ALEKSIUKAS

1.

Sarajeve nuaidėjo šūvis. Pasaulis, sulaikęs kvapą, įsiklausė  – kas dabar bus? Išsipildė blogiausios nuojautos – ūktelėjo patrankos, krūptelėjo žemė. Kilo karas.
Žinoma, nedideliam miestely palei Nemuną, Lietuvoj – ne, ne Lietuvoj, o carinės Rusijos „v Severo Zapadnom kraju", niekas to šūvio, pokštelėjusio Sarajeve, neišgirdo, bet apie karą netruko sužinoti. Miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose gyvenimas nepasikeitė, žmonės dirbo įprastus darbus, tuokėsi, krikštijo gimusius, laidojo mirusius, tik vis ilgiau pavakary, baigę dienos darbus, ūkininkai užtrukdavo kieme, susirūpinusiais veidais nužiūrėdami pašalius, įtemptai galvodami, kaip reiktų tą karą, jei jis atsiristų iki jų sodybos, pergudrauti, kur suslėpti derlių, kaip išsaugoti gyvulius, ypač arklius. Vis dažniau ant ežios susiėję kaimynai vedžiodavo rodą, vis ilgiau užgaišdavo pašventory šventadieniais po mišių, vis garsesnės darėsi vyrų kalbos karčiamoj.
Vieną dieną, kai iš vakarų jau aiškiai girdėjosi duslus, neįprastas garsas, basos kojos pajuto žemės virpėjimą, o arklys, sukarpęs ausimis, sustojo vagoj, tėvas botagu nešinas vidury dienos parėjo į kiemą – reikia, žmon, pasikalbėti.
Kalbėjosi ilgai, bet taip ir neišsprendė pagrindinio klausimo - trauktis nuo fronto ar likti „po kaizeriu"?
– Sako, kaizerio kareiviai degina viską.
– O kas benamių su pulku vaikų laukia Rusijoj?
– Gal ilgai netruks, jei Dievas duos, sugrįšim. Žemės juk nesudegins.
– Tiek tos mūsų žemės, delno dėjimas. Vargas - tiek ten, tiek čia.
– Visa laimė, kad vaikai per maži, o aš per senas, bent į armiją nepašauks...
Kai po kelių dienų nuo fronto pusės visais keliais paplūdo bėgliai, tėvas be žodžių išstūmė iš šalinės vežimą, permaustė, gerai patepė ratus, pakinkė arklį ir nuėjo pas kaimyną – atsisveikinti.
– Prižvelk, jei kokios. Paliekam vištas, paršelius – pasiimk.
Gaspadinės taip pat jau viskas buvę apgalvota, surankiota, sudėliota, besuraišiojo ryšulius, besutalpino į vežimą. Dar puola šen, puola ten, griebia tą, griebia aną rakandą – viskas atrodo reikalinga, viskas prašosi į rankas. Bet juk viso gyvenimo neišsiveši!
Įsodino į vežimą mažuosius, Aleksandrą Danielių, Aleksiuku vadinamą, ir Augustiną, prie vežimo galo pririšo karvę, paleido šunį, peržegnojo trobas, paragino arklioką ir nukeliavo į nežinią - tėvas važnyčiojo, motina vis dar kamšė daiktus kaip talpiau, kaip patogiau, mergikės, Katrytė su Maryte, susikabinusios rankomis, apie kažką savo tarpe šnibždėjosi, vyriausiasis, Jonas dar gręžiojosi atgal, kol įstojo į vieškelį ir pradingo tarp daugybės tokių pat pabėgėlių.
Prasidėjo ilgi klajonių mėnesiai, praėjo metai, antri, o bėgliai niekur ilgiau neapsistojo, vis nenorėjo labai nutolti nuo namų, vis svajojo grįžti, bet, patrankų griausmui priartėjus, vėl kraudavosi mantą į vežimą ir traukdavosi toliau, kol nebeliko nei arklio, nei vežimo, nei šuns, o ir mantos beliko tik panešamai. Pėsčiomis toli nenusigausi, įsigudrino keliauti traukiniais – be bilietų, krovininiuose vagonuose, ant stogų.
Daug išmokė toks gyvenimas, svarbiausia - išgyventi bet kokiom sąlygom.
O karas alsavo į nugaras ir nė nemanė baigtis, nors ir jis pavargo, labai pavargo, ne tiek lojo ar kandžiojosi, kiek urzgė, tai nutoldamas, tai priartėdamas, tai vis ilgiau užsibūdamas vienoje vietoje.
Trečias ruduo pabėgėlius užklupo mieste prie Volgos. Tėvas pasakė - toliau nebėra kur, čia sustosim. Iki čia kaizeris tikrai neateis, nebeturi galios.

2.

Visur yra gerų žmonių – gyventi priėmė sena rusė moteris, kurios vienintelis sūnus išėjo į karą ir jau negrįš, bet ji netikėjo tuo popiergaliu, kuriame buvo parašyta, kad jos Mitia žuvo už carą ir tėvynę.
– Širdim reikia tikėti, širdim! Motinos širdis geriau žino.
Priimdama bėglius įspėjo, kad sūnui grįžus jiems teks išsikraustyti, nes kai baigsis karas, sūnus ves ir troba bus pilna savų vaikų...
– Išeisim, – pasakė tėvas – kai baigsis karas mes grįšim į savo namus.
O ta rusiška troba – vienas didelis kambarys. Sutilpo jame visi ir gyveno draugėj, kaip viena šeima. Senoji kareivio motina vakarais vis pasakodavo nuostabias istorijas apie žvitrų, linksmą, gerą berniuką, labai mylėjusį savo motiną, kol sykį Aleksiukas paklausė:
– Babusia, tai pasaka?
– Žinoma pasaka. Visos pasakos su laiminga pabaiga. Sugrįš mano Mitia.
Tėvas nuėjo dirbti į depą, netrukus ten nusivedė ir vyriausiąjį, Joną, ne pagal savo paaugliškus metus stiprų, kresną vaikinuką. Katrytę policijos viršininkas pasamdė daboti vaikų, Marytė liko padėti motinai, o mažieji, Augustinas su Aleksiuku dienas leisdavo turguj, vis ieškodami progų kam kuo pasitarnauti, kad uždirbtų bent ką nors valgomo ar net kapeiką; vis parama šeimai. Nueidavo jiedu ir į geležinkelio stotį, bet ten nedraugiškai juos pasitiko šutvė senbuvių bendraamžių. Labai pravertė linksmas Aleksiuko būdas, susigyveno, susirado draugų ir čia - visus spaudė tas pats vargas. Gudrūs ir apsukrūs buvo karo vaikai, kaip atverstą knygą skaitė gatvės gyvenimą, viską suprato, viską mokėjo. Laimei, neišmoko vogti – tvirtai buvo tėvo motinos prisakyta, kad svetimo neimtų, nors badu mirtų. Draugai pamokė žvejoti, o Volga buvo dosni. Nelabai ir tereikėjo mokyti, juk prie Nemuno augę.
Papuolę į bėdą broliai mūru stodavo vienas už kitą, Augustinas, stiprus, augalotas, buvo linkęs viską spręsti kumščiais, o Aleksiukas, menkas, silpnas – taikliu žodžiu, linksmumu, diplomatija.
Gyvenimas vis blogėjo, jau ir badas žiūrėjo į akis, o nuo jo, nuo bado, bėgti nebuvo kur. Kai minios su raudonom vėliavom išėjo į gatves, nebeliko jokios tvarkos. Broliai drauge su visais giedojo marseljietę ir tikėjo, kad dabar jau gyvenimas pradės gerėti.
Štai tada, pačiu netinkamiausiu metu, bėglius pasivijo karas. Ne su patrankom, ne su šautuvais – masiškai iš fronto bėgantys kareiviai parnešė šiltinę.
Kai susirgo tėvas, o po kelių dienų ir Jonukas, namiškiai dar dorai nesuprato, kaip tai baisu, manė – pasirgs ir pasveiks, tik reikia išslaugyti. Ir motina slaugė, užmiršusi poilsį.
Mažųjų nebeišleisdavo į turgų. Katrytė parėjo namo siaubo išplėstom akim - jai matant sušaudė policijos viršininko šeimą. Namie nebuvo kas paklausia, kas darosi jos širdelėj, tik su Maryte pasišnabždėdavo vakarais savo lovoj sugulusios. Netrukus jau sirgo visi, vien tik motina kaip vaiduoklis ėjo nuo vieno prie kito, kažką virė, kažkuo maitino, girdė arbata.
Tėvas ir kareivio motina mirė tą pačią naktį. Juos išvežė į bendrą kapą, kur laidodavo visus nuo šiltinės mirusius. Palydėti neleido, o ir nebuvo kam. Jonuką po kelių dienų išvežė į lazaretą. Kitų motina neatidavė, sakė, nebereikia, jau sveiksta. Melavo. Vieną dieną motina nebepakilo. Jos vietą prie prieždos užėmė Katrytė, pati vos iš ligos pakilusi, sukaupusi visas jėgas. Aleksiukas dar girdėjo, kai ji pasakė, kad mirė motina, o tada pasinėrė į tamsą.
Nežinojo, kiek tai truko. Nubudo ligoninėj, ilgai ir sunkiai gaivelėjosi. Pirma negu vėl išmoko vaikščioti, ėmė šypsotis kiekvienam, prie jo lovos priėjusiam ir ta šypsena nupirko visus – palatos kaimynus, seseles, daktarą. Nepyko vadinamas lazareto sūnum, nes žinojo, kad tėvų nebeturi, o apie kitus šeimynikščius niekas nieko jam negalėjo pasakyti, nes patys nežinojo.
Daktaras neskubėjo jo išrašyti – pirma sustiprėk, bet kai tai jau aiškiai užtruko per ilgai Aleksiukas ėmė įtarti, kad daktaras kažką žino, tik nenori sakyti. Užsispyrė – išleiskit, arba naktį pabėgsiu. Išleido.
Einant namo prie jo prisigretino vaikinas – jaunas, su vešliais ūsais, apsivilkęs kareiviška miline be antpečių. Suka Aleksiukas į savo gatvelę ir kareivis suka kartu, atidaro vartelius į kiemą ir kareivis drauge eina. Nuovokaus vaiko būta Aleksiuko, sugriebė vaikiną už rankovės:
– Tu babusios Mitia!
– Mitia...
– O babusia numirė... Ar tu iš pasakos?
– Kokios dar pasakos?
Patylėjo žiūrėdami vienas į kitą, suėjo vidun, o čia kažkokie svetimi žmonės. Mato Aleksiukas savo dubenėlį ant stalo, tėvo rudinė tebekabo kur kabėjusi, net katinas jų, o žmonės svetimi ir sakosi nieko nežiną, kur dingo jo broliai, seserys ir apie jokią kareivio babusią nieko negirdėję – kai jiems leidę čia apsigyventi, namas stovėjęs tuščias.
Šmėstelėjo Aleksiuko galvoj mintis, kad dabar Mitia išvarys tuos svetimus žmones iš savo trobos, tada ves, juk karas jau baigiasi, ir susilauks pulko vaikų. Tik kas bus su juo, Aleksiuku?
Bet nieko panašaus nenutiko. Mitia pasisuko į duris, ruošdamasis eiti, Aleksiukas tvirtai įsikirto jam į ranką, kad tik kartais nelieptų pasilikti pas tuos svetimus žmones, nors juk, tiesą sakant, niekas nė nekvietė jo pasilikti.
Neskubėdami nuėjo prie Volgos, susėdo ant skardžio.
– Apie kokias ten pasakas klausei?
Ir papasakojo Aleksiukas Mitiai visas babusios pasakas apie žvitrų, linksmą, gerą berniuką, labai mylėjusį savo motiną. Išklausė Mitia, ilgai tylėjo.
– Kur dabar eisi? – paklausė.
– Nežinau. O tu?
– Į Piterį.
Kiek neprašė Aleksiukas paimti ir jį kartu, nesutiko kareivis – pirma reikia užaugti.
Nuvedė Mitia jį į valdišką įstaigą, kad atiduotų į našlaičių prieglaudą.
– Duos Dievas, pasimatysim.
Ir suprato Aleksiukas, kad užaugti jam teks vienui vienam. Štai, kai tik suvalgys Mitios atsisveikinant duotą sudžiūvusios duonos riekę, liks vienas, visai vienas.

3.

Neliko Aleksiukas vienas, tik tuomet dar to nežinojo. Jonukas, pagijęs nuo šiltinės, atsidūrė našlaičių prieglaudoj gretimam mieste. Jis dar lazarete būdamas sužinojo apie motinos mirtį ir kad jų namai tušti. Tai nebebuvo tas stiprus, kresnas vyrukas, padėdavęs tėvui remontuoti garvežius; po ligos liko vėjų nupučiamas, todėl nesipriešino, našlaičių prieglauda jam rodėsi geriausia išeitis, tačiau gana greit suprato, kad vargu ar ten išgyvens – badas siautė visur, bet nuožmiausias jis buvo būtent prieglaudoj.
Nutarė bėgti. Pirmą kartą sargas jį pagavo vos išėjusį pro vartus. Antrą kartą pabėgęs dvi dienas klajojo po miestą, bet, vos pažiūrėję į nublyškusį silpnutį paauglį, niekas nenorėjo jo priimti į darbą, o ir gyventi niekas nepriėmė. Dar vieną naktį pratūnojęs stoty, pats sugrįžo į prieglaudą - nutarė kaip nors pamėginti išgyventi joje per žiemą, o pavasarį vėl bėgti.
Dabar bemiegėm alkanom naktim kruopščiai kūrė planus, kaip susirasti brolius, seseris ar bent sužinoti, kas jiems nutiko ir kuo toliau nusidanginti nuo to baisaus miesto prie Volgos, gal net sugrįžti namo, į Lietuvą.
Atėjus pavasariui niekas Jonuko ir nebestabdė, įdėjo kelionei duonos, palydėjo ligi vartų. Beglobių vaikų buvo daug, o duonos mažai, Jonukas jau ne mažiukas, pats prasimanys.
Parėjo į miestą, kuriame gyvenę. Sužinojo apie Aleksiuko ir Mitios apsilankymą babusios namuose. Gyvas Aleksiukas! Visus tris, Katrytę, Marytę ir Aleksiuką, be vargo surado taip pat prieglaudoj, o Augustinas dar rudenį pabėgęs ir negrįžęs. Bet miesto gatvės žinojo viską – kad Augustinas taip pat negavęs darbo, kurį laiką glaudęsis draugo šeimoj, bet išėjęs, o paskui buvusios vienuolės rado jį gulintį gatvėj, išslaugė, dabar gyvenąs pas popą.
Susitarė vaikai dieną ir valandą, kada patrauks namo, prie Nemuno. Aleksiukui dar nebuvo devynerių, Jonui sukako šešiolika, jis jautėsi suaugęs, atsakingas už šeimą. Vargo vaikai, apskurę, vienos tik akys veideliuose. Patraukė pėsti, bet nenutoldami nuo geležinkelio. Kai nusigaus toliau, važiuos – ant stogų, ant vagonų sandūrų, nors vieną tarpustotę, nors dvi. Reikėjo būti labai atsargiems, kad nesugautų, kad vėl neatsidurtų prieglaudoj. Ir maisto reikėjo prasimanyti. Viską įveikė, bet ne prie Nemuno atėjo, o prie Dauguvos, po trijų mėnesių klajonių pasiekė Rygą.
Susirado tetą, tėvo seserį, nutekėjusią už latvio. Kalbėjosi ilgai. Miegoti paklojo rūsy – sava šeima didelė. Per žiemą vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, pavasariop Aleksiuką atidavė pas ūkininką už piemenį, Augustiną kitas gaspadorius pasamdė už pusbernį, mergaitės susirado darbą plytinėj – nuo konvejerio nuiminėti išdegtas plytas, o Jonas išėjo namo, prie Nemuno, iš laikraščių žinojo, kad kuriasi laisva Lietuva.
Prasidėjo Aleksiukui daugely knygų aprašytos piemenėlių dienos, tik jis tų knygų nebuvo skaitęs, jam viską teko patirti savu kailiu. Laimei, šeimininkai pasitaikė geri, neskaičiavo kąsnių. Netrukus atkuto Aleksiukas ir pragydo kaip vieversys, pirma išmoko latviškai dainuoti, tik paskui kalbėti, o per jonines visai apkvaišo nuo tos nakties gražumo, dainų skambumo. Dar dorai nesuprasdamas žodžių prasmės, traukdavo visa gerkle:

Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?
Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?
No ritina agruma?
No ritina agruma?

Arba užsižiūrėdavo į kelią Rygos pusėn, užsisvajodavo, kad štai iš už beržyno ateina Katrytė, o gal ir abi su Maryte, jo aplankyti, o supratęs, kad ten tik virpa įkaitęs oras, ne tai atsidūsėdavo, ne tai tikėdavosi prišaukti kažką daina:

Ryga dimd, Ryga dimd!
Kas to Rygu dindinaj?
Aijaija, tralala
Kas to Rygu dindinaj?

Retai Katrytė teaplankydavo Aleksiuką, pavargdavo toj plytinėj, ne pagal jėgas buvo jaunoms rankelėms sunkias, karštas plytas kilnoti ir vis skubinai, nes konvejeris nelaukia.
Atėjusi iššukuodavo galvelę, apkirpdavo plaukus, sulopydavo drabužius ir vis nesustodama kalbėdavo, kalbėdavo, pasakodavo apie gyvenimą Rygoj, apie Lietuvą, skaitydavo Jono laiškus. Padėdavo brolis galvelę sesei ant kelių ir nepajusdavo, kaip prisnūsavo. Įsivaizduodavo, kad tai motina glosto jo plaukus, o ne Katrytė savo suskeldėjusiom, sutinusiom rankom. Kartą prabudęs ją pašaukė:
– Mama.
Pravirko Katrytė:
– Nevadink taip, ir man ilgu motinos...
Būdavo skaudu atsisveikinti.
Linksmas ir paslaugus buvo piemuo, ne veltui tris vasaras tas pats gaspadorius laikė. Per tą gerumą siuntinėjo visi – tą paduok, ten nubėk, kiaušinius iš gurbų surink, ugnį pakurstyk, net bernas nesigėdydavo susisukęs suktinę sėdėti ant ežios, paliepęs piemeniui už jį varinėti akėčias – mokinkis, ne visada piemeniu būsi.
Žodžiu – Aleksiuk šen, Aleksiuk ten, o jis ir bėgo, vis su šypsena, visas švytėdamas pagirtas.
Rudenop vaikas laukdavo nesulaukdamas dienos, kada gaspadorius lieps bernui kinkyti arklį, sukrauti į vežimą piemens metų uždarbį, parvežti į Rygą ir tuo važiavimu nupirkti ko reikia prie ūkės.
Rygoj tris žiemas ėjo į mokyklą. Katrytė padovanojo knygą apie keliones po svečias šalis; nuo tada pamėgo skaityti.
Kai atėjo metas Aleksiukui eiti pusberniu, Jonas abiem su Augustinu pasiūlė važiuoti į Lietuvą, į tėvų namus – jis jau neblogai prasikūręs, tegu jiedu dirba savam, o ne svetimiems. Išvažiavo linksmas, nors žinojo, kad laukia sunkus darbas, vėl Aleksiuk šen, Aleksiuk ten, tik metams baigiantis niekas nemokės algos.
Nejautė skriaudos, mylėjo brolį ir buvo jam labai dėkingas, kad parvedė iš Rusijos. Buvo jaunas, darbo nebijojo.

4.

Praėjo keleri metai. Tą pavasarį, kai Aleksiukas gavo šaukimą į Lietuvos kariuomenę, jau daug kas buvo pasikeitę.
Jonas vedė, Augustinas išėjo gyventi „ant savęs", tapo policininku. Seserys užsiliko Rygoj, jau seniai nebedirbo plytinėj, ištekėjo, augino vaikus. Tik Aleksiukas vis vienas, kampininkas, niekas jam nepriklausė, dirbo, ką reikėjo dirbti, ėjo kur siunčiamas.
Kareiviškas gyvenimas raudonosiose Žemųjų Šančių kareivinėse patiko. Ir čia greit susirado draugų, gavęs leidimą išeiti į miestą, klajodavo po Kauną, viskuo domėjosi, išvaikščiojo visas gatves, priemiesčius. Pamilo miestą, atrodė, tarsi čia būtų gimęs, augęs. Ir įsigraužė širdin svajonė – gyventi Kaune.
Neilgai truko tos kareiviškos dienos be rūpesčių, atsidūrė Karo ligoninėj – tuberkuliozė. Po mėnesio paleido – iš ligoninės ir iš armijos. Pasijuto Aleksiukas laisvas kaip paukštis. Daktaras sakė, kad liga rimta, reikia gydytis, bet jis tik ranka numojo – už kokius pinigus jam važinėti į kalnų sanatorijas? Žinojo, kad tuberkuliozė paguldė ne vieną jauną galvelę, kartais po kelis iš tos pačos šeimos, bet... Kaip jau bus, taip.
Buvo pati vasaros pradžia. Atsigirdęs, kad renkami savanoriai siauruko geležinkelio tarp Darbėnų ir Šventosios statybai, ten ir patraukė.
Nuostabi buvo vasara, nors darbas sunkus  – kirsti mišką, pilti pylimą, kloti pabėgius, bet kokiu oru, per mišką, pro raistus, gyvatynus. Pavargdavo Aleksiukas, bet nesiguodė, niekam nesisakė apie savo ligą. Po darbo sunkiai pareidavo į stovyklą.
Gyveno vyrai Būtingės pradinėj mokykloj. Susigyveno. Laisvalaikiu dainuodavo, šėldavo prie jūros, arčiau gyvenantys sekmadieniais išeidavo namo, o Aleksiukas kiekvieną laisvą valandą skaitydavo – apie gamtą, keliones. Arba gulėdavo po keruže pušim kiemo pakrašty ir svajodavo, kad ir pats keliauja po tolimus kraštus, kopia į kalnus. Ir kad yra sveikas.
Gavęs pirmą algą, niekam nieko nesakęs kažkur išėjo. Vakare sugrįžo nešinas balalaika.
– Norėjau armonikos, bet pinigų per mažai... Bus gerai ir balalaika.
Vakarais mokėsi groti – pats, iš klausos. Keista, nežiūrint sunkaus darbo, rudeniop pasijuto geriau, nebe taip pavargdavo, pralinksmėjo. Pasibaigus darbams prie geležinkelio, sugrįžo pas Joną, bet ūkio darbų dirbti nebereikėjo, Jonas buvo išrinktas viršaičiu ir ūkį išnuomojo. Aleksiukas nuėjo dirbti į lentpjūvę  – prižiūrėti motorus. Budėdavo parom. Darbas nesunkus, daug laisvo laiko. Pačią pirmą darbo dieną nutiko kažkas nepaprasto – visiems darbininkams susirinkus pietauti čia pat, lentpjūvėj, stalą bedengianti žvitri, linksmuolė juodaplaukė mergaitė. Apdalino visus sriuba, padėjo duonos – skanaus! – ir klestelėjo ant suolo greta Aleksiuko:
– O tu iš kur nukritai? Tavęs čia nebuvo.
Ne iš karto atgavo Aleksiukas kalbos dovaną, o jai nuo to buvo tiktai dar linksmiau, nesigailėdama traukė per dantį, o ir vyrai neatsiliko.
Nuo tada jis ėmė gyventi nuo pietų iki vakarienės ir vėl iki kito budėjimo; begaliniai ilgos atrodydavo dienos, kai nereikėdavo eiti į darbą, ne jo pamaina. O ir mergaitė vis ilgiau ėmė užsibūti lentpjūvėj, vis daugiau jiedu turėjo apie ką vienas kitam pasakyti, o tai ir patylėti. Vakarais iki išnaktų ilgesingai aidėdavo neišmoningos balalaikos melodijos, ne sykį prišaukdamos išsvajotąją viešnią. Jauni buvo, mylėjo.
Sakė vyrai Aleksiukui:
– Atsikvošėk, ji lentpjūvės savininko žmona, nesibaigs judviem geruoju. – Nesiklausė, seniai jau tai žinojo, bet buvo per vėlu, nieko nebegalėjo pakeisti.
Barė jį ir broliai:
– Nedaryk gėdos, ar tau mergų mažai?
Ypač pyko Augustinas, kol sykį Aleksiukas įpykęs paklausė:
– Ko taip putoji, broli, ar tik pats nevarvini seilės?
Pagaliau ir pačiam Aleksiukui pasidarė nebepakenčiama jaustis tarsi vagimi. Įsidrąsinęs paprašė:
– Palik, Juzyte, vyrą, eime abu į Kauną...
Ilgai Juzytė tylėjo, atšlijusi nuo Aleksiuko peties. Nebeištveriamai ilgai, kol paklausė:
– O ką tu gali man pasiūlyti, vargo bite? Aš ką tik išbridau iš skudo, nebenoriu...
– Dirbsim abu, prasigyvensim.
– Kada tai bus?

5.

Kitas pavasaris Aleksiuką rado Kaune, Žaliakalny, statantį vandens rezervuarą kuriamam miesto vandentiekiui. Vieną rado, Juzytė liko miestely prie Nemuno.
Aleksiukas ilgai nešiojosi sopulį širdy, sunkiai gijo nuoskauda. Tarsi nebematė moterų, vis aidėjo mintyse tas:
– Ką tu man gali pasiūlyti, vargo bite?
Žinojo, kad tokiu, vargo bite, ir liks, kad niekam nieko ir negalės pasiūlyti, tai ir nesidairė.
Kai vandentiekis pradėjo veikti, liko dirbti, vis kilnojamas iš vienos vietos į kitą, visur, kur prireikdavo darbštaus, nagingo, sąžiningo žmogaus, kol daugeliui metų apsistojo avarinės tarnybos padaliny Nemuno krantinėj prie uosto. Vėl budėdavo dienom ir naktim, būdavo sunkių budėjimų, bet pasitaikydavo ir tokių, kai neįvykdavo nei vienos avarijos. Kaip ir piemenaudamas, laisvu laiku Aleksiukas niekada nesėdėdavo dykas – kol kiti brigados vyrai lošdavo kortomis ar sausindavo butelaitį, jis vis ką nors drožinėdavo, pjaustinėdavo, meistraudavo arba skaitydavo – pusę pasaulio apkeliavo drauge su knygų herojais.
Nepastebimai bėgo metai.
Nebuvo karo, nedundėjo žemė, bet vieną dieną Nemuno krantine ėmė žygiuoti kareivių kolonos, pilkų, neišvaizdžių rusų kareivėlių. Stovėjo Aleksiukas savo darbovietės tarpuvartėj, žiūrėjo į juos ir kiekviename ūsuotame bandė atpažinti Mitią, nors puikiai suprato, kad jo čia negali būti, per daug metų praėję.
– Ar tai mes dabar būsim „po rusu"? Kaip taip – tyliai ramiai, be karo, ėmė ir užėmė?
O Kaunas ūžė, vyko mitingai. Aleksiukas nueidavo tik iš tolo pasižiūrėti, bet niekur nesikišo – niekaip negalėjo suprasti kas vyksta, įtariai stebėjo naują valdžią, o ir nebuvo pamiršęs, kaip giedojo marseljietę mieste prie Volgos, ko tikėjosi ir kas iš to išėjo. Dabar buvo atsargesnis.
Nė metams nepraėjus, žmonės prakalbo apie naują karą. Vėl sudundėjo vakarų pusėj, vėl suvirpėjo žemė, vėl Aleksiukas stovėjo tarpuvartėj, grožėjosi tvarkingom, darniom vokiečių kareivių kolonom, maršais - štai čia tai nugalėtojai, neatsilaikys vargani ruseliai prieš tokią galybę. Ir pats nesuprato, kurie jam mielesni – tie pilki ruseliai ar drausmingi, pasitempę vokiečiai, bet nutarė, kad geriausiai būtų, jei nebūtų Lietuvoj nei vienų, nei kitų. Netrukus skaudžia rakštim įsmego į širdį pažįstamų žydų likimai ir vokiški maršai ėmė kelti nebe susižavėjimą, o siaubą.
Netruko praeiti ir buvimo "po vokiečiu" metai, vėl sudundėjo patrankos, suvirpėjo žemė, tik šį kartą karas artėjo iš rytų pusės - piktas, įsiutęs, kaip sužeistas žvėris.
Susivažiavo visi broliai, seserys į Kauną pas Aleksiuką, vėl svarstė – bėgti ar likti „po rusu"? Ilgai kalbėjosi, bet nieko tikro taip ir nenusprendė, tik seserys tvirtai pasakė – liks Rygoj.
Aleksiukas tylėjo, bet vienas sau mintijo – kodėl turėtų bėgti iš savo krašto, juk niekam nieko blogo nėra padaręs? Sunkiausia buvo Jonui – ne vienas, žmona, trys dukros. Bet – viršaitis, rusas nepagailės. Augustinas ryžosi – trauksis į Vakarus. Atsveikino, atsibučiavo, Katrytė kaip motina nuglostė visus, peržegnojo. Išsivažinėjo kas sau, kiekvienas su sunkiom savo mintim. Ir vėl į nežinią. Kai frontas visai priartėjo, vieną dieną Jonas į mažą, viengungišką Aleksiuko kambarėlį atvežė savo Oną su trim dukrelėm:
– Tepabūna pas tave, mieste gal neieškos. Toliau bus matyti. Aš dar pats nežinau, ką darysiu.
Ir išėjo, nepasakęs nei kur, nei kuo maitinti vaikus – manykis, Aleksiuk, kaip išmanai.
Ir tapo staiga Aleksiukas didelės šeimos tėvu, atsakingu už viską – valgytojų penki, o alga jo viena ir tą nežinia kas ir kada bemokės.
Praėjo frontas, nudundėjo į vakarus, vėl Nemuno krantine, netrukus perkrikštyta į Pergalės, ėjo kareivių kolonos, pilkos, apskurusios rusų kareivių kolonos, dainuodamos „Katiušą", o Aleksiukas vėl stovėjo tarpuvartėj ir stebėjosi – kaip tai galėjo nutikti, kad tie vargani kareivėliai įveikė tokią, atrodė, neįveikiamą galybę?
O ir tie, buvę tokie šaunūs ir galingi arijai, tapę belaisviais, varomi krantine į geležinkelio stotį visai nebeatradė nei šaunūs, nei galingi, kai tiesė rankas išmaldai – duonos, duonos. Padalino Aleksiukas, ką buvo atsinešęs pietums – juk žmonės.
Apie Augustiną ir Joną nebuvo jokios žinelės. Jono dukros ėjo į mokyklą, Aleksiukas per naktis stovėdavo eilėse prie duonos, graibydavo iš Nemuno pagalius malkoms, ieškodavo papildomų uždarbių, kad tik vaikai nebadautų. Netrukus valdžia didelei šeimai paskyrė butą netoliese, buvusiame žydų name – pasijuto lyg kuo kaltas, lyg ne savo daiktą paėmęs, bet nieko nepakeisi, grąžinti nebebuvo kam...
Gyvenimas nusistovėjo.
Sykį rado Aleksiukas žurnale brėžinį ir aprašymą kaip pačiam pasidaryti baidarę ir čia pat, darbovietės kiemo patvory, ėmėsi darbo. Matavo, pjaustė, obliavo, šlifavo, kalė, dažė, pasilikdamas darbe ir ne savo pamainai, o atėję į darbą vyrai pirmiausiai eidavo pasižiūrėti, kiek pasistūmėjo darbas, gal ko trūksta, gal reikia pagalbos. Pagaliau baidarė buvo baigta - baltai žaliai dažyta gulbė, pakelta ant kaladžių, dar dvi dienas džiovinosi plunksnas, o trečią rytą vyrai nunešė ją kitapus gatvės į uostą, nuleido į vandenį, padavė Aleksiukui irklą, palinkėjo gero kelio ir dar ilgai lydėjo akimis.
Nuplaukė Nemunu žemyn. Niekam nesisakė, kad plaukia į gimtąjį miestelį svarbiu reikalu - bent iš tolo pamatyti Juzytę. Nepamatė. Žmonės pasakė, kad po karo su pirmaisiais tremtiniais išvežta į Sibirą ir niekas negavęs jokios žinelės.
Kam dėl tos kelionės reikėjo dirbti baidarę - juk galėjo nuvažiuoti autobusu? Kas supras įsimylėjusio svajoklio širdį?
Po kelerių metų plaukė dar kartą - apie Juzytę niekas nieko nežinojo, tarsi į šulinį įkrito. Daugiau neieškojo.

6.

Ėjo sunkiausi, juodžiausi pokario metai. Aleksiukas rūpinosi šeima, Jono mergaites mylėjo kaip savo. Jos viena po kitos gerais pažymiais baigė mokyklą, stojo į aukštąsias, buvo darbščios, linksmos. Praėjus keleriems metams po Stalino mirties, netikėtai atsišaukė Jonas – esąs Lietuvoj, nuošaliam kaime įsitaisęs malūnininku, visiems sakąs, kad išsiskyręs su žmona ir jokių ryšių nepalaikąs. Manė taip būsiant geriau, jei kartais būtų atpažintas. Susieiti visi kartu nesiryžo, tik mergaitės po vieną pradėjo lankyti tėvą, pasikalbėdavo, apskalbdavo. Taip tęsėsi dar keletą metų, kol tada, kai mažiausiai besitikėjo, atsitiko nelaimė, nors žinojo, juk žinojo, kad bet kada tai gali nutikti – vieną iš dukterų, atvažiavusią pas tėvą, pamatė studijų draugė. Blogo žmogaus būta, išsiaiškino, kad mergaitės, stodamos į aukštąsias mokyklas, anketose nurodė tėvą kaip nežinia kur esantį, o štai, puikiai žino, bendrauja. Apskundė saugumui. Joną areštavo.
Vyriausia dukra jau buvo baigusi Universitetą, ji išsigynė, kad studijų metais tikrai nežinojo, kur tėvas ir ją paliko ramybėj, o jaunėles pašalino iš Institutų. Tai buvo ašarų, baimių ir rūpesčių!
Bet laikai buvo nebe tie, Joną patardė, patikrino, kad jokių nusikaltimų nėra padaręs, pokario metais rezistencijoj nedalyvavo ir paleido – net sunku buvo patikėti. Po metų ir dukros buvo priimtos baigti studijų.
Per kelerius metus mergaitės sukūrė savo šeimas, išvažinėjo gyventi kitur, Ona sugrįžo pas vyrą ir liko Aleksiukas vienas dideliam bute, toks pat vargo bitė, koks ir buvęs, nieko neužgyvenęs, nors jau penkiasdešimtmečio sulaukęs. Nejauku jam buvo tuščiuose kambariuose, tai pats pasiūlė kartu apsigyventi jaunai bendradarbio šeimai, sau pasiliko tik vieną kambarį.
Kol Aleksiukas šitiek metų išlaikė jo šeimą, Jonas susitaupė gražaus pinigo. Dabar, legalizavęsis, ėmėsi statytis namus. Ir vėl Aleksiuk šen, Aleksiuk ten – liūto dalis statybų rūpesčių gulė ant jo pečių, dirbo ir rangovu, ir visų amatų meistru, ir, prireikus, pasiuntinuku, kiekvieną laisvą dieną žuvo statybose, ir vis linksmas, vis tai čia, tai ten nuaidėdavo:

Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?
Kur tu teci, kur tu teci gailyti mans?

Arba mėgiamiausioji, ilgai ilgai nutęsiant paskutinį žodį:

Ryga dimd, Ryga dimd!
Kas to Rygu dindinaj?

Pagal tai, kurią dainelę ir kokiu tonu uždainuodavo, jį pažįstantys nesunkiai galėjo nustatyti, linksmas Aleksiukas ar liūdnas, kas nors nesiseka, ar tiesiog džiaugiasi rytmečiu.
Jono šeimai viskas atrodė savaime suprantama, kitaip ir neįsivaizdavo, juk visada taip buvo.
Betgi mylėjo Aleksiuką, jam ir kambarys buvo numatytas naujojo namo mansardoj – galėsi gyventi, centralinį pakūrensi, žiemą sniegą nuo takų nuvalysi...
Nusmelkė Aleksiuką negeros mintys – ar ne per anksti, nuo penkiasdešimties metų, įrašo jį į karšinčius? Jau po visam? Jau savo gyvenimo nebebus? O jei gyvens dar trisdešimt ar ir visus keturiasdešimt metų - vis taip, Aleksiuk šen, Aleksiuk ten? Ir kam jam tas kambarys, juk savo turi?
Jis niekam nesisakė, kad jau seniai yra nusižiūrėjęs moterį, bendradarbę, Ksevą, kad jiedu gražiai sutaria ir tikrai būtų pasipiršęs, jei nežinotų, kad ji, sulaukusi iš lagerio grįžusio vyro, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jis negrįžo į šeimą ir vis dar nepraranda vilties.
Aleksiukas tylėjo, gerbė moterį už ištikimybę, bet kai jos buvęs vyras vedė kitą, ėmė rimtai kalbinti bendram gyvenimui – dukra jau suaugusi, ką tu veiksi viena visus likuisius metus?
Prikalbino. Bet vestuvių rytą Aleksiuką apėmė baisus rūpestis – o kas, jei būsimoji žmona tikisi, kad jis turtingas? Juk senbernis, tvarkingas, negeriantis – gal ji mano, kad yra apžėlęs pinigais? Juk nežino, kad jis visą savo algą visada atiduodavo brolienei Onai, o ji jį maitindavo, kai prireikdavo, nupirkdavo drabužį. Nėra jos paklausęs, kur deda pinigus ir ar jų lieka. Ir paskutiniais metais, kai pritrūkdavo ko statyboj, pirkdavo už savus, negi bėgsi pas brolį prašyti pinigų dėl kiekvienos smulkmenos?
Ir kodėl nesusiprato pasikalbėti apie tai anksčiau! Juk sykį jau buvo pamokytas.
Taip įsigraužė, įsirūpino Aleksiukas, kad nebegalėjo rasti sau vietos, gyvenimas pasidarė nemielas. Ryžosi, kaip bebuvę, geriau tegu dabar, o ne po vestuvių sužino, kad jis nieko neturi, kad jis vargo bitė, bažnyčios pelė, kad pasiūlyti gali tik meilę, draugystę, ištikimybę.
Dar yra laiko. Pakvietė susitikti Karo muziejaus skverely – tegu ateina abi su dukra, reikia pasikalbėti svarbiu reikalu.
Ėjo keturiasdešimtmetė nuotaka savo vestuvių rymetį į netikėtą pasimatymą vedama blogos nuojautos ir ne tiek greta einančiai dvidešimtmetei dukrai kalbėjo, kiek save ramino, kad, iš tiesų, sunku ir jai pačiai buvę patikėti, kad iš tos vėlyvos meilės galėtų kas išeiti, prisisvajojusi kaip paauglė. Štai, atšauks Aleksiukas vestuves – kaip reikės gyventi toliau? Ieškoti darbo kitur? Negalės juk nuolat susitikinėti, tarsi nieko nebuvę.
O aplinkui virė gyvenimas – buvo gaivus, saulėtas rugsėjo pirmosios rytas, gatvėse klegėjo vaikai, visur daugybė gėlių. Susigraudino abi moteriškės, vyresnioji dėl neišsipildžiusios svajonės, jaunesnioji ne tiek dėl to, kiek apimta rugsėjo nuotaikos – jau niekada nebeis į mokyklą ir į Universitetą nepriėmė.... Abi suko akis į šalį, kad neišsiduotų.
Susitiko, susėdo visi trys ant suolelio prie kairiojo liūto, šneka apie šį, apie tą, tik ne apie tai, dėl ko susitikę. Pagaliau Aleksiukas pritilo, sulaukė Ksevos žvilgsnio ir jau jo nepaleido, pasakė viską, kas gulėjo ant širdies, o baigęs visas pavirto klaustuku:
– Ką pasakysi, tekėsi už manęs?
Moters veidas giedriejo, švito, išsiliejo šypsena:
– Žinoma tekėsiu! Tik tiek bėdos? Juk žinai, kad ir aš iš skurdo, nė vienam nebus skriaudos.
Ir dukra lengviau atsiduso, ji tai žinojo, kad, ne be to, vienas iš mamos argumentų tekėti buvo lengvesnio gyvenimo viltis. Pabučiavo mergaitė abu:
– Einam, mama, laikas ruoštis vestuvėms...
Išsivaikščiojo – vis atsigrįždami, atsigrįždami, tokie laimingi...

7.
Jonas, jo žmona, dukterys, išgirdę naujieną, kad Aleksiukas ryžosi vesti, niekaip negalėjo tuo patikėti, bet neprieštaravo, Jonas su būsima podukra ir liudininkais pabuvo. Jokio baliaus niekas nekėlė, po ceremonijos visi keturi pasėdėjo kavinukėj, pasišnekučiavo ir pakilo eiti.
Atsisveikindamas Jonas pasakė:
– Tai Aleksiuk nepamiršk, kad darbai laukia, susitiksim statyboj. Būtų gerai, kad ir Kseva ateitų, ir moteriškoms rankelėms darbo atsiras.
Atsigrįžo jaunamartė į savo vyrą su gudria šypsenėle:
– Brangusis, nesakei nieko – ar tai mudu namus statomės?
– Ne, ką tu, aš statausi! – pasipūtė Jonas.
– O tai kodėl mes turim dirbti? – suvaidino nesuprantančią Kseva.
Apstulbęs Jonas pasižiūrėjo į Aleksiuką, o tas tik trukt pečiais ir parodė į žmoną – suprask, dabar jos valia. Pažvelgė atgal į Ksevą, o ta, nutaisiusi nekaltą miną, tebelaukė atsakymo. Suburbėjo Jonas kažką sau po nosimi, atsisveikino ir nuėjo didžiai susirūpinęs – tokio posūkio net juodžiausiam sapne negalėjo susapnuoti. Vedė tai vedė, bet juk pareigos niekur nedingo!
Parsivedė Aleksiukas žmoną į savo kambarėlį ir vėl graužatis – kas bus, kai Kseva sužinos, kad brolienė prieš pat vestuves atvažiavo su viena iš dukterų ir išsivežė viską, ką manė esant savo, paliko Aleksiukui vieną puodelį arbatai, lėkštę, lėkštelę, šaukštą, šakutę, vieną skalbinių pamainą – tegu marti, kaip pridera, kraitį atsiveža. Užsimanė, mat, ženytis!
Tik ryte Aleksiukas apie tai pasakė žmonai, kai nepasakyti nebebuvo galima.
Apsiverkė Kseva, taip gaila pasidarė Aleksiuko – matai, jei ne tos vestuvės, taip ir nebūtum sužinojęs, su kokiais žmonėmis gyvenai. Atsigėrė arbatos abu iš vieno puodelio ir išėjo pasivaikščioti, ilgai klajojo po rudenėjantį Ąžuolyną, kalbėjosi neatsikalbėdami, tarsi tik vakar būtų susipažinę. Tada ir prasitarė Aleksiukas, kad yra krikštytas dviem vardais – Aleksandras Danielius. Patiko Ksevai tas antras vardas, sako, taip tave ir vadinsiu – Danielium, nes nei šis, nei tas žmogų jau metuose vis dar Aleksiuku šaukti. Žmonės prie naujo vardo netruks priprasti.
Paskui pasisamdė taksi kraičiui parsivežti. Negausus buvo tas kraitis, oi negausus, bet gyvenimo tai neaptemdė. Danielius mėgdavo sakyti:
– Ne karo metai, reiks ir bus, užteks visko.
O Kseva pridurdavo:
– Ne turtuose laimė, duok tik, Dieve, sveikatos.
Nėjo jiedu į Jono statybą. Ir be jos rasdavo malonių užsiėmimų. Paaiškėjo, kad abu mėgsta keliauti, klajoti po miškus, abiem patinka tokie pat filmai – apie gamtą, keliones. Tik baidare plaukti Kseva atsisakė, bijojo, tai Danielius ją padovanojo podukrai.
Išvaikščiojo miškus uogaudami, grybaudami ar šiaip poilsiaudami, kasmet pabuvodavo prie jūros – vieni, o vėliau su jau ūgtelėjusiais podukros vaikais.
Jonas kartą kitą dar pamėgino prisikalbinti Danielių grįžti į buvusias vėžes, nepavykus išvadino išdaviku ir liovėsi bendravęs. Ir visos trys mergaitės tarsi pamiršo apie jo egzistavimą, net šventinę atvirutę ne visada atsiųsdavo.
O Danielius jų ilgėjosi, ypač pasigesdavo vyriausiosios dukterėčios mažosios dukrytės, Marijos, savo krikštaduktės, vis pasakodavo, kaip krikštynų rytmetį jis pirmas apsivilkmęs išeiginiu kostiumu ir, kad netrukdytų namiškiams ruoštis, atsigulęs ant lovos, pasisodinęs kūdikį sau ant krūtinės, žaidęs, tik staiga pajutęs tekant šiltą srovelę. Danieliui tai pasirodė taip juokinga, kad net atsiminęs kvatodavo. Paskui nutildavo, užsigalvodavo – kažin, kokia dabar Marija? Jau tikriausiai didelė...
Mylėjo Danielius savo Ksevą, suprasdavo, užjausdavo ir darbuose užvaduodavo, niekada neatsisakydavo pagelbėti ir podukrai, labai mylėjo jos vaikus, o ir vaikai glaudėsi prie gero žmogaus. Nejučia prabėgo nei daug, nei mažai – keturiasdešmt metų. Ksevą, nors buvo beveik dešimčia metų jaunesnė, senatvė labiau palietė, paliko tokia Dievo paukštelis, mažai kuo besidomėjo, vis sėdėdavo pamėgtoj vietelėj prie lango ir mintydavo kažką savo. Danielius rūpindavosi ja, globodavo, nors ir pats pastebimai silpo. Tik nepriklausomybės atkūrimo metais abu tarsi atgijo, skaitė laikraščius, žiūrėjo televiziją, net vėliavą nusipirko, nors neturėjo kur ją iškelti.
Podukra prisikalbindavo juos, parsiveždavo pas save, pabūdavo jiedu mėnesį, kitą, bet, žiūrėk, kurį rytmetį, susikrovę reikalingiausius daiktelius jau ir traukia autobusų stotelės linkui – ar mes savo namų neturim, kad svetimuose gyventume? Niekur nėra geriau, kaip namuose. Juo darėsi reikalingesni globos, tuo niekur nebebuvo gerai.
Paskutinį kartą išvažiavę tik porą savaičių teišbuvo savo bute, Kseva pati paskambino dukrai – atvažiuokit parsivežti, mudviem vieniem per sunku, Danielius visai manim nebesirūpina.
Atvažiavo.
Senukai besą susipykę, bet paklausti nei patys nežinojo dėl ko. Kseva pagrasinusi Danieliui, kad jo nesiveš, galės sau vienas gyventi. Kol susiruošė kelionei, Danielius didžiai susirūpinęs sėdėjo savo kambary, o kai reikėjo eiti, jis jau besąs nepastebėtas išėjęs, bestovįs kieme su savo krepšiu ir tokiu gailiu žvilgsniu bežiūrįs į Ksevą.
Podukros raginamas sėsti į mašiną, neklausė, tik kai Kseva sutikimo ženklan linktelėjo galva, vikriai, kaip jaunas, apibėgo aplink mašinytę ir įsitaisė savo mėgiamoj priekinėj sėdynėj.

8.

Danielius nesiguodė, bet podukra pastebėjo, kad jis negaluoja. Paguldė į ligoninę ištyrimui, nustatė nepagydomą ligą. Tą dieną, kai atvažiavo vežtis namo, rado jį labai susirūpinusį, nusiminusį. Nesulaukdamas, kol palatos kaimynai baigs podukrai vardinti savo prašymus – suvaikščioti į vaistinę, parduotuvę, nupirkti loterijos bilietų - Danielius tempė ją už skverno, kad pasilenktų ir kaip paslaptį, vien akimis rodydamas į tuščią lašelinę, pašnibždėjo:
– Vežkis mane iš čia. Daktarai blogi žmonės, aš taip prašiau jų to nedaryti, o jie nepaklausė, pusę kraujo vandeniu pakeitė. Nepalik manęs čia.
Parsivežė. Danielius neklausė, podukra ir nesakė, kad gyventi likę visai nedaug.
Baigiantis vasarai, išvažinėjus vaikams, namuose liko trise su podukra, taip pat neseniai grįžusia iš ligoninės po operacijos; trys karšinčiai. Gerai, kad kaimas pagelbėdavo, juk ne dykumoj gyveno.
Sykį paskambino buvę Danieliaus ir Ksevos kaimynai – buvęs atėjęs žmogus iš Tarptautinio Raudonojo kryžaus, ieškojo Danieliaus, atsišaukę kažkokie jo giminės. Kaimynai davę telefoną – laukit skambučio.
– Augustinas? – tarstelėjo Danielius ir pats išsigando – Negali būti! Jei būtų gyvas, ko būtų šitiek metų tylėjęs?
Kelias dienas gyveno laukimu.
Sulaukė.
Paskambino iš Amerikos. Anam laido gale prisistatė Augustino sūnus – tėvas nori kalbėti su Aleksandru Danielium. Šiame gale podukra padavė ragelį.
– Augustinai? Augustinai, tikrai tu? – garsiai šaukė į ragelį Danielius, skubėdamas paklausti to, kas labiausiai rūpėjo, – Augustinai, kur tu padėjai Juzytės nuotrauką? Pasiėmei? Parsiųsk! Augustinai, aš juk mačiau, kad tu ją turėjai rankose, kai paskutinį kartą buvot suvažiavę... Augustinai!
Danielius ir šiaip menkai begirdėjo, o susijaudinęs visai nieko nebesuprato. Skaudi neviltis atsispindėjo veide - pavartė ragelį rankose, pavartė, ištiesė podukrai – tu paklausk, kur jis padėjo Juzytės nuotrauką?
Paklausė.
Iš anapus Atlanto, tarsi iš anapus gyvenimo atskriejo pikti žodžiai:
– Suplėšiau. Ji ir su manim atsisakė trauktis į Vakarus. Buvau labai supykęs...
Šiapus Atlanto, šiapus gyvenimo stovėjo varganas, sunykęs žmogus, po tiekos metų tebelaukiantis atsakymo.
Podukra išvertė savaip:
– Pražuvo nuotrauka traukiantis į Vokietiją kartu su visais popieriais. Žinai, koks pragaras prie Karaliaučiaus buvo...
– Žinau... Pražuvo? – ir nuėjo į savo kambarį.
Skambino Augustinas dar sykį, ir dar, bet Danielius ragelio nebeėmė, tik prašė, kad paklaustų, kodėl taip ilgai neatsiliepė ir papasakotų apie savo gyvenimą.
Pradžioj bijojęs rašyti, jiems sakydavę, kad, sužinoję apie gimines užsieny, rusai tremia į Sibirą. Vėliau kelis kartus ieškojęs, vis atsakydavę, kad giminių neranda. Pradžioj gyvenęs labai sunkiai, dabar jau gerai, nuo tada, kai vaikai baigė mokslus, atsistojo ant kojų.
Atsiuntė amerikoniškų pinigų – nepradžiugino.
Danielius sparčiai silpo. Ypač sunku būdavo podukrai naktimis – atkakliai eidavo „į būdeles", kol sykį nugriuvo ir nebepajėgė atsikelti, o ji kėlė ir nepajėgė pakelti. Sėdėjo abu ant grindų, surėmę kaktomis ir verkė. Nuo tada ji nebeguldavo į lovą, snūduriuodavo užsikniaubusi ant sofos atkaltės, kad laiku suskubtų prilaikyti, jei kelsis. Kseva niekuo nebesidomėjo, nelabai ir bepažindavo aplinkinius, net savo dukrą, gyveno praeities pasaulyje.
Po Danieliaus laidotuvių, kai jau, rodos, galėjo ilsėtis, podukrai nebesimiegodavo. Išeidavo naktimis ant priebučio, atsisėsdavo ant laiptelių, klausydavosi nakties garsų, bundančio kaimo ir klaidžiodavo atsiminimuose.
Buvo rugsėjis, seniai neliję. Vos švintant kaimo moterys eidavo į laukus dirbti, palaistyti gėles ant kapų. Sykį viena jų pasuko į kiemą, atsisėdo greta podukros, apkabino. Tylėjo dviese. Girgžtelėjo trobos durys – Kseva, nieko neradusi namie, taip pat išėjo ant priebučio, atsisėdo dukrai prie kito šono ir jau tylėjo trise.
Kaimynė prabilo:
– Juk jis buvo tau svetimas, ne giminė. Jis tavęs neaugino. Galėjai nevargti taip, atiduoti į slaugos ligoninę. Pagaliau, juk giminių turėjo...
Ne iš karto podukra atsakė:
– Ar yra tikresnė giminystė tarp žmonių už meilę? Jis mylėjo mano motiną. Jis mylėjo mano vaikus.
Kseva, tas Dievo paukštelis, pažiūrėjo į kaimynę, į dukrą, bet nesuprato apie ką kalbama. Vargu ar ir pažino. Nusišypsojo taip giedrai, skaidriai.
Nebeilgai ir ji bepabuvo šiam pasauly.

2.

Vaikystėj vien moterų globotas, ūgtelėjęs Polis prisišliejo prie Juzės, ieškodamas vyriškos atsvaros. Kiek  metų tada jam buvo, kai vieną dieną, be tikslo klajodamas po miestelį, sustojo prie atvirų Juzės meistarnės durų? Nedaug, atsimena, į mokyklą dar nėjo. Sustojo ir pasiliko, nes jį kažkuo patraukė tas didelis, ramus žmogus, lėtais, tiksliais judesiais storais pirštais suimantis vinį, ją įkalantis, imantis kitą.
Juzė dėbtelėjo į nekviestą svečią, šyptelėjo – tokia menka atrodė vaiko figurėlė, nekalbino, bet ir nepavarė. Polis pasijuto drąsesnis, prisėdo ant slenksčio. Taip ir pratylėjo abu, kol Juzė baigė remontuoti branktą ir juo nešinas išėjo į fermas. Kitą dieną, parvažiavęs po darbo arkliais, Juzė rado Polį besėdintį ant suoliuko, laukiantį. Prileido kibirus vandens, girdė arklius, paskui abu vedė juos nakčiai pririšti niekieno pievose paminijy. Polis vis atsigręžinėjo atgal, jam atrodė, kad tie dideli gyvuliai gali jį sumindyti, bet jie ėjo ramiu, vienodu žingsniu, nuleidę galvas, pavargę po darbo dienos ir Polis nurimdavo, tik kai kažkuris suprunkštė, vaikas baugščiai įsikirto Juzei į ranką ir nebepaleido. Kažkas šiltas pakuteno seno vyro širdį, kažkas, atklydęs iš tolimos tolimos praeities – gal buvo taip ėję su tėvu, vedini arkliais į ganyklą, gal su savo sūneliais? Kur jie dabar? Nė vienas neužsiliko kaime ir  Juzė skaudžiai pajuto, kaip jų ilgisi.
Polis įjunko lankytis. Jau žinodavo, kada kur Juzę galima rasti. Jei šio nebūdavo kieme, vidun nesibelsdavo, laukdavo. Visur eidavo kartu, Polis viskuo domėdavosi, bet nemėgino mokytis dirbti, ne sunkiam darbui buvo sutvertas, tik stebėjo, perprasti norėdamas, sėdėdavo ant ežios laukuose, gairinamas pavasario vėjų, klykaujant knyvėms, užvertęs galvą sekdavo gandro skrydį, skambantį vyturio taškelį dangaus mėlynėj arba įsižiūrėdavo į stambią, gunktelėjusią Juzės stovylą, vienodu judesiu beriančią ir beriančią grūdus į dirvą, paskui užakėjančią vis genant arklius:
– Judinkitės, slunkiai, diena su galu.
Kartais ir numigdavo vaikas, įsisupęs į senojo striukę, skaniai kvepiančią taboka.
Paskui dalindavosi Juzės žmonos įdėtu paviržiu – stambiai papjaustytu lašiniu, duona, agurku ar svogūnu ir kalbėdavosi. Vis primindavo Juzė:
– Žiūrėk, vaike, žiūrėk, kol dar turi į ką žiūrėti. Mūsų, senųjų, netrukus nebebus ir niekas nebemokės taip dirbti. Viską darys mašinos. Klausykis, klausykis žemės garsų, kaip ir daugelis išeisi į miestą, o ten vyturiai negieda. Uostyk bundančios žemės kapą, greit nebent benzino dvoką laukuose beužuosi.
Ne kažką tesuprasdavo Polis iš tokių jo kabų, bet neklausinėdavo.
Kai baigdavo darbą, prieš lipdamas į vežimą, senasis atsgręždavo į dirvą ir dar pastovėdavo, lyg melsdamasis:
– Ar jauti, kaip šilta grūdui, patalais užklotam? – ir atrodydavo vaikui, kad tikrai jaučia.
Labiausiai Poliui patikdavo važiuoti su Juze per miestelį – sėdėdavo toks pasitempęs, ant ilgo kaklo galvelę iškėlęs, dairydamasis, ar mato žmonės, o jei Juzė paleisdavo arklius smagia risčia, jam labai norėdavosi dainuoti, bet niekada taip ir nesiryžo, gėdijosi, nes buvo sykį girdėjęs dainuojant Juzę – galingu bosu ir ta daina jį užvaldė, sužavėjo. Kur ten lygintis jam su savo menku, plonu balseliu? Nepagalvojo vaikas, kad vyturys juk taip pat ne bosu gieda, o gražu.
Nuovokus ir smalsus buvo Polis. Kai Juzė ką meistraudavo, pats numanydavo, ko šiam reikia ir paduodavo tinkamą įrankį, primindavo, jei senasis, susiruošęs papjauti šėko, jau sukdavo arklius iš kiemo, pamiršęs įsidėti dalgę. Ir nesiliaudavo klausinėjęs, apie viską: kodėl kausto arklius ir ar jiems neskauda nagų, kai į juos kala uknolius? Ar ir Juzė yra buvęs mažas? Ar tas didelis, žilas žmogus, vakar buvęs atvažiavęs su „Volga“, tikrai yra Juzės vaikas? Juk vaikai nebūna žili? O gal žilų tėvų vaikai atsigimsta į tėvus?
Juzė mielai atsakinėdavo, o ir neklausiamas pasakodavo, džiaugdamasis, kad turi dėmesingą klausytoją, nuklydęs į atsiminimus kartais ir užmiršdamas apie jo buvimą, nesukdamas sau galvos, ar tas ką supranta iš jo kalbėjimo.
Rudenį, atvėsus orams, Polis dažną rytą atėjęs nerasdavo Juzės namie, tekdavo ilgokai palaukti, todėl vedamas smalsumo sykį atėjo anksčiau, sutiko Juzę jau išeinantį ir prisigretinęs, nieko neklausdamas, nuėjo drauge. Šalnotas buvo rytas, o kai ėjo per tiltą, virš Minijos tvyrojo rūkas, tik karklų viršūnėlės kur ne kur tekyšojo – balta juosta atkartojo pažįstamus upės vingius. Įsuko į kiemą. Juzė nėjo vidun, treptelėjęs koja įvijo aršiai įsiskalijusį šunėką būdon ir, išvyniojęs kerzinį įdėklą, traukė iš jo kelis įvairaus dydžio ir formų peilius, rikiavo juos ant tvarto pamato akmens, o kai atėjo šeiminikė, nešina dubenimis, suėjo visi į tvartą, atplėšė kiaulių gardo šoną, Juzė įėjo, liepęs Poliui laikyti lentas prirėmus, pats įgudusiu judesiu užnėrė troselio kilpą didžiajam paršui ant šnipo ir ėmė tempti jį laukan, o Polis su šeimininke stūmė žviegiantį gyvulį ir berniukas sužvarbusiom rankom jautė malonią jo kūno šilumą. Kai paršas buvo patikimai pririštas ir Juzė pasiėmė didįjį peilį, šeimininkė įbruko dubenį kraujui surinkti Poliui į rankas, o pati, užsispaudusi ausis delnais, nubėgo už tvarto ir besugrįžo tik kai viskas nutilo. Polis nesuspėjo nė nusigąsti, įpratęs klausyti, darė ką liepiamas ir labai nudžiugo Juzės pagirtas. Paskui mažuoju peiliu grandė svilinamo paršo odą, trynė šlapiu skuduru, susižavėjęs žiūrėjo, kaip vikriai Juzė jį išdarinėjo ir greitai ant senų, apsvilusių tvarto durų beliko keli taukigaliai, kuriuos Juzė pametėjo seniai savo dalies tykančioms varnoms. Tą kartą, kai jiedu parėjo nešini uždarbiu – skerstuvėmis, Polis pirmą kartą išdrįso įeiti į trobą, ko niekada nedarė anksčiau, privengdamas skardžiabalsės Juzės žmonos, juolab, kad jam atrodydavo, kad ir pats Juzė jos privengia. Šis pats papjaustė kartėtų lašinių, suguldė juos keptuvėj, o baigiant kepti užbėrė svogūnais. Valgė abu iš vienos lėkštės, pasimirkydami duoną į taukus, užsigerdami pravėsusia miežine kava, o kai sotus, atšilęs Polis prisnūdo, atsirėmęs į kertę, jam pasirodė, kad kažkas paglostė jo plaukus.
Draugystė su Juze truko keletą metų. Pradžioj motina, prapagiriojusi ir neradusi Polio namie, leisdavosi jo ieškoti ir bardavo kam valkatauja, neseka namų, paskui įprato, kad jį visada galima rasti pas Juzę ir ateidavo pasiimti, bet vis dažniau neskubėdavo beišeiti, atsirasdavo ir butelis ant stalo ir kompanija, o jei Juzės žmona gėrovus išprašydavo iš virtuvės, šie susiburdavo apie varstotą meistarnėj, iš ten sklisdavo dainos, o Polis pasijusdavo vienišas, nereikalingas ir pykdavo ant motinos, kam trukdo draugystei. Paskui nebežinia kuris kurį, motina sūnų ar sūnus motiną vesdavosi paplente namo.
Kas buvo toliau, Polis nežino, nes jį išvežė į internatą. Jis labai ilgėdavosi Juzės, bet laiškų jam nerašė, kažkodėl abejojo ar šis moka skaityti, o paklausti nedrįso. Neįsivaizdavo nė ką rašytų, atrodė kad tik gyvu žodžiu galima bendrauti, kad daugiau už parašytus žodžius pasako balsas, šypsena, patylėjimas.
Kai Polis jau gyveno internate, tais retais atejais, kai motina parsiveždavo jį atostogų, neilgam, nes jau nebepajėgė keisti gyvenimo būdo net dėl vaiko, jiedu su Juze dar susitikdavo, bet kažkas jau buvo ne taip, Polis nebedrįso klausinėti visokių niekų, o ir Juzė tarsi nebežinojo, apie ką su tuo paaugliu kalbėti. O gal kokia juoda katė buvo kelią perbėgusi, tik Polis to nežinojo?
Dar vieną kartą pasijuto Polis artimas Juzei kaip senais laikais – kai per motinos laidotuves šis apkabino, tvirtai tvirtai, o paskui savo stambia, įdiržusia ranka nusibraukė ašarą.
Dabar, toj priemenės prieblandoj, ana ašara deginte degina Polį – jam atrodo, kad ne jį užjausdamas Juzė ją nubraukė, kažkas jį siejo su motina. Ne, jis nenori nieko apie tai žinoti, todėl ir nepriėjo prie Agotos.
O gal Sevūnė sakė tiesą? Ji niekada nemeluoja. Ne dabar, kada nors vėliau, paklaus Agotos, ji tikriausiai žino. Poliui tai labai svarbu – galėti gerbti motiną.

4.

Greta mokyklos, šiek tiek pridengtas obelaičių, dekoratyvinių krūmų, gėlynų stovi neišvaizdus daugiabutis Chruščiovo laikų silikatinių plytų namas, miestely vadinamas mokytojų namu. Tai tarsi mokyklos palydovas, gyvenantis jos ritmu, nuo skambučio iki skambučio, nuo rugsėjo pirmosios iki išleistuvių dienos, pirmos ir paskutinės bendros nuotraukos tų gėlynų fone, kartais atsitiktinai į jas pakliūvantis su visom trim senutėm, sėdinčiom pasieny prie durų ir viską budriai stebinčiom. Trys mokytojų motinos.
Jadvyga šiandien pirmoji baigė kasdieninius darbus ir išėjusi į kiemą įsitaisė savo įprastoj vietoj ant suolo. Draugių dar nebuvo. Su malonumu padėjo savo tuklų, seną kūną, ištiesė kojas ir pagalvojo, kad vis labiau pavargsta, kad vis malonesnė atgaiva darosi tie pasisėdėjimai ant patogaus suolo prie durų, sienų patikimai užstojamo nuo vyraujančių vėjų ir saulės, kuri jį beapšviečia tik vėlyvą popietę, kai jau nekaitri, nepikta.
Įdėmiai apsidairė, bet nieko įtartino nepamačiusi nurimo, atsivertė knygą ir, dar pagalvojusi, kad turi nepamiršti už kokio pusvalandžio nueiti į virtuvę išjungti viryklę, nes sriuba jau bus išvirusi, įniko skaityti. Tarsi negirdėjo nei mokykloj nuskambėjusio skambučio, nei į kiemą pabirusių vaikų klegesio, kol į gėlyną netoliese nešleptelėjo sunkus, juodas akmuo, nulauždamas kelis narcizų žiedus. Nužvelgusi pritilusių vaikų būrelį Jadvyga nesunkiai atpažino kaltąjį – aštuntokas iš jos žento auklėjamos klasės. Įsitikinusi, kad be narcizų žiedų daugiau nukentėjusių nėra, šyptelėjo, pagalvojo, kad žentui nieko nesakys, juk nieko blogo neatsitiko – įsivaizduoji, berniūkštis metė akmenį. Tam ir yra berniūkščiai, kad mėtytųsi akmenimis, o žentas per daug griežtas ir reiklus, sukels didelį, visai nereikalingą triukšmą. Juk vaikas geras, sutikęs ją sveikinasi, o tai Julijai labai svarbu, atsakydama ji visada nusišypso. Vaikas jos nebijo, prieina prie gėlyno, iškrapšto akmenį ir nunešęs padeda į krūvą iš kurios buvo paėmęs. Jadvyga pagalvoja, kad štai tą krūvą akmenų, užsilikusią nuo pernykščio mokyklos remonto, tikrai reikia išvežti, mažiau būtų vaikams pagundų. Nejau ir tuo ji turės pasirūpinti?
Antroji prie suolo pasirodo Magdalena. Jadvyga girdi, kaip ji sunkiai atšlepsi laiptais  iš antro aukšto, vis stabtelėdama, sudejuodama, nulipusi su palengvėjimu atsidūsta, prieina prie suolo, nė nepasisveikinusi sėdasi, kurį laiką taip pat dairosi kas vyksta mokyklos kieme.  Siuvinį Magdalena pasideda greta. Kam jį ir nešiojasi, jei bene trečia diena nebakstelėjo nė vieno dygsnio?
Nieko Jadvyga neatitaria į tai, kad Magdalena pasigiria prikepusi didelį dubenį žuvies, bus džiaugsmo anūkei Vilei, labai mėgsta. Tik pagalvoja – tai štai iš kur tas kepamos žuvies  kvapas, pasklidęs visam name – bepiga Magdalenai, jos dukra Aldona turi draugę žuvies pardotuvėj, kai jau kada nuvažiuoja į miestą, tai priperka kiek paneša ir motinai amžinas rūpestis kur ir sudėti, nes šaldytuvo kamera maža, tai ir skubina kepti, ir minta paskui kelias dienas beveik viena žuvimi.
Kurį laiką tvyro tyla. Mokykloj vėl prasidėjo pamoka. Per pirmo aukšto langus matosi kas vyksta klasėse. Vienoj klasėj vaikai piešia didelius gėlių žiedus, nuspalvina, iškarpo ir sukabina ant sienų. Kasmet tas pats, tik vaikai vis kiti.
Ilgiau Magdalenos žvilgsnis sustoja ties rusų kalbos kabineto langu, kur pamoką veda jos dukra Aldutė. Ji kažkaip nervingai vaikšto po klasę ir kalba, kalba, o vaikai sėdi nuščiuvę, susirūpinę. Vaikai jau nemaži, po poros metų baigs mokyklą. Tai dukros auklėjamoji klasė. Geri vaikai, myli savo auklėtoją, bet Magdalena netikėtai sau pačiai skaudžiai atsidūsta, net Jadvyga pakelia galvą nuo knygos ir įsižiūri idėmiai, klausiančiai.
– Nieko, nieko – sako Magdalena ir norėdama nukreipti dėmesį imasi siuvinio. Kurį laiką tvyro tyla, tik Magdalena retkarčiais suklapsi dantų protezais – klap klap. Jadvyga to tokio įprasto garso negirdi, skaito. Magdalenai nuobodu, vėl  kalbina Jadvygą:
– Apie ką knyga?
Jadvygai taip pat svarbu pasidalinti mintimis, atverčia vieną lapą atgal ir garsiai perskaito nemažą ištrauką apie pavydą, vyrų neištikimybę. Moteriškės kurį laiką mintija kiekviena savo mintis. Paskui Magdalena sako:
– Pavydas suėdė mano gyvenimą. Jei būčiau galėjusi tikėti… Mergaitė nebūtų augusi be tėvo, aš nebūčiau suvytusi be meilės. Gal tas prakeiksmas nebūtų perduotas ir kitai kartai? Juk ir mano Aldona be jokios priežasties apkaltino savo vaikiną, Viliutės tėvą, neištikimybe, o tas įsižeidė, apsisuko ir išėjo. Nuo tada Aldona ir pasidarė tokia… keista.
Klap klap. Klap klap. Klap klap.
Tik po kurio laiko Jadvyga atsidūsėjusi pasako:
– Nežinau, nepatyriau, nenumanau, kaip būčiau pasielgusi, jei kokios. Nebuvo laiko pavyduliauti, anksti našle likau.
Moteriškės dar kurį laiką kalbasi, pačios nepastebėdamos, kad kartojasi, nes jau viskas seniai išsipasakota, išsikalbėta.
Mokykloj baigiasi pamokos. Parbėga Jadvygos anūkės. Lina aukšta, liekna, bet matosi, kad varžosi to savo aukštumo, gūžiasi, lenkiasi į pečius ir negelbsti nei veidelio dailumas, nei puikūs, pilkšvi, banguoti plaukai – jos gaila. Justina pora metų jaunesnė, juodaplaukė, linksma šnekutė, be jokių kompleksų.
Jadvyga energingai keliasi nuo suolo ir pratrūksta nurodymais:
– Pirmoj eilėj, viską pametusios papietaukit. Oi, pats laikas išjungti viryklę! Justina, pirmoj eilėj, viską pametusi, sutvarkyk, nuvalyk savo batus, palikai išmėtytus, o Lina, pirmoj eilėj, viską pametusi, išlygink skalbinius…
Justina kvatoja:
– Močiute, tai ką mums dirbti pirmoj eilėj, viską pametus? Juk negalim  vienu metu daryti kelis darbus. – Jadvyga tik mosteli ranka ir eina paskui mergaites į vidų iš kur pro atvirą langą netrukus vėl pasigirsta:
– Pirmoj eilėj, viską pametusi…
Parbėga Vilytė, padeda močiutei atsikelti, abi eina vidun. Magdalena dar žvilgteri atgal per petį ir mato savo Aldoną paskubom sukančią už mokyklos kertės, lyg tik ir laukusią momento, kol juodvi su Vilyte nusisuks. Slapstosi? Kodėl? Ir kodėl neina namo?
Magdalenai neramu, bet nenori savo nerimo išduoti anūkei, todėl seka paskui ją, iš laiptinės dar pasigirsta jos atodūsis ir įprastas klap klap, trinkteli durys. Ant suolo lieka gulėti siuvinys ir knyga.
Mokyklos kiemas ištuštėja, vaikų balsai pasklinda į visas puses ir  susigeria miestelio gatvėse. Paskutiniai link mokytojų namo neskubėdami eina Jadvygos žentas, mokytojas matematikas, Edgaras, ir Tadas. Jiedu panašūs. Ne, Tadas ne sūnus, jis brolio vaikas, paimtas auginti, kai, žuvus broliui ir brolienei, tris jų vaikus išsidalino giminės. Vaikinas aukštas, sportiškas, bet dėdės nepraaugęs, gražesnis už  Edgarą. Gal kad jaunas – jis vienmetis su Justina, vėliau gal taip pat išryškės grubūs veido bruožai, anksti susiraukšlės oda – giminės ženklai. Jiedu kažko ginčijasi, net sustoja kiemo vidury. Su Edgaru ginčytis nelengva, jis kategoriškas, atkaklus, nepriimantis kito nuomonės net kai jau akivaizdu, kad yra neteisus. Būna, kad silpnesnių nervų pašnekovą priveda prie ašarų ar mosikavimo kumščiais. Tik po kurio laiko, kartais net po kelių dienų, viską gerai apgalvojęs, Edgaras ima ir atsiprašo. Su juo sunku namiškiams, nelengva ir bendradarbiams, mokiniams. Vaikai jo bijo ir su siaubu laukia vyresniųjų klasių, kai matematikos dėstymą perims Edgaras, bet paskui būna dėkingi, kai gerai paruošti be vargo įstoja į aukštąsias mokyklas. Tik su vienu žmogum Edgaras niekada nesiginčija, su kantrybe išklauso, vykdo ką palieptas – tai uošvė, senoji namų diktatorė Jadvyga. Net keista būna matyti, kaip didelis, dramblotas, jau nejaunas vyras klusniai, tylėdamas vykdo net smulkiausius nurodymus.
Čia, kiemo vidury, juodu ir atranda Jonė, Jadvygos dukra, subara – ko dabar nepasidalinat? Visi nueina namo pietauti ir pro atvirą langą netrukus pasigirsta kategoriškas, reiklus, bet ne irzlus Jadvygos:
– Pirmoj eilėj, viską pametę nusiplaukit rankas!
– Mama, liaukis, juk ne maži!
Jadvyga netrunka pajusti, kad namuose kažkas vyksta – neįprastai pritilę vaikai vis susižvalgo tarpusavy, dukra Jonė suirzusi, prikišk, rodos, degtuką ir sprogs, bet tvardosi, žentas nieko nepasakoja, kaip pratęs, neįrodinėja savo teisybės. Stovi senoji prie viryklės su samčiu rankoje, tikėdamasi, kad kas nors paprašys dar sriubos ir, nenorėdama pirmoji sutrikdyti tos keistos tylos, savo skvarbų žvilgsnį vedžioja nuo vieno prie kito – nustebusi, tarsi seniai nemačiusi ir liūdnai pagalvoja, kaip greitai bėga laikas, tik per nuolatinį šurmulį, gyvenimo vyksmą nėra kada įsižiūrėti į jo paliekamus ženklus. Ryškiausiai jis keičia vaikus, juos jau nė nebedera vaikais vadinti – suaugę žmonės, rimti, protingi. Lina šiemet baigs mokyklą, Justina su Tadu kitąmet – išeis iš namų ir senąjai jau dabar liūdna.
Vos neprasitaria garsiai, nustebusi – koks žentas pasenęs! Susimetęs į pečius, kaklo oda suvytusi, žvilgsnis prigesęs. Ir Jonė ne jaunyn eina, bet ji atrodo daugiau pavargusi, negu pasenusi, kažkokio rūpesčio graužiama iš vidaus.
Staiga Jadvyga pagalvoja, kad vakar jie tokie dar nebuvo, tikrai nebuvo! Kažkas nutiko nuo vakar iki šiandien ir tas kažkas per vieną dieną subrandino vaikus, pasendino tėvus. Pamačiusi, kad šeima ima skirstytis, Jadvyga neištveria:
– Tai ar pasakysit pagaliau, kas nutiko? – paklausia slapčia vildamasi, kad jos įtarimai nepasitvirtins, tas keistas nerimas išsisklaidys ir viskas vėl bus kaip vakar, kaip kasdien.
Žentas grįžta prie stalo, pakviečia vaikus, parodo kėdę Jadvygai, Jonei, bet ši nesėda, pasipiktinusi šaukia, kad nereikia nervinti mamos. Vyras ramina – dabar jau reikia pasakyti, nes nežinodama tik dar labiau nervinsis. Uždaro langą.
Pasako tiek, kiek pats žino – kad Tadas įsitraukė į priešvalstybinę veiklą, grupė žmonių ruošėsi leisti laikraštuką, saugumas susekė, rytoj Tadas su žentu kviečiami į saugumą, o Jonė į rajono partijos komitetą pasiaiškinti.
Ilgai nesiskirsto iš virtuvės, Tadas atvirai papasakoja viską, neminėdamas pavardžių, visi aptaria, ką kuris turėtų kalbėti rytoj per apklausą. Seniai šeima bebuvo tokia vieninga.

6.

Stiprios moters būta Danutės, nepalūžo, pasidžiaugė, kad miestely, į kurį atvažiavo pagal paskyrimą dirbti, niekas nieko apie ją nežino, todėl pradėjo vėl nuo tuščio lapo, pasinėrė į darbą, pačiai sau pasižadėjusi daugiau neieškoti draugystės, meilės, o visą savo išmintį, sugebėjimus atiduoti svetimiems vaikams, kad jie augtų dori, dvasiniai turtingi, mylintys grožį. Savo naujo eilių sąsiuvinio pirmam lape įrašė: „Mylėti reikia ne žmogų, o žmones. Neteisinga visą  meilę atiduoti vienam, nes jis gali ją išmesti į šiukšliadėžę kaip nereikalingą ir tada paaiškėja, kad gyventa veltui“. Matyt pati suabejojo tuo teiginiu – raudonu flomasteriu po juo parašė mažutį klaustuką.
Laimei, greta jos buvo motina. Danutė negalėjo nepasakyti jai, kur dingo toks, rodos, artimas buvęs bičiulis, kodėl į darbą išvažiavo viena, tik nutylėjo apie priežastis, apie didįjį savo nusivylimą, o motina buvo išmintinga ir neklausinėjo, tik ramiai, neįkyriai rūpindavosi, kad dukra neužsisklęstų savy, neatsiribotų nuo žmonių, kad skaitytų. Namai joms abiems tapo jaukia, patikima priebėga, kur ilgi vakarai eidavo mezgant, skaitant, kalbantis, o tai ir tylint. Mokiniai Danutę dievino, žmonės gerbė, tik motinai nebuvo ramu.
Ji, sudėtingais pokario laikais likusi našle, taip ir nespėjusi pažinti meilės pilnumos, laimės, iš tų metų, kurie turėjo būti gražiausi gyvenime, atsiminė vien nerimą, rūpesčius, skausmą, o paskui didžiulę, slegiančią atsakomybę už jų abiejų likimus. Motina rūpinosi ne vien duona, bet norėjo parodyti savo mergaitei gyvenimo grožį, mokė mylėti žmones, jais tikėti, nebijoti pažinti. Ji labai džiaugėsi, kai dukra pasirinko literatūrą, manė, kad joje ras atsakymus į daugelį būties klausimų. Kartais iš tiesų Danutė atrodydavo laiminga, bet motina jautė, kaip tiksi uždelsto veikimo bomba – ne sykį pagaudavo tokį tuščią, negyvą žvilgsnį virš atverstos, bet neskaitomos knygos, kad visa pašiurpdavo, ieškodavo ir nerasdavo būdo, kaip galėtų padėti savo vaikui.
O dabar ėjo Danutė su Agota vos įžiūrimu keleliu palei upę, kalbėjosi, tylėjo ir vėl kalbėjosi. Kai priėjo brastą, nusiavė basutes, perbrido į kitą pusę ir susėdusios sumerkė kojas į vandenį. Netoliese, atitekėjęs iš šlaito, į Miniją įsiliejo mažas, šnekus upeliukas, kurio negilioj tėkmėj bolavo netvarkingai styrantys akmenys, kuriuos kruvinas saulėlydis dažė raudonai, kaip ir lugnių žiedus užutėky Buvo tylu tylu.
– Rytoj keisis orai, bus vėjuota – pasakė Agota.
Danutė tylėjo. Nebekalbino Agota, laukė. Ir sulaukė, kol tarsi nubudusi Danutė paklausė:
– Ar galima duoti tai, ko neturi? – ir kažkaip irzliai patikslino:
– Dalinti iš tuščio?
Agota nežinojo, ką atsakyti, niekada nebuvo kėlusi sau tokio klausimo, nesusimąstė, iš kokių aruodų dalina pati. O juk dalina!
Paskui neužtikrintai, nebūdama tikra teisingumu to, ką sako, mėgino aiškinti, kad reikia kažkaip užpildyti tą tuštumą, kaupti dvasinius lobius – gerumą, išmintį, jausmus, džiaugsmą ir meilę, ypač meilę, kaupti po krislą, rinkti kaip bitei nektarą ne iš vieno, o iš kiekvieno sutikto žmogaus, nes žmonės yra turtingi, tik reikia kiekvieną savitu, tik jam suprantamu žodžiu prakalbinti, kad atsivertų. Svarbiausia, kaupti ne sau – kad atiduotum, nes kiekvienas žmogus yra vertas meilės. Kažkaip keista esą – pastebėjusi, kad juo daugiau duodi, tuo daraisi turtingesnė. Duoti yra nuostabu. Juk pati žinai.
Aprimusi Danutė papasakojo, kad neseniai buvusi susitikime su studijų draugais. Buvę smagu vėl susieiti, kalbėję vienas per kitą, gyręsi vaikais, karjeros pasiekimais, nuveiktais darbais, pastatytais namais, nusipirktomis mašinomis, o ji, Danutė, kažkada buvusi grupės siela, staiga suprato, kad neturi nieko, yra tuščia, skambanti, kaip puodynė. Baisiausia – kaip įskilusi puodynė. Ji draugams neturėjo ką papasakoti, tai ir tepasakė vieną žodį – gyvenu. Pasakė ir suabejojo – ar tikrai? O pamačiusi gailestį draugių akyse vos neapsibliovė ir pasijuto dar menkesnė. Ne turtų, ne  karjeros draugams pavydėjo, jautėsi praradusi patį gyvenimą, atsidūrusi šalia jo. Svetimi vaikai ateina į mokyklą, neįtikimai greitai užauga ir išeina, išsinešdami dalį mokytojo sielos ir negali žinoti, ar išdygs kada, ar geru augalu sulapos jo pasėta sėkla. Išeina ir, atrodo, pamiršta, tik mokytojas laukia, visomis juslėmis gaudo žinias apie savo auklėtinius, nušvinta, jei jos geros, pasijunta kaltas, jei blogos.
Baisūs tie išėjimo pavasariai jai, Danutei, tada ypač skaudžiai pajunta savo vienatvę, liekančią tuštumą, nes savo gyvenimo neturi.
Ne, tiesą sakant, ne nuo to draugų susitikimo viskas prasidėję, jau seniai suprantanti, kad mokanti žmonėms netikrais pinigais, nes tikrais mokėjusi tik kartą gyvenime ir atidavusi visus. Vis dažniau ateina mintis, kad neištversianti, kad niekas neturi prasmės.
– O gal atvirkščiai, ne tada, o dabar moki tikrais pinigais? Tuo savo nesančiu gyvenimu? – suabejojo Agota, bet Danutė į tai nieko nepasakė.
– Ačiū, dabar, kai pasikalbėjom, pasijutau geriau. Tik nesakyk, kad esu neteisi, manydama, kad niekas neturi prasmės. Protu pati suprantu, bet širdies neįtikinsi.
Atsisveikindama  Agota nuoširdžiai pasiūlė:
– Susutikim dažniau. Dar nežinia, kuri kuriai už šią dieną turim dėkoti – kiekvienuos namuos kitokie dūmai graužia akis. Jei manai, kad raminamieji padėtų, užeik rytoj į kabinetą, išrašysiu receptą.
Neatėjo, nei sekančią, nei kurią kitą dieną. Ir  Agota vis nerado laiko susitikti.

8.

Kitą vasarą, kaip ir kasmet, mokykloj įsikūrė pionierių stovykla. Mokytojams tai buvo galimybė papildomai užsidirbti, o ir darbas malonus, daugiausiai laiko praeina lauke, prie Minijos ar pajūry, nereikia rūpintis maisto ruošimu ir, svarbiausia, kaip pajuokavo Danutė, susitikusi Agotą, bent savaitę kitą  nereikia plauti indų.
Laikas ėjo nepastebimai – beruošiant pionierių rytmečius, vakarones prie laužo, varžybas, dainininkų, skaitovų konkursus, einant į žygius – štai jau ir pirma pamaina išsiskirstė. Kai susirinko antra, stojo neįprastai karšti orai. Kažkas iš mokytojų papasakojo, kad troškulį ypač gerai malšina baltas sausas vynas Rislingas, tuomet pasirodęs parduotuvėse. Pedagogai pamėgino ir patiko, kasdieniu ritualu tapo darbo dieną pradėti viena ar ir keliomis taurėmis vyno, tikrai ne todėl, kad pasigertų, tik kad būtų lengiau pakelti kaitrą. Bet pasikeitė orai, visai nebevargina kaitra, jau ir vaikai išvažinėjo namo, o Danutė nebegali liautis mėgavusis vynu, jai labai patiko tas lengvumo pojūtis, atsirandantis po antros taurės, užmarštis – visos būties problemos atrodo paprastos, lengai išsprendžiamos. Ji paslėpdavo parsineštą butelį toliau nuo motinos akių, viršutinėj spintos lentynoj, gerdavo viena, kai jau baigti visi dienos darbai, kai jau užsidarydavo savo kambary su knyga, pasiruošusi miegui. Gėrė tvarkingai, ne daugiau dviejų trijų taurių, bet ilgainiui jų ėmė neužtekti. Kurį laiką niekas nieko nepastebėjo, net motina, o pačiai Danutei atrodė, kad tai nieko blogo, kad bet kada gali sustoti, bet jau nebegalėjo; prasidėjo kelias žemyn.
Kažkas, betgi, neramino, todėl sutikusi Agotą lyg juokaudama Danutė paklausė, ar galima taip paprastai, nuo lengvo balto vyno, tapti alkoholike, o kai ši atsakė, kad ne tiek svarbu gėrimo stiprumas ir netgi ne jo kiekis, o svarbiausia vartojimo dažnis, netgi supyko – nelaikyk kvailele, negali būti. Buvo. Vėliau nebeužteko Rislingo, atsirado stipresnių gėrimų ir sugėrovų atsirado, ir Marija nebegalėjo nematyti, kas darosi, ne sykį mėgino kalbėtis su dukra, bet pasiekdavo tik tiek, kad ši atsitverdavo tylėjimu arba įsižeidavo ir išeidavo iš namų.
Danutė buvo protinga, prašviesėjimo laikotarpiais ji suprasdavo, kad tai yra blogai, kad  jau ritasi pakalnėn ir ją apimdavo toks graudulys, pasidarydavo taip gaila savęs, kad kartais, niekam nematant, verkdavo lyg nuplakta. Ypač žeidė tai, kad, kaip jai atrodė, niekam, nė vienai artimai sielai nesvarbu, kas su ja darosi, kad niekas jos nemyli ir jau nemylės, neateis gelbėti. Paskui apimdavo pyktis, norėdavo keršyti visam pasauliui, nors nežinojo nei kam, nei už ką. Už nepavykusį savo gyvenimą? O kas dėl to kaltas? Ir tai, kad jos niekas nemylėjo, buvo netiesa, daugelis norėjo padėti, bet ji neigė savo priklausomybę, slapstėsi, vengė bendrauti, prarado draugus.
Kartą Marija, išvažiuodama kelioms dienoms lankyti susirgusią seserį, parašė Danutei laišką, sudėdama į jį visą savo širdgėlą, rūpestį, kaltės jausmą, kad nesugebėjo išsaugoti savo vienintelio vaiko, maldavo atleidimo, įtikinėjo, kad jei pasiryžtų, ji dar gali sustoti, grįžti į gyvenimą ir paliko tą laišką ant stalo.
Paskui abi apsikabinusios verkė, Danutė pasižadėjo nebegerti, mėgino gydytis ir Marija buvo bepatikinti sėkme, bet atėjo lapkričio nykuma ir viskas pasikartojo.
Marijai atrodė, kad neištvers, išeis iš proto. Visa paguoda, kad turėjo drauges – Jadvygai ir Magdalenai seniai nebuvo paslaptis, kas vyksta už pirmojo buto durų. Kuždėdavosi trys senos motinos, susėdusios ant suoliuko, apie savo bėdas, guosdavo viena kitą, bet ką jos galėjo padaryti?
Ėjo metai su prablaivėjimais ir nuopoliais, Danutei sušlubavo sveikata, prasidėjo nemalonumai darbe. Jos sugėrovai bebuvo menki, degradavę žmogiūkščiai, vyrai ir moterys, ir dėl to jautėsi tarsi susitepusi, išsiblaiviusi pati negalėdavo suprasti, kaip ji gali bendrauti su tokiais menkystomis, bet vėl ir vėl dažną vakarą tyliai išslinkdavo iš namų, aplinkinėm gatvelėm paėjėdavo tilto pusėn, paskui, apsidairiusi, ar gatvėj nieko nėra, pasukdavo už didelės, senos trobos kertės, prisaikdinusi save, kad užeis tik trumpam, bet užsilikdavo, vėl užstalėj kartodavosi tos pačios lėkštos kalbos, blevyzgos, girtais balsais traukiamos dainuškos. Ta kompanija bent tuom buvo gera, kad niekas čia Danutei nepriekaištaudavo, neprotindavo liautis gėrus, pagalvoti apie ateitį – visi čia buvo vienas kito verti. Kartais, skaudžiai pasilgusi buvusio gyvenimo, užsidariusi viena savo kambary,  skaitydavo mylimų poetų eilėraščius ir vėl verkdavo; savų neberašė, paskutiniam sąsiuvinio lape spalvotais pieštukais buvo išvedžiojusi: „Palaidojau pati save“.

Paskui nutiko pati banaliausia istorija – miestelio šventėje Danutė pastebėjo vyrą, vis besisukinėjantį netoliese, sutikdavo gerą, idėmų jo žvilgsnį. Ne, jis nekalbino jos, neatrodė, kad ieškotų pažinties, tiesiog buvo arti, stebėjo, kaip ji dar kartą paskubom repetavo su savo skaitovais, davė jiems paskutinius nurodymus, o paskui nuoširdžiai džiūgavo drauge su vaikais, kai jų pasirodymas buvo gerai sutiktas. Kai po kurio laiko Danutė, pati nesuprasdama kodėl, ėmė dairytis to žmogaus minioje, jis buvo dingęs. Nenusiminė, paprasčiausiai pamiršo, bet sykį, važiuodama į konferenciją, vėl pamatė jį autobuse ir ėmė stebėti iš tolo, net pasidarė sau žaidimą – vaikiškai lenkė pirštus, skaičiuodama gerus, patinkančius bruožus ir nepatinkančius: akys aiškiai mėlynos, jai patinka, nosis per didelė, kaip ir jos – negali pakęsti, veidas kiek per smulkus, liesas – nepatinka, bet plaukai gražūs, lieknas – gerai, nepatinka stori vyrai, apsirengęs tvarkingai... Staiga susizgribo, kad jai laikas išlipti ir puolė iš autobuso, o kai šis lėtai važiavo pro šalį, Danutės ir nepažįstamojo akys susitiko ir ji pati nepajuto, kaip nusišypsojo. Nustebo ir nudžiugo, sutikusi jį prie savo namų – nejau laukė jos? Priėjo, pasisveikino, ėmė kalbėtis lyg būtų seniai pažįstami. Danutei buvo apmaudu, kad tą vakarą ji tikrai neturėjo laiko, tai sutarė pasimatymą kitai dienai.
Nors buvo jau rudenop, o ne pavasaris, Danutės ir Viliaus draugystė sulapojo, sužydėjo, dažną dieną jis atvažiuodavo po darbo, klajodavo abu paminijais, eidavo į kiną, klausydavosi muzikos, poezijos įrašų – Danutė turėjo sukaupusi nemažą kolekciją, kartais senu jo „Moskvičium“ suvažinėdavo į spektaklį, koncertą. Paaiškėjo, kad abu mėgsta panašią muziką, literatūrą. Pasitempė Danutė, vis rečiau beužsukdavo į lindynes, labai saugojosi, kad Vilius nepamatytų jos neblaivios, tuo  džiugindama Mariją. Jau ne su širdgėla ar nerimu budėdavo Marija iki vėlaus vakaro sėdėdama ant trijų motinų suolo, o išgirdusi žingsnius per tako žvyrą, dviejų balsus ar prislopintą juoką, nepastebėta šmurkšteldavo vidun ir ramiai užmigdavo. Vis dažniau Vilius nebeišvažiuodavo namo, likdavo nakvoti.
Praėjo žiema, nužydėjo pavasaris. Virš įsimylėjėlių galvų ėmė tvenktis  debesys. Ne, Viliaus žmona nekėlė pavydo scenų, netardė, kur jis leidžia naktis, ji jau seniai gyveno savo gyvenimą ir tai niekaip nebuvo susiję su Danutės atsiradimu. Viliui atrodė, kad jis žmonos niekada nė nemylėjo, nes suprato, kad ano tolimo, trumpo jaunatiško pavasarinio svaigulio, kai tarėsi mylįs, tikrai nepavadinsi meile. Paskui sekė santuoka „iš reikalo“, po metų gimė antra mergaitė ir Vilius visą savo meilę, laiką ir rūpestį atidavė vaikams. Mergaitės jam atsakė tuo pačiu, paaugusios ne motinai, o jam išpasakodavo vaikiškas savo paslaptis, jis jas lydėdavo į šventinius renginius daržely, vėliau mokykloj, eidavo į tėvų susirinkimus, palepindavo dovanom. Tik dukterys betraukė jį namo, nes iš žmonos sulaukdavo vien šalto, niekinančio abejingumo. Ir nors draugaudamas su Danute, jis, rodos, nesiliovė bendravęs su mergaitėm, rūpinosi namų reikalais, malkom, remontu, atiduodavo žmonai didžiąją dalį algos, darėsi vis sunkiau dalinti laiką tarp dviejų gyvenimų, reikėjo apsispręsti, o tai nebuvo lengva. Ir atidėlioti nebebuvo galima – Vilius jautė, kaip tolsta vaikai, kaip užsisklendžia, atsiriboja nuo jo, jau nebepasakoja savo paslapčių, nenudžiunga, kai jis pareina namo, o sykį, kai mėgino apkabinti, priglausti mažąją, ši vikriai išsisuko ir su tokiu pat šaltu kaip motinos abejingumu pasakė:
– O šitai, tėveli, pataupyk savo Danutei! – ir abi sukikenusios kažkur išėjo, nepasakiusios kur, ir jis pagalvojo, kad gi nieko nebežino apie jų reikalus, neliko ryšio, atvirumo, artumo, tik ne vieną kartą paprašytos, jos nenoriai parodo pažymių knygeles, nenoriai todėl, kad nėra už ką pagirti, pažymiai vis prastesni. Ir charakteriai pasikeitė, pasidarė grubios, aršios – gal kalta paauglystė, o gal? Su kuo draugauja?
Neskubėjo Vilius spręsti, ilgokai kankinosi vienas, paskui išsipasakojo Danutei, abu svarstė, aptarinėjo, kaip būtų teisingiau pasielgus. Ką galėjo patarti Danutė? Spręsti jam, ji gerbsianti jo sprendimą. Abu sutiko, kad brangiausia, ką turi žmogus, yra vaikai ir vieną dieną Vilius susirinko negausią savo mantą, knygas, muzikos įrašus ir išvažiavo namo.

10.

                 

Kai Vilius išvažiavo, buvo šeštadienis. Marijos nebuvo namie, jos abi su Jadvyga savo daržo pakrašty susiskynusios po puokštelę gėlių, viena astrų, kita jurginų, nuėjo sveikinti Magdalenos su gimtadieniu, pro atvirą langą Danutė  girdėjo pokalbių nuotrupas, juoką ir tai savaip ramino – nieko neatsitiko, gyvenimas tęsiasi. Ji sėdėjo nieko neveikdama, dairėsi, lyg tikrindama ko trūksta kambary vagims apsilankius. Tirštėjant sutemoms nejaukiai juodavo tušti tarpai lentynose, kur būta Viliaus knygų. Juodosios skylės – pagalvojo. Viskas juoda.
Paskui skubiais, nervingais žingsniais nuėjo prie spintos, pagraibė buvusioj slaptavietėj, bet nieko nerado – nebepapildomos gėrimų atsargos buvo seniai  išsekusios. Apsidžiaugė – nereikės spręsti bent tos dilemos.
Paskui tvarkėsi, išradingai naikindama tuos tuščius tarpus lentynose, spintoj nuošaliau sukabino laisvas pakabas, kad taip nekristų į akis kaskart pravėrus duris, o ant spintelės prie lovos, kur nakčiai Vilius pasidėdavo knygą, akinius, laikrodį, patiesė servetėlę ir pastatė vazelę su gėlėm – ryškios spalvos užgožė atmintin įsirėžusį įprastą vaizdą.
Kai sugrįžo Marija, abi gėrė arbatą ir kalbėjosi, nesvarbu buvo apie ką, kad tik neslėgtų tyla ir atrodė, kad vakaras niekada nesibaigs, o kai nubudo kitą rytą, Danutė su siaubu pagalvojo, kaip reikės ištverti visą ilgą, tuščią sekmadienį. Ir daug daug tokių ilgų, tuščių sekmadienių ateity. Gal su laiku bus lengviau?
Ėmėsi tvarkyti senus laiškus, dokumentus, be tvarkos sumestus stalčiuje ir seniai jau laukiančius jos dėmesio ir rankų. Tarp jų rado storą tuščią sąsiuvinį su ryškiaspalviais nematytais paukščiais ant viršelio, kažkada padovanotą pirmos jos laidos abiturientų – eilėraščiams rašyti. Atsivertė jį bet kur, paglostė baltus, žydrom, neryškiom linijom suliniuotus lapus. Malonus jausmas – tuščio popieriaus lapo magija. Sugrįžo į pirmąjį puslapį, valandėlę galvojo, kaip užvadinti, bet nieko nesugalvojusi pravertė porą lapų ir pradėjo rašyti. Nereikėjo nieko svarstyti – mintys, tarsi ilgai laukusios tos valandos, be vargo rikiavosi ir dailiom eilutėm gulė ant popieriaus. Skubėjo, atrodė, jei nesuspės įamžinti, mintys dings. Paskui apsiramino, supratusi, kad tai darbas ne vienai dienai, o tų dienų ji turi daug, skubėti nėra kur. Susirado spalvotus pieštukus ir pirmam lape ėmė piešti svajonių paukščius, kitokius, negu tie, ant viršelio, su išraiškingais paukštiškais veidais, atspindinčiais visas žmogiškas emocijas, ir kažkokių pasakų personažus, sparnuotus drakonus, demonus. Kai pripiešė pirmuosius tuščius puslapius, toliau tupdė piešinius paraštėse ar tiesiog ant rankraščio ir tik tada, sugrįžusi į pradžią, likusiam nedideliam tuščiam plotely užrašė pavadinimą: „Ištverti gyvenimą“.
Tą dieną daugiau neberašė, bet ką beveikdama galvojo, analizavo savo jausmus, svėrė, vertino praeitį – norėjo suprasti, kokiais keliais ateita į šią dieną, kur klysta, su kokiais demonais kovota ir kodėl pralaimėta. Paskui rašydavo kasdien, kiekvieną laisvą valandėlę. Marija saugojo jos darbą, pasižiūrėdavo į susikaupusią, ties sąsiuviniu palinkusią smulkią figurėlę, kaip vaikystėj vis perbraukiančią lūpas liežuvio galiuku, ir tyliai uždarydavo duris.
Rašė ne sau – Viliui, nors nežinojo ar duos kada jam skaityti. Tai tam atvejui, jei jis grįžtų, jis turi teisę žinoti, kokį pragarą ji praėjo, jautė kaltę ir skolą, kad nesiryžo papasakoti anksčiau.
Piešiniai vis smulkėjo, linksmėjo, o balto popieriaus erdvę patikimai užpildė žodžiai. Pati Danutė pasijuto esanti stipri, jau tikėjo, kad gali viską ištverti. Netikėtai į galvą atėjo mintis, kad tai neilgam, kad Vilius sugrįš, kai prisijaukins savo mergaites. Juk jie nesusipyko, tiesiog taip reikia. Vaikai užaugs, jos supras, gal net ją, Danutę, pamils. Ji turi būti verta jo sugrįžimo.

Vilius savo šeimoj buvo sutiktas priešiškai. Geri jo norai domėtis, kur dukros eina, su kuo draugauja, kontroliuoti, kada grįžta, buvo suprantami kaip niekingi mėginimai apriboti turėtą laisvę, kišimasis ne į savo reikalus ir rezultatas buvo atvirkščias – mergaitės vis daugiau laiko praleisdavo ne namie, o grįžusios užsidarydavo savo kambary ir nesikalbėdavo su tėvu; priešprieša grėsė pavirsti neapykanta.
Žmonai vyro sugrįžimas taip pat griovė planus – juk negalėjo ji pasikviesti į namus draugą, kai Vilius namie, ir negalėjo išvaryti vyro iš jo paveldėtų tėvų namų, jai čia niekas nepriklausė. Išeitų pati, tik kur? Kaip palikti vaikus?
Niekada gyvenime Vilius nebuvo jautęsis toks vienišas ir nelaimingas, kaip dabar, klaidžiodamas po savo  namus, kurių visos durys nuo jo uždarytos, kaip nuo kokio piktadario, jam likęs tik mažiausias, tamsiausias kambarėlis su langu į kiemą, apytuštis ir nejaukus.

Praėjo dvi savaitės, vėl buvo šeštadienis. Danutė kieme džiaustė skalbinius, kai ją apsupo būrys vestuvininkų, linksmi, triukšmingi,  daugelis buvę jos mokiniai, ir nusivedė drauge, neklausydami atsikalbinėjimų, ir jai buvo linksma. Grįžo po pusiaunakčio, girta. Kitas rytas aušo klaikus – laužė pagirios, graužė sąžinė, vėl pasijuto esanti menka, niekinga, nieko nebesitikinti, nepajėgi pasipriešinti potraukiui išgerti, vėl šalia gyvenimo. Parsinešė butelį vyno, gėrė viena, paskui važiavo pas Vilių, nepasibeldusi įėjo ir sustojo prie durų – apgirtusi, išsidraikiusiais plaukais.
Šeima pietavo. Nužvelgė visus po vieną, pagalvojo – drauge, bet kokie svetimi, atsitvėrę nematomom sienom. Nieko nesakė, kol Viliaus žmona paklausė:
– O tai bezdžionei ko čia reikia?
Jaunėlė mergaitė prunkštelėjo, vyresnėlė įdėmiai apžiūrinėjo viešnią.
– Viliau, paklausk, ar šiuose namuose tu kam nors esi reikalingas! – Danutė savo žodžius palydėjo sceniniu gestu ir tai iš tiesų buvo juokinga, jaunėlė vėl sukikeno.
Vilius neklausė, tik pažiūrėjo į žmoną:
– Na jau ne, tik ne man!
– Ir man ne! – su pasidygėjimu atsakė vyresnėlė.
– Ir man! – energingai purtydama galvelę pritarė jaunėlė ir vėl susijuokė.
Danutei neatrodė juokinga, pagalvojo – kaip prisiekusiųjų teismo ištartis: Kaltas! Kaltas! Kaltas!
– Man tu reikalingas. Be tavęs aš pražūsiu – pasakė nuoširdžiai, atvirai.
Vilius kurį laiką sėdėjo kažkur nutolęs, paskui atsikėlė ir išsivedė Danutę. Ši dar grįžtelėjo išeidama, šūktelėjo:
– Spektaklis baigtas! – ir koja užtrenkė duris.
Jiedu ėjo gatve nežiūrėdami vienas į kitą, o kai pro langus jų niekas nebegalėjo matyti, užsikvatojo, susiėmė rankomis ir nubėgo į pakalnę stoties linkui, uždusę sustojo ant tilto per Akmeną, pasigrožėjo, kaip krinta vanduo nuo malūno užtvankos. Paskui iš lėto kilo į kalną, nesikalbėdami, užteko jungiančio rankų artumo.

Tą rudenį, kai baigėsi skyrybų formalumai, Danutė ir Vilius susituokė.
Pasijutusi nėščia, Danutė nudžiugo, bet ir susirūpino – gydytojai įspėjo, kad dėl nebe jauno amžiaus ir nestiprios sveikatos gimdyti rizikinga, bet leido apsispręsti pačiai.
Polis gimė per anksti, silpnas, bet labai lauktas, mylimas. Su juo į namus atėjo pilnatvė, kaip Danutė sykį pasakė Agotai – apsigyveno ne viena, o keturios laimės. Iš šalies žiūrint, laimingiausia atrodė Marija. Kai dabar ant suoliuko panamėj susirinkdavo trys senosios motinos, pilnateisiu ketvirtuoju kompanijos nariu tapo Polis, jis buvo globojamas, lepinamas, auklių niekada nepritrūkdavo, kartais jų atrodydavo per daug, ypač, jei kuriuo nors klausimu nuomonės išsiskirdavo.
Viliaus dukterys pradžioj atsisakydavo bendrauti su tėvu, bet jis nesiliovė jomis rūpinęsis, kartais įsigudrindavo susitikti tarsi atsitiktinai, kol sykį vyresnėlė pati susirado tėvą darbe – turėjo problemų, reikėjo patarimo, paramos. Kitą kartą į susitikimą atėjo abi – esą jaunėlei nesinorėjo likti namie vienai. Paskui Vilius prikalbino ir atsivedė mergaites į namus – susipažinti su Poliu. Auklių dar padaugėjo.
Poliui jau buvo treji, kai sykį Vilius po savaitgalio viešnagės nuvežė dukras namo. Kartu susiruošė ir Danutė – į parduotuves, reikia apsipirkti prieš darbo savaitę. Išėjusi su pirkiniais į miesto aikštę, Danutė įprastoj vietoj dairėsi senojo „Moskvičiaus“, bet ne ten žiūrėjo – tai, kas buvo likę iš jo, gelžgalių krūva, stirksojo kryžkelėj po savivartės ratais, būrelis praeivių stoviniavo aplinkui ir aptarinėjo, kaip tai galėjo nutikti, kuris vairuotojas kaltas; Vilius jau buvo išvežtas į morgą – jai pasakė milicininkas.
Kai Danutė paskui ėjo nuo autobuso namo, ji paklaikusiom akim dairėsi aplinkui ir niekaip negalėjo suprati, kaip tai gali būti, kad niekas nepasikeitė, visur tylu, ramu, vaikai gretimoj gatvėj žaidžia kvadratą ir iš kažkurio kiemo negarsiai ataidi moteriški balsai, juokas. Pro ant suoliuko sėdinčias Jadvygą ir Magdaleną praėjo nieko nepasakiusi.
Marija buvo užsiėmusi – maudė Polį. Danutė tyliai įslinko į savo kambarį, sėdėjo susigūžusi sofos kertelėj, klausėsi iš vonios, paskui jau iš motinos kambario atsklindančių garsų. Kai suprato, kad tuoj nutils lopšinė, kad Polis jau tikriausiai užmigo, ją apėmė siaubas – ką pasakys Marijai? Tarsi būtų kalta dėl to, kas įvyko. Apėmė panika – kol nepasakyta garsiai, žinia netikra, negalioja. Bėgti! Ji tylutėliai šmurkštelėjo į kiemą, pasidžiaugė, kad ant suoliuko nieko nebėra ir nuėjo akiplotu, kol nė nepajuto, kaip atsidūrė prie didžiojo senovinio namo, kuriame kažkada dažnai lankydavosi, kur jai būdavo gera, alkoholis nuskandindavo visus sielvartus ir niekas jai nepriekaištaudavo ir nebardavo. Viduj buvo sutikta džiaugsmingai – avis paklydėlė – viena po kitos įpiltos dvi taurelės be eilės ir ji, pavargusi ir alkana, tuoj apsvaigo. Pasijuto rami – čia  nebuvo mirties, niekas nieko nežinojo ir nesužinos, jei ji nepasakys. Mirtis buvo jos viduje ir ji skandino ją dar, dar ir dar viena taurele. Vėliau negalėjo atsiminti, kaip parsirado namo, atsigulė. Kitą rytą gandas apie nelaimę jau buvo pasiekęs miestelį, ateidavo kaimynai, draugai, svetimi žmonės, teiraudavosi, kur, kada laidos, siūlydavo pagalbą, bet Danutė niekaip negalėjo išsiblandyti, buvo kaip nesava ir nieko nesiėmė, tai laidotuves organizavo Viliaus darbovietė, o ji tik sėdėjo svečio teisėmis ir klausėsi užuojautų, laikas nuo laiko vis išeidama į savo kambarį, panaršydama spintos slaptavietėj ir  atsigerdama tiesiai iš butelio.
Po laidotuvių viskas pasidarė kitaip – visos keturios laimės apleido namus. Danutė kartais dar mėgindavo suimti save į rankas, bet valios užtekdavo neilgam. Polis augo Marijos globojamas. Kai Danutė parsirasdavo į namus girta, motina uždarydavo duris nuo jos kambario, kad vaikas nematytų ir stengdavosi nukreipti jo dėmesį pasakom, dainom, kurias pati ir kūrė – apie nuostabią, gerą, visų mylimą mergaitę Mildą (meilės deivę), nuo kurios žvilgsnio, rankų prisilietimo, šypsenos, žodžių išnykdavo blogis. Ją mylėjo visi ir ji mylėjo visus. Taip norėjo Marija išpasakoti, išdainuoti vaikui motinos gyvenimą, išmokyti jį mylėti. Gal vaikas ir nesupras tiesioginės alegorijos, bet išsineš iš namų kažką šviesaus.
Tais metais, kai Danutė nuvedė Polį į pirmą klasę, kai jis, kaip ir daugybė iki jo ir po jo atėjusių pirmokų, buvo nufotografuotas su vos ne už jį patį aukštesne kardelio rykšte rankose prie mokyklos durų, prie gėlyno, prie obuolius svarinančios obels su mama, su senele Marija, su sesutėmis, vėl į namus atsėlino nelaimė – Marija suprato, kad serga, kad liga rimta. Ji kentėjo, kol ištvėrė, niekam nesiguodė, nei suolo draugėm, nei, juo labiau, Danutei. Kai jau sužinojo diagnozę – vėžys, gydyti buvo per vėlu. Pasikvietė Marija drauges, Jadvygą ir Magdaleną ir su ašarom prašė globoti Polį, kai jos nebebus. Svarbiausia – mylėti, nes daugiau nebus kam, juk tų prapagiriojusios Danutės ašaringų atgailos priepuolių nepavadinsi meile.
Danutė buvo įspėta, kad tai jos paskutinė abiturientų laida, daugiau auklėjamosos klasės nebegaus ir, jei nesiliaus gėrusi, nebegalės dirbti mokytoja. Įsižeidė, išėjo iš darbo nelaukdama, kol bus išvaryta. Jai buvo nustatytas invalidumas – nedideli pinigai, bet ir tų didžiąją dalį pragerdavo.

Netrukus po jos laidotuvių, juodą darganotą naktį, Magdalena pasijuto blogai. Niekas nė nepastebėjo, kad buvo atvažiavusi Vilytės iškviesta greitukė ir išsivežė ją į ligoninę. Numirė nepraėjus nė savaitei. Jadvyga, vyriausia, liko viena. Gal kad buvo šaltas ruduo, gal kad nekankintų tokie dar gyvi atsiminimai, ji retai beišeidavo pasėdėti ant suolo, daugiau buvodavo namie – čia nesivaidendavo, kad girdi Mariją, dainuojančią Poliui ar įkyrėjusį Magdalenos dantų protezų klapsėjimą –  klap klap, klap klap.
Kiek galėdama Jadvyga globojo Polį, pasitikdavo grįžtantį po pamokų, pamaitindavo, pasikalbėdavo, bet jau ne jos jėgoms buvo sugaudyti vėją laukuose.

Agota nebesileido į smulkmenas – Poli, juk tuos kelerius metus tu pats atsimeni, tada draugavai su Juze, apie juos tu man gali papasakoti daugiau, negu aš tau.
Vaikų globos įstaigos susidomėjo Poliu, dar mėginta protinti motiną, bet galop jis buvo išvežtas į internatą. Po kelerių metų Danutė baigė dienas miestelio slaugos ligoninėj.

12.

Į laidotuves suvažiavo visa plati Jonės giminė, tetos ir dėdės, pusbroliai ir puseserės su šeimomis. Visas mokytojų namas gelbėjo ruošiant šermenis, visas miestelis gražiai palydėjo. Kai ištuštėjusiuose namuose liko tik giminaičiai, šeima susėdo pasitarti, pas ką toliau galėtų gyventi senoji Jadvyga. Ji išklausė visų pasiūlymus, kurį laiką galvojo, paskui linktelėjo galva, lyg susitarusi su savim ir klausiamai pasižiūrėjo į Edgarą, Justiną, Liną. Tie, tarsi to tik ir laukę, padėkojo giminaičiams už pasiūlytą pagalbą – mėgins, bent kol kas, tvarkytis patys. Tas be žodžių priimtas sprendimas apstulbino giminę – kas virs valgį, kas skalbs, valys namus? Edgaras nuramino – kol Jadvyga pajėgs ir norės, valgį virs pati, jis padės kaip mokėdamas, mergaitės atvažinės pasimainydamos dažną savaitgalį, supirks produktus, paruoš pusfabrikačius, sukraus šaldiklyje, apskalbs, susitars su kaimynais, kas atneš pieno, daržovių. Išvažinėjo giminės traukydami pečiais, bet Jadvyga daugiau nesileido į kalbas.
Ir gyveno, visų nuostabai, žentas su uošve gražiai sutardami. Jadvyga šeiminikavo kiek pajėgdama, mergaitės atvažiavusios nudirbdavo sunkesnius darbus. Nebebuvo ginčų, barnių namuose, Edgaras papasakodavo senajai, kas vyksta už namų sienų ir su kantrybe klausydavo jos kažkelintą kartą kartojamų atsiminimų apie jaunas dienas, gyvenimą tėvų namuose, santuoką, vyro žūtį. Turėdama daug laisvo laiko, Jadvyga šiltu metų laiku sėdėdavo ant suolo su knyga, kiek skaitydavo, kol dar neblogai matė, kiek stebėdavo mokyklos gyvenimą, šnekteldama su kiekvienu praeinančiu namo kaimynu, kurių daugelis jau buvo nauji. Viena sėdėdavo ir kas bepasakys, ar atsimindavo, ar ilgėdavosi draugių; niekad niekam nesiguodė.
Edgaras daugiau nebeklajodavo po miškus su medžiotojais, nebeuogaudavo tyre vaivorų, spanguolių, tik retkarčiais dar išeidavo pažvejoti – kai po kaitros dienų pradėdavo baustis lietus ir, jis žinodavo, kad gerai kibs žuvys. Mopedą pardavė, eidavo pėsčias, meškere nešinas, visada į tą pačią vietą – prie žvyro karjero, kartais nubrisdavo palei kanalą iki Minijos.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Edgaras buvo  išrinktas į miestelio, vėliau ir rajono valdžią, įstojo į vieną dešiniųjų partijų, bet per savo įkyrų, atkaklų ginčininko būdą, nesiskaitymą su kitų nuomonėmis, buvo nemėgiamas ir neilgai trukus išstumtas iš visų postų. Tiesą sakant, nelabai ir besirūpino juose išsilaikyti.
Nežinia, kiek ta idilė būtų trukusi, jei kartą grįžęs namo nebūtų radęs Jadvygos gulinčios ant grindų – apsvaigusi galva, skubėjusi atsisėsti, bet nepataikė ant kėdės, krito, lūžo koja ir štai – smertij pričina. Taip ir pasakė felčerei, kai atvažiavo greitoji. Operacijos atsisakė, o chirurgas nelabai ir teįkalbinėjo – rezultatai abejotini ir nežinia, kaip atlaikytų pačią operaciją, juk jau atšvęstas devyniasdešimtmetis.
Paguldė Jadvygą miestelio ligoninėn slaugai. Atrodė, kad ji apsiprato naujoj vietoj, buvo žvali ir šneki, labai nemėgo būti viena. Ištaikiusi laisvą valandą, Agota ateidavo su ja pabūti ir jos visai nedžiugino tas perdėtas žvalumas, aktyvumas, žinojo, kad po jo ateis slopinimas ir tik tada spręsis, ar išgyvens senoji. Jadvyga nebekartodavo to smertij pričina, o kiekvieną kartą klausdavo, ar galima taip ir gyventi – nevaikščiojant. Agota patvirtindavo – galima.
Vieną rytą Jadvyga nubudo anksti, dar nė nedegė žibintai gatvėj, tik pro praviras palatos duris smelkėsi blausi šviesa iš koridoriaus. Gulėjo rami, nebarškino šaukšteliu į stiklinę, kad kas ateitų. Perbraukė ranka per plaukus – reikėtų susišukuoti. Atsisėdo, sugraibė ant spintelės padėtą veidrodėlį, šukas, jau buvo bekelianti ranką, bet kažkas sustabdė – blausioj, vaiduokliškoj šviesoj iš veidrodėlio į ją žvelgė senas, raukšlėtas, nustebęs veidas užkritusiais vokais, apsuptas netvarkingai stirksančių žilų plaukų kuokštų – klaikus ir nepažįstamas. Nuostabą veide pakeitė siaubas ir Jadvyga pasiskubino padėti veidrodėlį, kad to veido nebematytų. Atsigulė. Gulėjo tylutėliai, mėgindama suprasti, kas nutiko, kur ji, bet mintys buvo padrikos. Kai rytą prasidėjo įprastas ligoninės gyvenimas, Jadvyga paklusniai vykdė slaugučių nurodymus, bet buvo tarsi ne čia, niekuo nebesidomėjo, atrodė giliai apie kažką užsigalvojusi, tik kai Agota atėjo į palatą vizitacijai, ji staiga nudžiugo, suradusi žodžius tam naujam, ją užvaldžiusiam jausmui įvardinti, sugriebė daktarę už rankos ir pasakė:
– Aš nebenoriu gyventi!
Geso Jadvyga greitai, kaip bebaigianti degti vaško žvakė, paskutinę dieną dar blykstelėjo sykį, dar norėjo kažką pasakyti Agotai, o gal ir ne jai, gal kažkam kitam, bet nieko kito šalia nebuvo. Ir jos neliko.
Vėl suvažiavo giminė į laidotuves, suėjo kaimynai, Tado našlė, kaip Eglė, žalčių karalienė, atsivedė savo jau ūgtelėjusius tris sūnelius ir dukrelę, o tam žmonių šurmuly Edgaras vis laukė, kad tuoj tuoj pasigirs senosios:
– Pirmoj eilėj, viską pametęs... – jis tarsi nemokėjo gyventi savo protu, be Jadvygos nurodymų.
Nepasigirdo, tai Edgaras pats, pasitardamas su dukromis, kaimynais organizavo pakasynas, o svetimiesiems laidotuvininkams išsiskirsčius, vėl susėdo šeima pasitarti dabar jau kaip jam, Edgarui, toliau gyventi. Jis suprato, kad vaikai rūpinasi norėdami jam gero, bet buvo labai skaudu, kad kėsinamasi spręsti už jį.  Išklausė visų nuomonių, pasiūlymų tylėdamas, niūriai želgdamas iš padilbų ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė esąs tvirtai apsisprendęs – gyvensiąs vienas. Ne karšinčius!
Praėjus bene savaitei kažkas sulaužė tą apipriususį, gerokai patręšusį, nors kiekieną pavasarį vis kita spalva perdažomą, bet dabar jau nebeatpažįstamos spalvos suolą prie mokytojų namo durų; sulaužė nepataisomai. Edgaras nunešė lūženas į katilinę, sušlavė šiukšles, dar pastovėjo susimąstęs, žvelgdamas į tuščią vietą ir pats sau pasakė:
– Tarsi nebūta.
Neilgai trukus jis išsikėlė gyventi kitur.

Praėjo bene metai po to, kai Agota visa tai papasakojo Poliui. Sykį, gražų gegužės sekmadienį, Motinos dieną, ji sėdėjo miestelio skvere, ilsėjosi. Priėjo Polis, lyg ruošėsi ko klausti, bet susidomėjo pro šalį einančiais žmonėmis – bažnyčioje baigėsi pamaldos. Dauguma jų buvo pagyvenę, Polis beveik visus juos pažinojo, sveikinosi, paskui tarsi nušviestas kažkokios staiga atėjusios minties, nustebęs pasižiūrėjo į Agotą ir iš lėto, skanduodamas žodžius, paklausė:
– Ir jie visi visą tą laiką viską apie mane žinojo, tik aš vienas nežinojau nieko?
– Žinojo, Poli. Nereikia to žinojimo bijoti – iš esmės žmonės yra geri. Dabar žinai ir tu, tau rinktis, kaip gyvensi. Protingi žmonės per žinojimą susigiminiuoja, kvaili tampa priešais. Pasikalbėk su Juze, jis tave mylėjo. Netrukus gali būti per vėlu.
Abu ilgai tylėjo. Paskui Polis, matyt, atsiminė, ko norėjęs paklausti:
– Kur dingo tas sąsiuvinis su paukščiais – „Ištverti gyvenimą“?
Deja, Agota nežinojo.

(Pabaiga)