2013. 01. 13   Netikiu lemtingais ženklais – tai sutapimas, kad viešą dienoraštį pradedu rašyti, kai datoje du kartus atsikartoja skaičiai trylika. Būtų per daug paprasta, nes, bent šiuo atveju, lemties pirštą labai paprastai galiu nukreipti, tereikia lukterėti iki rytojaus arba, dar geriau – vienerius metus.
Ne toks mano charakteris – visada neišsisukinėdama pasitinku kiekvieną dieną, nesvarbu, ką ji atneša.
Ši diena svarbi tuo, kad, ačiū Pranui Karlonui, su kurio esmine pagalba susikūriau savo puslapį internete, pradedu didelį darbą – sukelti  savo kūrybinį archyvą į virtualią knygą. Kodėl tai darau, kam to reikia? Man reikia – kai darbą baigsiu, jei pabaigsiu, skaitysiu tą knygą kaip svetimą ir vis dar mėginsiu suprasti  kam reikalingi mūsų gyvenimai.
Nesu tikra, kad kas nors be manęs tą knygą skaitys, kad kam nors jos reikia. Man nereikia, kad jums reikėtų, bet būtų labai malonu. Tai būtų tas aukso gabalėlis, sužibęs pelenuose. Net nebūtinai aukso, gali būti ir spalvota stiklo šukė – kaip vaikystėj.

2013. 01. 23.   Kai sakom žodį „išdavystė", turim minty išduotojo skausmą ir retai susimąstome apie tai, ką jaučia išdavęs...

2013. 02. 19.
Kas tai yra atsiminimų rašymas?
Ogi kas tik nori. Priklausomai nuo to, kas ir kokiu tikslu juos rašo, tai gali būti pasidalinimas patirtimi, džiaugsmu, sėkme, bet ir realizuotas nenumaldomas  noras išsipasakoti, pasiguosti patirtom skriaudom, negandom, neteisybe, nusivylimu. Gali būti atkaklus siekis įrodyti savo teisybę, suniekinti kitus, bet ir sunkiai, skausmingai suvoktų tiesų dokumentacija pasiduodant iliuzijai, kad iki manęs niekas jų neatrado, kad tai lobis, kuris neturi pražūti.
Kartais tai išpažintis, nesitikint  nuodėmių atleidimo, klaidų analizė, noras suprasti save. Būna – proga pavedžioti skaitytoją po savo sukauptų patirčių, nuotykių muziejų, tiesiog papasakoti kas buvę, nes dabartis taip greitai virsta istorija, viskas dyla, tolsta, užsimiršta ir baisu drauge su savo laiku išnykti ir pačiam.
Užrašyti atsiminimai, tai tarsi rūbas, kuriuo apvilktas gyvenimas pasidaro matomas – visas, su būto laiko spalvom, istorinių įvykių atspindžiais likimuose, žmogiškosios prigimties išdaigom, santykiais su aplinkiniais. Tik įvilktą į žodžių rūbą staiga pamatai savo gyvenimą tarsi iš šalies, tikrą. Tik tiek tikrą, kiek užrašyta, o tai, apie ką nutylėta, tarsi išnyksta; juk neįmanoma nieko nenutylėti.
Gerai, jei tai, ką pamatai, pasirodo esą priimtina, suprantama, pateisinama. O jei ne? Savo atsiminimų našta gali tapti nepakeliama kai staiga suvoki, kad nei pats, nei skaitytojas nebeišteisins – geriau jau jie būtų likę užmaršty.

2013. 03. 06.  Vis daugėja dienų, kai jaučiuosi našta sau pačiai. Tai kaip jaučiasi kiti, kam tenka su manim bendrauti?
Laikas į nuošalę. Seniai laikas tai suvokti pačiai, nes niekas, gailėdamiesi manęs, nepasakys.
Ne pasiryžti sunku – sunku tęsėti, nes kaip dažnai atsitiktinis geras žodis, kartais net akivaizdžiai abejingas ar veidmainingas, gerus norus ir išmintingus sprendimus ima ir paverčia niekais.

2013. 03. 09.   Klaida. Ne nuodėmė – klaida.
Vienatvės naktim mėgstu paklajoti svetainėse – ŽŽ, Rašyk.lt. Skaitinėju kūrinius, užklystu į dienoraščius, net asmenines žinutes, paklausau kažkam patikusios ir kitiems pasiūlytos muzikos, dirsteliu į naujokų anketas – kas atėjo, kokį kraitį atsinešė. Tos naujokų anketos paprastai būna labai šykščios. Ir tai kažką pasako. Įsižiūriu į nuotraukas – ką tie vaikai nori pasakyti? Man? Mums? Sau? Ne vien vaikai, pasitaiko ir vyresnių, tik pastarieji neskuba kelti savo nuotraukų.
Kažkur skaičiau mintį, kad gyvenimas per trumpas, kad būtų galima gaišti skaitant blogas knygas. Tik kaip neskaičius sužinoti, kurios  geros, kurios blogos? Ir pagal kokius kriterijus nustatyti tą gerumą ar blogumą? Pagal tai, kokias mintis sukėlė skaitant ar nesukėlė jokių? Kokius jausmus – malonumą, pasipiktinimą, nusivylimą?
Svetainėse randu  gyvus žmones, nei gerus, nei blogus. Ir jų kūryba – nei gera, nei bloga, ji tikra, nuoširdi. Jie rašo tokiems, kaip aš ir kažko tikisi iš mūsų, jei ne pagyrimo, įvertinimo, tai bent dėmesio. Mes, skaitantys svetainėse, jiems svarbūs. Dar svarbūs. Kai kurie, užklydę atsitiktinai, netrukus dingsta, kai kurie lieka ilgam ir jaučiasi čia namie. Nedidelė dalis gabesnių, turinčių  didelių pretenzijų, išauga svetaines kaip vaikiškus marškinėlius, vis rečiau ką nors beįkelia, juos ima erzinti nekvalifikuoti komentarai. Paskui jie išleidžia knygas ir pereina į kitą lygmenį. Įdomu, ar jie beprisipažįsta, kad kelio pradžia buvo čia?
Neseniai ŽŽ aptikau žmogų, rašantį vien dienoraščius. Sudomino, nes tie dienoraščiai įdomūs, saviti. Nejučia ėmiau spėlioti – kiek jam metų, kur gyvena, kokia profesija, vienišas? Kodėl parūpo ar vienišas? Vieniši rašo kitaip, esmingiau, laisviau, nejausdami kažkieno žvilgsnio.
O paskui padariau klaidą – parašiau jam žinutę, kad skaitau ir kad kurią naktį neradus jo įrašo kažko trūksta. Mandagiai atsakė. Nepasimokiau – parašiau vėl. Nebeatsakė. Dabar kremtuosi – atėmiau žmogui jo vienatvę, laisvę rašyti ne kažkam konkrečiam, o aplamai žmonėms. Atsiprašyti? Nepadės, klaida padaryta. Visa viltis, kad esama stipraus žmogaus.

2013. 03. 16.   
Įkalinta savy. O norėčiau būt vėju virš lankom išsiliejusio Nemuno – laisvu vėju, be skausmo ir metų naštos. Ir be nerimo.
Įkalinta savoj praeity, kur jau nieko pakeisti negalima. O norėčiau sugrot variacijų šimtą iš audrų ir tylos, iš draugystės ir meilės, iš gyvenimo svaigulio.
Įkalinta dabarty drauge su savim ir su negalia. O norėčiau pavirst žuvimi – nebijočiau suklupti, nebijočiau paskęsti.
Įkalinta ateity – neįžvelgiamoj, neišvengiamoj. Dukart du – keturi.

2013. 03. 26.   Taip būna, kad ateina metas susitikti ir susitinki draugą. Atrodo, tarsi laukta, tarsi be to susitikimo būtų likusi tuštuma, neišgyventa daugelio jausmų, neišmąstyta daugelio minčių.
Kaip tai atsitinka? Žinom, kiek daug žymių žmonių susitiko savam laike, neprasilenkė, kaip dažnai dar nė nežinodami, kad ateity bus vardinti įžymybėmis. Kažkaip išgirdo, pamatė, pajautė vienas kitą, susirado ir nebepaleido iš akių.
Mes ne įžymybės, bet tai, kad susitikom, yra nuostabu.
Aš tai vadinu dėsningu atsitiktinumu.
Kas yra draugystė? Meilės giminaitė, labai artima. O gal jos seserys? Nesvarbu, kad meilė dabinasi daugiausiai rožine spalva ir nepastebi jokių kitų spalvų, o draugystė mato visas. Jos labai daug kuo panašios, kaip kažkuo panašūs, nors, atrodo, visai skirtingi būna vienos šeimos vaikai – žvilgsniu ar judesiu, juoku, balso intonacija ar liūdesio išraiška veide. Kažkuo, pasikartojančiu – tik atspalviu, tik aidu. Taip meilės prigimty yra truputis draugystės, o draugystėj – meilės. Ir kartais nežinai, kurios kurioj daugiau.
Kiekviena draugystės diena atneša kažką nauja – nesibaigiantis pažinimas, kai gaunama ir duodama. O kartais norisi tik būti savimi ir žinoti, kad ir draugas tik yra savimi, kad mūsų buvimas teka greta ir mums gera.
Šiąnakt man liūdna – per toli mūsų gyvenimai ir aš negaliu pamatyti tavęs supykusios, verkiančios ar linksmos, mieloj kompanijoj po trečios vyno taurės. Mūsų draugystė šykščiai maitinama trupiniais nuo gyvenimo – tais, kuriuos manom esant vertais pasidalinti. Mes negalim būti drauge, galim vien įsivaizduoti nematomąją pusę, nors šitiek galimybių apsirikti. Gal tai mus ir gelbsti?

2013. 04. 21. Kas yra vienatvė? Gyvenimas. Nes iš tiesų gyvenam tik vienatvės akimirkom, o nuo tada, kai pakeliam akis į kitą, suklūstam norėdami suvokti kito žodžius, pajausti jo išgyvenimus, mes tarsi priveriam dureles į savąjį gyvenimą, kur sugrįšim tik vėl likę vieni. Sugrįžtam ne tuščiomis, kaskart parsinešam naujų minčių, jausmų, kaskart turtingesni patirtimi – gavę, praradę, atidavę, išmainę. Tikrasis bičių gyvenimas vyksta avily, atsiribojus nuo erdvės, vėjo, saulės, pievos kvapų, lietaus. Pasaulis tik priemonė gyvenimui.
Parašiau ir pačiai pasirodė keista ta išsakyta mintis.
O gal vienatvę reikėtų vadinti kitu žodžiu? Tyla? Tokia, apie kokią kalbasi Viktorija su Marcelijum knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“? Dabar, kai vis mažiau mūsų gyvenimuose lieka tylos, galimybės mąstyti? Ir tas knygos pavadinimas labai  atliepia mano  dabarties nuotaikas, kai sugrįžau iš gyvenimo į vienatvę, į tylą – ten, iš kur kadaise išėjau tarsi kažkam atiduoti duoklę.
Nėra tokios nuotraukos, o piešti nemoku, negaliu niekam parodyti to paveiksliuko, kuris gyvena mano vaizduotėj. Teisingiau, daugybės paveiksliukų: mergaitė, menkutė, nublyškusi, su išblukusia išaugtine suknute, plaikstoma vėjo, niekieno nepastebima besiklausanti būrelio suaugusiųjų pašnekesio, įdėmiai įsižiūrinti į veidus, paskui sugrįžtanti į save, mėginanti suprasti, bet niekada nieko neklausianti, bijodama išsiduoti. Ta pati mergaitė, atsargiai skirianti rugius, kad jų neišlaužytų, įbrendanti į vidurį lauko, paskui gulėdama žiūrinti į debesis ir galvojanti, kad viena vienužė pasauly, niekas nežino, kur esu, bet – niekas jos ir nepasigenda ir pasijunta dar vienišesnė, kai sugrįžta į namus, kur niekas nelaukia. Pokario laidotuvės – ir vėl mergaitė, basa įsibridus į smiltis, skaito iš žmonių veidų; paskui nueina. Štai ji vos švintant rytui sėdi ant namo kraigo, apsikabinusi kaminą, žiūri į sužydusių alyvų jūrą kapuose ir svajoja. O lakštingalos kliauga! Apie ką svajoja? Kitą, rarotų rytą prie to paties kamino – virpanti nuo šalčio, viena su žvaigždėtu dangaus skliautu, visais takais, keliais prie bažnyčios artėjant liktarnų švieselėms, o paskui ataidint giesmei. O čia ji tupi saulės atokaitoj ant akmens prie Vabolių senelių sodybos tvenkinio, stebi žuvytes, buožgalvius, o paskui, susvaigus galvai, krintanti į tvenkinį. Čia – sėdinti ant vyšnios šakos ir laukianti, kol prinoks uogos, dar tik vos vos raustelėjusios – ilgai ir kantriai, o jos nenoksta. O štai rudenio vėjui bloškiant lietų į langą skaitanti knygelę apie Pavliką Morozovą ir verkianti, verkianti. Čia...
Daug daug tų paveiksliukų vaikystės stalčiuje, sumestų be jokios tvarkos ir pamirštų. Ir štai sugrįžtu, ištrūkusi iš gyvenimo – į tylą, į vienatvę, vėl turiu laiko įsižiūrėti į tuos paveiksliukus, tik dabar jose ne ana mergaitė, o senutė, bet ta pati, tokia pat, stebinti, mąstanti, vis dar mėginanti kažką suvokti, bet netikėtai pravirkstanti – iš ilgesio, iš vienatvės, iš nereikalingumo jausmo.
Neverk, senute mergaite, gyvenimas yra nuostabus.

2013. 04. 23.   

Kas įskėlė kibirkštį?
Kas paleido ugnį žudikę šio pavasario pievomis?
- - - - - - - - - - - - - - - -
Nusisuk, užsimerk, užsikimšk ausis!
Kad nematytum, kaip pleška draugystė,
Kad neužuostum skrundančios  meilės kvapo,
Kad neišgirstum, kaip atšniokščia siaubas vietoj vyturio giesmės,
Kad niekada neregėtum, kokia pilka lieka pelenų spalva,
Kai nulyja nevilties ašarom...
Pilkai pilka, nepermaldaujamai...

2013. 04. 27. Marcelijus Martinaitis taip jautriai rašo apie nebesantį savo gimtąjį kaimą – vis pasvarstydamas, apmąstydamas. Neliko ne vien kaimo, neliko ištiso būties klodo. Žemė greitai viską pamiršta, palikta pati sau, apželia žole, savaiminiu mišku, po greitkelių asfaltu lieka kaukuolės sušaudytų žydų, kuriuos dar, rodos, taip neseniai, dar mūsų tėvų karta vadino vardais. Žemė atsiveria – neįprastai toli matyti, kai niekas nebeužstoja žvilgsnio, išryškėja kalvelės, lomos. Tokios jos, tuščios, kai žvilgsnio nestabdo sodybos, neatpažįstane, ji svetima. Ir mes jai svetimi.
Ir Pranucis vis mini ir mini savo Šklėrius, kuriuose vien tuščios,  iš lėto dūlančios trobos, vien buvusių gyvenimų vaiduokliai.
Skaudu. Bet gal tik mūsų kartai. Anūkai jau atsimins tik vaizdus pro automobilio langą ir mūsų pasakojimai jų nejaudina – et, buvo tai buvo, ką čia dabar.
Daug tokių pasakojimų apie nebesamus kaimus, vienišus likusius sodybų medžius, plačiai atsivėrusius vaizdus, užgijusias žemės žaizdas. O mano atmintis kitokia, bet nemažiau skaudi – laikas nenumaldomai perėjo ir per mano gyvenimą.
Prie mūsų dviejų namų Šilalės pašventory buvo nemažai žemės – pačios babūnės užsodintas, pačios skiepytas sodas prie senojo namelio ir greta vyriausios dukters nupirktas nemažas sklypas, jame pastatytas naujasis namas, kad babūnė turėtų kur gyventi, jei senasis namelis sugriūtų. Jis iš tiesų sugriuvo, štai tame naujajame name ir glaudėmės, čia aš ir užaugau.
Miesto valdžiai parūpo, kad žemės turim per daug ir dar babūnei tebegyvenant atrėžė du sklypus svetimiems statytis. Naujieji savininkai kirto obelis, liejo pamatus, statėsi – tiesiai ant buvusio senojo namo pamatų.
Sykį su babūne, kaip įpratusios, ėjom iš bažnyčios tiesiai per sodą baigiančiu užželti takeliu. Buvo vasaros pabaiga, obelys svarino vaisius. Babūnė nusiskynė obuolį – ar jau prinokę? Bet čia mus užpuolė naujasis savininkas, barė, koliojo, piktai ir skaudžiai – kaip drįstam vogti jo obuolius vidury baltos dienos?
Ne daug kartų esu mačiusi babūnę verkiančią – tąsyk verkė.
Paskui išaugo kažkieno namas ant mūsų daržo, upelis, kirtęs mūsų sklypą pusiau, buvo įkalintas vamzdžiuose ir ant šaltiniuotos pievelės kažkas taip pat susirentė namus. Nebeatpažįstami vaizdai, nebėra takų, nebėra nė vienos senosios obels, po naujais gyvenimais palaidotas senasis istorijos klodas ir niekas nieko neatsimena, niekam nesivaidena. Tik aš retkarčiais susirandu internete – štai Šilalė, bažnyčia, kapai, štai... Bet niekas neprimena to, kas buvo.
Vis galvoju – kas suvarė visus tuos žmones iš kaimų platybių į miestus, į tuos skruzdėlynus, kur namas prie namo, langai į langus? Ką jie čia rado, dėl ko buvo verta keltis į miestus? Kurtis ant svetimos žemės, pelkėj, ant šaltiniuotos pievelės?
Kas varo dabar žmones iš tėviškių, iš Lietuvos – didelio kaimo?
Tik nereikia kaltinti valdžios – tai vyksta visame pasauly, prie įvairiausių valdžių. Ir kartais man ta nostalgija nebesamiems kaimams atrodo netikra – niekas neišvarė, bent ne visus išvarė, didžioji dalis išėjo savo noru. Tik kodėl?
Dabar vėl svarstoma, ar leisti parduoti žemę užsieniečiams. Ir vėl spekuliuojama žmonių jausmais – neparduoti žemės kitataučiams. O iš tiesų tai tik kainos klausimas – kas susižers tikrąją kainą, ar tikrieji žemės savininkai, ar lietuviai berniukai, dabar supirkinėjantys žemę už skatikus ir laukiantys nesulaukiantys, kad pakils jos kaina, leidus parduoti užsieniečiams. Šiaip ar taip, didžioji dalis žemės bus parduota. Ir aš parduosiu. Aš jos seniai nebeturiu. Aš jos niekada ir neturėjau. Turiu tik atmintį – vaikystės takus, upeliu plaukiančius neršti ūsorius, šaltiniuotą pievelę, kur pavasariais žydėdavo purienos, o žiemą ledas šaldavo gurvuoliais, nes iš žemės verždavosi vanduo. Ir babūnės ašaras.

2013. 05. 06.  Būna, kad nešiojamės įkyrų, maudžiantį skausmą, kurio neįmanoma atsikratyti. Fizinį ar dvasinį. Jau, rodos, su juo susigyventa, jau prisitaikyta, bet nė akimirkai negalima jo pamiršti. Kiekvienas dirgiklis – stuktelėjimas visai ne toj vietoj, staigus garsas, šviesos blyksnis, žodis atliepia skausmo židiny ir vėl nusmelkia aštriai, kaip pirmą akimirką ir vėl supranti, kad veltui buvo visas vargas. Su tokia maudžiančia neviltim gyvenu, neturėdama vilties išsivaduoti, būdraudama dieną ir pratęsdama sapnuose.
O gyvenimui viskas vis tiek – skauda tau kas ar neskauda, jis eina sau, netausodamas tavęs, neslėpdamas, negludindamas aštrių kampų, nepritildydamas garsų, nerinkdamas švelnesnių žodžių – žeisdamas, skaudindamas senas gėlas, bet kartais ir leisdamas užsimiršti ar net prajuokindamas. Ai! Kaip suskaudo!
Prieš savaitę grįžom su dukra iš Vilniaus – mane, sėkmingai peržiemojusią, parvežė namo vasaroti. Nejauku buvo atsirakinti namą vaiduoklį, tarsi iš tiesų gali viduj sutikti kokią pabaisą – šalta, daug šalčiau negu lauke, drėgna, tamsu, nes išvažiuojant atjungėm elektrą, nėra vandens, pakurti negalima, nes sugedusi šildymo sistema. Viskas žeidžia – tarsi niekad nė nebūta namų šilumos, tarsi čia negyventas gyvenimas, o mano jau buvęs pritilęs, prisijaukintas skausmas atgyja kaip skruzdės pavasarį. Matau, kad ir dukrai neramu, kažkaip išsprūsta:
– Kaip aš čia tave vieną paliksiu?
Šaltajam koridoriuj gyventa pelių, pridaryta visokių eibių, bet vidun greičiausiai nebuvo patekusios, nes nuodai nepaliesti.
Per dieną kitą susitvarkom, porą kambarių pašildom elektra, o kituose dienom atidarom langus, duris – tegu džiūsta, tegu įšyla bent tiek, kiek lauke. Vakarais sunku užmigti – šalta. Prisirengiam keliais megztiniais, susiklojam keliais sluoksniais, bet vis tiek nesimiega. Paimu pirmą po ranka pakliuvusią knygą – Remarkas. Užmirštu visas negandas, tik atsivežtas skausmas budi. Prisiverčiu apie jį negalvoti.
Kitą dieną pasirodo, kad pasieniu prašmėžavo pelė. Na taip, durys per dienas atviros, galėjo ateiti pasisvečiuoti. Vakarieniaujant iš už užuolaidos išlenda smailus snukutis ir juodos akutės. Atrodo juokiasi. Ir mudvi juokiamės, puolam gaudyti neprašytą svečią. Kur tau!
Kitą rytą dukra guodžiasi, kad mažai ir miegojusi, pelė jos kambary krebždėjusi, šnarėjusi, kažką graužusi. Tikrai, prakramtytas dovanų maišelio kampas, bet juk ten nebuvo nieko  valgomo, spintos koja – ko ta neįtiko? Ir mano Remarko knygos kraštai dantukų paženklinti.
Padedam nuodų. Vakarop įsitikinam, kad pelė jų užkrimto, bet naktį mane pažadina neįprasti garsai name. Einu žiūrėti. Dukros kambary dega šviesa, o ji sėdi ant lovos su rankšluoščiu rankoj ir verkia įsiučio ašarom – seniai po pusiaunakčio, o ji dar nemigusi, medžioja pelę, o ši tarsi tyčiojasi, kol dega šviesa, tyli, bet vos mergaitė prisnūsta, pelė ima bėgioti, karstytis užuolaidom, net įlipa į lovą, buvo įsivėlusi į plaukus.
– Mama, ta pelė išprotėjusi! Ką daryti?
Man atrodo, kad tame kambary išprotėjusios dvi. Mėginu įsivaizduoti, kaip atrodo ta pelės medžioklė ir mane suima juokas. Dukra supyksta, bet netrukus taip pat užsikvatoja. Išsikrausto miegoti į kitą  kambarį, kad ir šaltą. Dieną praleidžiam prie jūros. Motinos dieną aplankom kapelius, paskui nuvažiuojam prie Lurdo, pasigrožim pavasarinėm gėlėm atkalnėse, bet jų neskinam, tegu žydi, kiek jom skirta.
Medžioti pelę neturim kada.
Šiandien dukra baigė valyti kambarius, papietavom, pasišnekučiavom, pasidžiaugėm, kad išpuolė tokios gražios, šiltos dienos ir tas mano paliktos vienos gyvenimas nebeatrodo toks niūrus. Dukra susiruošė namo, į Vilnių. Ji nešioja į mašiną daiktus, o aš sėdžiu ant priebučio su Remarku rankose, bet neskaitau, grožiuosi pavasariu, klausau paukščių klegėjimo šlaito miškely, o mano skausmas aštrėja, degina. Ištverti! Neišsiduoti!
Name kurį laiką tyla, staiga subilda greiti žingsniai, dukra išpuola pro duris su maišeliu rakoj, jame pelė, ji blaškosi, dukra ne iš karto susivokia ką daryti, paskui ima daužyti  pelę į pamatą, maišelis praplyšta ir pelė nulekia laiptais žemyn. Nebekruta. Dukra susigėsta, teisinasi:
– Mama, juk ji vis tiek buvo pasmerkta, tik būtų ilgiau kankinusis...
Ką gi, eutanazija.
Mašina lėtai išsuka iš kiemo, virš jos stogo pro atvirą langą man mojuoja maža balta rankelė. Viena. Ne taip, kaip būdavo vasarom, kai išvažiuojant vaikams, anūkams per visus langus styrodavo, mojuodavo daug daug rankų, mažų ir didelių ir mašina primindavo ežį.
Paskui dar sušmėžuoja, pamojuoja atsisveikinant nuo posūkio ties gaisrine, mašina padidina greitį ir digsta iš akių, o aš lieku ant priebučio. Tyla. Labiausiai žeidžia tyla. Skaudžiausiai. Nevalingai paglostau pelės paženklintos knygos viršelį, atsiverčiu bet kur: „ Viskas gyvenime turi priežąstį. Net akmuo“.
Netrukus suskamba telefonas:
– Mama, neverkim! – kurį laiką girdžiu alsavimą, paskui išsijungia.

2013. 05. 14.   Kai nubundu, ne, nenubundu, o tik vėl pajaučiu, kad gyvenimas tęsiasi toliau nuo ten, kur vakar vakare priverčiau save liautis galvojusi, jautusi, nerimavusi, nebaigiamai ieškojusi atsakymų į klausimus, kurių net nesugebu suformuluoti, pirmiausiai suvokiu įtaigų žmogaus balsą ir kurį laiką jo klausausi. Per radiją skaitoma knyga apie sūnaus santykį su motina, tik po jos mirties suvokusį, kad gyvenime viską darė vien tam, kad jai patiktų, kad jos būtų įvertintas. Jam buvo negana besąlygiškos jos meilės, reikėjo supratimo, žavėjimosi, pagyrimo, reikėjo, kad ji ne vien grožėtųsi jo parašytomis knygomis, o ir suvoktų jo mintis, nepakartojamą jo išmintį. O ji nemokėjo skaityti!
Kai balsas nutyla, dar kurį laiką tūnau apimta keisto jausmo, bet įspūdis blunka, pagalvoju, kad tą knygą esu skaičiusi ir tada ji man pasirodė kažkokia keista ir tik paskutiniai puslapiai kliudė širdį. Nustembu, kad po kelių minučių nebeatsimenu kieno, vyro ar moters buvo tas įtaigus balsas, privertęs mane grįžti realybėn.
Iš po apkloto iškišu ranką, pajuntu šaltį, skubiai ją įtraukiu atgal į jaukią šilumą ir vėl kurį laiką pasineriu į bemintį būdravimą.
Aš bijau. Bijau šalčio, nors žinau, kad jau pavasaris. Bijau skausmo – tereikia pamėginti keltis. Bijau vienatvės, todėl nakčiai neišjungiu radijo, kad atrodytų, kad namie be manęs kažkas yra. Bijau savo silpnumo, nebegalėjimo – atrodo kažkas tyčiojasi iš manęs kasdien kažką atimdamas. O gal tai mirties baimė? Ne. Mirties aš nebijau. Tai iš kur ta širdgėla, nuolatinis  maudžiantis skausmas, neviltis?
Bijau nemeilės, ji žeidžia labiausiai. Iki beprasmybės, iki nenoro gyventi, iki netikėjimo žmonėmis, negalėjimo džiaugtis pavasariu...
Man nereikia garbės, pripažinimo, pagyrų, pagaliau turtų. Man tik trupučio meilės, kuri nesiderėtų verta aš jos ar neverta, kuri atleistų mažas ir dideles mano nuodėmes. Nemeilė žudo. Bet... Kaip galėčiau kaltinti už tai, kad nepamilo?

2013. 05. 22.    Pajaučiu tylą. Dar neatsibudusi basa einu į kiemą, padais čiuopdama kiekvieną laiptelį atsargiai nulipu nuo priebučio, brendu per žolę, sustoju kiemo vidury, ištiesiu rankas – nebelyja, bet oras pilnas drėgmės, gaivus, švarus, tirštas. Spengiančioj tyloj aiškiai girdžiu kiekvieną nuo žydinčių obels šakų žemėn krintantį lašą. Jie retėja – paskutiniai pragrumėjusios audros liudininkai.
Tik tada atsimerkiu. Ten, už kalno, jūros pusėj, kur vakarais leidžiasi saulė, dar blykčioja žaibai – toli toli, taip toli, kad grumėjimo nebesigirdi. Tyla. Ima brėkšti. Pasigirsta tylutėlis zyzimas – uodas. Sode krekteli kėkštas. Po obelim žemė balta – liūtis nublaškė žiedlapius. Trumpas, skubotas šio pavasario žydėjimas. Tarsi paskutinis.
Kaimas miega. Ne vien kaimas. Aš tokia viena savo kiemo vidury po audros, nudraskiusios žiedlapius. Kažkokia kitokia ta vienatvė. Rodos šūktelčiau – ei, pasauli! Nereikia, tik sulodysiu kaimynų šunis. Deja, nebeturiu nė vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti tuo nakties grožiu. Nebereikalinga. Net sau.  Nebemėginu įvardinti jausmų, minčių, nebeieškau klaidų, niekieno nebenoriu atsiprašyti. Viskas. Tarsi baigiau visus savo darbus, išgyvenau visus jausmus. Ir mano sieloj tyla po audros. Tik žybteli kažkur toli toli begarsis skausmo atsiminimas, tik kaip šis saulėtekis – jaukus, geras ir švelnus – bunda meilė be adresato. Nebereikalinga niekam, bet dėl to ne mažiau nuostabi – rami, guodžianti.
Susitaikau.

2013. 05. 26. Vakar.
Švito vėlai, apsiniaukę, nešilta, gairina rytų vėjas. Bet gerai – nenuoramos  uodai tūno savo užuolandose ir neįkyri man.
Savo priebučio svetainėj pasikabinau petuniją, ji švelniai supasi vėjyje. Pražydo antras žiedas – tamsiai violetinis. Mano mėgiamiausia spalva. Palaistau – iš taip pat violetinio laistytuvėlio. Jis išlikęs iš vaikų žaislyno, murzinas nenuplaunamai, štai ir įlūžęs, bet, jei elgsiuosi atsargiai, gal tvers mano amžiui? Įdomu, kiek dar liko?
Ne pirmą kartą gyvenime sveriu štai taip – gal tvers? Baigiant institutą taip pat kiekvieną  smulkmeną apžiūrinėdavau  ar užteks iki pirmos algos – kojinių, jei su kantrybe dar kartą surinksiu nubėgusią akių eilutę, rašalo buteliuke, sąsiuvinio užrašams, peržiūrinėdavau senus, gal kuriame dar likę vietos, batų – su patėviu kaip mokėjom, taip suremontavom tuos pačius. Gal tvers? Tvėrė. Ką veiks netvėrę, jei kitaip nėra.
O kai gavau pirmą algą, iki ašarų prajuokinau Viešvilės namo kaimynus, bendradarbius paklaususi, kur reikės ir dėti tokią daugybę pinigų? Ir nusipirkau ne batus, ne kojines, o mažą radijuką ir dviratį važinėti į iškvietimus pas ligonius. O jį man sekančią naktį iš sandėliuko pavogė!
Nenusiminiau, pagąsdinau, kad į iškvietimus toliau kaip kilometrą pėsčia nevaikščiosiu, teks kiekvieną kartą namiškiams ieškoti mašinos.
– Kas čia per kaimas, kas čia per žmonės? Iš daktarės pavogti dviratį!
Po poros dienų dviratis grįžo į mano sandėliuką ir jo niekas  daugiau nebeėmė net gatvėj palikto.
Kaip gera atsiminti.
Sėdžiu savo priebučio svetainėj su knyga ant kelių, bet neskaitau, tik žarstau vaikų pernai vasarą nuo jūros parsivežtus spalvotus akmenukus, grožiuosi petunija ir mąstau, kaip norėčiau patekti į poezijos pavasario renginius. Nepateksiu. Ir vėl, kaip gyvenimo pradžioje, gelbsti radijukas, nes net TV žiūrėti negaliu, nepakeitė meistras antenos – pažadėjo ir štai antra savaitė neateina, o man nedrąsu vėl ir vėl skambinti. Kaip būtų buvę, jei aš pas ligonį būčiau susiruošusi po dviejų savaičių?
Graudu.
Staiga suplazda kažkas ore ir gražiai apsukę puslankį į mano kiemą nusileidžia porelė povų. Gražuoliai! Stovi, dairosi. Susidomi manim, žiūri ištiesę kaklus, tyst, tyst prieina arčiau grakščiai kilnodami ilgas savo kojas. Paskui nubrenda per nešienautą žolę į kaimynų kiemą. Žinau, iš kurių namų jie atskrido – gana toli, nuo kalno. Ir žinau, kad ras kelią namo, ne pirmas kartas.
Aš žinau tuos namus. Pagalvoju – kiek daug aš žinau. Kartais tas žinojimas prislegia sunkiu akmeniu ir vienatvė darosi nepakeliama. Ir skaudžiai sugildo ilgesys. Bet žinau ir tai, kad kitaip jau nebus. Nebus. Realybė žiauri ir nemoka dovanoti.
Visko užteks.

2013. 06. 02.  Laikas ir aš.
Šiąnakt mano priebučio svetainėj jauku ir šilta. Anksti nubudo paukščiai, bet jų skardenimas kažkoks kitoks, jie negieda – kalbasi. Dalykiniai, buitiniai, be jokios romantikos. Štai du kėkštai kažko susibarė, įsiterpė dar keli. Kiti paukštukai pritilo, klausosi. Atliepė kažkieno nepatenkintas krektelėjimas – liaukitės jūs ten, leiskit dar mažumėlę nusnūsti! Gamta gyvena savo ritmu. Dabar, štai, laukia audros – tvanku, oras pilnas elektros, kažkur netoliese dar nematomi debesys jau neša liūtį.
Kuri šiandien diena? Suabejoju – birželio antra? Trečia? Antra. Atseku pagal kažką tvirtą – vakar minėta vaikų gynimo diena. O man? Ką man reiškia 2013. 06. 02.? Sužinosiu jau visai netrukus – šiandien. Kokia buvo mano birželio antroji pernai? 1966-siais? 1948-siais?
Nieko neatsimenu. Laikas sau, mano gyvenimas sau.
Atmintin grįžta kažkurie iš pirmųjų nepriklausomybės metų – ankstyvo pavasario dieną per laukus brenda būrelis žmonių. Dar tik kalasi pirmoji žaluma, daugybė vyturių čyrena kažkur virš galvų, sušunka knyvės. Matuojama žemė. Matininkas Adomas pasklaido pluoštą popierių, paskelbia, kam dabar matuos, apsidairo:
– Prie ko čia prisirišti? – ir nueina prie vienišo ąžuolo nebesamo kaimo  vietoje, prie kažko tvirto, patikimo. Bent kol kas. Geodeziniai matavimai naudojantis palydovine sistema ateis vėliau.
Adomas patekom žirglioja per buvusias kaimo ganyklas vikriai sukdamas primityvų dvimetrį matuoklį, o aš vos spėju paskui jį, po pažasčia spausdama kuoliukus, kitoj rankoj nešdamasi kirvuką – brendu per šalpusnių žydėjimą, pridusdama kylu į kalvelę, įkalu paskutinį riboženklį ir pasilieku viena – žmonės nutolsta Žadeikių pusėn.
Pavargau. Prisėdu ant akmens, savininkišku žvilgsniu nužvelgiu žemės lopą, kuris dabar jau mano ir su siaubu įvertinu, kiek daug čia akmenų, kaip reikės išrinkti, išvežti? Kam man jos reikia – žemės? Dabar, per vėlai? Reikia! Nes aš visa savo prigimtim esu žemdirbė. Nes turi būti atstatytas teisingumas – tarsi kažkam, nežinau kam, atkeršyta už atimtą senelio žemę, už sunykusią, šabakštynais apžėlusią mano vaikystės sodybą Vabolėse, už kažką, neišsipildžiusį. Bet ar tas lopinėlis akmenynės, kur kažkada būta pelkynų ir karteniškiai eidavo uogauti vaivorų, kur man atvažiavus į Karteną dar triūsė melioratoriai, o šituose laukuose stūksojo didžiulės krūvos kelmų, ar  tai atlygins man už alkaną vaikystę, už tėvelio lagerius, mamos nutilusį juoką?
Kur mano gyvenimas? Kur mano dienos, jei aš jų neatsimenu? Kažkur, tarp laiko konstantų, „pririštos“ prie istorijos įvykių, kurie dar patikimi, kaip tas vienišas ąžuolas laukuose buvusio kaimo vietoje. Ir tarpeliuose tarp dienų, kurias atsimenu ir fiksuoju laike – pirma diena mokykloj, pirma darbo diena fabrike, santuoka, vaikų gimtadieniai, artimųjų mirtys.
Tada, kai degė kaimyno jauja...