TOKS GYVENIMAS

Kai gydytojas Petras Okas atsivežė mane į Karteną norėdamas prisikalbinti čia dirbti, savaime aišku, iškilo klausimas, kur gyventi. Kolūkis tuomet laisvų butų neturėjo ir  po to, kai pastatė namą vaistinei ir žemės ūkio specialistams, daugiau jokios statybos nevyko, nors ateity buvo planuojama statyti kolūkio kontorą su butais antrame aukšte.
Ligoninės ūkvedys, nugirdęs sesutes, slaugutes aptarinėjančias, kas galėtų bent laikinai išnuomoti man jei ne butą, tai nors kambarį, pasiūlė apsigyventi jo namuose.
Pažadėti tai pažadėjo, bet vėliau, pasitarę šeimoj, nutarė kambario nenuomoti, o  man pranešti nesusiprato. Kai sekančią dieną aš jau turėjau atvažiuoti su savo turteliu, ūkvedys prasitarė Okui, kad kambario man nenuomos. Okas išsigando, su visų ligoninės darbuotojų pagalba puolė ieškoti kito buto, bet nieko geriau nesurado, kaip vieną kambarį  ir virtuvę nebaigtame įrengti Stasės ir Leono Raminų name Gintarų kaime.
Kitą dieną, kai aš Darbėnuose jau kraunuosi daiktus į mašiną, Kartenoj Okas tebesėdi savo kabinete susiėmęs galvą rankomis ir nesiryžta skambinti man, klausti, ar sutiksiu ten gyventi bent laikinai, o kai jau pasiryžta, paaiškėja, kad nėra telefono ryšio. Taip ir atsiradau šaltą sausio pabaigos dieną Gintaruose, trobelėje, kur mano bute  tarpuose tarp sienojų kyšojo kiminai, bet aš džiaugiausi, kad šeimininkai bent susiprato atsivežti spalių ir užpilti perdengimą. Taigi mano urvelis buvo šiltas – žinoma, jei pakūreni.  O su tuo kūrenimu būdavo visaip.
Tuo laikinumo vardu susistačiau savo kelis baldelius kaip sandėly ir išgyvenau taip nei daug nei mažai – pustrečių metų, kol kolūkio valdžia, atsigirdusi, kad ruošiuosi važiuoti į kursus, o po jų nebegrįžti į Karteną, davė  butelį be jokių patogumų avariniam buvusio senojo pašto name prie šventoriaus vartų.
Sakiau, kad išvažiuosiu ir, jei nieko nebūtų pasiūlę, taip ir būčiau padariusi, bet oi kaip nenorėjau vėl kažkur dangintis – iš pirmos dienos pamilau Karteną, žmones. Čia man buvo gera.
Tiesa, dar pirmaisiais darbo metais, kai buvo statomas anas naujas kontoros pastatas su butais antrame aukšte, kolūkio pirmininkas man vieną jų buvo pažadėjęs, net nusivedęs parodyti sienas dar be langų. Bet...
Ligoninės senučiukė mašina dažnai gesdavo. Kai man prireikdavo nuvažiuoti pas ligonį į kurį tolimesnį kaimą, namiškių prašomas pirmininkas ėmė mane vežioti pats, kol aš vieną kartą tiesiai paklausiau, kodėl jis paprasčiausiai neduoda mašinos su vairuotoju, nejau neturi rimtesnio darbo? Neatsakė, tik vairuodamas tarsi netyčia vis uždėdavo ranką man ant kelių, o aš, nepertraukdama kalbos, ją nukeldavau. Ilgai tai trukti negalėjo. Vieną dieną jau jis tiesiai paklausė, ar man nė savo vaikų negaila, kad nesirūpinu gauti butą ir labai jau ryžtingai spustelėjo kelį. Dėbtelėjau taip, kad ranką nukėlė pats, o netrukus man pažadėtam bute apsigyveno pardavėjos šeima. Nežinau, kokia valiuta ji užmokėjo, neturiu jokio pagrindo galvoti blogai.
Niekad nepasakiau pirmininkui nei vieno pikto žodžio – bendraudavau, tarsi nieko nebūtų įvykę. Nežinau, kaip jausdavosi jis. Netrukus pirmininkas jau buvo kitas... Jie keitėsi, tik mano gyvenime nesikeitė niekas.
Po daugelio metų, jau nepagydomai sirgdamas, buvęs tuometinis pirmininkas manęs atsiprašė. Stovėjom atsitiktinai susitikę saulėtą vasaros pradžios dieną ant šlaito viršūnės ir, žvelgdami ne į vienas kitą, o į Minijos slėnį ir į anapus jos jau ūgtelėjusius, rodos taip neseniai užsodintus miškelius, kalbėjomės, kalbėjomės – apie tikrąsias vertybes, apie gyvenimą ir apie mirtį. Diena buvo vėjuota, bet saulėta, tik pavieniai debesėliai vėjo genami skubėjo dangumi, o jų šešėliai bėgo žmonių arų lopinėliais slėnyje, peršokdavo Miniją, įkopdavo į aną šlaitą ir pasiklysdavo miškuose.
Man atrodo, kad  labai jau dažnai man tekdavo būti ne gydytoja, o kunigu, tik nežinau, ar mano duoti išrišimai bus užskaityti danguje.
Gyvenimas Gintaruose turėjo  ne vieną minusą, bet turėjo ir pliusų.
Yra toks niekšybės įstatymas. Štai baigiu darbą, berašinėju popieriukus laukdama autobuso valandos, Montana baltinių tvarkytojos kambarėly baigia ruošti pamokas,  jau pasiimu iš darželio Betiną, bet štai būtinai tuo momentu kam  nors manęs prireikia,  dar pasidžiaugia – kaip gerai, kad suspėjau, kol neišvažiavai namo. Patyliukais keikteliu, bet ką  padarysi, einu į iškvietimą ar apžiūrinėju ligonį, o per tą laiką autobusas pravažiuoja ir mes patraukiam namo pėstute – per tiltą, atkalnėm, pailsim sutūpusios ant nuvirtusio gluosnio, paskui ropščiamės į šlaitą ir keleliu per gyvenvietę pareinam namo – trečias namas kairėj. Montanai aštuoneri, devyneri metai, Betinai dveji, treji, ją visaip – ir veduosi, ir nešuosi, o juk nearti, pusketvirto kilometro. Ir produktus iš parduotuvės reikia parsinešti. Kad kelias neprailgtų, dainuojam, kalbamės – ir tai visokiu oru, per polaidį ir pūgą ar lietų, bet ir gražiom dienom. Vaizdai ten puikūs – atkalnėm, atkalnėm, pro senovinę, medžiais apaugusią buvusio mokytojo, muzikanto Narušio sodybą, viską pastebim, aptariam – metų laikų kaitą, potvynius, žydėjimą ir rudenio spalvas. Kelionė trunka daugiau kaip valandą. Parėjus puolu kurti ugnelę, kaičiu valgį, bet ima ir vėl suveikia tas pats niekšybės įstatymas. Prie durų sustoja mašina – daktare, gelbėk! Užpilu vandeniu ugnį,  kad nekiltų gaisras, paduodu mergaitėms ką nors valgomo, išvažiuoju. Grįžusi dažną sykį randu sumigusias, susiklosčiusias visom turimom antklodėm. Užaugo nesirgusios, sumanios ir savarankiškos.
O nuostabu  buvo tai, kad Kartena labai graži, kad šiltuoju metų laiku rytmečiais  mes visos trys leisdavomės plentu nuo kalno į slėnį:  Montana – sava „Kregždute“, aš –  Betiną įsisodinusi į kėdutę ant dviračio bagažinės ir mums būdavo labai linksma. O juk gyvenant miestely į galvą nebūtų atėjusi mintis eiti pasivažinėti nuo kalnų.
Rudenį, žiemą rytmečiais mokinius iš Gintarų, Martinaičių, Sakuočių, Lapgaudžių kaimų surinkdavo ir į mokyklą pavėžėdavo kolūkio sunkvežimiu – taip taip, paprastu atviru sunkvežimiu kiek paaukštintais bortais, kad kas neiškristų. Tai ne dabar – geltoni autobusiukai.
Aš su savo mergaitėm važiuodavom drauge su visais vaikais. Pradžioj vaikai manęs varžėsi, bet vėliau priprato, tapau jiems tarsi landšafto dalimi ir jie laisvai kalbėdavo, ginčydavosi, šaipydavosi vieni iš kitų, kartais ir apsistumdydavo ir visas tas bendravimas vykdavo gryna, natūralia tarmiška šnekta su visais niuansais, intonacijom. Niekur daugiau negirdėjau tokios natūralios žemaitiškos šnekos – suaugę varžydavosi su manim kalbėti tarmiškai. Kaip šviesiai atsimenu tuos rytmečius, dažnai dar tamsoj, bet kokiu oru.
O sykį buvau išbarta. Tai dar pirmąjį pavasarį. Ėjau sau sekmadienį pasidainuodama į Karteną, oras puikus, jau viskas žaliuoja, rugiai pasikėlę, tuoj plaukės. Pasuku per tuos rugius į takelį, kaimo sumintą trumpinant kelią, ir matau, kaip iš plento į Gintarų kelelį pasuka motociklas. Vairuotojas žiūri į mane, o ne į kelią, vos neįlekia į griovį, sustoja, nulipa nuo motociklo ir skuba prie manęs. Palaukiu.
Dar nepriėjęs kad užpuls klausimais – kas tu tokia, kelintoj tu klasėj, kas tavo tėveliai, kad nepasakė, kad per rugius eiti nevalia? Čia juk duona!
O man linksma – juk man jau per trisdešimt, o mane bara kaip mokinukę.
Sutriko žmogus, įsižiūrėjo. Ištiesiau ranką – susipažinkim, aš jūsų naujoji gydytoja, atsiprašau, kad taip, per rugius...
Ai, nesmagu buvo žmogui – eik, sako, jei jau takas sumintas.
Štai ir tokį kyšį esu gavusi – leidimą eiti takeliu per rugius.
Ir tokių brigadininkų pasitaikydavo kolūkiuose, kurių net pavadinimą dabar kai kas taria su pasišlykštėjimu. Vėliau gražiai draugavom, jo žmona dirbo ligoninėj.
Keista, bet toks gyvenimas  manęs netrikdė, jaunas žmogus daug pakelia, susigyvenau su šeimininkais, kaimynais, kol sykį pas mane į namus neatvažiavo buvusi mano kurso draugė, Salantų ligoninės vyr. gydytoja, kviesti manęs dirbti pas ją pediatre. Ji apstulbusi apsidairė mano palociuose, susigūžė, lyg bijotų, kad koks balkis neužkristų ant galvos:
– Tai tu taip gyveni? Kodėl?
Jai tai buvo nesuprantama, bet dar labiau ją nustebino mano atsisakymas važiuoti dirbti į Salantus, nors žadėjo duoti neblogą butą. Manau, ji stipriai suabejojo mano psichine sveikata. Blogiausia, kad tuo suabejojau ir aš pati.
Taigi, kodėl?
Kai buvom bebaigią Institutą, visi svajojo, kad išsireikalaus gerus butus, su laiku statysis namus – o tu savo išsirinktoj Viešvilėj ką gausi?
Ką aš? Vis kokį kambarėlį bent vaiknamio mansardoj duos, svarbu turėti kur pareiti pernakvoti, o per dieną juk darbe. Užtai kokie miškai apie Viešvilę, užliejamos Nemuno pievos..
. Atsimenu draugų akis. Kažkas beburbtelėjo – pievom pasiklosi, mišku užsiklosi. Jau tada pirmą kartą šmėstelėjo tas klausimas – kodėl? Kodėl aš tokia, vis ne kaip svieto žmonės?
Viešvilėj butą davė, dviejų kambarių, bet Montanos dar vaikiškai ir mano sudedamai lovelei užteko ir vieno kambario, antrasis stovėjo tuščias.
Ir dabar, rašydama atsiminimus, pasitelkusi visą sukauptą  gyvenimišką išmintį, nuosekliai apgalvoju, kodėl, po velnių, taip kvailai gyvenau?
Vienintelis bent kiek panašus į tiesą atsakymas – man tai buvo nesvarbu. Mano tikrasis gyvenimas, mano namai buvo žmonėse. Man patiko gyventi tarp jų, būti reikalinga, niekada nežinoti, kur būsiu už pusvalandžio, iš mašinos persėsti į traktorių ir nuvažiuoti vėl kita kryptimi.
Sykį, po mamos laidotuvių, kai likau visiškai viena, susėdom visos trys dukros ir aš pasikalbėti, nuspręsti, kaip toliau  man gyventi. Atsiminėm daugelį įvykių ir nuotykių, kaip jos augo tarsi be  motinos, atsiremdamos viena į kitą ir matomos, globojamos viso kaimo. Kol aš tarnavau  kaimui, tas pats kaimas pasirūpindavo mano vaikais – kažkas sušalusias besimaudant pavarydavo nuo Minijos namo, kažkas sėkmingai nukrapštė nuo ledo lyčių, kai per pavasario polaidį užsimanė jomis paplaukioti, kažkas įsivesdavo į namus sušilti, pasiūlydavo lėkštę sriubos. Kokia aš dėkinga, kad nepraeidavo abejingai pro šalį.
Ne, mergaitės man nepriekaištavo – jei tikrai manęs prireikdavo, aš visada būdavau šalia, ir pasikalbėdavom, ir pajaco kelnes ar snieguolių suknytes pasiūdavau karnavalui, ir valgiu pasirūpindavau, kad ir nakties prisidurdama, ir pirštinytes, kojinytes, o tai ir rimtesnį rūbelį numegzdavau. O vėliau namų reikalai po truputį perėjo jų žinion.
Dar kurį laiką gyvenom avariniam name prie bažnyčios, paskui aštuonbuty, kur gimė Alina ir sūnelis, teišgyvenęs dvi savaites – įgimta širdies yda. Paskui  jau savo taip ir iki šiol nebaigtam statyti name, bet visur jaučiuosi tarsi užklydusi į svečius. Ir  dabar vaikštau po kambarius kaip po atsitiktinių daiktų muziejų, neturintį nieko bendro  su manim. Visi tie daiktai turi savo istorijas – nors imk ir užrašyk jas. Visi jie atklydo į mano namus manęs neatsiklausę ir mane su jais besieja tik atsiminimai.
Mano yra tik pačios paskiepyti rožių krūmai po langu ir jazminas prie gonkų.
Dabar, sausio 13- tosios naktį, kai sėdžiu viena ir mąstau, dabar, kada jau  po, suprantu tokią paprastą tiesą, kad žmogui neduodama atskiro meto kiekvienam išgyvenimui – meto ramiai, apsaugotai nuo gyvenimo negandų užaugti, meto mokytis ir mėgautis jaunyste, meto gimdyti vaikus ir juos auginti, meto susikurti namus, susikrauti turtus, kad ir prasilenkiant su sąžine ir tik tada sulaukti meto mylėti Tėvynę, žmones, gyvenimą. Viskas užgriūva vienu metu, nesvarbu, ar tau šešeri, trisdešimt ar septyniasdešimt. Ir vėl rizikuoju būti apšaukta keistuole, bet sakau: gražiausia mano iš gyvenimo gauta dovana - tai dabartis, senatvė. O juk jos galėjo nebūti.
Ir tie atsiminimai.

DABAR JAU GALIU EITI

Tada buvo žiema. Anksti tais metais užsnigo, gausiai, patikimai, tik dėl to nepasidarė šviesiau, nes trumpos, apniukusios dienos, dorai nė neįdienojusios, vėl nirdavo į tamsą ir gyvenimas vykdavo tarsi vaiduoklių karalijoj.
Anksti atėjo ir gripas. Sirgo žmonės šeimom, daugelis sunkiai. Medikai paprastai suserga vos atsiritus ligos bangai, nes pirmieji susitinka su infekcija, todėl vėliau jau nieko nebebijo. Persirgau ir aš, bet tik porą dienų pagulinėjau ir vėl pasinėriau į darbą.
Ligoninė buvo pilna, net kabinetuose dienai kitai ką nors paguldydavom, būdavo daugybė iškvietimų į namus – eidavau, eidavau, susimaišė dienos su naktim, namo parsirasdavau nutaikius kokią laisvą valandėlę, pravirdavau šeimai valgyti, numigdavau, o dažniausiai mergaitės prasimanydavo ką nors pačios.
Atrodė, kad viskas yra kaip visuomet, kaip kasmet, tik vargino tas užsitęsęs silpnumas, tas neadekvatus nuovargis, net ligoninės sesutės pastebėjo, kad man kažkas negerai – kas tau?
– Et, matyt Brisiaus galas.
Juokas juokais, bet vieną dieną nebeužteko valios atsikelti – sukarščiavau, vargino įkyrus kosulys, paskambinau kolegai – manykis vienas, duok porą laisvų dienelių. Deja, po tų dviejų dienų buvo tik blogiau. Kažkas, atėjęs lankyti, atnešė Tomo Mano „Užburtą kalną“ – nebuvau skaičiusi.
Tarsi nutolo realus pasaulis, karščiuojančios smegenys viską suvokė ryškiai, kaip tikrovę, apsigyvenau tame užburtame kalne, įsijaučiau į veikėjų likimus, išgyvenimus, dalyvavau pokalbiuose – visa buvau ten, niekas kitas nebuvo svarbu.
Atėjęs kolega apibarė:
– Ką sau galvoji, plaučių uždegimą arbatėlėm gydaisi?
Paskyrė rimtą gydymą. Nesiginčijau, tik nekantravau, kad greičiau išeitų, manęs laukė knyga. Vėl skaičiau, sugrįždama, pakartodama ir atrodė, kad tai aš guliu ten, sanatorijos balkone, susisupusi į kupranugario vilnos pledą, grožiuosi mėnesienos nušviestais kalnais ir galvoju apie gyvenimo prasmę, žmonių bendravimą, vyrų ir moterų santykius, tai aš paslapčiom apžiūrinėju mylimo (?) žmogaus rentgeno nuotrauką – koks tų šešėlių ryšys su gyvu žmogumi, tai aš iš smulkmenų kuriu likimus ir bijau galvoti apie savajį.
Vėl užsuko kolega:
– Kas tau darosi, penkta diena šitokia aukšta temperatūra? Siunčiu mašiną, važiuok padaryti plaučių rentgenogramą. Prisižaisi.
Nesiginčijau:
– Gerai. Rytoj.
Aš negalėjau važiuoti tuoj pat, aš dar neperskaičiau knygos, man dar būtinai reikėjo suprasti tuos pašnekesius apie religiją, politiką, jėzuitus, o svarbiausia – kuo baigsis dvikova su tuberkulioze?
Man tas žodis nuo vaikystės buvo kaip prakeiksmas, jis simbolizavo Giedrytės mirtį, buvo fatališkas, todėl knygoj įtemptai sekiau kiekvieną užuominą apie herojaus ligos eigą.
Skaičiau nematydama nieko aplinkui, nesirūpinau vaikais, išvarydavau ko nors paklausti įėjusį vyrą, protarpiais pasinerdama į sunkų miegą, sapnuodama kalnus, žvaigždėtą dangų, lėkimą rogių kinkiniu, girdėdavau kažką man kalbantį švelnų, murkiantį vyrišką balsą, bet žinodavau, kad tai kalba kunigas ir mano mintys nuodėmingos. Nubudusi skaitydavau toliau.
Kitą rytą, kai bebuvo likę keli knygos puslapiai, mano kolega paskambino,  kad būčiau pasiruošusi, netrukus privažiuos mašina nuvežti mane į Kretingą, bet aš taip kategoriškai pasakiau – po valandos, kad jis nė nebandė ginčytis.
Kai užverčiau paskutinį knygos lapą, pasijutau kaip gavusi kuolu per galvą – jos herojus žuvo kare. Kas gali būti absurdiškiau? Viskas prarado prasmę – liga ir sveikata, politika, religija, meilė, išgyvenimai, kalnų grožis. Viskas, kas užpildė gyvenimą. Į frontą herojus pasiprašė pats, nuslėpęs ligą. Neapkaltinsi lemties. Gal jis iš dviejų blogų lemčių pasirinko geresnę?
Dabar jau galiu eiti.
Man taip pat pasakė diagnozę – tuberkuliozė. Rimta, su griuvimu.
Pirmą savaitę ligoninėj miegojau dienom ir naktim, tik pabudinta išgerdavau vaistus ir svirduliuodama nueidavau į valgyklėlę pavalgyti.
Vieną rytą nubudau gyvenimui, pamačiau, išgirdau – pro plačius ligoninės langus švietė saulė, kažkas koridoriuj skambiai juokėsi. Gydytoja pasakė – užteks, daugiau migdomųjų nebeskirsiu, dabar jau kabinkis pati. Ir rinkis, kada kokias knygas skaityti.
Kas jai pasakė apie „Užburtą kalną“?

KŪČIOS

Kiekviena pabaiga yra kieno nors pradžia, tik reikia nebijoti priimti gyvenimo iššūkius. Tie, nebijantys juos priimti, užtikrina progresą, bet jų darbo vaisius paprastai susirenka kiti, po audros išlandžiojantys iš savo saugių, patogių urvelių, ateinantys prie padengto stalo su švariomis rankomis ir iš anksto paruoštu piktu žodžiu, kad štai tas ar anas ne taip padaryta, jie, žinoma, būtų padarę geriau. Bet nedarė, tik su pašaipa stebėjo iš šalies ir kritikavo.
Kai sudegė senoji medinė Kartenos ligoninė, kaimas pasidalino į dvi stovyklas – manančių, kad galima ir reikia ją atstatyti ir netikinčių, kad tai įmanoma. Ligoninės vyr. gydytojas iš karto į viską numojo ranka ir išėjo iš darbo – jau ir dirbdamas jis važinėjo į Vokietiją parvežti automobilių ir perpardavinėjo juos Lietuvoj. Anksčiau tai  būtų vadinęsi spekuliacija, bet tuo metu, 1994m, jau vadinosi verslu.
Seniūnė buvo už ligoninės išsaugojimą, bet manė, kad senąją sudegusią ligoninę atstatyti per brangu ir pasiūlė rekonstruoti tuo metu jau stovintį tuščią dar gana naują buvusio vaikų darželio pastatą. Rajono valdžia abejojo, bet buvo linkusi ligoninę panaikinti.
Kartenos gyventojai ir ligoninės darbuotojai negalėjo įsivaizduoti, kad ligoninės nebebūtų, todėl ėmėsi rinkti parašus, varstė valdžios kabinetų duris, reikalaudami ligoninę išsaugoti. Tik kas imsis vadovauti?
Ambulatorijoj dirbanti pediatrė atsisakė griežtai – nesugebu, aš gydytoja, ne statybininkė. Ir kam man reikia?
Supratau ją – iš tiesų, kam jai reikia, ne ambulatorija gi sudegė, jos darbo vieta saugi.
Terapeutė taip pat atsisakė ir dar paskaitė man aukštai idėjinę paskaitą, kad reikia galvoti valstybiškai – pažangi tendencija yra stambinti ligonines, o ne kiekvienam kaimui statyti po savą.
Taip tai taip, bet kol dar nėra tų stambiųjų, galinčių aptarnauti kaimų žmones, reikalingos ir mažosios; su laiku jos nunyks savaime. Pagaliau, reikės slaugos ligoninių, o mūsiškė juk, tiesą sakant, tokia ir buvo.
Ir dar sakė:
– Ar įsivaizduoji, kokios turėtų būti šiuolaikinės, europinio lygio, slaugytojos? Kuri iš mūsų sesučių tam tinka? Iš kur tu surinksi darbuotojus?
Įsiutau:
– Išsirašysiu iš dangaus angeliukų!
Ir jau aprimusi bandžiau aiškinti, kad gi mes visi savi, tokie mūsų ligoniai, tokios mūsų sesutės. Gal jos ir ne europinių standartų, bet nuoširdžios, darbščios ir pasiaukojančios, mes vieni kitus suprantam, o į Europą eisim kartu, tobulėsim, ateis nauji žmonės – juk daugumai mūsiškių netoli pensinis amžius.
Kažkaip savaime tapo aišku, kad atsakomybės imuosi aš. O, kad būčiau žinojusi, kas manęs laukia!  Ilgokai tęsėsi svarstymai, popierių derinimai – liūto dalį tų vargų prisiėmė seniūnė – kol galiausiai buvo paskirta juokingai nedidelė suma pinigų ir duotas leidimas pastato rekonstrukcijai, be jokio projekto, tik vėliau, jau post factum, benubraižė planą. Buvo spalio pabaiga, o mes gavom užduotį baigti rekonstrukciją iki Naujųjų metų – ligoninė ligi to laiko nepradės veikti, nebus planuojamos lėšos sekantiems metams. Viso labo du mėnesiai.
Paskelbėm aukų rinkimo akciją – pinigais ir statybinėm medžiagom, o, svarbiausia, darbu. Kaimas atsiliepė – nešė aukas, vežė medieną, eidavo į talkas, meistrai pasiūlė savo paslaugas.
Užvedžiau storą sąsiuvinį registruoti aukoms. Buvo visokių kuriozų. Viena senutė iš Rubulių kaimo pėsčia atėjo į Karteną pasižiūrėti, ar tikrai daktarė su seselėm ir sanitarėm pačios stato ligoninę ir paaukojo kapeikas, kurias būtų sumokėjusi autobusui. Pabučiavau ją atsidėkodama.
O sykį, jau bene įpusėjus darbus, „iš rajono“ atvažiavo nežinau kieno siųstas delegatas geruoju mus prikalbinti, kad sutiktume atsisakyti savo užmačios – ar tik kažkam nepasirodė ligoninei skirtas pastatas patrauklus privatizacijai? Tuomet buvo pats jos bumas.
Vaikščiojo jis man iš paskos kokią valandą, dorai vykdydamas užduotį, per tą laiką bene du aukotojai atnešė pinigų, aš dar jam papasakojau apie aną senutę ir, sakau:
– Iš jūsų taip pat priklauso, žinoma, daugiau negu kapeikos už kelionę, juolab, kad tikriausiai esat atvežtas tarnybine mašina.
Jis tai priėmė kaip jumorą ir, norėdamas man įsiteikti, juokais padavė 50 rb, o aš taip pat juokaudama juos įregistravau storajam sąsiuviny ir padėjau į seifą. Supratęs, kad čia nebe juokai ir kad aš nesiruošiu pinigų grąžinti, delegatas negalėjo tuo patikėti ir išvažiavo piktas piktas. Toli pasklido garsas apie mano nedorą elgesį, gal dėl to daugiau tokių delegatų nebesulaukėm.
Kai atėjo kaimo vyrai ardyti buvusio vaikų žaidimų kambario parketą, norėjosi verkti. Dar buvo likusios kelios žaislų lentynėlės, spintelės, radom pluoštą nuotraukų, tarp jų ir mano pagrandėlės – ji tame daržely užaugo. Perdavėm tas nuotraukas tėvams. Pasiėmiau, neišmečiau į šiukšlyną ir plokštelės – Tarybų Sąjungos himno. Nežinau kodėl taip padariau, ji ir dabar guli lentynoj – kaip atmintis, greit tapsianti retenybe, kažko, kas neabejotinai buvo ir ką mes savo rankomis ardėm, kaip tą vaikų žaidimų kambario parketą. Nesulyginami dalykai, bet ir tada, ir dabar taip skauda širdį matant, kaip dažnai lengva ranka griaunama, o statyti neskubama ir kaip dažnai su vadeniu iš vonelės išpilamas ir kūdikis. Mes bent jau vietoj darželio įkūrėm ligoninę.
Į darbą kasdien eidavom su darbine apranga, įvaldėm visas statybininkų profesijas, neskaičiavom valandų, užmiršom kaip mūsų vyrai, vaikai atrodo dienos šviesoj, nes su tamsa išeidavom, su tamsa pareidavom. Nesulaukę mūsų, vaikai, o po kurio laiko, žiūrėk, ir vyrai, ateidavo į ligoninę – įdarbindavom ir juos. Vienos slaugutės sūnus statybininkas veltui mūrijo tarpusienius, vėliau tinkavo, virėjos tėvelis ėmėsi staliaus darbų, atsirado ir santechnikų, ir apdailininkų, o mudvi su ūkvede tapom tiekėjomis – su reikalingų daiktų, medžiagų sąrašu rankose važiuodavom per parduotuves Kretingoj, Palangoj, Klaipėdoj, nuvažiuojant tik pasižiūrėdavom kainas, o grįždami pirkdavom ten, kur pigiausia – tokie buvo laikai, kai kainos labai skyrėsi, o mūsų pinigėliai tirpo kaip vaškinė žvakė.
Sykį palikus kieme tinkavimo skiedinio, jį naktį kažkas pavogė, todėl kai atvežė kitą mašiną, mes jį kibirais visą sunešiojom į vidų, į būsimą vonios patalpą, bet baigusios tą darbą susėdom kas kur ir nebeturėjom jėgų nei kalbėtis, nei eiti namo.
Mudu su vairuotoju iš Plungės Dirbtinių odų fabriko vežėm linoleumą grindims, bet mūsų UAZ, per sunkiai pakrautas, niekaip neįtraukė į kalną – rodos, visai mažai tetrūksta, bet vėl ir vėl turim atbuli leistis žemyn. Sugalvojau – pasilikau kalne, o atvažiavus mašinai ją pastūmiau. Įvažiavo, tiek, pasirodo, ir tetrūkę – vienos bobos jėgos. Man tai kainavo mikroinfarktą, bet nė dienos negulėjau, tik sulėtinau žingsnį.
Paskui jau skaičiavom nebe tiek pinigus, kiek likusias dienas, skubinom darbus. Sienas dažėm neglaistytas, tik užtepliojom didesnius defektus. Buvo lietingas, drėgnas metas, nedžiūvo tinkas, dažai, o laukti nebuvo kada. Sujungusios kelis elektrinius šildytuvus, šiek tiek išdžiovinom vieną palatą ir kūčių dieną paguldėm pirmą ligonę – Anelę iš Mykoliškių, vienišą aklą senutę, mūsų labai mėgiamą, dainininkę – jos dainuojamą dainą apie Birutę, daugybę posmų, įrašė muziejininkai.
Vakare moterys paruošė kūčių valgių, pasisodino garbingiausioj vietoj Anelę, laužė kūčiukus ir buvo šventė, kurioje aš vėl ir vėl pasijutau svetima, vėl šalia gyvenimo – su savo netikėjimu negaliu vaidinti tikinčios, nors, rodos, būtų taip paprasta nueiti su minia.
Ligoninė tebeveikia ir dabar, jau kelis kartus pakeitusi pavadinimą – dabar tai slaugos ligoninė. Ji nuolat pilna, sunku į ją patekti – taigi reikalinga. Labai daug mums padėjo vokiečiai per Carito organizaciją, atvežė virtuvės, skalbyklos įrangą, baldų, stogo dangą, atliko vidaus remonto darbus – mūsų nekokybiško darbo pėdsakai seniai pašalinti.
Dar kurį laiką joje dirbau, bet netrukus vyr. gydytojos pareigas užleidau mane valstybiškai galvoti mokiusiai daktarei, per visą pastato rekonstrukcijos laiką neatėjusiai pas mus nė pasižiūrėti, o pati ėmiausi skaičiuoti iki pensijos likusias dienas – jaučiausi labai pavargusi. Dar nežinojau, kad sergu vėžiu.

* * *

Gydytoja pasitiko kaip savą. Ir mane apėmė jausmas lyg būčiau grįžusi namo. Net jos nelietuviškas akcentas toks mielas, kažką primenanatis – ukrainietė. Kaip neprimins – mano tėvelio mama buvo ukrainietė, iš stanicos Belaja cerkovj.
Palata penkioms, bet užimta tik viena lova – baltai baltai žila, graži moteris klausosi, ką jai ramiai kalba taip pat žilutėlis vyras, tik jam nelabai bėra kam žilti – plaukų likučių vainikėlis apie blizgantį viršugalvį. Taip ramiai, iš pusės žodžio vienas kitą suprasdami  kalbasi daug metų kartu gyvenę žmonės, kai vienas kuris ilgiau nebuvęs namie – pasakoja visokius namų reikalus, patyli, vėl kalba.
Greta tėvo sėdi giliai užsigalvojęs sūnus – nepaprastai panašus į motiną.
Marti, priklaupusi prie spintėlės, krausto lauktuves ir vis, nutaikiusi momentą, kartoja – valgykt, mama, viską, nelakykit. Paskui surenka tuščius stiklainius, kažką nuneša į šaldytuvą, grįžusi prisėda ant lovos, paima ligonės ranką ir švelniai glosto. Grožiuosi tuo artumu.
Nesuabejoju – mano palatos kaimynė mokytoja. Profesija paženklina – tvarkinga, pasitempusi, įpratusi vienu metu matyti visus. Man įėjus ji trumpam sustabdo savo vyro šneką, linkteli atsakydama į mano pasisveikinimą, šypteli lyg atsiprašydama, kad šiuo metu negali man skirti daugiau dėmesio, atsakinėja marčiai, protarpiais su rūpesčiu  įsižiūri į  sūnaus veidą.
Sesutė mudvi pakviečia eiti švitinimo procedūrai, lankytojai atsisveikina. Mokytoja staiga nutyla, lyg sustingsta nebaigusi žodžio, įsižiūrėjusi į išeinančiųjų saviškių nugaras – kiek skausmo veide. Nekalbinu. Leidžiamės liftu į rūsį, bet mano senojo liftininko nebėra, išėjo atostogų – štai ir pabėgo jaunikis.
Einam ilgais pusrūsio koridoriais, sienos storos, dažytos tamsiom spalvom, langučiai maži, traukia skersvėjis – ir sveikam būtų nejauku, o mudvi pasijuntam kaip bunkery.  Ir procedūra nejauki. Paguldo atskiroj patalpoj ir išeidama gydytoja patikimai užveria sunkias, storas duris – šalta, nors už tų sienų karštas vidurvasaris, iš aplinkos nepasiekia joks garsas, prieblanda – tik virš durų žybsi nuoga elektros lempelė be jokio šviestuvo. Ilgai slenka minutės.
Kai vėl atveria duris, pagalvoju – tarsi atvožė karsto dangtį.
Pareidamos apie kažką kalbamės, paskui nutylam, apimtos niekada nepatirto silpnumo. Parėjusi į palatą guluosi į lovą, užsimerkiu, atsiriboju nuo visko, net savęs. Nelieka minčių, esu pasąmonės lygyje ir nenoriu iš jo išeiti.
Pykina. Keliuosi, einu į tualetą – kartą, kitą. Nejau dabar kasdien taip bus?
Mūsų palatoj daugėja ligonių, belieka tik viena laisva lova, bet kaimynės manęs nedomina, noriu tik išbūti, sulaukti, kada pagaliau galėsiu būti viena, man tiek daug reikia apgalvoti, bet negaliu, kol aplinkui šurmulys. Ir naktį nesijaučiu viena, todėl išeinu į koridorių, jo nišoj pralendu pro didžiulės kininės rožės krūmą prie lango, kakta ir  delnais atsiremiu į stiklą ir įsižiūriu į naktį.
Ji vėjuota, bet giedra, žvaigždėtas dangus žemai. Vėjas nuo jūros gūsiais atskrieja pušelių viršūnėmis, be gailesčio blaško didelį gražuolį beržą. Ligoninės kieme laksto du dalmantinai, matyt benamiai, nes mačiau juos ir dieną – liesi, purvini. Pagaunu save pavydint tiems benamiams šunims, beržui vėjyje, ramiai miegančiam miestui už onkologinės ligoninės sienų. Kas sykį taip stovėjo prie lango, tampa kitokiu žmogumi. Atstumtuoju.
Mėgstu ligoninių nakties tylą, profesinis įprotis klausytis, nes ta tyla gyva, pilna skausmo, nerimo, vilties, košmariškų sapnų, nuojautų. Mokant klausytis, galima daug išgirsti. Štai kažkas grabinėja, kol suranda stiklinę, geria dideliais gurkšniais, paskui nepataiko pastatyti stiklinę ant spintelės, ji nukrinta ir nusirita grindimis. Žmogus atsidūsta, rodos matau, kaip numoja ranka – tiek to, pakels rytoj. Tolimesnėj palatoj sukosti, jau ne pirmą kartą – atsargiai, matyt skauda, gal žmogus taip pat po operacijos? Staiga nuaidi trumpa, išgąstinga dejonė – įsitempiu, bandau suvokti iš kurios palatos. Dejonė pasikartoja, pilna siaubo. Bėgu ton pusėn, šmėsteli mintis – gerai, kad naktis, niekas nemato, kaip atrodau, palaidais plaukais, abiem rankom suspaudusi pilvą, kad taip neskaudėtų.
Mažoj palatėlėj prie skyriaus durų vienas ligonis, alsuoja garsiai, trūksmingai. Nedegdama šviesos apčiuopiu – metalinė lova neįprastai aukšta, žmogus guli prie pat kraštelio, mėšlungiškai įsitvėręs ano čiužinio krašto – tuoj tuoj kris su visu čiužiniu. Nieko gudriau nesugalvoju, kaip priremti jį savimi, nes pakelti toliau nuo krašto tikrai ne mano jėgoms.
Alsavimas rimsta, bet netrukus ir vėl padažnėja – šeštu pojūčiu suvokiu, kad greičiausiai pagalvojo, kad aš galiu nueiti, palikti jį ir tada...
Kodėl žmonės netiki manim, kodėl taip dažnai gyvenime turiu įrodinėti, kad aš ne drakonas?
Tyliu, raminamai paglostau petį. Ligonis prabyla netikėtai gražiu, išlavintu balsu, taisyklinga lietuvių kalba – mokytojas, artistas, dainininkas? Skubėdamas pasakoja - kad jei būtų anksčiau nubudęs, nebūtų pasivertęs taip arti lovos krašto, jis  netyčia, miegodamas. Gyvena čia pat, Klaipėdoj. Bereikia ištverti šią naktį, ryte išrašys į namus. Vilties jokios.
Kalba ir bijo sustoti – kol kalba, negalėsiu išeiti.
Galvoju, kad ilgai taip neišstovėsiu, bet ramiai laukiu, nes žinau, kad naktinės slaugutės niekada giliai neįminga, tik snusteli užsikniaubusios ant stalo ir vėl išeina į skyrių pasiklausyti. Tikrai, netrukus pasigirsta tylūs žingsniai. Šūkteliu, įeina, nedegdama šviesos pakelia ligonį į vidurį lovos, uždeda bortelį.
Atsisveikindama spusteliu ligonio ranką, tyliai pasako ačiū – taip ir prasilenkiam gyvenime nepamtę vienas kito veido. Gal jo atminty liksiu vaiduokliu?
Virpančiom kojom nueinu iki savo lovos ir pasineriu į miegą be sapno.

* * *

Su mokytoja labai susigyvenom.
Palatoj triukšminga, todėl mudvi kiekvieną laisvesnę valandėlę išeinam į koridorių, susirandam nuošalų kampelį ir kalbamės. Nepritrūkstam kalbos ir iš lėto eidamos tais baisiais požemio koridoriais į procedūras ir atgal, vis per mažai laiko. Mokytoja net ėmė apibambėti savo nesibaigiančius lankytojus, kad taip dažnai nevaikščiotų.
Ji moka įdomiai, vaizdžiai pasakoti ir, jaučiu, kad tai daro ne tiek dėl manęs, kiek bando kažką išsiaiškinti sau pačiai, vis pakartoja – kaip greit viskas prabėgo, nei nebuvo kada pagalvoti. Ir aš atkartoju jos žodžius. Staiga sustabdytos atsigrįžom atgal ir ten atradom savo gyvenimus, tarsi svetimus. Pasakojam viena kitai ne vien buvusius įvykius, bet ir dvejones, ar teisingai kažkada pasielgta, atsimenam tuometines sąlygas, atidžiai išklausom viena kitos nuomonę, būna, kad ilgai tylim, o paskui abi prabylam vienu metu. Sunkiai brendam per dienas, metus, išgyvenimus.
Juodu su vyru tuoj po karo netikėtai buvo paskirti dirbti į kaimo mokyklėlę Nemuno žemupy, Prūsijoj. Ėjo į savo paskyrimo vietą pėsti ir baisėjosi, koks nusiaubtas kraštas. Betgi buvę laimingi - karas baigėsi, jie jauni, neseniai suradę vienas kitą, nebaisu dviese.
Mokykla išlikusi – gražus, erdvus, medinis dviejų galų namas su baltais langais. Atrodė keista, jame viskas tebebuvo taip, kaip paskutinį kartą išsibėgioję vaikai ir čia dirbę mokytojai paliko, kai užplūdo frontas –. švarios klasės, tvarkingai sustatyti suolai, netgi kreidos gabalėlis prie lentos. Nuostabu buvo rasti tokį nepaliestą kampelį nuniokotame krašte.
Apėjo, apžiūrėjo viską, bet visą laiką neapleido jausmas, kad yra įsibrovėliai, kad vaikšto po svetimus namus ir jautėsi stebimi ir tarsi kalti už tai, kas ištiko ramaus panemunės kaimelio ir dviejų šios mokyklėlės mokytojų, vyro ir žmonos, kaip ir jiedu, gyvenimus. Dar daug metų, pamatę ateinant ar atvažiuojant nepažįstamus žmones, pirmiausiai pagalvodavo – tai jie, sugrįžta.
Įsikūrė mokytojams skirtuose kambariuose, susėdo pavalgyti prie svetimo stalo, o vakare labai nejauku buvo gultis į svetimą lovą.
Dar buvo kelios dienos iki mokslo metų pradžios, ruošėsi, tvarkėsi, nuplovė langus, nuravėjo gėlynus, nušienavo sodelį. Iš kažkur pradėjo ateiti žmonės pasiteirauti, ar mokykla veiks, nors kaimo arti nė nebuvo, tik kelios gaisravietės.
Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, taip ir įsigyveno, nė tokios minties neturėdami, kad ilgam, tik kol atidirbs, kiek priklauso pagal paskyrimą, o štai praėjo visas gyvenmas toj dar kaizerio laikus menančioj mokyklėlėj baltais langais, taip niekur ir neišvažiavo.
Jiedu joje nieko  nekeitė, tose pačiose vietose sodino, sėjo vis tas pačias gėles, kokias rado atėję, gydė ligų puolamų obelų kamienus, kad sugrįžę tie, kas jas sodino, rastų kaip palikę, remontavo mokyklos pastatą, kasmet kaudamiesi švietimo skyriuje, kad skirtų pinigų ir niekada nepagalvojo, kad anie mokytojai gali būti žuvę.
Sulaukę pensinio amžiaus dirbo toliau, bijodami, kad nelieptų išsikelti – tarsi įpareigoti nepalikti tų namų, saugoti.
Kai papasakojau mokytojai, kad mano pirmoji darbovietė taip pat buvo Prūsijoj, Viešvilėj, prie Nemuno, kad pažinojau keletą šišioniškių šeimų ir jų vyskupą Kalvaną, pasidarėm dar artimesnės. Greit tirpo dienos, o mudvi dar turėjom tiek daug ką papasakoti viena kitai
Atkūrus nepriklausomybę aplinkiniuose kaimeliuose pradėjo lankytis nematyti žmonės, vaikštinėti apie sodybas, stoviniuoti prie Nemuno. Su dabartiniais gyventojais jie bendraudavo nenoriai, tam trukdė ir nesusikalbėjimas, nes daugelis jų nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai.
Ir mokytojai laukė savosios mokyklėlės išeivių, bet praėjo ne vieneri metai, kol atėjo laiškas, rašytas vokiečių kalba, adresuotas mokyklai. Tai jie – ne , ne senieji mokytojai, jie jau mirę, o jų vaikai, kurių vyriausias dar atsimena gyvenimą  panemunės kaimely. Brolis buvęs per mažas, kad ką  nors atsimintų, o sesuo gimė Vokietijoj. Ar galėtume atvažiuoti?
Pirmą kartą apsilankę trumpam, vienai dienai – nežinoję, kaip bus sutikti.
Mokytojai kaip pašaliniai stovėję prie gonkų, o jau nejaunas žmogus, apsuptas būrelio savųjų, bėginėjo po kiemą, rankoj laikydamas mažytę, pilką, išblukusią nuotrauką ir krykštavo atpažinęs tas gonkas – tokios pat! Ir gėlynas toj pačioj vietoj! Ir bijūnai po virtuvės langu! Nebėra svirties prie šulinio – mokytojai pasijuto kalti. Obelys senos, gumbuotos, ne tokias atsimena – grabšteinas, pepinas, o čia buvo alyvinė, nebėra.
Pabėgėjo į sodo galą – tebestovi tas pats suoliukas, dažytas rudais dažais, o mokytojai nutylėjo, nepasakė, kad tas suoliukas jau bene ketvirtas, tik vis sumeistraujamas toks pat ir pastatomas toj pačioj vietoj, ta pačia spalva nudažomas.
Susibičiuliavo. Išvažiuojant mokytojai labai kvietė atvažiuoti vėl, pabūti ilgiau – vietos daug, prieš metus mokyklėlę uždarė, stovi tuščia. Pažvejotumėt Nemune – gundė. Sūnaus akyse sublizgo ašaros – anksti rytmečiais, dar prieš pamokas, eidavę su tėvu meškerioti, tie rytmečiai labiausiai ir įsiminė. Dėl visa ko dirstelėjo po pastoge, bet nenustebo, neradęs ten užkišto tėvo meškerykočio.
Susirašinėja. Dabar parašė, kad atvažiuos dviem savaitėm, o ji štai ligoninėj, sunku bus vyrui vienam priimti svečius.
Ilgai tylėjusi žilutėlė mokytoja įdėmiai žiūri man į akis ir klausia:
– Tai kieno gyvenimus mudu gyvenom, savo ar jų?

LAIDOTUVĖS

Vakar laidojom slaugutę Vidą. Aš jau nepajėgiu toli eiti, nebuvau budynėj ir į bažnyčuą neisiu, bet iki kapų dar galiu nurėplioti, jie arti. Iš savo trobelių išeina dar dvi tokios pat, „atlikusios“, Agota ir Lina. Kalbam ne apie Vidą, o apie Agotos mamą – jau 20 metų kai mirė, nesitiki. Kaip bėga laikas!
Vidai duobė iškasta tėvų kape. Taip, Buivydai, buvau pamiršusi pavardę ir visą rytą beviltiškai stengiausi atsiminti. Bet nepamiršau jų pačių ir tos pievos Nausodžio pakrašty, kurią kadaise jiedu atidavė man nusišienauti, kai, pablogėjus sveikatai, išsipardavė gyvulius.
Pieva driekiasi čia pat, už sodo tvoros – plati, didelė, bet žolės tais metais buvo nestorai, užtai kokios žolės! Senovinė pieva, atkartojanti visos  Lietuvos pievų augmeniją, su visais augalėliais, lapeliais, žiedeliais, vabalėliais. O jau kvapas! Nuvažiavom su arklioku, nedideliu vežimu, susisodinę visas tris mergaites – grįždami vakare dalį šieno parsivešim, mažiau tereikės kupečiuoti. Nusivežėm pietums visą keptuvę kotletų, duonos, agurkų, pirmųjų braškių, pasidėjom viską ant ežios ir ėmėmės darbo. Grėbiam apsvaigę nuo to dienos gražumo, to šieno kvapo, taip smagu ir lengva. Tarp pakūgių lėtai atbindzina rudas, gerokai aptriušęs šuo, sustojęs per pagarbų atstumą žiūri į mus tokiu atsidavusiu, šunišku žvilgsniu – na, ko tu, bičiuli, toks nupirktas, lyg kotletais pašertas?
Akurat! Kai susėdom pietauti, savo lauknešėly neberadom nei kotletų, nei duonos, teko pietums tenkintis agurkėliais ir braškėmis, o šunelis visai nesijautė kaltas, jo snukelis švietė didžiuliu dėkingumu ir ištikimybe.
Vakarop krovėm vežimą. Nekoks iš Leontijaus davėjas, negeresnė iš manęs krovėja, bet nukrovėm, suveržėm tokia menka kartele, surišom, ruošiamės važiuoti, o Vidos mama stovi tarp sodo obelų ir taip liūdnai sako:
– Neparvešit, vežimas kreivas.
Na, gal kaip nors, nebėr opa krauti iš naujo, o ir kokia tikimybė, kad nukrausim geriau?
Privažiavom iki Abakų kaimo vidurio ir nusmuko vežimo kampas. Krovėmės kaip išmanydami, juk nepaliksi nakčiai ant kelio kupetos šieno, dar įvažiuos kas, susižeis. Nors kaimas atrodė tuščias, tarsi išmiręs, buvau tikra, kad daug akių stebėjo mūsų vargą, bet niekas neatėjo padėti. Pradžioj buvo skaudu, paskui juokinga. Susikrovėm, šiaip taip parvažiavom, sukėlėm šieną ant tvarto, kažkuriai iš mergaičių, rodos Montanai, liepiau grąžinti Dobrovolskiui Kazei arklius, o jau sutemę. Sugrįžo jo žmonos išbarta, apsiverkusi – kam taip vėlai atgrąžinom.
Kitą dieną susiradau didžiulę mašiną, pasikviečiau talkininkų, bet krauti  vis tiek teko man pačiai – kokią mašiną nukroviau!  Taigi, ne šventieji puodus lipdo.
Va taip ir klajojau atsiminimuose vakar stovėdama prie Buivydų kapo, laukdama laidotuvininkų atlydint jų dukterį.
Ir velionė teturėjo tik vieną dukterį, Vaidutę, gražią, protingą mergaitę. Vyras Vidai nebuvo geras, nors labai nepijokavo, nerūkė, bet buvo nemielas, kaime apie tokį sakoma – priklus. Nemylintis. Užgaunantis. Niekinantis. Tai kaip nuolatinis danties skausmas, kaip rakštis širdyje. O jei tai trunka visą gyvenimą? Paskui dar prisidėjo Vidai graužatis dėl mergaitės – per ilgai užsibuvo viena, jau ir senmerge tituluojama, o kai dukra ištekėjo, susilaukė dukrytės, Vidai kaip ir nebeteko pasidžiaugti, prasidėjo ligos, pasikartojantys insultai, po kurių liko tokia Dievo paukštelis, sunkiai renkanti, maišanti žodžius, bet besišypsanti kiekvienam sutiktam vaikiškai tyra šypsena apvaliam veidely, tokia paperkančia, kad negalėjai į ją neatsakyti tuo pačiu, nestabtelti pasišnekėti, nors ir ta šneka nei šiokia, nei tokia, neglustelti paguodžiant – viskas bus gerai. Savų gyvulių seniai nebelaikė, tai prieš kelias dienas dar užsiprašė mano kaimynės Genutės, kad jai trečiadieniui sulietų sūrį – ateisiu. Bet to trečiadienio rytą ir numirė nuo eilinio insulto. Nieko nebereikia.
Priėjom prie duobės – taip dailiai papuošta eglių šakelėm. Aš, lebeda, užkliuvau už blokelių, paruoštų karstui padėti, Agota paslydo, po sniegu nepastebėjusi marmuro plokštės prie gretimo kapo, visas tris toks piktjuokis suėmė – duobė traukia. Kas sekantis?
Laukiam. Vis labiau skauda nugara, ramstausi į paminklus. Atlydėjo su triūbom, vainikais, krepšeliais, žiedais, sustojo kaimas, išsibarstęs tarp paminklų, antkapių. Kunigas abejingas, bet juk naturalu, negali gi gydytojas mirti su kiekvienu mirštančiuoju, o kunigas laidoti kiekvieną mirusį kaip savą. Dabar vis labiau prasišviečia – tiek savas, kiek užmokėta. Šį kartą užmokėta, nes kunigas atlydėjo į kapus, pašventino duobę, nors ji ir taip jau dukart šventa, juk laidojo tėvus. Ir nenuėjo tuoj pat, užvedęs „Viešpaties angelą“, išbuvo iki galo, kol jo priedermes toliau perėmė neetatinis kaimo kunigas Juozelis, garsiai prakalbęs poterius – tik tada Petris surinko suskliaustas vėliavas, kryžių ir abu su kunigu pasišnekučiuodami patraukė iš kapinių.
Paskui toli toli Minijos lankom nuaidėjo „Marija, Marija... „
Kai atlydėję padėjo karstą prie duobės, namiškiai sustojo neįprastai toli, o ir tų namiškių viso labo du – Vaida ir  tėvas, abu su žvakėm ir pora rožių rankose. Vaida tokia vieniša – nebėra motinos. Tėvas? Nėra tėvo, svetimas – dukteriai, svetimas mirusiąjai, jis neprieina arčiau duobės, net pasitraukia dar toliau, prisigretina prie giedorių, nė nežiūri, kai karstą leidžia į duobę. Svetimas. Jis nekantrauja – imtų paskubintų. Nesulaukia, kol užkas, kažko dairosi, skersas, skersas paeina už kapų tvoros iki keliuko, apžiūri mašinas šalikelėj, paėjėja link Kartenos, bet grįžta, o kaimas be jo laidoja jo žmoną, kuri jam, matyt, jau seniai mirusi ir seniai palaidota. Vėl sustoja prie giedorių, nepatenkintas nulydi žvilgsniu per tą laiką jau tolokai nuėjusį kunigą – matyt pasijuto nejaukiai, kad nepadėkojo.
Galvoju – tas nelankys žmonos kapo daugiau, negu priklauso pagal kaimo papročius – per Vėlines, Motinos dieną. O gal? Kas žino, kas dedasi žmogaus dūšioj? Juk  užtikau kažkada netyčia ankstyvą vasaros rytmetį, kai kapuose nėra žmonių, Bronių, beraudantį ant Anicetos kapo? O juk kas būtų pamanęs?
Kažkaip greitai užkasė. Jau sudėjo gėles, jau uždegė žvakeles, o kaimas nesiskirsto, stovi, tyli, galvoja. Staiga lyg atodūsis dvelkteli, sukruta žmonės, pasijudina eiti. Vaida nieko nemato, stovi tuščiom rankom, kaip apvogta – paslaugios moterėlės paėmė iš jos rankų gėles, žvakę, padėjo ant kapo, uždegė. Nedarykit to, žmonės, nepavokit skausmo, jį reikia pačiam iškentėti. Vaikai turi patys, savom rankom, uždegti žvakę ant tėvų kapo, padėti gėlę. Neatimkit švento skausmo.
Žmonės iš lėto skirstosi. Aš stoviu patvory po senom tujom. Nesvarbu, kad ne čia gimusi, augusi – čia mano kaimas, mes buvom kartu, aš buvau jų gydytoja, nors nė vieno neišgydžiau nei nuo gyvenimo, nei nuo mirties. Aš tik buvau kartu, sirgdama tuo pačiu gyvenimu, paženklinta ta pačia mirtimi. Man žinoma, suprantama, pažįstama kiekviena jų veidų raukšlelė, jų etiologija, patogenezė, galimybių, vilties ribos, didvyriškumo laipsnis. Aš jų neteisiu, aš esu su jais.
Jaučiu, kaip teka ašaros skruostais, bet ne mano valioj sustabdyti tą graudulį, nors labai nesmagu, nei šis, nei tas – vienintelė verkianti svetimo žmogaus laidotuvėse. Paslapčiom nusibraukiu ašaras, atrodo, niekas nematė.
Noriu pasakyti savo kaimui, kad niekas labiau manęs nepradžiugintų, kaip toks pastovėjimas, patylėjimas, neskubėjimas skirstytis po mano laidotuvių. Žinoma, nesakau, būčiau nesuprasta – pasimaišė protelis, o ir iš viso nieko negalėčiau pasakyti, pratrūkčiau rauda.
Atsakinėju į pasisveikinimus, atsisakau kvietimo gedulingų pietų – per daug man šiandien, visko per daug. Namo! Ir nueinu viena, jausdama žvilgsnius į nugarą.

2.

Rugsėjis. Mes ateinam iš vasaros, dauguma tiesiai iš mokyklos suolo, o vienas kitas iš jau nemenkos gyvenimiškos patirties, kiekvienas iš savo namų, šeimų, mokyklų, tėviškių, o kai kurie ir iš darboviečių; susirenkam iš visos Lietuvos, miestų ir kaimų, ten palikę viską, o to „visko“ dar tiek nedaug – vaikystė, ankstyvoji jaunystė. Tarsi tik nuo dabar pradėdami gyventi. Pirmakursiai. Fuksai. Nugalėtojai – mums pavyko, mes įstojom į Kauno Medicinos institutą.
Būrys merginų ir vaikinų skubam tą naują, mums tekusį pasaulį kuo greičiau pažinti – tyrinėjam tvarkaraščius, klaidžiojam Instituto koridoriais ieškodami auditorijų, gatvių sankryžose užvertę galvas skaitom jų pavadinimus, tyčia važinėjamės funikulierium aukštyn žemyn, užsukam į „Tulpę“ išgerti kavos, suvalgyti pyragaitį – pasibaisėjam kainom; užgriūva naujos pažintys, per trumpą laiką tenka įsiminti daugybę naujų veidų, vardų, pavardžių.
Prieš paskaitas, užsiėmimus grupėse dėstytojai taip pat jų klausia, pasiteirauja iš kur atvažiavę – nori susipažinti, nudžiunga sutikę kraštiečius. Ir mes norim susipažinti: pirmi nedrąsūs žvilgsniai, replikos, simpatijos, antipatijos, mėginimai draugauti, vienur kitur blyksteli meilė – staigi, nesitikėta, atradimai, nusivylimai. Jaunatviškas maksimalizmas, kai neriama į gyvenimą kaip į akivarą.
Dabar, po daugelio metų, kaip kaleidoskope atminty mainosi anų dienų vaizdai.

Prozektoriume vyksta anatomijos darbai. Dėstytoja apdalina mus kaulais, apie kuriuos susispietę po kelis, atsivertę Tomkovo vadovėlį aiškinamės ir mintinai kalam kiekvieno gumbelio, griovelio lotynišką pavadinimą. Ir kam to reikia?
Šalia manęs sėdinti mergaitė savo trumparegėm akim įtemptai žiūri ne į knygą, o į anatomijos muziejaus eksponatus, sustatytus stiklinėse spintose (tada muziejus dar  neturėjo savo patalpų), atsikelia, kaip lunatikė eina arčiau, staiga ranka prisidengia burną ir gokčiodama išbėga. Draugė ją išsiveja. Sugrįžta susikrimtusi, pasako – nebegrįš, nebesimokys.
Visi renkamės prie muziejaus spintų, apžiūrinėjam eksponatus – spirite plūduriuoja širdis su infarkto pažeistais plotais, atvertos tuberkuliozės kavernos plaučiuose, embrionai su ryškiais apsigimimais, smėlio laikrodžio formos kepenys, kadaise priklausiusios tarpukario aukštuomenės damai, kuriai pagal ano meto madą labai svarbu buvo  lieknas liemuo, todėl veržėsi diržu – tai jau pasakoja dėstytoja, tapusi gide.
Daugiau niekas neišbėga.
Kurį laiką mokomės tylėdami. Staiga žemaitis Algis garsiai klausia kito žemaičio, Antano:
– Unti, kas tas yr lietuviška „adeps suilis“?
Tyla.
– Unti? A tavyj sunke pasakyti, juk tu žina?
– Atsiknisk!
–Unti!
– Tauka kuili…
Kas suprantam, juokiamės. Kam Algiui prireikė tų taukų mokantis kaulų anatomiją? Ar tik nesurepetavo vaikinai tyčia, kad prajuokintų?

Didžiojoj auditorijoj visas kursas klausom bendrų paskaitų. Labai greitai išryškėja, kas su kuo, tarsi atsitiktinai, atsisėda greta – mes tokie pasiruošę draugauti, mylėti.
Aš stebiu viską iš šalies, niekur neskubu, žinau, kad draugystė ateis ir neieškant – mūsų laukia šešeri puikūs jaunystės metai, spėsim, prisidraugausim, o nuo meilės aš pasiskiepijusi, todėl nuduodu nepastebinti susidomėjusių vaikinų žvilgsnių, mėginimų pakalbinti – su visais nusistovi draugystės statusas; kaip nedalyvaujanti žaidime tampu daugelio patikėtine, tiek vaikinų, tiek merginų.
Po auditoriją klajoja laiškučiai – garbės reikalas juos perduoti neskaitant, svetimos paslaptys šventos. Netoli manęs sėdinti mergaitė fizikos paskaitoj skaito knygą, suseku – E. L. Voinič „Gylys“. Paslapčia nusibraukia ašarą, pakelia akis. Mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom.
Įpusėjus paskaitai pro viršutines auditorijos duris įgarma būrelis mano grupės vaikinų – užsimiegoję, susiglamžę, vargu ar prausęsi. Jie gyvena bendrabuty, vienam  kambary, ne paslaptis, įjunko į kortas, šiaip, ne iš pinigų, bet rytą sunku keltis. Ir vynelio pagurkšnoja. Tarp  jų ir Jonas.
Išskiriu jį iš kitų? Ne. Nė vieno neišskiriu, nors tarp jų ir mano būsimasis vyras, tik aš to dar nežinau.

Šurmulys auditorijoj didėja. Dvi mergaitės įsičiauška nieko nebematydamos aplinkui, kikena. Dėstytojas, prof. A. Puodžiukynas, liaujasi kalbėjęs, klausia:
– Kas man pasakytų, kodėl ta mergaitė, sėdinti (patyli, skaičiuoja, baksnodamas pirštu) aštuntoj eilėj nuo apačios, (vėl patyli, skaičiuoja), septyniolikta iš dešinės (dar ilgiau patyli, kol visa auditorija suskaičiuoja kuri, ir dabar jau į ją žiūri šimtai akių), taip, ta, su rožine bliuzele, šiandien tokia laiminga, kaip nusišlapinusi?
Nuvilnija juoko banga. Mergaitė išraudusi kaip pirmoji vasaros žemuogė. Kurį laiką auditorijoj tylu, bet netrukus vėl niekas nebesidomi fizika, užsiiminėja savais darbais, tik atsargiau.

Auditorija antrame aukšte. Langas mums už nugarų, vienas.
Vyksta TSKP istorijos seminaras. Neįdomu. Savo papratimu sėdžiu paskutinėj eilėj, cypteli sukamoji kėdutė – dėstytojui atsukusi nugarą užsižiopsau pro langą – iš viršaus į Kauno kalėjimo kiemą. Kaliniai mane pastebi, kažką šaukia, mosikuoja rankomis, bet aš  nieko nesuprantu. Vienas jų ima rodyti nepadorius judesius. Sunkiai atsidususi, lyg netikėtai gavusi antausį, sukuosi atgal į auditoriją. Man už nugaros stovi dėstytojas, mato tą patį, ką ir aš, kurį laiką mudu tylėdami žiūrim vienas į kitą. Nueina nieko nepasakęs; seminaras tęsiasi.
Tęsiasi ir gyvenimas greta kalėjimo.

O tai jau vėliau.
Grupėj niekam ne paslaptis, kad viena iš mergaičių, graži ir protinga, atvažiavusi iš mažo Žemaitijos miestelio, visai neprotingai įsimylėjusi Kauno elito šeimos vienturtį plevėsą. Ta meilė neturi ateities ir jau bepradedanti braškėti.
Prozektoriume ant stalų guli du formaline  išmirkyti vyrų lavonai su išimtais viduriais – mokomės raumenų anatomiją. Įsimylėjėlių porelė nuošaliau nuo visų dėl kažko ginčijasi, priėję paskelbia, kad jiedu susilažino – mergaitė sekantį kartą ateidama į darbus atneš skanų sumuštinį, įdės jį į lavono krūtinę, o vaikinas jį išsiims ir suvalgys. Iš ko susilažino? Nepasakė? Ar neatsimenu?
Taip ir padarė, padėjo švarų popieriaus lapą, ant jo sumuštinį, vaikinas jį išsiėmė ir suvalgė. Daugelis nusisuko. Mergaitė nenusisuko – aš mačiau jos akis, jose tikrai nebuvo nei susižavėjimo, nei meilės, tik didžiulė panieka ir pasišlykštėjimas. Jis laimėjo lažybas, bet pralošė meilę. Ir mūsų visų pagarbą.
Nepastebėta į prozektoriumą sugrįžusi dėstytoja, įtariu, matė tą sceną. Mes vienas po kito atsigrįžtam į ją ir tylėdami laukiam, bet ji taip nieko ir nepasako, sunkiai nuryja seiles.
Kažkuris paklausia – kas tie žmonės ant mūsų stalų, iš kur institutas gauna lavonus preparavimui?
– Tai dažniausiai žmonės, kurių niekam nebereikia, mirę kalėjimuose, psichiatrijos ligoninėse, neturintys artimųjų. Būna, kad patys nurodo pageidavimą pasitarnauti mokslui. Nedažnai.
Kažkas pasikeičia  mūsų protuose. Sutinku Jonuškos žvilgsnį – sunkų, bet protingą ir ramų. Mano būsimasis nervingai gniaužo rankas, vienu metu man pasirodo, kad jis tuoj išeis ir nebegrįš, bet neišeina, tik atsisėda prie nuošalaus staliuko ir giliai susimąsto. Visi susimąstom.
Prieš pusmetį mes apie visą tai nieko nenutokėm. Kodėl, ko aš čia atėjau? Kodėl neišeinu? Kur galima pasislėpti nuo gyvenimo?

Būrelis grupės draugų kopiam gražiais, įvijais balto marmuro laiptais į patį bokšto viršų.  Ten, mažyčiam kambarėly, lotynų kalbos kabinetas. Jame  karaliauja dėstytojas Skoras (tada dar nežinojau, kad tai vienas žymiausių vertėjų iš lotynų kalbos Lietuvoj), – apkūnokas, truputį žilsterėjęs, visada linksmas žmogus. Jis puikiai žino, kad per porą semestrų, turėdamas po vieną savaitinį užsiėmimą, tikrai neišmokys mūsų lotynų kalbos, todėl ir nereikalauja negalimo.
Štai liepia Jonuškai skaityti tekstą ir mėginti jį išversti. Skaito – su žemaitišku akcentu ir atkaklumu, net prakaitas išpila, bet versti nė nebando – tamsus miškas. Dėstytojas sufleruoja, vežimas pajuda, kaip per kelmus. Po poros sakinių Jonuška, nusiplūkęs tarsi dirvą rugių nukirtęs, pakelia akis į dėstytoją, o šis kvatoja. Sėsk!
Jei kuo prasikalstam ar įsitriukšmaujam, nebara, tik pagąsdina – jei nesiliausit, aš tuoj lėksiu skutamuoju skridimu su skubiu pranešimu į dekanatą ir jus apskųsiu!
Ir rodo ranka, kaip lėks tais įvijais laiptais žemyn. Juokiamės visi drauge.
Įskaitas pasirašo visiems.

Pirmakursių inauguracijos šventė. Babūnė man padovanoja atraižą gražios gelsvos medžiagos – suknutę šventei pasisiuvu pati, papuošiu tautine juostele. Jaučiuosi graži ir linksma. Stebina pagarba pirmakursiams, kiekvienam.
Pirmi muzikos akordai ir mažutė, trapi mergaičiukė užvaldo salę – Aleftina Arsentjeva dainuoja:
Kupite fialki,
Vot fialki lėsnyje...
Skromnyje i alyje,
Ani slovno živyje...

Daina mane užburia. Niekada daugiau negirdėjau tą dainą dainuojant taip, kaip mažoji Ala. Puikus, sudėtingo likimo žmogus.

Po paskaitos visu būriu išgriūvam į gatvę ir kaip pabaidyti žvirbliai pasklindam į skirtingas puses – po vieną, po kelis. Nueinu viena. Pradeda lyti. Išskleidžiu skėtį, o po juo staiga šmurkšteli mano būsimasis. Instinktyviai atšlyju – štiš, sakau.
– Bet juk lyja – nejau negaila? Ko taip nusigandai?
– O ką manai, juk man pažadėtasis gali pamatyti mus taip einančius susiglaudusius po vienu skėčiu ir praeiti pro šalį... Dar liksiu senmerge.
Pasuku visai ne ten, kur man reikia, kad tik ne pakeliui. Jis lieka stovėti lietuje.

Institutas didžiuojasi stipriu choru, bet studentai tik ir ieško kliaučių, kaip išsisukti nedainavus. Gal kad verčiami prievarta? Maestro patikrina visų pirmakursių balsus ir tiems, kuriuos atsirenka, choro lankymas privalomas.
Aš rami, mama nuo mažens kartojo, kad, kaip ir tėvelis, neturiu klausos, bet maestro, išklausęs manęs, džiugiai atsisuka, suima abi rankas:
– Kur dainavai iki šiol? Ar turi solinio dainavimo patirties?
Sutrinku:
– Tik mokyklos vaikų chore...
Įrašo į choristų sąrašą. Taip pat ir mano būsimąjį – bosas. Jonuška netinkamas – gudriai šypsosi. Nejau tyčia dainavo neteisingai?
Repeticijos kelis kartus per savaitę. Kažkoks keistas, nepatirtas jausmas, atrodo kiekviena nugaros ląstele jaučiu savo būsimojo žvilgsnį, girdžiu jo vieno balsą, o pačiai dainuoti neįmanoma, kažkas spaudžia gerklę. Darosi nepakenčiama, lyg būčiau girta ir negalėčiau kontroliuoti savęs. Maestro jau ne kartą įdėmiai pažiūri į mane.
Kai imam repetuoti vergų chorą iš operos „Nabucco“, užvaldo muzika ir žodžių potekstė, užmirštu visa kita.

Rugsėjo pabaiga, dienos saulėtos, ramios. 
Marksizmo paskaita didžiojoj auditorijoj. Sėdžiu pačioj viršutinėj eilėj, saulė maloniai šildo nugarą. Nesiklausau. Iš neturėjimo ką veikti įsižiūriu į greta auditorijos esantį langą, jau žinau, kad už jo yra Studentų Mokslinės draugijos patalpos.
Matau už stalo sėdinčios mergaitės nugarą, išsidraikiusius plaukus ir kairę ranką, žaidžiančią pieštuku. Kartais pieštuką perima į dešinę ir braižo popieriaus lape ant stalo – kažką kažkam, sėdinčiam priešais ją ir mano nematomam, aiškina. Rankos negražios, bet gestikuliuoja išraiškingai ir man malonu jas stebėti; jos man kažką primena.
Netikėtai mergaitė atsilošia, juokdamasi suneria rankas už galvos ir aš ant dešinės bevardžio aiškiai pamatau vestuvinį žiedą. Kažkas nusmelkia širdį ir pirma, negu mergaitė grįžteli profiliu mano pusėn, ją atpažįstu – Laimutė!

4.

Kauno “Drobės” fabriko valgykla
Atminty – platūs langai, gerokai apskarusios, dėmėtos užuolaidos, pro jas plūste plūsta ankstyvo pavasario saulės spinduliai, todėl valgykloj viskas ryšku, matoma: aplūžusi kėdė, pritaškytos grindys, eilutė darbininkų, daugiausiai moterų, pasirišusių plaukus margom skarytėm; veidai nuvargę, apatiški. Atrodo, net kvapai, atsklindantys iš virtuvės su garų kamuoliais, ne tiek uodžiami, kiek matomi – raugintų kopūstų, peršutusio aliejaus. Ant padėklo dailiai sukrauta auksinių spurgų piramidė, beveik kiekvienas praeidamas jų pasiima.
Sriubą pilsto nauja virtuvės darbininkė, jaunutė, miela mergaitė. Jaudinasi, nesiseka, samtis toks didelis, neklauso.
Minty suskamba tuomet populiari rusiška dainelė apie tokią štai virėjėlę:
„Rabotnica pitanija pristavila k borščiam –
Na Tanečkų vnimanija nikto ne obraščial...“

Aš jau pavalgiusi, lūkuriuoju draugių, dairausi, nedėmesingai sekdama jų pašnekesį apie mūsų visų skaitytą knygą, lepteliu savo nuomonę. Mergaitės prityla, kažkuri irzliai pasako:
– Tu vis atbulai...
Staiga Žibutė pliaukšteli delnu sau per kaktą:
– Sugalvojau, tave reikia supažindinti su Leonu, judu abu tokie pat, ne kaip svieto žmonės, vienas kitą suprasit, o ir  mums bus įdomu pasiklausyti.
Kitą dieną tą jos pasakymą jau esu pamiršusi ir todėl ne iš karto susigaudau, kas tas žmogus, su savo padėklu ateinantis prie mūsų staliuko. Būtų paprasčiausias, pilkas žmogelis, jei ne tie džiugūs žiburėliai akyse ir tokia jauki šypsena – man vienai.
Prisistato – Leonas. Mano vardą tuoj pakeičia, kaip jam labiau patinka:
– Aaa, Daliutė...
Manęs niekas taip nevadino, pačiai netikėtai tas naujas vardas pasirodo labai mielas.
Surimtėja, pamėgina užvesti pašnekesį viena tema, kita, įtemptai laukia mano nuomonės, paskui nurimsta, vėl nusišypso ir tampa toks savas, lyg nuo mažų dienų buvęs mano gyvenime. Valgykla ištuštėja, pagaunu išdykėlišką Žibutės žvilgsnį iš tarpdurio, o mudu tebesikalbam ir jau nesiliaujam kalbėjęsi, kiekvieną kartą susitikę tęsdami pokalbį nuo to, kuo baigėm praėjusį kartą. Manęs visai nestebina, kad po darbo randu jį lūkuriuojantį manęs už fabriko vartų, jau nupirkusį ledų – per dieną dirbę virš trisdešimties laipsnių karštyje, garuose, nes to reikalauja vilnos apdirbimo technologija, išeidami kiekvienas perka ledų, nesvarbu, žiema ar vasara.
Neskubėdami einam drauge iki pagrindinės Šančių gatvės, tada jis pasuka link Panemunės, o aš neriu į siaurą gatvelę tarp dviejų nutriušusią medinių namų ir kulniuoju į savo Latvių 12, esančią kareivinių anapus, toliau mąstydama apie tai, ką kalbėjomės – kartais, rodos, imk ir  pasivyk Leoną, kad pasakytum naują mintį. Kartais einam iki tilto, stoviniuojam, grožimės Nemunu, tylim.
Netrukus to ėjimo pakeliui pasidaro per mažai, lydim vienas kitą iki namų, bet neužeinam, nežinau, dėl kokios priežąsties nepakviečia jis, o aš todėl, kad varžausi savo skurdo. Ir betvarkės.
Pasiūlo vakare nueiti į teatrą. Noriu! Bet dirsteliu į savo apgailėtinai atrodančius vienintelius batus. Leonas pagauna mano žvilgsnį, sutrinka, bet tuoj suranda išeitį – imsim bilietus į „galiorką“, ten niekas  į batus nežiūri. Kad tokios situacijos nesikartotų, netrukus nusiperku išeiginius batus, bet spektaklius iš palubės stebim dar ne sykį, nes mudviejų abiejų piniginėse kažkaip neužsilaiko pinigai ir jų dažnai užtenka tik pigiausiam bilietui.
Pasiūlo knygą, nustemba, kad esu skaičiusi. Aptariam. Palaima galėti kalbėti apie knygas ir būti suprastai - iki šiol tai buvo mano vienos pasaulis. Netrunku suvokti, kaip mažai aš žinau. Skaitau naktimis, kiekvieną laisvą minutę darbe, autobuse. Vis dažniau lankomės klasikinės muzikos koncertuose – naujas pasaulis.
Paduoda pluoštą lapų, prirašytų mašinėle – paskaitinėk.
Jeseninas. Persirašau viską. Taip pat per rankas ateina Achmatova, Brodskis. Putino nesuprantu. Ir šiandien nesuprantu. Na, nesuprantu ir tiek. Ne mano. Dar mokykliniam rašiny apie „Altorių šešėly“ parašiau – neįtikino Liudas Vasaris...Ginčijamės su Leonu, pavadina mane ožka žemaite.
Kartais į miestą važiuojam autobusu, kartais einam pėsti. Jei  būna per anksti, ypač blogu oru, užeinam į M.K. Čiurlionio muziejų. Leonas čia  savas, mus įleidžia be bilietų, jis visas budėtojas vadina vardais, o man jos visos vienodos – gerosios tetulytės tamsiais sijonais, savo rankų darbo storais megztiniais ir mielom šypsenom.
Sykį Leonas pastato mane priešais didelį, tamsiom spalvom tapytą paveikslą – kas čia?
– Miškas, – atsakau nemirktelėjusi.
– Tai štai, – sako – žiūrėk tol, kol suprasi.
Pats įsikuria salės kampe už budėtojos staliuko ir įninka redaguoti straipsnį, pažadėjęs šiandien užnešti į redakciją.
Stoviu, žiūriu – miškas ir nieko daugiau. Tamsus toks, niūrus, medelių kamienai kreivi, pro juos prasiskverbia blankus šviesos spindulėlis.
Pasidaro nejauku, nueinu klajoti į kitas sales. Pareidama iš tolo dirsteliu į tą tamsųjį paveislą ir matau – ten arfa! Rodos įžiūriu grojančias rankas, girdžiu gūdų miško ošimą – be vėjo, kai tik medžiai kalbasi vien jiems suprantamais garsais. Praamžių byla.
Giliai atsidūstu, nes ilgai stovėjau sulaikiusi kvapą. Leono šypsena giedra giedra – kažkur pro mane.

6.

Kiekvienas Kauno priemiestis kitoks, jų nesumaišysi. Šančių gatvelės siauros, vingiuotos, tarsi išdygstančios viena iš kitos kaip medžio šakos, sklypeliai maži, namai atsitvėrę nuo gatvės ir vienas nuo kito aukštomis lentų tvoromis. Stiprus savininkiškumo jausmas, kad ir šuns būda, bet  mano – namai, gyvenimas.
Žaliakalnis visai kitoks, nors taip pat užstatytas mediniais nameliais: šviesus, erdvus, gatvės platesnės, tiesios, sklypai didesni, dažnas namas su pretenzijom į prabangą, o tvoros daug kur žemos, neužstojančios. Gal taip atrodo todėl, kad yra ant kalno?
Mudu su Leonu einam vis toliau nuo Raudonosios Armijos prospekto ir man pasirodo, kad, grįždama atgal viena, nerasiu išėjimo iš to gatvelių labirinto – šitos Žaliakalnio pusės dar nesu išvaikščiojusi. Atsigrįžtu – Radijo fabriko bokštas ramus, didingas tebestovi savo vietoj. Nudžiungu, orientyras patikimas ir niekur nedings. Esu vedama pristatyti Profesoriui.
Susipažinusi su Leonu atrandu, kad Kaunas gyvena dvigubą gyvenimą, be išorinio, visiems matomo, yra ir kitas – kažkur priemiesčių nameliuose renkasi žmonės, kalba apie literatūrą, filosofiją, religiją, keičiasi knygom, iš rankų į rankas keliauja nusirašinėjami eilėraščiai. Man įdomu. Tik. Jokia rezistencine veikla nesirengiu užsiiminėti – man giliai į širdį kritę tėvelio žodžiai, kad nieko nuo nieko nereikia ginti ir laisvės niekam nereikia dovanoti, kiekvienas ją turi pats išsaugoti savyje, laisvo žmogaus neįmanoma pavergti. Žinau, kad apie tai reikia tylėti. Tyliu. Leonas nė neturi tikslo mane kur nors įpainioti, tik nori parodyti kitokį pasaulį – ir pažinti pats; nesuprantu, kada jis ir spėja tiek daug kur lankytis, tiek daug perskaityti. O gal aš ne viską žinau?

Leonas netikėtai sustoja – čia. Kruopščiai valomės batus, tiesiai iš verandos įeinam į didelį kambarį. Prieblanda, nes užuolaidos užtrauktos, todėl ne iš karto pamatau anapus neaukštos pertvaros, dalijančios kambarį pusiau, ant sofos sėdintį žmogų, patogiai atsirėmusį į pagalves. Leonas persimeta su juo keliais sakiniais ir atsisveikinęs išeina.
Profesorius manęs nieko neklausia, pasiūlo sėstis ant vienintelės mano pertvaros pusėj stovinčios taburetės, informuoja, kad man paskirtas laikas sykį savaitėj, viena valanda, turiu nevėluoti, bet ir neateiti per anksti, nes ne visi jo lankytojai nori, kad juos čia kas nors matytų. Įspėja, kad jam kalbant nepertraukčiau, jei kas neaišku, nurodys literatūrą – padirbėsi savarankiškai. Jei mano tėvelis klaustų apie jį, galiu neslėpti. Suprantu – apie mane žino.
Idėmiai įsižiūri į mane, šypteli, tada užsidega mažą stalinę lempelę, atsiverčia savo užrašus ir ima – įvadas į šiuolaikinę Vakarų filosofiją. Ne tiek gilinuosi į prasmę, kiek klausausi sklandžios, taisyklingos kalbos. Lempelė apšviečia pusę gražaus vyriško veido, paženklinto amžiaus ir ligos. Nuo minties, kad čia ne mokykla, niekas manęs neklausinės ir nereikės laikyti egzamino, įtampa atslūgsta ir imu suprasti apie ką Profesorius kalba.
Visą žiemą stropiai kiekvieną savaitę lankausi Žaliakalnio namely – ateinu, išklausau Profesoriaus paskaitą, padėkoju ir išeinu. Kartais, jei tema  mane sudomina, klausausi viską užmiršusi, bet būna, kad iš šalčio atėjusi į šilumą, po nelengvos darbo dienos, sėdėdama ant nepatogios taburetės, sunkiai kovoju su snauduliu. Kad bent galėčiau paklausti, pasitikrinti, ar teisingai suprantu. Ieškoti knygų papildomam skaitymui paprasčiausiai neužtenka laiko. Su Leonu apie Profesorių nesikalbam, žinau, kad jis lankosi kitu metu, vėlai vakare. Lankosi ir Laimutė.
Kai po kelerių metų per išleistuves Kauno Medicinos institute marksizmo katedros vedėjas Zaksas mane įvardija kaip geriausią visų laikų savo studentę, aš šypsausi ne jam, o tam Stalino kalėjimuose sužalotam, beveik nevaikščiojančiam žmogui, kantriai  didelio, asketiško   kambario prieblandoj kalbėjusiam man apie gyvenimą šiuolaikinės filosofijos požiūriu. O aš net neįsiminiau jo pavardės. Vaitiekūnas? Tik žinau, kad jį mylėjo  Leonas.  Ir ne vien Leonas.
Kad žinotų marksistas Zaksas, kokios mintys kartais sukasi jo geriausios studentės galvelėje! Tik nereikia apie tai kalbėti.

– Ko susimąstei? – klausia Leonas
– Noriu į mišką...
Iš tiesų – labai pasilgau miško, po ilgos, tamsios žiemos nubudo mano valkatos dvasia. Turbūt niekada neįprasiu prie gyvenimo mieste.
Noriu į mišką!
Rytoj Gegužės 1- ji, į darbą eiti nereikia.
Aptariam iš kur galėtume gauti dviračius, kur susitiksim ir kitą rytą, dar dorai neišaušus, jau minam Kačerginės linkui. Plentas tuščias, mudu važiuojam greta vienas kito jo viduriu, mėginam dainuoti, bet  balsai kažkap nesiderina. Kalbėtis nesinori, kiekvienas sau mėgaujamės laisve.
Pavasaris vėluoja, nors sniego seniai nebėra, bet nėra ir šilumos. Gamta neskuba. Laukia.
Su vėjeliu nuskriejam į pakalnę, pasidairom miestely, paskui stumdami dviračius pasukam į mišką ir lėtai einam vos įžiūrimu keleliu, kol ir jo nelieka. Suremiam dviračius, klajojam nuo vieno medžio prie kito juos liesdami, apkabindami. Susėdam po stora pušim ir būnam – įsiklausydami, įsižiūrėdami. Miške prietema, nes ir diena tamsi. Ima dulksnoti, oras pilnas drėgmės, nuo šakų krinta reti, sunkūs lašai.         
Leonas rankose varto knygą – Antuano de sent Egziuperi „Naktinis skrydis“, atsiverčia ne nuo pradžios ir ima skaityti. Atrodo, kad kažkas, gal knygos autorius, o gal pats Leonas, kalbasi su manim – ramiai, nieko neslėpdamas vedžioja po slapčiausius sielos užkaborius, įsileidžia į savo vienatvę, kur tik naktis, žvaigždėtas dangus ir tik retkarčiais ten, kur turėtų būti Žemė, sušmėžuoja įsivaizduojamų miegančių miestų žiburiai. Leono balsas šiltas, prisiglaudusi jaučiu, kaip vibruoja jo krūtinė, ranka kartais nuslenka mano plaukais. Sunkiai tvardau graudulį – dėl kažko, kas iš vaikystės, gal nepatirta tėvo glamonė, gal vienišo vaiko ilgesys kažko savo, patikimo. Noriu, kad Leonas apkabintų tvirčiau, noriu paklusti jo valiai, bet jis laiko  mane švelniai, lyg saugodamas. Šmėsteli mintis, kad tai pilnatvė, kad nieko daugiau man nereikia, tik būti štai taip, kartu.
Tai trunka ilgai. Kai tarsi nubudę atsikeliam, pajuntam, kokie esam sušalę. Vaikomės vienas kitą, kad sušiltume, paskui stumiamės dviračius į kelią ir, kai jau pakilę į kalną rengiamės ant jų sėsti, aš staiga apgręžiu savąjį, surinku indėnų karo šūkį ir pasileidžiu atgal į pakalnę. Tik Kačerginės vidury Leonas pasiveja mane ir mes kvatodami vėl apgręžiam dviračius namų pusėn.
Kol parvažiuojam į Kauną įsilyja ir ant  mudviejų nelieka sauso siūlelio.

Po švenčių Leonas neateina į darbą. Kai nepasirodo ir sekančią dieną, susirandu Žibutę, ji turėtų žinoti, kas nutiko, nes gyvena netoliese – susirgęs Leonas, o Laimutė putojanti, kad aš, šiokia ir anokia, susargdinau žmogų ir nesirūpinu. Nupirkusios ligoniui lauktvių, einam lankyti.
Leonas nudžiunga. Laimutė jam neleidžia keltis mūsų pasitikti, pati pakabina mudviejų su Žibute paltus, apkabinusi ją nusiveda, pasodina ant vienintelės kėdės, pati patraukia Leono kojas į pašalį ir įsitaiso greta jo ant sofos, prisidengdama  tuo pačiu pledu. Aš lieku stovėti. Laimutės veide piktdžiugiška šypsena. Scena man tokia komiška, kad sunkiai laikausi neužsikvatojusi.
Įsitaisau ant mažučio krėsliuko prie plytos, žarstekliu pataisau į pašalį nusiritusią malką, įdedu dar vieną. Sušvilpia užviręs arbatinis, Laimutė užpila žolelių arbatą Leonui ir grįžta į savo vietą po pledu. Kalba sukasi apie peršalimo ligas, jų gydymo būdus.
Žibutė netrukus pakyla – einu namo, paskui dar užbėgsiu. Praeidama spusteli mano petį, sulaukia žvilgsnio, nieko nesako, tik akimis klausia – ar tu lieki?
Lieku.
Laimutė savininkiškai pataiso Leonui pagalvę, nuo kaktos nubraukia auksinių plaukų sruogą. Pavydžiu! Kas man darosi? Vis mažiau bedalyvauju pokalby, prityla ir Leonas, Laimutė kalba viena. Įsižiūriu į ugnį. Atminty šmėsteli vaizdas iš vaikystės – vasara, virtuvės durys atviros, kurstau ugnelę virbais, kankorėžiais. Mama kepa vaflius, mažu žarstekliuku vartydama sunkią vaflinę. Kvepia braškių uogiene...
Ką aš čia veikiu, atėjusi į svetimą gyvenimą? Mano Leono čia nėra – šitas ne mano. Reikia išeiti. Kaip paprasta ir savaime surantama tai būtų, jei... Jei nebūtų buvę kelionės į mišką, to buvimo, rankos, paglostančios mano galvą. Reikia!
Keliuosi, einu, nusikabinu paltą, neapsivilkusi suku į duris, grįžteliu – Laimutės veide nuostaba, piktdžiuga, triumfas. Leonas tarsi išėjęs į save, liūdnas liūdnas.

8.

                  Epilogas istorijai apie Laimutę ir Leoną

Kai sugrįžau iš tėviškės, užgriuvo stojamieji egzaminai, naujo, studentiško, gyvenimo pradžia. Tai padėjo galimai mažiau galvoti apie Leoną, Laimutę, kol pamačiau vestuvinį žiedą ant jos rankos ir supratau – viskas yra taip, kaip ir turi būti. Man atrodė, lyg būčiau savotiška jų gyvenimo krikštamotė, grąžinusi jiems bent dalį nežinia kieno, bet tikrai ne mano, skolos; jaučiausi tokia kilni. Ir pasiskiepijusi nuo meilės – ne todėl, kad būčiau nusivylusi ja, o kad jos, tos vienintelės, many buvo tiek daug, kad, rodos, turėjo užtekti visam gyvenimui ir jokia nauja buvo neįmanoma.
Netikėtai atsirado daugybė laisvų vakarų, kurių nebuvo kuo užpildyti, nes viskas atrodė beprasmiška. Daug skaitydavau. Kartais, jei mama duodavo pinigų, nes buvau priimta į Institutą kandidate ir negavau stipendijos, ėjau į spektaklius, lankiausi mudviejų su Leonu mėgiamos muzikos koncertuose – viena, nebuvo į ką atsigręžti, pasitikrinti ar taip pat suprantam, jaučiam. Niekada nebeužsukau pas Profesorių. Savaitgaliais apsiaudavau raudonus „branavykus“ ir su kadagine  lazda rankoj, „zuikiu“ nuvažiavusi iki kurio nors maršruto galinės stotelės, klajodavau Kauno apylinkėse. Viena. Daug eilėraščių sukurta tose klajonėse, sugrįžusi kai kuriuos užrašydavau, bet mano vyras vėliau visus sąsiuvinius įmetė į krosnį – atsirado, mat, saulės viešnia. Nebuvo gaila. Netekėkit, mergaitės, nemylimos ir nemylėdamos, negimdykit nelaimingų vaikų – jie atkartoja mūsų gyvenimus, o mes už bausmę turim tai matyti.
Laikas nesustojo. Baigiant pirmą kursą ištekėjau. Sykį atsitiktinai sutikau Leoną. Ir...nieko. Paskubom, šokinėdami nuo vienos temos prie kitos, susakėm vienas kitam tai, kas buvo ištylėta ir išsivaikščiojom – suaudrinti, įskaudinti, lyg kuo prasikaltę. Pradėjom susitikti vis dažniau, kol supratau, kad tai nėra atsitiktinumai. Ėmiau vengti įprastinių takų. Bet kartą dar neišvengiau. Vežiausi dukrytę. Jis paprašė leisti ją paimti ant rankų. Nevikriai išsikėlė iš vežimėlio, o ši krykšdama įsivėlė į auksinius jo plaukus – vaikai neklysdami atpažįsta gerus žmones. Aš stovėjau greta ir neslėpiau ašarų, o atmintin grįžo vaizdas – mudu nuostabią rudens naktį stovim ant tiltelio per Jiesią, pilnatis apšviečia Leono veidą, o jis deklamuoja:
– Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...
Nepaklausiau, ar ryšis Laimutė gimdyti, nenorėjau aitrinti, juk žinojau, kokia jos sveikata. Po kelerių metų, kai jau manęs nebuvo Kaune, „Tiesoj“ aptikau puikų Laimutės eilėraštį „Sūnui“ – apie motinystės džiaugsmą. Ir jį tariausi jiems padovanojusi.
Daug metų nieko apie juos negirdėjau.    
Kartą, kelioms dienoms atvažiavusi į seminarą Kaune, laisvą popietę nuvažiavau į „Drobę“ aplankyti savo darbo draugų, įsiprašiau  į cechą. Kai maloniai pabendravom, paminėjom geru žodžiu jau mirusią buvusią mūsų sandėlio vedėją, o cecho viršininkas, kurį mes, mergaitės, kažkada vadindavom plikas garbanotas, o dabar jau tik plikas, palydėjo mane į laiptinę ir užvėręs dideles, geležim kaustytas cecho duris, vėl jas užrakino, pamačiau laiptais aukštyn bėgantį Leoną, linksmai šokuojantį per kelias pakopas – jam kažkas pasakė, kad aš atėjau.
Pasibučiavom ir nepasijutom  kalti.
Jo kabinetas buvo šviesus,  švarus, kaip ir priklauso fabriko inžinieriui – tai ne ana apvoratinklėjusi kamarėlė, kurioj kadaise remontuodavo aritmometrus ir rašomąsias mašinėles. Ir portfelis visai padorus, bet ne ką lengvesnis.
Pakvietė užsukti į namus – turįs pasiimti knygų. Įspėjo – tyliai, Laimutė naktį budėjo ligoninėj, tikriausiai miega. Tikrai miegojo, čia pat, foje, ant kušetės, kokios būna gydytojų kabinetuose, tik ši kreivai suvirinta koja, matyt parsivežta, kai buvo nurašyta. Miegojo nieko nepasiklojusi ir neužsiklojusi, buvo tik maža pagalvėlė po galva.
Pirma mintis – praeitis nepaleidžia, po septynerių metų ant Intos kalėjimo narų ir tokia kušetė vis dar atrodo pakankamai prabangi.
Tyliai pratipenom į kambarį. Leonas atsiprašęs nuėjo į kitą pasiimti knygų. Moterišku žvilgsniu apsidairiau – ideali švara, bet viskas tebėra dažyta tamsiom spalvom, taip nudažytus butus tada perduodavo statybininkai (kiek jau metų, kai gavę butą!) ir jokio akcento, nieko ryškaus, paveikslo ar spalvingos  užuolaidėlės, nieko, kas namus daro jaukius. Tuščia ir šalta. O juk ir mano namai panašūs, gal tik daugiau betvarkės.
Priėjau prie lango. Iš viršaus matėsi vienaaukščių Šančių namelių stogai, prasišvietė Nemunas. Nubudusi Laimutė priėjo ir atsistojo greta manęs. Abi įsižiūrėjom į du vienodus vazonėlius ant palangės su vienodais, dideliais amarilių svogūnais, iš kurių vos vos kalėsi žiedynai.
– Netrukus žydės – pasakė.
Pačiupinėjau perdžiūvusią žemę:
– Dabar juos reikia gausiai laistyti.
Girdėjau Leono žingsnius, pastovėjo tarpdury, bet, matyt, nepastebėjęs nieko, kas keltų nerimą, nuėjo atgal į kitą kambarį.
Atsisveikinant Laimutės žvilgsnis buvo atšiaurus ir abejingas ir man nebesinorėjo ją apkabinti.     .       
Vėl, kaip kadaise, mudu su Leonu patraukėm į Kauną pėsčiomis, tik kalbėjomės ne apie knygas, o apie tai, kaip mums trūko vienam kito, kiek daug praradom. Paklausta prisipažinau, kad vengiau susitikti todėl, kad  nepasitikėjau savimi, bijojau viską sugriauti, Tada jis papasakojo man, kad anom lemtingom dienom jį pasikvietė mano  mama, kalbėjo, kad jis man per senas, nestiprios sveikatos, nieko neturi, o su tokia praeitim nieko ir nepasieks, kad man dar reikia mokytis – sugriausi mergaitei gyvenimą.
Štai tada jis ir apsisprendė, nelaukdamas mano žodžio – pasiaukojęs vardan mano ateities.
Virš  mūsų galvų per tiltą vėl  dundėjo traukinys, bet dar labiau dundėjo mano galvoje – kaip gerai, kad aš to nežinojau! Aš jam apie Laimutės vizitą pas mane nepasakiau.
Ko verta tapo mano auka? Jos paprasčiausiai nebuvo.
Dar keletą kartų Leonas atvažiavo pas mane į Karteną, vienas ir su sūnum. Pykdavau, kodėl nepraneša iš anksto, nes vidury darbo dienos manęs nuolat kam nors reikėdavo, taip ir atsisveikindavom beveik nepasikalbėję. Sykį gundė mesti viską – pasaulis nesugrius – ir lėkti Žemaitijos kalvelėm į Varduvą, pabūti jo šeimoj, paklajoti po Šarnelę, apžiūrėti Šiaurinį ozą, pastovėti prie Vytauto Mačernio kapo – aš tau paskaitysiu mintinai jo vizijas... Bet ne kuinui nusimesti pavalkus! Kokia skaudančia širdimi atsisakiau!

Kai abu su sūnum atvažiavo paskutinį kartą, kaip paprastai, nepranešę, mano gyvenimas buvo pasiekęs kritinę ribą ir aš atsisakiau su juo kalbėtis – važiuokit sau – ir lydėjau atgal prie mašinos. Į mane nustebęs žiūrėjo sūnus – Leono akimis. Tas žvilgsnis trikdė mane ir aš ėmiau mikčioti,  bekartojau kaip užsikertanti plokštelė:
– Manęs nebėra, manęs nebėra, tai robotas vaikšto, daro, kas reikia, bet  manęs nebėra. Gyvenimas pasirodė per sunkus, aš nulūžau. Manęs nebėra...
Leonas dar norėjo kažką sakyti, bet aš užtrenkiau dureles ir atsisveikindama pamojau ranka. Nuvažiavo. Tik tada mano sąmonę pasiekė vaizdas, kad sūnus  visą tą laiką rankose laikė kartoninę dėžę, vis nerasdamas progos man ją paduoti, paskui padėjo ant galinės mašinos sėdynės. Kas joje buvo? Rankraščiai? Knygos?
Nežinojau, kad Laimutės tomet jau nebebuvo. O kas, jei būčiau žinojusi?
Po pusmečio Viktorija Daujotytė kalbėjo per radiją, pacitavo Leono žodžius ir pridūrė:
– Jau išėjęs Anapilin...
Kažkas atliepė many:
– Leono nebėra...
Draugai surinko Leono ir Laimutės kūrybą ir išleido knygą; man ją padovanojo Leono brolis Kazimieras. Jiedu žiūri į mane iš nuotraukos ir šypsosi. Aš žinau, kas slepiasi už tos šypsenos.

Kam reikalingi mūsų gyvenimai? Nežinau. Nebežinau.

10.

Baigusi pasakoti istoriją apie Laimutę ir Leoną ilgokai nesiryžau toliau rašyti atsiminimus. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti, o manydama, kad jie niekam neįdomūs, bet...
Viktorija. Yra mano kaime Viktorija. Pirma ji atėjo pas mano kaimynę – savas žmogus, nuo vaikystės pažįstamos ir jos, ir broliai, seserys, tėvai, galima apie viską pasikalbėti. O reikalas Viktutei svarbus, ne su bet kuo gali  tokius dalykus aptarinėti: jai būtų labai įdomu pasikalbėti su daktare – tu kaiminystėj gyveni, geriau pažįsti, paklausk, ar galėčiau pas ją ateiti. Ne, ne apie sveikatą kalbėtųsi, juk žinanti, kad seniai nebedirba, yra daktarų ir ambulatorijoj. Jai anūkai atspausdinę iš kompiuterio daktarės atsiminimus, jau po kelis kartus viską perskaičiusi, bet daug kas esą neaišku – iš aprašymo atpažįstanti daugelį žmonių, bet norinti įsitikinti, pasiklausti tikrų vardų. Ir šiaip. Žodžiu, reikia.
Žinoma, pasakiau, kad pakviestų, kad ir man būtų labai džiugu.
Negreit Viktutė ryžosi ateiti, nelabai betikėjausi, kad išdrįs, o kai jau prisirengė ir man per kaimynę iš anksto pranešė datą, kaip tyčia išpuolė labai bjauri diena, šalta, su vėju, protarpiais papurškianti lietum, iš to rūpesčio jai dar ir kraujo spaudimas pakilo, bet ėjo, negalėjusi neiti, jei žodis duotas. Žodžiu, kai jau kaimynės atlydėta pas mane, padavusi gastinčiaus puskepalį juodos duonos ir stiklainį medaus įsikūrė mano kambary, neatrodė Viktutė gerai – veidas papilkavęs, kalbėdama dusta, bet to tarsi nejaučia. Seniai bebuvau ją mačiusi, atsiminiau žymiai jaunesnę, šnekią jumoristę, visada su juoko žiburiukais akyse. Dabar jau laikas aiškiai uždėjęs savo leteną – įpusėta gyvenimo aštunta dešimtis. Sunkaus mūsų kartos gyvenimo, tad nenuostabu, kad neliko veido skaistumo, bet džiugu, kad neužgeso žiburiukai akyse.
Mudvi kalbėjomės. Ji klausinėjo, o aš kaip mokinukė atsakinėjau, aiškinau, kokią atsimenu Karteną nuo pat tada, kai prieš keturiasdešimt metų atvažiavau čia dirbti, apie sutiktus žmones, o ji mane išklausiusi tęsdavo pasakojimą toliau, bet ne pirmyn, o atgal, į laiką iki manęs, kai tie žmonės buvo jauni ar maži, apie jų šeimas, vėliau išblaškytas karo, pokario, pirmąsias meiles, kaimo istoriją. Moka Viktutė klausytis, moka pasakoti. Kalbėjom ir vis buvo negana, pavargom abi ir aš su dideliu nerimu bepalydėjau ją, įsitvėrusią dviračio rankenų, prieš vėją namo. O nearti, kitam Kartenos pašaly. Dar ilgai paskui sėdėjau ant priebučio užsigalvojusi, įsižiūrėjusi į vėjo blaškomus, lietaus prausiamus šlaito medžius, kuriuos dar atsimenu sulig manim, neseniai mokinukų pasodintus, o dabar jau suaugusius mišku.
Kai Viktutė atėjo kitą kartą, pas mane svečiavosi kaimynės. Jos visos savos, gryna žemaitiška šnekta kalbėjosi tarp savęs, o aš beveik neįsiterpdama klausiausi ir tai buvo niekieno nerežisuotas spektaklis, kurio nepamirši, klausytumei dar ir dar. Išeidama Viktutė paliko man knygą, jai padovanotą autorės – „Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė“. Joje įrašyti ir Viktutės  pasakojimai, kai Kartenoj kelis kartus lankėsi mokslininkų ekspedicijos.
Skaitau tą knygą ir mėgaujuosi.
Šiandien Viktutė atėjo vėl. Atbrido dviračiu varina per nešienautą mano kiemo žolę, įdėmiai žiūrėdama į langą – ar esu namie? Aš buvau kieme, baigiau džiaustyti skalbinius kitapus obels ir ji manęs nematė. Taip nudžiugo kai priėjau. Ir man džiugu.
Baigusi tik dvi pradžios mokyklos klases ir  tas, kaip ji sako, per pusiau su seserim, nes neturėjo batų, ką ten batų – klumpių, su tom pačiom eidavo į mokyklą vieną dieną viena, kitą dieną kita. O dabar sėdi  mano kieme ant sulankstomos poilsio kėdės tokia filosofė ir narplioja mano atsiminimus, vis pasitikslindama ar teisingai supratusi, žavisi tuo pačiu, kas žavėjo mane, piktinasi tuo, kas piktino mane; supranta tobulai, mintinai cituodama ištisas pastraipas. Na kaip neatsiminti „prakeikto švedo“ „Knygos apie San Mikelę“? Kaip jis mylėjo savo paprastus žmones ir nebijojo tos meilės rodyti. Kai tą knygą skaičiau pirmą kartą, aš su pavydu pagalvojau, kad gi pasisekė žmogui sutikti tokius nuostabius, nepakartojamus personažus realiam gyvenime. Kai knygą skaičiau bene  dešimtą kartą, supratau, kad tie sutikti žmonės – paprasčiausi, tokie, kokių pilna kiekvieno mūsų aplinkoje, tik reikia pamatyti. Tada jau pavydėjau Akseliui to pamatymo, norėjimo ir sugebėjimo dalinti žmonėms džiaugsmą, nesirūpinant, kad pats gali pasirodyti keistuoliu.
O aš? Juk ir aš mylėjau, tik nemokėjau parodyti, lyg varžiausi. Kažkokia kitokia buvo mano meilė – man norėjosi atsako, supratimo, manęs netenkino vienpusis jausmas, tarsi būčiau ištremta iš jų pasaulio į vienatvę, į kurią juos galiu pasikviesti, bet į jų pasaulį patekti negaliu. Svetimoji. Ir štai dabar man už viską atlyginta – tikras San Mikelės personažas sėdi gaivią vasaros dieną mano kieme ir nagrinėja mano gyvenimą. Ir kaip nagrinėja! Retas apsišvietęs, pats kuriantis svetainės kritikas parašė  man tokių komentarų – apie įvykius, sutiktus žmones ir apie rašymo būdą. Įsijautusi svarsto, o gal štai čia tau reikėjo pasielgti kitaip ir čia pat pertaria save – ne, gerai taip, kaip buvo, gyvenimo nereikia keisti.
Klausiu:
– Viktute, kodėl mudvi per visus tuos dešimtmečius nesikalbėjom, juk buvo metas, kai ir gyvenom kaimynystėj?
-- O ar buvo laiko? Užvis tau?
Taip, laiko nebuvo.
Pasiguodė, kad jau viską, ką esu įkėlusi, perskaitė ir ne po vieną sykį. Ir sako savo gryna žemaitiška šnekta:
– Žinai, ko pasizgedau? Tu nieko neparašei apie savo pirmąją šeimą. Ir apie meilę neparašei... O atidėlioti nebėra kur, mūsų metuose rizikinga, gali pritrūkti laiko.
Sakau:
– Viktute! O apie ką istorija apie Laimutę ir Leoną – ne apie meilę?
– Nuje, nuje. Bet juk turėjo dar kažkas būti...
Ir aš jai pažadėjau, pati nepajutau, kaip pažadėjau – parašysiu, tau, Viktute, parašysiu apie ką iki šiol nekalbėjau, bijodama žmonių teismo. Ne todėl nedrąsu, kad turėčiau ką slėpti, o todėl, kad tas mano gyvenimas toks paprastas, pilkas kaip lauko pelytė, negaliu pasipuikuoti pažintim nė su vienu didžiu žmogum, įžymybe ar žvaigžde. Kam įdomūs pilki žmonės?
Kai ateis ruduo, o aš jau būsiu išvažiavusi žiemoti į Vilnių, tu paprašysi savo anūkų, jie atspausdins iš kompiuterio lapus stambiu šriftu, kad tau būtų lengviau skaityti ir vėl turėsi ką veikti ir apie ką galvoti ilgom naktim viena savo vasarinėj virtuvėj (ubladėj), kur apsigyvenai, užleidusi namą vaikams, nenorėdama jiems trukdyti ir būti jų trukdoma.
Rašysiu, ir kelsiu į svetainę ir bus nesvarbu, kad kažkam atrodysiu keistuolė. Svarbu, kad tau reikia. Man seniai nieko nebereiškia pasaulio garsenybės, jų išmintis, blizgesys ar turtai, jie toli, jie svetimi, o tu šalia, tokia suprantanti ir suprantama ir man labai svarbu žinoti, kad kitą vasarą, jei išgyvensi (su nerimu žvelgiu profesiniu žvilgsniu) ir jei išgyvensiu aš, tu vėl ateisi ir įdėmiai žvelgdama į akis reikliai paklausi – o kuo vardu buvo tavasis? Kodėl vardo nerašai, tik manasis, manasis? Ir aš atsakysiu į visus tavo klausimus. O gal ir dar kur nors yra žmogus, kuriam įdomu, kuriam reikia neįmantraus mano pasakojimo? Vis tiek, kaip tie mano rašymai atrodo literatūros požiūriu – žinau, tai tik gyvenimas, paprastas, kaip San Mikelėje. Mano Kartena ne mažiau graži už ją ir tokie pat puikūs jos žmonės. Kam reikia literatūros, ieškokit ne mano raštuose. Aš ne Akselis Miuntė, prakeiktas švedas, aš  paprasčiausias nesusipratimas, kokių daugybė vaikšto tarp mūsų. Bet su Akseliu mudu kažkiek giminės – abu gydytojai, žinoję savo pastangų beprasmybę.
Taip ir  matau gudrias, susidomėjusias Viktutės akis:
– O kas tas Akselis Miuntė? Pažinojai? – ir aš pasakosiu apie jį, apie San Mikelę, tarsi būčiau ten buvusi, apie išgelbėtus paukščius, laiškininkę ir visus  kitus, jo mylėtus, o Viktutė neliks man skolinga, kalbės apie savo pirmą tarnystę, gerus ir blogus sutiktus žmones, juokingus ir skaudžius nutikimus ir jos pasakojimas sruvens ramiai ir taupiai, bus šviesus ir ilgesingas. Ir neprailgs mudviem laikas, o palydėjusi ją dar ilgai stovėsiu vidur kiemo ir jau lauksiu vėl ateinančios.

12.
 

Po dienos kitos, man einant  namo, Adeliukė prisigretino prie manęs ir paprašė nedraugauti su Jonuška, prisipažino – jis esąs jos mylimasis. Nors man tai nebuvo naujiena, o ir nesiruošiau vilioti Jonuškos, nė justi nepajutau, kaip garsiai nusikeikiau devynių aukštų rusišku keiksmažodžiu – „Drobės“ palikimas. Susigėdau – atsisukinėjo praeiviai. Į mane spoksojo plačios, nusigandusios Adeliukės akys. 
Bepagalvojau – nejau tai prakeiksmas? Ar taip bus visada, vos imsiu su kuo draugauti, tuoj ateis mergaitė ir paprašys nesikėsinti į jos nuosvybę?
Tuomet buvo leidžiamas satyros ir jumoro žurnalas „Šluota“, o jame buvo rubrika: „Čia atėjo Kindziulis ir tarė...“ Taip ir man? Vis ateis Kindziulis ir tars?
– Žinai ką, mergužėle, savo meilės reikalus tvarkykis be manęs... – rėkte išrėkiau ir nuėjau, palikdama ją tokią, išplėstom akim, nesusivokiančią. Jutau jos žvilgsnį į nugarą ir buvo labai gėda. Ir ko taip įsiplieskiau?
Pavasarėjo, dienos bėgo ristele – nerūpestingos, linksmos.
Su Jonuška bendravom tarsi nieko nebūtų įvykę. Draugas jis buvo geras – ramus, patikimas, geranoriškas, neįkyrus. Iš seno papratimo gana dažnai  sėdėdavom greta, bet  tik greta, ne kartu, tarsi tarp mūsų būtų nematoma siena ir manęs tai netrikdė. Panašu, kad ir jo.
Tai truko tol, kol vieną pavakarę Adeliukė atėjo pas mane į  namus išsiverkti – ką ten išsiverkti, išsiraudoti, nes Jonuška jai pasiūlė tą patį, ką ir man, o jai buvo labai skaudu. Taigi, jis ir toliau nuosekliai kūrė savo susiplanuotą gyvenimą. Su ironija pagalvojau, kad sekso partnerių sąraše aš bent buvau numeris pirmas, Adeliukė – antras. Vis šiokia tokia paguoda savimeilei. Ar tikrai pirmas?
Ėmiau vengti Jonuškos, o ir jis pasitraukė į nuošalę, bet buvo kažkur netoliese, dažnai sutikdavau ramų jo žvilgsnį ir, keista, nuo to pasijusdavau saugesnė – ko jau ko, o ramybės ir tvarkos tikrai trūko mano impulsyviam, dažniausiai jausmų, o ne proto diktuojamam gyvenime.
Artėjo sesija. Dauguma atsilikėlių rimtai sėdo prie knygų, tik mano būsimasis ir toliau užsiiminėjo viskuo, tik ne mokslais, kol sykį aš jį paprasčiausiai išbariau kaip prasikaltusį piemenį – čia pat, grupėj, prie visų. Keisčiausia buvo, kad jis, toks pasipūtėlis, nė nebandė ginčytis ar įsižeisti.
Nurodžiau konkrečią užduotį – per dieną ir dvi naktis pasiruošti artimiausiai įskaitai. Išbariau ir užmiršau. Pagaliau, koks mano reikalas, juk nei mažas, nei kvailas, tegu manosi pats. Ir kaip nustebau aš ir visa grupė, kai jis visai lengvai gavo įskaitą. Tas pats pasikartojo su antra ir trečia, susitarė su dėstytojais dėl kitų perlaikymo, o štai ties anatomija suklupo, jos per dvi naktis ir vieną dieną neišmoksi.
Sėdėjo vaikinas pajuodęs, dėstytojos pavarytas, iki užsiėmimo pabaigos, o paskui nesidairydamas nėrė pro duris.
Susižvalgėm mudu su Jonuška, jis tik patraukė pečiais – ką čia bepadarysi?
Išsivaikščiojom nelinksmi, nes toks pavarytas manasis buvo ne vienas grupėje. Kurį laiką sėdėjau pasilikusi viena auditorijoj, tik nesugalvojau nieko doro. Buvau beeinanti namo, bet nuo vartelių apsisukau ir sugrįžau į institutą, vėl buvau beišeinanti, bet ryžausi, nuėjau į anatomijos katedrą  ir visų asistentų akivaizdoje jos vedėjo, beje, mano dėdės, tėvelio brolio, paprašiau, kad pasirašytų tą nelemtą įskaitą – laiduoju, kad kitų metų žiemos sesijoj anatomijos egzaminą vaikinas išlaikys ne mažiau kaip ketvertui.
Ir „iš kur mergaitei tiek drąsos“? Tai nužiūrinėjo mane, kaip retos rūšies gyvūną! Dėdė leido spręsti  mums darbus vedusiai asistentei. Pasirašė.
Nuo tada mudu su būsimuoju nė nesitardami visur ėmėm vaikščioti drauge, tuo gerokai stebindami draugus – grupėj jis nebuvo  mėgiamas. Paklausta draugių, ką tai reškia, aš nežinojau, ką atsakyti. Nesigilinau.
Už Kauno klinikų tvoros turėjau nusižiūrėjusi slaptą vietelę – ant pačios šlaito viršūnės po žaibų suaižytu topoliu. Kiekvieną laisvą valandėlę, ieškodama vienumos, išlįsdavau iš ligoninės teritorijos pro skylę tvoroj, atsisėsdavau ant storos, apsamanojusios medžio šaknies ir žiūrėdavau į Nerį apačioj, dulkėta, duobėta Meskupo gatve lėtai ropojančias mašinas, Sargėnus anapus upės. Iš viršaus gerai matydavosi ir kas vyksta čia pat, man po kojom, kaip kregždžių lizdai prie šlaito prilipdytų namelių kiemuose. Apačioj sustojus autobusui, kai kurie iš jo išlipę žmonės vingiuotu taku kopdavo į kalną ir man reikėdavo patraukti kojas, kad jie galėtų praeiti. 
Štai ten mano būsimasis vieną dieną ir atsekė mane. Sėdėjom kaip du kregždžiukai ant laido greta vienas kito ant medžio šaknies ir tylėjom, plačiai matydami ir patys matomi, buvo keistai malonu jausti jo artumą, o mintys klaidžiojo kažkur toli.
Netikėtai jis paklausė:
- Tai kada tuokiamės?
Neatsigrįžau, nepažiūrėjau į akis, klausiausi jo kalbėjimo, o pati šaltakraujiškai svarsčiau – šitas siūlo vedybas, o ne saugią sekso partnerystę ir kol kas dar nė viena mergaitė neatėjo išsiverkti ant mano peties, kad be jo negalinti gyventi; matyt niekam nereikalingas.
Mąsčiau, kad būtų teisinga pasakyti,  kad aš jo nemyliu. Nepažįstu. Svetimas. Betgi jis neklausia! Ne bėda, kad svetimas kad nepažįstu, juk drauge nesuvalgius pūdo druskos tai ir neįmanoma.
Nuo mažumės buvau smalsi, pagalvojau – matyt saldus pažinimo jausmas, jei per jį pirmieji tėvai prarado rojų. Tik nereikia bijoti gyvenimo. „Tik nereikia bijoti gyvenimo“ – kažkas aidu atkartojo many.
Nežinojau, kaip pavadinti savo jausmą jam – kažkokia bejėgystė. Tie nervingi rankų judesiai, kai nevalingai norisi jas paliesti, nuraminti, įdėmus, bet nenuoširdus, suvaidintas gražių akių žvilgsnis, sutinkamas retai, nes kalbėdamas vengia žiūrėti į žmogų, po išdidumu, arogancija besislepiantis išsigandęs, pasimetęs, bet ambicingas kaimo berniokas, nė už ką to nepripažįstantis – visa tai kėlė norą globoti, padrąsinti, parodyti gyvenimo grožį, pamokyti nebijoti atsiverti žmonėms, tvirtai atsistoti ant kojų.
Ir kartu jaudulys – svaiginantis, užvaldantis, nepriklausantis nuo mano valios, ištinkantis kiekvieną kartą susitikus – jau vienąkart patirtas, kai kažkada, dar paauglė, kaimynui senvaikiui vagojant mūsų bulves, aš vedžiojau arklį žemaituką – ne, ne aš arklį, arklys vedžiojo mane, o aš labiau negu to, kad jis nepastatytų savo didelės, gauruotos kojos ant basos, liesutės mano pėdos, pergyvenau, kad, man su juo besigalynėjant, galbūt, iš po išaugtinės suknytės pasimato kelnaitės. Kai baigėm vagą, atsigrįžusi sutikau godžias vyro akis. Jis paklausė kiek man metų, nusispjovė ir pavarė mane mano.
Kad taip ir dabar pavarytų, kad taip kas išvaduotų nuo tos priklausomybės!
Mano būsimasis, kaip ir Jonuška, nekalbėjo apie meilę, tik kad esu jam nepaprastai reikalinga, kad toks žmogus kaip aš sutinkamas tik kartą gyvenime.
Trofėjus?
Lengviau atsikvėpiau – gerai, kad nemyli, ką daryčiau su ta jo meile, pati nemylėdama? Tas kodinis žodis – reikalinga. Kodėl nepagalvojau – o man ar jis reikalingas?
Nebuvo jokio dramatiško taip ar ne, mudu paprasčiausiai aptarėm, kada turim laisvesnio laiko, kad nueitume paduoti pareiškimus civilinei santuokai, tada, apsižiūrėję, kad jau vėluojam į sekantį užsiėmimą, šmurkštelėjom pro skylę tvoroj ir susikabinę rankomis parėjom į auditoriją, bet čia jis manąją paleido ir nuėjo atsisėsti atskirai. Nesekiau. Mums abiems reikėjo susivokti, kas gi nutiko.
Po paskaitų išėjom kartu, jis palydėjo mane iki namų senamiesty ir atsisveikinęs nuėjo – linksmas, nerūpestingas, vis pasišokėdamas nuskinti po lapą nuo kiekvienos liepos. Berniūkštis, kuriam pasisekė! Neatsigrįžo. Nė vienam nekilo mintis pasibučiuoti. Vaikai, žaidžiantys gyvenimą.
Vėliau daugybę kartų klausiau savęs, kodėl tekėjau – tokiu netinkamu metu, tokiom keistom aplinkybėm? Greičiausiai – buvo atėjęs metas.

14.

Baigiantis pietums, mano vyras ėmė vis dažniau neramiai dirsčioti į laikrodį, paskui atsiprašė svečių – turįs išeiti, pažadėjęs Kauno pily šią valandą pasitikti atvažiuojančius savo tėvus.
Ir išėjo! Į mane tik dirstelėjęs! Nieko nepaaiškinęs!
Jis man melavo! Dar šį rytą jo klausiau – gal tėvai persigalvojo, gal atvažiuos? Paneigė – štai baigsi0s sesija, nuvažiuosim namo, tada ir susipažinsit, jis jiems parašęs apie mane, bet neparašęs, kada vestuvės, nes jie nesutiktų. Skaudžiai smilktelėjo – pradedam nuo melo.
Kažkas prisuko patefoną, užgrojo valsą, stalas buvo pastumtas į pašalį, mėginama šokti – tokia keista, atsitiktinumo suvesta kompanija, kurioj bene tik pajauniai jautėsi puikiai, mylavosi, bučiavosi, galėjai pamanyti,  kad tai jų, o ne mūsų vestuvės. Aš  nepastebėta išėjau iš  namų, nuklydau į Laisvės alėją, kuria dar taip neseniai linksmai klegėdami ėjom tuoktis, susirangiau ant  suoliuko, žiūrėjau į praeivius, mirguliuojančius liepų šešėlius ir nieko negalvojau. Gal nebegrįžti? Išvažiuoti kur nors, pabėgti, visko išsiginti?
Užslinko debesis, nebeliko šešėlių. Bandžiau įsivaizduoti, kas dedasi namie – vyras parsivedė saviškius, o marčios nė padujų. Kur išėjo? Kodėl? Kaip taip galima?
Nupėdinau namo. Kieme bestovįs nematytas „Moskvičius“, prie jo nedidelė, juodaplaukė, gan apkūni moteris vilkosi švarkelį, dar persibraukė šukomis jau gerokai pašarmojusius plaukus, prisegė kuodelį ir pasuko į duris. Šmėstelėjo mintis – anyta? Kodėl viena? Kur kiti?
Žengtelėjau pasitiki. Moters veidas nušvito gera šypsena, išskėtė rankas.
– Tu martelė? Vaje, kokia meili...
Nepajutau, kaip atsidūriau tos moters glėby – šitokią anytą aš galėsiu mylėti. O ji glostė man nugarą ir kažką kalbėjo žemaitiškai, kol supratau – ne aš tavo anyta, aš jos sesuo Ieva. Einam į vidų, visi jau nuėjo...
Ne ji... Apsiniaukė dangus – o kokia bus tikroji?
O ji buvo kaip du vandens lašai panaši į seserį – tokia pat neaukšta, apkūni, tokiais pat į kuodelį susuktais žilstelėjusiais plaukais, tokiu pat apvaliu veideliu, tik nebuvo akyse gerumo, žvilgsnis rūstus ir balsas rūstus, įeinant nugirdau sakančią – kad neliktų akmens ant akmens! Pamatė mane, nutilo, įsižiūrėjo. Mėginau nusišypsoti.
– Prieik, nebijok! Martele...
Tas jos „martele“ visai kitoks, negu Ievos, bet balsas kiek sušilo. Apkabino, tuoj pat paleido. Greta bestovįs toks liesas menkas žmogelis, ežiuku styrančiais žilais plaukais, susivokiau – šešuras. Tik paspaudėm rankas. Pajutau – jis ne prieš  mane, jis už mane, bet neturi žodžio prieš žmoną. Dar buvo Ievos vyras, ramus žmogus – ne mano kiaulės, ne mano pupos. Užtai mano vyro sesuo, gerokai už jį vyresnė – angis tiriančiu, hipnotizuojančiu žvilgsniu, atrodė svarstanti, tuoj kirsti, ar dar palaukti. To jos žvilgsnio neatsikračiau metų metus, net dabar jaučiu. Ne sykį mėginau ją prisijaukinti, bet vėl ir vėl sustingdavau, laukdama kirčio.
Įsivyravo įtempta tyla.
Mažam mamos kambarėly mūsų buvo aiškiai per daug. Mano giminės suskato ruoštis namo, ir pajaunys išsivedė apsikabinęs pamergę, dar nugreibęs nuo stalo saują saldainių. Nieko valgomo nebebuvo likę, tik vidury stalo puikavosi didelė rūkyta menkė pralaupytu šonu – kol mūsų nebuvo, kažkas praalkęs atrado šaldytuve ir padėjo net be lėkštelės, su popierium, kaip parnešta iš parduotuvės. Štai tą menkę ir užmatė anyta: 
–  Tai tokia ubagų veselė, su menkės uodega...
Mudvi su mama nutylėjom, nurinkom indus ir išnešusios juos į virtuvę iš paskutiniųjų tvardėmės, kad neužsikvatotume garsiai. Kas mudvien atrodė taip juokinga?
Neskubėjom grįžti, tegu pasikalba šeima, susitikę tokiom neįprastom aplinkybėm. Kai parėjom į kambarį, mudviem su vyru buvo paskelbtas verdiktas – susituokti bažnyčioj arba išardys viską, neliks akmens ant akmens – be šliūbo į lovą negulsit! Mačiau – tikrai išardys! Tokie karingi! O vyras, akivaizdu, nepratęs priešgyniauti. Nusišypsojau ir pajutau, kaip nuo tos mano šypsenos visiems palengvėjo – karo nebus.
Iki tol  man viskas atrodė tarsi žaidimas, tik dabar pajutau, kaip viskas rimta – atėjo tikroji apsisprendimo valanda. Aš tuomet dar buvau tikinti, nors bažnyčioj lankydavausi retai, su savuoju religijos temom nebuvom kalbėję, todėl įdėmiai pažvelgiau į jį, bet žvilgsnio nesutikau – sėdėjo nudūręs galvą, susimetęs į pečius, labai nelaimingas, supratau – paniškai bijantis savo tėvų; jų žodžiai krito ant jo kaip botago kirčiai, priversdami krūpčioti. O aš daug ko jų žemaitiškoj greitakalbėj nė nesupratau.
Kai vyras pagaliau pakėlė į mane akis, jo žvilgsnyje buvo maldavimas – nepalikti tėvų valioj, išvaduoti. Ir vėl tas kodinis žodis – aš jam reikalinga.
Kažkas pasakė, kad mums reikia nueiti išpažinties savo parapijos bažnyčioj ir su atitinkama pažyma galėsim kreiptis į bet kurį kunigą, kad sutuoktų. Nuėjom į Katedrą. Zakristijoj sutikom du kunigus, paaiškinom, kad jaunasis yra komjaunuolis, nenorėtume tuoktis Kaune, todėl prašom išklausyti išpažinčių ir duoti pažymas – nuvažiuosim kur nors į nuošalesnę bažnyčią. Manasis su jaunesniu kunigėliu liko zakristijoj, mane senasis, pasiėmęs stulą, nusivedė prie klausyklos. Tuščioj bažnyčioj skambiai aidėjo mudviejų žingsniai, o paskui kaip du suokalbininkai patyliukais kuždėjomės per klausyklos langelio grotas – senas, pavargęs kunigas ir nusigandusi, pasimetusi mergiščia. Ne apie mano nuodėmes kalbėjomės, o apie gyvenimo supratimą, ko tikiuosi iš jo. Paskui kunigas ilgam nutilo, net pamaniau, kad prisnūdo, bet ne, davė išrišimą ir vėl neskubėdami ėjom per aidžią  bažnyčią ir kalbėjom apie... Maironį. Tuomet dar neseniai buvo atidengtas jo bareljefas prie katedros sienos.
Jau atsisveikinant senasis kunigas paprašė aukoti bažnyčiai – kiek galim, savo nuožiūra. Mudu sutrikom – neturėjom nė rublio. Matyt gana apgailėtinai atrodėm, kad jaunasis kunigėlis nusijuokė, o senasis pasiūlė išeitį – kai baigsit mokslus, gavę pirmą atlyginimą, nepamirškit ateiti čia...
Mudu pažadėjom, bet taip niekada ir nebenuėjom į Katedrą, o kai gavom pirmuosius savo atlyginimus, jau niekas mūsų nebesiejo, manasis jau buvo vedęs kitą, „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų“. Ir šiandien tebesinešioju tą skolą, jei ne Dievui, tai mus tada supratusių kunigų gerumui. Ar dabar dar turėčiau atiduoti mudviejų abiejų skolą?
Diena dar buvo tik įpusėjusi, o jau tiek daug visko buvo įvykę ir tiek daug dar turėjo įvykti.
Tėvų palaiminti susėdom į „Moskvičių“ – mudu, Ievos vyras už vairo ir piktoji manojo sesuo – ir pasukom Dzūkijos linkui, ten mažiausia tikimybė sutikti kokį nors pažįstamą. Visa tai planavo ir nurodinėjo kiti, o aš, dar iš pat pradžių pamėginusi sakyti, kad nenoriu važiuoti tuoktis paslapčiom, tarsi vagis, kad nedarom nieko nusikalstamo ir bijoti nėra ko, likau nesuprasta. Man norėjosi šventės, atviros, džiugios.
Važiavom tylėdami. Vyro sesuo užgauliai paklausė manęs:
– Tai, jaunoji, ar bent rūtom pasirūpinai, vainikėlį nusipynei? Koks šliūbas be rūtų?
– Pala, pala, o ar tai ne pirmosios pamergės pareiga? Dar nevėlu, sustokim prie kokios sodybos pakelėj ir paprašykim kelių šakelių –  atsakiau be pykčio.
Sustojom, paprašėm – moša bemokanti ir maloni būti. Šeimininkė mielai nusivedė į darželį, o mums iš paskos atkleišiojo gerokai apgirtęs vyras su buteliu ir taurele rankoj ir labai supyko, kai niekas nepriėmėm jo vaišių. Aš jį, svetimą vyrą, pabučiavau į apšepusį skruostą – taip ir liko bestovįs apstulbęs prie vartelių, o moteris giedrai šypsojosi.
Moša pasakė nemokanti pinti, piktai numetė rūtas  man į skreitą ir  nusisuko į langą. Kelias ėjo per mišką, gražų, sausą, kvepiantį, o kai privažiavom proskyną su gražuole keruže pušim, nesusilaikiau, paprašiau sustoti – nenumaldomai panorau joje pabūti, labiau, negu bažnyčioj. Sutikusi tiriantį mošos žvilgsnį pasiteisinau, kad man negera (o juk pamelavau!)  ir išlipau iš mašinos, įsikūriau ant kelmo, neskubėdama pyniau vainikėlį ir nudaviau nesuprantanti, ką reiškia jos žodžiai mano vyrui:
– Asile, a asile, nesupranti, kas darosi, jau bloga važiuojant? – ji buvo akušerė.
Moša nusivedė jį nuošaliau, kažką aiškino, o jis tik juokėsi. Paskui nebesijuokė. Jiedviem grįžtant dar nugirdau – nežinosi nė kieno vaiką auginsi. Vyras niūriai tylėjo.
Miško šventovėj pasijutau viena, išduota ir paniekinta. Įsižiūrėjau į prisirpusias žemuoges, bet nepasilenkiau jų nuskinti.
– Dar  nevėlu, – pasakiau savajam – galim grįžti, jei manim netiki.
Rūtų vainikėlį padėjau ant kelmo ir pasukau prie mašinos. Jis įbruko vainikėlį seseriai į rankas ir nuvažiavom toliau.
Susituokėm tuščioj Prienų bažnyčioj. Tik išėję į šventorių pirmą kartą pasižiūrėjom vienas kitam į akis atvirai, be melo – tai ir buvo švenčiausia priesaika. Tikėjau juo ir savimi. Tuomet tikėjau ir dar ilgai apgaudinėjau save, kai tikėti jau buvo nebeįmanoma.

16.

Tos pačios dienos vėlų vakarą nusigavom į geležinkelio stotį. Lagaminai sunkūs, nes susikrovėm knygas, užrašus – buvom pasiryžę per vasarą pasimokyti, puikiai žinojom, kad kitais mokslo metais laukia rimti mokslai ir  tikrai netruks apie save priminti šių metų spragos.
Stoty šurmuliuoja minia jaunimo – visa žemaitiškoji Kauno studentija pakilo kelionei, niekas nenori likti mieste dar bent vienai dienai – namo, namo. Šmėsteli ir šviesi Jonuškos ševeliūra – ir jis žemaitis.
Kantrus traukinys surenka visus, vagonuose nėra vietos ne tik atsisėsti, bet ir patogiai atsistoti, stypsau kaip gandras ant vienos kojos, o vyras, pats įspraustas kertelėn, mane guodžia:
– Palauk, pakentėk, truktels traukinys, supurtys, atsiras vietos...
Ir tikrai – atsirado.  Lėtai iššliaužiam iš stoties, palikdami peroną staiga keistai ištuštėjusį ir tylų.
Neprailgsta birželio naktis, niekas nė nebando miegoti, klega, juokiasi, kuo toliau, tuo daugiau išlipančių stotelėse, daugelio kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą. Lyg kas pamainė žmones – rėžia ausį žemaitiška šnekta, skardi, grubi, daug ko nesuprantu, patyliukais prašau vyro išversti į normalią kalbą, jis juokiasi ir verčia taip pat žemaitiškai, tada prašau išversti vertimą.
Kai pagaliau išlipam Plungėj, saulė jau patekėjusi, rytas vaiskus. Pasukam eiti per parką, gurgžda žvyras po mudviejų kojom, sodri rasa kapsi nuo medžių ir skardžai aidi balsai – baramės, nes vyras sunkiai tempia abu lagaminus, o aš einu nešina vien fotoaparatu. Įsitikinusi, kad perkalbėti nepavyks, tylėdama tipenu  greta, dairausi. Anksti dar, niekur nė gyvos dvasios: miręs, rasotas, žibantis pasaulis.Vyras ima pasakoti Oginskių dvaro istoriją, kas kur buvę, pasakoja su pasididžiavimu, tarsi apie savo, bet manęs visai nežavi dilgėlėm apžėlęs raudonų plytų pastatas – buvusios arklidės, nevalytas, pažaliavęs tvenkinys, tik didelis, baltas rūmas su plačiais laiptais ir terasa priverčia sustoti. Palikę lagaminus ant tako bėgam į ją, vaidinam ponus, vaikštom pasipūtę, linkčiodami vienas kitam, pamoju įsivaizduojamam orkestrui – prašom polonezą! Klausomės apsikabinę, šokam, paskui bučiuojamės – ne todėl, kad kažkas šaukia „karti, karti...“, o todėl, kad  norim, kad esam jauni, laisvi, laimingi. Mylim? Tas žodis tabu. Visa kita ne tabu ir mes svaigstam.
– Čia gyveno Čiurlionis – staiga pasako manasis didžiuodamasis, lyg šis būtų buvęs koks jo giminaitis.
Patylim.
– Čia jaunystėj gyveno mano senelis... – sakau nedrąsiai.
– Ką jis čia veikė? – staigiai atsigrįžta į mane.
– Oginskių dvare dirbo brangenybių prižiūrėtoju ir raštvedžiu – labai dailiai rašęs.
Vyras įsižiūri į mane netikėdamas, pasipiktinęs, tarsi pirmą kartą matydamas:
– Nenusišnekėk!
Ir aš nutylu, pajuntu – jam nereikia sakyti, kad vedė plikbajorio anūkę, nors ta bajorystė man nieko nereiškia. Per trumpą mudviejų pažintį spėjau pastebėti, kad jis nepakenčia, jei tenka būti mažesniam. Mudu beveik nieko nežinom apie vienas kitą, dar bus daugybė atradimų, tik nereikia skubėti.
Išeinam į miesto centrą, palaukiam pirmo autobuso, pavažiavę kelias stoteles pasukam lauko keleliu, paskui taku, pereinam per šaltinį permesta lenta, kylam į kalvelę...
– Ar toli dar?
Vėl mėginu atimti bent vieną lagaminą. Neduoda. Bučiuojamės.
– Toli. Vėliau duosiu panešėti.
Kantriai seku iš paskos, bet visai netrukus, pasiekus kalvos viršūnę, vyras lyg įbestas sustoja ir įsižiūri į atsivėrusį vaizdą. Paseku jo žvilgsnį ir nejučia priglundu, sužavėta to, ką matau – ryto saulėj žiba rasoti javų laukai, tolokai viena nuo kitos išsimėčiusios trys sodybos – kaip paveikslėly, o ten, toliau pro šlaito medžius spindi vanduo – Babrungo jūra, sako manasis. Už jos – tamsi miško siena.
Artimiausioj sodyboj per kiemą eina moteris, pamato mus, pastato ant tako kibirą, suplėsčioja rankom, kažką sako, bet negirdėti ką, manasis, gan grubiai atstūmęs mane, vėl sugriebia abu lagaminus ir vienas nuskuba pakalnėn. Lieku stovėti – nustebusi, užgauta.
Šmėsteli mintis – apsisukti ir nueiti, dingti už kalvelės, vėl pereiti lieptą, paėjėti keleliu ir nuvažiuoti bet kuriuo autobusu. Juk manęs tuose namuose nelaukia.
Savo užmačios įgyvendinti nesuspėju, atsikvošėjęs vyras atsigrįžta – toks kaltas – palaukia prieinančios ir abu einam namo. Namo. Abu. Sūnus į tėvų namus parsiveda žmoną. Marčią. Man suspaudžia širdį, norisi verkti:
„Jei neverksi tekėdama / verksi už stalelio sėdėdama/ verksi, mergele/ verks tavo širdelė...“
Netikėtai anyta priima mane kaip lauktą viešnią, išbučiuoja, nuglosto. Nustebusi pirmą kartą įsižiūriu į mielą, paprastą veidą, nes tada, Kaune, nebuvo kada. Dabar jis pasirodo visai nepiktas ir jau žinau – kad ir kas kada bus, aš ją mylėsiu. Iš trobos išeina tėvas, sustoja ant prieslenksčio akmens, dairosi koks oras, žiovauja – tarsi mūsų nė nepastebėjęs, palaukia, kol prieinam pasisveikinti, bet nežengteli nė žingsnelio pasitikti. Mūsų akys nesusitinka, jis žiūri tik į sūnų, bet nejaučiu priešiškumo – manęs paprasčiausiai nereikia: būk, kad jau atsiradai mūsų kieme, bet nepamiršk, kad esi svetimoji, įsibrovėlė. O gal už to apsimestinio abejingumo slepiasi visai kas kita?

Pirmom dienom jaučiuosi labai nejaukiai. Bepiga vyrui, jis namie, kaipmat susiranda kokį užsiėmimą, o aš ko nesiimu, vis anyta pertaria, kad liaučiausi. Pasiimčiau knygą, bet nedrąsu kai visi dirba. Paklajoju po kiemą, apvaikščioju daržus, sodą, grįžusi virtuvėn prieinu pamaišyti ant plytos kunkuliuojantį puodą, bet anyta ištraukia iš rankos samtį:
– Nekišk nagų, prie puodų aš dar pati susitvarkau!
Šypsausi – kuom ne Vingių marti? Mano šypsena anytą sutrikdo, dabar ji pasijunta nesmagiai:
– Ko čia vaipaisi, aš su ponais nepratusi, kaip moku, taip šoku!
Klesteliu ant suolo ir užsigalvoju – kodėl taip greit išgaravo sutikimo gerumas? Ar tikrai išgaravo? Jaučiu, kad ir anyta vis dėbčioja į mane, abi tylim. O gal ji jaučiasi nė kiek negeriau už mane? Atvežė sūnelis kažkokią miesto lepūnėlę – štai jums, tėveliai, mylėkit, topokit! O kaip ją mylėti, apie ką su tokia kalbėti? Nutaikiusi momentą kai ji nusisukusi kursto ugnį, sprunku į kiemą.
Kapojęs malkas iš už daržingalio pareina tėvas, pasiima pavadį ir pasuka į ganyklą parsivesti arklio – po pietų vagos bulves. Nudžiungu, lukteriu kol nebesimato nueinančio, griebiu kirvį, bėgu už daržinės, imu trinkelę po trinkelės ir skeliu, skeliu. Jos alksninės, tokios nestambios, pats tas, drėgnos, kvepiančios, skyla skambėdamos, garsas sugrįžta iš pakalnės, atsimušęs nuo vandens paviršaus –  atrodo groju. Tą darbą aš moku ir mėgstu, širdis atsigauna. Iš už daržinės kampo kyšteli anytos skarytė – ja apsigobusi nuo pat kaktos, surišusi po pakaušiu, o galus dar sumezgusi prie kaktos – juokingai styro mazgelis. Nesiliauju dirbusi, akies krašteliu matau ją, nustebusią, sekančią kiekvieną mano judesį. Nueina, tokia sutrikusi. Po kurio laiko pasirodo vėl:
– Palik, ar tai bobai darbas? – bet balsas geras, nepiktas.
Atsitiesiu, nusišypsau, jai nuėjus kapoju toliau. Grįžta jau įsiutusi:
– Ar kito darbo nenusitveri? Kaimynai liežuviais užplaks! Du vyrai namie, o marčią prie malkų nuvarė!
– Toli tie kaimynai, niekas nemato – raminu, bet ji laukia, nenueina, tenka mesti tokį mielą užsiėmimą. Atsigrįžusi dar nužvelgiu – malkų krūva didelė, tėvas jos greit neįveiks, nutaikysiu dar ir aš progą dūšiai paganyti.
Vis tiek pikta – kiemo šuo greičiau pripažįsta mane sava, negu žmonės. Glostau šiurkštų, nenusakomos spalvos jo kailį. Matyt nepratęs prie tokių švelnybių, šunelis net suvirpa iš  malonumo kai pakasau paausius. Dar pikčiau, kad vyras tarsi nemato, kaip man negera, užsiėmęs savais reikalais nesileidžia su manim į kalbas, kai prieinu, jaučiu, kad tik ir laukia, kada nueisiu. Glusteliu prie  peties, norėdama, kad pastebėtų, kad nebūtų toks svetimas, bet jis baugščiai grįžteli namų pusėn ir atstumia. Kažkas ne taip? Ko nesuprantu? Šiuose namuose nepriimta rodyti švelnumą?