Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...


Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...

Сообщений 31 страница 60 из 157

31

GAL LIKO KAS? 

Vėl metams baigiantis ugnelę susikūrusi,
Kad būčiau ne viena šią virsmo naktį,
Gyvenimą regiu kaip seną terbą ubago –
Nereikalingą, ant tvoros padžiautą.

Nešiausi ją visur, kiekvieną dieną,
Tik rėmiausi žmogum, o ne lazda gumbuota,
Mažai man davė tie, kas privalėjo,
Bet davė – daug – kam nepriklausė duoti.

Išdalinau žmonėms ką gavus, savo ką turėjus –
Nesu tikra, ar tiems, kuriems derėjo.
O ir nebesvarbu, kai išgerta taurė jau,
Net pagirios seniai seniai praėjusios.

Ir vėlei metams baigiantis ugnelę susikūrusi,
Kad būčiau ne viena šią virsmo naktį,
Gyvenimą regiu kaip seną terbą ubago –
Pagreibsiu dar dugnan – gal liko kas?
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Turės užtekti...

0

32

GIRDĖJAU 

Girdėjau,
Mano jaunystės mieste
Pastatytas fontanas –
Teška ir teška,
Šnara ir šnara,
Lyg pasakotų kažką,
Ko pats, toksai jaunas,
Žinoti negali.

Girdėjau,
Šokio lengvu žingsneliu
Keliauja "Metropolin"
Skardinis Dolskis – Danielius,
Neatpažindamas naujų šviestuvų
Ir liepaičių Laisvėj.

Girdėjau,
Damos tą dieną, kai jis sugrįžo,
Iš senobinių skrynių
Išsitraukė sudūlėjusias
Skrybėlaites.
Ir šypsenas,
Bet... jų niekas nepakvietė šokio.

Girdėjau,
Mano jaunystės gatvėmis
Tebevaikšto poetai –
Ar atsimenat kas jų vardus?
Ir bėga,
Bėga žemyn Kauko laiptais
Jaunutės mergaitės –
Kur skuba?

Girdėjau,
Ano miesto skersgatviais
Tebeklajoja dvaselė –
Kažkas buvęs sutikęs,
Bet nepažino –
Menkutė tokia, nublyškus,
Nustebusiom vaiko akelėm.

0

33

* * *

Gyvenimas mano –
Kaip Vilniaus senamiesčio
Skersgatvių vėjas.
Iš kur?
Iš visur.
Iš čia.
Ir iš ten.
Per bromą išpuolęs
Kaip šuo pasalokas
Pakinklį sugriebia –
Sustok, neskubėk –
Ir žeria kaštono lapus
Į veidus žmonėms –
Nuplėšęs
Rudens nesulaukusius
Ar gainioja skiautes laiškų
Adresato neradęs,
Dienoraščių puslapius –
Čia?
O gal ten?
Pirmyn?
Ar atgal?
Priglunda kamputy,
Kol kiemsargio šluota užgriebs
Ir iššluos sąvartynan.

0

34

IEŠMININKAS

Iš toli, iš toli žemės virpesį jautė širdim.
Sutikdavo – palydėdavo - - -
Žavios freilinos. Ponai.
Ten, kažkur, svajonių pasaulis.
Vienplaukis lakstė drezinom,
Visada laiku grįždavo
Savo pervažon –
Rankoj vėliavėlė.
Geltona.
Tarpais, kai nebūdavo traukinių,
Taisė laikrodžius,
Daugybė jų tiksėjo
Būdelėj ties pervaža.
Istorija nubildėjo pro šalį
Į frontą – dainuodami,
Iš fronto – sanitariniais,
Nedaugelis.
Gūdžios pokario naktys.
Iešmininkas stovėjo poste –`
Kas išmatuos jo vienatvę?
Testamento nesurašė –
Nebuvo ką įvardinti –
Tik nedrąsiai paprašė palaidoti
Kapinaitėse, pušynėly prie geležinkelio,
Kad girdėtų pravažiuojančius traukinius.

Netikėjo –
Ateis diena,
Kai traukiniai liausis važiavę.

Nepataisomai sustojo laikrodžiai.
Rūdija bėgiai.

0

35

ILGESYS

Štai ir vėlei kažkas, nenusakomas žodžias, kutena paširdžius,
Kai prieš aušrą ant slenksčio prisėdus nieks netrikdo tylos –
Nebeverkia vaikai, o senolių dejonė tiktai pasigirdo,
Ir akordų jaunystės dainų nieks daugiau nekartos.

Nepalikit, mielieji, vienos – taip ilgam nepalikit!
Kai rugpjūčio dangus kaip kadais vėlei lyja žvaigždėm,
Dar sugrįžkit šią naktį – bent spalvotais, gyvais atminimais,
Kad galėčiau tikėt savimi, kad svajone galėčiau tikėt.

Krištolinė tyla – kaip dangus. Net baisu, kad suduš prieš pat aušrą,
Jei kažkas, neištvėręs ilgiau vienumos, nejučia atsidus.
Jei pašauktų – tikrai atsišaukčiau, bet pasaulis toks tuščias –
Vien tyla ir vienatvė, vien žvaigždėtas rugpjūčio dangus.

0

36

IŠEITI

Išeiti –
Į sapną,
Į užmarštį,
Mirtį,
Išeiti už skausmo galios ribų,
Iš žeidžiančio žodžio orbitos,

Ištrūkti,
Užgesti,
Kaip salėje gęsta šviesa
Kylant uždangai
Nuo kito pasaulio – netikro.

Nuo kito,
Kuriame nebeskauda.

0

37

* * *

Iškalė –
Po raidę, po skaičių –
Užrašą ant paminklo.
Viskas teisingai –
Vardas, pavardė,
Gimė – mirė –
Viskas teisingai.
Tik ką tai turi bendrą
Su motinos juoku
Vasaros pavakarę,
Su kostelėjimu Velykų minioj
Soboro prietemoj –
Nesupainiojamu su niekuo?

0

38

IŠPAŽINTIS 

Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa!
Mano kaltybė, mano kaltybė, mano didžiausia kaltybė!

Kalta, nusidėjau, prisipažįstu, kad mylėjau,
Visa širdim mylėjau Tarybų Lietuvą.
Betgi mano vaikystei kitokios Tėvynės nebuvo duota!
O jei nebūčiau mylėjusi, iš kur dabar žinočiau
Žodžio „Tėvynė" prasmę ir tą jausmą – mylėti Tėvynę?

Kalta, nusidėjau, prisipažįstu, kad tikėjau,
Visa esybe tikėjau šviesia ateitim.
Betgi mano vaikystei kitokio tikėjimo nebuvo duota!
O jei nebūtume tikėję – aš, tu, mes –
Ar būtų ta ateitis nušvitusi?

Kalta, nusidėjau, prisipažįstu, kad gerbiau už tą šviesią ateitį,
Už mūsų ateitį aukas sudėjusius, kovoj kritusius,
Dar negalėjusius žinoti, kad jų siekius prakeiks.
Betgi mano vaikystei kitokios pagarbos nebuvo duota!
O jei nebūčiau gerbusi, kaip, lemtingai valandai atėjus,
Būčiau suvokusi,
Kad už vaikų, tautos, žmonijos ateitį lengva mirti?

Nesigailiu. Neprašau atleidimo.

0

39

IŠTIKIMYBĖ

Kartu gimę,
Kartu augę –
rugys ir jo sesė rugiagėlė
vasaros polėky –
aukštyn –
Į saulę –
Aukštyn – – –
Bet apsižiūrėjo rugys
Toli sesę praaugęs,
Nulenkė apsunkusią galvą –
Kartu numirti.

0

40

ĮAUSIU 

Aš ieškau žodžių tarsi uogų
Žilam rasotam vaivoryne,
Kaip saulašarės – gyvo kraujo lašo –
Raiste ant kupsto,
Kaip paslapties juodoj gelmėj
Kaip žaislo, pamiršto –
Vaikystės patvory,
Lakštingalos giesmės –
Pirma aušros,
Kaip kelio, bėgusio pirma –
Negrįžusio,
Nes tiltų nebėra –
Pati sudeginau.
Aš ieškau žodžių – tarsi aido –
Įausiu juos į drobę,
Patiesiu balinti birželio įsauly...
Išeisiu vakarop.

0

41

JAUNĖLEI 

Mergaite mano, gervės jau sugrįžta,
Šįryt varnėną švilpiant išgirdau.
Sugrįžt namo, tai grįžti į vaikystę –
Aš dalinuosi tavo ilgesiu – pusiau.

Mes lauksime tavęs – beržai atkalnėj,
Pirmieji tulpių kylantys daigai,
Stotelė paplentėj, kai miega kaimas
Ir takas į namus, kuriuo tu išėjai.

Tu neskubėk – gyvenimas vilioja,
Tu neskubėk, gerk taurę pamažu,
O jei paklysi, sekdama svajonę,
Žinok, aš laukiu – prie namų.

0

42

JAVO DYGIMAS

Šerkšnas – pilkas ar žalias? – arimuos,
Iš žemės, ne iš dangaus,
Ryte, po nakties – nuklojo, nuklojo
Norago žaizdas,
Užglostė, užglostė
Ir nebenutirps po saulėtekio
Tik kelsis aukštyn, tiktai stiebsis,
Kol vasaros vėjy užgros.

0

43

***

Jei išvarysi iš manęs septynis demonus,
O, mylimasis!
Nebebus manęs –
Tik draskoma aistrų, pralaiminti ir laiminti,
Iš nuopuolio pakylanti,
Iš nuodėmės sugrįžtanti šventa
Verta aš meilės.
O tu, galingas, išdidus
Mylėti nori vergę.
Ne mane.

0

44

JUBILIEJINIS

Kaip gyvenu?
Gerai, dėkoju.

Tik naktimis vis dunda traukiniai.
Kūrikas pusnuogis, gražus kaip Apolonas,
Vis žeria į ugnies nasrus
Sekundes, minutes, metus
Ir niekada manoj stotelėj nesustoja.

Kaip sveikata?
Gera, dėkoju.

Tik ta širdis vis skuba – ristele,
Suklupdama,
Suklupdama,
Suklupdama,
Kol skausmas nubloškia mintis
Šalnotam rudeniui po kojų.

Ko palinkėti, ką padovanot?
Bet ką... Dėkoju.

Vis tiek jau išsipildymo nebus.
Taip šalta, vieniša, gūdu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Na...
Gal, sakau...

Padovanok svajonę!

0

45

KAI NIEKO NELIKS...

Kai žvilgsnis užluš savyje,
Kai nieko neliks jau mūsų,
Tik tavo ar mano –
Taps praeitim meilė,
Ir skausmas taps praeitim,
Nugrims praeitin akimirkos –
Apsidairysim –
Bus metai atskyrę.
Mirtis bus atskyrusi.

0

46

KAI... 

Kai po nakties, kaip liepto per bedugnę –
Siūbuojančio, nepatikimo, begalinio –
Žara žėruoti ima debesuos,
Kai švinta –
Pagaliau,
Vėl mėginu gyvenimą prisijaukinti,
Prisimatuoti –
Visai kitokį,
Ne svetimą, bet ir nesavą,
Kitą –
Gyvenimą jau kitapus bedugnės
Ir nežinau –
Stebėtis, verkti, juoktis? –
Matau saulėtekį!
Lyg pirmą...

0

47

KAIP BĖGA LAIKAS 

Kaip laikas bėga –
Mintys, nuotaikos ir žodžių prasmės.
Juokinga.
Vėl verkiu .
Skrendu kaip paukštė,
Duris užsidarau ir užsirakinu,
Kad niekas, niekas, niekas nematytų
Nevilties,
Bet kitą rytą –
Tarsi nė nebuvę,
Net neskaudu, kad meilės žodis
Ne man tebuvo skirtas.
Svarbu, kad meilės...
Nuo jo pasaulyje šviesu.
Tik laikas bėga –
Nebegrįžtamai.
Juokiuosi,
Vėl verkiu,
Krentu,
Krentu,
Krentu...
Šypsausi...

0

48

* * *

Atėmus viską, o, lemtie,
nepagailėk bent ašarų
apverkti savo mirčiai –
negailestingai,
lėtai,
kasdien pasiimančiai
ir jau nesugrąžinančiai
akimirkų,
išgryninančiai iki skambesio
jausmus,
kol bepalieka
vien meilė ir kančia.
Kančia ir meilė.
Kuri svarbiau?
Kuri bus paskutinis lašas
tuštėjančiam inde?
Lemtie, aš šlovinu tave
už tai, kad leidi
išgyventi mirtį...

0

49

* * *

Na kaip tikėti gėriu ir teisybe,
Jei ir dabar, praėjus tiekai metų,
Tiberijus ant pjedestalo teberymo,
O jo aukų nieks vardo nepasako?

Kai šitiek nekaltų aukų sudėta,
Kada, kada taps gėris – Dievu?
Ir šiandien paskui giltinę kaulėtą
Šlovės Olimpan kopia niekadėjai.

Kai pilnas eteris Ben-Ladeno ir NATO –
Juos žino ir vaikai ir prokurorai –
Vien motinos kartos negrįžusiųjų vardą –
Pasaulis taip ir liks nesužinojęs.

O jeigu sužinotų, kas atmint galėtų?
Jei pastatytų kiekvienam paminklą –
Kai blogis taip dažnai pavidalą pakeičia,
Nauji vandalai užrašus nutrintų.

0

50

* * *

Koks kartus paskutinis lašas
Nuo dugno taurės – vynas.
Nejau ta akimirka taps amžinybe?
Kas taip gailiai, aštriai suskambo,
Suskaudo, pažiro?
Tai tik dar viena taurė sudaužyta.
Išsivadavimas.
Tai tik skausmo virsmas praeitimi.
Tik išgyventi –
Virsmo akimirką.

0

51

LAIKAS 

Miglotą spalio rytmetį prieš aušrą
Girdžiu, kaip laikas kapsi nuo šakų
Ir iškeliauja migloje. Padauža –
Pamoja man ir aš su juo einu

Per sodą, savo pasodintą
Ir mintyse matau, koksai jis bus,
Kai laikas, apgavikas, išsivedęs
Jau be manęs kapsės metus.

Gili ramybė globia visą žemę –
Nesekit, rūpesčiai, jau mums nepakeliui,
Galingai laiko upe nešant
Taip gera plaukti – pasroviui.

0

52

LAIŠKAS DONELAIČIUI 

Pakviesk, Kristijonai, broleli mano, mane į Tolminkiemį,
Pakviesk, nes jau metas, į savo našlių namus,
Kuriuos pastatei praradusiems viską –
Sėdėsiu ant priebučio, gęstant vakaro žarai,
Pakol susitaikymas skausmą nutildys.
Jau daugel pavasarių, broleli mano, Kristijonai,
Saulelė atkopdama atnešė Tolminkiemin,
Į užliejamas pievas ties Viešvile, abipus Nemuno,
Suarti jau būrų žagrėm dirvonai ir vėlei miškais apaugo
Ir tuos miškus vėlei kerta,
Dykai nušienautos jau pievos, jau nudainuotos,
Obelėlių skiepai tai gražiai prisiėmę nebesamuos tavo soduos,
Rudeninio darbymečio jau purvynai visi išbraidyti
Ir nuskalbė lietūs jau mudviejų nugaras –
Kaip būrams – tavo ir mano dienų būrams –
Tavo ir mano šimtmečių lietūs.
Jei leisi, aš dar ten, našlių namuose, pasibūsiu
Ligi pabaigos – jau niekam niekuo neskolinga,
Kol sykį varpai nuskambins „po dūšiai"
Ir kažkas atsidus – pasirinko.
Abu pasirinkom – gyvenimus savo ir mirtį.
Paklausyk, kaip ataskamba nešamas vėjo
Žiemos speigų žibėjime šerkšnas nuo smilgų;
Ar matai, kaip juosia vaivorykštės tavo tarpumiškių tylą,
Ar girdi, kaip tavo sode obuolys nukrinta,
Kaip naktį prie žvakės skrebena plunksna?
Pakviesk, Donelaiti, mane į Tolminkiemį,
Pakviesk, nes jau metas, į savo našlių namus,
Kuriuos pastatei praradusiems viską.
Ko delsia, kodėl gi neplukdo manęs prūsų pusėn
Per Nemuną, lietuvišką Letą, lemties keltininkas?

0

53

LAPKRITIS

Į begalybę naktis nutįso –
Lapkričio naktys tokios atgrasios,
Zvimbia žinutėmis eteris visas,
Man tik žinutės niekas nerašo.
O gal parašė, bet išsitrynė,
O gal nuėjo ne tam adresatui,
Gal tiktai žaidžia kažkas slėpynių,
Pasikavojęs užu ekrano?
Ten, kažkur, švyti neonu miestai,
Ten, kažkur, vienišas vilkas kaukia,
Juzės Erlicko gergždžiantis balsas
Brido nubrido rudens palauke.
Laikas sustojo kažkur ties pusiaunakčiu,
Juodos mintys po nemigą blaškos,
Broliai vaiduokliai, kur jūs prašapot,
Kai taip siaubingai bijau vienatvės?
Kažkas už lango šiugžda ir šnara,
Mėnuo, niekšelis, pro debesį seka,
Glaudžias prie stiklo vyšnios šakelė –
Laukim, tikėkim pavasariu, sese.

0

54

LAUKIMAS 

Bus durys atvertos
Ir takas eglelėm, eglelėm,
Eglelėm žaliom...
Pamatysi, koks paprastas buvo,
Neįmantrus
Gyvenimas, kada laukiau,
Gyvenimas prie jazmino krūmo,
Kur nei suolelio...

Kad ateitų,
Kad tik ateitų...
Bent tada, kai bus atviros durys
Ir takas eglelėm, eglelėm...

Meldžiu,
Nors tą pirmą ir paskutinį,
Per tas egleles,
Lig jazmino...
Vidun gali neužeiti –
Ir taip pamatysi,
Koks paprastas buvo,
Neįmantrus –
Gyvenimas, kada laukiau...

0

55

LEONUI, IŠĖJUSIAM

Kodėl taip tuščia mudviejų takuos –
Vien sutemose blaškos pikti vėjai?
Gal per ilgai stovėjau kryžkelėj, o laikas ėjo...
Kodėl taip tuščia mudviejų takuos?
Žmogaus išduoti nesiryžau, negalėjau
Dabar vien sutemose blaškos vėjai –
Todėl taip tuščia mudviejų takuos,
Kad per ilgai aš kryžkelėj stovėjau...

0

56

MAŽI MANO NORAI 

Noriu,
Kad sinoptikai išpranašautų atlydį
Ir zylutėms nebebūtų šalta.
Noriu,
Kad knygoj rasčiau sakinį 
Svaiginantį, užvaldantį.
Noriu,
Kad menkos nuoskaudos neužtemdytų
Kasdienybės.
Noriu,
Kad dar ne šiandien išsipildytų prakeiksmas –
Dar galėčiau apie jį nežinoti.
Noriu
Išėjus į kaimą sutikti žmogų
Ir atpažinti artimą sielą.
Noriu,
Kad laiškanešys nepasuktų į kiemą –
Laukimas šviesesnis už išsipildymą.
Noriu,
Kad kas nors paprašytų pagalbos –
Žinočiau turtinga esanti.
Noriu,
Kad pasaulis būtų geras
Ir aš tebebūčiau jame.

0

57

* * *

Mirtie,
neieškok, nerasi –
nesibelsk į duris,
nedirsčiok pro langus –
manęs nėra namie,
aš dar nesugrįžusi iš savo pavasarių...

0

58

MIŠKE

Miško šakų betvarkėj dega vieniša uoga,
Įstrigęs kaštono lapas,
Zylutės cieksi,
Rėplioja vabalas – juodas,
Samanos grybais kvepia –
O ryt Kalėdos...

Vėjas viršūnėm siaudžia –
Nepiktas, greičiau išdykęs,
Kartais lietučio šuoras,
Sukreksi šarka karklyne,
Mane einančią padabojus –
O ryt Kalėdos...

O ryt atėjimas, o ryt sugrįžimas –
Šviesos ir svajonių
Apie tikėjimą, apie išsipildymą,
Kuris nieko neboja –
Jau ryt Kalėdos...
Kalėdos...

0

59

MYLĖK SAVE

Tikėki savimi, tad ir aš tikėsiu
Be priesaikų, be žodžių netikrų,
Į ateitį abu išeisim, dviese,
O dviese niekas nebaisu.

Tu neišduok savęs, tada ir aš tęsėsiu
Ištikimybės priesaika šventa,
Visas dienas naktis mes būsim dviese,
Nei laikas neišskirs, nei toluma.

Mylėk save, tada ir aš mylėsiu –
Nemylimą mylėt labai sunku,
Tada ir gęstant dienai būsim dviese,
Nakties skliaute žvaigždė nukris, bet nesuduš.

0

60

MOTINOS DIENA

Kai gegužę būna berželiai žali,
Rugučiai jau želmenis kelia –
Diena įdienoja – gryna ir skambi –
Senos dukterys eina pas mamą.

Vargai išvargti, slėpiniai atrasti –
Į šventę jos eina per žemę –
Su vystančia puokšte pirmųjų žiedų
Senos dukterys eina pas mamą.

Saldžiausi lašai būna taurės dugne –
Lig dugno jos savąją geria –
Į smėlio kalnelį pramintais takais
Senos dukterys skuba – pas mamą.

0


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...