Mano namai

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...


Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...

Сообщений 151 страница 157 из 157

151

Aukštoji matematika

Nejaugi buvo kažkada
Tiesa visiems viena komstanta,
Einšteinas nežinojo, kad atras
Reliatyvumo artefaktą?

Dabar supranta net vaikai,
Kad dukart du – ne keturi,
Jei slaptą aritmetiką žinai,
Tada tik šefui įtinki.

Kad nesuprastų valdiniai –
Ne viską reikia jiems sakyti:
Išmoki algą trupiniais,
O šefui – N-tą logaritmą.

Materijos dalelės vis smulkyn,
O raidės žody vis tos pačios,
Todėl įstatymus skaityt
Vis tiek – nuo galo, ar nuo pradžios.

Skelbimų potekstė aiški –
Į darbą mulkiams pirmenybė,
Tereikia kompu per naktis
Mokėt kaifuoti nuo žaidimų.

Aukštoji matematika kebli –
Paklaustas šefo nesuklysk,
Kad dukart du – kiek tamstai reik?
Visiems kitiems – gal du, na trys..

0

152

Eik, Pakeleivi, eik

Eik, prašau, Pakeleivi, eiki...
Nesustok, nepažvelk atgalios
Neieškok, mano mielas guru,
Kažin ko pasigedęs minioj

Ar bent vardą mano žinojai?
Neapkaltinsiu, jog pamiršai.
Gula vieškelio dulkės po kojom,
Kvepia vėjais, visais keturiais.

Giesmės, vėliavos vedė  į priekį,
Visos kryžkelės laukė manęs,
Laisvė gundė, viliojo ir kvietė
Ir žadėjo – į laimę nuves.

Anava ji, už posūkio, kito!
Anava... Bet jau žingsniai ne tie
Šurmulys tilo, sutemos krito,
Žiebės žvaigždės rugpjūčio nakties

Palydėjau žvilgsniu ilgesingu –
Dovanok, mano mielas guru –
Pasilieku. Tylos pasiilgau.
Neieškok jau manęs tarp žmonių

Pajuntu – ne viena aš prisėdau
Ant dulkėto akmens pakelės
Švelniai glosto randuotą  kamieną
Seno beržo ir man prie širdies

Jaukiai glaudžiasi laimė. O pievoj
Žydi laisvė kukliu žiedeliu –
Laisvė gimti, žydėt neišėjus
Ir numirt po žvaigždėtu dangum.

Eik, prašau, Pakeleivi, eiki,
Kol tiki laiminga dalia,
Nedairykis – minioj pakeleivių
Mano liūdno žvilgsnio nėra.

0

153

Toks jis, gyvenimas

Nebuvo žygdarbių ir ordinų nieks nedalino,
Nebuvo triumfo valandų nė ypatingų datų –
Jos visos – dienos mano, naktys – atsigrįžus
Iš sutemų atėjusios ir sutemoj prašapo.

Vienodai pilkos, paprastos, negudrios,
Kai žodis noriu keičiamas į žodį reikia,
Kas dieną dilema nauja – ar tiesiai, ar pasukti?
Ar eit į sandorį su Dievu ar su velniu?

Kai kiekvienoj dienoj kažkas išdygsta,
Toks mažas, tarsi nė nepastebėtas –
Draugystė, meilė, praradimas, išdavystė,
Kaip šaltinėlis ištakose – lėtas.

Kažkas naktų tyloj žvaigždžių lietum nulyja,
O mintys grumiasi, neleisdamos miegoti –
Na, kur tai žygdarbis, juk tai tik kasdienybė,
Uždarius polėkius už geležinių grotų.

0

154

Paletė

Kai Dievas pasaulį tvėrė,
Matyt labai skubėjo,
Pavargęs, jau šeštą dieną,
Pamatė – jisai bespalvis,
Tarsi pilkas, tarsi šėmas.
Negražus!

Pasirodė pačiam Dievui
Tad sugalvojo pažaisti,
Kaip vaikas, paliktas vienas –

Įbėrė į žemės duburį
Baltut baltutėlio sniego,
Keletą dirvos grumstų,
Vaivorykšte pamaišė
Ir paliko suktis...

******

Ir sukasi žemės paletė –
Tiek spalvų, kiek akimirkų,
Žiūri vaikas nustebęs
Ir aš, ant lazdutės parimusi –

Tik spėk pamatyti, pajausti
Tuos miriadus atspalvių –
Nereikia, nereikia, žmonės,
Paduoti vaikui flomasterių!

0

155

Akmuo šalia kelio

Akmuo šalia kelio
Kur baigiasi kaimas
Nuo amžių rymojo,
Gyveno nuo amžių.

Jis niekam netrukdė,
Jį dažnas užkliuvo –
Netyčia, be pykčio –
Toks būdas lietuvio.

Akmuo savam kaimui
Linkėjo vien gero –
Vaikams po žvaigždelę,
O meilės – mergelėms,

Broliukams linkėjo
Sugrįžti iš karo,
O elgetai duonos,
O dainai skambumo

Jis buvo. Gyveno.
Toks savas ir pilkas,
Kaip rytmečio miglos
Kaip grumstas arimuos,

Bangų nubučiuotas
Mūšos gintarėlis…
Kaip viesulo dulkės,
Saulėtekio mėlis.

Jo tarsi nematė –
Nors pilkas, nors mažas
Jis buvo – prie kelio,
Kur baigėsi kaimas.

Jis viską girdėjo,
Bet nieko nesakė.
Nors kietas ir šaltas
Jis viską suprato,

Neišdavė nieko,
O daugel mylėjo
Akmuo šalia kelio –
Jis širdį turėjo!

- - - - - - - - - -  - - - - - - -

Išvaikščiojo kaimas
Ir nebeparėjo
Naktim mėnesienos
Jo laukia sugrįžtant
Akmuo šalia kelio.
Ir jo pilkas šešėlis.

0

156

Jaunamartė

Menu, buvo visko tiek daug – anos svaigios birželio dienos.
Ak, šitiek daug!
Aušo rytas, nespėjus sutemt, saulė akino skaistų vidudienį,
Klojo pievos žiedų kilimus, prietemy pirmieji žiogai užgriežė,
Slėpės sodo tankmėj,  ligi laiko, rūgštūs, žali obuoliukai.

Buvo sklidinas oras garsų, o ramybė, tyla vien tik sieloje mano.
Ak, kaip aidi tyla!
Žodžiai žiro linkėjimais, sakiau – nieko, man nieko nereikia,
Man viskas seniai, pradžių pradžioj žadėta, priklauso
Pirmykšte, prigimtine jaunamartės teise.

Ar bent moki, martele, darbo? – suka žvilgsnį negerą anyta į šalį.
Ak, į šalį!
Moja šešuras: – Muziką! Ir, atrodo, kvies šokiui ne žmoną, o marčią
Mošos žvilgsniai pavydo tulžim taško rūbą jaunosios baltą,
Skelia dieveris ugnį kulnais – ne kasdieną troboj šitoks pulkas mergaičių!

Nugrumėjo vestuvės ir nusivedė dienos jaunuosius gyveniman.
Ak, nusivedė!
Dabar, vėtroje gruodžio, kada dienos trumpiausios, o naktys be galo,
Narsto pirštais karolius našlė – galbūt rožinio, o gal atminimų ir graužias –
Neprisimena, ar pasakė jaunasis, kad myli – tada? Ar jos bent paklausė?

0

157

Per vėlai

Per vėlai pasakei – nereikia  pamilti taip, kad skaudėtų.
Per vėlai pasakei – gyvenimą reikia tik žaisti,
Juoktis juoku, tarsi trupėtų sausledis,
Verkti be ašarų, kaip verkia naujagimiai,
Nulipus nuo klojimo teatro scenos – pamiršti
Ko verkei, dėl ko juokeisi,
Nubristi basom į saulėlydį
Lengvu šokio žingsniu
Ir negrįžti.

Per vėlai įspėjai –
Jau nepagydomai sirgau meile.

Skauda.
O, kaip skauda!
Kaskart, kai trūksta gija,
Dar viena iš daugelio,
Rišanti su gyvenimu.

0


Вы здесь » Mano namai » EILĖRAŠČIAI » Vaikščioju tyliai: tegu pamiega...