Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...


Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...

Сообщений 61 страница 90 из 157

61

NAKTIS VILNIUJE

Po pusiaunakčio.
Kažkas vyksta už lango.
Dunkst – akmuo skaudžiai kliudęs
Rieda grindiniu
Ir gaili šuns dejonė
Virš miegančio miesto nuaidi
Atkartojama aido.

Kažkas piktas gatvėmis klaidžioja,
Keikiasi, guodžiasi, verkia.
Tolsta...
Miesto langai akli ir kurti,
Visos durys užvertos.

0

62

NESAKYK JAU NIEKO

Šššš... Nekalbėk, nesakyk jau nieko,
Jau nesiekia žodžiai manęs,
Nei paukštelio giesmė, nugrumėjęs
Per dangų perkūnas. Užges

Paskutiniai žaibai. O aš būsiu
Ir akla, ir kurčia kasdienybei – visa
Įsitempus, bet dar nenutrūkus 
Paskutiniam akorde styga.

Viskas bus kaip kine nespalvotam,
Vien šešėliai aplinkui pilki,
Vien tik žingsniai – galbūt išgalvoti –
Aš girdžiu, o negirdi kiti.

Šššš... Nekalbėk, nesakyk jau nieko,
Jau nesiekia žodžiai manęs,
Jau visa laukime – ar į mano kiemą
Suka žingsniai, kurie išsives?

0

63

* * *

Nuo kapo nebylaus pakėlus žvilgsnį
Žiūriu į dylančią mėnulio delčią,
Pro debesų suplėšytus skivytus
Prasiveria dangus ir vėl duris užsklendžia.
Nepaprašiau, kol laikas, atleidimo,
Neišmeldžiau, kada reikėjo melsti,
Dabar pasaulis chrizantemom žydi,
Bet nebėra kas nuodėmes atleidžia.

0

64

NEVILTIS

Dabar, kai jau beginklė ir silpna,
Ant liepto stoviu tarp būties ir nebūties,
Sugrįžta praeitis kankinamai tikra,
Bet ji negelbės, rankos neišties,
Ji tik kvatosis iš manęs, tik tyčiosis ir teis
Ir abejingai lies gyvas žaizdas,
Žmonių šešėliai – pamirštais vardais –
Goja pabaisom vaiposi kasnakt
Tik vis sunkėja nuodėmių našta,
O šviesios spalvos dyla kaip delčia
Ir jau nebetoli diena, kai nebūtis
Už būtį mielesne pasidarys.

0

65

NYKSTANČIAM KAIMUI

Pavasaris kažko šiais metais pavėlavo,
Jo laukė mano kaimas, laukė ir dvejojo –
Artojų žemė amžiais nėr apgavus,
Deja deja, nesyk apgavo žmonės.

Nekilo žiemkentys, kažko vis nežaliavo,
O kaimas žarstė vasarojų sauja – sėti ar nesėti?
Pasėjo. Nes kitaip negali,
Nors ateitis ir nieko nežadėtų.

Susėdo toks pavargęs, pražilęs mano kaimas –
Dar šiandien tarsi savo žemės šeimininkas –
Ir uždainavo seną, skaudžią bočių dainą,
Pavasaris jos klausės klausės ir staiga pravirko...

Juk jei ne vagims – tėvynei reiktų duonos,
Ją kaimas ir ant "bruko" išaugintų.

0

66

O JIS, ŠELMA

Jis pešiojo mane už kasyčių,
Aš mačiau visoj klasėj jį vieną.
Pamilau – visiškai iš netyčių,
O jis, šelma, į kitą žiūrėjo.

Buvo dienos, jaunystė šėliojo
Varpeliu tyras juokas aidėjo,
Laukiau princo ant žirgo atjojant,
O jis, šelma, prošal nukaukšėjo.

Noko vasaros žemuogės pirmos,
Ilgesys mano širdį užgavo,
Kažkas basas per pievas atbrido
Ir man, šelma, pasakė - aš tavo.

Jaukios sutemos brenda per sodžių,
Du senukai ant slenksčio tyli,
Švelniai švelniai jo ranką glostau,
O jis, šelma, man šnabžda – myliu.

0

67

ONKOLOGINIS 

Tai šventykla be kunigo.
Lemties įgalioti tarnai dalina, atima gyvenimus –
Ne savo, ne sau.
Per dieną aidi nuosprendžiai – bejausmiai.
Kas pajėgtų ištverti – kaip savo?
Todėl atrodo bejausmiai,
Kai atsako į klausimą –
Kiek?
Kuo mažiau, tuo vertesnis –
Gyvenimas, kuris dar liko.
Vakarop koridoriai tyla,
Žmonės išeina – išteisinti, pasmerkti? –
(Kaip reikia peties atsiremti!) –
Susimąstę, lyg priėmę komuniją,
Įsigūžę savin, rodos nieko nemato,
Bet apeina žolytę tarp šaligatvio plytų –
Nenuminti gyvybės!
Baigę darbą Pontijai Pilotai nusiplauna rankas,
Patraukia namo ( pamiršti, pamiršti...)
Iki ryt. Šventieji - ryt vėl ateis.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - -
Košmarų miegu įminga palatos :
Šiandien operuotieji, paskirta rytoj,
Laukiantys galutinio atsakymo.
Skausmas budi tamsoj – neprašo vaistų,
Tegul skauda, teužgožia tą, tikrąjį, kuriam vaistų nėra.
Kažkas stovi prie lango – per naktį –
Pavydi benamiams šunims, beržui vėjyje.
Saulėtekis – skaistus – kaip patyčia.
Gal dar grįš namo – mirti, gyventi?
Bet jau niekada nebebus toks,
Koks buvo iki nakties prie onkologinio palatos lango.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Siutina beprasmybė – būti išsigimimo poligonu,
Svetimu sau, bevaliu, beteisiu.
Dar kirba viltis – apsiriko? Tik sapnas?
Rytą priverčia gydytoją pažiūrėti į akis –
Nuosprendis įsigalioja. Neskundžiamas.
Nuo dabar į visus klausimus teks atsakyti pačiam.

0

68

***

Pabūsiu
Nors tyla tavo kalbėjimui
Kai nežinosi – man kalbi;
Šilo ošimu pabūsiu,
Kai norėsi išgirsti
Ne mano balsą,
Ne mano,
Akmeniu pakelėj –
Kad šešėlis nebūtų vienišas,
Kai eisi pro šalį,

Brangus mano žmogau.

0

69

PIRMAS SNIEGAS 

Baltas, šaltas, tviskantis
Pirmas sniegas.
Mažutis berniūkštis krinta – keliasi,
Čiauška –
Mama, žiūrėk!
Mama, gaidys raudonas,
Ant sniego –
Be batų!
Mama, jam šąla kojos!
Mama, žiūrėk, plasnoja!
Mama – gieda!
Gaidys.
Raudonas.
Be batų –
Ant balto sniego.
Basas.
Mama!

0

70

PO VĖLINIŲ 

Po Vėlinių, kai tiek dienų – naktų tik vėjas,
Tik neviltis lynojo už langų,
Įspindo pavakare saulė. Sužibėjo
Vandens lašeliai auksu, sidabru.

Tam saulės blyksny sodo vyšnioje zylutė
Kedena plunksnas, rudenio sulytas,
Žiūriu į ją – ne ne, negali būti
Pasaulis neteisingas, geliantis ir piktas.

Žinau, kad bus žiema, kad siautės pūgos,
Dar balto bado šmėkla bus,
Bet šią akimirką tai mums su zylute nerūpi
Ir anei truputėlio nebaisu.

0

71

POKARIS 

Kai antrą kartą prabildavo varpai,
Kai karstą, o, būdavo, ir kelis,
Išnešdavo iš bažnyčios
Ir akmenim grįsta gatvele
Pro mūsų sodą, per tiltelį,
Nulydėdavo į kapus,
Aš palikdavau savo žaidimus,
Basa, murzina, išblukusia išaugtine suknute,
Palaidais plaukais
Prasibraudavau pro žmones,
Įbrisdavau į geltonas smiltis
Ir žvelgdavau į kapo gelmę,
Krūpčiodavau dunksint grumstams į karstą,
Paskui žiūrėdavau į žmonių veidus,
Paeiliui į kiekvieną,
Bet niekas nežiūrėdavo į mane –
Mano laikmetis giedodavo
„Viešpaties angelą" nuleistom akim,
Todėl anų dienų mano nuotraukų
Neišliko.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kaip pavargau nešti atmintį!
Kaip pavargau.

0

72

PRIEŠ ŽIEMĄ 

Myliu dabar, kaip niekad nemylėjau,
Myliu visa pavargusia širdim,
Mylėsiu – net tada, kai mane vieną
Paliksi paskutinę žiemą pasitikt.

Iš meilės tau aš viską dovanosiu –
Juk tu žinai, kokia širdis mana –
Kas vakarą tau patalą paklosiu,
Kas rytą pasitiksiu su daina.

Tau padėkosiu už kiekvieną mirksnį,
Už dovanas ir už praradimus
Karšta aistra svaiginsiu – ir tegul
Mana aistra kasdien tu būsi girtas

Tai tau, gyvenime, bekūni ir belyti,
Skubu aš paskutinę meilę išsakyti.

0

73

PŪGA 

Paklydau laike – per pūgą –
Žemė erdvėj ištirpo,
Viskas lekia, šoka, sukas –
Viskas tikra – netikra.

Kažką pūga pabaidė,
Juoką pažadino vėjas,
Greta drąsa ir baimė,
Skamba daina, ilgai tylėjusi.

Nulaužė šaką vėtra –
Krito, pusny paskendo,
Parko takeliais bėga,
Krykščia vaikų pulkelis.

Kvatoja, siaučia ištrūkęs
Mano dienų gerumas,
Nebesvarbu, kas laukia,
O tuo labiau – kas buvo

Viską pūga sumaišė,
Vienon pusnin subėrė –
Pasauly tam, išprotėjusiam,
Myliu vienodai – blogį ir gėrį.

0

74

PUNIA 

Matau atsiminimuose –
Rasoms vaivorykštėjant,
Pernakt dainas dainavusios,
Pakyla saulei tekant
Mergaitės,
Šešios,
Basos

Ir leidžias nuo piliakalnio
Prie Nemuno,
Kur trys šaltiniai šneka,
Kur dvelkia paslaptim
Tankmė senųjų girių,–
Už Nemuno,
Anapus...

Matau – atsiminimuose –
Plieninę upės srovę
Mergaitės,
Šešios,
Basos
Tėkmėj rankas mazgoja

Matau – atsiminimuose –
Ant akmenų susėdo,
Nutilo šventą valandą – saulėteky –
Giria, šaltiniai, Nemunas, piliakalnis,
Mergaitės,
Šešios,
Basos.

Matau – akis užmerkusi –
Rasa vaivorykštėja
Ir alma trys šaltiniai į Nemuną
Punios papėdėj...

0

75

RISTELE PER PARYŽIŲ. NERIMTAI

Mačiau Versalį, Karalių Saulę,
Mačiau po kojom – Paryžių –
Ten parašyta – Eifelio bokšte –
Kiek kilometrų lig Vilniaus.

Monmartro laiptai, kreivos gatvelės,
Pasaulio dainos, šokiai,
Vėjo malūnai, tarp mūrų įkalinti
Ir laikas, Dali deformuotas.

Jo žirgas – gražuolis –
Vaisingumo Dievas – mergaitės sapnas,
O ir jis pats, Dali – Salvadoras
Vienu rakursu – velnias.

Ten vynuogynas – amžių reliktas –
Už geležinių grotų.
Maži mulatukai krykščia –
Monso parke vaikščioti mokosi.

Marmuro grožis – sunkus ir amžinas –
Slegia tautos didybę –
Napoleono kapas. Tauta atsimena,
Tauta atleido už negrįžusius.

Notr Dam de Pari Kvazimodas blaškosi –
Kozetė minioj pasiklydo.
Nepakartojamo miesto žavesį
Išblaškė balandžių skrydis.

Prietemoj ūkteli garlaivis,
Senos veidrody virpa šviesos,
Nuo tilto karnizo Amūras šaiposi,
Mona Liza Luvro prietemoj –

Nemačius, kaip žydi magnolijos,
Negirdėjus, kaip bumpsi kaštonai.

Griozdas Georges Pompidou aikštėje
Banalybę menu pavertęs,
Grožis Pikaso drobėse – kampuotas,
Mintis – aštri, kaip peilis.

Nepakartojamas genijaus potėpis
Paneigia jo pasekėjų triūsą.
Laisva svaja Eliziejaus laukais
Gavrošo dainele ištrūko.

Vėlų rytmetį miestas bunda –
Paryžius pramiega saulėtekius.
Rue de Moscou senas arabas
Vaisius vitrinoj dėsto.

Mačiau Paryžių. Manęs jis nematė –
Paryžiui klajūnai nerūpi,
Tai mums iki skausmo reikia,
Kad žemėj Paryžius būtų.

0

76

RUGPJŪČIO NAKTIS

Kieme kažkas kažką vaikosi –
Nematomi,
Linksmi, išdykę –
Išpuola pro namo kertę,
Slepiasi už šulinio,
Supurto serbento krūmą
Nutyla,
Nealsuoja,
Pakedena obels lapus –
Bumbt – obuolys.
Kvatodami sprunka iš kiemo.
Ima lyti.

0

77

SAUSIO SNIEGAS 

Sausio sniegas.
Šešėlis nuo smilgos,
Varno pėdsakas –
Ko ieškojai, nabagai, sniege?
Sparno mostas pakylant
Įrėžė „sudie"
Ir ištirpo speiguotam skliaute...
Sausio sniegas,
Šešėlis nuo smilgos
Vis ilgyn. Vakare
Išsilieja auksinėm purienom
Sausio sniegas
Vaikystės delne.

0

78

SAVIJAUTOS AKCENTAS

Į pavasario šventę išėję –
Tiek aplinkui tylos,
Neliūdžiu,
Kad paliko vieną
Tuščiuose namuose
Tiek ramybės,
Praeities šitiek daug,
Vis ataidi, ataidi
Linksmos puotos garsai
Iš pavasario mano jauno.
Kaip skaudu,
Kad jau nieks nepakvies
Manęs šokio svaigaus,
Gal tik grįžę namo pasiges –
Paduok šlepetes,
Pelene

0

79

SENATVĖ

Jau kaip vaikas – juokiuos ir verkiu
Ir tuoj pat pamirštu kodėl,
Mintimis išeinu ir grįžtu
Tais takais, kur seniai nebėr.

Nesvarbu, kad išbluko visai
Tai, kas buvo mana lemtim.
Viskas tikra, viskas tikrai,
Ir mirties nėra – jie gyvi,

Tie, kuriuos sutikau kely
Ir kurie sutiko mane.
Jau kitaip nebebus, neišnyks
Mano dienos – klaidžia tėkme

Atminimai sruvens ir sruvens,
Vis sugrįš kaip senam kine –
Žodžiai, mūsų tarti kadais,
Nuskambės ta pačia gaida,

Vis taip pat nuramins ar žeis,
O paskui dabartin atklys,
Susipins tai, kas buvo, ko ne.
Šiandien upė dienų sekli –

Nežinau, ko juokiuos, ko verkiu,
Pamirštu ir atsimenu vėl –
Tarsi vaikas be tikslo einu
Tais takais, kur seniai nebėr.

0

80

SNAIGĖS 

Vėl pajuodo dangus,
Pagėla šliaužia pažeme –
Tuoj tikra, nemeluota, žiema nusileis
Snaigele ant ištiesto delno,
Kaip tada – kažkada –
Ant vaikiško mano delniuko.
Tas delnas raukšlėtas – kieno?

Temsta...
Pagėla šliaužia pažeme.
Šalta...

Snaigės krenta ir krenta.
Nebetirpsta...

0

81

SPALIS 

Kai nelieka žiedų,
Kai žolė priglunda prie žemės,
Kai į pašalius vėjas supusto lapus,
Į sceną išeina samanos –
Supurena, sukedena savo atspalvingas šluoteles,
Kerpės išskečia nepakartojamas kompozicijas –
Praamžių atmintis spalio miglose,
Kai dabarties saulė netrukdo matyti,
Įsižiūrėti...

0

82

STANDARTINĖ 

Einu per miestą ir kartoju tarsi maldą –
Kažkam – ne Dievui, betgi esančiam:
Esu standartinė, Esu standartinė,
Standartinė
Esu.
Tik tiek esu, kad neužkliūtų,
Kaip neužkliūva
Už suolo,
Kelmo,
Atbrailos,
Nes daug blogiau,
Jei būčiau pastebėta ir paženklinta
Ironija,
Sarkazmu,
Pajuoka
Ar panieka,
Pasmerkimu be teismo
Ar neapykanta be priežasties
Už tai, kad nestandartinė.
------------------------------------
O jei praeis manęs, standartinės, nepastebėjusi
Ana vienintelė, galėjusi suprasti, siela,
Kurios ieškojau?

0

83

SU GIMTADIENIU, PRANAI

Taip kasmet,
Po pusiaužiemio,
Kai lygutės jau lygina dieną
Su naktim –
Lygi - lygi - lygi,
Parkeliauja Pranucis namo,
Parsivesdamas kelią į kiemą,
Parsinešdamas metų derlių –
Eilėraščius iš spalvotų žodžių.

Suvadina į pirkią savus,
Skaito ir vis žiūri
Ar tai gražiai žodžiai dera
Prie šilų žalumos,
Prie dangaus mėlynės,
Goliaus skrydžio,
Ežerų gelmės,
Merkio vingio,
Prie įdiržusių tėvo rankų
Ir prie šilto motinos žvilgsnio,
Prie lopšio pirmyn – atgal.
Prie ugnelės gimtųjų namų,
Titnagėliu įskeltos,
Prie akių mergaitės – pasidabotos,
Jaunystės dainų, patvory sustojus,
Prie Čiurlionio didybės,
Pasaulio aidų,
Prie esmių esmės,
Pradžių pradžios...

Paryčiais,
Kai Šklėrių gaidžiai nugieda,
Namų šiluma atgaivintas,
Pajaunėjęs,
Iškeliauja Dzūkutis šilais
Į naują
Eilėraščio sėją.

*Šiandien Pranui (Pelėdai) sukako 72 -ji metai.

0

84

SU VIRGULĖMIS VAIKŠTO 

Vaikšto su virgulėmis
Žydai Vilniaus senamiesty –
Žili žili – jauni tarsi nebuvę,
Išlikę – kažkur –
Prasilenkę su mirtimi, bet ne su sielvartu,
Dabar vaikšto žydai su virgulėmis
Savim įkūniję praeitį – buvo.
Vaikšto žydai su virgulėmis –
Ieško protėvių kaulų –
Įrodymų –
Meto, kai dar nežinojo,
Meto, kai dar tikėjo –
Plaiksto vėjas žilas jų barzdas,
Juodus apsiaustų skvernus,
Lyg norėtų išvesti iš Vilniaus,
Iš ne jiems pažadėtosios žemės,
Įtikinti – nebuvo
Nei žydų, nei jų gyvenimų, anei mirties.
Nei kaltės.
Kieno?
Nejau tų gatvės berniūkščių,
Kur šiandien kvatojas iš juokingų žydų povyzų?
Ir tada – pirma kvatojo.
Paskui šaudė.
Vaikšto žydai su virgulėmis
Po Vilniaus senamiestį,
Po mūsų,
Po mūsų vaikaičių sąžines...
Su virgulėmis žydai vaikšto
Po pasaulį.
Ieško savęs.

0

85

SUGRĮŽAU NAMO

Mano kūnas atpažino rakto skrebtelėjimą,
Slenksčio aukštį,
Tylą,
Prieblandą,
Saulėlydžio spindulių kryptį pro užuolaidos kraštą,
Atstumą ligi stalo,
Nuo vieno buvusio ilgesio lango ligi kito,
Žingsnių aidą,
Vienatvės kvapą...

Vienu kartu prabilo daiktai:
Šu šu šu – – – – –
O atsimeni? Atsimeni? Atsimeni?
O mane? Mane? Mane ar atsimeni?
Mielieji mano!

Negyvos gėlės.
Paliktos.
Išduotos.
Nemačiau jų agonijos,
Kai žudikas speigas įsliuogė į tuščius namus.

Mano kūnas atpažino nemigos naktų guolį...
Nubudau namie.

0

86

TAKAI 

Takai – nuo slenksčio lig šulinio,
Vartų,
Iš kiemo į kiemą,
Iš kaimo į kaimą,
Ligi šaltinio miške,
Kryžkelės –
Ligi draugo buvimo šalia,
Tylėjimo dviese.
Takai – basom –
Nuo vaikystės lig suolelio po langu –
Lazdele pasirėmus.
Tai nuo vaiko pėdučių jaukios šilumos
Pražįsta pavasarį pievos,
Tai iš prakaito lašo taip veša klevai – šienpjoviams pavėsiui...
Iš gėlos, iš gėlos tos rudenio darganos –
Taku pas kaimyną – prieš vėją,
Iš Judo sidabro šitie pusnynai,
Kai takų nelieka.
Ir vėlei, ir vėlei iš naujo mina, mina
Žmogus į žmogų – takus –
Į protą, į širdį
Į tautos likimą...

0

87

UŽ KIEK? 

Kiek vargo kadaise turėdavo kipšas Pinčiukas,
Kol kokią menkutę sieliūkštę laimėdavo pragarui
Ir didelę kainą mokėjo.
Dabar kaina krito (nežiūrint infliacijos),
Pasiderėjęs ir pusvelčiui gauti gali;
Kad kokios, gali ir už litą nupirkti neprastą
Ar dvi, tai net tris viename,
O jei neskubėsi, nueiti bandysi,
Tai griebs už rankovės ir siūlyte siūlys –
Imk veltui! Imk, neškis – ji kliudo gyventi!
Na kas gi ta siela?
Na kas gi ta sąžinė?
Tampyk tik visur su savim –
Kaip balastą – bevertį.

0

88

* * *

Vai eičiau, eičiau rudenio keliais –
Neperlipamai aukštas slenkstis...
Toks didelis, toks priešiškas pasaulis,
O man taip vieniša, taip šalta

Vilke sustaugčiau darganoj nakties,
Bet pavogė kažkas mėnulį,
Savuos namuos iš kiekvienos kertės
Klaikiom ličynom skausmas žiūri.

Kaip išsigelbėt nuo dienų naštos
Nieks nepasakė, nieko nežadėjo
Ir niekas rankos nepaduos,
Kai suklumpu, užkliuvus už šešėlio.

Blaškausi vaiduokliu pilku
Nakty be pabaigos, bemiegėj.
Nušauna nuvarytus arklius,
Tik man likimas kulkos pagailėjo.

0

89

VAIKYSTĖJ MIRUSIAI SESEI

Ne, neisiu drauge.
Nenoriu!
Paleisk mano ranką...
Dabar negaliu –
Karščiuojančios akys ropojantį vabalą seka
Ir žiūri kaip skleidžiasi tulpė.
Žaibuoja gegužio nakty...

Tu eik, sese, eik, jei tokia tau lemtis,
Palauk manęs – ten.
Ateisiu.

Aš tau pasakysiu kaip gera užaugti,
Išaugti suknytę, batus,
Kaip bręsdamos dilgčioja krūtys,
Kaip gimsta, užauga vaikai,
Kaip jūra alsuoja
Ir guli pasaulis po kojom...
Kiek grožio ir sielvarto čia palikai.
Ir meilės stebuklą.
Kaip sopa, kai draugas išduoda.

Tu eik, sese, eik,
Aš viską patirsiu už dvi,
Tik trūks, vai kaip trūks tavo juoko.

0

90

VĖLINĖS

Vis mažiau beturime laiko,
Vis toliau savųjų kapai,
Susieinam draugėn retai, išsivaikštom
Po pasaulį plačiai

Saugo motinos genties kapus –
Vis skaudesnė gyvųjų dalia.
Ar už mirusius Lietuva meldžias,
Ar už tuos, kurių nėr šalia?

Pasakykit, ką norim apgauti –
Chrizantemose kapas paskęs,
Vis didesnę užžibinam žvakę
Gedėti – vietoj savęs

0


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...