Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...


Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...

Сообщений 1 страница 30 из 157

1

poe... poe... Poezija  http://s2.uploads.ru/t/0qoaZ.jpg

Vaikščioju tyliai –

tegu pamiega vaikai.

Seniai išėję...

0

2

Reiskių tyras

Kruvina ašara ant kupsto.
Ko verkia saulašarė
Rugsėjo atokaitoj?
Neapsigauk –
Klastingas jos grožis,
Netikras skausmas.

Iš juodos ežero gelmės
Išneria didelės žuvys
Pražiotomis burnomis,
Suvalgo debesis
Ir vėl dingsta gelmėj.
Ilgai ribuliuoja bangelės.

Nustojo liję.
Saulytė pro debesį.
Kapt... Kapt... Kapt...
Paskutiniai lašai nuo šakų.
Berželiai įsidegė
Rudenio žvakėm.

Žalsvų kiminų kupstas.
Ant plonų kaip kniusio
Koja kotelių
Prisagstyta spanguolių.
Senukas klūpo ir verkia:
Būčiau numiręs nepamatęs...

Miško progumoj
Vienišo ąžuolo viršūnėj
Juodieji gandrai –
Saugo maro kapelius.
Aplūžęs kryžius,
Dievo mūka įžėlus žolėj.

Pražilo švyliais
Briedžių ganyklos.
Sidabriniais balsais tilindžiuoja
Žydri vaivorų  varpeliai,
Nuo pat ryto pasigėrę
Gailių kvapais.

Leidžiasi sutemos.
Į samanas nukrito gervių trikampis.
Sukliko, nutilo.
Pirmosios žvaigždės
Stoja sargybon –
Ramybė jūsų namams.

0

3

PRISISTATAU

Netinku lentynėlei nė vienai,
Tai spalva,
Tai faktūra,
Tai gabaritais.

Ir neapeisi manęs –
Šakotos, dygliuotos –
Nepastumsi –
Esu!

Ir šiukšliadėžėn neįmurdysi –
Rėkiu, spardausi,
Netelpu...

Tai vargas.

0

4

ŠIAURĖS MIESTELIO VARNOS 

Dar tik pavienės žmonių figūrėlės
Ropoja šaligatviais,
Dar tik pirmi kiemsargiai brūkšteli šluotomis,
Dar tik pavienės - rūke - mašinytės prašiugžda gatve,
Dar aušra tegaisuoja vos vos,
O jos jau išskrenda - triukšmingai klegėdamos -
Į savo ganyklų plotus,
Palikdamos beržų viršūnes tuščias ir vienišas,
Bet vakarais visada sugrįžta - patyliukais -
Kiekviena į savo beržą,
Kiekviena ant savos šakos -
Paskutiniai štrichai nakties paveikslui,
Gyva miesto istorija – kiek jai šimtų metų?
Kiek tūkstantmečių?
Šiaurės miestelio varnos...

0

5

TĖVELIUI

Žinojau –
Ateis laikas – grįši,
Buvau tikra – grįši,
Tik sulaukti.
Paskui sužinojau –
Sugrįš ne visi.
Vyliausi – tu sugrįši,
Meldžiausi.
Nežinojau –
Ne visi sugrįžę pareina
Namo.

0

6

* * *

Kūryba – tarsi praregėjimo audra,
Kuri užklumpa, kai visai nelauki,
Kai siela tampa vėjams atvira,
Kaip vienišas berželis tolimoj palaukėj,

Kai nieko negali paslėpti nuo savęs –
Žaibų šviesa skaudi ir be šešėlio,
Kaip paskutinio teismo valanda,
Kur pats ir teisiamasis, ir teisėjas.

Jei pajunti audroj harmoniją būties –
Ar galima didesnė laimė?
O jei žaibai vien klystkelius nušvies –
Lai kaip tą beržą – negyvai suaižo.

0

7

VAIKAIČIAI (IR PRO)

Tai džinas, ištrūkęs iš butelio.
Jie veržlūs, jų vis daugėja,
O nuo manęs seniai nebepriklauso, kiek jų bus.
Kai sueina, suvažiuoja visi,
Tokie gražūs, dideli ir maži,
Būsimi ir tik numanomi,
Staiga sumažėja mano namai,
Krebžda, šiugžda, gyvena visose kertėse.
Pokši durys.
Kažkas įsitaiso mano sofos kertelėj priešais televizorių,
Perjungia kanalą,
Kažkieno žingsneliai nudunksi sodo taku,
Kamuolys skrieja gėlynan,
Katė bijo pareiti namo – susidraugauja, –
Ana jaunikaičiai dviese vakšto keleliu
Link kapų ir atgal, link kapų ir atgal –
Aptarinėja kompiuterijos galimybes,
Kažkas pradainuoja pro langus dainelę
Iš multiko apie Ogį ir tarakonus,
Sėdant pietauti pritrūksta vietos prie stalo
Ir dubenėlių sriubai,
Kažkur išsislapsto mano tyla, mano mintys,
Sutrinka mano kasdienybės sankloda –
Net naktys pilnos jų sapnų ir šilto alsavimo,
Jiems reikia erdvės – visos,
Jiems reikia pasaulio – viso,
Bet jie nežino, kad atima, o aš jiems nesakau,
Slepiuosi atsiminimuose,
Kur niekas negali patekti be mano valios.
Retkarčiais įsileidžiu ir juos –
Kažkuris sukikena, kažkuris nepatiki,
Vis dažniau tik atlaidžiai nusišypso.
Po minutės pamiršta.
Stoviu vis vienišėjanti tarp dviejų pasaulių –
Aš viena begaliu atpažinti juose
Bruožus protėvių, kurių jie neberado:
Akių spalvą, šypseną, balso tembrą, charakterį, pomėgius,
Aš viena bepapasakosiu išėjusiems –
Kokie jie mieli –
Tarsi pirmas kūdikio krustelėjimas įsčiose
Ir kaip pavydžiu jiems drąsos gyventi
Tame nuostabiame, išprotėjusiame pasaulyje,
Kurį jiems paliksiu.

0

8

* * * 

Paprašydavo manęs
Iš pamiškės atnešti šakelę kadagio,
Iš pievų – smilgų, varpelių,
Iš laukų – javų varpų –
Be skalsių,
Dar jonažolę,
Bitkrėslę,
Surišdavo puokštelę –
Žolinei.
Manydavau – toks žaidimas.
Vis norėdavau paklausti – juk žaidimas?
Nedrįsdavau – tokiu rimtu veidu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ne viskas gyvenime yra žaidimas.

0

9

VAIKYSTĖ 1

Seniai seniai padovanojo dėdė švilpynę.
Ne pirko supermarkete –
Išsuko – man – iš karklo žievės,
Žirnį įdėjo vidun.

Ar girdit?
Ar matot?
Mieli mano anūkėliai –
Tai švilpia, treliuoja
Maža, basa, linaplaukė, juodaakė jūsų babūnėlė,
Pasilypėjusi ant Šilalės kapinių zomato –
Gyviesiems ir mirusiems...

Vakar.

0

10

VAIKYSTĖ 2

Iš „ragatkės" nušoviau žvirblį.
Spengia tyla.
Negaliu patikėti – tai ne aš!
Tai kažkas per mane –
Net apsidairiau, ar nestovi kas už nugaros?
Nieko!
Gal kalti tie berniūkščiai,
Sumeistravę „ragatkę"
Ir pametę man ant tako?

- - - - - - - - - - - - - - - -
Stovėjau prie žvirblio kapelio
Ir piktinaus –
Kodėl jam nebereikia mano meilės?

0

11

VAIKYSTĖ 3

Iš nebūties vaivorykščių grįžtu.
Guliu pievelėje tarp dobiliukų.
Neskauda nieko,
Nors esu kliudyta akmeniu –
Skaudžiai,
Į paširdžius.
Išsigandę vaikai išbėgiojo,
Manė – numiriau.
Laikas, buvęs sustojęs,
Vėl girgždėdamas pajuda
Gyvenimo linkui.
Vien blogiukas, metęs akmenį,
Stovi ties manim
Ir tyliai verkia –
Angelas auksiniais plaukais
Mėlyno dangaus fone.
- - - - - - - - - - - - - -
Tebestovi.
Tebeverkia.

0

12

VAIKYSTĖ 4

Pempikė –
Ne, tai ne paukštis,
Ne pempės mažybinė forma –
Tai toks daikčiukas
Iš konservų dėžutės
Ir šovinio gilzės –
Su dagtimi.
Liepsnelė mažutė,
Dūmelis rangosi
Ir trenkia žibalu.
Kai liepsnelė pridūsta,
Su adata maišams lopyti
Paurbini knatą aukštyn.
– Nekelk daug, žibalas baigiasi.
Tai mama.
Kokia pempikė, tokia ir švieselė.
Vaikystė su knyga rankoje,
O rudens vakarai tokie ilgi,
Tokie ilgi,
Vis pasitikrini, pasitikrini,
Ar langinės gerai uždarytos?
Pokaris...

0

13

A. MONČIUI

Pamato – kaip neregys – širdimi
Įkalintą veidą
Pilkam akmeny palaukės –
Lig laiko,
Lig sargui ateinant,
Kuris atrakintų
Kaltelio kaukšėjimu
Vienatvės miražuose,
Kai niekas nežino,
Kai niekam nerūpi –
Stebuklas užgimsta
Iš akmenio pilko gimtosios palaukės,
Iš akmenio šalto,
Iš meilės,
Iš skausmo,
Tikėjimo,
Ilgesio –
Lietuviškas Dievas –
Ramus,
Išmintingas
Ir šiltas.

0

14

APSIŠLUOKIM SAVAM KIEME

„Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties”
                                         Maironis

Užaugo vaikai prie Dubysos ir marių
Laisvoj, nuostabioj Lietuvoj,
Nejau sunkiai triūsę, dirvonus išarę –
Viltim pasikloję skurdu užsiklos?

Sukurs darbščios rankos turtus nematytus,
Bet spėriai ne vienas kai kas
Suskubs baltom rankom nulius prirašyti
Kur reikia… Ir štai jau pilis nuosava!

Priviso kenkėjų ant tėviškės kūno,
Neliko garbės nė doros
Tiek šimtui bitelių medaus nesunešti,
Kiek vienas kai kas pavogs.

Juk žinom – turtingas neužjaučia biedno –
Taip buvo nuo amžių, taip bus,
Ne vienas kai kas užsimanė šiandieną,
Kad vargšai užjaustų turčius.

Nubuskit, jaunieji! Artėja rinkimai –
Kai kam vėl reikės jūs balsų –
Vėl naujas būrys godžių niekadėjų
Matuojasi togas teisių.

......................................................

Vaikai, vėl Tėvynei jūs žygdarbių reikia –
Juk jūs Lietuvos ateitis!
Nejau dainomis nuožmų priešą įveikę
Nemokam namus sutvarkyt?

0

15

AR? 

Jau pilnatis į delčią
Sniegas,
Speigas,
Vėjas.
Klajoja nerimas už lango,
Neleisdamas užmigti –
Vėlei
Sniegas,
Speigas,
Vėjas.
Ar jau visi benamiai šitą žvainą naktį
Į namus parėjo?

0

16

ATLEISK

Bičiuli, mielas,
Jau ruduo ir visas metų derlius jau po stogu –
Su laimės trupiniais, su nuoskaudom,
Sėkmėm ir nesėkmėm, su skrydžiais ir su nuopuoliais,
Su meilės prošvaistėm ir su kaltėm,
Su žodžiais – viltimi, ir žodžiais – nuosprendžiu.

Bičiuli, mielas,
Aš kalta – už daug ką,
Tik neskubėk iki gyvos galvos nuteisti,
Nebūk kaip tas nykus lietaus barbenimas į stogus,
Tik neišeik į rudenį – toks vienas,
Tik nesužvarbk, širdie, šalnotą rytmetį
Atleisti neišmokus.

0

17

ATMINTIS 

Atmintis tarsi prakeiksmas –
Jinai budi, nemiega,
Vis sugrįžta.
Sugrįžta vis.
Jaučia liepos vidudienio troškulį,
Uodžia kvapą sakų kaitroje,
Rėplinėja žeme vabaliukai – per skują, per žolę,
Tankmėje miriadai uodų – zyzia,
Šniokščia eglės ant Dyvyčio kranto – be vėjo,
Kelmas, skiedros, kelios uogos – mėlynos, mėlynos.
Kiek vienatvės vaikystės širdelėje,
Siaubo kiek, kiek maldavimo - - - - -
Šniokščia eglės dienos tvankumoj –
Ten, ant Dyvyčio kranto – be vėjo.
Atmintis tarsi prakeiksmas –
Vis gilyn, vis aiškyn, vis skaudyn –
Neišduokite vaiko tikėjimo!!!
Neišgirdo maldavimo – niekas.
Šniokščia eglės ant Dyvyčio kranto.
Atmintis – tarsi prakeiksmas...

0

18

ATMINTIS

Jaukios sutemos pilnos garsų
Šnabždesių ir teškenimo –
Stybrakojai lietaus lašeliukai
Bėginėja šaligatviais, glosto
Seno medžio šakas,
Išdykauja,
Pro tą šnaresį,
Pro pilną gyvybės naktį
Ataidi, ataidi
Samdyto smuiko melodija –
Prie tėvo karsto.

Bejėgės rankos ilsisi –
Atlaikiusios rūstų laikmetį.

0

19

ATSIŠAUKSIU

Trys žibintai po mano langais
Ir danguj apvali pilnatis,
Nukryžiuoti šešėliais beržai
Ligi ryto gulės pasliki.

Užgesinkit, prašau, užgesinkit –
Man nereikia tiek daug šviesos!
Jau išvaikščioti mano keliai
Ir iš niekur daugiau negrįžtu –
Man užtektų spingsulės mažos
Iš vaikystės skurdžių namų.

Netylėkit, prašau, netylėkit –
Man nereikia tiek daug tylos!
Tepašaukia kas nors, mylėtas...
Atsišauksiu – einu jau!
Namo.

0

20

BABŪNEI 

Po Votyvos iš Soboro visi išsivaikščiojo,
Po vieną, po du ar būreliais –
Susikaupę, įsitylėję
Ar, atvirkščiai, neįprastai šnekūs - nuėjo.
Aš laukiu po liepom,
Aš laukiu,
Aš laukiu skausmingai
Mažučio, tamsaus silueto –
Laipteliais – iš lėto,
Ant šaligatvio krašto pastovi,
Pastovi – nužiūri –
Mašinos ar nelekia?
Tep, tep, tep,
Tep, tep,tep,
Tokios skubrios kojelės
Po ilgu, po juodu sijonu – senobiniu,
Lyg eželio – po šalmu dygliuotu.
Aš laukiu po liepom,
Aš dar tebelaukiu – skausmingai –
Išeinant iš Soboro prietemos
Mažutės, pilkos senučiukės –
Vienintėlės mano –
Mylėjusios – ir mylėtos.
Išnyko.
Nuėjo – graudus siluetas –
Žingsneliais skubriais
Tep, tep, tep...

0

21

BALTRAMIEJUS

Rudeniop – tai toks metas,
Kad norisi eiti, kur šaukia vaikystė,
Kur gubos rugių, eilėm sustatytos,
Jų rimai ir ritmai dainele suringuoti –
Ta, kur iš amžių atsklido
Vėjui grojant akuotais.
Tarp gubų gandrai vaikštinėja –
Rimti ir solidūs,
Jie žino – jau laikas.
Jie viską žino –
Tai jie man pasakė – vaikeli mielas,
Jei myli, jei glostai – nebado ražienos.
Rudeniop – tai toks metas –
Gandrai ruošias skristi,
O gubos ražienom –
Bristi nubristi
Drauge su vaikyste.

0

22

* * *

Atmintis vis išplėšia, išplėšia
Iš juodos užmaršties, nebūties
Po akimirką – vaizdą, žodį ar jausmą,
Sugrąžina – kaip dovaną.
Ir sužėri – linų laukas iš girios išbridus,
Šaltinėliai papėdėj Punios,
Juokas klasėj. Berniokas pašautas.
Girgžda ratai – tremtin. Atgalios
Vis sugrįžta tyla, kada žodį ištarus
Supranti – jau taip pat nebebus. Bus po to.
Skrydžio jausmas. Ir laisvės.
Ša! Lakštingalos kliauga kapuos.
Žiburėliai liktarnų ankstų rytą rarotų –
Į bažnyčią visais takais
Ir mintis, man vienai pasakyta –
Kas nuo priesaikos tos beatleis?
Geros akys... O vardas pamirštas.
Tie namai, kurių nebėra...
Nuvingiavo per pievą takas...
Išdavystė. Viena aš. Viena.

0

23

BENDRAAMŽIAMS 

Dar pabūkim,
Dar pabūkim kartu, bendraamžiai,
Neišeikit, meldžiu, tarsi vagys, slapčia
Taip po vieną, po vieną.
Dar pabūkim drauge – mes – savi –
Bendraamžiai.
Kas supras mūsų godas geriau –
Mūsų skausmą ir džiaugsmą,
Prasmę mūsų dienų –
Kas supras? Besupras?
Šitas laikmetis svetimas,
Jis ne mūsų. Jau ne mūsų,
Koks bebūtų puikus.
Jis nekaltas –
Mes jam svetimi,
Mes jam praeitis,
Užsilikę iš savojo laiko,
Iš karų ir tremčių, netekčių,
Iš svajonių, vilčių – prarastų,
Iš jaunystės savos, kai ne žodžiais –
Gyvenimais –
Apsisprendėm – su kuo?
Nepalikit manęs čia, vienos –
Žemė daros tuščia, svetima,
Nepalikit ligi tos dienos,
Kai paklausus –
Atsimeni, drauge?
Atsilieps vien kurti tyla.

0

24

BIRŽELIS

Pareinant nuo jūros nešuosi akmenėlį,
Ryškiaspalvį, nugludintą.
Iš manęs šaiposi suaugę mano vaikai –
Tai vis ką nors nešiesi? Vis į namus?
Nepykstu, tegu šaiposi, nes jie mano,
Jų balsai šilti ir taip jaukiai kutena širdį –
Kaip kūdikių pirštukai kadaise.
Tą akmenėlį nuo jūros nešuosi
Iš ilgesio grįžti vaikystėn,
Kai mamos gimtadieniui, biržely,
Merkdavau neužmirštuoles lėkštelėj,
O vidury kotelius paslėgdavau jūros akmeniu,
Gėlių galvelės pakildavo ir jį apglėbdavo –
Tik mano vaikystėj taip buvo merkiamos neužmirštuolės.
Aš savų vaikų nepamokiau, tai ir šaiposi.
Gal kad mano gimtadienis rudenį, nebežydi gėlės?

Stipriai suspaudžiu saujoj – lyg kėsintųsi kas atimti –
Akmenį nuo jūros – iš vaikystės.

0

25

BOBŲ VASARA 

Nedaug tereikia – gana akimirkos
Įkvėpti rudenio žavesiui –
Spalvoms ir vėsai – kad atsimintum vasaras –
Kadai nužydėjusias, kadai nužaliavusias.
Tik akimirkai stabtelti bobų vasaros įsauly –
Saulelė aukštai nepakyla jau,
Ne tiek šildo, kiek akina. Numiršta
Žydėdamos nasturtos. Ir astros.
Šita akimirka bando apgauti mus,
Kad nieks nepasikeitė, nieks nepraėjo,
Tik nejučia skvernus susisiausdamas
Atsistoji pasauliui ir pavėjui
Ir tai neilgam – atsėlinus nerimui
Kaip šunelis, pabrukęs uodegą,
Nubindzini į namus. Kaip boružėlė
Septyntaškė – po lapu – žiemojimui.

0

26

DAR DUOK 

Dar duok, gyvenime, man puskepalį duonos,
Leisk pasisemti kibirą vandens –
Man tiek mažai bereikia – kaip neduoti!
Jei vėl pritrūksiu, paprašysiu dar.

Tau į duris negarsiai pasibelsiu –
Aš tebesu! O tu jau pamiršai?
Abišalės nebreikia, tik riekelę
Įsprausk kaip elgetai delnan.

Gyvenime, tavęs aš neburnoju,
Nekeikiu. Sakyk, neįkyrėjau tau?
Ėjau takais, ne vieškeliu plačiuoju
Ir nemaniau – jie ims ir pasibaigs.

0

27

DOVANA

Kas sakė - viskas? Ne! Ne viskas!
Dar šitiek daug kelių nepraeitų –
Tai kas, kad smilkiniuos sidabras tviska,
Kad šypsena įrėminta raukšlių.

Dar nežinau, ką reiškia neskubėti,
Dainuoti su žeme vienu ritmu,
Pajaust, ką reiškia būti senutėle,
Su lazdute rubždenančia taku.

Dar tiek minčių, tyloj neišmąstytų,
Dar tiek ligų, kuriom nesusirgau,
Dar teks iškęst didžiausią išdavystę
Draugams išeinant už mane pirmiau.

Dar nedrįsau visa širdim mylėti,
Kad nepalūžčiau, meilės išduota –
Širdis kitaip nemoka – viskas arba nieko,
Nebuvo visko - nieko nebėra.

Toks nuostabus ateina supratimas,
Kad tik dabar, kai mirti nebijau,
Tai ir gyvenimas nebebaugina -
Kas gali būti žemėj nuostabiau?

Tiek dovanų lemtis padovanojo,
Ar gausiu paskutinę – nežinia,
Šiandien senatvė man atrodo
Pati puikiausia dovana.

0

28

DRAUGAMS 

Nepykit ant manęs –
Jau nebe laikas pykti
Kada jau po,
O praeitis mums nebepavaldi –
Ją galima mylėti, nekęsti ar pamiršti,
Tiktai pakeisti – ne.
O ir nenoriu –
Man ji gera kokia yra, nes mano.
Nepykit ant manęs,
Kad nuėjau viena,
O dar ne į tą pusę,
Ne paskui tuos,
Ne ten,
Ne taip.
Ar jūs galėjot rinktis?
Aš irgi – ne.

0

29

DZŪKIJA 

Takas smėlėtas, skujom nubiręs,
Išsiviliojo auštant į girią,
Triskart apsukęs tą pačią pušį
Nepaklaidino, kvietė pabūti

Miško nameliuose – miela viešnele,
Tik aš, nieks kitas, šitaip negali
Tave įsiausti į aidžią tylą,
Taip pabyloti amžiną bylą,

Tik aš, giružė, būtis pirmapradė
Kalbu į širdį – pati bežadė,
Prakalbint moku kožną medelį,
Paukštį, žvėrelį, driežą, gyvatę

Ir šilagėlę balandžio vėjy,
Ir skruzdėlytę, kur rėplinėja
Prie tavo kojų, pušies sėklelę, genio išskeltą,
Kur naują mišką pakels gyventi.

Pabūk, sesele, girion atėjus,
Apglėbki pušį kaip seserėlę,
Paglostyk pilką kerpę ant luobo –
Pamirši, kas tau nurimt neduoda,

Kaip prieš altorių staiga suklupsi –
Ant šilagėlės – rasos stebuklas,
Saulei įspindus tyloj išgirsi
Čiurlionio arfa grojančias nimfas.

0

30

* * *

Esu jau kitam lygmeny, kur paklūsta
Mintys, žodžiai, jausmai,
Kur šešėlių nėra –
Viskas tyra lyg būtų
Vaiko sapnas, sapnuotas kadais,
Kur net skausmas saldus ir tikras.
Mano? Tavo? Mūsų? Žinai –
Jau vis tiek. Nebenoriu grįžti
Į namus, kuriuos palikai.
Jau kitam lygmeny, kur nebūna
Nevilties. Tik būtis. Tik būtis –
Ji be vardo, be veido, svajonių,
Su baltai ištrinta praeitim.
Kur daugiau nepasieks žemės godos
Ir kur niekas neieško kaltų,
Dovanok, kad buvau. Man rodos
Mudu esame teisūs abu.
Nebelauksiu tavęs, nebelauksiu,
Neatėjęs ėjai – išėjai –
Jau kitam lygmeny, kur neskauda –
Kaip sapne, kur sapnavos kadais.

0


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...