* * *

Mokydamasi paskutiniam kurse, galutinai išsiskyrusi su Adomu, gyvenau pas mamą. Dukrai Montanai tuomet jau buvo ketveri. Rytais mes ją palikdavom miegančią, prie lovos ant  aburetės padėdavom pusryčius, o mama netrukus, paskirsčiusi žmonėms darbus, sugrįždavo namo, aprengdavo Montaną ir abi iškeliaudavo į mamos prižiūrimus objektus. Sykį man nebuvo vienos paskaitos ir aš grįžau namo. Atsargiai, tyliai pravėriau duris – buvo įdomu pamatyti, ką veikia vaikas. O ji sėdi, mano mergaitė, ant savo mažutės kėdutės, saulytės nušviesta, valgo pati ir trupina sumuštinį ant grindų, kur bėginėja būrelis pelyčių, visai nebijodamos rėplinėja per Montanos šlepetes, renka trupinius, stambesnį gabalą nešasi po spinta – matyt ten jų urvelis. Akivaizdu, kad tai vyksta ne pirmą kartą.
Kokia laime švytėjo vaiko veidelis!
Netrukdžiau, tyliai uždariau duris.

* * *

Konferencija Kretingoj užtruko, jau pravažiavęs paskutinis autobusas, todėl stoviu pakelėj ir "balsuoju". Lengvosios mašinytės retai kada stoja, o draugų proletarų sunkvežimių penktadienio vakarą sunku tikėtis. Temsta vasaros naktis, tvanku. Jūros pusėj žybsi amalas. Kai pagaliau parsirandu į namus, šeimyną randu sumigusius. Griebiu budonėlį, sėdu ant dviračio ir lekiu į ganyklą – juk nepaliksi karvelę nemelžtą.
Banda, aišku, jau nuėjusi į kalną. Apgraibom, klupinėdama lietaus išgraužtu keliuku lipu aukštyn, sutemsta visiškai, nes užslinko juodas audros debesis, žaibuoja. Išėjus į pievas žaibų blyksniuose bandau užmatyti, kuriam ganyklos pakrašty banda – ana ten, prie piliakalnio. Einu, skubu, bet audra už mane greitesnė. Pirma padvelkia švelnus, šiltas vėjo gūsis, jis virsta viesulu, žaibai dažnėja, atšniokščia lietus, rodos susimaišo dangus su žeme, o man gera, taip gera, kad visa gerkle užplėšiu dainą – juk čia manęs niekas negirdi, aš viena toj audroj, niekas neapšauks beprote. Galvijai išsibarstę įkalnėlėj ir kiekvieno žaibo šviesoj matau jų siluetus. Kai sublyksi ypač skaudžiai, man pasirodo, kad karvės pritupia. Ir aš pritupiu – kažkas instinktyviai patraukia glaustis prie žemės. Griausmas trenkia beveik vienu metu, visai arti. Apspangus ir apkurtus stoviu lietuje, paskui  pakalbinu savąją karvelę Sorkę, ji atsiskiria nuo bandos ir prieina prie manęs. Pamelžiu tiesiog ant žemės, paglostau gyvulėlį. Audra rimsta, o kol sugrįžtu namo vėl stoja vasaros nakties ramybė, tik dar retkarčiais sublyksi Kalniškių pusėj ir kapsi sunkūs lašai nuo obels šakų.

* * *

Vieną gražią rudens sekmadienio popietę Jekaterina, tuomet dar tik būsimoji mano moša, pasikvietė mane su mergaitėm pasivaikščioti Darbėnų apylinkėse. Patraukėm per mokyklos kiemą, kažkada buvusio parko alėją ir Darbos upelio tvenkinio pakrante išėjom prie geležinkelio. Jekaterina neklausiama prakalbo apie nelaimingą jaunystės meilę ir nepajudinamą savo nusistatymą niekada netekėti.
– Katia, o vaikai?
– Mano vaikai gyvens ir mirs drauge su manim – ir paplojo sau per pilvelį.
Ilgai ėjom tylėdamos, kirtom bėgius, pamiškės takeliu pasukom apžiūrėti tarpukary statyto siauruko į Šventąją.
– Kodėl, Katia?
– Štai todėl tave čia ir atsivedžiau – kad parodyčiau atsakymą į tavo kodėl. – Ir parodė: prieš daugelį metų, sukrėsta nelaimingos draugės santuokos, surišusi dviejų jaunučių liaunų eglelių viršūnes. Medeliai suaugo, mazgo vieta jau buvo nebepasiekiama, viena viršūnė gražiai stiepėsi aukštyn, o antroji, silpnutė, aiškiai buvo pasmerkta.
– Štai taip ir santuokoj – surišti, nei gyventi, nei išsiskirti ir vienas kuris pasmerkiamas žūti.
Vėl ilgai ėjom tylėdamos siauruko pylimu.
– Ir tu pagalvok – mano brolis ne angelas. Gerai pagalvok.
Nepagalvojau, bet nė sukiausiom valandom nesu pasigailėjusi. Aš nebijojau gyventi.

* * *

Šilalė. Už mūsų namų, Zobielijos gale išsinuomotam kambary, gyveno trys vaikinai. Jie dirbo skirtingose darbovietėse, bet visi lankė vakarinę mokyklą ir po pamokų neskubėdami, pasikalbėdami grįždavo namo. Vasarą, kai nebūdavo pamokų, jie taip pat neskubėdami kas vakarą eidavo į kiną. Jie neturėjo kur skubėti, jų dar niekas nelaukė.
O štai aš dažną vakarą jų laukdavau pareinančių ir tylutėliai prie atviro lango gitara grodavau valsą arba krakoviaką - vienintelius kūrinėlius, kuriuos buvo mane išmokiusi davatka Apolonija. Man jų užteko, kaip Severiutės Mykoliukui – visoms nuotaikoms išsakyti. Jie niekada nesustodavo, tik pritildavo klausydamiesi grojimo, niekada nieko nepasakė, nors juk žinojo, kad tai aš, juk pažinojo – tokia jau nebe paauglė, bet dar ne mergina. Gal nežinojo, kuriam skrta mano muzika? Vargu ar ir aš žinojau.
Jų abitūros išleistuvių naktį aš laukiau iki saulėtekio – graži buvo naktis, daug vietos minčiai. Kažkas pasikeitė many. Užaugau? Iš tolo išgirdau ateinančius – įsiaudrinę, šnekūs. Kaip įpratę, pritilo ties mano langu, bet ir aš tylėjau. Kažkuris pasakė:
– Čia kažkas grodavo valsą...
Skambtelėjau vieną akordą. Pastovėjo, bet nesulaukę grojant, tylėdami nuėjo. Daugiau niekada jų nebelaukiau, o rudenį išsikėlėm gyventi į Kauną. Išvažinėjo ir vaikinai. Po kurio laiko draugė parašė, kad vienas jų prašo mano adreso – ar duoti?
– Ne.
Ne tas.

* * *

Kiekvienas kaimas turi savo kvailį. Turėjo ir Šilalė, tiesa, ne kvailį, o kvailelę. Niekam nieko blogo kvailelė nedarė, tiesiog buvo. Nuo mažumės sveika, dikta, bet kokiu oru apsirengusi tom pačiom menkom drapanėlėm, žiemą įsispyrusi į kažkieno dovanotus senus batus vaikščiodavo ji po miestą, užsiėmusi tik jai vienai žinomais reikalais, šypsodavosi kiekvienam sutiktam, pakalbinta noriai atsliepdavo ir paskui būdavo sunku jos atsikratyti. Nelabai kas ją ir pastebėdavo, neklausdavo, kiek jai metų.
    Vieną pavasarį kvailelė tarsi pražydo, ėmė dažniau praustis Lokystoj ar malūno tvenkiny, nežinia iš kur gavo dailesnių drabužėlių, įraudo veideliai, susipynė kasas, jaunystė, kaip rašė Paulius Širvys, nebetilpo užančiuos. Šilalė pamatė – graži merga!
Bernai pabandė, kvailelei patiko. Tai bent buvo meilės vasara! Užteko visiems, jauniems ir įmitusiems ir piemenims pasimokyti. Kitą pavasarį gimė sūnus. Nei vienam protingam nekilo kvaila mintis pasiteirauti, kas tėvas, nei vienas nepasisiūlė juo būti. Paliko kūdikių namuose.
Ir vėl buvo meilės vasara, bet kažkas pasikeitė – kur pasirodydavo kvailelė, vyrišką giminę tarsi vėjas nupūsdavo.
– Palauk – ant visos ūlyčios savo galingu balsu šaukdavo kvailelė skubinai nueinančio kokio jaunikaičio, solidaus valdžios vyro ar visų gerbiamo šeimos tėvo nugarai – einam į krūmelius! Ar tau aną kartą nepatiko?
Šilalės vyrai viešose vietose ėmė jos vengti tarsi raupsuotos, o ir ji daugiau ėmė vaikščioti palokysčiais, papušyniais ir, keista, ten tarsi atsitiktinai visada sutikdavo vyrų.
Kai kūdikių namuose buvo paliktas antras vaikas, valdžia kvailelę kažkur išvežė. Protingieji liko.

* * *

Gal sniegas kaltas? Toks tikras, baltas, gilus ir šaltas, purus ir minkštas – atpažįstamas – vaikystės sniegas.
Gal tas platumas? Tiek laisvės žvilgsniui – per tuos sniegynus, metus, dienas.
Kalėdos!
Rytoj Kalėdos!
Mama brenda pirma, aš iš paskos narsiai kapstausi josios pėdom – su veltinukais, vilnoniais getrais, su kailinukais mirusios sesės – savus jau išaugau – kepurėle su bumbulu.
Gal vėjas kaltas? Klastūnas vėjas, vis siaučia pažeme, pažeme, įraudo skruostai ir skaudžiai dega nuogi tarpeliai tarp pirštinėlių ir per trumpų rankovių.
Paskui mudvi brenda būrelis kaimynų vaikų – kol jų mamos baigia ruošti Kūčias, mes išeinam į pamiškę parsinešti eglučių.
– Ta graži!
– Ne, ta gražesnė! – šūkalioja vaikai, puldinėdami per pusnis nuo vienos eglelės prie kitos, o mama stovi ir šypsosi – pati gražiausia, linksmuolė mano mama.
Gal saulė kalta? Tiek daug šviesos, kad bijo akys ir nebelieka – daugybės metų ir šiandienos, tik vaikystės paveikslas. Kalėdos!
Kai brendam atgal, laikausi tvirtai įsikirtus eglelės viršūnės, kad netyčia nepaliktų vienos miške, kad neatsilikčiau. Saulelė jau laidos linkui, atsigręžus akimirkai mūsų pėdsakai sušvinta auksinėm purienom.
Gal senatvė kalta? Graudulys toks. Išbarsčiau kažin kur tuos metus. Ir dienas. Ir Kalėdas.
Kad taip sugrįžus atgal!
Kaip gyvenčiau, jei iš naujo? Jei galėčiau parbristi atgal į vaikystę tuo purienų taku per sniegynus, įsitvėrus eglelės viršūnės – mergaičiukė, apvilkta pilkais mirusios sesės kailinukais, kepurėle su bumbulu?
Jau greit Kalėdos.
Atvirumo sau metas.

HALIUCINACIJOS

Nauja daktarė paskyrė naujus vaistus. Tuos, tikruosius, skirtus specialiai mano ligai. Senokai buvę laikas pradėti juos vartoti, o pradėjus jau nebus galima sustoti – žodžiu, iki gyvos galvos, kasdien, bet kokiu oru, bet kokiam socialinio statuso pasikeitime, nuotaikose ir savijautoje, nesvarbu ar ištiktų gaisras, ar patekčiau į avariją. Kaip davatkai poterius sukalbėti, taip man išgerti vaistus.
– O jie padės?
– Žinoma, be jų negalėsi gyventi.
– Numirsiu, jei neišgersiu?
– Nebūtinai, bet geriau nebandyk.
– Tai gal geriau nė nepradėti vartoti?
– Kas per mintys? Yra liga, reikia ir vaistų. Negalima žlugdyti farmacijos pramonės!
– Ne ne – suskubau pasitaisyti – aš lojali pilietė...
Dar patikslino, kad nuo jų pykins, viduriuosiu, kankins nemiga, depresija, silpnės atmintis ir greičiausiai matysiu haliucinacijas.
Mano mina, matyt, pasirodė pakankamai žiopla, todėl paaiškino suprantamiau – na, ant lubų matysi visokius paveiksliukus, gėlytes, gyvūnėlius...
– O velniukų nebus?
– Kodėl turėtų? Ar tai dominuojantis jūsų mąstysenos personažas?
– Hmmm... O nuogų vyrų?
– Na žinot!
Žinau, žinau, ne pirmą kartą girdžiu, kad esu mažumėlę ne visai. Ėjau namo ir senu papratimu blogyje mėginau ieškoti gėrio, net lazdute pasistuksendama į grindinį dainelę ėmiau skanduoti: Nėr to blo-go, kurs ne-išei-tų į ge-rą...
Didelė paguoda, kad bent vaistų kaina priimtina – girdėjau per televizorių. Sakė, kad nors neseniai tą kainą padidino, vienoj vaistinėj ji vis tiek liko priimtina – reiks tik nuklausyti, kurioj vaistinėj ir pasitikslinti, kada ten laimės valandos, gal pavyks visai nebrangiai nusipirkti. Maisto raciono gal ir nereikės labai susiaurinti, nes jau ir taip siauras.

Susivežusi diržus
Ir mažus dirželius
Tyliai kenčia tauta...

Tai čia nauja mano rašoma dainelė, bet prie jos dar reiks padirbėti.
Staiga tarsi kas nušvietė protą – taigi nebereikės televizoriaus, kiek elektros energijos sutaupysiu! Lubos juk nenaudoja elektros, nemigos valandom spoksosiu sau į visokias gėlytes, gyvuliukus. Gražu ir repertuaras padorus, nei velniukų, nei nuogų vyrų. Už tą patį ir nuo depresijos pasigydysiu. Gaila, nepasiteiravau daktarės ar tos haliucinacijos įgarsintos ir ar galima perjungti kanalus.
Pirmą rožiniai violetinę kapsulytę išgėrusi patogiai įsitaisau sofos kertelėj. Spoksau į lubas. Laukiu. Nieko. Nepajutau, kaip užmigau ir iki ryto miegojau net be sapno, kaip seniai nebuvau miegojusi.
Kitą dieną tas pats. Ir po savaitės nieko. Kodėl? Gal, sakau, mano mąstysenoj nėra gėlyčių, gyvulėlių? Ką dabar daryti – televizorius tai parduotas? Ir už vaistus pinigai sumokėti.
O jei taip padavus į teismą gydytoją – juk žadėjo? Gal bent vieną kitą litą netesybų laimėčiau?

TAS ŽVILGSNIS VIRŠ MANO GALVOS

Tada buvau per maža, nesupratau, kas vyksta – kai mama išsiaiškino tėvelio neištikimybę ir palikusi jį atsivežė mudvi su Giedryte į Šilalę pas babūnę, dažnai ją matydavau stovinčią prie lango, žiūrinčią kažkur į tolį ir nė nešluostančią ašarų. Paskui tarsi nubusdavo, glausdavo mus, myluodavo – iki kito karto. Teta Jadvyga sakydavo mamai – nelauk, jis negrįš, jis per daug išdidus. Tu turi būti nuolaidesnė. Mama laukė – ir tada, ir paskui ilgus dvylika tėvelio kalėjimo, tremties metų. Jis pas mus negrįžo.
Kai mirė Giedrytė, mama visiškai liovėsi mačiusi mane. Na taip, ji virdavo valgį, rūpinosi mano sveikata, tiesiog persekiodavo tikrindama ar tinkamai apsivilkau, kad nesušalčiau, nesukaisčiau, vėl ir vėl nesirgčiau, bet manęs nematė, niekada nepažiūrėdavo man į akis, nepaklausdavo, kaip jaučiuosi, apie ką galvoju.
O aš žiūrėdavau į ją, žvelgiančią kažkur virš mano galvos, ir galvodavau, ką turėčiau padaryti, kad atkreipčiau jos dėmesį - numirti? Nes niekas kitas, nei mano sėkmės, nei nesėkmės, ligos, klausimai, tikros ir išgalvotos mano pasakojamos istorijos neatkreipdavo jos dėmesio.
Sakydavo tetai Jadvygai, kad tai baisi neteisybė, kad gerasis vaikas numiršta, o blogasis lieka. Tai aš - blogasis? Tik dėl to, kad panaši į tėvelį? Jei numirčiau, ar tapčiau geruoju vaiku? Ar visi numirę vaikai tampa geraisiais?
Keletą paskutiniųjų metų mama gyveno pas mane. Sykį pajutau įdėmų jos žvilgsnį. Ir aš žiūrėjau į mamą ir tylėjau, bet jos žvilgsnis užgeso – manyje ji nebeatpažino manęs. Tuomet ji jau daug ko nebeatpažindavo, po keletą kartų per dieną rodydavo į žiemai aprištą obelėlę po jos langu ir klausdavo – ko tas žmogus čia stovi dieną ir naktį, kodėl jis neina namo?
Jei būčiau žiūrėjusi ne į ją, o pasekusi jos žvilgsnį - ten, į tolį, virš mano galvos, gal būčiau sužinojusi tą kažką, į ką ji žiūrėjo metų metus, kas buvo svarbesnis už vienintelį likusį gyvą savo vaiką?

PIJOKAA

Saka, anaas laikaas, kumet mumis genocidiji, čiut ne ponevali pyli šnapši, kad gretiau prasigertumem i išdviestumem, kaimi buva pijokaujama kožnuo darbovietė – nu vaikų daržele, ligi apylinkes tarybaa. Svintaa, švintaa...
I mūsa kaima ligoninie buva pijokaujama. Toki mada buva – atnešti į darba veselis pyraga. Juk už tun, kad etunti į veseli ir darbi by kas užvadoudava, ir blata prirodydava, kami gera dovena gal gauti nupirkti, juk reek paskiau atpyragyti. Atnešdava kas kun sumislijis, kas butelka šarmaliaka, vo kas i tauri gierima, ale užkundas turieji būti neskundaa – motrišku kolektyvs, saldamakaa tika visoms, o ir palendrica a koki kepta kačkeli nabrokijem. Vyrą tabuva pri mūsa trys, koki tin vyraa – šioperis nasiskaita, par jauns vaikielis, vo i gerti anam nagal, mes i nakusojem, ūkvedys tokiam reekalou jau buva par sens, negeruus, o vyr. gydytojs irgi buva namiegies, o ir bukštus, kad kas neunteetum, ta i likdavom mes, moteriškuoses, veinas.
Tep i tun syki buva. Atneši veseles pyraga seseli Reginuti, sava krikšta dukreli apžanidinusi. Da nasena, dikčiom pravorni motriškeeli buva mūsa Reginuuti. Žinom, kad yr pyraga, pustekines lakstom, kad tik gretiau apsidarboutumem, o če da pliotkaa iš veselis pirma Reginutis ateji, kad ana buva tin kavalieriu įsitaisiusi – mums neišt leižuvęs palazgatyti. Po peitu, kada ligonaa sumiga, mes šu-šu-šu sugužiejiem į nuošaleesni kabinieta – tavij taurieli, munij taurieli i da kaimyna Barbee, jamam užkundas ir vis tempam Reginuti už leižuvi – kap tin tuo veselie su tou kavalieriu buva ? Ana i šeep, i teep kraipuos, ale kur tu nu mūsa leižuvių pasidiesi, jamam unt trumpųjų bangų – a tavij nie nasarmata, juk žanota esi ?
Nebsusiturieji Reginuti :
– Turieket prota, suprasket i muni – sujiemi abidvem runkom taukų rinki aplei jousmeni, patuskina, patuskina – juk toks kūns nor ribiniejams!
Tep i palikuom išsižiojuses, kol kaži katra basusiprata paklausti:
– O tavasis? A nieka?
– Kū munasis? Ištaisau peitus kou skaniausius, pirštielių galas po troba vakštioju, kad tik netrukdytiuo krepšini veizietijs, vo ka atgulam aš i šep glust, i tep krebžt, vo uns kad nuors krust – miegok, motin, miegok. Kaži, a visi aukštaitee tuokij, a tik munasis?
– Pala, pala, o iš kur tad judums vakaa?
– Iš kur vakaa, sakaa? Juk na visumet mūsiškee krepši teprakoš...
Apsidarbavom su tou veseles pyragu zbrainee, lygu Maušus su pavakaari, bet juk nesam kiaules, palikuom naktinee pamainaa, i rytuo deina kitas atees, i tuoms reek. Po trijų deinų atvažiava komisiji švaros tikrinti, apeeji visa ligonini – narund pri ko prisikabinti nors kriok, tik sesieliu kabineti kažkap dirst po stalu – ir ištrauki iš už stala kojis lig pusij tanugerta tos veselis pyraga butelka!
Misliju – daba ta jau sudegiem. Ale nieka, nugluostiem peti, pripyliem čierkeli, šaldytuvi šakuoti gabals beesus atlikis – i praeeji bieda pro šalį.
Paskiau da tris deinas toki pati mada visus kolektyvs gieri, kol pribaigi tun butelka. Munij daugiausee kliuva, aš i deinom, i naktim vis po liguonini, vo glaudus veršis kelis karvis žind.
Švintaa švintaa, pijokavom...

* * *

Atviras gali būti tik mylėdamas ir pasitikėdamas žmonėmis; visų pirma savimi.

* * *

Jei Ariadnė nedavė siūlo, jau pirmas posūkis gali reikšti, kad niekada neišeisi iš Labirinto.

* * *

Gyvenimas su minuso ženklu: kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau tolstu nuo gyvenimo.

* * *

Meilė akla,  o Temidė užrištom akim, todėl jos nepažįsta viena kitos.

* * *

Kur skuba pasaulis? Ko ieško?
Metus, jei ne daugiau, į priekį sudalintas laikas, nupirkti bilietai pirmyn ir atgal, viskas suderinta telefono skambučiais, internetu, aptarta programa – ką nori pamatyti, išgirsti. Susitikti?
Paskui vergauja savo pačių planams, daro ne tai, ko norisi, ko ilgisi širdis gražų vasaros rytą, o tai, ką privalo daryti, nes nupirkti bilietai, nes taip reikia.
Sykį atskrido į Lietuvą pusbrolis, dvylikamečiu berniuku po karo tėvų išsivežtas į Ameriką, dar atsimenantis gimtuosius namus Ukmergėj, sodą, gatvę, kaimynų mergaitę, bet... Kad suspėtų pasikalbėti su visais giminaičiais, paprašė juos susirinkti po kelias šeimas vienuose namuose, atsinešė iš mašinos didelę dėžę nuotraukų – jo šeima, žmona, vaikai, namai, mašina ir matytos įdomiausios lankytinos pasaulio vietos, tarsi persikėlusios į jo nuotraukas iš turistinių bukletų. Kasmet per atostogas važiavęs, plaukęs, skridęs, išėjęs į pensiją su dviguba energija. Taip tas nuotraukas bežiūrinėjant ir prabėgo mums atseikėtas laikas, o jų dar nemažai liko neperžiūrėtų.
Paskubom atsisveikino – dar turįs devyniom valandom nuskristi į Norvegiją, nėra matęs scherų, iš anksto užsakyta ekskursija laivu. Paduodama ranką įsidrąsinau paklausti visą gyvenimą man ramybės nedavusį klausimą – broli, kaip jūs ten, „už prūdo“, nugyvenot gyvenimą, ar buvot laimingi? Neatsakė, nebebuvo laiko, išėjo nuleidęs galvą, tarsi pirmą kartą mėgindamas atsakyti sau į tokį klausimą.
O man jau atėjo metas, kai judėjimo galimybės apsiriboja savo namų priebučiu, patogiu krėslu, keturiais vazonais gėlių, savų, lietuviškų ir atklydusių iš tolimo, nepažinto pasaulio, kaimynų šunelio amsėjimu. Kartais pasaulis pasuka į mano kiemą, padovanoja šypseną, žodį, gerumą.
Paklausiau savęs – ar buvau, ar esu laiminga, nemačiusi Norvegijos scherų, Niagaros, Mandžūrijos sopkų? Atsakiau teigiamai.

Tuščias lapas   

Užvertos durys jau.
Mieloji, jei dar kada mane atminsi ir kils mintis man parašyti laišką, popierinį, tikrą, kaip kadais  – dar kartą apie tai, kas liko mudviejų neišsakyta – apie svajonę, galėjusią būt vieną dviem, apie draugystę, didelę ir gražią, ir apie laiką, praeinantį, deja, neatnešantį atvangos, ramybės,  bet  vėl – kelintą kartą jau? – nerasi žodžių ir vėl liks baltas lapas tuščias, prašau, jo neišmesk šiukšliadėžėn, nepanaudok kaip juodraštį eilėraščiui, kurio gal niekas neskaitys, neišlankstyk iš jo anūkui lėktuvėlio ar gėlės žiedo dukros šventei. Pasiųsk jį man, jis, netgi tuščias, man priklausys nuo tos akimirkos, kai tu mane atminsi ir kils mintis rašyti  laišką. Laiminga būsiu, gavus jį – kol nežinosiu, kad ten, voke, tik tuščias, baltas lapas. Atidaryti neskubėsiu – tegu užtrunka džiaugsmas kuo ilgiau. Tegu šviesioji manos esybės pusė mėgaujasi – ar nesakiau? Tikėjau juk, žinojau, visada žinojau, kad mudviem reikia  pasaulio – vieno dviem. Ir tu tai supratai – mieloji mano, teisingoji, geroji...
Atremsiu laišką į gėlių vazą. Eis dienos ligi sutemų ir naktys lig saulėtekių, mainysis atspalviai žiedų, kalbės ir keisis – tiek daug akimirkų dienoj, tiek daug akimirkų nakty, tiek daug dienų, tiek daug naktų žadės man džiaugsmą, todėl ir neskubėsiu aš atplėšti laiško, kad neištrūktų nusivylimas, kad neužgeltų skausmas – o ten vien tuščias lapas... O ten visi tie patys neišsakyti ir neatsakyti klausimai – įkalinti  tuščiam lape, kaip tyloje. Ten ta pati vienatvė ir ilgesys – kiekvienai kitas.
Tai truks ilgai, kol vienąkart tamsioji manos esybės pusė ims šnabždėti – juk nežinai, kas ten, tame laiške, tai ko taip džiūgauji? Gal skaudžiai klysti? Gal ten nėra nė vieno gero žodžio, gal surašyti vien tik kaltinimai? Gal prakeiksmas? Vaizduotė pieš paveikslus, vis niūresnius – tavęs, žiaurios ir neteisingos ir taps gyvenimas nemielas, nykus ir juodas, be prošvaisčių ir be tikėjimo žmogum, bus pilkos dienos ir naktys bus be mėnesienos, pakampėm braižysis nežinanti paguodos neviltis, kol nežinojimas man pasirodys daug skaudesesnis už pačią skaumingiausią, neteisingiausią žinią. Tada aš jį atidarysiu, tavo laišką, o tuščias lapas atneš didžiulį palengvėjimą. Geriau jau tuščias...
Atsiųsk man laišką – tuščią lapą. Aš jį įrėminsiu neužmirštuolių vainiku ir pakabinsiu tarp daugybės per gyvenimą pelnytų garbės raštų, diplomų, sveikinimų – viso to, kas nebeturi, jau seniai, jokios prasmės. Skaitysiu jį, skaitysiu visa, ką norėsiu išskaityti, visa, ko neišsakėm žodžiais, kuo dar tikėsiu, ko dar ilgėsiuos. Skaitysiu ir tada, kai liausiuosi tikėjusi viskuo ir liausiuosi ilgėjusis, gal net pamiršiu tavo vardą ir nebeatpažinsiu jo tuščiam, pageltusiam lape ir nebeatsiminsiu, kodėl tas tuščias lapas kabo čia. Vien linksmos, melsvos, sudžiūvusios, išblukusios neužmirštuolės šypsosis  ir nežinos, kas yra skausmas, neišsipildžiusi draugystė. Tik atmintis. Tik atmintis, praeinanti. Iliuzija. Miražas.

Vìsa

Naktis. Nebesimiega. Geriausias laikas – ramybė.
Seno žmogaus mintys, bėgančios prabėgančios atsiminimais tarsi vandens paviršiumi ir tiktai kartais, tik akimirksniui kažkas nušvinta ryškiai ryškiai iš gelmės, lyg būtų čia, dabar ir vėlei dingsta,  jau negrįžtamai.
Mirtis. Riba, kai žemiškoji patirtis jau išgyventa, jau vìsa praeity. Kiekvienam kìta, sava.
Nebeatsimenu kada nė kur tai buvo, tik išliko vaizdas.
Vasaros pavakarė. Esu iškvietime pas senuką ligonį, kažkur tipiškam lietuviškam kaime. Ir  troba tipiškai lietuviška, tokių jau ir tada buvo reta net gūdžiausiam kaime – joje viskas iki menkiausios smulkmenos reikalinga ir nėra nieko daugiau.
Kai ligonis apžiūrėtas, išrašyti receptai, viskas aptarta, šeimininkė pasiūlo nusiplauti rankas. Greta praustuvo rankšluostinėj kabo namų audimo rankšluostis, puoštas rankų darbo nėriniais. Naujutėlaitis, toks gražus, kad man nedrąsu naudotis, bet šeimininkė taip nuoširdžiai sako:
– Šluostykis, šluostykis, juk tai svečiui – ir man taip gera būti tuo svečiu. Ir rankšluostinė dailaus darbo – neišdrįstu paklausti ar paties gaspadoriaus daryta.
Atsisveikinusi išeinu į kiemą, šeiminimkė pasiveja mane nešina kėde iš gerojo kambario, stato ją prie verandos laiptelių, kviečia sėstis ir nuoširdžiai atsiprašinėja, kad teks lukterėti, sugedo mašina, vyras negali manęs  parvežti. Ramina gal ne tiek mane, kiek save, tikindama, kad štai tuoj tuoj suremontuos ir viskas bus gerai, bet balsas išduoda, kad pati nelabai tuo tiki. Užjausdama moteriškę nusišypsau – niekur nebeskubu, tai paskutinis šios dienos iškvietimas ir, palikusi puošniąją kėdę vienišą, nueinu ir atsisėdu ant suklypusio suolelio prie namo, tarp sužydusių kosmėjų.
Šeiminikė nudžiunga, nusiskubina į priebutį, pasigirsta kibirų skambčiojimas, kažkas pilama, netrukus moteriškė vos ne tekina nuneša du pilnus kibirus į tvartą ir ten nutyla kiaulių žviegimas. Nugyventas, o gal tik į prasto gaspadoriaus rankas pakliuvęs, nebenusakomos spalvos kolūkio sunkvežimis stovi prie vartų pražiodintais nasrais, šeimininko nematyti, tik atsklinda keiksmai – taip ir matau, kaip beskubant nesiseka darbas, o gal nusidaužo krumplius.
Ant dviračio rankenų užsikabinusi bidonus šeiminikė išskuba į ganyklą.
Kosmėjos, mano vaikystės gėlės – baltos, rožinės, tamsiai raudonos. Pastarųjų mažiausiai – ir čia, ir mano atminime, vaikystės daržely. Nors aš kruopščiai, atrodo, surinkdavau visas jų, tų tamsiųjų, sėklas, bet jų kažkodėl vis tiek ir kitą metą žydėdavo mažiausiai.
Iš trobos pasigirsta prislopintas kostelėjimas, sunkus atsidūsėjimas. Išgirstu, esu pratusi išgirsti. Grįžtu prie senuko. Tylim. Lyg buvau besakanti kažką paguodžiančio, bet jis prabyla pirmas ir pajuntu, kad tai ne aš jį, o jis mane ramina.
– Nereikėjo tavęs, daktarėle, bevarginti, man jau nėra pagalbos, žmogus supranta, kada ateina paskutinioji. Ir mano vaikai supranta, tik bijo ir tarsi maži nori pasislėpti už tavo nugaros.
Patylim.
– O žinai – sako – aš mirštu antrą kartą, vaikystėje miriau nuo difterijos.
Nebuvę baisu, tik labai norėjęs, kad gerklės nebeskaudėtų. Paskui, kai jau gijęs ir gerklės nebeskaudėję, atsikėlęs ir išėjęs į lietų, šis ir nuplovęs visą ligą. Motina labai barusi, o jis klausęsis tylėdamas ir galvojęs, kad, jei būtų numiręs, būtų likęs nepamatęs to lietaus. Ir nebegirdėjęs motinos balso. Daug ko būtų nebepamatęs, gero ir blogo. Nuo tada labai branginęs gyvenimą ir tik vieną kartą tepasakęs: „Geriau jau būčiau mažas numiręs!” Sibire, kai, atrodė, kad blogiau jau negali būti. Bet ir tada jautęs, kad jei kokiu stebuklu išliks, dar sužinos tokių dalykų, kokių nė nenumano esant. O štai dabar jau žino, kad yra patyręs viską. Ne, ne viską, tik tai, kas jam buvę skirta. Kažkaip supratęs, kad nebeturi ką čia veikti. Gana, nebesvarbu. Senuko veidas giedras, ramus.
Kieme suburzgė mašina, sušneko šeiminikė. Atsisveikindamas senukas dar pertarė:
– Nesigraužk, mano ligai vaistų nėra ir nuo mirties dar niekas neišsipirko, jokiom tabletėm jos neapgausi. Ne tu taip pasaulį surėdei.
Išėjau į kiemą. Tirštėjo prieblanda, atvėso, jautėsi drėgmė ir turbūt nuo jos oras pasidarė toks skambus, grynas. Tamsiųjų kosmėjų žiedų nebeįžiūrėjau, tarsi jų nebūtų. Pro pravertas tvarto duris jaukiai kriuksėdamas išturseno paršelis, baltas baltas prieblandoje, ir ėmė knaisioti žolyną, knysle vis pastumdamas ne vietoj numestą balkelį, tarsi norėdamas nukelti pažinimo ribą vis toliau, toliau. Šyptelėjau iš keisto savo sugretinimo. Kai tuo senu kolūkio kledaru išbildėję iš kiemo netrukus sukom į vieškelį, mačiau, kaip mūsų sukeltos dulkės niekur nesisklaidydamos tuoj pat sėdo atgal ant keliuko, kuriuo netrukus ateis mirtis ir tik tada senukas bus teisus – bus patyręs visa, kas jam skirta.