VIRTUALI REALYBĖ?

Skaitau Jean Baudrillard „Tūkstantmečio šešėlyje" „Metuose" (Nr.11, 2008). Mano protas ant beprotybės ribos. Manau, ne mano vienos. Tai siejasi su dabarties procesais - pas mus ir pasaulyje – ir su minties užvaldoma virtualybe, suvokimu, kad pražiopsojom realybės pabaigą ir su siaubu konstatuojame esą virtualybėje, kur išnyko laikas, erdvė, istorija, ekonomika. Pridurčiau – ir mes kaipo žmonės, nes mūsų daugiau mažiau buvęs įvaldytas santykis su realybe neteko pagrindo. O santykis su virtualybe? Niekas nežino, ji nebeegzistuoja atsietai nuo žmogaus, ji įtraukė ir patį žmogų ir dabar jis taip pat – anapus laiko, erdvės, istorijos, ekonomikos.
Ir vėl absurdas – jei pripažįstu virtualybės egzistavimą, turiu pripažinti jos realumą, nes tai, kas egzistuoja, yra realu. Virtuali realybė? Akligatvis? Kita realybės pakopa, kurią žmonijai teks pažinti? Kaip tai vyks? Kaip ir iki šiolei – ratais per kelmus? Staigiai nutrūkstančiom, punktyrinėm sinusoidėm, kai kiekvienas toks nutrūkimas gali reikšti susinaikinimą?
Puikus pavyzdys – pasaulinė ekonominė krizė. Kas tai? Virtualūs ar realūs bankininkų, biržų maklerių žaidimai, virtualios ekonomikos, prekybos atitrūkimas nuo realiosios - pavojingas fronto nutolimas nuo užnugario tiekimo? Tokie klausimai galėjo kilti na dar prieš keletą metų, o šiandien jau visais lygiais klausiame – ar ji yra, ar iš viso egzistuoja pasaulinė ekonominė krizė? Jei egzistuoja, tai kur – laiko ir erdvės požiūriu? Ji tik dabar kyla, manifestuoja ar yra jau įvykęs faktas? Kur jos vieta žemėje – JAV, Londono biržoj, Kinijoj ar apsnigtuose Lietuvos soduose, kur liko nenuskinti obuoliai, nes jų niekas neperka, nors pasauly badu miršta vaikai? Ar iš viso realybė beegzistuoja, ar vyksta tik virtualūs procesai? Krizę valdo ne ekonominiai, o komunikaciniai procesai – piniginė injekcija JAV bankams po kelių minučių koreguoja akcijų kainas Tailande ir Europoj, bet juk reali ekonomika nepasikeitė, jos lygį keičia nebe darbas, gamyba, o spekuliaciniai sandoriai. Kokia darbo prasmė dabartinėj ekonomikoj?
Visame tame chaose iškyla šiuolaikinio antžmogio figūra, pažinusio, įvaldžiusio informaciją, komunikacijas, atsikračiusio moralinių skrupulų, nesirūpinančio savo veiklos bendražmogiškąja prasme ir pasekmėmis, iš viso neigiančio žmogų, suvokiančio jį ne realybėje, gyvą, esantį, o tik kaip virtualių procesų statistinį vienetą, negalintį jausti, kentėti, mirti, bevertį bet kuria kita prasme, išskyrus tą, kuri jam skirta būti ir veikti tam tikrame virtualiame žaidime. Virtualus vyksmas užvaldė žmogų.
Cituoju Jean Baudrillard‘ą: „Prisidengdami vis pažangesne technologija, mes iš esmės atkakliai ir be paliovos griauname pasaulį, naikiname istoriją, jau nepajėgią produkuoti savo pabaigos, su kuria ji galėtų susinaikinti. Taigi viskas gali tęstis iki begalybės. Mes nebegalime sustabdyti proceso. Nuo šiol jis plėtojasi be mūsų, tam tikra prasme anapus realybės, vykstant nesibaigiamam teoriniam samprotavimui, spartėjant eksponentiniam augimui. Taigi jis vystosi be tikrų įvykių, be realių incidentų. Tai tiesiog begalinis perdirbimas. Vadinasi, tai ne jokia „istorijos pabaiga", o priešingai - neįmanomybė ją baigti". Ir t.t.
O štai aš manau, kad tai slaptos, gal net pilnai paties žmogaus nesuvoktos, išsigimusios svajonės realizacija. Mintis susišaukia su Arvydo Šliogerio nomadų visuomenės fatalizavimu. Nomadams nepriimtinas visuotinis susinaikinimas, siekiama įvykdyti selekcinį sunaikinimą. Fašizmas negalėjo susitaikyti su intelektiniu ir ekonominiu žydų pranašumu – ėmėsi naikinimo. Dabar vartotojiškos visuomenės viršūnėlės negali susitaikyti su didelės visuomenės dalies tokiais pat vartotojiškais siekiais. Garsiai neįvardijama, bet patyliukais daroma viskas, kad būtų kuo ryškesnė diferencijacija tarp prabangos ir skurdo, tarp aukščiausio žinojimo ir beraštingumo, kad būtų nubrėžta ryški riba tarp turčių ir ubagų – visom prasmėm. Jau TSRS buvo numeriais įslaptintos gamyklos, gaminančios detales karo, kosmonautikos įrenginiams, kurių visumą težinojo labai ribotas skaičius žmonių. Toks pasidalinimas vykdomas ir dabar – viršūnėlėm visi mokslo pasiekimai, visa informacija, o darbininkams užteks žinoti savo atliekamą funkciją ir kompiuterinis raštingumas jiems reikalingas tik tiek, kad sugebėtų ją atlikti. Nuo selekcinio fizinio nereikalingų žmonių sunaikinimo kol kas sulaiko tik baimė nukentėti patiems ir suvokimas, kad kažkas turi dirbti. Bet kuo daugiau bedarbių, tuo pigesnis darbas, didesnis pelnas.
Koks banalus dabartinės ekonominės krizės virtualumo liudijimas – pasaulis niekaip nesusitaria, yra ta krizė ar jos nėra – realybėje. Nesutaria valstybės, skamba prieštaringiausi tvirtinimai, nesutaria jų vadovai, partijos, politologai. Ne išimtis ir Lietuva. Štai Kirkilas ramiai šneka, kad krizės nėra, ar bent jau ji ne tokia, kokia vaizduojama, o Kubilius artimiausiom dienom sieks seimo nutartim įteisinti krizės buvimą (!?) ir antikrizinio plano būtinybę.
Net prie kapų, laukiant atlydint mirusį, vienas žmogus iki užkimimo įrodinėjo – nėra krizės, ji kuriama dirbtinai, nes kai kam jos reikia.
Aš manau panašiai - nužmogėję nomadai jau dabar, dar nesant tikrų ekonominių prielaidų, iš krizės kraunasi kapitalą. Ir visai ne virtualų.
Tas pats žmogus agitavo – pasižiūrėkit internetu platinamą filmą „Dūch vremeni", suprasit, kaip imperializmas vykdo pasaulinę neraštingumo programą. Kaip prancūzų revoliucijos metu buvo populiarus šūkis „Duonos ir reginių" liaudžiai, kad ją būtų galima valdyti, taip dabar – kompiuterį kiekvienam, kad mokėtų vykdyti siaurą darbo programą, o protas būtų užimtas žaidimais, popsu, kriminalais, pornografija - kompiuterizuoti beraščiai.
Tai ar yra ta krizė ? Jei taip, tai kur ji – realybėj, virtualybėj? Ir kur mes patys?
2010. 04. 18. Mūsų seimui pasiūlyta priimti įstatymą, panaikinantį aštuonių valandų darbo dieną ir leidžiantį darbdaviui vienašališkai, iš anksto neįspėjus atleisti iš darbo darbininkus. Laisvosios rinkos institutas pritaria. Grįžtam į laikotarpį iki Markso, o pasaulis, Vakarų pasaulis, iš naujo spausdina jo "Kapitalą".

DĖKOJU, LEMTIE

Dėkoju, lemtie, kad pašaukei mane moterimi. Kad pašaukei manimi. Kad davei daugiau, negu drįsau tikėtis, negu numaniau esant. Dėkoju, lemtie,
kad nepaskubėjai ir nepavėlavai, kad viskas atėjo laiku. Davei ne daugiau, negu galėjau pakelti ir ne per mažai; kad nenuskriaudei dalindama pažinimą ir pamokei tylėti, vertinti, branginti ir mylėti. Neteisti – atleisti. Sėti, globoti daigą ir rinkti derlių. Būti stipresnei už vyrą ir pyktį. Davei eiklias kojas ir pamokei išeinant į kelią išsipjauti kadaginę lazdą, kad atsiginčiau nuo šuns ir pikto žmogaus, bet taip ir neprireikė ta lazda pasinaudoti – gerumas pasirodė esąs stipresnis už lazdą. Ir žodis.
Dėkoju, lemtie, už vaikystę – akistatoj su gyvenimu, laisvą ir nevaržomą. Vis paimdavo mama, nuo darbų pavargus, mano kairę rankelę, suremdavom su josios dešine – kokia dar mažytė, vai kada, dukrele, užaugsi, užsidirbsi sau duoną? Kol sykį pamatėm – vienodos. Nuo tada ir darbas, ir vargas – pusiau, kol visi darbai liko man vienai.
Moters lemtis – išsipildymas. Atradimas savęs. Dėkui, kad nebuvau gražuolė, verčianti vyrus kvailiais, kad buvau O Lana*, privertusi vyrą prieš mane atsiklaupti. Už aistrą dėkoju. Už meilę. Už žmogų, meilės vertą.
Dėkui tau už akis, kurios mato dangų, žemę ir giliai po žeme. Ir žmogaus sielos gelmes. Ačiū už ausis, kurios girdi vyturio giesmę, vaiko juoką, tylią aimaną ir ašaras kito balse.
Už rankas dėkoju, darbininkes rankas, moters rankas, kurios viską mokėjo, kurios viską galėjo – pažino darbo palaimą, ir prisilietimo švelnumą.
             Kada jos gražiausios – moters rankos?
Ar tada, kai mergytė dar lopšy tiesia jas, lyg norėtų nusiskinti motinos šypseną, tarsi gėlę, kad metui atėjus apdovanotų ja savo vaikus? Kai taip norisi jas išbučiuoti, atskirai kiekvieną pirščiuką, delniukus?
Ar paaugliškos, kyšančios iš per trumpų išaugtinių rankovių?
Švelnios, išpuoselėtos jaunos moters rankos?
Ar pavargusios, savo darbus jau nudirbusios, besiilsinčios?

             Gražiausios moters rankos yra tada, kai ilgisi dar vieno kūdikio.
Laimingas, kas tai suprato.
Dėkoju, lemtie, kad pašaukei mane moterimi. Kad pašaukei manimi.

* O Lana - kiniečio autoriaus, kurio vardo neatsimenu, knygos “Didžioji Ma” herojė, iš pirmo žvilgsnio, paprastai apsirengusi, negraži, nepastebima, bet apstulbinusi grožiu savo vyrą, kai pamatė ją nuogą.

ESĖ - NEESĖ

Sykį mėnesy mano namuose būna šventė – laiškanešys atneša „Metus". Keitėsi mano adresai, laiškanešiai, bet „Metai" niekada nepasiklydo. Nuo tada, kai jie dar „Pergale" vadinosi. Užsiprenumeruoti ir dabar netrukdo nei krizė, nei apkarpyta pensija.
Šių metų pirmasis numeris jubiliejinis, tuo pavadinimu leidžiamiems „Metams” sukako dvidešimt. Jaunas dar. O aš sena. Ne paslaptis, seni mėgsta paplepėti, net nelabai rūpindamiesi ar yra kas klauso. Paplepėsiu ir aš – tokia minčių tėkme, nesuvaržyta jokio žanro reikalavimais.
Paimu naują numerį, paglostau, paskaitau turinį, dar atsiverčiu informaciją, kokios naujai išėjusios knygos paminėtos, tarsi patikrinu literatūrinio gyvenimo pulsą ir padedu žurnalą prie lovos, skaitysiu ankstyvais rytais, kai dar miega kaimas, kai niekas neblaško minčių, net ankstyvosios žinios dar neklausytos.
Įprotis iš vaikystės – pirmiausiai peržiūrėti paveiksliukus. Negausu jų „Metuose", bet gerai, kad jos yra – autorių nuotraukos. Kaip kitaip juos pažinčiau, mūsų kuriančius, matyčiau, kaip metai iš metų sensta senieji, kaip susipažinčiau su jaunaisiais, ateinančiais?
Vedamieji – perliukai. Poezija – pirmiausiai imuosi mūsų, paskui verstinės. Myliu poeziją, bet... dabartinės mažiausiai pusės nesuprantu. Anksčiau dėl to labai kankindavausi, dabar, kai supratau, kad daugybė dalykų taip ir liksiu nesupratusi, lioviausi save graužusi. O gal suprantu, tik nežinau aliuzijų į kažką – Antikos siužetus, vardus, įvykius, literatūros sroves? Mano kartos viso to mokykloj nemokė, nutylėjo, tarsi nebūtų. O gal poezijos nereikia suprasti, tik jausti?
Atsimenu savo šilališkį matematikos mokytoją P.Šerpytį, ne sykį pasakojusį, kaip pakalbinęs senuką meistrą, nustatinėjusį stačius kampus būsimo namo pamatams. Senukas paaiškinęs, pademonstravęs praktiškai, kaip jis tai daro ir dar pridėjęs, kad, jei kampai nustatyti teisingai, abi linijos nuo kampo iki kampo įžambiai stačiakampio turi būti lygios. Mokytojas pasakęs, kad tai yra Pitagoro teorema.
Senukas atsisėdęs ant akmens, išsikrapštęs prigargažėjusią pypkę, užsikūręs ją iš naujo ir kiek pagalvojęs pasakęs:
– Ne, su tokiu nepasižinau...
Mokytojui tai atrodė labai juokinga. Gal ir man taip – tik vardų nežinau? Nepasižinau su romėnų didvyriais, graikų dievais, rytų religijomis, mano kartai apie tai nutylėta, bet su gyvenimu pasižinau ligi pačių gelmių. O juk niekas po saule nesikeičia, greta mūsų gyvena Penelopės ir Odisėjai, Neronai ir Prometėjai, Magdalenos, Abeliai ir Kainai – tik ar atpažįstam? Kiek daug aš sužinojau iš beraštės savo anytos!
Ilgiausiai užklimpstu diskusijoje „Metai" laiko tėkmėje". Joje dalyvauja Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė ir Regimantas Tamošaitis. Jų pasišnekėjimus labai mėgstu, tuoj knieti ir man pridėti savo trigrašį. Kad ir kalbant apie vadybą – knygų platinimą, literatūrinių leidinių propagavimą ar bent informaciją apie juos. Iš tiesų, kodėl kokia šviežiai kepta „žvaigždutė" turi vadybininką, turi juos dainininkai, dailininkai, o rašytojais niekas nesirūpina? Todėl eina mano mergaitės per visą senamiestį į vienintelį knygyną Vilniuje, platinantį Viktorijos Daujotytės knygas, laukia, kol pardavėja nuo viršutinės lentynos ją nukels, o paskui pareidamos bamba – visų mamos kaip mamos, užsako mylintys vaikai gimtadieniui Ciciną pageidavimų koncerte ir tvarkelė. O mums – iškask iš žemės Daujotytę! Ir ne vienąkart metuose.
O kaip verčiasi tie, kurie neturi vaikų, jie ne didmiesčiuose gyvena?
Išėjus Viktorijos knygai „Balsai ūkuose", man, dūnininkei, labai širdį sugėlė, kai mergaitės neaptiko jos nė Vilniuje, bet draugė nupirko net ne knygyne, o Kelmės kanceliarinių prekių parduotuvėje – matomai, yra ir tokia vadybos forma, paremta meile kraštietei.
Kartą pasitaikė išgirsti studentės filologės nuomonę apie Viktorijos knygas – jos esančios ne mokslinės, daugiau asmeniški apmąstymai. Sutrikusi nesumojau, ką atsakyti. Dabar „Metuose" vėl šią mintį aptikau Rimanto Kmitos recenzijoje apie Viktorijos knygą „Tragiškasis meilės laukas": „V. Daujotytė, be abejonės, yra rašytoja, pirminių tekstų autorė. Jos rašymas vis labiau atitinka rašančiosios galvojimą, skaitymo ir permąstymo eigą vis mažiau iškreipia „pašaliniai faktoriai". Iš mokslo reikalaujama atvirkščiai – kad tekstai būtų rašomi konkretaus kodo kalba, vadinasi, moksliniu tekstu galima pasakyti tik tai, ką leidžia to kodo kalba. V. Daujotytė jau seniai rašo tai, ką ji mąsto ir patiria pati – kaip kūrybą reflektuojanti asmenybė."
Skaitau tai savo Kartenoj ir mintiju, kad literatūros kritikų, gebančiu suskaičiuoti skiemenų skaičių eilėraščio eilutėse gali būti daug, o štai Viktorija, tokio žinojimo, erudicijos, gebėjimo suvokti, suvoktą permąstyti ir išsakyti asmenybė, taip mylinti mūsų literatūrą ir kuriančiuosius, yra Dievo dovana Lietuvai. Tai tikrai daugiau negu mokslas, tai aukštasis pilotažas. Ar pagalvojam, vertinam tai, ką turim?
Diskusijoje „Metuose" prabilta apie tai, kad išėjus J. Apučiui ir S. Gedai, sugebėdavusiems įmesti į literatūrinės spaudos puslapius aštresnių klausimų, ji tapusi pernelyg rami. „O V. Daujotytės vaidmuo šiuo požiūriu apskritai yra neigiamas, kadangi ji literatūros procesui suteikia tiek ramybės, taip visus paguodžia ir sutaiko..."
Esu tikra, kad taip sakydamas D. Mušinskas šypsojosi, tik R. Tamošaitis, ruošdamas pokalbio tekstą spaudai, netyčia tą šypseną nutrynė.
Laimei, Viktorija nepėsčia: „Aš įsivaizduoju, kad tame procese turi būti ir tokių, kurie ramina, rašo tyliai, ir turi būti šūkaujančių. Ne mano problema, mielas redaktoriau, kad ramiai kalbu, problema, kad trūksta šūkaujančių. O ją galima išspręsti paprastai: kalbantiems ramiau – dar menkiau mokėti, šūkaujantiems – damokėti. Vertinti rašančiuosius pagal balso pakėlimą."
O aš pyktelėjau – kodėl būtent Viktorija turėtų eiti į minią šūkalioti?
Mano kaime tokiais atvejais sakoma:
– Vyrai, mes juk nieko nebijom! Motin, tu eik pirma...
D. Mušinskas su A. Jakučiūnu lankęsi Telšių rajono miesteliuose. Ten niekas, net bibliotekininkės, nė nežino apie žurnalo „Metai" buvimą ir kaip jį gauti – užsiprenumeruoti, mergaitės, užsiprenumeruoti... O žurnalui ir aplamai literatūrai neatsilikti nuo gyvenimo, susirūpinti vadyba.
Ne sykį pagalvoju, kad negerai, kai muzika tapo princese ir niekas jau seniai nesistebi, kad ji skamba nuolatos – visokia, įvairiausia, o poezijai skiriamos kelios minutės ir tos pačios gilioj nakty, kaip A Kubiliaus vyriausybės reformų svarstymams. Norint pamilti poeziją, ją reikia girdėti.
Nenoriu tikėti, kad aš tesu išimtis iš blogos taisyklės, ją patvirtinanti.

Į PASAULĮ IŠĖJUSIEMS DUONOS

Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies duonos. Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius. Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino gimtoji žemė, nes ją, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalies.
Jie išėjo pro motinos gėlių darželį, pro tėvo suręstus vartus, savąja kaimo arba miesto gatvele, nužvelgę nykstančius arimų, miškų ir pievų lopinėlius pro lėktuvo langą ar krantus nuo laivo denio.
Išėjo į pasaulį – vaikai, nors kartais jau ir su sidabro sruoga plaukuose. Ir džiūgauja, kaip būdavo vaikystėj geležėlę radus, kai numeta pasaulis trupinį nuo savo stalo. Sugrįžta dienai kitai į namus iš džiaugsmo žibančiom akim, paguodžia išsiilgusius, paglosto motinų raukšles, nebepažįstančius, nulindusius kertėn vaikus beišvilioja dovanom ir prašo pasakyti „tėte", „mama". Papasakoti paprašyti apsiniaukia, nutyla pusėj žodžio ir vėl, visas kertes žvilgsniu nuglostę, krauna lagaminą ir išvažiuoja, vežini viltim, kad pasiseks, kad trupinys šį kartą bus didesnis ir kad ne juos, o kažką kitą beparsiveš Tėvynė cinko karstuose.
Pasaulis sumažėjo, priartėjo, pažįstamai suskambo svetimų šalių vardai ir miestų pavadinimai, ateina ryškūs, puošnūs atvirukai – pasaulio blizgesys taip nedera su žodžiais, išvedžiotais pavargusia ranka, apsimestu džiaugsmu, pasididžiavimu – žiūrėkit, štai kur gyvenu! Nejau galvojat patikėsim – tas pasaulis jūsų? Juk žinom – tik iš tolo, iki vartų. Net jei bandysit jį laikyt savu, jis jūsų nelaikys savais.
Taip, pasitaiko, kad nuperka pasaulis mūsų vaikų protą, darbštumą ar jaunystę, talentą, iškyla vienas kitas ant bangos, bet žvilgsny neišdyla nuoskauda – kodėl ne tu įvertinai, Tėvyne, kodėl ta riekė duonos išauginta ne tavo, tėviške, laukuos?
Nepykit. Bus diena suprasit, kaip skaudėjo, kai jus lydėjom iš namų, kaip šimtąkart piktesnis rodės vėjas, kurs blaškė jus, išklydusius svetur, kaip žeidė jūsų nuoskaudos patirtos, apgaulės, išdavystės, nesėkmės. Ar manot, kad Tėvynei neskaudu, negėda paliktai savų vaikų šią sunkią valandą – iš sielvarto begrąžančiai rankas? Kas gali būti motinai skaudžiau, kaip neturėti, negalėti duoti duonos savo vaikui?
Vaikai, išėję į pasaulį duonos, žinokit, kad Tėvynė su jumis kartu visuos keliuos ir svetimuos arimuos, sėkmėj ir nesėkmėj, džiaugsme ir ilgesy ir kad brangiausia, ką jūs turit, tai josios meilė ir tas buvimas su jumis kartu.

NESTOVIM NĖ ŽYDŲ

Skaitau tokią keistą knygą – Yuri Slezkine „Žydų šimtmetis“ . Pagal jį žydai bendrąja prasme yra ne vien žydai, o ir čigonai, armėnai, libaniečiai, netgi kinai, japonai ir dar ne viena Afrikos, Lotynų Amerikos tauta, t. y. tautos, dėl vienokių ar kitokių istorinių aplinkybių netekusios namų, pasklidusios po pasaulį, bet išlaikiusios kalbą, religiją, papročius – identitetą. Tas jų išlaikytas identitetas, išskirtinumas, yra jų išgyvenimo sąlyga, o nuolatinis balansavimas ant ribos būti ar nebūti, mobilizuoja dvasines jėgas, todėl tarp jų yra santykinai žymiai daugiau talentingų žmonių, pasiekiančių aukštumas versle, moksle, menuose. Tarp ta prasme suprantamų žydų ir sėslių tautų (gojų) tvyro nuolatinė priešprieša ir panieka, netgi neapykanta vienų kitoms ir pogromai prieš benames tautas, holokaustas esąs visai ne fašizmo atradimas. Yuri Slezkine duoda daug tai patvirtinančios statistikos – skaičiai sukrečiantys, žymiai pranokstantys nacių nužudytųjų skaičių. Klajoklių tautos niekada nesiima sėslių tautų gerbiamų profesijų, netampa žemdirbiais, netgi kariais – jie neturi už ką kariauti. Ir niekada žydas, net tobulai išmokęs tautos, kurioje gyvena, kalbą, išpažinęs jos religiją, netaps tikru gojumi ir atvirkščiai.
Kodėl tai rašau?
Paskaičiau Rašyk.lt Pelėdos (Prano) dienorašty įkeltą tekstą apie lietuvių kalbą ir man kilo mintis, kad mes, lietuviai, net žydais netapsim, kaip pasakytų mano kaime – nestovim nė žydų. Taip, mes dabar, susidarius tokioms istorinėms sąlygoms, savo laisvu pasirinkimu išklystam į pasaulį, tampame klajokliais, bet pamirštam pagrindinę išlikimo tauta sąlygą – išsaugoti kalbą, papročius, savo identitetą. Mes dar net tebegyvendami Lietuvoj įsigudrinam švęsti Helovyną ir vietoj savos kalbos viešoj erdvėj su malonumu vartojam anglų kalbą, net dorai jos nemokėdami, o pirma karta gimusių ne Lietuvoj, atvežti pasisvečiuoti, nesusikalba su seneliais. Prieinama net iki tokių kuriozų, kad, norėdami bendrauti, ne anūkai mokosi lietuviškai, o seneliai laužo liežuvį angliškai, ispaniškai ar dar kaip.
Tikrai nesu prieš svetimų kalbų mokėjimą, tai didelis turtas, kalbu apie tautos savasties išsaugojimą.
Paklauskit Elenos Bradūnaitės, poeto Kazio Bradūno dukros, nuo ankstyvos vaikystės gyvenusios anglakalbėj aplinkoj, ar ji moka angliškai. Nusikvatos. Bet pasiklausykit, kaip ji kalba lietuviškai! Tai todėl, kad jos tėvams, o vėliau ir jai pačiai, gimtoji kalba ir visa, kas susiję su lietuviškumu, buvo vertybė.
Nesunku konstatuoti faktus, sunkiau suprasti reiškinio priežastis.
Ne į istoriją ir į tikrus ar tariamus priešus atsigręšiu, nors ir jų įtaka nepaneigiama – į žmogaus psichologiją, rizikuodama klysti.
Visi žinom, kokiu lietuvių kalbos, kultūros išsaugojimo bastionu buvo Vilniaus universitetas tarybiniais metais, kokias asmenybes išugdė, o dabar niekam ne paslaptis, kad retėja filologų gretos, krinta prestižas. Kodėl? Poveikis gimdė atoveiksmį? Dabar, kai niekas nebedraudžia būti lietuviais, tai tapo neįdomu? Suvešėjo daiktų, pinigų kultas, o lietuviu kalba tiek vidaus, tiek pasaulio rinkose žemai kotiruojama, iš jos mokėjimo milijonų nesusikrausi? Ar mes – tie patys? Kas mus pakeitė? Būti lietuviu – neapsimoka?
Turim ir precedentą istorijoje – Prūsijos likimas. Ko vokiečiai nesunaikino kalaviju, neįveikė maras, pribaigė žmonių savanaudiškumas, godumas – siekdami geresnio gyvenimo savo vaikams, galimybės mokytis, išeiti į pasaulį, prūsai leido vaikus į vokiškas mokyklas, atsisakė savos kalbos. Kas beatsimena prūsus ir jų kalbą? Ir kaip tai atpažįstama dabarty, kai net vaikų darželiuose, anksčiau negu lietuvių imama mokyti vaikus anglų kalbos, o per nacionalinį radiją beveik nebegirdėti liaudies muzikos, bent jau tokiu metu, kai ją galėtų girdėti (ir pamilti) vaikai.
Apstulbino jaunos motinos atsakymas į man pabėdojimą – ar manai, kad šiuolaikiniai vaikai klauso Lietuvos nacionalinio radijo, jie turi savas komercines stotis, kurios juos maitina bumčikais anglų kalba.
Koks viso to tikslas? Išauginti pasaulio žmogų? T.y. žmogų be namų, žydą plačiąja prasme? Lenkiu savo žilą galvą prieš viso pasaulio žydus, jais ir išlikusius, o mes net jais netapsim, mes tiesiog išnyksim ir kada nors, gal visai netrukus, mus pasaulis minės paskutiniais, dar kalbėjusiais nuostabia lietuvių kalba.
Ką gausim mainais?

TYLĖJIMAS

Yra tokia laida per radiją – „Gyvoji istorija". Man tas pavadinimas atrodo labai prasmingas. Tai yra tikroji istorija, įsirašiusi į žmonių protus, likimus. Šitos istorijos negalima suklastoti papūtus kitokiems vėjams. Ji gyvu žodžiu perduodama iš kartos į kartą ir to pasakojimo negali koreguoti jokie cenzoriai, niekas nieko joje negali pakeisti, išbraukti ar prirašyti. Labai dažnai oficialioji, rašytinė istorija nesutampa su ja, bet ir gyvoji istorija linkusi kai ką nutylėti – kiekvienai kartai savo.
Ar tai, kas neišlieka istorijos atminty, buvo per menka, nepakankamai svarbu, kad išliktų, ar, atvirkščiai, – per ryšku, per aštru, per skaudu ir todėl sekė reaktyvus, saugantis slopinimas, o jei jis per ilgai užtrunka, atmintis nebegali atgaminti? Lieka tarsi švarplė istorijos patirty, ji užmirštama, iš jos nepasimokoma ir istorija gali pasikartoti.
Mano tėvų karta mums daug kalbėdavo apie tarpukarį, tiek daug ir taip dažnai, kad kartais susidarydavo įspūdis, kad jų gyvenimai ir tebuvo tie 22 tarpukario metai; visa kita – niekai, neverta dėmesio, apie tai nėra ko kalbėti. Gal tai todėl, kad tas laikas sutapo su jų jaunyste, su visuotine euforija, tikėjimu geresne ateitimi? Nors buvo daug vargo, viskas atrodė įveikiama.
Kartais pagalvoju – laimingi jie, mūsų tėvai, jie bent tą tarpukarį turėjo. O ką turėjo mūsų karta? Tai tarsi tušti paveikslo rėmai – per ilgai užtrukęs, kelių kartų žmonių gyvenimus paneigęs laikmetis, trumputė atgimimo euforija, vos ne tuo pačiu metu nuvylusi, vietoj išsvajotos laisvės dabar vėl davusi vergovę, tik šį kartą ne politinę (nors ir ją) – vergovę pinigui ir nevaržomą, įteisintą niekšybės, godumo, beprasmybės, menkystės, nebaudžiamumo viešpatavimą. Todėl mano karta vėl tyli. Arba nutildoma. Tyli todėl, kad apie savo praeitį kalbėti blogai, tai reikštų paneigti savo gyvenimo prasmę, o kalbėti gerai dabar yra vos ne nusikaltimas, nes negalėjo, neturėjo teisės būti gerai. Ne dienos, metai – dešimtmečiai lieka švarple gyvojoj istorijoj.
Taip anais laikais tylėjo buvę polit. kaliniai, tremtiniai, jie negalėjo minėti tiesos, autentiškų savo išgyvenimų, todėl rinkosi tylėjimą. Taip tylėjo mano tėvų karta apie žydų genocidą ir tą patirtį – savo ir ne savo, dažniausiai tik žinojimą apie tai, kas įvyko. Tą patirtį jie nusinešė į kapus, nes ir atgavus nepriklausomybę atvirai kalbėti neprestižas. Gerbiu juos už tai – tuo tylėjimu jie parodė, kad ir ne savo kaltę prisiima kaip savo. Jei būtų ne taip, nebūtų tylėję.
Taip dabar tyli pokary miškinių nužudytų, kaltų ir nekaltų, artimieji.
Pažinojau Darbėnuose šeimą, kurios motina, einant per miestelį ties kiekvienais buvusių žydų namų pamatais, jau seniai užžėlusiais žole ar užstatytais naujais namais, vardindavo buvusius gyventojus vardais ir pasakodavo, pasakodavo apie jų charakterius, pomėgius, nutikimus, o kai bandydavo papasakoti apie tas baisiąsias dienas, kai atėmę kūdikius motinoms iš rankų, čia pat, joms matant, daužė galveles į tas štai liepas, užlūždavo balsas ir nebegalėdavo kalbėti ir tik akių kryptelėjimu beparodydavo paskutinio žydšaudžio namus – nė vienas jų  nemirė sava mirtimi. Ne kartą ėjom visi iki miškelio Vaineikių pusėn, kur buvo prie sulygintų kapų pasižymėję pušeles, jau į pušis išaugusias, kad nepamirštų, kad atrastų.
Tai vienintelė mano gyvenime sutikta šeima, kuri kalbėjo, bet tik patyliukais, tik tarp savų. Kažin, ar dar yra Darbėnuose kas nors, kas žino žydų kapų vietą, jų vardus?
Man baisu, kad išeina karta, dar turėjusi apie ką tylėti, ir išsineša gyvosios istorijos pamokas, atverdama galimybę kartoti klaidas, nebūtinai paraidžiui.
Apie kokias patirtis tylės mūsų vaikų, teisingiau, anūkų karta? Apie nomadų visuomenės grimasas? Apie gyvenimą virtualybėj, žmonių tarpusavio ryšio praradimą, didžiulę, kosminę vienatvę?

MES

Konkursui „Pažinimo link“

                  Šiandienos moteris ir šiandienos vyras
Kiekvienas metas išugdo tik sau būdingas, tipiškas asmenybes – tiek moteris, tiek vyrus ir jie, nežiūrint skirtingumo, visų pirma įkūnija gyvenamo laiko vertybes ir ydas, siekius ir klaidas. Kiekvienas, tiek moteris, tiek vyras visų pirma yra visuomenės atspindys, per juos įsikūnija epochos dvasia, pažanga ar nuosmukis. Prie istorijos vyksmo kiekvienai kartai tenka prisitaikyti iš naujo. Tai kaip spektaklis, kuriame kiekvienam, tiek moterims, tiek vyrams ir netgi vaikams yra skirtos rolės.
Nesutinku su pačiu problemos apibrėžimu – lyčių lygybė. Ji negalima, nes iš esmės skirtingi dalykai negali tapti identiški. Lyčių požiūriu gali būti tik skirtingų lyčių lygios teisės, galimybės, vertinimas. Moterys ir vyrai skiriasi lytiškumu, bet ne žmogiškumu. Net toj gūdžioj praeity, kurią visuotinai priimta vadinti visiško moterų beteisiškumo era, moterys ir vyrai galėjo būti lygūs, verti vienas kito žmogiškaja prasme kiekvienas savo veiklos srity ir puikiai papildyti vienas kitą kaip asmenybes. Žinome, kiek žymių vyrų pasiekė aukštumas savo veiklos srityje tik dėka šalia buvusių puikių, lygiaverčių, o tai ir už vyrus iškilesnių moterų, nors dažnai taip ir neišėjusių iš savojo namų pasaulio – motinų, žmonų, seserų, draugių. Jos, atradusios savitą savęs realizavimo būdą, vertos didelės pagarbos, o ne užuojautos dėl beteisiškumo.
Kažkada atsiradęs vyrų ir moterų veiklos pasidalinimas, buvęs motyvuotas fizinio pajėgumo skirtingumu, ilgainiui buvo vyrų uzurpuotas kaip savo galios ir pranašumo prieš moterį garantas, kurio jie nė už ką nebenorėjo atsisakyti ir tada, kai dėka mokslo pažangos darbas, šeimos aprūpinimas jau buvo tapęs fiziniai gal net lengvesniu, negu ant moters pečių užkrauta namų ūkio, vaikų gimdymo ir auginimo, rūpinimosi vyro gerbūviu našta. Mokslas, kuriamas vyrų, visų pirma ir buvo nukreiptas į jų pačių darbo ir veiklos palengvinimą, jo pasiekimai vėliausiai atėjo į moterų veiklos sritį. Ar ne to pasėkoje dabar turim jau ne pirmą išlepėlių vyrų kartą, kurių darbiniai įgūdžiai atrofavosi iki minimumo, bet grįžę iš „darbo“, jie vis dar įsitikinę, kad moters prigimtinė pareiga yra paduoti jiems šlepetes, patiekti maistą ir pakloti lovą nakčiai. Ir, neduokdie, neparodyti rūškano veido. Bet ar ne moterys dėl to kaltos, per ilgai tylėjusios ir tą teisę vyrams pripažinusios? Dabar kenčia tiek vyrai, piktindamiesi, kad yra verčiami užleisti pozicijas ir niekaip nesuvokdami, kodėl moteris mokslų daktarė tobulai nevykdo žmonos priedermių, tiek moterys, tarp vyrų neberasdamos savo idealo – žmogaus, kuris būtų stipresnis, globotų, kurį galėtų gerbti, į kurį atsiremtų.
Kiekvienas lūžis visuomenės gyvenime paveikia ir lyčių santykius įvairiomis prasmėmis. Naujiesiems laikams būdinga vis greitėjanti vystymosi, radikalių kitimų sparta, liečianti ir dažnai neatpažįstamai keičianti visas gyvenimo sritis, lyčių tarpusavio santykius taip pat. Feminizmo istorija, palyginti dar tokia neilga, jau radikaliai pakeitė daugelį dalykų. Bet ne visada ėjimas į priekį reiškia pažangą, gaunant prarandama ir būna, kad prarandamaa daugiau, negu gaunama.
Nekalbu apie profesinį moterų išsilaisvinimą, išsikovotą teisę lygiaverčiai dalyvauti visuomeninėje veikloje – tai neginčijamai teigiami pokyčiai. Pagaliau galimybę santuoką traktuoti ne kaip įkalinimą iki gyvos galvos, o kaip laisvą dviejų žmonių sąjungą su vienodom teisėm ir galimybėm, netgi teisę nekurti santuokos skiriu prie teigiamybių, nors tai išmuša pagrindą iš po kojų tiek vyrams, tiek moterims. Tai aplamai yra vienas iš naujausių laikų bruožų – stabilumo, pastovumo, patikimumo, ramybės, užtikrintumo netekimas, kai neramiame, vis greičiau kintančiame pasaulyje kasdien iš naujo tenka išsikariauti vietą po saule, kai bent kiek atleidęs vadžias, bet kada gali prarasti viską – darbą, socialinę padėtį, vyrą/moterį ir iki šiol, šiaip ar taip buvusį stabilumo garantą – namus. Darbdavys bet kada gali atleisti, jei kas nors kitas įrodys, kad jis gali dirbti geriau ir sutinka būti labiau išnaudojamas, po eilinių rinkimų minia ima ir nueina paskui naujus pranašus, vyras ar žmona susitinka savęs vertesnį... Viskas galima, net įteisinama įstatymais. Pareigų nėra. Dievo nėra. O paskui ateina senatvė... Tam yra globos namai.
Baisiausia, kad tame pasaulyje, kur viskas galima, gyvena ir mūsų vaikai, kaip dažnai mūsų paprasčiausiai pamirštami, jiems, kaip parodė sociologinis tyrimas, teskiriamos kelios minutės per dieną. Mergaitės ir berniukai, netolimos ateities moterys ir vyrai, priversti nuo mažų dienų įsisąmoninti kovos už būvį metodus ir besivadovaujantys principu, kad viskas galima ir netgi reikia viską kuo greičiau išbandyti. Ką bestebina ankstyvi lytiniai santykiai?
Fiziologija nurodo, kad kol nervų skaidulos nepasidengia mielinu, impulsas neperduodamas. Kol neateina tam skirtas laikas, kūdikis neišmoksta vaikščioti, neskiria spalvų, nekalba, nepasiekia abstraktaus mąstymo. Lytiniam asmenybės brendimui taip pat turi ateiti laikas – fiziniam ir dvasiniam. Štai pastarajame lieka didelė spraga, iš vaikystės, netgi ankstyvos vaikystės, pereinama į suaugusiųjų pasaulį, kuriame nieko naujo nebesitikima, jau viskas išbandyta, nors dvasiniai neišgyventa, nes tam dar nebuvo pasiruošta, dar nesuvokiama. Man labai gaila tų neužaugusių senukų, negrįžtamai prarandančių nuostabiausią šviesios, tyros, romantiškos meilės metą, klojantį pamatus viso gyvenimo laimei.
Ką dabartis duoda ir ką atima iš mūsų – moterų, vyrų? O juk visi vienodai visų pirma norime būti laimingi.

Su žyma „Visiškai slaptai" (Kaip aš pabuvau rašytoja)

Parašiau knygą. Šaunu, pasakysit ir, žinoma, pirmiausiai paklausit – apie ką ji? Sunkus klausimas. Apie viską, tiesiog apie gyvenimą – su paprastais pasakojimais, gyvento laiko atspindžiais, filosofinių pamąstymų intarpais, neįkyriais moralais. Ir, žinoma, apie meilę. Kažkokią senamadišką, kitokią, negu dabar dominuojanti, kur susitinka jis ir ji, arba ji ir ji, jis ir jis, o tai ir grupėmis, jau antrą, kartais ir tą pačią dieną išmėginamas seksas ir tik po to įvyksta arba neįvyksta stebuklas, didysis nušvitimas, įsimylima arba ne, išnagrinėjamos įvairios to įsimylėjimo arba ne peripetijos, buvusių patirčių (pirmiausiai sekso) sugretinimai, paskui kyla kuo sudėtingesnės kliūtys tai meilei, bet jos visos įveikiamos, viskas paaiškėja, seka kuo įmantresnis sekso scenų  aprašymas, kol pasiekiama visiška harmonija lovoje ar kitose, kartais neįtimiausiose vietose. Iš kur ir imasi šitiek tų sekso išbadėjusių, be jo bemaž niekuo daugiau nesidominčių? Kadangi reiškinys plačiai išplitęs, mėginu aptikti jo priežastis ir mane pačią nustebina mintis, kad ko gero tai dėl to, kad į literatūrą atėjo karta, tiek rašytojų, tiek ir skaitytojų, vos ne nuo vaikystės propaguojanti „laisvą“ meilę ir tas dabartinis sekso suabsoliutinimas reiškia ne ką kitą, kaip per ankstyvą išsekimą, nepajėgumą pasiekti pilnavertį harmoningą dvasinės ir fizinės žmogiškosios meilės išgyvenimą, t.y. rodo visuotinę impotenciją, kai dvasinis komponentas dalinai ar visai nunykęs, o ir fizinis belikęs siekiamybe. Įtariu, tik todėl taip daug apie tai rašoma. Kur niežti, ten kasomasi.
Jausmams pakutenti pasitaiko ir vienas kitas lavonas, pagausinantis siužetinių linijų skaičių, karjeros krachas ir pan. Ir pabaiga – gera arba ne, čia jau pagal autoriaus sugebėjimus nuspėti skaitytojų lūkesčius.
Ne, mano knyga ne tokia, nors joje taip pat yra visi tie elementai, bet kažkokie lyg ne kūrėjos, t. y. mano sukurti, o paprasčiausiai surankioti iš gyvenimo, kaip paveiksliukai, gal tik trupučiuką padailinti, paspalvinti – dėl visa ko, kad netyčia tuo pilkumu neatbaidžius skaitytojo, o jis dabar lepus ir išrankus. Ir meilės toj knygoj yra, tik ir ji kažkokia nešiuolaikinė – žmogus myli žmogų, nebūtinai tai jis ir ji, nebūtinai abu jauni, o ir seksas kažkoks tik numanomas, smulkiai neaprašinėjamas – kiekvienas krustelėjimas, riktelėjimas, krimstelėjimas, lyžtelėjimas, pozomis, su visa fiziologija, pajautom. Vis viena, manau, toj srity neperspjauti man Irvingo, Coelho, Parulskio ir t.t. Keisčiausia, kad nublukus sekso naujumui ir žavesiui, meilė, įrašyta širdies lobių kertelėj, mano knygos istorijose dažną sykį išlieka. Ir lavonų bemaž nėra, bent jau mirusių ne sava mirtimi.
Gal klystu, vadindama savo knygą kūriniu, ji neverta to švento vardo, nes joje nieko nėra sukurta, viskas pasisavinta iš gyvenimo, nusirašyta nuo realybės.
Viskas būtų buvę gerai, žodžio laisvės įstatymas mūsuose veikia nepriekaištingai, net senosios demokratijos šalys mums baltai to pavydi – maniau, rašinėk sau ką nori, kurk pats ar „špėrinkis“ nuo gyvenimo ir jokios cenzūros, jokio kieno nors diktato, o leidyklos tai tokios įstaigos, kurios tarnauja rašytojams, jų kūrinius paverčia knygomis ir svarbiausias, gal net vienintelis jų rūpestis turtinti nacionalinį kultūrinį tautos fondą ir daryti prieinamus pasaulinės klasikos šedevrus. Dar visai neseniai taip maniau! „O, simplicitus sanctus!“ – šventas naivume!
Tai truko tik tol, kol sumaniau knygą išleisti, t. y. vėl ėmiausi darbo, kurio nemoku. Ir tai mano metuose! Tiek dar suprantu, kad pirmiausiai reikia pasiųsti rankraštį leidyklai ir protingiausia – ne vienai, nes per tą nežinojimą galiu neteisingai pasirinkti jos profilį ar dar kokį požymį; tegu pačios atsirenka. Knygų mugėj klausydama interviu su leidybos reikalus išmanančiančiais žmonėmis, nugirdau, kad leidyklų Lietuvoj esą per tris šimtus. Atsirinkau dešimtį tokių, kurių vardai daugiau girdėti. Ir, manot, jau valgysiu, kaip toj pasakoj apie žmogų, vilką ir duoną? Pasirodo, daugelis jų įslaptinusios savo elektroninio pašto adresus. Taip skaudžiai nudiegė mintis, kad galimai tai padaryta siekiant apsisaugoti nuo tokių rašeivų kaip aš antplūdžio? O gal esu neteisi, piktas žmogus, pirmiausiai pagalvoju blogai, nes juk gali tai būti padaryta tik siekiant užtikrinti susirašinėjimo slaptumą?
Kaip bebuvę, giliai atsidūsėjusi visoms įsislaptinusioms leidykloms  parašiau tiesiai šviesiai, neslėpdama savo kėslų atsiųsti rankraštį, ir labai nudžiugau, jau sekantį rytą iš vienos jų, mano gerbiamiausios, sąraše įrašytos pirmąja, gavusi adresą ir nurodymą rankraštį atsiųsti. Taip ir padariusi ėmiau laukti, visai nekukliai įsivaizduodama, kaip gerbiami redaktoriai, po vieną ir kelis, atidėję į šalį savo įprastus darbus, susidomėję skaito mano rankraštį, o dūšioj siautė visi keturi vėjai – šiaurys, vadovaujamas proto, kaukė į dešinę ausį, kad būsiu sumalta į miltus ar, geriausiu atveju, nutrenkta į grafomanijos pragarmes, bet pietys, sūpuojamas jausmų, švelniai kuteno kairį paausį ir ulbėjo, kad tiesa, tie mano tekstai kiek neįprasti, bet užtai kiek juose nuoširdumo, meilės sutiktiems žmonėms, gyventam laikui – juk negali būti, kad jų niekam nereikia, kad jie niekieno nelaukiami ir kad jie tikrai negali suvirpinti nė vieno, ypač mano kartos ar jai gretimo amžiaus paprasto skaitytojo, o gal net literatūros šedevrų, pasaulinės klasikos prisiskaičiusio redaktoriaus širdies tiek, kad jis pasakytų – šaunu, imam! O kiek dar galimų tarpinių variantų.
Laimei,  tai truko neilgai, dar sekantį rytą atsipeikėti mane privertė žinia, kad leidykla, žinoma, dėkoja už rankraštį, bet jų leidybos planai esą tokie dideli, keletui metų į priekį, kad negali būti nė minties apie mano knygos išspausdinimą. Pataria kreiptis į ne tokią darbais užsivertusią leidyklą ir linki man sėkmės. Automatiškai minty pasakiau ačiū ir atsisėdau, nes nuo minčių gausos susvaigo galva. Bene dešimtą kartą skaitydama atsakymą, pridėjau nuo savęs: „Kad ir kokia nuostabi ta knyga būtų...“ 
Pirma šmėstelėjusi mintis buvo – mano knygos neskaitė, nes tai fiziniai neįmanoma padaryti per tokį trumpą laiką. Keista – nelogiška, tai kodėl paprašė rankraščio, jei neketino skaityti? Pagal kažkokius magiškus ženklus pajuto, kad knyga prasta – gal kad taip ėmė ir atkeliavo be jokio blato? Vėl į pagalbą pasitelkiau matematiką – minėtame interviu buvo užsiminta, kad leidykla per metus gauna per tris tūkstančius rankraščių, t.y. beveik po dešimtį kasdien, neišskiriant nė šventadienių. Nenuostabu, kad norint juos perskaityti ir tinkamai įvertinti, tenka dirbti ir naktimis arba samdyti didelį skaitančiųjų ir vertinančiųjų būrį, o tai tikrai nepriimtina ekonominiu požiūriu.
Bet juk bent teoriškai galimas toks variantas, kad štai vieną gražią dieną atsidaro vyriausiojo redaktoriaus kabineto durys (ar el. pašto langelis), pro jas įeina netituluotas rašytojas iš gatvės, ištiesia rankraštį, redaktoriaus pasąmonė iš kažkokių magiškų ženklų atpažįsta, kad tai genijus ir užsimezga viso gyvenimo kūrybiniai leidybinė draugystė... Jei tai būčiau aš? O jie net nepaskaitė! Taip liūdna pasidarė – kad nesu genijus. Tokia gėda. Mėginau guostis, kad gal nacionalinė literatūra ir nedaug tepraras, nesulaukusi mano knygos.
Atsitokėjus, kai pilkosios smegenų ląstelės jau vėl pajėgė atlikti savo priedermes, netikėtai pasijutau laiminga – juk tai nuostabu, kad Lietuvoj yra šitiek daug neabejotinai gerai, bent jau tikrai geriau už mane rašančių autorių, kad bet kurį kitą netikėtai redaktorių kabinetų tarpduriuose ar elektroninio pašto puslapiuose kaip Pilypas iš kanapių išdygstantį rašeivą be garsaus vardo, kilmės dokumentų ar pirma jo sklindančios skandalingos reputacijos, kas teiktų viltį sulaukti šiuolaikinių bestselerių, galima lengva širdim išprašyti. Jų, atitinkamai pagal laiko dvasią rašančių, yra tiek daug, kad leidybiniai planai sudaryti keletui metų į priekį ir vertingų rankraščių tikrai nepritruks. Turtinga tauta!
Beje, susimąsčiau ir apie tai, kokiu vardu turėčiau vadinti tuos tokius į mane panašius rašytojus nerašytojus, mėginančius ateiti į literatūrą iš gyvenimo, nepriklausančius jokioms sąjungoms, o gal tik titulų nevertinančius? Juk tarp rašytojų, teisėtai nešiojančių tą vardą, ir grafomanų (jų yra – kas išdrįstų paneigti?), yra didelis tarpusluoksnis žmonių, turinčių tikrai neprastesnį išsilavinimą, tik kitose srityse ir dažnai tikrai turtingesnę gyvenimo ir apsiskaitymo patirtį, negu gali duoti universitetinis filologinis ir bohema? Ir neraštingais jų juk negalima pavadinti?
Esu gana uždaras žmogus, bet kažkaip neištvėriau nešnektelėjus rūpima tema su solidaus amžiaus gatvės kaimynėm, buvusia miškininke ir literatūros mokytoja. Abi sutartinai tvirtino, kad aš klystu, tuose grandioziniuose leidybos planuose ne lietuvių autoriai sudaro daugumą. Patylėjom. Miškininkė išsitarė abejojanti, ar tie užsienio autorių kūriniai tikrai geresni, mada ir tiek, kad tik užsieniečiai. Mokytoja užginčijo – leidyklos daro šventą darbą, leisdamos pasaulio klasiką, pagaliau ji tampa prieinama. Miškininkė paklausė tarsi nė nesitikėdama atsakymo – nejau manati, kad tie kalnai meilės romanų, kurių leidyba užsiėmusios leidyklos, ir yra pasaulio klasika? Paskubėjau raminti, kol ginčas neįsiliepsnojo – juk ne vien juos gi leidžia, tikrai mus pasiekia daugybė puikių knygų.
Tylėjom ilgai. Mintijau, kad leidyklos neįpareigotos puoselėti tautos kultūrą, kas galėtų priversti, jei tai privatus verslas, nesvarbu, kokias knygas leisti, kad tik pirktų, o ten, kur vaikšto dideli pinigai, mūzos tyli. Kam rūpi Lietuva, jos ateitis ir kam Lietuvoj gyventi gera?
Kažkaip nejaukiai pasijutau – nejau noriu kažką įtikinti, kad tai aš su savo tokia nešiuolaikiška, primityvia knyga galiu praturtinti nacionalinę literatūrą? Panašu, iš kuklumo nemirsiu. Ką gi, bent viena priežastimi mirčiai mažiau.
Po kelių dienų atsiliepė leidykla, kuriai rankraštį buvau nusiuntusi be jokio atsiklausimo, nes ji neslėpė savo el. pašto adreso – rankraštis perduotas už šį darbo barą atsakingam asmeniui, netrukus susisieksime. Taip viltingai suskambo. Susisiekė – skaityti buvę įdomu, bet leidyklą domina knygos, kurių galima tikėtis didesnių tiražų. Aišku, suprantama, nepikta. Ir atsakymą gavau šventinės dienos pavakarę – nejau skaitė net ne darbe? Tikrai turėjo pasirodyti įdomu. Ne, ne, kuklumu, akivaizdu, nesergu.
Padėkojau, palinkėjau sėkmės darbuose, atsiprašiau už sugaišintą laiką.
Dienos eina, kantriai laukiu atsakymų iš likusių leidyklų, kurioms esu išsiuntusi rankraščius, bet jos tyli. Kuo ilgiau nerašo, tuo įdomiau, paprastai, moteriškai smalsu – skaito ar tik net neranda reikalo atsakyti?
Ne tau, Martynai, mėlynas dangus, bet...pažadėto trejus metus laukia. Tik ar kas nors man ką žadėjo?
Šiaip ar taip, rašytoja jau, atrodo, pabuvau.

Kintančios žodžių prasmės. Tiesa

1 tiesà

1. kas atitinka tikrovę, teisybę
2. įstatymų duodama, leidžiama galimybė ką daryti, teisė
3. nuostatų ir papročių visuma, įstatymas, paprotys
4. teismas
5. teismo procesas, byla, teisminis nagrinėjimas
6. teisės mokslas, teisėtvarka
7. dėsnis, taisyklė
8. kryptis, linkmė
9. teisėjas

2 tiesà

beje (atsiminus ką)

Lietuvių kalbos žodynas

Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta, nes tiesa aukščiau visko, bet ėmiau ir suabejojau, ar žodyne nurodytos jo prasmės  teismas, teismo procesas ir teisėjas galėtų būti lygiaverčiai sinonimai tiesai. Gal ir yra, bet tik viena kuria iš besikeičiančių ir atsitiktinai atitinkančių tiesos kriterijus prasmių, kaip teorinė siekiamybė. Bet ne apie tai šiandien kalba. Šiandien apie tiesą aplamai ir teisingą ar neteisingą žmogaus santykį su ja.
Dievo įsakymas  bekompromisiškai reikalauja: „Nekalbėk netiesos!” Nurodo ko nedaryti, bet pačiam žmogui tenka apsispręsti tai ką gi daryti. Logiška – kalbėti tiesą. Tik kaip tą įsakymą išpildyti, jei, kaip ne keista, žmonių įstatymai, net  nerašyti, bet visuotinai priimami, ne sykį teigia priešingai: „Nekalbėk tiesos!” Nekalbėk tiesos, nes ji dažnai skaudina, būna gėdinga, užgaunanti, nepatogi, nusikalstama, pavojinga, pražūtinga. Nekalbėk tiesos, nes neturi teisės kalbėti tiesą apie kitus žmones, o tuo pačiu ir apie save – visa yra susiję, kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi ir apie kitus. Kur ta riba, iki kurios galima atsiverti, atverti? Nekalbėk tiesos apie savo tėvą, motiną, draugą, nusipelniusį, visų gerbiamą žmogų, nes tave patį pasmerks, nuteis, negerbs. Nekalbėk tiesos! Nes, pagaliau, kas žino tiesą? Mums tik taip atrodo, kad žinom, rašom atsiminimus, liudijam. Ir klystam.
Tikintieji nesudvejotų atsakydami – žinoma, Dievo įsakymai viršesni negu žmogaus susikurtieji. Paprasta, bet problema lieka neišspręsta.
Išeitį pasiūlė Dalios Staponkutės išleistos knygos pavadinimas – „Iš dviejų renkuosi trečią“. Visada yra trečia išeitis. Ir mano aptariamu tiesos sakymo ar nesakymo klausimu aptinku trečią galimybę – nekalbėti, nei tiesos, nei netiesos, nutylėti. Bet ar tai išeitis? Ar nutylėta, pasakoma ne visa tiesa netampa melu? Ypač tuo atveju, kai vienašališkai atvirai kalbama apie tai, kas gera, gražu, kilnu, o nutylima tik apie blogį, tuo tarsi paneigiant jo buvimą? Arba atvirkščiai, kiekvienas pagal tai, kokį pasaulį mato – pagal savo intelekto lygį ar sugedimo laipsnį.

Skaitau knygą „Vartai į abi puses“.* Tai Viktorijos Daujotytės pašnekesiai su Marijumi Šidlausku Kaip visada, Viktorijos knygą negaliu skaityti abejingai, mintyse imu diskutuoti, atrandu kažką nauja, su kažkuo negaliu sutikti. Žaviuosi – išmanymu, sugebėjimu, pastabumu, jautrumu, šviesumu, bet kažkas trikdo.
Neatsimenu, nuo kada susidomėjau Viktorija, bet tai tikrai skaičiuojama dešimtmečiais, perskaityta daugelis jos knygų ir tik dabar, aptikusi pažadą, kad šioje knygoje galiu tikėtis atviresnio kalbėjimo apie save ir artimus, svarbius gyvenime sutiktus žmones ir įvykius, supratau, kad to man labai trūko, ne dėl paprasto smalsumo, o, kaip pati Viktorija išsitarė ruošusi biografinę knygelę apie Janiną Degutytę – kad giliau, pilniau suprastų jos kūrybą.
Tai pirma Viktorijos knyga, skaitoma po to, kai išleidau savąją. Mano mąstysenoj atsiradę kai kas nauja – lyginimas, skirtingumų aiškinimasis, atkaklus siekis pagal išmintingesnių žmonių mintis suvokti savo vietą, rasti pateisinimą sau, o būna, kad teisinu ją, jei manau esant neteisią, nes man labai reikalinga Viktorija – tokia, be dėmės. Atsirado nuspėjamumas – pirmą kartą pagalvojau, kad nebesitikiu iš Viktorijos kažko esmingai naujo, ji ir toliau, kaip kamertonas, tiksliai, jautriai atlieps viską (ar tikrai viską?), kas vyksta – gyvenime, literatūroje, filosofijoje. O ar buvo kada kitaip? Tolstu nuo jos, nuėjusios toli į priekį, pati likusi ant žemesnės pakopos. O ar buvo kada kitaip? Ar siekiau? Pasidarė liūdna. Bet... „Kad patirtis virstų kalbine, kad įgytų kalbinį pavidalą, reikia labai intensyvaus teksto, iš esmės kūrybinio. Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Galbūt seklesnis, aprašomojo pobūdžio tekstas išlieka arčiau patirties?“ (56psl.)
Man taip norisi pridurti – tiesos. Štai čia atrandu save – savo vietą ir išteisinimą – aš tik pasakoju, aprašau, bet išlieku realiam savam ir mane supančių žmonių pasaulyje. Kiekvienas kūrėjas, kaip aukso lydynys, turi savo prabą. Esu žemesnės prabos. Mano tekstai neišėjo iš realybės, o Viktorija savo patirčiai geba suteikti kalbinį pavidalą, ji ne pasakoja, ji perkeičia, kuria ir jos valioj, ką pasiimti į savo kuriamą pasaulį – gėrį ar blogį. Kūrinys nėra vaizdavimas pasaulio tokio, koks jis iš tiesų yra, o tokio, kokį kūrėjas norėtų, kad būtų, kokį siektų sukurti.
Kažkodėl žmonėse gyvas įvaizdis, kad viskas eina pirmyn, nesvarbu, tiesia ar kreiva linija, bet pirmyn, po bet kurių kataklizmų pasakoma – o gyvenimas tęsiasi. Taip ir Viktorijos kalbėjime, bet štai mano pasakojimo apie keturias senas motinas veikėjas  Edgaras, paskutinei iš jų mirus sutvarkęs jų mėgto suolelio lūženas, pasako – tarsi nebuvę. Matyt tie žodžiai jau seniai slypėjo many ir tik dabar išsprūdo – kai jau po gyvenimo. Tarsi nebuvę. Tik tušti, taip ir nebaigti pastatyti savi namai, nes vaikai per greitai užaugo, išėjo, aš nebeturiu jėgų, o jiems tų namų nereikia ir jie dar nesuprato, greičiausiai ir nesupras, kad ne ten, kažkur, o čia paliko neįmintas piliakalnių paslaptis. Tarsi nebuvę – drauge gyvenusių žmonių likimų, gimimų, mirčių, tik pilnos kaimo kapinaitės, tik pilni aerouostai išskrendančių, kažko ieškančių, kažką paliekančių, kažkur skubančių.
Kaip suvokti, kuriam taške esam šiandien, kiek ir kurlink nueita mano kartos – toli į priekį ar tik apeita ratu, netgi nuklysta atgal, viduramžių pusėn. Priartėta ar nutolta nuo tiesos.
Kas toliau, kai taip, tarsi nebuvę, kai praeitis nepaliko pėdsakų, kai vėl stoviu išeities taške, o laiko nebėra, nei galimybės kartoti viską iš naujo, nei kurti visai  kitą variantą, nei paprasčiausiai eiti? Betgi kur – kairėn, dešinėn, pirmyn ar atgal? Gyvenimas tęsiasi? Kartojasi? Prasideda, vėl ir vėl? Tas pats? Kitas? Perkėlus tas dvejones iš pavienio žmogaus į visuomenę, kas vyksta – progresas, regresas, nevyksta nieko, chaosas? Tiesiog yra. Kaip Viktorijos Girgždūtės kalnas, išoriškai lyg ir paprastas, priprastas, bet savo gelmėj daug ką slepiantis ir ne kiekvienam atveriantis savo paslaptis. Kokius patirčių piliakalnius supylėm mes savo gyvenimais, kokiais kodais užkoduotą tiesą paslėpėm jų gelmėse ateities kartoms, kokiu pavidalu – kalbiniu, perkeistu ar tik papasakotu, galimai mažiau nutolusiu nuo tiesos?
Sutapimas – paskutinę dieną prieš Viktorijai išvykstant iš namų į miestą mokytis, nepažįstamas žmogus, atvykėlis, paprašo parodyti, papasakoti jam, nežinančiam, apie piliakalnį ir Viktorija tariasi žinanti, rodo, pasakoja, bet jaučia – ne tai, kažko ir ji nežino ir būtent to, kažko, ieško atklydęs (iš miesto?) svetimas žmogus. Nežinantis, galimai kažkada taip pat iš gimtųjų namų išėjęs ieškoti ir neradęs, tebeieškantis. O Viktorija palieka savo namus, kaimą kaip jau išgyventą, patirtą etapą ir mieste tikisi rasti naują, gilesnį žinojimą. Ar rado? Nežinau, knygą dar tik įpusėjau skaityti, gal dar aptiksiu pačios Viktorijos atsakymą.
Ir Viktorija, kaip tas Girgždūtės piliakalnis, neišduoda savo paslapčių, ji, gyvas, jautrus, mąstantis žmogus, tarsi slepiasi už knyginės patirties, jos kalbėjime svarbūs įvykiai, reiškiniai, pokyčiai, prasmės, bet tarsi nėra gyvų, visapusiškų asmenybių, taigi ir jų prototipų, kuriuos būtų galima atpažinti. O man norisi šaukti – esi neteisi, Viktorija! Klysti ir klaidini, kurdama Tau artimo pasaulio tobulą vaizdą – tobuli, niekada neklydę, nieko neįskaudinę, vien  besąlygiškos meilės ir pagarbos verti tėvai, broliai, seserys, kaimynai, mokytojai. Ir Tu pati – tobula dukra, sesuo, kaimynė, draugė. Betgi tobulų žmonių nėra, jie, jei tokiais vaizduojami, yra netikri. Netiesa.
Ir vėl mintis atsiremia į klausimą – ar nutylėta tiesa ja ir išlieka? O kur Viktorijos kalbėjime yra blogis? Jis lieka neįvardintas ir taip atsiribojama nuo bet kokio kaltinimo pasakius tai, ką, esą, privalu nutylėti? Net tokių žodžių kaip blogis, nusikaltimas, nuodėmė, klaida, išdavystė Viktorija nevartoja, ji tik siekia neišduoti kito žmogaus liūdesio, rūpesčio, vargo, skaudumo. Tai būtų bent pusė tiesos. Deja, Viktorijos kalbėjime blogio, netgi tokio, neįvardinto, tik nujaučiamo, net pateisinamo, net atleisto anksčiau, negu būtų galėjęs įvykti, nėra. Tiesiog nėra. Ar nutylėjus tiesą galima ją paneigti?
Tas sugebėjimas kalbėti nepasakant to, ko nenorima pasakyti,  sąmoningai nesakant, stebina ir savaip žavi. Visiška priešybė man. Mano pasakojimų veikėjai tokie gyvenimiški, su visom ydom, kad atėjusi pas mane kaimo senolė, kita Viktorija, nesuklydusi išvardino jų prototipų tikruosius vardus. Kankinantis jausmas, pasijutau tarsi nuoga miestelio aikštėje. Išdavusi savas ir svetimas paslaptis, nors neišdavusi tiesos. Laikas ištrins mūsų visų vardus, tikrus ir išgalvotus, o tiesa liks.
Tikiuosi, kad Viktorija, pasilėpusi už savo nekalbėjimo apie realų blogį,  jaučiasi nepažeidžiama ir gali ramiai miegoti naktimis, o aš su savo išjausta, iškentėta, atlapaširdiškai išklota teisybe greta jos pasijuntu menkysta, gal net nusikaltėle. Nekalbėk tiesos! Iš tikrųjų daugelis būtų teisūs, jei praeidami mestų akmenį, o tai ir ne vieną, į mano langus – už tą tiesos sakymą, nes blogis, kol neįvardintas, tarsi neegzistuoja, o prabilęs žmogus tampa kaltas ir atsakingas ne vien už savo, o ir už svetimas nuodėmes. Tikrai nesimėgauju kalbėdama apie blogį, iki skausmo noriu, kad žmonės, pasaulis būtų tobuli – kaip lengva ir gera būtų jį, tokį, vaizduoti, jei visi knygų herojai galėtų būti teigiami ir niekas nepažinotų kitų jausmų, vien džiaugsmą, meilę, kilnumą, taurumą, ištikimybę, žavėjimąsi, pasitikėjimą visų visais, o ypač mūsų artimieji. Bet...
Mes tokios skirtingos. Skaitydama Viktorijos mintis nuklystu į kitus, man nepasiekiamus pasaulius,  bet negaliu, o ir nenoriu būti ja, lieku savimi. Manau, kad ir ji taip pat nė už ką nesutiktų, negalėtų būti manim. Kiekvienam savo. Ar Viktorija jaučia, ar jai skauda tas blogio nutylėjimas? Mano kalbėjimas man, o, jaučiu ir tiems, apie kuriuos pasakoju, geliančiai skauda ir net meilė žmonėms, visokiems, bet tikriems, su visomis  ydomis, neatperka mano nuodėmės. Nuodėmės? Kalbėti tiesą?
Mudvi gyvenam, mūsų mintys, suvokimai, vertinimai plėtojasi skirtingose lygiuose, Viktorija niekada neperžengia leistino atsivėrimo ribos, „kai, neklystamai jausdama klausimo asmeniškumą, savuoju būdu, subtiliai ir švelniai, traukiasi iš avanscenos, rodydama į didesnį Kitą <...> ar Biblijos motyvą.“ (11 psl.)
Taip Marijus rašo apie Viktoriją ir tai yra tiesa. Sunku net įsivaizduoti Viktoriją, ką nors bloga, nors tai būtų tiesa, pasakančią apie kitą žmogų. Valdžią?
Rašau visa tai ir jaučiu, kad ir vėl kažkur esu neteisi, klystu, kaltindama Viktoriją nesamom nuodėmėm. Viktorijos gyvenimas vyksta aukštesnėje, dvasinėje plotmėje, užimančioje didžiąją jos asmenybės dalį, kur ji rado patikimą priebėgą nuo realybės, todėl retkarčiais sušmėžuojančios kasdienybės blogio apraiškos pasirodo esančios tokios menkos, kad nė nevertos dėmesio, jos, sąmoningai ar ne, slopinamos ir formuojamas neteisingas, vienapusiškas pasaulio vaizdinys, nutylint dalį tiesos. Ar tamsioji mėnulio pusė mažiau svarbi už šviesąją? Kur gali nuvesti žmogų, žmoniją blogio nepažinimas, ignoravimas, nutylėjimas? Juk dėl to, kad mes nuduosim jo nematą, jis neišnyks ir nesiliaus dirbęs savo juodus darbus, jo tik daugės ir tiesos svarstyklių rodyklė pasislinks jo pusėn, o po eilinio kataklizmo vėl nežinosim, kuriame taške esam atsidūrę (Gal kažkur ties viduramžiais? Juk mūsų karta dar nepamiršo, kaip atrodė Lietuva, Europa, Parl Harboras, Hirosima po paskutinio pasaulinio karo, o ir dabar vykstančių lokalių karų?). Tada vėl atstatinėsim namus, kursim naujas moralines nuostatas, ieškosim lobių po piliakalniais.
Mūsų kartai teko keista dalia – ne dieną ar dvi, ne metus, o beveik visą žmogaus gyvenimą trukęs tiesos nekalbėjimas. Reikėjo džiūgauti, kad pergale baigėsi karas, bet šiukštu apie tai, kad mums ta pergalė neatnešė laisvės, šlovinti partiją, užtikrintai vedančią mus į šviesų komunizmo rytojų, bet šiukštu apie niūrią kasdienybę, žmogaus beteisiškumą. Turėjom viską piešti šviesiom spalvom, o blogio šešėliai, jei ir pasitaikydavo, tai lengvai įveikiami. Kas nenorėjo, negalėjo kalbėti netiesos, tas nutilo arba rinkosi tik dalį tiesos, modifikuotą jos variantą, leidusį išgyventi ir rasti kompromisą su savo sąžine. Su viltimi – lig laiko. Tikėjom, kad bus diena, kai galėsim pasakyti tiesą.
Savo meto pamokas buvom neblogai išmokę, ne sykį net perlenkdami lazdą. Kaip tada, taip ir dabar manau, kad baimė dažnai būdavo didesnė už realų pavojų ir kad daug daugiau žalos darė savi, tik visus šunis korėm ant okupantų, nes taip buvo patogiau.
Štai jau dvidešimt penkeri metai,  kai mokomės būti laisvi laisvo pasaulio žmonės, be baimės kalbantys tiesą, tik kodėl ir šiandien tiek daug blogio mūsuose? Ar ne todėl, kad apie blogį tik patyliukais pasišnabždame kur susiėję, pašūkaliojame iš už kampo, bet jaučiamės bejėgiai, geriau nutylame arba išvažiuojame. Ar vis dar tikime, kad lig laiko, kol ne mes patys, o kažkas už mus (gal raišas vokietis?), ateis, įvardins visą tiesą ir padarys tvarką mūsų namuose?
Perskaičiau dar tik pusę knygos. Gera knyga, šviesi. Jos, šviesos, mes taip pasiilgę! O blogis? O visa tiesa? Panašu, kad jau ne mes, o ateinanti karta ją pasakys. Bus priversta pasakyti.

P. S. Tikiuosi, Viktorijos neužgaus tiesmukas mano kalbėjimas, netgi kreipiantis Tu – tai leidžia mano metai o ir tėra mano kaimo bendravimo modelio, taip maloniai stebinusio mane, atvykusią čia gyventi, o dabar jau nykstančio, sekimas, kai ir į vyresnį žmogų net mokinukai kreipiasi Tu – jei gerbia, jei myli, jei pripažįsta savu, o jei jau pereina į šaltą, valdišką kreipinį Jūs, tenka rimtai susimąstyti, kuriam Dievo ar žmonių įsakymui esi prasikaltęs.

*Vartai į abi puses.
Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas.
Alma litera. Vilnius. 2015

Kintančios žodžių prasmės. Menas

1 mẽnas
1. kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais
2. kuri nors kūrybinio tikrovės atspindėjimo vaizdais sritis
3. mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas
◊ júodasai mẽnas: magija.

2 mẽnas
1. užminimas, mįslė
2. atmintis

Žodyne išvardinta visa eilė meno rūšių: kalbėjimo, garsų, vaizduojamasis, taikomasis, scenos, net karinis. Gal ir žudymo? Nepaminėta – menas gyventi, pats subtiliausias iš menų. Ir kažkuo giminingas – menas gydyti. Kūną ir sielą. Menas suprasti, pajausti, būti kartu.
Ir vis tik neatsakyta, trumpai, tiksliai ir aiškiai – kas gi yra menas, o su panaudotais jo apibrėžimui terminais negaliu sutikti, nes meną apibūdinti tik kaip tikrovės atspindėjimą vaizdais ar to atspindėjimo sritis, tegu ir įvardintą kūrybiniu, yra per siaura. Juolab mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką  daryti, meistriškumas greičiau apibūdina amatą, o ne meną. Meną įvardinčiau kaip kūrybos sinonimą, aukščiausią jos kategoriją. Tuomet nebetinka ir pats žodis mokėjimas, nes išmokti galima tik vaizdavimo techniką – natų užrašymą, spalvų derinimą, kalbą, balso moduliaciją, bet kūrybinės minties, gimdančios meną, išmokti ar išmokyti neįmanoma, ji arba yra, arba ne. Ji gimsta proceso metu. Tai kiekvienu atveju yra nauja, ne atkartojimas. Ji egzistuoti gali tik būdama laisva, jokiame soc. realizmo metode jos neįkalinsi, neapibrėši tarnybinėmis instrukcijomis, nurodymais, štampais.
Kompozitorius ir instrumentas, dailininkas ir spalvų paletė, poetas ir skaitytojas – nepavaldūs laikui, raiškos formai, taisyklėms, nurodymams, netgi mokslo įrodymams. Visa, kas yra realybėje, gali tarnauti menui, bet negali jam vadovauti, nurodinėti.
Gydytojas ir ligonis. Jų santykis – amatas ar menas? Kaip pažiūrėsi.
Senutė gydytoja pasuko į savo gatvelę. Giliai susimąsčiusi tipena smulkiais žingsneliais, nors nesidairo, visa esybe jaučia vasaros pavakarės jaukumą, kaimo tylą, šilumą – viskas iki skausmo pažįstama, sava. Dar kartą atsigrįžta, bet nebepamato būrelio žmonių, su kuriais ką tik atsisveikino. Tarsi liko kažko nepaklaususi, kažko nepasakiusi. Gal nė nereikia, gal taip tegu ir lieka?
Šypteli viena sau atsiminusi studentiškus metus – taip aiškiai mato didžiąją auditoriją, draugus, mažą dėstytojo anatomo figūrėlę. Pradėdamas pirmąją anatomijos paskaitą jis kažkodėl pirma papasakoja linksmą istoriją kaip buvo kuriamas medicinos mokslas. Bemaž kiekviename kaime būdavę pastabesnių, galvotų žmonių. Šiltinės epidemijos metu susirgęs kaimynas šiaučius atėjęs pas tokį žiniuonį prašyti pagalbos, o tas nežino nei kas tai per liga, nei kaip ją gydyti, bet juk reikia ką nors patarti, tai ir patarė, kas pirmiausiai šovė į galvą:
– Valgyk lašinius.
Šiaučius pagijo. „Daktaras“ pasižymėjo savo užrašuose: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui“.
Ta pačia liga susirgo kriaučius. Žiniuonis jau drąsiau gydymui skiria lašinius, bet kriaučius numirė. „Daktaras“ užsirašė: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui“.
Dabar tai kelia šypseną, bet iš esmės niekas nepasikeitė – visa ko pradžia yra betarpiškas stebėjimas ir sugebėjimas pasinaudoti patirtimi, kuri vis turtingėja, mokslas patvirtina ar paneigia jos teisingumą, bet genialiausi atradimai padaromi prie ligonio lovos.
O, kad gyvenime viskas būtų taip paprasta!
Parėjusi į savo kiemą, gydytoja neina vidun – niekas nelaukia tuščiuose namuose – atsisėda prie baigiančio žydėti jazmino ir nuklysta į atsiminimus. Pagaliau tam turi laiko.
Kažkada, seniai, prieš kelis dešimtmečius, darganotą žiemos dieną į jos kabinetą atėjo jauna, kaip reta graži, sveika moteris, atsisėdo, pasidėjo ant kelių sunertas rankas, kaip daro labai pavargęs žmogus, sunkiai atsidūsėjo ir pasakė:
– Daktare, gelbėk, nebegaliu!
Tada daktarė buvo jauna, ne kažin kiek tos gyvenimo, o dar mažiau profesinės patirties, tai tik pati sau pagalvojo – kas tai per liga ir kuo ji gydoma – nebegaliu? Kol susiprato, ką dar turėtų paklausti, moteris pati ėmė pasakoti, šokinėdama nuo vienos problemos prie kitos: dirbanti fermoj melžėja, į darbą reikia išeiti vos ne tuoj po pusiaunakčio, du vaikai pradžioklinukai, vienas į mokyklą dar neina, kol didieji išsiruošia į mokyklą, mažasis dar miega, paskui pareina ji, o kai reikia išeiti į vakarinį melžimą, vyresnieji jau grįžta. Vyras susirgo šizofrenija. Ne, nėra agresyvus, bet išsimiega, kol ji darbe, kai sugrįžta, jis be perstojo kalba, reikalauja dėmesio sau, neleidžia miegoti. O juk reikia apeiti savus gyvulius, pasėlius, išskalbti, išvirti, vasarą nuravėti kolūkio burokų normą… Ir viskas jai vienai. Dabar vaikai susirgo. Ne, gydytojo nereikia – vėjaraupiai. Nebegaliu! Bent valandą, dvi ramiai pamiegoti!
Gydytoja dar tik ruošėsi klausti, o kuo ji gali padėti, kai moteris taip nedrąsiai paprašė:
– Būkit gera, paguldykit vyrą nors trumpam čia, į mūsų kaimo ligoninę. Į „durnyną“ gulti nesutinka, esąs protingas o čia prikalbinau. Kai tik galėsiu, pasiimsiu. Su kitom bėdom susitvarkysiu pati. Bent keliom dienom.
Tiek maldavimo buvo moters akyse, kad gydytoja nieko nebeklausė. Netrukus kolūkio sunkvežimis sustojo prie ligoninės, moteris kaip mažą paėmusi už rankos atvedė savo vyrą, nuvedė į palatą. Gydytoja surašė istoriją – radikulitas... Kasdieninių vizitacijų metu ligonis, bijodamas, kad tik gydytoja nieko neklaustų, neprašomas užsiversdavo baltinius ant galvos, ji išklausydavo sveikutėlius plaučius ir nieko nesakydavo. Paskui atėjo diena, kai sunkvežimis vėl sustojo prie ligoninės ir du laimingi žmonės išvažiavo namo. Gydytoja apie juos paprasčiausiai pamiršo. Iki sekančio karto.
Ėjo metai. Laikas nuo laiko moteris ateidavo pas gydytoją – nebegaliu! Ir gydytoja žinodavo, kad tikrai nebegali, ne piktnaudžiauja jos gerumu ir ji vėl gydydavo „radikulitą“. Vyras būdavo ramus, netrukdydavo kitiems ligoniams – gal ir pats norėdavo bent retkarčiais ištrūkti iš namų aplinkos, o ir ligoniai nesistebėdavo – kaime visi viską žino, supranta. Užaugo vaikai, išvažinėjo. Moteris išėjo į pensiją, o ir fermų neliko.
Šiandien buvusi gydytoja sutiko būrelį nuo kapų grįžtančių žmonių ir pagalvojo – ką jie primena? Viena moteris atsiskyrė nuo būrelio, priėjo, apkabino, bučiavo ir glostydama vis kartojo:
– Daktare! Daktare! Daktare!
O ši nustebusi žiūrėjo, kokie baltutėliai žili jos plaukai, bet kokios mėlynos akys – nebuvo įsižiūrėjusi. Ir pirmą kartą pamatė verkiančią. Juodvi nesikalbėjo, tik pastovėjo susiėmusios už rankų ir nuėjo katra sau. Dabar sėdi gydytoja kieme prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir galvoja – kaip gerai, kad ji gyveno savam, o ne dabartiniam laike. Kaip ne keista, tada, kai nebuvom laisvi, ji buvo laisva guldyti ar ne į savo palatas tą ar kitą ligonį, kiek dienų ir kuom jį gydyti,  o kartais tik padėti gyventi. Išgyventi. Jai buvo suteikta teisė būti Gydytoja. Dabar tai būtų neįmanoma, kai įvesta tvarka, beje, kartais prasilenkianti su elementaria logika. Gydytojas įspraustas į normatyvus, apribotas nurodymais, įstaigos vidaus ir iš aukščiau atsiunčiamom taisyklėm, negali paskirti jokio medikamento, kuris neįrašytas sąraše, kaip vartotinas tai ligai (ligai, ne ligoniui) gydyti. Viskas tvarkingai sudėstyta lentynėlėse, gydytojui nereikia galvoti, nes viskas pagalvota už jį. Nepaklūstantys baudžiami.
Kokie dievai visus tuos normatyvus sukūrė? Taip ir norisi  pasakyti – ieškokite moters (atsiprašau – verslininko)!
Kas šiandien yra gydytojas? Menininkas? Pasvajokim. Amatininkas? Turėtų džiaugtis, galėdamas būti juo vadinamas. Tai kam juos tiek metų moko, kam tuos diplomus duoda, jei nepasitiki? Jam tepalikta teisė tik būti sraigteliu, vykdančiu nurodymus. Menas gydyti gali gimti tik prie ligonio lovos, o ne farmacijos pramonės magnatų ar ministerijos klerkų galvose.
Senutė gydytoja, ramią vasaros popietę sėdinti prie jazmino krūmo nė nepajuto garsiai kalbanti su savim – tai ką daryti? Tvarka, taisyklių laikymasis iš esmės juk nepeiktina, gal tik reikia, kad jos būtų tobulinamos, ypač iniciatyva iš apačios? Įdomu, kiek kainuoja medikamento įrašymas į vartotinų sąrašą?
Benumojo rankele. Kur jau ten menas gydyti? Menininkas turi būti laisvas. Ar neteks vėl kada pradėti viską iš naujo nuo žiniuonio užrašų – lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui...