sunku rašyti
sunkiausia –
padėti tašką

VI. Ką galvojate, Dalija?

nesu vieniša
su manim nuolat kintantis mano laikas
akimirkos

Kam tai svarbu?

Kaskart, kai atsiverčiu kompiuteryje feisbuko puslapį, pamatau savo nuotraukėlę – nedidukę, spalvotą. Sėdžiu sau senučiukė kažkokiam erdviam, šviesiam kambary ant scenos ne scenos – pakilumos, susimetusi į kuprelę, apsikabinusi glėbį gėlių, įsižiūrėjusi į kažką ramiu, nuoširdžiu žvilgsniu. Jų nematyti, bet aš žinau – taip, ten mano laikmetis, žmonės, su kuriais gyventa. Man taip gera su jais, toks nuoširdus mūsų buvimas. Viena iš akimirkų.
Greta nuotraukos erzinantis, atkaklus, kaskart pasikartojantis klausimas:
– Ką galvojate, Dalija?
Kas ten lindi už ekrano? Kam svarbu, kam rūpi, koks kieno reikalas apie ką galvoja žmogus, kai jau po gyvenimo? Kažkokiam kompiuteriui? Neatsakinėdavau, kol kartą pagalvojau – o gal ten lindi neatpažintas mūsų kartos gyvenimo metraštininkas, esmė ir prasmė? Pradėjau kalbėtis. Tegu išlieka mintys, tokios, kokios jos yra dabar, nors šiaip tai ir jos, mintys, netvarios, net užrašytos dienoraščiuose, knygose, kompiuterio laikmenoj, sukrautos lentynose jos ir toliau keičiasi ir išlieka tik tame amžiname kitime. Būna, kad net pati skaitydama tai, ką kažkada rašiau verkdama, jokiuosi ir atvirkščiai. Į tuos pačius atsiminimus, mintis, jausmus kaip į tą pačią upę negalima du kartus įbristi.
Tegu išlieka bent kai kurie atsakymai į tą įkyrų kasdieninį klausimą:
– Ką galvojate, Dalija?
Atsakinėsiu sau, kol pajėgsiu.
Štai dabar pagalvojau, kad ne, netiesa tai, kad į upę, kaip ir į knygą, negalima du kartus įbristi – kiek kartų bebristum, kiek kartų beatsiverstum skaityti, jos bus tos pačios, tik kaskart kitokios. Kai kurių upių, kai kurių knygų man užteko visam gyvenimui, jos neprarado savo žavesio, nors kiekvieną kartą buvo kitokios.

Apie ištikimybę

Kaukšt, kaukšt, kaukšt atskuba moteriški žingsneliai. Sukūkčioja, suinkščia – kurį laiką stovi, rodos, net nealsuodama. Giliai atsidūsta. Viską suprantu, tarsi ne savom kojom bėgu pasitikti, apkabinu. Pasaulis išnyksta, liekam vienos, dvi. Atėjusioji, staiga užklupta skaudžios žinios, nepajėgia kalbėti. Kažkas, piktas žmogus, pasakė. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti.
Rimsta, taip norėtųsi būti negirdėjusiai, bet žinia negailestinga. Glostau gražius, banguotus, žilutėlius jos plaukus ir kartoju, kartoju:
– Brangus, mylimas mano žmogau! Nurimk... Nurimk...
– Tu žinojai?
– Taip.
– Seniai?
– Taip
– Žmonės žino?
– Taip.
– Niekšas! Prakeikiu! Negyvensiu!
Balsas darosi gailus:
– O juk aš jį mylėjau…
Veržiasi kažkur bėgti, neleidžiu – na kur bepasislėpsi?
Apkabinu stipriai stipriai, idant pajustų, kad ne viena:
– Brangus mano žmogau…
Atsargiai nubraukiu ašarą nuo skruosto, pabučiuoju. Dar sukūkčioja kartą, kitą. Susimąsto. Krūpteli nuo užvaldžiusios naujos minties, tik neranda žodžių jai išsakyti.
Nurimk. Juk žinai – jis tave mylėjo, kai reikėjo visada buvo šalia. Nepaliko. Neišėjo. Atsimink – naktys po operacijų. Visada buvo. Mokydavaisi vaiščioti. Rėmeisi. Buvai karalienė. Ar šiandien gyventumei?
– Išprotėsiu... Tai man reikėjo mirti, ne jam. Jam tik gyventi ir gyventi, juk toks sveikas buvo. Turėjau duoti jam laisvę.
Tarsi aš nežinočiau, ima pasakoti:
– Kai jau sunkiai sirgo, anoji ateidavo vakarais į ligoninę ir likdavo budėti, leisdavo man pailsėti. Sakėsi esanti vaikystės, mokyklos dienų draugė. Užjausdavo mane...
Balse nepakeliama širdgėla:
– Prie kapo duobės mudvi stovėjom greta... Greta! O kaimas matė! Žinojo! – vėl klaustukai akyse.
– Ką man daryti?
– Verk. Paskui dovanok. Ji kitaip negalėjo.
Nuo durų sugrįžta, nukreipia žvilgsnį:
– Labai juokiasi?
– Protingi nesijuokia.
Nelydžiu – turi pareiti viena į judviejų tuščius namus, tik taip galės gyventi.
Lankyti kapo daugiau nenueidavo. Susiruošdavo, bet pakeliui įsukdavo į mano kiemą, mudvi kalbėdavomės, kalbėdavomės, jausdamos viena kitos rankų šilumą. Neilgai begyveno.
Prašė sūnaus, kad palaidotų ją atskirai, tėviškėje. Žinojo, kad nepaklausys.
– O anoji juk ateidinės prie kapo?
Ūūūūūūūū................uk!

Apie viltį

Trobelė maža, mažas ir kambarėlis, bet jame viskas išsitenka: lova, staklės, fikusas, komodėlė, kuparas, ant jo mažas kuparėlis, o ant jo dar senas fotoalbumas, pridengtas pačios rankų darbo staltiesėle. Virtuvėlėj tik stalas ir suolai pasieniais, prie durų kibiras su vandeniu. Langeliai maži, smengantys į žemę, ant jų pristatyta vazonikų su žydinčiais muškotais. Visi vienos spalvos – ružavi.
Moteris sena, bet dar žvali, judri. Įsiveda mane, viešnią, į kambarį, pasodina, nukelia kuparėlį, ranka perbraukia kuparo dangtį, tarsi paglosto. Atidaro, švelniai, kaip kūdikius, ima audeklus vieną po kito, tiesia ant lovos, svaigsta matydama susižavėjusias mano akis.
– Ar dar audi?
Nustemba, parodo gumbuotas, patinusias rankas. Patylim kiekviena apie kažką sava.
– Išneštum stakles, būtų daugiau vietos.
– Taip radau, taip paliksiu. Pirma mane išneš.
- - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - - -
– Anūkė moka austi. Užsieniuos. Pernai buvo atvažiavusi...

Apie gyvenimą

Stribas – visi žinojo.
Visų trijų dukrelių akelės nuostabiai gražios – pilkos, į tėvą.
Tuose namuose niekas niekada nesijuokė, nedainavo. Verkė dažnai.
Kai tėvas paleisdavo į darbą kumščius, motina, vedina dukrelėmis išbėgdavo iš namų, nuo lietaus, darganos slėpdavosi autobusų stotelėje. Ilgesingais žvilgsniais palydėdavo nuvažiuojančius autobusus, bet juk žinojo – nepabėgs, visur suras; sykį mėgino.
Išvažiuoti šeima pagaliau susiruošė tik po vyro, stribo, mirties. Jau ne nuo jo, nuo atminimų – menka, suvargusi moterėlė ir trys nuostabios pilkaakės nuotakos.
Kaimynų berniukas, greta užaugęs, daug matęs, girdėjęs, jau studentas, dailininkas, padėjo sukilnoti menką jų mantą, nubėgo namo, atnešė storą piešinių aplanką ir ištiesė jį mergaitėms, bet nė viena nepaėmė – pamiršti, greičiau pamiršti! Palikęs juostą dulkių, sunkvežimis gergždamas išsuko į plentą ir nuropojo į kalną.
Vaikinas atsisėdo ant tuščio namo slenksčio ir ilgai, iki sutemų, vartė lapus aplanke, mėgindamas įsivaizduoti, kaip tas jo pieštas gyvenimas atrodė iš to namo pusės.

Apie meilę

Degina kaitra, viską dengia dulkės, bet darbai nelaukia. Javapjūtė. Kombainas sustoja prie kiemo vartų. Nutyla – kokia palaima!
Vyras pakabina savo marškinius taip, kad saulė neblizgintų čia pat, ant sėdynės užmigusiam, po galva tėvo megztinį pasibrukusiam sūneliui į veidą. Savo sūneliui? Bene pirmą kartą apie tai pagalvoja taip ramiai, tarsi tik dabar supratęs, kad šitą berniūkštį jis tikrai myli ir judviejų meilė abipusė.
Eina pietauti, bet kažko neramu, tai sugrįžta, įsižiūri į išraudusį, prakaituotą veidelį. Myli!
Skaudžiai dilgteli mintis – o anas ar myli jo tikrąjį sūnų? Nenueisi, nepaklausi. Nieko nekaltina, nieko negali pakeisti, žino, kad nuodėmės pradžia yra jis pats. Dar jaunas buvo, kvailas, paišdykavo su svetima žmona lyg žaisdamas, lyg juokaudamas, lyg netyčia, o ši netrukus pasisakė laukianti jų kūdikio. Juk nei norėjo, nei ką žadėjo. Dabar atsiminęs anas dienas net dantim sugriežia – vis tat ardėsi iš per gero gyvenimo. Buvo per daug laimingas.
Žmona, kai atsigirdo, nepriekaištavo, nesikoliojo, nereikalavo skyrybų, tik išdidžiai pakėlusi savo gražią galvą pasakė, kad jis nenustebtų, jei ji atsimokės tuo pačiu.
Nepatikėjo. Ne sykį nugirdo verkiančią kur užsislėpusią. Praeis, paverks ir liausis.
Štai ir atsimokėjo.
Sūnelis per miegus šypteli ir tėvas nejučia atsako šypsena.
Prieina žmona, pakelia vaiką, švelniai priglaudžia jo galvelę sau prie peties. Buvo benueinanti, bet nustebusi įsižiūri į tokį pažįstamą ir neatpažįstamą, besišypsantį, gerą vyro veidą, šis apkabina juos abu, taip pastovi visi trys kurį laiką, paskui nueina vidun, nusinešdami savo sūnų. Jų abiejų. Du stiprūs, protingi žmonės, išsaugoję meilę.
Tik paskui jam plaunant tepaluotas rankas, vėl skaudžiai dilgteli širdį – o ten, anoj pusėj, ar kas myli jo sūnų? Spyglys visam gyvenimui. Bet juk jam niekas negali uždrausti mylėti, broliams draugauti – gyvena netoliese. Šmėsteli mintis – jei taip nors retkarčiais atsivedus vaiką į namus?
Žmona deda ant stalo valgį ir šypsosi. Kur jos gerumo riba?

Apie amžiną kitimą

Pokaris. Kažkur, sunkvežimiu nuvežti į kaimą, mes, tuomet mokinukai, rovėm linus. Pirmųjų kolūkių linus. To kaimo pavadinimą seniai užmiršau, gal jo nė nebėra. Nuo ryto dulksnoję, vėliau liovėsi, saulelė prasišvietė. Susėdom pietauti, kas ką turėjom, tik karštos arbatos bidoną atvežė raišas, viena medine koja iš karo grįžęs vyras menkutėlio arklioko tempiamu vežimu. Apdalino kiekvienam po gabalėlį cukraus.
Kai kurie vaikai basi, nusiavę kaliošiukus, nes jie vis tiek pilni molingos tyrės. Nusibridę įlytoje dirvoje, pavargę. Rusvos, jau prinokusios linų galvelės glaudžiasi viena prie kitos, vėjelio siūruojamos tyliai, švelniai šiugžda. Aš žinau, kad jei būtų sausos, jos žvangėtų.
Įsižiūriu į tolumas – platus laukas, neužmatomai. Nepajuntu, kaip tarsteliu: „Neraukim! Kaip gražu!“
Istorijos kontekstas.
Nuo anos linarūtės praėjo tiek nedaug – kolūkių susitvėrimas ir panaikinimas sutilpo vienos kartos gyvenimuose. Aš, ana mergaitė, Sąjūdžio metu jau moteris metuose, vieną skaistų, rasotą šventos dienos rytą išbridau per tankų eglyną į pamiškę su pilna kraitele žemuogių ir sustojau apstulbusi: mėlynas mėlynas, ryto saulėj rasom žibantis, neužmatomai plačiai driekėsi, švytėjo linų žydėjimas!
Dar kolūkio, greičiausiai paskutinis toks Lietuvoj. Greičiausiai paskutinis toks šios ir visų sekančių lietuvių kartų gyvenimuose.
Aūūūūū! Žmonės! Pažadinkit vaikus, paimkit už rankų ir eikit jais vedini šį skaistų rytą į laukus, į tą linų žydėjimą, tegu pamato, tegu atsimena, tegu papasakoja proprovaikaičiams, kad matė, kaip žydėdavo linai Lietuvoj…

Lietuva – vaikų pulkas prie gryčios
Ir varpų šventės rytą garsai.

Gražu, jaudina važiuojant limuzinu pro šalį, bet kuris norim toj gryčioj gyventi su pulkų vaikų? Ką į ką išmainome? Ar pamilsim kada sintetiką ir fabrikus, ją gaminančius? Ką šį rytą pamato miestų narveliuose nubudę vaikai?
Galvoju apie praradimus, gyvenimo meilę, paskutinį linų žydėjimą.

Apie džiaugsmą

Jau daug dienų vyras, būsimas tėtis, gyveno laukimu ir nerimu – artinosi laikas. Laukė sūnelio. Žmona atsisakė iš anksto sužinoti, kas gims – nejau jam taip svarbu, nejau dukrytės nemylėtų?
Kai moteris pranešė, kad jau išvažiavo į ligoninę gimdyti ir paprašė, kad pas ją nevažiuotų, netrikdytų, leistų ramiai, susikaupus išgyventi žmogaus gimimo misteriją. Kaip jau bus, taip, jis juk niekuo nepagelbės ir jos neužvaduos. Ar tai seniai dar moterys, jei taip prieidavo, laukuose pagimdydavo ir susupusios į skarutę ar priejuostę parsinešdavo kūdikį namo?
Po darbo jis nė už ką nenorėjo eiti vienas į tuščius namus, tai net pats nustebo pasikvietęs bendradarbius išgerti čierką ir tik tada pasisakė kokia proga. Taip, proga verta to, bet jis niekada negerdavo, jokia proga, tai dabar nustebino draugus. Linksmai suklego vyrai ir būreliu pasuko ne į kaimą, o nubrido galulaukėm ganyklų link ir sukrito pakrūmy. Jis patekom nuskubėjo į „tašką”, paėmė vieną, pagalvojęs ir antrą butelį naminukės, kiek betilpo į tinklelį prisikrovė alaus ir draugų buvo sutiktas džiaugsmingais šūksniais.
Netruko vyrai įsilinksminti, nesiraginę gerdami po pilną šimtgramę, niekuo neužkąsdami, tik rankove nusibraukdami lūpas, jau ir į dainą patraukė, net kažkuris kaimo šuo atsiliepė.
Būsimasis tėtis vis skambino į ligoninę, kol buvo subartas – raminkis, tėtuši, paskambinsi, kai išpagiriosi. Akušerės, o gal gydytojos balsas buvo ramus, netgi linksmas.
Iš už krūmo pasirodė baltaplaukė berniūkščio galvelė, vienas vyrų pašoko, sugriebė vaiką, aukštai iškėlęs apsuko ratu ir abu, tokie gražūs saulėlydžio gaisuose, patraukė namo. Tėvas ir sūnus. Ir kiti vyrai staiga atsiminę turį namus, kasdienius reikalus, darbus, nuklegėjo kaimo pusėn, nors dar ne viskas buvo išgerta. Būsimasis tėtis pasijuto toks vienišas, įskaudintas, pagrasino kumščiu nueinančiom nugarom, pripylė šimtgramę, gėrė, dar pylėsi. Paskui dar alaus. Tuomet nuvirto aukštielninkas, įsižiūrėjo į jau tamsėjantį dangų, pirmąsias žvaigždes.
Mėgino susivokti, ką jaučia – nerimą, džiaugsmą ar nelaimės nuojautą? Buvo bekyląs kažkur eiti, bet nežinojo kur. Į ligoninę nebeskambino. Užmigo.
Kai nubudo, buvo pati nakties gelmė, dangus sodriai, tamsiai tamsiai mėlynas, daugybė žvaigždžių. Ir tyla, lyg būtų vienas žemėje. Ne iš karto susivokė kur esąs, o kai jau mintys nuskaidrėjo, kai viskas sugrįžo, drebančiom rankom žolėje sugraibė telefoną.
– Gimė? Kas gimė, sūnus??? Sūnus...
Tarsi kuolu kas trinktelėjo per ir taip skausmu plyštančią galvą. Sūnus!!!
Kėlėsi. Buvo vienas, visai vienas. Kaimas miegojo. O gal jo nebebuvo? Nė vieno žiburėlio, o jam būtinai reikėjo kam nors pasakyti, išrėkti žinią ir jis garsiai užriaumojo:
– Sūnus!!!!!
Pasaulis turi žinoti.
Kažkur toli sulojo šuo. Įsižiebė viena švieselė ir jis nubrido į tą žiburėlį tiesiai per arimą, krito, varganai kėlėsi, skubėjo, kad tik suspėtų, kad žiburėlis neužgestų, kad neliktų vėl vienas su nepakeliamu savo džiaugsmu.
Pagaliau priėjęs pabrazdino į apšviestą langą. Lojo jau daugiau šunų. Nepiktai, taip aplojamas savas.
Senutė mokytoja atkabino durų kobinį, pasitraukė į šalį ir laukė, bet niekas neįėjo, tik iš kiemo atsklido balsas:
– Ei, žmonės! Žmogus gimė!!! Žmogus, ne kokia ten merga. Žmogus...
Pagaliau į apšviestą plotą įsvirduliavo laimingas tėvas, bet apstulbusi mokytoja netikėjo savo akim, kad ta girta, purvina, šlapiu klynu žmogysta tikrai yra tylusis, gerasis, protingasis jos kaimynas iš sodybos netoliese.
Tėvo veidas švytėjo, o skruostais ritosi ašaros. Džiaugsmo. Jis vis tyliau, tyliau kartojo:
– Žmogus gimė! Žmogus gimė. Žmogus…
Nesulaukęs atsako, įsižiūrėjo į moterį, atpažino mokytoją, susigėdęs skersas, skeras išslinko laukan ir nuėjo. Netrukus nutilo šunes. Tarsi nieko nebūtų nutikę.

Apie nerimą

Jau ne jauna ji atvyko dirbti į miestelį Žemaitijoj, jau vėtyta ir mėtyta. Su žmonėmis gana greitai susigyveno, bet artimesnių draugysčių neieškojo, greičiau vienatvės, kuria prisidengdavo tarsi šarvais ir tapdavo nepažeidžiama. Jau žinojo, kad pasaulyje daug klastos, išdavysčių, pavydo, nuvylimų. Jau patikėjusi, kad prie nieko nereikia taip prisirišti, nieko taip pamilti, kad paskui skaudėtų, jei prarastum. Kad baimės nelieka, jei suvoki, kad nebaisi mirtis. Kad laisvė vertesnė už 33 sidabrinius.
Netruko aptikti nuostabią vietelę – beviltiškai seną mirštančių liepų alėją, vedančią nuo mokyklos, kurios pradinės klasės ir tuomet dar buvo vienintėliame išlikusiame dvaro pastate, pušyno link, nukirstą geležinkelio. Ten niekas nevaikščiodavo, nes ji niekur nevedė, niekam nebuvo pakeliui, o apie džiūstančių ar nupjautų medžių kamienus kuokštais žėlė atžalynai, tarp kurių įsitaisius taip gera būdavo skaityti, rašyti, svajoti – niekieno nematomai, netrukdomai. Kartais nieko neveikdavo – klausydavosi pažįstamų kaimo garsų, pradundančio krovininio sąstato. Ji nepasidomėjo, kas ir kada alėją sodino, kieno pražuvusius gyvenimus ji liudija ir pati jausdavosi tik užklydusi laikinai.
Jo gyvenimas buvo tarsi padalintas į dvi dalis – iki ir po karo.
Iki – tai metas, kai gyveno tėvų namuose, ramus ir mylimas. Tėvo žodis visais klausimais būdavo galutinis, griežtas, bet teisingas. Niekada nekeičiamas.
Tėvo jis besąlygiškai klausė: sportavo, nevalgė saldumynų, nesvarbu, koks oras lauke, iki Kalėdų miegojo nešildomam kambary, mūvėjo trumpom kelnaitėm. Tėvas, karininkas, slapčiausiose savo svajonėse matė vienintelį sūnų aukštą, liekną, stiprų, dėvintį karininko mundurą su daugybe pasižymėjimo ženklų, bet šis liko nedidukas, vešliom garbanom, tuklus, nedrąsus svajoklis. Mėgo piešti. Jis taip pat labai norėjo būti aukštas ir lieknas, bet veidrodžiai rodė ką kita.
Senelis mokė dailės pagrindų, vedžiodavosi anūką į parodas, drauge vartydavo albumus. Vesdavosi ir į žmones, mokė bendravimo meno. Kažkur už namų sienų vyko gyvenimas, bet jo į savo žaidimą nepriėmė, net į hitlerjugendą – mažas, juokingas. Santykiai su bendraamžiais mokykloj buvo sudėtingi ir jame apsigyveno baimė, kurią jis nuo visų slėpė, nes netruko pastebėti, kad apie ją sužinoję žmonės darosi žiaurūs. Vienintelis senelis buvo išimtis, jis suprato vaiką, nebarė ir nesityčiojo, neužgauliojo, tik kartojo, kad žema tyčiotis iš to, kas nuo paties žmogaus nė nepriklauso ir kiekviena proga kartojo, kad tai, kas kelia baimę, reikia pažinti ir prisijaukinti, tada paaiškėja, kad bijota be reikalo. Motina, tėvui nematant, vaiką lepindavo ir, svarbiausia, vienintelė su kantrybe klausydavosi jo fantazijų.
Tėvo jis bijojo, senelį gerbė, motiną mylėjo.
Karas ėjo į pabaigą, bet vaikas jo tarsi nepastebėjo, gyveno savo uždaram pasaulėly, tik kai atėjo žinia, kad tėvas iš fronto nebegrįš – pajuto, kad jo niekas nebegina nuo grėsmingos pabaisos, atriaumojančios iš rytų pusės. Atėjo diena, kai prie jo namų vartų sustojo bendraamžis berniukas, laiškanešys, ir padavė šaukimą į armiją. Parodė ir savo – tokį pat gavęs. Nebebuvo svarbu, kad nepilnametis, mažas, juokingas svajoklis; tuomet frontui jau tiko visi, visokie. Prasidėjo gyvenimas po vaikystės. Jo daugmaž saugaus pasaulėlio nebeliko.Kareivinėse paskubom pamokė, kaip elgtis su šautuvu, granata ir išvežė į frontą.
Atmintin vaikinukui įstrigo ryškus kelionės epizodas: Lietuvoj, Žemaitijoj, mažo miestelio stoty prasilenkdami kelias minutes greta stovėjo du traukiniai. Į frontą – pirmumas. Atsarginiam kely, atviroj platformoj – sužeistieji kareiviai iš fronto. Vienas sėdėjo nuo jos krašto nuleidęs kojas, virkdė armoniką ir, žiūrėdamas į tuos surankiotus vaikus, nejaunus žmones, net klipatas, aprengtus karinėm uniformom, paskutinius vermachto gynėjus, monotonišku, abejingu balsu dainavo:
– Viskas eina į pražūtį, viskas eina atgal…

Tai tetruko kelias minutes, jo sąstatas truktelėjo ir nuvažiavo, į rytų pusę. Jei nebūtų buvę taip tikra, būtų nusijuokęs.
Sic transit gloria mundi.
Taip praeina pasaulio šlovė.
Mažasis dailininkas pagalvojo, kad kada nors nutapys tą paveikslą.
Kariavo jis neilgai, jam karas pasibaigė ligoninėj, kažkur rusų zonoj. Atsigirdęs, kad belaisvius veš į Sibirą, pasinaudojęs suirute iš ligoninės pabėgo, atklydo į miestelį Žemaitijoj, geri žmonės priglaudė, pasirūpino, kad mokytųsi – juk visai dar vaikas. Grįžo į tą patį miestelį, dirbo dailės mokytoju, nieko neprašė, nelindo valdžiai į akis. Visą gyvenimą bijojo: tėvo, vėliau fronte – mirties, paskui Sibiro, kad tik kas nesužinotų, kas jis yra iš tiesų. Bijojo kaimynų mergaitės, stiprios, aršios, valdingos, bet nuostabiai gražios; jos akivaizdoj jis prarasdavo kalbos dovaną, nesuprasdamas, iš baimės ar iš susižavėjimo.
Atsiminęs senelio mokymą, mergaitę prisijaukino, vedė. Baimė buvo tapusi įpročiu, nors bijoti tarsi nebebuvo ko. Net iš darbo jis eidavo namo ne gatve, o senaja liepų alėja, pereidavo geležinkelio bėgius, kirsdavo kertę miško – mažiau pastebimas. Štai ten, liepų alėjoj, sutiko ją, keistuolę atvykėlę, įsitaisiusią su knyga.
Pirmą kartą pamatęs buvo bepasukąs atgal, bet ji taip ramiai nužvelgė jo kresną figūrą, taip giedrai nusišypsojo, kad baimės neliko; praeidamas pakalbino. Vėliau pašnekesiai ilgėjo, darėsi vis atviresni. Sykį net prisipažino, kad ji labai jam primenanti motiną. Išėjęs į pensiją, laukdavo jos senojoj alėjoj prie molberto.
Piešė, tapė jis visada, kiek tik pavykdavo pasivogti laiko iš gyvenimo. Meno pasauly jau buvo žinomas, nors viešumo vengė – kažkas atvažiuodavo pirkti paveikslų, kažkas ruošdavo parodas. Visus ryšius su pasauliu tvarkė žmona ir jis buvo jai dėkingas. Tik vieno paveikslo ir prašyte prašė, ir prisaikdino visą šeimą, kad niekam nerodytų ir, šiukštu, neparduotų, nes tai jį pražudytų. Neaiškino kodėl. Tą paveikslą jis tapė daugybę metų, į jį sudėjo visas patirtis, mintis, išgyvenimus, pasaulio negandas, biblijos tiesas, kartais brūkšteldamas tik vieną kitą potėpį, kartais užsidarydamas ilgam ir šeima žinodavo, kad trukdyti negalima. Žmona seniai nebekreipė dėmesio į jo keistenybes, baimes – nerodyti, tai nerodyti, bet pagunda buvo didelė, nes ji tikėjosi už tą paveikslą susižerti gražaus pinigo.
Jiedu išgyveno ilgą, tikrai sudėtingą gyvenimą, išaugino vaikus ir žmona jau žinojo, kad, nežiūrint visų vyro keistybių, baimių, nuolaidumo, yra ribos, kurių peržengti negalima, nes tada jis neatpažįstamai pasikeičia, beatodairiškai gina savo tiesą net rizikuodamas viską sugriauti.
Sykį likusi namie viena, žmona atidengė paveikslą, kabantį per visą galinę svetainės sieną, ir ilgai tyrinėjo – ko čia būtų galima bijoti? Liko nesupratusi, bet paveikslas jai labai patiko. Tai buvo biblinis siužetas – Paskutinė vakarienė. Pastebėjo, kad figūros jame išdėstytos kitaip, negu kitose jos matytuose paveiksluose, reprodukcijose: Dalyviai tik keli sėdi už stalo, kiti, susiėję grupelėmis po kelis, kalbasi ar tarsi atsiriboję po vieną, stovi giliai susimąstę. Byloja ne tik veidai, bet ir figūros, pozos, gestai.
Pašnekesiai su naująja pažįstama apie meną, jo paskirtį, ilgainiui tapo dominuojančia tema. Kaip kadaise motina, sutiktoji moteris neilgai trukus tapo jo slapčiausių minčių patikėtine, papasakojo jai ir apie slepiamą paveikslą. Jame esą pavaizduota ne vien kiekvieno, atskiro žmogaus patirtis, bet ir bendraamžių kartos žmonijos kataklizmai, pagauta akimirka, kai vakarienės dalyviai jau yra išgirdę viską, ką Kristus jiems turėjo pasakyti, jo žodžius baigia apmąstyti, aptarti, kai Judas jau suvokęs savo vaidmenį. Nesuradę atsakymų į daugelį klausimų visi tuoj tuoj atsigrįš į Kristų, laukdami paaiškinimo. Jau pasiruošę išgirsti svarbiausią mintį – vyksta tai, kas turi įvykti ir žmogiškuose teismuose neverta ieškoti teisybės, nes ten jos negali būti – jie tėra tik kažkokios stipresnės galios įrankiai ir gali kaip Pontijus Pilotas nusiplauti rankas.
Vyksta tai, kas turi įvykti…
Visi paveikslo veikėjai turį prototipus jo gyvenime, jų atvaizduose – jo kartos laikmečio negandos ir žmonės.
Praėjo keleri metai, sykį, jiems besikalbant liepų alėjoj, ji prasitarė, kad rengiasi išvažiuoti, grįžti į tėviškę. Jis ilgai tylėjo, o po kelių dienų, žinodamas, kad nieko nėra namie, gal ir pats pasirūpinęs, kad nebūtų, nusivedė ją pažiūrėti paveikslo.
Ji žiūrėjo į paveikslą, o jis jos veide, kaip atverstoj knygoj, mėgino išskaityti mintis. Ties Judo Iskarijoto veidu jos žvilgsnis sustojo. Jis matė baimės išplėstas jos akis ir tyliai pasakė:
– Štai to aš ir bijau. Tai neišvengiama.
Judas paveiksle buvo stulbinamai panašus į Hitlerį.
Į jos veidą grįžo ramybė:
– Betgi Hitlerio nebėra!
– Buvo metas, kai ir mane ta mintis ramino. Deja, Hitlerio nebėra, bet blogis tebegyvena, tik kitu vardu ir aš jo bijau. Kiekvienas žmogus, kiekviena karta turi savo Judą Iskarijotą savo Hitlerio pavidale ir vargas tam, kas juos atpažįsta. Amžina žmonijos baimė, neišvengiama. Viskas vyksta, kas turi įvykti. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Apaštalai nepaklausė, Kristus neatsakė į klausimą kodėl, kam viso to reikia. Ir neatpirko žmonijos.
Paveikslo nerodau todėl, kad kiekvienas žmogus, kiekviena karta, tauta, miestas, kaimas, netgi šeima turi pati atpažinti savąjį Judą Iskarijotą. Randa, bet bijo įvardinti, bijo prasitarti knygoje, išgirsti muzikoje, pavaizduoti paveiksle. Bijo, kad kažkas atras tuos 33 sidabrinius ir supras, kas ir už tiek pardavė Kristų.
Po dailininko mirties šeima paveikslo neparduoda ir yra labai nedaug jį mačiusių.

Apie baimę ir drąsą.

Drąsą būti savimi – kiekvieno iš mūsų, didelio ir mažo. Kiekvienas, net mažiausias, tampa dideliu, net mažiausias, pasinaudojęs savo teise būti savimi, net mažiausias, išsakęs, išrėkęs, viešai atsistojęs prieš minią, nesislėpdamas už niekieno nugaros: Kas teisit, nuteiskit, aš nebijau! Mano tiesa tokia! Ji nesikeičia, keičiantis vėjo krypčiai.
Miestelio aikštėje vyksta Sąjūdžio mitingas – vienas iš pirmųjų, pirmoji banga. Užsuko žmonės iš Vilniaus, žinomi ir nežinomi, pavardės girdėtos ir negirdėtos – nuo dabar, nuo to stichiniai susibūrusio mitingo jos jau bus įsimintos, vėliau vis dažniau girdėsim jas per radiją, atpažinsim veidus TV laidose. Niekas nebuvo įpareigotas mitingą organizuoti, tik kažkas iš grupelės lektorių, važinėjančių per Lietuvą, pranešė, kokiu metu tikisi užsukti pasikalbėti, jei susirinks klausančių.
Tylus, mieguistas miestelis atgijo. Kažkas neįgudusia ranka pakeverzojo keletą skelbimų ir neramiai apsidairydamas priklijavo juos skelbimų lentoj, ant medžių kamienų prie parduotuvių durų, bet netrukus kažkieno pikta ranka visus juos nuplėšė. Akimirkai pro siaurą tarpelį tarp kultūrnamio ir miestelio skelbimų lentos išėjo žmogus, apsidairė, ar nėra arti ko nors įtartino, ir vėl skelbimą priklijavo. Vieną, prie kultūros namų sienos ir nenuėjo, sukinėjosi netoliese, tai tas kažkas nebegalėjo nuplėšti. Tą spektaklį pastebėjo sesutė pro ligoninės langą, susidomėjo ir vis dirsteldavo. Nejautė baimės – na kas blogo gali atsitikti tokią gražią vasaros pradžios dieną?
Laukti atvykstančių lektorių susirinko būrelis žmonių. Neieškojo salės raktų, nejunginėjo mikrofonų, tiesiog susibūrė prie kultūrnamio, kad taip vėjas neblaškytų, atvykėliai pasilypėjo ant laiptelių ir ėmė kalbėti. Kalbėti taip, kaip jau dešimtmečiais viešai Lietuvoj niekas nekalbėjo.
Skubėjo, reikėjo apsilankyti daugely kaimų.
Sesutė labai norėjo nueiti, bet negalėjo, juk neišeisi iš darbo.
Kaskart grįžusi iš palatų nužvelgdavo mitinguotojų nugaras, o taip norėjosi pamatyti veidus – gyvą istorijos metraštį – juk ten buvo visi, susirinkę iš savo laikmečio. Visokie. Dabartis vėl jų paklausė – su kuo? Jai atrodė, kad jei galėtų pamatyti, ji išskaitytų tuose veiduose visus atsakymus. Bet tik žiūri pro langą ir šypsosi. Prieina slaugutė, atsistoja greta, be žodžių klausdama – ko taip liūdnai šypsaisi?
– Ar tau neatrodo, kad mitingas turi kojeles? Antai, Bronelė prabėgdama pasiklausė, bet, matyt, neturi laiko, nuėjo, vis atsigrįždama, bet ją kalbina sutinkami žmonės ir kaupiasi maži mitingėliai. Julius pasiklausė ir taip pat nuėjo, numojęs ranka. Pasiklausyk – trečioj palatoj kažkas jau perpasakoja ligoniams, ką pats mitinge nugirdęs. Daugelis atsitiktinių praeivių sustoja ir lieka. Skvere, po Vytauto didžiojo ąžuolu du vyrai jau visai ne juokais dėl kažko susikivirčijo – nueina į mitingą. Paklaus. Tegu ponai iš Vilniaus pasako, kurio teisybė.
Iki vakaro žodžiai išsivaikščios po namus, aplinkinius kaimus, kris, kaip lietus į sausros iškankintą žemę. Net jei nepagirdys, bent atgaivins.
Tyli abi. Nueina į palatą. Pareinant sesutė liūdnai atsidūsta – daugeliui mūsų ligonių jau niekas nerūpi, jie nieko nebebijo, nieko nebesitiki.
Staiga iš gatvės atsklinda skardus moters balsas:
– Tu čia man neaiškink, pati pasiklausiu! O ir be tų vilniškių žinau!
Netrukus mitinguotojų būrelis susiūbauja, subyra atskirom grupelėm apsupa lektorius, gyvai šnekučiuojasi. Pradeda išsivaikščioti. Lektoriai išvažiuoja.
Kai judvi su slaugute vėl atranda laisvą minutę ir pažvelgia pro langą, likęs vienas su savo nuomonėm, problemom, miestelis jau pažiręs visoje aikštėje, skvere – juokiasi, ginčijasi, tyčiojasi, keikiasi, tyli, mąsto. Kiekvienas jaučiasi esąs išmintingiausias – su sava teisybe. Nors didelė tikimybė, kad minioj gali būti ausų, kurių reikėtų pasisaugoti, bet tai jau taip įgrisę! Jei tie, iš Vilniaus, kalba nesidairydami ir nebijodami, ko jie savam kaime savų turėtų bijoti?
Skardžiabalsė moteris atsiskyrė nuo žmonių būrelio ir viena, piktai mosikuodama kumščiais patraukė per aikštę, piktai, garsiai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų, skelbdama savo tiesą:
– Banditai! Banditai! Man jie banditai Ir kitokie nebus! Norit teiskit, norit užmuškit, aš nieko nebijau. Banditai!
Žmonės skubiai skirstosi, išsivaikšto nuleidę akis. Sesutė vėl pagalvoja, kaip norėtų pamatyti jų veidus, išskaityti, kas juose parašyta. Kaimas viską žino. Kaimas žino, kodėl moteris taip šaukia, jie pripažįsta jai teisę turėti savo tiesą. Ji tik norėtų žinoti, ar kaimas pritaria tai tiesai.
Slaugutės veidu nusirita ašaros, lūžtančiu balsu ji sako:
– Vaikas buvau, betgi puikiai atsimenu, kaip parvežę nužudytų miškinių kūnus stribai varė žmones atpažinti savuosius, bet tik viena motina nesuabejojusi:
– Mano sūnelis, mano! Vežkit į kokius norit Sibirus, ar užmuškit, aš nieko nebijau. Mano sūnelis!
Sibire buvę kartu. Grįžo.
Ar baisu būti savim? Ar daug drąsos reikia šitaip išrėkti savo tiesą? Okupantui? Savo kaimo žmonėms?

Apie kvailumą

Tarp vasaros ir rudens – jaukus, geras metas. Miestely atlaidai, jau po visam, bet žmonių dar daug. Jau keletą metų negyvenamos trobos durys plačiai atvertos, viduj kažkas garsiai kalba, skambiai juokiasi. Į nešienautą kiemelį iškurna ryškių, rėkiančių spalvų drabužėliais, akivaizdu, kad pirktais skudurynuose, aprengti trys vaikai, visi vienodi, mėlynakiai, storuliukai kaip vienos ankšties pupos, sveikata trykštančiais žandais, sugriūva į žolę ir skambiais, nuoširdžiais balseliais užgieda:
Pulkim ant kelių visi krikščionys...
Tai taip netikėta, kad žmonės gatvėj stoja ir žiūri. Trobos tarpdury pasirodo moteris, su rūpesčiu nužvelgia kiemelį – ar neskriaudžia kas jos vaikų? Tada atsigrįžta į žmones: A velni matot? Ko įsistebeilijet? Vakų namati?
Nesmagiai pasijutę žmonės nueina, nusinešdami tą vaizdą, giesmę. Iš tiesų, ko tik jie tame namely nematę, nuo seno, kelios kartos atgal?
Kai Kazelis apsivedė su Zose, daugelis sakė – kvailys. Gražus, juodas garbanotas, linksmas, protingas vaikinas! Geras, viso miestelio mylimas, paprašytas niekam neatsisakantis pagelbėti ir še tau, vedė kvailelę. Gal tik vieną ydą turėjo, buvo mažas, smulkus ir labai ambicingas – apsiriko rinkdamasis, pamilo ne pagal save gražiausią miestelio mergaitę, aukštą, liekną, o ši šokiuose viešai iš vaikino pasityčiojo ir dar jautėsi esanti labai gudri ir šauni. Kvailelė nesišaipė, mylėjo.
Dirbo Kazelis kultūrnamio katilinėj – kur daugiau kaime galėjo dirbti, mokslų nebaigęs, fiziniai netvirtas. Labai pravertė, kad ne kasdien į darbą reikėjo eiti, o ir netoli nuo namų, džiaugėsi, kad kino filmus galėdavo veltui pažiūrėti ir namo parbėgti, nes ir ten būdavo labai reikalingas vienam po kito gimus vaikams. Ne paslaptis, Zosei nelengva buvo tvarkytis, pačios protelis tebebuvo kaip vaiko. Paklausė kažkas Kazelio, ar esąs laimingas:
– O kas galėtų būti laimingesnis – esu mylimas...
Vaikus kaimynai vadindavo peliukais, nes visi jų drabužėliai būdavo pilki – atnešdavo moterys savo vaikų išaugtų marškinėlių, kelnyčių, suknyčių, gražių gražiausių, išskalbtų, išlygintų, tai dar ir pasiuvinėtų, bet Zosė sukraudavo visus juos į vieną didelį katilą, baltus ir spalvotus, o tai ir juodus, išvirindavo pamuilėse ir visi tapdavo pilki. Sakydavo:
– Muna vaka nadėvės svetima bruda, narek munij svetima ligų užkrata.
Iš tiesų, Zosės vaikai augo kaip reta sveiki.
Mokslai sekėsi sunkiai, bet niekas šeimoje to neėmė į galvas, tegu daro mokytojai, kaip jiems reikia – rašo trejetus su taškeliu ir kelia į kitą klasę, jei nori tegu palieka antriems metams. Išvežė į protiniai atsiliekančių mokyklą – internatą, bet jie pabėgdavo. Kiek gi galima vežioti atgal? Tais trejetukais su tašku perlipę iš klasės į klasę gaudavo aštuonmetės baigimo pažymėjimus. Nuo tada juos visi palikdavo ramybėje.
Kazeliui vienam reikėjo duonutę uždirbti. Nesiguodė, ir sirgdamas eidavo į darbą, kai jau nebepaėjo, ne laikas buvo pradėti gydyti. Likę našlaičiais, visi pamatė tikrą vargą, kol susiprato kolūkio valdžia, įdarbino Zosę kiaulių fermoje, pavedė nesudėtingus darbus, kuriems didelio proto nereikia, o atlyginimai fermų darbininkų nemaži buvo. Atkuto Zosė.
Šėrėjos netruko pastebėti, kad gavusi atlyginimą, prisipirkusi produktų, Zosė neidavo tiesiai namo, sugrįžusi į fermą susidėdavo kas skaniausia į savo spintelę ir kaskart, atėjusi į darbą, kirsdavo sau dešras, saldainiais prisikąsdama.
Ėmė moteriškės Zosę gėdinti, kad vaikai alkani namie laukia. Ji tylėdavo ir pavalgyti nuslinkdavo, tik kai niekas nematydavo. Užklupta atsikirto:
– Kas munij rūp? Būs tėvas motinoms i prisivalgys!
Sočiai pavalgydama suapvalėjo Zosė, padailėjo. Sykį parduotuvėj ją užmatė senokai bemačiusi moteriškė ir nusistebėjo, kad taip išstorėjusi. Ir kitos ėmėsi apšnekinėti, nekreipdamos dėmesio, kad Zosė tai girdi. Neiškentusi ši nužvelgė moteriškes, kaip tyčia tuokart visas liesas ir paklausė:
– Vo kas jumis nužinda?
Kad įsižeidė, kad įsikatėjo!
Viena iš vyriausių dukterų, Vandutė, sumanė ieškoti teisybės. Nuėjo pas kolūkio pirmininką, bet tas, išklausęs jos skundą, tik skaniai nusijuokė.
Nuvažiavo Vandutė į rajoną, ten daug žadėjo, bet nieko nedarė.
Nežinia, ar pati sugalvojo, ar kas juokais patarė, niekam nesisakiusi išvažiavo Vandutė teisybės ieškoti į Maskvą. Rusiškai kalbėti nemoka, keli turėti rubleliai greit pasibaigė, nakvodavo traukinių stotyse, o kur tos valdžios ieškoti niekas negalėjo pasakyti. Žinoma, pakliuvo į miliciją. Vargo žmonės, kol išsiaiškino, kas ji tokia, iš kur. Paskambino į kolūkį, atsiliepė partorgas, prisipažino, kad jų žmogus, bet griežtai atsisakė atsiųsti mašiną Vandutės parsivežti – pati darbymetė, o ir tokiai tolimai kelionei tinkamos mašinos neturi, suges kur pakely, turės vargo.
Dieną kitą laukė partorgas suskliaudęs ausis, kol gavo žinią iš Maskvos, kad didelis milicijos viršininkas važiuoja komandiruotėn į Klaipėdą, jis ir parveš Vandutę – pasitikit ir pasirūpinkit, kad daugiau tokių šposų nekrėstų. Patikrinsim.
Kolūkio kontoroj vyko civilinės gynybos mokymai, susirinko nemažai žmonių. Sužinojęs, kad Vandutė grįžta, susirūpinęs partorgas ne tiek tos gynybos moko, kiek, vos tramdydamas juoką, laikas nuo laiko uždainuoja:

Paklydo Vanduutė Maskvoj,
Paklydo, pareeiti negali…

Žmonės taip pat žino, apie kokią čia Vandutę partorgas dainuoja. Linksma visiems. Prie kontoros pastato pričiuožia juoda Volga, iš jos išlipa uniformuotas milicijos viršininkas su daug blizgučių, apeina mašiną, atidaro galines dureles, kaip didelė ponia išlipa Vandutė su nemenku ryšuliu – Maskvoj žmonės geri, surinko drabužių, maisto.
Kai viršininką išlydėjo, partorgas, susinervinęs, gavęs iš jo užgaulių priekaištų, atsigrįžo į Vandutę ir ėmė auklėti, kvaile pavadino ir dar kitaip. Vandutė klausė, klausė ir pratrūko:
– Kas kvailė? Aš? Vo katras iš jūsų, didelę protingų, nuvažioutumet į Maskvą i parvažoutumet su jouda Volga?
Netrukus išskydo šeima, kaip Grigo bitės, kas kur. Motiną pasiėmė sūnus, mokykliniais metais buvęs pripažintas nemokytinu – gyvena abu iš pašalpų. Miestely gyventi neliko nė vienas, tik šiandien kažkurie atvažiavo į atlaidus, susėdo jų vaikai nešienautam kiemely ir užgiedojo, greičiausiai bažnyčioj nugirdę:

– Pulkim ant kelių visi krikščionys…

– Ko če įsistebeilijot, lygu vakų namati?
O aš, mėgindama atsakyti į feisbuko klausimą ką šį rytą galvoju, svarstau, kas toje istorijoj yra kvaili, kas protingi.

Apie svetimumą

Mama ilgai tylėjo. Sekiojo mane akimis, brazdančią virtuvėje – verdančią pietus. Sekiojo, bet tik dabar, po tiekos metų pagalvoju, kad nematė manęs, buvo toli toli, praeity. Tuomet ji vis dažniau išeidavo taip, į praeitį, o kai iš jos nubusdavo, nieko nebeatsimindavo. Paskui atsistojo, kaip lunatikė nuėjo, tarsi sekdama kažkokią mintį, į didįjį kambarį, iš kur gerai matėsi kiemas, atsistojo prie lango.
Pietūs išvirė, o ji tebegyveno tolimam, mano nežinomam pasauly, toli toli, neatsiliepė kviečiama valgyti.
Priėjau, atsistojau greta. Ji pajuto mane esančią, prakalbo, ramiai, tarsi tęstų buvusį pokalbį ir būtų tik minutėlei nutilusi. Kalbėjo apie savo laidotuves – ligi tol niekada nebuvo užsiminusi:
– Štai ten, pradarysi daržinės duris, paguldysi švarias lentas pasienyje ir statysi vainikus, krepšelius gėlių, dėsi puokštes...
Kalbėjo tokiu ramiu, kasdienišku balsu, tarsi ir aš būčiau ne čia, o ten, kažkur, išėjusi drauge su ja, ir mudvi, kaip kadaise mano vaikystėj, stovėtume prie daržo ežios ir aptarinėtume, kur žiemet sėsim žirnius, kur ridikėlius, pupeles, o ne kur dėsim jos laidotuvių vainikus.
Tokiu pat ramiu balsu, nenorėdama jos pabudinti iš tos kitos realybės, paklausiau:
– Kodėl daržinėj, o ne kambary, prie tavęs?
Nustebo:
– Kaip nesupranti? Juk manęs čia, tame keistame mieste ne mieste, kaime ne kaime niekas nepažįsta, niekas nemyli, tik tu. Tai ir atnešk man vieną gėlę. Ramunę, baltą. Jų daug Lokystos šlaituose. Žinau, bus vasara. Nueik ir atnešk. Pamerk ramunę į tą mėlynąją vazelę nudužusiu kraštu ir pastatyk greta grabnyčios. Ir grabnyčia tegu būna viena – sielą žmogus turi vieną.
Po kurio laiko paklausė:
– Ar žinai, kas ją man dovanojo? Vazelę? Ir kas nudaužė?
Tylėjau. Bijojau pažadinti iš ano gyvenimo, nes tuomet jis išnyks praeity, negrįžtamai. Tie jos žodžiai pravirkdė mane. Nešluosčiau ašarų.
– Kaip daug tu nežinai!
Aš buvau čia, dabarty, realybėj, į jos praeities pasaulį nueiti negalėjau. Supratau, kad to, ko nežinau, jau niekada ir nesužinosiu. Mėginau įsivaizduoti, kaip tai atrodys, jei tikrai paprašysiu žmonių krauti vainikus daržinėj ir tik tada eiti į vidų atsisveikinti su mano motina. Atsisveikinti su svetimu žmogum. Kam to reikia?
– Jau seniai nebėra žmonių, kurie mane pažinojo. Tuos vainikus neš ne man, o tau. Ir tai tik todėl, kad tu svarbus, reikalingas žmogus...
Pajutau, kokia viena buvau jau tada. Ir kokia viena buvo mama.
Ji mirė rugsėjy. Po stiprių šalnų laukuose nebebuvo ramunių, o ir Lokystos slėniai buvo nenueinamai toli nuo mano kaimo, anam mudviejų gyvenime, kuris, deja, buvo ne mudviejų, o kiekvienos savas. Mes visada buvom vienišos. Paprašiau savo kaimo žmonių padėti man palaidoti motiną, gerą, mylimą, nors jų ir nepažįstamą. Jos valios neįvykdžiau – gėles nešė vidun, dėjo apie karstą. Aš pamerkiau vieną žiedą, uždegiau vieną žvakę.
Žmonės, net svetimi, yra geri.

Apie savus ir svetimus dievus.

Esmi sena moteris. Per gyvenimą sutikau daug dievų ir jų tikrų ir netikrų pranašų. Kaskart klausdavau, kaip atpažinti, ar jų Dievas tikras? Atsakydavo, kad privalau įsiklausyti į jų skelbiamo mokslo žodžius, įsižiūrėti į darbus ir tada laisva valia pasirinkti, bet nė vienas neatsakė į visus gyvenimo keliamus klausimus. Liko vienas, tas, net nesu tikra, ar tai Dievas, tikėjimą kuriuo gavau su motinos pienu ir kurio pasaulio dalimi jaučiuosi, su kuriuo gimiau ir mirsiu, kurio pažadėto dangaus nereikia ieškoti aukštai, o pragaro giliai. Jie čia pat, greta mūsų.
Ir manasis Dievas pavydus, jis griežtai pasakė:
– Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną!
– O ar galiu neturėti nė vieno?
– Gali, tik pasaulis be Dievo atrodys tuščias ir nykus ir neteisingas.
Esmi sena moteris, myliu savąjį Dievą ir jo sutvertą pasaulį ir svetimų dievų nebeieškau.
Antri metai gyvenu vaikų bute karšinčiaus teisėmis. Daugiabučio kaimynai, ypač vaikai, pradžioj mane įdėmiai nužiūrėdavo, dabar jau apsiprato su manim ir mano negalia, mielai sveikinasi, pabėgėja atidaryti duris, kad lengviau būtų išvažiuoti vežimėliu. Nekalbinu, tik šypsausi, padėkoju.
Vakarais užmiegu anksti, dar ilgai girdžiu svetimų gyvenimų garsus, bet jie man netrukdo, žinau, kad niekas netikėtai, nesusitaręs nepaskambins prie mano durų. Įprastai anksti užmigau ir šįvakar. Kažkas paskambino – mandagiai, vieną kartą. Pro miegus nepatikėjau, įsiklausiau, bet buvo tylu. Buvau vėl besnūstanti – paskambino du kartus, reikliau. Suveikė viso gyvenimo įprotis – jei beldžiasi naktį, reiškia esu kažkam reikalinga, atidarydavau, klausdavau, kuo galiu padėti. Mano kaime nė karto neatėjo blogas žmogus.
Čia, mieste, vaikai patarė niekada neatidarinėti nežinomam durų, ten gali būti blogas žmogus. O ir kam aš, svetimoji, galiu būti reikalinga?
Pamiršusi galimus pavojus ir savo galimybių ribas, šoku iš lovos, smulkiais žingsneliais, čiuožčiuodama šliurėm, patekom skubu prie durų, dirsteliu pro akutę. Priešais esančio buto durys atviros, matau vaikų galveles, kaimynė juokiasi.
Atidarau. Prieš mane stovi du vaikai, tipiški miesčioniukai, plonom kaip pagaliukai rankytėm kojytėm. Visų mūsų veiduose nuostaba, tik mažesniojo iš vaikų, berniuko – baimė. Jis pasiruošęs, jei kokios, sprukti.
Abiejų vaikų veideliai išpaišyti nepažįstamais ritualiniais ženklais, pilka spalva. Įsivaizduoju, kaip atrodau aš – ryškiai žaliais naktinukais, išsidraikiusiais žilais plaukais, niekaip nepajėgianti atsibusti. Sutrikusi net moteris iš buto priešais.
Pirmoji atsitokėjo mergaitė, kumštelėjo berniukui alkūne, šis pravėrė prieš mane ryškiai spalvotą dovanų maišelį ir abu ne tai sugiedojo, ne tai sudainavo kažką apie saldainius ir pinigus.
Susivokiu – helovynas! Vaikai kažkokio naujo Dievo vardu reikalauja iš manęs duoklės. O gal ne? Ką aš apie tą helovyną žinau, juk nesidomėjau?
Pajuntu, kaip svaigsta galva, tuoj krisiu. Vaikams prieš nosis uždarau duris, dar spėju dukart pasukti raktą ir kurį laiką pasineriu į tamsą. Šmėsteli mintis – ar labai nugąsdinau vaikus? Sukaupusi jėgas atsikeliu nuo grindų, prisilaikydama sienų pasiekiu lovą. Už durų tyla. Po kurio laiko trumpai, klausiančiai skambteli. Neatsiliepiu. Nesiryžtu keltis. Nuėjo.
Tamsoj guliu ir galvoju, kaip dabar jausimės susitikę, ar taip pat maloniai sveikinsis vaikai, skubės surinkti telefonspynėj numerį, prilaikys duris?
Po kurio laiko į mūsų laiptinę atšurmuliuoja didesnis būrelis vaikų. Paskambina. Mandagiai, vieną kartą. Tyliu. Du kartus. Tyliu. Tada skambutis sužviegia reikliai, piktai, daug kartų – kaip drįsta neatidaryti, neduoti? Priklauso! Jie juk ne patys susigalvojo, viskas su tėvų, mokytojų žinia. Pašurmuliavę išgarma į kitus aukštus. Sugrįžtant kažkas, kažkodėl man pasirodo – vienas – prieina prie mano durų, ilgokai spaudžia skambutį, dar trinkteli kumščiu ir nubėga.

Apie vaikus

Trys dukterys, seserys, skirtingos ir panašios. Kiekviena su sava istorija.
Motina įsižiūri į kiekvieną raukšlelę jų veiduose, tariasi atpažįstanti, kurią koks dailininkas nupiešė, lyg būtų gyvenusi už jas.
Jos kvatoja! Trys žilos dukterys!
Motiną nusmelkia netikėta mintis, ji tylutėliai šnibžda:
– Dovanokit, mergaitės, kad pašaukiau jus gyvenimui į tą taip keistai, neteisingai surėdytą pasaulį...
– Mama, nuo kada ėmei garsiai poteriauti?
– ...Ir jums reikės mirti! Ką aš padariau?