GYVENIMAS

Nors bevertis, beprasmis mano gyvenimas – tikresnis nebus jei išduosiu jį ar prakeiksiu.
                                                                                  Algirdas Ražinskas

Vertingas tiktai buvimu tu, gyvenime mano, nes viskas kas buvo – vertinga,
O tai, ko nebuvo, negali turėti vertės – nei auksu, šlove, anei meile.
Nuo to, kad išduočiau, prakeikčiau tave ar kaip Petras Jėzaus atsižadėčiau tavęs tris kartus
Juk tu nesikeistum – kas buvo daugiau nebekinta.
O, siaube! Kiek kartų, išties, tu išduotas, kiek kartų prakeitas buvai dėl smulkmenų,
Nors pasaulį gavai dovanų ir viskas, kas buvo jame , buvo tavo, bet vis per mažai.
Kur eisi, gyvenime mano, kai peržengsi slenkstį, sakyk, ko tikiesi –
Kad saiką pripildys kažkas, tas, kurio gal nėra, sklidinai ir bus visko gana pagaliau
O gal bus tau atimta ir tai, ką turėjai, matai juk, matai kaip dyla kasdien, kas minutę
Mano mintys, jausmai, atmintis ir negrįžta, negrįžta daugiau, nesugrįžta,
O tu ar norėtum, kad grįžtų? Jeigu leistų atskirti pelus nuo grūdų? Grūdus sau, pelus Dievui?
Išgraužk!
Įspraus archyvaras lentynon, kur nors, tarp savižudžio ir šventosios ar kokio vagies ir jau amžinybei,
Nepaklaus, ar mylėtas buvai, ar prakeiktas, gyvenime mano, ir ko buvai vertas.

KASDIENYBĖ

Pavargau. Kasdienė rutina įkyri, man pamote žiežula tapo.
                                                 Ražas „Kurtu"

Šviesiausia, ką išplukdo atsiminimai iš praeities ir tėra kasdienybė –
Kai nubrauki dulkes, tarsi netyčia, nuo virtinės praeities dienų, ieškodamas
Savos būties įprasminimo ir pagrindo po kojomis, ir atgaivos dvasiai –
Ji nušvinta, kaip žmonių gyvenimas – paprastas, kasdieninis – trobelėj šiaudiniu stogu
Čiurlionio karalių rankose.
Pilsto viralą Motina būreliui savų, iki skausmo savų, kur susėdę už stalo,
Šventas nuovargis jų veiduose ir po kasdienių darbų nurimusiose rankose.
Kasdien pilsto Motina viralą būreliui savų – ir nepabosta,
Amžina, kaip pasaulis, nors keičiasi kartos.
Kasdienybė pastatė namuskasdienybė sukūrė žodį ir atrado darbo palaimą,
Nors siuntė jį Dievas kaip , prakeiksmą nusikaltusiam žmogui –
Prakaite veido savo pelnysi duoną savo...
Kad kas sugrąžintų man mano kasdienybę!
Kai jau dienos į naktį, kabinuosi į ją, kaip skęstantis į šiaudą –
Dar vieną dieną, dar vieną, dar vie...

KAIP GIRIOS AIDAS

O mes sugrįšim iš tylos kaip girių aidas.
                           Ražas „girių aidas"

Ir mes sugrįšime drauge su tais, kurie negrįžo
Iš negandos naktų, iš keršto beprotybės, nuo Laptevų, iš Intos
Su tais, kurie miestelių aikštėse ir tais, kur iš akivarų ir kur negimę...
Ir mes ateisim – išgyvenę, nors niekas teisės išgyventi mums nepripažino –
Iškentę viską ir apgavę lemtį,
Iš varganų, pilkų dienų – ta pilkuma uždangstę laimės žiburį,
Išsaugoję.
Nebeskubam mes niekur, mirštam tyliai
Ir niekas mūsų nebepasigenda.
Sugrįšim, ramūs ir išdidūs – buvom, kaip galėjom ir mokėjom,
Sava lemtim pažinę laisvės kainą.
Sugrįšim tik tada, jei mus pakviesit - ateisim
Iš Šančių fabrikų po pamainos naktinės,
Iš „Staliniečio" traktoriaus kabinos,
Iš dainų švenčių, iš premjerų, įkurtuvių,
Eilių prie duonos, žodžio alkio,
Su nuodėmės kupra, išdavę ir išduoti,
Su netektim skaudžiom ir keršto troškuliu,
Išniekintom svajonėm.
Kaip girios aidas mes –
Sugrįšim.
Liudyti.
Kai jūs išmoksite klausyti.

ABEJINGUMAS

Jautiesi kaip rudenio lapas, įkritęs upelėn – pasroviui, pasroviui... Pasūkuriuodamas...
Abejingumas.
Yra toks žodis ir toks jausmas, kai viskas vis tiek, viskas tolsta ir nieko negaila. Ir pats tolsti.
Tai liga.
Ji užkrečiama, neprieikit per arti.
Ja susergama rudenį.
Nieko neskauda.
Vaistų nėra. Vienas kitas pagyja savaime ir niekas nežino kodėl.
Nepagiję ilgainiui virsta šešėliais.
Kai iškrenta pirmas sniegas, o medžiai be lapų, šešėliams nelieka kur pasislėpti.
Išeina nepastebėti ir niekas jų nepasigenda.
Kiti metų laikai apie juos nieko nežino.

SENATVĖ

Ar pastebėjot, kokios jos akys? Senatvės?
Nustebusios, dar vis kažko ieškančios,
Klausiančios – nejau tai man?
Paskui – įskaudintos, pasipiktinusios,
Protestuojančios, kenčiančios, prarandančios viltį.
Pagaliau – supratusios, susitaikiusios, romios.
Kartais droviai prašančios.
Gudrios, žinančios paslaptį, bet tylinčios, nes nėra kas klauso,
Tačiau kiekvieną akimirką pasiruošusios atsiverti, jeigu...
Jeigu kas pakalbintų,
Jei paprašytų sudainuoti jaunų dienų dainą – su šypsena pro ašaras.

Vienišos.
Išdidžios.
Išmintingos.
Alkanos –
Meilės.
Trupučio, kad ir nepelnytos...
Tik trupučio.

Paglostykit ją, mano senatvę, –
Bent žvilgsniu, bent žodžiu, šypsena.
Kaip svetimo, strazdanoto, murzino vaiko galvelę.
Kaip valkatą šunį, prisigretinusį vienatvės naktį.
Kaip kažkam atiduodami skolą.

Ačiū.

Vasaros laukimas

Brėško rytas, mainėsi dangaus spalvos, krito rasa.
Ant slyvos šakelės kabojo lašas,
Kuriame atsispindėjo dangus.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom tą grožio misteriją –
Senatvė ir aš.
Ir nebuvo tąkart nieko svarbesnio
Už rytmečio dangų ir lašą vandens ant slyvos šakelės.
Paskui lašas nukrito – čiak! – į žolę.
Triukšmingai atskrido kamanė ir nutupė ant rankos.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom kamanę –
Senatvė ir aš.
Neturėjom kur skubėti, nebuvo nieko svarbesnio
Už kamanę ant raukšlėtos rankos.
Kai ji pakilo ir išnyko žalioj sodo tankmėj,
Rytas pavirto į dieną su vienišu debesėliu danguj
Ir nieko nebuvo svarbiau už tą baltą debesėlį vasarvidžio skliaute.
Sparčiai tirpo mudviejų laikas,
Bet mes neskubėjom, žiūrėjom, žiūrėjom...
Kai debesėlis išnyko, likom dviese –
Senatvė ir aš.

Daugiau nebeturėjom ko laukti –
Vasara jau buvo atėjusi.

Gruodis Vilniuje

Gruodžio naktim Vilniaus gatvėse neramu
Kažkas klaidžioja sutemose nuo pat vakaro,
Kol dar vaikų metas,
Ligi dviejų vidurnakčių – laiko juostų skirtumu,
Išsiduoda balsu –
Skystu, shaotišku petardų pliaukšėjimu,
Menku dūmeliu paverčiančiu motinų duotus centus priešpiečiams,
Vėliau, įsijungus sunkiajai fejerverkų artilerijai,
Valdomai solidžių dėdžių ir tetų –

Pagal piniginės storį ir smegenų vingių kiekį bei kokybę.

Kas naktį stiprėjantis didysis laukimas
Pagaliau perauga į visuotinę psichozę –
Visi išeina į kiemus, gatves, balkonus, atitraukia užuolaidas, žaliuzes ir visa

Liejasi ugnies, spalvų ir garsų jūra.
Pasitaiko, kad pasiekiamas orgazmas.

(„Audringi, ilgai trunkantys plojimai, pereinantys į ovacijas“.
Ką mano kartai primena?)

Sekančią naktį tyla pagaliau susigrąžina pozicijas –
Miestas įminga teisiųjų ir išmintingųjų miegu.

Eilinį kartą nusipirkęs katę maiše.

Nereikia

Jei norėsit į mane sviesti akmeniu,
Nerinkit didelio. Nereikia.
Tik Perkūno kulipkėlę titnaginę –
Pakapstykit kelio žvyre, rasit.
Jo atvežė andai rūstūs vyrai girgždančiais vežimais,
Kai tiesė kelius į šviesią ateitį –
Kad nesutepčiau baltų batelių,
Išeidama iš vaikystės.

Man pabodo jom žaisti –
Ten, ant kelio, jų liko daug.
Kulipkėlių.
Jos šiltos, nes jose gyvena ugnis.
Neišmokau įskelti.
Niekas nepatarė –
Nereikėjo išeiti.

Nerinkit akmens – didelio, šalto, skaudaus.
Užpūsti ugnelę taip lengva.
Užkelti gimto kiemo vartai –
Svetimi.
Neįsileis, nebepriglaus sugrįžusios.

Nerinkit žodžio –
Geliančio, pikto, sunkaus.
Nelengvas jis būna, kai teisingas.
Daug sunkesnis – nepasakytas.
Visų sunkiausia – užmarštis.
Kapo akmuo bent vardą atsimena.

Byla

Mane, sako, reikia teisti
Už tai, kad išpažinau svetimas nuodėmes,
Tarsi savų būtų neužtekę.

Du broliukai,
Vienas akiniuotas, kitas ne,
Karštą vasaros dieną kapstosi
Nuo statybų likusio smėlio krūvoj po mano langu.
Akiniuotasis, mažasis, sako:
–Bloli, a bloli,
Ladau vabalą!

Stoja tyla.

Aš nežinau, ką veikia broliai.
Nežinau, kokios spalvos vabalas.
Gauruotas ar ne?
O gal su perlamutriniais žaliais sparneliais?
Su keliom kojytėm?
Spardosi apvirtęs aukštielninkas?
Iš viso – ar gyvas?

Vyresnėlis, prieštaravimų nepakenčiančiu tonu:
– Užkask!

Stoja ilga tyla.

Aš nežinau, ką veikia broliai.
Padeda vabalui atsikelti?
Seka akytėm – akiniuotom ir ne?
Pašalina kliūtį jam nuo tako?
Leidžia pasislėpti žolėj?
Užkasa?
Gyvą?
Dar paploja delniukais,
Idant daugiau neišlįstų?

Aš nežinau, kas darosi jų širdelėse.

Tęsiasi labai ilga tyla.
Aš nežinau, ką veikia broliai,
Bet rašau.
Tik užpildau pauzes –
Pagal savo sugedimo laipsnį.

O sako, kad mane reikia teisti –
už išpažintas nuodėmes.
Ne savo?

Laikas

Naktis be sapnų užbraukė liniją tarp vakar ir šiandien –
Nebenoriu sugrįžti.
Nereikia skubėti, nebereikia ieškoti atsakymų į nesibaigiančius klausimus
Vienintėlių teisingų,
Klaida buvo viskas ir viskas, o viskas juk buvo ne taip ir netikra
Vien tik laikas tikras,
Ramus ir beaistris, jam vis tiek teisus tu ar dar ir dar kartą klysti –
Pasekmės įkandin
Sekioja, kol ir jas po nakties be sapnų laikas visagalis praeitin nusineša
Kaltų nebelieka.
Pati nuostabiausia akimirka, kai žvaigždės sudyla, o saulė dar netekėjus.

Rudens nuojauta

Nebenoriu, nebenoriu, nebenoriu
Užvaldančios dar vieno rudens nuojautos.
Nebenoriu

Klausytis vėjų kauksmo vienatvės naktim –
Nežinančio  atgaivos sau, man –
Pasigailėjimo

Nebenoriu. Melagingo aukso geltonio ant tako,
Tarsi visa naikinančio ugnies blyksnio
Krematoriume.

Nebenoriu – saviapgaulės, dar vieno prėsko
Eilėraščio, meteorų lietaus rugpjūčio danguj –
Šviesmečių akimirkų.

Stovi medžiai, maldavimui užlaužę šakas,
Prausiami lietaus, kalba poterius galbūt nesančiam Dievui
Ir aš kalbu. Nors žinau –

Jokie maldavimai, kančia ar meilė
Nesustabdys, nepermaldaus bejausmio laiko.
Noriu! Mirti šiąnakt.

Dienos dar tik pažadas

Dienos dar tik pažadas.
Tik brėkšta.
Tik žydra pilkuma
Prieš žibintų geltonį –
Kas ką?

Nuo lango lig lango
Kas kartą kitoks žingsnių skaičius,
Kitokia šešėlių spalva

Ant sniego –
Pirmo lapkričio sniego –
Pirmos pėdos...

Dienos dar tik pažadas.
Mes dviese jos laukiam –
Per sniegą žingsniu netvirtu

Pilka žmogysta
Ir aš – n-tajam aukšte.
Nuo lango lig lango

Su savo vienatve.
Kas kartą kitoks žingsnių skaičius.
Akimirksnį buvom drauge.