OI, TIE VYRAI

Mano pusseserė Silva už mane vyresnė ketveriais metais. Ji nuo mažumės buvo, kaip dabar sakoma, komunikabili, pas ją nuolat rinkdavosi draugai, būdavo kartu mokomasi ar šiaip kalbamasi, dainuojama. Silvos klasėj buvo tradicija – kurio nors klasės draugo namuose paskerdus kiaulę, susirinkdavo visi pavalgyti vėdarų, šaltienos ar bent kugelio su šviežiais spirgučiais, nes tada Šilalėj nebuvo jokios mėsos parduotuvės, o sūdyta mėsa labai nusibosdavo.
Nekviesdavo tik vieno klasės draugo – greta mūsų gyvenusio milicininko sūnaus, andai atėmusio iš Rupšaičių namą. Zobielijos nuosprendis „su juo nereikia draugauti“ galiojo ir sūnui, bet ne už tėvo nuodėmes, o todėl, kad nepasitikėjo juo pačiu – jis buvo mokyklos komjaunimo sekretorius.
Tuomet bemaž visos mergaitės turėjom dainų sąsiuvinius, viena nuo kitos nusirašainėdavom žodžius, o susiėjusios mokindavomės dainuoti. Kai jau miestas  buvo prijungtas prie bendro elektros tinklo ir nebebuvo rekvizavimo pavojaus, iš slėptuvės šiene parsinešėm gerą tėvų „Filips“ radijo aparatą ir namus užliejo muzika. Klausydamos radijo pasiskirstydavom, kuri kurią dainos eilutę užrašysim – taip papildydavom savo dainynus.
Pagalvojau, kažin, kur dabar tie mūsų dainų sąsiuviniai, apipaišyti gėlytėm, ornamentais? Reikėtų atiduoti į muziejų.
Į Šilalę, baigę mokslus, pagal paskyrimus pradėjo atvažiuoti jauni mokytojai. Vienas jų, Vincas, kūno kultūros mokytojas, apsigyveno Zobielijoj, netoli nuo mūsų. Jis įjunko kur eidamas pareidamas vis užsukti pas Silvą, paplepėdavo su jaunimu, buvo linksmas, mėgiamas, ne vienai mergaitei gildė širdį, bet jis, rodos, matė tik vieną, Valytę, o ši, kaip tyčia, negalėjo Vinco pakęsti, jei šis labai įkyrėdavo, supykusi net išeidavo namo.
Ypač dažnai draugai susieidavo pabūti kartu paskutiniaisiais metais, kai jau buvo abiturientai. Vieną dieną susirinkę vėl svarstė, planavo ateitį, rinkosi profesijas viena už kitą įdomesnes, jau buvo geologas, bent keli gydytojai, lakūnas, dailininkė, matematikas, trys inžinieriai ir dar visokia smulkmė.
Vincas pokalby nedalyvauja, girdžiu, šnekina Valytę eiti į kiną, bet ši aikštijasi, nesutinka. Aš, kaip buvo įprasta, sukinėjuosi jaunimo būry, tokia vos prastypusi paauglė. Į mane niekas nekreipia dėmesio, kol kažkuris vaikinų susipranta ir manęs paklausti, kuo gi aš būsiu? Klausia, o man pikta, taip ir jaučiu – visi iš anksto nusiteikę iš manęs pasišaipyti, nesvarbu, ką beatsakyčiau. Ypač meistriškai tai darydavo mano mieloji pusseserė Silva. Blogai būti mažiausiai tarp vyresnių, o čia dar visos geriausios profesijos jau išsidalintos, tai aš piktai mesteliu atsakymą per petį:
– Būsiu šūdvežiu – ir sprunku pro duris. Jie, matyt, buvo apstulbinti mano atsakymo, kad nė juokiantis neišgirdau. Parėjau į savo namo pusę pikta ir nelaiminga.
Netrukus mama pasiuntė mane parnešti vandens – šulinys už kokių šimto metrų, prie Budreckienės pievelės. Grįždama su vandeniu matau Vincą jau einantį namo. Matyt neprikalbino Valytės eiti į kiną – toks susikrimtęs, nelaimingas. Pamatė mane, sustojusią pailsėti vidury daržo, pasikvietė. Jau tai mane užgavo, mano giliu įsitikinimu, jei vaikinas, tegu ir mokytojas, nori ką nors pasakyti mergaitei, jis turi pats prieiti, o ne pamoti jai, kaip šuneliui, kad prieitų. Na, bet mokytojas yra mokytojas, priėjau, o jis ėmė ir pakvietė mane į kiną! Žinoma, supratau, kad iš keršto Valytei, ne aš jam rūpėjau. Dar man iš nuostabos nesusivokus ką atsakyti, jis, jau neabejodamas mano teigiamu atsakymu, iš kišenės išsigreibė visas turimas kapeikas ir ėmė skaičiuoti, ar užteks bilietams. Tai kavalierius, kviečia panas į kiną, o nėra tikras, ar užteks pinigų bent jau bilietams! O jei Valytė būtų sutikusi eiti, o pinigų  pritrūkę, ką tamsta mokytojas būtų daręs?
Man tas vaizdas pasirodė toks komiškas, kad nepajutau, kaip stuktelėjau per jo ranką iš apačios, kapeikos išlėkė į orą ir pažiro apie mus į kelio dulkes. Jo veide atsispindėjo tokia nuostaba, paskui toks susikrimtimas, galiausiai pyktis, kad nė žado neteko, tik plėstelėjo rankom ir pasilenkęs ėmė rinkti tas kapeikas, žarstydamas dulkes bato galu. O aš juokiausi, tiesiog kvatojau – bent jau būtų nerinkęs! Jis įtūžo, akimirką maniau, kad smogs man. Neskubėdama nuėjau. Atsigrįžus pažiūrėjau – teberankiojo kapeikas. Tuo mūsų bendravimas baigėsi, susitikę nė nebesisveikindavom.
Ne, nesibaigė.
Man jau išvažiavus iš Šilalės, netrukus ir Vincas, atidirbęs, kiek priklausė pagal paskyrimą, išvažiavo į Panevėžį, atrodo iš to krašto buvo kilęs.
Mudvi su mama Kaune laikinai apsigyvenom kartu su Silvos šeima. Ir čia pas ją nuolat užeidavo buvę klasės draugai, nes beveik visi mokėsi Kaune. Čia būdavo švenčiami visų gimtadieniai, religinės ir nereliginės šventes – ką jau ką, o ruošti baliukus su „silke pataluose“ ir ant „kerogazo“ keptu keksu Silva labai mėgo, sakydavo, jei jau visai nebeturi ką valgyti, kelk balių, visada atsiras, ką padėti ant stalo. Jų šeima tuomet gyveno ladai skurdžiai, nes tėvas buvo pakliuvęs į kalėjimą už kažkokias machinacijas. Tiesa, alkoholio tuose baliukuose beveik nebūdavo, nebuvo nei mėgėjų gerti, nei pinigų jam pirkti.
Užeidavo ir Petras, mano pakrikštytas Petruška – vienas iš Silvos klasės draugų, studijavęs Politechnikos institute radiotechniką. Tiksliai nežinau, kas buvo nutikę jo tėvams, žuvę ar ištremti, bet jis užaugo kaime prie Šilalės pas senelius. Mokėsi neblogai, tik vargo su anglų kalba, kaip ir dauguma šilališkių. Seneliai Petruškai niekuo negalėjo padėti, nes kolūky nieko neuždirbdavo, nebent maistu, bet ir parvažiavimui reikėjo pinigų.
Petruška įjunko vis dažniau lankytis pas Silvą. Dažnai jis ateidavo, kai namie aš tebūdavau viena, nes iš mokyklos pareidavau anksčiau, negu namiškiai iš darbo. Kalbėtis mudu nelabai teturėdavom apie ką, tai dažniausiai sėdėdavom ir tylėdavom kiekvienas su savo knyga. Tai nesukliudė namiškiams, o ypač mano mamai, padaryti išvadą, kad Petruška lankosi dėl manęs.
Baigiantis mokslo metams Petruška staiga prapuolė, nei ateina, nei paskambina. Maniau, mokosi vaikinas, nes prasidėjo egzaminų sesija, bet vis tiek buvo neramu. Paklausiau namiškių, kas galėjo nutikti – pasirodo mama, kaip paprastai, pasirūpino savo nuožiūra sutvarkyti mano gyvenimą, ji Petruškai paaiškinusi, kad jam reikia ne tokios draugės, tegu susiranda turtingesnę, dirbančią mergaitę, nes aš dar tik mokinukė ir negaliu padėti jam baigti mokslą.
Maniau, kad sudegsiu iš gėdos. Įsivaizduoju, kaip jautėsi Petruška, taip protinamas.
Vieną dieną jis paskambino Silvai, kad neišlaikė anglų kalbos egzamino, o turėdamas skolą netenka stipendijos. Silva ištiesė ragelį man – tavo kavalierius, tu ir rūpinkis. Ji puikiai mokėjo įgelti.
Paėmiau ragelį, girdžiu, Petruška sako, kad išeities nėra, nusižudysiąs. Įsiutau:
– Ir žudykis, vienu durnium bus mažiau! Dėl pažymio žudytis! Išeitis visada yra!
Nežinau, ar jis begirdėjo paskutinius mano žodžius – padėjo ragelį. Ir dingo – nebesugrįžo vakare į bendrabutį, nebeatėjo į likusius egzaminus. Draugai nutarė, kad tikriausiai taip ir padarė, nusižudė. Visų vienbalsiai buvau nuteista – per mane.
Net dabar pasidaro silpna, atsiminus tas dvi savaites, kol atėjo gandas, kad jis išvažiavo į Panevėžį pas Vincą, jo padedamas įsidarbino „Ekrane“, susitvarkė dokumentus mokytis neakivaizdžiai.
Tą vasarą Silva su Vladu tuokėsi. Svita buvo  N porų, nes Silva sukvietė visus senuosius ir būrį naujų, vienadienių, draugų. Po kelerių metų žiūrinėjant vestuvių nuotraukas, kai kurių nė vardų nebeatsiminė. Man pabroliu buvo numatytas Petruška, norėta mus sutaikyti. Žinoma, viskas buvo daroma man už akių.
Silvos tėvo giminės nuo Biržų buvo įgalioti užvažiuoti į Panevėžį paimti Petrušką. Jis atėjo prie mašinos su dovana, lauknešėliu, buvo jau besėdąs, bet susiprato paklausti, kas jo pamergė. Sužinojęs, kad tai aš, apsisuko ir nuėjo, niekaip neprikalbino važiuoti.
Taigi du mano įskaudinti vyrai gyvena Panevėžy. Gal pakeiksnoja kada atsiminę? Labai norėtųsi pasikalbėti dabar, kada jau po, kaip susiklostė jų gyvenimai.
Oi, tie vyrai.

DIRMAVONĖ

Prie pirmos komunijos priėjau laiku tik todėl, kad teta Jadvyga tuo pasirūpino, nes  mano mama į bažnyčią eidavo tik per didžiąsias šventas ir manęs neragino eiti. O ir kunigas kalėdodamas sugėdino – bus nesmagu paaugusiai  mergaitei tarp mažiukų stypsoti, viskas turi būti daroma laiku.
kaip tik tuomet kunigams buvo uždrausta mokyti vaikus poterių ir nors dar tebebuvo Šilalėj gerasis mano kunigas Pranas Bagdonas, mama nei pati mane mokė, nei davatkų prašė, padavė man katekizmą – skaityk, suprasi pati, juk ne kvaila esi.
Perskaičiau jį kaip pasakų knygelę, įdėmiai apžiūrėjau paveikslėlius, ypač tą, kur Dievo siųstas angelas su svogūno laišku iš skaistyklos traukia davatką, o ši pyksta, kam į ją kabinasi ir kitos sielos, pasipurto ir pati  nugarma atgal į ugnį. Potekstę perpratau ir šiandien nepamiršau.
Kunigas paegzaminavo ir prie komunijos prileido.
O štai su dirmavone nebuvo taip paprasta – kurį laiką vyskupams buvo uždrausta teikti sutvirtinimo sakramentą, todėl per kelerius metus susirinko daug nedirmavotų įvairaus amžiaus vaikų.
Vieną vasarą prieš šv. Oną paėjo žinia, kad vyskupas pagaliau gavo leidimą ir per atlaidus atvažiuos į Šilalę. Vėl mokėmės poterių, vėl perskaičiau katekizmą. Paskutinę savaitę prieš atlaidus klebonui pagelbėti atvažiavo klierikas, toks ilgas ilgas, plonas, su juoda sutana, nuo „padelkų“ ligi pasmakrės tvarkingai susagstyta tankiai viena prie kitos susiūtom sagutėm; baltaplaukis, linksmas. Pagalvojau – tarsi smilga su švytinčia šypsena viršūnėlėj. Vis tiek bijojom pas jį eiti, jau buvę vaikai pasakojo, kad klausinėja daug ir kabinėjasi prie menkiausios klaidelės.
Buvom įspėti, kad neitume į zakristiją pas klieriką būriais, geriau, kad jokia pikta akis neužmatytų.
Atidėliojau tą egzaminą kiek tik buvo galima – suspėsiu, juk bažnyčia čia pat, už mūsų sodo tvoros, bet vis tiek atėjo diena, kai teko nueiti, nes mama pagrasino, kad kaip mažą nuves už rankytės.
O buvo visai nebaisu. Pasišnekučiavom su klieriku – kuo aš vardu, į kurią klasę rudenį eisiu ir sako jis – o aš tave pažįstu, mačiau, kaip sode žaidei su ožkyte. Nukaitusi beatsakiau, kad mudvi geros draugės, o klierikas skambiai nusikvatojo ir jo juokas nuaidėjo tuščioj bažnyčioj, net susigūžiau – nejau taip galima. Laukiu, kada čia ims rimtai egzaminuoti, o jis atsisėdo už stalo, paėmė dailią baltą kortelę, pamirkė plunksną į rašalą – kokį vardą įrašyti?
Pasirinkau Marija.
Tik paėjėjus kelio galą namų linkui, susipratau pažvelgti į kortelę, o ten dailia, aiškia rašysena parašyta – Marijona, Net ašaros susitvenkė akyse. Marijona! Abi mano pažinotos Marijonos buvo senos ir atgrasios, joms toks vardas tiko, bet aš – Marijona? Stovėjau neapsispręsdama – grįžti pas kunigėlį prašyti, kad parašytų teisingai, ar tebūnie. Negrįžau – kaip pasakyti neužgaunant? Tebūnie. Juk vis tiek tuo vardu manęs niekas nevadins, aš niekam nė nesisakysiu.
Mama surado iš gerųjų laikų užsilikusią balto šilko atraižą, babūnė pasiuvo suknelę su didele apikakle tarsi iš ramunės žiedlapių, mama ją papuošė nėrinukais su rožinėm rožytėm ir buvau laiminga, o dar Regina, nors ir labai nenorėdama, nes jau buvo pasižadėjusi savo giminaitei, sutiko būti ir mano kūma – įtikinau, kad mudvi su ta mergaite būsim dirmavonės seserys.
Atlaidų dieną į Šilalę suplūdo minios žmonių, bažnyčioj netilpo ir šventoriuj buvo tiršta. Po sumos visi išsigrūdo iš bažnyčios, moteriškės ėmėsi rikiuoti vaikus dirmavonei, ilgai truko, kol storu vainiku buvo apjuosta visa bažnyčia. Nerimo vaikai, o ir kūmai kiekvienas stūmė savo podę priekin,  visiems smalsu kuo greičiau vyskupą pamatyti.
Taip begaištant ir lynoti pradėjo – nuo pat ryto matėsi, kad neištvers neliję. Kūma uždengė mudvi didele languota skara ir neliko matyti mano suknelės gražumo, tai bent nėriniuotąją apikaklę išsitraukiau.
Vyskupas nuėjo palei vaikų eilę ties kiekvienu sustodamas, kažką pasakydamas ir paliesdamas ranka skruostą. Pasuko ne mūsų pusėn, o kitu šventoriaus šonu ir jo ilgai nebuvo matyti už bažnyčios. Pagaliau pasirodė, artėjo, artėjo – senas, pavargęs žmogus puošniais bažnytiniais rūbais po dideliu juodu skėčiu, nešamu ilgojo klieriko, kuris pats nuo lietaus nesislėpė, nuo šviesių jo plaukų lašėjo vanduo, bet jis šypsojosi. Kai vyskupas buvo jau visai arti, kūma, ištraukusi iš maldaknygės, padavė mudviem korteles su vardais, vyskupas paėmė manąją ir, pasakęs kažką lotyniškai, aiškiai ištarė vardą – Marijana. Jau buvau besižiojanti sakyti, kad ne, kortelėj užrašyta Marijona, bet vyskupas jau nuėjo prie kitų vaikų ir nieko nebepasakiau. Marijana tai Marijana, koks skirtumas?
Praėjus vyskupui, vaikų rikiuotė subyrėjo, pulkeliais būrėsi giminės. Kūma pasveikino mudvi, padovanojo po šventą paveikslėlį, atsisveikino su manim ir mačiau, kaip su saviškiais nuėjo namo. Apsidairiau – mama buvo po klevais, kalbėjosi su sutiktais pažįstamais. Prie jos prieiti negalima, ji  pyksta, jei aš klausausi suaugusių kalbų. Išėjau iš šventoriaus pro didžiuosius vartus, stovėjau ant aukštumėlės, žiūrėjau į lietučio šiaušiamą malūno tvenkinį, besiskirstančius žmones ir pasijutau labai vieniša. Bandžiau įtikinti save, kad dabar, po sutvirtinimo sakramento, turiu būti stipri, beveik kaip suaugusi, bet man sunkiai sekėsi; gerai, kad lynojo, ašarų nesimatė. Pasidarė šalta.
Pasukau namų link. Prie manęs prisigretino Alius, visų Zobielijos vaikų siaubas, „blogiukas“, amžinas mūsų priešas ir ėmė pasakoti savo įspūdžius, o aš žiūrėjau į jį su nuostaba – koks gražus, taisyklingas, lygiai įdegęs sulytas jo veidas su saulėj išblukusia plaukų sruoga ant kaktos, kokios linksmos akys – kodėl anksčiau to nemačiau? O ar kada žiūrėjau?
Bėgant metams pastebėjau, kad kažkaip visada taip nutinka, kad sunkią valandą būtinai kažkas prisigretina paėjėti drauge ir nebūtinai tai būna „gerietis“, dažniausiai atvirkščiai.

Motina (žž konkursui „Ten, kur tėviškėj kvepia alyvom“) +

Tas konkurso temos pavadinimas apie tėviškės alyvas man vėl ir vėl priminė Šilalės kapines. Po karo juose atsirado daug netvarkomų kapų – nemažai žmonių emigravo, daug žuvo kare ir pokario metais, buvo įkalinti, išvežti į Sibirą, jaunimas išvažiuodavo mokytis ar šiaip traukė į didesnius miestus ieškodami darbo – kapų prižiūrėti neliko kam. Prie daugelio jų pasodinti neprižiūrimi alyvų krūmeliai plėtėsi, kerojo ir per kelerius metus sužėlė ištisi krūmynai. Kai ateidavo žydėjimo metas, nuo mano mėgiamos vietelės – namo kraigo prie kamino – kapai atrodydavo kaip ištisa žiedų jūra, kleganti paukščių balsais.
Štai vienas toks alyvų žydėjimo metas ir susijęs su istorija, kuri man ir dabar gildo širdį. Ne apie savo mamą rašysiu, apie jos seserį Jadvygą, stiprią ir ryškią asmenybę. Nelengva man buvo tam pasiryžti – jaučiuosi lyg išduočiau svetimą pasalaptį ar žmonių teismui ruoščiausi atiduoti kažką labai brangaus, bet juk teta Jadvyga nieko  neslėpė, ji tiesiog tokia buvo, o ir aš nieko neišsigalvoju.
Su teta  Jadvyga susijęs visas mano gyvenimas, nuo tada, kai dar vos save atsimenu, iki dabar, kai jau suvedinėju paskutines gyvenimo sąskaitas, o jos jau seniai nebėra, abi su babūne ilsisi Kleboniškio kapinėse. Buvo metas, kai labai ją mylėjau, bet ir išgyvenau didžiulį nusivylimą, nuoskaudą, paskui nuėjau akmenuotą kelią nuo neapykantos iki supratimo ir atleidimo, o dabar ir žavėjimosi.
Ji buvo labai religinga. Nekyla ranka parašyti – fanatiškai, nes jos tikėjimas nebuvo, kaip dažnai būna, atsietas nuo gyvenimo, tai buvo jos gyvenimo būdas.
Šį kartą papasakosiu tik vieną istoriją apie ją – Motina.
Visi mes tada gyvenom Šilalėj, babūnės name prie pat kapinių, mudvi su mama mažesniam, tetos Jadvygos šeima ir babūnė – didesniam namo gale.
Tetai Jadvygai jau buvo per keturiasdešimt, kai vietoj  numanomo klimakso po širdimi sukrutėjo nauja gyvybė. Tuomet jos dukra Silvija mokėsi  bene dešimtoje klasėje, sūnus Benitas buvo pora metų jaunesnis. Žinia sukėlė daug rūpesčių – abu pirmieji vaikai buvo gimę atliekant Cezario pjūvį, o dabar jau amžius nebe tas, tačiau ir šį kartą viskas baigėsi sėkmingai, tik Kauno klinikose motinai su naujagime dukryte teko išbūti du mėnesius.
Pagaliau gavom žinią, kad galima atvažiuoti jų parsivežti. Išvažiavo dėdė su mano mama, kuri jau iš anksto buvo užprašyta į kūmas. Kūdikį parsivežė paguldę cinkuotos skardos vonelėj, mamos nupirktoj Kaune ir dovanotoj būsimai krikšto dukrai – ir tai buvo deficitas.
Nuo dabar visų namo gyventojų svarbiausias rūpestėlis buvo mažoji mergytė – nuo aukšto buvo nukelta, švariai nuplauta vyresniųjų vaikų išaugta balta lovytė, mano mama surado seniai nebebuvusią reikalinga prof. Tumėnienės knygą apie kūdikių priežiūrą, mums, vaikams, nebuvo leidžiama triukšmauti ir įeiti į vaiko kambarį prieš tai gerai nenusiplovus rankų. Vos nubudusi ryte, eidavau pažiūrėti, ką veikia mažoji, ar paaugo nuo vakarykščios.
Vieną sekmadienį iš babūnės kuparo šoninio skyrelio buvo iškelta didžioji maldaknygė ir visa šeima ėmėsi rinkti vardą, bet ta procedūra ilgai  neužtruko, nes teta Jadvyga greit apsistojo ties Betina – ir šventas, ir pakankamai skambus, ir tinka prie brolio Benito. Tik daug vėliau sužinojau, kad lietuvių kalba tai reiškia gyvuliška, bet tai man nesutrukdė juo pavadinti ir savo dukrą. O kuo blogai, kad gyvuliška?
Vieną dieną mergytė susirgo, buvo pakviesta gydytoja. Atstraksėjo tokia jaunutė daktarytė, vos ne mergaičiukė, iš ligoninės, kuri po to, kai panaikino stribyną, jau buvo įsikūrusi buvusioj klebonijoj – tiesiog nuo kalniuko per mūsų upelio lieptelį, pievelę, daržus; apžiūrėjo  mergytę, parašė vaistų. Nežinia, ar nuo jų, ar nuo to, kad mano mama įkalbėjo tetą neduoti vaikui sergančios jų  karvės pieno, mergaitė ėmė taisytis. Pati daktarėlė kasdien ateidavo suleisti vaistų.
Vieną rytą mane nubudusią nustebino tyla  namuose. Nieko nesutikdama nusliūkinau į tetos Jadvygos namo pusę. Ant babūnės lovos gulėjo krikšto marškinėliai, o babūnė sėdėjo susidėjusi rankas ir – nematytas dalykas –  nieko neveikė.
– Ar pakrikštijo Betiną?
– Taip, naktį buvo kunigas. Suspėjo.
Buvau bepasipiktinanti, kad toks svarbus įvykis praėjo be manęs, bet sulaikė tas mįslingas  „suspėjo“.
Tuo metu iš vaiko kambario išėjo teta Jadvyga ir ramiu, net džiugiu balsu pasakė:
– Betina mirė. Dabar turėsim savo angelėlį danguje.
Man tų žinių pasirodė per daug, apsisukau ir, sugrįžusi į savo kambarį, atsisėdau ant lovos krašto – supausi ir galvojau, juk aš jau žinojau, kas yra mirtis. Taip supasi savo lovytėse vieniši vaikai, stokojantys dėmesio – pamestinukai ligoninių vaikų skyriuose, prieglaudose. Mamos nebuvo namie, o jei ir būtų buvusi...
Kai vėl nuėjau į aną namo pusę, prie Betinos lovytės raudojo gydytoja, o teta Jadvyga apsikabinusi ją ramino, glostydama šviesiaplaukę galvelę:
– Juk tu netyčia, juk tu nenorėjai, kiekvienam taip gali nutikti... Neverk, šitam vaikui buvo skirtas toks likimas. Dabar ji laiminga, ji jau angelėlis. Nurimk.
Iš tiesų, Betina atrodė kaip angelėlis, jau vėl apvilkta krikšto rūbeliu, aukštyn prie galvytės pakeltom rankytėm – taip ji dažnai jas laikydavo miegodama, taip ją ir palaidojo.
Gydytoja buvo atėjusi prisipažinti, kad vakar ji apsiriko ir suleido netinkamą dozę vaistų, dėl to Betina mirė. Ne teismais grasino Motina, ne pinigų reikalavo, ji suprato ir guodė jaunutę gydytoją kaip savo vaiką.     
Kai aprimusi daktarytė išėjo, teta Jadvyga mane išsivedė į kiemą:
– Zakristijonas Bronelis jau nuėjo skambinti, einam pasiklausyti.
Stovėjom mudvi prie namo kertės, o čia pat, mūsų sodo gale, prabilo mažieji bažnyčios bokšto varpai – ti-linnn, ti-linnn, ti-linnn – tik mažieji, be didžiojo – bammm, kad visi išgirdę žinotų – mirė kūdikis. Kai jie nutilo, pažvelgiau į tetos veidą – jis buvo giedras giedras ir...laimingas.
Užbėgau kopėčiom ant namo kraigo, apsikabinau kaminą ir, žiūrėdama į alyvų žiedų jūrą kapuose, inkščiau iš skausmo ir bejėgiškumo. Visą likusį gyvenimą alyvų žydėjimas man primena Betinos mirtį, vėl ir vėl kyla daugybė klausimų, į kuriuos ir šiandien ne visada randu atsakymus – apie žmogaus stiprybę, tikėjimo galią, lemtį ir atsitiktinumą. Ir apie tai, kad netikinčiam žmogui tenka būti dar stipresniam – sunkią valandą jis neturi į ką atsiremti, ypač jei palieka ir žmonės, o juk taip nutinka labai dažnai.
Dabar Šilalės kapai sutvarkyti, alyvų nebėra. Prie senamadiško nedidelio antkapėlio  stovi kryželis, kuriame tik du įrašai – senelio Pranciškaus ir anūkėlės Betinos. Šiame gyvenime jiedu nesusitiko. Iš didelės babūnės šeimynos, išsibarsčiusios po pasaulį, niekas daugiau nesugrįžo į tėviškę numirti.

NUVYLIAU

Šilalėj  rusų kalbos išmokau daugiau iš filmų apie karą, negu mokykloj.
Kaune nuo pirmos dienos pakliuvau rusistui, nuostabiam pedagogui, mūsų klasės auklėtojui Kregždei. Mokiausi kiek įmanydama, bet ne kažką tepasiekiau. Kai mane pakviesdavo atsakinėti, klasei būdavo gardaus juoko, bet aš neįsižeidavau, juokdavausi kartu. Baigiant dešimtą klasę, mokytojas mums, keliems patiems žiopliausiems, davė užduotį vasarai – ne tik perskaityti, bet ir sukonspektuoti rusų kalba keletą knygų. Man teko M. Gorkio „Danko“, „Motina“, M. Šolochovo „Pakelta velėna“, L. Tolstojaus „Ana Karenina.“
Triūsiau visą vasarą, bet visų sukonspektuoti nespėjau. Vis tiek klasėj buvau vienintelė, padariusi didžiąją dalį užduoties. Mokytojas pakilnojo, pakilnojo krūvelę mano paduotų sąsiuvinių – oho! Matyt mokytojas ne tuoj ėmėsi tikrinti, nes tik po gero mėnesio atėjo į klasę švytėdamas:
– Štai, kaip reikia dirbti, norint išmokti kalbą. 
Ir ėmė demonstruoti mano sąsiuvinius. Pirmieji buvo margi nuo raudonu pieštuku ištaisytų klaidų, paskesniuose raudonos spalvos mažėjo, o paskutiniam visai nebuvo. Man sąsiuvinių negrąžino, pasiliko, kad per mokytojų konferenciją pademonstruotų, kaip reikia mokyti kalbų.
Nuo tada mano santykiai su auklėtoju pasidarė ypač šilti, nors ir iki tol jis buvo labai tolerantiškas, taktiškas, geranoriškas. Man jis buvo mokytojo, vyro, džentelmeno etalonas. Jis labai krimtosi, kad aš atsisakinėjau stoti į komjaunimą. Kartą, jau paskutinėj klasėj, pasivedė mane į nuošalę ir ėmė įkalbinėti:
– Ką tu sau galvoji, juk norėsi mokytis aukštojoj, nekomjaunuolė būdama niekur neįstosi, juk supranti, kad tėvas politkalinys – ir t.t. – Stok, kol aš dar galiu pasirūpinti, kad priimtų.
Atsakiau, kad tai negarbinga, kad pirma įstosiu į aukštąją, o tada į komjaunimą. Pakraipė, pakraipė galvą ir nuėjo.
Jo pranašystė pildėsi. Baigusi mokyklą visiškai nebuvau apsisprendusi kur stoti. Tada buvo kvaila mada mergaitėms rinktis vyriškas profesijas – pagal dainos žodžius „visi keliai mums šiandien atviri“. Daugelis mergaičių dairėsi į Politechniką. Aš blaškiausi. Ir vėl susistabdė mane gatvėj auklėtojas – kur stosi? Papasakojau savo abejones. Sako, galvok logiškai - ką tikrai mėgsti? Knygas. Kur yra knygos? Bibliotekose. Na, dar lietuvių kalba ir literatūra Universitete. Taigi, ten ir stok.
Stojau. Nuvežiau dokumentus į Universitetą, į bibliotekininkystę. Pavaikščiojau tėvo kadaise mintais takais, kiemeliais, pasėdėjau po berželiu. Egzaminai sekėsi, keturis jų išlaikiau penketais. Paskutinis buvo rusų kalba, atpasakojimas. Parašiau. Kai jau ruošiaus perrašinėti į švarraštį, už manęs atsistojo dėstytoja, galimai tėvelio amžiaus, per petį žvelgdama perskaitė mano rašinį, paprašė apversti kitą lapo pusę ir ją perskaitė, pasakė – neperrašyk paskutinio sakinio. Supratau – jame yra klaida.
Laiko turėjau daug, perrašiau darbą iki to paskutinio sakinio ir ėmiausi jį nagrinėti, ieškodama klaidos. Neradau. Dar palaukiau, dar pagalvojau, bet taip klaidos ir neaptikusi, sakinį perrašiau - nebūčiau žemaitė. Dar buvo laiko, dar galėjau palaukti, bet nunešiau ir atidaviau rašinį. Eidama iš auditorijos supratau, kur klaida, atsigrįžau, nusišypsojau ir nepaprašiusi, kad leistų ją ištaisyti, išėjau iš auditorijos. Gavau ketvertą.
Pagal pažymius turėjau būti priimta. Egzaminų rezultatai būdavo iškabinami viešai, aš juos kruopščiai analizuodavau, nusirašydavau. Universitete į mandatinę komisiją stojančiųjų nekviesdavo – atsiųsdavo arba kvietimą mokytis, arba grąžindavo dokumentus. Taigi, galėjau važiuoti namo, į savo Šančius.
Dar eidama iš auditorijos po to rusų kalbos egzamino staiga pagalvojau, kad padariau baisią nesąmonę – kaip aš su savo nenuoramos charakteriu, pomėgiu klajoti išsėdėsiu visą gyvenimą  bibliotekoj, nuo – iki, kaip aš organizuosiu pionierių rytmečius, nemokėdama ir nenorėdama dirbti su vaikais? Ir dar kaime, nes jau tada žinojau, kad baigusi mokslus važiuosiu gyventi į kaimą. Juk ir mokymasis bibliotekininkystėj, ir, tuo labiau, darbas kaimo bibliotekoj, tikrai negalės užpildyti gyvenimo – per lengva, per paprasta. Knygos tai knygos, bet gyvenimas liks tarsi nuošalėje ir kokia vieniša būsiu su tom knygom, o eiti į žmones šiaip, be reikalo – ne man, aš savotiška vienišė, žmonės man reikalingi, bet tik jei aš reikalinga jiems. Kodėl to nesupratau anksčiau? Taigi, vėl sėdėjau po berželiu ir svarsčiau, ką daryti, kad neįstočiau. Nei šis, nei tas, išlaikius egzaminus atsiimti dokumentus. O atsiėmus – ką daryti toliau? Kitąmet stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą? Žinojau, kad man tai neįmanoma, tai tik su auklėtoju aš buvau drąsuolė – iš tėvelio, tetos Elenytės užuominų šiek tiek numaniau, kas dedasi Universitete, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, juk buvo 1959 – ji. Tik dabar, neseniai apie visa tai perskaičiau Vandos Zaborskaitės knygoj. O jei ir baigčiau – mokytoja? Rašyti? Ką aš galiu rašyti, šlapia višta, be patirties? Ir kas leis rašyti, taip, kaip noriu, juk sulaužys. Kam manęs, sulaužytos, reikia?
Nupėdinau į Aušros vartus ir meldžiausi, kaip gyvenime nebuvau meldusis – kad nepriimtų į tą bibliotekininkystę.
Grįžusi į Šančius, į savo Latvių 12, aš  savaitę, o gal ir daugiau, nesikėliau iš lovos. Net mama pritilo, suprato, kad man blogai. Paskui atėjo didelis vokas iš Universiteto – grąžino dokumentus. Nepriėmė. Kaip man palengvėjo! Nors, tiesą sakant, širdies gilumoj krimtausi – tai buvo atsisveikinimas su literatūra. Tuomet rašiau, rašiau eilėraščius, nesirūpindama kokybe. Eidavau išklaipytais Šančių šaligatviais ir patyliukais ką nors deklamuodavau – savo ir ne savo, o mokėjau eilėraščių daugybę. Kas dabar juos ištrynė iš atminties? Iš to meto ataidi tik žodžiai:

Nuvyliau tik save, suklupus,
Net nepradėjusi kovos,
Bailiu žingsniu tylon pasukus
Ieškoti duonos – paprastos.

Netiesa, ne vien save nuvyliau – ir tą žilą, mielą dėstytoją, kažkodėl susidomėjusią manim. Gal ji jaunystėj pažinojo tėvelį? Nebepaklausiu.
Nuvyliau ir savo auklėtoją Kregždę, bet jis buvo taktiškas žmogus, niekada nepriminė man – ar aš nesakiau, kad taip bus?
Viena klaida paskutiniam sakiny nulėmė gyvenimą. O gal ne ta klaida?

ŠANČIŲ KRANTAI

Tai bene šešiolika lygiagrečių sunumeruotų gatvelių, vedančių nuo tuometinio Kapsuko prospekto Nemuno link - Kranto I, Kranto II ir t. t. Tą rajoną taip ir vadina – Šančių Krantai. Aš gyvenau tame kampe, kur jau netoli Panemunės tilto. Paklausta kur gyvenu, atsakydavau – kareivinių anapus.
Mane stipriai veikė patys Šančiai, tos akmenim grįstos ar ir visai negrįstos gatvelės, vasarą dulkinos ar su greit į smėlį susigeriančiom balutėm po lietaus, be šaligatvių ar tik su jų likučiais – pavienėm išsiklaipiusiom plytelėm, kurių išsidėstymą su laiku jau pačios kojos žinojo, ir tamsoj einant neužkliūdavau.
Kiemeliai nuo gatvės atitverti nušiurusiomis, gana aukštomis lentinėmis tvoromis be tarpelių – atribojančiomis, ginančiomis, slepiančiomis gyvenimus. Už tų tvorų – nameliai su gėlynu po langu, sodelio imitacija – kokia vyšnia, kriaušė ar obelėlė patvory, kelios daržo lysvės, takeliai nuženklinti pakraščiais sudėliotais akmenėliais ar pusplytėm, pavasariais nubalinamomis kalkėmis, kaip ir medelių kamienai. Būtinai – suoleliai, kur sėdiniuoja močiutės, dabodamos anūkus, ramiais pavakariais šnekučiuojasi suėjusios kaimynės. Visus tuos namelius jungia bendras bruožas – noras atrodyti respektabiliai, nuslėpti skurdą ar paslėpti tai, ko kaimynams nereikia žinoti; bet vis tiek visi viską žinodavo.
Prieš išeidami iš tų namelių, kiemelių, iš už tų tvorų, prieš uždarydami paskui save  vartelius, žmonės tarsi užsidėdavo kaukes, staiga virsdavo išdidžiais, savo vertę žinančiais miestiečiais, kauniečiais – atsaini laikysena, tinkamas apsirengimas. Eina sau, būdavo, toks „miestietis“ negrįsta Latvių gatvele – per dulkes ar apeidamas balutes po vasaros lietaus, ar sniege išmintu taku, nes žiemą tas gatveles ne visada ir tenuvalydavo ir jaučiasi taip, lyg eitų Laisvės alėja.
Jaukios tai gatvelės, ramios.
Tik jaunimas rinkdavosi kryžkelėse, vėlais vakarais, naktimis – būreliais, savi. Kalbėdavosi, šėliodavo, spręsdavo problemas, ginčydavosi, kartais ir mušdavosi – su kitais, ne savais. Ir mergaitės ateidavo – savos, jas gerbdavo tiek kiek būdavo vertos. Ir pagurkšnodavo tiesiai iš butelio. Ir, būdavo, kas nors nutikdavo.
Sykį tokie, žalias jaunimėlis, dar ne visai tepaaugę, nutarė nukrėsti seno šykštuolio kriaušę – įsisenėjęs, kasmetinis karas, kurį aptarinėdavo ir jam ruošdavosi iš anksto abi pusės. Tą kartą pasiruošė ir senasis šykštuolis – pašventino užpuolikus šratais iš medžioklinio šautuvo, vienas berniūkštis nebekėlė. Verkė visi Šančiai, nedaug trūko iki linčo teismo.
Svetimų Šančiai nemėgdavo, nepuldavo draugauti, ilgai stebėdavo, bet ir priešiškumo nerodydavo, toleruodavo. Tik didelio vargo prispirti priimdavo nuomininkus, na, nebent ką savą ar giminę. Kartų kartos šančiškių čia gimė, gyveno ir mirė, dirbo aplinkiniuose fabrikuose, svajojo apie geresnį gyvenimą, iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslą, o kai šie, pasibodėję Šančių monotonija, išklysdavo į pasaulį ieškoti laimės, sakydavo paprastai – išėjo. Neteisė. Žmogus turi teisę išeiti.
Tris dienas savaitėj iš parengiamųjų kursų į namus grįždavau apie pusiaunaktį, o ir kitom dienom, jei eidavom kur su Leonu, dažnai parsirasdavau vėlai. Aš jam neleisdavau mane lydėti, matydavau, koks būdavo pavargęs.
Eidavau tuščiom, menkai teapšviestom Šančių gatvelėm, pro kryžkelėse stoviniuojančių vaikinų būrelius, kartą aplenkiau įsiliepsnojusį gaujų karą – mergaitė, viena, pavargusi, dažnai šlapiais batais, alkana – eidavau ir nebijodavau. Vaikinai turbūt jautė tą mano nebijojimą, užkalbinta ramiai atsakydavau – gerbiau aš, gerbė mane, nė karto neužgavo.
Grįždavau į savo šaltutėlę, nekūrentą virtuvėlę, o dar šeimininkė bardavosi, kad nekūrenu, nes nuo mano vyryklės šildavo ir jų kambario sienelė, per mane ir jiems tekdavo miegoti šaltam kambary. Gal todėl buvau įspėta, kad prieš sekančią žiemą turėsiu  išsikraustyti. Parėjusi į tą savo virtuvėlę griūdavau miegoti, o rytą ant „kerogazo“ išsivirdavau arbatos ir į darbą.
Dar tebegyvenant su mama, mūsų namo antram aukšte pas savo seserį apsigyveno iš kalėjimo grįžęs žmogus – visi jį vadino Alka,  net nežinau, kuo iš tiesų buvo vardu. Jis buvo atsėdėjęs kalėjime dešimtį metelių už išžaginimą ir nužudymą – pasiautėjo Šančių berniukai. Buvo tai nedidukas, menkas žmogelis, nesveikos išvaizdos, sunykęs, tik akys buvo gyvos, blizgančios - dabar galvoju, kad, ko gero, dėl ligos. Blaivaus jo beveik nematydavau, bet išgėręs netriukšmaudavo, nebuvo agresyvus.
Susitikę kur kieme pradėjom pasikalbėti, pakviesta eidavau su juo į kiną, vėliau ir į teatrą – jis su skolintu švogerio kostiumu, aš susiderinusi, kada mama nedirba, nes per abi turėjom vienerias geras kojines ir išeiginį megztinėlį. Žinoma, bilietus pirkdavom ne į parterį ir į bufetą per pertrauką neidavom, lindėdavom savo „galiorkoj“. Spektakliais žavėjomės abu, po jų laimingi eidavom pėsti namo į savo Šančius, aptarinėdami matytą.
Kartą, kai mamai išpuolė naktinis budėjimas, mudu pasiskolinom kaimyno valtį ir visą puikią mėnesienos naktį plaukiojom Nemune, Jiesioj – ne, ne, nieko nepadoraus nebuvo. Irklavom pasikeisdami, deklamavom eilėraščius, jis Maironį – visą visutėlį, mano net neskaitytą, negirdėtą – ir Jeseniną; aš  Salomėją Nėrį, Baranauską. Pro patiltę įplaukėm į Jiesią ir tylėdami grožėjomės auksiniu rudeniu upelės šlaituose, apšviestuose mėnulio. Alka ilgai sėdėjo be žado, paskendęs savo mintyse – kalėjime kai būdavę ypač sunku, svajodavęs dar bent kartą pamatyti štai tokią naktį, laisvėj.
Paskui kalbėjo apie savo vaikystę Šančių gatvelėse, skurdą po karo. Svajojęs studijuoti literatūrą. Papasakojo ir apie tą įvykį, nulėmusį gyvenimą, kai vieną naktį Šančių kryžkelėj suveikė užgauta ambicija girtų bernų galvose, nes mergaitės iš jų skaudžiai  tyčiojosi – vieną jų vaikinai sugavo, kitos pabėgo. Užmušęs ne jis, bet neįrodysi. Dešimt metų. Baigtas gyvenimas. Tuberkuliozė, gyventi likę nedaug, o tie, kurie kalčiausi, sveikutėliai gyvena, baigė mokslus, turi šeimas.
Alką Šančiai gerbė, nes jis nieko neišdavė, vienas prisiėmė kaltę. Kai grįžo po dešimties metų toks sunykęs, baigtas žmogus, ligonis, Šančiai rėmė kas kuo galėdami, priimdavo kaip svečią bet kuriuose namuose, jei ne kitaip, nors šimtą gramų įpildavo. Visą laiką, kol gyvenau Šančiuose, mudu gražiai draugavom, dar ir mokantis Institute kelis kartus drauge nuėjom į teatrą. Jis vedė, dar susilaukė sūnelio, bet netrukus mirė nuo užleistos tuberkuliozės.
Kai pradėjau draugauti su Alka, naktimis jausdavausi dar saugesnė – jei praeinant kas mesteldavo kokią repliką, kiti tuoj nutildydavo – cit, Alkos pana.
Kartą susistabdė mane du vaikinai – ar tu bent žinai už ką Alka buvo kalėjime?
– Žinau.
– Ar nematai, kad jis beveik nuolat girtas?
– Matau.
– Kodėl draugauji? 
– Jis mintinai moka visą Maironį, Jeseniną, Nėrį.
– Trenkta kažkokia!
Taip ir likau, jei iš viso likau, Šančių atminty - trenkta  kažkokia.
Svetimų Šančiai nemėgdavo, nepuldavo draugauti, ilgai stebėdavo, bet ir priešiškumo nerodydavo, toleruodavo. Tik didelio vargo prispirti priimdavo nuomininkus, na, nebent ką savą ar giminę. Kartų kartos šančiškių čia gimė, gyveno ir mirė, dirbo aplinkiniuose fabrikuose, svajojo apie geresnį gyvenimą, iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslą, o kai šie, pasibodėję Šančių monotonija, išklysdavo į pasaulį ieškoti laimės, sakydavo paprastai – išėjo. Neteisė. Žmogus turi teisę išeiti.
Aš „Drobėj“ dirbau dienomis, bet kartą buvo vykdoma  visuotinė inventorizacija ir  teko dirbti per naktį, baigėm darbą kartu su naktine pamaina.
Išėjus į gatvę su pirmaisiais, į galvą šovė mintis neskubėti, pabūti. Atsisveikinau su draugėmis, atsirėmiau į medį ir žiūrėjau į būreliais ir pavieniui pro fabriko vartus išeinančius žmones. Pavargę iki išsekimo, papilkėjusiais veidais, kaip vaiduokliai jie lėtai juda priešaušrio migloje, būreliai skaidosi, formuojasi nauji – kam pakeliui, kažkas suklega, susijuokia, bet garsai susigeria į miegančias priemiesčio gatveles, į tą  miglą. Tie garsai nieko nepažadina, nes yra įprastiniai, pasikartojantys kasnakt, paryčiais. Gal tik kas pro miegus pagalvoja – naktinė išėjo, netrukus keltis.
  Aikštė priešais  fabriko vartus tuštėja, paskui paskutinius nuseku ir aš. Netrukus einančių ima retėti, vos ne ties kiekvienais varteliais atsiskiria  siluetai – po vieną, po vieną ir tylutėliai nueina takeliu tarp tų baltai dažytų akmenėlių į miegančius, tarsi negyvus namus.
Bandau įsivaizduoti tolimesnį moterų rytmetį. Gal įeis, nedegdama šviesos patyliukais nusirengs ir saugodamasi nepažadinti girto miegu miegančio vyro  atsiguls savo pusėj į lovą ir sunkiai atsidusėjus pasiners į poilsio palaimą, jausdama, kaip atsileidžia įvargę sąnariai, visą naktį pravaikščiojus apie stakles. O gal tik  prisės minutėlei virtuvėj ant kėdės, užsikniaubs ant stalo, užsimerks, nors ir taip dar tamsu, dar tik priešaušris – tik minutėlei. Paskui kelsis, ruoš pusryčius, žadins vyrą, vaikus ir tik likus viena, kai visi jau išeis, kas mokyklon, kas į savo fabriką, moteris kris miegoti. Gal... Daug gali būti scenarijų.
Ir šitaip diena iš dienos, metai iš metų, karta po kartos – keičiasi tik pamainos, gyvenimas nesikeičia. Užaugs vaikai, išeis moteriškė į pensiją, prisės ant suoliuko su anūkais ir iš įpročio laiką skaičiuos pagal į darbą išeinančius vaikus, kaimynus – į rytinę pamainą, popietinę, naktinę...
Todėl Šančiai neteisia išeinančių – žmogus turi teisę išeiti.
Man ir dabar dar kartais nuaidi mintyse tuomet buvusios populiarios dainelės žodžiai – „tu zavadskuju prachadnuju, što k žizni vyvela menia... “
Per dvejus, ne, beveik trejus Šančiuose išgyventus metus aš savo gatvelėj su niekuo  nesusipažinau, nors iš matymo pažinojau visus ir manau, kad mane taip pat pažinojo, tik nesisiūlė su draugystėm. Gal kaltas mano uždaras būdas, gal nuolatinis skubėjimas, laiko neturėjimas, kaip visada, mano namai  būdavo ne namie, o kažkur kitur – mokykloj, fabrike, klajonėse, renginiuose. Aš tik pareidavau, išeidavau. Ne be to klajodavau ir po Šančius, išvaikščiojau visus Krantus, visas gatveles, panemunes. Jutau, kad kaip kaime esu nuolat stebima, matoma, bet manęs tai netrikdė. Ir aš viską stebėjau, daug ką mačiau. Pamilau Šančius nuo pirmos dienos, savo kareivinių anapus.
Jau bebaigiant Institutą, dar kartą atklydau pavaikščioti Šančių gatvelėm ir apstulbau – beveik visi sutikti buvę kaimynai sveikinosi. Užėjau pasikalbėti pas savo šeimininkus – taip pagarbiai elgėsi - būsi gydytoja. Nejauku pasidarė, daugiau nebėjau.
Žaliakalny, Slabadoj, Aleksote, Petrašiūnuose rodos yra tokios pat nuosavų namelių gatvelės, bet Šančiai kažkokie ypatingi, nesumaišysi su niekuo. Kaunas yra Kaunas. Šančiai yra Šančiai – nameliai, kiemeliai su vyšnia patvory, daug daug pasikartojančių gyvenimų. Mano Šančiai.
Ir dar pabaigai linksmas atsiminimas iš anų laikų.
Buvo rinkimai, pirmieji rinkimai kai jau buvau pilnametė, bet man nė motais. Dieną išsibeldžiau kažkur su draugėm, vakare su Leonu buvom koncerte, grįžau apie vienuoliktą valandą nakties į savo šaltą, nekūrentą virtuvėlę, vos įlindau į lovą, apšilau, prisnūdau, kažkas ėmė belsti į duris, paskui į langą. Neatsiliepsiu, manau, tegu galvoja, kad manęs nėra. Kur tau! Beldžia taip, kad ne tik namo, bet ir visos ūlyčios gyventojus gali prikelti. Sako, žinom, kad esi namie, tave matė grįžtančią, tuojau pat ateik balsuoti, jei ne, ateisim su milicija. Per tave negalim pradėti skaičiuoti balsus.
Ką darysi nėjusi, nuėjau – čia pat, už kelių namų. Kaip nejauku buvo įeiti iš tamsos į šviesią būstinę, kaip sužiuro į mane visa komisija, vyrai ir moterys, budintys milicininkai ir šiaip kas atėję, daugelis jau užgėrę. Kiekvienas rado reikalą mesti kokią repliką, vieną už kitą sąmojingesnę, visi juokėsi. Man, prikeltai iš miego, viskas liejosi į vieną paveikslą, įtemptai bandžiau atsiminti – kokį? Atsiminiau – Zaporožės kazokai rašo turkų sultonui – kokie tipažai, išraiškos, pozos...
Skubiai paklausiau, kur pasirašyti, sumečiau biuletenius į urną ir pasisukau eiti. Vėl pasipylė replikos, vėl juokas. Nežinau, koks kipšas mane patraukė už liežuvio atsiprašyti. Atsisukau:
– Dovanokit, aš tiesiog pamiršau ateiti balsuoti. Pirmas kartas, žinot kaip būna...
Nugriaudėjo toks juokas, kad, atrodė, ir lemputės užges. Nesusigaudydama žiūrėjau iš eilės į kiekvieną – ko jie juokiasi, taip mandagiai atsiprašiau? Kadangi mano žioplumas buvo akivaizdus, juoko bangos ritosi vėl ir vėl. Supratusi, kaip interpretuojami mano žadžiai, iškaitusi nėriau pro duris.
Tą naktį ilgai neužmigau.

ŠEŠIŲ MERGELIŲ NAMAI

Pavasarėjant  „Drobės“ fabrike atsirado mergaitė vardu Meilė, kaip ir aš stojusi neįstojusi mokytis – atėjo padirbėti, kad turėtų darbo stažą, kurio tada reikalaudavo stojant. Ji ruošėsi vėl stoti į KKI, o ten buvo pageidaujama, kad stojantysis turėtų kurios nors sporto šakos atskyrį. Kadangi Meilė jau buvo nemažai keliavusi, tai ir fabrike ėmė organizuoti turistų grupę, jai iki atskyrio betrūko keletos žygių. Fabrikas turėjo nemažai įvairaus sportinio inventoriaus, buvo ir palapinių.
Mergaites, tarp jų ir mane, Meilė greit prikalbino keliauti, sunkiau buvo su vaikinais – jie paprasčiausiai tingėjo ir iš viso, nesuprato, ko čia valkatauti, ir dar pėsčiomis, kai mieste yra tiek daug šaunesnių pramogų. Jie atvirai tyčiojosi iš mūsų. Du iš jų, susidėję pinigus, nusipirko motociklą „Javą“ – čia tai tikras turizmas, tai ne pėsčiomis. Ir lėkdavo. Po darbo nuvažiuodavo prie jūros, pasimaudydavo, papramogaudavo Palangoj, o paryčiais grįždavo į darbą. Kartą negrįžo – susitiko pakelės medį. Jauni ir gražūs.
Taigi, mums teko keliauti vienoms. Netrukus fabrike mus praminė šešių mergelių namais. Pagrindinės varlės keliauninkės buvom penkios, o šeštoji beveik kiekvieną žygį būdavo kas nors kita. Žygiams ruošdavomės iš anksto, aptardavom maršrutą, kuri nors paskaitydavo literatūros apie numatomus apžiūrėti objektus, iš anksto nusipirkdavom autobuso ar traukinio bilietus. Tuomet šeštadieniais iki pietų būdavo dirbama, todėl mes į fabriką atsinešdavom kuprines, baigiantis darbui persirengdavom tiesiog cechuose – kuprinė ant pečių, kadaginė lazda rankoj ir išžygiuodavom pro vartus į autobusų ar geležinkelio stotį. Su kokiu pavydu į mus žiūrėdavo darbininkai, o vaikinai netrukus ėmė prašytis priimami, bet mes nebenorėjom – susigyvenom, taip gerai be jų, jie tik trukdytų.
Nuvažiuodavom iki numatytos vietovės, tą patį vakarą dar nukulniuodavom apie dešimtį kilometrų, pakeliui apžiūrinėdamos mus dominančius objektus, įsirengdavom stovyklą, vakarodavom prie laužo, kalbėdavomės, dainuodavom. Kitą dieną nukeliaudavom pagrindinę žygio dalį, namo grįždavom vėlai, dažnai tik naktį. Vargdavom su žygio dokumentacija – reikėdavo gauti aplankytų vietovių kokių nors įstaigų vadovų parašą su antspaudu, o tai nelengva, nes poilsio dienom  dauguma įstaigų nedirba – eidavom į paštą, mokyklą, ligoninę, net susirasdavom kokį valdininką namuose. Kai Meilė susirinko reikiamą žygių skaičių, parašų nebemedžiojom, tiesiog keliavom.
Eidamos dainuodavom. Dainuodavom ir autobusuose, traukiniuose. Per tas dainas sykį ir sudegėm. Po žygio panemuniais nuo Vilkijos iki Jurbarko, vakare autobusu grįžom namo ir, aišku, dainavom. Kadangi autobuse laisvų vietų nebuvo, mes susėdom praėjime ant savo kuprinių. Netrukus autobuse pasidarė tokia gera, jauki nuotaika, dainavom ir negalėjom baigti, keleiviai vis prašė dar ir dar ir patys pradėjo pritarti. Be kitų, dainavom ir ariją iš „Čigonų barono“ – „...aš čigonų baronas, turiu keturias žmonas...“
Autobuse, pasirodo, buvusi mūsų Rasos giminaitė, kuri nepatingėjo kitą dieną nuvažiuoti pas jos tėvus ir  papasakoti jiems, kad mes dainuojam nepadorias dainas apie kažkokį pasileidėlį, turėjusį keturias žmonas. Rasai buvo uždrausta su mumis keliauti. Ji ilgai, kantriai įtikinėjo tėvus, kad tai arija iš operetės ir visai padori – niekas negelbėjo, ne ir ne. Beišgelbėjo Leono užtarimas, jis Rasos tėvams buvo didelis autoritetas – kartu buvę tremty.
Ano žygio panemuniais  metu iki Vilkijos atplaukėm garlaiviu, toliau neskubėdamos ėjom plentu, išsibarsčiusios visame kely, nes šventinėm dienom tas kelias buvo negyvas, retenybė, jei pravažiuodavo kokia mažina. Pasinorėjusios užlipdavom šlaitais iki viršaus, susėsdavom pasidairyti, pasivaikščiodavom po pakelės gyvenvietes, ilgai apžiūrinėdavom pilis, kalbėdavomės su žmonėmis.
Pietums sumanėm virti rūgštynių sriubą, pas žmones nusipirkom bulvių, grietinės, kiaušinių, paskui sukritom į pievą, rinkom rūgštynes ir kvatojom, kvatojom be priežąsties – buvo toks svaigus  pavasaris, taip žydėjo ievos, tokia amžina atrodė mūsų jaunystė.
Kitą dieną užėjom į pakelės pardotuvėlę nusipirkti jautienos konservų, „tušonkės“, mūsų mėgiamai makaronų košei paskaninti. Pašurmuliavom, pasišnekėjom su pardavėja, dar apsirūpinom ledinukais ir išėjom. Nukeliavus kelis kilometrus, verdant pietus, Zina ištraukė iš kuprinės antrą konservų dėžutę ir sukratė į košę – bus skaniau. Mes ėmėm ją barti, kam nesisakė turinti konservų, nebūtume pirkusios, o ji tyli, taip kaltai nuleidusi galvą. Ir staiga suvokiam – ji tą dėžutę pavogė parduotuvėlėj. Prisipažino. Net košė pasidarė nebeskani, papietavom atšipusiais dantimis ir tylėdamos nuspūdimon toliau – grįžti toli, sugriūtų visas maršrutas, tai nutarėm važiuodamos namo paprašyti autobuso vairuotoją sustoti ir nubėgti užmokėti, bet grįžom vėlai, sutemus, dainavom ir pradainavom apie čigonų baroną. Ir parduotuvė tikriausiai jau buvo uždaryta.
Kartais pagalvoju – gal tai todėl, kad visos vogėm siūlus iš fabriko? Ir Zina pasakė – nežinau kodėl, tiesiog paėmiau, nors prieš minutę nė tokios minties neturėjau. Galėjau juk ir užmokėti.
Ne taip paprasta atsekti pasąmonės vingius.
Kai po daugelio metų apsilankiau „Drobėj“, buvusios bendradarbės įspėjo, kad susitikusi su Zina neleptelčiau ko nereikia, ji pasilypėjo karjeros laiptais, šnipinėja ir skundžia žmones – už vagystes ypač. Susitikti nesiryžau – kaip kalbėti su drauge sveriant kiekvieną žodį?
Vieną vakarą nakvoti įsikūrėm visai prie plento, nežymiu keleliu įsukusios į miško aikštelę. Užvalgėm šio to, sumaniusios dar išsivirėm džiovintų vaisių kompoto, jo likutį palikom kaboti kibire virš laužo.
Sulindom miegoti, bet dar ilgai klausėmės muzikos ir jaunimo dainų – ateidamos matėm ant kalno gražius, naujai pastatytus Dainių (?) kultūros namus. Gražiai dainavo jaunimas.
Mūsų, matyt, užsnūsta. Nubudom nuo triukšmo, šūkaliojimų prie mūsų palapinės – mus aptiko iš šokių einantys vaikinai. Jie visaip kalbino mus, svaidė juokelius, bet mes tylėjom, bijodamos išsiduoti, kad esam vien merginos, o pačios paskubom rengėmės, viską susidėjom į kuprines. Prie palapinės angos priėjo vienas iš vaikinų ir patyliukais įspėjo – kas bebūtumėt, plaukitės iš čia, aš už draugus neatsakau, beveik visi girti.
Ant palapinės smailės pasimovė kažkieno sviestas mūsų kibiras, girdėjom, kaip teka kompotas. Skubiai susitarėm, kuri išlįsdama paskutinė ištraukia palapinės smailę, kuri kurioj pusėj ištraukys kuolelius, kuri paims kibirą, kas susuks pačią palapinę. Viens, du trys – išlindom, po minutės iš palapinės liko tik tuščia vieta, o mes vorele patraukėm į kelią ir uždainavom. Girdėjom, kaip kažkas nusispjovė – vienos bobos.
Atsitokėję vaikinai nusekė mums iš paskos. Kai mes baigėm dainą, vienas jų, gal, sakau, tas, kuris mus perspėjo, gražiu, stipriu balsu užtraukė savo dainą, kiti pagavo – taip ir ėjom brėkštant rytui, skardendami miegančius panemunės šlaitus, kol vaikinams nusibodo ir jie pasuko atgal.
Baigti nakvoti įsitaisėm karklyne ant Nemuno kranto. Sumigom
.Nubudau visa šlapia nuo prakaito, palapinėj trošku – įdienojo, saulė kepina. Iškišau galvą iš palapinės – nuo aukšto šlaito leidžiasi maža mergaitės figūrėlė, o dar mažesnė, sukumpusi, ant lazdutės pasirėmusi figūrėlė stovi prie trobelės ant pat šlaito viršūnės ir žiūri į slėnį. Tai Zina grįžta nupirkusi trilitrį pieno anoj trobelėj. Pusryčiams virėm kakavą.
Po daugelio metų, man jau dirbant Viešvilėj, Velykų rytmetį mano bendradarbė sesutė Lidija su vyru Andrium ir tuomet dar tik dviem vaikelias Aina ir Aidu pakvietė mane su dukrele važiuoti aplankyti Andriaus mamos. Važiavom tokiais pat pavasarėjančiais panemuniais, vos įžiūrimu keleliu pasikėlėm šlaitu ir sustojom prie mažos trobelės. Čia ir gyveno Andriaus mama, viena toj trobelėj.
Sutriko močiutė, nelaukusi, nesitikėjusi – kuo pavaišinsiu? Lidija peštelėjo mane už rankovės – tik neišsiduok, kad esi gydytoja, mama dar labiau varžysis. Sugalvojo senoji, kuo pavaišinti. Atnešė naminės duonos ir mažne sprindinių lašinių, tokių dar dūmu kvepiančių, pjūvy kiek raustelėjusių. Greta pastatė dubenėlį su cukrum – vaišinkitės, pamatysit, skanu. Mane taip jaunystėj daktaras nuo tuberkuliozės gydė. Vienų lašinių daug nesuvalgysi, o su cukrum – galima. Geri vaistai, iki šiol gyyvenu.
Riekėm duoną, pjovėm tuos lašinius, merkėm į cukrų – tikrai skanu. Pamėginkit ir jūs.
Išeinant Lidija ant stalo sukrovė mūsų lauktuves, pirma tyčia nerodė, kad močiutė neverstų mūsų pačių ir suvalgyti.
Kiemelis švarus, takai baigia žole užželti, po langu suolelis, ant jo katinas, greta bijūnai dygsta. Nuo to suolelio plačiai ir toli driekiasi   Nemuno slėnis. Tariausi matanti – ten, pakrantės karklyne, tebestovi mūsų palapinė, o iš jos ateina mergaitė pirkti pieno sekmadienio ryto kakavai.
Mano valkatos dūšiai tie turistiniai žygiai buvo tikra atgaiva. Būta puikių įspūdžių, juos nešuosi kaip dovanas per visą gyvenimą. Kai užpuola kokia neganda, užtenka atsiminti saulėtekį ant Punios piliakalnio ir visos bėdos nublanksta. Ypač įsiminė rytmečiai – prie per naktį užšąlusio ežero kažkur prie Aukštadvario, kitas rytas – jaunam beržynėly greta keliuko į mišką prie Kazlų Rūdos. Tada, kaip paprastai, nubudau vos švintant, patyliukais iškišau galvą iš palapinės – kokia nuostabi aušra, rūkas, rasoti voratinkliai ir netoliese keleliu pro mus tylomis vis einantys, einantys žmonių siluetai – buvo paskutinės rugpjūčio dienos, sekmadienio rytą žmonės ėjo grybauti.
Tai buvo sekanti diena po mano mandatinės KMI, į žygį išėjau nesužinojusi rezultatų, kuriuos paskelbdavo tik komisijai baigus darbą, dažnai apie vidurnaktį. Žiūrėjau tada, žiūrėjau į auštantį rytą ir taip graudu pasidarė, numaniau, kad tai paskutinis žygis su šešių mergelių namais. Praaušus ėmiau įžiūrėti daugybę raudonviršių žvakelių čia pat apie mūsų palapinę. Kai visos nubudo, pririnkom jų vos ne pilną kibirą, valėm, virėm. Visas apėmė kažkokia apatija, išsiskyrimo nuojauta, nusprendėm niekur nebeiti numatytu maršrutu, tiesiog stovyklavom, valgėm grybus, kalbėjomės, dainavom. Kai ardėm palapinę, po ja radom susirangiusią gyvatę, ji visai nekreipė dėmesio į mūsų šurmulį.
Tai iš tiesų buvo paskutinis mūsų žygis.

KYŠIS

Sako, teisėjai esą kyšininkai, daktarai negeresni, ką besakyti apie valdininkus. Visaip gali būti, tik pirma reiktų apibrėžti, kas tai kyšis yra. Aš  taip primityviai galvoju – tai yra pinigų ar ko nors natūra davimas, siekiant įpareigoti imantįjį atlikti kokį nors neteisėtą veiksmą, naudingą duodančiajam. Tų veksmų gali būti visokiausių – padėti parašą, išrašyti geresnį vaistą, nedarbingumo lapelį, paskirti be eilės butą ar paskyrą mašinai, o kitam  tesinorėjo, kad jį stomatologijos kabinete aptarnautų su šypsena (žinoma, kalbu apie anuos laikus, nes ir aš pati juk iš ten, iš ano amžiaus). Būtina sąlyga – kyšis duodamas ar bent pažadamas iš anksto.
Dar mokantis Institute tarp mūsų, būsimųjų daktarų, sklandė įvairios nuomonės. Štai mano vyras atvirai sakydavo, kad atlyginimas tesudarys mažąją jo pajamų dalį. Buvo tvirtinančių, kad kyšių iš viso neims, tik kažkodėl mažai buvo tuo tikinčių. Aš buvau pasirinkusi tarpinį variantą – iš turtingų, sakiau, imsiu, o biednam, jei reiks, dar ir pridėsiu.
Žodžiu, filosofija šiek tiek panaši į Tado Blindos propaguotąją, tik su tuo skirtumu, kad Tadas Blinda pats atiminėjo nuo bagotų, o aš tikėjausi, kad jie duos savo laisva valia. Bet gyvenimas mane apgavo kaip senvaikis šešiolikinę mergą – bagoti nedavė, o tų tikrai biednų ne tiek jau daug ir tebuvo. Ir vaistai nebuvo brangūs. Tiesa, buvo toks tarpas, kai trūko net būtiniausių vaistų, tai mano mergaitės studentės miestų vaistinėse paieškodavo ir parveždavo, mano ligoninėj jų netrūkdavo. Tuos vaistus, žinoma, skirdavau veltui, nes bijojau, kad nepaeitų garsas, jog spekuliuoju, o ligoniui nė nesakydavau kokiais vaistais gydomas. Juos  skirstydavau, ne pagal paciento turtingumą, o pagal ligos sunkumą. Tuomet jau buvau perpratusi, kad turtingas yra tas, kuris sveikas, o biednas tas, kurį ligos suriečia – kad ir kiek pinigų turėtų.
Štai čia viskas ir susimaišė – juk iš sveiko sveikatos nei atimsi, nei jis pats duos, o ligotam taip pat nepridėsi, nei veltui, nei už pinigus.
Gana lengvai susitariau su savo sąžine, kad ji manęs negrauš, jei paimsiu ką nors už darbą, kurį daryti man nepriklausė, pav. suvaikščiosiu  pas ligonį į namus už kolegą, jei ligonis pageidauja būtent manęs. O gal tai vagystė – pavagiu galimą kolegos uždarbį?
Toliau į mišką, daugiau medžių.
Su laiku jau ir saldainių dėžė, o tai ir koks pinigėlis, gautas išrašant ligonį nebeatrodė didelis griekas. Dažną sykį duodantys pridėdavo, kad tai už gerumą. Tai visai mane sutrikdydavo – ką, aš prekiauju gerumu? Daktare, tu man gerumą, aš tau pinigų? Ir šiandien nesuprantu, kaip tokia prekyba atrodo iš juridinės, moralinės pusės, tik nuostabu, kodėl išėjus į pensiją man niekas nė kokių ledinukų nebenuperka, šiaip, už gerumą. Kaip  tai suprasti – aš nebesu gera? Gal visą turėtą gerumą išprekiavau ir dabar esu žiežula? Ar  vis tik už kažką kitą man nešdavo gėles, pinigus ar skerstuvių? Kyšis tai būdavo ar ne kyšis? Dabar tai vadinama padėka ir yra teisėta. Ar kartu su santvarka pasikeičia vertybės?
Kaip bebuvę, bet vieną sykį gyvenime aš tikrai paėmiau kyšį ir net nemirktelėjau. Ir sąžinė negraužė tada, tyli ir dabar.
„Drobėj“ dirbau verpimo cecho sandėly, buvo tai ketvirtame aukšte. Bene metus verpalų nevogiau. Na tik, susisukus kamuolį iš daugelio šakų, per pietų pertrauką ar baigus anksčiau dienos darbą, nusimegzdavau  pirštines  ar kojines ir atvirai su jomis išeidavau pro visas kontroles. Namie pirštines išardydavau, siūlus vėl išskaidydavau į reikiamą storį ir megzdavau kokį drabužėlį. Metodas nespartus ir imlus darbui, bet tai nesiskaitė vagyste.
Su laiku kontrolinėj mane beveik liovėsi tikrinę, pasitikėjo.
Kontrolės sistema fabrike buvo sudėtinga ir vis tobulėjo. Sykį, kai eilinį kartą įvedė dar vieną naują kontrolės postą, sandėlio moteriškės, o ir vyrai rimtai sunerimo – ėmė tikrinti išeinant iš cecho, iš pastato ir iš teritorijos. Atrodė, nė siūlo galo nebebus galima išnešti.
Sėdi moteriškės baigiantis darbo dienai ir dūsauja. Mūsų viršininkas, pagyvenęs žmogus, visą amžių dirbęs „Drobėj“, klausėsi, klausėsi moteriškių rypavimo, kol pritrūko kantrybės ir sudraudė:
– Cit, sakau, nenusiminkit! To dar nebuvo ir nebus – pelė ant aruodo sėdėdama nedvėsė ir nedvės.
Ir tikrai nedvėsė – greit vėl nusistovėjo sistema, tik šiek tiek pakilo vogtų siūlų kaina juodojoj rinkoj, nes pabrango jų išnešimas.
Kontrolierės, fabriko slengu, beje gana taisyklingu, kratėjos, turėjo savo viršininkę, vyrai kratėjai – savo viršininką, o šiedu buvo vyras ir žmona. Jei tai būtų buvę vėliau, Gorbačiovo laikais, tai būtų buvę vadinama šeimynine ranga, o tada juos vadindavo tiesiog vagių viršininkais. Nieko žmonės taip nebijojo, nei direktoriaus, nei partijos sekretoriaus, kaip tų vagių viršininkų.
Belikus porai mėnesių iki atostogų, po kurių, jei ir neįstočiau mokytis, aš nebesiruošiau grįžti į „Drobę“, sumaniau, kad man reikėtų geriau apsirūpinti numatomiems keleriems liesosios karvės metams, kai reikės gyventi iš stipendijos – ėmiau nešti siūlus kaip ir visos moteriškės, bet nesusipratau duoti duoklės kratėjoms. Rizikavau.
Mane sugavo paskutinę darbo dieną – pati vagių viršininkė ėmėsi išskirtinai manęs, matyt jai buvo pasakyta. Nusivedė į tam skirtą kambarėlį.
Man net kojas pakirto – dabar mane atleis iš darbo ne savo noru, o už vagystę; sudie mokslai.  Nuo dūšios aiškinu vagių viršininkei kodėl taip dariau – nesileidžia  į kalbas, rašysim aktą. Matyt nebuvo moteriškė labai raštinga,  kol surado popieriaus, paskui akto pavyzdį aš jai ausis iškūliau, kaip noriu mokytis, o ji viską sugadins. Susidomėjo:
– O kur stosi?
– Į mediciną...
Vagių viršinikės veidas švinta, švinta:
– Ko iš karto nesakei?
Surenka iš manęs atimtus siūlus, dar paieško dėžėse tos pačios spalvos, primurdo pilną nemažą mano rankinę, pasižiūri  į spintą, ištraukia kartoninę dėžę, į ją  įdeda didelį konusą verpalų, pati palydi mane pro vartus, įbruka tą dėžę man į rankas:
– Eik. Tik žiūrėk, įstok. Gerai gydyk žmones.
Nesusipratau net padėkoti. Tik tolokai nuėjusi atsigrįžau – taip suspaudė  širdį žiūrint į aptriušusią aukštą tvorą, apdulkėjusius mano sandėlio langus ketvirtam aukšte ir „tu zavadskųjų prohodnuju, što k žizni vyvela menia“.
Gražių būta dviejų darbo metų fabrike, daug puikių žmonių liko anapus tos  tvoros. O dabar viskas nušluota nuo žemės paviršiaus – nebėra Kaune „Drobės“, tų cechų, pastatų, dulkinos tvoros, ledų vežimėlio prie vartų ir, svarbiausia, žmonių.
Dabar svarstau – tie vagių viršininkės dovanoti siūlai, taip pravertę man studijų metais – kyšis ar ne kyšis? Na taip, buvo duota iš anksto, konkrečiai įvardinta ką turiu padaryti, bet... Yra vienas bet – ji nieko nepaprašė sau.
– Gerai gydyk žmones...
Ir dar – tuos siūlus ji taip pat pavogė, ne savo gi davė.
O iš mano pusės tai akivaizdus nusikaltimas – paėmiau tą kyšį-nekyšį neturėdama tam jokios teisės, nes mano daktarystė dar tebebuvo oi koks keršas žirgas.
Visą savo darbingą gyvenimą labai stengiausi vykdyti vagių viršininkės priesaką, bet mano gero, nuoširdaus, pasiaukojamo darbo rezultatų pilnos Kartenos kapinaitės, renkama vieta įrengti naujoms ir šiandien aš jau nieko nebesuprantu, kas tiesa, o kas melas ir kokia yra mano  gyvenimo prasmė. Jei iš viso yra.

ŽMOGUS

Kiekvieną kartą išgirdus  minint Tado Ivanausko pavardę, mano mintys nuklysta į atsiminimus, bandau atkapstyti iš užmaršties jaunų dienų įspūdžius, bet man sunkiai sekasi, nes jei ką ir atsimenu, čia pat suabejoju – pavardėm, datom. O gal jų  nei nereikia? Gal tiesiog papasakoti įspūdį, jausmą, net jei kokia smulkmena ir prasilenks su teisybe – juk ne iš  piktos valios.
Vien savo buvimu Tadas Ivanauskas darė didžiulį poveikį mūsų protams – toks Dainavos pušis keružė, neaukštas, kresnas, tvirtas, žinantis ko nori ir darantis tai, ką mano esant reikalinga, nesidairydamas į šalis, kaip kam gali pasirodyti tai, ką jis daro, ką kalba.
Prieš pirmąsias studentiškų metų Kalėdas kažkas iš anksto papasakojo, kad Tadas Ivanauskas, po švenčių atėjęs į auditoriją skaityti paskaitą, pirma pasveikins su Šv. Kalėdom. Atrodė neįtikima, kad taip galėtų būti. Buvo!
Laukėm – nejau tikrai? Nežinau, ar jis pajuto, kokia tyla pasitiko auditorija, atėjo žvalus, linksmas:
– Su Šventom Kalėdom, kolegos!
Lyg tai būtų savaime suprantamas, įprastas dalykas. Prieš mus stovėjo Žmogus, neturintis vergo dvasios. Dabar sunku suprasti, ką tai reiškė tada, buvo 1961 – mieji.
Man jis atrodė kaip žmogus iš kito pasaulio, apie kurio buvimą galėjau tik numanyti. Mes, atėję iš pokario, atsinešėm ir savo baimes, mes jau buvom pakirptais sparnais ir mums labai reikėjo tokio žinojimo, kad galima ir nebijoti, nevergauti, išlikti savimi.
Tas pats pasikartojo ir per Velykas, bet tada jau mums nebebuvo staigmena, į sveikinimą atsiliepėm vieningai, užtikrintai, tuo labai pradžiugindami profesorių. Jis iš kišenės išsitraukė porą margučių, padėjo juos ant katedros – kalbėdamas vis pasukinėja tuos margučius, pasigroži.
Tadas Ivanauskas paskaitas skaitydavo ramiu, gana monotonišku balsu, bet klausytis būdavo įdomu, pagarba jam buvo pelnyta, tikra. Ne kartą lankėmės jo įsteigtam Zoologijos muziejuje, sykį pats vedžiojo mus po jį ir pasakojo, pasakojo apie kiekvieną eksponatą, kurių daugelį pats ir buvo sumedžiojęs, padaręs iškamšas. Stebino darbštumas, ištvermė.
Prie progos, jau kartais ir seniokiškai pasikartodamas, papasakodavo, kaip jaunystėj, grįžęs atostogų į tėviškę, medžiojęs sykį Gudų girioj, sutikęs savo bendraamžį jaunikaitį, užkalbinęs jį, bet negalėję susišnekėti, nes šis kalbėjęs tik lietuviškai, o Tadas Ivanauskas, nors buvo lietuvis, kalbos nemokėjo. Labai susigėdęs ir per trumpą laiką išmokęs lietuvių kalbą, nors šeimoj buvęs nesuprastas. Tą istoriją radau aprašytą ir kažkurioj knygoj. Jis  mums neaiškindavo, kad reikia gerbti, branginti gimtąją kalbą, pagaliau gerai ją mokėti, jis tik paprašydavo mus nupirkti vadovėlių, sąsiuvinių, rašymo priemonių ir veždavo visa tai vaikams į lietuviškas mokyklas  savo gimtinėj. Sužinojau, kad egzistuoja tokia problema – lietuvių gyvenamos salelės už Lietuvos ribų.
Ir mokantis vyresniuose kursuose, kai jau Tadas Ivanauskas mums nieko nebedėstė, visą laiką žinojom jį esantį šalia, pavasarį, rudenį studentai po kelis, lyg ir be atskiro pakvietimo, važiuodavo į Obelynę padirbėti sode. Aš taip nė karto į ją ir nenuvažiavau, vis kas nors sutrukdydavo. Gaila. Jaučiu kaip negrąžintą skolą.
Pas Tadą Ivanauską laikiau biologijos egzaminą. Rodos papasakojau viską teisingai, bet jis dar kaip testą padavė paukščio sparno kaulelį – atpažinti, papasakoti. Ir vėl, atrodo, viską pasakiau, bet jis vis tiek liko kažkuo nepatenkintas, apžiūrėjo mane, kaip retos gyvūnų rūšies egzempliorių, galiausiai nusišypsojo ir pasirašė studijų knygelėj. Ta šypsena man buvo brangesnė už geriausią pažymį, pasijutau tarsi išlaikiusi kažkokį kitą, daug svarbesnį egzaminą.
Kai Tadas Ivanauskas išvyko su studentais į paskutinę savo ekspediciją, į Jakutiją, su dideliu nerimu laukėm žinių, kad tik viskas būtų gerai – juk amžius jau darė savo. Sugrįžo sėkmingai.
Mums jau baigiant Institutą, Kaune, Rotušės aikštėj, atsirado tokia nedidukė kavinukė – „Medžiotojų užeiga“, su atitinkamu interjeru ir patiekalais. Mūsų grupė sumanėm padaryti lyg ir atsisveikinimą su Tadu Ivanausku, pasikvietėm jį ten pavakaroti. Jis mielai sutiko, mėgo pabūti su jaunimu. Kažkas iš mūsų nekalta mina paklausė profesorių, kuo skiriasi gluodenas  nuo gyvatės. Paklausė tyčia, nes mes žinojom, kad jam tai skaudi tema – kad žmonės neatpažįsta, bijo, o tai ir užmuša niekuo dėtus gyvūnėlius.
Tadas Ivanauskas ėmė nuoširdžiai aiškinti, bet staiga pastebėjo mūsų šypsenas, suprato, kad paklausėm tyčia, bet geranoriškai, vis tiek baigė vardinti skirtumus ir visą vakarą buvo linksmas ir kalbus. Tokį jį ir atsimenu. Žmogų be vergo dvasios.

LATEŽERIS

Nėr to blogo, kurs neišeitų į gerą.
Baigiant penktą kursą jau buvo aišku, kad mūsų su manuoju santuoka galutinai byra.  O dar jis ėmė planuoti ne vien savo, bet ir dukrelės Montanos gyvenimą – ji liks augti Kaušėnuose, pas jo tėvus ir mokyklą lankys Plungėj. Tėvai jau seni, netrukus ne jie Montanai, o Montana jiems padės. Negi svetimą samdysi, kad tėvus slaugytų?
Aš galinti eiti į visus keturis vėjus, mano balsas nieko  nelemia, nes bus įrodyta, kad aš nesirūpinu vaiku – iš tiesų mergaitė jau antras mėnuo kai palikta Kaušėnuose. Tai štai kodėl buvau taip karštai įkalbinėjama ją ten palikti.
Artimiausią savaitgalį parsivežiau sirguliuojančią Montaną, o per Gegužės 1-ją nesiryžau su vaiku eiti į demonstraciją, nes buvo prastas oras. O juk eidavau, net mėgau eiti. Nuo pat kūdikystės  Montana keliaudavo kartu – tokia „pulko sūnus“, jei kas beatsimenat filmus apie karą – ji keliaudavo iš rankų į rankas, o aš tik retkarčiais pasilypėdavau kur aukščiau apsidairyti, kuriam rikiuotės gale mano vaikas sėdi kam nors ant pečių ir šlumščia saldainius. Tą sykį, kaip tyčia, nenuėjau.
Po švenčių visi nusikaltėliai, nebuvę demonstracijoj, buvom pakviesti į dekanatą, formaliai apklausti ir nubausti – mėnesiui atimta stipendija. Man taip pat. Garbi, aukštai idėjinė komisija neišgirdo mano klausimo, ką man reikės daryti, kuo maitinsiu vaiką, juk gyvenu iš stipendijos? Kuo vaikas kaltas?
Grupės draugai buvo visu būriu pasišovę eiti į dekanatą teisybės ieškoti, vos sustabdžiau – tik bėdos prisidarysit, o nieko nelaimėsit. Ką nors sugalvosiu.
Gal ir būčiau sugalvojusi, bet tuo metu galėjau tik verkti, taip viskas juoda atrodė, nes vakarykščiai parduotuvėj man dar buvo ištraukę piniginę su paskutiniais 19 rublių. Tai buvo didelis sutaupytas lobis, mano, kad ir padidinta, stipendija buvo 42rb.
Išeitį už mane sugalvojo draugai – sumetė po rublį, nuėjo į profsąjungos komitetą ir nupirko keturis kelialapius į KMI vasaros stovyklą Latežery – po du kelialapius mudviem dviem pamainom, visam mėnesiui. Mudvi su Montana gavom dovanų nuostabią vasarą. Ačiū principingai komisijai, mane nubaudusiai. Rodos tai tetruko mėnesį, o kiek šviesių atsiminimų liko. Jie ir dabar, jei kada viskas pasidaro nepakeliamai niūru, praskaidrina nuotaiką.
Jau patį pirmą vakarą, dar tik kuriantis stovykloje, vaikinai sugavo žaltį ir įmetė į mergaičių palapinę. Tai buvo klyksmo! Veltui pasirodė buvęs toks nuoširdus Tado Ivanausko aiškinimas, kaip atskirti žaltį, gluodeną, gyvatę, kaip jų neskriausti.
Dieną kitą pasitrainiojusi stovykloj pradėjau nuobodžiauti ir ėmiausi savo mėgiamiausio užsiėmimo – valkatavimo. Virtuvėj susitardavau, kad mudviejų pietus paliktų orkaitėj – ten buvo tokia didelė, senovinė, malkom kūrenama viryklė su orkaite – o pati užsikeldavau savo trimetę dykrytę ant pečių ir basa iškeliaudavau visai dienai į mišką. Mudviejų maršrutai darėsi vis tolimesni, suradau žemuogynus, kokių gyvenime nebuvau mačiusi, tokie tik Dzūkijos miškuose galimi. Bet žemuogės greitai pasibaigė. Mėlynynus nusižiūrėjau prie užakusio ežerėlio – gražios, didelės uogos  samanose, bet reikėdavo pasklaidyti, kad rastum.
Papietaudavom mudvi bandele, užsigerdamos vandeniu, tarp dviejų  pušų  parišdavau medžiaginį hamaką, paguldydavau Montaną miegoti, o pati priuogaudavau  vakarienei mėlynių.
Garbės reikalas būdavo kasdien nusimaudyti Ašarynėj – tai toks nedidelis ežerėlis labai druskingu vandeniu, todėl jame nuskęsti neįmanoma. Vanduo skaidrus skaidrus, gali dugne ir kelių metrų gelmėj akmenėlius skaičiuoti. O krante senos sakingos pušys, sakais kvepianti vasaros kaitra ir ramybė. Ir dabar mintimis  nuklystu ten, pasibūnu.
Į stovyklą įjunko ateiti  bernaitis, na, toks truputį ne toks, vardu, jei neklystu, Pranulis. Mūsų mergaitės jį šnekindavo, o jam to ir tereikėjo. Pranulis niekada į stovyklą neateidavo tuščiomis, vis atnešdavo mergaitėms tai uogų, tai gėlių, o baigiamtis antrai pamainai  ir dar nelabai tesubrendusių riešutų. Montanai tik akelės sublizgo juos pamačius – labai jau mėgsta riešutus, bet Pranulis nė už ką neišduoda man, kur jis jų randa.
Na ne, to dar nebuvo, kad aš miške riešutynų nerasčiau! Žinoma, sausuose pušynuose  nėra ko ieškoti. Plaukiojant valtimi buvau nusižiūrėjusi kur į ežerą įteka upelis, tai prie jo ir nukeliavom, ir riešutus radom, ir tyčia juos giaudėm, kad Pranulis matytų, buvom patekusios į jo nemalonę, bet paskui susitaikėm.
Vakarais dažnai su prof. Sideravičium ir jo žmona irstydavomės ežere – aš būdavau kviečiama irkluotoja, nes jiedu nė vienas irkluoti nemokėjo. Apie daug ką kalbėdavomės, profesorius mėgo pasakoti apie savo vaikystę, jaunystę – buvo kilęs iš didelės šeimos ir labai ją mylėjo.
Įsiminė epizodas iš Neptūno šventės. Jo svita, veidus ir kūnus ryškiai  nusidažę vaikinai, pradėjo gaudyti ir mėtyti į ežerą visus stovyklautojus, neskirdami, studentas ar dėstytojas, o mudviejų su Montana nelietė, bijodami išgąsdinti vaiką, bet Montana vis tiek įsiraudojo. Raminu kaip išmanydama, kad nebijotų, kad tie Neptūniukai geri, nepikti, o ji tik dar labiau verkia – pasirodo užsigavo, kodėl ją paliko, nenunešė maudyti.
Vakarais eidavom į čia pat esančią sodybą nusipirkti pusę litro pieno vakarienei – užpilti ant mėlynių. Tyčia nueidavau anksčiau, man labai patikdavo kur pašalėly atsisėdus stebėti nesuvaidintą gyvenimą, klausytis dzūkiškos šnekos.
Kartą visa šeima parėjo šienavę kažkur miškuose esančiose aikštelėse –  nearti, už kelių kilometrų. Visi pavargę, bet skubinai ėmėsi ūkio darbų. Šeimininkė bėgte atskubėjo prie šulinio pasisemti vandens, o čia kaip tyčia nutrūko ir paskendo kibiras. Susigūžiau – kas dabar bus? Ogi nieko! Moteris skambiai nusijuokė – tai dyvai, kibiras nutrūko!  Vyras nieko nepasakęs susirinko įrankius, išgreibė kibirą, pririšo ir pasėmęs vandens nunešė vidun. Taip ir likau prasižiojus – kaip šitaip galima, be barnio, be visų griekų išrokavimo?
O kodėl turėjo būti kitaip ir iš kur toks mano supratimas? Tikrai buvau girdėjusi, tik niekaip neatsiminiau kur, kai panašiai bėdai atsitikus, moteris sūriais žodelias keikė ne tik savo vyrą, bet ir visą jo giminę iki trijų kartų praeitin.
Tai linksmas, taikus dzūkelių būdas!
Turėjau didelį rūpestį – pieną tai imu, bet išvažiuojant reikės atsiskaityti, o mano paskutiniai pinigėliai ištirpo per ekskursiją į Druskininkus – nejau galėjau neiti į Čiurlionio muziejų? Adomas buvo atvažiavęs į stovyklą kaip fotokorespondentas, pasišlaistė pusdienį, pakirkino mergaites, o mūsų suderėtų 5 rb alimentų taip ir nedavė, neturįs pinigų.
Antroj pamainoj stovyklavo mano dėdė su šeima, Instituto dėstytojas. Išgirdęs istoriją kaip mudvi su Montana papuolėm į stovyklą,, jis mielai pasiūlė kreiptis į jį jei kada finansiniai būtų visai striuka, tai pakartojo ne kartą.  Aš patyliukais galvodavau,  kad, ko gero, blogiau jau man būti negali, bet taip ir neišdrįsau paprašyti – na kaip prašyti, jei pats nesupranta?
Išgelbėjo grupės vadovas, sutikęs paskolinti iki pirmos stipendijos.
Prieš išvažiuojant namo sumaniau prisiuogauti mėlynių ir parsivežus išsivirti uogienės žiemai, teisingiau, užkonservuoti be cukraus, buvau įsigudrinusi net kompotus konservuoti be cukraus. Vargas daug ko išmoko.
Išėjau viena, Montaną prižiūrėti palikusi draugams. Nusibeldžiau gana toli. Renku sau, taip spėriai einasi. Pasisiekiau nuo tolimesnio kupsto ir staiga matau, kaip keliasi gyvatė, tuoj tuoj kirs į ranką. Sustingau. Sustingo ir gyvatė. Tai truko, man atrodė, visą amžinybę. Jau maniau neištversiu, sujudėsiu, nes stovėjau pasilenkusi labai  nepatogia poza. Ištvėriau, gyvatė nusileido ir nušliaužė.
Mano basutės suplyšo antrą dieną atvažiavus, todėl visą mėnesį vaikščiojau basa, o važiuojant į ekskursiją Druskininkuose, basutes paskolino prof. Sideravičiaus žmona. Bet išleistuvėms juk reikia kuom nors apsiauti. Pasiskolinau sodyboj didelę adatą, ylą, lininio siūlo, sėdėjau ant kelmo ir remotavau basutes – kažkas nufotografavo, yra  kažkur maža, mėgėjiška nuotraukytė.
O paskui buvo išleistuvės!
Virėjėlės paruošė šventinę vakarienę, susėdom puikiajam valgyklos pastate su pusapvalia stikline siena į ežero pusę ir buvo šventė. Net aš šokau, nors ir nemoku šokti.  Be kitų uždainavom ir „Kad subatos vakarėlį”. Mes, studentai, laiku sustojom, varžydamiesi dėstytojų, o Montana viena atpylė visą:
Vainikėlis buvo žalias
Oj joj joj,
Sugadino tas bezdalius
Ojoj jojoj joj...
Skaniai pasijuokėm. Dainuoja mano mergaitė iki šiol.
Ne šiaip sau ilgai ir nuobodžiai rašau visa tai – tam, kad pasakyčiau, jog buvo nuostabūs laikai, kuriuos atsimenu su šviesiu grauduliu ir kad greta jų juokingai menka atrodo šių dienų krizė. Reikia tik sudėlioti į vietas prioritetus.

MANO JAUNŲ DIENŲ VERONIKA

Grįžau iš ligoninės, laimingo atsitiktinumo dėka prasilenkusi su mirtimi. Namie šalta, nors kaimynė kasdien pakurdavo – tik kad gėlės neiššaltų. Viskas padengta dulkėmis, niūru, nejauku. Už lango taip pat pilka, sniego nėra, nors viduržiemis. Mano žingsniai aidi tuščiuose kambariuose. Ką man veikti su tuo tarsi padovanotu gyvenimu? Ar likimas aklas, ar turi aiškų tikslą ir mano sugrįžimas turi prasmę? Kažko nepabaigiau?
Pabandžiau įsivaizduoti, kad tai ne aš, o trys mano dukros stovi štai taip tuščiuose namuose po laidotuvių – nuo ko imtis tvarkytis, kai kiekviena smulkmena primena, degina, kai tiek daugelio daiktų, popierių, nuotraukų prasmė nežinoma ir nebėra kieno paklausti – kodėl neišmesti tie beverčiai daiktai, ką jie reiškė man? Gal todėl man leista grįžti, kad susitvarkyčiau? Kad išvaduočiau savo mergaites nuo to žeidžiančio  tvarkymo? Ir kad parašyčiau atsiminimus?
Tiek tų jėgų, bet ėmiausi kasdien perkilnoti daiktelius, nors po vieną stalčių, nors po vieną lentynėlę. Didžioji dalis jų turinio atsidūrė šiukšlių konteinery. Taip besitvarkant į rankas pakliuvo sena, 1963m „Kauno diena“, kurios paraštėse mano ranka parašyta: „Adomai, kai važiuosi parsivežti mudviejų, prie mano sudėto kraitelio pridėk abu didžiuosius rankšluoščius. Paskui paaiškinsiu.“
Štai ir nuskrido mintys į tas dienas, kai gimė mūsų pirmoji dukrytė.
Kauno klinikose yra tokie pastato išsikišimai su daugybe langų abiejose šonuose ir stiklinėmis durimis gale – išėjimui į balkoną. Akušeriniame skyriuje ta didžiulė patalpa tuomet būdavo naudojama kaip palata, į kurią po dezinfekcijos imdavo guldyti pagimdžiusias moteris, kol palata užsipildydavo, o tai trukdavo beveik savaitę, paskui ta pačia tvarka išleisdavo namo.
Ta palata – tai uždara valstybė su savais įstatymais, ministerijomis – ūkio, ryšių su namais, švietimo, socialinių, užsienio reikalų ir dar visokių, pagal situaciją.
Mano lova  antroji nuo pradžios, o pirmoje guli rusė, karininko žmona, kasdien rypuojanti, kas  bus, jei vyras tikrai atsisakys, kaip gąsdino, ją vežtis namo, nes jam reikėjo sūnaus, o gimė dukra. Raminau kaip įmanydama – taip negali būti, be to, juk jis partijos narys, neleis taip pasielgti. Kuriam laikui nurimdavo.
Už manęs įsikūrė mažutė, judri, linksma, nuolat čiauškanti moterytė, kuriai slaugutės nešė ir nešė  maisto paketėlius, kuriuos ji čia pat dalino palatos draugėms, personalui, ir laiškus, į kuriuos ji be atvangos atsakinėjo, plėšdama lapą po lapo iš tam tikslui vyro padovanoto storo bloknoto, kuris kasdien pastebimai plonėjo, nes ji be jokio paskyrimo su didžiuliu entuziazmu ėmėsi ryšių su namais ministrės pareigų – mielai dalino tuos bloknoto lapus visoms prašančioms arba ir pati už jas parašydavo laiškelius, savo vyrą ir draugus siuntinėjo su įvairiausiais savo ir ne savo pavedimais. Mobiliųjų tada juk nebuvo, į akušerinį skyrių nieko neįleisdavo, tai ir zujdavo slaugutės – kurjerės, už paslaugą gaudamos tai apelsiną, saldainių, tai kelias kapeikas.
Palata pilnėjo, jau žinojom viena kitos vardus, ką kuri pagimdė, kelintas tai vaikas, galimi vardų variantai, įdomesnių vardų pasiūlymai, jau išsipasakojom visas gimdymų skausmus ir jausmus, jau naujagimių kambario sesutės pakalbėjo apie kūdikių priežiūrą, bet tikruosius universitetus išėjom palatos universitete, kur ne pirmus vaikus auginančios mamos dalinosi sava patirtimi, kartais ir labai skaudžia. Mes, taip vadintos pirmakartės, gaudyte gaudėm jų žodžius ir pačios klausinėjom. Ypač pakilo dėstymo lygis kai po vienos nakties palatoj atradom kūdikių auginimo „profesorę“ – dešimtą kūdikį, sūnelį, pagimdžiusią moterį – Danutę, tokią mielą, apvalmurzėlę, švelniabalsę mamą, ramią ir patikimą, tarsi spinduliuojančią gyvenimo džiaugsmą. Apie ją  nepastebimai ėmė suktis visas palatos gyvenimas.
Nesnaudė ir užsienio reikalų ministerija – tik jai vienai žinomais diplomatiniais kanalais į palatą ateidavo žinios apie moteris, jų šeimas, rūpesčius, santuokas, skyrybas, naujagimių tėvelius, materialines galimybes. Daugelis moterų pasipasakodavo pačios – yra toks palatos atvirumas, kai su pirmą kartą gyvenime sutiktais žmonėmis  gali išsikalbėti kaip su seserimi. Kažkas kažką nugirsdavo iš medikų, daugelio žinių šaltinis būdavo nėštumo patologijos palatos, kuriose gulinčios moterys žinodavo viską, nemažai duomenų būdavo randama laiškeliuose – kažkas iš namiškių pažįsta, kažkas gyvena kaimynystėje. Įdomiausia, kad ne sykį žinios į palatą ateidavo anksčiau, negu moteris atsirasdavo palatoj.
Taip nutiko ir su mano jaunų dienų Veronika – tai aš ją taip vadinu, ji nebuvo vardu Veronika. Tarsi oro srovės nešama nušiureno per palatą žinia – atvažiavo gimdyti mergaitė, netekėjusi, palikta vaikino, o tėvų išvaryta iš namų, prisiglaudusi draugės kambarėlyje ir tai tik laikinai, nes draugė išteka.
Palatos ore pakibo klausimas – tai ką ji dabar darys? Prieš tokią negandą pritilo net mano karininkienė, juolab, kad netrukus gavo vyro laiškelį su daugybe gražių žodžių, kuriuos mums ir perskaitė – visus, dviprasmiškus ir vienareikšmius.
Buvo svarstoma, kas mergaitei galėtų išnuomoti kambarėlį – o iš ko gyvens? Jei dirbti – kas prižiūrės vaikelį? Rūpestis pritildė moteris.
Kai po nakties palatoj atsirado naujokė, visas apstulbino jos grožis – tiesi, išnaši, storom kaštoninėm kasom, mielu, atviru veideliu. Koks kvailys galėjo tokią palikti!!! Dar labiau pritrenkė žinia – pagimdė dvynius, sūnelius. Ir bėda tarsi padvigubėjo.
Palatoj šurmuliavo įprastas gyvenimas, vizitacijos, procedūros, atvežami, išvežami kūdikėliai, jaukūs pašnekesiai vakaro prieblandoj prieš sumingant, kai sienom šliaužioja autobusų, besisukiojančių galinėj Klinikų stotelėj, atšvaitai. Visos kalbam, tik naujokė tyli.
Pas Veroniką kelis kartus per dieną buvo užėjusi gydytoja, jos apie kažką kalbėjosi – patyliukais, bet palata vis tiek nugirdo – mergaitė apsisprendė atiduoti kūdikius į kūdikių namus ir dabar atsisako juos maitinti, kad neprisirištų, nepamiltų. Popierius pasirašiusi dar gimdykloj, nė nepažvelgusi į sūnelius.
Praėjo diena. Pritilo net mano čiauškutė kaimynė. Veronika tylėjo.
Aš jau gyvenau grįžimo į namus nuotaikom, mano vyras prajuokino visą palatą, parašęs, kad nors iš žemės iškas, bet pirmagimės dukros  parsivėžti atvažiuos su rožine „Volga“. ( ir surado, ir atvažiavo – išeidami matėm, kaip visa palata stovėjo prie langų, kad įsitikintų ).

Kitą rytą labai suintensyvėjo „profesorės“ Danutės susirašinėjimas su namiškiais, Čiauškutės bloknotas tirpte tirpo, o palata degė smalsumu, bet Danutė nieko nekomentavo – ar maža reikalų tokioj didelėj šeimynoj? Pavakary Danutė prisėdo ant Veronikos lovos su paskutiniu namiškių laiškeliu rankoj, nieko nesakydama paglostė jos puikias kasas – pasigrožėdama. To Veronika nebeištvėrė, pravirko iš pradžių tvardydamasi, inkšdama kaip šunytis, paskui įsiraudojo nebesislapstydama. Danutė tarsi nekreipė dėmesio, sėdėjo užsigalvojusi, paskendusi savose godose ir vis glostė raminamai, švelniai, neskubėdama – verk, mergaite, verk, tu dar būsi laiminga, labai laiminga... Verk!
  Kai Veronika kiek aprimo, Danutė neleidžiančiu priešgyniauti balsu pasakė, kad ji paprašys daktarės ją palaikyti kelias dienas ilgiau, kad išrašytų drauge su Veronika, o tada jos abi su visais trim sūneliais grįš į Danutės namus; su vyru jau viskas esą suderinta, vyresniesiems vaikams pasakyta, jie labai laukia jų visų. Ir į darbą, kai sustiprės, galės išeiti – man jau didelio skirtumo nebus, ar prižiūrėti dešimtį, ar dvyliką vaikų, tuo labiau, kad ir auklelių jau nemažai pasiauginau. Vietos visiems užteks.
Kalba Danutė, kalba, vis įterpdama – būsi, mergaite, laiminga, būsi – kad Veronika net verkti pamiršo. Paskui stojo kelios minutės tylos, palata laukė sulaikiusi alsavimą, kol pasigirdo jau abejejantis, jau nepriešgyniaujantis Veronikos balselis – o kaip aš juos parsivešiu, aš nieko neturiu, aš neruošiau kraitelio, aš jau seniai buvau apsisprendusi palikti, tik niekam nesakiau.
Štai čia ir įsijungė į problemos sprendimą socialinių reikalų ministerija. Po trumpo pasitarimo buvo paskelbtas nutarimas – kiekviena mama išvažiuodama iš savo kratelio ką nors paliks, o kad nepaliktų visos to paties, Čiauškutė atsivertė naują savo bloknoto lapą ir per kelias minutes buvo išspręstas dvynių kraitelio  klausimas.
Kokiu šiltu žvilgsniu mes visos palydėjom  Danutę ir Veroniką, kaip dukterį su motina jau ramiai besišnekučiuojančias, išeinančias pasakyti, kad sekantį kartą jau atneštų sūnelius maitinti ir atsiimti to nelemto kūdikių atsisakymo rašto. Paskui jautėmės kaip gerosios laumės, suėjusios pažiūrėti sūnaitėlių – tarsi visos palatos krikštasūnių.
Veroniką dar kartą atsitiktinai sutikau po kelerių metų, vėl klinikų koridoriuj – pradėjusi nuo sanitarės darbo tam pačiam akušeriniam skyriuj, jau įpusėjusi medicinos studijas. Sūneliai? Puikiai! Jų tėvelis grįžo, susituokė. Danutė Veronikai nesant namie atsivedė jos motiną parodyti anūkėlius, tie akimirksniu išsprendė kartų problemą – tėvai atsiprašė Veronikos, visi sugrįžo namo.

Tokia užrašo „Kauno dienos“ paraštėj istorija – tai nurodymas atvežti du rankšluoščius iš kuklaus mano studentiško kūdikio kraitelio padovanoti Veronikos sūneliams. Kai vėliau mano dukrytei draugai padovanojo šeštą lėlę, atvirai pasipiktinau – neišmanėliai, atneškit studentų vaikui rankšluostį ar atraižą kartūno, kokį rūbelį pasiūsiu, o ne šitiek lėlių!
Bambėjau ir staiga nutilau – tai juk mes, palatos moterys, neišmanėlės, mūsų sąraše nebuvo nei vienos mašinytės Veronikos berniūkščiams! O gal kuri nors susiprato?
Dabar jau galiu tą seną laikraštį išmesti – tai tik dar viena gyvenimo šiukšlė.
Verk, mergaite, verk... Tu dar būsi laiminga, labai laiminga... Verk!

IR VĖL MANDATINĖ

Draugai iki paskutinės dienos galvojo, kad juokauju, nevažiuosiu į kaimą, liksiu Kaune. Daug buvo lažybų, daug gėrimų pralošta. O aš demonstratyviai  ruošiausi. Sykį  atsiskyrusi nuo būrelio draugų atsistojau eilutėn prie batų parduotuvės Laisvės Alėjoj:
– Parduoda  guminukus. Kaipgi aš kaime be jų?
Ir štai šaltom vasario dienom vėl vyksta mandatinė. Dabar jai neužtenka vienos dienos, kaip stojant, nors kviečiamųjų kelis kartus mažiau, dabar ji trunka šešias ilgas dienas. Pirmąją dieną kviečiami aktyvistai – seniūnai, komsorgai, proforgai, pasižymėję studentų mokslinėj draugijoj, būrelių vadovai – su jais ir manasis, turėjęs visokių pareigų. Toliau – pagal pažangumą. Aš ėjau antrą dieną.
Ir vėl šurmulys už Rektoriaus kabineto durų, kur sukinėjasi ne vien tą dieną kviečiamieji, bet ir visi kiti nuolat užsuka pasižiūrėti kas kur paskirtas, kokios vietos jau užimtos, gal reikia koreguoti savo pasirinkimą. Ateidavo draugai, vyrai ar žmonos, net tėvai.
Ir vėl įeinu į tą patį kabinetą, apie tą patį stalą sėdi beveik visi tie patys žmonės kaip prieš šešerius metus, tik dabar visi pažįstami, ir tas pagyvenęs žmogus stalo gale, Rektorius, artimas ir savas – taip padrąsinančiai nusišypso. Tik to vaikinuko, kuris labai domėjosi mano persona stojant, Instituto komjaunimo sekretoriaus, dabar jau nėra, jis baigė anksčiau. Vietoj jo sėdi naujas, nepažįstamas ir manim visai nesidomi. Kokie mieli ir brangūs dėstytojų veidai. Aš šypsausi ir jie atsako tuo pačiu.
Referuoja, kad mano pasirinkimas – į Viešvilės vaikų namus. Rektoriaus, o ir ne vien jo, veiduose nuostaba. Kai pirmas įspūdis priblėsta, Rektorius griežtai, netgi piktai pareikalauja paaiškinti, kokie tokio mano pasirinkimo argumentai. Vardiju:
– Graži gyvenvietė, aplinkui miškai, Nemunas, užliejamos pievos, duoda butą, už mano kiemo tvoros vaikų darželis dukrai...
Dar susizgrimbu pridurti:
– Vaikų namai ir ambulatorija metai kaip neturi gydytojo. Apylinkėj daug  ligonių – aš teiravausi.
Daugelis šypsosi – tokį atsakymą vargu ar yra girdėję. Rektorius bando išgąsdinti – ar bent žinai, ką ten reikės dirbti tuose vaikų namuose.
Atsakau:
– Jei Jūs iš manęs per šešerius metus padarėt gydytoją, tokioj siauroj specializacijoj, manau, kaip nors susigaudysiu, nuvažiuosiu į kursus.
Kažkas kitas klausia:
– Jūsų vyras taip pat gydytojas, ką jis dirbs Viešvilėj? Juk ten dviejų gydytojų nereikia?
Lėtai, skanduodama žodžius atsakau:
– Vakar Jūs mano vyrą paskyrėt į miestą ir nepaklausėt, kur ir ką dirbsiu aš.
Rektorius klausiamai žiūri į kolegas, visi linksi galvom.
Tyla užtrunka, o man linksma.
Kažkas bando siūlyti  važiuoti ten pat. Purtau galvą:
– Oi ne, ne! Kuo toliau nuo to žmogaus!
Komjaunimo sekretorius nebenuleidžia nuo manęs akių.
Tada rektorius taip šeimyniškai, net pasilenkęs, lyg be mudviejų nieko daugiau už to stalo nebūtų, klausia:
– Tėvelis jau gyvena Vilniuj? Gal nori į Vilnių?
– Ne, su tėveliu mane mažai kas sieja.
– Ar nori pas mane į katedrą?
– Ne.
– Kodėl?
– Aš žinau, kas darosi Jūsų katedroj. Noriu, kad tarp manęs ir ligonio niekas nestovėtų, nei kolegų karjeros siekiai, nei kova dėl pareigybių.
Kabinete mirtina tyla.
– Tai ko tu nori?
– Į Viešvilę.
– Į Viešvilę tai į Viešvilę – sako Rektorius, atsilošdamas į kėdės atkaltę. – Kai norėsi grįžti, ateik pas mane, jei galėsiu, padėsiu.
Ir per sekančias skirstymo dienas vis nueidavau pasidomėti, kaip sekasi draugams. Labai sukrėtė pamatytas vaizdas, kaip verkė mergaitė, apsikabinusi savo vyrą, beje, mano buvusį choro vadovą S. Nėries vidurinėj mokykloj, kai ją paskyrė į Šilalę – baisiau, negu į Sibirą. Mano vaikystės Šilalę.
Stovėjau šalia juodviejų ir neradau žodžių – kaip įtikinti, kad ir Šilalę galima pamilti? Kodėl žmonės taip bijo gyventi? Juk tik trejiems metams.Dar tariausi su draugais, gal man pasisiūlyti važiuoti į Šilalę, jei ją sutiktų palikti Kaune. Ne mergaitės buvo gaila, buvo gaila mano šilališkių – ką gero gali duoti žmonėms gydytoja, atvažiavusi su tokia išankstine nuostata?
Mane atkalbėjo :
– Tave į Šilalę, aišku, mielai paskirs, bet jos Kaune tikrai nepaliks.
Nesu pasidomėjusi, kuo tai baigėsi.
O dabar birželis, toks svaigus netolimos laisvės pojūtis.
Paskutiniam, marksizmo, egzaminui nei nebesiruošiau, per laisvas dienas persikrausčiau. Viešvilėj man buvo duoti du kambarėliai prieškary buvusios karčiamos mansardoje, bet mano sudedama lovelė, stalas  ir aklo žmogaus iš vytelių nupinta Montanos lovytė, už šešis rublius nupirkta Žaliakalnio turguj, puikiai tilpo viename kambary. Į Kauną benuvažiavau išlaikyti tą paskutinį egzaminą ir atšvęsti išleistuves.
Marksizmą, kaip ir visus šešto kurso valstybinius, išlaikiau penketu. Per išleistuves katedros vedėjo Zakso buvau paskelbta geriausia visų laikų jo studente ir pakviesta šokio. O siaube! Ir dar valso, o šokti tai aš nemokėjau tada, taip ir neišmokau iki šiol – na, nebent po trečios.
Gyvenimas susideda iš paradoksų – nuo mažens saugumas mynė ant kulnų, nes tėvelis – buvęs politkalinys. Štai ir dabar grupės vadovės parašytą gerą charakteristiką užprotestavo komjaunimo komitetas – esą iš anksto įspėti, kad man nebūtų duota gera charakteristika, o štai marksizmo katedros vedėjas skelbia mane geriausia studente.
Kad vadovė taip nesikankintų, pati parašiau savo charakteristikos pirminį variantą – neatsikračiusi religinių prietarų, netvarkinga, vengia visuomeninio darbo, neturi atsakomybės jausmo, su ja į žvalgybą eiti nepatartina. Paprašiau vadovės tokią ir paduoti. Nežinau, ar padavė, bet mano byloj buvo standartinė, „valdiška“ charakteristika – paskaičiau vaikų namuose atsitiktinai aptikusi savo bylą.
Matyt tam turėjo įtakos ir manojo parašytas skundas - pasiaiškinimas, kodėl jis, toks pavyzdingas tarybinis studentas, komjaunuolis, visuomenininkas buvo priverstas su manim išsiskirti. Nurodytos tos pačios priežąstys.  Man tą skundą komjaunimo komitete davė perskaityti – patvirtinau, kad viskas, kas jame parašyta, yra tiesa. Netrukus išsiskyrėm oficialiai, po mėnesio jis vėl buvo vedęs.
Dar ir dar kartą pasidžiaugiau, kad laiku supratau, su kuo penkerius metus dalinausi gyvenimu ir kad pasirinkau paskyrimą į kaimą – iš viso nepaskirti į darbą manęs negali, o žemiausioj sveikatos apsaugos sistemos pakopoj, nesiekdama karjeros, būsiu nepažeidžiama. Kokia naivi buvau! Bet juk tada dar nebuvau skaičiusi Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir nežinojau jos gyvenimo Lietuvoj.
Tada, o ir dabar mano gyvenimo credo yra – ne kovoti su blogiu jo metodais, o teigti gėrį. Tada kažkaip savaime blogiui nelieka kas veikti.
Milicijos pasų stalo darbuotoja atsisakė išregistruoti pasą ir liepė ateiti rytoj, o per  naktį dar gerai pagalvoti :
– Ką, mergaite, darai, turėdama pastovią registraciją Kaune?
Na, bet kas galėtų perkalbėti žemaitę, jei ji sykį apsisprendė? Mama sakydavo – greičiau akmenį išvirsi, negu tave perkalbėsi. Visaip yra buvę su tuo užsispyrimu, bet šį kartą neapsirikau, niekada nesigailėjau.
Sekančią dieną po išleistuvių abi su ketverių metukų Montana išvažiavom į savo Viešvilę. Net nebenuėjau antrą išleistuvių dieną padėti draugams išgerti tų gėrimų, praloštų lažybose dėl manęs – kad nevažiuosiu dirbti į kaimą.
Vėliau du kartus prof. Z. Januškevičius mane kvietė grįžti į Kauną, paskutinį sykį dar pridėjo:
– Kol aš dar galiu padėti.
Netrukus jo nebeliko.
Ne pasigirti norėdama tai rašau, bandau pasakyti, kad visada buvo, yra ir bus gerų, nuostabių žmonių. Deja, menkystų taip pat.

MIŠKAS

Viešvilė ir miškas man sinonimai. Net namie būdama ar paplente kur eidama pareidama visada jausdavau, girdėdavau, užuosdavu mišką. Jis buvo, rodos, net pačiame kaime, tie seni didžiuliai medžiai išėjo kadaise iš miško, atėjo į kaimą ir liko, sustoję palei kelią, kaip paskutinis miško forpostas, už jų, už tų trobelių, besiglaudžiančių jų pavėsy, už galudaržių – jau pievos, ligi paties Nemuno. Iš miško gaudimo ir netgi tylos išmokau suprasti, ko miškas laukia  – audros ar ramybės, kaitros ar speigų. Kas nesat buvę Viešvilės miškuose, tas vargu ar žinot, kas yra lietuviškas miškas. Tokios grožybės ir įvairumo iki tol nebuvau mačiusi. Teneįsižeidžia dzūkai, net jų šilai skurdesni, savo smėlynuose augę.
Tą baisiąją 1967–jų rudens uragano naktį stovėjau atsirėmusi į didžiulį pakelės klevą prie mūsų mano ir klausiausi, kaip rauda miškas, kaip griūva medžiai, sunkiai atsidūsėdami ir verkiau drauge su jais. O rytą viena mergaitė, neseniai atvažiavusi dirbti į Viešvilę, klajojo nuo vieno virtuolio prie kito, glostė ir guodė juos – palaukit, mielieji, mes jus išgelbėsim. Paskui ėjo pas Apylinkės tarybos pirmininką, pas Profesinės mokyklos direktorių, prašė, kad duotų technikos – reikia pastatyti medžius. Nesulaukusi pagalbos savo kambarėlį nudažė gedulo spalva – juodai. Visą, grindis, sienas, lubas...
Ją išsivežė tėvai. Į Viešvilę ji nebegrįžo.
Aš į Viešvilę atvažiavau vasarą, tuoj po išleistuvių. Įsikūrusi savo mansardoj iki darbo pradžios turėjau visą nuostabų laisvą vasaros mėnesį atostogų, o kišenėj viso labo tris rublius, šiaip taip išsaugotus nuo visokių nebaigiamų reikaliukų – dovanų, vardinės taurės, vinjetės, išleistuvių ir dar galai žino ko. Apetitais mudvi su Montana nesiskundžiam. Išvada – reikia eiti į mišką, juolab, kad vaikų namuose naktine auklyte dirbanti mano nauja kaimynė, papildomai uždarbiaujanti uogų, grybų rinkimu pardavimui, paklausta, kur čia kokių uogų rasti, atsakė tiksliai – miške. Ir kažko taip piktai sužvairakiavo – matai, atsirado konkurentė.
Miške tai miške, susiruošėm ir išėjom abi su Montana. Su žemuogėm problemų nebuvo – kiekvienoj aikštelėj, pušelių jaunuolyno pakraščiais tik rink ir valgyk. Sunkiau buvo su mėlynėm, teko paklajoti, bet suradom ir tas. Ir avietynus atradom kirtime, o kai dar voveruškos pasipylė, bado šmėkla pasitraukė. Ilgam. Tik vėliau būdavo ir tokių dienų, kai stalčiuj turėdama tris šimtus rublių, pusryčius valgydavau vakare, nes pritrūkdavau laiko. Montana bent daržely pavalgydavo.
Dar turiu geru žodžiu paminėti pardavėją iš mėsos parduotuvės, kuri neprašoma pasiūlė imti mėsos kiek noriu, o užmokėti galėsianti po pirmos algos. Yra pasauly tokia padermė žmonių, ypač moterų, kurių širdys dosnios ir supratingos. Kai vėliau ją visas kaimas teisdavo ir keikdavo už per didelį dosnumą vyrams, aš jos nesmerkdavau, supratau – tai tokia gailestinga  siela, kitokia būti ji negali. Tiesos labui reikia pripažinti, kad savo kaimo moterys galėjo būti ramios, su savo kaimo vyrais ji neprasidėdavo.
Toj parduotuvėj buvo labai įdomiai prekiaujama – savas kaimas galėjo rinktis mėsą kokią nori, jei paprašysi, nupjaus lašinius nuo nugarinės, o kaina lieka ta pati, iš kumpio išrėš kaulą. Pardavėja tik užsikvatojo, kai paklausiau, kur ji paskui tuos lašinius, tuos kaulus deda – ateis Trapėnai  ir išsineš. O juk aš, pikta dūšia, buvau pagalvojusi, kad vaikų namams nurašo.
Tie Trapėnai – tai kaimelis anapus Nemuno. Tie patys, iki kurių ir nuo Tolminkiemio nepertoliausiai, kažkur skaičiau, kad Donelaičio laikais su klebonijos svečiais būdavę per mišką einama pasivaikščioti iki Trapėnų. Mano laikais ir dabar tai Kaliningrado srities teritorija. Gyvena Trapėnuose beveik vieni rusai, kaimas klaikiai nešvarus, gatvelėm bėgioja murzini vaikai, šunes, kiaulės, pilamos paplavos. Kaime  veikė plytinė, kurioj atlyginimus mokėdavo du kartus per mėnesį. Štai tom dienom Trapėnų moterys, kiek išprašiusios iš vyrų pinigų, kiek paprasčiausiai jiems girtiems apkrausčiusios kišenes, visu būriu išsikeldavo į Viešvilę – vasarą per Nemuną keldavo valtis, žiemą ateidavo ledu. Žinodavom tas dienas – žiūrėk jau ir atlinguoja vorelė moterų keleliu per pievas, visos vienodais, juodais satininiais sijonais, vatinukais apsivilkusios. Tai jos ir išpirkdavo lašinius, joms kuo riebesnė mėsa, tuo geresnė, tuo skalsesnė. Prisipirkdavo maisto ir išlinguodavo atgal, terbas susirišusios po dvi ir persimetusios per pečius.
Viešviliškiai taip pat laiks nuo laiko išsiruošdavo į Trapėnus – ten būdavo daugiau pramoninių prekių, ypač rūbelių vaikams ir niekada netrūkdavo degtinės, kai Lietuvoj vienu metu su ja buvo visai striuka.
Miškas tapo mudviejų su Montana antrais namais, kiekvieną laisvą minutę sprukdavom į jį akiplotu arba drauge su kuria nors vaikų namų auklėtinių grupe ir jų auklėtoja sena atvira „polutorka“ išvažiuodavom uogauti, grybauti. Greit man nebebuvo paslapčių, kur Kaskalnis, kaip išeiti link Jūravos, kur Liepgiriai, kur senoji Prūsijos siena, skirianti nuo Tauragės rajono – tebebuvo nuo tarpukario išlikę riboženkliai. Sužinojau ir esant tyrą, kur buvo spanguolių; dabar ten draustinis. Tą patį rudenį atradau ir bruknyną – tyro pakrašty.
Tą  sykį  buvau miške viena.  Nuvažiavau dviračiu ligi tyro, pasigrybavau gražesnių baravykėlių ir buvau besukanti namų linkui, kai užmačiau bruknes, daug daug bruknių – net rinkti gaila, rodos, tik stovėk ir grožėkis.
Prisibraukiau pilną kuprinę, parsiradau į Viešvilę. Kaip tyčia sutikau kaimynę, kuri tada man taip tiksliai pasakė, kad uogų ieškoti reikia miške – prarišau kuprinę, parodžiau, pasimėgavau jos nuostaba, o į klausimą, kur radau, atsakiau – miške. Maniau – primuš. Neprimušė. Išvažiuojant iš Viešvilės ne jai, o savo vaikų patronažinei sesutei pasakiau, kur tos bruknės.
Vieną šventą miglotą rytmetį, vos vos švintant, palikusi Montaną namie miegančią, išėjau paklajoti miške. Buvo rugpjūtis. Migla krito rasa ant smilgų, pušelių, voratinklių. Sustojau ant kelelio per jaunuolyną, kol dairiausi, klausiausi miško tylos,  įvyko stebuklas – pro debesis prasimušė saulė! Melstis norisi! Viskas žiba, mirga, mainosi, sklaidosi paskutiniai miglos likučiai, visa tai globia tokia drėgna, klampi tyla. Ar nepamačiau, ar tikrai kai aš atėjau dar nebuvo tų virtinių grybukų ant kelelio, nejau sudygo, kol stovėjau? Visi vienodi, kaip žvakelės, kepurėlės šlapios, rudos, blizga – kazlėkiukai. Parsinešiau jų prisipjausčiusi, užteko ir pietums, ir Montanai – karoliams.
Miško pradžioj, jei įeini palei vaikų namų teritorijos tvorą, buvo kelios miško aikštelės, jau pradedančios užželti savaiminukais – iki karo buvę šišioniškių gyvenimai. Nežinojau, nepaklausiau kokie buvo jų likimai, apie tai tie keli Viešvilėj išlikę vietiniai gyventojai nemėgo kalbėti. Praeidama tas aikšteles patylėdavau, mintyse atsiprašiusi pasiskabydavau medlievų, kurios vis dar derėdavo nebesamų namų pasieniais.
Niekada nebijojau miško.
Buvo Viešvilėj ir toks nutikimas. Mane vasaros vakarą, jau temstant, Liepgirių eigulys išsivežė motociklu į iškvietimą – susirgo vaikai. Nuvažiuoti tai nuvažiavom, o parvežti nebegali – beviltiškai sugedo motociklas. Na, ką padarysi, pareisiu ir pėsčia, kelias žinomas. Negaliu neiti – namie Montana palikta mieganti, viena. Susirinkau savo žaisliukus ir pasukau į kelelį. Grįžtelėjusi pamačiau apstulbusias šeimininkės akis – nejau eis, viena, per mišką, naktį, vienuolika kilometrų? Išėjau. Visam gyvenimui liko šviesus atminimas – tas ėjimas naktį per mišką. To nepapasakosi, tai reikia patirti.
Neskubėjau, grįžau tik paryčiais, palipau į savo mansardą ir prieblandoj matau – prie mano durų kažkas sėdi! Miške nebijojau, o čia šaltelis perėjo per nugarą, kol įsižiūrėjau, kad tai ilga, didžiulė svogūnų pynė, pakabinta ant durų rankenos – Jūravos girininko šeima kėlėsi kitur gyventi, buvę užvažiavę su manim atsisveikinti, neradę bent svogūnų paliko.
Štai iš tokių smulkmenų susideda gyvenimas; kaip miela visa tai atsiminti.
Kitą vasarą, kai jau buvo gimusi Betina, į mišką išsiveždavom ir ją – visai dienai. Keliukai lygūs, gražūs, skujom nubirę – vienas malonumas stumti vežimėlį. Kelelis  kelis kartus kerta vingiuotą upeliuką, jame išsiskalbdavom.
Radusi pirmųjų žemuogių, Montana jau žiojosi jas suvalgyti, bet staiga suabejojo – ar Betinai galima duoti? Mažajai buvo viso labo mėnuo, bet įvertinusi vaiko gerus  norus, pasakiau, kad galima. Taip ir pradėjo Betina valgyti viską, nepaisant jokių terminų, ypač pamėgo pomidorus – ir tai nuo trijų mėnesėlių. Neauginkit, žmonės, vienturtėlių, tai vargšai vaikai, nežinantys, kas tai yra dalintis.
Kiekvieną pavasarį Viešvilė išgyvena potvynį, ledonešį. Paties kaimo neapsemia, tik kažkur žemiau, jau Šilutės rajone kelias būna nepravažiuojamas, todėl nelieka mašinų kely. Labai mėgau tas dienas, neidavau vidun iki juodos nakties. Baisiausias būdavo zuikių šauksmas – jų likdavo lankų salelėse. Medžiotojai valtimis plaukdavo į lankas ir išvežę į krantą paleisdavo žvairiukus miškan. Nežinau, kiek tame tiesos, bet sakydavo, kad vienas gelbėtojų ne paleisdavo, o nudirdavo kailiukus. Nesinorėjo tikėti, toks geras žmogus atrodė. Daug dviveidžių Janų vaikšto žeme.
Sykį karštą vasaros dieną vos ne visa Viešvilė buvo prie Nemuno. Artėjant audrai, kas pėsti, kas važiuoti suskubo namo, o aš su mergaitėm tyčia pasilikau prie upės – mėgstu audrą. Parsiradę namo, direktoriaus šeima apsižiūrėjo, kad aš negrįžau, o audra  jau pratrūko. Staiga girdžiu – atatarška atbarška pievų keliuku vaikų namų sunkvežimis, pats direktorius už vairo, visas ne veide. Pamatęs, kad aš juokiuosi, nusispjovė, nusikeikė lietuviškai ir rusiškai, pasakė, kas aš esu ir vis tiek privertė važiuoti namo. O juk tas pats žmogus ryžosi vaiką auklėti mušimu. Kas gali suprasti, kaip visa tai derinasi viename žmoguje.
Įsijaučiau į tuos atsiminimus – tebus man dovanota, jei pridėsiu dar ir tokį sentimentalų, banalų eilėraštį – jis man daug primena.

Pavasario potvynis

Virš tų vandenų, virš lankom išsiliejusio Nemuno,
Virš dumblino srauto – tik erdvė padūmavusi,
Tik laisvas išdykęs pavasario vėjas siautėjo
Ir šaukė zuikiai užlietų lankų salelėse.

Ištrūko laisvėn kaip ižas svaja ir nuplaukė Nemunu
Pro kaimus, laukus, pro miestelius ir piliakalnius
Pasitikt ateities nuostabios, kaip žara saulėlydžio degančios,
Kaip tas zuikių šauksmas, erdvėj skardenantis.

Praėjo gyvenimas, nuplaukė, kaip potvynio vandenys ties Viešvile
Ir vėl tolin kviečia kažką erdvė padūmavusi –
Ne man, jau ne man išsipildymą žada tos žaros vakaro,
Ne man, jau ne man šaukia zuikiai žmogaus balsu užlietų lankų salelėse.

VAIKŲ NAMAI

Man buvo labai baisu – pradėti dirbti. Labai baisu.
Su ligoniu kabinete esam dviese ir man viską reikia spręsti pačiai ir tuoj pat, o niekas neaišku. Susvaigsta galva, išpila šaltas prakaitas. Šalia nėra draugų, kaip būdavo per užsiėmimus Institute, greta nestovi dėstytojas, su kuriuo bet kada gali išsiaiškinti visas problemas, nėra laboratorijos, rentgeno, artimiausi kiti gydytojai Jurbarke, už 25 kilometrų ir nei vieno iš jų aš nepažįstu, negaliu pasiskambinti – Petrai ar Jonai, štai toks atvejis, ką galėtum man patarti?
Ir knygų neturiu, negaliu pasiskaityti, nes mūsų su vyru studijų metais susipirktas knygas jis visutėles išnešė kažkur pas  draugus (draugus?), kad aš nepaprašyčiau dalintis, tik su pašaipa įteikė higienos vadovėlį:
– Tau vaiknamy tos maldaknygės užteks.
Taip ir atvažiavau į Viešvilę susirišusi į seną Montanos vystyklą  krūvelę studentiškų užrašų. Nenueisi į biblioteką, nenusipirksi knygyne, nepanaršysi internete – viso to mano kaime paprasčiausiai nebuvo. Ir patirties nebuvo  jokios,  apžiūrinėdama ligonį, rodos, nieko negirdžiu, nieko nečiuopiu. Laimei, dar Kaune pasisekė nusipirkti vaistų žinynus, užsiprenumeravau krūvą rusiškų žurnalų, kelias reikalingiausias knygas tėvelis surado Vilniuj.
Klydau, klupau, siuntinėjau ligonius tyrimams, konsultacijoms, kol vieną dieną lyg kas raištį nuo akių nuėmė – išgirdau visus šnabždesius ir karkalus plaučiuose, širdies tonų pakitimus, ūžesius, užčiuopiau blužnį leukoze sergančiam. Baimė praėjo, bet išliko nuolatinis nerimas, rūpestis – neapsirikti, nesuklysti. Po kelerių metų tokių universitetų, jei būčiau grįžusi į Kauną, jau būčiau galėjusi dirbti ir Klinikose.
Vaikų namuose taip pat daugybė patirčių, daugelis blogų. Jos kaupėsi, aitrino, kol nebeištvėriau ir, įsitikinusi, kad nieko negaliu pakeisti, niekuo padėti, dezertyravau iš Viešvilės..
Ilgai svarsčiau ar rašyti apie visa tai – skaudu ir vargu ar kam įdomu. Ryžausi – kam neįdomu, tegu neskaitys. Jaučiu didelę skolą vaikams, bent papasakosiu.
Vaikų namai buvo įsikūrę dideliam, senos vokoiečių statybos raudonų plytų pastate su neseniai pastatytu, prie senojo pastato labai nederančiu silikatinių plytų priestatu. Visas tas darinys buvo vadinamas kremliumi. Jame gyveno mokyklinio amžiaus vaikai. Ikimokyklinukai gyveno atskirame pastate ir buvo vadinami mazgiais.
Dar nepradėjus dirbti, vaikų namų sesutė mane įspėjo, kad teks pradėti nuo utėlių. Metus prieš man atvažiuojant vaikų namai neturėjo pastovaus gydytojo, tik sykį savaitėj kelioms valandoms atvažiuodavo iš Jurbarko, sesutė Lidija buvo dekretinėse atostogose, vaikų švaros nebuvo kam tikrinti. O dar tą vasarą kremliuje  buvo daromas kapitalinis remontas, todėl kuo daugiau vaikų pasistengta išleisti pas tėvus, giminaičius – t. y. į visokias lindynes, iš kurių rudeniop taip pat susirinkom muilo nemačiusius, utėlėtus.
Pabandykit įsivaizduoti mus dvi, sesutę Lidiją ir mane, prieš  245 utėlėtus vaikus ir dar direktorius uždraudė auklėtojoms ir auklytėms mums padėti, nes tai esąs vien mudviejų reikalas – ištepti vaiko galvelę vaistais reikią specialaus pasirengimo. Tik, laimei, personalas buvo protingesnis, dirbom visos atsiraitojusios rankoves ir iki Naujų metų tą negandą beveik buvom įveikusios.
Keletą kartų per metus, dažniausiai per šventes, į vaikų namus atvažiuodavo šefai ir Švietimo ministerijos ponios, tokios puošnios, susireikšminusios, mielaširdingos.  Atvažiuodavo su krūvom dovanų, pabendraudavo su vaikais, pasižiūrėdavo jų paruoštą programėlę ir vėl išvažiuodavo – iki kito karto, tik sumaištį sukeldavo. Pirmąją mano žiemą viena tokių ponių atsitiktinai pakedeno mūsų juodaplaukės gražuolės Ritutės ševeliūrą ir pastebėjo išdavikę glindą. Tai kilo triukšmas! Tarsi vėjo gūsis nupūtė ponių meilę vaikams, pasibaisėjusios, kad neapsikrėstų, juos atstūmė.Užpultas direktorius kaltę suvertė mudviem su Lidija. Aš nusivedžiau garbias ponias į savo kabinetą, iš spintos išėmiau glėbį vaikų bylų:
– Štai, žiūrėkit, koks utėlėtumas buvo kai pradėjau dirbti. Jūs pavėlavot atvažiuoti.
Nežinau, kaip direktorius aiškinosi su valdžia, bet po to vis kur mane sutikdamas nuverdavo piktu žvilgniu, bet nepriekaištavo, tik pasakė, kad gi ir protas mano visą tiesą rašyti į istorijas. Po kurio laiko mūsų senutė „polutorka“ išvažiavo į Vilnių su rūkytų žiobrių, ungurių dėžėmis, miško gėrybėm, surinktom vaikų.
Sykį rudenį ėjau iš iškvietimo pas ligonį. Prieš mane ėjo vyriausių vaikų grupė, kaip paprastai, rikiuotėj. Jau nešilta, rytais ir pašalnoja. Žinojau, kad vaikai grįžta pietų iš talkos – padėjo auklėtojai kasti bulves. Gal tai ir nieko blogo.
Iš toliau niekaip nesuprantau, ką kai kurie vaikai nusipaišę ant batų padų, kad einant švysčioja kažkas balta. Pasiveju, paprašau parodyti – ogi tai basos pėdos šviečia pro skyles sandalų paduose, jie taip beviltiškai sudėvėti, kad tik viršai dar tveria, o padų beveik nebėra. Auklėtoja teisinasi, kad nebeverta išrašyti naujus sandalus, jau duos rudeninius aulinukus. Tai kodėl neduoda? Trukteli pečiais – neprisirengia. Juk ne savi vaikai – basi per šalnas.
O vieną dieną kaip reikiant patraukė šaltelis, jau ir gruodas. Vėl sutinku vaikų grupę, pradžioklinukų – net sustoju, palaukiu kol prieis ir labai pasigailiu, kad neturiu fotoaparato – tokio vaizdo nė norėdamas nesukursi.
Eina vaikų rikiuotė, susitraukę, rankas po pažastim susikišę, kad būtų šilčiau, vienplaukiai, su uniformine apranga, be striukių, paltukų, o greta rikiuotės eina jų kailiniuota auklėtoja ir vedasi savo sūnaitėlį gal kokių penkerių metelių, apvilktą mutoniniais kailinukais, tokia pat kepurėle, apautą šiltais batais, pirštinėtą.
– Ko, daktare, taip žiūri? Ar kas negerai?
– Palaukit – sakau – atsinešiu fotoaparatą, nufotografuosiu ir atiduosiu spaudai. Būtų gerai ir į užsienius kaip nors perduoti.
Ne iš karto auklėtoja suprato kame reikalas, o kai suprato, baisiai supyko. Žinoma ant manęs. Sako, kad kepurių, pirštinių taip anksti niekad neduodama, nes dieną nešalta ir vaikai jų nesaugoja, išmėto. O dėl aprangos – taigi čia visai netoli mokykla, nespėja sušalti.
Po dienos kitos pas mane į kabinetą pradėjo eiti vaikai, po vieną ir grupelėmis ir visi su tokia pat bėda – sutino, pamėlynavo plaštakos, net skystis sunkiasi, pirštai išsiskėtę. Kai kuriems sutino ir pėdos.
Nesusigaudžiau, kas tai per susirgimas nei kaip jį gydyti, nieko panašaus nebuvau mačiusi. Gerai, kad sesutė žinojo daugiau už mane, nes po pirmų šaltelių taip būna kasmet – tai alergija šalčiui. Sykį nušalus rankas ar kojas nuo menkiausio pasikartojusio atšalimo liga paštrėja.
Vaikai labai kenčia, nes skauda, niežti, jie neiškenčia, kasosi, verkia ir vis tiek kasosi, pažeistos vietos dažnai supūliuoja.
Turbūt reikėjo man ryžtingiau kautis su abejingumu, bet ne karys aš, tuo labiau, kad reiškinys buvo visuotinis ir niekas manęs nepalaikė, o direktorius tiesiog tyčiodavosi. Keisčiausia, kad tas pats direktorius po kelerių metų sutiktas Palangoj atrodo, tikrai nuoširdžiai gailavo:
– Ką aš padariau, ką aš padariau, kad tave išgraužiau ?
Vaikų namams tikrai buvo skiriami dideli pinigai, netrūkdavo nieko, bazėse gaudavo visko, ko reikėdavo. Daugelio prekių dar beveik nebūdavo parduotuvėse, o vaikų namams skirdavo. Nebūdavom baudžiami, jei pereikvodavom pinigus maistui, bet labai bardavo, jei nesunaudodavom. Ir vis tiek vaikams kažko trūkdavo, nors dalindavom vitaminus, medicinines mieles, žuvų taukus. Jie valgydavo neįtikimiausius dalykus.
Taip Velykų dieną auklėtoja išsivedė grupę vaikų pasivaikščioti. Einant pro daržus vaikai aptiko pernykščių morkų ir kopūstų kotų, rovė ir valgė pasidalindami. Paskui vienas vaikas pelkės pakrašty rado dar kažkokią šaknį, suvalgė ir tą.
Po kelių valandų berniukas mirė, nespėjo nuvežti nė iki Jurbarko. Aš, kaip tyčia, buvau išvažiavusi, bet taip pat tikriausiai niekuo nebūčiau padėjusi, nes tai buvo nuodingiausias augalas Lietuvoj – Nuodingoji nuokana (Cicuta virosa).
O kitą kartą mane iki ašarų sugraudino pamatytas vaizdas, kaip du berniukai, kuriems virėja padavė dubenį su nuvirtais sriubai kaulais nunešti direktoriaus šuniui, užėję už „kremliaus“ sienos, manydami, kad yra saugūs, niekieno nematomi, puolė patys godžiai tuos kaulus graužti – iš mano mansardos tai matyti.
Bandžiau rašyti meniu ilgesniam laikui, kad nesikartotų vis tie patys patiekalai, bandžiau klausinėti vaikų, ko jie norėtų, ką mėgsta, bet niekas nuo to nesikeitė.
Vaikų namų augintiniai puikiai prisitaikę gyventi savo įprastoj aplinkoj, žino rašytas ir nerašytas taisykles, neklysdami vertina žmones. Vienų auklėtojų ar auklyčių paprasčiausiai neklauso, nors jos užkimtų berėkdamos, kitas supranta iš žvilgsnio. Ir klausymas klausymui nelygus – būna iš baimės, bet būna iš meilės. Tai palaima.
Visada stebėdavausi, kaip jie pajunta, ar turi laiko ir noro su jais bendrauti, jei ne, tai ir neįkyrės. Įeini į grupę, nežiūrėdama į vaikus nueini tiesiai pas auklėtoją, aptari reikalą dėl kurio atėjai – vaikai žaidžia sau, tarsi nemato. Bet jei neskubi išeiti, apsidairai, kažkam šypteli, tuoj visas būrys pribėga, apsikabina, kiekvienas kažką sako, kažko klausia ar tiesiog čiupinėja, glosto. Jei praeidamas pro būrelį vaikų paglostai kieno nors galvelę, tuoj po ranka atsiranda krūva galvelių, norinčių būti paglostytom. Tai jaudina,  paperka.
Mano sesutė Lidija buvo šventas žmogus, jai nereikėdavo vaikams net sakyti nuradymus, jie patys stengdavosi atspėti. Pas ją ir namuose nuolat sukinėdavosi vienas ar keli vaikų  namų vaikai, jai tai būdavo savaime suprantama.
Į mudviejų kabinetą vaikai užeidavo nuolat – išgerti paskirtus vaistus, pasiguosti jei kas suskausdavo ar šiaip apsidairyti, pasikalbėti.
Būdavo kasdienis darbas – perrišinėjimai, ypač pirmąją vasarą, kai daugybė vaikų kankinosi su pūlinukais rankose, kojose. Matyt aplinkoj cirkuliavo kažkoks gana  piktas mikrobas, vaikai nukasydavo uodų, aklių įkandimus ir jie supūliuodavo. Per tokį būrį judrių vaikų pasitaikydavo ir traumų. O vaikai mėgo tuos perrišinėjimus, jie labai norėdavo dėmesio, bet kokio, kad tik jam vienam, o jei dar tai susiję su lietimusi prie kūno, tai sutikdavo kentėti net skausmą. Todėl būdavo vaikų, kurie tyčia neleisdavo sugyti pūliniams, juos draskydavo, kad tik tie perrišinėjimai nesibaigtų. Buvo berniukas, kuris lupinėdavosi šašus ir juos suvalgydavo – liovėsi tik kai sumaitinom nemažai medicininių mielių.
Turėjom berniuką, segantį epilepsija. Jis pas mus kasdien ateidavo išgerti vaistus, kabinete jausdavosi kaip namie. Vieną dieną man pasirodė keista, kad jis, pats nuėjęs į kitą kambarį, pasiėmęs savo tabletę, na, gal kiek užtrukęs vaistų spintoj, negaišdamas išėjo, o nepasiliko pabūti, pasišnekučiuoti, kaip buvo pratęs.
Naktį mane pažadino naktinė auklė – nesuprantanti, kas pasidarė vaikui, jis visas raudonas ir labai išsigandęs. Nueinu – tikrai raudonas, tikrai išsigandęs. Susiprotėjau, kad  gi ryte parsinešiau naujų vitaminų su nikotinine rūgštimi, ką jau ką, o vitaminus vaikai labai mėgdavo, reikėdavo saugoti, o tuo bernaičiu mudvi su Lidija pasitikėjom. Kiek, klausiu, pasiėmei vitaminų?
– Saują...
Mato, kad netikiu :
– Ir dar biškį...
Viską, ką skanaus vaikai gaudavo ar kokiu nors būdu nugvelbdavo  dieną, stengdavosi išsaugoti vakarui, kai galima palįsti po antklode ir suvalgyti niekam nematant. Taip ir tie vitaminai buvo suvalgyti tik vakare, šiek tiek ir draugui duota.
Viskas baigėsi gerai, užteko išplauti skrandį, o tas posakis – saują ir dar biškį – tapo folkloru.
Kur, manot, švenčiausia vaikų namų vieta? Ne, ne pamokų ruošos kambariai, ne darbelių kabinetai, net ne miegamieji – švenčiausia vieta yra virtuvė. Ten vaikai mielai eidavo budėti, ten, nutaikę laisvą minutę, nubėgdavo paprašyti stiklinės kompoto ar ko  nors perkąsti. Pagal taisykles neturi po valgio likti produktų, bet visada likdavo ir už tai niekada virėjų nebariau, man atrodė šventas veiksmas paduoti prašančiam vaikui nuo pusryčių atlikusį blyną. Mūsų virėjytės buvo pačios tikriausios pedagogės, tik kad neturėjo diplomų. Virtuvėj dažnai toliau nuo auklėtojų akių būdavo sprendžiami konflikai, išsipasakojamos bėdos, rūpesčiai.
Kaip, manot, verdami kiaušiniai vaikų namuose? Sakysit, paprasta – įdėti į verdantį vandenį ir virti? Taip žaisti galima namie, o ten reikia iš karto išvirti apie tūkstantį kiaušinių, kol su šaukštu įdėsi paskutinį, pirmasis jau bus mėlynai suviręs, todėl į dubenį įklojama puspaklodė, prikraunama kiaušinių, atsargiai surišami kampai, pora tokių pundų pakabinama ant karties ir įleidžiama į katilą verdančio vandens – išverda visi kartu. Atsimenu, kaip aš spoksojau pirmą kartą tą procedūrą pamačiusi ir kaip juokėsi virėjytės.
Kartą pasitaikė mano namo kieme susieiti bent kelioms auklėtojoms, stovim, kalbamės. Netoliese grupė vaikų nešioja sukapotas malkas į direktoriaus malkinę.
Aptarinėjam visus vaikų namus sukrėtusį įvykį – direktorius su auklėtoju užsidarė vieną neklaužadą šeštoką kabinete ir gerai jam išpėrė kailį. Po to vaikas pabėgo  iš namų ir pasislėpė, kiti vaikai jam nešiojo maistą, buvo sukurta visa sistema, kaip tai padaryti nepastebėtiems. Tą kalbamą rytą vaikas jau buvo grįžęs namo, kai direktorius per tarpininkus pasižadėjo, kad daugiau nebus mušamas.
Štai tą įvykį ir aptarinėjom. Nuomonės sutapo, kad vaikas tikrai išdykęs, užsispyręs, akiplėša. Nesutarėm tik dėl auklėjimo priemonių. Auklėtojos sakė, kad viskas buvę išbandyta, o aš netikiu – kuri pasakėt, kad jį mylit? Kuri kalbėjot gerumu, juk matau, kad tik barat? Kaip gali išlikti susitvardęs vaikas, kiekvieną dieną visų puolamas? Jis turi sužvėrėti. Jei bent viena konfliktuojančių pusių elgiasi išmintingai, viską galima išspręsti geruoju – nejau tuo išmintinguoju turi būti vaikas?
Ginčijomės. Pagaliau man buvo pasakyta, kad aš nesu pedagogė ir ne man suprasti, koks sunkus jų darbas. Sutinku, darbas išties nelengvas, kartais tiesiog gaila būdavo žiūrėti į tas Pedagoginę mokyklą ką tik baigusias mergaičiukes, dar tik pradedančias dirbti, vos keleriais metais vyresnes už mūsų aštuntokus, o ūgiu dažnai ir mažesnes. Ne juokas būdavo susitvarkyti su keturiasdešimčia išdykėlių grupėj ir todėl jos, radusios kokią galimybę ar šiaip taip atidirbusios pagal paskyrimą  priklausomus  metus, važiuodavo  kuo  toliau nuo vaikų namų. Ne visiems duota.
Sakau, kad jos nepasistengė pažinti to primušto vaiko, o iš tiesų jis labai geras, jautrus – mudu dažnai pasikalbam. Jei neauginčiau viena dviejų savo mergaičių, nepabijočiau jį įsivaikinti.
Štai tuos mano žodžius nugirdo malkas nešę vaikai ir papasakojo anam berniukui. Jis tapo mano šešėliu. Kur bepasisukdavau, kur bepažvelgdavau, visur sutikdavau jo mylinčias, ištikimas akis. Kartais man atrodydavo, kad net miegodama jaučiu jo žvilgsnį. Tokia meile niekas gyvenime manęs daugiau nemylėjo, o aš jį išdaviau, išvažiavau. Nelengva, oi kaip nelengva buvo apsispręsti.
Dabartiniu protu galvoju, kad dažna pedagoginių nesėkmių priežastimi buvo va tokios, didžiulę atsakomybę uždedančios meilės, baimė. Vaikai nemoka  mylėti truputį, jie arba myli, arba ne ir to paties reikalauja iš suaugusių. Bet jeigu jau ryžaisi mylėti, tai turi atiduoti save visą. Negalima užbrėžti ribos – myliu, bet tik iki čia, toliau tau nevalia! Ne kiekvienam tai pagal jėgas.
Ir dabar pas mane namie ties lova kabo lentutė su išdeginta stilizuota vaiko galvele – Viešvilės vaikų namų emblema. Ją per darbelius padarė ir man moters dienai dovanojo vaikai. Kai  būdavo sunku, kai nežinodavau kaip pasielgti, dažnai pažvelgdavau į tą paveislėlį  ir viskas stodavo į vietas. Iš tų gyvenimo nuskriaustų vaikų aš gavau daugiau, negu daviau  jiems.
Praėjo žiema, atėjo gegužės pirmoji. Demonstracijos kaime nebūdavo, bet minėjimas vaikų namuose – būtinai. Iš anksto būdavo ruošiama programa, eilėraščių montažai, dainos, šokiai. Vaikai šventiškai aprengiami, išrašomi nauji, pavasariniai rūbeliai.
Tais laikais dar tik pradėjo atsirasti vaikiškos spalvotos pėdkelnės, jų daugybę parvežė iš bazės. Mūsų vaikai atrodė kaip iš paveisliukų. Buvo daug gabių vaikų, malonu būdavo stebėti pasirodymus.
Sekanti diena po švenčių buvo pavasariška, saulėta. Man kiek keistai pasirodė, kad darbų kabineto atvirų langų tarpulangėse pridžiaustyta daug senų pėdkelnių. Mergaičių darbelių mokytojos paklausiau, ką ruošiasi veikti per pamoką ir iš kur vėl atsirado šitiek senų pėdkelnių, kai jos buvo nurašytos. Man buvo ramiai paaiškinta, kad pėdkelnes sunešė darbuotojai – savo ir net giminaičių vaikų sudėvėtas,  mergaitės jas susiadys, jau netrukus atšils, jų iš viso nebereikės, tada vėl nurašys, o naująsias pasidalino auklėtojos savo vaikams, nes pardotuvėse sunku gauti. Štai taip.
Tuomet įstaigose buvo kuriamos liaudies kontrolės grupės. Visi tų pareigų kratėsi, niekas nenorėjo konfliktuoti su valdžia. Kadangi aš kaišiojau savo kreivą nosį kur reikia ir kur nereikia, įsiutęs direktorius pasiūlė mane tokios grupės pirmininke. Nejau manė, kad išsigąsiu ir netikrinsiu? Patikrinau aprangos sandėlį sekančią dieną, kai iš bazės parvežė rūbus, avalynę. Supratusi, kad nuslėpti nepasiseks, pati sandėlio vedėja parodė kiek porų importinės avalynės pakeista pigiais, mūsų parduotuvėj  nupirktais batais, kiek naujos patalynės – sena. Pasakė ir kur tie daiktai nukeliavo.
– Ar sodinsi?
– Nesodinsiu. Išvažiuosiu. Pasiuskitės jūs čia visi su savo tvarka.
Dar kurį laiką dirbau, o po atostogų į vaikų namus nebegrįžau, išvažiavau į Darbėnus. Nenorėjau ir nemaniau esanti paajėgi taisyti netobulą pasaulį, t.y. kautis su vėjo malūnais, nes visi aplink ramiai sau gyveno, buvo viskuo patenkinti ir žiūrėjo į mane kaip į keistuolę. O aš tik norėjau gydyti žmones. Ir dar kartą pagalvojau – kad tarp manęs ir ligonio nieko nebūtų. Jau buvau patyrusi tą nuostabų jausmą, kai nuo mano paskirtų vaistų ligonis sveiksta – kas kartą išgyvenamas stebuklas.
Tebesapnuoju Viešvilės miškus, pavasario, rudens potvynius, ledonešius Nemune, zuikių šauksmą užlietų lankų salelėse, o paskui svaiginantį vasaros pievų žydėjimą ir, rodos, matau „kremliaus“ languose liūdnus vaikų veidelius.
Jei galėčiau – iš naujo – šiandien tebegyvenčiau Viešvilėj, ten buvo tikrieji mano namai. Ne veltui sakė šišioniškis senukas, kad pagyvenę Viešvilėj ir išvažiavę kitur jaučiasi tarsi praradę namus, ją sapnuoja, o būna, kad grįžta.

PŪGA

Į Darbėnus dirbti atvažiavau gruodžio gale, 1969 – taisiais. Buvo neseniai siautusios pūgos, keliai nepravažiuojami, į pirmąjį iškvietimą pas ligonį mane žmogus vežėsi su didžiuliu traktoriumi, „tiagačium“, nes kitokiu transportu sodybos miške nepasieksi. Apsigyvenau prie pat bažnyčios, ambulatorijos pastate – buvusioj klebonijoj. Vos įsikūriau, užgriuvo gripo protrūkis, daugybė iškvietimų, o man viskas nauja, nepažįstama – žmonės,  pavardės, kaimų pavadinimai, atstumai iki jų.
Nuo jaunumės turiu įprotį baigusi visus dienos darbus išeiti ant priebučio, pasėdėti ant laiptelių – nurimti, surikiuoti įspūdžius. Taip ramu, vaikai sumigo, o lauke vėl kyla pūga – vėjas neša sniego sūkurius pro namo kampą, takai jau užpustyti. Pūga stiprėja – grožiuosi, mėgstu pūgą. Eičiau, rodos, eičiau, kaip kažkada vaikystėj, pasilypėčiau ant kalvelės ir stovėčiau vėjyje vienovėj su gamta.
Grįžtu vidun. Pasivaideno? Už lango žvengia žirgas? Žvengia! Kaip pasakų nakty. Į virtuvę drauge su šalčio gūsiu įgriūva kailiniuota, apsnigta būtybė. Prisistato – Jeronimas.
– Važiuojam, daktare, į Mažučius, susirgo tėvas, ką tik sužinojau. Aš su arkliu, šlajukėm.
– Važiuojam! – nudžiungu, bet to nesakau – į naktį, pūgą, vėją. Nesvarbu, į Mažučius ar Didučius, toli ar arti, kad tik važiuoti. Kol skubinai rengiuosi, durys vėl atsilapoja, įgriūva dar viena būtybė, snieguota, kailiniuota.
– Aš jo Žmona! Tai kur, balandėliai, išsiruošėt? Dviese? Nesulauksit – ir aš kartu!
Skardaus jos balso prisipildo visas namas, tildau – vaikai miega. Išeinam. Šlajukės dailios, bet tik dviem. Jeronimas bando mane sodinti į vidurį, kad neišgriūčiau, bet Žmona taria savo žodį – na ne, šalia jūs nesėdėsit, aš vidury, tarp jūsų. Man linksma. Šiaip taip susėdam – nooo, bėriuk!
Pasileidžiam ristele, tik skambaliukų trūksta. Jeronimas vadelioja vien jam težinomu keliu, nes aš iš viso jokio kelio nematau. Žmona šaukia man į ausį – čia netoli, tiesiog per mišką, nebus nė penkių kilometrų. Man vis tiek – tegu būna kuo toliau. Rogelės krypteli, mudvi abi su Žmona verčiamės į pusnį. Jeronimas atsiprašinėja, sukilnoja mus vėl į rogeles. Važiuojam!
Sekantį kartą išgriūvu jau aš viena. Kvatoju. Abu sukibę tempia mane iš pusnyno, dabar jau sodina į savo tarpą, nebesvarbu, kad šalia Jeronimo. Važiuojam!
Sutemsta dar juodžiau – įvažiavom į mišką, apgaubia tyla, tik prunkščioja bėriukas, skambteli pasaga į branktą. Kurį laiką važiuojam be nuotykių, kol rogelės užkliūva,  matomai, už kelmo, stipriai krypteli ir išsviedžia mus visus tris. Dabar jau kvatojam visi, prisivejam rogeles, šiaip taip susitalpinam ir netrukus, išnirę iš miško, įvažiuojam į kiemą. Jeronimas pasilieka pasirūpinti arkliu, mudvi su Žmona daužom sniegą nuo viena kitos ir vis dar tebesijuokdamos  einam į trobą.
Senukai apstulbę – kas jus tokiu oru nešė? Tiek tos ligos, suslogavo tėvukas ir viskas, rytoj Jeronimas būtų tablečių atvežęs. Juk ne pirmas kartas.
Kruopščiai apžiūriu ligonį – sloga tai sloga, bet jau ir širdis nebe pirma diena prašosi vaistų, tik kaimo žmogus dėl kokių ten patinusi kojų pas daktarą neina – ką pasakyčiau atėjęs?
Parašau receptus – ryt nupirks, o kol kas užplikom žolelių arbatos, sugirdom ligoniui, dalinamės jau išvirusia kruopyne ir kalbamės, kalbamės. Senukas pasakoja, kad „prie Smetonos“ dvarponis, kuriam priklausė dauguma šių žemių, gretimam kaime, Lazdininkuose, buvęs pastatęs pieninę, separuodavę pieną – savo bandos ir supirkdavę iš kaimiečių, sviestą išveždavę į užsienį, o liesas pienas vamzdžiais tekėdavęs į čia, Mažučių kaime buvusias kiaulides. Bekonai taip pat išvažiuodavę į Angliją.
Taip jauku senoj kaimo troboj, šilta, bet jau vėlu, laikas namo. Kelionė atgal buvo sėkmingesnė, aš buvau saugiai pasodinta vidurėly, važiavom neskubėdami, pavėjui, o ir pūga aprimo. Grįžom be nuotykių.
Po kurio laiko, sekmadienį, vidury baltos dienos pas mane atėjo gerokai įkaušęs Jeronimas – prisipažinti meilėj. Tavęs, sako, neįsimylėti negalima. O jeigu neatsakysi tuo pačiu – nusiskandinsiu. Nieko nesakydama atnešu ir duodu jam kirvuką – diedukas buvo mane aprūpinęs būtiniausiais įrankiais.
– Kam man jo – nesupranta Jeronimas.
– Na, juk žiema, malūno tvenkinys užšalęs – kaip nusiskandinsi eketės neišsikirtęs?
Mąsto. Matyt toks darbas pasirodė per sunkus, todėl keičia nuosprendį sau:
– Pasikarsiu!
– Palauk, tuoj surasiu virvę skalbiniams džiaustyti – bet Jeronimas jau sukasi eiti.
– Taip ir maniau, kad ir tu nesuprasi mano sielos. Ir kodėl jūs visos, moterys, tokios kietaširdės?
Vėliau ne sykį, pasitaikius būti bendrose kompanijose, Jeronimas ir Žmonai girdint linksmai pasakodavo, kaip važiavom per pūgą į Mažučius ir kaip ėjo pas daktarę prisipažinti meilėje, bet likęs nesuprastas.