2013. 06. 27. Laimingi, miegantys teisiųjų miegu.

2013. 06. 30.    Nusikeikiau. Rusiškai. Jei taip tęsis ir toliau, nesu tikra, ar neimsiu tikėti, kad ir daiktai turi sielą – slenksčiai, taburetės, akmenys, net rūbai, ypač kojinės. Man senstant jų charakteriai keičiasi, jie darosi pikti, kerštingi, negeri. Išnaudoja kiekvieną galimybę man pakenkti, pasityčioti. Tarsi neturėtų daugiau ką veikti.
Štai ir dabar, žinoma, mačiau slenkstį, jau turėčiau mintinai žinoti jo aukštį – žirglioju per jį kekvieną dieną po daug kartų, nei daug nei mažai, beveik tris dešimtis metų, o štai vėl užkliuvau ir įsiverčiau į koridorių kaip maišas bulvių. Kaip nekeikti? Net nesitiki – joks kaulelis nesulūžo. Durnam sekasi, juo durnesnis, juo labiau. Taip sako mano kaime.
Jei daiktai neturėtų sielos, iš kur jie žinotų, kad aš žioplėju, net ne dienom, o valandom? Štai tvarkiau spintą, aptikau seniai bedėvėtą sarafaną, užsimaniau pasimatuoti. Apsivilkti dar šiaip ne taip apsivilkau, o nusivilkti – nė pro kur, stoviu įstrigusi pakeltom rankom ir nei pirmyn, nei atgal, nors eik tokia pas kaimynus pagalbos prašyti. Išgelbėjo žemaitiškas užsispyrimas ir prigimtas išradingumas, nusivilkau.
O su kojinėm tai kasdieninė bėda – iš kur jos žino, kad mano akys mieros nebeduoda (taip sakydavo mano anyta), o rankos nebeklauso? Rodos tyčia tai už kurio piršto užkliūva (lyg ir nebūdavo tokie atsikišę), tai šiaip susiskersuoja, iš trečio karto kartais bepasiseka užsimauti.
Jau ir karteniškiai pastebėjo, kad einu nudūrusi akis į žemę, o nežiūriu į žmones. Įsivaizdini – sako. Kur ten beįsivaizdinsi, jei menkiausias akmenėlis tampa kliūtimi vaikštynei, tai ir žiūriu, kas ant tako, o ne varnas gaudau. Bet nėr to blogo, kurs neišeitų į gerą: pastebėjau, kad paskutiniu metu pradėjau vis ką nors rasti, tai kokį pinigėlį, tai anasyk du naujutėlius pieštukus (pravers sprendžiant sudoku), o vakar ir visus penkis litus.
Pailsėjau berašydama. Ką čia toliau beveikti šventą dieną?
Kažkas skambina.
Štai ir po rūpesčio ką veikti – po sumos užvažiuos draugai, vešis pas save pietų. Kaip pasilgstu  žmonių! Tų, su kuriais gyvenimas gyventas, kurių jau žilstelėjusius vaikus atsimenu keturiom vaikščiojančius, kuriuos mačiau visokiausiose situacijose, o ir jie mane. Kaip aš juos visus myliu!
Kad tik svetimas slenkstis neiškrėstų šunybės. Ir nepamiršti pasimti servetėlių, ne visada šaukštas būna paklusnus.
Nepamiršti: neįsijausk, Daliute, nereikalinga meilė yra nusikaltimas, ji gali žmoguje pažadinti žvėrį.

2013. 07. 02.

Eureka!

Genialiausi sprendimai yra labai paprasti.

2013. 07. 25.    Perskaičiau Pakeleivio dienoraštį. Jis dažnai pasiūlo muzikos, atitinkančios jo nuotaikas. Štai ir šiąnakt nuo jo pasiūlytųjų nuklydau į penkiasdešimtųjų rusiškas dainas – į žalią savo jaunystę. Iki ašarų. Kiek man tada buvo? Nuo dešimties ligi dvidešimties metų – jaunyste, mano jaunyste...
Kiekviena karta turi savo dainas. Ir gerai, kad savo.
Kaip pasikeitė galimybės! Mums tas rusiškas dainas klykė Šilalės vidury pakabintas garsiakalbis, radijo taškai, plokštelės, kai jau turėjom radijas su patefonu. Nesiimu spręsti apie tų dainų meninį lygį – kitokių tiesiog nebuvo, o širdis norėjo dainuoti. Iš mano tėvų sukauptos tarpukary išleistų plokštelių kolekcijos, pasidarbavus rusų kareiviams, buvo likusi tik krūva duženų.
Atsimenu, po kelias dienas, o tai ir savaitę, vykdavo moksleivių meno saviveiklos apžiūros, į Šilalę iš visų rajono mokyklų suveždavo saviveiklininkus ir dainuodavo, ir šokdavo. Pakliūti į salę būdavo ne taip paprasta, jei pats nebūdavai saviveiklininkas, neturėdavai kontramarkės. Esu žiūrėjusi per langą, įsitaisiusi medyje. O kai Šilalėj buvusiam senosios bažnyčios šventoriuj pastatė medinius kultūros namus, jei filmas būdavo tik suaugusiems arba mamos neturėdavo pinigų ir neduodavo kapeikų bilietams, filmų klausydavomės prigludę prie sienos – jos buvo plonos. Ir suprasdavom! Ir dainas įsimindavom.
Mano vyriausioji dukra naktimis klausydavosi muzikos pasislėpusi po antklode su visu tranzistoriumi – naktį būdavo lengviau pagaunama Varšuvos stotis, tai buvo tarsi langas į pasaulį.
Dabar galima klausyti ką nori, kada nori ir kiek nori. Tos senos dainos tokios, atrodo, primityvios, o jau ir pamirštos, bet štai netyčia susitinki nakty – ir iki ašarų. Vaikai, anūkai nesuprastų – ko, babūne? Tikrai, ko? Jiems tos dainos nieko nesako, tada jie dar net nežinojo, pas kurias mamas paklius.
Jaunyste, mano jaunyste...

2013. 08. 10.   Kaime visi viską žino, o aš dar garsėju daugelio telefonų numerių žinojimu. Taip jau nuo seno, nuo tada, kai gydžiausi tuberkuliozę ir ilgą laiką vartojau vaistus – manau, kad tai nuo jų buvo labai nusilpusi atmintis. Tai trukdė darbui – atsimenu, būdavo, kad kažko klausiau ligonį, o štai ką jis atsakė neatsimenu. Nors verk ar eik iš naujo klausti.  Supanikavau – nejau taip ir bus? Nebesiskyriau su užrašų knygele, užsirašinėjau ką reikia ir ko nereikia ir prireikus  naudojau tuos įrašus kaip špargalkas. Keblu ir nepatogu, gaišatis.
Ėmiau treniruoti atmintį – kiekvieną laisvą minutę kartodavau mintyse artimųjų, draugų ar ir šiaip atsitiktinių žmonių gimimo, o tai ir mirties datas, mokslo draugų vardus, svarbesnių gyvenimo įvykių laiką ir aplinkybes. Paskui ėmiausi automobilių valstybinių numerių, nesuklysdama atpažindavau visas mūsų kolūkio mašinas. Sunkiau buvo su telefonais, bet įsiminiau bemaž visų karteniškių ir darbėniškių, o tai ir daugelio rajono įstaigų numerius. Ir įjunko žmonės, vietoj to, kad prireikus atsiverstų telefonų abonentų knygą, geriau skambinti man ir pasiklausti – greita ir patogu, nes ką jau ką, o daktarės telefoną kaimas žinojo mintinai. Nepykdavau, man atminties mankšta.
Štai tuo senu įpratimu prieš kelias dienas viena draugė pasiklausė manęs kitos draugės telefono numerio, taip sužinojau, kad  yra laisvas bilietas į „Juokis“ vakarą Kretingoje, nes pirmoji draugė norinti pasakyti antrajai draugei, kad ji negalinti važiuoti, nes sulaukė netikėtų svečių. Numerį padiktavau.
Kurį laiką buvo tylu. Bene po pusdienio vėl subirbė mano telefonas – apsukęs ratą miestelyje, pasiūlymas važiuoti į Kretingą buvo pateiktas man. Nudžiugau, sutikau, padėkojau – važiuosiu! Nesvarbu, kad jau esu neberodytina viešai, o ir vis dažniau imu ir pasakau ką ne kaip svieto žmonės ir pati beaikteliu – ach, geriau būčiau patylėjusi.
Tai vakar ir nuvažiavom – keturios žilutėlės ir vienos iš mūsų dukra už vairo. Anšlago nebuvo, net laisvą vietą mašinai radom visai  arti durų, net lazdelės neėmiau, pasinaudojau paslaugiai pasiūlyta draugės alkūne.
Žiūrėjau, klausiausi ir niekaip nesupratau, iš ko čia juoktis? Iš mūsų policininkų darbo metodų? Iš bendratautiečių išradingumo kuriant savo verslus? Iš emigrančių sekso vergovės peripetijų? Pažvairakiavau į šalis – taigi juokiasi žmonės! Na, negarsiau negu juokas iš už kulisų, bet juokiasi. O  man verkti norisi. Kai beuždainavo emigrantų pulkelis scenoj – gyvai, ne iš įrašo – „Čia mano namaiiiiii.....“, net ir tikrą ašarą nusibraukiau.
Įpusėjus vakarui, staiga vedantysis pasakė nuostabius žodžius, net salėj įsivyravo mirtina tyla – taip ne į temą. Tiksliai neatsimenu, maždaug taip, kad gyvenimą reikia ištverti, o kaip ištverti, linksmai ar pro ašaras, tai jau priklauso nuo paties žmogaus. Krito žodžiai į širdį, vai krito.
Važiuojant namo, susigrūdusios mašinytėj, šnekėjomės. Ir vėl pasakiau kai ką, ko vai kaip nereikėjo sakyti. Ir vėl  nubėgo šaltis per nugarą – vėl netenku draugių, bent jau vienos tai tikrai. Kas man darosi?
„Kentėk, Daukša, tylėk, Daukša,
O jeigu kas, sakyk tik – ša!“
Kas tai pasakė? Nebeatsimenu.
Ar galima ištverti gyvenimą vienai?

Šventė

2013. 08. 24.   Senatvės dienoraščiai
Daug šią vasarą saulės, kartais net per daug, man, senai, sunku ir beištverti, negelbsti nė pavėsis. Bet žemaitiškas užsispyrimas nugali viską – įsitvėrusi vaikštynės, pačiam vidurdienį, per pačią kaitrą, išsiruošiau į miestelio šventę. Dar vieną kartą. Gal paskutinį? Vis dažniau taip pagalvoju, o tai ir pasakau, tik kažkas many su tuo niekaip nenori sutikti, laukiu, kad ir kiti pasipiktintų:
– Na ką tu čia kalbi? Gyventi dar ir gyventi...
Anksčiau taip ir būdavo, o dabar vis dažniau žmonės tik įdėmiai nužvelgia ir paprasčiausiai patyli, mąstydami kažką savo. Pasijuntu tarsi tame tylėjime būčiau išgirdusi mirties nuosprendį. Pati kalta, nereikia tampyti liūtą už ūsų, verčiau patylėčiau.
Graži mano Kartena, sutvarkyta, papuošta, rodos dar taip neseniai buvę maži, liauni skverelio medžiai jau dideli, puošnūs, o Vytauto Didžiojo metais pasodintas ąžuolas plačiai išskėtęs šakas tarsi apkabinti norėdamas, vešliai sulapojusios šį pavasarį pasodintos liepaitės, kada nors išaugsiančios į gražuoles pavėsingas liepas – kai manęs jau nebus. Štai ir vėl. Kiek bėra gyvų iš tų, kurie  matė tą ąžuolą sodinant? Turėtų dar būti, nebedaug.
Stoviu išėjusi pro senosios Gagilų trobos kertę, klausausi muzikos – ten, prie šventoriaus vartų jau koncertuoja mūsiškiai; nupirkti ansambliai pasirodys vakare. Žmonių dar netirštai, būriuojasi, šurmuliuoja, tokie šiuolaikiniai, spalvingi. Tokie pat ryškūs ir prekybininkų balaganai, tik dar niekas neskuba pirkti.
Šnekteliu su vienu, kitu, pajuokauju. Nusižiūriu anam aikštės pakrašty pastatytus „Švyturio“ alaus firminius skėčius – jų pavėsy ant suolelių dar yra viena kita laisva vieta. Pasiryžtu – lėtai patraukiu per atvirą aikštės plotą ir net susigūžiu nuo daugybės įdėmių žvilgsnių, tarsi skaitau mintis:
– Tai jau tokia mūsų daktarėlė, su vaikštyne...
Atrodo, kad niekas nebežiūri į sceną, tik į mane ir aš pasijuntu lyg būčiau  scenoje, tyčia neskubėdama tipenu savo smulkiais parkinsonikės žingsneliais muzikos ritmu ir man gera. O tada įvyksta stebuklas – linksmai, atvirai nusišypsau, apžvelgdama žmones, jų veidai giedrėja, švinta ir atsako man mano kaimas gera, nuoširdžia šypsena.
Gyvenimą reikia ištverti.
Senatvę taip pat. Bet tai nėra sunku, nes nieko nebereikia daryti, kas reikėjo, jau viskas padaryta ir praeity nieko nebegalima pakeisti. Dabar tik būti, tiek, kiek skirta.

Klipatų godos

2013. 08. 28.   Senatvės dienoraščiai.
Priebučio svetainėj jauku, šilta – vis dar vasara. Nieko neveikiu, galvoju. Žinoma, jei galvojimas nėra darbas.
Mintys nuklysta į studentiškus metus.
Pavasario sesijoj laikom paskutinį egzaminą. Susibūrę koridoriaus gale kas dar skaitinėjam, kas šiaip belūkuriuojam savo eilės. Viena mergaitė nukaukši neįprastai tuščiu koridorium – į bufetą, kavos.
Staiga Rožė apsižiūri, kad piniginėj nelikę pinigų. Iškrausto rankinę – nėra. Kažkas tarsteli, kad prie mūsų niekas pašalinis nebuvo priėjęs. Pakimba nejaukus klausimas – pavogė kažkas savas? Tylim, Rožė verkia. Grįžta mergaitė iš bufeto, apsilaižo, nusišluosto lūpas:
– Šiandien labai skanūs, švieži pyragaičiai, suvalgiau du. Ar neinat?
Pamato Rožę, pasakom, kas nutiko, paklausia, kiek tų pinigų buvo:
– Fe! Ir ne gėda dėl tų kelių rublių verkti?
Bene po metų paaiškėjo, kad Rožės, o ir ne vien jos, pinigus ta mergaitė,  turtingų tėvų vienturtė, ir pavogė.
Praėjo gyvenimas.
Nepriklausoma Lietuva. Krizė. Naktinė vyriausybė nukarpė atlyginimus, pensijas ir visas kitas išmokas – taip reikia, bet ne visi su tuo sutiko. Teisėjai, juk mokyti, surašė raštą Konstituciniam teismui ir laimėjo, atsikovojo savo tūksstančius, išėjo į gatves basi policininkai ir visiems pasidarė aišku – reikia gelbėti, kol paskutiniai neišbėgiojo, nes tada tikrai jau skęstančiųjų gelbėjimas bus pačių skęstančiųjų reikalas (tarsi dabar ne taip). Tik niekas nė nežada atstatyti invalidumo išmokas klipatoms ir nukentėjusiems nuo okupacinių režimų. Raštų rašyti konstituciniam teismui mums teisė neduota, demonstruoti neinam, nei basi, nei apsiavę, nes nepaeinam su savo lazdom, rateliais ir lovom, mirštam tyliai, su kiekviena praėjusia diena lengvindami finansinę vyriausybės naštą. Menkos tos mūsų išmokos, menki ir tie mūsų nuskaityti pinigėliai, juokingai menki, tai ir tylim, kad nepasakytų koks solidus, įsipenėjęs, būti ar nebūti turintis galią nulemti valdininkas:
– Fe! Ir ne gėda dėl tų kelių litų verkti?
Bet kaip ne gėda Prezidentei, Seimui, Vyriausybei rinkti juos iš pačių silpniausių, negalinčių apsiginti. Išgelbės mat klipatos valstybę!
Rusai tokį reiškinį vadina „krachaborstvo“, mano kaimas tiesiai šviesiai, žemaitiškai – šūdinėjimuos.

Laiškas

Senatvės dienoraščiai
2013. 09. 01.   Sapnuoju, kad einu namo. Pasukusi taku per savo sodą nusiaunu basutes. Jaučiu žemės vėsą. Einu. Einu. Einu. O namai tolsta, takas tįsta, jau iki horizonto. Skubinu žingsnį, bet tai nepadeda, kojos tarsi vatinės ir su siaubu pagalvojusi, kad niekada nebeprieisiu, nubundu.
Namuose tylu, tik per radiją negarsiai skaito Justino Marcinkevičiaus eiles. Įsiklausau, rimstu, ramiau plaka širdis. Kiek išminties žodžiuose, koks įtaigus aktoriaus balsas! Dar ilgai guliu tamsoje, kol pasiryžtu – pasveikinsiu draugę su gimtadieniu. Pasveikinsiu! Nežiūrint to, kad mes nebebendraujam – po kelerių metų draugystės staiga kažkas nutrūko, ėmėm nebesuprasti viena kitos ir nieko geriau nesugalvojom, kaip gražiuoju atsisveikinti. Gal paprasčiausiai išsisėmėm, net įkyrėjom viena kitai, atrodė viskas išsakyta, viskas žinoma, nebegalim pasakyti nieko naujo. Dar buvo keletas desperatiškų, geranoriškų laiškų su patikinimais apie liekančius pačius šviesiausius atsiminimus, padėkomis už gražią draugystę, bet jau nebėra supratimo, viena kalbam apie batus, kita apie ratus ir juo, atrodo, nuoširdesni tie laiškai, tuo, bent mane, labiau jie žeidžia, tuo daugiau imu išskaityti tarp eilučių – esamo ir nesamo – kol prabyla nuoskauda ir abi nutylam.
Bet juk galiu pasveikinti su gimtadieniu! Tarsi noriu rasti bent kokią spragą gynybinėje sienoje, kuria pačios atsitvėrėme, ir kartu išsiteisinti, kad nepažeidžiau sutarties sąlygų.
Prisilaikydama sienų, nusigaunu iki kompiuterio, atsidarau paštą, virpa rankos, neklauso pelė, dar įkyriai tupia ir tupia padėrusi, arši rudeninė musė ir aš niekaip nerandu žodžių, baisu, kad galiu vėl likti ne taip suprasta ir vėl viską sugadinti, ne pradžiuginti, o sugadinti šventę, rašau ir trinu, rašau ir trinu, kol galop vidury lapo nupiešiu mažą, raudoną internetinę gėlytę, tokią pat, kokių draugė mėgdavo paberti man laiškų pabaigoj, tarsi gražinu skolą ir išsiunčiu laišką.
Ramybė. Net musė kažkur prašapo.
Aš neturiu ką prarasti. Nebent tikėjimą žmonėmis.
Kas dabar bus?
Staiga suprantu, kad visiškai nenumanau, kas bus, kad po ne vienerių metų draugystės, kai atrodo, kad viskas išsakyta, žinoma, numanoma į priekį, iš tiesų visiškai nepažįstu savo draugės ir būti gali bet kas – visai taip pat gali atsiliepti nuoširdžiai, pratrūkti pykčiu ar neatsakyti iš viso.
Kol rašiau dienoraštį, ties „gautieji“ atsirado vienetas.
„Ačiū, Daliute“.
Netrukdykit, leiskit paverkti.

Nekalbėk tiesos

2013. 09. 10.  Senatvės dienoraščiai
O kas yra tiesa? Ar kiekvienam savo? Viena, ta pati visiems? Daugumos ja tikinčių principu? Priešinga priešingose apkasų pusėse ir ją tenka įrodinėti ginklais? Ar tas, kuris nugali, visada yra teisus? Dievas? Bet velnias turi savo tiesą.
Kartą, bene penktoj ar šeštoj klasėj, mėginau įrodyti savo tiesą, bet atsirado vienas, kurio tiesa buvo diametraliai priešinga – toks mažas, čiuplus berniūkštis. Apstoti draugų glaudžiu ratu spigiais balsais mudu įrodinėjom kiekvienas savo, nė vienas nesutikdami pripažinti esą neteisūs, o paskui nė nebegirdėdami, nebesuprasdami vienas kito argumentų, kol mano oponentas neištvėręs skėlė man antausį.
Stojo tyla. Jo akyse mačiau baimę – fiziškai jis buvo silpnesnis už mane ir tikrai būtų pralaimėjęs, bet aš nepuoliau muštis, man buvo svarbiau, kad jis suprastų esąs neteisus ir vėl pasakiau savo nuomonę, o jis, patikėjęs, kad atsako nebus, pakartojo antausį, dar ir dar, kol suskambo skambutis ir, tarsi nubudę, mudu nuleidom akis ir nudyrinom į savo suolus – kiekvienas su savo tiesa. Mudviejų žvilgsniai niekada daugiau nebesusitiko. Tada tai buvo taip svarbu, o dabar net nebeatsimenu, dėl ko gi mudu taip ginčijomės.
Buvom pokario karta, kai viena iš dviejų galybių buvo ką tik įrodžiusi savo tiesą ir mums reikėjo su ja susitaikyti. Anksti buvom pamokyti nekalbėti tiesos. Savo tiesos. Svarbu ją išsaugoti.
Kodėl šiąnakt tai rašau? Nes, nugyvenusi jau netrumpą gyvenimą, su nuostaba supratau, kad tiesos niekam nereikia. Todėl beviltiški ligoniai neklausdavo savo diagnozės, todėl egzistuoja viešos paslaptys ir visi tyli, todėl niekas nepasako, kad karalius nuogas. Tada netrukdomi ateina hitleriai ir stalinai, dabar jau dar aukštesniu, valstybių lygiu ir primeta pasauliui savo valią.
Sakoma – iššoko, kaip Pilypas iš kanapių. Tai apie tuos, tiesą sakančius? Jie, kaip tas Pilypas, atrodo truputį kvaili nuo prigimimo, truputį kanapių apsivalgę...

Tyla

2013. 09. 18.   Senatvės dienoraščiai
Po pusiaunakčio ekrane atsirado švytuoklė, dalinanti laiko ratą į dvi lygias dalis. Ne iš karto suvokiau – rudens lygiadienis!
Kai išėjau ant priebučio, lijo. Susigūžiau pasieny ant kažkada, kai dar buvo maži, anūkų sukalto kreivo šleivo kėduko – man, karvei melžti – susisiaučiau chalato skvernus, įsiklausiau į lietaus šnarėjimą ir nė nepastebėjau, kaip ir jis liovėsi. Tyla. Būtų tyla, jei ne tas jau niekad nebenutylantis šniokštimas, svirpimas ausyse, trukdantis išgirsti tylą. Ir garsus. Pagalvojau – ar dar neskrenda rudeniniai paukščiai, ar tik aš jų klyksmo nebegirdžiu? Būtų baisu – tylintis pasaulis.
Mano vaikystės namai buvo prie pat kapų: už mūsų gėlių  darželio tvoros siaura, purvina gatvelė, zomatas, už jo seni, aukšti medžiai, daugiausiai klevai, uosiai, o už jų visi vienodai bažnyčios pusėn pasisukę kryžiai ir baltas angelas ant aukšto postamento prie jaunos mergaitės kapo.
Vieną pavasarį tų medžių viršūnėse įsikūrė varnų kolonija, nuo ryto iki vakaro ten virė gyvenimas, paukščiai krovė lizdus, nešė į juos visokį šlamštą, o kai trūkstant šieno anksti pradėjom išsivesti sulysusias, užskurdusias karves pasigraibyti šviežios žolės, nebijodami mūsų tūpdavo ant jų nugarų ir pešdavo nenusišėrusius žiemos plaukus, o karvės stovėdavo apsąlusios iš malonumo.
Kasmet kolonija didėjo, lizdų daugėjo. Daugėjo ir triukšmo – dar dorai neprašvitus pasigirsdavo pirmi karktelėjimai, tarsi paukščiai sveikintųsi vieni su kitais, paskui aptardavo ryto naujienas, o jei kažko susikivirčydavo ar kas pabaidydavo, kildavo toks alasas, kad, rodos, ir kapuose guličius galėtų prikelti. Paskui triukšmas netildavo visą dieną, ypač kai jau išsirisdavo varniukai.
Mano mama negalėjo to pakęsti – bent šventą rytą leistų ilgiau pamiegoti! Ir kūrė visokius planus kaip varnas išgyvendinti. Surado ir bendramintį – dėdę Juozą. Vieną dieną jis atsivedė draugą ir abu iš medžioklinių šautuvų ėmė pleškinti į lizdus. Koks kilo riksmas! Paukščiai blaškėsi virš medžių ir pašauti vienas po kito krito žemyn pro šakas keistai vartaliodamiesi, jau tylėdami, o įkandin jų dailiai pasisūpuodamos iš lėto leidosi plunksnos.
Varnos nuskrido. Pasidarė tylu tylu. Paskui karktelėjo vienas varniukas, kitas ir vėl nutilo. Sugrįžusius paukščius vyrai vėl pasitiko kulkomis, vėl ir vėl, kol jie nebepasirodė, tik dar visą dieną rėkė alkani jaunikliai.
Kitą rytą mane pažadino tyla. Jaučiau, kad nemiega ir mama, bet niekada gyvenime apie tai nekalbėjom.
Kitą pavasarį lizdai liko tušti.
Dabar sėdžiu pusiaunakty ant priebučio, klausausi tylos ir galvoju – kada ir kur paskutinį kartą mačiau varną? Taip, žiemą, Vilniuj, Šiaurės miestely, kur jos vakarais parskrenda nakvoti, bet ir tų greitai neliks – štai sutvarkys sąvartynus, pasirūpins šiukšliadėžių dangčiais... Pagal varninių paukščių skaičių sprendžiama apie valstybės kultūrą. Gal reikėtų pagal tylą – atvirkščiai proporcingai?
Kodėl žmogus nepakenčia greta esančių – gal paukščių, vabzdžių, paskui žmonių su kitokia odos spalva, kitokios formos akim, garbinančių kitą Dievą? Kodėl kyla mintis išnaikinti, nustumti toliau nuo savo namų, uždaryti į getus, rezervatus ir dažnai per vėlai susizgrimbama, koks tuščias ir tylus pasaulis be varnų klegesio, žydų erzelio turguj, aborigenų būgnų džiunglėse.
Išeidama palieku pasaulį daug tuštesnį.

O atsimeni?

2013. 10. 12. Senatvės dienoraščiai. 
Po karo ūkininkai mokėsi gyventi naujom, keistom sąlygom –  iš jų atėmė žemę, arklius, padargus, vertė dirbti kolūkiuose,  bet už darbą nieko nemokėjo, o iš šešiasdešimties arų prasimaitinti jei ir buvo įmanoma, tai pinigų prasimanyti visai nebuvo iš kur, o jų juk reikėjo, todėl viską, ką buvo įmanoma parduoti, nešdavo į turgų. Taip jau rugpjūtį turguj atsirasdavo tų metų gaidelių – vos paaugusių, kai tik būdavo galima atskirti nuo vištaičių. Jie būdavo parduodami pusvelčiui. Mama nupirkdavo keletą tokių negražių, padaiguotų, ilgakojų padarų, dar nė nebandančių giedoti. Mano pareiga būdavo jais rūpintis, lesinti, kad greičiau paaugtų ir bent retkarčiais turėtume šviežios mėsos iki ateis metas pjauti paršiuką, t.y., iki Kalėdų.
Gerai prižiūrimi, žole ir mažosiom bulvelėm šeriami, net pasiganyti paleidžiami gaideliai greitai virsdavo įvairiaspalviais, puošniais, pentinuotais gražuoliais gaidžiais, keliančiais didžiulį triukšmą vištininke, po kautynių vaikščiojančiais kruvinom skiauterėm.
Štai apie tuos savo vaikystės gaidelius vakar ir kalbėjausi su mama tvarkydama jos kapą:
– O atsimeni, mama?
Atsimeni, kaip tu ankstyvą mano gimtadienio rytą, tikėdamasi, kad aš dar miegu, tyliai pakurdavai plytą, kad pakaistų vanduo ir išeidavai nukirsti gaidelio, o paskui kieme nuplikydavai vandeniu ir nupešdavai – grįžus tau iš darbo kepsim?
O aš viską girdėdavau, bet neišsiduodavau, tik paskui, atsikėlus, eidavau pasižiūrėti, kuris krito ir bet kurio būdavo gaila.
Atsimeni, kaip valgydavom šventinę vakarienę, skaičiuodavom lenkdamos mano pirštukus, kiek gi man sukako metų? Lenkdavom juos ir tada, kai jau lenkti aiškiai nebereikėjo, puikiai galėjau suskaičiuoti ir be jų. Tuo pačiu pasitikslindavom ir kiek metų kalėjimo dar likę tėveliui – kaip norėjau, kad mano skaičiai greičiau didėtų, o tėvelio mažėtų.
O atsimeni, mama?
Vieną rudenį mano gimimo dieną vyrai pjovė gluosnius prie mūsų upelio, o mudvi vežėm trinkeles per pažliugusią, išlytą pievelę į kiemą, iki tamsos skaldėm jas – žiema čia pat, o malkų beveik neturim, gluosniai žali. Kai grįžom į virtuvę, užsikūrėm ugnelę, nedegdamos lempos užsikaitėm katiliuką, sėdėjom susiglaudusios ir laukėm, kol gaidelis išvirs – buvom tokios pavargusios ir alkanos!
Sugalvojom – kepenėlės jau tikriausiai išvirė. Pasidalinom. Netrukus išsitraukėm po sparniuką. Dar palaukusios – po kulšelę, o paskui užsikvatojom, supratusios, kad katiliukas tai verda, tik mėsos jame nebėra.
Atsimeni? Pirmą mano gimtadienį Kaune? Kad gi ir atsiminti nėra ko – mes jo nešventėm. Nebuvo nei kepto, nei virto gaidžio, nes parduotuvėj jie pasibaigė anksčiau, negu priėjo mano eilė. Ir nors mes nebeskaičiavom metų, puikiai žinojau, kad man septyniolika, o tėvelis jau grįžęs, tik ne pas mudvi.

Žinojau –
Ateis laikas – grįši,
Buvau tikra – grįši,
Tik sulaukti.
Paskui sužinojau –
Sugrįš ne visi.
Vyliausi – tu sugrįši,
Meldžiausi.
Nežinojau –
Ne visi sugrįžę pareina
Namo.

Atsimeni, mama?
Gražiai sutvarkiau kapelį, dar su vaikais papuošim, uždegsim žvakeles...

Neskolinga

2013. 10. 16.   Senatvės dienoraščiai.
Nereikia nė dar kartą pasižiūrėti, mintyse matau paveikslą, pagal kurį pasiūlyta parašyti konkusinį haiku. Matau iki menkiausios smulkmenėlės, linijos, atspalvio. Tupi du katinai – kažkur, gal kambary su stikline siena, gal ant stogo. Greičiau kambary – tos tiesios kampo linijos. Tokie skirtingi. Tik spalva skirtingi. Vienas juodas – ne, ne juodas, nes juodos spalvos gamtoje nėra, jis tamsiai rudas su violeto atspalviu. Antrasis rausvas, taip pat kažkodėl primena violetą. Šitokių katinų nebūna, bet šiedu tokie tikri, rodos jaučiu, kokie minkšti, švelnūs, šilti jų kailiukai, matau, kaip retkarčiais dirgliai krusteli ausytės su plaukų šepetėliais galiukuose – kaip lūšių; plėšrūnų prigimtis. Jiedu tupi įsitempę, sunerimę ir žiūri abu ta pačia kryptimi – į artėjančius debesis – skirtingų spalvų, pavidalų, tarsi maišytųsi stichijos, iš savo gelmių pagimdydamos grėsmingus pavidalus, veidus, kažką lemtingą, neišvengiamą. Rudens darganas? Nežinią? Pyktį?
Net jei tai kambarys, katinai visai neapsaugoti, juos jau siekia debesys. Bet jie toj stichijoj yra du, nors kiekvienas sau, atskiri, bet jaučiantys vienas kito buvimą. O kaip būtų vienam?
Paskubom rašau, rašau prabėgančias mintis. Du, penki, aštuoni, dvylika variantų, bet nė vienas jų visai neprimena haiku, tai tik žodžiai, kasdieniški, nespalvoti, pilkai rudi, kaip pokario kaimiečių namų audimo milinės sermėgos. Jie neskamba, nešvyti, nepridengia minties poetiniu šydu, ji lieka nuoga, be paslapties, negundanti ir neviliojanti ją sekti. Tyrinėju žodžius, keičiu juos vietomis, braukiu, rašau kitus, išnarstau skiemenimis, sukirčiuoju, bet mano triūsas bergždžias, haiku negimsta.
Ne protu rašoma poezija, ne protu, juolab haiku, tik to, kažko kito, man neduota. Tai ką aš veikiu ne savo rogėse, kodėl rašau ir niekaip negaliu liautis? Kam to reikia? Kodėl atvirauju žmonėms, kurių nepažįstu ir kurie nepažįsta manęs, dauguma papasčiausiai abejingi, o tie, kuriems manausi rašanti, kurių, nedaugelio, nuomonė man svarbi, žinau, neskaito? Tarsi bijotų pažvelgti į akis ir laukia, kol manęs neliks; tada skaitys ir teis. O gal verks? Man, kaip nuskaustam vaikui, norisi, kad bent pasijustų kalti – nesupratę, nemylėję. Vaikėju. Juokinga ir graudu. Niekas neprivalo suprasti, niekas neprivalo mylėti ar gailėtis.
Sudirgusi išeinu ant priebučio ir panyru į tirštą rūką, tarsi pasaulis būtų išnykęs. Keista, tamsa neaklina, rūkas švyti, kažkaip iš savęs, persmelkiamas mėnesienos, persilieja šviesesniais, tamsesniais tumulais. Atidunksi duslus, sunkus garsas, rodos jaučiu žemės virpėjimą – pro Kūlupėnus pravažiuoja traukinys. Mano gatvėj užsidega šviesos – tik geltonos dėmės rūke.
Eina nakties valandos. Šiąnakt turiu apsispręsti, nes atidėlioti nebegalima, gali nebelikti laiko. Kam nebelikti laiko? Gyvenimui be pareigų. Tiesiog gyvenimui. Kiek tokių lūžių būta?
Atsimenu savo pirmą dieną išėjus į pensiją – vaikščiojau po namus iš kertės į kertę, nesiimdama jokio darbo, nes viskas atrodė beprasmiška ir nereikalinga, ilgai stovėjau prie lango ir staiga pasijutau laiminga – niekada niekada nebereikės eiti į palatą, kažką spręsti, nerimauti, abejoti ir klysti, paskui graužtis ir žinoti, kad rytoj bus tas pats, vėl klysiu.
Tiesą sakant, aš visą gyvenimą dariau tai, ko nemokėjau – draugauti, mylėti, auginti vaikus, gydyti žmones, arti, akėti dirvą, statyti namus, pešti žąsis, kirpti avis, skiepyti obelaites, dalgele pjauti žolę. Ir dar daugybės kitų darbų nemokėjau, bet dariau. Iš klaidų mokiausi, bet tuo, ką išmokdavau, labai retai galėdavau pasinaudoti, nes gyvenime beveik niekas nesikartoja,  viskas vyksta tarsi pirmą kartą, bent jau kaskart kitaip ir seni receptai netinka. Žmonės tikėjo manim, bet aš juk žinojau, kad tai buvo apgaulė, tik neturėjau pasirinkimo – pareiga.
Švito. Staiga pro rūką prasišvietė saulė. Žiūrėjau į žibančius vandens lašelius ant tujos šakelių ir vėl pasijutau laiminga, kitaip – dabar jau niekam niekuo neskolinga, savo laisva valia galiu spręsti ar rašyti, klysti, kankintis suprantant, kad tikrai nesu rašytoja, juolab poetė, iš Dievo malonės, ar nerašyti, tiesiog nedaryti nieko, tik grožėtis nuotabiu rytu, mėgautis akimirka ir visomis man dar likusiomis akimirkomis. Tai senatvės privilegija, atpildas už visas jos keliamas negandas – grįžimas į vaikystę.
Kas galėtų mane nuteisti?

Gerumas

2013. 10. 29.  Senatvės dienoraščiai.
Nubundu su mintimi, kad turiu keltis ir eiti už namo pažiūrėti ar pražydo paskutinis rožės žiedas. Dar neatsimerkus sugrabalioju šlepetes, apsiaunu, žengiu porą žingsnių ir atsiremiu į sieną, kur jos neturi būti. Prisiglaudžiu, siena vėsi, patikima. Susivokiu, kad aš ne savo namuose Kartenoj ir kad atsimerkus nebus tamsos – mieste jos nebūna, tarsi kas pavagia naktį. Ir iš tiesų – šviesu. Prieinu prie lango – nykus Šiaurės miestelio vaizdas, kareivinių pastatas, ant vejos riogso kažkoks surūdijęs griozdas. Atmintin sugrįžta senas eiliukas:

Trys žibintai po mano langais
Ir danguj apvali pilnatis,
Nukryžiuoti šešėliais beržai
Ligi ryto gulės pasliki.

Užgesinkit, prašau, užgesinkit –
Man nereikia tiek daug šviesos!
Jau išvaikščioti mano keliai
Ir iš niekur daugiau negrįžtu –
Man užtektų spingsulės mažos
Iš vaikystės skurdžių namų.

Kažkas slegia sunkiu akmeniu. Ak, taip, vakar buvau pas gydytoją – gal dar yra koks rezervas? Pasitiko su šypsena:
– Sveika sugrįžusi!
Praskriejo jausmų sūkūrys – atsimena, gero linkinti, žvilgsnis profesiniai idėmus, bet... Nors žinau, kad vargu ar ji gali ką nors įskaityti mano veide – parkinsonikų veiduose užgęsta mimika – neatlaikiusi žvilgsnio nusuku akis. Man gėda savo abejonės ar daktarės šypsena nuoširdi – gerumas tai ar vaidyba? Todėl, kad žinau, kad dar pavasarį, kai lankiausi čia paskutinį kartą, dukra, nepasitarusi su manim, davė gydytojai pinigų, tik vėliau man pasakė. Nestebina, kad dukra davė, ji daug duotų, jei galėtų padėti man, stebina, kad gydytoja paėmė. O kodėl turėjo neimti, jei dabar tokia tvarka? Jei taip daro visi? Visi? Ne, ne visi, žinau, kad ne visi ir man skaudu už tuos, neimančius, kuriuos vis tiek meta į bendrą krūvą.
Kol gydytoja rašo nebaigiamus popierius, mėginu suprasti, kas pasikeitė jos veide, tarsi užgeso kažkokia švieselė. Ne, neatsirado raukšlelių, nepraėjo jaunystė, tik lūpų kampučiai truputėlį nusileidę žemyn. Kažkoks negeras jausmas, matyt tapęs įprastiniu, įrėžė žymę.
Kažin, kas būtų, jei nuoširdžiai paklausčiau, kas slegia, žeidžia? Net išsigąstu savo minčių – kaip gerai, kad veidas be mimikos, neišduoda. Raminkis, Daliute, liaukis fantazavusi.
Dabar, naktį, žvelgdama pro miesto narvelio langą, galvoju, kad gal ir nieko smerktino, jei gydytojas paima atlyginimą už gerai, nuoširdžiai padarytą darbą, jei to nenori ar negali padaryti valstybė. Baisu, jei paima, bet nieko nepadaro. Tik kas laukia tų, kurie neturi pinigų? Et!
Kaip gerai, kad aš jau šalia gyvenimo.
Geriau sugrįšiu mintimis namo, į Karteną, pabraidysiu po garšvų, raudonėlio sąžalynus buvusio gėlyno vietoje, pažiūrėsiu, ar pražydo paskutinis geltonosios rožės žiedas po mano langu – šalnų nuo tada, kai išvažiavau, juk nebuvo, turėjo jau  pražysti. Tik jos ten niekas nematys.

[b]Namas[/b]

2013. 12. 04.  Senatvės dienoraščiai
Nubudau, nes kažkas stipriai trinktelėjo, rodos pajutau, kaip tas trinktelėjimas nuvibravo sienomis, ataidėjo iš laiptinės ir vėl viskas nutilo, nei balsų, nei žingsnių. Jei taip mano namuose kaime, kelčiausi ir eičiau pažiūrėti, o mieste išmokau būti kurčia, nes niekas, kas vyksta name, manęs neliečia. Galiu ligi gerų priešpiečių vaikščioti su chalatu, visą dieną neplauti indų, neliko ir iš pradžių taip varginusio jausmo, kad iš gatvės esu matoma kaip ekrane – įsitikinau, kad niekam iš einančių gatve miestiečių nė tokia mintis nekyla dairytis į trečio aukšto langus. Tai tik pirmą žiemą čia žiemojant bet kam sušnekus koridoriuje suklusdavau ir laukdavau suskambančio mano durų skambučio ar net pasukdavau durų link įsileisti atėjusius, ir kiekvieną kartą nusmelkdavo negera mintis – ne, ne pas mane atėjo, aš niekam nebereikalinga. Namas svetimas ir aš svetima jam, jis gal nė nežino mane esant – tyliai kaip vaiduoklis išeinu į parduotuvę ar šiaip pasivaikščioti, tyliai pareinu, dažniausiai nieko nesutikdama, o jei ir pasitaiko kas, žmonės nesisveikina ir nepažiūri į akis. Būna, kad palaiko laukujas duris kol išsivesiu vaikštynę, bet vis tiek nepažiūri ir neatsako į mano ačiū. Keistuolių teatras.
O aš kaip seklys Morka stebiu, klausausi, uodžiu ir jau žinau daug namo paslapčių. Štai pernai žiemą keletą kartų už vienų pirmo aukšto durų girdėjau barantis – iki spigaus pakylantis isteriškas jaunas moters balsas kažką įrodinėdavo, o jam pritilus pasigirsdavo irzlus, pašiepiantis boso dudenimas, vėl ir vėl pertraukiamas spigaus moteriško falceto. Vis pagalvodavau – kiek jie šitaip tvers? Šį rudenį už tų durų tyla, pastebėjau išeinančią  moterį, vieną, labai gražią, bet liūdną. O gal tai tik man taip pasirodė? Mano fantazija laki.
Retkarčiais kažkuriame iš viršutinių aukštų loja šuo. Bosu. Linksmai – matyt su juo žaidžiama. Ir aš šypsausi. Spėju, kad tai tas beveik baltas vilkšunis, kurį pasivaikščioti išveda jaunas vyras. Puikus padaras – taurus, išmintingas, draugiškas. Šuo, ne vyras. O gal ir vyras, bet iš kur man žinoti, jei niekada nepažvelgė į akis? Šuo pažvelgė ir man pasirodė, kad nusišypsojo.
Turi mano namas ir žiogelį muzikantą – vakarais iš viršaus ataidi fortepijono garsai, kartoja, kartoja tą patį, pratimai darosi vis sudėtingesni ir man būna  labai džiugu, kai muzikantui sekasi. Tai greičiausiai ta plonakojė amžinai skubanti mergaičiukė, per tas tris žiemas, kiek čia gyvenu, gerokai ūgtelėjusi; matau ją išeinančią su smuikele. Tik kodėl niekada negirdžiu smuiko garsų? Gal muzikantai du, o smuikininkė gyvena per aukštai, kad girdėčiau? Sušnipinėjau keliantis liftu – septintam aukšte.
Už mano kambario sienos valandas skaičiuoja gegutė ir man labai smalsu būtų pamatyti jos namelius – laikrodį, įsivaizduoju tokį senovinį, bet juk čia ne kaimas, nepasibelsi ir neįsiprašysi į svečius, juolab, kad niekada iki šios dienos nebuvau pastebėjusi to gretimo buto gyventojų, tik kartais eidama pro šalį pajusdavau šutinamų raugintų kopūstų kvapą. O štai vakar man rakinant duris iš to  gretimo buto išėjo mano amžiaus moteris, nudžiugo mane pamačiusi, užkalbino – kaip gerai būtų turėti savo kartos draugę, bent į bažnyčią drauge nueitume... Nepuoliau aiškinti, kad bažnyčioj lankausi nebent pasiklausyti muzikos, o ji ir nelaukė mano atsakymo, paklausė, ar seniai jau čia gyvenu ir neteko žado, kai pasakiau, kad trečia žiema:
– Trečia žiema... – nutęsė ir mielam veide išsiliejo didžiulė nuostaba, – Ir nesusitikom!
Deja, mūsų pokalbis tuo ir baigėsi, pas ją kažkas atėjo. Dar atsigrįžo su ta pačia nuostaba veide, lydėdama svečią į vidų. Kažin, po kelerių metų dabar susitiksim? Tikiu, susitiksim.
Mano namas. Jau galiu taip sakyti, jau šį rudenį, važiuojant per Lietuvą į Vilnių žiemoti, nebecypė dūšia „nenoriu, nenoriu“ ir netgi pajutau, kad pasilgau to namo, savo narvelio ir, netgi keista, tų beveik vienodų vaizdų per abu langus – ne miškingų Vilniaus kalvelių šlaitų, Neries vingio ar miesto panoramos, o kaip dvyniai vienodų Šiaurės miestelio kareivinių pastatų ir nuolat besikeičiančios automobilių knibždėlynės gatvėse ir kiemuose. Vienam iš tų pastatų įsikūrusi darbo birža, čia lankosi daugybė žmonių ir aš, su knyga sėdėdama prie lango, kol ilsinu nuo skaitymo akis, stebiu juos pro žaliuzes ir vaizduotėj kuriu jų gyvenimų istorijas. Man tai labai patinka – pačiai nematomai stebėti  gyvenimą.
Kartais žmonės guodžiasi praradę namus. Benamiai. Kokia aš turtinga – turiu du namus, tokius skirtingus ir tokius mielus.