Eik, Pakeleivi, eik

Eik, prašau, Pakeleivi, eiki...
Nesustok, nepažvelk atgalios
Neieškok, mano mielas guru,
Kažin ko pasigedęs minioj

Ar bent vardą mano žinojai?
Neapkaltinsiu, jog pamiršai.
Gula vieškelio dulkės po kojom,
Kvepia vėjais, visais keturiais.

Giesmės, vėliavos vedė  į priekį,
Visos kryžkelės laukė manęs,
Laisvė gundė, viliojo ir kvietė
Ir žadėjo – į laimę nuves.

Anava ji, už posūkio, kito!
Anava... Bet jau žingsniai ne tie
Šurmulys tilo, sutemos krito,
Žiebės žvaigždės rugpjūčio nakties

Palydėjau žvilgsniu ilgesingu –
Dovanok, mano mielas guru –
Pasilieku. Tylos pasiilgau.
Neieškok jau manęs tarp žmonių

Pajuntu – ne viena aš prisėdau
Ant dulkėto akmens pakelės
Švelniai glosto randuotą  kamieną
Seno beržo ir man prie širdies

Jaukiai glaudžiasi laimė. O pievoj
Žydi laisvė kukliu žiedeliu –
Laisvė gimti, žydėt neišėjus
Ir numirt po žvaigždėtu dangum.

Eik, prašau, Pakeleivi, eiki,
Kol tiki laiminga dalia,
Nedairykis – minioj pakeleivių
Mano liūdno žvilgsnio nėra.

Paletė

Kai Dievas pasaulį tvėrė,
Matyt labai skubėjo,
Pavargęs, jau šeštą dieną,
Pamatė – jisai bespalvis,
Tarsi pilkas, tarsi šėmas.
Negražus!

Pasirodė pačiam Dievui
Tad sugalvojo pažaisti,
Kaip vaikas, paliktas vienas –

Įbėrė į žemės duburį
Baltut baltutėlio sniego,
Keletą dirvos grumstų,
Vaivorykšte pamaišė
Ir paliko suktis...

******

Ir sukasi žemės paletė –
Tiek spalvų, kiek akimirkų,
Žiūri vaikas nustebęs
Ir aš, ant lazdutės parimusi –

Tik spėk pamatyti, pajausti
Tuos miriadus atspalvių –
Nereikia, nereikia, žmonės,
Paduoti vaikui flomasterių!

Jaunamartė

Menu, buvo visko tiek daug – anos svaigios birželio dienos.
Ak, šitiek daug!
Aušo rytas, nespėjus sutemt, saulė akino skaistų vidudienį,
Klojo pievos žiedų kilimus, prietemy pirmieji žiogai užgriežė,
Slėpės sodo tankmėj,  ligi laiko, rūgštūs, žali obuoliukai.

Buvo sklidinas oras garsų, o ramybė, tyla vien tik sieloje mano.
Ak, kaip aidi tyla!
Žodžiai žiro linkėjimais, sakiau – nieko, man nieko nereikia,
Man viskas seniai, pradžių pradžioj žadėta, priklauso
Pirmykšte, prigimtine jaunamartės teise.

Ar bent moki, martele, darbo? – suka žvilgsnį negerą anyta į šalį.
Ak, į šalį!
Moja šešuras: – Muziką! Ir, atrodo, kvies šokiui ne žmoną, o marčią
Mošos žvilgsniai pavydo tulžim taško rūbą jaunosios baltą,
Skelia dieveris ugnį kulnais – ne kasdieną troboj šitoks pulkas mergaičių!

Nugrumėjo vestuvės ir nusivedė dienos jaunuosius gyveniman.
Ak, nusivedė!
Dabar, vėtroje gruodžio, kada dienos trumpiausios, o naktys be galo,
Narsto pirštais karolius našlė – galbūt rožinio, o gal atminimų ir graužias –
Neprisimena, ar pasakė jaunasis, kad myli – tada? Ar jos bent paklausė?

Be vertėjo

Viskas eina per širdį, per jausmą, ieškojimą.
Per save. Per tave. Su savim. Su tavim – laukiant atbalsio.
Supratimo. O tada jau vis tiek – nors iškoliotum,
Jei tik būtų tiesa, jei tik būtų suprantama

Ką parduodi, ką skolini, kiek, į ką pinigais investuojama,
Ko tikiesi, jei nieko, jei nieko, jei nieko nevertini.
Jei kas dieną tas pats – ką apgauti, ką pergudrauti,
Bet – pelno grafa lieka tuščia. Atleidi kalčiausius – vertėją, buhalterį.

Kas tas viskas, kur eina per širdį? Deja, jau nebetiki,
Nei savim, nei vertėju. Viskas tolo, nutolo į ūkanas, tolumas
Išeini į pavasarį vienas ir staiga – mėlynuoja gėlytės!
Be vertėjo jų vardą žinai – neužmirštuolės.

Sugrįžau namo

Pasiilgo pirštai klaviatūros,
Mintys pasiilgo žodžių,
Kurie derėtų viens prie kito,
Kaip gėlės priebučio vazonuos

Ir nesvarbu, kad įšalėjęs namas,
Net su veltiniais stingsta kojos, šąla nosis,
Kai nuovargis įveiks, vaikystės pledu
Su miegančių kačiukų paveikslėliais apsiklosiu,

Miegosiu be sapnų, košmarų
Ir kantriai lauksiu ryto,
Kad tekant saulei už atverto lango sodo šabakštyne
Paukštukai labas rytas pasakytų,

Kad būtų sieloj šventė ir ramybė –
Nauja pavasario diena man dovanota,
Kad niekad nebijočiau  pasiklysti
Tarp trijų smilgų gale sodo.

Noriu

Kartais norisi pabūti vėjavaike,
Tarsi žemėje kančios nebūtų,
Tarsi nepažinčiau pareigos ir saiko,
O skolų raštus paleisčiau dūmais.

Tarsi vėtros – tai tik smičiaus žaismas,
Įnoringa muzika nubundant,
O mirtis – tik išsipildęs geismas
Vakare užmigti lietui dulkiant.

Skola

Eina dienos. Nuo ankstyvo ryto
Lig nakties. Užlūžta. Vėl ir vėl.
Lieka vis kažkas nepasakyta,
Ir neatsakyti klausimai – kodėl?

Kodėl? Ta mergaitė vargą pasirinko
Tarsi kapšą aukso, kur jo nėr?
Nėjo karčiamon gėlos skandinti,
Sąžinės nepardavė. Už kiek?

Už tuos rudenio lapus, kuriuos į purvą
Sutrypia su panieka minia?
Išmaldos pašventory negavus
Išeinu su didele skola

Už saulėtekio varsas ankstyvą rytą,
Juodą gelmę rudenio nakties,                                                                                                                         
Slegia žodžiai sunkūs, nutylėti
Ir neatsakyti klausimai – kodėl?

Turtai

Tik nuotrupos minčių, jausmų, atsiminimų,
Tik nuotrupos ir daug juodos spalvos
Man dosniai seikėjo likimas
Ir krovė sielon be jokios tvarkos,

Be pavadinimų, be derinių, be datų,
Be lydraščių, galiojimo, be fabriko ženklų
Kai veš vaikai tą šlamštą sąvartynan,
Suprasti negalės – na kas gi čia brangu?

Kodėl kišau palėpėn – juodai dienai,
Tada, kai juodesnių jau negalėjo būt?
Jie nežinojo, kad kas kartą mane vieną
Kieme palikę vežasi kartu

Dalelę viso to, kas be jokios vertės,
O mašinytės išsuka iš kiemo kaip ežiai –
Pro langus moja letenėlės – patikėk,
Sugrįšim. Tik ar ne per vėlai?

O būna, jie sugrįžta – raktus pamiršę nuosavų pilių
Ar žoleles, per vasarą džiovintas...
Po to jau viskas. Parsliūkina vienatvė.
Tylu kieme. Ir troboje tylu.

Sugirgžda dar iškirmgraužėję laiptai –
Lipu, padėsiu juodai dienai, kas atlikę,
Ko niekas niekada nepasiges, negrįš,
Pajudintų atsiminimų dulkių šokį
Apšvies įspindęs saulės spindulys.

Pūga

Čia, kur manęs nėra,
Klaidžiose miesto dykrose
Siaučia pūga

...O ten, kažkur nakty,
Mano namas – vaiduoklis pavasario  laukia
Tylėdamas,
Neprakalbinamas,
Nepaguodžiamas -                 
Kaip šuo prie šeimininko kapo.

Pro apakusius jo langus
Žvilgčioja mano gyvenimas –
Užrakintas,
Paliktas,
Dylantis.
Reti praeiviai nusuka žvilgsnį.

Ir ten manęs nėra.
Kur aš?
Snaigė pūgoj.
Visur.

Nepakartojama

Apsirikau.
Suklydau netyčia.
Įgėliau žodžiu – piktadarė!
Tyčia mečiau akmenį į kaimyno daržą.
Dienų gale supratau – klydau.
Nusikaltau.

Kokia prasmė mokytis iš klaidų,
Jei ne scenoj vyksta gyvenimas?
Realybėj.
Suflerio nėra.
Dublio nebus.
Praeitis nepavaldi.

Pastaroji patirtis

Ten, kur gyvenau, viskas buvo tikra:
Gimimas, skausmas, mirtis.
Mane pažinojo šunes keli kaimai aplinkui.
Ir žmonės – jie ateidavo ir stodavo prieš mane nuogi,
Neslėpdami nei kūno, nei dvasios
Žaizdų, pūlinių, randų,
Tikėdami, pasitikėdami,
Žinodami galimybių ribas,
Nereikalaudami neįmanomo.
Maniau pažinusi žmogiškosios prigimties gelmę.

Čia, kur dabar gyvenu, patirtis tebegalioja,
Tik šunes nevaikšto be pavadėlių ir apynasrių.
Buvau įspėta – dėl visa ko –
Naktimis neklajoti gatvėmis vienai.
Nepaklausiau.
Šunes iš tolo vizgina uodegas,
Bomžai, praleisdami mane, paslaugiai atidaro duris,
Narkomanai nukreipia žvilgsnį,
Tik elgetos Petro Povilo prieigose
Speiguotą šventadienį trepsi šąlančiom kojom
Ir iš padilbų dėbso į mane –
Išvaizda jau atrodau esanti viena jų –
Ar kartais nesumanysiu nuvilioti jų laimikį?

Stoju eilutės gale, pasidedu skardinę dėželę.
Iš bažnyčios eina teisieji, šypsodami –
Šiltuose namuose laukia sotūs pietūs,
Poetai, apmąstydami žiemos haiku eilutę –
Kodinis žodis – elgeta. Kaip romantiška!
Negreitai žvangteli pirmas variokų žiupsnelis.
Dar ir dar. Kodėl aukotojai renkasi mane?
Visa šiurpstančia oda jaučiu,
Kaip apie mane žvilgsniais kalbasi neapykanta:
Pirmą kartą įspėsim, nepaklausys – užmušim.
Kas pasiges elgetos – viena daugiau, mažiau...
Čia mūsų medžioklės plotai! Krūpteliu.
Susirenku centus, sumetu į bažnyčios aukų dėžutę.
Išdavikiškai žvanga monetos,
Paniekos žvilgsniu mane perveria paskutinė išeinanti davatkėlė:
Turi būti banknotai, gulti tylėdami…

Patirtis:
Sielvartas būna ir netikras…

Rytas

Ne mėšlungis tai traukia kojas,
Tai didžiulis gyvenimo nuovargis,
Kai visi nubudimai dingojas,
Ir visi sugrįžimai – be poilsio.

Net sunku patikėti – įspindo
Saulė tai, o ne gatvės žibintas,
Taip nubusti gegužės rytmetį
Reiškia – dar kartą gimti.

Bobų vasara

Jiedu jiedu, jiedu k nėi
Jiedu k liūbuške svojėi...
                                Man nežinomo autoriaus daina

Pardainuok bobų vasaros naktį
Pro klevus pakelės, pro arimą
Į ne mūsų namus.
Kas neturi – negali netekti.
Be riboženklių mūsų laukai,
Mūsų dienos ir mūsų naktys,
Visas auksas klevų –
Išsipildžiusios meilės pilnatvė.

Ar mylėjau manęs neklauskit
Ir neklauskit – už ką.
Paskutinę bobų vasaros naktį
Iš toli teataidi daina
Darkart – kaip kadaise –
Tegu parveda meilę
Į ne mūsų namus.
Kas neturi – negali prarasti.

Jiedu, jiedu, jiedu k nėj,
Jiedu k liūbuške svojėi...

Neatsigrįžkit

Draugų būry jau mano balso negirdėti,
O juk nepasakiau! Dar šitiek daug nepasakiau!
Po rudenio šalnų į veidrodį nebežiūrėsiu –
Laukuos, veide pilkos spalvos tiek daug.

Nepastebėjau, kaip iš nuotraukų išbluko
Laiminga mano šypsena. Būry draugų.
Kartojau, paskutinįkart nueidama – neatsisukit.
Juk suprantu, kodėl taip netikėtai už manęs tylu.

Juk suprantu – jau nužydėjo mano pievos.
Šis derlius paskutinis – nereikia nieko man daugiau.
Gyvenimas nestoja – keičiasi. Esu gyva, bet jau išėjus.
Tyliu – tik vaidinu, kad nieko nežinau.

Einu, klumpu. Jau per toli lig kiemo vartų,
O būna kartais ligi slenksčio per toli.
Visi supranta – viskas paskutinį kartą.
Neatsigrįžk, kartoju sau. Tiktai neatsigrįžk!

Nebijau? Bijau?

Nebijau mirti.
Bijau dienų, kurios dar liko.
Kaskart bijau išeiti
Iš visų namų, kuriuose gyvenau –
Ar begrįšiu?
Savų palydėta,
Bijau būti palikta
Svetimų  malonei
Ar nemalonei –
Kasdien labiau pažeidžiama.

Nebijau vienatvės,
Ilgesio.
Bijau prarasti tikėjimą žmonėmis –
Savais ir svetimais.
Netekti išminies –
Viskas yra taip, kaip turi būti.
Esu tik viena iš daugelio,
Tuo keliu išėjusių!

Bijau?

Nebijau –
Paaukoti
Paskutinę meilės auką.
Bijau –
Netesėsiu.
Kiekvienas –
Bent sykį gyvenime
Turi teisę būti
Silpnas.