20.

Institute  mudviejų laukia blogos naujienos – vyrui skirta vieta bendrabuty bendram vaikinų kambary, man iš viso neskirta, nes studentų sąraše mano pavardės nėra, ir toliau lieku kandidate. Nepaskirta ir stipendija. Kodėl? Juk dekanato atstovas per vestuves viską žadėjo, o sesiją išlaikiau penketais – kiti grupės draugai, buvę kandidatai, jau studentai, nors egzaminus išlaikė prasčiau? Kodėl?
Vyrui nesakau, bet man aišku kodėl – tėvelis buvęs politinis kalinys, dėl to ir iš karto studente nebuvau priimta, ir dabar tyčiojamasi.
Ieškoti teisybės nėra kada – sekančią dieną visą mūsų kursą dviem mėnesiam išveža į kolūkius. Vakare, jau pritemus, mūsų berželiais apkaišytas sunkvežimis sustoja prie nedidelio medinio namo – buvusios pradinės mokyklėlės, kuri iškelta į naujai pastatytą didelę mokyklą. Čia gyvensim. Esam kažkur greta Švėkšnos. Rausim linus.
Pirmą vakarą grupėj įsiplieskia konfliktas – kur gyvensim mudu, vaikinų ar merginų kambary, nes jie, kambariai, tik du. Kažkas pasiūlo protingą išeitį – man gyventi su merginom, vyrui su vaikinais, bet manasis griežtai pasipriešina – mes šeima! Aš į ginčą nesikišu, stebiu draugus – man juokinga. Liekam merginų kambary.
Valgyti mus vežioja į netolimą sodybą, kur yra didelė ubladė, ten  stovi patogus, ilgas stalas, suolai, tokie pat ir kieme po medžiais, ten valgom kai gražus oras. Maistą ruošiam patys, kasdien eilės tvarka po du nevažiuojam į laukus ir tampam virėjais. Maitina  sočiai, mums papjatas bekonas, kasdien atveža daržovių, obuolių, pieno – neribotai. Orai gražūs, tai ir darbas nevargina. Man patinka rauti linus, patinka draugų šurmulys, geras, sveikas nuovargis. Kad ne tas rūpestis kur gyvensim grįžę, ar tėvelis sutiks ir toliau mane remti! Niekam neprasitariu, kad lakiuosi, bijau, kad nepaliktų pastoviai dirbti virtuvėje, man tai būtų tikra kankynė.
Aš vyturys, nubundu anksti, kai dar visi miega, tylutėliai išeinu, atsisėdu ant slenksčio ir svajoju. Tos priešaušrio valandos man labai brangios, tik tada galiu pabūti viena.
Sekmadienio rytą nubundu kaip paprastai ir nustembu neradusi savojo šalia. Atsikėlęs jau, matyt, seniai, nes pagalvė atvėsusi. Kur išėjo? Gal ir jam, kaip man, norisi pabūti vienam?
Mergaitės miega nepribudinamai, nes tik gerokai po pusiaunakčio parsirado iš šokių kaime, pilnos įspūdžių dar ilgai negalėjo nurimti, kalbėjosi, juokėsi. Už sienos, antrajam kambary, taip pat ilgai šurmuliavo vaikinai, sumigo tik paryčiui.
Manasis griežtai atsisakė eiti į šokius ir mokyklėlėj visą vakarą buvom likę vieni. Bandžiau išklausti, kodėl nenori eiti, bet jis tylėjo, tai ir aš nepasisakiau, kad nemoku šokti. Nejau ir jis? Kaip mažai mudu žinom apie vienas kitą.
Parėjo, išniro iš miglos, prisėdo šalia. Tylim. Rytas ramus, aušta lėtai, migla pirma nusidažo geltonai, paskui pro ją prasimuša saulė ir išryškėja dantyta miško linija, tolimesnės sodybos, netoliese garuoja juodas, vakar suartas laukas. Tokia tyla! Manasis tyli, tai ir aš nesiteirauju, kur buvo.
Pietaujant vadovas ima klausinėti, kodėl be leidimo išėję į šokius, kodėl taip vėlai parėję. Draugai nesislepia – o kas čia blogo? Paskui savo tarpe aiškinasi, kaip vadovas galėjo sužinoti, kas pasakė. Visų akys  nukrypsta į manąjį, bet jis ginasi. Man atrodo neįtikima, kad jis būtų galėjęs taip padaryti ir aš jaučiuosi draugų užgauta, stoju savojo pusėn.
Dar ilgai šurmuliuoja visi, ginčijasi, kol nutaria, kad drauge su mumis negyvens, tegu deda mus kur nori. Šeima tai šeima, tegu ir gyvena atskirai. Delegatai siunčiami pas vadovą ir vakarop mudu persikraustom į netoliese esančios sodybos senos dviejų galų trobos verandą. Man visai nebejuokinga. Nors kasdien dirbam, einam pietauti, važiuojam, grįžtam iš laukų drauge su visais, jaučiuosi kaip tremty, su mumis niekas nesikalba ir mane tai labai slegia. Ir tarp mudviejų juodas katinas perbėgęs, kažkokia siena stovi, kažkas, ko nepasakėm. Jaučiu jo pyktį ir nesuprantu už ką. Neklausiu – jei norės, pasakys pats. Tyli. Galimybė prabilti mažėja su kiekviena diena. Draugai po truputį užsimiršta, ima kalbėtis, bet aš atsakau tik žodžiu kitu – ne, nepykstu, o ir nepykau, tiesiog skaudu, o paskui ir nebepasigendu. Daug sunkiau ištverti tylint su savuoju – visas dienas, visas naktis ir aš su ilgesiu atsimenu mūsų vasaros naktinėjimus kaime prie Babrungo jūros, kai jis atvirai kalbėdavo, kalbėdavo. Rodos, dabar jau galėčiau suprasti viską, jei pasakytų, bet tylos suprasti  negaliu.
Tai darosi nebepakeliama ir aš kiekvieną laisvą valandėlę, nenorėdama likti dviese su savuoju, viena išeinu klajoti po apylinkes, netoliese susirandu jaukų beržynėlį, sėdžiu ant kelmo, skaitau ir po truputį toks gyvenimas man  ima patikti, nebekreipiu dėmesio nei į draugų abejingumą, nei į piktus savojo žvilgsnius. Kodėl turėčiau kankintis, jaustis kalta? Juk aš nėjau draugų skųsti, juk neslepiu, neturiu ką slėpti nei nuo draugų, nei nuo savojo, kodėl mane teisia? Pagal principą „Mūž i žena – adna satana“? (Vyras ir žmona – tas pats šėtonas).
O jei būčiau jį prakalbinusi? Tikrai būčiau, jei būčiau mylėjusi.
Kartą mane, praeinančią pro nuošalią sodybą, pakalbino ne ką už mane vyresnė moteris, pasikvietė į kiemą, vedžiojosi po sodą, rodė gėles, o paskui sėdėjom verandoj, valgėm kriaušes ir kalbėjomės – apie kaimą, apie gyvenimą vienkiemy žiemą, apie jos neišsipildžiusią svajonę mokytis – buvo vyriausia šeimoj, reikėjo dirbti. Ir aš nejučia papasakojau kai ką apie save ir prasitariau, kad laukiuosi. Kaip ji apsidžiaugė!
– Tik nebijok, jei duoda Dievas dantukus, duos ir duonos, kaip nors išvargsit, išauginsit. Man neduota, niekada neturėsiu vaikų...
Štai tada aš pirmą sykį pajutau nerimą – kaip išauginsim? Kai vaikutis gims, mūsų dar lauks daugiau nei ketveri studijų metai. Kaip?
Moteris palydėjo mane keleliu, atsisveikinant įdavė stiklainį medaus – tau reikia. Paskui dar kelis kartus susitikom, tokios artimos pasijutom, kaip seserys, o kai mes jau ruošėmės važiuoti namo, tamsią, dulksnotą dieną ji pasikvietė manąjį  pasigauti dvi žąsis – vežkitės  gyvas, kada norėsit, tada nusipešit, pagalvėlę ateinančiam iš plunksnų, pūkų pasidarysit...
Padėkojau nuoširdžiai. Ir draugų patyčios neskaudino – aš jau žinojau kažką, ko jie dar nežinojo. Taip ir pargirgsėjom į Kauną berželiais kaišytu sunkvežimiu, jau vėlų rudenį.

22.

Atėjo ir praėjo baisioji antro kurso žiemos sesija su anatomijos ir histologijos egzaminais, po kurios dar keletas draugų išvažiavo namo. Mano vyras, kaip ir buvau laidavusi, anatomijos egzaminą išlaikė ketvertui ir nė iš vieno dalyko neturėjo skolų. Gyvenimas stojo į vėžes, bet netrukus ramią dienų tėkmę sudrumstė gandai, kad priimtas įstatymas – studentus vaikinus šauks į armiją. Buvo sunku patikėti, vis dar vylėmės, kad tai netiesa, bet atėjo skirta diena ir visi grupės vaikinai nuo pat ryto išėjo į karinį komisariatą. Tylu, neramu tapo institute, dar tyliau bendrabuty, niekam nesinorėjo lindėti kambariuose, tai kaip vaiduokliai klajojom,  būriavomės koridoriuose, sulaukę sugrįžtančių išklausydavom nuosprendžius – išsisukau arba išeinu, iš lūpų į lūpas keliavo pasakojimai apie tai, kaip vyksta atranka. Niekam nekilo mintis klausti kaip išsisukai, kas kaip išmanė, taip save ganė. Ilgai nesiskirstėm, kol, jau naktį, grįžo paskutiniai, tik negrįžo manasis. Dabar jau viena klajojau po bendrabutį, ilgai sėdėjau ant priebučio laiptų nuo kalno žvelgdama į naktinį Kauną, su siaubu galvodama kaip gyvensiu, jei liksiu viena, kaip auginsiu kūdikį, kuriam jau netrukus laikas gimti. O ir vyro buvo gaila, jis nė už ką nenorėjo eiti į armiją, tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl stojo mokytis, bet štai neganda pasivijo ir čia.
Paryčiais sugrįžau į kambarį, būdravau vis dar klausydamasi žingsnių už durų – savąjį pažinčiau iš tolo, bet reti praeiviai vis ėjo pro šalį. Prisnūdau. Prabudau tik kai vyras nenusirengęs prigulė šalia ir pravirko – graudžiai, vaikiškai, nepaguodžiamai. Supratau – išeina.
– Kodėl taip ilgai negrįžai, kiti jau seniai parėjo?
Jis ėmė kalbėti – nerišliai, teisindamasis, kažko nepasakydamas, lyg pats mėgindamas suprasti, kas atsitiko, ką padarė ne taip, lyg pildydamas pareigą man viską paaiškinti, bet kartu ir neišsiduoti – kažko, ko man nepriklauso žinoti. Kalbėjo, kalbėjo, pats susipainiojo savo kalbėjime, staiga susirangė į kamuoliuką ir pusėj žodžio užmigo. Iš to nerišlaus jo sapaliojimo  nesupratau nieko tikro.
Rytą nė mintis nekilo eiti į paskaitas. Kai manasis nubudo, jau buvo įdienoję. Nustebo, kai paklausiau, kada turės išeiti:
– Iš kur ištraukei, kad išeinu? Lieku.
Dabar nustebau aš. Mėginau išklausti, kaip viskas buvo, bet jis užsisklendė savy – taip ir nepapasakojo, kas gi tą naktį įvyko kariniam komisariate, kodėl taip ilgai negrįžo ir kaip sugebėjo išsisukti. Ta tema liko tabu ilgiems metams, net tada, kai man jau viskas buvo žinoma, ji slėgė vyrą ir skaudino mane nepasitikėjimu. Jaučiau, kaip jam sunku, bet niekada daugiau nebepamėginau išklausti – gal visai kitaip būtų pasisukę abiejų gyvenimai?
Jonuškos taip pat į armiją nepašaukė. Jis jautėsi ramus – iš anksto buvo pasiruošęs atsarginį variantą – fiktyvius įrašus ambulatorinėje kortelėje, jo gyvenime viskas buvo numatyta, apgalvota. Juodviejų su Adeliuke draugystė nutrūko neprasidėjusi. Ji tai skaudžiai išgyveno, nepajėgė mokytis ir, neišlaikiusi pavasario sesijos, liko kartoti  kurso. Mudvi retai besusitikdavom. Žinojau, kad vėliau nurimo ir puikiai  baigė mokslus.

Jau buvo kovo pabaiga, bet pavasaris neįpastai vėlavo, murzinas sniegas tebeslūgsojo gatvių pakraščiais, naktimis trukteldavo šaltelis, rytmečiais tvoros, medžiai būdavo šerkšnoti. Vieną penktadienio popietę pasijutau keistai, apėmė kažkoks nerimas, blaškiausi po mūsų kambarėlį nerasdama sau vietos, nenusitverdama jokio darbo. Mielai būčiau niekur nebėjusi, bet mudviem dar priklausė paskutinis budėjimas Klinikų chirurginiame skyriuje nuo pavakarės iki pusiaunakčio, sanitarių pareigose – slaugyti ligonius po operacijų, prausti, maitinti, nešioti basonus.
Išėjom pėsčiomis. Kuo arčiau Klinikų, tuo man darėsi aiškiau, kad tai ne šiaip sau nerimas ir kad reikia apsispręsti, ar man eiti į budėjimą, ar pro kitas duris – į akušerinį skyrių. Prie durų sugalvojom mesti kapeiką – burtai lėmė eiti gimdyti.
Nuėjau į priėmimo skyrių. Prieš keliantis liftu į akušerinį, sesutė klausia:
– Gal nori atsisveikinti su vyru? Tebelaukia koridoriuj.
Buvau besukanti durų linkui, bet, laimei, sienoj buvo veidrodis, o jame pamačiau žmogystą ir ne iš karto atpažinau save – valdiški, išblukę, suskalbti ligoninės rūbai kur per trumpi, kur per gerą sprindį nesueina, viena šliurė juoda, kita mėlyna, abi kiauros. Nusikvatojau.
– Ko? – klausia sesutė.
– Neisiu – sakau – atsisveikinti, juk tokia paskui visą gyvenimą vyrui vaidensiuos…
Paskui buvo ilga  naktis, kurios neįmanoma pamiršti  Sužinojusi, kad esu studentė medikė, akušerė paprašė pagalbos, nes buvo kelios gimdyvės, o gydytojas ir antroji akušerė vis negrįžo iš operacinės, kur pakartotinai buvo operuojama moteris, ilgai gulėjusi nėštumo patologijos palatoje. Po pirmos operacijos ją buvo parvežę į skyrių,  gimęs sūnelis.
Aš ją mačiau. Ji visai nesidžiaugė, niūriai tylėjo, dar sunkiai busdama po narkozės, staiga sugriebė piniginę, apdalino sanitares pinigais, o akušerės paprašė pasakyti vyrui, kad sūnelio niekam neatiduotų, augintų pats – vestų gerą moterį, kuri jam padėtų. Žiūrėjau į ją, tokią gražią, jau su sidabro gija plaukuose ir nesupratau, kas vyksta. Gydytojo žvilgsnis buvo susirūpinęs, jis nesitraukė nuo ligonės, o netrukus ją vėl išvežė į operacinę. Po kelių valandų atėjo gandas – mirė. Retas sutrikusio kraujo krešumo atvejis.
Akušeriniam skyriuj gyvenimas nesustojo, kaip nesustoja niekada.
Tokia tuomet dar iš manęs tebuvo medikė – antras kursas, apie žmogaus gimimo misteriją nežinojau beveik nieko. Akušerė, rami, patyrusi moteris neskubėdama nurodinėjo man ką ir kaip daryti ir mudvi beveik vienu metu priėmėm kūdikius. Abi moterys pagimdė mergaites. Tas naujagimių verksmas sukrečia. Man tai buvo pirma patirtis, nė neslėpiau džiaugsmo ašarų, o akušerė žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Apie save man nebuvo kada galvoti.
Apie pusiaunaktį nuėjau į tuščią, tamsią palatą, pro kurios langus matėsi vartai, galinė autobusų maršrutų stotelė – grupės draugai o su jais ir manasis, po budėjimo ėjo namo, nuo vartų atsigrįžę dėl visa ko pamojavo man, nors juk tikrai negalėjo manęs matyti, ir nubėgo į paskutinį autobusą. Pasijutau vieniša, palikta, lyg kitame pasaulyje, bet rami – niekas už mane. Kai pagaliau suvirko ir mano pirmagimė dukrytė, virš Žaliakalnio stogų Kleboniškio miškų linkui jau ritosi ką tik patekėjusi didelė, skaisti, šalta pavasario lygiadienio saulė. Prasidėjo naujas būties ratas. Tapau motina, visam.
Buvau paskutinė tos nakties gimdyvė. Naktį budėjusios moterys ruošėsi perduoti pamainą, tvarkė dokumentus. Pakvipo kava. Pasiūlė ir man – atsigaivink, studente! Susirinko visos gimdyklos kampe prie mažo staliuko, pristūmė mano vežimėlį, gėrėm kavą užsikąsdamos kažkieno dovanotais pyragaičias ir tylėjom – papilkavę, pavargę jų veidai buvo liūdni, bet ramūs – toks gyvenimas, visada greta gimimas ir mirtis.
Niekada daugiau nesu gėrusi skanesnės kavos.
Dažnai atsimenu tą naktį – gražų, blyškų, rūstų veidą motinos, žinojusios, kad neaugins sūnelio, mirs, ką tik gimusio, mano rankose spurdančio naujagimio verksmą ir moters, kurios dukrytę priėmiau, riksmą kaskart užėjus sąrėmui:
– Mama! Maaama! Mamamamamamamaaaaaaaaaaamočkaaaaaaa....
Ji buvo rusė. Kažkur pasauly vaikšto mergaitė vardu Sveta. Pernai mudviejų dukterims sukako penkiasdešimt metų.

24.

Trečiame kurse mudviejų gyvenimas įsisuko kaip karuselė. Paskaitų, užsiėmimų tvarkaraštis buvo labai įtemptas, laikas padalintas tarp Instituto Mickevičiaus gatvėj, Klinikų Žaliakalnio gale ir Raudono kryžiaus ligoninės (I Tarybinės) prie Soboro, perėjimams skirta valanda ar kiek daugiau, per ją reikėdavo dažniausiai pėsčiomis nueiti nemenkus atstumus, nes patogių autobusų maršrutų nebuvo, o ir taupydavom kapeikas. Rudens semestrą ypač sunku buvo man, nes tų maršrutų kryžkelėj turėdavau suskubti užsukti į bendrabutį  Dainavos 3, ant paties Žaliakalnio šlaito viršaus, pamaitinti kūdikį.
Užsikabaroju, būdavo, šlaitu nuo P. Mažylio ligoninės iki Dzūkų laiptų papėdės, užbėgu jais tekina, dar į ketvirtą bendrabučio aukštą, uždususi ant vienos rankos laikau dukrą, kitoj užrašai ar knyga – reikia ruoštis sekantiems darbams. Mamai nuobodu vienai su vaiku, tai man atėjus ji kalba nesustodama, bet aš išmokau negirdėti. Visa laimė, kad mano mama dirbdavo ne kasdien, ji tris dienas, net po naktinio budėjimo, ateidavo išleisti mus į paskaitas, bet ketvirtąją, kai budėdavo dieną, reikėdavo ką nors sugalvoti. Kartais mudu pasikeisdami praleisdavom paskaitas, darbus, vėliau atidirbdami su kitom grupėm, kartais pasisiūlydavo kas nors iš grupės draugų, yra gelbėjęs net kažkuris iš vaikinų, grupės vadovė. Kartais dar ponui Dievui nekėlus nustumdavau vežimėlį tetai į Kęstučio gatvę, o yra buvę ir draugei į Panemunę, ji taip pat turėdavo laisvų dienų – taip, tai pačiai draugei, kuri man esant ligoninėj liko nakvoti mūsų kambarėly.
Po Naujų metų pradėjom minti takus bandydami įsiprašyti  į lopšelį – tai, atrodė, būtų palaima, bet niekas nieko mums nežadėjo, visur buvo eilės. Pinigų, pažinčių neturėjom. Atrodė, nėra jokios prošvaistės, buvom pavargę, pikti, pastoviai alkani. Laimei mergaitė augo sveika, nežinojom, kas tai yra keltis naktimis prie sergančio vaiko.
Ne veltui studentai sukūrė dainą:

Mne tak malo dano – dve bumaški v četyre nedeli,
Ja davno ih proel i dūša jele deržitsa v tele.
V zvone každovo dnia nedajot mne želūdok pakoja –
Deneg net u menia! Žiznj, ty znaješj, što eto takoje?*

* Duota man taip mažai – keturiom savaitėm tiktai du popierėliai / jau seniai juos pravalgiau, menkam kūne vos laikosi siela./ Kasdienos gaudime, skrandis mano ramybės neduoda / pinigų neturiu – ar žinai, gyvenime, kas tai yra?
                                            (Laisvas vertimas)

Man svaigsta galva ir nuolat noriu miego. Ir valgyti. Sykį žiūrėjau, žiūrėjau kaip godžiai vaikas kerta košę ir nualpau. Dukrytė nebadauja, tuo pasirūpinu. Išsigelbėjimu tapo senamiesčio turgus, kuriame apsilankau dažną dieną – po paskaitų, kai turgus jau tuštėja ir kaimiečiai su viltimi dairosi kiekvieno pavėlavusio pirkėjo, susitaikę su mintimi,  kad gal geriau pigiau atiduoti, bile tik  nereiktų vežtis atlikusių prekių namo.
Kai dabar kartais tenka pravažiuoti pro skverą buvusio Kauno senamiesčio turgaus vietoje, negaliu patikėti, kad jo nebėra – jis atrodė toks amžinas, gyvas, pulsuojantis, klegantis, su kaimo kvapais, spalvomis, žmonių tipažais, toks neatsiejamas nuo paties miesto. Man vaidenasi, kad jis, anų dienų turgus, tebėra, kad kaip ir tada tebešurmuliuoja, tik prasmegęs po žeme, bet išlikęs žmonių atminty ir miesto istorijoj, o vietoj jo įrengto nedidelio skverelio vidury pasodintas vienišas medelis tarsi ženklina jo buvimo vietą. Buvo tai taip neseniai, prieš pusšimtį metų,  mano kartos gyvenimuose jis ir dabar gyvas.
Mašinų tuo metu buvo reta, bet arklių dar buvo nemažai. Į turgų atvažiavę kaimiečiai juos rišdavo prie buomo palei buvusios tarpukario prezidentūros tvorą, kai kurie įvažiuodavo ir į patį turgų. Žmonių daug, grūdasi, murdosi. Gyva ir triukšminga jau ir turgaus prieigose, čia vyksta prekyba iš po skverno, minios stumdomi, grumdomi garsiai kalbasi susitikę pažįstami. Prie turgaus tvorą atstojančių valdiškų pardotuvėlių akimirksniu susiformuoja žmonių eilės – „padavė“ apelsinų ar kiaulių kojų, galvų. Abipus gatvės ant žemų namų palangių taip, kad matytų viena kitą, sėdi čigonės, akylai stebi minią, pakalbina nusižiūrėtą žmogų, siūlosi paburti – žiūrėk, kažkurį ir prisišnekina, ypač moteriškes, bet ir burdamos mato viską, kas vyksta aplinkui.  Iš minios išnyra čigoniukai, glaudžiasi, kažką joms paduoda, greičiausiai nugvelbtus pinigus. Nors paties turgaus aikštė grįsta, bet purvina, duobėta, tik ir žiūrėk po kojomis, kad neįstotum į dvokiančios tyrės pelkę ar arklio paliktą krūvelę.
Mėgstu turgų. Nerdavau į pačią jo tirštumą, dėl visa ko spausdama kišenėj piniginę su varganais studento rubliais, kad koks kišenvagis nepasigodėtų ir pamiršdavau viską, būdavau savo stichijoj – šmirinėdavau, žiūrinėdavau, kalbindavau prekeivius, klausinėdavau kainų, derėdavausi, nors nė nesirengdama pirkti, nueidavau, grįždavau, vis pašmaikštaudama, sukeldama juoko pliūpsnį, kartais ir gerokai įerzindama kokią šykščią gaspadinę. Ilgainiui mane prekeiviai ėmė atpažinti, šypsodavosi dar nė neprakalbusiai, kviesdavo prieiti, siūlydavo pirkti žąsį ar kalakutą, sūrį, bet nesupykdavo, kai nepastebimai nueidavau tuščiomis, nes mano dėka žmonės burdavosi aplinkui, užsikrėsdavo linksmumo virusu ir prekyba pagyvėdavo. O aš pagaliau išnirdavau į Vilniaus gatvę su puikiu dienos laimikiu – porcija ar dviem paukštienos, t.y. su į pundelį surištom gaidžio ar žąsies kojelėm, kakleliu, skrandeliu ir kepenėlėm ir visas tas gėris man atitekęs už 10 kapeikų, stiklainyje puikuodavosi keli įdaužti kiaušiniai, kokios  geraširdės šeiminikės, neapsikentusios, kad vis prieinu ir iš naujo klausiu už kiek juos atiduotų, paprasčiausiai padovanoti. Panašiai apsirūpindavau daržovėm, vaisiais.
Ne, dukrytė nebadavo. O ir mudviem su vyru nebūtų buvę taip striuka, jei žmogui būtų gana duonos. Mums buvo negana, reikėjo visur dalyvauti, viską pamatyti. Nuo kelių mėnesių mergaitę visur nešdavomės kartu – į koncertus halėj, sporto varžybas, netgi teatrą – tada įleidavo su mažais vaikais, o ji būdavo rami, tylutėlė, niekada neverkdavo; ypač mėgo muziką.
Nors mums daug padėjo mano mama, bet gyvenom su nuolatiniu rūpesčiu kas rytoj išleis į paskaitas, kaip išsiversti su menkais pinigėliais.
Draugai žinojo mūsų vargus, užjausdavo, pagelbėdavo, mergaitės kartais pasiimdavo dukrytę ir šiaip, pažaisti ir aš galėdavau valandą kitą numigti. Taip ir augo bendrabučio vaikas. Sykį draugai gatvėj sutiko verkiančią merginą, išklausinėjo, kas gi nutikę. Ji buvusi susitarusi su Kaune įsikūrusia drauge, kad kaip ir ši pabėgs iš tėvų namų kaime, nes ten gyventi nebeįmanoma, tėvai girtuokliauja, mušasi, o draugė padės jai susirasti darbą. Tiesa, susitarta buvę prieš kelis mėnesius ir štai dabar, atvažiavusi į Kauną draugės nerado, išvažiavusi kažkur, nė šeimininkei nepasakiusi kur. Nežinanti ką daryti – namo  grįžti nebenorinti, o mieste nieko nepažįstanti.
Atvedė draugai mergaitę pas mus – priglauskit, ji sutinka prižiūrėti vaiką ir be algos, tik už valgį. Bent laikinai, kol susiras ką nors geriau. Priėmėm. Iš komendanto išprašėm dar vieną lovą, patalynės komplektą ir kambario kertėj įsikūrė nauja gyventoja – linksma, šneki, mokanti apsieiti su vaiku. Tada jau gyvenom kitam, dideliam, šviesiam kambary. Duoną dabar teko dalinti nebe į tris, o į keturias dalis. Šiaip taip vertėmės.
Atsimenu to mūsų bendro gyvenimo vakarus, kai nedegdami šviesos negarsiai kalbėdavomės iki vėlumos – mergaitė mėgo ir mokėjo pasakoti – įdomios, nenuspėjamos buvo jos istorijos, kaip tūkstančio ir vienos nakties pasakos. Kartais pagalvodavau – iš kur ji jas ir traukia, tas savo isorijas, kaimo vaikas, tokia jauna, ar jai bent yra dvidešimt? Juk ir knygose tokių dalykų neprisiskaitysi. Klausti nedrįsau.
Kovo 8 – tą ji mane pasveikino su Moters diena ir sėdant vakarieniauti ant stalo pastatė didelį butelį pigaus vyno. Mudu su vyru mėginom protestuoti – dar turim iki rytojaus paruošti konkursinį straipsnį apie alkoholio žalą.
–  Tai būtinai reikia išgerti, nes ką jūs galit parašyti, nežinodami kas tai yra?
Nepratę greit apsvaigom, buvo linksma. Gėrėm, bet neužmiršom apie straipsnį –  rašėm visi trys ir kvatojom, vienas kitą papildydami ar supeikdami, įterpdami naujas pastraipas ir išbraukdami nepatikusias – manau, kad vaizdas buvo neprastesnis, negu Zaporožės kazokams rašant laišką turkų sultonui. Mudvi pagaliau nugriuvom miegoti, o vyras liko perrašyti straipsnį į švarraštį – nusprendėm, kad jis liko blaiviausias ir jo rašysena gražiausia.
Konkurse laimėjom pirmą vietą ir mūsų straipsnis buvo atiduotas spausdinti „Kauno dienai“, net honorarą gavom. Pagalvojom, kad būtų teisinga ir jį pragerti, bet dviese nei šis, nei tas – mergaitės pas mus tada jau nebebuvo, vieną dieną ji dingo neįspėjusi, neatsisveikinusi, palikusi mūsų dukrytę senutei bendrabučio budinčiai. Vėliau atsigirdom, kad ji susirado namų šeiminikės vietą dėstytojų šeimoj, kur niekas neskaičiuoja kapeikų duonai ir moka gerą algą. Po poros mėnesių pasiekė gandas, kad  ir iš ten dingo, apvogusi šeimininkus. Vėliau buvo sugauta Rygoj, kur buvo spėjusi susirasti darbą aukšto partijos veikėjo namuose, bet ir ten apsivogė ir sėdo į kalėjimą – ne pirmą kartą. Ne iš namų ji tada buvo pabėgusi, kai verkė ar vaidino verkiančią gatvėj, o paleista  atsėdėjusi bausmę. Iš mūsų nieko nepaėmė, manau, tik todėl, kad nebuvo ką imti. Štai iš kur jos tokios vaizdingos tūkstančio ir vienos nakties pasakos! Gaila mergaitės, buvo šauni, nuovoki – jei tik ne tokiu keliu būtų pasukusi.

26.

Nesu tikra, kuris tai jau buvo kursas. Visai baigiantis žiemos sesijai iš Jonuškos kaimo atėjo  gandas, kad ten ruošiamasi vestuvėms – Jonuška veda kaimynų mergaitę, su kuria draugavo nuo vaikystės. Niekas grupėj per daug nenustebo – veda tai veda. Tik man smilktelėjo širdį – ne iš gero veda, ne pagal planą. Grupėj buvo tradicija vestuvių, vardynų progomis ar kam nors, gyvenančiam iš stipendijos,  po nesėkmingos sesijos ją praradus, rinkti po rublį dovanai ar pašalpai. Surinkom ir Jonuškai, nupirkom dovaną, įteikėm, išlydėjom.  Kai po atostogų sugrįžo su naujutėlaičiu žibančiu žiedu ant dešinės bevardžio ir vestuvių pyragu draugams, pasitaikius progai, kai likom vieni, dabar jau aš paklausiau:
– Ar tu ją myli?
Labai norėjau, kad patvirtintų, buvo skaudu galvoti, kad ana mergaitė, vaikystės draugė, taip pat tebuvo nusižiūrėta partnerė atostogų metui, kai kita lieka mieste. Norėjau galėti gerbti Jonušką, bet jis ramiai ir nuoširdžiai pasiaiškino, neminėdamas meilės:
– Taip jau atsitiko, nepasisaugojom. Abeji tėvai pareikalavo tuoktis. Neturiu pasirinkimo, juk nebegalėčiau pasirodyti kaime...
Štai taip gyvenimas koreguoja planus.
Studentui niekada negana pinigų. Vyresniuose kursuose daugelis merginų įsidarbino seselėmis ligoninėse bent už ketvirtį etato, budėdavo naktimis ar poilsio dienomis ir taip papildydavo savo biudžetus. Vaikinai eidavo uždarbiauti į geležinkelio stotį, susitardavo keturiese, iškraudavo vagoną ir per vieną naktį uždirbdavo beveik po tiek, kiek gaudavom stipendijos per mėnesį. Eidavo ir mūsų grupės vaikinai, tik manasis griežtai atsisakė, kad ir kaip trūkdavo pinigų, geriau naktimis spausdindavom nuotraukas, nors iš to darbo pajamos būdavo labai menkos.
Tą pavasario semestrą tarsi kas pamainė mūsų vaikinus – uždirbę pinigų jie tik paryčiais paršūkaliodavo į bendrabutį apgirtę, dažnai po to nė nebenueidavo į paskaitas. Keista būdavo matyti ir Jonušką tokioj kompanijoj – ne sykį, kai rytais aš, vyturys, anksti džiaustydavau skalbinius kieme, jie pareidavo, Jonuška prieš įeidamas sustodavo duryse, atsigrįždavo  į mane  ir žiūrėdavo tylėdamas  –  lyg dėl kažko kaltindamas, lyg ko klausdamas. Aš taip pat liaudavausi dirbusi ir žvelgdavau į jį liūdnai ir priekaištingai, bet niekada nė vienas neprakalbom.
Laimei, tai netruko ilgai, perkvailiojo vaikinai.
Po kelių mėnesių Jonuška pasisakė jau esąs tėvas. Vėl rinkom po rublį, kažkas ėjo pirkti dovanos. Pasveikinom ir dovaną įteikėm jau su lagaminu išeinančiam į stotį važiuoti  namo atostogų. Stovėjo Jonuška tarp mūsų pasimetęs, pamalonintas, bet kartu sutrikęs, nežinantis kaip pasielgti, kur dėti tą griozdišką daiktą – medinį, rėksmingom spalvom dažytą  arkliuką – supynę vaikui. Į jokį lagaminą jo neįdėsi, neužmaskuosi, nepaslėpsi, teks nueiti mūsų žvilgsnių palydėtam  gatvėmis iki stoties, kažkaip talpintis autobuse ir, kas gal baisiausia, pareiti su tuo nešuliu per savo kaimą namo. Tokio pasimetusio Jonuškos nebuvau mačiusi.
Jei kada dar tektų mudviem susitikti, norėčiau pasikalbėti ir apie tai – parsinešė jis arkliuką vaikui, ar, dingęs mums iš akiračio, pastatė kur už namo kertės ir paliko. Baisu, kai tėvystė neįspėjusi, neprisijaukinusi užgriūva kaip neganda. Nelengva tapti tėvu.
Jonuška su ta užduotim susidorojo. Kai po daugelio metų pirmą ir paskutinį kartą su jo gydomo mano kaimo vaikinuko tėvais apsilankiau jo namuose, jis supažindino mane su sūnum ir jo balse suskambo tokia pasididžiavimo gaidelė, kokia gali suskambėti tik labai laimingo tėvo  balse. Iš tiesų, prieš mane stovėjo puikus jaunikaitis, Jonuškos atsikartojimas, žvilgsnis ramus, protingas. Tokiu sūnum galima didžiuotis.
Ką jis yra papasakojęs žmonai apie mane? Jos žvilgsnis buvo susidomėjęs, nuoširdus, atviras ir geras.
Pagalvojau, kad aš beveik nieko nežinau apie tolimesnį Jonuškos gyvenimą, tik kartais ateidavo gandai kaip apie puikų gydytoją. Kitaip ir negalėjo būti. Neatsimenu, ar išvažiuojant iš Kauno bent atsisveikinom, nieko asmeniško neliko atminty iš bene dviejų paskutiniųjų studijų metų, tik geras jausmas, kai abu išlaikydavom egzaminus penketais ir dažniausiai vienas kitą tepasveikindavom vien žvilgsniu. Už tai Jonušką gerbiau.
Visi mūsų vaikinai subrendo, suvyriškėjo – jauni daktariukai. Tie, kurie antram kurse buvo paimti į armiją, netrukus buvo paleisti ir beveik visi grįžo mokytis kursu žemiau, vėl buvo pakeistas įstatymas ir daugiau į armiją nieko nešaukė.
Kartą, jau dirbdama Žemaitijoj, pasiunčiau ligonį specialisto konsultacijai. Sugrįžęs šis padavė man atsakymą, skaičiau jį ir nesupratau, kas parašyta, tik kažkoks geras jausmas apėmė – tokiu neįskaitomu dantyraščiu terašė vienintelis mano pažinotas žmogus. Jonuška!
O žmogelis žiūrėjo į  mane ir šypsojosi:
– Anas daktaras tau siunčia linkėjimus!
Tų linkėjimų buvo ir daugiau, kartais susiskambindavom – tik pasitarti dėl ligonio, nė vienas niekada nepaklausėm – kaip gyveni? Kodėl?
O kartą mano kaimo stotelėj, man, belipančiai į autobusą, tiesiai į glėbį įkrito per skubėjimą suklupusi senoji Domicelė iš Anužių kaimo. Nešte išnešiau ją, tokią mažutę, iš autobuso, pastačiau ant šaligatvio, o ji, kaip sugriebė mane už rankos, taip ir nebepaleido – palauk, sako, gerai, kad tave, daktarėle, sutikau, turiu papasakoti. Ir pasakojo, kaip tik kaimo žmonės moka pasakoti, pradėdami nuo pat gimimo ar nuo karažo metų, kaip mūsuose sakoma. Ir neprailgsta klausytis vaizdingos tarmiškos jų šnektos ir nejauti, kaip eina laikas.
Mano autobusas nuvažiavo, o ji vis kalbėjo, kalbėjo – koks gražus buvęs vakaras, kai ji pasijutusi blogai ir nebuvę kieno paprašyti pagalbos, vyras jau keleri metai ant lovos, o sūnus grįžęs girtutėlis ir įmigęs neprižadinamai, ji nebeturėjusi jėgų nė nuauti jo purvinus batus. Jau maniusi, kad taip ir numirti teks vienai savo nuošalios sodybos kieme, bet, laimei, atėjusi kaimynė, sulaksčiusi į kolūkio kontorą, iškvietusi greitukę. Nė nepajutusi, kaip atsidūrusi ligoninėj, o ten ją gydęs auksinio gerumo daktaras, tik jo dėka dabar esanti sveika.
Mėgau Domicėlę, jei tik turėdavau laiko, atėjusią į ambulatoriją pakalbindavau apie gyvenimą, ne vien apie ligas, o grįždama uogavusi iš Reiskių tyro, užsukdavau į jos  namus pailsėti, pasikalbėti. Dabar ji laikė mano ranką savo karštom, sausom rankelėm, o akyse žaidė linksmi kipšiukai:
– Ar žinai, kad tas mane gydęs daktarėlis tave myli?
– Na jau! Nejau taip sakė? – apstulbau.
– Ne, nesakė, bet aš žinau. Jei nemylėtų, nebūtų taip kalbėjęs apie tave. Manęs, senos, neapgausi. Ir laišką tau įdavė – paieškojusi rankinėlėj padavė man voką.
Deja, tame voke tebuvo paprasčiausias valdiškas Jonuškos tuo pačiu dantyraščiu pakeverzuotas  išrašas iš Domicėlės ligos istorijos. Šypsojausi.
Po to sekė daug metų tylos, kol mane kažkoks kipšiukas sugundė paprašyti Savo Vyro Žmonos perduoti Jonuškai mano knygelę. Atsiliepė – tada, kai su anūkais važiavom į  Vilnių. Susitarėm, kad paskambins, kai turės laisvo laiko, tada ir pasikalbėsim apie daug ką. Nepaskambino.
Nenustebau – toks jis, Jonuška, be krislelio romantikos. Jo gyvenimo plane manęs nebuvo. O meilė? Domicėlės neapgausi, tik ar suprato jis pats, kad mylėjo?

28.

Draugai iki paskutinės dienos galvojo, kad juokauju, nevažiuosiu į kaimą, liksiu Kaune. Daug buvo lažybų, daug gėrimų pralošta. O aš demonstratyviai  ruošiausi. Sykį  atsiskyrusi nuo būrelio draugų atsistojau eilutėn prie batų parduotuvės Laisvės Alėjoj:
– Parduoda  guminukus. Kaipgi aš kaime be jų?
Ir štai šaltom vasario dienom vėl vyksta mandatinė. Dabar jai neužtenka vienos dienos kad ir nusitęsiančios į naktį, kaip stojant, nors kviečiamųjų kelis kartus mažiau, dabar ji trunka šešias ilgas dienas. Pirmąją dieną kviečiami aktyvistai – seniūnai, komsorgai, proforgai, pasižymėję studentų mokslinėj draugijoj, būrelių vadovai – su jais ir manasis, turėjęs visokių pareigų. Toliau – pagal pažangumą. Aš ėjau antrą dieną.
Ir vėl šurmulys už Rektoriaus kabineto durų, kur sukinėjasi ne vien tą dieną kviečiamieji, bet ir kiti nuolat užsuka pasidomėti kas kur paskirtas, kokios vietos jau užimtos, gal reikia koreguoti savo pasirinkimą. Ateidavo draugai, vyrai ar žmonos, net tėvai.
Ir vėl įeinu į tą patį kabinetą, apie tą patį stalą sėdi beveik visi tie patys žmonės kaip prieš šešerius metus, dabar visi pažįstami, o tas pagyvenęs žmogus stalo gale, rektorius, artimas ir savas – taip padrąsinančiai nusišypso. Tik to vaikinuko, kuris labai domėjosi mano persona stojant, tuometinio Instituto komjaunimo sekretoriaus, dabar jau nėra, jis baigė anksčiau ir išvažiavo dirbti į Vilnių. Vietoj jo sėdi naujas, nepažįstamas ir manim visai nesidomi. Kokie mieli ir brangūs dėstytojų veidai. Aš šypsausi ir jie atsako tuo pačiu.
Referuoja, kad mano pasirinkimas – į Viešvilės vaikų namus. Rektoriaus, o ir ne vien jo, veiduose nuostaba. Kai pirmas įspūdis priblėsta, Rektorius griežtai, netgi piktai pareikalauja paaiškinti, kokie tokio mano pasirinkimo argumentai. Vardiju:
– Graži gyvenvietė, aplinkui miškai, Nemunas, užliejamos pievos, duoda butą, už mano kiemo tvoros vaikų darželis dukrai...
Dar susizgrimbu pridurti:
– Vaikų namai ir ambulatorija metai kaip neturi gydytojo. Apylinkėj daug  ligonių – aš teiravausi.
Daugelis juokiasi – tokį atsakymą vargu ar yra girdėję. Rektorius bando išgąsdinti – ar bent žinai, ką ten reikės dirbti tuose vaikų namuose?
Atsakau:
– Jei Jūs iš manęs per šešerius metus padarėt gydytoją, tokioj siauroj specializacijoj, manau, kaip nors susigaudysiu, nuvažiuosiu į kursus.
Kažkas kitas klausia:
– Jūsų vyras taip pat gydytojas, ką jis dirbs Viešvilėj? Juk ten dviejų gydytojų nereikia?
Lėtai, skanduodama žodžius atsakau:
– Vakar Jūs mano vyrą paskyrėt į miestą ir nepaklausėt, kur ir ką dirbsiu aš.
Rektorius klausiamai žiūri į kolegas, šie linksi galvom.
Tyla užtrunka, o man linksma.
Kažkas bando siūlyti  važiuoti ten pat, kur vyras. Purtau galvą:
– Oi ne, ne! Kuo toliau nuo to žmogaus!
Komjaunimo sekretorius nebenuleidžia nuo manęs akių.
Tada rektorius taip šeimyniškai, net pasilenkęs, lyg be mudviejų nieko daugiau už to stalo nebūtų, klausia:
– Tėvelis jau gyvena Vilniuj? Gal nori į Vilnių?
– Ne, su tėveliu mane mažai kas sieja. Nenoriu gyventi mieste.
– Ar nori pas mane į katedrą?
– Ne.
– Kodėl?
– Aš žinau, kas darosi Jūsų katedroj. Noriu, kad tarp manęs ir ligonio niekas nestovėtų, nei kolegų karjeros siekiai, jų kova dėl pareigybių, nei dar kas… Man karjeros daryti neleis.
Kas norėjo, suprato. Kabinete stojo mirtina tyla.
– Tai ko tu nori?
– Į Viešvilę.
– Į Viešvilę tai į Viešvilę – sako rektorius, atsilošdamas į kėdės atkaltę. – Kai norėsi grįžti, ateik pas mane, jei galėsiu, padėsiu.
Į Viešvilę! Prieš mėnesį nežinojau, kad tokia yra Lietuvoj, dabar ji taps mano gyvenimu. Pasitikslinau – buvusi Prūsija. Vėliau man miške už Kaskalnio žmonės parodė išlikusius tarpukario Lietuvos sienos riboženklius.
Ir per sekančias skirstymo dienas vis nueidavau pasidomėti, kaip sekasi draugams. Labai sukrėtė pamatytas vaizdas, kaip verkė mergaitė, apsikabinusi savo vyrą, kai ją paskyrė į Šilalę – baisiau, negu į Sibirą. Mano vaikystės Šilalę!
Stovėjau šalia juodviejų ir neradau žodžių – kaip įtikinti, kad ir Šilalę galima pamilti? Kodėl žmonės taip bijo gyventi? Juk tik trejiems metams. Dar tariausi su draugais, gal man pasisiūlyti važiuoti į Šilalę, jei ją sutiktų palikti Kaune. Ne mergaitės buvo gaila, buvo gaila mano šilališkių – ką gero gali duoti žmonėms gydytoja, atvažiavusi su tokia išankstine nuostata?
Mane atkalbėjo:
– Tave į Šilalę, aišku, mielai paskirs, bet jos Kaune tikrai nepaliks.
Nesu pasidomėjusi, kuo tai baigėsi.
O paskui kaip niekad greitai atšuoliavo paskutinis studentiškas birželis, toks svaigus netolimos laisvės pojūtis.
Paskutiniam, marksizmo, egzaminui nė nebesiruošiau, per laisvas dienas persikrausčiau. Viešvilėj man buvo duoti du kambarėliai prūso, šišioniškio name, prieškary buvusios karčiamos mansardoje. Namo savininko likimo niekas nežinojo – po karo, praėjus frontui, namas, kaip ir visi kiti kaimo namai, buvo rastas tuščias ir netrukus juose apsigyveno atklydę žmonės, kaip patys viešviliškiai sakydavo, kam savam kaime vietos neužteko.
Mano sudedama lovelė, stalas  ir aklo žmogaus iš vytelių nupinta dukros lovytė, už šešis rublius nupirkta Žaliakalnio turguj, puikiai tilpo viename kambary. Į Kauną benuvažiavau išlaikyti tą paskutinį egzaminą ir dar kartą po savaitės – atšvęsti išleistuves.
Marksizmą, kaip ir visus šešto kurso valstybinius, išlaikiau penketu. Per išleistuves katedros vedėjo Zakso buvau paskelbta geriausia visų laikų jo studente ir pakviesta šokio. O siaube! Ir dar valso, o šokti tai aš nemokėjau tada, taip ir neišmokau iki šiol – na, nebent surizikuoju po trečios. Laimei, jaunimas skubėjo šokti, ant parketo pasipylė ir kitos poros ir mudu nebebuvom tokie matomi, žingsniavom į muzikos taktą ir kalbėjomės.
Gyvenimas susideda iš paradoksų – nuo mažens saugumas mynė ant kulnų, nes tėvelis – politkalinys. Štai ir dabar grupės vadovės parašytą gerą charakteristiką užprotestavo komjaunimo komitetas – esą iš anksto įspėti, kad man nebūtų duota gera charakteristika, o štai marksizmo katedros vedėjas skelbia mane geriausia studente.
Kad vadovė taip nesikankintų, pati parašiau savo charakteristikos pirminį variantą – neatsikračiusi religinių prietarų, netvarkinga, vengia visuomeninio darbo, neturi atsakomybės jausmo, su ja į žvalgybą eiti nepatartina. Paprašiau vadovės tokią ir paduoti. Nežinau, ar padavė, bet mano byloj buvo standartinė, „valdiška“ charakteristika – paskaičiau vaikų namuose atsitiktinai aptikusi savo bylą.
Matyt tam turėjo įtakos ir manojo parašytas skundas – pasiaiškinimas, kodėl jis, toks pavyzdingas tarybinis studentas, komjaunuolis, visuomenininkas buvo priverstas su manim išsiskirti. Nurodytos tos pačios priežąstys.  Man tą skundą komjaunimo komitete davė perskaityti – patvirtinau, kad viskas, kas jame parašyta, yra tiesa.
Dar ir dar kartą pasidžiaugiau, kad laiku supratau, su kuo penkerius metus dalinausi gyvenimu ir kad pasirinkau paskyrimą į kaimą – iš viso nepaskirti į darbą manęs negali, maniau, kad būdama žemiausioj sveikatos apsaugos sistemos pakopoj, nesiekdama karjeros, būsiu nepažeidžiama. Kokia naivi buvau! Bet juk tada dar nebuvau skaičiusi Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir nežinojau jos gyvenimo Lietuvoj.
Tada, o ir dabar mano gyvenimo credo yra – ne kovoti su blogiu jo metodais, o teigti gėrį. Tada kažkaip savaime blogiui nelieka kas veikti.
Milicijos pasų stalo darbuotoja atsisakė išregistruoti pasą ir liepė ateiti rytoj, o per  naktį dar gerai pagalvoti :
– Ką, mergaite, darai, turėdama pastovią registraciją Kaune?
Na, bet kas galėtų perkalbėti žemaitę, jei ji sykį apsisprendė? Mama sakydavo – greičiau akmenį išvirsi, negu tave perkalbėsi. Visaip yra buvę su tuo užsispyrimu, bet šį kartą neapsirikau, niekada nesigailėjau.
Sekančią dieną po išleistuvių abi su ketverių metukų dukrele išvažiavom į savo Viešvilę. Net nebenuėjau antrą išleistuvių dieną padėti draugams išgerti tų gėrimų, praloštų lažybose dėl manęs – kad nevažiuosiu dirbti į kaimą.
Vėliau du kartus atsitiktinai mane sutikęs rektorius kvietė grįžti į Kauną, paskutinį sykį dar pridėjo:
– Kol aš dar galiu padėti.
Netrukus jo nebeliko.
Ne pasigirti norėdama tai rašau, bandau pasakyti, kad visada buvo, yra ir bus gerų, nuostabių žmonių, neturinčių baimės sindromo; tarp mūsų dėstytojų tokių buvo nemažai. Deja, menkystų taip pat; žymiai mažiau.

30.

                                  Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.
                                                                                    Akselis Miuntė

Save? Vienintėlę  – vienam? O visam likusiam pasauliui – nieko? Kiek kartų galima atiduoti save? Kas, jei pasirodo, kad manęs nereikia? Nebereikia? Išeinant – atsiimti? Ar galima laiminga santuoka be meilės? O be pagarbos? Kas yra santuoka? Sandėris gyvenimui drauge, prisilaikant suderėtų taisyklių?
Deja, nežinau ir šiandien.
Mano taip gerai, iki smulkmenų, pažinoto žmogaus paveikslas po truputį grimzta į užmarštį – nebeatsimenu balso tembro, šypsenos, rankų prisilietimo. Kaip daug ko neatsimenu! Tarsi sąmoningai būčiau ištrynusi.
Manojo antroji žmona pasakiusi mamalei su papale, kad aš, kvailė, išmetusi savąjį į šiukšlyną, nežinodama, koks tai brangakmenis, o ji pakėlusi, nušluoščiusi dulkes, užgydžiusi žaizdas ir esanti laiminga.  Neilgam. Ir jiedu daug kartų skyrėsi ir taikėsi, vis niekaip nepasidalindami pačių užgyvento turto ir, ypač,  mamalės padovanotų pagalvių. Kai mudu skyrėmės, to rūpesčio nebuvo, neturėjom ką dalintis, tik stalo įrankių komplektą, gautą dovanų per vestuves: tau trys peiliai, šakutės, man trys peiliai, šakutės, tau trys šaukštai, šaukšteliai, man trys šaukštai, du šaukšteliai, nes vienas kažkur prašapo, o už viską, kas nutinka blogo, kalta aš. Vaiko dalies tose dalybose nėra, nepriklauso pagal įstatymą – dalinamas vien mudviejų gyvenimas.
Ilgiausiai mano atminty tveria vaizdas, kai jis laiko rankose naujagimę dukrytę, o aš stoviu šalia ir karštligiškai galvoju, atimti vaikui tėvą ar nutylėti, kad sužinojau apie jo neištikimybę. Ir dar – dukrytė jau didesnė, kažko įsiaikštijo, įsiverkė ir nebegali liautis. Aš skubu lyginti skalbinius ir į tą verksmą nekreipiu dėmesio, o tėvas neiškentęs paima mergaitę ant rankų, ši stipriai stipriai apsikabina jo galvą ir, dar kartą kitą gaiktelėjusi, įsikniaubia veideliu į kaklą ir nurimsta. Štai to tada į mane mesto priekaištingo manojo žvilgsnio negaliu pamiršti.
Naujas manojo paveikslas klostosi tarsi mozaika iš spalvotų paveiksliukų – iš atsitiktinių susitikimų, gandų, pasakojimų.
Štai linksma, geltona mozaikos šukelė. Vasara. Manasis su papale atvažiavo aplankyti dukros – naujais, ką tik nusipirktais „Žiguliais“, pasipūtęs, išdidus. Pasiima mane iš darbo, dulkėtu kaimo keleliu lekiam namo, pamoju dukrai, su vaikais žaidžiančiai kvadratą, kad pareitų vidun. Kol jos nėra, turtingas tėvas oficialiai teiraujasi, kur dingsta jo mokami alimentai, ar vaikas nors sotus? Atidaro šaldytuvą, įvertina jo turinį, atidengia katiliuką, iš jo tvoksteli nuostabus troškintos paukštienos kvapas. Manasis sunkiai nugurkia seiles. Aš juokiuosi, papalė taip pat. Primenu rūpestingam tėvui, kad ne jis moka alimentus mūsų vaikui, o valstybė, nes savo valia jis atsiuntė pingų tik vieną kartą, jei ne įstatymas, vaikas nieko  negautų.
O tai jau tada, kai gyvenom šimtamečiam buvusio pašto name prie Kartenos bažnyčios vartų. Šis stikliukas gal oranžinis? Kaip ta velvetinė suknytė nemažam ryšuly drabužėlių dukrai, kuriuos atvežė nebuvęs bene dvejus metus?
Nužvelgė ir mane:
– Tai tebedėvi kartūnais? Ant mano kūno nėra nė vieno neimportinio rūbo! Reikia mokėti gyventi!
Tada pamato, kad žiūrinėju vaiko drabužėlių etiketes – domino dydžiai, bet pastebėjau ir štampus „Dvaždy uceneno“ (dukart nukainuota). Iškaista, teisinasi – ne pats pirkęs, žmona. Kaime dėvėti tiks.
– Tai ačiū. Ir aš gyvenu kaime, ir man kartūnai tinka.
Nemėgo dukra tų rūbelių, negražūs buvo, nevykusiai pasiūti – ne veltui dukart nukainuoti.
Niūrus, pilkas mozaikos stiklelis, ilgam sudrumstęs nuotaiką namuose – tėvas dukrai atvežė spalvotų flomasterių didelę dėžę – nematytas tuomet dar dalykas – ir įteikdamas įspėjo, kad nesidalintų su sesute. Ši ir nesidalindavo:
– Mano tėtis ne tavo tėtis, jis turtingas, o tu ubagė – kaip turėjo skaudėti mažąjai širdelę! Ir kiek reikėjo kalbėti, kol vaikas suprato.
Kitas kartas. Atvažiavo tėtis! Tai džiaugsmas dukrai, bet jis neapkabina, o tik suėmęs už peties pasukinėja vaiką, tarsi turguj deramą aviną, įvertina apsmukusias kelnes, ne pirmos jaunystės batus ir toliau nebekreipia dėmesio, kalba su manim. Mergaitė įsispraudžia tarp mudviejų, paima tėvą už rankos, bet jis ranką ištraukia ir nė nežvilgteri į ją. Po kurio laiko dukra pešteli mane už rankovės, vien akimis paklausia ar gali eiti į kiemą pas vaikus. Linkteriu. Išeina. Tėvas nepastebi.
Jis, įpykęs, kad ir vėl nepavyksta įrodyti, kad tai aš kalčiausia, kad jis nelaimingas, sėda į mašiną ir nuvažiuoja, nepalaukęs pribėgant dukros, o ši supratusi, kad neprigins, sustoja dar palinkusi į priekį, tokia maža vidury tokios didelės bažnyčios aikštės, tokia vieniša. Lėtai sėda mašinos sukeltos dulkės. Einu jos linkui, bet ji pabėga. Šita mozaikos stiklo šukė mano atminime kažkodėl mėlyna, šalta.
Žalia šukė – linksmas pasakojimas. Esam mieste, kur gyvena manasis, pobūvy, švenčiam draugės gimtadienį. Tarp svečių sukinėjasi pagyvenusi, linksma, šneki jos giminaitė, dirbanti sanitare poliklinikoj manojo kabinete. Kompanijai įsisiūbavus, ji linksmai, vaizdžiai pasakoja, kaip išradingai daktaras „kabina“ vos ne kiekvieną jaunesnę moterį. Tie pasakojimai primena anekdotus, visi kvatoja jau laikydamiesi už pilvų. Draugė vienintelė žino, kas aš esu, mėgina sustabdyti įsilinksminusią pasakotoją, bet ši nesupranta, ko iš jos norima. Jaučiuosi labai nejaukiai, radę dingstį išvažiuojam namo.
Pasitaikydavo susitikti konferencijose. Sykį prieš užsiėmimų pradžią fojė šnekučiavomės su kolegom. Priėjo  manasis. Turiu pripažinti,  kad gražus vyras buvo, juolab, kad rengėsi pagal madą, kostiumas, kad ir be sagų, žinoma, siūtas tikrai ne kaimo kriaučiaus, mamalės jaunų dienų draugo, gulėjo kaip nulietas, o aš, piktas padaras, neiškenčiau nepasišaipiusi – tai visam kostiumui užtekai, o sagoms pinigų pritrūkai? Pasakiau ir nukaitau iš gėdos, kai kas prunkštelėjo, kai kas diskretiškai nusuko akis – nebe piemenys gi. Paskui užsiėmimuose jis sėdėjo netoliese ir spoksojo į mane – iš tos konferencijos nieko neatsimenu. Kažkoks prakeiksmas – rodos bebuvo likusios vien nuoskaudos ir nieko daugiau, bet kiekvieną kartą susitikus vėl ir vėl užplūsdavo tas pats jaudulys kaip tada, kai studentų choro repeticijose negalėdavau dainuoti, jausdama jo žvilgsnį į nugarą.
Jis vedė trečią kartą, bet laimės ir vėl nerado. Sunku jos buvo ir tikėtis, kai nebejauni žmonės, nors ir gerų norų vedami, ateina į santuoką ne laisvi, o su nugyventų gyvenimų našta, įpročiais, ryšiais, pareigom. Sunku viską besuderinti.
Vėliau jau dukra, vasarodama pas mane, sūneliais vedina, sykį metuose nuvažiuodavo jo aplankyti. Vieno tokio apsilankymo metu tėvas ėmęs priekaištauti dukrai, nejau ji ir dabar, kai jam blogėja sveikata, pražuvo viso gyvenimo santaupos ir reikalinga pagalba, mananti jį lankyti tik kartą metuose? Dukra atsakiusi, kad tada, kai jai jo reikėjo, jis aplankydavo ne kasmet. Tą kartą, vasarą, jis pats parvežė dukrą su vaikais iki mano namų, į kiemą nesuko, sustojo ties įvažiavimu, vaikai išlipo ir nuėjo namo. Taip pasitaikė, kad aš buvau kieme, bet nepriėjau prie mašinos, tik dirstelėjau į privažiavusius ir toliau nuduodama, kad nekreipiu į juos dėmesio, bet sunkiai tvardydamasi, kad neišduočiau jaudulio, priklaupusi nepaklusniais, virpančiais pirštais raišiojau anūkui Kristijonui batų raištelius. Manasis laukė laikydamas atviras dureles, bet nelipo iš mašinos, nepriėjo. Nepakenčiamai ilgai laukė. Paskui stipriai pokštelėdamas jas uždarė ir dideliu greičiu rovęs iš vietos nulėkė tuščia miestelio gatve.
Tą patį rudenį, ankstyvą mano gimtadienio rytą paskambino dukra, bet ne tam, kad pasveikintų mane – pranešė apie tėvo savižudybę.
Laikas sustojo.
Tylėjau, niekam nepasakojau – nesupras. Dienom dirbdavau, naktim spoksodavau į tamsą. Į laidotuves nevažiavau. Trijų žmonų parado nebuvo. Iš mirties paminėjimo trisdešimtinių dukrą pas mane į Karteną parvežė pamotė, tėvo trečioji – tada ir susipažinom. Sėdėjom virtuvėj trise siurbčiodamos kavą ir nežinojom, apie ką turėtume kalbėtis. Ėmiau skaityti – iš atminties, klupdama, klysdama – tom dienom tarsi be mano valios susiklosčiusį eilėraštį:

Atleisk, savižudi žmogau,
Atleisk, kad neatleidau tau,
Kad ten, jaunystėj, nemaniau –
Per sunkią naštą užritau
Ant tavo išdidžios širdies,
Ant tavo slepiamos vilties,
Kad koks bebūtumei, vis tiek
Žmona, kaip motina, – mylės.
Atleisk, savižudi žmogau,
Šaukiu pasauliui, nebe tau,
Kad neatleidau... Nemaniau...
Aš nemylėjau? Supratau –
Pasaulyje, pilnam žmonių
Beviltiškai viena lieku.
Atleisk, vieninteli, žmogau,
Atleisk, kad neatleidau tau.
Tik motina. Tik mylinti širdis.
Aš nemylėjau... Supratau.

Su savojo trečiąja retkarčiais susitinku – puikus žmogus. Išsiaiškinom, kokia gi mudviejų giminystė: ji man mano pirmojo vyro trečioji, aš jai antrojo vyro pirmoji žmona. Vadinu ją tiesiog – Mano Vyro Žmona. Susiėjusios pasikalbam apie orus, braškių auginimą, vaikus, anūkus, vis dažniau apie ligas, mirtį, mudviejų vyrą. Apie jį, tiesą sakant, daugiau patylim. To paties vyro našlės. Ar tikrai to paties? Jei mes, visos trys jo žmonos, parašytume savo atsiminimus, ar paskaitęs kas pašalinis  atpažintų tą patį žmogų?
O gal mylėjau? Savąjį? Antraip, kodėl taip skauda?

Pažintis su meile

Vieną vasarą mudvi su Kastute atradom tokį keistą fenomeną – meilę. Ėmė vieną dieną mudviem ir parūpo, kodėl kapuose pražydus alyvoms tiek daug porelių vaikšto ir vaikšto didžiuoju kapų taku ir jų tik pakaušiai šmėžuoja virš dailiai apkarpytų gyvatvorių, kitos suka į šoninius takus, ten gyvatvorės žemesnės, viskas gerai matoma, o dar kiti sėdinėja ant zomato, grožisi tvenkiniu, miesto panorama anapus jo ar rymo apsikabinę, atsirėmę į senuosius klevus, o pamatę mus, vaikus, netoliese, neskubėdami nueina, priekaištingai nužvelgę per petį.
Vyksta kažkas svarbaus, tik mudvi nesuvokiam kas. Ką jie ten mato tuose ajerais apžėlusiuose tvenkinio krantuose, tuose žydinčiais sodais apsuptuose nameliuose anam krante? Atsargiai prisėlinusios nuklausytume apie ką jie kalba, bet kad jie nekalba, dažniausiai tyli. Kodėl tyli?
Kastutės name, kambarėly greta verandos apsigyveno dvi mergaitės, baigusios technikumą atvažiavusios į Šilalę dirbti pagal paskyrimą. Aukštesniosios net vardo neatsimenu – tokia juoda, negraži, neįsimenama. Po metų ji kažkur išvažiavo. Mažesnioji, baltapūkė garbanė Kristina liko kambarėly gyventi viena.
Prieš apsigyvendamos, mergaitės ėmėsi kambarėlį remontuoti, nes ir buvo neremontuotas nuo karažo metų, o gal net nuo pat senojo namo pastatymo – stori lubų balkiai aprūkę, plačių lentų grindys įjuodusios, langas dulkinas, rėmai seniai nematę dažų. Nuvalė, nudažė langą, sienas rombeliais iškalė balanom, nutinkavo, o paskui parsivežė šviesius, gėlėtus tapetus – visa Zobielija skambėjo šiltą, saulėtą vasaros popietę, kai mergaitės drauge su Kastutės mama juokaudamos, klegėdamos klijavo jais sienas. Paskui iššveitė grindis eglišakiais su beržo pelenų šarmu, baltai užtiesė lovas, stalą, pamerkė gėlių... Buvo gražu kaip bažnyčioj.
Atgijo, atjaunėjo senasis namas, net piktąją Kastutės babūnę kartais pasitaikydavo nugirsti besijuokiančią; gražiai sutarė mergaitės su visais.
Tą  pavasarį ir Kristiną pradėjom pavakariais sutikti su Pranuku kapų takeliais bevaikščojančią, o kartais jiedu klysdavo nuklysdavo tolyn pušyno linkui, per Ašučio tiltą, pro buvusį dvarą pasukdavo į miestą ir besugrįždavo visai iš kitos pusės, nuo malūno. Abu tokie gražūs, šviesiaplaukiai, Pranukas aukštas, lieknas, Kristina mažesnė, daili, taip dera tarpusavy.
Paskui atėjo vasara – tarsi kas nutraukė pavasarinio svaigulio maršką, atgijo jaunimas, lyg tik dabar pramoko kalbėtis, juoktis, daugiau vaikšto būreliais, ne po du, nudainavo dainų šventė, kažkur aplinkiniuose kaimuose vykdavo gegužinės, triukšmingai parklegėdavo iš jų ar iš kino. Poros nebesislapsto, eina būry susikibę rankomis ir niekam ne paslaptis, kas rudenop planuoja vestuves.
Kai Pranukas parlydi savo kvatoklę Kristiną ligi namų, jiedu dar ilgai sėdi ant laiptelių kalbėdamiesi, kartais pasivadina ir Kastutės mamą ir mūsų nevaro, sėdim nuošalėly, klausom kalbų – tokia šviesia viltim, tikėjimu, svajonėm tie vakarai alsavo. Pranukas jau po armijos, rudenį abu važiuos į Kauną mokytis, Pranukas dirbs ir mokysis vakariniam, o Kristina dieniniam skyriuj. Paskui planai kažko sumenko – pirma padirbės metus kitus ir tik tada važiuos mokytis.
Vieną vakarą abu grįžo iš kaimo, pavargę, nudulkėję – padėję Pranuko tėvams javapjūtėj. Temo. Dar nuėjo prie malūno tvenkinio nusimaudyti, bet netrukus draugės parvedė Kristiną. Vieną. Tarsi mirusią. Nėjo vidun, susmuko ant pievelės, susisiautė save rankomis, stipriai stipriai apsikabino, lyg saugodama kažkokią paslaptį, lyg nerasdama prie ko prisiglausti. Pranukas liko ten, prie tvenkinio, kažkas pasakė – nebeatsupo. Net man, piemenei tas iki tol negirdėtas žodis pasirodė suprantamas, bet kaip patikėti?
Mudvi su Kastute nubėgom prie tvenkinio. Ant žalios pievelės gulėjo Pranukas, toks švytinčiai baltas, gražus, toks – negyvas. Kažkas jau matyt ne pirmą kartą pasakojo besirenkantiems žmonėms, kaip nėręs įsibėgėjęs nuo kranto ir nebeiškilęs, draugai ištraukė, dar supę, bet neatsupę.
Grįžo Kristina po laidotuvių į savo kambarėlį, retai iš jo kur ir beišeidavo, tik į darbą, tik savaitgaliais namo, į kaimą pas tėvus, vengdavo žmonių, nebepakalbindavo mūsų, vaikų, nutilo juokas, kol vieną dieną, jau rudenį, buvo piktai atlapotos kambarėlio durys, langas ir iš jo plačiai po Zobieliją pasipylė keiksmai – Kastutės mama bjauriais žodžiais kaip botago kirčiais kapojo Kristiną ir liepė tuoj pat išsikraustyti, kad jos duktė, t. y. Kastutė, tokios pasileidėlės daugiau nematytų, o ši tyliai, kantriai klausėsi, vėl taip pat stipriai apglėbusi rankomis – gal save, gal, visiems jau buvo aišku, tą, kuris netrukus turėjo ateiti.
Kai atvažiavo polutorka, suėję draugai tylėdami į ją sukrovė negausią Kristinos mantą, ji jau buvo besukanti prie mašinos, bet pamatė prie namo kampo stovinčią, neprieinančią nė atsisveikinti Kastutės mamą, staiga sugrįžo  kambarėlin ir verkdama, pasikūkčiodama, kažką nesuprantamai šūkčiodama piktai nudraskė, nudraskė gražiuosius tapetus ir išėjo trenkusi durimis. Išvažiavo.
Sužinojom – gimė sūnelis. Pavadino Pranuku, norėjo duoti ir tėvo pavardę, tik valdžia neleido, juk nebuvo susituokę.
Kristinos kambarėlis ilgai stovėjo tuščias, niekas neprašė jo išnuomoti. Paskui jame įsikūrė pati Kastutės mama, tėvą įkurdinusi nuo virtuvės atitvertoj kamaroj, o didžiausią, naujai suremontuotą kambarį atidavusi jau į panas prastypusiai dukrai, juk jau pradės lankytis kavalieriai, o ji bus čia pat, už sienos, dėl visa ko – saugos. Kad nenutiktų kaip Kristinai.

Suknelė lėlytei

Dukrytė gimė baigiantis kovui, mums mokantis antrame kurse. Į mūsų bendrabučio kambarėlį atėjo didelis džiaugsmas ir didelis rūpestis, bet jauniems viskas atrodo įveikiama, tiesiog reikia daryti tai, ką tuo metu reikia, o iškilus problemai vienaip ar kitaip ją išspręsti ir laikas netruks praeiti, kai baigsim institutą mergaitei jau bus ketveri – išvargtas vargas.
O simplicitus sanctus! O šventas naivume!
Niekas man nedovanojo nė vienerių darbų už gimdymo skyriuj praleistą savaitę, atidirbau su kitom studentų grupėm, niekas nedavė nė vienos dienos atostogų – po dienos išėjau į paskaitas. Pradžioj su vyru išleisdavom vienas kitą ir atidirbinėdavom, bet tai negalėjo tęstis ilgai. Paskui grupės merginos pasisiūlė  pasikeisdamos mus užvaduoti – už vieną dieną nesunku atidirbti. Į auklių grafiką įsirašė net keli vaikinai ir grupės vadovė, vieną kitą dieną teta pasiūlydavo atvežti vaiką pas ją ar fabriko dienų draugė, kai turėdavo laisvą dieną. Kokie nuostabūs būdavo rytmečiai, kai anksti anksti patekom stumdavau dukrytės vežimėlį nuo Žaliakalnio skardžio į senamiestį ar Panemunę, nes autobusui amžinai trūkdavo kapeikų, gyvenom jau trise iš dviejų stipendijų ir tėvelio 20 rublių paramos. Nuo pirmų dienų dukra augo kaip pulko duktė, tarsi ne mudviejų su vyru, o visos grupės vaikas. Šiaip ne taip sulaukėm pavasario sesijos, po jos buvo nuostabios vasaros atostogos kaime, uošvijoj, bet trečias kursas įveikė mane, nors mano mama įsidarbino palankesniu grafiku, kas ketvirtą parą, net po nakties budėjimo ateidavo pas mus ir mums rečiau bereikėdavo kieno kito pagalbos. Paskaitos vykdavo A. Mickevičiaus gatvėj, kiti užsiėmimai Klinikose arba Pirmoj Tarybinėj ligoninėj prie Soboro. Norėdama įsitekti laike, skirtame perėjimams iš vienos įstaigos į kitą ir dar užsukti į bendrabutį pamaitinti kūdikį, bėgdavau tekina, ypač įveikdavo šlaitas nuo P. Mažylio ligoninės iki Dzūkų laiptų, jais (juk žinot, kauniečiai, kokie jie statūs?) užbėgdavau šokuodama per dvi pakopas iki bendrabučio, dar jame į ketvirtą aukštą… Tada jau ir akyse aptemdavo.  Kai vaikui sukako metukai ir pagaliau gavom vietą savaitiniam lopšely, aš miegojau, miegojau kiekvieną laisvą valandą. Bet tai buvo tik kelio pradžia. Savo studentiškų metų nepakartočiau.
Mano babūnei tuomet jau buvo per 80 metų, ji gyveno pas tetą ir girdėdavo nuolatinius mūsų svarstymus, kada dar bent vienai dienai galėtume atvežti dukrytę. Mudvi su babūne buvom susitarusios, kad baigusi institutą, važiuosiu dirbti į kaimą ir išsivešiu ją kartu – jai buvo labai sunku pritapti prie miesto gyvenimo, labai ilgėjosi Šilalės, silpo tiesiog akyse. Bet tai buvo mudviejų paslaptis. Sykį babūnė, nutaikiusi momentą, kai niekas negirdi, papasakojo man, kad ji teatro sodely rado ant suolelio kažkieno paliktą lėlytę, nuogą, kiek aplamdytą, bet kai pasiūs drabužėlius, bus visai graži. Padovanos mano dukrytei – bent tiek, sako, jei negaliu padėti auginti. O kaip norėtų! Žiūrėdavo, būdavo, žiūrėdavo į krykštaujantį kūdikį, sunkiai atsidūsėdavo, o kartą pasiguodė, kad, nors išaugino aštuonis savus, bet tarsi nematė kaip jie augo, gal tik primuosius, paskui vyresnieji augino mažuosius, nes jai reikėjo siūti ir siūti, kad išmaitintų šeimą, o vėliau ir apakusį vyrą.
Kas kartą man atėjus, babūnė parodydavo kiek pasiuvusi, bet darbas ėjo nesparčiai, nes ji kažkodėl nenorėjo, kad kas namiškių pamatytų, o ir nebesugebėjo, nebeprimatė, vis prašydavo manęs įverti siūlą į adatą.
– Įversk! – sakydavo. Jos lietuvių kalba buvo susikurta iš kelių kalbų,  kuriomis teko per gyvenimą bendrauti, žodžių kratinio.
Matyt tiek ir tepasiūdavo nuo vieno iki kito mano atėjimo, kiek užtekdavo to mano įverto siūlo. Vieną dieną padavė man lėlytę – su žydra, smulkiai gėlėta suknele, rudu švarkeliu, balta priejuostėle.
– Pabaik atsiūlėti padelkas pati, man nebeišeina...
Paglostė, palygino, patampė rūbelius ranka, o jie buvo kreivi, šleivi, matė tai ir pati, kiek suirzusi, pasakė:
– Juk nesvarbu, niekas su centimieteriu ant pagatavos nestovi, nematuos, o vaikas nesupras.
Mylėjo mano mergaitė tą lėlytę, netgi labiau, negu draugų dovanotas naujas, fabrikines, blizgančias. Seniai užaugo dukra, lėlytė murzina gėlėta žydra suknele tebėra kažkur ant namo aukšto tarp seniai nebereikalingų daiktų, tik švarkelis ir prijuostėlė kažkur nusimetė.
O mudviejų su babūne susitarimui išvažiuoti į kaimą  drauge nebuvo lemta išsipildyti, ji mirė paskutinį pavasarį, likus porai mėnesių iki man baigiant institutą. Išvažiavau viena ir visą gyvenimą labai jos ilgiuosi.
Visa tai atsiminiau šią naktį, kai ilgai mėginau išsakyti mintį eilėraštyje – rašiau, braukiau, keičiau, dailinau, o jis vis tiek kreivas, šleivas, kaip paskutinė babūnės suknelė lėlytei. Man nebeišeina...
Negaliu jums tokio dovanoti – o jei kas stovi su centimieteriu ant pagatavos, pamatuos ir... Neištverčiau.

Aną vasarą, prie jūros

Jau buvo liepa. Po kelių karštų dienų orai subjuro, viena po kitos kartojosi audros, lydimos liūčių. Laisvės Alėjoj vėjas draskė liepų lapus, sulaužė mano lietsargį ir, kol nubėgau iki mamos darbovietės, buvau kiaurai perlyta. Tokie pat šlapi ir nelaimingi rinkosi ir jos bendradarbiai. Kažkas  net suabejojo – gal nevažiuokim, jei abi savaites bus tokie orai, ką veikti Palangoj?
Senas, tarškantis barškantis dengtas sunkvežimis išvingiavo į Žemaičių plentą ir per  nesibaigiantį lietų nuriedėjo jūros linkui. Kažkas užvedė dainą, ji įsisiūbavo, visų nuotaika pasitaisė, tik aš tylėdama sėdėjau kertelėj, kalenau iš šalčio dantimis ir  mintijau savo mintis.
Iš „Drobės“ buvau išėjusi ir nebežadėjau grįžti, jei ir nepasisektų įstoti į KMI. Kai parsirasiu iš Palangos, bus stojamieji egzaminai, bet aš nepasiėmiau nė vieno vadovėlio – žiemą buvau lankiusi parengiamuosius kursus ir per mėnesį Šilalėj pas babūnę  dar ir dar kartą viską pakartojusi. Kaip bus, taip.
Užmiršau viską – norėjau prie jūros! Kai įriedėjom į medinio, dailaus namo kiemelį, jau temo ir vis dar lijo, o vėjas pasidarė dar nuožmesnis. Šiaip taip sušilusi užmigau neramiu miegu.
Pažadino tyla. Atsargiai išslinkau į kiemą. Nuostabu – tekėjo saulė, pušelės, išpraustos lietaus, stovėjo apšviestos geltonų spindulių, o už jų, kažkur visai čia pat, šniokštė po audros rimstanti jūra. Praėjo daugybė metų, o aš tarsi šiandien matau, kaip bėgau tą rytą basa takeliu per pušyną saulei tekant, sustojau ant kopos, o paskui puoliau į jūrą ir ilgai kovojau su bangom. Jaunystė drąsi.
Vasaroti su mano mama tikra kankynė – viskas ribota, normuota, viskas pagal jos komandą. Neiškentusi diktato, po kelių dienų išvažiavau į Nidą, kur buvau pakviesta ten su tėvais vasarojusios draugės, bendradarbės, vienos iš mūsų turistinių kelionių bendražygių.
Nebuvau mačiusi Neringos, o draugė buvo nuostabi gidė – išbraidėm kopas, vos ne keliais ėjom nuo vieno prie kito kryžiaus senose, smilgų prižėlusiose kapinaitėse, pastoviniavom prie užrakinto Tomo Mano namelio, o vakare ilgai kalbėjomės sėdėdamos ant marių kranto.
Per pusryčius už didelio stalo, kur susirinko bene dvylika žmonių, buvo linksma ir triukšminga, visi vieni kitus pažinojo, juokavo, kalbėjo vienas per kitą. Draugė mane pristatė kaip būsimą studentę medikę. Tai buvo priimta su jumoru – na, na, iš kur jau taip užtikrintai, pirma reikia įstoti.
– Reiks ir bus, ne karo metas – atsakiau ir juokiausi drauge su visais.
Iš tų pusryčių labiausiai įsiminiau gana jauną vyruką, raišą, viena protezuota kojele, vilnietį, dirbusį radijuje – tokį kompanjos sielą, gerą ir šiltą. Jam buvo labai linksma, kai mes nei vienas nesumetėm, ką atsakyti į klausimą – ar galima, ar kur nors yra šokama pagal simfoninę muziką?
Neiškentęs pats atsakė klausimu:
– O pagal kokią muziką šokamas baletas?
Paskui visu būriu ilgai, neskubėdami ėjom per niekur kitur tokį nematytą, įspūdingą raganų mišką, kopdami ir leisdamiesi nuo mišku apžėlusių kopų, kol išėjom prie jūros toli nuo žmonių, kur buvom tik miškas, jūra ir mes.
Aš jūrą gerbiu, pripažįstu jos galią ir maudantis derinuosi prie jos, leidžiu jai žaisti manimi, bet niekada neužsimirštu, kad ji gali būti klastinga. Vienas vyras iš mūsų kompanijos atvirkščiai, jautėsi laisvai, drąsiai, toli nuplaukdavo ir vėl sugrįždavo, ilgam panerdavo – jis žaidė su jūra ir ji buvo paklusni.
Nebuvo tas vyras gražus – aukštas, stambus, šviesiaplaukis, šlakuota oda. Pastebėjusi, kad juo domiuosi, draugė pasakė – chirurgas, dėstytojas, išsiskyręs.
Užsižiūrėjau, kol jis, matyt, pasijuto nesmagiai ir priplaukęs paklausė, kodėl taip žiūriu.
– Patinkat.
– Kuom?
– Gaivališkumu, jėga. Toks... Toks...
– Na, sakyk drąsiai – kaip jautis.
– Oi, ne, geriau jau Jupiteris...
Kad jį kur, tą mano atlapadūšiškumą! Aplinkiniai skaniai nusijuokė, o draugės motinos buvau apdovanota piktu, smerkiančiu žvilgsniu – nepamėgo ji manęs nuo pat atvažiavimo. Kodėl? Paskui, jau grįžtant nuo jūros, mudu su Jupiteriu ėjom drauge grožėdamiesi mišku, o po mūsų sekusiame būrely kažkas pasakė:
– Gudri mergaitė, žiūrėk ir tikrai įstos...
Kai su visais atsisveikinusi jau sėdėjau autobuse, atbėgo Jupiteris ir klesterėjo šalia – važiuosiąs į Klaipėdą, turįs reikalų. Važiavom. Pro langą grožėjausi Neringos vaizdais, gyvenvietėmis, nors mintimis klajojau toli, o jis kažką man pasakojo ir tarsi netyčia vis paimdavo mano ranką, palaikydavo savosiose. Man buvo liūdna – svetimas. Siaubingai ilgėjausi Leono.
Klaipėdoj Jupiteris pakvietė kartu papietauti – į restoraną. Dirstelėjau į nukleiptas savo basutes, jis pasekė mano žvilgsnį, nuramino – tokį ankstyvą metą restoranas tuščias, niekam mes nerūpėsim. Iš tiesų, salė buvo tuščia, tik už vieno staliuko sėdėjo trys moteriškės ir kažko ginčijosi.
Jupiteris bandė palaikyti kalbą, bet aš tylėjau. Atnešė pietus, ant staliuko atsirado grafinėlis raudono vyno, aš jį gėriau kaip vandenį, nes buvau ištroškusi, o etiketo manęs, pokario vargo vaiko, niekas nemokė, todėl Jupiteris ne kartą su nuostaba kilsteldavo savo vešlius antakius, draugiškai pamokydavo, o po dviejų taurių daugiau nebepylė. Pirmą kartą buvau restorane, pirmą kartą gėriau vyną.
Pasikėlus eiti, man svaigo galva ir pora laiptelių pasirodė neįveikiama kliūtis, todėl Jupiteris atsargiai paėmė mane už alkūnių ir nuo jų nukėlė. Apėmė toks linksmumas, kad žengadama raudonu kilimu uždainavau:
Levaja, pravaja gdež storona?
Ūlica, ūlica, ty, brač, pjana*

Pačiai netikėtai ta daina išplaukė iš pasąmonės, kažkada patėvis buvo pasakojęs, kad ją dainuodavę Kipras Petrauskas su Fiodoru Šaliapinu, eidami iš „Metropolio” per naktinį Kauną.
Sužiuro moteriškės, kelneriai, bet Jupiteris nepyko, oriai prilaikydamas išsivedė savo apgirtusią damą į gatvę.
– Į stotį?
– Į stotį.
Stoties aikštėj Jupiteris apglėbė mane per pečius viena ranka ir prieštaravimo nepripažįstančiu tonu paskubom susakė, kad čia netoliese gyvenąs jo bičiulis, dabar išvažiavęs į kursus, jis turįs buto raktą – einam?
– Į butą? Ką veikti bute tokią gražią dieną?
Jupiteris kuriam laikui neteko žado, apstulbintas mano naivumo. Ne – kvailumo. O ir man, suvokusiai situacijos absurdiškumą, nors skradžiai žemę prasmek.
Kol mudu tylėjom, aš viena akim stebėjau lėtai aikštėj besisukantį autobusą, kol pamačiau užrašą „Klaipėda – Palanga”, kilsterėjau ranką stabdydama ir jau nuo laiptelių linksmai atsisveikindama pamojavau Jupiteriui. Jis buvo taip pat instiktyviai bekeliąs ranką pamoti, bet apsigalvojęs skubiai ją nuleido. Net pagailo tokio vienišo, nuvilto Jupiterio vidury didelės aikštės.
Būna gi.
Kai bene po poros metų mudviem pasitaikė susitikti Kauno klinikų koridoriuje, jis nustebęs kilsterėjo savo vešlius antakius, patylėjom, nusijuokėm ir nuėjom kiekvienas sau.

* Laisvas pažodinis vertimas iš rusų kalbos:
Kur kairė pusė, kur dešinė?
Gatve, sesute, tu – girta.