Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...


Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...

Сообщений 121 страница 150 из 157

121

Šešėliai

Mes vėl prasilenkėm, lyg du keisti vaiduokliai,
Pilki šešėliai juodą gruodžio naktį
Nutrynei pėdsakus, kad nešmėžuotų,
Nekurstytų vilties, greičiau išsektų

Nepasakyti žodžiai ir daugiau negrįžtų
Dar kartą nuaidėjęs skausmo aidas –
Kaskart silpnesnis ir kas kartą kitas –
Apuoko skrydis naktyje. Kažkas pabaidė

Nurimusias jau mūsų sielas. Tavo šauksmas.
Nors netikėjai – atsišauksiu. Netikras,
Pamanei, esu šešėlis, aidas... Jau nepriglausiu –
Kaip kadais. Gerumas tyloje ištirpo.

Ir didelėj, juodoj nakty dvi mažos mūsų sielos,
Vėl tokios vienišos ir tokios liūdnos,
Tik vos gaisuojant pilkai, niūriai dienai
Prie sapno neramaus trumpam priglunda.

0

122

Kalėdos

Ko prašau iš užgimstančio Dievo?
Kaip seniai nieko sau neprašiau...
Buvo visko gana?
Ar užgeso jau norai ir neliko tikėjimo,
Kad kas nors gali duoti?
Taip, už ačiū, visai nepelnytai?
Taip nebūna...
Jei ir buvo kada, tas karalius jau numirė.
Betgi būna stebuklų kalėdinę naktį?
Ne, nebūna.
Tiktai didelis noras ir mūsų tikėjimas,
O praėjus Kalėdoms vėl liksim
Su didžiule skolos kupra...

Vieną naktį tamsioj bažnyčioj
Vėl kažkas prakartėlę ardys
Ir nuneš Jėzusiuką palėpėn...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Žemėj vyks tai, kas turi įvykti.
Išprotėjęs pasaulis stebėsis –
Gimdo motinos kūdikius –
Angelėlius sparneliais baltais,
Juos pamaino kažkas ir pasklinda
Gegužiukai monstrais klaikiais.

Ko prašau vėl užgimstančio Dievo?
Ne, nieko sau neprašau...
Tik tegu išgyvena
Visi tie, kuriuos šaudys
Ir sprogdins, ir kankins, ir žudys.
Tenemiršta vaikai badu.
Teišgirsta kas nors visatoj
Skaudžią maldą senų...

Tas kraupus fejerverkų šėlsmas –
Tarsi šokis maro laukuos.
Teprašau vėl užgimstančio Dievo –
Teneatima, jeigu neduos.

0

123

Pavasaris

Dangaus žydrynė. Vyturiai. Žiedai.
Stebuklas vėl kartojasi iš naujo.
Man į akis pažėrė nelauktai
Išdykęs vėjas smėlio saują.

Su ilgesiu drauge klajoju paupiais
Pavargus ir praradus viltį –
Kas nugrumėjo pamiškėm aidais,
Jau meilės pažadais nebesušildys. 

Žaliojoj puotoje pavasariu girta
Jaunystė svaigų meilės šokį šoka
Ir nusijuokusi lengva ranka
Senatvei mesteli varioką.

0

124

Nebeklausiu

Tu kažkur gyveni už pavasario šito spalvų –
Dar ankstyvo, dar tik pažado būsimo siausmo.
Tu kažkur gyveni – už laukimo pirmosios audros.
Tu kažkur gyveni…  O išdykėlis vėjas
Tau po kojom nešioja pernykščius lapus,
Kelia nerimą, ilgesį. Tarsi klausia –
Jei gyventum iš naujo, ar mylėtum tikrai tuos pačius?
Ar iš viso mylėtum?

Ar mylėjai? Ką nors? Kai praėję pavasariai siaudė,
Kai žydėjo margai ir kai vėjai išdykę
Ant sparnų nešė pirmąją audrą?
Aš neklausiu – mane ar mylėjai?
Nes atsakymo tavo bijau…
Nebeklausiu daugiau.

Tiktai būsiu kažkur netoliese,
Kai putos paupiais baltos ievos
Ir kai lapai po kojomis vėl bus šiuomečiai.

0

125

Viena priešais lemtį

Berankioju trupinius, skiautes, šukes, raides, nuolaužas,
Dėlioju dėlionę – ir šiaip, ir antraip. Deja, nedera.
Tiek beliko man, laiką išbarsčiusiai – vien senatvė praskolinta
Užu seną valiutą. Ir ta jau seniai prauliota, pražaimota.

Žarstau tą šiukšlyną bevertį, klaidas praeities atpažindama,
Dienos nerandu – ištisos, kad nuo ryto lig vakaro –
Akimirkos vien, tiktai nuotrupos, blyksniai…Gyvenimas?
Raidės žodžiais netampa ir šie prasmėmis neišsakomi.

Viena priešais lemtį. Matau jus, teisiuosius, nueinančius,
Kaip Petras per naktį triskart išsigynusius Viešpaties.
Ir tu, Brutai? Tu prieš mane? Mylimiausiasis!
Kas beliks iš garbės, jei draugystės sulaužyta priesaika?

Ne dievai mes, tik žmonės. Visi mes mirtingi. Ir klystantys.
Besiilgintys meilės, betgi viską prarandantys.

0

126

Nuotaika nubundant

Kova pralaimėta garbingai –
Tokia nuskaidrėjusi siela.
Jau niekas neskaudina. Viltį
Ramybė nutildė. Išėjo

Gėla, lazdute pasirėmus,
Vaiduoklių nakties palydėta –
Gauja nuklegėjo triukšmingai –
Ten man nebeliko vietos.

Vaiduokliai, mielieji vaiduokliai,
Myliu aš kreivas jūsų burnas,
Sutikit – garbingai kovojau –
Ko lojat iš tolo, ko urzgiat?

Jau nieko nereikia daryti,
Kai siela tokia nuskaidrėjus,
Mirtis pasirodys prieš rytą –
Aš jos, marodierės, trofėjus.

0

127

Akimirka pravažiuojant

Senas tėvas prie lauko nearto,
Rėkia pempė, palikusi lizdą,
Spyglius šiaušia pavasario vėjas,
O pušis – nedidesnė už smilgą.

Nebegrįžta sūneliai namolio…
Jų mažas pėdutes peraugs miškas.
Senas tėvas palaukėje stovi.
Rėkia pempė, pakilus nuo lizdo.

0

128

Į rudenį

Vorele dienos eina į rudenį –
Du žingsneliai pirmyn, betgi vienas atgal:
Palynojo, nusišvietė, vėl saulelė pabudino
Ryškiaspalvį jurginų žydėjimą ir negal

Patikėti širdis – jau tuoj vasara
Kaip mergaitė basa pabarėm iškeliaus,
Išsineš paukščių klegesį, bitelių dūzgenimą
Ir kvepėjimą liepų medaus.

Vis kas rytą vėliau ūkanoti saulėtekiai
Praus lietum nuogas medžių šakas
Ir raudos gūdžiomis naktimis rudens vėjuose
Nepaguodžiamai liūdnas – kažkas,

Patikėjęs manim, neišskridęs su vasara,
Juodai negandų nakčiai nepalikęs manęs,
Nežinojęs – vidun nepakviesiu, mylėti nemoku aš,
Išdavystė duris užsisklęs.

0

129

Negodi

Neskirstykim žmonių į moteris ir vyrus –
Tik žmonės mes visi, tik žmonės.
Neskirstykim draugų į mirusius ir gyvus –
Geriau nuduokim tarsi nežinotume,

Kodėl kažkas šį rytmetį į „labas“ neatsakė,
Kodėl kažkas šiąnakt namo negrįžo,
Kodėl išblėso jausmas, baigės pasaka
Ir užgesintos žvakės tuščioje bažnyčioj.

Nelaukiu iš gyvenimo, ko duoti jis negali –
Ir taip gavau daugiau, negu svajota.
Iliuzijų palikus apgaulingą šalį,
Regiu save vien skolomis kuprotą.

Nebežinau jų skaičiaus, nominalų –
Juk šitiek kartų keitėsi valiutos!
Subrauksiu trupinius visus nuo savo stalo,
Pabersiu paukščiams ir liks rankos tuščios.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Kaip neatsinešiau ateidama į žemę,
Taip ir išeidama neišsinešiu nieko.

0

130

Nekaltink

Nekaltink manęs, kad neverkia,
Dangus, kai tavo siela rauda.
Aš nekalta už nemeilę,
Ir už visą pasaulio skausmą

Aš nekalta, kad manim tikėjai,
O aš tiek daugkart nuvyliau –
Juk žinai, kitaip negalėjau –
Nenert stačia galva į gylį

Nekaltas ruduo, juk nekaltas,
Kad bjaurus šiaurės vėjų būdas
Kai siela verkia – už kampo
Kvatoja ir rauda, kai džiūgauja.

Nekaltink manęs, nes ne mano valioj
Nuskirti kam likt, kam išeiti,
Vėlinių naktį vienodai bedaliai –
Visi prieš tą pačią lemtį.

0

131

Dar vieneri

Spalis dėlioja spalvų mozaiką.
Sidabrine voratinlių pieva
Mažutė mano mama –
Apsunkusi, įsiklausiusi –
Brenda į ateitį.
Mano.

Kalendoriai suskaičiavo
Visas dienas, visus metus –
Nesuskaičiavo laimės,
Nesuskaičiavo skausmo –
Tiek daug.

Spalvotos rudens akimirkos,
Išskridusių paukščių tyla –
Tai mano gyvenimas
Laikinas, kaip spalio sniegas.
Tirpstantis.
Išliekantis.
Meilėje.

0

132

Tada

Tada kalbėjo akys 
Ir veido kiekiena raukšlelė
Ir buvo viskas atvira –
Tą vienąkart gyvenime

Kalbėjomės be žodžių –
Tik vienąkart gyvenime...
Galiukai pirštų dilgčiojo,
Norėjau – labai daug būčiau davusi –

Paliesti tavo šypseną.
Neišdrįsau.
Žinau, jau niekada
To ilgesio
Nebenumaldysiu.

Žinau...
Trumpa akimirka
Neišsipildymo
Negrįžtamai nusinešė
Šviesiausią atmintį

Tik nemigos naktim
Sudilgsi skaudžiai
Lyg pragaro ugnim palietus
Praradimui
Pirštų pagalvėles
Vėl ir vėl –
Be atilsio.

0

133

* * *

Per kaimą einu.
Tyli šunes, tyli žmonės –
Atpažįsta savą.
Daugel prieblandų iškeliavo
Į naktį, praeitį, užmarštį,
Besugrįžta tyliais vakarais
Į šią žemę
Siluetai pilki žmonių –
Kur gyveno, kurie buvo
Čia,
Kai kvepėjo panamėm jazminai,
Kai aidėjo iki skausmo savi
Jų balsai
Iš kiemo į kiemą
Raudomis, dainomis užstalės,
Jauno juoko varpeliais.

Užsimiršta žmonių veidai, vardai
Ir išlyja jų  skausmo ašaros
Milijonąjį kartą
Lietumis birželių.

Jau ir man metas tapti
Pilku kaimo vaiduokliu
Ir birželių tyliais vakarais,
Kai lis protėvių ašarom
Ir kvepės jazminai
Vis pareiti į savo kaimą,
Pažiūrėti, ar Dievulis dar nesugrįžo –
Ne, ne teisti –
Apdalinti visus dar kartą
Pamirštais senais vardais.

0

134

Sapnas

Šiąnakt miegas negydė. Viską atėmė nieko neduodamas.
Jis netildė košmarų visatoj ir neleido pagaliau palaimingai nubust
Šiąnakt penktą simfoniją grojo, grojo  kurčias Bethovenas
Ir rašė, rašė eiles poetai iš Dievo malonės – pamiršę žodžius.

Šiąnakt garbūs teisėjai nesidangstė daugiau šilko mantijom, neiieškojo įrodymų –
Apsišaukt jais galėjo kiekvienas kvailiausių kvailiausias kvailys
Girti budeliai giljotiną galando nepalaukę perskaitant nuosprendį,
Paskutinis, nesuteiktas žodis pradingo minios klaikiam šurmuly.

Aš mylėjau... Mylėjau aš... – dar vis lūpos šnabždėjo nebodamos,
Kad jau baigės baisioji ilgiausia naktis, brėkšta dienai trumpiausiai dangus –
Savo penktą simfoniją tebegrojo raudodamas kurčias Bethovenas,
Teberašė eiles poetai iš Dievo malonės – pamiršę visus žodžius.

Mano meilė manęs neišteisino ir teisėjų nakties neįtikino –
Kas tokia aš, kad maža tarp didžiųjų negavus leidimo kalbu?
Kas man suteikė teisę girdėti, jei Bethoveno natos negirdimos,
Jeigu tyli poetai iš Dievo malonės, pamiršę protėvių savo žodžius?

0

135

Minčių sugrįžimai

po paralyžiaus
rimdama visada svyru
sveikojon pusėn
nuo tavęs
tarsi bijočiau užsimiršusi
padėti sunkią galvą
tau ant peties

daug vasarų
smėlio kalvelėse
tarp skurdžių žolynų
ieškau katpėdėlių –
tau parodyti
ir nerandu
visos liko vaikystėje

kalvelės, kelelis
iš sodybos į sodybą vieškelį
langai langų nemato
tik gandrai su gandrais
pasikalba
nuo stogo ligi stogo
po dienos –
gretimų gyvenimų žinios

susitikom lemties valia
neženk per slenkstį
į mano senatvę
paleidžiu tave
kad pasiliktum jauna
išeinanti
mano valia
mylinčiu žvilgsniu
palydėta

radau tave laukiančią
iš kur žinojai
kad vieną dieną
saulei leidžiantis aš
būtinai ateisiu
į tą kryžkelę

kas dar įrašyta
pranašysčių knygoje
kiekviena mirtis –
kaip ir gyvenimai –
kitokia

0

136

Vaikai mano

Vaikai mano,
Norėjau jums apsakyti
Visus  metų laikus – spalvas, garsus, kvapus…
Bet jūs nesiklausėt –
Išėjot ieškoti savų gėlynų žydėjimo
Kituose darželiuose, po kitais langais,
Obuolių kvapo kituose soduose,
Bulviakasių laužų dūmų aitrumo
Kituose laukuose,
Kurapkėlių bėgimo per sniegą tarp antkapių…
Viso to seniai nebėra.
Ką radot jūs?

Vaikai mano,
Norėjau jums papasakoti,
Kaip šokau kieme – mergaitė, basa –
Tarp baltų dobiliukų birželio lietuje,
Svaiginančiam tarsi jaunas vynas.
Kaip dainavau audroje,
Kad peršaukčiau negandų dundesį
Ir nukreipčiau žaibus nuo jūsų –
Į save, į save…
Neturėjot laiko klausyti.
Ar būtumėt patikėję, kad kadaise
Ir aš buvau jauna?

Vaikai mano,
Žilstantys mano vaikai,
Dovanojau jums visus žemės kelius,
Dovanojau gyvenimus.
Dėkui, kad priėmėt.

0

137

Žodžiai

Klajoja žodžiai visatoj –
Susitinka, išsiskiria,
Susibėga į mintį,
Apsigyvena atminty – ilgam
Ar išskrenda nerūpestingais vienadieniais drugeliais,
Kartais pavirsta akmenimis,
Girnapusėm prie kojų,
Paukščiu – laisvės šaukliu
Ar grėsme virš vaiko galvelės,
Svajonės skrydžiu aukščiau už aukščiausius kalnus,
Būties įvardijimu,
Kartais rašomi didžiąja raide,
Kartais nuteisiami,
Ištrinami,
Būna – jie pakeičia savo prasmes,
Dingsta, kai labiausiai jų reikia,
O kartais susidraugauja su žmogumi
Ir tampa išmintimi.

0

138

* * *
Dėkui tau, kad kenti
Mano sopesio sklidiną būtį

Nijolena, „Budėjimas be grafiko“

kai dviese
ryto ūkanoj skausmas
nors neišsakytas
spalvom išsilieja
virsta nuojautom
ištylėtom
blunkančiom

* * *

Kasdieniai pilki žodžiai –                                                                                                                                                                                                                                                                   
pirmi saulės spinduliai
abiem po lygiai
dalina šilumą
viskas ištveriama
tik būti drauge

* * *

sunkiausia išpažinti
ne, ne nuodėmę
įsisopėjusią būtį
rasti vertą atsivėrimo
tvirčiausia yra
skausmo giminystė
po meilės

0

139

Žalias katės žvilgsnis

Ozo labirinto narvelyje močiutė renkasi rėmelius akiniams.
Amžinai jaunos pardavėjos sintetinėm šypsenom
Paslaugiai palydi prie stendo, kur pigiausi.
Įsižiūri. Visi vienodi.
Kaprizingo vaiko mina:
Kur aš juos mačiau?
Pardavėjos susižvalgo – padėti išsirinkti?
Čia sovietmečio turgus?
Raukšlelės sugula išdykusio vaiko mina:
Man paskutinį mados klyksmą!
Susižvalgo, šypteli: pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti.
Pro masyvių juodų rėmelių tuščias akiduobes žvelgia nusivylimas:
Aš juk ne Nikulinas ir juo jau nebūsiu…
Aš šiuolaikinė moteris! –
Ir ištiesia ranką į žalią perlamutrinį rėmelį brangiausių vitrinoj.
Į publiką žvelgia žalias katės žvilgsnis.
Juokiasi. Atvirai. Visi:
Pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti.
Katės žvilgsnis nuožmėja:
Achtung! Achtung!
Paulis Jozefas Gėbelsas.
Juokas tyla ne iš karto.
Prekybos monstro viduriuose nenumaldomai griaudėja muzika.
Vnmanije! Vnimanije! Govoriat vse radijo stanciji Sovetskovo Sojuza!
Jurijus Borisovičius Levitanas.
Pražydo sakuros – pasakė šiandien juokdarys, nulipęs nuo scenos.
Alytuj jos dvi, tik kažkodėl ten reikia nuvažiuoti naktį?
Kiek jų Hirošimoj ir Nagasakyj?
Išgirdus rėmelio kainą žalias katės žvilgsnis gęsta, gęsta,
Virpanti ranka gumbuotais pirštais atsargiai padeda jį į vietą vitrinoj,
Paima patį pigiausią.
Kai močiutė tipena durų linkui, užjaučiančiais žvilgsniais ją palydi
Pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti:
Išprotėjo močiutė?
Prigesusių akių žvilgsnyje panika:
Pasiklydo.
Kur durys? Kaip ištrūkti iš monstro vidurių?
Iš praeities?
Griaudi muzika, tvieskia šviesos.
Kažkur čia pat klaidžioja išprotėjusi terorizmo šmėkla.

0

140

Ar kainą žinai

Ar kainą žinai?
Kiek nedaug reikia laimei –
Tik auštančio ryto už lango palatos,
Barbenimo mielo gegužio lietaus,
Tik rieškučių pilnų gyvo šalto vandens –
Mirties prakaitą lipnų nuo veido nuplaut…
Ar kainą žinai – ko gyvenimas vertas?

0

141

Kardiologijos skyrius

                         Tiems, kam atėjęs laikas, sunkiausia išgyventi
                                   žydėjimą ir lapų kritimą.
                                 (Mano vaikystės ulyčios davatkėlių išmintis)

Koridorius ilgas – naktis dar ilgesnė.
Už durų likimai.
Pažįstamas veidas!
Gerasis Aiskauda iš pasakų knygos,
Prie lango parimęs,
Tarp Vilniaus kalvelių žvilgsniu pasiklydęs,
Tarsi lauktų manęs, mano laikui atėjus,
Ar dar vieno gegužio pražystant,
Vien šio ryto išauštant,
Dejonės nutylant?
Nesako jis nieko, nors žino, daug žino,
O aš ir neklausiu, nes žinau jau ir aš –
Visos pasakos baigias laimingai
Vien vaikiškoj knygoj.

0

142

Miestas

Greit pusiaunaktis. Miesto kiemuos
Nei tamsos, nei tylos, nei ramybės
Ėjo katinas senas namo
Ir šešėlyje beržo paklydo.

Trečią sapną sapnuoja vaikai
Meškiukus rudus apkabinę,
Tiktai man nesimiega kažko –
Senas miestas pilnas gyvybės.

Tarsi laidary avys – eilėm
Mašinyčių stogai sustatyti
Atsidūsta taip jaukiai, šiltai,
Atsisveikina – ligi ryto!

Kažkas tyliai tipena kiemais,
Kažkas rėkia, nes nori rėkti,
Nieks nesistebi, nieks nepaklaus –
Rėk, jei nori, tipenk sau vienas.

Du drakonai riaumoja gatve
Kol kažkur tolumoj nutyla.
Du suoliukai snaudžia greta,
Dvi porelės šnabždasi tyliai.

Po pusiaunakčio. Teka delčia –
Jos šviesa blanki, ilgesinga,
Nusijuokia dar miestas staiga
Ir akim atvirom užminga.

0

143

Eikš, pažaiskim

Eikš, pažaiskim slėpynių, mirtie,
Tarsi būčiau sugrįžus vaikystėn –
Nežinau tavo vardo prasmės,
Neturiu praeities, kuri grįžtų.

Tau svetingai atkelsiu vartus –
Juk žinai, kaip man vienai liūdna,
Būk bent tu šiąnakt lauktu svečiu,
Juo tikiu – jau blogų nebūna.

Pasislėpsim už namo kertės
Ar alyvų žydinčio krūmo,
Mūsų juokas linksmai skardės –
Pasimirš vienatvės klaikumas.

Kaip vaikystės nakty basa
Aš bėgiosiu, tu seksi šešėliu,
Mums šypsosis nublyškus delčia,
Kauks šuva kažkur užupio pievoj.

Eikš, pabūkim dar kartą vaikais,
Dar linksmai pažaiskim slėpynių –
Tu atrasi mane paryčiais,
Kai nukris rasa pirmutinė.

0

144

Džiugesio fiesta

Vikrių kregždučių šešėliai raižo vasaros popietę
Tarsi kulipkos.
Tie skrydžiai atrodo beprasmiški rambiam mano protui,
Netobuliems pojūčiams.
Ko blaškosi  žvitriasparniai paukštukai, vakarėjant nerimsta?
Gyvenimo džiugesio fiesta?
Ką jie sučerškia jaunikliams sugrįžę į lizdus pakraigėse
Skrydžių kryžkelėse?
Daugybės vabalėlių mirtys yra jūsų gyvenimai!
Neįžiūriu.
Per maži jie – vabalėliai. Ir jų gyvenimai, ir jų mirtys.

0

145

Dėkingumo ašara

Iš pilnio dienų ir naktų buvo lengva dalinti
Nematuojant ir nesveriant, neįkainojant auksu,
Stebėjaus, ko dėkoja, o būna, net ašarą braukia
Už niekus, kurių podėliai, rodos, nesenka

Ir atrodė, kad viskas taip  pat buvo vakar –
Ir rytoj, poryt, niekada nesikeis surėdymas šito pasaulio,
Jis bus linksmas, turtingas, galingas ir geras,
Bet išnyko miražas, viskas buvo netikra, apgaulė,

Ištuštėjo aruodai, podėliai, tuščios kišenės,
Nustembu dosnią gavusi grąžą už dienas išdalintas
Tarsi smulkūs variokai būtų aukso vertę įgavę
Ir dabar jau žinau, ko ta ašara ima, netyčia, sužvilga...

0

146

Naktis

Šią naktį nemigau, išėjusi dairiaus nuo priebučio –
Pro namo kertę nedrąsiai žvelgė liepos pilnatis,
Tuščioj troboj, kieme tylos joks garsas nedrumstė,
Bet man atrodė, tarsi žemė kalba – tokia, tylinti –

Garsiau ir įtaigiau, nei šurmuliuojanti
Būties triukšme. Girdžiu savoj vienatvėje
Žodžius iš praeities, kadais svarbius – nutolstančius,
Išblukusius, pirmykštę prasmę jau praradusius.

Nutils ir jie, jau greit. Kaip kvepia prie gonkų diemedis!
Pro namo kertę žvelgia smalsutis mėnuo klausdamas,
Ar laukiu šiąnakt  grįžtančių mane mylėjusių,
Ar kam likau aš apie savo meilę nepasakiusi?

Žolėj sučirpia žiogas, nedrąsiai, pirmas šitą vasarą
Ir vėl tyla susiausto žemę, lyg būtų skraistę pasiskolinus iš rudenio.
Bumt! Krūpteliu – tai muša gongas mano lemties valandą?
Ne, tiktai obuolys nukrito nuo obels, bet nieko nepabudino.

0

147

Mintis

Šią naktį svarbiausia, kad žodį atrasčiau,
Kurs aiškiai ir tiksliai įvardintų jausmą,
Žodyną atvertus patikslinčiau prasmę –
Kad tik nesuklydus! Kad mintį sutverčiau

Iš laiko patikrinto bočių žodyno,
Iškalčiau veide jos raukšles patyrimo –
Grubias ir tikras – ir aprengčiau stovylą
Spalvinga, linksma eilute sinonimų,

O rytui nušvitus mes išeitume dviese
Į šurmulį šventės – mintis, mano vaikas,
Kožnam sutiktam atvirai prakalbėtų.
O gal virš minios dainele nupleventų?

Aš būčiau laiminga, jei mintį suprastų
Bent vienas, visai nesvarbu – ar jaunas, ar senas –
Ir šypseną giedrą namo parsineštų
Iš šurmulio šventės, kurios vardas gyvenimas.

0

148

Į rudenį

Kaskart naujas, plačias erdves atverdavo man kelio vingiai
Pasaulis gundė, kvietė, šaukė, stulbino, žavėjo ir žadėjo –
Jaučiau, kiek daug lieku aš jam, gyvenimui, skolinga,
O jis lengva ranka turtus dalino – žėrė, žėrė, žėrė.

Paklausti nesusipratau – tas viskas duodama man dovanai ar skolai?
Saulėtekiai, pirmi žiedai, draugystė, meilė, juokas nakties tyloj ir audros,
Jausmų paletė, rankų šiluma, daina iš sutemų, kasdienė duona
Ir žodžiai – su visom prasmėm – svaiginę tarsi viesulų virš jūros gausmas?

Bijau beklausti. Gyvenime, šiandien aš tavo bankrutavus, nemoki klientė
Nepulk iš pasalų, tai negarbinga, kai baigia kasdienybė sunkti paskutinį lašą,
Einu nepakviesta – senutė, palinkusi prieš vėją, į paskutinę tavo šventę,
Už viską dosniai užmokėsiu auksu rudenio – pažirusiais ant tako klevo lapais.

0

149

Išeik iš sapnų, mama

Balti, batistiniai, švelnučiai marškinėliai vaikystės
Sapnuodavosi retkarčiais man naktimis.
Tai artefaktas mudviejų būtyje, mama, kuriam nelemta sugrįžti.
Tikri tiktai dabartiniai sapnai paryčių,
Iš kurių nubundu pavargusi, nepailsėjusi,
Tankiai tankiai mušančia širdimi,
Tarsi šunimis užpjūdytos stirnos.

Mudvi klampojam sapnuose
Per rudens purvynus –
Dvi svetimos moterys,
Amžiams surištos,
Nieko nemylinčios,
Negalinčios mylėti –
Ne mano meilės tu ilgėjais,
Man tavo meilės niekas negalėjo atstoti.

Siaurutė kūlgrinda, gilūs akivarai,
Abejingumo šaltis...
Klampojam, klampojam, klampojam
Ir niekada neištiesiam viena kitai rankos –
Amžiams surištos.
Amžiams vienišos.

Paleisk mane, mama,
Prašau, paleisk mane pagaliau į gyvenimą vieną –
Bent į paskutines mano dienas, naktis –
Su baltais, batistiniais, švelnučiais marškinėliais vaikystės,
Gal bent į nueinančią tu atsigrįši ir pamatysi,
Gal atsitiktinis praeivis išties man ranką,
Įvyks stebuklas.

Išėjai iš gyvenimo.
Išeik iš sapnų.
Mama!

0

150

Pliumpt!

Rudens liūčių ištvindyta plaukiu upe
Krantai išnyksta, priartėja, vėlei tolsta,
Jaučiuosi atplaiša, lengvute skiedrele –
Ne mano valioj kur pasukti, kur sustoti

Ir tik sapnai grąžina naktimis
Ar net dienom, kai nemiegodama sapnuoju,
Pas jus, gyvenusius drauge su manimi
Ar tik linksmai pamojusius iš tolo.

O šiąnakt užu meldo užkliuvau
Ir mudu šokom, šokom, šokom,
Sukausi ir svaigau, neklausiau, kas toliau –
Užutėkin nublokš ar vėl į srovę?

Bet netikėtai baigės šokis, nubudau –
Lengva skiedrelė akmeniu pavirtus,
Žinau, nebeklajosiu, nešoksiu jau daugiau,
Atgulsiu sraunumos dugne, kur man nuskirta.

0


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...