoraščiai su datom (18)

2017-01-27

Jei tai nebūtų paprasčiausi dienoraščiai, kuriuose mėginu atsekti vyksmo datas kartais aptinkamas čia pat, dabarty, kartais išsibarsčiusias dešimtmečiuose ir  juos sujungiančias, tai tekstą pavadinčiau Išprievartautas protas.

Mintis rašyti kilo paskaičius kito autoriaus tekstą, kurį skaitydama supratau, kad nieko nesupratau, bet visa esybe pajutau, kad tame tekste slypi gili prasmė, tik ją reikia atkoduoti, suprasti apie ką konkrečiai rašoma, kodėl tokiu būdu, o ne atviru kodu. Skaičiau tekstą dar ir dar kartą, kol ėmiau kai ką suprasti. Ranka pati, be mano valios, surinko klaviatūroj pavadinimą: Išprievartautas protas. Tik negi rašysiu sau? Pasijutau nejaukiai kodėl man atrodo, kad greta manęs nėra, vis nepasitaiko pašnekovo, kuriam tai rūpėtų, galinčio suprasti. O gal tai aš nepakankamai įvertidavau sutinkamus žmones. Iš anksto prašau nieko blogo, ypač asmeniško, nepagalvoti, tai tik mintys, kurių nepriskiriu niekam apie kalbėjimą neatviru kodu, dėl kurių nors priežasčių negalint, nenorint ar nesugebant atvirai išsakyti tai, kas neduoda ramybės. Kartais suabejoju, ar to išsakymo kam nors reikia, bet vis tiek parašau ir pamirštu mano priedermė parašyti, bet ne mano, pasaulio, reikalas suprasti ar nesuprasti. Gal jis dar  nepajėgus suprasti, gal mano nesugebėta parašyti taip, kad suprastų.

Tų priežasčių rašyti ar kalbėti ne atviru kodu gali būti įvairiausių: baimė represijų, pajuokos, keršto, nenoras sugadinti visuomenės opiniją apie save, paprasčiausias paskaičiavimas, kiek kalbėjimas atvirai gali kainuoti, drovumas bijant ką nors įskaudinti, likti nesuprastam, palaikytam kvailiu, jei tai būtų viduramžiai eretiku, o dar visai neseniai liaudies priešu. O eiliniam mąstančiam žmogui, ypač neturinčiam bendraminčių, draugų, oi kaip norisi rašyti, netylėti, išgirsti atsaką, nes neišsakytos mintys degina, neduoda ramiai miegoti, bet rašyti taip, kad tie, kam nereikia, nesuprastų, o tie, apie kuriuos rašoma, kam adresuojama,  pajustų visą plunksnos aštrumą. Manau, kad kiekvienam autoriui norisi, kad parašytą suprastų tie, kieno nuomonė autoriui svarbi, ir nors jie neatsilieptų viešai, bent pagalvotų šaunuolis, kaip teisingai perprato ir kaip taikliai pasakė. Per tokį kalbėjimą susišaukia savo laikmečio giminingos sielos.

Būna, kad tokiu užmaskuotu kalbėjimu niekingos sieliūkštės realizuoja šuns pasaloko sindromą kalbant netiesą apšmeišti nekaltą, pačiam liekant neatpažintam. Savitą išminties užtaisą slepia ir patarlė tyla gera byla. Patylėsi nenukentėsi.

Mano vaikystėj būta šviesios asmenybės dailininko Vytauto Pečiūros. Tai buvo linksmas žmogus, labai mylėjęs vaikus, mėgęs su jais bendrauti. Tais retais atvejais, kai mama atsiveždavo mane į Vilnių pasimatyti su giminėm, sužinoti naujienas kada išauš tas pavasaris, kai jau laisvoj Lietuvoj sėsim morkas ar be baimės klausysim Bernelių mišias, nesirūpindami, kas ten glaustosi už pilioriaus, skurdžiose pokario parduotuvėse pamėginti apsirūpinti batais, rūbais, aš kaip šventės laukdavau susitikimo su dėde, nesvarbu, kad kartais ir likdavau alkana, nes valgyti nebūdavo kada, reikėdavo juoktis ar spręsti rebusus. Jei man pasisekdavo, dėdė džiūgaudavo vos ne labiau už mane iš tos mergaitės užaugs žmogus.

Sykį, išgirdęs mano balsą, dėdė dar nė nenusivilkusią paltuko sugriebęs už rankos tempte nusitempė mane į savo dirbtuves ką tik baigęs tapyti paveikslą, dar jokio žinovo neklausęs nuomonės, o mano vertinimas esąs pats svarbiausias. Pastatė mane priešais paveikslą, atitraukė užuolaidas, laukia  verdikto, o pats tiesiog spirga iš nekantrumo: Na, kaip?
Man paveikslas patiko, bet kažkas trikdė, todėl neskubėdama pradėjau iš tolo gražus, linksmas, jaukios, šviesios spalvos, ypač gerai nutapytas tas ežero krantas, taip ir norisi prigulti ant žolytės... Staiga savo kaimo vaiko natūra perpratusi, kas ne taip, išpoškinau:
Tik tos pušys nepušiškos!
Dėdė sutriko, žvilgt į mane, žvilgt į paveikslą, vėl į mane ir staiga užsikvatojo. Suėjo namiškiai, dėdė, nesiliaudamas juoktis, pasakojo jiems kas nutiko, paskui atėjusiems draugams aiškino, kokie nieko verti visi ten futurizmai, modernizmai, o svarbiausia esą tik ar pušiškos pušys. Man nors skradžiai prasmek. Nebeilgai buvo lemta mums bendrauti. Jis mane vieną, be pašalinių nusivesdavo apžiūrėti paveikslų ir nebesijuokdavo, nors vertindavau taip, kaip supratau. Kartais tik patylėdavau ties kuriuo paveikslu ir jis neklausinėdavo.

Viena yra kalbėti atvirai ar net patylėti su geranoriškai nusiteikusiu dėde,  visai kas kita su sudėtingu, žiauriu, kartais niekingu pasauliu, kai ant kortos statoma daug, o kartais ir viskas, todėl įvairiais istorijos tarpsniais kalbėjimo įslaptintu kodu metodas ištobulinamas iki krištolo spindėjimo ir humaniškasis, ir niekšingasis jo variantai ir jau bene pusę tūkstantmečio to mokomasi iš nuostabaus vadovėlio Erazmo Roterdamiečio Pagiriamojo žodžio kvailybei, pasiūliusio nuostabią priemonę alegoriją. Kvailybei galima priskirti viską, jos juk inkvizicija ant laužo sudeginti negalėjo.

Mūsų tėvų kartai taip pat teko rinktis, bet jiems nebuvo leidžiama net pasirinkti tylėjimo, buvo verčiami lipti į tribūną, skaityti prakalbas, šlovinančias diktatorius arba  kaip Galilėjas Galilėjus pasakyti: Ir vis dėlto ji sukasi!

Gal nežinojau, gal pamiršau vardą žmogaus, pokary tas prakalbas pavadinusio išprievartautu protu. Kaip ir nuo amžių, gelbėjo Pagiriamasis žodis kvailybei ir alegorijos mūsų dainiai į istorinių asmenybių lūpas įdėjo laisvės žodžius.

Suprantu, kad visais laikais buvo pretekstų kurti pagiriamuosius žodžius kvailybei, ne išimtis ir dabartis, tik ko, būdami laisvi, dabar bijom netekti, todėl tylim arba kalbam iš tribūnų visuomeniniais, politiniais klausimais įslaptintu kodu ir alegorijomis, tarsi ir niekieno nepersekiojami rašom literatūros kritikos, kitų meno šakų kūrinių vertinimui išprievartauto proto tekstus savų niekšelių rūstybės, kad dar bus sumažintas atlyginimo minimumas, apmokestintos pašalpos, įteisintas mokestis už vietą kapuose, pritrūks darbo vietų juodadarbiams užsieniuose? Inkvizicijos laužai nebeliepsnoja, Lietuvoj Sibiro nėra... Susirgom baimės priklausomybe?
Pamąstykim.

0

87

Pakartotas gyvenimas

Sapnai tokie tikroviški, atpažįstamii pasikartojantys, jau sykį buvę, tik tada, kai buvo realūs, per tą amžiną skubėjimą, įspūdžių, jausmų gausybę, liko nepilnai suprasti, išgyventi. Dabar sapnuose  nesijaučia laiko tėkmės, viskas tiesiog yra. Ir aš esu, neapibrėžta laiko reikalavimų ta pati, kuri buvau dar vaikas, ėjau per gyvenimą ir kartu dabarty tokia pat ir kartu kitokia, nesuvokianti laiko. Esu. Aš. Vienu metu visame savo laike, vienu metu visose savo vietose, drauge su visais savo žmonėmis nėra dar  negimusių, nėra mirusių. Visa tai, kas buvo gyvenime, yra, niekas niekur nedingo ir bet kada galiu būti ten, kur jau būta.
Šį rytą per akimirksnį prieš nubundant išgyvenau gabalą savo ir ne savo gyvenimo. Viskas vyko vienu metu paskutinės saulėtos rugpjūčio dienos,  bet kartu matau, jaučiu gruodžio darganą. Šalta ir namie kažkas sugedę šildymo sistemoj, o aš kažkokiam susirinkime ir negaliu grįžti. Kas namie? Ką valgo mano vaikai, nieko nespėjau paruošti? Bet kartu žinau, kad Onutė, žinodama, kad manęs nėra, įsivedė mano mergaites į savo šiltą virtuvę ir maitina kopūstyne, ir jos visi keturi vaikai, ir dvi manosios kažkaip įsigudrina sutilpti prie nediduko virtuvės stalo, jiems linksma, atšilo toj namų šilumoj, visų skruostukai raudoni. Ant kaladės prie plytos sėdi Kastantas ir taiso batus. Miliutė perbraukia ranka mano vyresnėlei per pečius eikit, mergaitės, namo, mama jau mačiau, parėjo, rūpinsis. Matau prasiveriančias namelio duris, linksmus mergaičių veidelius, bet mane kažkas kviečia pas ligonį, ekstra, pamoju joms ir nuvažiuoju sunkvežimiu.
Kada juo besu važiavusi, kada begirdėjau tą polutorkių ūžesį? Bet viskas yra čia pat, tada ir dabar. Tik sapne taip gali būti, tik sapne. Dabar matau ir Onūtę, tvarkančią, dėliojančią savo rankų audimus. Jie tokie mieli, glostau, grožiuosi, o Onutė šypsosi ir pasiguodžia, kad iš namų kraičio negavo, per jauna tekėjo.
O dabar ji kaip mažam vaikui aiškina savo Kastantui, kaip reikia paruošti gardus gyvuliams, jau greit pareis į tvartus. Jam išėjus sunkiai atsidūsta ką padarysi, trūktins, bet juk mano žmogus... Žinau, kad netrukus eis pati, žiūrės, ką ir kaip jis ten daro, vėl aiškins. Et, rodos, imtų pati ir padarytų.
Ar mylėjai tekėdama? mane stebina kontrastas, tikras, neįmantrus kaimo moters grožis, kantrybė, išmintis ir Kastanto bukumas. Onutės rankos  kuriam laikui nurimusios, mintimis kažkur toli. Net nusipurto sugrįždama į dabartį suprantu kokia ten galėjo būti meilė? Pasišlykštėjimas. Keturi vaikai taip, iš pareigos, bet brangiausia, ką turi.
Už velnio būčiau tekėjusi, kad tik išeičiau iš namų mato mano nuostabą vaikų buvom daug, aš vyriausia, badas, skurdas, darbai nebaigiami, neįveikiami, nors žemės turėjom nemažai; koks ėmė, už tokio ėjau. Būčiau sudžiūvusi į pintį ne savo vaikus augindama... 
Ir jau esam prie Onutės trobelės priebučio. Ji kasa man gėlės daigą ortenziją. Pas ją jos tokios derlios, apsipila žiedais kasmet, Onutė mato, kaip pro šalį eidama jomis kas kartą grožiuosi. Susupa šaknis į laikraštį, duoda man pasidžiauk, bet pas tave nežydės, ne tam žemė. Ir nutilo kažko nepasakiusi. Rodos globojau, mylėjau, bet žydėjo tik tą pirmą vasarą, kol jautė Onūtės rankas. Dabar sapne pagalvoju, kad ir aš tuose taip ir nebaigtuose statyti savo namuose nežydėjau ne tam buvo žemė, nebuvo tinkamų rankų, niekas iš maniškių jos nepamilo, kol likau viena sulaukėjusiam sode. Kai pamatau kur derliai žydinčias ortenzijas, įdėmiai įsižiūriu į tų namų moterį ar ji bent jaučia, kokia laimė prigyti tinkamoj žemėj?
Tai vis dar sapne einu pėstute, stumdama dviratį, nutrūko grandinė. Pavakarė. Bobų vasara. Apsiūkę, bet kad ištvėrė nelijus dieną, jau ir nebelis, suspėsiu pareiti namo tuos likusius kelis kilometrus. Pavargau, bet džiugina pilna kraitelė spanguolių ir tyro vaizdai akyse visai žiemai. Žingsnis nespartus, turiu laiko dairytis. Daugybę kartų matyti laukai, kalvelės, pamiškės. Čia visas mano gyvenimas, bet pasikeitė valdžia, kažkas pasikeitė ir laukuose. Mėginu suprasti kas. Pastatytas kryžius ant kalvelės, atžymintis dviejų ūkininkų valdų ribą, iš protėvių, tik laikinai buvusią panaikintą Sibiruose sapnuotą, kai grįžo, vis aplankytą, vis pasidairytą ar tebėra tos kalvelės, lomelės. Pagaliau! Kryžius riboženklis, Patikimiausia Dievas ir žemė.
Laukai susmulkėję, ražienos neskustos trūksta kuro, traktoristą sunku prisikalbinti. Tylu laukuose. Nemažas bulvių laukas, jo riba kažkur už kalvelės. Barų vidury kruta dvi žmogystos, renka bulves tokie maži tame dideliame lauke. Akys nuo tokio vaizdo atpratusios. Vyras vis pasikelia iškratyti kiocius. Įvertinu derlius geras, baltuoja daug maišų. Apima graudulys taip ir matau, kokie pavargę tie senukai vidury lauko, vienudu. Dirba, pailsi, vakaras netoli, o barų dar netrumpas galas. Kai prieinu arčiau, atpažįstu Onutė, Kastantas. Pamoju iš tolo, bet neužsuku ir taip suvėlavau namo. Žingsniai apsunksta, einu, rodos, einu, o niekaip nesibaigia tas bulvių laukas, viskas taip atvira, nė kur pasislėpti nuo priekaištingų žvilgsnių. Žmonės, atgavę žemę ir nesusivokiantys, ką su ja daryti. Kur vaikai, keturi? Savuose gyvenimuose.
Atburzgia, atbilda traktorius, jaunas vaikinas sumėto maišus į priekabą ir nuburzgia kaimo linkui. Kas jam, pasamdytam. Vis atsigrįžtu kaip susėdo senukai ant griovio krašto,, išbridę iš dirvos, taip ir sėdi.
Sapne vaizdai keičiasi akimirksniu. Vėl bobų vasara, biulviakasis. Onutė ir Kastantas jau dirvoj ir aš suku iš kelio, nudžiugusi, kad galiu ateiti į talką. Visi mes dar jauni. Maži mūsų vaikai kuria laužą keps bulves. Dūmai pažeme. Kastantas atarinėja vagas arklioku, mudvi su Onute krūvoj naujų kiocių renkamės gražiausius, patogiausius. Paklausta, kas nupynė, Onutė nužvelgia savąjį tokiu šiltu žvilgsniu tą tai nuo mažumės moka.
Kad tik nenubusčiau, kad tik nesibaigtų sapnas gyvenimas, su visu tuo, kas buvo gera ir bloga, kad mes dar pabūtume jauni, kad kasmet būtų geras derlius, o mes eitume vieni kitiems į talką, ir laužo dūmai driektųsi pažeme, o dulkini, suodini mūsų vaikai vaišintų keptomis bulvėmis, kad turėję būti laimingi atgavę žemę du seni žmonės lydėtų mane priekaištingais žvilgsniais į nugarą kodėl eini pro šalį, tarsi svetima, neužsuki į talką, juk matai, kaip jiems nebepakeliamai sunku, neišklausai jų godų, nepatari, ką jiems, seniems, dabar su ta atgauta žeme daryti?
Kad nesugrįžtų nubudus laiko suvokimas ir žinojimas, kaip daugelio mūsų nebėra. Onutės, Kastanto... Tebėra tik žemė kalvelės, lomelės, Sibiruose sapnuotos. Tebestovi ir kryžius prie kelio, bet nebežymi jau jokių ribų pardavė žemę vaikai.

0

88

Dienoraščiai su datom (19)

2017-01-31

Atėjusi gyventi, jau pradėjusi šį tą suprasti, aptikau tokius keistus objektus slėptuves. Pirmoji tokia atmintis slėptuvė Vabolėse, mūsų sodo pakrašty, įkalnėlėj. Joje pralaukėm, kol praėjo frontas, kažkaip netikėtai greitai, rodos visai neseniai atgriaudėjo nuo Laukuvos pusės ir štai jau po karo. Kai viskas nutilo, duris atidarė rusų kareiviai visai nepikti. Pakvietė išeiti į saulėtą dieną.
Kas labiausiai stebino iš to buvimo slėptuvėj? Tyla. Buvo nemažai žmonių, jie sėdėjo ant smėlio ir tylėjo. Nuostabiausia tylėjo net mano mama, kas jai tikrai nebūdinga. Dar tebetūnant užsidarius, pajutau keistą, negerą jausmą. Kažkas pasakė pradeda trūkti oro. Matyt apie tai nepagalvota įrengiant slėptuvę.
Vėliau knygose, filmuose apie karą dažnai veiksmas vykdavo slėptuvėse.
Paskui daug metų po karo statant naujus namus buvo reikalaujama įrengti slėptuves paprastas, vėliau saugančias nuo atominės grėsmės. Kiek namų buvo galima pastatyti iš tų beprasmiškai sunaudotų medžiagų? Kiek alkanų pamaitinti už tuos pinigus? Tos niekieno patalpos virto vaikų siautėjimo teritorijom, bomžų, nors jie dar taip nevadinti, priebėgom, sandėliais, šiukšlynais.
Šiąnakt feisbuke vėl rimtai prabilta reikia ruoštis, įrenginėti slėptuves. Kad tai, kas vyksta pasaulyje, nebėra juokai, pirmieji patikėjo milijardieriai. Kas prieš ką puls? Pasaulis prieš pasaulį, o milijardieriams pavojus dvigubas ir skriauda būtų dviguba kas kita yra palikti kokią lindynę, kuria dalintasi su žiurkėmis, ir visai kas kita puošnius namus.
Mano patarimas ateinančiai kartai iš patirties pasirūpinkit, be visų kitų prabangos įrenginių, patikimai apsirūpinti deguonimi. Jo trūkumas yra baisus, gali iš bet kurios slėptuvės išvaryti į atvirą lauką, po dangum, sėjaučiu mirtį ji nebegąsdina, jokiam pavidale, tik duokit oro. Oro.
Kokie kareiviukai po šio karo, praėjus pavojui, atvers masyvias duris ir pakvies išeiti? Į kokį pasaulį? Ar bebus kam pakviesti? Ar bebus kam išeiti?
Štai šią naktį patikėjau ir aš, kad nebe juokai ratas apsisuko.
Atidariau balkono duris, įkvėpiau drėgno, nė menkiausio vėjelio nejudinamo, dvokiančio smogu Vilniaus nakties oro ir supratau, kad nebūtinai turi kilti karas. Ir be jo žmogus nusinuodys savo miestuose slėptuvėse. Oro! Duokit oro!
Homo sapiens. Išmintinga būtybė.

0


» Mano namai » DIENORAŠČIAI » Blizgučiai pelenuose...