SENIS

2009. 01. 05. Naktis. Laidoj „Po lyros ženklu" skaitė Gedos eiles. Visai kitaip išgirdau, kai jo nebėra. Dabar tyliai tyliai groja muzika, o aš klajoju savo minčių užkaboriais ir kartais sunku suprasti, kokie pasąmonės srautai sujungia, atrodo, visai nesusijusius dalykus.
Vienais metais gavau pievą šienavimui Vėlaičiuose, buvusioj Vaitkaus žemėj. Iš sodybos bebuvo likęs tik senas, aplūžusia viršūne topolis ir gilios traktorių provėžos, likusios nuo tada, kai baigė griauti pastatus, išsivežė sienojus.
Traktoristas, pjovęs mano pievą, nepastebėjo gairių ir truputį įvažiavo į gretimą normą. Kai atėjau vartyti šieno, kurį laiką dairiausi, bandydama prisiminti, kaip atrodė Vėlaičiai, kol dar tebebuvo visos sodybos  – kai aš atvažiavau į Karteną, kaimas, atlaikęs pokarį, tebegyveno neišdraskytas, bet jau buvo ruošiamasi melioracijai. Įsisvajojau – juk pažinojau visų tų nebesamų sodybų išvarytuosius žmones, žinojau jų gyvenimus.
Nuo skardžio pusės beateinąs žmogus – senas, didelis, kaulėtas. Iš matymo jį pažįstu, bet susitikti neteko, jis niekada nesirgo. Manau, kad ir jis turėjo mane pažinti – kaime visi vienas kitą pažįsta. Vadinsiu jį Seniu. Žinojau jo šeimos, darbščios, turtingos žemdirbių šeimos neišsipildžiusius gyvenimus. Senis buvo vienas iš tų, kurie nesusitaikė su praradimu, jis galėjo užsimerkęs nuvesti ir parodyti jų buvusios žemės riboženklių vietas. Jis labai mylėjo arklius.
Plačiu žingsniu Senis atžirgliojo tiesiai į mane ir kad ims šaukti, kad aš vagis, pavogiau jo šieną, kad aš iš viso ne žmogus, atsibeldusi iš kažkurio pasviečio – jis man parodysiąs, kaip nereikia imti svetimo. Akimirką pasirodė, kad puls muštis – pakėlė tokius didelius, grėsmingai suspaustus kumščius – ir aš pravirkau. Ne, ne iš baimės – iš netikėtumo, iš kontrasto tarp tos šienu kvepiančios pievos, tos vasaros dienos puikumo, to mano vaizduotėj susikurto nebesamo kaimo romantikos ir to pykčio, taip staiga pratrūkusio, gal net pačiam Seniui netikėtai. Pratrūkusio tikrai ne dėl netyčia nugreibto kraštelio pievos, o dėl sugriauto, sunaikinto gyvenimo pajautimo, to vaizdo – vienišo topolio, kuriame peri antis skraiduolė, to apsamanojusio koplytstulpio, žyminčio įvažiavimą į nebesamą sodybą, tegu ne jo, Vaitkaus, bet juk čia viskas buvo jo gyvenimas, dabar viskas naikinama, o čia jau senatvė, teisybės kaip nėra , taip nėra, o čia vėl įvažiuota į jo lauką – vėl atima, kažkokia svetimoji, ne savo kaimo žmogus, per tuos atklydėlius nebėra gyvenimo.
Supratau jo pyktį, jo neviltį. Supratau ir man skaudėjo.
Senis įsistebeilijo į mane, sutrikdytas netikėtų ašarų, iš lėto nuleido kumščius, nusispjovė ir nuėjo. Kai šienas išdžiūvo, jo dalį sukroviau į kūgį ir palikau – kai šienaus savo, tegu nusiveža, bet kai rudeniop važiavau pro šalį dviračiu į mišką grybauti, mano paliktoji kupeta tebestirksojo susmegusi tuščiose pievose – nenusivežė Senis.
Po kurio laiko, per užgavėnių šventę Kartenoj, žmonių šurmuly kaktomuša susidūriau su Seniu – stovi, mindžikuoja priešais, lamdo savo didelėse plaštakose nuo žilės nugreibtą kepuršę – toks kaltas, nerandantis žodžių. Nusišypsau – nuoširdžiai, bičiuliškai, tiesiu ranką, paduoda savąją, veidas nušvinta ir nueina toks – lyg išrišimą gavęs. O kitą vasarą ėjau kapliu nešina į kalną bulvių ravėti. Priginė mane Senis dvikinkiu vežimu, pristabdė gražuolius arklius, susėdom greta kits kito ant lentukės – ir važiavom tylėdami, vasaros vėjų gairinami iki mano bulvienos – iššokau nestabdžiusi. Visą dieną buvo šviesu dūšioj nuo Senio šypsenos.
Kodėl šiandien kilo mintis rašyti apie Senį? Gedos eilėraščiai naktį – pomirtiniai? Ir Senio jau kuris laikas nebėra, mirė kai aš jau nebedirbau, ne aš lemties valandą buvau šalia.
Abu jie kažkuo giminingi – Geda ir Senis – tokie kampuoti, stambiakauliai, stiprūs žmonės. Giminingi ir pykčiu, drįstu sakyti – ir neišsipildžiusiais gyvenimais, bet jautrios, stipriai atsišaukiančios sielos.
O juk aš net nežinau, ar Geda iš kaimo. Visi mes iš kaimo, nuo žemės.
2009. 01. 20. Tokios geros dainos teko šiai nakčiai. Ir žodžiai „Metuose" – tiek daug kas atliepia. Atsargiai artinuosi prie Viktorijos žodžių išėjusiam Gedai. Ir ji – atsargiai, užklupta to, kas įvyko – dar tik pirminiai, patys tikriausi žodžiai. Tikiu, dar bus išsamus, giluminis Viktorijos Gedos kūrybos įvertinimas, bet tai bus vėliau, o dabar svaigstu nuo tų pirmųjų, ekspromtu pasakytų žodžių.
Cituoju Viktoriją: „ Dramatiškas nuosprendis – „niekas jau manęs neužtars" – suminkštinamas išlygų: nebent. Už to nebent liekame ir mes, kol liekame."
Štai tas „kol liekame" – desperatiškai ištrūkęs, dėl jo, galimai, buvo suabejota, bet paliktas, tebūnie ( Liūnė ), su šimtu poteksčių, viena jų, kad užtarti, iš esmės suprasti, tikrai priartėti gali tik kartu gyvenę, čia buvę, matę, girdėję, lietę, uodę, žiūrėję į akis, į sielą, kvėpavę tuo pačiu oru, jautę tą pačią laiko dvasią, o ne sužinoję iš knygų, nuogirdų. Suprantama kaip vienintelė galimybė, kartu ir priedermė – užtarti prieš laiką, madas, abejingumą, piktavališką teismą. Kas, jei ne mes – kol liekame, kol dar galim suspėti. Mūsų „dar likimas" privalo būti įprasminamas.
O aš štai skaitau tuos žodžius kurčią naktį kažkokioj Kartenoj, kur prie viešo kelio, tas „kol liekame" sugniaužia širdį ir vėl verkiu – savo nuošalėj, savo vienatvėj. Dabar jau be išlygų galėsiu mylėti Gedą, iš dalies todėl, kad jį myli Viktorija.
Anoks čia mano nuopelnas?
„Nemylimą mylėt labai sunku" – tai iš mano eilėraščio.
O mylimą?
Anoks čia nuopelnas.

* * *

2006. 09. 02. Supurtė Milano Kunderos esė apie užmaršties visuomenę.
Kalba apie Prahą – per istorijos vingius gatvės pervadintos daugybę kartų, niekas nebeatsimena praeities. Ir Kafka, tas visuomenės pranašas, visa tai išpranašavęs.
Tas esė skaitytas netrukus po to, kai baigiau skaityti Milano Kunderos „Nemirtingumą" ir „Juoko ir užmaršties knygą". Ir jose – tokie genialūs sulyginimai, paralelės tarp, rodos, skirtingiausių istorijos vingių, asmenybių, ypač rašytojų, filosofų. Tam, kas bent kiek domėjosi istorija – meno, minties, visuomenės – tose Milano kalbėjimuose nepasakoma nieko naujo, viskas seniai žinoma, bet kaip reikia Milano Kunderos, kad parodytų sąsajas visai kitokiu požiūriu. Norisi jam padėkoti.
Bet – kas išgirs? Pavieniai žmonės.
Daugybė žmonių neskaito knygų, daugybė skaito ne tokias, daugelis ir perskaičiusių nesupras, ir dar daugelis iš supratusių pagalvos – o ką aš galiu pakeisti?  Vėl ir vėl istorija kartosis, vėl griaus paminklus, statys naujus, vėl ir vėl pervadins senamiesčių gatveles naujų didvyrių vardais, o paskui juos apšauks nusikaltėliais ar tiesiog pastūmės užmarštin, atėjus naujiems didvyriams. Ir vėl bus ilgi, juodi nuosmukių laikotarpiai, kurie kartais apims visos žmonių kartos gyvenimą, kai nieko tarsi neįvyks, tik gal subręs prielaidos naujiems įvykiams, prošvaistėms, naujoms mintims, kurių galimybe taip sunku patikėti tiems, kam istorijos vyksmo nebuvo duota. Ta mintis asocijavosi su Simono Daukanto gyvenimu, kuris visas tilpo laikotarpyje, kuriame nieko neįvyko (skaitau Trumpos „Apie žmones ir laiką").
Ir dar Milanas:
„ – O kalba?
– Kam gi ją iš mūsų atimti? Ji taps tik folkloru ir jis anksčiau ar vėliau numirs naturalia mirtimi"
Milanai Kundera? Tu taip, be jokio tikėjimo ateitimi? Tai buvo kalbama apie okupacijos laikotarpį, o dabar? Ar dabar tu galvoji kitaip?
Aš, deja, atvirkščiai – tada tikėjau, kad ką jau ką, o kalbą išsaugosim, o dabar nebetikiu ir tai daug baisiau. Kas nepadaryta prievarta, dabar padarysim patys, laisva valia – atsikratysim savo savasties kaip išaugto rūbo. Mūsų neįveikė prievarta, tai dabar suviliojo saldainių popierėliais ir riešutų kevalėliais. Kokie neadekvatūs mainai!
Jei visa tai koks nors lietuvis Jonas taip talentingai, kaip Milanas sudėtų į knygą – kas ją skaitytų? Tokie žodžiai dabar yra tik tyruose šaukiančiojo balsas.
Milanai Kundera, sakyk, ar nebaisu tau taip gyventi – suprasti, sakyti, sakyti, nors dauguma negirdi ar nenori girdėti, kai daugelis iš viso nesupranta apie ką čia kalba, o jei ir supranta, nustemba – o kam tau to reikia? Ar tau už tai moka?
Kažkas tik pajuokia – ko ten ambriji pakelėj, vietoj ėjęs su gyvenimu koja kojon. O kiti gal įsiutę – netrukdyk, o jei nenutilsi, gausi akmeniu, bėgsi cypdamas.
Savi, ne okupantai. Tas pats, Milanai, ir Lietuvoj.
Pavydžiu tau, Milanai, sugebėjimo bėgti kaip virtuozui per klaviatūrą per epochas, įvykius, žmonių likimus sukuriant tobulą temą, o visa, kas ne taip svarbu, paliekant variacijomis, kurios, kad ir kokios vingrios, kad ir kaip naujai suskambančios kiekvieną kartą, nepajėgia išsiveržti iš temos.
Pagalvoju, jei nebūtų užmaršties, būtų nepakeliama.
Baigus skaityti knygas užvaldė mintis, kad mane apgavo, kad neleistinai įsijaučiau, o Milanui vis tiek, jis tik žaidžia, jam visai nesvarbu, ar jo mintys bus suprastos, taps kažkam svarbios ir kankinamai savos, pagaliau, ar jis pats liausis buvęs vienas su savo mintimis. Jis tik, kaip vaikystėj, žaidžia nerūpestingą žaidimą su savo kiemo, savo gatvės vaikais. Vakarop, kai nusibos, išsiskirstys vaikai namo, į savo gyvenimus, o kai susitiks kitą kartą, seni žaidimai bus užmiršti, jie žais naujus žaidimus ir tie atrodys ne mažiau įdomūs ir svarbūs.
Nuostabus dalykas – užmarštis.
Kažin, ar Milanas turi brolį? Gerą draugą, kurio nuomonė jam svarbi? Kodėl nesvarbi mūsų, skaitytojų, nuomonė? O gal tik slepia po tuo žaismu savo skaudančią sielą?
Užverčiau paskutinį „Juoko ir užmaršties knygos" puslapį, mintys tokios šviesios, aiškios. Pabandžiau jas parsinešti į mūsų realybę – jos staiga nublanko, užgeso, pasijutau kalta, lyg būčiau įdomiausioj pasakojimo vietoj netikėtai padariusi pašnekovui pastabą apie nevykusią jo akinių rėmelių formą.

* * *

2008. 10. 26. Du rytmečius savaitėj Juzė atvažiuoja savo senu, surūdijusiu „Žiguliuku" pas Genutę parsivežti pieno, nes juodu su Agrapina nebelaiko gyvulių. Ir aš beveik kas rytą takuoju pas Genutę. Juzė tai žino, todėl pasistengia atvažiuoti anksčiau, kad nepraganytų mano atėjimo – mums visiems labai reikia tų susiėjimų, paskutiniais metais taip mažai beliko progų šnektelti. Ir Genutės Alius pasistengia greičiau apeiti ūkį ir jau būti troboj.
Rinkimai ant nosies, bet mes politikuojam atsargiai, nes žinom, kad mūsų pažiūros labai skirtingos, o tikrai nenorim susikapoti ir išsivaikščioti piktuoju.
Kalba nukrypo į Kartenos praeitį. Juzė ėmė pasakoti:
– Tai buvo dar prieš karą, dar prieš Rainių tragediją. Kartenoje pradinukus mokė mokytojas Dibysteris. Sykį jis į pamoką atsinešė dėžę, iš jos išėmė tokį nematytą, blizgantį daiktą. Pastatė ant stalo.
– Vaikai, – sako – kas turit, duokit utį, pažiūrėsim pro mikroskopą.
Toks Slušnūtis buvęs labai utėlėtas, Juzė jo galvoje sumedžiojęs utį, nešęs ją per klasę prie mikroskopo, bet pametęs. Puolę vaikai ant grindų utės ieškoti, bet taip ir neradę. Reikia kitos utės.
Mes juokiamės, paskui jau kvatojam, įsivaizduodami tą sceną klasėj. Ir Juzei juokas gniaužia gerklę, pasakoja trumpais sakinukais, lyg kirviu kapodamas.
Leva turėjusi gražias kasas, buvusi iš gana turtingos, tvarkingos šeimos, bet utėlių tuo metu buvusios pilnos kasos. Prašo Levos duoti utį. Neduoda. Nutarė paimti per prievartą – du berniukai laikė už rankų, vienas parklupęs suėmė už kojų, o Juzė medžiojo utį. Sugavo, išpešė net su plaukais. Leva pasimuistė, ištrūko, bet sijonėlis liko laikiusio berniuko rankose.
Tai buvo!
Genutė Kartenoj gimus, augus, visus tuos vaikus pažįsta. Juzė iš to juoko nebegali pasakoti. Staiga visi nutylam.
Juzei per skruostą nuteka ašara, nubraukia ją atgalia ranka – matai, sako, iš juoko. Mato, kad aš suprantu, kad ne iš juoko ir ašaros nusirita jau per abu skruostus. Išsitraukia nosinę ir vyriškai susidoroja su grauduliu.
Kažkada Pranis Mačernis pasakojo (ir jį mokęs mokytojas Dubysteris), kad Kartenos miestelio vaikai matė, kaip mokytoją išvežė, įsodinę į ratus, Plungės pusėn, dar pamojavęs atsisveikindamas. Vėliau jis žiauriai nukankintas Rainiuose – liežuvis perpjautas išilgai, pririštas prie ausų. Kaimo vaikų mokytojas.
Ta ašara ant aštuoniasdešimtmečio Juzės skruosto…
– Juze – sakau – tu rašyk, kasdien, kaip poterius, bent po dvi valandas, sėdėk ir rašyk, dar daug gali suspėti užrašyti.
– Kaži...
Paskui benuduoda negirdįs, kalba nukrypsta į kasdieninius reikalus. Tempiu jį išeinantį už rankovės:
– Juze, ar rašysi?
–Tai priskreto motriška, kaip vantos laps prie šlapios subinės – bet balsas jau švelnesnis, abejojantis.
– Juze, juk mes išmirsim. Ir jau netrukus.
– A nuje?