PRADŽIŲ PRADŽIA

...dabar, kada jau  po, suprantu tokią paprastą tiesą, kad neduota atskiro laiko kiekvienam išgyvenimui – pažinimui, nusivylimui, meilei, draugystei, netektims, namų jaukumui kurti, motinystei, išdavystei, darbui, istorijos lūžiams, kūrybai... Gyvenimas užgriūva visas iš karto ir jam nesvarbu, ar tau šešeri, trisdešimt ar septyniasdešimt.

Štai taip – paėmiau naują sąsiuvinį su jurginų žiedais ant viršelio ir ėmiausi rašyti atsiminimus. Kaip paprasta – atsisėdi ir rašai, tarsi kalbėčiausi su jumis kaip kadaise su draugais, su kuriais vakar vakare, baigę žaisti kvadratą, nė neatsisveikinę išsivaikščiojom po namus, žinodami, kad rytoj vėl susieisim senosios Budreckienės vos ne juodai mūsų basų kojų nutryptoj pievutėj ir vėl žaisim kvadratą. Arba visu būriu patrauksim prie Lokystos, ar į pušyną uogauti, grybauti. Ar rogelėm leisimės nuo Ginčo kalno per užšalusio malūno tvenkinio ledą nučiuoždami iki pat Brinkienės liepto kitoj jo pusėj. Maža ką sumanysim. Tuomet mintis, kad tokio rytojaus gali ir nebebūti, manau, būtų atrodžiusi absurdiška, o dabar jau žinau, kad jei neparašysiu šiandien, gali ir likti neparašyta.
Nemanau, kad tie mano atsiminimai būtų svarbūs ar reikšmingi, man tik nenumaldomai norisi dar pabūti praėjusiam savo laike ir atidoti duoklę sutiktiems žmonėms, nes jie tokie paprasti, kad istorija jų tikrai neįamžins, o kartu tokie nepakartojami, kad tikrai verti būti pažymėti ne vien kapų paminklų užrašuose. Įspėju, jei kam tai svarbu, nerasit čia nė vienos įžymybės, nes aš jų nesutikau, bet visi sutiktieji man yra labai svarbūs, brangūs ir nepakartojami.
Pasakoju tai, ką mačiau, išgyvenau, dažnai keičiu vardus, įvykius paslenku laike, bet visi mano veikėjai tikrai turi prototipus. Tai mano kartai duotas laikas, Lietuva.
Kažkada su cioce Jadze grįžom iš Vabolių. Aš visą kelią tarškėjau ką mačiusi, ką išgirdusi – o ji tylėjo, kol pagaliau neištvėrė. Kai aš įtikimai papasakojau nugirstą, bet savaip perkeistą istoriją, kad Mažrimuose į vienus namus naktį atėjo miškiniai, išsivedė šeimos tėvą ir jį sušaudė, liko motina su aštuoniais našlaičiais, kurių keturi dar mažučiai, dar nemoka vaikščioti, dar ant rankų, ciocė  nužvelgė mane tokiu šiltu žvilgsniu ir pasakė
– Na ir fantazija tavo, mergaite.
Ir dabar, jei kas skaitys tą mano rašliavą, didžiausias atpildas man būtų sulaukti tokio šilto, linksmo žvilgsnio – na ir vaizduotė tos žilo plauko sulaukusios mergaitės, taip ir neišbridusios iš savojo laiko.
Rašant atsiminimus paprastai pradedama nuo prosenelių, senelių, tėvų gyvenimų bent trumpo aprašymo, bet tai panašu į gandų nešiojimą, nes manęs juk tuo metu nebuvo ir jei ką žinau, tai tik iš nuogirdų.
Esu Jurgutytė. Daug Jurgučių Lietuvoj. Mano teta, tėvelio sesuo Liucija Jurgutytė – Baldauf užklausė Vlado Jurgučio, finansininko, „lito tėvo“, apie galimą mūsų giminystę – jiedu buvo pažįstami.  Turiu jo laišką tetai, kur jis rašo, kad, nors tiesioginės giminystės įvardinti negali, visi mes esam iš tų Jurgučių nuo Darbėnų, kurie po 1831m sukilimo, gelbėdamiesi nuo valdžios persekiojimo, pasklido po visą Žemaitiją. Taigi, esu iš tų Jurgučių, apie kuriuos nieko nežinau.
Mano senelis, tėvelio tėvas, Aleksandras Jurgutis, kilęs nuo Šilalės, iš Pakasokio kaimo, kaip gabiausias mokslams iš penkių vaikų, buvo nuskirtas leisti į kunigus, nors neturėjo pašaukimo kunigystei. Baigiant seminariją, paskutinių šventimų metu jis apsisprendė, atsikėlė nuo bažnyčios grindų ir išėjo, todėl buvo tėvo atsižadėtas. Pasimokęs farmacijos, gavo vaistininko vietą Sibire, Tomske – mokslus baigusiems lietuviams caro valdžia neleisdavo dirbti Lietuvoj. Ten senelis vedė ukrainietę mergaitę pravoslavę Anastasiją Binevskają, atvykusią iš stanicos Belaja Cerkovj Ukrainoje padėti savo seseriai, caro armijos karininko žmonai, auginti vaikus. Tomske gimęs ir mano tėvelis, Vytautas Jurgutis. Po revoliucijos  Rusijoj šeima grįžo į besitveriančią nepriklausomą Lietuvą, susitaikė su tėvu. Senelis tarpukary beveik 20 metų dirbo Lietuvos banko Panevėžio skyriaus valdytoju, o prie Šilalės, Vabolių kaime iš tėvo paveldėtoj žemėj susikūrė pavyzdinį ūkį, įveisė penkių hektarų sodą, kuriam sodinukus ir visą ūkyje reikalingą tuomet pažangiausią žemės ūkio techniką supirko Vokietijoje.  Vabolėse šeima tik vasarodavo, o darbus dirbdavo samdytas ūkvedys.
Vilniškė babūnė, taip šeimoj vadindavom tėvelio mamą, nes pokary, jau mano atminime, seneliai gyveno Vilniuje, nebuvo baigusi mokslų, niekada nedirbo valdiško darbo – buvo penkių vaikų motina, žmona, šeimininkė, visą save atidavusi šeimai. Puikiai kalbėjo  lietuviškai, labai nustebau, kai jau ūgtelėjusi sužinojau, kad ji ukrainietė. Nebuvo laiminga, bet niekada nesiguodė.
Tėvelis, vyriausias iš penkių vaikų, baigęs VU teisės - ekonomikos fakultetą, gavo stipendiją pusantrų metų stažuotei Briusely, Paryžiuj, Berlyne. Prieš išvažiuodamas vedė vos  aštuoniolikos sulaukusią, Panevėžio mergaičių gimnazijos šešias klases baigusią savo sesers Liucijos suolo draugę Ksaverą Laurinavičiūtę.
Grįžęs po stažuotės į Lietuvą, Vilniaus Universitete dėstė baudžiamąją teisę. Po karo buvo areštuotas, nuteistas dešimčiai metų kalėti ir dar dvejus metus gyveno tremtyje, Vorkutoj. 1956m apsigyveno Kaune, į šeimą nebegrįžo. Padedant draugams gavo darbą Respublikinėj bibliotekoj – tuomet ji dar buvo Kaune. Kadangi tėvelis mokėjo bene šešias užsienio kalbas, jam buvo pavesta kataloguoti bibliotekos gaunamas knygas užsienio kalbomis – už vieną užpildytą kortelę gaudavo 15 kapeikų atlyginimą. Bibliotekai keliantis į Vilnių, tėveliui, kaip labai reikalingam darbuotojui buvo išrūpintas leidimas apsigyventi sostinėje, čia iki pat mirties, 85-rių amžiaus metų, dirbo Respublikinėje Mažvydo bibliotekoje.
Tėvelis – tai mano didžiausias visos vaikystės laukimas ir didžiausias nusivylimas. Mudu daug kartų mėginom suprasti vienas kitą, bet taip ir netapom artimi – per daug panašūs, atkaklūs, kategoriški žmonės.
Apie kitą senelį, mamos tėvą, su kuriuo prasilenkiau laike – kai aš gimiau, jis jau buvo miręs – šeimoje buvo pasakojamos legedos. Jis, Pranciškus Laurinavičius, nusigyvenęs bajoras, jaunystėje dirbęs Oginskių dvare Plungėje raštvedžiu ir brangenybių saugotoju – tai buvusios atsakingos pareigos. Gražaus ir linksmo būta, todėl jam daug kas būdavę dovanojama – ne viena apgauta mergaitė verkusi, vienos tėvas jį net prakeikęs – bus diena, kai tu nematysi  savo vaikų. Pranašystė išsipildė – kai gimė mano mama ir jos jaunesnė sesutė, paskutiniai gausios šeimos vaikai, senelis jau buvo aklas ir jų nebepamatė.
Viskas buvę gerai, kol senelio nepamilo viena Oginskių šeimos moteris, jis buvęs atleistas iš pareigų, labai įsižeidęs ir, nė nepasiėmęs priklausančio atlyginimo, pėsčias  iškeliavęs į Pskovą, kur jo prasigyvenęs brolis buvo įkūręs Karininkų Ramovę; ten ir liko gyventi. Vedė vėlai, 45-rių, daug jaunesnę, aštuoniolikametę gražuolę kaštoninėm kasom, skambiabalsę dainininkę, aukštuomenės damų rūbų siuvėją, estę liuteronę Miną Reiman. Tai šilališkė babūnė – šviesiausias žmogus mano gyvenime.
Senelis Pranciškus buvo kilęs iš Šilalės. Prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą, pakviestas pasiligojusių bevaikių tetų, senelis su šeima atvažiavo į tėviškę joms pagelbėti. Čia užklupo karas, o vėliau nebebuvo prasmės grįžti į Pskovą, po revoliucijos Rusijoje visas turtas buvo prarastas. Seneliui apakus, nebegalėjus atlikti tarnybos, o visas santaupas išleidus važinėjant į Vokietiją gydytis, šeima labai skurdo, babūnės siuvėjos uždarbio neužteko gausiai šeimai išmaitinti, todėl vyresnieji vaikai pradėjo dirbti ir globojo mažuosius. Mano mamą vyresnė sesuo Jadvyga, pati vos šešiolikos išėjusi iš namų mokytis telefoninke, pasiėmė į Panevėžį ir leido į gimnaziją, o brolis Povilas, tuomet jau išvažiavęs į Ameriką kasmet nupirkdavo uniformą ir atsiųsdavo pinigų, kad mama, nuo mažų dienų buvusi silpnos sveikatos, galėtų sočiai pavalgyti.
Abi babūnės prieš santuoką persikrikštijo, pasirinkdamos vienodus vardus – Marija. Mamos mama, vaikystėj kalbėjo vien estiškai, Peterburge mokydamasi siūti išmoko rusų kalbą, senelis, kaip tuomet buvo priimta bajorų šeimose, kalbėjo tik lenkiškai, teko išmokti, o atvažiavus į Šilalę negalėjo susikalbėti nė viena iš tų kalbų, todėl būta visokių nutikimų. Sykį, keliems vaikams vienu metu susirgus, babūnė pasiguodė prie šulinio sutiktoms kaimynėms:
– Tai bėda, viens vaikelis tris mergeles sugulėjo...
Ir paėjo gandas per Šilalę – Laurinavičių šeimoj vienas vaikinas suvedžiojo tris dukteris.
Vėliau babūnė ne tik išmoko lietuviškai kalbėti, bet ir skaityti, rašyti, tik toj mūsų šeimos kalbėsenoj buvo daugybė svetimybių, modifikuotų žemaičių dūnininkų tarmei.
Senelio bajorystės įrodymų neturiu, neieškojau. Man užtenka kažkada nugirsto babūnės, kažką pasakojusios dukterims apie  savo gyvenimą, įvardijimo – tas prakeiktas plikbajoris... Sudėtingo būta šeimos gyvenimo.
Štai tokį margą palikimą gavau iš savo protėvių.

PIRMA ATMINTIS

Kai jau po manęs
Kažkas skaitys –
Supras –
Apgavau.
Nuvyliau.
O ar žadėjau?

Iš tiesų, ar kam nors žadėjau talentingai parašyti atsiminimus?
Vis dvejoju, klausiu savęs, kodėl aš juos rašau? Nemokėdama tokio darbo, nežinodama, ar to kam nors reikia. Greičiausiai slegia mintis, kad viskas praeina, nyksta, kad štai  ir aš jau esu senutė, nieko nebelaukianti iš gyvenimo, jau gerokai kvaištelėjusi, nieko nebegalinti. Gal todėl ir traukia grįžti ten, kur buvau dar vaikas ar jauna, graži, stipri ir protinga. Cha! Niekur nesijaučiu taip gerai, kaip savo atsiminimuose. Jei kam nepatinka – neskaitykit. Rašau sau, nes man reikia. Ir truputį jums – tik tiek,  kiek jums reikia. Man nereikia, kad jums reikėtų. Bet būtų malonu.
Bene pirmi ryškiausi mano atsiminimai iš karo pabaigos.
Mama laiko mane ant rankų ir lipa kopetėlėmis iš akmeninio rūsio po senuoju babūnės namu. Aš bijau. Aš stipriai apsikabinusi mamos kaklą šaukiu jai tiesiai į ausį: „ Ūzia dal! Ūzia! „
Tai aš apie lėktuvus, nuo kurių mes slėpėmės rūsy. Aš noriu atgal į rūsio tamsą, į  saugų artumą su visais namiškiais, bet jie jau išlipę, rūsy jų nebėra. Mama nekreipia dėmesio į mano riksmą, manęs nemaldo, nieko neaiškina, ramiai lipa kopetėlėmis, kol staiga lūžta sutręšęs jų skersinis, mudvi krintam ant žemesnio, lūžta ir tas, ir dar kitas, kol dunkstelim į rūsio smėlį. Ne tiek iš išgąsčio, kiek iš nuostabos aš nutylu. Taip ir sėdim rūsio dugne, negalėdamos išlipti. Po lėktuvų gausmo, po mano riksmo – tylu tylu. Mama kažkodėl nesišaukia pagalbos, kol rūsio angoj pasirodo Giedrytės galva – sugrįžo pažiūrėti, kodėl neišlipam. Kažkas atneša kitas kopėčias. Viršuj užlieja saulė – šviesu, šilta, tylu – jokių lėktuvų, saugu ir gera.
Mama vėliau sakė – taip buvo, sugrįžus rusams, kai dar ir frontui praėjus vykdavo oro mūšiai ar šiaip praskrendant bombonešiams slėpdavomės rūsy. Ir kopetėlės sykį sulūžo.
O patį fronto praėjimą mes praleidom Vabolėse, senelio sodyboj, kur įkalnėje ties kroketo aikštele buvo įrengta slėptuvė – atsimenu už krūmų užslėptas jos duris ir viduj storus neapglėbiamus balkius, remiančius lubas. Netoli slėptuvės krito bomba, bet lubos neįgriuvo. Vėliau mudvi su Giedryte toj slėptuvėj mėgdavom žaisti, kai gyvenom Vabolėse.
Atsimenu, kaip tada, einant frontui, lindėjom slėptuvės tamsoj, daug žmonių ankštai susiglaudę, kaip kažkas ėmė belsti į duris, įsiveržė saulė jas atidarius, o už durų pasitiko būrelis rusų kareiviukų – geri ir draugiški.
Mūsų name kelioms valandoms apsistojo karininkai – vienas jų išgelbėjo mamai, o gal ne vien jai, gyvybę. Mama rado įdomų gražų, blizgantį daikčiuką ir atėjo per kiemą jį mesčiodama rankoje – karininkas pamatė, sukomandavo visiems gult, pagriebė tą daikčiuką ir nusviedė toli į sodą, o apstulbusią mamą tiesiog partrenkė ant  žemės. Tai buvo granata, ji sprogo, bet nieko nesužeidė.
Mudviem su Giedryte ir ūkvedžio vaikams uždraudė išeiti iš namų, sakė renka lavonus, vaikams nereikia matyti. Prietemoj iš sodo į kelio alėją vis vaikščiojo kareiviai, kažką nešė, pravažiuodavo kinkiniai, vėliau pasakojo – lendymuose daug kareivėlių buvę žuvusių.
Frontas neužtruko, tą pačią naktį kareiviai išėjo. Anksti kitą rytą visu būriu skubėjom į Šilalę – babūnė buvo likusi namie, atsisakė eiti slėptis į Vabolių slėptuvę. Radom ją berankiojančią gilzes – kapuose ilgokai viręs mūšis. Mūsų pastatai nesudegė, išliko ir bažnyčia.
Dar ilgokai kartodavosi lėktuvų antskrydžiai, iš  ūžesio spėliodavom – rusų ar vokiečių. Nors Šilalės nebombardavo nė karto, mes, vaikai, buvom išmokyti vos išgirdę ūžiant gultis kur į griovelį, už kupsto, krūmo ir nejudėti. Net praėjus ne vieneriems metams, išgirdus lėktuvo gaudesį, pirma mintis būdavo slėptis.
Sugriūdavom taip į tariamas slėptuves – aukštielninki, žiūrėdavom į lėktuvus danguje ir kalbėdavomės – kalbėtis galima, lakūnai juk neišgirs. Kartais dar ilgai gulėdavom ir po to, kai lėktuvai jau būdavo nuskridę. Ei, pokario vaikai, mažieji anų dienų filosofai, apie ką mes kalbėdavomės?
Nei mano vaikams, nei anūkams neteko glaustis prie žemės, grėsmingai danguje ūžiant bombonešiams. Tai reliktas iš mūsų gyvenimo. Jei ir bus dar karai, jie nebebus tokie – Antrojo Pasaulinio  bombonešiai nuskrido į praeitį.
Bet praeitis kartais grįžta. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Palangos aerouostas buvo beveik nustojęs veikti, Kartenos padangėj retai bepasirodydavo lėktuvai. Ir kaime gyvenimas tarsi sustojo, žmonės užsidarė namuose, neliko progų susitikti. Štai tada ir atsirado nauja bendravimo forma, aš ją vadinau „kryžkelių seimeliais“. Pamato kaimynas pro langą iš miestelio pareinantį kitą kaimyną, paėjėja ligi kryžkelės - jau du. Tada iš vieno namo tarsi atsitiktinai išeina trečias, iš kito dar, ir dar  - štai jau ir kvorumas susidarė, vyksta dienos aktualijų svarstymas, priimami nutarimai.
Einu sykį pas kaimynę parsinešti pieno, „kryžkelės seimelis“ atsigrįžta į mane - ar prisidėsiu, ką įdomaus papasakosiu, bet nespėju dar nė pasisveikinti, kai padangę perskrodžia naikintuvas. Tokia galybė! Smilkteli baimė - kaip vaikystėj. Visi užverčiam galvas, nulydim jį akimis, o Petras taip ramiai žemaitiškai pasako: „Nebijokit, tai tik NAT's py mergų lek“.
Juokas. Negeras juokas. Nužvelgiu seimelį - visi mes čia tie patys, ana pokario karta, glaudęsi prie žemės praskrendant bombonešiams, jau retėjanti.
Vėliau atsiminimų daugėja, tarsi pakilo scenos uždanga. Į mano sąmonę įsiveržia vaizdai ir įvykiai, veidai, žodžiai ir dainos, vis platėja akiratis, vis tolimesni takai, keleliai veda iš namų – pėsčiomis ir arkliais. Vėliau atsirado koncesija į Tauragę – iš miesto aikštės ankstyvą rytmetį 1-2 kartus savaitėje išvažiuodavo toks geltonas, pukščiantis, čiaudantis, dūmijantis autobusas siaurutėm, kaip armonikėlė susilankstančiom durelėm. Koncesija. Ir dabar tarsi ją matau – visada pilną prisigrūdusią keleivių, kažkieno privertą skverną, užuodžiu dūmų kvapą, kai lėtai ir sunkiai išpukši iš buvusio banko pastato kiemo, apvažiuoja jį ir pasuka Tauragės link. Kažkas iš išlydinčių atsidūsta – kad bent nesugestų... O tai nutikdavo gana dažnai – žiūrėk po valandos kitos ir partraukia pėstute būrelis keleivių su nešuliais per petį, o jei sugesdavo toliau pavažiavus – eidavo pėsti į Tauragę, ypač jei reikėdavo spėti į traukinį.
Buvo traukiniai – naktimis, su persėdimu Radvilišky, kur reikėdavo laukti ilgas nakties valandas, o stoties prižiūrėtojai neleisdavo miegoti, žadindavo. Radviliškio stoty esu sutikusi Naujuosius metus – 1957-tuosius. Atsimenu, kaip mamai prisnūdus išslinkdavau iš stoties ir vaikščiodavau atsarginiais bėgiais, kaip kartą nusprūdau nuo apledėjusių bėgių, labai skaudžiai užsigavau blauzdą, negalėjau atsikelti, o mama blaškėsi manęs ieškodama, nes tuoj turėjo atvažiuoti mūsų traukinys. Mėgdavau stovėti perone prie pat kraštelio ir laukti atidundant traukinio – išbandyti save, ar ištversiu, nežengtelsiu atgal. Traukiny niekada nemiegodavau, žiūrėdavau į tai, kas vykdavo aplinkui, pro langą – į tamsą, į dūmus iš garvežio kamino, į žiežirbų spiečių.
Pagalvoju, kokios daugybės dalykų nebepamatys ateities vaikai – tų garvežio dūmų, žiežirbų nakty, nebeišgirs garvežių švilpukų, to atsidūsėjimo traukiniui pajudant. Nepamatys ir pusnuogio kūriko, metančio anglis į žioruojančią pakurą. Paprasčiausiai todėl, kad viso to nebėra. Kaip daug ko nebėra.
Paskui buvo gyvenimas Vabolėse. Seneliai, tėvelio tėvai, praėjus frontui dar kurį laiką glaudęsi Vabolėse, nusprendė keltis į Vilnių, ieškoti darbo. Jie norėjo išsaugoti tvarkingą sodybą, kad palikta be priežiūros nebūtų išdraskyta, todėl paprašė, kad mama su vaikais kurį laiką ten pagyventų, kol susitvers kolūkiai arba žemė bus išdalinta naujakuriams. Siekdamas išvengti persekiojimo, senelis parašė raštą, kad atsisako žemės. Tėvelis dar nebuvo areštuotas – sprendžiu iš senelio gyvenimo aprašymo, rašyto prieš įsidarbinant – rašo, kad tėvelis dirba Universitete, o po nepilnų metų, kai mes iš Vabolių kraustėmės į Bukiškes, tėvelis jau buvo kalėjime. Persekiojimo seneliai neišvengė – jiedu, visa tetos Elenytės šeima ir teta Birutė buvo susodinti į vagoną vežimui į Sibirą, bet Paleckio ar Sniečkaus, tiksliai nebeatsimenu kurio, dėka buvo paleisti. Birutė pasakojo, kad ji, o ypač teta Elenytė, labai pergyveno, o seneliai neėmė į galvą – jie jaunystėj buvo gyvenę Sibire, ne naujiena.
O mes įsikūrėm Vabolėse. Mano atminty tai viena ilga vasaros diena, nusitęsusi į rudenį. Nuo čia jau daug atsimenu.
Buvo mano rytmečiai – aš jau tada keldavausi švintant, tyliai išeidavau į kiemą – mėgdavau įsikurti ant verandos laiptelių, klausydavau ryto garsų – paukščių giesmių, šuns grandinės brazdėjimo, svirties girgždėjimo, išgenamos bandos keliamo triukšmo, balandžių ulbėjimo – sodyboj buvo auginami mėsiniai balandžiai.
Kartais nuklysdavau į sodą, kartais pro tvenkinį, pro vartus, kurių vienas šonas buvo išverstas tanko, liepų alėja nueidavau iki vieškelio, atsisėsdavau ant kelmo, kurių buvo keletas, kai nupjovė frontui einant sužalotus medžius – ir įsižiūrėdavau į lendymus anapus vieškelio – iš ten atslinkdavo rūkai, kaip vaiduokliai šmėžuodavo krūmai, arklių siluetai.
Šalia alėjos tais metais buvo pasėti rugiai – aš mačiau juos augančius, plaukėjančius, žydinčius, gelstančius, mačiau, kaip pjovė, rišo pėdus, statė gubas, kepurėjo, suvežė, braidžiau po ražienas – kažkuri iš rišėjų pamokė – eik braukdama pėdutes palei žemę – jei myli, jei glostai nebado kojelių. Ar mačiau dar gyvenime ką gražesnio, kaip tas plaukėjančių javų laukas rasotą saulėtekį? Tas vaivorykščių žibėjimas? Visam gyvenimui žodis rugiai man reiškia aną rasotą, saulėteky žibantį rugių lauką Vabolėse.
Tą pavasarį viena karvė atsivedė žalą karvytę ir mama sumanė ją auginti – ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad labai jau graži buvo, kad mudvi su Giedryte labai prašėm. Giedrytė pasiūlė vardą – Mūma. Taip ir liko daugeliui metų tarsi mūsų šeimos narys nedidukė, graži, žala, draugiška karvytė Mūma, mūsų maitintoja pokario sunkmečiais.
Atsimenu vasaros dieną, kai Mūma mamai vedant ištrūko ir įpuolė, vilkdama grandinę, į tą mano rugių lauką – lakstė, spraigė pasistriūbaudama, laiminga ištrūkusi. Giedrytė plojo delnais ir krykštavo – mama, žiūrėk, kokia ji graži, kokia ji linksma! O aš susirūpinau – mama, sugauk, sugauk, rugučius sumindys, duonutės neturėsim. O mama juokėsi. Kokios skirtingos buvom.
Mūmos neteko gaudyti – palaigė, palaigė ir pati  prie mūsų priėjo, pagirdėm tanko provėžoj ir nuvedėm į tvartą. Mama tą epizodą ne kartą pasakodavo – kokie skirtingi gali būti vienos šeimos vaikai ir vis su panieka man – svieto neganda.
Taip ir atsimenu Giedrytę visada linksmą, nuolat kažkur bėgančią, skubančią, tai vienam sodo gale, tai visai kitoj pusėj suskambėdavo jos juokas, čiauškėjimas, o aš buvau tylenė, mane vadindavo rūpestėliu. Neatsimenu, kad gyvenant Vabolėse mudvi su Giedryte būtume kada labai nesutarusios – gal todėl, kad buvo daug erdvės, laisvės ir galėjom kiekviena veikti ką norėdamos. Nesutarti, peštis pradėjom vėliau, Bukiškėse, kai gyvenom keturiese mažam kambarėly.
Tą vasarą Vabolėse mus dažnai lankė vilniškiai giminės – Elenytė su sūnum Danuku, teta Birutė. Iš Šilalės ateidavo ciocė Jadzė su vaikais Silva ir Benium. Kartą visi vaikai nuklydom į lendymus. Ten buvo užakęs ežeras – jį dengė storas, minkštas samanų kilimas, kuris supdavosi, jei visi sutartinai įlinguodavom, o nuo mūsų į tolį plisdavo bangos. Mane vaikai atsivežė vaikišku vežimėliu – buvau mažiausia, grįžtant apkrovė kiminais, tik akys liko žibėti, tokią ir parvežė į sodybą. Mamos labai barėsi – į tą užakusį ežerą galima buvo įsmukti. Savo vaikams, anūkams to jau neparodysiu - numelioruota.
O paskui buvo žemuogės, daug kur - ant dėdės Vlado kalvos, jaunojo sodo įkalnėj, pušelėm apaugusiam  šlaite prie tvarto, už ūkvedžio namo, buvo net kroketo aikštelėj, kurioj niekas nebežaidė kroketo. Buvo ir plati, ilga braškių lysvė saulėtoj įkalnėj greta tako nuo namo į sodą, už baltai žydinčių krūmelių gyvatvorės. Greta tos lysvės stovėjo aviliai, vaikai bijodavo bičių, o aš ten lankydavausi anksti rytais, kai bitės dar neskraido. Kas pamokė? Atsiminimai tęsiasi punktyrine linija.
Paskui atradau didelę, plačiašakę obelį, prie pat tako, tik nusileidus į sodą – ėmė kristi vasariniai obuoliai. Aš gulėdavau po ja, sulaukdavau, kol nukrisdavo obuolys, jį suvalgydavau ir imdavau laukti kito. Kartais laukti tekdavo ilgai, bet man patikdavo.
Kartą iš namo išėjo senelis, lėtai lėtai, susimąstęs ėjo į sodą – toks didelis, gražiu, pilku kostiumu, žilais plaukais, toks tolimas, svetimas, ne iš mano pasaulio. Krūptelėjo mane pamatęs, išklausinėjo, ką čia veikiu po obelim ir nesuprato, kam gulėti ir laukti, jei obelis tokia žema, galima pasiskinti obuolių kiek nori, pačių gražiausių. Jis ėjo aplink obelį ir skynė, neklausydamas mano protestų, paskui sukrovė obuolius man į skreitą ir nuėjo – linksmas ir patenkintas, o aš palaukiau, kol jo nebesimatė, sukračiau obuolius už gyvatvorės ir atsiguliau po obelim –  laukti, kol nukris obuolys. Ir vėliau mes su seneliu niekad nesusikalbėjom, buvom labai skirtingi. Aš jo vengdavau, bet ir žavėjausi, jis man buvo vyro etalonas – gražus, ramus, pasveriantis žodį ir visada jo besilaikantis.
Kai ateidavo Benius, atvažiuodavo Danukas, mūsų mėgiamas užsiėmimas būdavo čiuožinėti nuo skardinio tvarto stogo – dengta buvo juostom, kurių sujungimai buvo pakelti, už jų buvo patogu laikytis. Tvartas buvo akmeninis, užpakaline siena atsirėmęs į šlaitą, kur buvo aptvertas voljeras paukščiams. Į šlaitą stogas beveik rėmėsi, todėl čiuožti buvo nepavojinga. Tik viena bėda buvo – einant frontui iš kiemo pusės lėkusios kulkos smigo kiaurai stogą ir šlaito pusėj jų išėjimo skylutės buvo aštriais krašteliais – labai saugodavomės, bet vis tiek ne kartą susiraižėm užpakalius.
Ir dar atsimenu, kaip iš kažkur, iš sodybų, kuriose aš nebuvau buvusi, ateidavo žmonės, tolimi giminaičiai ir svetimi. Tuomet žmonės eidavo vieni pas kitus sužinoti naujienų, pasitarti, turgaus pretekstu važiuodavo į Šilalę, o paskui aptarinėdavo, ką išgirdę.
Atsimenu rudens vakarą. Mama prikūreno virtuvę ir prie žvakės šviesos, dar virpant atšvaitams nuo plytos maudė mudvi vieną po kitos, susodino baltuose tinklinėse lovelėse ir vakarienei padavė po puodelį pieno ir po riekę naminės duonos.
Kieme ėmė loti ir tuoj nutilo šuo, į virtuvę įėjo sulytos, varvančios vilniškė babūnė, tetos  Birutė ir Elenytė – atėjo pėsčios nuo Laukuvos, nuo Žemaičių plento. Nežiūrint nuovargio ir vėlaus meto, babūnė ėmėsi gaminti naminius makaronus – kaip čia vaikai eis miegoti gavę tik po puodelį pieno. Babūnė  užminkė tešlą, plonai iškočiojo, pjaustė plonyčiais vermišeliais, pabarstydavo miltais ir purtydavo, kad išsisklaidytų po vieną, nesuliptų. Išvirė makaronynę, o likusius padžiovė kitam kartui. Taip ir atsimenu babūnę – gražų, žilų plaukų apsuptą veidą, blykčiojančius auskariukus – ramią ir ištvermingą.
Kai nubudau rytą, jos visos tebesišnekėjo. Nemiegojo? Tą pačią dieną išvažiavo, kažkas išvežė arkliais iki Laukuvos.
O po kelių dienų buvo toks pat vakaras, tik pradėję loti šunes nenutilo – į namus atėjo svetimas. Tai buvo vyras odiniu švarku ir kepure, tiesios, kariškos laikysenos, su šautuvu rankose. Jis ištardė mamą, ar viena namie, ar nėra vyrų, apėjo visą namą, sodybą, grįžęs pasakė, kad jam sodyba tinkama – ateity tai bus partizanų buveinė. Nurodė, ką ir kaip mama turi paruošti iki sekančio atėjimo.
Kai jis išėjo, mama nuėjo pas Kolyčius (Kolyčienė – senelio sesuo), tarėsi, ką daryti, tik kas galėjo patarti? Mama susisiekė su seneliu, jis rado jai buhalterės darbą Bukiškių ž. ū. technikume ir butą Bukiškėse. Šaltą gruodžio rytą dengtu sunkvežimiu, pasikrovę būtiniausius daiktus, ožką, į maišus sukišto šieno, grūdų išvažiavom į Bukiškes.

BUKIŠKĖS

Butas Bukiškėse buvo mažas – vienas dalinai pertvertas kambarys, šildomas baltų koklių krosnimi, ir koridorius; virtuvės nebuvo. Koridoriuj gyveno ožka, buvo sukrautos malkos, o valgį virdavom ant kerogazo kambary. Kadangi mamos darbovietė buvo Vilniuj, jai reikėjo važinėti į darbą, pas mus pagyventi atvažiavo šilališkė babūnė.
Žibalą taupėm, jo nuolat trūkdavo, todėl babūnė, iškūrenusi krosnį, į ją pašaudavo špižinį katiliuką su sorų (prosų) kruopomis, užpiltom ožkos pienu, tai buvo pagrindinis mūsų valgis, kasdien. Kartais išvirdavo bulvių košės su lašiniukų ir miltų padažu, bet tai būdavo retai. Apie mėsą užmiršom. Padažą mama vadindavo pamirkalu, o Giedrytė jo nemėgo, vadindavo pasmirdalu.
Kieme žaisdavom su vaikais, bet tarp jų beveik nebuvo lietuviukų, tik rusiukai ir lenkiukai, o iš mūsų visi tyčiodavosi dar ir todėl, kad mudvi kalbėdavom žemaitiškai. Tai nesutrukdė bendrauti, priešiškumas greit ištirpo, pavasariop laisvai tarškėjom lenkiškai ir rusiškai, atsimenu, kaip stebėjosi teta Elenytė.
Kalėdoms vilniškiai giminaičiai atvežė mudviem dovanų – Giedrytei paspirtuką, o man, kaip mažesnei, lėlę žydra gėlėta suknele; bendram naudojimui – sviedinį. Tą pačią pavakarę dovanom susikeitėm ir abi likom labai patenkintos, Giedrytė nei dieną, nei naktį nesiskyrė su lėlyte, o aš atpratau vaikščioti, visur važiavau paspirtuku. Į lėlytę aš nebepretendavau o dėl paspirtuko nuolat kildavo konfliktai, todėl buvo nupirktas antras, bet Giedrytė juo nebepasivažinėjo, jau sirgo. Dėl sviedinio taip pat nuolat varžydavomės. Mama vėliau sakydavo, kad tas sviedinys ir buvo nelaimės priežastimi – mes juo žaisdavom kambary, mėtydavom į lubas, sienas, keldavom dulkes, o mamai niekas nepasakė, kad iki mūsų tam kambary gyveno senas žmogus, kuris mirė džiova. Jokios dezinfekcijos niekas nepadarė.
Išaušo pavasaris. Aš mėgdavau klajoti viena netoliese buvusiam parke, senose, apleistose kapinėse – atsimenu daugybę pavasarinių gėlių ant neprižiūrimų kapų. Matyt aš jau irgi sirgau, kad nebenorėdavau žaisti su vaikais, bėgioti, mieliau nueidavau į parką, atsisėsdavau ant samanotos seno medžio šaknies ir ištisom valandom šildydavausi saulėje, o paskui būdavo silpna, pareinant svaigdavo galva.
Vieną gražią popietę visi gyventojai tvarkė parką, senąsias kapinaites, grėbė, degino šiukšles. Po kelių dienų tvarkėm mūsų namo kiemą, vėl deginom šiukšles. Giedrytė iki vėlumos žaidė prie laužų, o sekančią dieną susirgo – sukarščiavo, sausai kosėjo.
Nuvežė Giedrytę į Vilnių, liepė guldyti į ligoninę, įtarė tuberkuliozę. Tada guldant į ligoninę būtinai maudydavo, numaudė ir Giedrytę. Sanitarė nuėjo atnešti rankšluosčio ir ligoninės rūbų, o mama, kad Giedrytė nesušaltų, vis pylė jai ant galvytės karštą vandenį. Nesulaukusi sanitarės, mama nuėjo jos ieškoti, rado begeriančias arbatą, beplepančias, visai pamiršusias ligonę. Dar supyko, kam mama sutrukdė. Kitą rytą Giedrytei pasireiškė meningitas, o po šešių dienų mirė.
Rasų koplyčioj kunigas laikė mišias, labai ilgai, man buvo šalta, virpėjau, tai kažkas išvedė mane į lauką, pasodino saulėkaitoj ant suolelio pasieny. Buvo gegužės pabaiga, ant kapų žydėjo daugybė gėlių.
Kai pavasariais grėbstau, deginu šiukšles, man vis atrodo, kad į tuos laužo dūmus mudvi žvelgiam abi ir būna gera, o kai daržely pražysta pirmos gėlytės, mano atmintin sugrįžta kapeliai su senoviniais kryžiais greta Rasų koplyčios.
Po laidotuvių dar kurį laiką pagyvenom Vilniuj, pas senelius. Mane irgi vedžiojo pas daktarus, švietė plaučius, sakė, kad taip pat sergu tuberkulioze, tik lengvesne forma. Kiemo vaikų tėvai uždraudė savo vaikams su manim draugauti, tai klaidžiodavau po kiemą viena. Vaikai būna žiaurūs.
Ir namie su manim niekas nebendravo – gal sielvarto prislėgti, o man vis atrodė, kad pyksta už tai, ką pasakiau, kai mama pranešė apie Giedrytės mirtį – ir gerai, tokia mušeika buvo. Pasijutau siaubingai vieniša. Ir kalta. Taip per gyvenimą ir nebeišbridau iš tos vienatvės, bet kaltės jausmo atsikračiau. Vėliau aš nebelaukdavau, kol mane atstums, pajutusi šaltelį pasitraukdavau pati. Išeinu neatsigręždama.
Kai po dešimties metų iš kalėjimo grįžo tėvelis, kai dar po kelerių metų persikėlė gyventi į Vilnių, jis paprašė giminių parodyti Giedrytės kapą, bet niekas iš jų nesugebėjo rasti. Aš laidotuvių dieną buvau mažiausia iš palydinčiųjų, bet nuvedžiau tėvelį neklaidžiodama – dar tebebuvo medinis kryželis su metaline emaliuota lentele, kurioj buvo įrašytas Giedrytės vardas, pavardė, gyvenimo datos. Man rodos, aš viena ir telankiau Giedrytės kapą, retkarčiais atvažiuodama į Vilnių, kol vieną kartą jo neberadau – panaikino kaip neprižiūrimą.
Po laidotuvių mama apsisprendė grįžti į Šilalę. Vėl susikrovėm savo daiktelius, ožką, paspirtukus, lėlę, lagaminą su veltui gautais vitaminais ir kalcio preparatais man ir išvažiavom namo, pas šilališkę babūnę, į Zobieliją.
Kas ta Zobielija? Tuomet tai buvo vingiuota, negrįsta gatvelė, prasidedanti Šilalės centre, nusileidžianti link Ašučio tvenkinio, prie malūno, kurio seniai  nebėra, betgi jis yra mano atminty, nusitęsianti pro medinę, dviejų aukštų špitolę, kuri taip pat tebestovi tik mano atsiminime ir joje tebėra kareivinės, ir prie vartų tebestovi kareivėlis sargybinis su tikru šautuvu ir raudona žvaigžde kepurėj, pro kelelį, pasukantį į bažnyčią, bet mes dabar į ją nesukim, pro mūsų senąjį babūnės namelį, kuris man dar tebestovi, dar nesugriuvęs po vasaros audros, pro Petrusės namą, o už jo jau ir mūsų naujasis namas, kuriame aš užaugau. Čia gatvelė įsispraudžia tarp mūsų darželio tvoros ir zomato, o ištrūkusi iš tų spąstų ima tolti nuo kapų ir dar pavingiavusi, lyg norėtų nusipurtyti tuos lyg žvynus ją aplipusius namelius, pro pušyno kampą išbėga į laukus, į laisvus tolius.
Iš tos pusės, iš kažkur tolumoj slypinčių kaimų, atgirgždėdavo vežimai su žemės gėrybėm ir pokario rūpesčiais, kaimiečiai rišdavo arklius prie buomo pakapėj prie mūsų namo, uždangstydavo arklių nugaras namų audimo gūniomis, parišdavo terbas su avižom, kad arklių tik akys bežibėdavo ir styrodavo ausys, tada išeidavo į miestą, į bažnyčią, turgų, stribų būstinę čia pat, už bažnyčios, buvusioj klebonijoj – kažką sužinoti, išsiaiškinti. Paskui, grįžę prie vežimų, neskubėdavo išsivažinėti, būriuodavosi, kalbėdavosi, o į mus, vaikus, kaip į šieno pakratuose besipešančius žvirblius, sniegenas niekas nekreipdavo dėmesio. O mes girdėjom. Mes viską girdėjom.
Ta gatvelė buvo dulkina vasarom, purvina, neišbrendama per pavasario polaidžius, rudenį, o ir žiemą niekas nevalė sniego, tik kaimiečių ratus pakeisdavo rogės. Ar esat važiavę, patyliukais įsėdę į rogių galą, gaspadoriui nematant? Visaip yra buvę, kartais ir botagu peršniodavo.
Paskui Zobieliją pavadino Petro Cvirkos gatve, prie mūsų namo prikalė lentelę su užrašu. Mes, vaikai, netrukom ją pervadinti Klausučių ūlytėle – už tuos gilius, neišbrendamus purvynėlius. Dabar ji vėl susigrąžino Zobielijos vardą, kai praėjusią vasarą buvau nuvažiavusi, ties kryžkele į bažnyčią, prie mėlynojo namo mačiau stovintį tokį kreivą stulpelį su užrašu.
Vėliau man visa Lietuva tapo namais, priėmusiais mane kaip savą, ir aš ją pamilau kaip savą – tokią nedidelę, tokią gražią, tokią turtingą žmonėm. Jei manęs kas paklausia iš kur aš, atsakau Antuano de sant Egziuperi žodžiais – iš vaikystės ir pridedu – iš Zobielijos.
Jau sugrįžus mama per radiją išgirdo – tuberkuliozė pagydoma, TSRS iš JAV užpirko streptomyciną. Manęs juo negydė – jis dar negreit tepasiekė Šilalę, o mano sveikata gerėjo, nors mama taip ir nesugirdė man nė vienos tabletės iš to parsivežtojo lagamino, tik rūpindavosi mityba, grynu oru, vesdavo į pušyną, neleisdavo būti virtuvės garuose.
Stebiuosi mamos drąsa – aš nuolat sirgdavau, karščiuodavau, kosėdavau, o mama niekada netikrino dėl tuberkuliozės – rentgenas pavojingas, niekada negirdė prieštuberkuliozinių vaistų. Gydytoją pakviesdavo tik tam, kad sužinotų diagnozę, bet ji juk galėdavo būti neteisinga, nes mama nepasakydavo apie tuberkuliozės galimybę, išrašytus receptus išmesdavo – nuodai. Visas ligas gydydavo savo nuožiūra, vaistažolėm. Tik tų vaistažolių pasirinkimas būdavo labai menkas, nuo anginos, bronchito – lipžiedžiai, ramunėlės, šalavijas, jauni pušų ūglių pumpurai uostymui, o nuo bet kurių virškinimo ligų metėlės ir puplaiškiai. Tiesa, dar pripažino žuvų taukus  – vaje, vaje kiek aš jų išgėriau – visos vaikystės košmaras.
Dėl nuolatinių ligų ir į mokyklą teišėjau tik devynerių metų, ir praleidinėdavau daugybę pamokų. Lenkiu savo jau žilą galvą prieš draugę Onutę Macijauskaitę, su kuria tebedraugaujam ir dabar, kad kasdien, bet kokiu oru atbrisdavo pasakyti man, kas užduota. Išmokau dirbti savarankiškai, tai gyvenime labai pravertė.
Grįžus į Šilalę prasidėjo tikrasis mano gyvenimas. Kartais man atrodo, kad nuo tada, būdama šešerių, aš tapau savimi ir manyje daugiau niekas nebesikeičia – tik gyvenimas eina pro šalį, keičiasi artistai scenoje, dekoracijos, muzika, kažkas ateina, tampa spektaklio dalyviais, kažkas gimsta, ilgai ir nuobodžiai auga, o užaugę pasirodo esą svetimi, nesuprantami. Kartais paprasčiausiai kažkur dingsta, išeina degtukų ir negrįžta, kartais ir gyvendami šalia tarsi užsideda iš pasakos kepurę nematukę ir tampa nepasiekiami. Kartais manęs neatsiklausdami iškeliauja savais keliais – išsikelia į kitą namą, gatvę, miestą, dabar jau ir valstybę, kontinentą ir prašampa.
Būna, numiršta. Apsidairau aplink – niekas dėl to nesistebi, kaip rusai sako – vsio v poriadke veščej. Tada suprantu, kad ir man numirus bus viskas v poriadke veščej.
Tik aš nesikeičiu, stoviu scenos pašalėly ir žiūriu, kartais ištariu savo rolės replikas, ir aš iš kažkur išeinu, kažkur ateinu, išeidama save išsinešu, parėjusi save randu. Nieko neužgyvenau, nieko nesukaupiau. Bet ir nepraradau. Neturėjau ir neturiu. Su pasimėgavimu dalyvauju puotoje, įkyrėjus pasitraukiu į tylą, užsisklendžiu, pasiilgus vėl išeinu į žmones. Kartais sumerkiu rankas į tyrą laiko šaltinį – atsigaivinti, o kartais laikas ima atrodyti kaip dvokiantis liūnas. Mano laikas baigiasi, bet jis amžinas, nes tai, kas buvo, negali tapti nebuvusiu.
Vis dar kažko tikiuosi, kažkas žadama – man – ir aš žadu, bet vis dažniau pajuntu – nebebus, nieko nebebus, viskas apgaulė, saviapgaulė. Per vėlai. Bet neskauda, nes niekas neturi prasmės, net gėris, nei blogis, buvimas ar nebuvimas, taip ar kitaip. Viskas sąlygina.
Gera būti. Taip paprasta nebūti.
Vis mažiau veikėjų scenoje, vis tylesnė muzika, blankesnės šviesos, lėtesni žingsniai. Tik aš vis ta pati, kaip tada, šešerių, visai nepasikeitusi, savęs neišdavusi.
Vienišėju. Ruošiuosi – išeiti teks vienai. Reikia pasiekti būseną, kai nieko nebegaila, kaip nuostabiausias vėliau sutiktas draugas Leonas mokė – prie nieko neprisirišti taip, kad būtų sunku palikti. Ir tas atsiminimų rašymas – tai tik rišančių gijų karpymas. Jų vis mažėja.

KELIONĖ Į VABOLES

Dažnai įvairiais pretekstais su mama eidavom į senelių sodybą Vabolėse, tada jau apgyvendintą svetimais žmonėmis, bet jie buvo geranoriški, pripažindavo mūsų nuosavybę, niekas nenukrėsdavo sodo; savo trobelėj tebegyveno ūkvedžio šeima.
Mes riešutaudavom lazdynų alėjoj, aviečiaudavom dėdės Vlado kalne, kur gaisravietėj vešliai sužėlė avietynai ir dilgėlės, parsinešdavom skanių obuolių iš sodo, pareidamos pagrybaudavom pušyne. Kurį laiką vasarom dar ir šienaudavom senelio pievose. Jos buvo prastos, žolė menka, didelius plotus tekdavo nugrėbti, kad Mūmai užtektų. Nupjaudavo kažkas iš kaimo – Vladas Bernotas, Kolyčus, ūkvedys? Kai susitvėrė kolūkis, mums šienauti nebeleido, bet dar metus kitus greta gyvenę giminaičiai atveždavo vežimaitį, kitą šieno mums ir niekas neprieštaraudavo.
Tuo pačiu aplankydavom sergančią, sunkiai bevaikščiojančią tetą Romutką, senelio seserį, nunešdavom knygų, užsukdavom į Kolyčių sodybą – ir dabar, rodos, jaučiu, kaip kvepia visas kiemas medum – dėdė Kolyčius buvo bitininkas.
Sykį vasaros pradžioje mama kažkokiu reikalu išsiruošė į Vaboles. Manęs nesivedė, bet aš užsispyriau eiti ir sekiau ją gerokai atsilikusi.
Ėjom kažkodėl keliais, o ne takais per mišką, kur buvo daug arčiau. Mane pralenkė vežimas, mačiau, kaip jis, prisivijęs ir mamą, sustojo. Kad mama manęs nepamatytų, užlindau už krūmų, saulėkaitoj radau  žemuogių, kiek užgaišau jas rinkdama, o kai vėl išėjau į kelią, vežimas jau buvo toli, bedingstąs už posūkio, nebeįžiūrėjau, keliese ten sėdėjo, man pasirodė, kad dviese.
Tęsiau savo  kelionę, kol labai pavargusi nusigavau į  Vaboles. Taip tuščia visoj sodyboj, neįprastai tuščia. Beldžiuosi į didįjį namą, į ūkvedžio namelį – niekas neatsako, užrakinta. Ir sode tuščia, ir tvartuose, daržinėj. Taip nejauku pasidarė, vos ne verkiu. Laimei, bepareinanti visa ūkvedžio šeimyna iš laukų – tėvai ir visi šeši vaikai. Vyriausia buvo gerokai už mane vyresnė mergaitė, su ja draugaudavau, toliau keli berniukai, skardžiabalsiai, judrūs, nenuspėjami – jų privengdavau, pačiais mažiausiais nesidomėjau.
Ne, mamos nebuvę. Kadangi jau buvo vėlu, visi pavargę, o ypač aš, tai nutarė, kad turiu likti nakvoti, o rytoj rytą mane parves namo. Išvirė vakarienę, pavalgėm. Kai išėjom į kiemą,  jau temo. Vaikai mane nusivedė miegoti ant namo viškų – ten vasaromis jie visi, išskyrus mažiausiąjį, miegodavo. Užlipama būdavo iš kiemo kopėčiomis.
Vaikai prikalbėjo man visokių baisybių, kad toj palėpėj gyvena begemotai ir dramblys – lipam pažiūrėti? Na, sulipom, aš paskutinė. Dar stovėdama ant aukščiausios kopėčių pakopos įsižiūrėjau į palėpės prieblandą. Tikrai – pūpso kažkas didelis, baltas ir storas, o mažesni – pašalėliais. Sumečiau – tas didysis tai, tikriausiai, dramblys, o mažesnieji  begemotai. Aš siaubo apimta, o vaikai neištvėrė, pratrūko juokais ir sušoko ant tų žvėrių – ten būta pūkinių patalų, pagalvių.
Ryte vyriausia mergaitė išvedė mane takais į Šilalę. Toks gražus buvo rytas, dar tik tekėjo saulė, mano dar niekada neita laukais tokioj ankstybėj – rasos žiba, paukščiai kliauga, o man taip neramu, taip neramu – ką mama pasakys? Ją netrukus ir sutikom ateinančią. Man nieko nesakė, nei barė, nei apkabino, buvo tyli, pavargusi, tik mergaitei papasakojo, kad vakar ji pamatė, kad aš seku iš paskos, todėl nutarė nebeiti į Vaboles, pasikalbėjo su sustojusiu vaboliškiu kaimynu ir pasuko į mišką artimesniu taku namo. O aš tai nepamačiau.
Kai vakare neparėjau namo, visa Zobielija ėmėsi manęs ieškoti, išvaikščiojo kapines, išbraidė prūdą mūsų maudynių vietose, net šulinius išmaišė kartimi, o kad  aš viena galėjau nueiti į Vaboles, mama tik paryčiais tesugalvojo, manė, kad aš mačiau, kaip ji pasuko namų linkui.
Tą rytą mudvi su mama taip ir parėjom iki namų tylėdamos. Ir vėliau ji man niekada nepriekaištavo dėl  to nuotykio, tik nuvedė pas gydytoją patikrinti, ar neapsikrėčiau trachoma, nes ūkvedžio šeimoj buvo sergančių. Ar žinot, kas ta trachoma? Geriau ir nesužinokit.
Netrukus po to visą ūkvedžio šeimą išžudė miškiniai – tėvus ir penkis vaikus, tik vyriausia mergaitė, aną saulėtą rytą vedusi mane namo, liko gyva, nes jos tą naktį nebuvo namie, ji buvo išvažiavusi stoti į technikumą, nes jau buvo baigusi septynmetę.
Palaidojom septynis karstus ir Lietuva tapo laisvesnė. Man vis atrodydavo, kad juos, galimai, sušaudė tas gražus, kariškos laikysenos vyras, andai buvęs atėjęs, kai mudvi su Giedryte išmaudytos sėdėjom lovelėse, norėjęs mūsų sodyboj steigti štabą. Netuščia buvo mamos baimė, paskatinusi išvažiuoti.
O man atminty liko tas vakaras ūkvedžio trobelėj – motina, pilstanti zacirką į daugybę dubenėlių ir būrys skustagalvių berniūkščių, puolančių dramblį palėpėj.
Kokioj dar pasaulio valstybėj galioja mirties bausmė vaikams? Pasipriešinimo okupacijai vadovybė pasiskelbė buvusi vienintelė teisėta to meto valdžia. Ar neturėtų būti žengtas ir sekantis žingsnis – prisiimta atsakomybė už rezistentų padarytus nusikaltimus?

ROZALIJA

Kas ji? Davatkėlė, kuri buvo visada, kiek save atsimenu. Matau ją, lipančią iš savo salkos vakariniame mūsų namo palėpės gale, abiem rankom tvirtai įsikibusią turėklo – paniškai bijo nusiristi nuo laiptų.
Bijo Rozalija visko – pikto žmogaus, šuns, nuodėmės, lemtingo žodžio, blogos naujienos, naujo karo, tamsos, svetimo praeivio, aukščio. Savęs?
Tai ji, Rozalija, pamačiusi mane, vaikščiojančią mūsų namo kraigu, iš siaubo su šventadieniniu savo šimtakvaldžiu sijonu atsisėdo į kelio dulkes ir aš, nulipusi nuo stogo, dar ilgokai turėjau ją raminti, kad gi nieko  neatsitiko, kad man visai nebaisu taip vaikščioti ir kad labai patinka suptis medžių viršūnėse.
Rozalija – maža, smulkių rankelių, kojelių, apsirengusi kaip ir priklauso davatkėlei, juodu, plačiu sijonu, duksliom bliūzelėm, visada su skarele. Tuos davatkų sijonus šimtakvaldžiais praminė Pranas Bagdonas, mano vaikystės kunigas, man visam gyvenimui likęs kunigo etalonu – jis mane pakrikštijo prieš pat karą, kad nenumirčiau nekrikštas, iš jo rankų gavau pirmąją komuniją. Jis mėgdavo pakalbinti vaikus,  pasisodinęs po šventoriaus klevais, nesirūpindamas, kad yra matomas pro liaudies gynėjų būstinės  langus, jis pasidomėdavo, ką jaučiu, apie ką galvoju ir atsakydavo į visus mano klausimus, ne taip, kaip mama, dažną sykį pasakydavusi, kad į kvailus klausimus neatsakinėja ; ilgainiui aš iš viso lioviausi jos klausinėjusi. Labai gedėjau, kai mano gerąjį kunigą perkėlė kitur.
Tai jis griaudėdavo per pamokslą ant davatkų – ne bažnyčioj per dienas poteriaukit, geriau eikit į Lokystą savo šimtakvaldžių išsiskalbti ir gerų darbų daryti, šitiek vargšų pasaulyje.
Dabar tokius sijonus nebent senose nuotraukose pamatytum, tik kam rūpėjo davatkas fotografuoti?
Veidelis Rozalijos lygus, skaistus, tarsi nė nepaliestas senatvės. Ir gražus – kai svajodavo, o tai būdavo, kai nebesugaudydama paskutinių saulėlydžio atšvaitų saulei užlindus už bažnyčios, sustabdydavo kalvaratą, susidėdavo pavargusias rankeles į skreitą ir įsižiūrėjusi į tamsėjantį mūsų sodą, į už jo, ant kalvelės juoduojantį bažnyčios siluetą imdavo pasakoti apie savo vaikystę, pirmąjį karą, neišsipildžiusias svajones. Paskui ilgam nutildavo. Ką galvodavo? Melsdavosi?
Sykį vasarą mūsų mamos nusisamdė kaimyną su dvikinkiu vežimu, susisodino visus vaikus, Rozaliją ir išvažiavom į Vaboles susigrėbti ir parsivežti šieną Mūmai. Kol privažiavom pušyną jau visai įdienojo, karšta, miške joks vėjelis nepadvelkia, o ir  nuobodu, ramiai sėdint vežime varmai kanda. Žinoma, važiuoti arkliais mums labiau patinka, negu pėdinti tuos keturis kilometrus pėsčiomis, tokia šventė ne dažnai pasitaiko, bet reikia ką nors prasimanyti. Kalbam, kaip pernai uogavom tam pašaly, prie pelkės, kiek daug ir kokių stambių mėlynių užėjom. Ir kad matėm gyvatę.
Pasakius žodį gyvatė, Rozalija aikteli :
– Cit, vaikai, to žodžio negalima garsiai sakyti, nes tada būtinai įgels.
Mums baisoka, bet neaišku, todėl klausiu :
– Tai kaip tada tą gyvatę vadinti?
– Ai, sakiau, neminėkit to žodžio! – jau visai rimtai piktinasi Rozalija – Sakykit kirminas, piktoji ar dar kaip, tik ne tikruoju vardu, tada ji nesupras, kad apie ją kalbat ir nesupyks.
Patylim, apdorojam informaciją.
Staiga Benius :
– Žiūrėkit, antai gyvatė!
Ten, žinoma, nieko nėra. Mes kvatojam, net mamos nusišypso.
Rozalijos veide nelieka kraujo lašo, ji pasikaišo sijoną, iššoka iš vežimo ir pasuka į mišką – takais nueis grečiau. Mūsų atsiprašinėjimai negelbsti – pradingsta miške. Kai nuvažiuojam į Vaboles, Rozaliją jau randam pievoj. Ji tylėdama pasiima iš vežimo grėblį, visą laiką dirba netardama nė žodžio, o vakare taip pat tylėdama pasuka pėsčiomis namo, jokie mūsų ir mamų prašymai lipti ant vežimo nepadeda. Taip nesmagu.
O kitą kartą, jau rudenį, vėl buvo nutikimas. Bepiga mums būdavo šaipytis iš Rozalijos baimių, o juk, tiesą sakant, bijojo tada visi, dar naktimis kaimuose tebepoškėjo šūviai, degė sodybos ir laidojo, laidojo aukas, po vieną ir šeimomis, o mes gyvenom čia pat, tarp bažnyčios, kapinių, garnizono ir liaudies gynėjų būstinės. Bijojom. Visam name tik moterys ir vaikai, o vieninteliam „vyrui“ Benitui buvo bene dešimt metų ir, nors miesteliuose atrodė saugiau, mes vakarais anksti užsidarinėdavom langines ir laukujas duris iš vidaus užremdavom basliu.
Tas vakaras buvo vėjuotas, kažkoks neramus, protarpiais nulydavo. Neįprastai anksti sutemo ir mes susivėlinom su langinėmis. Grįždama jas uždariusi, mama pastebėjo per kapinių zomatą lipantį ir link mūsų namo sukantį vyrą. Įpuolė į namus šaukdama, kad ateina banditas – padėkit užremti duris, o Rozalijai liepė lipti į savo salką, atsidaryti langą ir šaukti kaimynus.
Supuolėm visi, daugiau trukdydami vienas kitam, negu padėdami. Kurį laiką vyko tyli kova – vyras stūmė duris, norėdamas įeiti, o mes iš paskutiniųjų stengėmės įsprausti balkį. Pagaliau mums pavyko. Kurį laiką buvo mirtina tyla, paskui nušlepsėjo žingsniai. Dar palaukėm, pasiklausėm, ar nebandys įsilaužti pro kiemo duris – nebandė.
Tada mamai pasirodė keista, kad nesigirdi Rozalijos balso. Sulipom ant aukšto, įėjom – salkos langas atviras, vėjo blaškomas, o Rozalija sėdi ant kibiro ir pašnibždom „šaukia“:
– Gevalt! Gevalt!
Kad ir kaip buvom išsigandę, neištvėrėm nenusikvatoję. Kažin, ką pagalvojo tas į namus veržęsis vyras, jei tebebuvo kur netoliese ir tą juoką girdėjo?
Mudvi su Rozalija apie daug ką pasikalbėdavom, aš turėjau daug laiko ir mėgdavau svečiuotis jos salkoj. Ir ne tik Rozalijos, aš draugavau su visom Zobielijos davatkėlėm, nes jos taip pat turėdavo laiko atsakinėti į nesibaigiančus mano klausimus, buvau patikima jų pasakojimų klausytoja, jų dienų praskaidrintoja, o  ir pagelbėdavau tai siūlus vejant, tai už atlygį taisant svetimųjų kapus. Man jų būdavo labai gaila – tokių vienišų, "atlikusių". Ir dabar ne kartą pagalvoju – apie ką jos galvodavo ilgais rudens, žiemos vakarais prie menkos švieselės sugrubusiais nuo šalčio pirštais verpdamos maišus vilnų, linų, megzdamos krūvas kojinių - ne sau. Jos buvo jautrios kitų džiaugsmui ir sielvartui, o joms pačioms džiaugsmas kažkaip nepriklausė, jų sielvartas niekam nerūpėjo, dažnai dar būdavo ir pajuokiamos.
Aš vis stengdavausi iškvosti, kokios audros sudaužė jų gyvenimus, atplukdė į Šilalės pašventorį, nuramdė išdidumą, užpūtė viltį, sutaikė su lemtim. Žmogus turi būti labai stiprus, kad pajėgtų taip gyventi diena dienon, metai iš metų be jokios prošvaistės.
Visas gerumas, kuris susikaupė many ir kuriuo paskui dalinausi su žmonėmis, atėjo iš ten, iš pokario Zobielijos su visais jos žmonėmis, o davatkomis ypač.
Sykį tiesiai paklausiau Rozalijos – ką tu darysi, jei nebegalėsi verpti ir taisyti kapų? O jei susirgsi?
– Man dar liks mirtis, – patylėjo, patylėjo – o jos aš nebijau.
Tai tau ir Rozalija, kuri bijojo visko, bet nebijojo mirties.

ROMAŠKA

Tai aš ją taip vadindavau, o tikrojo vardo nenoriu minėti. Ji atėjo į mūsų mokyklą bene į ketvirtą klasę, tais metais, kai Šilalėj buvo didelis tymų protrūkis, vaikai sirgo ištisomis klasėmis. Skiepų nuo tymų tuomet dar nebuvo.
Nuo pirmos dienos mudvi susidraugavom, teisingiau, aš ėmiausi ją globoti, nes ji atrodė toks ūksmės daigelis, kad, rodės, jei į ką nors neatsirems, tikrai nuluš. Buvo neįprastai blyški, pilkais, truputį banguojančiais plaukeliais ir nuostabiom mėlynom akim, kuriomis smalsiai dairėsi į visa, kas dėjosi aplinkui – lyg nustebusi, negalėdama patikėti. Tokia nutolusi nuo realybės, ne šios žemės paukštelis. Mokėsi neblogai, bet įdėdama daug triūso.
Draugaudavom daugiausiai tik mokykloj, kartu pareidavom į Zobieliją iki mano namų, o toliau ji nueidavo viena – su tėvais ir dviem mažesniais broliukais gyveno  toliau už mus, ties gatvės posūkiu. Kartais susitikdavom ir po pamokų, ypač jei jos tėvo milicininko nebūdavo namie – jo aš bijodavau. Ateidavo ir į Budreckienės pievelę, kur visi Zobielijos vaikai žaisdavom kvadratą ir kitokius žaidimus, bet ji retai žaisdavo, geriau sėdėdavo patvory ir žiūrėdavo į žaidžiančius.
Tymai mus užgriuvo pavasariop, susirgom abi kartu, bet aš išsikapsčiau po savaitės, o ji įgulė ilgam ir aš pradėjau jų namuose lankytis kasdien, pasakydavau, kas užduota namų darbams, paaškindavau sunkesnius dalykus, papasakodavau klasės naujienas.
Romaška ir abu broliukai gulėdavo tamsiam kambary, nes tada buvo tikima, kad sergant tymais šviesa gali pakenkti akims, namuose būdavo trošku, drėgna ir aš išeidavau į kiemą tarsi apdujusi. Tada daug ką ir supratau. Šeimoje vienintelis viršininkas buvo tėvas – griežtas, rūstus, ne tik vaikai, bet ir žmona jo bijodavo. Jam parsiradus į namus visa šeima tarsi prarasdavo kalbos dovaną. Ir man darydavosi nesmagu, radus  pretekstą sprukdavau namo. Sykį buvau liudininke, kaip išeidamas į darbą tėvas atseikėjo stilainį kruopų, atpjovė gabalą duonos, o likusį maistą užrakino spintelėj ir raktą įsikišo į kišenę. Motina dar bandė sakyti, kad paliktų cukraus – juk vaikai serga – tik numojo ranka ir išėjo. Paklausiau Romaškos:
– Ar visada taip?
– Visada.
– O ką darot, kai tėtis kelioms dienoms išvažiuoja į kaimus su paruošų rinkėjais, ką valgot?
Romaška truktelėjo petukais. Motina atsiliepė – turim bulvių.
Ką nebus vaikai ūksmės daigeliai.
Nuo tada aš vis ką turėdama valgomo dalindavausi su Romaška, nes mes dar turėjom Mūmą, netrūkdavom pieno, sviesto, sūrio, nors reikėdavo atpilti pyliavas.
Neilgai truko mudviejų draugystė.
Vieną dieną aš viena klaidžiojau po mūsų sodą, netoli senosios babūnės trobelės. Buvo skaisti diena, ir, nors dar kur ne kur bolavo sniego lopinėliai, bet jau visur jautėsi pavasario gaiva, oras toks grynas, pro dar vis nuogus sodo medžius toli matyti. Ir matau – iš ant kalvelės esančio liaudies gynėjų būstinės pastato pasirodo dvi žmonių figūrėlės, eina pačia horizonto linija, aiškiai matomos dangaus fone. Pirmoji gunktelėjusi, netvirtu žingsniu, antroji tiesi, ant peties šautuvas.
Susivokiu – areštantą veda į netoliese stūksančią tualeto būdelę.
Nesąmoningai seku kas vyksta. Areštantas užsidaro būdelėj, sargybinis vaikštinėja taku pirmyn atgal, tik man jo elgesys pasirodo kažkoks keistas, lyg jis tyčia stengtųsi laikytis atsisukęs nugara į būdelę. Susidomiu rimtai. Iš tiesų kažkas vyksta – per kitą būdelės pusę išlenda areštantas, pradžioj eina, paskui pasileidžia bėgti link upelio krūmų, matyt tikėdamasis pasiekti mišką. Bėga vis dirsteldamas atgal, ar būdelė jį vis dar užstoja. Sargybinis į tą pusę nė negrįžteli.
Staiga su siaubu suvokiu, kad savo kieme stovi Romaškos tėvas, mato visa tai gal net geriau negu aš, nes jam arčiau, o bėglys jo nemato. Tarsi sulėtintam filme stebiu, kaip policininkas kilsteri ranką, atsega dėklą, išsiima ginklą, dar lukteri, kol bėglys priartės, tada ginklą pakelia, akimirką taikosi ir – tarsi kas pliaukšteri botagu. Bėglys krinta, dar mėgina keltis, susmunka ir nebejuda.
Instinktyviai užsiglaudžiu už šulinio, vėl bandau šokti ir šaukti, kaip kareiviams krečiant sodą – čeloveki, pomogite, bet susmunku atgal, prisiglaudžiu nugara prie šalto rentinio ir tarsi sustingstu – padėti nebegali niekas. Įvyko.
Niekada niekam, o ypač mamai, nepasakojau, ką mačiusi, tik dar ilgai visomis galimomis progomis sukinėdavausi tarp žmonių,  ištempusi ausis klausydamasi, ką sakydami nepasakydami apie tą įvykį kalba žmonės. O kalbėjo įvairiai, - kad nušautas jaunas vaikinukas, areštuotas įtariant ryšiais su miškiniais, buvęs suorganizuotas jo pabėgimas, bet štai atsitiktinumas sutrukdė. Kalbėjo ir atvirkščiai, kad bernaitis buvęs užverbuotas ir tokio suvaidinto pabėgimo reikėjo, kad būtų įtikimas motyvas, kai prašysis priimamas į partizanų būrį, tik Romaškos tėvas to nežinojęs. Tik pernai sužinojau, kad vaikinukas nemirė, buvo tik sužeistas.
O sekančią naktį Romaškos šeimos neliko – lyg ir girdėjau naktį pro mūsų namus burzginčią mašiną. Niekas man nepasakė, kur jie prašapo ir niekada neatsiliepė pati Romaška.
Man ji taip ir liko draugė, o visa kita su mumis nesusiję.

SESERYS

Jos buvo dvi, skirtingos kaip diena ir naktis, kaip mūsų mamos sakydavo – kaip Patas su Patašonu. Petronėlė – aukšta, tiesi, juodais, mano atminime jau žilstančiais plaukais. Buvo lėta, rimta, neatsimenu, kad būčiau girdėjusi ją juokiantis, mažakalbė, bet jei jau kada prabildavo savo žemu, sodriu balsu, tai visi aplinkui pritildavo, išklausydavo ir paklausydavo, nes dažniausiai būdavo jos tiesa, niekam nekildavo mintis ginčytis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė negraži, bet geriau įsižiūrėjus – veidas taisyklingų, ryškių bruožų, lyg būtų skulptoriaus išdrožtas ir visa povyza – lyg stovėtų ant postamento. Vėliau man Kryžkalnio monumentas primindavo Petronėlę. Ji buvo žymiai vyresnė už Marelę, sveika ir stipri. Juodvi anksti liko našlaitėmis, todėl Petronėlė kaip įprato globoti mažąją, tai taip ir tebeglobojo, tebevadovavo ir menkiausiose smulkmenose, nors Marelė jau seniai buvo ne tik kad nebe vaikas, o ir gerokai senstelėjusi moteris.
Gi Marelė buvo visiška priešingybė – nedidelė, gražaus, švelnaus veidelio, šviesiaplaukė, linksma, nuolat čiauškanti skambiu balseliu. Išėjus į lauką, pasiklausius, visada galėjau pasakyti, kuriame kaimynų kieme lankosi Marelė. Ir juokdavosi dažnai ir skambiai, tarsi už abi, tik štai Petronėlė to juoko negalėdavo pakęsti, taip dėbtelėdavo, kad Marelė tuoj nutildavo, bet neilgam, tik Petronėlė nueidavo ar bent nusisukdavo, žiūrėk Marelė jau vėl čiauška. Tiesiog negalėdavo Marelė tylėti. Žmonės  mielai jos klausydavosi, bet su atlaidžia šypsena veide, niekas jos žodžių neimdavo domėn – ten būdavo daug pramanų, šią pat minutę šovusių Marelei į galvą.
Man Marelė atodydavo kaip vyturėlis, tokia mažutėlė, spurdanti, nenutylanti. Bet – raiša, be lazdutės niekur neidavo. Abi taip ir liko senos panos, viena dėl to, kad raiša, kita savanoriškai įsipareigojusi ją globoti. Glaudėsi juodvi prie bažnyčos, gyvendavo tai vienuose, tai kituose namuose, vis čia pat, Zobielijoj, vis ieškodamos kur geriau, kur šiltesnis kampas žiemai. Yra gyvenusios ir mūsų namuose.
Petronėlė eidavo per žmones dirbdama įvairius darbus, o jei kurią dieną dirbti niekas nepakviesdavo, maišą pasiėmusi traukdavo į pušyną už kapų parsinešti kankorėžių ar ryšulį šakų – visai žiemai apsirūpindavo, ant kupros susinešdavo. Ir aš su ja eidavau, nors žiemai mudvi su mama dažniausiai pasiruošdavom malkų, bet vasarą, kai nereikia šilumos, tik pravirti valgį, taip pat kūrendavom šakom, kankorėžiais.
Būdavo, kad visos kelionės į mišką metu Petronėlė nepasakydavo daugiau nė žodžio be to „einam“, kurį išdauždavo atėjusi manęs pasikviesti. O aš visą kelią kalbėdavau beveik nesustodama apie viską – namų, mokyklos reikalus, nesutarimus su draugais, skaitytas knygas, net apie politiką. Ją maniau gerai išmananti, nes babūnė, užsiėmusi siuviniais, dažną dieną prašydavo garsiai paskaityti „Tiesą“ ir pakomentuoti, jei ko nesuprasdavo. Na ir skaitydavau, na ir komentuodavau! Dabar, iš laiko perspektyvos, man tas vaizdas atrodo graudžiai juokingas, o tada aš nesuprasdavau, kad babūnė to prašydavo todėl, kad vis dar tikėdavosi išgirsti bent užuominą apie tai, kad galėtų sugriūti geležinė uždanga, už kurios buvo likę penki jos vaikai.
Įtariu, kad Petronėlei mano kalbos patikdavo, niekada manęs nėra nutildžiusi, kaip Marelės. Kartais ir pati paprašydavo atpasakoti kokios skaitytos knygos turinį. Būna gi tokių keistų draugysčių.
Beje, kai buvo vajus likviduoti neraštingumą, mokiniai privalėjo po vieną žmogų išmokyti skaityti, skaičiuoti šimto ribose ir bent pasirašyti ant dokumentų, kad vietoj parašo nebedėtų trijų kryžiukų. Mano mokinė buvo Petronėlė. Su  matematika mums sekėsi puikiai, pasirašyti išmoko, o štai skaitymas taip ir liko neperkąstas riešutėlis.
Marelė į mišką niekada neidavo – kur jai ten su nesveika kojele. Vis taip užjaučiama, nuo sunkesnių darbų užvaduojama, įprato gyventi kaip dangaus paukštelis kur ką gaudama, ko, jei labai įsimanydavo, ir pasiprašydama. Atsimenu, atklišiuoja, būdavo, Marelė taku per daržą, įsmunka į babūnės kambarėlį ir prašo – duok bent mažutėlį, tokį štai mažutėlį, silkės gabalėlį su šalta bulve, taip norisi ko nors širdžiai nušveisti. Ir nelaukusi babūnės atsakymo jau tipena į kamarą – puikiai žino mūsų padėjimus, išsigreibia iš molinės puodynėlės, kurioj babūnė užsimarinuodavo iš turgaus parsineštų kartais ir gerokai apsmukusių pokario silkių, gabalėlį, paabejojus ir antrą, grįžta virtuvėn, pakilnoja katiliukų dangčius ar nelikę bulvių, neradus nepasididžiuoja pasiimti ir iš kiaulėm prišutintų ir skubiai suvalgo su visais kailinėliais, užsikąsdama silke, nusilaižo pirštelius, padėkoja ir išsiskubina namo, kol Petronėlė nepastebėjo, nes vėl barsis.
Ypač Marelė mėgo  salotas. Babūnė keldavosi labai anksti, apeidavo daržus, gėlynus, pririnkdavo žolių vištoms, paršiukams ir salotų ar kitų daržovių visai šeimai. Sau salotas babūnė taisydavosi atskirai, nes mūsų mamos sakydavo, kad žmonės nėra karvės, žolių nevalgo, o babūnė nuo pat ankstyvo pavasario į salotas dėdavo kiaulpienių, baltažiedžių ir paprastųjų dilgėlių, žliūgių. Pasitaisydavo tokių salotų didoką dubenėlį apmaišiusi su rūgpieniu ir valgydavo kelis kartus per dieną, pasidalindama su Marele. Mano mama dažnai bambėdavo, kad bent jau žolių davatkėlė galėtų pati prisirinkti. Nemėgo, vai nemėgo Marelė mano mamos.
Turėjo Marelė ir dar vieną keistenybę – ateidavo pas babūnę dieną, kai jau nieko iš suaugusių nebebūdavo namie, pačios atsinešta švaria skarele užtiesdavo babūnės pagalves – o jų būdavo visa kaugė – ir krisdavo aukštielninka pamiegoti, sakydavo – nebegaliu, nebeištversiu, leiskit paknarkti. Ir tikrai, užmigdavo akimirksniu ir imdavo knarkti, net langai, rodos, virpėdavo. Mudvi su babūne saugodavomės nesubildėti, babūnė net liaudavosi sukti siuvamąją. Tas pamiegojimas trukdavo ne ilgiau pusvalandžio, Marelė, kaip staiga užmigusi, taip staiga ir nubusdavo, susilankstydavo savo skarelę ir išskuosdavo namo. Pasirodo, Petronėlė nepakęsdavo jos knarkimo, nesvarbu, dieną ar naktį, tuoj žadindavo, o sykį pažadinta Marelė nebeužmigdavo, taip ir kuitiniuodavo amžinai nedamiegojusi.
Bet štai ateidavo pavasaris, stodavo šiltos, šviesios, giedros dienos. Marelė tarsi atgydavo. Pas ją atvažiuodavo žmonės iš kaimų, atveždavo gabalus audeklo, maišus siūlų, kažką aptarinėdavo, Marelė rodydavo piešinių eskizus, čia pat koreguodavo pagal pageidavimus, sutardavo kainą. Vieną rytą Marelė mūsų kieme po senąja obelim susistatydavo tokias  primityvias stakleles, į jas įverždavo audeklą, ilgai stovėdavo ties juo, kažką svarstydavo, vis dirsčiodama į piešinį popieriaus lape, paskui ryždavosi – plonai nusmailinta kreidele (beje, mano nukniaukta klasėj), imdavo piešti. Aš gulėdavau ant storos šakos įsilipusi į obelį ir iš viršaus stebėdavau, kaip gimsta upės kontūrai, dantyta miško siena, sodybos kampas už kalvelės, kelias, kryžius ar koplytstulpis, o kartais ir stirnelės pamiškėj ar gulbės upės sietuvoj.
Tai trukdavo ilgai. Marelė, pokštininkė ir šnekutė Marelė, nutildavo, piešdavo viską užmiršusi, vis kažką pasvarstydama pridėjusi kreiduotą pirštą prie lūpos, taip juokingai bėgiodama aplink stakleles, pamiršdama pasiimti lazdutę – iš vienos pusės nepasiekdavo, nes audeklas didelis, o ji tokia maža. Niekad daugiau neteko matyti taip piešiant – iš bet kurios pusės. Kai jau būdavo patenkinta darbu, dar kartą nužvelgdavo, įsitikinusi, kad viskas gerai, įmesdavo kreidelę į įrankių dėžutę, nusivalydavo pirštus į priejuostę, išimdavo šonines staklelių balanėles, susukdavo audeką ir išeidavo namo – šiai dienai užteks.
Kitą dieną vėl laukdavo sunkus darbas – parinkti siūlus. Juos užsakovės dažydavo pačios, dažniausiai augaliniais dažais, nes pirktinių būdavo sunku gauti ir nudažomi turėdavo būti iš anksto, nes tik kurį laiką pabuvę šviesoj įgaudavo tikrąją spalvą. Tos spalvos būdavo švelnios, nerėžiančios akies ir man labai patikdavo.
Marelė tik jai suprantama tvarka rikiuodavo gijas, kaitaliodavo jas vietom, kol galutinai apsisprendusi imdavosi darbo – įsikurdavo ant mažos kėdutės ir pradėdavo siuvinėti, vikriai daigstydama adata savo vikriom, mažom rankelėm. Žinodavau, kad tai truks ilgai, išsiropšdavau iš obels ir išeidavau į savo trasas, tik vis iš kur parbėgdama pasidomėdavau, kiek pasistūmėjo darbas. Paveikslas keisdavosi, aiškėdavo, tik vis dar būdavo tarsi negyvas, kažko trūkdavo.
Ne aš viena domėdavausi, kas vyksta Marelės staklelėse, kaimynės vis rasdavo kokį reikalą užsukti į mūsų kiemą, lyg atsitiktinai, stabteldavo pasižiūrėti, bet Marelės nekalbindavo, ji labai nemėgdavo, jei kas trukdydavo.
Pagaliau ateidavo svarbiausia diena, tada aš jau niekur neišeidavau, vėl įsikurdavau ant obels šakos ir laukdavau magijos seanso.
Marelė niekada neatiduodavo siūlų likučių, tai įeidavo į sutarties sąlygas. Štai dabar ji atsirišdavo didelį tų įvairiaspalvių siūlų likučių maišą, imdavo ieškoti reikiamų spalvų ir pradėdama nuo paveikslo krašto įsiuvinėdavo akcentus, kur ryškesnį brūkšnelį, kur tik tašką, pabarstydavo žalioj pievoj įvairių spalvų taškelių ir sužydėdavo pieva, pabrūkšniuodavo šviesiai žydrai ir sumirgėdavo bangelės upėj ar geltonom adatėlėm sužibėdavo saulės zuikutis pirkelės lange. Mačiau kartą, kaip bene penkis kartus siuvinėjo, ardė ir vėl siuvinėjo stirnelės akį, kol ji tapo gyva, šilta ir linksma.
Pabaigta! Marelė tvarkosi daiktus, eilės tvarka subeda adatas į pagalvėlę, surenka žirklutes, peiliuką, į maišus sukaišioja likusius siūlus, net pašluoja apie stakleles. Tvarkosi sau, į paveikslą nei nebepažiūrėdama, visai jam abejinga, tik kai atvažiuoja užsakovai, kuriems iš anksto būdavo per žmones pranešama, kada paveikslas baigiamas, sustingdavo Marelė lyg laukdama nuosprendžio ir jei  šeimininkės veidas nušvisdavo, atgydavo ir Marelė, vėl atgaudavo kalbos dovaną ir gebėjimą juoktis.
Ne pinigai už darbą Marelei būdavo svarbiausi, o jie aniems laikams būdavo nemaži – juk užsakytas šitoks prabangos dalykas – Marelei svarbiausias atpildas būdavo tas susižavėjimas, džiaugsmas žmonių akyse. Pinigus, beje, tuoj pat priglobdavo visada laiku kieme atsirandanti Petronėlė. Dieną kitą Marelė nieko neveikdavo, babūnės žolelių, kaštonų užpilais trindavosi įskaudusią koją, nugarą ir čiauškėdavo lyg norėdama atsiimti už tylėjimo dienas. Paskui viskas prasidėdavo iš naujo – imdavosi sekančio užsakymo.
Sakoma – tai kičas. Man atrodo, kad jei beišsiuvinėtų dabar man Marelė kilimėlį su dantyta  miško siena, žydinčia pieva, upelės vingiu, koplytstulpiu pakelėj, saulės zuikučiu trobelės lange, aš jį tikrai mielai pasikabinčiau prie lovos ir nejausčiau jokio diskomforto, kaip nejaučiau jo studentiškais metais ryšėdama ryškiai geltoną skarytę su raudonom rožėm – todėl, kad buvo su meile dovanota anytos.

KELIO DULKĖS

"...Pylj na dorogė mojei sūdjby otpečiatok sledov tvojih verno hranit..." *
                                                                                               R. Tagorė
   
Vasara. Dar viena nerami pokario vasara Zobielijoj, kai vis atsklinda gandai apie galimus trėmimus į Sibirą. Mes, vaikai, per daug nesirūpinam, gyvenam šia diena – na kas gali blogo nutikti, kai tokios gražios dienos, šitaip gera pliuškentis Lokystoj, iki vėlumos žaisti kvadratą, o miškuose jau noksta mėlynės? Juokinga atrodo ir mamų užmačia virš Rozalijos salkos, pačiam pastogės čiukure, įrengti slėptuvę – dvigubą lauko sieną. Mums, vaikams parodė, kaip iškelti plačią, nepritvirtintą lentą, įsirangyti į tarpą tarp dviejų sienų ir vėl įstatyti lentą. Ten buvo paliktas raštelis su adresais, kad žinotume į ką kreiptis, jei liktume Lietuvoj vieni.
Vieną naktį mama judina mane už peties ir tyliai šnabžda – kelkis, einam. Bandau keltis, bet grimstu į miegą – juk ką tik įmigom. Vėl budina. Keliuosi. Pokario vaikai nepratę klausinėti. Išeinam.
Naktis šilta, giedra, gana šviesi, nors mėnulio nėra, užtenka žvaigždžių žibėjimo. Patraukiam galudaržėm palei upelį, kad nereiktų eiti pro kareivines,  pro stribų būstinę buvusioj klebonijoj ir tik kai jau nusigaunam gana toli, pasukam tiesiai per laukus, kol išeinam į kelelį, vedantį į Gūbrius.
Tepenam basos – mama pirma, aš iš paskos, kelelio dulkės minkštos, dar šiltos po dienos kaitros. Einu nuleidusi galvą, prieš save matydama tik šmėkščiojančius mamos kulniukus, girdžiu tylią šneką – jei kas, nesakyk niekam, kas tavo tėvelis ir kad jis kalėjime. Iš viso, kas ko beklaustų, sakyk –   nežinau. Ir kad pas Petronėlę pati užklydai, ne aš tave atvedžiau. Apsimesk kvailele.
Einu iš paskos motinos pėdsakais ir man niekas daugiau nerūpi, tik patakyti į jos pėdas. Visa kita tarsi neturi jokio ryšio su manim.
Kai ateinam pas Petronėlę, juodvi dar kalbasi, kai aš nė nenuplautom kojom įlipu į jos lovą ir užmiegu.
Rytą išeinu į kiemą apsidairyti. Pirkelė maža, nedidelis ir tvartelis su daržine po vienu stogu. O aplink laukai, viskas atvira, tik pietų pusėj beržynėlis – jaunas, gražus, kaip iš paveikslo. Karvę pamelžusi pareina Petronėlė – neik į atvirą vietą, nereikia, kad tave kas pamatytų. Pusryčiaujam pieną su duona, pasidalinam paskutinį papentį. Petronėlė tyli – vieniša, savų vaikų neturėjusi ji akivaizdžiai nežino apie ką su tokiu padaru kaip aš galima kalbėti.
Paskui brazda priemenės kertėj kažką bambėdama, į virtuvę įsineša pusmaišį rugių, pažarsto šviesoj – daugybė pelių spirų. Nieko nepadarysi, sako, paskutinius sušlaviau, teks perrinkti. Ir renkam, semdamos po lėkštelę, darbo užtenka pusdieniui, o likusį pusdienį malam rankinėm girnelėm, pasimainydamos. Užmaišo duoną.
Kai kitą dieną duoną iškepa, aš jau esu gerokai išstipusi po vis atšildomos burokynės su bulvėm ir duona man pasirodo nepaprastai skani, net tas pelių spiras pamiršau. Et, ką jūs, dabartiniai vaikai, žinot, kas pokario vaikui buvo duona! Aš ir dabar dažnai atsipjaunu riekelę ir pasimėgaudama valgau be ko be nieko, mažais mažais kąsneliais.
Taip ir gyvenam dieną kitą vis ką nors dirbinėdamos. Pro šalį važiuodamas Petronėlės giminaitis – iš už tos raguvos, kur už beržyno – išmetė kelis pėdus nenukultų rugių.
– Žinau – sako – tu nebeturi, o dabar dar įnamę įsigavai – ir merkia man akį.
Susinešam pėdus į daržinę, ratu susiklojam ant grendymo varpomis į vidurį, sako – kulsim. Padavė man tokią kartį su prie galo pririštu pagaliu, kitą pasiėmė pati, pastatė mane kitam  krašte ir rodo – apsuki tą pagalį ir trinkt per varpas, žengteli žingsnelį į šoną ir vėl tinkt per varpas, taip ir eisim ratu, o kad būtų linksmiau ir darbas lygiau eitųsi, iš lėto dainuokim:

Kam-pe tu-pi, kam-pe tu-pi,
Kul-kim ke-tu-rie-se,
Kul-kim, bro-liai, ne-tin-gė-kim,
Ba-do ne-re gė-sim.

Aš sakau :
– Kad juk mudvi tikrai ne broliai, netgi ne seserys...
– Kvailele, daina tokia, o iš dainos žodžio neišmesi. – abi juokiamės.
Praėjo daugiau kaip savaitė. Petronėlei jau visai neramu, kas galėjo nutikti, kad mano mama taip ilgai nesirodo, buvo tas išvežimas ar ne? Baimė griaužia ir mane – o gal ji jau pakeliui į Sibirą?
Sekmadienį ankstų rytą Petronėlė sulieja didelį sūrį su kmynais, įtrina druska, paguldo ant lentelės. Aš apsiginkluoju peiliu ir jau einu artyn, jau pjausiu nuo galo – tai bent puotausiu, bet čia Petronėlė perpranta mano kėslus :
– Cit, mergele, ne viskas tau!
Taip ir sustingstu su pakelta ranka – aš augu viena, nuo šešerių, kai Giedrytė numirė, visa, kas yra namie, yra man, todėl dabar sunku suvokti, kodėl staiga negalima. Susigėstu.
Petronėlė įsivynioja sūrį į švarų rankšluostį – nešis į turgų ir ta dingstimi susižinos visus gandus – turgus viską žino. Mane nuvedė pas giminaičius anapus raguvos, bet tie nepriėmė – o jei negera kokio atklydėlio akis užmatys, ims klausinėti kieno tas vaikas, iš kur? O jei užgrius stribai ar kareiviai? Pasitarę sugalvojo pasodinti mane pievoj pakrūmy, prie pat raguvos, kad matyčiau jų kiemą ir jei kas pasislėpčiau krūmuose ar  beržinėly anapus jos ir tik sutemus eičiau pas Petronėlę.
Sėdėjau toj pievoj, žiūrinėjau gėlėles, žoleles, vabalėlius ir man visai neprailgo, ypač gražūs pasirodė dideli geltoni burbulai ant ilgų kotų. Visą gyvenimą juos pamačius taip ir stoja akyse ta pieva prie raguvos Gūbrių pašalėj.
Petronėlė grįžo su nebloga žinia – išvežimas buvo, bet išvežė tik dvi šeimas iš visai kito krašto, mama buvusi nusigavusi net iki Šiaulių, parvežė medžiagos man uniformai, nes mokykloj jau jų reikalauja ir raudono velveto suknytei. Tai džiaugsmas!
Svarbiausia, kad iš to žmogaus, kuris buvo įspėjęs mamą apie ruošiamą išvežimą, sužinota, kad daugiau jų nebebus.
Tą patį vakarą, pritemus, mama atėjo manęs parsivesti, dovanų Petronėlei atnešė gražią skarytę.
Ir vėl mudvi ėjom, tik šį kartą į priešingą pusę, tiesiai į sutemose vos įžiūrimą Šilalės bažnyčios bokštą, basom kojom mindamos šiltas kelelio dulkes – mama pirma, aš iš paskos, lumstu Petronėlės atriektos duonos nešina. Ėjom tylėdamos, kiekviena savo mintyse paskendusios.
Tada aš tų Tagorės žodžių dar nežinojau. Dabar, kai mamos nebėra, atsiminus tą mudviejų ėjimą, juos kartoju kaip maldą: * „... mano likimo kelio  dulkės šventai saugo tavo kojų pėdsakus... “

Отредактировано daliuteisk (2013-01-17 06:58:32)

MANO MAŽOJI DRAUGĖ

Vadinom ją Kastute, tai sutrumpinta iš Konstancijos ir maloniau skamba, juolab, kad ir to vardo savininkė  labai miela mergaitė. Tik aš sugadinau visą dažinį – sykį, kažko supykusi, ėmiau ir pavadinau ją Kriukse. Taip ir pasigavo Zobielijos vaikai – Kriuksė. Ji nepykdavo, o gal tik neparodydavo, tik jos mama išgirdusi taip vadinant vis mus paprotindavo:
– Vaikai, na ką jūs darot, kaip galima žmogų kiaule vadinti?
Kuriam laikui liaudavomės, bet pravardė sugrįždavo, kur ten sukontroliuosi žodžius įsisiautėjus žaisti kvadratą ant Budreckienės pievelės, ne tokių žodelių ir pravardžių kaimynai išgirsdavo. Kaip nekeiktelsi, jei Kastutė su savo pussesere Irute žaidžiant kvadratą būdavo tikros siaubūnės – mažos, kresnos, stiprios, kai pasiųsdavo tokį suktą kamuolį pažeme, tai nei sugausi, nei išsisuksi. Kaip čia neišsprūs stipresnis žodelis? Mūsų garbei turiu pasakyti, kad rusiškų keiksmažodžių nevartojom, jie atėjo vėliau.
Kastutė  buvo už mane jaunesnė gerais trejais metais, o mokėsi tik viena klase žemiau, nes aš į mokyklą per savo ligas išėjau pavėluotai, o Kastutę mama nuvedė dar neturinčią šešerių.
Gerai atsimenu tą rugsėjo pirmąją, kai Kastutės mama ją, padabintą dideliu baltu kaspinu, išsivedė į mokyklą, o tėvas stovėjo prie namo kertės bejėgiškai nuleidęs rankas su gailia šypsena veide, negalėdamas patikėti, kad mažoji jo mergaitė išeina į žmones. Kastutės mama atsigrįžo, piktai mostelėjo jam ranka, kad eitų sau ir patyliukais, nepiktai burbtelėjo – kvailys. Ji ne sykį ta lėtą, gerą žmogų kvailiu pavadindavo.
Kastutė buvo mažo ūgio. Visi jos giminėj buvo nedideli, tai iš kur jai būti aukštaūgei. Plaukučiai balti, banguoti, apie veidą ir kasų galiukai susisukę garbanėlėm, veidelis apvalus kaip mėnulio pilnatis – toks mielas, besišypsantis mėnuliukas, tik akys per ryškios, rudos, nederančios prie šviesaus gymio – rudos, lyg nustebusios, lyg ko klausiančios, visada rimtos, nors veidelis šviestų šypsena. Tokia miela buvo mergytė, kad moterys nejučia graibstydavo ją į glėbį, myluodavo, o ji to negalėdavo pakęsti, spardydavosi ir ištrūkusi bėgdavo neatsigręždama.
Ir mokykloj buvo mylima, pirmąsias dvi klases baigė penketais. Motina ja labai didžiavosi – ar nesakiau, kad ji labai gabi ir visai nesvarbu, kad jauniausia klasėj? Paskui rezultatai ėmė prastėti, bene šeštoj klasėj gavo pirmą pataisą, ypač nesisekė matematika. Ne sykį pas ją atėjusi rasdavau beviltiškai spoksančią į knygą – nesuprantu, nieko nesuprantu. Bandydavau jai padėti, paaiškinti, bet pedagogas iš manęs nekoks, pritrūkdavau kantrybės.
Kitokie tai buvo laikai, nebuvo jokių pramogų, kompiuterių, televizorių, tik miesto aikštėj nuo šeštos ryto iki pusiaunakčio plyšodavo ant stulpo pritvirtintas garsiakalbis. Todėl mes, vaikai, eidavom vieni pas kitus ir, jei nesiautėdavom lauke,  žaisdavom stalo žaidimus, kartais kortomis, bet tų tikrų neturėjom, vienintelė mūsų namuose buvusi kaladė nuskaro neįžiūrimai, tai nusipiešdavom. Kartais garsiai skaitydavom knygas, kad ir suaugę ką nors dirbdami galėtų klausytis.
Taip ir stovi akyse tie rudens, žiemos vakarai Kastutės namų virtuvėj – patalpa didelė, erdvi, prie lango stalas, kertėj prie durų plyta, indauja, kibiras su vandeniu, visais pasieniais platūs suolai. Grindys išklotos plačiom, nedažytom lentom, kurios prieš šventes būdavo baltai nušveičiamos su pelenų šarmu trinant eglišakiais. Lubos ant storų, nuo dūmų ir garų įjuodusių balkių buvo dengtos tokiom pat storom, plačiom lentom, pro kurių plyšius amžinai byrėdavo spaliai, ypač krebždant ant namo pelėms.
Tarsi dabar matau, kaip Kastutės mama verda vakarienei kruopynę, ilgai ilgai stovi prie plytos dideliu samčiu aušindama sriubą ir tik išvirus kruopoms užžilina pienu. Pavaišindavo ir mane – kokia skani sriuba, daug skanesnė negu namie. Visada taip - svetur skaniau.
Ant vieno iš suolų sėdi tėvas ir miega atsirėmęs į sieną. Jis amžinai norėdavo miego, nes keldavosi anksčiausiai visoj Zobielijoj, apeidavo savo gyvulėlius ir išeidavo į darbą – į dvaro pieninę, žinoma, buvusią dvaro. Ten išseparuodavo visą tą dieną suvežtą ir suneštą pieną; grietinę, sviestą išveždavo į Tauragę, o iš lieso pieno virdavo kazeiną – sagoms gaminti. Mes su Kastute ir kitais vaikais eidavom į pieninę parsinešti išrūgų ir pasukų kiaulėms, buvom iššniukštinėję visus pieninės kampelius, įrengimus, stebėdavom, kaip didelėj cisternoj mušamas  sviestas, su pasimėgavimu gerdavom pasukas.
Tėvas vaikams, Kastutei ir daug jaunesniam broliukui, buvo didelis autoritetas. Jiedu, nekreipdami dėmesio, kad jis snaudžia, pasakodavo jam visas savo skriaudas, kas negražiai kalbėjo, o kas ir apkumščiavo. Tėvas truputį praverdavo akis ir rimtai pasakydavo:
– Nesirūpinkit, vaikai, aš tuos chuliganus sutvarkysiu.
Negalėdavau nė įsivaizduoti, kaip tas ramus, lėtas, geraširdis, nedidukas žmogus tvarko chuliganus, bet Kastutė ir broliukas tvirtai tikėjo, kad jų tėtis gali viską. Kitą rytą viskas būdavo pamiršta, ir skriaudos, ir skriaudėjai ir nieko nebereikėdavo tvarkyti.
Aš buvau amžina nenuorama, valkata nuo prigimimo, vis viliodavau Kastutę kur nors eiti – prie Lokystos žemuogiauti ar išsipjauti meškerykotį iš seniai nusižiūrėto lazdyno krūmo, vasarą maudytis, į mišką mėlynių ar grybų, į stadioną ar į miestą kokiu reikalu, o dažniausiai šiaip paklajoti kur akys užmato. Jei jau tą namisėdą pavykdavo prisišnekinti eiti, tai dar nereiškė, kad eisim – reikėjo atsiklausti jos mamos, o ši tuoj pasidomėdavo, ar visi užduoti darbai padaryti. Jei ir padaryti, tai dar nereiškė, kad jau eisim, nes mama nužvelgdavo virtuvės grindis ir, jei pamatydavo kokią šiukšlelę ar pabirusių spalių, liepdavo pirma jas iššluoti.
Na ir prasidėdavo didysis grindų šlavimas!
Pirma pabarstydavo drėgnom pjuvenom, kad nedulkėtų, o tada, visada nuo to paties kampo, imdavo šluoti, kruopščiai išgremžiant kiekvieną tarpelį tarp lentų, kiekvieną ištrupėjusos šakos skylutę, visas pasuoles, pastalę. Tas šlavimas mane hinotizuodavo, sėdėdavau akim sekdama šluotos judėjimą, užmiršusi viską pasauly, rodos net alsuoti liaudavausi. Kastutės mama juokdavosi, kad kol šluojama virtuvė, aš prarandanti kalbos dovaną.
Kartais man pritrūkdavo kantrybės laukti ir aš išeidavau viena.
Jei jau sulaukdavau ir išeidavom abi, tai visai nereiškė, kad kartu ir pareisim. Dažną sykį dar nepriėjus ligi miško ar pirmo žemuogyno Lokystos šlaituose, kur nors tolių toliausiai ima ir suloja šuo – Kastutė sustoja kaip įbesta, apimta siaubo. Aš skubu aiškinti, kad tas šuo visai nepiktas – girdi kaip linksmai loja. Ir tikriausiai pririštas. Jei ir palaidas – ko jam taip toli bėgti ir kodėl būtinai į mūsų pusę?
Kalbu, aiškinu, įtikinėju, skubu – ką nors padaryti galima tik kol ji taip stovi sustingusi, nes paskui, kai jau apsispręs, apsisuks ir patrauks namų pusėn, jau niekas jos  nesustabdys. Kartais pavykdavo perkalbėti, ypač jei tas kvalas šuo susiprasdavo laiku nutilti, bet dažniausiai ne. Taip ir įpratau valkatauti viena, nes daugiau bendraminčių neatsirado.
Dar viena mūsų vaikystės neganda buvo Kastutės broliukas. Jis gimė kai Kastutei jau buvo 10, man 13 metų. Vos ūgtelėjusį mama jį pavesdavo mūsų globai, niekur neišleisdavo mūsų vienų, be jo. Tai ir vesdavomės, kai jau pramoko vaikščioti, ir ant kuprų pasikeisdamos nešdavomės, ir į storą lininę paklodę įsiguldžiusios už kampų suėmusios gabendavom, bet kur tu, žmogau, toli nukeliausi su  tokia našta? O bernaitis buvo puikus, sveikas, storas, gerų plaučių – kai užrėks, jei kas nepatinka, mama kažin kur būdama išgirsta, o mums tai nieko gero nežada.
Nuo tada ėmiau nemėgti mažų vaikų, jie man atrodė kvaili, pilni kaprizų – vienas vargas. O Kastutė  niekada nepykdavo ant broliuko, tenkindavo visus jo norus, jei jis nepanorėdavo eiti, tai ir neina -  tai jau ne vienas, o visa dešimtis vargų.
Visa laimė, kad mano požiūris į vaikus laiku pasikeitė, savi neatrodė nei kvaili, nei pilni kaprizų.
Paskui atėjo metas, kai pradėjom išaugti į panas. Nors Kastutė buvo už mane jaunesnė, apie ją pradėjo sukinėtis kavalieriai, matyt už tas garbanėles apie mielą veidelį, už tas dideles rudas akis. Ji į visa tai žiūrėjo lyg į žaidimą, lyg nerimtai, bet štai mokytojas Pranas ėmė mokyklos vakaruose šokdinti tik  ją vieną, o kai baigė mokyklą, užsimanė ateiti rimtai pasikalbėti su tėvais.
Kastutė priešinosi, užkalbinėjo dantį kaip įmanydama, bet sykį sekmadienio popietę mato – Pranas beateinąs. Pasiblaškė, pasiblaškė po kambarį – išbėgti iš namų per vėlu, pamatys, tai nieko gudriau nesugalvojo, kaip užlįsti už aukšto tėvų lovos galvūgalio, juolab, kad tarp jo ir sienos buvo gerokas tarpas.
Motina svečią įsivedė į gerąjį kambarį (tai gerai, kad laiku baigė remontą, naujas „fierankas“ pakabino - jautė motinos širdis, kas gali nutikti auginant gražuolę dukterį), pasodino už stalo, arbatos užkaitė. Ir tėvą pasikvietė – tegu pasiklauso ką netikėtas svečias pasakys. Tik kur ta Kastutė prašapo, ką tik, rodos, buvo namie? Pašaukta neatsiliepė.
Na, nėra tai nėra, sėdi, šnekučiuojasi, jau ir vestuves aptarinėja, o Kastutė dantim griežia, kad be jos viską sprendžia. Išstovėti siauram tarpe nelengva, bet ir išlįsti nevalia – juk užjuoks, visą amžių minės, vaikams, anūkams pasakos kaip jaunoji  už lovugalio lindėjo, kol jaunikis su tėvais vestuves rokavo.
Pagaliau sulaukė – išėjo.
Vestuvių rytą motina pasikvietė tėvą, kad padėtų pristumti lovą prie pat sienos. Dėl viso pikto.
Po daugelio metų Pranas papasakojo žmonai, kad gi matėsi jos bateliai pro lovos apačią – tokie pikti bateliai – pamindžikuoja, pamindžikuoja ir vėl tūno. O jis tyčia nesiskubinęs išeiti.

KRIAUČIUKAS

Jis atklydo į Zobieliją iš kažkurio kaimo jau vedęs. Apsigyveno nedideliam namely prie Budreckienės pievelės, kur mes, Zobielijos vaikai, žaisdami praleisdavom daug laiko, todėl visas tos keistokos šeimos gyvenimas mums buvo kaip ant delno. Siuvo kriaučiukas vyriškus rūbus, gerai siuvo ir nebuvo brangininkas, todėl darbo nestokojo, o dėl linksmo būdo greitai susigyveno ir su kaimynais, o ir žmona buvo taiki, rami. Įdomi tai buvo pora, kartu einančių jų negalėjai nepastebėti, ne vienam kildavo pagunda ir pasišaipyti, bet dažniausiai sukeldavo tik gerą, atlaidžią šypseną.
Kriaučiukas, o štai vardu pavarde jo niekas nevadino, tai ir aš jos  neatsimenu, buvo mažas, tamsaus gymio, garbanotas, šnekus, skubrus, jei eina, tai vis patekom, jei prabyla, tai tarška kaip „šeina katarinka“, jei siuva, tai rankos, atrodo, šoka, vos spėja siūlas paskui adatą. Jei nekalbėtų taip grynai žemaitiškai, šilališkai, galėtum pamanyti jį čigonu esant. Buvo labai geros nuomonės apie save, ypač jei kas pavaišindavo alum – ir kriaučius esąs nepamainomas, ir jo žodis pats teisingiausias, ir gražuolis neginčijamas – neieškok, kito tokio nerasi. Iš čia ir ambicijos, kad visi jam pritartų, kad girtų, žavėtųsi, o žmonės tuoj pajusdavo tą jo pasipūtimą ir pasipildavo pašaipos, dažnai sumaniai užmaskuotos ir jis ne tuoj perprasdavo, kad tai iš jo šaipomasi. Kur pasisukinėja Kriaučiukas, žiūrėk jau ir griaudi juokas, dažnai visai nenorint jo užgauti, o tik įvertinant pasakyto sąmojaus išradingumą.
Mokėjo pajuokauti ir Kriaučiukas, ir po jo žodžių skambėdavo juokas, bet, negalėdamas paslėpti nuoskaudos, jis darydavosi piktas, kandus, užgaulus, pašnekovams pasidarydavo nejauku ir jie išsivaikščiodavo. Likęs vienas, užgautas, Kriaučiukas neidavo namo, o vėl sukdavo į bufetą, vienintelį Šilalėj, užgėręs pasijusdavo šaunus, gražus ir protingas, apsukdavo kepurėlę snapeliu atgal ir linksmas patraukdavo namo. Mes, vaikai, iš toli girdėdavom – Kriaučiukas pardainuoja, parlinguoja. Mes lydėdavom jį iki namų, tikėdamiesi antros spektaklio dalies. Ir tikrai, kurį laiką girdėdavosi tik jo šūkaliojimas trobelės viduj, paskui žmona išeidavo į kiemą, daržą tikėdamasi, kad vienas paliktas jis nurims, užmigs, bet kur tau, dažną sykį jis išsirisdavo iš paskos bambėdamas ir skeryčiuodamas rankomis, o jei dar pamatydavo, kad yra žiūrovų, kibdavo muštis – kaip mažųjų veislės gaidelis prieš kalakutą, nes žmona buvo vos ne dvigubai už jį aukštesnė, rami ir kantri, išmintinga. Ji pradžioj tik gindavosi nuo jo kaip nuo įkyraus varmo, nuleisdavo negirdom jo keiksmus ir užgauliojimus, jo šokinėjimą priešais ir mosikavimą juokingai mažais kumšteliais, bet galiausiai pritrūkdavo kantrybės, ramiai suimdavo už sprando, prilenkdavo prie žemės, palaikydavo, kol baigs spurdėti, tada beveik nešte nusinešdavo į namus.
Spektaklis baigtas, išsiskirstydavom.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai būdavo nedažnai, šiaip buvo darbštus, linksmas žmogus.
Didžiausia Kriaučiuko gyvenimo neganda buvo vaikų gimimai, o gimdavo jie beveik pamečiui. Kai trobelėj atsirado pirmoji dukra, toks mažytis, knerziantis padarėlis juodais plaukučiais, jis, žmonių klausiamas, bandydavo vaidinti abejingą, net didžiuodavosi protingai padaręs, pirma pasirūpinęs šeimininke ir aukle sūneliams.
Kai po metų gimė antroji dukra, Kriaučiukas dar šiaip taip tvardėsi, o po trečiosios gėrė savaitę ir kieno nors paklaustas, kas gimė, pravirkdavo girto ašarom, tai žmonės ir liovėsi kalbinę. Gimus ketvirtai dukrai neišsipagiriojo bene mėnesį.
Mergaitės augo, kaip reta, sveikos, buvo linksmos ir protingos, tik sunku būdavo atsekti jų amžių, nes antroji ir ketvirtoji, nusidavusios  į motiną, greit praaugo savo vyresniąsias seseris, kurios buvo smulkutės, į tėvą. Būdavo, kad ir pats tėvas susimaišydavo, kiek kuriai metų. Jų trobelėj būdavo amžinas alasas, juokas, verksmas, kažkas bildėdavo, poškėdavo, o tarp  viso to šurmulio ramiai, neskubėdama sukinėdavosi  motina – prausdavo, rengdavo, šukuodavo, virdavo valgį, skalbdavo; jos žodis būdavo šventas, paliepimai, ir negarsiai pasakyti, vykdomi. O tėvo niekas neklausydavo, su juo žaizdavo kaip su lėle, pešiodavo, tampydavo, į plaukus priraišiodavo kaspinėlių, kaip indėnui nutepliodavo veidą, apkaišydavo plunksnom, o šis viską kantriai iškęsdavo, niekada nepykdavo ant savo išdykėlių. Kai reikėdavo imtis siuvinio, turėdavo įsikišti motina – cit, vaikai, tėvas dirba.
Mylėjo Kriačiukas savo mergaites, bet sūnaus tema vis dar buvo skaudi. Ir štai svajonė išsipildė, po ilgesnės pertraukos gimė sūnus.
Ėjo Kriaučiukas iš ligoninės namo su gera žinia, negėręs, bet apsvaigęs iš laimės ir kiekvienam sutiktam ar tik kažkelintoj padaržėj užmatytam kaimynui iš tolo šaukė – sūnus gimė! Žmonės ėjo artyn, klausinėjo, tapšnojo per pečius ir visu būriu lydėjo iki namų, kur žinia buvo pagarsinta artimiausiems kaimynams ir keturiom dukrelėm. Mergaitės susispietė trobos tarpdury ir stovėjo netekusios žado, tik spoksojo į tėvą ir susirinkusius žmones, kol pati mažoji ne tai paklausė, ne tai konstatavo faktą:
– Tai mūsų daugiau nebemylėsi? – ir suvirpo balselis grauduliu.
Su sūnaus gimimu į namus atėjo rūpesčiai, vargas. Vaikelis gimė silpnas, nuolat sirguliavo, nedažnai ir neilgam motina su juo sugrįždavo iš ligoninės namo. Vyresniosios mergaitės jau ėjo į mokyklą, buvo protingos ir darbščios, jų rūpesčiu ir laikėsi namai.
Praėjus keleriems metams, jau gyvendama Kaune, sykį važiavau į Šilalę   pas babūnę. Taip pasitaikė, kad autobuse nuo Tauragės su  Kriaučiuku susėdom greta. Įsišnekom. Su didele meile kalbėjo tėvas apie keturias savo dukteris ir sūnelį, kuris pagaliau išsikapstęs iš visų vaikiškų ligų, bet čia pat guodėsi, kad jis auga išpaikintas ir nesuvaldomas, neklauso ne tik tėvo, bet ir motinos, namai, ką ten namai, visa Zobielija,  esą pilni jo išdaigų, kartais ir gana piktų.
Kriaučiukas nuo dūšios pasakojo, kad paskutiniu metu rimtai svarstąs, ar nereikėtų leisti motinai pagaliau paimti beržinę rykštę, nes kas iš jo išaugs? Kalbėjo ir vis klausiamai žvilgčiojo į mane – ar pritariu, o aš tik šypsojaus ir jis atsisveikino pralinksmėjęs, atrodo, pats radęs atsakymą į savo rūpestį.
Nežinau, išpėrė bent sykį tėvai savo padykusį sūnaitėlį ar ne, bet vėliau  atsigirdau, kad išaugo doras žmogus.

VIŠTA

Nuo Kastutės namų greta kapų ir dar toli už jų tęsėsi ariamos žemės plotai – iki pat pušyno. Tuos laukus išdalino rėželiais po 15 arų šeimai, po 7 arus vienišiems žmonėms, bet davatkoms ir tų 7 arų kartais neduodavo – veltėdės, tegu bažnyčia pasirūpina. Tuose aruose visi sodindavo bulves, grūdinių niekas nesėdavo. Kartais moteriškės padaigstydavo kelias vagas burokų kiaulėms ar eilutę cukrinių runkelių sirupui išsivirti, cukraus tai trūkdavo.
Vienas nuostabus atsiminimas iš tų vaikystės dienų – karštą vasaros dieną stoviu prie Kastutės namų, laukiu kol ji persirengs, nes ruošiamės eiti į miestą ir matau tą didžiulį bulvių lauką, sužydusį baltais ir violetiniais žiedais, o virš to lauko,  virš to bulvių žydėjimo, virpa oras, toli toli, kaip per rūką, tamsoja pušynas. Parodžiau Kastutei, o ši:
– Nu ir kas?
Tikrai – nu ir kas? O aš štai atsimenu visą gyvenimą, man vasara tai karštą dieną virpantis oras virš bulvių žydėjimo.
Tik mano mama po kelerių metų sumanė įsėti į tuos arus  žiemkenčių kviečių, nes be jokios sėjomainos auginant bulves, jos prastai bederėdavo. Tai buvo stebėjimosi visai Zobielijai! Tas mūsų sklypelis tuomet buvo netoli Jonikų sodybos, jau už kapų. Man ta sodyba buvo labai svarbi. Ir ne todėl, kad ten gyveno draugė Reda, o dėl jos sesers, Reginos, kuri buvo vyresnė už mane gerais šešeriais metais, bet mielai su manim draugaudavo, nudžiugdavo susitikusi, kalbindavo ir atsakinėdavo į visus klausimus. Nesunku nupirkti vienišą vaiką - prisirišau kaip šunelis.
Sykį Regina padovanojo man storą knygą, nežinia kokiais keliais patekusią jai į rankas – monografiją apie Salomėjos Nėries kūrybą. Sako, jei tą knygą perskaitysi ir ką nors suprasi, gal ir išsipildys tavo svajonė – ji juokdavosi iki ašarų, kai paklausta, kuo noriu būti, aš nemirktelėjusi atsakydavau – poetė. Tas juokas manęs nežeisdavo – su meile. Tą monografiją aš perskaičiau, kai ką supratau, bet štai poete netapau, bet vis tiek dėkinga Reginai, kad atvedė į protą – paklausta lioviausi taip atsakinėti. Ne tau, Martynai, žydras dangus.
Kai javai pradėjo bręsti, Jonikų vištos ėmė kulti mūsų kviečius, šnarėdavo visas dirvos galas, kai ten išradingai triūsdavo rudos, raibos, kanapėtos, kuoduotos, pentinuotos vištelės – pasišokėja, nusilaužia varpą ir kulia daužydamos į žemę snapu. Mudvi su mama labai pergyvenom pamačiusios. Nieko mamai nesakiusi sumaniau gelbėti derlių – nuėjau pas Jonikas kai visa šeima buvo kieme ir paprašiau neleisti vištų į mūsų kviečius. Iš manęs imta šaipytis, tai supykusi pasakiau, kad areštuosiu jų vištas ir norėdami atgauti turės išsipirkti. Tai bent kvatojo! Baisiausia buvo, kad  kieme buvo ir mano dievaitė Regina, bet nei žodeliu manęs neužtarė.
Parėjau namo verkdama. Kitą dieną, vis dar turėdama vilties, kad vištų nebepaleido, nuėjau pažiūrėti kviečių – visos vištelės ramiai sau puotavo. Kas man beliko? Ėmiausi vykdyti savo keršto planą – gaudyti vištas. Bet ką tu pagausi vištą laukuose, šiaip ne taip nutvėriau vieną seną, nutukusią žioplę ir išsinešiau namo. Diena karšta, višta sunki, o dar rūpestis spaudžia – kur ją parnešus dėti?
Sugalvojau – už tvarto, avietyne, užtvėriau aptvarėlį, ten niekas nepamatys, maniau, ilgai juk nebus, ateis rytoj kas nors iš Jonikų, atsiprašys supratę savo klaidą, išsineš ir daugiau nebeleis vištų į kviečius. Tik bėda – kitą rytą vištos neberadau, gal pabėgo, gal koks šuo sudraskė. Su siaubu galvojau, naktim nemiegojau – iš kur gausiu vištą atiduoti, kai ateis išpirkti?
Dienos eina, o vištos nėra, bet ir savininkai neateina. Jau ir kviečius nupjovė, nuvežė kažkur prie kuliamosios, nukūlė, grūdus ant aukšto supylėm, jau ir pirmuosius pyragus išsikepėm, o vištos nė padujų. Pagaliau užmačiau ją už Terleckienės daržingalio bemoklinėjančią, sugavau, įmurdžiau į krepšį, aprišau skara ir, sulaukusi pavakarės, nunešiau ir paleidau Jonikų užtvarty.
Kai po kelių dešimtmečių sutikau Reginą ir jai papasakojau vištos epopėją, ji nebesijuokė – nemaniusi, kad aš taip giliai paimsiu į širdį. O aš juk rūpestėliu, svieto neganda buvau nuo mažų dienų vadinama, į širdį ėmiau viską, giliai. Iki dabar.
Tą nuotykį beprimena Reginai rašytas eilėraštis:

Buvai likimo dovana
Žalioj vaikystės šventėj,
Buvai man siela artima,
Pagelbėjus gyventi.

Sekiau su meile iš toli,
Kaip deivę ant altoriaus,
Kurią sukūriau aš pati,
Neklausus, ar tu nori.

Tikėjau, bet deja deja,
Miražas išsisklaidė
Ir vėl, ir vėl nesuprasta
Gyvenimo pagairėj.

Tiek daug teisėjų sutikau
Ir tiek mažai draugų –
Kodėl mylėti negali
Tokios, kokia esu?

O ne, aš ne teisėja – tau,
Bet pasakyt valia –
Lig netekties ilgai ėjau,
Vėl patikėt nebėr kada.

DUONA

Kai rajonuose panaikino MTS (mašinų traktorių stotis), kurios direktoriumi Šilalėj buvo mano dėdė Juozas, jam buvo pasiūlyta dirbti ŽŪ ministerijoj, kuri tuo metu buvo Kaune ir  visa jų šeima išsikėlė į Kauną. Mano mama, iki tol dirbusi MTS buhaltere, eilinį kartą liko be darbo Mūsų namuose  apsigyveno mergaitė nuomininkė – Aldutė, kaip jauna specialistė atvažiavusi dirbti Rajkoopsąjungoj prekių žinove. Ji pasiūlė mamai važiuoti į Kauną, į pardavėjų kursus.
Grįžusiai iš kursų mamai buvo pasiūlyta išleisti atostogų Duonos Pardavėją, daugybę metų, nuo pat pokario, dirbusį duonos parduotuvėj be atostogų. Tenestebina, kad parašyta didžiąja raide – pokario miesteliuose tai būta svarbios asmenybės, o pavardžių minėti nenoriu. Jį pažinojo visi, prie duonos parduotuvės kasdien virdavo gyvenimas, nuo išnaktų. Dar duona nebūdavo pašauta į krosnį, o jau žmonės lūkuriodavo prie parduotuvės, vis kam nors paėjėjant iki Tauragės kryžkelės pažiūrėti, ar dar neatsidarė kepyklos vartai, ar neišlinguoja arklioko tempiamas vežimas, kurio fanerinėj būdoj sukrauta duona, lėtai, lėtai, taip nesulaukiamai lėtai, kad duonos kvapas pirma jo pasiekia eilę nemigusių žmonelių, tarp kurių nemaža dalis būdavo vaikai.
Mus išsiųsdavo „prie duonos“ vos ne nuo pusiaunakčio, o tuo metu, kai ją jau gali atvežti, ateidavo mamos, kad mūsų nesumindytų, kai eilė sujuda, subanguoja, spraudžiasi link durų – atveža, atveža duoną! Eilėj dažniausiai stovėdavom basi, bet atsinešdavom dėdės Juozo senus batus, į juos įsistodavom prasidėjus šurmuliui, kad nenumindytų basų kojų. Atėjusios mamos mūsų namo neišleisdavo – duonos duodavo pagal galvų skaičių.
Sustodavo vežimaitis prie durų, iš talkon pasisiūliusių vyrų Duonos Pardavėjas atsirinkdavo keletą sunešti padėklams, o pats – storas, diktas, raudonu veidu – tik komanduodavo kur kuriuos krauti, susiskaičiuodavo, patikrindavo, ar sutinka su popieriais; talkininkai  nusipirkdavo be eilės.
Ir prasidėdavo prekyba – mesteli Pardavėjas kvadratinį kepalėlį ant svarstyklių, tuo pačiu judesiu jį, dar nė nespėjus svarstyklių rodyklei sustoti, nugriebia, deda ant prekystalio, sako kainą, putlia ranka kaip dešrelėm išsipūtusiais, plaukais apžėlusiais pirštais ima pinigus, atiduoda kelias kapeikas grąžos – kitas, kitas, kitas. Dirba Pardavėjas nušilęs, nė vieno bereikalingo judesio, dar ir apšaukia, jei kas užsižiopso, ir juokelį suskelia, ir, kaip nekeista, grąžą teisingai atiduoda – visų nuotaika pasitaiso, grūstis mažėja, bet mažėja ir duonos lentynose. Paskui darosi aišku, kad visiems tikrai neužteks – vėl šurmulys, nepasitenkinimas.
Pagaliau Pardavėjas lieka vienas ištuštėjusioj parduotuvėj, užsirakina duris, pašluoja grindis, sėdasi skaičiuoti pinigus ir, įsikišęs jų pundą į vidinę švarko kišenę, patraukia į banką, o iš ten į naujutėlius, sakais kvepiančius namus pas žmoną ir vaikus – atlikęs žygdarbį, nusipelnęs poilsio. Vaikų kažkodėl nebeatsimenu – gal kad buvo mažesni už mane, tokie vienodi skustagalviai berniūkščiai, gal kad tolokai gyveno? Ir žmonos nebeatsimenu, matyt šalia impozantiškos vyro stovylos buvo nepastebima.
Sunkiai, pasiaukojamai dirbo pokario Duonos Pardavėjas, pavargo, nusipelnė atostogų. Štai jį pavaduoti ir pasiūlė iš kursų grįžusiai mano mamai.
Beje, duona tuoj po karo būdavo vienintelės rūšies – pilkai ruda, šlapia, suspaudus kepaliuką ne kas ir likdavo, dar, rodos, ir sultys galėtų išsisunkti. Vėliau atsirado ir balta duona, geresnė, bet ir brangesnė. Tą juodąją Benius kugeliu vadindavo. Kartą einam mudu su juo iš parduotuvės, po pažastim pasispraudę dėdės Juozo batus, nešamės po kepaliuką to kugelio – kvepia, o mes alkani, nemigę tai ir ėmėm laupyti po kąsnelį, po kąsnelį, po plutelę. Staiga Benius įsiuto – štai imsiu ir suvalgysiu visą, kas man ką padarys, nors kartą prisikirsiu kiek noriu. Pavalgė, pavalgė ir liovėsi – susigėdo.
Vėliau į duoninę pradėjo atvežti kruopų, cukraus, makaronų, saldainių. Kai atveždavo, tą pačią dieną ir išprekiaudavo, likdavo tik brangiųjų saldainių „Raudonoji aguona“ ar „Karakum“, jų nebeišpirkdavo, nes žmonės neturėdavo pinigų. Prekių atvežimo diena būdavo kažkaip sužinoma, susirinkdavo minia žmonių. Pardavėjas būdavo visagalis ponas tarp viso to gero.
Stovi akyse vaizdas, kaip Pardavėjas erzina Magdutės babūnę.
Bjaurus jos charakteris buvo visiems žinomas, pykosi su visais. Jos šaižus, isteriškas balsas dažną dieną aidėdavo Zobielijoj, bet niekas nebesidomėdavo, dėl ko ir su kuo šį kartą senoji suvedinėja sąskaitas – buvo tapusi landšafto dalimi. Ne išimtis būdavo net pareigūnai - atėjusius kokiu reikalu, nesivaržydavo apšaukti, o tai ir lazda užsimoti. Visi jos privengdavo.
Kartą Magdutė, babūnės pakalbinta, kažką suburbėjo atžagariai. Senoji ėmė šaukti, kad tėvai jos neauklėja, išaugins stačiokę. Magdutė, nebūtų anūkė, irgi nepėsčia, atkirto dar pikčiau. Tokio įžeidimo babūnė negalėjo pakęsti, puolė Magdutę su lazda, ši vos sveiką kailį išnešė ir dar ilgai turėdavo jos saugotis kur už kampo betykančios, besitaikančios peršnioti lazda. Ypač pavojingas buvo didelis, tamsus namų koridorius, kurį nori nenori tekdavo pereiti išeinant iš abiejų namo galų, o juk antruos galuos babūnė ir gyveno. Tiesą sakant, niekada taip ir neuždaužė – gal tik gąsdindavo?
Dar ilgai su ja man asocijuodavosi žodis ragana – sena, kaulėta, susimetusi į kuprą, iš po skarelės išsidraikiusiais žilais plaukais, su lazda rankoj – ne tiek pasiremti, kiek bet kada pasiruošusi ką nors prikulti – ir tas spiegiantis balsas. Ypač žavėdavo išradingi keiksmažodžiai –  vien lietuviški. Gaila, nebepakartočiau.
Taigi, pagreibia, būdavo, Duonos Pardavėjas iš dėžės saują gerųjų saldainių ir liepia senajai spėti – pora ar „lyčna“. Jei atspėja, atiduoda veltui, jei ne – pasveria ir reikalauja užmokėti, o saldainių neduoda. Na ir siautėdavo moteriškė, jei neatspėdavo, na ir keikdavosi, o žmonėms juokas, pramoga laukiant atvežant prekių.  Nesiliaudavo, jei ir atiduodavo apmokėtus saldainius – kam sugundė spėti, nenorint išprovokavo pirkti tokius brangius. Prisižadėdavo senoji niekada niekada daugiau nebespėlioti, bet vėl ir vėl neatsispirdavo pagundai.
Taigi, perėmė mama iš Pardavėjo beveik tuščią parduotuvę, raikoopsąjungos buhalterijoj gavo abiejų duonos rūšių įkainius, kad nereikėtų kiekvieną kartą skaičiuoti, nusibraižė dailią lentelę, kiek sveriantis kepaliukas kiek kainuoja, atskirai juodai ir baltai duonai ir išėjo iš pat ankstyvo ryto į darbą. Ir aš  išėjau – padėsiu,  bent kepaliukus padavinėsiu.
Pasvėrė mama pirmą kepaliuką, pažiūrėjo į lentelę ir nieko nesupranta – kaina  vos ne perpus mažesnė, negu imdavo Pardavėjas. Ima kitą kepaliuką – tas pats. Įstūmė mane į sandėlį, uždarė  duris, kad žmonės negirdėtų ir tariamės, ką daryti. Nusprendėm – imti „iš lubų“, maždaug per vidurį tarp tikrosios ir Pardavėjo imtos kainos. Taip ir padarėm. Išpardavėm duoną, susiskaičiavom pinigėlius, susitikrinom su sąskaitom – atlieka tų pinigėlių, ir nemažai. Kainos keisti nedrįsom, nei didinti, nei mažinti. Ir nuėjo, nuvilnijo per Šilalę gandas – sės naujoji pardavėja į kalėjimą, nemoka skaičiuoti, pusvelčiui duoną dalija, trūkumas garantuotas. Sės. Bet nesėdo. Mama kasdien vedė tikslią apskaitą, sėkmingai išpardavė cukrų, miltus ir kitas prekes ir sau pasiliko, ir trūkumo nebuvo, tik raikoopsąjunga liko labai nepatenkinta, kad mama jai neužmokėjo duoklės, kaip, pasirodo, buvę įprasta, bet mūsų nuomininkė mergaitė nuramino, kad mama prekiavusi tikra kaina, todėl nei pati pelnėsi, nei turėjusi iš ko valdžiai duoti.
Pardavėjas po atostogų grįžo piktas, nelaimingas – kvaile tu, kvaile, nei pati pasinaudojai, tokią progą turėdama, nei man dabar kainą bepakelti, teko ir jam sumažinti apetitą.
Iki kitos vasaros mama dirbo mokyklos bufete, bet nesiliovė nesutarimai su raikoopsąjungos valdžia, atvirai buvo reikalaujama duoklės – jei ne, negausi geresnių prekių, nevykdysi plano. Mama prekybininkės karjeros atsisakė – negaliu vogti nuo vaikų. Rudenį išvažiavom gyventi į Kauną.
Netrukus duonos nustojo trūkę, pagerėjo jos kokybė, atsirado vadinama padinė duona – įprastiniai kepaliukai. Dar po kelerių metų ta pigia, vadinama formine, duona kaimiečiai įsigudrino šerti gyvulius, pirkdavo maišais – kaip greit žmonės pamiršta išgyventą badą, nepriteklius. Sykį pabandžiau sugėdinti savo kaimo moteriškes ganykloj metančias karvėms gabalus duonos tiesiog ant žemės – kurį suėda, kurį sumindo. O kodėl neduoti, jei taip pigu ir patogu?
Sakau – pasauly vaikai miršta badu. Nuskambėjęs juokas ir dabar žeidžia – o kaip mes tiem vaikam nunešim?
Jau nepriklausomybės metais kelios mano kaimo meteriškės, susiėjusios kryžkelėj, plepėjom apie šį bei tą. Paklausiau, ar bešeria gyvulius duona? Ir vėl pasižiūrėjo į mane kaip į kvailelę – kaip galima, gyvus pinigus? O ir šerti nebėra ką, beveik niekas nelaiko gyvulių, neapsimoka.

KASDIENYBĖ (TĘSINYS I)

Upelis skyrė mūsų senojo ir naujojo namų sklypus. Juose abiejuose buvo po kelis ariamos žemės lopinėlius ir kiekvieno gruntas kitoks – molis sodo tarpueiliuose, derlingas juodžemis sklypely prie senojo tvarto, kurį rudenį ir pavasarį, ištvinus upeliui, apsemdavo vanduo, o vienas trikampis gabalėlis prie naujojo namo – sausas, lengvas priesmėlis. Kiekvieną pavasarį būdavo ilgai tariamasi, ką, kur sėti, sodinti, spėliojama, kokia, lietinga ar sausa, bus vasara. Į tą svarstymą įtraukdavo kaimynus, į gaspadą užėjusius kaimiečius, pas babūnę siuvinių pasimatuoti atėjusias moteris. Kokių tik nuomonių neprisiklausydavom, kiekvienas įtikinėdavo savaip, nurodydamas savo pastebėtus požymius tam tikrom dienom, gyvūnų elgesį. Kai kas apsirikdavo, kai kas atspėdavo. Tai triumfuodavo atspėjęs – ar nesakiau! Dažniausiai pasisekdavo  mano mamai, ją net buvo ėmę vadinti "čerauninke".
Iš anksto žinoti būdavo labai svarbu – jei į šlapiąją dirvelę pasodinsi „rožinikes“ ankstyvąsias bulves, o dar metai bus lietingi, tai derlius supus, bet puikiai derėtų „mėlynikės“, kurios mėgsta drėgmę ir atsparios puviniui, o jas sausais netais pasodinus smėly gali ir sėklos neatgauti. Sausais metais morkos moly taip įsimūrys, kad neišrausi, bus keisčiausių formų, bet lietingais metais gražiai užderės lengvoj smėlio dirvoj. Likti be bulvių ir daržovių – badas, nes duonos gaudavom normuotai, o ir su pinigais visaip būdavo, mama kada turėdavo darbą, kada ne. Taigi, tuos pasėlius augindavom rūpestingai, ravėdavom, laistydavom; gyvendavau daržuose.
Atsimenu pavakares, kai babūnei vadovaujant visi vaikai, o dažnai ir suaugę, nešdavom, nešdavom vandenį iš upelio – bėgte takeliu žemyn, dungst dungst dungst takeliu basi kulnukai į žemę, nuo lieptelio pasemi kibirą – atgal. Aš mažiausia, nešlovė nešti nepilną kibirą, taip ir paaugau nuleistais pečiais, kaip butelis, ilgom kaip bezdžionės rankom.
Ypač dažnai reikėdavo laistyti agurkus, pomidorus. Kai iš langais uždengiamų inspektų pomidorų daigus išsodindavo į daržą, į inspektus susodindavo dumplainius, tik to vardo nežinojom, vadindavom razinom, nes dalį uogų sudžiovindavom – kūčių, Velykų kisieliui, pyragams, nes tikrų razinų nebūdavo.
Beje, pirmoji  Šilalėj auginti pomidorus taip pat pradėjo mūsų babūnė - žmonės eidavę žiūrėti, kas tai per daržovė ir daugeliui nepatikdavę, neskanūs, nors labai gražūs. Tada buvo atsparesnės veislės, gerai derėdavo ir prinokdavo darže, tik daigus augindavo inspektuose, uždengtuose langais, o jei pasitaikydavo stipresnės šalnos, dengdavo iš šiaudų rištais dembliais.
Įsimintina diena būdavo, kai raugdavo agurkus žiemai. Šeimininkės garbės reikalas būdavo Onos atlaidams jau turėti svečiams pavaišinti šviežių bulvių ir šviežiai paraugintų agurkėlių. Tam užtekdavo puodynės, o didysis agurkų raugimas būdavo vėliau, po Parcinkulės atlaidų.
Mūsų šeimos agurkus ir kopūstus raugdavo bendrai – per visą žiemą koridoriuj ant storos, plačios lentos sustatytos stovėdavo dvi didelės statinės. Būdavo, kad žiemą ir įšaldavo, nors prieš šalčius apdengdavo senom antklodėm. Įšalusius kopūstus atsikirsdavo mažu kirvuku.
Agurkų raugimo dieną kruopščiai perplaudavo statinę, pastatydavo ją ant kaladžių kieme, įpildavo nedaug švaraus šulinio vandens, į jį sumesdavo keletą stipriai įkaitintų akmenų ir uždengdavo – šutindavo garais. Procedūrą kartodavo. Visada agurkus ir kopūstus raugdavo tik į jiems skirtas statines, jų nemaišydavo.
Babūnė turėjo ąžuolinę statinaitę obuoliams raugti taip pat naudojamą tik tam. Raugindavo tik antaninius obuolius, dėdavo kažkokių prieskonių, druskos, cukraus. Tą darbą babūnė visada darydavo pati, labai susikaupusi, sulaukusi orų atšalimo, nes šilumoj neteisingai įrūgdavo. Babūnė nemėgdavo, jei kas maišydavosi aplink, trukdydavo, gal todėl nei jos dukterys, mūsų mamos, nei kuris iš anūkų neišmokom, neįsiminėm to obuolių raugimo meno, kaip ir pienių vyno gamybos – kiekvieną vasarą mūsų namuose stovėdavo didelis stiklinis indas su auksiniai geltonu skysčiu – fermentuodavosi vynas, prižiūrimas babūnės. Kaimynai laikydavo didele garbe būti juo pavaišintiems.
  Raugintų obuolių statinaitę atidarydavo Kalėdoms, taupiai valgant jų užtekdavo  iki Velykų. Būdavo labai skanu, kvepėdavo cinamonais.
Na, grįžtu prie agurkų. Kurį laiką jų neskindavo valgymui, kad daugiau priaugtų. Vaikų darbas – pririnkti krapų, vyšnių lapų, nedaug - juodųjų serbentų. Juos turėdavom kruopščiai apžiūrėti, kad nebūtų kenkėjų. Agurkus rinkdavo pačios mamos – iš abiejų daržų. Plaudavom per kelis vandenis. Kuri nors iš mamų, dažniausiai mano, nes visi sakydavo, kad  ciocės Jadzės agurkai per sūrūs, pasilypėdavo ant suoliuko prie statinės ir imdavosi darbo – susikaupusi nurodinėdavo, kiek paduoti agurkų, krapų, lapų, druskos, cukraus, sluoksniuodavo agurkus eilėmis, perdėdavo žalumynais, berdavo druska. Dirbdavom tylėdami, kad netrukdytume „jausti“. Tik kai darbas būdavo baigtas, imdavome klegėti, įritindavome statinę į koridorių, pastatydavom į jai skirtą vietą, pripildavo vandens iki apsemiant agurkus, perdėdavo  apvalaus dangčio puselėmis ir užrisdavo akmenį – iš tų pačių, kuriais šutino statinę. Atidengdavo tik kai gerai įrūgdavo, kai jau būdavo pasibaigę agurkai daržuose.
  Tik dėdė Juozas kartais nusikalsdavo – nelaukęs termino išsitraukdavo kokį agurkėlį pagiringai dūšiai pataisyti. Tai dar nedidelė bėda, blogiau būdavo, jei nugerdavo rasalą nuo puodynėj užraugtų raudonųjų burokėlių (vadindavom cvikliais) – ciocė Jadzė, išvirusi burokėlius, sudėdavo į puodynę, užpildavo tuo pačiu vandeniu, kuriame virė, įmesdavo kelias juodos duonos pluteles ir pasistatydavo kamaroj parūgti, o atėjusi išsigreibti pietums, kartais rasdavo cviklius sausutėlius, o tai kitą sykį  jau ir papelijusius. Tai buvo triukšmo, kai sykį susekė kaltininką.
Panašiai visa šeimyna, išsinešę stalą, pasistatę statinę kiemo vidury, pasidalinę darbus, raugdavom ir kopūstus – nepamirštamos šalnotos rudens dienos!
Rašau visa tai ir galvoju, kad mano karta, na dar vaikų karta nepražūtų, jei kokios, ir be „Maksimos“, o štai miesčioniukus anūkėlius sunkiai įsivaizduoju. O dar sekanti karta, kai visai nebeliks šaknų kaime?
Dar mano vaikystėj sykį pas kaimynus vasarai paviešeti atvažiavo mergaitė iš Klaipėdos. Nusivedėm ją į mišką mėlyniauti, o ji neskina uogų ir gana:
– Čia ne mėlynės! Mėlynės turguj, aš žinau, mudvi su mama perkam.
Ginčijomės iki ašarų – mums iš juoko, jai iš nuoskaudos. Ar netrukus mūsų miestų vaikams neims atrodyti, kad morkos auga ant „Maksimos“ lentynų?

BORUŽĖLĖ

Dėdė Juozas kieme prie daržinės galo pristatė lentinį garažą. Ciocė Jadzė pyko – kas jame stovės, tik kiemo beveik nebeliko.
Betgi gera vieta tuščia nebūna – garaže atsirado „Moskvičiaus“ kailiukas – tuščias, aprūdijęs skardinis karkasas, padėtas ant keturių kaladžių. To, pirmojo „Moskvičiaus“, tikrai panašaus į boružę, taip ir kilo ranka nupiešti ant kupros taškus.
Dėdė po truputį rinko jam detales – juk MTS direktorius, detalių gaudavo, išsimainydavo ir į bazes nuvažiuodavo – ne tuščiom rankom važiuodavo, visam pasauly galiojančios valiutos veždavosi, o ji tuo metu buvo labiau vertinama ir už pinigus. Po truputį mūsų Boružėlė darėsi vis panašesnė į mašiną, po darbo dėdė nuolat ką nors veikdavo garaže, o mudu su Benium nesitraukdavom nė iš pėdos, stebėjom visą montavimo procesą ir varikly greit neliko paslapčių. Kai baigiant mokyklą, jau Kaune, buvo įvestas automobilizmo kursas, man buvo viskas aišku ir paprasta.
Mokėmės ir vairuoti – jei į namus ką nors atveždavo MTS mašina, Benius prašydavo vairuotojo leisti pasivažinėti. Būdavo, kad kuris nors vairuotojas ir sutikdavo – kaip čia atsakysi direktoriaus sūneliui. Nuvažiuodavom į dykynę Zobielijos gale ir mokydavomės, o sykį tiesiog pasivogėm kieme paliktą sunkvežimį, važinėjomės kol nusibodo ir likom nedemaskuoti, tik vairuotojas, kitą dieną atėjęs pasiimti  mašinos, pakraipė pakraipė galvą – ko ta mašina tokia purvina, kur direktorius su ja važinėjo?
Pagaliau atėjo diena, kai dėdė nutarė Boružėlę išbandyti – pakvietė nuvažiuoti prie Dyvyčio ežero nusimaudyti. Sulindom visi – dėdė, dvi mamos ir trys vaikai, jau ne maži, paaugliai. Kažkaip sutilpom.
Boružėlė sučiaudėjo, sukosėjo ir smarkiai dūmindama išropojo iš kiemo. Pasukom link pušyno, bet netoli tenuvažiavom – variklis užgeso. Visi trys mechanikai sukišom nosis po kapotu – gal pasiseks sutaisyti? Mamos traukia dėdę per dantį, jau taikosi pėsčiomis sukti namų link, bet Boružėlė vėl sučiaudi, sukosti ir kelionė tęsiasi, deja, tik iki Petraičių sodybos už kapų. Daugiau jokių mūsų maldavimų Boružėlė nebeišgirdo, sukibom visi ir parstūmėm ją atgal į garažą, o maudytis nuėjom į Lokystą.
Vėl buvo beveik viskas išardyta, vėl surinkinėjama, kol variklis ėmė dirbti be priekaištų, bet dėdė dar krapštėsi apie stabdžius, ratus ir neskubėjo kviesti pasivažinėti.
Pasitaikė, kad dėdė keliom dienom išvažiavo į komandiruotę, Benius sumanė nepraleisti progos pasivažinėti Boružėle. Žinoma, pasikvietė ir mane – be žiūrovų, bent vieno, ir nuotykis ne nuotykis.
Nutarėm nuvažiuoti į svečius pas  draugą, už kokių keturių kilometrų. Važiuoti nuvažiavom, bet draugo sodyba kitapus upeliuko, kuris giliam slėny, tiltas per jį toks neplatus, o antras  šlaitas toks status. Benius, pasirodo, žinojo, kad mašina be stabdžių, todėl taip lėtai  ir važiavo visą kelią, o dabar neužteko išminties nesileisti nuo to šlaito – nuskridom su vėjeliu, per tiltą ištaikėm sėkmingai ir į kiemą taip šauniai įvažiavom, bet sustojom tik stuktelėję į suolelį prie šulinio.
Pasisvečiavom, jau, rodos ir namo laikas, o Benius vis neskuba. Kai ėmiau rimtai raginti, pasiguodė, kad bijo – šis šlaitas status, greitis bus didelis, ar pataikys per tiltelį? O ana įkalnė tokia ilga, ar įtrauks variklis? Jei ne – atbulom žemyn, be stabdžių?
Ką paveiksi, važiuoti reikia, negi nakvosi.
Nuo kalno nuvažiavom, per tiltą pataikėm, bet į antrąjį šlaitą neįtraukė, nurarėjom atbuli atgal į slėnį, laimei, sustojom nedavažiavę tilto. Pabandėm dar kartą – neįvažiavom.
Kieme, matom, stovi draugas su seneliu, stebi mūsų viražus.
Senelis nusispjovė, paėjėjo čia pat į pievą, atsivedė tokią neišvaizdžią kumelšę, ta pačia grandine, kuria buvo pririšta ganykloj, pakinkė ją už priekinio bamperio ir užtempė mūsų Boružę į kalną – dinkit iš čia, važiuotojai.
Dingom. Vai kokie sugėdinti parropojom į garažą!
Grįžęs iš komandiruotės, dėdė Juozas tuoj pat sužinojo apie mūsų kelionę – sekmadienį užėjo draugo tėvai. Benius buvo pavaišintas beržine koše. Man nekliuvo – kartais neblogai būti mergaite.